Lankau pasaulį

Fudzijama (Fudžio kalnas) vadinama tuo iš aukščiausių pasaulio kalnų, į kurį įkopti lengviausia. Japonai čia masiškai kopia šimtus metų, nes jiems šita viršūnė – šventa vieta ir šalies simbolis. Todėl kopimas į Fudzijamą – ne tik gamtos, o ir kultūros mylėtojams. Takai į viršų apsupti „stočių“ su trobelėmis su savom tradicijom, kuriame nakvojama panašiai, kaip ir piligrimai prieš šimtmečius. Toks pusiau kalnas, pusiau Šv. Jokūbo kelias…

Įkopėme į Fudzijamą ir mes – mums tai buvo pirmas toks kalnas. Čia surašiau viską, ką verta žinoti kopiant į Fudzijamą: kokie takai, ką pasiimti, kokios tradicijos, kiek tai sudėtinga nepratusiam laipioti.

Prie simbolinių torii vartų tarp 7 ir 8 Jošidos kelio stočių

Kaip atrodo kopimas į Fudzijamą?

Į Fudzijamos viršūnę veda keturi maršrutai – populiariausias Jošidos takas, kuriuo ėjome ir mes, kiek sudėtingesnis Fudzinomijos, dar sudėtingesniais laikomi Subaširio ir Gotembos. Visuose patirtis panaši – palei tolygų kalno šlaitą 10 „stočių“, kurių pirmoji – papėdėje, o dešimtoji – viršūnėje.

Netoli viršūnės, kur Gotembos ir Subaširio takai susilieję į vieną (taigi, abu parašyti rodyklėse)

„Stotis“ – tai dažnai vieta, kur yra galimybė pernakvoti, įsigyti maisto ar gėrimų, tualetai. Senovėje japonų piligrimai kopdavo nuo pat pirmos stoties – Fudzijošidos miestas Jošidos kelio pradžioje būdavo pilnas piligrimų užeigų, ten – ir šventovės, simboliniai Kanadorii vartai į „Fudzijamos pasaulį“ anapus kurių dabar tiesiog kiti miesto rajonai.

Kanadorii vartai su anapus jų regima Fudzijamos viršūne – vienas klasikinių Fudzijamos vaizdų

Tačiau pasivaikščiojęs aplinkui Jošidos tako pradžią per mišką ties Fudzijamai garbinti pastatyta Sengen šventykla ėjau vienas, nes kone visi laipiotojai – kaip ir mes – šiandien savo žygius pradeda nuo penktos stoties (Fudzi-Subaru/Jošidos take ji 2305 m aukštyje, Fudzinomijos – 2380 m, Subaširio – 1970 m, Gotembos – 1440 m). Į visų takų penktąsias stotis šiandien veda keliai, ten galima užkilti autobusais. Iki penktųjų stočių plyti šiuolaikiška Japonija, o nuo ten jau prasideda „tikroji Fudzijama“, mažai pakitusi per šimtmečius, kur gali eiti tik pėsčiomis. Jošidos take nuo penktosios stoties laukia 6,8 km žygis aukštyn ir 7 km žemyn, Fudzinomijos – po 4,3 km, Subaširio take 6,9 km ir 6,2 km, Gotembos take – 10,5 km ir 8,4 km.

Fudzi Subaru penktoji stotis (nuo čia žygį pradeda einantys Jošidos keliu)

Tiesa, tai ne tik laukinė gamta, lavos plotai, būdingi kitiems ugnikalniams… Japonai į šventą Fudzijamą kopdavo dar prieš 800 metų, o kokiais 1700 m. jau kopė masiškai. Čia dar iki gerokai viso Europos alpinizmo! Tad pakeliui į Fudzijamą radosi unikalių tradicijų, kurių žaviausia man – Fudzijamos trobelės stotyse ir kartais tarp jų.

Link septintosios Jošidos tako stoties, pilnos trobelių

Takas aukštyn – iš pradžių tolygiai kylantis, vėliau, anapus medžių linijos, vis dažniau virstantis lengvu „karstymusi uolomis“ (ne, jokios technikos neprireikė – pakako kojų ir rankų) – šen bei ten virsta laiptais. Ženklas, kad artėja „trobelė“, ar, tiksliau, toks ilgas pastatas palei šlaitą. Visos “trobelės” labai panašios: takas ties kiekviena virsta nuostabiu balkonu, kurio vienoje pusėje – pastatas, o kitoje – ilgas suolas su nuostabiais vaizdais. Daugelis pasimėgaudami praeina pro šalį pakeliui aukštyn, kiti prisėda pailsėti, gal užsuka į mokamą tualetą ar pavalgo, atsigeria ant balkono suolo gerėdamiesi apačioje plaukiančiais debesimis ar žibančiais miestais, ežerais… Maistas ir gėrimai trobelėse gerokai brangesni, nei apačioje, tačiau kainos neužkeltos iki tiek, kiek kokiose Europos sporto arenose ar didmiesčių restoranuose.

Trobelės balkonas septintojoje stotyje

Kiti – kaip mes – apsistoja trobelėse nakčiai. Vakare laukė vakarienė (japoniškas karis sėdint ant žemės), tada poilsio laikas (batus liepė sudėti į maišą, o po „savą balkoną“ galėjom vaikščioti specialiom šlepetėm, viduje – tik basom). Paskui – miegas tokioje „medinėje kapsulėje“. Mūsiškė Torii-so trobelėje buvo skirta dviems, pasiekiama kopėtėlėmis (virš kitos „kapuslės“), su langu, pro kurį matėsi trobelės simbolis torii vartai, vaizdas žemyn ir vis plaukianti aukštyn kopikų „upė“. Ji niekad visiškai nesustojo – gal kiek aprimo vakare, bet jau apie vidurnaktį vėl tekėjo pilna jėga, o iš aplinkinių kapsulių girdėjosi besikeliantys, besirengiantys žmonės – daugelio svajonė pamatyti saulėtekį nuo Fudzijamos viršūnės, o apsistojus, kaip mes, žemiau (7 stotyje ar tarp 7 ir 8) dar laukia kokios 4 valandos lipimo aukštyn ryte (bent jau nepatyrusiam).

Vakarienė trobelėje

Išėjome iš trobelės gal 00:30, bet sutikome saulėtekį senojoje aštuntojoje stotyje (kuri – viena didžiausių Jošidos take ir susideda, tarsi kaimelis, iš kelių trobelių). Nes nuo ten jis irgi nuostabus, o lipti iki viršūnės pasirodė smagiau šviesiai: nors buvo giedra naktis, pilnatis, debesys žemiau, vis tiek – ryškiai matyti tik siauro žibintuvėlio lemputės spindulio nutviekstas uolas, kuriom tuoj pat lipsi ir vos akies krašteliu regėti blausius šlaitus ir retsykiais tamsių debesų atidengiamas tolimas Japonijos miestų šviesas – ne tas pats, kas gėrėtis atvirais vaizdais į debesų jūras. Kadangi visi keliasi skirtingu metu, maistą pusryčiams stovykloje davė dar vakare išsinešimui – ryžių kamuoliukai, marinuotukai, žuvis…

Saulėtekis iš Tomoe-Kan trobelės senojoje aštuntojoje stotyje balkono

Saulėtekio vaizdas

Kopdami sutikdavome vis tuos pačius žmones – sutikome ir kitus lietuvius. Kažkaip turistams iš Vidurio-Rytų Europos kopti į Fudzijamą itin populiaru. Tarsi kokiam Šv. Jokūbo kelyje, užsimezga pokalbiai – juk visi eina ta pačia kryptimi. Leidomės nuo viršūnės jau kitu keliu – dirbtiniu, kuris pastatytas „buldozeriais“ vadinamoms vikšrinėms mašinoms, į aukštesnes stotis užvežančioms maistą, gėrimus ir kitką. Ten karstytis uolom nereikia, bet problema – kai kuriuose ruožuose daug akmenukų, matėme daug griūvančių, judėti reikėjo lėtai.

Nusileidimo kelias, pilnas žmonių, skubančių nuo viršūnės po saulėtekio (fotografavau nuo pakilimo tako)

O Fudzijamos viršūnę japonai supranta kiek kitaip, nei kiti. Jiems viršūnė – visas kraterio pakraštys, maždaug 3700 m virš jūros lygio, nuo kurio į vieną pusę matosi šiuolaikinė Japonija, o į kitą – ilgai užgesęs (paskutinis išsiveržimas – 1707 m.) gilus krateris. Visos „summit“ rodyklės rodo laiką ir atstumą iki ten, kur tas užlipimo takas įsilieja į ~1,7 km ilgio taką aplink kraterį. Vienoje tos viršūnės pusėje – tikroji viršukalnė (3776 m), kitoje – faktinė Jošidos tako 10 stotis su Kusuši šventykla (japonai ten meldžiasi, nusilenkia eidami per torii vartus) ir aukščiausiu Japonijos paštu (japonai iš ten siunčia, tarkim, atsiprašymo laiškus…).

Jošidos kelio pabaigos stotis nuo gretimos Džoudžugatake viršūnės (3734 m). Kairėje – krateris, dešinėje – debesų jūra

Įprasti du kopimo į Fudzijamą variantai. Pirmas – per vieną dieną. Antras – su nakvyne trobelėje. Pirmas labiau tinka tvirtiems alpinistams – bet, kadangi Fudzijama ne tik gamtinė, bet ir kultūrinė patirtis (net į UNESCO sąrašą įrašyta kaip kultūrinė vieta), labai rekomenduočiau net ir tiems, kurie gali kitaip, apsistoti pakeliui. Tiesą pasakius, jei lipčiau antrą kartą, apsistočiau trobelėse dviems naktims – kartą pakeliui viršun (tarkim, tarp 7 ir 8 stočių), kartą – pakeliui žemyn (tarkim, senojoje 8 stotyje) – tai leistų dar geriau įsigyventi į kalno dvasią, vaizdus, pamatyti jį prie įvairių oro sąlygų – nes antroji diena, kai skubėjome į paskutinį autobusą nuo penktosios stoties žemyn, pasirodė pernelyg intensyvi.

Gėrimės vaizdais pro langą iš savo trobelės “kapsulės”

Viskas, ką čia rašau apie Fudzijamą, galioja labai trumpai. Kopimo sezonas – nuo birželio pirmos pusės iki rugsėjo pirmos pusės. Aišku, kopti gali ir kitu metu – bet kitu metu tai eilinis kalnas, be prižiūrimų takų. Visos trobelės užsidaro, maistą turi neštis pats – primygtinai siūloma ir nešiojamus tualetus. Rudenį-pavasarį viršūnė ir užsnigta. Ir kopiančiųjų mažai.

Debesys atskleidė Fudzijošidos miestą (vaizdas nuo mūsų trobelės)

O štai sezono metu į Fudzijamą kasdien lipa tūkstančiai, ypač savaitgaliais bei per „didžiąsias japonų vasaros šventes“ Obon. Tų minių norėjome vengti, tad pasirinkome kopti sezono pabaigos link, rugsėjo 8-9 d., pirmadienį-antradienį.

Kopiančiųjų linija vakare sutemus

Kaip ir ką reikia užsakyti ir pasiruošti kopimui į Fudzijamą?

Vienas pirmų dalykų, ką turite užsakyti – trobelė. Jų užsakymas atidaromas dar prieš sezono pradžią – ir reikia paskubėti. Užsakėme prieš pora mėnesių ir tegavome vietą tik tarp 7 ir 8 stočių – o kuo aukščiau tuo geriau, nes tuo tolygiau pasiskirsto kopimo laikas pirmą ir antrą dieną, be to, aklimatizuojiesi aukščiau. Kas užsakinėjo vėliau, pasakojo gavę vietas trobelėse tik dar žemiau (pvz. 7 stotyje), nors buvo ir kam pasisekė gauti geras vietas užsakant likus keletui dienų iki kopimo (matyt, kažkas atšaukė).

Trobelės “kapsulėje”

Reikės susimokėti ir už patekimą į kalną – tai galima daryti ir vėliau, bet kasdien kopiančiųjų skaičius ribotas, ir pouliariausiom dienom pasiekiamos lubos, tad galima ir iš anksto internetu (kur ir kiek ribotas kopiančiųjų skaičius vis keičiasi).

