Ką veikti Andamanuose?

Andamanų salos – tai neatrastos gentys, kurios užmuša kiekvieną atvykėlį, išsilaipinusį jų krantuose!.. Bent jau taip atrodo iš retų žinių nuotrupų, kurios pasiekia Lietuvą apie šį tolimą Indijos salyną…

Pačių indų stereotipai kitokie. Jiems Andamanai – išsvajoti laukiniai medaus mėnesio paplūdimiai. Intelektualesni dar žino ir apleistas britų karo bazes, kalėjimus, kovas už Indijos laisvę.

Kaip gi 100 km spinduliu XXI a. gali „sugyventi“ ir superkurortai, ir augantys miestai, ir nepražengiami miškai, ir „žudikų“ gentis, kurios valdžia nė nemėgina teisti? Nuvykome pasižiūrėti!

0

Andamanai – genčių karalystė?

Ar tikrai Andamanuse iki pat šiol – akmens amžius? Ir taip, ir ne.

Didžioji dalis salyno iš tiesų „priklauso“ įvairioms „gentims“. Tačiau gentis genčiai nelygu – dalis jų (pvz. nikobariečiai, šompenai) atsivertusios į krikščionybę ar islamą, rengiasi panašiai, kaip mes. Dalis vaikšto beveik nuogi, bet turi kažkokių ryšių civilizacija. O ta „atsiskyrėlių gentis“, patenkanti į viso pasaulio portalų straipsnius, yra iš vienos konkrečios Šiaurės Sentinelio salos. Niekas nežino nė kiek jų yra (50? 500?), nei kokia kalba ten kalbama, nes jie nieko neprisileidžia artyn, apšaudo lankais – jau nemažai atvykėlių taip nužudė: nuo amerikiečio misionieriaus iki gretimų salų žvejų.

Bet Andamanų stebuklas net ne pačios gentys, o „šeimininkės“ Indijos požiūris. Valdžia nusprendė: „Nenori bendrauti su mumis? Ir nereikia“. Ne tik nebando Sentinelio salos gyventojams „primesti“ savo įstatymų, švietimo, kalbos ar bent jų suskaičiuoti – bet ir nebaudžia jų už jokias žmogžudystes. „Patys kalti“ – sako visiems, nusprendusiems ten keliauti. Net visi vandenys 9,3 km spinduliu aplink tą salą paskelbti „draudžiama zona“ visiems – ir turistams, ir indų valstybės tarnautojams, ir antropologams.

Tai, kad mažytės salelės gyventojai gavo teisę „apginti savo akmens amžių“ – Andamanų žavesys. Bet kartu priežastis, dėl ko daugelis „autentiškų genčių mylėtojų“ geriau jau keliauja į Afriką ar kokią Papua Naująją Gvinėją… Nes ne tik šiaurės Sentinelis „uždrausta zona“. Štai per pagrindines Andamanų salas nutiestas ilgas kelias – bet juo negali keliauti pats vienas, o jei važiuodamas policijos lydimu automobilių konvojumi susitiktum vienos autentiškesnių džaravų genties vyrus ar moteris – neturi teisės jų nei fotografuoti, nei mėginti bendrauti.

Ir visgi net Port Blero – Andamanų ir Nikobarų salų sostinės – Antropologijos muziejuje jaučiausi kažkaip kitaip it galėčiau priešistorę ranka pasiekti… Visokios ietys, pypkės iš krabų, lankai žuvims šaudyti ar įrankiai „blogam kraujui nuleisti“ – kitur būtų priešistorinių žmonių rakandai, o ten viskas naudojama XXI a. Atstumas iki šiaurės Sentinelio „priešistorės“ nuo Port Blero – vos 50 kilometrų! Muziejuje rodomi filmai apie tą gentį nufilmuoti 1971 m. – kai antropologams lesta trumpam priartėti. Skubiai iššoko iš valties, paliko salos paplūdimyje kiaulę dovanų. Tada toldami į jūrą teleobjektyvais nufilmavo Sentinelio salos žmonių grasinamus gestus ir karo šokį…

Daug etinių, filosofinių dilemų kyla! Kritikai gali sakyti „Kaip drįsta Indija taip elgtis su tom tautom, neduoti joms šiuolaikinės medicinos, jokių socialinių garantijų – ir ar tikrai gali sakyti, kad jos pačios pasirinko neturėti jokių ryšių su pasauliu, kai apie tą išorinį pasaulį net nieko nežino?“.

