Rišikešas

Rišikešas vadinamas pasauline jogos sostine. Tad šį mažytį miestą žino kone visi europiečiai, bent kiek mylintys Indijos kultūrą.

Vieni, daugybę metų į ją pasinėrę, čia užsidaro ašramuose, kiti stoja į ilgus jogos mokytojų kursus, o treti tiesiog atvyksta „paragauti“ jogos asanų, ajurvedos, mantrų, meditacijos ar kokio gydymo garsais autentiškoje aplinkoje…

Atvykau į jogos sostinę ir aš. Mokiausi jogos mokykloje, gyvenau ir „nušvitimo keliu einančių“ vakariečių rajone, ir indiškoje miesto širdyje, kur maldininkai maudosi Gange – ir čia parašysiu, ko tikėtis, žmogaus iš šalies akimis.

Rišikešas – išsvajotų stereotipų Indija

Rišikešas gražus! Gangas čia dar sraunus, žydras, gana švarus. Iš Himalajų aukštikalnių jis jau ištekėjęs, bet jį dar supa žalios, žavios kalvos ir kerta aukšti beždžionių tiltai – visom tų žodžių prasmėm…

Indijos bėdos atrodo kažkur toli. Visas didmiesčių smogas, skurdas… „Čia tikrų vargšų nebėra, nes visi gyvena ant milijonų vertės žemės“ – pasakojo vietinėje mokykloje savanoriaujantis lietuvis. Ant tų sklypų stiebiasi tiek naujų viešbučių, restoranų, ašramų, nuomojamų apartamentų kad buvusieji Rišikeše prieš porą dešimtmečių miesto gal nebepažintų. „Tada čia buvo laukai, čia augo medžiai…“ – nostalgiškai į naujus daugiaaukščius mojo ne vienas tų, kurie į Rišikešą ieškoti dvasingumo grįžta kasmet.

Visgi Rišikešo gatvėse dar daug tos stereotipinės „išsvajotosios“ Indijos. Daugiau „šventų karvių“ nei regėjau kokiame kitame Indijos mieste. Jokios mėsos ar alkoholio restoranuose (nebent iš „po prekystalio“…). Vingiuotomis gatvėmis pypdami laksto prigrūsti maršrutiniai autorikšos – Vikramai. Motociklai nardo tarp pėsčiųjų, karvių, beždžionių, laukinių šunų.

Tačiau Rišikeše – tiksliau, jo turistinėse zonose aplink Lakšmano tiltą ir Ramos tiltą – toji „tikresnė už tikrą Indija“ kažin kaip persismelkus Vakarais. Picos, burgeriai, falafeliai, „tikra kava“ restoranuose, vakarietiškų madų rūbai parduotuvėse, reklamos, kurių nė nesuprastų joks konservatyvus, visam gyvenimui su tėvų jam išrinkta nuotaka sutuoktas indas: „Gėrimai šaltesni už tavo eks“…

Daug daugiau nei oranžiniai vilkinčių sadhu gatvėmis vaikšto europiečių, amerikiečių, izraeliečių nešinų jogos kilimėliais. Po ištisų savaičių praleistų šiaurės Indijos tolių miestuose, Rišikeše pirmąkart išvydau trumpus sijonus, šortus, sukneles. Klausiausi kalbų / legendų net apie vietas, kur indai nė neįleidžiami (esą tarp tokių – europiečių krišnaitų renginiai, kai kurie žydų laikomi restoranai).

Kuprinėtojams, autobusais ir geležinkeliais vagojantiems Indiją, Rišikešas – maloni stotelė, kur jie gali jaustis komfortabiliai „tarp savų“ – bet kartu paragauti gražiai įpakuotos indų kultūros ar, bent jau, individualistams vakariečiams artimiausių jos apraiškų.

Daugelis jų išvažiuoja tolyn per Indiją tais nematomais, bet visiems žinomais turistiniais maršrutais, tokiais kaip Humuso kelias, numylėtas privalomą 2-3 metų tarnybą armijoje baigusių Izraelio jaunuolių, šitaip ieškančių ramybės ir „ištaškančių“ savo tarnybos pabaigos išmoką (štai kodėl Rišikeše tiek hebrajiškų užrašų ir pavadinimų!).