Yra privalomų kopimui daiktų sąrašas. Tinkami batai, drabužiai, žibintuvėlis ant kaktos, neperpučiami ir neperšlampami viršutiniai rūbai (oras nenuspėjamas – laimė, mums prognozuota audra neįvyko), kremas nuo saulės, juodi akiniai (geriausia dengiantys ir iš šonų, nes vėjas pusto dulkes). Teoriškai tai gali patikrinti – ir girdėjau istorijų, kad siuntė kažką nusipirkti naujus rūbus – bet mūsų atveju tiesiog paklausė, ką turime, nes „rūbų atsarga“ dar šiltoje penktojoje stotyje juk būna kuprinėje (atidaryti, parodyti neprašė). Mūsų žygio metu rugsėjo 8 d. temperatūra viršuje buvo +4 naktį ir +11 dieną, kai apačioje dar viršijo +30.

Mūsų apranga. Kai kas liko nepanaudota kuprinėje (pvz. mano neperšlampamos kelnės, nes nelijo)

Maistas, gėrimai nėra būtini – visko galėsi nusipirkti pakeliui (bet reikia grynų pinigų). Tik atsigėrimui tarp stočių / trobelių turi turėti nedidelį rezervą (pvz. vandens buteliuką ar du), kurį suvartojęs čia pat pakeisi stotyse. Nereikia ir miegmaišių – juos duoda trobelėse. Jokia kopimo įranga irgi nėra būtina.

Apleista trobelė 9-ojoje stotyje

Dalis eina su lazdom – įprastom žygeivių arba tradicinėm medinėm, kurias kiekvienoje trobelėje už mokestį galį pažymėti išdegintu simboliu. Tokios lazdos su trobelių simboliais tampa suvenyru – bet tikro ilgio lazdas sunku parsiskraidinti, tad yra sutrumpintos „vien suvenyrinės“. Žmona lipo su lazda, o aš pasirinkau pirštines su neslidžiu paviršiumi – naudojantis ir rankomis, uolomis lipti greičiau.

Trobelėje paėmė lazdą išdeginimui

„Rekomendacijų sąrašuose“ rasi ir ausų kamštukus (nakvynei trobelėse), atsargines kojines ar kelnaites ir dar daug ką – bet vertinkit patys, ko reikia būtent jums (mes dar turėjome vaistų nuo skausmo ir viduriavimo, taip pat Japonijoje populiarias trumpalaikes šildykles, klijuojamas ant rūbų). Kai kuriom rekomendacijom nesinaudoja beveik niekas – pvz. mačiau vos kelis japonus kopikus su šalmais, nors taip patariama kopti ne tik dėl griuvimų, bet ir dėl išsiveržimų metu galinčių kristi akmenų (tik kad paskutinis išsiveržimas – 1707 m…).

Jošidos takas arčiau viršūnės

Fudzijamos „pasaulyje“ negali palikti jokių šiukšlių, trobelėse ar stotyse nėra šiukšliadėžių – viską turi nusinešti žemyn, tad kai kurie kopikai atgal lipo su milžiniškais prie kuprinių prisegtais šiukšlių maišais. Vienintelė išimtis „jokių šiukšlių“ tvarkai – jei kažką perki ir suvartoji trobelėje, gali ten pat palikti ir šiukšlę (atiduoti pardavėjui). Todėl net jei labiau norėdavosi, tarkim, nusipirktą vandenį ar kolą išgerti pakeliui, dažnai stengdavomės išgerti trobelės „balkone“ ir čia pat atiduoti buteliuką, taip taupydami vietą kuprinėse – nes kitoje trobelėje šiukšlės jau nepriimtų, tektų neštis žemyn. Aišku, kai kurie užsieniečiai gąsdina taisykles mylinčius japonus slapta išmesdami šiukšles tualetuose ar dar kur, nepaisydami daugybe kalbų surašytų draudimų (kiti draudimai – „nevemkite tualete“, „nesislėpkite tualete nuo lietaus – bauda 50000 jenų“, „nemeskite į tualetą popieriaus“)… Beje, atlikti „gamtinius reikalus“ šalia kelio ne tualete visai nepriimtina, nuolat juda minios.

Valgau viršutinėje stotyje

Muilo tualetuose įprastai nebūna, dušų trobelėse irgi nėra, apsiplovimas ribotas – tad verta turėti dezinfekcinio skysčio (nors jo bus ir trobelėse). Taip pat to, kad „yra trobelių“ nereikia suprasti, kad ten gausi ką nori. Vandens yra visur, bet kitų gėrimų – kaip kur (o kas yra, gali būti išparduota), maisto variantai – riboti ir kiekvienoje trobelėje po keletą (užpilami makaronai, japoniškas karis, tonkatsu ir pan.). Jei nori konkretaus maisto ar užkandžių, gali būti verta pasiimti. Elektra trobelėse yra – birbia dyzelgeneratoriai – bet išsikraunančiai technikai turėjome ir išorinį akumuliatorių; telefoną naudojome ne vien fotografavimui – ten parsisiuntėme ir žemėlapius – oficialaus kelių plano PDF bei OpenStreetMap internetinį.

Trobelės meniu – daug kas išparduota

Ar kopti į Fudzijamą sudėtinga?

Fudzijama vadinamas lengviausiu užkopti dideliu kalnu. Į jį užkopia ir japonų senukai (Gineso rekordas – 102 metų žmogus!), ir – rečiau – vaikai, sutikome ir mamą su kūdikiu ant nugaros bei japonų „strymerių“, transliavusių savo kopimą tiesiogiai, vienas jų pats pats persirengęs Fudzijama… Bet lai šie faktai neapgauna – reikia ir uolom lengvai pasikarstyti.

Kalnu persirengęs strymeris kalbina kitą kopiką

Sunkiausia man buvo su oro trūkumu – ne, nedusau, kalnų ligos simptomų nebuvo, tiesiog virš kokio 3400 m teturėjau tik mažą dalį „jūros lygio“ jėgų, itin dažnai norėjosi sustoti, pailsėti, smarkiai atsilikome nuo „įprasto“ kopimo grafiko. Kažkiek „aklimatizavausi“ per naktį trobelėje (tiesa, pamiegojau tik 1,5 val.), bet tai ne tas pats, kaip kokioje Bolivijoje, kur savaites praleidau aukštikalnėse (net aukštesnėse už Fudzijamos viršūnę) ir žygiai didesniame 4 km aukštyje atrodė juokų darbas – juk visi Japonijos didmiesčiai daug žemiau, išskyrus Fudzijamą, tipinė kelionė po Japonija – žemumose.

Prisėdau pailsėti netoli viršūnės

Gal nustebsite, bet kai kuriais metais Fudzijamoje žūva daugiau žmonių, nei Evereste… Na, aišku, daugiausiai todėl, kad į Everestą kopia koks 1000 per metus, o į Fudzijamą – gal 300 000, ir daug žuvusių būna vyresnio amžiaus (pvz. pasiklydę). Bet reikšmingas ir perdėtas pasitikėjimas savim tokiame „lengvame kalne“. Tie, kam reiktų kopti per dvi dienas, kopia per vieną ar „per naktį be miego“ (valdžia tai bando kuo labiau riboti, pvz. neįleisdama į takus vakare jei neužsakai trobelės) ir pan. Tai visgi yra kalnas, o ne žygis lygumom.

Pakeliui į Fudzijamą

Visgi, realesnė rizika ne žūti ar nusiversti (sezono metu yra tvorelės ir kt.) ir ne kalnų liga (stotyse pardavinėjamos ir deguonies skardinės, be to, nusileidimas visada „šalia“, o apačioje ligos požymiai išnyksta). Realiausia tiesiog neapskaičiuoti laiko ir jėgų – ir dėl to kopimas nebus toks malonus.

Laiptais virtęs kelias prieš viršūnę

Mums pirmoji diena (iki trobelės) buvo puiki (kirtome penktąją stotį 15:00, pasiekėme trobelę temstant ~18:00 ėję jaukiu tempu „su pasigrožėjimais“), bet antroji – per ilga / intensyvi. Išėję į trasą 00:30 nusileidome į penktąją stotį apie 16:30, bet viršūnėje ar gražiausiose stotyse būtų norėjęsi praleisti daugiau laiko. Lipimas žemyn buldozerių keliu, kur daug kas slidinėjo ant akmenukų ir griuvinėjo (tarp jų ir aš – kartą, Aistė – dukart) pasirodė net sudėtingesnis, nei kopimas į viršų, o turėjome skubėti į autobusą. Leidžiantis skaudėjo kelius. Tiek į viršų, tiek žemyn atsilikome nuo „oficialaus grafiko“ (labiau atsilikome į viršų aukščiui „atėmus jėgas“), nors daug patyrusių kopikų tą grafiką smarkiai aplenkia. Oficialiai Jošidos kelyje turėtų reikti ~6 valandų užkopimui nuo 5-osios stoties ir ~4 valandų nusileidimui iki jos (be ilgesnių sustojimų pasigrožėjimui), kituose keliuose – panašiai +/- valanda.

Brėkštantis rytas

Kai prieš kopimą ėjom dar lygiu, asfaltuotu taku išsyk už 5 stoties, „mūsų kryptimi“ visi ėjo šypsodamiesi, pasitikėdami savim, o tarp ėjusių atgal gera pusė „vos pasivilko“ nuovargio iškreiptais veidais, buvo ir šlubčiojančių. Kitą dieną jau „susikeitėm vietom“ (tiesa, nusileidęs atrodžiau geriau, nei viršūnėje). Pamiršę visas japoniškas kultūros normas, autobuso atgal kopikai laukė sėdėdami ant grindinio, autobuse daug buvo „išlūžę“, paskui persirenginėjo lava ir prakaitu ir vulkanu pradvisusius rūbus automobilių aikštelėje. Matyt, rimti alpinistai pasijuoktų iš tų „sunkumų Fudzijamoje“, bet dėl „lengvos viršūnės“ reputacijos į Fudzijamą kopia daug žmonių, kurie nedrįstų taikytis į jokias kitas garsias viršūnes.

Dar paprastas takas netoli 5-os stoties

Nors Fudzijama toks paprastas kalnas, yra į jį kopiančių su grupėm, vedliais. Nežinau, kodėl jie taip daro, o po pokalbio pakeliui su viena singapūriete pasidarė dar labiau neaišku – ji dabar kopė viena, nes praeitą kartą kopiant su gidu šis ją paliko 7-ojoje stotyje, nes „kopė per lėtai“. Fudzijamą tikrai paprasta, patogu ir smagiausia patirti savo tempu.

Nuostabūs vaizdai žemyn

Ką japonams reiškia Fudzijama?

Japonams Fudzijama nėra tik kalnas, tai – ir sintoizmo dievybė (kami), ir šalies simbolis. Kalnas stūkso atskirai, iškyla virš aplinkinių peizažų – ir Tokijo megapolio, ir Šinkansenų linijų, ir nuostabių septynių ežerų, ir jūros. „Fudzisan!“ – girdėdavome ištariant japonus, kai debesys atidengdavo šventąjį kalną. Ir spragsinčius telefonais nuotraukas. Būna, kad prašo traukiny vietos su vaizdu į kalną „Fudzimi“, o viešbučių pasiūla su vaizdu į Fudzijamą kone begalinė, juk taip gerai jis matosi iš visur, ir, kadangi yra kūginis, iš visur, viena vertus, atrodo labai panašiai, kita vertus, kasdien atrodo vis kitaip – kitaip plaukia debesys, kitaip padengia sniegas… Nuo apačios lauki, kada debesys atidengs kalno viršūnę, o nuo viršaus – kada jie prasiskleis ir parodys Japoniją apačioje – vis kitus, vis kitokius jos fragmentus.

Hakonės lynų keltuvas, nuo kurio – jei pasiseka su oru – matai ir Fudzijamą

Yra japonų, tiesiog pamišusių dėl kalno – apie kokius tik neprisižiūrėjome ruošdamiesi šiai kelionei. Fotografas Okada Kojo, per 40 metų padaręs 400 000 jo nuotraukų (dar laikais iki skaitmeninės fotografijos), mokytojas, sudaręs vietų, iš kur matosi Fudzijama, žemėlapius. Garsiausi Fudzijamos vaizdai – dar 1830-1830 m. dailininko Hokusajaus. Garsusis jo paveikslas su banga uoste irgi iš tikro atvaizduoja Fudzijamą (ji matoma tarp bangos ir valties)…

Fudzijama virš japonų miestelio

Kopimo į Fudzijamą tradicija pradėjo rastis XII a., mat iki tol Fudzijamos išsiveržimai būdavo dažni, žmonės jos prisibijojo. Iš pradžių kopdavo tik atsiskyrėliai šugendo (budizmas su sintoizmo elementais) tikintieji, kalnuose ieškantys dvasingumo. Bet nuo XVI a. piligrimystės aukštyn tapo masiniu reiškiniu. Po Japoniją pristatyta aibė Fudzijamos šventyklų, o kas ne(iš)galėjo kopti patys – sudarydavo „klubus“, kurie finansuodavo savo piligrimus. Arba bent jau užkopdavo į „dirbtines sumažintas Fudzijamas“ (fudzizukas), kurių vien Tokijuje supilti šimtai.

