Kerala – trys akimirkos keisčiausioje Indijos valstijoje

Kerala – akimirkų kraštas. Akimirkų, kurių kitur Indijoje nėra, negali būti, o Keraloje jas gali patirti kiekvienas, kuris siekia.

Štai Keralos akimirkos, giliausiai įsirėžusios atmintin, kurios kartu atskleidžia visą valstiją…

Vakaras ir naktis gyvenamajame laive „Backwaters“

Gyvenamasis laivas. Lėtas plaukimas Keralos „backwaters“ (užutėkiais) nuo gulto antrame aukšte stebint praslenkančius žalius peizažus, praplaukiamus ežerus ir šimtus didesnių ir mažesnių tradicinių laivų.

Vieni mediniai ketuvalamai – kaip mūsiškis – maži, su vienu kondicionuojamu kambariu patogiam naktiniam miegui, kapitonu ir virėju, tiekiančiu denyje-valgomajame keralietiškus patiekalus. Ramus, romantiškas vakaras ir naktis, gal su žvakių šviesa, gal medaus mėnesio proga…

Kiti laivai didesni, plyšauja nuo indiška muzika, išsinuomoti ištisų giminių susitikimams. Vakarėlis, šokiai… Sutikta jauna keralietė pasakojo, kad tokiais laivais plaukusi gal dešimt kartų gyvenime – tai nėra tik pramoga užsieniečiams, tai – Keralos kraujyje.

Negali išsinuomoti viso laivo? Imi vieną miegamąjį „kelių miegamųjų laive“ ir leidi vakarą ant vandens su naujų pažįstamų – bendrakelivių poromis. Arba sėdi į daugybę maršrutinių laivų, birbiančių Keralą vagojančiais užutėkiais. Kiti sako, kad tikra „backwaters“ dvasia – tik su landžia motorine valtimi, spraudžiantis tarp šakų ir po žemais tiltais. Dar kiti smagiai laksto greitaeigiais kateriais, keldami bangas ketuvalamams…

Didžioji Indijos dalis – sausa, tik per musonus sulaukia liūčių. Kerala – kitokia. Drėgnieji miškai, medžių tankmėse paskendę kaimai, užliejamos pievos, ir kanalų tinklai. Geriausias būdas tai pamatyti – iš laivo! O daugiausiai laivų (ir mūsiškis) – prie Alapužos pakrantės miesto.

Tejamas: akistata su gyvu dievu

3 valanda ryto. Gili naktis. Šviečia pilnatis. Šiaurinės Keralos kaimas, paskendęs džiunglėse. Keliamės, leidžiamės į tuščias gatves. Kažkur toli toli skamba būgnai, baugi muzika – it siaubo filme. Nuo pagrindinio kelio sukame į negįstą taką, paskui – tarsi į kažkieno kiemą ir ten pamatome tai. Baltai vilkintys vyrai muša būgnus. O centre šoka raudonas hinduistų dievas. Nugrimuotas taip, kad nebematai ten žmogaus… Ir vietiniai nemato: vaikai žvelgia su pagarbia baime, suaugę eina išgirsti dievo žodžio.

Rolės paveldimos iš kartos į kartą. „Šiaip nešioju akinius, bet kai į mane įsikūnija Dievas – nereikia“ – viename žiūrėtų dokumentinių filmų sakė dievo įkūnytojas. Atlikėjai – iš žemųjų kastų, bet vienam vakarui net brahminai prieš juos lenkiasi, liečia kojas.

Dievai keičia vienas kitą. Kiekvienas turi savo šokį, aprangą, papuošalus, manieras… Štai vienas su už save didesniu stovu, prisegtu prie nugaros, štai kitas su ugnimis. Giminės šventykloje tądien pasirodė devyni dievai. O prasidėjo viskas dar išvakarėse: totamais (dievus „iššaukiančia“ muzika) ar velatamais („vaidinimais“, kur „aktorius“ dar nepilnai persirengęs, nepilnai „apsėstas“). Skirtingų „dievų rolių“ – gal 400, kai kurios dažnos, kaip, kitos atliekamos tik vienur-kitur…

