Europa – kelionių vadovai

Ispanijoje esu praleidęs daugiau nei kitose užsienio šalyse.

Čia į vieną straipsnį surinkau informaciją, kaip keliauti po Ispaniją ir ką ten labiausiai verta pamatyti bei patirti.

Ispanijos regionai

Ispanija – didžiulė ir nesutikau žmonių, kurie būtų per vieną kelionę pasiryžę aplankyti visą ją. Verta pasirinkti kelionei vieną arba keletą regionų, o nuo to priklausys viskas: karšta ar šalta, miestai ar gamta, kurortai ar žygiai, net į kokį oro uostą skrisite.

Štai Ispanijos regionai ir ko (kaip) keliaujama į kiekvieną jų:

Andalūzija ir pietų Ispanija. Čia – saulėčiausi Ispanijos krantai, karščiausios vasaros ir populiariausi kurortai. Čia – turtingiausi senosios Ispanijos miestai, anksčiau buvę paskutinėmis arabų tvirtovėmis Europoje – tad juose rasi ir lygių pasaulyje mažai turinčius musulmoniškus rūmus, ir superpuošnias katedras, dalis kurių perstatytos iš Viduramžių mečečių. Daugelis turistų atskrenda į Malagos oro uostą, bet mažai kas apsistoja pačioje Malagoje: daugelį privilioja į abi puses ištįsusios „Costa del Sol“ kurortų grandinės (Toremolinosas, Marbelja, Fuengirola…). Atostogas juose „paskanina“ „arabiškai ispaniški“ didmiesčiai (Sevilija, Kordoba, Granada), baltieji Andalūzijos kalnų miesteliai (Ronda, Setenil de las Bodegas), Siera Nevados kalnai (Caminito del Rey kalnų takas).

Barselona ir Katalonija. Barselona tiek numylėta „savaitgalinių“ turistų, kad vietiniai net protestuoja prieš jų minias… Didžioji dalis nuopelnų čia tenka vieninteliam žmogui – architektui Antonijui Gaudžiui, kurio pasakiški pastatai ir niekad nebaigiama statyti Šv. Šeimos katedra tapo miesto veidu. Bet ir fonas Gaudžio šedevrams puikus: ilgos pakrantės (vėsesnės nei Andalūzijoje, bet mažiau paveiktos „masinio turizmo“), Katalonija – darbščiausias, turtingiausias Ispanijos regionas, turintis ir savo kalbą.

Madridas ir Ispanijos giluma. Gal dėl to, kad čia nėra jokios jūros, o gal dėl superkarštų vasarų ir vėsių žiemų, Madridas iki pat „pigių skrydžių eros“ buvo turistų dėmesio nuošalyje. Bet Madridas – Ispanijos sostinė, kurios didinga architektūra ir turtingi meno muziejai tikrai verti bent savaitgalio kelionės. Be to, jei istorija jums įdomesnė nei paplūdimiai, sužavės ir aplinkinės „Ispanijos širdies“ vietos: Segovija su romėnų akveduku, Avila, apjuosta nuostabiom Viduramžių sienom, Toledas su arabišku senamiesčiu, El Eskorialio vienuolynas ir „Kritusiųjų slėnio“ Ispanijos pilietinio karo memorialas.

Kanarų salos. Jos yra daug arčiau Afrikos nei Ispanijos žemyno, tad džiaugiasi „amžinom vasarom“ ar, tiksliau, itin šiltom žiemom, kurios čia vilioja žiemotojus iš visos Europos. Taip pat Kanaruose žavi gamta, kur kiekviena sala turi savų kozirių: Tenerifė su aukščiausiu Teidės vulkanu, Gran Kanarija su Maspalomas kopomis, gelsva dykuminė Fuerteventura, juoda vulkaninė Lanzarotė su uolom-tuneliais, aukšti laukiniai Hierro krantai be turistų.

Maljorka ir Balearų salos. Priešingai Kanarams, čia – labai aiškūs sezonai; žiemai šių salų turizmas „išmiršta“, daug kas masiniuose kurortuose užveria duris. Užtat vasarom Balearai dūzgia, garsėja ne tik poilsio zonom, bet ir vienu „karščiausių“ Europoje pramoginiu šėlsmu (ypač Ibiza). Visgi, gamta Balearai nusileidžia Kanarams ir, nors istorinių vietų čia yra senesnių (pvz. Palmos katedra), visa tai – labiau prieskonis poilsinei-pramoginei kelionei, o ne atvirkščiai. Priešingai Andalūzijai, jeigu ne karštas klimatas, manau, į Maljorką mažai kas skristų.

Šiaurės Ispanija (Galisija, Baskija) ir Jokūbo keliai. Pamirškite stereotipus apie Ispaniją – šios vietos vėsios ir drėgnos, ypač ne vasarą; Galisijoje lyja trigubai daugiau, nei Lietuvoje, o žiemą kritulių daugiau penkiagubai. Tad užsienio turistai vengia šiaurės Ispanijos kurortų ir pakrančių – bet nuostabių miestų yra ir čia. Atgimęs pramoninis Bilbao, romėnų sienom aptvertas Lugo, La Korunja su seniausiu tebenaudojamu pasaulio pastatu (romėnų švyturiu). O ypač šventasis Santiago de Kompostela, į kurį populiaru, kaip gerą tūkstantmetį piligrimams, eiti daugybę dienų pėsčiomis Šv. Jokūbo keliais per akmeninius kaimus, miškus, kalnus, pro Viduramžių bažnytėles, nakvojant albergėse, susirandant draugų ir bendraminčių. Dar viena „tipinė kelionė į Ispaniją“, bet totaliai skirtinga nei paplūdimiai. Šiaurės Ispanijoje – ir atskiros baskų ir galisų tautos su savo kalbomis, vėliavomis (užgožiančiomis ispaniškąją), nepriklausomybės siekiais.

Seuta ir Melilja. Tikra anomalija – du Ispanijos miestai Afrikos žemyne! Jie turi žavesio: tvirtovės, Meliljos XX a. pradžios atmosfera, ispanų ir arabų kultūrų „frontas”. Bet poreikis skristi ar keltis keltu iš likusios Ispanijos – ir tiesioginių skrydžių iš kitur Europoje nebuvimas – „nukerta“ turistus: tad, ypač jau pakeliavus po Ispaniją daugiau, ne mažiau žavi ir tiesiog galimybė patirti Ispanijos miestus be turistų: tušti paplūdimiai, muziejai, mažai automobilių (ypač Meliljoj).

Kaip keliauti į Ispaniją

Į Ispaniją pilna pigių skrydžių iš visos Europos – į kurį Ispanijos kraštą bekeliautum, rasi oro uostą, į kurį bus paprasta nuskristi.

Pagrindiniai oro uostai, į kuriuos verta ieškoti bilietų: Madridas, Barselona, Maljorka, Malaga, Alikantė, Gran Kanarija, Tenerifė (pietinis / Sud), Valensija, Ibiza, Lanzarotė.

Antrasis oro uostų dešimtukas (verta patikrinti, bet tikimybė gauti gerų pasiūlymų mažesnė): Sevilija, Bilbao, Tenerifė (šiaurinis / Norte), Fuerteventura, Menorka, Santiagas, Astūrija, Žirona (rašoma Barselona – Žirona), La Palma, La Korunja.

Į kai kuriuos miestus yra skrydžiai tiesiai iš Lietuvos, bet ir kitur gali nuvykti su persėdimais. Tiesa, dažniausiai pigiausias būdas nukeliauti į Ispaniją, ypač mažesnius jos oro uostus (kaip, tarkime, Kanarų salos) – ne oficialus persėdimas, tačiau pirkti du atskirus Ryanair, Wizzair ar kitų pigių skrydžių bendrovių bilietus (pvz. skridau Vilnius-Milanas ir Milanas-Lanzarotė). Tik reikia arba turėti tinkamą draudimą (pirmo skrydžio vėlavimo atvejui) arba pasilikti pakankamai laiko tarpiniame mieste – ir kartu dar apžiūrėti jį.

Taip pat sezono metu būna skrydžių į kurortus su kelionių organizatoriais – paprastai įeina ir nakvynės, maitinimas.

Yra važiuojančių į Ispaniją automobiliu, bet iš Lietuvos tikrai toli – beveik 3000 km iki sienos (per Lenkiją, Vokietiją ir Prancūziją). Jei neturite planų aplankyti daug vietų pakeliui Europoje, jei jūsų nežavi ilgos kelionės automobiliu savaime – dažniausiai neverta, nes Ispanijoje išsinuomoti automobilį patogu ir pigu.

Kaip keliauti po Ispaniją?

Gal nustebsite, bet Ispanija turi antrą pagal ilgį pasaulyje greitųjų traukinių tinklą – pralenkė Japoniją, Vokietiją ir nusileidžia tik Kinijai. Keliauti jais labai greita ir patogu (310 km/h greičiai) – ir net gali būti nebrangu, jei „pamedžiosi“ bilietus iš anksto (jų kainos nuolat varijuoja kaip skrydžių, yra konkuruojančios greitųjų geležinkelių įmonės).

Visgi, „nepagavus“ geležinkelių akcijos ar norint keliauti toliau ir greičiausias, ir pigiausias būdas dažniausiai – vidiniai skrydžiai, kurių Ispanijoje pilna. Juos siūlo tiek Ispanijos, tiek užsieninės pigių skrydžių bendrovės, tarp daugybės miestų porų lėktuvai skraido kone kas valandą ar kelias. Skrydžiai – ir vienintelis realus būdas keliauti į Ispanijos salas ar net tarp salų (keltai ir lėtesni, ir dažniausiai brangesni). Tačiau net ilgesnius nuotolius Ispanijos žemyne dažniausiai skrendu, nes logiškos alternatyvos nebūna (pvz. Malaga-Kompostelos Santiagas).

Mieliausias būdas keliauti po Ispaniją man asmeniškai – automobiliu. Nes Ispanijoje „pagrindinius grožius“ tobulai papildo (kartais net nusveria) visokie jaukūs neatrasti pakelės miesteliai, pamiršti akmeniniai kaimai, stabtelėjimai ties gražiais vaizdais nuo aukštų kalnų kelių: jokiu viešuoju transportu keliaudamas šito nepatirsi. Ispanijoje esu už autonuomą mokėjęs mažiausiai gyvenime, bent nesezono metu, o mokamų kelių – nedaug. Didžiausias minusas – parkingas. Jo Ispanijos miestuose trūksta kaip niekur: beveik visuomet apsimoka pastatyti kokioje daugiaaukštėje aikštelėje ir apeiti centrą pėsčiom, užuot mėginus važiuoti kokius 2 km „nuo katedros prie pilies“, nes beveik garantuotai daugiau laiko sugaiši ieškodamas vietos automobiliui ir paskui eidamas nuo vis tiek gana atokaus naujo parkingo.