Bet šimtai, tūkstančiai, gal dešimtys tūkstančių čia „užsikrečia“ Indija visam gyvenimui, susiranda savo dvasinius mokytojus, savo ajurvedos daktarus, nustatančius diagnozę pagal pulsą ir, reikalui esant, skiriančius Pančakarmos procedūras (laisvinamieji, klizmos, vimdomieji, kraujo nuleidimas…). Kai kurie čia ir apsigyvena, kiti – grįžta metai iš metų kelioms savaitėms ar keliems mėnesiams. Jie – tarsi kokia atskira nauja tauta. Vis tiek ne indai – dvasingumą randa kitose vietose, tik maža dalis išmoksta hindi kalbą… Bet kartu jų rūpesčiai, net daugybė vartojamų žodžių būtų sunkiai suprantami tėvynėse likusiems giminėms. Krišnaitų giedojimas, kokia jogos rūšis kam tinkamiausia (bhakti, priya, kundalini, hatha, aštanga…), skirtingų guru išmintys ir kaip mokinių pagarba jiems, ajurvedos vaistų programos…

Paprastai tai, kad daug pasidomiu šalimi ir kultūra, kur keliauju, padeda bendrauti su vietiniais – tačiau Rišikeše tų žinių prireikė ir palaikyti pokalbiui su vietos lietuviais, su kuriais kartu šventėme kovo 11 d.

Rišikešo jogos mokykla iš vidaus: kaip pasirinkti, ko tikėtis?

Rišikeše jogos reklamų gal daugiau nei visų kitų kartu paėmus. Nuo kasrytinių asanų ant viešbučių stogų stebint viršum Gango tekančią saulę iki ašramų su savais guru, kuriuose „užsidaroma“ savaitėms ar mėnesiams.

Išsirinkome „tarpinį variantą“: trijų dienų programą Vidya Mandiram jogos mokykloje. Viskas atrodė taip:

Į kainą įėjo vegetariški pusryčiai, pietūs, vakarienė (mažas bufetas), dvi nakvynės dviviečiuose kambariuose (man su žmona): viskas paprasta, bet pakankama. Taip pat pilna užsiėmimų programa.

Užsiėmimai buvo:
-Keturi asanų (jogos pozų) mokymai (po 1,5 val.) – du iš jų paprastesnės „tradicinės“ hatha jogos, du – sudėtingesnės „judančios“ aštanga vinjasa jogos, sukurtos XX a. labiau kaip treniruotė. Mokymai prasidėdavo „Om šanti šanti“, ilgu apšlimu, tada – saulės pasveikinimo asanų serija, paskui – keliasdešimt pozų, kurių pavykdavo padaryti ne visas.
-Du 1 val. pranajamos (jogos kvėpavimo stipriai įkvėpiant, iškvėpiant ir pan.) mokymai.
-Vienas 1 val. atsipalaidavimo ir meditacijos mokymas.
-Viena įžanginė paskaita (kaip sėdėti medituojant ir pan.) pradžioje ir viena klausimų-atsakymų sesija „po visko“
-1 val. garso „vonia“ kur, atsigulus ant žemės, klausėmės gydomųjų tibetietiškų garsų.
-2 val. ekskursija automobiliu prie Vasištha Gufa olos ir gražių Gango krantų.

Visa programa prasidėjo nuo simbolinio laužo, o rytais 6:15 susirinkdavome giedoti mantrų. Vakarais viskas baigdavosi ~20 val. su vakariene.

Grupėje buvo 8 žmonės, labai įvairaus amžiaus ir gebėjimų; mažiau lankstiems, silpnesniems, netgi „nemokantiems sėdėti ant žemės europiečiams“ buvo pasiūlyta galybė visokių palengvinimų (diržai, paklotai, pagalvės ir t.t.): tavo pasirinkimas, ką imti. Kai kurios asanos (ypač aštanga vinjasa jogos) rodytos keliom versijom – sudėtingesne ir lengvesne.

