Ką veikti Hokaide

Hokaide – šiauriausioje Japonijos saloje – visus stereotipus apie Japoniją reikia mesti šalin! Anapus Saporo ten nerasi jokių didmiesčių: tik tankūs miškai, žavūs kalnai, ežerai. Per nepilną savaitę tuščius kelius prabėgo gal 20 lapių, gal 100 elnių.

Hokaide – žalios žalios vasaros, geltonai raudoni rudenys, ir vienos sniegingiausių visame pasaulyje žiemų – tokios baltos baltos, kad specialios virš kelių pakabintos rodyklės rodo kelkraščius, nes stulpeliai kas žiemą paskęstų sniege.

Vietoje greitųjų traukinių čia – baikerių ir kemperių maršrutai, greta japonų kaimuose – senoji barzdotų ainų tauta su savomis legendomis…

Hokaido nacionaliniai parkai

Hokaide gyventojų tankumas – kaip Lietuvoje. Bet po kelių mėnesių Japonijos ankštoje širdyje aplink Tokiją ir Osaką, ir „lietuviška tuštuma“ buvo lyg gaivaus vėjo gūsis. Be to, ir tie skaičiai apgaulingi: dauguma hokaidiečių įsikūrę aplink Saporą, o didžiuosiuose salos nacionaliniai parkuose pasijusdavome tarsi kokioje Amerikos numylėtoje gamtoje.

Didžiausias visos Japonijos nacionalinis parkas Daisecuzanas mus žavėjo kalnais, o metų laikų kaitą mylinčius japonus – anksčiausiai visoje valstybėje pageltusiais medžių lapais.

Bet didžiausią įspūdį paliko Akanas, kur ir nuostabūs ežerai (Akano, Kušaro, Mašu), ir rūkstančios vulkaninės žemės, o, svarbiausia – tai viena paskutinių vietų, kur gyvena ainai senieji Hokaido gyventojai. Ir prie jų „paprasta prisiliesti“, kitaip nei prie panašių čiabuvių kultūrų Amerikoje ar Australijoje: Akano kotane (ainų kaime) lengvai paragavome ruibe (per žiemą sniege pralaikytos įšalusios įšalusios žuvies), išvydome tautinius šokius ir pasiklausėme dainų, kurios kažkodėl švelniai priminė lietuviškas sutartines.

Ten po šimtmečio persekiojimų gaivinamos „čiabuviškos tradicijos“, net Jomante ceremonija, kai ainai, sumedžioję jo mamą, išaugina meškiuką tam, kad jo galvą paverstų savotišku stabu (tai reta, tik filmą Kušaro kotano ainų muziejuje matėme).

Bet kartu niekur Hokaide nepalieka japoniška tvarka, nuoseklumas, modernumas. Tautiniai šokiai pagal grafiką kelis kartus į dieną. Pagal grafiką į Akano ežerą vis pypdamas išplaukdavo didžiulis laivas, plukdė prie marimo vadinamų dumblių gniužulų. Kitur Japonijoje taip daroma, nes turistų visad minios – bet čia mes didžiuoju laivu plaukėme vienui vieni! Masinio turizmo privalumai be masių!

Gal didžiausią įspūdį ainų krašte paliko Kamui lumina: sunkiai nusakomas žygis per baugų naktinį mišką su šviečiančiom lazdom. Ant medžių regėjome projekcijas ir šviesas pagal ainų legendą: „Kilo badas, kadangi žvėrys iškeliavo į kamui (dievų) pasaulį, nes žmonės (ainai) medžiodami tinkamai neišlydėdavo jų sielų anapus – ir dabar reikia gyvūnus prikviesti atgal“. Japoniškas išradingumas, ainiškos tradicijos!

Japoniškų tradicijų, aišku, irgi daug. Akano kaimas susideda iš dviejų dalių – vienoje pusėje – ainų kotanas, priešingoje – onsenų (karštųjų versmių) kurortas su didžiuliais viešbučiais, kuriuose – ir vakarietiški, ir japoniški (miegama ir sėdima ant žemės) kambariai. Maudydamasis karštose versmėse galėjau stebėti ežerą ir vulkaną virš jo.