Bet gyviausi atsiminimai – iš daugiadienio žygio pėsčiomis Šv. Jokūbo keliu. Šimtai tūkstančių žmonių ten tomis pačiomis „piligrimų upėmis“ aibe skirtingų vagų teka į Santiago de Kompostelos miestą. Pradžią tam davė religija – šv. Jokūbo kapas – tačiau dabar į tuos žygius leidžiasi ir gamtos mylėtojai, nuotykių (ar savęs) ieškotojai, ar tiesiog norintieji atrasti Ispaniją iš lėto, kaip senovėje, žingsniuojant per kiekvieną kaimą, miegant kas kokius 20-30 km pakelės namuose… „Camino de Santiago“ įkvėpė daugybę panašių kelių pasaulyje, bet niekur kitur keliautojų nėra šitiek daug, atmosfera ir istorija tokia gili.

Kur apsistoti Ispanijoje?

Daug turistų apsistoja didžiuliuose viešbučiuose Ispanijos kurortuose palei paplūdimius. Net jeigu kelionė nėra vien poilsinė, tokie viešbučiai gali būti „bazė“ kur grįžti nakvoti, o dieną, tarkime, nuomotu automobiliu važinėji po nuostabias apylinkių vietas. Minusas: tokie viešbučiai ne tik patys vienodi, bedvasiai, bet ir kurortai, kuriuose jie stovi, tokie „poilsio fabrikai“: viskas, ko reikia, bet nieko, kas tikrai įdomu…

Tikresnę Ispaniją patirsi apsistodamas jos miestuose ir miesteliuose – rasi viešbučių istoriniuose pastatuose, nors ten gal bus savų problemų (parkingo stoka, ribotas registratūrų darbo laikas).

Ypač garsi – nors nepigi – Parador sistema, kur prabangiais, antikvarinių interjerų ir baldų kupinais viešbučiais paversta visa eilė nuostabiausių senovinių Ispanijos pilių, rūmų, vienuolynų. Visą kelionę į Ispaniją praleisti Paradoruose man būtų savaip „per daug“ net ne tik dėl kainos (jausčiausi patekęs į kokį Lotynų Amerikos serialą apie arogantiškus turtuolius) – bet pernakvoti vieną ar kelias naktis tikrai patariu, nes kitur pagyventi tokio lygio pastatuose sunkiai gausi, kitur jie tapę muziejais arba praradę autentiką per karus…

Paprastai mane žavi galimybė pagyventi autentiškuose vietinių butuose – bet, deja, Ispanija yra paskelbusi tikrą karą Airbnb ir panašioms sistemoms: vienuose miestuose tai draudžiama, kitur išradingai ribojama (pvz. „Galima tik jei šeimininkas pats perduoda raktą“ ar „Galima nuomoti tik butus pirmame aukšte“) – kas panaikina gerą pusę smagumo ir pasiūlos įvairovės. Butams būdingą didesnį plotą gali rasti ir visokiuose kurortų apartamentuose, kurie veikia kaip viešbučiai – bet daug dvasios ten neieškok.

Kelionių į Ispaniją sunkumai: siesta, minios

Ispanija – viena sudėtingesnių Europos vietų organizuotis intensyvią nepriklausomą kelionę, bent jau anapus kurortų ir didmiesčių.

Viena priežasčių: keisti darbo laikai, „siestos“. Ispanų diena labai „sustatyta į rėmus“: yra laikas pusryčiams [~07:00-10:00], pietums [~12:30-14:30], vėlyvai vakarienei [~19:00-22:00], o tarp tų laikų restoranai masiškai užsidaro. Pusryčių metu apskritai mažai kas būna atidaryta, o kur atidaryta – be galo ribotas meniu (pvz. tik „bokadilos“ – tokie paprasti sumuštiniai iš duonos ir dešros ar duonos ir sūrio, kokius namie pasigamintum per keliolika sekundžių, bet kainuojantys kaip restorane). Be pertraukų veikia tik didžiųjų prekybos centrų restoranai, populiarių kurortų restoranai ar pasauliniai greito maisto tinklai (bet pastarųjų Ispanijoje mažiau nei daugely Europos šalių).

Kitur Europoje esu įpratęs sustoti pavalgyti, kada noriu (juk kelionės metu visko nesuplanuosi: gal kamštyje užstrigai, gal kokia vieta buvo įdomesnė nei tikėjaisi ir ten praleidai valanda ilgiau). Ispanijoje taip nepavyks: nepataikęs į tą poros valandų „visuotinį langą valgymui“, dažnai likdavau alkanas arba graužti kokius čipsus. Tačiau net tai nevisad pavykdavo: mažesniuose miesteliuose panašiai siestai užsidaro ir visos parduotuvės (jų pertrauka ~14:00-17:00), turi būti pasirūpinęs maistu ir gėrimais iš anksto, arba važiuoti kokius 15 km „iš kelio“ kur „pagal Google Maps kažkas veikia“ (ir neretai nusivilti supratus, kad „tą dieną kažkodėl vis tiek neveikia“).

Mažai Ispanijoje ir užsienio virtuvių restoranų. Jei patinka kumpis, pigus vynas – tai pliusas, gausi visur, o jūros gėrybes gausi visur pakrantėse. Bet jei myli kokius sušius, kebabus ar geras itališkas picas – tokie variantai anapus didžiųjų kurortų bus gerokai retesni nei toje pačioje Lietuvoje.

Ispanai neprisitaiko prie turistų, bet to jiems ir nereikia, nes dėl klimato, lankytinų vietų Ispanija vis tiek – viena populiariausių pasaulyje šalių tarp turistų. Ir čia – dar vienas minusas: daugybę pagrindinių Ispanijos vietų gali aplankyti tik įsigijęs bilietus iš anksto, kai kurias – net prieš kelias savaites! Tarp tokių: Alhambra Granadoje, Šv. Šeimos bažnyčia Barselonoje, Caminito del Rey takas ir kt. Ten negali ryte nuspręsti „Šiandien važiuosiu ten ir ten“, viską valandų tikslumu turi būti suplanavęs iš anksto, gal net iš Lietuvos… „Menkesnėse vietose“ rezervacija nebūtina, bet net ir dalį jų eilės sezono metu vingiuoja ištisom aplinkinėm gatvelėm.

Nemaža dalis ispanų nemėgsta turistų. Kaltina juos ir dėl išaugusių kainų, ypač būsto. Tai iššaukia tokius ribojimus kaip AirBnB.

Kita vertus, jei keliausi tik į pagrindinius kurortus, gyvensi daugiaaukščiuose viešbučiuose anapus plento nuo Viduržemio jūros ar Atlanto vandenyno – su šiomis problemomis nesusidursi…

Ispanijos miestai ir istorija

Miestai Ispanijoje – vienas labiausiai mane žavinčių dalykų… Nes Ispanija visuomet buvo vienu svarbiausių pasaulio civilizacijos centrų, tad čia pilna kvapą gniaužiančių pastatų. Dar svarbiau, visa tai išliko: nes Ispanija liko neutrali per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus (jokių bombardavimų), nes Ispanija „nepasinešė“ ant jokių socialistinių ar kapitalistinių „miestų perstatymo“ madų.

Labiausiai pribloškia, turbūt, tai, ką paliko Ispanijos Imperija, vienu metu didžiausia pasaulyje, valdžiusi didžiąją dalį Amerikos. Iš tų turtų – milžiniškos katedros, rūmai. Ypač Imperijos centruose: Sevilijos uoste, į kurį plukdytas Amerikos auksas, sostinėje Madride. Bet ir provincijos miestams, jų bažnyčioms, universitetams, miestų sienoms užteko, ypač jei buvo svarbesni: kaip Salamankos universitetas, kaip Santiago de Kompostelos piligrimų miestas, kaip Kasereso ar Avilos miestai-tvirtovės.

Bet nemažiau žavi ir ankstesnių civilizacijų ženklai – jie pavieniai, bet milžiniški…

Arabų civilizacijos, kuri Ispaniją valdė ~711-1200 m., o pietus – iki 1492 m.: Granados „beveik marokietiškas bet tvarkingas“ senamiestis su Alhambros rūmais, Kordobos katedra-mečetė.

Romėnų civilizacijos, kuriai Ispanija ~II a. pr. Kr. – V a. po Kr. buvo viena širdžių. Romėnų provincijos sostinėj Meridoj tarp vėlesnių pastatų iki šiol pilna romėniškųjų: tiltai, šventyklos, kapai… Taip pat Segovijos akvedukas, Lugo miesto sienos, Heraklio švyturys La Korunjoje, iki šiol naudojamas pagal paskirtį.

Ne mažiau nei didmiesčiai garsiais vardais traukia mažieji miesteliai, kurių – per daug, kad išvardinčiau ar kad kas visus prisimintų. Puošnios bažnyčios, jaukios gatvelės, „neprašienautos“ jokių bombonešių ir buldozerių…

Nors Ispanija prarado savo valdas Amerikoje dar XIX a. pradžioje, ilgai po to ji liko svarbi, statė nuostabius pastatus, kaip Gaudžio architektūriniai stebuklai Barselonoje ar didžiosios parodos kompleksas Sevilijoj. Tik XX a. viskas „pasuko žemyn“: tuo laikotarpiu statyti kurortai ir rajonai tokie vienodi, masiniai, neįdomūs… Iškilus turizmui, Ispanijos miestai ieškojo naujų simbolių samdydami „starchitektus“ tokius kaip Santiago Kalatrava: kai kurie tų pastatų tikrai išgarsėjo (kaip Bilbao Gungenheimo muziejus), bet tai tik mažytis lašelis Ispanijos įdomių vietų jūroje. Šiuolaikinei Ispanijai labiausiai dėkingi turime būti ne už tai, ką pastatė ar sukūrė, o už tai, ko nesugriovė…

Ispanijos kultūra, tradicijos ir šventės

Kiekvienam žmogui, esančiam Ispanijoje trumpam – vienoms atostogoms, vienam savaitgaliui didmiesty – atrodo, rasi bent vieną tokį, kuris Ispaniją pamilo, ten grįžta metai iš metų, o gal persikėlė gyventi.

„Žiemotojus“ gal labiau traukia klimatas, bet ne mažiau svarbi ir Ispanijos kultūra. Kas ten labiausiai žavi? Nesu tarp tų „paviliotų Ispanijos“, tad atsakyti ne taip paprasta, bet turbūt visuma: temperamentas, „karštumas“, ekstravertiškumas, siestos dieną ir naktinis siautulys.

Tačiau Ispanijoje gausu konkrečių kultūrinių stebuklų, atlaikiusių šimtmečius.

Vienos įspūdingiausių man – ispaniškos šventės. Kiekvienas miestas čia turi savas tradicijas.

Yra vietinės šventės garsios visame pasaulyje, kaip bėgimas su buliais Pamplonoje (San Ferminas), kurį turistai stebi iš balkonų susimokėję ir šimtus eurų, ar La Tomatina pomidorų mūšis.