Pastačius kelią palei jų žemes džaravai, sako, renkasi prie to kelio, prašinėja ko iš pravažiuojančiųjų. Bet prašalaičiams Indijos įstatymai jau galioja – ir įpareigoja juos nekreipti dėmesio į džaravus, tarsi į tuščią vietą…

Bet Indijoje per amžius daug ką lemia tai, kuo tu gimei. Pagal lytį, kastą, *teoriškai* negalima diskriminuoti – bet štai skirtingoms religijoms net oficialiai galioja skirtingos teisinės sistemos.

„Ir tos gentys nepėsčios“ – gali pridėti požiūrio „palikti jas ramybėje“ šalininkai – „Štai manyta, kad per Indijos vandenyno cunamį dauguma jų žuvo, bet, pasirodo, tie ‚pirmykščiai žmonės‘ suprato, kad, atsitraukus jūrai, reikia bėgti aukštyn – kai daugelis mūsų X ar Y kartų atstovų tuo metu paplūdimiuose toliau deginosi ar džiugiai rinko žuvis nuo dugno“.

Vieno atsakymo, kaip čia teisinga, nėra ir nebus – bet įdomu, kad kažkur pasaulyje pasirinktas „Andamanų kelias“…

Andamanai – Indijos Maldyvai?

40 km į kitą pusę nuo Port Blero – Svaradžo [Havelock] ir Šahido [Neil] salos. Daugelis keliautojų tiesiai iš Port Blero oro uosto autorikšomis skuba į prieplaukas ir greitaeigiais laivais palei miškingus Pietų Andamano krantus lekia į vieną šių salų, stebėdami iš jūros šokinėjančias žuvis skraiduoles.

Kai išlipome Svaradžo salos Govindnagaro uoste, iš pradžių buvo sunku suprasti kuo ji taip traukia: indiškas chaosėlis, patriušę viešbučiai, šiukšlinokas paplūdimys. Bet nuvykęs į tolimensius Kala Pathar ir – ypač – Radhanagar paplūdimius bemat supratau, kodėl Andamanai vadinami Indijos Maldyvais… Smėlis, ryškios spalvos, bangos. Idilė.

Andamanus pasiekiau po daugiau nei mėnesio, praleisto kitur Indijoje, tad galėjau pažvelgti jau ir indo akimis. Na, kaip žavu, kai tiek mažai žmonių! Net Svaradžo miestelyje Govindagare! Gali greit pereiti gatvę, nesispausti minioje…

Ir vis tiek nustebino, kad atvykę į Svaradžo paplūdimius, indai beveik neina toliau paskutinių autobusų stotelių ar autorikšų aikštelių. Aplink jas ir visi prekijai, visi fotografai, siūlantys medaus mėnesį švenčiančių (ar norinčių taip jaustis) porelių fotosesijas. Vos paeidavom puskilometrį į šoną – ir paplūdimyje likdavom visiškai vieni (neskaičiuojant tūkstančių įvairiausių smėlyje duobeles rausiančių krabukų ir krabų). Na, po užgrūstų Delių, Kalkutų, Mumbajų indams gal to ir nereikia: ir Svaradžo paplūdimio turgeliuose gal jaučiasi kaip laukinėje gamtoje…

Užsieniečių sutikome labai mažai, bet, priešingai Indijos žemyno lankytinoms vietoms, netapome „eksponatu“ patys: nė vienas indas čia neprašė kartu fotografuotis. Nes tie, kas įperka Andamanus, šviesiaodžių jau matę, pakeliavę… Taip, Andamanai – ne Maldyvai, ten radom ir nakvynę už keliolika eurų. Bet atstumas nuo Indijos žemyno iki Andamanų – panašus kaip nuo Ispanijos žemyno iki Kanarų – tad ir indams skrydis jau visai kainuoja, o paskui dar plaukti į Svaradžą…

Taigi ir „turtingų oazių“ Svaradže gausu – nuo privačių „resortų“ pietiniuose krantuose (su garsiuoju „Tadž“ priešakyje) iki gausybės prabangiai atrodančių (bet europiečiui nebrangių) įvairių virtuvių skanėstus siūlančių restoranų. „Civilizacijos pakraščio“ dalią juose išduodavo tik vis dingstanti elektra – ir vis girdimi gąsdinimai saugotis 6 metrų ilgio toną sveriančių krokodilų, kurie kartais puola žmones net paplūdimiuose, bet dažniau veisiasi upeliuose ėsdami gyventojų šiukšles. Na, dar labai ankstyvi saulėtekiai, ankstyvi saulėlydžiai, ir keisti viešbučių registracijos laikai (išsiregistravimas – iki 8 val., įsiregistravimas nuo 11 val.): nes visa Indija gyvena Delio laiku, o Andamanai toli rytuose.