Japonijos mastais Hokaido gamta laukinė, bet pasaulio – labai jau modernizuota, su gerais keliais, apžvalgos aikštelėm, lynų keltuvais iki nuostabiausių vaizdų.

Japonijos pabaiga ir Ochotsko ledai

Nuo Akano nacionalinio parko kelias į šiaurės rytus darėsi vis vienišesnis ir vienišesnis. Tuoj be mūsų juo važinėjo tik baikeriai, pamilę tą vienintelę Japonijos salą, kur dar gali pajusti tikrą gamtos laisvę.

Iš kairės – plati Ochotsko jūra. Kad pažintum Hokaidą, turėtum čia praleisti ištisus metus, nes kiekvieną mėnesį ši sala vis kitokia (paimkite Lietuvos metų laikų skirtumus ir padauginkite iš dviejų). Ochotsko pakrantės kelyje svarbiausias metas – sausio ir vasario sandūra, nes tada nuo Rusijos Sibiro upių atplaukia ledai, ir japonai džiugiai plaukia jų pasitikti laivais.

Paskui kelias kilo į kalną, pasisuko į rytus. Širetoko pusiasalis ir nacionalinis parkas, Hokaido – ir Japonijos – pabaiga. Neturukus jau savo akim matėm Rusiją – tiksliau, Kunaširio salą Kuriluose.

Tiesa, japonams Kurilai – irgi Japonija. Šiaurės teritorijos…

Kadaise, dar net XIX a., visos šios salos priklausė čiabuviams ainams. Bet iš pietų vis labiau skverbtis japonai, o iš šiaurės – rusai: prekybos nė vieniems nebeužteko, jie norėjo steigti kolonijas.

Iš pradžių geriau sekėsi japonams. 1904 m. jie nugalėjo Rusiją kare, sudrebindami Europos didžiųjų imperijų nenugalimumo iliuziją – pasiėmė sau Kurilus, pietinį Sachaliną. Bet per Antrąjį pasaulinį karą rusai viską iš japonų atėmė – išskyrus patį Hokaidą…

Tad Hokaidas Japonijai – tas pats, kas Sibiras Rusijai, Patagonija Argentinai, prerijos Kanadai, laukiniai vakarai ar Aliaska Amerikai… Ne senoji tėvynė su giliom tradicijom, bet išsvajota atšiauri kolonija, „niekieno“ žemės, XIX a. skubiai išdalintos ūkininkams iš kitur. Net savo „tremtišką“ kalėjimą japonai čia turėjo (Abaširyje).

Saporas ir kitokie Hokaido miestai

1870 m. Hokaide gyveno vos 58 tūkstančiai žmonių, o jau 1910 m. – net 2 milijonai, 1960 m. – 5 milijonai! Salos sostinė Saporas dabar – milijoninis miestas, penktas pagal dydį visoje Japonijoje. Šviesos, restoranai per visus aukštus, pačinko, gačaponai tarsi Tokijuje – bet vos pažvelgęs į jį nuo Okuros kalno Saporo olimpiados šuolių tramplino viršūnės (ten, aišku, kelia lynų keltuvas) žemyn į miestą supratau, kad nieko panašaus Japonijoje nemačiau. Ilgi tiesūs vienpusiai prospektai, kaip Amerikoje… Saporo „auksinis metų laikas“ – žiema, vasaris, kai jo Odori parką išdabina pasaulinio garso ledo skulptūrų festivalis. Beje, vienais metais triumfavo lietuviai!

Dar netikėtesnį pėdsaką lietuviai paliko gretimame Otaru mieste, kur veikia Stasio Eidrigevičiaus muziejus, įkurtas jo kūryba susižavėjusios vietos menininkės Hiroko Mori.