Fudzijamos krateris

Tada radosi ir kalnų trobelės – anuomet jau 80-100 kalnų šventikų oši priimdavo piligrimus pakeliui, suteikdavo ne tik nakvynę, bet ir dvasinius patarimus, tarpininkaudavo tarp pilirimų ir diebybių. Itin įspūdinga žinant, kad į daugelį Alpių viršukalnių Europoje įkopta tik XIX a. – ta tradicija gerokai pranoko laiku Europos alpinizmą. Bet dabar tie užsienio kalnų mylėtojai prisijungė prie japonų – iš pažiūros atrodė gal pusė kopikų užsieniečiai.

Nusileidimo takas nuo Fudzijamos

Pastaba: kalno pavadinimas yra Fudži. “Jama” japonų kalba reiškia tiesiog “kalnas”. Lietuvių kalba galima sakyti tiek “Fudzijama” ar “Fudžijama”, tiek “Fudžio kalnas”, bet sakyti “Fudzijamos kalnas” ar “Fudžijamos kalnas” būtų klaida, “sviestas sviestuotas”. Japonų kalba turi daugiau nei vieną žodį, reiškiantį kalnas – kitas žodis “san”. Abu žodžiai rašomi vienodai 山. Patys japonai šį kalną paprastai vadina “Fudžisan”, o ne “Fudžijama”.

Andamanų salos – tai neatrastos gentys, kurios užmuša kiekvieną atvykėlį, išsilaipinusį jų krantuose!.. Bent jau taip atrodo iš retų žinių nuotrupų, kurios pasiekia Lietuvą apie šį tolimą Indijos salyną…

Pačių indų stereotipai kitokie. Jiems Andamanai – išsvajoti laukiniai medaus mėnesio paplūdimiai. Intelektualesni dar žino ir apleistas britų karo bazes, kalėjimus, kovas už Indijos laisvę.

Kaip gi 100 km spinduliu XXI a. gali „sugyventi“ ir superkurortai, ir augantys miestai, ir nepražengiami miškai, ir „žudikų“ gentis, kurios valdžia nė nemėgina teisti? Nuvykome pasižiūrėti!

Apleistoje britų karo bazėje, kurią atsiėmė džiunglės Roso saloje

Andamanai – genčių karalystė?

Ar tikrai Andamanuse iki pat šiol – akmens amžius? Ir taip, ir ne.

Didžioji dalis salyno iš tiesų „priklauso“ įvairioms „gentims“. Tačiau gentis genčiai nelygu – dalis jų (pvz. nikobariečiai, šompenai) atsivertusios į krikščionybę ar islamą, rengiasi panašiai, kaip mes. Dalis vaikšto beveik nuogi, bet turi kažkokių ryšių civilizacija. O ta „atsiskyrėlių gentis“, patenkanti į viso pasaulio portalų straipsnius, yra iš vienos konkrečios Šiaurės Sentinelio salos. Niekas nežino nė kiek jų yra (50? 500?), nei kokia kalba ten kalbama, nes jie nieko neprisileidžia artyn, apšaudo lankais – jau nemažai atvykėlių taip nužudė: nuo amerikiečio misionieriaus iki gretimų salų žvejų.

Bet Andamanų stebuklas net ne pačios gentys, o „šeimininkės“ Indijos požiūris. Valdžia nusprendė: „Nenori bendrauti su mumis? Ir nereikia“. Ne tik nebando Sentinelio salos gyventojams „primesti“ savo įstatymų, švietimo, kalbos ar bent jų suskaičiuoti – bet ir nebaudžia jų už jokias žmogžudystes. „Patys kalti“ – sako visiems, nusprendusiems ten keliauti. Net visi vandenys 9,3 km spinduliu aplink tą salą paskelbti „draudžiama zona“ visiems – ir turistams, ir indų valstybės tarnautojams, ir antropologams.

Daug Andamanų teritorijų galima pamatyti tik iš lėktuvo

Tai, kad mažytės salelės gyventojai gavo teisę „apginti savo akmens amžių“ – Andamanų žavesys. Bet kartu priežastis, dėl ko daugelis „autentiškų genčių mylėtojų“ geriau jau keliauja į Afriką ar kokią Papua Naująją Gvinėją… Nes ne tik šiaurės Sentinelis „uždrausta zona“. Štai per pagrindines Andamanų salas nutiestas ilgas kelias – bet juo negali keliauti pats vienas, o jei važiuodamas policijos lydimu automobilių konvojumi susitiktum vienos autentiškesnių džaravų genties vyrus ar moteris – neturi teisės jų nei fotografuoti, nei mėginti bendrauti.

Ir visgi net Port Blero – Andamanų ir Nikobarų salų sostinės – Antropologijos muziejuje jaučiausi kažkaip kitaip it galėčiau priešistorę ranka pasiekti… Visokios ietys, pypkės iš krabų, lankai žuvims šaudyti ar įrankiai „blogam kraujui nuleisti“ – kitur būtų priešistorinių žmonių rakandai, o ten viskas naudojama XXI a. Atstumas iki šiaurės Sentinelio „priešistorės“ nuo Port Blero – vos 50 kilometrų! Muziejuje rodomi filmai apie tą gentį nufilmuoti 1971 m. – kai antropologams lesta trumpam priartėti. Skubiai iššoko iš valties, paliko salos paplūdimyje kiaulę dovanų. Tada toldami į jūrą teleobjektyvais nufilmavo Sentinelio salos žmonių grasinamus gestus ir karo šokį…

Port Blero Antropologijos muziejus

Daug etinių, filosofinių dilemų kyla! Kritikai gali sakyti „Kaip drįsta Indija taip elgtis su tom tautom, neduoti joms šiuolaikinės medicinos, jokių socialinių garantijų – ir ar tikrai gali sakyti, kad jos pačios pasirinko neturėti jokių ryšių su pasauliu, kai apie tą išorinį pasaulį net nieko nežino?“.

Pastačius kelią palei jų žemes džaravai, sako, renkasi prie to kelio, prašinėja ko iš pravažiuojančiųjų. Bet prašalaičiams Indijos įstatymai jau galioja – ir įpareigoja juos nekreipti dėmesio į džaravus, tarsi į tuščią vietą…

Bet Indijoje per amžius daug ką lemia tai, kuo tu gimei. Pagal lytį, kastą, *teoriškai* negalima diskriminuoti – bet štai skirtingoms religijoms net oficialiai galioja skirtingos teisinės sistemos.

Miestelis Svaradžo saloje

„Ir tos gentys nepėsčios“ – gali pridėti požiūrio „palikti jas ramybėje“ šalininkai – „Štai manyta, kad per Indijos vandenyno cunamį dauguma jų žuvo, bet, pasirodo, tie ‚pirmykščiai žmonės‘ suprato, kad, atsitraukus jūrai, reikia bėgti aukštyn – kai daugelis mūsų X ar Y kartų atstovų tuo metu paplūdimiuose toliau deginosi ar džiugiai rinko žuvis nuo dugno“.

Vieno atsakymo, kaip čia teisinga, nėra ir nebus – bet įdomu, kad kažkur pasaulyje pasirinktas „Andamanų kelias“…

Prie indiško rikšos kurortinėje saloje Svaradže

Andamanai – Indijos Maldyvai?

40 km į kitą pusę nuo Port Blero – Svaradžo [Havelock] ir Šahido [Neil] salos. Daugelis keliautojų tiesiai iš Port Blero oro uosto autorikšomis skuba į prieplaukas ir greitaeigiais laivais palei miškingus Pietų Andamano krantus lekia į vieną šių salų, stebėdami iš jūros šokinėjančias žuvis skraiduoles.

Laive pakeliui į Svaradžą

Kai išlipome Svaradžo salos Govindnagaro uoste, iš pradžių buvo sunku suprasti kuo ji taip traukia: indiškas chaosėlis, patriušę viešbučiai, šiukšlinokas paplūdimys. Bet nuvykęs į tolimensius Kala Pathar ir – ypač – Radhanagar paplūdimius bemat supratau, kodėl Andamanai vadinami Indijos Maldyvais… Smėlis, ryškios spalvos, bangos. Idilė.

Radhanagar paplūdimyje

Andamanus pasiekiau po daugiau nei mėnesio, praleisto kitur Indijoje, tad galėjau pažvelgti jau ir indo akimis. Na, kaip žavu, kai tiek mažai žmonių! Net Svaradžo miestelyje Govindagare! Gali greit pereiti gatvę, nesispausti minioje…

Saulėlydis ir žvejų laivai Svaradžo saloje

Ir vis tiek nustebino, kad atvykę į Svaradžo paplūdimius, indai beveik neina toliau paskutinių autobusų stotelių ar autorikšų aikštelių. Aplink jas ir visi prekijai, visi fotografai, siūlantys medaus mėnesį švenčiančių (ar norinčių taip jaustis) porelių fotosesijas. Vos paeidavom puskilometrį į šoną – ir paplūdimyje likdavom visiškai vieni (neskaičiuojant tūkstančių įvairiausių smėlyje duobeles rausiančių krabukų ir krabų). Na, po užgrūstų Delių, Kalkutų, Mumbajų indams gal to ir nereikia: ir Svaradžo paplūdimio turgeliuose gal jaučiasi kaip laukinėje gamtoje…

Radhanagaro paplūdimio dalis netoli kelio. Indai maudosi su rūbais, tad užsieniečius atskirsi iš tolo – tik jie su bikiniais ar glaudėmis

Užsieniečių sutikome labai mažai, bet, priešingai Indijos žemyno lankytinoms vietoms, netapome „eksponatu“ patys: nė vienas indas čia neprašė kartu fotografuotis. Nes tie, kas įperka Andamanus, šviesiaodžių jau matę, pakeliavę… Taip, Andamanai – ne Maldyvai, ten radom ir nakvynę už keliolika eurų. Bet atstumas nuo Indijos žemyno iki Andamanų – panašus kaip nuo Ispanijos žemyno iki Kanarų – tad ir indams skrydis jau visai kainuoja, o paskui dar plaukti į Svaradžą…

Port Blero panorama nuo viešbučio stogo

Taigi ir „turtingų oazių“ Svaradže gausu – nuo privačių „resortų“ pietiniuose krantuose (su garsiuoju „Tadž“ priešakyje) iki gausybės prabangiai atrodančių (bet europiečiui nebrangių) įvairių virtuvių skanėstus siūlančių restoranų. „Civilizacijos pakraščio“ dalią juose išduodavo tik vis dingstanti elektra – ir vis girdimi gąsdinimai saugotis 6 metrų ilgio toną sveriančių krokodilų, kurie kartais puola žmones net paplūdimiuose, bet dažniau veisiasi upeliuose ėsdami gyventojų šiukšles. Na, dar labai ankstyvi saulėtekiai, ankstyvi saulėlydžiai, ir keisti viešbučių registracijos laikai (išsiregistravimas – iki 8 val., įsiregistravimas nuo 11 val.): nes visa Indija gyvena Delio laiku, o Andamanai toli rytuose.

Prabangus restoranas Svaradže

Pakeliui iš Svaradžo atgal į Port Blerą greitaeigis laivas stabtelėjo kitoje, Šahido (Neil), „antrą numerį“ Andamanų turizmo šlovės galerijoje. Tiems, kam Svaradžas jau pernelyg „civilizuotas“ – apsistoja tenai. Kai jau ir Šahidas taps tokiu, „turizmo“ avangardas, matyt, „ims“ dar kitas salas, „atnešdamas“ elektrą, internetą. Salų iš viso 572, tad „laidoti“ senuosius Andamanus dar gerokai per anksti.

Kala Pathar paplūdimyje Svaradžo saloje

Port Bleras ir šiuolaikiniai Andamanai

Port Bleras – Panevėžio dydžio Andamanų sostinė – visom prasmėm kybo kažkur tarp Indijos žemyno megapolių ir laukinės gamtos.

Port Blero fragmentas

Kadaise tai buvo tolimas Britanijos Imperijos avanpostas, į kurio Cellular Jail kalėjimą britai trėmė Indijos nepriklausomybės aktyvistus sunkiems darbams. Kalėjimas dabar – muziejus, o štai britų karo bazė gretimoje Ross saloje – romantiškai baugiai apleista. Visi pastatai – net bažnyčios bokštas – perkirsti vešlių medžių šaknimis, tik elniai vaikštinėja.