Visa tai – Tejamai. Šiaurės Keraloje, Kanuro apylinkėse, nuo spalio iki gegužės jie kažkur vyksta kas naktį. Vieni – vieši, kaip tas giminės šventykloje. „Kurį laiką čia nieko nebebūdavo, bet aš atgaivinau, kasmet gegužės pradžioj atvykstu iš Kočio, kad viską prižiūrėčiau, iš pradžių buvo tik 3 dievai, dabar jau 9. Ne vienas viską darau – visa giminė“ – pasakojo žmogus, kurio mamos tėvonijoje viskas vyko. Jis ir bukletus išspausdino, ir net filmavo dronais. Bet Indija lieka Indija, ir susižinoti kas ir kaip lengva nebuvo, o grafikas – visuomet apytikslis. Kitų užsienio turistų nebuvo, tik keli smalsūs turtingi indai iš kaimyninės Karnatakos valstijos buvo atvykę. „Neseniai pirmą kartą išgirdau apie tokius Tejamus, norėjau parodyti dukrai gimtadienio proga“ – sakė jie. Kerala ir kitiems indams – mistiška. Su vietiniais anie indai bendravo angliškai – juk Kerala turi ir savo malajalų kalbą, savo raštą. „Nieko čia nesuprantam, čia viskas mums taip pat egzotiška, kaip ir jums“ – atviravo…

Tejamas nėra vienas renginys – tai šimtai, tūkstančiai „dievo atgijimų“, pagal apytikslį grafiką (kurio internete klaidžioja skirtingos versijos) įvykstančių tai vienam, tai kitam atokiam kaime… Pirma užduotis: rasti vietą apsistoti, kad galėtum nueti pėsčias vidury nakties? Radome AirBnB nuomojamą vilą, kurioj buvome pirmieji užsieniečiai svečiai. Netikėtumo sužavėti šeimininkai ne tik maloniai priėmė, bet ir nuvedė į privačią ceremoniją pas kaimynus, kurių namie tą vakarą irgi šokdamas ir muzikos lydimas „atgijo dievas“…

Ramieji Keralos kurortai – tiems, kam pabodo Goa

Vakaras. Kavinė ant aukštos uolos. Papėdėje – bangos, Lakadyvų jūra, smėlėto paplūdimio įlanka. Karšta saulė jau švelniai švelniai atvėso.

Sėdime antrame aukšte, geriame labai pigias ir labai skanias apelsinų ir arbūzų sultis, laukiame indiškų patiekalų ir saulėlydžio.

Paskui vaikštome „uolų taku“ žvalgydamiesi į jūrą vienoje pusėje ir jaukias kavines, jogos studijas ir mokyklas kitoje. Pėsčiųjų zona: jokių autorikšų, jokių motociklų, nereikia žiūrėti po kojom.

Čia – Varkala, vienas pagrindinių Keralos kurortų, pakankamai „neatrastas“, kad ten nuvykę kuprinėtojai dar sakytų „Čia tikriau, geriau, nei Goa“, bet pakankamai atrastas, kad kiekvienas keliautojas gautų ko širdis geidžia…

Sunku suskaičiuoti, kiek Keraloje tokių kurortų, paplūdimių. Stabtelėjome ir Alpauža: centrinį paplūdimį ten gerokai pagadino pastatytas daugiaaukštis kelias (kitur pasauly panašius jau griauna…), bet į šonus nuo jo – eilės naujų šeimyninių poilsio namų „beveik paplūdimyje“, viename kurių nakvojome su dideliu stiklu į saulėlydžius. Smėlis – beveik už vartų, jokių uolų. Kam ko reikia!

Dar daugaiu įdomių Keralos akimirkų

Dar trūksta unikalių Keralos akimirkų? Kaip jums tokia:

Gegužės 9 diena. Pergalės diena tolimoje Rusijoje, bet Indijos istorijoje visiškai bereikšmė. Tačiau štai! Išeiname į miestelio gatvę ir negalime patikėti savo akimis. Visi tarpmiestiniai autobusai – su raudonom vėliavom, su kūjais ir pjautuvais! Štai įsikibęs į tokią vėliavą lekia motociklas, štai kūjų ir pjautuvų stiebas… Gegužės 9 – tik to viršūnė. Keraloje mačiau daugiau komunizmo simbolių nei bet kur kitur pasauly: daugiau nei Kuboje, Rusijoje ar Baltarusijoje. Daug daugiau. Markso, Engelso, Lenino, Mao Dzeduno veidai, kompartijų kongresų reklamos, vėliavos, piešiniai, sporto klubas „Maskva“ tame kaime, kur vyko Tejamas, istorijos apie Ukrainon kariauti išvykusius keraliečius (aišku, Rusijos pusėje)… Mat Keralą dar nuo 1957 m. valdo komunistai – tik, kadangi tai yra valstija, o ne valstybė, turi laikytis Indijos konstitucijos – nacionalizacijos, kolūkių, diktatūros čia nėra, užtat – didžiausias Indijoje raštingumas ir komunistai vis išrenkami ir išrenkami demokratiniuose rinkimuose. Tiesa, „siekiantiems daugiau“ darbų Keraloje mažai: jie masiškai emigruoja į Persijos įlanką ar bent į gretimą Bangalorą. Ten (užsi)dirbo ir „Tejamo kaime“ mums išnuomojusi vilą šeima…