Otaru – dar kitoks miestas. Jo širdis – kanalas, seni uosto sandėliai. Senais laikais tai buvo prekybiniai Hokaido vartai. Dar platesni vartai – pačiuose salos pietuose, Hakodatė, pilna restoranais ir parduotuvėm paverstų raudonaplyčių sandėlių, senų konsulatų ir bažnyčių. Kai po ilgų uždarumo šimtmečių Japonija 1854 m. pagaliau buvo priversta atsiverti pasauliui, Hakodatės uostą nurodė kaip vieną kelių, kuriuose užsieniečiai galėjo prekiauti. Čia dar tada radosi rusų rajonėlis su konsulatu ir cerkve centre, britų rajonėlis (konsulatas dabar – muziejus), olandų rajonėlis, bet užvis labiausiai japonų turistus traukia lynų keltuvas į kalną, nuo kurio matosi „vienas 3 gražiausių Japonijoje naktinių vaizdų“ (japonai mylėte myli tokius sąrašus). Deja, lijo, „keltuvas uždarytas“ – išgirdome peršlapę…

Grįžimas į civilizaciją – pro Niuto nuogas maudynes ir Fukušimos „zoną“

Mums Hakodatė buvo vartai iš Hokaido. Hakodatėje gyvenome prie greitųjų traukinių šinkansenų stoties (kol kas – šiauriausios) ir jais ilgiausiu pasaulyje povandeniniu geležinkelio tuneliu Seikanu pervažiavome į Honšiū salą – tą pačią, kurioje ir Tokijas, Osaka, Nagoja, kiti metropoliai…

Tiesa, Hokaido tuščia didybė neišnyko per akimirką – traukėsi pamažu, traukiniui 300 km/h greičiu lekiant per Honšiū salą į pietus. Vis tankesni kaimai, vis dažnesni didmiesčiai, vis daugiau žmonių ir verslų jų stotyse, vis pilnėjantys šinkanseno vagonai, vis daugiau „besikertančių geležinkelio linijų persėdimui“, kurių pavadinimus prieš kiekvieną stotį pareigingai paskelbia šinkanseno garsiakalbiai.

Bet pasukę į šoną nuo pagrindinės Tohoku linijos kurį laiką dar galėjom pajusti Hokaido tuštumos aidus. Pavyzdžiui, garsiajame Niuto onsenų kurorte, į kurį nuo artimiausios traukinio stoties laukė valandos kelionė autobusu, o jo karštosiose versmėse, kaip pamirštamoje senovėje, miško ar krioklio apsuptyje galėjome maudytis kartu su žmona – nes nuogi vyrai ir nuogos moterys ten maudosi kartu (ilgai ieškojome tokios tradicinės vietos!).

Paskui – Kudžio gintaro kasybos regionas, o jame – Lietuvos muziejus (Kudžis dar nuo 1987 m. susigiminiavęs su Klaipėda, rėmė Lietuvą per sausio 13 d.). Toje Hočinohės linijoje traukiniai be konduktorių, į juos įlipama per vienerias duris, kaip į autobusus, bet tik ilgai pragyvenęs Japonijoje suvoki tai kaip užkampio ženklą…

Paskutinis „tuštumos lopinėlis“ ten atsirado netikėtai tragiškai – aplink Fukušimos branduolinę elektrinę, kurios reaktoriams 2011 m. sprogus, evakuoti ištisi miestai. Dabar ten daug pastatų išgriauti, miesteliai su viešais Geigerio skaitikliais – pusiau apleisti (net nebenaudojami pastatai stebėtinai tvarkingi, kaip ta apleista mokykla, kur iki šiol gražiai sustatyti evakuotų moksleivių batai).

Nors į vis daugiau vietų valdžia leidžia sugrįžti gyventi, daugelis evakuotojų jau susikūrę gyvenimus kitur. O kai kuriuos kaimus bei pačios elektrinės vidų dar ir šiandien galėjome išvysti tik su specialia ekskursija… Bet sunku tą Futabos ar Okunos tuštumą lyginti su Hokaidu – Hokaide gamta laukinė, mažai paliesta, o Fukušimos pakrantėse – tiesiog „nugyventa“, „išdraskyta“ žmogaus.

Dar likus kokiems 130 km iki maršruto pabaigos Tokijuje bėgius jau supo begalinis miestas. Darėsi vis sunkiau patikėti, kad toje šalyje apskritai yra kažkas panašaus į Hokaidą. O išlipus į Tokijo traukinių stoties spūstį Hokaidas atrodė tarsi miražas.

Bet stočių pranešėjai vis skelbė Hajabusa šinkansenus į Hakodatę. Nuo Tokijo minių iki Hokaido platybių už 900 km – mažiau nei 4 val. kelionė greituoju traukiniu…