Bangaloro įdomybės

„Bangaloras – tai Indijos Silicio slėnis!“ – jau keli dešimtmečiai skelbiama visur pasaulyje. Ten – ateities Indija, Bangaloras tuoj aplenks San Franciską, Niujorką…

Ar tikrai? Atvykau trumpai pagyventi šiame 10 milijonų žmonių metropolyje, kurį turistai paprastai praleidžia. Ir, be neatrastų nuostabių vietų tyrinėjimo, pamėginau pasinerti į tą ateities Bangalorą – startupų, IT specialistų, „naujųjų indų“…

Pirmas įspūdis – supermodernus miestas…

Nusileidus Bangaloro oro uoste norėjosi sušukti: „Tikra ateities Indija!“. Tvarkinga, nė šiukšlelės, spindintys restoranai, parduotuvės, moterys trumpais užsieniniais sijonais ar šortais. Viskas iščiustytame lauke, nes Bangaloras didžiuojasi „tokiu puikiu oru, kad niekad nei karšta, nei šalta“.

Paskui – pavėžėjų štabas. Programėlė mums priskyrė kodą, kurį sulaukę eilės ištarėme bet kuriam pavėžėjui ir tas iš karto žinojo, kur vežti (nereikėjo ieškoti konkretaus). Tada – 10 juostų greitkelis, supamas švytinčių reklamų, prekybos centrų. Kaip Amerika…

Nuostaba tęsėsi milžiniškame 33 aukštų daugiabučių komplekse, kur gyvenome. Iš pradžių – „pusiau atvira zona“ su prekybos centru, paskui – uždaros zonos, kur patekdavome tik parodę sargams QR kodą. Tose uždarose zonose – ir grožio salonas, ir parduotuvė 33 aukšte, iš kurios gali išeiti tiesiai ant stogo su visokiom bendradarbystės erdvėm, stalo žaidimais, treniruočių sale.

Nuo stogo miesto šviesas stebinčios porelės ir kažką ten švenčiančios vyrų ir moterų kompanijos tarpusavy kalbėjo angliškai, ta kalba parašyti ir visų daugiabučių bendrijos skyrių vadovų kontaktai (apsaugos komandos vadovas, stogo klubo vadovas…), ir įspėjimai apie dideles baudas rūkoriams. Nors Bangaloras – kanadų tautybės Karnatakos valstijoje, čia suvažiuoja (užsi)dirbti žmonės iš visos Indijos, ir vienintelė bendra kalba jiems – anglų. Jaučiausi gal kaip kokiam neegzistuojančiam „indiškam Honkonge“ ar Singapūro Little India.

Net šiukšles šeimininkas griežtai pasakė rūšiuoti – prieš paliekant jas rytais anapus buto durų, kur surinkdavo bendrijos samdiniai.

Bet labiausiai patiko pats butas, prieš užeidami į kurį batus indiškai palikdavome saugiuose ilguose koridoriuose. Tai – gal geriausia vieta dirbti apskritai per visą nakvynių AirBnB istorija. Prie kompiuterio stalo – ir darbinė kėdė, ir palangė-sofa, ant kurios galėjau ir sėdėti keliese, ir, kai dirbti pavargdavau, užmigti, prieš užsimerkdamas matyti IBM ar 7 Eleven „back ofisus“ gretimuose stikliniuose daugiaaukščiuose. Puikus internetas, garso izoliacija tarp kambarių „Zoom“ pokalbiams…

Išmanioji Bangaloro kasdienybė – kitokia nei kitur Indijoje

Bangaloro „naujosios aukštuomenės“ viešasis gyvenimas daug sukasi aplinkui programėlėmis organizuojamus susitikimus. Vien „Meetup‘ų“ čia kiekvieną savaitę gal daugiau nei likusioje Indijoje. Dirbtinio intelekto tema, įvairiausių programinių kalbų tema, ir į kiekvieną registruojasi šimtai žmonių. Į Android meetup‘ą nepatekau nors mėginau registruotis savaitę prieš (salė buvo jau pilna), bet nuėjau į Startup meetup‘ą, kurių ten irgi devynios galybės. Vienos minutės prisistatymai, „Networkingas“, „pitchų“ repeticijos (3 minutės, o tuos, kuriems pasiseka, kviečia jau 10 minučių pitchui, o trečiam raunde jau laukia potencialūs investuotojai).