Cellular Jail kalėjimas

Per Antrąjį pasaulinį kartą Britaniją „išvijo“ japonai – ir jų pusėje Čandra Bosės vedami indų kariai. Čandra Bosė Indijos istorijoje užima panašią rolę, kaip Lietuvoje – K. Škirpa ar birželio sukilimas: tikėjosi išvaduoti Indiją su Ašies valstybių parama. Virš Roso salos iškėlė Indijos trispalvę. Tik Andamanuose ji tada ir plazdėjo: japonai karą pralaimėjo, grįžo britai – bent jau iki taikiai paleido Indiją. Bet tas trumputis indų karinio triumfo epizodas taip audrina indus, kad plaukdami į Roso salą bendrakeleiviai vis plojo, šaukė patriotinius šūkius ir atliepimus gidui-užvedėjui. „Indija motina! Valio!“.

Apleistoje Roso salos bažnyčioje

Gidas kalbėjo hindi kalba. Nauji hindi pavadinimai neseniai galutinai ištrynė iš žemėlapių visokių anglų imperinių didvyrių pavardes. Svaradžo sala – nepriklausomybės (vietoje Havelock – britų generolo garbei). Šahido sala – kankinių (už laisvę) (vietoje Neil – britų brigados generolo garbei). Roso sala tapo Čandra Bosės sala, o Port Bleras – Šri Vidžaja Puramu. Vienur senieji pavadinimai beliko turistų pokalbiuose ir viešbučių pavadinimuose, kitur net ir transporto tvarkaraščiuose žiba senieji.

Cellular Jail kalėjimas

Į pervadintas salas masiškai plūsta vis nauji gyventojai iš visos Indijos. „Galvojau viską mesti ir vykti dirbti į Andamanus“ – pasakojo sutiktas indas Delyje, regėdamas salyne ir žavesį, ir darbo galimybių. Gyventojų skaičius išaugo nuo vos 31 000 žmonių 1951 m. iki kokių 500 000 dabar. Jie – įvairiausių indų tautų (28% bengalai, 15% tamilai, 13% telugai, 13% hindi kalbantieji), bet, neturėdami bendros kalbos, tarpusavy kalba hindi. Tai – tokia „suvienodėjusi Indija“, kurios trokšta Delio valdžia.

Indijos vėliava Svaradžo salos paplūdimyje Andamanų salose

Anksčiau dažnai užsieniečių kelionėms į Andamanus reikėdavo specialaus Indijos leidimo – bet paklausti apie tokį naujieji naujakuriai tik nustebdavo – „Tikrai reikėdavo?“. Atsiveria vis daugiau ir daugiau Andamanų salų, o projektuose jau nupieštos į Maldyvus panašios vandens vilos. Ir visgi nemanau, kad Andamanus „prarytų“ turizmas – jie per daug dideli, per daug toli nuo Europos…

Svaradžo salos miestelyje

Rišikešas vadinamas pasauline jogos sostine. Tad šį mažytį miestą žino kone visi europiečiai, bent kiek mylintys Indijos kultūrą.

Vieni, daugybę metų į ją pasinėrę, čia užsidaro ašramuose, kiti stoja į ilgus jogos mokytojų kursus, o treti tiesiog atvyksta „paragauti“ jogos asanų, ajurvedos, mantrų, meditacijos ar kokio gydymo garsais autentiškoje aplinkoje…

Atvykau į jogos sostinę ir aš. Mokiausi jogos mokykloje, gyvenau ir „nušvitimo keliu einančių“ vakariečių rajone, ir indiškoje miesto širdyje, kur maldininkai maudosi Gange – ir čia parašysiu, ko tikėtis, žmogaus iš šalies akimis.

Grafitis Rišikeše

Rišikešas – išsvajotų stereotipų Indija

Rišikešas gražus! Gangas čia dar sraunus, žydras, gana švarus. Iš Himalajų aukštikalnių jis jau ištekėjęs, bet jį dar supa žalios, žavios kalvos ir kerta aukšti beždžionių tiltai – visom tų žodžių prasmėm…

Indijos bėdos atrodo kažkur toli. Visas didmiesčių smogas, skurdas… „Čia tikrų vargšų nebėra, nes visi gyvena ant milijonų vertės žemės“ – pasakojo vietinėje mokykloje savanoriaujantis lietuvis. Ant tų sklypų stiebiasi tiek naujų viešbučių, restoranų, ašramų, nuomojamų apartamentų kad buvusieji Rišikeše prieš porą dešimtmečių miesto gal nebepažintų. „Tada čia buvo laukai, čia augo medžiai…“ – nostalgiškai į naujus daugiaaukščius mojo ne vienas tų, kurie į Rišikešą ieškoti dvasingumo grįžta kasmet.

Rišikešo turistiniame Tapovano rajone

Visgi Rišikešo gatvėse dar daug tos stereotipinės „išsvajotosios“ Indijos. Daugiau „šventų karvių“ nei regėjau kokiame kitame Indijos mieste. Jokios mėsos ar alkoholio restoranuose (nebent iš „po prekystalio“…). Vingiuotomis gatvėmis pypdami laksto prigrūsti maršrutiniai autorikšos – Vikramai. Motociklai nardo tarp pėsčiųjų, karvių, beždžionių, laukinių šunų.

Susirėmę gatvės buliai sustabdė sunkvežimį pagrindinėje Rišikešo gatvėje

Tačiau Rišikeše – tiksliau, jo turistinėse zonose aplink Lakšmano tiltą ir Ramos tiltą – toji „tikresnė už tikrą Indija“ kažin kaip persismelkus Vakarais. Picos, burgeriai, falafeliai, „tikra kava“ restoranuose, vakarietiškų madų rūbai parduotuvėse, reklamos, kurių nė nesuprastų joks konservatyvus, visam gyvenimui su tėvų jam išrinkta nuotaka sutuoktas indas: „Gėrimai šaltesni už tavo eks“…

Kavinėje ant stogo prie Lakšmano tilto

Daug daugiau nei oranžiniai vilkinčių sadhu gatvėmis vaikšto europiečių, amerikiečių, izraeliečių nešinų jogos kilimėliais. Po ištisų savaičių praleistų šiaurės Indijos tolių miestuose, Rišikeše pirmąkart išvydau trumpus sijonus, šortus, sukneles. Klausiausi kalbų / legendų net apie vietas, kur indai nė neįleidžiami (esą tarp tokių – europiečių krišnaitų renginiai, kai kurie žydų laikomi restoranai).

Kuprinėtojams, autobusais ir geležinkeliais vagojantiems Indiją, Rišikešas – maloni stotelė, kur jie gali jaustis komfortabiliai „tarp savų“ – bet kartu paragauti gražiai įpakuotos indų kultūros ar, bent jau, individualistams vakariečiams artimiausių jos apraiškų.

Rišikešo svečiai

Daugelis jų išvažiuoja tolyn per Indiją tais nematomais, bet visiems žinomais turistiniais maršrutais, tokiais kaip Humuso kelias, numylėtas privalomą 2-3 metų tarnybą armijoje baigusių Izraelio jaunuolių, šitaip ieškančių ramybės ir „ištaškančių“ savo tarnybos pabaigos išmoką (štai kodėl Rišikeše tiek hebrajiškų užrašų ir pavadinimų!).

Bet šimtai, tūkstančiai, gal dešimtys tūkstančių čia „užsikrečia“ Indija visam gyvenimui, susiranda savo dvasinius mokytojus, savo ajurvedos daktarus, nustatančius diagnozę pagal pulsą ir, reikalui esant, skiriančius Pančakarmos procedūras (laisvinamieji, klizmos, vimdomieji, kraujo nuleidimas…). Kai kurie čia ir apsigyvena, kiti – grįžta metai iš metų kelioms savaitėms ar keliems mėnesiams. Jie – tarsi kokia atskira nauja tauta. Vis tiek ne indai – dvasingumą randa kitose vietose, tik maža dalis išmoksta hindi kalbą… Bet kartu jų rūpesčiai, net daugybė vartojamų žodžių būtų sunkiai suprantami tėvynėse likusiems giminėms. Krišnaitų giedojimas, kokia jogos rūšis kam tinkamiausia (bhakti, priya, kundalini, hatha, aštanga…), skirtingų guru išmintys ir kaip mokinių pagarba jiems, ajurvedos vaistų programos…

Beždžionė Rišikeše

Paprastai tai, kad daug pasidomiu šalimi ir kultūra, kur keliauju, padeda bendrauti su vietiniais – tačiau Rišikeše tų žinių prireikė ir palaikyti pokalbiui su vietos lietuviais, su kuriais kartu šventėme kovo 11 d.

Rišikešo jogos mokykla iš vidaus: kaip pasirinkti, ko tikėtis?

Rišikeše jogos reklamų gal daugiau nei visų kitų kartu paėmus. Nuo kasrytinių asanų ant viešbučių stogų stebint viršum Gango tekančią saulę iki ašramų su savais guru, kuriuose „užsidaroma“ savaitėms ar mėnesiams.

Reklama Rišikeše

Išsirinkome „tarpinį variantą“: trijų dienų programą Vidya Mandiram jogos mokykloje. Viskas atrodė taip:

Į kainą įėjo vegetariški pusryčiai, pietūs, vakarienė (mažas bufetas), dvi nakvynės dviviečiuose kambariuose (man su žmona): viskas paprasta, bet pakankama. Taip pat pilna užsiėmimų programa.

Užsiėmimai buvo:
-Keturi asanų (jogos pozų) mokymai (po 1,5 val.) – du iš jų paprastesnės „tradicinės“ hatha jogos, du – sudėtingesnės „judančios“ aštanga vinjasa jogos, sukurtos XX a. labiau kaip treniruotė. Mokymai prasidėdavo „Om šanti šanti“, ilgu apšlimu, tada – saulės pasveikinimo asanų serija, paskui – keliasdešimt pozų, kurių pavykdavo padaryti ne visas.
-Du 1 val. pranajamos (jogos kvėpavimo stipriai įkvėpiant, iškvėpiant ir pan.) mokymai.
-Vienas 1 val. atsipalaidavimo ir meditacijos mokymas.
-Viena įžanginė paskaita (kaip sėdėti medituojant ir pan.) pradžioje ir viena klausimų-atsakymų sesija „po visko“
-1 val. garso „vonia“ kur, atsigulus ant žemės, klausėmės gydomųjų tibetietiškų garsų.
-2 val. ekskursija automobiliu prie Vasištha Gufa olos ir gražių Gango krantų.

Jogos mokykloje

Visa programa prasidėjo nuo simbolinio laužo, o rytais 6:15 susirinkdavome giedoti mantrų. Vakarais viskas baigdavosi ~20 val. su vakariene.

Grupėje buvo 8 žmonės, labai įvairaus amžiaus ir gebėjimų; mažiau lankstiems, silpnesniems, netgi „nemokantiems sėdėti ant žemės europiečiams“ buvo pasiūlyta galybė visokių palengvinimų (diržai, paklotai, pagalvės ir t.t.): tavo pasirinkimas, ką imti. Kai kurios asanos (ypač aštanga vinjasa jogos) rodytos keliom versijom – sudėtingesne ir lengvesne.

Prieš “garso vonią”

Aišku, Rišikeše yra visko – čia tik pavyzdys. Vien jogos rūšių kiek…

Nustebino, kad iš 8 žmonių net 3 buvo indai, du kurių mažai žinojo tiek ką apie jogą, tiek kitas Indijos tradicijas. Vienas – daktaras, su žmona jie gyvena moderniai, bet, kaip sakė, matydami, kiek joga domisi užsieniečiai, ir kai kurie indai atsigręžia į savo tradicijas. Dar buvo viena pora iš Vokietijos ir amerikietė.

Toje pat mokykloje mokėsi ir 200 bei 300 valandų kursus apsiėmę europiečiai bei amerikiečiai: baigę jie taps jogos mokytojais… Iš tų, kuriems joga – gyvenimo kelias, girdėjau kritiškų vertinimų – jogos mokymas juk turėtų būti pašaukimas, o ne greit įgytas amatas… Pakalbėjęs su vienu būsimų mokytojų, supratau, kas turėta omenyje – jis sakė: „Dirbau visai kitą darbą, bet pamačiau, kaip draugai jogos mokytojai smagiai veda pamokas įvairiuose kurortuose, ir aš nusprendžiau tokiu tapti“.

