Fudzijama (Fudžio kalnas) vadinama tuo iš aukščiausių pasaulio kalnų, į kurį įkopti lengviausia. Japonai čia masiškai kopia šimtus metų, nes jiems šita viršūnė – šventa vieta ir šalies simbolis. Todėl kopimas į Fudzijamą – ne tik gamtos, o ir kultūros mylėtojams. Takai į viršų apsupti „stočių“ su trobelėmis su savom tradicijom, kuriame nakvojama panašiai, kaip ir piligrimai prieš šimtmečius. Toks pusiau kalnas, pusiau Šv. Jokūbo kelias…

Įkopėme į Fudzijamą ir mes – mums tai buvo pirmas toks kalnas. Čia surašiau viską, ką verta žinoti kopiant į Fudzijamą: kokie takai, ką pasiimti, kokios tradicijos, kiek tai sudėtinga nepratusiam laipioti.

Prie simbolinių torii vartų tarp 7 ir 8 Jošidos kelio stočių

Kaip atrodo kopimas į Fudzijamą?

Į Fudzijamos viršūnę veda keturi maršrutai – populiariausias Jošidos takas, kuriuo ėjome ir mes, kiek sudėtingesnis Fudzinomijos, dar sudėtingesniais laikomi Subaširio ir Gotembos. Visuose patirtis panaši – palei tolygų kalno šlaitą 10 „stočių“, kurių pirmoji – papėdėje, o dešimtoji – viršūnėje.

Netoli viršūnės, kur Gotembos ir Subaširio takai susilieję į vieną (taigi, abu parašyti rodyklėse)

„Stotis“ – tai dažnai vieta, kur yra galimybė pernakvoti, įsigyti maisto ar gėrimų, tualetai. Senovėje japonų piligrimai kopdavo nuo pat pirmos stoties – Fudzijošidos miestas Jošidos kelio pradžioje būdavo pilnas piligrimų užeigų, ten – ir šventovės, simboliniai Kanadorii vartai į „Fudzijamos pasaulį“ anapus kurių dabar tiesiog kiti miesto rajonai.

Kanadorii vartai su anapus jų regima Fudzijamos viršūne – vienas klasikinių Fudzijamos vaizdų

Tačiau pasivaikščiojęs aplinkui Jošidos tako pradžią per mišką ties Fudzijamai garbinti pastatyta Sengen šventykla ėjau vienas, nes kone visi laipiotojai – kaip ir mes – šiandien savo žygius pradeda nuo penktos stoties (Fudzi-Subaru/Jošidos take ji 2305 m aukštyje, Fudzinomijos – 2380 m, Subaširio – 1970 m, Gotembos – 1440 m). Į visų takų penktąsias stotis šiandien veda keliai, ten galima užkilti autobusais. Iki penktųjų stočių plyti šiuolaikiška Japonija, o nuo ten jau prasideda „tikroji Fudzijama“, mažai pakitusi per šimtmečius, kur gali eiti tik pėsčiomis. Jošidos take nuo penktosios stoties laukia 6,8 km žygis aukštyn ir 7 km žemyn, Fudzinomijos – po 4,3 km, Subaširio take 6,9 km ir 6,2 km, Gotembos take – 10,5 km ir 8,4 km.

Fudzi Subaru penktoji stotis (nuo čia žygį pradeda einantys Jošidos keliu)

Tiesa, tai ne tik laukinė gamta, lavos plotai, būdingi kitiems ugnikalniams… Japonai į šventą Fudzijamą kopdavo dar prieš 800 metų, o kokiais 1700 m. jau kopė masiškai. Čia dar iki gerokai viso Europos alpinizmo! Tad pakeliui į Fudzijamą radosi unikalių tradicijų, kurių žaviausia man – Fudzijamos trobelės stotyse ir kartais tarp jų.