Ir yra visos Ispanijos šventės – kaip Didžioji Velykų savaitė ar Karnavalas – tas tradicijas pamatysi kiekviename mieste, bet ypatingiausiai švenčiamos konkrečiuose miestuose. Velykų savaitė Sevilijoje su begaliniais šventųjų statulų paradais į katedrą ir atgal į rajonus (irgi parduodamos vietos balkonuose!) arba Kadiso karnavalas.

Kada bekeliautumėte į Ispaniją, verta patikrinti, kokios šventės aplinkui kelionės vietą tuo metu bus.

Na ir yra „amžinos tradicijos“, kaip flameko šokis. Dėl turizmo rinkos, labai lengva tai pamatyti – visokios flamenko vakarienės kuriose, tiesa, būsi tarp kitų turistų…

Bet ne į visas Ispanijos tradicijas turistai veržiasi… Koridos arenoje regėjau tik ispanus, daugiausia vyresnius. Dar būna, kad koks turistas ryžtasi eiti išvysti tas mirtinas „kovas su jaučiais“, bet ir tokiems, paprastai, vieno karto pakanka.

Ispanijos gamta

Ispanija tarsi pasidalijusi. Yra didžiuliai, tankiai gyvenami miestai bei kurortai – sprogstantys nuo žmonių, turistų, automobilių. Ir yra provincija – daug tuštesnė, nei įprasta Vakarų Europoje. Ten – tik ūkiai, lygumos, kalnai, nykstantys kaimai be jaunimo ir pilni apleistų pastatų. Tai – viena priežasčių, kaip Ispanija sugebėjo taip greitai nutiesti greitųjų geležinkelių tinklą: bepigu, kai tiek tuščių žemių…

Visgi, didžiosios Ispanijos dalies gamta tokia proziška – lygumos, lygumos. Viskas gelsva, nes sausa (sausros vasaromis net vandenį verčia riboti). Tik šiaurėje jau žalia, miškai.

Įspūdingiausios vietos – ten, kur kalnai. Pirėnai, skiriantys Ispaniją nuo Prancūzijos, Siera Nevada Andalūzijoje.

Bet labiausiai pribloškia vulkaninės Kanalų salos, it stebuklingai prasišovusios iš jūros. Beveik visose jų – nuostabūs aukšti uoliniai krantai, pakrantės keliai. Bet taip pat dažna jų turi ir „savo spalvas“: geltono smėlio Fuerteventura, juodos lavos Lansarotė… O Teidė Tenerifėje – viena įspūdingiausių pasaulio vulkaninių zonų. Žavu ir eiti pėsčiom, ir dviračiais, ir automobiliais nuostabiais kalnų serpantinais.

Ispanijos pakrantės, kurortai, sezonai ir klimatas

Saulė ir paplūdimiai – vienas labiausiai turistus traukiančių Ispanijos veidų…

Ispanijos kurortai – nesvarbu, ar Kanaruose, ar Andalūzijoje, ar Maljorkoje – viena į kitą panašios „turizmo mašinos“. Yra dideli viešbučiai, iš jų pėsčiom pasiekiami įvairiausių virtuvių restoranai (su mažiau siestų), klubai, paplūdimiai, o automobiliu ar autobusu – pramogų parkai, prekybos centrai, oro uostai su skrydžiais po Europą.

Bet daug kas skubiai statyta kokiais 1960-1980 m., kai Ispanija nusprendė masiškai vilioti atostogautojus iš visos Europos. Pakankamai nauja, kad nebūtų įdomu savaime – bet kartu jau pakankamai sena, kad kai kas aplūžę, apnykę, smarkiai pranokta vėliau iškilusių kurortų kokioje Azijoje.

Jeigu kelionės tikslas – karštis ir pakrantė, o visa kita – tiesiog atostogų fonas, tiesiog turi netrukdyti, būti patogu, pasiekiama – tuomet Ispanijos kurortai bus tobula vieta atostogoms. Kita vertus, jei norisi vietos dvasios, kultūros – tai kurortai gali palikti nykų įspūdį, nebent bus tik patogi bazė nakvynėms.

Tiesa, priešingai nei galėtų pasirodyti iš reklaminių bukletų, Ispanijoje paplūdimiai nėra „norma“: didžioji dalis krantų yra uolėti. Jie – statūs, gražūs, bet jų gausa reiškia, kad viešbutis prie jūros nebūtinai bus prie paplūdimio. Net kai kurie esami paplūdimiai užpildyti smėliu, atvežtu iš kitur. Taip pat gal dėl paplūdimių „deficito“ (kurį paaštrina ir superdidelis turizmas) Ispanijoje sunkiau rasti tikrus viešbučius ant jūros kranto, kur galėtum patekti prie jūros vien per viešbučio teritoriją. Dažniausiai viešbutį nuo paplūdimio bent jau skirs kelias, o turbūt reiks eiti ir iš dar toliau.

Žemyninėje Ispanijoje ir Balearų salose yra aiškūs turizmo sezonai: poilsiaujama vasarą ir aplink ją (vėlyvą pavasarį, ankstyvą rudenį), o žiemą per šalta. Andalūzijoje sezonas kiek ilgesnis, nei šiauriau, ir daugiau „žiemotojų“ iš šiaurės Europos.

Apie Kanarų salas jų mylėtojai mėgsta sakyti „ten visada geras oras“ (žr. temperatūras žemiau), visgi, mylintiems karštį, žiemą ten maudytis ar džiaugtis paplūdimiais bus per šalta (tikrų „karščių kiaurus metus“ reiktų ieškoti dar piečiau – kokioje Gambijoje ar Žaliajame Kyšulyje). Bet aiškaus turizmo sezono Kanaruose nėra: žiemom salyną užplūsta užsieniečiai iš Europos šiaurės, norintys „peržiemoti kuo šilčiau, bet Europos kultūroje“, o vasaromis – ispanai, kuriuos Kanaruose džiugina ir ne tokie žiaurūs karščiai, kaip kokiam Madride.

Visi ~4500 km ilgio žemyninės Ispanijos krantai išdalinti į kostas – vardines pakrantes. Internete rasi žemėlapių su net 15 tokių „Costa“, bet poilsiauti keliaujama tik į kelias jų (nes nedaug kas norėtų mirkti Galisijos krantų liūtyse).

Tas populiariausias – o taip pat salų kurortus – ir aprašau (bei klimatą ten)

Costa Del Sol (Andalūzijos regionas) – pietinė, karščiausia ir saulėčiausia Ispanijos pakrantė. Tikėtina temperatūrą sausį dieną – +17, naktį – +8. Liepos dieną – +31, naktį – +21. Į vieną miestą suaugusi kurortų grandinė palei krantą – Marbelja, Toremolinos, Fuengirola.

Costa Blanca garsėja didžiausiu Ispanijos kurortu Benidormu – aukštų viešbučių čia tiek daug, kad pagal dangoraižių kiekį šis miestas konkuruoja su didžiausiais Europos megapoliais. Tikėtina temperatūra sausį dieną – +17, naktį – +7. Liepos dieną – +31, naktį – +22.

Costa Dorada, Costa Barcelona, Costa Brava Katalonijoje aplink Barseloną. Tikėtina temperatūra sausį dieną – +14, naktį – +6. Liepos dieną – +28, naktį – +21.

Kanarų salų pakrantės. Pagrindiniai kurortai: Plaja de Las Amerikas (Tenerifė), Maspalomas (Gran Kanarija) ir į šonus nuo jų ištįsusios miestų grandinės. Daug kurortų – salų pietuose, nes šiaurėje oras lietingesnis (debesys „stringa“ ant kalnų). Tikėtina temperatūra Plaja de las Amerikas Tenerifėje: sausį dieną – +22, naktį – +16. Liepos dieną – +29, naktį – +21.

Balearų salų pakrantės. Vienas pagrindinių kurortų – Magalufas Maljorkoje. Tikėtina temperatūra sausį dieną – +16, naktį – +9. Liepos dieną – +30, naktį – +22.

Ar Ispanija – jums?

Ispanija – antra pagal populiarumą pasaulyje šalis tarp turistų… Jai „sukrito daug kortų“: šiltas oras (ir netoli vėsesnio oro kraštai), ilgos pakrantės, palanki istorija (daug pastatyta nuostabaus – ir mažai sugriauta), kalnai ir ugnikalniai.

Pamatyti čia yra daug ką ir kartą-kitą atvykti rekomenduočiau kiekvienam. Ne kartą atvykti į Ispaniją, bet kartą atvykti į kiekvieną pagrindinį šalies kraštą – nes kelionė prie Kanarų vulkanų, į didinguosius arabų-ispanų Andalūzijos miestus, savaitgalis Gaudžio Barselonoje ar savaitės-mėnesio žygis Šv. Jokūbo keliu – visiškai skirtingos patirtys, tarsi skirtingose šalyse…

Bet ar jūs pateksite tarp tų „paviliotų Ispanijos“ kurie čia nori grįžti ir grįžti, žiemoti? Jau nebūčiau toks tikras, labai priklauso nuo žmogaus. Daug Ispanijoje ir minusų – ir ne vieno jų šaknys, deja, slypi tame pačiame masiniame turizme…

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa
6. Baskija – seniausia Europos tauta
7. Korida Ispanijoje – viskas, ką reikia žinoti

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Milanas. Mados sostinė. Italijos ekonominė širdis.

Ir dar Europos pigių skrydžių centras. Kai tik ieškau kur žemiausių kainų iš Lietuvos, dažniausiai geriausi pasiūlymai būna per Milaną, ypač su viena-kita nakvyne tenai…

Nors Milaną sunkiau pamilti iš pirmo žvilgsnio, nei Romą, kiekvieną kartą čia stabtelėjęs čia randu ką pamatyti.

Didingas ir turtingas Milano centras

Kai prisimenu Milaną, pirmas vaizdas prieš akis – jo 579 metus statyta katedra, nuo skulptūrų sprogte sprogstantis jos fasadas. Ir Viktoro Emanuelio II galerijos šalia – lyg prekybos centras, bet puošnus kaip rūmai – ir kupinas brangiausių ir madingiausių prekės ženklų, kuriuos pirktų turtingosios Italijos šeimos, jei gyventų šiais laikais.

Kaip Sforcos, valdę Renesanso laikais, kai Milano apylinkės buvo atskira hercogystė. Bona Sforca iš legendų apie Žygimantą Augustą ir Barbora Radvilaitę irgi gimė čia – Italijos didikų turtai, reputacija, polėkis raizgė visą Europą. Bet kokį ten žiupsnelį Italijos į Europos užkampius nusiveždavo ten nutekėjusios hercogaitės – ar pastatydavo nusisamdę italų architektai – toks menkniekis, palyginus su tuo, ką sukūrė tų šeimų galvos savojoje tėvynėje.