Su “trijų dienų jogos praktikos” diplomais

Na, bet, visokių yra – visokių ir reikia. Joga seniai peržengė visas sienas – Indijos, religijos, filosofijos. Ir kokio Meksikos kurorto viešbučio animatoriui pernelyg filosofinis požiūris tik kenktų – ten svarbiau įtikti klientui, „parsiduoti“ darbdaviui…

O Rišikešo apylinkėse gali net universitete tapti „jogos bakalauru“: tokiais diplomais didžiavosi indai, jogos mokykloje mokę būsimus mokytojus.

Jogos mokykloje

Kokios vietos žavi indus ir kokios – užsieniečius?

Kai kurie „gyvenimo kelią radę vakariečiai“ išvažiuoja tolyn Rišikešo, bet visur Indijoje vietos, svarbiausios indams, ir labiausiai numylėtos Indiją pamilusių užsieniečių, skiriasi.

Hinduizmas – be galo platus. Vakariečiai (ir juos pritraukiantys guru) linkę išsirinkti labiau individualistinius dalykus, kaip joga, meditacija, kur tarsi žmmogus vienas stoja prieš visatą. O patiems indams, atrodo, priimtinesnės masinės apeigos, piligrimystės, daršanai pas dievus, maudynės Gange.

Na, sutikome užsieniečių, mylinčių gangą, net britą, kuris mėgsta ten plaukioti – bet, aišku, ,tai daro Rišikešo turistinėse zonose ir aplink, kur mažai žmonių, gražūs kalnai. O indai nyra į Gangą kitur: Rišikeše svarbiausias Trveni ghatas, kur kas vakarą Gangas pagerbiamas Ganga Aarti apeigom su ugnim. Bet ten aplink jokių vakarietiškų kavinukių, tik didelis nebrangus turgus…

Ganga Aarti vakarinės apeigos Trveni ghate

O šiaip visas Rišikešas indams religiniu požiūriu nė iš tolo neprilygsta švenčiausiems miestams, bent jau tokiems, kaip 25 km nuo Rišikešo stūkstantis Haridvaras ir jo Har Ki Pauri ghatas. Kai Rišikešo viešbutyje pasakiau, kad atvykome iš Haridvaro, šeimininkas labai nustebo – užsieniečiai ten nekeliauja. Ten jau purvina, skurdu… Bet į Gangą vietinių ten nyra minios, tenykštės šventyklos – svarbesnės, ten “nulašėjo amrita iš dangaus”, metų vyksta didžiausia pasaulyje religinė šventė – Kumbh Mela.

Har Ki Pauri ghatas Haridvare

Ašramai, kuriuose europiečiai ieško nušvitimo, ir jų pamiltos jaukios senovinės šventyklos, dažnai būna negirdėti ir neprasmingi indams – o „švenčiausieji“ ghatai, kuriais į Gangą brenda daugiausiai indų giminių, užsieniečiams atrodo atstumiančiai purvini.

Į Rišikešą, tiesa, indai keliauja – bet ne tikėjimo vedini. Ten – kone vienintelė vieta Indijoje išmėginti raftingą, Rišikešo gatvėmis nuolat zuja džipai su raftingo įranga ant stogų.

Bokštas šuoliams su virvėmis Rišikeše

Jogos mokyklos bendramoksliai vokiečiai irgi buvo užsirašę – bet paskui staiga persigalvojo išvydę kaip Gango pakrantėje ruošiamas deginti lavonas. „Galvojau, kad tik Varanasyje taip daro, o pasirodo visur – tokiam vandeny tikrai neplauksime“ – sakė vokietė, geriau pasirinkusi prarasti dalį jau sumokėtų pinigų, nei prisijungti prie tūkstančių kasdien čia į valtis sėdančių indų.

Laidotuvės palei Gangą

Joga ir Rišikešas – nauja ar amžina?

Ir indai, ir Indiją pamilę vakariečiai žavisi indų kultūros, tikėjimo senumu. Viskas čia nuo neatmenamų laikų, nuo neatmenamų laikų karta iš kartos perdavinėtos vedos, iki buvo užrašytos, nesuvokiamoje keistoje praeityje vyko visos tos Ramajanos ar Mahabharatos istorijos.

Bet Rišikešas – tarsi tos amžinybės priešingybė! Viskas čia gana nauja ir vis kyla nauji ir nauji pastatai, net ašramai. Daug populiarių jogos tradicijų susiformavo XX a. ir iki šiol gimsta naujos (pvz ~2006 m. išplitusi oro joga, kur šiaip neįmanomos asanos atliekamos visaip prisikabinus prie įvairių virvių ar hamakų). Taip, jogos tradicija sena – bet iki XX a. ji buvo gana „nišinė“ net pačioje Indijoje, o ir dabar daugybė indų ją atranda „nuo nulio“ ne kitaip, nei vakariečiai.

Rišikešas

Tie, kas nori pabrėžti Rišikešo amžinumą siūlytų aplankyti Vašišta Gufa, olą, kur esą gyveno Vasištha, vienas septynių didžiųjų išminčių, Brahmos sūnus, ir nusiavus batus vis naujos ir naujos minios „siekėjų“ eina pasėdėti tyloje. Bet atriboti tiesą nuo legendos sunku – yra net legenda, kad netoliese buvo atvykęs medituoti Jėzus Kristus.

Trveni Ghatas

Skeptiškesni Rišikešo pradžią sietų su Beatles ašramu – milžinišku pastatų kompleksu ant aukšto Gango kranto, kurį įkūrė vienas „į Vakarų rinką išėjusių“ guru, transcendentinės meditacijos kūrėjo Maharišis Mahešas Jogis. Jis buvo itin populiarus tarp Vakarų pasaulio žvaigždžių ir 1968 m. geram mėnesiui į savo ašramą pritraukė „The Beatles“ grupę, o su jų kūrybingomis sielomis – pasaulio žiniasklaidos dėmesį meditacijai, indiškam dvasingumui, Rišikešui…

Beatles ašrame

Dabar tas ašramas apleistas tarsi kokia Černobylio zona: tušti, niekam nereikalingi, ir daugiaaukščiai, ir meditacijos kupolai iš Gango akmenų, ir paties Maharišio bungalas. Kartu su mumis po „zoną“ vaikštinėjo vyresnio amžiaus japonų grupė, bet vietos valdžia tik neseniai išvis suvokė, kad verta reklamuoti „Beatles“ istoriją, leido griuvėsius ištapyti muzikantų freskomis. Oficialiai tai yra tigrų rezervatas, o ašramo griuvėsiai – tik tarp kitko…

Tarp apleistų Beatles ašramo kupolų

Viskas savaip amžina – bet ir savaip labai laikina.

Galima žiūrėti į Rišikešą kritiškai, kaip į Indijos dvasingumą, transformuotą ir supakuotą vakariečių masėms. Galima žiūrėti garbinančiai – kaip į paprastą, visiems pasiekiamą langą į Indijos tūkstantmetę kultūrą ir išmintį.

Man atrodo ir tai, ir tai, savaip teisinga, o ką rasi – priklauso nuo to, kur tiksliai ieškosi, tad svarbu rasti teisingą kelią, gatvę, pastatą, žmogų ir mintį…

Kalkuta retai kada sudomina keliautojus į Indiją. Nes tiesiog ta šalis turi tiek daug, kad Kalkutai eilė taip ir neateina.

Bet Kalkuta – trečias pagal dydį Indijos miestas, buvusi sostinė – ir gyvenimas ten teka kitaip. Didingi ir griūvantys britų rūmai, senoviniai automobiliai, vieni paskutinių pasaulyje rankomis traukiamų rikšų, daugybė Nobelio premijų, komunistiniai simboliai…

Trupantis spindesys – bet ir lėtai besitraukiatis skurdas.

Ant Hauros tilto – vieno Kalkutos simbolių

Kalkuta kaip Indijos Londonas

Kalkuta – kitokia Indija. Likusi Indija jau seniai nusimetė britišką kolonijinį rūbą, didžiuojasi savo šventyklomis ir Viduramžių valdovų mauzoliejais.

O Kalkutos simbolis iki šiol – paminklas karalienei Viktorijai. Nors sunkiai liežuvis apsiverčia vadinti tai paminklu – ten ištisi Baltieji rūmai. Kaip britai sakydavo, „naujasis Tadž Mahalas“.

Viktorijos memorialas – Kalkutos simbolis

Per dešimtmečius, prabėgusius nuo Indijos nepriklausomybės, lordo Kerzono paminklas patrauktas į šoną, bet karalienė Viktorija, jos palikuonys ir jos lordai, tebestovi iškėlę akmeninius veidus, o Europos dailininkų drobės ir freskos aukština britiškosios Indijos didybę.

Ir net moderniame vakariniame šviesų šou, kurio projekcijos kasdien nutvieskia baltąsias Viktorijos memorialo sienas, kupolą ir bokštus, vienas pagrindinių motyvų buvo ginčas dėl to, ką Indijai davė britai. Badas ir persekiojimai – taip – ir Britanijos premjero Čerčilio frazės apie Antrojo pasaulinio karo metais badaujančią Kalkutą kaip „jie badauja, nes dauginosi kaip triušiai“.

Šviesų šou ant Viktorijos memorialo

„Bet ar būtų tokia indų tapyba, literatūra, be britų?“ – užduoda pagrindinis herojus klausimą, kuris kituose Indijos toliuose atrodytų šventvagiškas.

Bet juk čia Kalkuta. Juk jos aukso amžius ir buvo britų laikais. Nuo 1772 m. iki 1911 m. tai buvo Indijos sostinė. Didžiausios pasaulyje kolonijos širdis. „Antras pagal svarbą Britanijos Imperijos miestas po Londono“ – iki šiandien didžiuojasi kalkutiečiai.

Didingi britų pastatai Kalkutoje

Britų politikai, pirkliai, Kalkutos gatvėse pastatė visą eilę nuostabių rūmų. Tas elitas atgulė South Park Street kapinėse – dabar kruopščiai restauruotose. 200 metų senumo antkapiai stebina savo dydžiu – Indijos darbo jėga buvo pigi, tad ir mažiau turtingos šeimos galėdavo pastatyti lordų vertus obeliskus ir mauzoliejus, paženklintus specialiai jų velioniams parašytais eilėraščiais senąja anglų kalba.

South Park Street kapinės

Skaitydamas tas puošnias epitafijas jaučiausi dviprasmiškai – kaip susidvejinusi visa Kalkuta. Taip, britai čia tapo elitu, o indai – pigiais jų tarnais. Bet peržvelgęs dešimtis XIX a. pradžios antkapinių tekstų nemačiau nė vieno, kuris būtų miręs vyresnis nei 40 metų. „Čia atvykę europiečiai išgyvena tik du musonus“ (t.y. dvejus metus) – tada kalbėdavo indai. Palauždavo maliarija, kitos ligos, tas karštas šlapias klimatas.

Čia – kitas eilinio kolonisto gyvenimo veidas. Pelninga – bet visgi rizika ir kančia. Kaip 1899 m. Rudjardas Kiplingas dviprasmiškai rašė, „baltaodžio dalia“ („White Man‘s Burden“).

Apleistas senas pastatas

Kalkuta kaip Indijos Kuba

Šiandieninės Kalkutos gatvėse to Pietų Azijos Londono vis mažiau ir mažiau: jis skęsta eismo netvarkoje, pypimų jūroje, muedzinų šauksmuose.

Šiandienė Kalkuta man labiau priminė… Kubą.

Apleistas britų laikų namas

Kolonijinė didybė vis labiau trupa, byra, nyksta. Daugybė Britų eros dvarų stūkso apleisti, apaugę vijokliais. Kiti, kaip Havanoje, tik atrodo tušti – o iš tikro gyvenami. Tas Šekspyro gatvės namas, kuriame apsistojome pas iš senelio jį paveldėjusį indą, iš išorės buvo suremontuotas – bet „pavargusi“ laiptinė buvo pilna britų eros daiktų ir baldų. Kalkutoje rasi ir didžiausią pasaulyje senų knygų turgų.

Britiškame name, kur gyvenome

Kalkutos gatvėse mačiau pilna senovinių automobilių – dauguma taksi iki šiol čia „Hindustan Ambassador“, seniai išstumti iš kitų Indijos miestų. Jis pradėtas gaminti dar 1957 m. pagal britiško Morrix Oxford Series III pavyzdį ir iki pat gamybos uždarymo 2014 m. atrodė vienodai. Jokių kondicionierių, toks „senos Volgos“ kvapas viduje…

Hindustan Ambassador Kalkutos centre

Bet labiausiai Kubos paveikslą kuria visi tie karštoje saulėje blunkantys komunistiniai vardai ir simboliai. Štai palei plačias gatves iškabintos vėliavėlės su kūjais ir pjautuvais – tūkstančiai, dešimtys tūkstančių. Štai eilės skirtingų komunistų partijų atsišaukimai. Yra Lenino, Markso-Engelso gatvės, net viena įmonių, kas vakarą išplukdančių turistus į Hoooghly upę pasigrožėti Kalkutos krantais vadinasi „Lenino kruizai“.