Aišku, Rišikeše yra visko – čia tik pavyzdys. Vien jogos rūšių kiek…

Nustebino, kad iš 8 žmonių net 3 buvo indai, du kurių mažai žinojo tiek ką apie jogą, tiek kitas Indijos tradicijas. Vienas – daktaras, su žmona jie gyvena moderniai, bet, kaip sakė, matydami, kiek joga domisi užsieniečiai, ir kai kurie indai atsigręžia į savo tradicijas. Dar buvo viena pora iš Vokietijos ir amerikietė.

Toje pat mokykloje mokėsi ir 200 bei 300 valandų kursus apsiėmę europiečiai bei amerikiečiai: baigę jie taps jogos mokytojais… Iš tų, kuriems joga – gyvenimo kelias, girdėjau kritiškų vertinimų – jogos mokymas juk turėtų būti pašaukimas, o ne greit įgytas amatas… Pakalbėjęs su vienu būsimų mokytojų, supratau, kas turėta omenyje – jis sakė: „Dirbau visai kitą darbą, bet pamačiau, kaip draugai jogos mokytojai smagiai veda pamokas įvairiuose kurortuose, ir aš nusprendžiau tokiu tapti“.

Na, bet, visokių yra – visokių ir reikia. Joga seniai peržengė visas sienas – Indijos, religijos, filosofijos. Ir kokio Meksikos kurorto viešbučio animatoriui pernelyg filosofinis požiūris tik kenktų – ten svarbiau įtikti klientui, „parsiduoti“ darbdaviui…

O Rišikešo apylinkėse gali net universitete tapti „jogos bakalauru“: tokiais diplomais didžiavosi indai, jogos mokykloje mokę būsimus mokytojus.

Kokios vietos žavi indus ir kokios – užsieniečius?

Kai kurie „gyvenimo kelią radę vakariečiai“ išvažiuoja tolyn Rišikešo, bet visur Indijoje vietos, svarbiausios indams, ir labiausiai numylėtos Indiją pamilusių užsieniečių, skiriasi.

Hinduizmas – be galo platus. Vakariečiai (ir juos pritraukiantys guru) linkę išsirinkti labiau individualistinius dalykus, kaip joga, meditacija, kur tarsi žmmogus vienas stoja prieš visatą. O patiems indams, atrodo, priimtinesnės masinės apeigos, piligrimystės, daršanai pas dievus, maudynės Gange.

Na, sutikome užsieniečių, mylinčių gangą, net britą, kuris mėgsta ten plaukioti – bet, aišku, ,tai daro Rišikešo turistinėse zonose ir aplink, kur mažai žmonių, gražūs kalnai. O indai nyra į Gangą kitur: Rišikeše svarbiausias Trveni ghatas, kur kas vakarą Gangas pagerbiamas Ganga Aarti apeigom su ugnim. Bet ten aplink jokių vakarietiškų kavinukių, tik didelis nebrangus turgus…

O šiaip visas Rišikešas indams religiniu požiūriu nė iš tolo neprilygsta švenčiausiems miestams, bent jau tokiems, kaip 25 km nuo Rišikešo stūkstantis Haridvaras ir jo Har Ki Pauri ghatas. Kai Rišikešo viešbutyje pasakiau, kad atvykome iš Haridvaro, šeimininkas labai nustebo – užsieniečiai ten nekeliauja. Ten jau purvina, skurdu… Bet į Gangą vietinių ten nyra minios, tenykštės šventyklos – svarbesnės, ten “nulašėjo amrita iš dangaus”, metų vyksta didžiausia pasaulyje religinė šventė – Kumbh Mela.

Ašramai, kuriuose europiečiai ieško nušvitimo, ir jų pamiltos jaukios senovinės šventyklos, dažnai būna negirdėti ir neprasmingi indams – o „švenčiausieji“ ghatai, kuriais į Gangą brenda daugiausiai indų giminių, užsieniečiams atrodo atstumiančiai purvini.