Belieka pažvelgti į Sforcų pilį Milano centre – ir neliks abejonių. Mūrai, bokštai, kiemai, muziejai, parkas aplink… Ar nueiti pažiūrėti Leonardo Da Vinčio Paskutinės vakarienės, kurią 1495-1498 m. užsakė Liudvikas Sforca… Tiesa, tai man pavyko tik iš kelinto karto Milane: bilietai išgraibstomi mėnesiams į priekį vos atidarius prekybą. Liūdna remti perpardavinėtojus (kurie ir iššluoja oficialius bilietus), bet dažnai vienintelė galimybė – tų perpardavinėtojų agentūrų ekskursijos už kelis kartus brangiau. Grupės į vienuolyną eina konvejeriu – nes kažkas nepakartojamo gyvai išvysti freską, matytą šitiekoje reprodukcijų, atvirukų, memų, parodijų… To Santa Maria delle Grazie vienuolyno bažnyčioje susiduria gotika ir renesansas – stilius, po pasaulį plitęs iš Sforcų Milano.

Milane žavi didybė, modernumas ir mados

Ir visgi Milanas ne toks, kaip daugelis nuostabiųjų senųjų Italijos miestelių. Čia nėra romėnų obeliskų, koliziejų, šventyklų – ar Viduramžių grožių. Milano veidas – iš naujesnių laikų: platūs bulvarai, dideli parkai, taisyklingų formų kvartalai.

„Triumfo arka“ irgi to veido dalis. Tiksliau, Taikos arka. Ir pastatė ją ne romėnai, o Napoleonas. 1796 m. užkariavęs Milaną, Prancūzijos valdovas pavertė jį Italijos sostine. Įsteigęs Brera pinakoteką, suvežė ten meno šedevrus (vienas gerųjų Italijos meno muziejų), o prieš įėjimą pastatė skulptūrą sau pačiam kaip romėnų dievui Marsui – ji ten stovi iki šiol.

Nors XIX a. suvienijus Italiją Milanas tapo tik vienu jos miestų, ekonomine svarba Roma jo taip ir neaplenkė. Milane iki šiol Italijos akcijų birža, iš Milano trijų oro uostų daugiau skrydžių, Milane – aukščiausi Italijos dangoraižiai (Allianz bokštas, UniCredit bokštas) ir bene moderniausias šiuolaikinis rajonas (Porta Nuova) su augalais apaugintais Bosco verticale daugiabučiais. Kai sėdėjau to rajono apvalioje Gae Aulenti aikštėje, supamas švytinčių biurų visuose dangoraižiuose, likau apžavėtas modernybės, o ne senovės: toks retas jausmas Italijoje!

Italija pasidalinusi į dvi dalis. Jos šiaurė – turtingesnė, darbštesnė. Šiaurės Italijos centre Milane tad, viena vertus, jaučiuosi panašiai kaip Vokietijos ar Šveicarijos miestuose, su pramone, įmonių štabuose plušančiais ofisų darbuotojais ir daug mažiau Dolce far niente („Saldaus nieko neveikimo“).

Kita vertus, tas Milano mados ir stiliaus pojūtis išvis neturi analogų! Čia nekalbu apie prabangias parduotuves Auksiniame mados keturkampyje (Quadrilatero d‘Oro) ir jų dabitas pardavėjus… Kalbu apie eilinius milaniečius: nuo jaunuolių iki senelių, vyrus ir moteris. Nesu mados mėgėjas, bet žavu sėdint kur Milano gatvėje ar palei kone venecijietiškus Naviglio kanalus stebėti šitaip žaviai apsirengusius miestelėnus: suderintos spalvos, stiliai, net kokia senelių pora štai, atrodo, it nuo podiumo nužengusi – ne dėl prekių ženklų, o dėl bendro vaizdo.

Imigrantų rajonuose – liūdnesnis Milanas

Ne, tikrai ne visi Milane stileivos – gal tik mažuma – bet ją nuolat matai! Sakyti „visi milaniečiai“ iš viso sunku, nes turtingasis Milanas – ir imigrantų miestas. Iš 1,4 milijono jo žmonių tik trys ketvirčiai – italai. Atvykėliai iš rytų Europos (~3%), Afrikos (~5%), Azijos (~9%), Lotynų Amerikos (~3%) gyvena kitaip ir kitur. Akis atvėrė pagyvenimas pietiniame Gratosoglio rajone, kurio sovietinius mikrorajonus primenantys daugiabučiai pokariu statyti į Milaną plūdusiems skurdiems pietų italams – bet galiausiai atiteko imigrantams iš Afrikos ir Azijos.

„Nepsistokite ir neikite niekur piečiau Naviglio kanalų“ – skaičiau įspėjimus internete (Gratosoglio – gerokai piečiau). Bet vyko olimpiada, pigių būstų pasiūla mažesnė, o dar buvau vienas… Kai registravausi viešbutyje, kartu atėjusi turistė skundėsi ką tik buvusi apiplėšta (atėmė kuprinę) – registratūros darbuotojas tik pasijuokė „Milanas – labai nesaugus miestas!“. Panašias reakcijas buvau matęs tik Brazilijoje. Viešbučio komentaruose buvo pilna pranešimų tokių kaip „60 metrų nuo viešbučio įėjimo mane apiplėšė su peiliu“ ar „Prie viešbučio išdaužė mūsų mašinos langą, sargas viską matė ir nieko nedarė, policija sakė kad į tokius iškvietimus net nevažiuoja“.

Darėsi nelabai jauku – ypač kai į oro uostą iš ten turėjau išvykti tramvajumi 5:40 ryte, paskui persėsti į metro, tada į traukinį. Bet netrukus supratau, kad… manęs ten bijo labiau, nei aš bijau! Vienas stilingas milanietis, kažin kodėl atsikliuvęs Gratosoglio vakare, baimingai dairėsi per petį galvodamas, kad jį seku, ėjo sparčiau (o man tiesiog reikėjo eiti ta pačia kryptim). Kai įžengiau naktį į tramvajaus stotelę, ten laukęs vyras pasitraukė tolyn – geriau stovėjo lietuje, nei šalia manęs. Matyt aš, apsirengęs „bet kaip“, milaniečių akyse pats buvau vienu tų „pavojingų svetimųjų“. Juk daugelis turtingų turistų čia irgi stilingi, prabangių apsipirkimų atvilioti – ar bent jau Didžiojo Meno, Didžiosios Operos legendiniame La Scala teatre…

Milanas ir Bergamas – Italijos ir pasaulio vartai

Bet kiekvienam turistui, siekiančiam Milano meno ar mados, šiandien yra keli, kuriems Milanas – vartai.

Vieniems Milanas – vartai į šiaurės Italiją. Ne kartą pro Milaną ir aš tyrinėjau šį regioną, kupiną nuostabių ežerų, apsuptų žaviais miesteliais ir rūmais: Komo ežeras, Madžiorės ežeras: išsinuomoji automobilį Milano oro uoste ir leidiesi į kelią. Gali važiuoti ir tolyn, pro garsius senus Italijos miestus, kaip Veroną ar Boloniją, užsukti į Crespi d‘Adda seną pramoninį miestą.

Bet vis daugiau kam Milanas – vartai į kažkur kitur, durstantis „Ryanair“ jungimus į atokesnius Europos kraštus (Vilnius-Milanas, Milanas-XXX). Tarkime, skristi į Graikiją man buvo pigiausia per Milaną. Bet net į kitus žemynus skristi dažnai pigiausia visų pirma nukeliavus į Milaną: tarkime, kai skridau į Kolumbiją pigiausias variantas buvo su nakvyne Milane.

Daug tokių „pigių skrydžių medžiotojų“ stengiasi išskristi iš Milano kuo greičiau – bet, jei persėdimo laikas trumpas, rizikuoja. Kiti nakvoja oro uostuose – esu ir aš nakvojęs Bergamo oro uoste ant grindų, kur naktį kartu leido benamiai. Bet tikrai verta stabtelti ir Milane. Arba net Bergame, kuriame veikia vienas trijų didžiųjų Milano oro uostų. Nesuskaičiuosiu, kiek kartų skaičiau atsiliepimus „Neverta važiuoti į Milaną, nes Bergamas dar gražesnis“, „Bergamas nustebino labiau nei Milanas!“. Tiesa, kad Bergamas su savo siena apjuostu senamiesčiu ant kalno – tiesiog kitoks, be to, jis nė iš tolo nėra tiek garsus, kiek Milanas: tad žmones, kurie ten atvyksta „užmušti kelias valandas tarp skrydžių, nes Bergamas arčiau oro uosto ir nėra laiko važiuoti į Milaną“, netikėtai pribloškia.

Aišku, savaip gaila, kad Europos pigių skrydžių centras yra Milanas, ne Roma. Aišku, Romoje ką veikti atrasčiau daugiau – o Milane per kelis stabtelėjimus jau tai, ką labiausiai norėjau pamatyti – pamatyta. Bet žiūriu į Milaną ne tik kaip į miestą, o kaip į galimybę ir vėl, po pertraukos, paragauti išsiilgtos Italijos kultūros.

Kad ir pavalgyti skanios tikros neapolietiškos picos – taip, geriau būtų Neapolyje, bet Neapolis, palyginus su Milanu, skrydžių pasaulio užkampis, ten neatsidursi netyčia… O į ekonominę širdį Milaną juk suplaukė visa Italija – ir visos Italijos kultūra.

Komentuoti

Išvysti Šiaurės pašvaistę buvo viena gyvenimo svajonių. Ne menkus jos atspindžius mūsų platumose, išryškėjančius tik ilgo išlaikymo nuotraukose – bet tą tikrąjį ryškų žalių-raudonų ūkų šokį danguje, kokį plika akim pamatai tik tolimojoje šiaurėje…

Bet kur, kada keliauti? Mano svajonė po daugelio metų išsipildė šiaurės Švedijoje. Kodėl ten atrodė geriausia, ką dar pamatyti – ir ką reikia žinoti apie šiaurės pašvaistės medžioklę, kur tai bedarytumėte? Savo ilgus ieškojimus ir atradimus sudėjau į šį vieną straipsnį.

Kur ir kada matosi šiaurės pašvaistė?

Kuo šiauryn, tuo šiaurės pašvaistės ryškesnės – iki tam tikros ribos. Tas „ryškiausių pašvaisčių žiedas“ yra maždaug aplink poliarinį ratą. Realūs šansai kelionės metu pasidžiaugti po naktinį dangų lakstančiu šviesų šokiu tad yra vos keliose šalyse ar regionuose. Variantai: Švedijos šiaurė, Norvegijos šiaurė, Suomijos šiaurė, Kanados šiaurė (ne pati tolimiausia), Aliaskos (JAV) šiaurė, Rusijos šiaurė, Grenlandijos pietūs, Islandija.

Aišku, pašvaistės matosi tik tamsią naktį – o daugumoje tų vietų vasaromis saulė arba išvis nenusileidžia, arba niekuomet nestoja aklina tamsa. Taigi, supratau, kad variantai kelionei yra du:
*Aplink viduržiemį, kai poliarinė naktis ar šviesiau vos kelias valandas. Taip pašvaistes gali išvysti (beveik) kiaurą parą, šansų daugiau.
*Žiemos ir rudens arba žiemos ir pavasario sandūra, kai dar ilgos tamsios naktys, bet jau būna ir šviesus paros metas.