Link septintosios Jošidos tako stoties, pilnos trobelių

Takas aukštyn – iš pradžių tolygiai kylantis, vėliau, anapus medžių linijos, vis dažniau virstantis lengvu „karstymusi uolomis“ (ne, jokios technikos neprireikė – pakako kojų ir rankų) – šen bei ten virsta laiptais. Ženklas, kad artėja „trobelė“, ar, tiksliau, toks ilgas pastatas palei šlaitą. Visos “trobelės” labai panašios: takas ties kiekviena virsta nuostabiu balkonu, kurio vienoje pusėje – pastatas, o kitoje – ilgas suolas su nuostabiais vaizdais. Daugelis pasimėgaudami praeina pro šalį pakeliui aukštyn, kiti prisėda pailsėti, gal užsuka į mokamą tualetą ar pavalgo, atsigeria ant balkono suolo gerėdamiesi apačioje plaukiančiais debesimis ar žibančiais miestais, ežerais… Maistas ir gėrimai trobelėse gerokai brangesni, nei apačioje, tačiau kainos neužkeltos iki tiek, kiek kokiose Europos sporto arenose ar didmiesčių restoranuose.

Trobelės balkonas septintojoje stotyje

Kiti – kaip mes – apsistoja trobelėse nakčiai. Vakare laukė vakarienė (japoniškas karis sėdint ant žemės), tada poilsio laikas (batus liepė sudėti į maišą, o po „savą balkoną“ galėjom vaikščioti specialiom šlepetėm, viduje – tik basom). Paskui – miegas tokioje „medinėje kapsulėje“. Mūsiškė Torii-so trobelėje buvo skirta dviems, pasiekiama kopėtėlėmis (virš kitos „kapuslės“), su langu, pro kurį matėsi trobelės simbolis torii vartai, vaizdas žemyn ir vis plaukianti aukštyn kopikų „upė“. Ji niekad visiškai nesustojo – gal kiek aprimo vakare, bet jau apie vidurnaktį vėl tekėjo pilna jėga, o iš aplinkinių kapsulių girdėjosi besikeliantys, besirengiantys žmonės – daugelio svajonė pamatyti saulėtekį nuo Fudzijamos viršūnės, o apsistojus, kaip mes, žemiau (7 stotyje ar tarp 7 ir 8) dar laukia kokios 4 valandos lipimo aukštyn ryte (bent jau nepatyrusiam).

Vakarienė trobelėje

Išėjome iš trobelės gal 00:30, bet sutikome saulėtekį senojoje aštuntojoje stotyje (kuri – viena didžiausių Jošidos take ir susideda, tarsi kaimelis, iš kelių trobelių). Nes nuo ten jis irgi nuostabus, o lipti iki viršūnės pasirodė smagiau šviesiai: nors buvo giedra naktis, pilnatis, debesys žemiau, vis tiek – ryškiai matyti tik siauro žibintuvėlio lemputės spindulio nutviekstas uolas, kuriom tuoj pat lipsi ir vos akies krašteliu regėti blausius šlaitus ir retsykiais tamsių debesų atidengiamas tolimas Japonijos miestų šviesas – ne tas pats, kas gėrėtis atvirais vaizdais į debesų jūras. Kadangi visi keliasi skirtingu metu, maistą pusryčiams stovykloje davė dar vakare išsinešimui – ryžių kamuoliukai, marinuotukai, žuvis…

Saulėtekis iš Tomoe-Kan trobelės senojoje aštuntojoje stotyje balkono

Saulėtekio vaizdas

Kopdami sutikdavome vis tuos pačius žmones – sutikome ir kitus lietuvius. Kažkaip turistams iš Vidurio-Rytų Europos kopti į Fudzijamą itin populiaru. Tarsi kokiam Šv. Jokūbo kelyje, užsimezga pokalbiai – juk visi eina ta pačia kryptimi. Leidomės nuo viršūnės jau kitu keliu – dirbtiniu, kuris pastatytas „buldozeriais“ vadinamoms vikšrinėms mašinoms, į aukštesnes stotis užvežančioms maistą, gėrimus ir kitką. Ten karstytis uolom nereikia, bet problema – kai kuriuose ruožuose daug akmenukų, matėme daug griūvančių, judėti reikėjo lėtai.