Pakeliui iš Svaradžo atgal į Port Blerą greitaeigis laivas stabtelėjo kitoje, Šahido (Neil), „antrą numerį“ Andamanų turizmo šlovės galerijoje. Tiems, kam Svaradžas jau pernelyg „civilizuotas“ – apsistoja tenai. Kai jau ir Šahidas taps tokiu, „turizmo“ avangardas, matyt, „ims“ dar kitas salas, „atnešdamas“ elektrą, internetą. Salų iš viso 572, tad „laidoti“ senuosius Andamanus dar gerokai per anksti.

Port Bleras ir šiuolaikiniai Andamanai

Port Bleras – Panevėžio dydžio Andamanų sostinė – visom prasmėm kybo kažkur tarp Indijos žemyno megapolių ir laukinės gamtos.

Kadaise tai buvo tolimas Britanijos Imperijos avanpostas, į kurio Cellular Jail kalėjimą britai trėmė Indijos nepriklausomybės aktyvistus sunkiems darbams. Kalėjimas dabar – muziejus, o štai britų karo bazė gretimoje Ross saloje – romantiškai baugiai apleista. Visi pastatai – net bažnyčios bokštas – perkirsti vešlių medžių šaknimis, tik elniai vaikštinėja.

Per Antrąjį pasaulinį kartą Britaniją „išvijo“ japonai – ir jų pusėje Čandra Bosės vedami indų kariai. Čandra Bosė Indijos istorijoje užima panašią rolę, kaip Lietuvoje – K. Škirpa ar birželio sukilimas: tikėjosi išvaduoti Indiją su Ašies valstybių parama. Virš Roso salos iškėlė Indijos trispalvę. Tik Andamanuose ji tada ir plazdėjo: japonai karą pralaimėjo, grįžo britai – bent jau iki taikiai paleido Indiją. Bet tas trumputis indų karinio triumfo epizodas taip audrina indus, kad plaukdami į Roso salą bendrakeleiviai vis plojo, šaukė patriotinius šūkius ir atliepimus gidui-užvedėjui. „Indija motina! Valio!“.

Gidas kalbėjo hindi kalba. Nauji hindi pavadinimai neseniai galutinai ištrynė iš žemėlapių visokių anglų imperinių didvyrių pavardes. Svaradžo sala – nepriklausomybės (vietoje Havelock – britų generolo garbei). Šahido sala – kankinių (už laisvę) (vietoje Neil – britų brigados generolo garbei). Roso sala tapo Čandra Bosės sala, o Port Bleras – Šri Vidžaja Puramu. Vienur senieji pavadinimai beliko turistų pokalbiuose ir viešbučių pavadinimuose, kitur net ir transporto tvarkaraščiuose žiba senieji.

Į pervadintas salas masiškai plūsta vis nauji gyventojai iš visos Indijos. „Galvojau viską mesti ir vykti dirbti į Andamanus“ – pasakojo sutiktas indas Delyje, regėdamas salyne ir žavesį, ir darbo galimybių. Gyventojų skaičius išaugo nuo vos 31 000 žmonių 1951 m. iki kokių 500 000 dabar. Jie – įvairiausių indų tautų (28% bengalai, 15% tamilai, 13% telugai, 13% hindi kalbantieji), bet, neturėdami bendros kalbos, tarpusavy kalba hindi. Tai – tokia „suvienodėjusi Indija“, kurios trokšta Delio valdžia.

Anksčiau dažnai užsieniečių kelionėms į Andamanus reikėdavo specialaus Indijos leidimo – bet paklausti apie tokį naujieji naujakuriai tik nustebdavo – „Tikrai reikėdavo?“. Atsiveria vis daugiau ir daugiau Andamanų salų, o projektuose jau nupieštos į Maldyvus panašios vandens vilos. Ir visgi nemanau, kad Andamanus „prarytų“ turizmas – jie per daug dideli, per daug toli nuo Europos…