Savo kelionei į šiaurės Švediją pasirinkau antrą variantą – vasario pabaigą – nes Šiaurė nėra tik pašvaistė, o kitos pramogos (kelionės sniegomobiliu, šunų kinkiniais, vaizdai nuo kalnų) smagesnės su šviesa.

Šiaurės Švedijoje vasario pabaigoje saulė tekėjo 7 ryto ir, visą dieną prasiritinėjusi pažeme, leidosi 16 val. Bet kuo šiauriau, tuo ilgesnė poliarinė naktis – ir poliarinė diena. Pavyzdžiui, Svalbarde tamsu nuo lapkričio vidurio iki sausio galo. Taigi, kada ta „žiemos-pavasario sandūra“ ar „žiemos-rudens sandūra“ kai dar matai pašvaistes, bet jau turi ir pakankamai dienos, priklauso nuo vietos.

Beje, aplink pietų poliarinį ratą gali išvysti pietų pašvaistę. Jie niekuo nesiskiria nuo šiaurės pašvaistės – tik, kadangi žiema ten kai Lietuvoje vasara, ji matoma atvirkščiu metu laiku. Bėda, kad beveik joks žmogus – išskyrus Antarktidoje žiemojančius mokslininkus – jos nemato. Nes antarktyje – kitaip nei arktyje – nėra gyvenamų šalių, o visas turizmas į Antarktidą apsiriboja vasara, kai naktys itin trumpos ir šviesios.

Kaip pamatyti Šiaurės pašvaistę jau nuskridus?

Ne kartą iš kitų „svajoklių apie pašvaistę“ girdėjau naivoką įsivaizdavimą, kad, pakanka reikiamu metu įsigyti bilietus į tą šalį, užversti galvą į dangų ir pašvaistę pamatai – manęs klausdavo tik „Kuriai dienai pirkti bilietą, kad pamatyčiau?“.

Deja, turėdavau nuvilti. Kelionė į šiaurės Švediją tikrai nebuvo pirmoji mano kelionė į tolimąją šiaurę – bet pašvaisčių anksčiau nemačiau. Buvau Svalbarde pora dienų per poliarinę naktį – bet dangų dengė debesys, tik paskaitą apie pašvaistes girdėjau. Buvau ir Aliaskoje, ir šiaurės Norvegijoje – bet ne visai tinkamu metų laiku, pašvaistės nesiplaikstė.

Debesys – pagrindinis priešas. Svetainėse kaip Windy.com gali pamatyti, kur debesuota, ir debesų prognozę. Deja, skrydžio bilietus ir rezervacijas reikia daryti iš anksto, tad trumpalaikės prognozės nepadės – belieka stengtis rinktis kelionei vietas, kur debesų tikimybė mažesnė. Tai viena priežasčių, kodėl pasirinkau šiaurės Švediją. Antras patarimas – skristi kiek ilgesniam laikui. Šiaurės Švedijoje praleidau keturias naktis – pirmąją buvo debesuota, antrąją tik menkos pašvaistės sužibo, užtat ketvirtąją laukė nuostabus finalas…

Meteorologinės debesų prognozės nepadės nusipirkti skrydžio, bet jos labai padės jau vietoje. Išsinuomojome automobilį ir, debesims padengus šiaip jau giedrais naktiniais dangum garsėjantį Abisko kaimą, galėjome pavažiuoti 100 km iki Kirunos, kur buvo giedra.

Alternatyva autonuomai – šiaurės pašvaistės ekskursijos. Jos – gerokai brangesnės (net palyginus su brangia Šiaurės autonuoma), bet viskas padaroma už tave: gidai seka debesų prasisklaidymo prognozes, veža ten – įprasta, kad net šiltus rūbus duoda, nes kad ir kaip šiltai besirengtų „pietų žmogus“ (taip, Lietuva pagal tuos kraštus – irgi karšti pietūs), stovėjimui vėjuotam lauke prie -25 ar -30 valandą stebint pašvaistes tie į avialinijų bagažą sutalpinti drabužiai ir batai pasirodo naiviai per menki (kai pats stovėjau, kojos pirštų nebejaučiau, vėliau skaudėjo, kol atšilo).

Geriausia laukti pašvaistės toliau nuo miestų, kur mažiau šviesų, nes jos pašvaistes užgožia – kita vertus, kai matai namelius, automobilius, pašvaistė gali būti dar įspūdingesnė, ypač nuotraukose – nes yra su kuo palyginti jos mastus.

Visgi labiausiai man patiko pašvaistes regėti iš savo šiltos lovos stikliniame kupole (iglu), kokiam apsigyvenome porą naktų. Tokių rasi ne vienoje Šiaurės šalyje, bet jie išgraibstomi be galo anksti, nepaisant didžiulės kainos – savąjį vasariui užsakėme dar rugpjūtį; kas užsakinėjo spalį jau gavo ne visoms dienoms, kurioms norėjo… Norinčių daug, nes iš tokio kupolo regi visą Šiaurės Žiemos nuostabumą be jokių nemalonumų… O žymi dalis kitų svečių (ir turistų skrydyje į Kiruną) buvo… jaunos turtingų kinų porelės. Pasirodo, kinai tiki, kad danguje spindint pašvaistei pradėtas vaikelis augs gražus ir laimingas…

Be debesuotumo, svarbu ir pašvaistės aktyvumas. Čia jau sunkiai ką numatysi iš anksto – bet, jau būdamas ten, matai, kuriom valandom bus aktyviausia. Aktyvumas skaičiuojamas nuo 1 iki 9, o mums esant buvo 3-5 (7-9 – čia labai reta). Pašvaisčių aktyvumas tuo pačiu metu vienodas visame pasaulyje. Kuo didesnis aktyvumas, tuo didesniame plote matosi pašvaistės – ir tuo jos ryškesnės „pašvaisčių žiede“. Aišku, kokios ryškios bebūtų, matomos tik jei tuo metu ten naktis ir nėra debesų… Yra programėlių kurios rodo visus veiksnius.

Kadangi pašvaistes nulemia vadinamasis saulės vėjas – jo atneštų dalelių susidūrimas su žemės atmosfera – tai pašvaisčių aktyvumas priklauso nuo saulės aktyvumo. O jis „sukasi ciklais“, tik tie ciklai labai ilgi – ~11 metų. Į Švediją skridome 2026 m. vasarį – nes dar buvo arti vieno ciklų pikas. Tokiais – ar aplinkiniais – metais labiausiai apsimoka keliaut medžioti pašvaisčių. O mažiausiai apsimoka žemiausio saulės aktyvumo metais – maždaug 5-6 metai po piko.

Ar pašvaistės tikros (ir kaip jas nufotografuoti)

Prieš išvystant pirmąją pašvaistę knietėjo, ar jos tikrai tokios įspūdingos kaip nuotraukose, ar tiesiog nuotraukos padarytos galingais objektyvais, ilgu išlaikymu, ir plika akim nematai nė dalelės to grožio?

Tiesa – ir tokia, ir tokia. Fotografuodamas ilgu išlaikymu (shutter speed) nuo stovo (be jo ranka sudrebės ir viskas išplauks) arba telefono režimu „naktis“ gali padaryti nuostabią pašvaistės nuotrauką net tada, kai plika akimi matosi tik kažkoks menkas žalsvas pašviesėjimas dangaus skliaute (aktyvumas mažas). Svarbu tik, kad debesų nebūtų. Daugelis internete randamų pašvaisčių nuotraukų ir yra tokios, apgaulingos… Tas pats ir su timelapse „pagreitintais video“. Pirmom naktim pašvaistės buvo menkos, bet iš mano nuotraukų nepasakytum to…

Bet *tikrai* danguje šokančių ryškių pašvaisčių irgi matėm – tik jos retesnės, mažiau kur matomos, laikinesnės. Žiūri į dangų – ir pasirodo, paskui sklendžia į šoną, po kokių 20 minučių jau trumpėja, jau nebėra… Nufotografuoti pašvaistes galėjome visą tą naktį, gal ketvirtį nakties matėme ir „dangaus pažalėjimus“, bet tikrąjį pašvaisčių šokį plika akimi matėme tik mažą dalį nakties.

Tas „tikrąsias“ pašvaistes nesunkiai gali užfiksuoti net ir filmuodamas video, net telefonu – priešingai nei tuos „pažaliavimus“ danguje. Jei pašvaistės dar nesi matęs ir abejoji ar čia ta „tikroji pilnoji“ – pabandyk pafilmuoti dangų nepagreitintai ir žiūrėk, ar įsirašys kas daugiau, nei tamsuma…

Šiaurės pramogos be pašvaisičų stebėjimo

Kurią šalį bepasirinktum pašvaistės medžioklei, bus panašus ne tik dangus – bet ir pramogos ant žemės. Tipinės Šiaurės pramogos, kurias kiekviename „Šiaurės turizmo“ centre siūlo visa eilė kompanijų:

*Ekskursijos sniegomobiliu. Labai džiaugiuosi išmėginęs – ir lėkti visu greičiu ant užšalusio ežero, ir laviruoti tarp medžių buvo labai smagu. Prieš užsakydami išsiaiškinkite, ar visą laiką vairuosite sniegomobilį jūs, ar dalinsitės dviese vienu sniegomobiliu, taip pat, palyginkite ekskursijos trukmes.

*Ekskursijos šunų kinkiniais.

*Slidinėjimas (kalnų ir lygumų). „Kurortai“ ten apsiriboja vienu-kitu keltuvu, bet kainos gana įkandamos (čia nėra egzotiška pramoga) ir nereikia bijoti per šilto oro, o sniegas tikrai bus tikras.

*Žygiai su sniegbačiais.

*Poledinė žūklė.

Gyvenimas Šiaurėje: šaltis, sniegas ir daugiau

Tiek sniegomobilio, tiek šunų kinkinių ekskursijos gali būti ir šviesiai, ir tamsiai (sujungiamos su „pašvaistės medžiokle“).

Man pasirodė visos išvykos įdomesnės šviesiai, gėrintis vaizdais, užšalusiais ežerais, apšarmojusiais medžiais ir nuo jų byrančiais sniego tuntais. Visa tai irgi vienoda visur Šiaurėje. Kaip ir gyvenimo būdas. Pažvelgi pro langą – ir matai takus, kelius nukasinėjančius žmones, o čia pat viską vėl užsninga. Nuolatinis speigas „kanda žandus“. Net mūsiškis visureigis (tiesa, „parketinis“), buvo, strigo keliuose, reikėjo atsitraukti, įsibėgėti… Net miestų gatvėmis kai kurie važinėjo sniegomobiliais, o daugiabučių kiemuose – specialūs laidai, kuriais prijungus automobilį šildomas variklis – kad ir atšiauriausiom sąlygom užsivestų. “Prieš išvažiuodami ištraukite tą laidą iš variklio” – mus pamokė autonuomoje.