Nusileidimo kelias, pilnas žmonių, skubančių nuo viršūnės po saulėtekio (fotografavau nuo pakilimo tako)

O Fudzijamos viršūnę japonai supranta kiek kitaip, nei kiti. Jiems viršūnė – visas kraterio pakraštys, maždaug 3700 m virš jūros lygio, nuo kurio į vieną pusę matosi šiuolaikinė Japonija, o į kitą – ilgai užgesęs (paskutinis išsiveržimas – 1707 m.) gilus krateris. Visos „summit“ rodyklės rodo laiką ir atstumą iki ten, kur tas užlipimo takas įsilieja į ~1,7 km ilgio taką aplink kraterį. Vienoje tos viršūnės pusėje – tikroji viršukalnė (3776 m), kitoje – faktinė Jošidos tako 10 stotis su Kusuši šventykla (japonai ten meldžiasi, nusilenkia eidami per torii vartus) ir aukščiausiu Japonijos paštu (japonai iš ten siunčia, tarkim, atsiprašymo laiškus…).

Jošidos kelio pabaigos stotis nuo gretimos Džoudžugatake viršūnės (3734 m). Kairėje – krateris, dešinėje – debesų jūra

Įprasti du kopimo į Fudzijamą variantai. Pirmas – per vieną dieną. Antras – su nakvyne trobelėje. Pirmas labiau tinka tvirtiems alpinistams – bet, kadangi Fudzijama ne tik gamtinė, bet ir kultūrinė patirtis (net į UNESCO sąrašą įrašyta kaip kultūrinė vieta), labai rekomenduočiau net ir tiems, kurie gali kitaip, apsistoti pakeliui. Tiesą pasakius, jei lipčiau antrą kartą, apsistočiau trobelėse dviems naktims – kartą pakeliui viršun (tarkim, tarp 7 ir 8 stočių), kartą – pakeliui žemyn (tarkim, senojoje 8 stotyje) – tai leistų dar geriau įsigyventi į kalno dvasią, vaizdus, pamatyti jį prie įvairių oro sąlygų – nes antroji diena, kai skubėjome į paskutinį autobusą nuo penktosios stoties žemyn, pasirodė pernelyg intensyvi.

Gėrimės vaizdais pro langą iš savo trobelės “kapsulės”

Viskas, ką čia rašau apie Fudzijamą, galioja labai trumpai. Kopimo sezonas – nuo birželio pirmos pusės iki rugsėjo pirmos pusės. Aišku, kopti gali ir kitu metu – bet kitu metu tai eilinis kalnas, be prižiūrimų takų. Visos trobelės užsidaro, maistą turi neštis pats – primygtinai siūloma ir nešiojamus tualetus. Rudenį-pavasarį viršūnė ir užsnigta. Ir kopiančiųjų mažai.

Debesys atskleidė Fudzijošidos miestą (vaizdas nuo mūsų trobelės)

O štai sezono metu į Fudzijamą kasdien lipa tūkstančiai, ypač savaitgaliais bei per „didžiąsias japonų vasaros šventes“ Obon. Tų minių norėjome vengti, tad pasirinkome kopti sezono pabaigos link, rugsėjo 8-9 d., pirmadienį-antradienį.

Kopiančiųjų linija vakare sutemus

Kaip ir ką reikia užsakyti ir pasiruošti kopimui į Fudzijamą?