Pabandravęs ten daugiau supratau, kad Bangaloro „naujoji aukštuomenė“ daug platesnė, nei IT specialistai. Tai ir 250 dolerių už valandą imantys konsultantai užsienio korporacijoms „kaip ateiti į Bangaloro rinką“, ir prekių ženklų advokatai, ir prestižinių universitetų dėstytojai, ir valstybės tarnautojai, braižantys technologijų politikos gaires.

Internetu ir programėlėm čia organizuojamas ir laisvalaikis. Vien stalo žaidimų klubų verslas kaip „įsuktas“: už teisę žaisti moki daugiau, nei už filmą kino teatre, kita vertus, už tai tau paaiškina taisykles ir kažkiek pateisėjauja. Aišku, viskas vyksta kondicionuojamoje, patogioje bendradarbystės erdvėje. Europoje net nežinau analogo.

Dar pilna visokių „speed dating“, „date night“, „speed friending“ – viskas kitaip nei kitur Indijoje, kur sūnūs gyvena iki mirties su tėvais, laukdami jų nurodymų įvairiems gyvenimo klausimams, įskaitant kokią žmoną jie išrinks.

Į Bangalorą suvažiuoja žmonės iš visos Indijos, toli palikę vyresniųjų kontrolę ar kastų ribas, savo protais uždirba niekam jų giminėse anksčiau neregėtus pinigus – bet ir turi savo jėgom rasti gyvenimo kelius ir draugus. Ta visiška Europos ar Amerikos kasdienybė Indijoje – kažkas visai naujo.

Bet nutrupa daug lėšų ir religijai. Nepakartojama patirtis buvo lipti tokiu “žmonių konvejeriu” į IKSCON Bangalore krišnaitų šventyklą. Iš pradžių po kartą atsistoji ant 108 akmenų, ant kiekvieno pasakydamas po “Kare Krišna” mantrą, tada – salė po salės, pastatėlis po pastatėlio skambantys giesmėm, o po “kulminacijos” viršūnėje – visokios valgyklos, suvenyrų krautuvės… Tenka lėšų ir šiuolaikiniam Indijojs menui: Karnataka Čitrakala Parišat įspūdingos jo parodos.

Liūdnesni Bangaloro veidai

Bangaloras turi kelis veidus. Tekanti ryto saulė atidengdavo šiukšlinas statybas po mūsų buto didžiaisiais stikliniais langais. Vaizde teniso kortai, baseinai, daugianacionalinių kompanijų prekių ženklai „konkuravo“ su šiukšlių laukais, aplūžusiais autorikšomis, be jokios amortizacijos lekiančiais nelygiomis miesto gatvėmis.

„Tvarkos ir stiklinių dangoraižių įtvirtintos oazės“, kaip mūsiškė, Bangalore gali būti ir kilometro skersmens – bet anapus jų smogia realybė, kvapai, kitokios erdvės, kur miegantys gatvėse žmonės, šiukšles ėdančios karvės, besišlapinantys viešai vyrai (ant „Do not urinate“ paženklintų sienų) ar negyva žiurkė – tokie normalūs vaizdai, kad į juos jau seniai nekreipėm dėmesio.

Kelionė tarp tų „tarptautinės tvarkos zonų“, ar tarp vienos tokių zonų ir naktinio gyvenimo rajonų miesto centre, tokių kaip Brigade Road, aplink kurio tarptautines kavines vien „Wework“ bendradarbystės erdvių kokios penkios, gali trukti ir dvi valandas. Nuo mūsiškės iki centro sugaišdavome valandą, nes didesnių gatvių pakeliui nebuvo, metro linijos tik statomos. Laimė taksi – be galo pigūs. Kaip ir prekių iš parduotuvės atvežimas į butą per 7 minutes užsakius iš vieno vietinių startup‘ų ar bet kokios kitos paslaugos: pavyzdžiui, itin pigiai Bangalore pasidariau naujus akinius. Nuo užsakymo ir akių patikrinimo iki produkto gavimo su man pritaikytais stiklais ir rėmeliais praėjo vos valanda!