O kai ėjome į Kalkutos universiteto biblioteką ieškoti atminimo lentos Antanui Poškai, pirmajam Lietuvos indologui, dar tarpukariu, „Azijos Londono“ laikais ten studijavusiam doktorantūroje – nustebino plakatai ne tik su Markso ar Lenino, bet net Mao Dzeduno veidais savotiškoje „intelektualų galerijoje“.

Prie atminimo lentos Antanui Poškai

Kaip Kalkuta iš Pietų Azijos Londono tapo Pietų Azijos Kuba?

Pirmasis smūgis kliuvo 1911 m., kai britai iškėlė Indijos sostinę į Delį. Kalkutą pražudė jos sėkmė ir protas. Jos mokyklų ir universiteto išlavintas indų elitas bruzdėjo: „indų kultūra ne prastesnė, nei britų“. Sužibėjo ir menas, poezija, mokslas, ir protestai – ypač kai britai mėgino padalinti Bengalijos provinciją į dvi… Tą planą teko atšaukti, bet politikai-vietininkai susikrovė turtus ir su trenksmu išvyko į Delį, kurio „paprastesni“ žmonės buvo įpratę „lenktis“ prieš musulmonų mogolų valdovus.

Kalkutos gatvėje

Tačiau Kalkuta nežlugo staiga. Ten liko verslas, pirkliai – anglų, žydų, armėnų, kurių ištuštėjusios bažnyčios ir sinagogos ligi šiol puošia Kalkutos turgaus rajonų gatves. Ten toliau dygo įspūdingi pastatai, kaip vienas miesto simbolių metalinis Hauros tiltas. Tas pats Viktorijos memorialas pastatytas jau po sostinės iškėlimo…

Kalkutos simbolis – Hauros tiltas

Antrasis smūgis Kalkutai atėjo lėtai, bet buvo stipresnis. Indija – daugybės tautų šalis, o Kalkuta – vienos didžiausių jų, bengalų, širdis. Bet bengalai skilę į du tikėjimus – hinduizmą ir islamą – ir susipriešinimas vis gilėjo. 1946 m. Kalkutoje kilo milžiniškos religinės riaušės, žuvo iki 10000 žmonių. Matydama besiliejančius kraujus, kai Britanija paleido savo diždiąją koloniją, nusprendė ją padalinti į hinduistinę Indija ir musulmoniška Pakistaną. Didžiuma Bengalijos atiteko Pakistanui – ir milijonai hinduistų pabėgėlių iš ten užplūdo Kalkutą ir jos apylinkes.

Trečiasis smūgis laukė 1971 m., kai rytinė Bengalija sukilo už nepriklausomybę nuo Pakistano, tapo Bangladešu. Naujas karas, nauji pabėgėliai…

Kalkutos centre. Turtuolio rūmai (Marble Palace) ir proziškesnis rajonas aplink (kairėje – gatvėje prausiasi žmogus)

Skurdas tapo Kalkutos prekės ženklu. „Penki žmonės iš Kalkutos gavo Nobelio premijas“ – didžiuojasi kalkutiečiai. Bet ne viena tų premijų – už kovą su skurdu mieste… Garsiausia – Motinos Teresės, kuri, sakoma, savo misiją pradėjo išvydusi mirštančius iš bado Kalkutos gatvėse žmones, ir jos piligrimus traukiantis vienuolynas ir kapas tebėra Kalkutoje.

Gatvėje miegantys Kalkutos darbininkai

Čia turbūt ir kiaušinis, ir višta viename: badas ir skurdūs, kalkutiečių nepriimami pabėgėliai paskatino komunistų iškilimą, bet „ilgiausiai kur nors buvusi demokratiškai išrinkta komunistų valdžia“ tada dar labiau nuskurdino Kalkutą. Išsibėgiojo verslas, o visokie leidimai didinguose namuose gyventi už keliasdešimties rupijų per mėnesį „nuomą“ lėmė, kad tų namų niekas nebeprižiūrėjo – „kas visų, tas niekieno“.

Kalkutos autobusai

Kalkutoje, priešingai daugeliui Indijos miestų, išliko rankomis traukiami rikšos (greitis toks pat, kaip pėsčiam eiti, bet, kai lyja, bent ne tavo kojos šlampa…). Išliko vienkartiniai moliniai puodeliai, į kuriuos pilama saldi indiška arbata ir kurie čia pat daužomi, kad jų žiedėjams liktų amžino darbo purvynuose. Kas tai lėmė – skurdas ar meilė tradicijoms? Turbūt ir tai, ir tai.

Traukiamas rikša

Komunistai dar įtakingi, bet jų valdžia baigėsi. Ir Kalkuta šovė į dangų. Kyla nauji daugiabučiai-dangoraižiai, spindi „Tata“ verslų parduotuvės. Nustebino, kiek daug tvarkingų, vakarietiškų kavinių, burgerinių, picerijų, takerijų, naktinių klubų Park gatvėje ir aplink. Kiek daug angliškų užrašų: gal net daugiau nei bengališkų ar hindi. Kalkuta, atrodo, ir toliau bando sekti Londonu – tik jau šiuolaikiniu.

Naktiniame kruize po Kalkutą

Bet viskas dviprasmiška. Iškilimas lemia ir sunykimą. Dar daugiau senųjų britų rūmų virsta dulkėmis. Čia viena, čia kita gatvė pervadinama „indiškiau“. Ekologijos vardan kalbama apie „Hindustan Ambassador“ nurašymą – kai lankysitės Kalkutoje, gal jų neberasite. Uždaromos ir ikoniškos tramvajų linijos. Vis mažiau lieka to, kas iš vienos akimirkos vaizdo, vienos nuotraukos leisdavo ištarti „Čia – Kalkuta!“.

Važiuojant traukiamu rikša

Todėl, kaip ir Kubos atveju, Kalkutą verta lankyti kuo greičiau. Bet tų turistų mažai – vietiniai nuo jų nenuleidžia akių, ypač senuosiuose turguose. „Londonas-Kuba“ nėra tai, ko Indijoje daugelis keliautojų ieško. Didžiausios ir švenčiausios šventovės, jogos mokyklos, musulmonų mogolų mauzoliejai – kitur. Todėl Kalkuta – malonus atradimas ir dar norėčiau čia grįžti, o kartu pakeliauti giliau po Vakarų Bengaliją – didžiausias pasaulio mangroves Sundarbano nacionaliniame parke Gango deltoje, visą eilę kitų buvusių europiečių kolonijų palei Kalkutą pratekančią Hooghly upę – portugalų Bandelį, danų Seramporą, prancūzų Čandanagarą, olandų Činsurą. Britų Kalkuta jas visas nukonkuravo ir „prarijo“, bet kadaise kiekvienas tų miestelių alsavo vis kitos Europos sostinės atgarsiais – Paryžiaus, Kopenhagos, Lisabonos…

Kerala – akimirkų kraštas. Akimirkų, kurių kitur Indijoje nėra, negali būti, o Keraloje jas gali patirti kiekvienas, kuris siekia.

Štai Keralos akimirkos, giliausiai įsirėžusios atmintin, kurios kartu atskleidžia visą valstiją…

Tejamas, kur dievai “įsikūnija” į žmones

Vakaras ir naktis gyvenamajame laive „Backwaters“

Gyvenamasis laivas. Lėtas plaukimas Keralos „backwaters“ (užutėkiais) nuo gulto antrame aukšte stebint praslenkančius žalius peizažus, praplaukiamus ežerus ir šimtus didesnių ir mažesnių tradicinių laivų.

Vieni mediniai ketuvalamai – kaip mūsiškis – maži, su vienu kondicionuojamu kambariu patogiam naktiniam miegui, kapitonu ir virėju, tiekiančiu denyje-valgomajame keralietiškus patiekalus. Ramus, romantiškas vakaras ir naktis, gal su žvakių šviesa, gal medaus mėnesio proga…

Tradiciniame Keralos laive

Kiti laivai didesni, plyšauja nuo indiška muzika, išsinuomoti ištisų giminių susitikimams. Vakarėlis, šokiai… Sutikta jauna keralietė pasakojo, kad tokiais laivais plaukusi gal dešimt kartų gyvenime – tai nėra tik pramoga užsieniečiams, tai – Keralos kraujyje.

Ketuvalamai

Negali išsinuomoti viso laivo? Imi vieną miegamąjį „kelių miegamųjų laive“ ir leidi vakarą ant vandens su naujų pažįstamų – bendrakelivių poromis. Arba sėdi į daugybę maršrutinių laivų, birbiančių Keralą vagojančiais užutėkiais. Kiti sako, kad tikra „backwaters“ dvasia – tik su landžia motorine valtimi, spraudžiantis tarp šakų ir po žemais tiltais. Dar kiti smagiai laksto greitaeigiais kateriais, keldami bangas ketuvalamams…

Maršrutinis laivas

Didžioji Indijos dalis – sausa, tik per musonus sulaukia liūčių. Kerala – kitokia. Drėgnieji miškai, medžių tankmėse paskendę kaimai, užliejamos pievos, ir kanalų tinklai. Geriausias būdas tai pamatyti – iš laivo! O daugiausiai laivų (ir mūsiškis) – prie Alapužos pakrantės miesto.

Keralos laive

Tejamas: akistata su gyvu dievu

3 valanda ryto. Gili naktis. Šviečia pilnatis. Šiaurinės Keralos kaimas, paskendęs džiunglėse. Keliamės, leidžiamės į tuščias gatves. Kažkur toli toli skamba būgnai, baugi muzika – it siaubo filme. Nuo pagrindinio kelio sukame į negįstą taką, paskui – tarsi į kažkieno kiemą ir ten pamatome tai. Baltai vilkintys vyrai muša būgnus. O centre šoka raudonas hinduistų dievas. Nugrimuotas taip, kad nebematai ten žmogaus… Ir vietiniai nemato: vaikai žvelgia su pagarbia baime, suaugę eina išgirsti dievo žodžio.

Tejamas

Rolės paveldimos iš kartos į kartą. „Šiaip nešioju akinius, bet kai į mane įsikūnija Dievas – nereikia“ – viename žiūrėtų dokumentinių filmų sakė dievo įkūnytojas. Atlikėjai – iš žemųjų kastų, bet vienam vakarui net brahminai prieš juos lenkiasi, liečia kojas.

Tejame

Dievai keičia vienas kitą. Kiekvienas turi savo šokį, aprangą, papuošalus, manieras… Štai vienas su už save didesniu stovu, prisegtu prie nugaros, štai kitas su ugnimis. Giminės šventykloje tądien pasirodė devyni dievai. O prasidėjo viskas dar išvakarėse: totamais (dievus „iššaukiančia“ muzika) ar velatamais („vaidinimais“, kur „aktorius“ dar nepilnai persirengęs, nepilnai „apsėstas“). Skirtingų „dievų rolių“ – gal 400, kai kurios dažnos, kaip, kitos atliekamos tik vienur-kitur…

Tejamas

Visa tai – Tejamai. Šiaurės Keraloje, Kanuro apylinkėse, nuo spalio iki gegužės jie kažkur vyksta kas naktį. Vieni – vieši, kaip tas giminės šventykloje. „Kurį laiką čia nieko nebebūdavo, bet aš atgaivinau, kasmet gegužės pradžioj atvykstu iš Kočio, kad viską prižiūrėčiau, iš pradžių buvo tik 3 dievai, dabar jau 9. Ne vienas viską darau – visa giminė“ – pasakojo žmogus, kurio mamos tėvonijoje viskas vyko. Jis ir bukletus išspausdino, ir net filmavo dronais. Bet Indija lieka Indija, ir susižinoti kas ir kaip lengva nebuvo, o grafikas – visuomet apytikslis. Kitų užsienio turistų nebuvo, tik keli smalsūs turtingi indai iš kaimyninės Karnatakos valstijos buvo atvykę. „Neseniai pirmą kartą išgirdau apie tokius Tejamus, norėjau parodyti dukrai gimtadienio proga“ – sakė jie. Kerala ir kitiems indams – mistiška. Su vietiniais anie indai bendravo angliškai – juk Kerala turi ir savo malajalų kalbą, savo raštą. „Nieko čia nesuprantam, čia viskas mums taip pat egzotiška, kaip ir jums“ – atviravo…

Tejame

Tejamas nėra vienas renginys – tai šimtai, tūkstančiai „dievo atgijimų“, pagal apytikslį grafiką (kurio internete klaidžioja skirtingos versijos) įvykstančių tai vienam, tai kitam atokiam kaime… Pirma užduotis: rasti vietą apsistoti, kad galėtum nueti pėsčias vidury nakties? Radome AirBnB nuomojamą vilą, kurioj buvome pirmieji užsieniečiai svečiai. Netikėtumo sužavėti šeimininkai ne tik maloniai priėmė, bet ir nuvedė į privačią ceremoniją pas kaimynus, kurių namie tą vakarą irgi šokdamas ir muzikos lydimas „atgijo dievas“…

Privačioje ceremonijoje AirBnB kaimynų name

Ramieji Keralos kurortai – tiems, kam pabodo Goa

Vakaras. Kavinė ant aukštos uolos. Papėdėje – bangos, Lakadyvų jūra, smėlėto paplūdimio įlanka. Karšta saulė jau švelniai švelniai atvėso.