Vienas pirmų dalykų, ką turite užsakyti – trobelė. Jų užsakymas atidaromas dar prieš sezono pradžią – ir reikia paskubėti. Užsakėme prieš pora mėnesių ir tegavome vietą tik tarp 7 ir 8 stočių – o kuo aukščiau tuo geriau, nes tuo tolygiau pasiskirsto kopimo laikas pirmą ir antrą dieną, be to, aklimatizuojiesi aukščiau. Kas užsakinėjo vėliau, pasakojo gavę vietas trobelėse tik dar žemiau (pvz. 7 stotyje), nors buvo ir kam pasisekė gauti geras vietas užsakant likus keletui dienų iki kopimo (matyt, kažkas atšaukė).

Trobelės “kapsulėje”

Reikės susimokėti ir už patekimą į kalną – tai galima daryti ir vėliau, bet kasdien kopiančiųjų skaičius ribotas, ir pouliariausiom dienom pasiekiamos lubos, tad galima ir iš anksto internetu (kur ir kiek ribotas kopiančiųjų skaičius vis keičiasi).

Yra privalomų kopimui daiktų sąrašas. Tinkami batai, drabužiai, žibintuvėlis ant kaktos, neperpučiami ir neperšlampami viršutiniai rūbai (oras nenuspėjamas – laimė, mums prognozuota audra neįvyko), kremas nuo saulės, juodi akiniai (geriausia dengiantys ir iš šonų, nes vėjas pusto dulkes). Teoriškai tai gali patikrinti – ir girdėjau istorijų, kad siuntė kažką nusipirkti naujus rūbus – bet mūsų atveju tiesiog paklausė, ką turime, nes „rūbų atsarga“ dar šiltoje penktojoje stotyje juk būna kuprinėje (atidaryti, parodyti neprašė). Mūsų žygio metu rugsėjo 8 d. temperatūra viršuje buvo +4 naktį ir +11 dieną, kai apačioje dar viršijo +30.

Mūsų apranga. Kai kas liko nepanaudota kuprinėje (pvz. mano neperšlampamos kelnės, nes nelijo)

Maistas, gėrimai nėra būtini – visko galėsi nusipirkti pakeliui (bet reikia grynų pinigų). Tik atsigėrimui tarp stočių / trobelių turi turėti nedidelį rezervą (pvz. vandens buteliuką ar du), kurį suvartojęs čia pat pakeisi stotyse. Nereikia ir miegmaišių – juos duoda trobelėse. Jokia kopimo įranga irgi nėra būtina.

Apleista trobelė 9-ojoje stotyje

Dalis eina su lazdom – įprastom žygeivių arba tradicinėm medinėm, kurias kiekvienoje trobelėje už mokestį galį pažymėti išdegintu simboliu. Tokios lazdos su trobelių simboliais tampa suvenyru – bet tikro ilgio lazdas sunku parsiskraidinti, tad yra sutrumpintos „vien suvenyrinės“. Žmona lipo su lazda, o aš pasirinkau pirštines su neslidžiu paviršiumi – naudojantis ir rankomis, uolomis lipti greičiau.

Trobelėje paėmė lazdą išdeginimui

„Rekomendacijų sąrašuose“ rasi ir ausų kamštukus (nakvynei trobelėse), atsargines kojines ar kelnaites ir dar daug ką – bet vertinkit patys, ko reikia būtent jums (mes dar turėjome vaistų nuo skausmo ir viduriavimo, taip pat Japonijoje populiarias trumpalaikes šildykles, klijuojamas ant rūbų). Kai kuriom rekomendacijom nesinaudoja beveik niekas – pvz. mačiau vos kelis japonus kopikus su šalmais, nors taip patariama kopti ne tik dėl griuvimų, bet ir dėl išsiveržimų metu galinčių kristi akmenų (tik kad paskutinis išsiveržimas – 1707 m…).