Ten gali nesibaiminti, kad gal ežero ledas bus per plonas. Jau mūsų stiklinių iglu stovyklos apraše tiesiai šviesiai rašė: „iki artimiausios parduotuvės vasarą 2 val. pėsčiom, žiemą 20 minučių“ (per ežerą). Atstumai visur Šiaurėje didžiuliai, milžiniški plotai negyvenami, viešasis transportas apsiriboja keliais koridoriais ir retais maršrutais. Dar vienas autonuomos pliusas.

Temperatūra Kirunoje sukosi apie -20. Pakrantėse žiemos šiltesnės, bet ir vasaros vėsesnės. Tačiau vasaros visur trumpos. Bet, kaip pasakojo vietiniai Švedijoje, „Vasarą – visiškas turizmo štilis“ (bent jau kur nėra įspūdingų kalnų ledynų). Gal ir gražūs pažaliavę kloniai žygeiviams, na, bet tos vasaros pilna pasaulyje, ji ilgesnė, šiltesnė kitur (Šiaurėje vos keli mėnesiai pliusinės temperatūros, o +20 ar +25 jau retokas karštis).

Beveik visos šalys, turinčios savo Šiaurę, ir taip jau brangios – o Šiaurė dažnoje jų dar brangesnė, nei pietiniai jų kraštai. Nes čia sunkiau viską atgabenti, pastatyti, viskas toli nuo visko, dar šildymo kaštai… Šiaurėje restoranuose, viešbučiuose ir kitur palikdavau kelis kartus daugiau, nei už tą patį būčiau mokėjęs Lietuvoje – nesvarbu, ar Norvegijoje, ar Švedijoje, ar Islandijoje, ar Aliaskoje, ar Kanados šiaurėje…

Visa Šiaurė pilna Šiaurės tautų – menkų, prisitaikiusių gyventi tuose šalčiuose ganant kokius šiaurės elnius ar medžiojant banginius. Bet vien išgyvenimas ten reikalauja tiek jėgų, kad nė viena tų tautų nesukūrė civilizacijos ir visas užkariavo, užėmė galingesnės Pietų valstybės. Tačiau tų tautų palikuonių yra dešimtys tūkstančių, ir išgirsti jų išmintį, gėrėtis tuo, kaip dar laikais be jokios technikos išmoko gyventi ten, kur, rodos, joks žmogus negalėtų – vienas Šiaurės žavesių. Samiai Skandinavijoje, inuitai (eskimai) Grenlandijoje ir Kanadoje, nencai, čiukčiai ar jakutai Rusijoje… Maistas, kitur egzotiškas ar neprieinamas, bet *ten* ištisus šimtmečius – gyvybės eliksyras. Elniena Skandinavijoje, banginiena pas inuitus…

Kodėl Šiaurės Švedija ir ką ten dar pamatyti?

Išanalizavęs galimybes, iš visų variantų pajusti Šiaurę, išvist pašvaistę, pasirinkau Kirunos apylinkes – „vartus į Švedijos šiaurę“. Štai ypatingos patirtys, kurios yra tik ten:

*Lankiau pirmąjį (seniausią) pasaulyje ledo viešbutį, kuris kiekvieną rudenį pastatomas iš ledo ir sniego jau nuo 1989 m. Jį dar nuo vaikystės regėdavau žinių laidose – pranešimas „atidarytas ledo viešbutis“ atrodydavo pakankamai beprotiškas, kad rodytų net Lietuvos televizijos, nors su Lietuva nelabai turi ką bendro, o ir nakvynes ten tais laikais mažai lietuvių įpirkti begalėjo. Nenakvojau ir aš – ne tik dėl pinigų (stiklinis iglu atsiėjo tik kažkiek pigiau), bet ir dėl patirties.

Na, užmigti prie -5 laipsnių šiltame miegmaišyje, kurį ten paskolina, įmanoma (nors sutikti svečiai skundėsi kad labai šalta), bet tai tiesiog toks „aš tai padariau!“ pasirodymas sau ar kitiems. Į kambarius įsiregistruoti gali tik vakare, o išsiregistruoti privalai vėlai, ir niekam neleidžiama apsistoti neišsiregistruojant dviejų naktų iš eilės, mat dienos metu ledo viešbutis tarnauja kaip muziejus. Kaip muziejų jį aplankiau, visus kambarius apėjau ir aš.. O apeiti tikrai verta, nes „šalto ledinio pastato“ patirtis tik mažytė visa ko dalis: dauguma kambarių ten yra meno kūriniai, sukurti ledo menininkų iš viso pasaulio (ir Lietuvos), ir tie vaizdai tiesiog pribloškia. Ledinė biblioteka su ledinėm knygom, apuokų parlamentas su lediniais apuokais žibančiom akim, prakiuręs povandeninis laivas ir kas tik ne – ir kiekvienais metais viskas sukuriama kitaip. Išskyrus „nuolatinę dalį“, kur paragauti ledo viešbučio gali kiaurus metus, nes apartamentai (su šildomom voniom greta) įrengti šaldomame sandėlyje…

*Apsižvalgiau Kirunos mieste, kuriame – didžiausia pasaulyje geležies kasykla. Ten kasama 1300 m gylyje ir vis labiau pasikasama po pačiu miestu: taigi, nuspręsta trečdalį miesto… perkelti! Įdomu matyti, kaip griaunami ištisi rajonai – o kitoje pusėje už 3 kilometrų kyla nauji, modernūs, tarsi kokiame didmiestyje. O paveldu pripažinti pastatai – kaip miesto bažnyčia užkeliami ant ratų ir pervelkami! Tiesa. Visas procesas nuo to, kai pastatai uždaromi, iki vėl atidaromi naujoje vietoje, irgi trunka ne vienerius metus ir ne pigesnis, nei griovimas ir perstatymas. Į pačią kasyklą vyksta ekskurijos, bet, kaip ir daug ką ten, verta užsakyti iš anksto.

*Nuvažiavau iki Abisko, garsėjančios kaip viena geriausių vietų pasaulyje stebėti šiaurės pašvaistę dėl dažnai giedro dangaus. Labai norėčiau pakilti ten lynų keltuvu ant kalno ir išvysti žaliąsias šviesas danguje. Deja, lynų keltuvas turi prastą reputaciją: dėl vėjo, speigo dažnai jį uždaro, o pinigų negrąžina (pakeičia pakilimą keltuvu pasivaikščiojimu papėdėje, bet tai juk ne tas pats). Dėl to nepirkau iš anksto, bet atvykus bilietai jau buvo išparduoti (kita vertus, buvo debesuota, tad nežinia, ar pašvaistę būtume pamatę iš ten).

Pagaliau, būtent Kirunos apylinkėse radau geriausią variantą nakvynei stikliniame iglu, pigiausius ir paprasčiausius skrydžius iš Vilniaus (per Stokholmą). Patirtį dar „paskaninio“ samių (o dabar labiau turistų) kaimo Jukkasjärvi (kuriame yra ir ledo viešbutis) sena bažnyčia su spalvingu samių stiliumi nutapytu Kristumi (net elniai nukryžiavimo scenoje yra), gretimas samių muziejus, lynų keltuvas ant Luosavaros kalno (buvome vieninteliai ten kėlęsi be slidžių)…

Kokios alternatyvos Kirunai? Iš Lietuvos lengviausiai pasiekiami Šiaurės oro uostai: Trumsė (Norvegija), Longjerbjenas (Svalbardas), Reikjavikas (Islandija), Kitila (Suomija).

Šiaurės pašvaistė – kelionių į Šiaurę pažiba

Nors šiaurės Švedijoje įdomybių daug, labiau už viską pribloškė Šiaurės pašvaistė. Tai nepakartojamas reginys, „okupuojantis“ visą dangų. Sunku jį su kuo ir palyginti…

Todėl nuskristi į Šiaurę tikrai verta – ir verta keliauti tokiu metu ir taip, kad galimybės pamatyti Šiaurės pašvaistę būtų maksimalios. Nes ten brangu, šilumos mylėtojams – nemalonu (nors tinkami rūbai diskomfortą naikina), tad labai verta jau ten išsiruošus „nusiraškyti“ ir tą unikaliausią kelionių į Šiaurę vaisių.

Kita vertus, Šiaurė žavi ne tik ja, ten – kitoks Šalčio pasaulis… Ryte -27 Kirunoje. Skrydis į Stokholmą – Stokholme -10, atrodo “kaip šilta”. Tada – Vilnius, kuriame 0, dar balta, bet sniegas tirpsta. Net striukės nesirengiu, nešuosi rankose – per šilta. Lietuvos klimatą irgi kitaip įvertini grįžęs ne iš šiltų tropikų…

Komentarai

Budapeštas – toks ypatingas, kad po daugelio trumpų apsilankymų, nutariau grįžti ilgesniam laikui.

Kodėl manau, kad šis miestas – vienas gražiausių ir įdomiausių Europoje? Visas ypatingas jo vietas ir patirtis sudėjau į vieną straipsnį…

Budos ir Pešto didybės viena už kitą gražesnės

Kokia būtų viena vieta, kurioje Budapešto dvasios daugiausia? Prispaustas prie sienos ištarčiau: Žvejo bastionas ant Budos kalno. Nes kai stovi jo viršūnėje, tau už nugaros – Budos senamiestis su Motiejaus bažnyčia, Budos pilimi. O prieš akis – galingas Dunojus ir įstabūs vaizdai į Peštą. Kadaise ties Vengrija susidurdavo du pasauliai – valdomi krikščionių ir musulmonų – o Budos įgula stebėdavo žemumas, ar neateina priešai. Kadaise Buda ir Peštas buvo atskiri miestai. Ir ligi šiol jie turi savo veidus, vienas už kitą gražesnį.