Sėdime antrame aukšte, geriame labai pigias ir labai skanias apelsinų ir arbūzų sultis, laukiame indiškų patiekalų ir saulėlydžio.

Kavinė Varkaloje

Paskui vaikštome „uolų taku“ žvalgydamiesi į jūrą vienoje pusėje ir jaukias kavines, jogos studijas ir mokyklas kitoje. Pėsčiųjų zona: jokių autorikšų, jokių motociklų, nereikia žiūrėti po kojom.

Čia – Varkala, vienas pagrindinių Keralos kurortų, pakankamai „neatrastas“, kad ten nuvykę kuprinėtojai dar sakytų „Čia tikriau, geriau, nei Goa“, bet pakankamai atrastas, kad kiekvienas keliautojas gautų ko širdis geidžia…

Varkalos paplūdimys

Sunku suskaičiuoti, kiek Keraloje tokių kurortų, paplūdimių. Stabtelėjome ir Alpauža: centrinį paplūdimį ten gerokai pagadino pastatytas daugiaaukštis kelias (kitur pasauly panašius jau griauna…), bet į šonus nuo jo – eilės naujų šeimyninių poilsio namų „beveik paplūdimyje“, viename kurių nakvojome su dideliu stiklu į saulėlydžius. Smėlis – beveik už vartų, jokių uolų. Kam ko reikia!

Name ant jūros kranto Alapužoje

Dar daugaiu įdomių Keralos akimirkų

Dar trūksta unikalių Keralos akimirkų? Kaip jums tokia:

Gegužės 9 diena. Pergalės diena tolimoje Rusijoje, bet Indijos istorijoje visiškai bereikšmė. Tačiau štai! Išeiname į miestelio gatvę ir negalime patikėti savo akimis. Visi tarpmiestiniai autobusai – su raudonom vėliavom, su kūjais ir pjautuvais! Štai įsikibęs į tokią vėliavą lekia motociklas, štai kūjų ir pjautuvų stiebas… Gegužės 9 – tik to viršūnė. Keraloje mačiau daugiau komunizmo simbolių nei bet kur kitur pasauly: daugiau nei Kuboje, Rusijoje ar Baltarusijoje. Daug daugiau. Markso, Engelso, Lenino, Mao Dzeduno veidai, kompartijų kongresų reklamos, vėliavos, piešiniai, sporto klubas „Maskva“ tame kaime, kur vyko Tejamas, istorijos apie Ukrainon kariauti išvykusius keraliečius (aišku, Rusijos pusėje)… Mat Keralą dar nuo 1957 m. valdo komunistai – tik, kadangi tai yra valstija, o ne valstybė, turi laikytis Indijos konstitucijos – nacionalizacijos, kolūkių, diktatūros čia nėra, užtat – didžiausias Indijoje raštingumas ir komunistai vis išrenkami ir išrenkami demokratiniuose rinkimuose. Tiesa, „siekiantiems daugiau“ darbų Keraloje mažai: jie masiškai emigruoja į Persijos įlanką ar bent į gretimą Bangalorą. Ten (užsi)dirbo ir „Tejamo kaime“ mums išnuomojusi vilą šeima…

Kūjai ir pjautuvai Keraloj

Bet štai atsvarai kita akimirka – įvykusi net ne Keraloje, o kitam pasaulio gale, Romoje:

Su „Gabalėliais Lietuvos“ lankome Šv. Kazimiero popiežiškąją lietuvių kolegiją. Nustembame, kad ten indų kunigų daugiau, nei lietuvių. „Jie iš Keralos“ – mums pasakojo – „Ten daug pašaukimų būti kunigais!“.

Alapužoje prie paplūdimio

Keraloje katalikų daugiau nei kitur Indijoje, bet vis tiek – tik 12% Keralos žmonių. Bet kiek Biblijos citatų, popiežiaus veidų, religinių paminklų. Laivas „Sveika Marija“, Jėzaus atvaizdai ant autobusų ir sunkvežimių. Senos katalikų bažnyčios sostinėje Kočyje ar buvusi katedra Verapolyje, kurioje – atminimo lenta lietuviui Mykolui Šostakui, XVIII a. čia buvusiam vyskupu (tiksliau, popiežiaus vikaru). Ir čia – tik krikščionybės „kopos viršūnė“, nes be Romos apeigų katalikų yra dar didesnė siro-malabarų bažnyčia, taip pat siro-malankarų – jos irgi pripažįsta popiežių, bet jas, sakoma, pradėjo dar apaštalas Tomas, Keralon atvykęs greitai po Jėzaus mirties. Ir tų krikščionių bažnyčių – dar daugybė. Ir dar 27% musulmonų, ir 55% hinduistų, ir Kočio žydų rajonas (žydai Keraloje kūrėsi dar prieš Kristų, būtant tarp jų apaštalavo Šv. Tomas!). Ir visi, atrodo, vienas už kitą religingesni.

Kočio katedra

Kaip visa tai siejasi tarpusavy? Ir kaip tokiame krašte dar daugiau ramybės, nei kur kas „paprastesnėse“ Indijos ir pasaulio žemėse? Kartais, atrodo, net kitiems indams tai – paslaptis. Kerala turi daugybę veidų. Kokią daugybę ir pats galutinai supratau tik sudėjęs į šį tekstą pavienes akimirkas, atsitikusias vieną gegužės savaitę vienoje Indijos valstijoje – plotu sulig puse Lietuvos, bet glaudžiančioje net per 36 milijonus žmonių…

Kočio žydų rajone

Pabaigai – viena paskutinių akimirkų Keraloje. Kočio senamiestis, portugališkas Kočio fortas, netoli miesto simbolių „kiniškų tinklų“. Į teatro sceną išeina aktoriai. Dievas-beždžionė Hanumanas, Mahabharatos didvyris, jo žmona, kiekvieną herojų žymi jo veido spalvos ir makiažas, ruošiamas valandas („herojai su geltonais veidais yra moterys ar išminčiai“).

Kiniški tinklai, vienas Kočio simbolių

Tai – katakalis, tadicinis Keralos teatras… Čia vaidinama akimis! Aktoriai metų metus pagal muziką mokosi judinti, sukioti akis. Veido raumenimis formuoja devynias tipines išraiškas (kiekviena simbolizuoja vis kitą nuotaiką), rankomis rodo gestų kalbos tikslumo reikšmes turinčius gestus („gėlė“, „sena beždžionė“) – ir viską dar pagardina asmeniniais aktorystės sugebėjimais. Taip skiriasi nuo bet kokio kito teatro!

Katakalio teatro fragmentas

Katakalio teatre

O dar Vakarų Ghatų kalnynas, skiriantis Keralą nuo likusios Indijos, pilnas „kalnų stočių“, kurių vėsus oras karštomis vasaromis viliodavo britų kolonistus, ir gyvūnų – dramblių, tigrų, beždžionių, ūdrų, kaip Nagarholė… Tiesa, daugelis tų vietų jau – anapus Keralos sienos: Karnatakos, Tamil Nadu valstijoje. Bet jas taip paprasta aplankyti iš Keralos didmiesčių ir kurortų.

Drambliai Nagarholės nacionaliniame parke

Mumbajus vadinamas „Maksimumo miestu“. Nes čia maksimalu viskas! Turtas ir skurdas. Bolivudo spindesys ir šiukšlių laukai. Minios, smogas, traukiniai, kriketas, eismo kamščiai, viltis ir neviltis… Kolonijinių pastatų megalomaniška didybė ir naujausių dangoraižių vis dygstantys „miškai“.

Dažnas pasakojimas apie Mumbajų apsistoja ties vienu ar dviem „maksimumais“, nes per trumpą vizitą nepatirsi daugiau. Bet aš į didžiausius pasaulio miestus mėgstu „įsigyventi“, tad Mumbajuje apsistojau kelioms savaitėms…

Garsusis Tadž viešbutis Mumbajaus centre

Kasdienis Mumbajus – dangoraižių, lūšnų ir geležinkelių Gordijaus mazgas

Mumbajus – toks ilgas, ilgas pusiasalis. Tasai Britų Imperijos laikais pastatytas „atvirukų Mumbajus“ iš UNESCO pasaulio paveldo sąrašo – tik pats pats pietinis pusiasalio galas.

Dauguma mumbajiečių, kaip aš tada, gyvena be atvangos tįstančioje į šiaurę rajonų grandinėje. Nuo mūsiškio daugiabučio iki Mumbajaus „širdies“ tekdavo važiuoti… 40 kilometrų. Dieną ar naktį greičiau būdavo su pavėžėjais, kurių kainos įkandamos, bet per piko valandas belikdavo grūstis į liūdnai pagarsėjusius Mumbajaus priemiestinius traukinius. 7,5 milijono mumbajiečių kasdien keliauja jais į tolimas darbovietes ir atgal. Sistema plyšta per siūles, griebtasi radikalių sprendimų… Traukiniai stotyse stovi tik 10 sekundžių, o didelės vagonų durys niekad neuždaromos: nesuspėję keleiviai įšoka ir iššoka traukiniams jau pajudėjus.

Mumbajaus priemiestinis traukinys

Prisižiūrėjau ten galvas vyrams glostančių „translyčių“ hidžrų, teko sprukti ir nuo kišenvagių gaujos. Na, durys atdaros, lengvai iššokau iš „keleivių su bagažu“ pusvagonio (be reikalo įlipom ten naktį, ne veltui vietinių mažai) ir, pabėgėjęs peronu, stryktelėjau antrosios klasės vagoną…

Klijų reklama Mumbajuje

Svarbu lipti, kur turi teisę: nes yra moterų vagonai, senelių vagonai, neįgaliųjų ir vėžininkų vagonai (ant tokių nupieštas vėžys). Ir pirmosios klasės vagonai, kur kėdės su paminkštinimais, bet piko metu vis tiek negausi kur sėstis (nes visokie Mumbajaus IT startuoliai duoda mėnesinius pirmosios klasės bilietus kaip darbo „perk“).

Tuščiame vagone naktį

Ir pro traukinių durų kiaurymes, ir pro savo buto langą, matydavau vis besikartojantį identišką vaizdą. Dangų raižo aukšti daugiabučiai – čia visai nauji, čia kokių 10 metų, bet jau aptrūniję – o net menkiausios erdvės tarp jų užgrūstos palaikiais vienaukštėm-triaukštėm bakūžėm. Kai atvykau į Mumbajų, dar pusantros valandos kelio iki legendinės Čatrapati Šivadži Maharadž stoties jau prasidėjo šitokie peizažai…

Dangoraižiai (gyvenome tame iš kairės) ir lūšnynai

Tuos „daugiabučių papėdžių rajonus“ bukletuose turistams vadina lūšnynais. Po didžiausią jų – filmo „Lūšnynų milijonierius“ išgarsintą Daravį – kasdienės ekskursijos. Bet po kelių mėnesių, praleistų Indijoje, man liežuvis neapsiverčia sakyti “lūšnynas”. Ten – eiliniai darbštūs Indijos rajonai su šeimyninėmis parduotuvėmis, gamyklėlėmis, net kelionių agentūromis, kuriose vietiniai perka atostogas Goa ar Himalajuose. Kartą prireikus nusipirkti įvairių daiktų (traškučių, vyno, vaistų, lipdukų, lagaminą) viename naujųjų Mumbajaus prekybos centrų (prabangiam, bet su įėjimu „pro sandėlius“) likome „it musę kandę“ (atstumai – dideli, to nėra, kito nėra…) – užtat viską, ko reikia, labai greitai surinkome mažytėse „mūsiškio“ „lūšnyno“ parduotuvėlėse.