Jošidos takas arčiau viršūnės

Fudzijamos „pasaulyje“ negali palikti jokių šiukšlių, trobelėse ar stotyse nėra šiukšliadėžių – viską turi nusinešti žemyn, tad kai kurie kopikai atgal lipo su milžiniškais prie kuprinių prisegtais šiukšlių maišais. Vienintelė išimtis „jokių šiukšlių“ tvarkai – jei kažką perki ir suvartoji trobelėje, gali ten pat palikti ir šiukšlę (atiduoti pardavėjui). Todėl net jei labiau norėdavosi, tarkim, nusipirktą vandenį ar kolą išgerti pakeliui, dažnai stengdavomės išgerti trobelės „balkone“ ir čia pat atiduoti buteliuką, taip taupydami vietą kuprinėse – nes kitoje trobelėje šiukšlės jau nepriimtų, tektų neštis žemyn. Aišku, kai kurie užsieniečiai gąsdina taisykles mylinčius japonus slapta išmesdami šiukšles tualetuose ar dar kur, nepaisydami daugybe kalbų surašytų draudimų (kiti draudimai – „nevemkite tualete“, „nesislėpkite tualete nuo lietaus – bauda 50000 jenų“, „nemeskite į tualetą popieriaus“)… Beje, atlikti „gamtinius reikalus“ šalia kelio ne tualete visai nepriimtina, nuolat juda minios.

Valgau viršutinėje stotyje

Muilo tualetuose įprastai nebūna, dušų trobelėse irgi nėra, apsiplovimas ribotas – tad verta turėti dezinfekcinio skysčio (nors jo bus ir trobelėse). Taip pat to, kad „yra trobelių“ nereikia suprasti, kad ten gausi ką nori. Vandens yra visur, bet kitų gėrimų – kaip kur (o kas yra, gali būti išparduota), maisto variantai – riboti ir kiekvienoje trobelėje po keletą (užpilami makaronai, japoniškas karis, tonkatsu ir pan.). Jei nori konkretaus maisto ar užkandžių, gali būti verta pasiimti. Elektra trobelėse yra – birbia dyzelgeneratoriai – bet išsikraunančiai technikai turėjome ir išorinį akumuliatorių; telefoną naudojome ne vien fotografavimui – ten parsisiuntėme ir žemėlapius – oficialaus kelių plano PDF bei OpenStreetMap internetinį.

Trobelės meniu – daug kas išparduota

Ar kopti į Fudzijamą sudėtinga?

Fudzijama vadinamas lengviausiu užkopti dideliu kalnu. Į jį užkopia ir japonų senukai (Gineso rekordas – 102 metų žmogus!), ir – rečiau – vaikai, sutikome ir mamą su kūdikiu ant nugaros bei japonų „strymerių“, transliavusių savo kopimą tiesiogiai, vienas jų pats pats persirengęs Fudzijama… Bet lai šie faktai neapgauna – reikia ir uolom lengvai pasikarstyti.

Kalnu persirengęs strymeris kalbina kitą kopiką

Sunkiausia man buvo su oro trūkumu – ne, nedusau, kalnų ligos simptomų nebuvo, tiesiog virš kokio 3400 m teturėjau tik mažą dalį „jūros lygio“ jėgų, itin dažnai norėjosi sustoti, pailsėti, smarkiai atsilikome nuo „įprasto“ kopimo grafiko. Kažkiek „aklimatizavausi“ per naktį trobelėje (tiesa, pamiegojau tik 1,5 val.), bet tai ne tas pats, kaip kokioje Bolivijoje, kur savaites praleidau aukštikalnėse (net aukštesnėse už Fudzijamos viršūnę) ir žygiai didesniame 4 km aukštyje atrodė juokų darbas – juk visi Japonijos didmiesčiai daug žemiau, išskyrus Fudzijamą, tipinė kelionė po Japonija – žemumose.

Prisėdau pailsėti netoli viršūnės

Gal nustebsite, bet kai kuriais metais Fudzijamoje žūva daugiau žmonių, nei Evereste… Na, aišku, daugiausiai todėl, kad į Everestą kopia koks 1000 per metus, o į Fudzijamą – gal 300 000, ir daug žuvusių būna vyresnio amžiaus (pvz. pasiklydę). Bet reikšmingas ir perdėtas pasitikėjimas savim tokiame „lengvame kalne“. Tie, kam reiktų kopti per dvi dienas, kopia per vieną ar „per naktį be miego“ (valdžia tai bando kuo labiau riboti, pvz. neįleisdama į takus vakare jei neužsakai trobelės) ir pan. Tai visgi yra kalnas, o ne žygis lygumom.