Nes kiekvienam į Bangalorą atvykusiam programuotojui, čia galinčiam uždirbti ne mažiau, nei Europoje, tenka turbūt dešimtys tų, kurių „Bangaloro svajonė“ daug paprastesnė: jie čia persikelia ne startupų milijonų, o tiesiog todėl, kad čia apskritai yra darbo, kad čia jiems nukrenta algų trupiniai už patarnavimus tai naujajai Indijos aukštuomenei. Daugelis dirba sąžiningai, bet kai kurie mėgina „kirsti kampus“, kaip visa eilė autorikšų vairuotojų, visaip mėgindavusių atkalbėti mus nuo važiavimo ten, kur suplanavę, idant nuvežtų pas komisinius jiems mokančius pardavėjus. „Ką, tas brangusis UB City prekybos centras? Ten tūkstančius už vieną batą sumokėsit! Aš nuvešiu kur pigiau!“, „Ne, turgaus elektronikos zonoje dabar pietų pertrauka, aš žinau kur geriau“ (net nepalaukęs mūsų pritarimo, staigiai apsisuko – teko lipti lauk ir važiuoti autobusu į, aišku, niekad dienom neužmiegantį daugiaaukštį turgaus rajoną, kur pirmuose aukštuose – „visiems reikalingos“ telefonų ar nešiojamų kompiuterių parduotuvės, o labiau specializuotos, kaip videokamerų, kur nors viršuj, palypėjus ankštais laiptais).

Bangaloro įvaizdis ir realybė ne visada sutampa

Bangaloras – kitoks. Ypač jei lyginti su likusia Indija. Kita vertus, įvaizdis su realybe nuolat „pjovėsi“. Bangalorą vietiniai vadina žaliu sodų ir parkų miestų – taip, yra gražus Kubono parkas prie didingų Karnatakos parlamento rūmų, bet palyginus su 10 milijonų žmonių tos oazės – niekas. Greitkelis į oro uostą spindi, bet nereikia nė musoninių liūčių, kad menkas drenažas užsikištų ir miestas plauktų. Vietiniai didžiuojasi tokiu geru klimatu, kad „nereikia kondicionierių“ (dėl to net daugely šiuolaikinių butų jų nėra, o mūsiškiame buvo tik viename kambaryje), bet mums būnant Bangalore tvyrojo +35 laipsnių karštis su +39 jutimine temperatūra. Na, keliais laipsniais vėsiau nei kokiam Dely, bet tik tiek.

Dalis Bangaloro sielos trokšta tapti tuo, tikruoju, Silicio slėniu… Net vynuogėmis užsodino Karnatakos laukus, tarsi San Francisko Napos slėnyje. „Bet klimatas čia netinka vynuogėms“ – pripažino vyninės atstovė – „todėl mūsų vynai nelaiko daugiau trijų metų“. Paskui dar pasakė, kad tikrieji vynuogynai – toliau Bangaloro, bet ten, palei Bangalorą, specialiai pasodino sklypelyje šiek tiek vynuogių kaip foną degustacijoms – ir kad būtų ką mindyti tiems, kas nori įsivaizduoti patekę pas klasikinius senosios Europos vyndarius… Bet vyno kultūros „atradimas“ – gal tik dar viena Bangaloro kaukė; degustacija labiau priminė „išgėrimą“, kur taures tekdavo tuštinti skubiai, nes tuoj jau pilstė naujus vynus. Mano žmona po tos degustacijos gal dešimt kartų vėmė – nežinau, ar nuo vyno, ar nuo nehigieniško maisto bufeto, ar nuo beždžionių aplaipiotų vynuogių, kurias vyninės atstovė ragino skinti ir ragauti.

Gal kada nors Bangaloras taps kokiu kiberpankiniu kompiuteriniu Eldoradu – kai bus pastatytos visos „skraidančios“ metro linijos, greitkeliai – bet kol kas tokio reiktų ieškoti Seule ar Tokijuje. O ir dėl ateities Bangaloro „startupų visuomenės“ žmonės man privačiai reiškė abejones – „Dabar jaučiame recesijos nuotaikas, nes daug ką iškelia į Vietnamą, ten jau pigiau“.

Kita vertus, Bangalore jau dabar yra dalykų, kurie modernesni ne tik nei kitur Indijoje, bet ir nei Europoje – nors jie labiau pavieniai lašai indiškos realybės stiklinėje.

Maisūras ir senieji Karnatakos turtai

Mačiau įdomų „Indijos stereotipų žemėlapį“, kuriame visa Karnataka įvardyta kaip „Silicio slėnis“. Bet ši valstija ploto – kaip trys Lietuvos, o gyventojų turi virš 60 milijonų!