Bet štai atsvarai kita akimirka – įvykusi net ne Keraloje, o kitam pasaulio gale, Romoje:

Su „Gabalėliais Lietuvos“ lankome Šv. Kazimiero popiežiškąją lietuvių kolegiją. Nustembame, kad ten indų kunigų daugiau, nei lietuvių. „Jie iš Keralos“ – mums pasakojo – „Ten daug pašaukimų būti kunigais!“.

Keraloje katalikų daugiau nei kitur Indijoje, bet vis tiek – tik 12% Keralos žmonių. Bet kiek Biblijos citatų, popiežiaus veidų, religinių paminklų. Laivas „Sveika Marija“, Jėzaus atvaizdai ant autobusų ir sunkvežimių. Senos katalikų bažnyčios sostinėje Kočyje ar buvusi katedra Verapolyje, kurioje – atminimo lenta lietuviui Mykolui Šostakui, XVIII a. čia buvusiam vyskupu (tiksliau, popiežiaus vikaru). Ir čia – tik krikščionybės „kopos viršūnė“, nes be Romos apeigų katalikų yra dar didesnė siro-malabarų bažnyčia, taip pat siro-malankarų – jos irgi pripažįsta popiežių, bet jas, sakoma, pradėjo dar apaštalas Tomas, Keralon atvykęs greitai po Jėzaus mirties. Ir tų krikščionių bažnyčių – dar daugybė. Ir dar 27% musulmonų, ir 55% hinduistų, ir Kočio žydų rajonas (žydai Keraloje kūrėsi dar prieš Kristų, būtant tarp jų apaštalavo Šv. Tomas!). Ir visi, atrodo, vienas už kitą religingesni.

Kaip visa tai siejasi tarpusavy? Ir kaip tokiame krašte dar daugiau ramybės, nei kur kas „paprastesnėse“ Indijos ir pasaulio žemėse? Kartais, atrodo, net kitiems indams tai – paslaptis. Kerala turi daugybę veidų. Kokią daugybę ir pats galutinai supratau tik sudėjęs į šį tekstą pavienes akimirkas, atsitikusias vieną gegužės savaitę vienoje Indijos valstijoje – plotu sulig puse Lietuvos, bet glaudžiančioje net per 36 milijonus žmonių…

Pabaigai – viena paskutinių akimirkų Keraloje. Kočio senamiestis, portugališkas Kočio fortas, netoli miesto simbolių „kiniškų tinklų“. Į teatro sceną išeina aktoriai. Dievas-beždžionė Hanumanas, Mahabharatos didvyris, jo žmona, kiekvieną herojų žymi jo veido spalvos ir makiažas, ruošiamas valandas („herojai su geltonais veidais yra moterys ar išminčiai“).

Tai – katakalis, tadicinis Keralos teatras… Čia vaidinama akimis! Aktoriai metų metus pagal muziką mokosi judinti, sukioti akis. Veido raumenimis formuoja devynias tipines išraiškas (kiekviena simbolizuoja vis kitą nuotaiką), rankomis rodo gestų kalbos tikslumo reikšmes turinčius gestus („gėlė“, „sena beždžionė“) – ir viską dar pagardina asmeniniais aktorystės sugebėjimais. Taip skiriasi nuo bet kokio kito teatro!

O dar Vakarų Ghatų kalnynas, skiriantis Keralą nuo likusios Indijos, pilnas „kalnų stočių“, kurių vėsus oras karštomis vasaromis viliodavo britų kolonistus, ir gyvūnų – dramblių, tigrų, beždžionių, ūdrų, kaip Nagarholė… Tiesa, daugelis tų vietų jau – anapus Keralos sienos: Karnatakos, Tamil Nadu valstijoje. Bet jas taip paprasta aplankyti iš Keralos didmiesčių ir kurortų.