Pakeliui į Fudzijamą

Visgi, realesnė rizika ne žūti ar nusiversti (sezono metu yra tvorelės ir kt.) ir ne kalnų liga (stotyse pardavinėjamos ir deguonies skardinės, be to, nusileidimas visada „šalia“, o apačioje ligos požymiai išnyksta). Realiausia tiesiog neapskaičiuoti laiko ir jėgų – ir dėl to kopimas nebus toks malonus.

Laiptais virtęs kelias prieš viršūnę

Mums pirmoji diena (iki trobelės) buvo puiki (kirtome penktąją stotį 15:00, pasiekėme trobelę temstant ~18:00 ėję jaukiu tempu „su pasigrožėjimais“), bet antroji – per ilga / intensyvi. Išėję į trasą 00:30 nusileidome į penktąją stotį apie 16:30, bet viršūnėje ar gražiausiose stotyse būtų norėjęsi praleisti daugiau laiko. Lipimas žemyn buldozerių keliu, kur daug kas slidinėjo ant akmenukų ir griuvinėjo (tarp jų ir aš – kartą, Aistė – dukart) pasirodė net sudėtingesnis, nei kopimas į viršų, o turėjome skubėti į autobusą. Leidžiantis skaudėjo kelius. Tiek į viršų, tiek žemyn atsilikome nuo „oficialaus grafiko“ (labiau atsilikome į viršų aukščiui „atėmus jėgas“), nors daug patyrusių kopikų tą grafiką smarkiai aplenkia. Oficialiai Jošidos kelyje turėtų reikti ~6 valandų užkopimui nuo 5-osios stoties ir ~4 valandų nusileidimui iki jos (be ilgesnių sustojimų pasigrožėjimui), kituose keliuose – panašiai +/- valanda.

Brėkštantis rytas

Kai prieš kopimą ėjom dar lygiu, asfaltuotu taku išsyk už 5 stoties, „mūsų kryptimi“ visi ėjo šypsodamiesi, pasitikėdami savim, o tarp ėjusių atgal gera pusė „vos pasivilko“ nuovargio iškreiptais veidais, buvo ir šlubčiojančių. Kitą dieną jau „susikeitėm vietom“ (tiesa, nusileidęs atrodžiau geriau, nei viršūnėje). Pamiršę visas japoniškas kultūros normas, autobuso atgal kopikai laukė sėdėdami ant grindinio, autobuse daug buvo „išlūžę“, paskui persirenginėjo lava ir prakaitu ir vulkanu pradvisusius rūbus automobilių aikštelėje. Matyt, rimti alpinistai pasijuoktų iš tų „sunkumų Fudzijamoje“, bet dėl „lengvos viršūnės“ reputacijos į Fudzijamą kopia daug žmonių, kurie nedrįstų taikytis į jokias kitas garsias viršūnes.

Dar paprastas takas netoli 5-os stoties

Nors Fudzijama toks paprastas kalnas, yra į jį kopiančių su grupėm, vedliais. Nežinau, kodėl jie taip daro, o po pokalbio pakeliui su viena singapūriete pasidarė dar labiau neaišku – ji dabar kopė viena, nes praeitą kartą kopiant su gidu šis ją paliko 7-ojoje stotyje, nes „kopė per lėtai“. Fudzijamą tikrai paprasta, patogu ir smagiausia patirti savo tempu.

Nuostabūs vaizdai žemyn

Ką japonams reiškia Fudzijama?