Į Rišikešą, tiesa, indai keliauja – bet ne tikėjimo vedini. Ten – kone vienintelė vieta Indijoje išmėginti raftingą, Rišikešo gatvėmis nuolat zuja džipai su raftingo įranga ant stogų.

Jogos mokyklos bendramoksliai vokiečiai irgi buvo užsirašę – bet paskui staiga persigalvojo išvydę kaip Gango pakrantėje ruošiamas deginti lavonas. „Galvojau, kad tik Varanasyje taip daro, o pasirodo visur – tokiam vandeny tikrai neplauksime“ – sakė vokietė, geriau pasirinkusi prarasti dalį jau sumokėtų pinigų, nei prisijungti prie tūkstančių kasdien čia į valtis sėdančių indų.

Joga ir Rišikešas – nauja ar amžina?

Ir indai, ir Indiją pamilę vakariečiai žavisi indų kultūros, tikėjimo senumu. Viskas čia nuo neatmenamų laikų, nuo neatmenamų laikų karta iš kartos perdavinėtos vedos, iki buvo užrašytos, nesuvokiamoje keistoje praeityje vyko visos tos Ramajanos ar Mahabharatos istorijos.

Bet Rišikešas – tarsi tos amžinybės priešingybė! Viskas čia gana nauja ir vis kyla nauji ir nauji pastatai, net ašramai. Daug populiarių jogos tradicijų susiformavo XX a. ir iki šiol gimsta naujos (pvz ~2006 m. išplitusi oro joga, kur šiaip neįmanomos asanos atliekamos visaip prisikabinus prie įvairių virvių ar hamakų). Taip, jogos tradicija sena – bet iki XX a. ji buvo gana „nišinė“ net pačioje Indijoje, o ir dabar daugybė indų ją atranda „nuo nulio“ ne kitaip, nei vakariečiai.

Tie, kas nori pabrėžti Rišikešo amžinumą siūlytų aplankyti Vašišta Gufa, olą, kur esą gyveno Vasištha, vienas septynių didžiųjų išminčių, Brahmos sūnus, ir nusiavus batus vis naujos ir naujos minios „siekėjų“ eina pasėdėti tyloje. Bet atriboti tiesą nuo legendos sunku – yra net legenda, kad netoliese buvo atvykęs medituoti Jėzus Kristus.

Skeptiškesni Rišikešo pradžią sietų su Beatles ašramu – milžinišku pastatų kompleksu ant aukšto Gango kranto, kurį įkūrė vienas „į Vakarų rinką išėjusių“ guru, transcendentinės meditacijos kūrėjo Maharišis Mahešas Jogis. Jis buvo itin populiarus tarp Vakarų pasaulio žvaigždžių ir 1968 m. geram mėnesiui į savo ašramą pritraukė „The Beatles“ grupę, o su jų kūrybingomis sielomis – pasaulio žiniasklaidos dėmesį meditacijai, indiškam dvasingumui, Rišikešui…

Dabar tas ašramas apleistas tarsi kokia Černobylio zona: tušti, niekam nereikalingi, ir daugiaaukščiai, ir meditacijos kupolai iš Gango akmenų, ir paties Maharišio bungalas. Kartu su mumis po „zoną“ vaikštinėjo vyresnio amžiaus japonų grupė, bet vietos valdžia tik neseniai išvis suvokė, kad verta reklamuoti „Beatles“ istoriją, leido griuvėsius ištapyti muzikantų freskomis. Oficialiai tai yra tigrų rezervatas, o ašramo griuvėsiai – tik tarp kitko…

Viskas savaip amžina – bet ir savaip labai laikina.

Galima žiūrėti į Rišikešą kritiškai, kaip į Indijos dvasingumą, transformuotą ir supakuotą vakariečių masėms. Galima žiūrėti garbinančiai – kaip į paprastą, visiems pasiekiamą langą į Indijos tūkstantmetę kultūrą ir išmintį.

Man atrodo ir tai, ir tai, savaip teisinga, o ką rasi – priklauso nuo to, kur tiksliai ieškosi, tad svarbu rasti teisingą kelią, gatvę, pastatą, žmogų ir mintį…