Buda – kalvota, o Peštas – lygus. Budos senamiestyje – viduramžiškai ankštos gatvelės, kur ribojamas automobilių eismas, o Pešte – ilgi, tiesūs bulvarai, gigantiški puošnūs daugiabučiai-rūmai, statyti XIX-XX a. sandūroje. Tada buvo Budapešto – ir Vengrijos – aukso amžius. Tada Vengrija iškovojo autonomiją nuo Austrijos ir siekė, kad Budapeštas prilygtų Vienai. Tada pastatė vieną didžiausių pasaulyje parlamentų, pranokstantį net Londono. Tada – 1896 m. – įrengė Varosliget parką su viduramžiškai pasakiška Vaidahuniado pilimi. Ir pirmąją metro liniją žemyninėje Europoje, tarp kurios stotelių metalinių kolonų dar galiu pasijusti it grįžęs šimtmečiu atgal. Visa tai sukurta Vengrijos tūkstantmečiui – mat būtent 896 metais vengrai, „paskutinė Europos tauta“, galutinai nustoję būti klajokliais, įkūrė savo valstybę…

Bet man net labiau nei garsiausieji Pešto pastatai aną didybę atskleidžia eiliniai daugiabučiai, kino teatrai, universalinės parduotuvės, mokyklos. Lietuvoje tais laikais nebent bažnyčios statytos tokios didžiulės – o ten kiekvienas pastatas toks. Labai smagu vaikštinėti užvertus galvą į bareljefus, į vengrų mitologijos įkvėptas skulptūras fasaduose, į spalvingomis Zsolnay plytelėmis puošus stogu. Kai daugelis gatvių gerokai per siauros aukštiesiems pastatams, tuos stogus normaliai mato nebent paukščiai (ir dronai) – bet joks save gerbiantis Vengrijos aukso amžiaus architektas nebūtų palikęs jų neišbaigtų vien dėl šito… Net senosios „apleistos“ reklamos, kabančios pagrindinių Pešto prospektų daugiabučių, traukia akį. Šiuolaikinės reklamos, uždengusios ištisus fasadus, net langus, tiesa, erzina.

Labai mėgstu Budapešte apsistoti Airbnb viename tų vengriškos secesijos stiliaus pastatų, kuriais garsieji Vengrijos architektai Iodionas Lechneris [Ödön Lechner], broliai Vago, bandė “nukirsti” Vieną, Paryžių ir praeities didybę. Štai kartą savaitei apsistojome šešių aukštų Gutenbergo pastate, kurį 1907 m. pasistatė Budapešto spaustuvininkai. Viskas ištobulintai – grindyse pastato herbai, vitražai duryse, lauko koridoriai su durimis į butus… Aišku, istorija viską „mėtė ir vėtė“ – 1948 m., kai Vengriją valdė komunistai, 38 prabangūs butai išdalinti į mažus siaurus, puošniojo teatro nebėra, fasadas aptrupėjęs… Kai koks nors miestas teturi vieną tokį didingą pastatas, jis puoselėjimas, bet kai Budapešte tokių tūkstančiai – visiems dėmesio neužteks. Bet užtat gali pasijusti atradėju – smagu, kad ir tik vienas buto kambarys buvo šildomas…

Budapeštas vis dar diktuoja Europos madas

Tų senųjų pastatų Budapešte tiek daug, kad daugybė iki šiol iš viso apleisti. Ypač buvusiame Žydų gete netoli didžiausios Europoje sinagogos. Daug žydų išžudyti per holokaustą, kiti paskui emigravo į Izraelį, o ten gyvenę vengrai irgi apleido tą trupantį rajoną…

Bet po to, kai 1989 m. Vengrija išsilaisvino iš diktatūrų pančių, tasai rajonas atgimė naujai, netikėtai. Apleisti daugiabučiai vienas po kito virto… griuvėsių barais, (romkocsma, „ruin bar“). Naujieji tokių pastatų, kaip legendinis Szimpla Kert, šeimininkai nieko neremontavo – tiesiog prinešė visokių senų baldų, rakandų, išmestų daiktų – ir ėmė prekiauti gėrimais. Iš pradžių, ~2002 m. Vengrijoje, tokį išradingumą diktavo ir skurdas – bet dabar tai tiesiog mada. Kiti Vengrijos miestai, net kitos Europos šalys ją mėgdžioja, o turas po Budapešto „griuvėsių barus“, jų slaptus kiemelius ir praeities vaiduoklių kupinus kambarėlius – keliautojo-pramogautojo, bernvakarių, mergvakarių kelionės į Budapeštą ašis. Spalio mėn. nuėję į Szimpla Kert radome jį tokį sausakimšą, kad net nelabai malonu būti… Bet pasiūla didelė: kitame „griuvėsių bare“ jau iš pradžių buvome vieninteliai svečiai, į LEDais nutviekstą apgriuvusį kiemą mus priviliojo tokiomis nuolaidomis gėrimams, kad išėjo pigiau, nei parduotuvėje…

Būtent Budapešto Žydų rajono pigiuose apleistuose rūsiuose atsirado ir pirmieji pasaulyje pabėgimo kambariai – dar ~2010 m. juos įrengė vienas vengras, žaisdavęs tokius žaidimus kompiuteriu. Kai pirmą kartą apie juos išgirdau, norėjau keliauti į Budapeštą vien tam, kad išmėginčiau šią pramogą – tačiau neprireikė, nes jau 2015-2017 m. pabėgimo kambarių Lietuvoje atsidarydavo po vieną per savaitę. Ir tai tikrai ne pirmas „pasaulį sudrebinęs“ vengrų išradimas: 1974 m. vengras Ernio Rubikas išrado Rubiko kubą, iki šiol populiarų Budapešto suvenyrinėse. Sakoma, taip tapo pirmuoju Rytų bloko milijonieriumi, nes pardavė idėją į Vakarus.

Galima sakyti, kad net vandens pramogų parkai išrasti Budapešte – du didieji Sečenis ir Gelertas čia jau per 100 metų tūkstantinėm miniom traukia vietinius ir turistus. Tik ten pliuškenamasi ir kaitinamasi ne tarp plastikinių vandens atrakcionų, o didingiausios architektūros rūmuose. Sečenyje dauguma baseinų lauke, Gelerte – viduje, bet visų vandenys šilti arba karšti. Natūraliai, mat Budapeštas stūkso virš gausybės vandeningų olų.

Budapeštas ir Vengrija visad mane žavėjo tuo išradingumu, gebėjimu rasti „savo kelią“ net šiais laikais, kai Vakarų pasaulis supanašėjęs, visi kopijuoja kelis „centrus“, kaip kokį Londoną ar Los Andželą. Tik nedaug šalių geba kurti naujas idėjas ir tradicijas ir dauguma jų Azijoje – Japonija, Pietų Korėja. Maža 9 mln. gyv. Vengrija čia tikrai muša „aukščiau savo svorio kategorijos“, tarsi kokia „Europos Japonija“. Ir senųjų kultūrinių išskirtinumų čia gausu: pavyzdžiui, pavardės rašomos prieš vardą, o sudėtinga kalba (18 linksnių!) nėra nė kiek gimininga jokių aplinkinių šalių kalboms, mat vengrai, kaip klajokliai, tik ~900 m. po Kr. atjojo iš Azijos stepių ir „su visam“ pasiliko vidurio Europoje, slavų ir germanų apsupty.

Vienas naujų Budapešto “polėkių” – žavios natūralaus dydžio žmonių skulptūros ir miniskulptūrėlės, kurių ieško tie turistai, kuriems “standartinių lankytinų vietų” nebepakanka.

Tarptautinis ar tautinis Budapeštas?

Vengrija – viena patriotiškiausių Europos šalių. Čia galingos tautinės minties partijos, pasisakančios prieš masinę imigraciją, iš užsienio ateinančių idėjų diegimą ir už tradicijų saugojimą.

Tačiau Budapeštas – stebėtinai tarptautinis. Gerąja preasme. Čia – puikiausi visokių virtuvių restoranai. Dešimtys vietų paragauti neapolietiškų picų ar korėjietiškų kimči džigė, įvairių indų ar Kinijos regionų virtuvių. Turbūt geriausias miestas Europoje išragauti pasaulio virtuves už prieinamą kainą ir autentiškai! Už kiekvieno tokio restorano, parduotuvėlės stovi imigrantų šeimos. Bet dirbančių, triūsiančių – o ne besitikinčių pašalpų. Jie Budapešte laukiami ir čia dar nėra su imigrantų rajonais Vakarų Europoje siejamų blogybių: nesaugumo, nedarbo. Imigrantai, gėjų klubų daug, net narkotikai buvusiame žydų rajone – to Budapešte yra, bet tai netapę kažkokiom „neginčytinos politinės tiesos vėliavom“, kaip kai kur kitur Europoje.

Bet vengrų virtuvė irgi laikosi stipriai – itin riebūs langošai (tokios „vengriškos picos-čeburekai“), Töltött Káposzta – tarsi balandėliai su raugintais kopūstais ir, aišku, guliašai – tiesa, guliašais čia vadinama sriuba, o tai, kas pas mus vadinama guliašu, yra piorkioltas. Visur gausu paprikos. Taip pat gėrimai – ne tik vietinis geras ir pigus Tokajaus vynas “uždominavęs” visus kitus, bet nepasiduoda stiprus “naminis” brendis palinka, kartusis unikumas.

Visoje Europoje Vengrija garsėja gyva tautodaile. Klesti vengriški šokiai, muzika – ir vengrų, ir čigonų, kurių grupes dar nuo Budapešto aukso amžiaus įprasta samdyti šventėms.

Vengrų kultūra persmelkta tokiu liūdesiu. Jį įkūnija tragiško likimo budapeštiečio Režo Šešešo daina “Szomorú Vasárnap”, dėl gausybės jos tariamai įkvėptų savižudybių vadinama “vengrų savižudžių daina” ir parinkta kaip “Šindlerio sąrašo” filmo garso takelis. Kaip sako patys budapeštiečiai, „mes juk pralaimėjome du pasaulinius karus ir dvi revoliucijas“. Bet Budapeštas vis atsistodavo ant kojų. 1848 m., po šimtmečių turkų ir austrų valdžios, vengrai sukilo už nepriklausomybę – pralošė, bet užtat 1869 m. gavo autonomiją, Budapeštas virto viena gražiausių Europos sostinių. Vengrai pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį kartą ir neteko 70% žemių, bandė jas atsiimti per Antrąjį pasaulinį karą kovodami Hitlerio pusėje – pabaigą numanote… Tada įsigalėjo žiaurūs sovietų diriguojami komunistai – 1956 m. vengrai prieš juos sukilo patys pirmieji, net sugebėjo užimti Budapeštą, bet tada atvyko sovietų tankai. Revoliucionierių masinių kapaviečių šiandien pilnos Kerepešio kapinės ir Naujosios kapinės – abiejose po paminklą jiems pastatė ir lietuviai, regėdami Vengrijos kovą prieš komunizmą kaip lietuvių kovos prieš sovietus veidrodį. Naujosios kapinės – šalia pat kalėjimo, kur kalinti ir žudyti revoliucionieriai. Ant paminklų surašytas aukų amžius – daugybė “revoliucionierių” buvo vaikai, o baisiausių to laikmečio istorijų galėjome pasiklausyti Teroro muziejuje.

Ir visgi numalšinus revoliuciją prie Vengrijos vairo stojęs Janošas Kadoras negrąžino stalininių žiaurumų, stojo „guliašinis komunizmas“: Budapeštas pagarsėjo kaip „linksmiausia vieta anapus Geležinės uždangos“, vengrai turėjo galimybę keliauti į Vakarus, o 1987 m. Budapešte net koncertavo „Queen“.

Tokia vis pasikartojanti istorija: užsienio jėgos mėgina Budapeštui ką primesti, Budapeštas tarsi „palaužiamas“, bet galiausiai vis tiek „padaro savaip“.