Japonams Fudzijama nėra tik kalnas, tai – ir sintoizmo dievybė (kami), ir šalies simbolis. Kalnas stūkso atskirai, iškyla virš aplinkinių peizažų – ir Tokijo megapolio, ir Šinkansenų linijų, ir nuostabių septynių ežerų, ir jūros. „Fudzisan!“ – girdėdavome ištariant japonus, kai debesys atidengdavo šventąjį kalną. Ir spragsinčius telefonais nuotraukas. Būna, kad prašo traukiny vietos su vaizdu į kalną „Fudzimi“, o viešbučių pasiūla su vaizdu į Fudzijamą kone begalinė, juk taip gerai jis matosi iš visur, ir, kadangi yra kūginis, iš visur, viena vertus, atrodo labai panašiai, kita vertus, kasdien atrodo vis kitaip – kitaip plaukia debesys, kitaip padengia sniegas… Nuo apačios lauki, kada debesys atidengs kalno viršūnę, o nuo viršaus – kada jie prasiskleis ir parodys Japoniją apačioje – vis kitus, vis kitokius jos fragmentus.

Hakonės lynų keltuvas, nuo kurio – jei pasiseka su oru – matai ir Fudzijamą

Yra japonų, tiesiog pamišusių dėl kalno – apie kokius tik neprisižiūrėjome ruošdamiesi šiai kelionei. Fotografas Okada Kojo, per 40 metų padaręs 400 000 jo nuotraukų (dar laikais iki skaitmeninės fotografijos), mokytojas, sudaręs vietų, iš kur matosi Fudzijama, žemėlapius. Garsiausi Fudzijamos vaizdai – dar 1830-1830 m. dailininko Hokusajaus. Garsusis jo paveikslas su banga uoste irgi iš tikro atvaizduoja Fudzijamą (ji matoma tarp bangos ir valties)…

Fudzijama virš japonų miestelio

Kopimo į Fudzijamą tradicija pradėjo rastis XII a., mat iki tol Fudzijamos išsiveržimai būdavo dažni, žmonės jos prisibijojo. Iš pradžių kopdavo tik atsiskyrėliai šugendo (budizmas su sintoizmo elementais) tikintieji, kalnuose ieškantys dvasingumo. Bet nuo XVI a. piligrimystės aukštyn tapo masiniu reiškiniu. Po Japoniją pristatyta aibė Fudzijamos šventyklų, o kas ne(iš)galėjo kopti patys – sudarydavo „klubus“, kurie finansuodavo savo piligrimus. Arba bent jau užkopdavo į „dirbtines sumažintas Fudzijamas“ (fudzizukas), kurių vien Tokijuje supilti šimtai.

Fudzijamos krateris

Tada radosi ir kalnų trobelės – anuomet jau 80-100 kalnų šventikų oši priimdavo piligrimus pakeliui, suteikdavo ne tik nakvynę, bet ir dvasinius patarimus, tarpininkaudavo tarp pilirimų ir diebybių. Itin įspūdinga žinant, kad į daugelį Alpių viršukalnių Europoje įkopta tik XIX a. – ta tradicija gerokai pranoko laiku Europos alpinizmą. Bet dabar tie užsienio kalnų mylėtojai prisijungė prie japonų – iš pažiūros atrodė gal pusė kopikų užsieniečiai.

Nusileidimo takas nuo Fudzijamos

Pastaba: kalno pavadinimas yra Fudži. “Jama” japonų kalba reiškia tiesiog “kalnas”. Lietuvių kalba galima sakyti tiek “Fudzijama” ar “Fudžijama”, tiek “Fudžio kalnas”, bet sakyti “Fudzijamos kalnas” ar “Fudžijamos kalnas” būtų klaida, “sviestas sviestuotas”. Japonų kalba turi daugiau nei vieną žodį, reiškiantį kalnas – kitas žodis “san”. Abu žodžiai rašomi vienodai 山. Patys japonai šį kalną paprastai vadina “Fudžisan”, o ne “Fudžijama”.