Turi ji ir gilią istoriją, senovę, savuosius maharadžas – Vodejarų šeimą – kurie karaliavo iš senosios sostinės Maisūro. Maisūro rūmai vadinami „antrąja populiariausia Indijos vieta po Tadž Mahalio“ – matydamas turistų minias ten būčiau galėjęs patikėti. Tiesa, turistai – beveik vien indai, Maisūras toli nuo vakariečių pamėgto „auksinio trikampio“ ar Goa paplūdimių…

Bet pirmąsyk išvydus Maisūro rūmus, nugara ėjo šiurpuliukai: tokia didybė, europietiški masteliai ir indiškos formos. O jau vidus… Kai kuriom naktim įjungiami beveik 100 000 lempelių, kuriom aplipdyti visi rūmai ir jų parkas, maisūrieičiai prisėdę ant žemės laukia to momento. Atrodo kaip per Kalėdas.

Vodejarai, prieš atiduodami valdžią Indijos Respublikai, dar daug pristatė Maisūre – net vieną didžiausių Azijos bažnyčių, kur Kristus, gal kad būtų suprantama indams, įvardijamas kaip Dievo inkarnacija žemėje, o einant į vidų būtina nusiauti.

O apsistojome Maisūre kituose rūmuose – Lalitha Mahal, kuriuos maharadža tarpukariu statė britų vicekaraliui, jei šis sugalvotų aplankyti Maisūrą. Dabar ten – viešbutis ir tai buvo pigiausia galimybė apsistoti maharadžų rūmuose Indijoje (~50 EUR nakčiai). Su puošnia sale pusryčiams, balkonu, kur rytą-vakarą vyko jaunavedžių fotosesijos ir nuo kurio puikiai matėsi saulėlydžiai. Bet, matyt, ir tuos rūmus pabrangins ar gal, kai skaitote, jau pabrangino: ne dėl turistų iš Europos, o dėl vis daugiau sau galinčių leisti bangaloriečių.

Drambliai, žali kalnai ir neslopstantys Bangaloro atgarsiai

Kitoje stotelėje – Nagarholės nacionaliniame parke jau pigumą teko pamiršti: ložė su safariais kainavo dar brangiau, nei Afrikos toliuose (300+ eurų už numerį). Ir ten jau nėra jokių mažesnių kainų indams, kaip daug kur toje šalyje… Iš patogaus džipo su amfiteatrinėm vietom išvydome daugybę dramblių, aksių, gaūrų, sambarų – Afrikoje šių rūšių nepamatysi. O iš laivo matėme ūdras, krokodilus. Deja, garsusis tigras bei leopardas nepasirodė: priešingai Kenijai ar Namibijai, didieji plėšrūnai tose miško tankmėse – labiau loterija, ypač nuo laivo, bet kas gyveno Nagarholės ložėje ilgiau, pasakojo juos tikrai sutikę.

„Kas iš jūsų iš Bangaloro?“ – safarių gidas išmokęs pokštą savo dažniausiems klientams – „Nemėtykit į upę šiukšlių, nes tas vanduo paskui nuteka į Bangalorą!“. Bendrakeleivių indų net vaikai, būdavo, mosavo fotoapratais su geresniais objektyvais, nei mūsiškis.

Iš Karnakatakos pasukome dar į kitokią Indiją, Keralą, kur pasitiko drėgni žali miškai ir komunistinės valdžios iškabinėti kūjai su pjautuvais. Bet Bangaloro atgarsius jautėme dar ilgai: žmonės, pas kuriuos nakvojome AirBnB, užsidirbo pinigų Bangalore, „nes Keraloje geriau apmokamų darbų nėra“. Žmona buvo grįžusi į tėvynę Keralą, vyras toliau dirbo Bangalore – ir nors jie pasistatę tą namą Keraloje, kad augintų vaiką „gamtos apsupty“, žmona pripažino, kad dabar jau ir pati vėl ieško darbo Bangalore, o namą Keraloje turbūt ir toliau nuomos per AirBnB. Pripratus prie kitokio, turtingesnio gyvenimo „Indijos Silicio slėnyje“, grįžti į kitų Indijos kraštų realybę sunku, ir Bangaloras traukia toliau…