Vaizdas pro mūsų buto langą. Apačioje – ‘lūšnynas’, kuriame rasdavome įsigyti visko, ko reikia

Tie rajonai kadaise išaugo „niekieno žemėse“, pelkynuose, skyrusiuose Mumbajaus salas. Indiškas džugad sprendimas: NT vystytojai griauna tokius rajonus, stato dviejų tipų daugiabučius: paprastesniuose butus nemokamai išdalina „lūšnynų“ gyventojams (už nugriautus jų namus), o geresniuose parduoda, uždirbdami lėšų visam projektui. Turtas ir skurdas amžiams lieka greta. Kaip prie Dhobi ghato, kur didžiausia „rankinė skalbykla“ veikia aukštų dangoraižių papėdėje.

Dhobi ghatas (apačioje) ir dangoraižiai

Bolivudas, kriketas ir kiti Mumbajaus superturtai

Bet ne visi “lūšnyniečiai” nori tų butų, kad ir kokie prigrūsti, nešvarūs, per musonines liūtis užliejami būtų jų dabartiniai namai… Tokios siauros gatvės, kad su praeiviais susidauži pečiais („Turistai iš Amerikos čia, būna, neprasilenkia“…). Į lauką išvesti kanalizacijos vamzdžiai, iš kurių atliekų kriokliai pilasi į šiukšlių laukais virtusius kanalus – kasdienybė, prie kurios jie pratę. Ji labai bado akis tiems, kas atskrido tiesiai į Mumbajų iš kokios Europos – bet po mėnesių Indijoje jau gebėjau įžvelgti abi medalio puses.

Šiukšlėm užverstas kanalas prie Daravio rajono

Yra Mumbajaus šiauriniuose rajonuose ir tokių tvarkingų zonų, kurių kitur Indijoje labai mažai: Bandros restoranai, „auksinė“ Global Vipassana budistų pagoda, naujieji Sea Link tiltai, „apsukantys“ prigrūsčiausius rajonus, modernios (bet dar labai trumpos) dangumi skriejančio metro linijos…

Global Vipassana pagoda

Arčiau centro – Marine Drive pakrantės kelias ir Girgaon paplūdimys. Ir Wankhede kriketo stadionas, kuriame lankiau Indijos kriketo premjerlygos varžybas: ši lyga savo turtais lenkia ir NBA ar Anglijos futbolo premjerlygą – ir bilietų kainos panašios!

Kriketo stadione

Taip, didžioji Mumbajaus dalis skursta, bet kai gyventojų 23 mln., tai net ir tokiom sąlygom pakanka turtuolių 33 000 vietų stadionui sausakimšai užpildyti. O didžiausi miesto turtai apskritai analogų neturi: pavyzdžiui, milijardierius Mukešas Ambanis, pasistatęs aukščiausią pasaulyje vienos šeimos namą (27 aukštų!).

Tiesa, jei eini į visas šias vietas pėsčias nuo artimiausios traukinių stoties, vis tiek praeisi visą miesto kaleidoskopą, visus „maksimumus“…

Kelias į traukinių stotį per vieną vadinamųjų lūšnynų

O kartais tie maksimumai ima ir susiduria… Kaip Bolivude, Mumbajaus kino pramonėje, kuri kasmet paleidžia į pasaulį daugiau filmų, nei Holivudas. Megažvaigždžių algos ir spindesys čia nemažesni, ekskursijų po studijas kainos irgi vakarietiškos, bet tose studijose chaosas – labai indiškas! „Kaip galima siūlyti tokias ekskursijas, pilna šiukšlių, užkliūsi, nugriūsi“ – rašė piktus komentarus kažkokie, turbūt, ką tik į Indiją atskridę vakarieičiai.

Su Indijos serialų aktorėmis

Bolivudo užkulisiuose (vienas darbuotojų, kaip Indijoje įprasta, miega ant žemės rekvizitų kambary)

Tik prieš kamerų įjungimą „turtingų jaunikių namai“ spėriai sutvarkomi. Ir gimsta pats įperkamiausias „opiumas liaudžiai“: Mumbajaus tarpukariniame “Regal“ kine už bilietą į naują „blokbasterį“ mokėjau mažiausiai gyvenime, bet salė suskambėjus (kaip prieš kiekvieną filmą) Indijos himnui buvo beveik visiškai tuščia: Mumbajuje „multipleksų“ perteklius…

Istoriniame art deco “Regal” kino teatre

Britų Bombėjaus didybė

Mumbajaus centrą pastatė britai. Tiksliau – Bombėjaus centrą. Tas senasis angliškas miesto pavadinimas iki šiol puošia garbingai istorinių organizacijų pastatus. Britanija XIX-XX a. sandūroje buvo galingiausia pasaulio imperija, o Indija – svarbiausia jos kolonija.

Mumbajaus žmonės

Tad Bombėjaus Viktorijos traukinių stotis (pervadinta Maharaštros didvyrio čatrapačio Šivadžio garbei) didybe lenkia net Londono stotis, ji net įrašyta kaip atskiras objektas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Mumbajaus centre

Užvertęs galvą Mumbajaus centre dažnai negalėdavau atsigėrėti ta britiškai indiška „Vitorijos gotika“ – Mumbajaus universitetas, Aukštasis teismas, Indijos vartai, Velso princo muziejus (dabar – čatrapačio Šivadžio muziejus).

Mumbajaus panorama su universiteto bokštu

Dar anais laikais britams iššūkį metė indų elitas, ypač legendomis apipinti parsiai, į kurių „ugnies šventyklas“ ir „tylos bokštus“ neįleidžiami kitatikiai. Jų magnatas Tata, sakoma, „nepriimtas į britų viešbutį“, dar 1903 m. pastatė Taj Palace, vieną garsiausių pasaulio viešbučių, kurio pilyje irgi praleidau naktį. Ten tokia visiška „prabangios tylos“ oazė: langai atsiveria į miestą, beveik nesigirdi tų nesibaigiančių pypimų, riksmų, stebi tokį nutilusį chaosą. O tarnautojai nuolat stebi tave – pavyzdžiui, valgantį pusryčius. Besiprausiant vakare vonioje į kambario duris skambino kambarių tvarkytojas – atėjo pakloti prieš miegą lovos… Vakarietiško privatumo ir Mumbajaus elitui nereikia.

Viena senųjų išlikusių parsių kavinių

Šventyklos olose – prie pat Mumbajaus

Mumbajaus metropolis skaičiuoja kelis šimtmečius, bet Maharaštros valstija – daug, daug senesnė. Ji turi savo kalbą (maratų), o žmonių čia gyvena 125 mln. – daugiau nei dvigubai daugiau, nei Didžiojoje Britanijoje!

Didžiausia Maharaštros pažiba – olos-šventyklos ar olos-vienuolynai, pilnos 1000 ar net 2000 metų senumo hinduistų dievų ar Budų skulptūrų. Į vienas jų, Elefantos olas, gali nuplaukti laiveliu tiesiog nuo Indijos vartų. Bet ten iš esmės – tik viena oloje išgremžta hinduistų šventovė (su keliom mažesnėm).

Vienoje Maharaštros olų-šventyklų

Tikra didybė – keli šimtai kilometrų traukiniu ir paskui autorikša ar džipu tolyn į rytus. Adžantos olos, su 30 tokių šventovių. Ir Eloros olos, atstovaujančios trims tikėjimams – hinduistų, budistų, džainų – su pasaulyje lygių neturinčia 16-ąja ola, tiksliau, šventyklos pastatu, pastatytu ne iš viršaus į apačią, bet iš apačios į viršų, “nugremžiant” uolienas.

16-oji Eloros ola

Kiekvienam komplekse praleidome valandų valandas. Juk dar reikėjo fotografuotis su daugybe indų iš įvairiausių tolimų miestelių – „Tik vieną nuotrauką, šypsokis“, „Tik su mano dukra“, „Palaukite, dar ateis brolis“…. Mumbajuje apie tuos “prašymus fotografuotis” jau buvome pamiršę, ten užsieniečiai visiems jau spėję pabosti.

Vaikų grupė paprašė nuotraukos (Eloros olos)

Žemėlapis – apgaulingas. Maharaštra ten – tik Indijos dalis. Bet pabuvęs Indijoje ilgiau jauti kiekvienos valstijos „prieskonį“, ypač kai valstija turi savo tautą, kalbą. Palei Maharaštros kelius nuolat žygiavo oranžinėm vėliavom nešini hinduistų piligrimai, su dainom einantys nuo šventyklos iki šventyklos. Plazdėjo vėliavos su čatrapčiu Šivadžiu, tuo maratų didvyriu, kurio gimtadienis – valstijos šventė. Gatvės valgyklos siūlė „Vada pav“ – vegetarišką Mumbajaus burgerį.

Piligrimų kelionė

Tik tvyrojo ore įtampa. Maharaštra – toks nematomas pietų Indijos ir šiaurės Indijos frontas. Pietų Indijoje visąlaik vyravo hinduistai, o šiaurę ilgai valdė musulmonai mogolai. Tokie miestai kaip Aurangabadas (prie Eloros ir Adžantos olų) buvo gyvenami musulmonų: ten buvo jų sostinė, stūkso jų Daulatabado fortas ir Bibi Ka Maqbara kapas, „mažasis Tadž Mahalas“. Bet dabar juos nusvėrė iš kaimų suvažiavę hinduistai, musulmonų tik 30%. Ir net miestą jie parvadino – nebe mogolų valdovo Aurangzebo, o to paties Aurangzebo nurodymu nužudytų hinduistų vado, čatrapačio Šivadžio sūnaus, čatrapačio Sambadžio garbei. Žemėlapyje dabar tai „Čatrapati Sambadži Nagaras“…

Bibi Ka Maqbara mauzoliejus

Hinduistai didžiuojasi pagaliau atsiimdami istoriją iš “musulmonų-barbarų” – „Hinduizmas yra tikrasis Indijos kelias, o islamas – užkariautojų primestas“. Bet musulmonai – irgi vietiniai, palikuonys tų, kurie atsivertė į islamą – kaltina hinduistus bereikalingu įtampos kėlimu – „Indas gali būti bet kurio tikėjimo“ – sako jie. Man keliaujant, viename Maharaštros miestų vyko hinduistų ir musulmonų riaušės, bet praeitis dar žiauresnė: ten ir pogromai prieš musulmonus, ir musulmonų rengti teroro aktai, kai 2008 m. šaudyti žmonės ir Tadž viešbutyje, ir Viktorijos stotyje pačiame Mumbajuje.

Dautalabado forte

Aplankėme ir Maharaštros krikščionis. Nes tarp misionierių, pasėjusių šį tikėjimą, buvo ir lietuviai – kai kurių vietiniu šventuoju laikomas Donatas Slapšys, kurio stebuklingų laiminimų prašydavo ir kitatikiai. Ševgaono kaimo bažnyčia, kur jis nenuilstamai dirbo ir kur palaidotas, visiškai įaugusi į Maharaštos peizažą: tarsi mečetėje ar hinduistų šventovėje, užeidamas nusiauni batus ir per Mišias sėdi ant žemės…

Donato Slapšio kapas (gulintis prie kapo žmogus tiesiog laukia, kol priims daktaras gretimoj ligoninėj)

Bažnyčia, kur sėdima ant žemės

Kito lietuvio – Mykolo Zaleskio – kapą radome Punoje, seminarijoje, kurią jis įkūrė. Tiesa, tos seminarijos autorikšų vairtuotojai nežinojo – užtat visi žino Ošo meditacijos kurortą, amžinai pilną bordiniais rūbais apsirengusių vakariečių sanjasinų, čia mokančių didelius pinigus už Ošo meditacinį „išsiliejimą“ tvarkingoje erdvėje.

Bolivudo studijoje

Kodėl dar norėčiau grįžti į Mumbajų

Daugybėje Indijos miestų ir po kelių dienų jaučiuosi viską pamatęs, bet ne Mumbajuje. Čia dar norėčiau grįžti, ištyrinėti daugiau jo rajonų, pagyventi unikaliu jo ritmu.

Taip, jis turi sunkumų – gatvės be šaligatvių, „ant kojų“ lekiantys rikšos. Bet kažkaip taip prie jų pripratau, kad, išėjęs į balkoną vieną pirmųjų dienų pagalvojau „O, smogo nelabai yra“ – nors iš tikro smogas buvo toks, kad į saulę galėjai žiūrėti neužsimerkęs…

Indija – kitas pasaulis, o Mumbajus – turbūt svarbiausias ir atviriausias to kito pasaulio centras.

Reklama Mumbajuje