Budapeštas ne tik kuria, bet ir saugo. Čia – ir daugiau XIX-XX a. sandūros pastatų nei kitur Europoje. Ir kulkų žymės nuo pat 1956 m. revoliucijos jų fasaduose. Ir net komunistinės sistemos fragmentai, sunykę kitur. Štai močiutė pasakodavo, kad „vaikystėje ji dirbo vaikų geležinkelyje Vilniaus Vingio parke“ – tokių geležinkelių Sovietų Sąjungoje ir aplink būta virš 50, bet daugelis uždaryti. O Budapešte pravažiavome ilgiausiu vaikų geležinkeliu pasaulyje – virš 11 km Budos kalvomis. Net nežinojome, kaip reaguoti – ir keista, ir linksma matyti uniformuotus dešimtmečius ar keturiolikmečius palydovus, bilietų pardavėjus, net stočių viršininkus, švilpuku palydinčius kiekvieną siauruką (tik mašinistai suaugę)… Tai prasidėjo kaip tokia pionieriška alternatyva skautų laužavedystei, bet pergyveno ir patį komunizmą. Kaip ir džeržgiantis lynų keltuvas, nuo kurio „skraidančių kėdžių“ atsivėrė nuostabi Budapešto panorama, kaip ir 1874 m. geležinkelis, kad neriedėtų atgal, sukantis krumpliaratį per trečiąjį bėgį, kaip ir Mementų parkas, kur suvežtos sovietinės skulptūros ir gali pamatyti geležinių Stalino batų kopiją (skulptūrą nudaužė per 1956 m. revoliuciją).

Aišku, tas „gebėjimas išsaugoti“ traukia turistų minias, Budapeštas karūnuoja net Kinijos keliautojų „6 Europos šalys per 10 dienų“ tipo ekskursijų maršrutus. Deja, tai reiškia išpūstas svarbiausių vietų kainas. Įėjimas į kokią Šv. Stepono bažnyčią (kurioje – garsioji sudžiūvusi pirmojo Vengrijos karaliaus ranka), Didžiąją sinagogą ar Požeminę ligoninę / šaltojo karo bunkerį (Hospital in the rock) kainuoja daugiau, nei kainuotų net Vakarų Europoje, brangesni pasirodė ir kalėdiniai turgūs. O Niujorko kavinė mažai lygių Europoje turi ir interjero puošnumu, ir kainomis. Bet, nepaisant to, prie jos nuolat nutįsusios eilės ir net kabo siūlymas susimokėti papildomai, kad staliuką gautum be eilės…

Laimė, daugelį vietų spėjau aplankyti dar kai Budapeštas nebuvo nugultas turtingų turistų, o ir dabar didžiosios kainos apsiriboja keliomis vietomis – maistas, restoranai Budapešte pigesni, nei Vilniuje.

Likusi Vengrija ir minibudapeštai

Mažai Europoje tokių „vieno miesto šalių“, kaip Vengrija. Budapešte – 2 mln. gyv., o antrame pagal dydį Vengrijos mieste Debrecene – vos 200 tūkstančių… Iki Pirmojo pasaulinio karo Vengrija buvo tris kartus didesnė, joje buvo ir Zagrebas, Bratislava, Subotica, Tirgu Murešas, bet šiandien visi tie miestai – anapus Vengrijos sienų, nors kai kuriuose tebegyvena daug vengrų, kurių padėtis kaitina tarptautinius santykius su tomis valstybėmis.

Vengrijos gamta irgi „ne stebuklai“ – dažnas vengras girs savo „Didžiąją lygumą“ (Puszta) rytuose tarsi ten būtų kokie laukiniai Vakarai, su atšiauriom žiemom ir „beveik kaubojais“ raiteliais – bet šiaip jau ji ne ką tesiskiria nuo Lietuvos. Kalnų Vengrijoje nėra, jūros krantų – irgi, tik „vengrų jūra“ Balatono ežeras, pasaulio mastu ne toks ir didelis.

Taigi, net knygos turistams apie Vengriją paprastai bent 50% turinio skiria Budapeštui. Ir suprantu kodėl. Keliaujant po kitus Vengrijos miestus niekad neapleido jausmas – „Čia kaip Budapeštas, tik visko daug daug mažiau – mažesni gražieji pastatai, mažesni senamiesčiai“. Ir net kai kurios gražiausių Vengrijos vietų anapus Budapešto labai lengvai pasiekiamos iš jo: už 20 km į šiaurę palei Dunojų gražusis Sentendrės senamiestis, už 45 km prie Slovakijos sienos – Estregomas su savo „pirmąja Vengrijos bažnyčia“. O pakeliui į tą pusę – Budapešto dalis Obuda su romėnų griuvėsiais kurie, tiesa, po kelionių į kokią Italiją ar Artimuosius rytus kiek nuvilia.

Dunojaus slėniu važiavome automobiliu, bet galima ir priemiestiniu traukiniu, ir plaukti laivu. Pilnos Budapešto krantinės didžiųjų upių kruizų laivų, net žiemom zuja lagaminais nešini turistai: kruizas Dunojumi, kai iš kajutės balkono ramiai sau stebi nuostabius krantus, išlipi vis kitame žaviame paupio mieste – viena tų Europos didžiųjų kelionių, raktas į kurią šiandien – irgi Budapeštas, lengvai pasiekiamas lėktuvu, pigiais skrydžiais…

Jei ir neturi laiko daugiadieniam upių kruizui, tiesiog būtina bent paplaukioti po patį Budapeštą. Vakarinis plaukimas Dunojumi, kai vienoje pusėje regėjau apšviestą Budos kalną, kitoje – dar ryškiau žibantį didingąjį parlamentą ir Pešto daugiabučius, o viršuje – senuosius Budapešto tiltus, kaip liūtų skulptūrom išdabintas 1849 m. Sečenio tiltas, tikriausiai – įspūdingiausias gyvenime toks poros valandų plaukimas upe per miestą.

Sunku net išvardyti visas Budapešto galimybes. Viena jis pasiūlo istorijos ar architektūros mylėtojui, kitą – siekiančiam pigių pramogų, trečią – ieškančiam šiuolaikinės popkultūros ištakų. Čia gali rasti ir vienas geriausiai likusių tautinių tradicijų, ir maloniai pabūti tarptautinėje didmiesčio dvasioje – su pliusais ir be minusų. Todėl į Budapeštą norisi sugrįžti vėl ir vėl, ir čia vis randu ką naujo…

Komentarai

Ar tikrai žinote visas Europos šalis? Taip? O ar girdėjote Džersį, Gernsį ir Meną?

Visi šitie trys kraštai pavaldūs Didžiosios Britanijos karaliui, tačiau jie nepriklauso nei Jungtinei Karalystei, nei Didžiajai Britanijai. Jie turi savas vėliavas, pinigus, kalbas, kriketo rinktines, interneto domenus ir visai atskirą istoriją.

Turi ir daug įdomybių: didžiausius Europoje potvynius ir atoslūgius, vienus galingiausių nacių įtvirtinimų, keisčiausius įstatymus bei senovines transporto priemones – nuo garvežių iki arklinių tramvajų. Kai keliavau po šias šalis, skyriau joms po 1-2 dienas, bet atsidūrus ten norėjosi pasilikti ilgiau!

Džersis – prasiveriantis vanndenynas ir nacių tuneliai

Džersis man buvo pirmoji aplankyta „Britų karūnos valda“ (taip oficialiai vadinamos šios kolonijos). Pasitiko lietum. Laimė, ne audra ir ne rūku: audros „sustabdo“ keltus, o dažnas rūkas – lėktuvus, tad rinkdamasis kelionės būdą loši loterijoje – girdėjau daug pasakojimų, kad kelionė į Džersį ar Gernsį dėl oro žlugo.

Džersyje ir Gernsyje laivai turi paisyti dar vienos stichijos – atoslūgių. Čia jūra du kartus per parą atsitraukia tiek, kad visi laivai guli ant dugno, žmonės ten vaikšto, privažiuoja automobiliais, ir gaudo žuvis, „užstrigusias“ atlikusiose balose! Atoslūgio metu piečiausio Džersio taško (La Rocque) molas atsidūrė tokioje „mėnulio dykumoje“, kurios kitoje pusėje stypsojo Seymour bokštas. Po kelių valandų jis jau styrojo iš jūros, 2 kilometrai nuo kranto!.. Kiekviena Džersio ir Gernsio pakrantė turi du veidus, nelygu kada ten nueisi, ir man tai vienas stipriausių atsiminimų iš Britų „karūnos valdų“!

Tai – didžiausi atoslūgiai Europoje, potvynis ir atoslūgis skiriasi iki 12 metrų! Pavojinga. Ženklai įspėja einant dugnu skaičiuoti laiką. Prie La Corbiere švyturio – kelias į kurį, kai ten atėjome, skendėjo jūros dugne – atminimo lenta pagerbia žmogų, kuris žuvo mėgindamas išgelbėti kitą žmogų, kuris, kylant jūrai, įstrigo ant staiga salele virtusios kalvos…

Prisėdau ant suolelio, pažiūrėjau tą nuostabų peizažą… Ko jau ko Džersyje ir Gernsyje netrūksta – tai suoleliai su nuostabiais vaizdais. Ant dažno jų kabo lentelės žmonių, mėgdavusių ten sėdėti, atminimui. Taip mirusius gimines pagerbia džersiečiai! Krantai nuostabūs. Pavyzdžiui, takas prie Velnio duobės, kuri, tiesa, tąsyk nesispjaudė bangomis.

Kita Džersio ir Gernsio „pažiba“ – nacių įtvirtinimai. Tai buvo vienintelės Britų Imperijos salos Europoje, kurias per Antrąjį pasaulinį karą okupavo nacistinė Vokietija. Ir ne šiaip okupavo: kadangi tikėjosi britų kontrpuolimo, prisiuntė čia tiek karių, kad jie sudarė penktadalį Džersio gyventojų… Ir apsėjo krantus “Atlanto siena”: galingais betoniniais įtvirtinimais, bunkeriais, artilerijos postais: pasuki siauru keliuku už kampo ir štai išnyra koks keturių aukštų betono luitas, iš kurio diriguota priešlaivinės artilerijos ugnis. Karo likimas išsisprendė kitur – bet įsitvirtinusi vokiečių įgula Džersyje pasidavė diena vėliau, negu visa nacistinė Vokietija! Tad išvadavimo diena čia – gegužės 9 d… Dabar visais įtvirtinimais galėjom laipioti, vaikščioti, viskas tuščia, ramu, žmonių nėra, puiki vieta pamąstyti…

O žingeidžiam įdomiausi Džersio Karo tuneliai. Net savo kelionės datą pakeičiau, kad ten patekčiau – mat jie, kaip ir daug kas šiose mažai lankomose salose, veikia tik vasarą. Tie karo tuneliai – tai milžiniška požeminė Antrojo pasaulinio karo vokiečių karo ligoninė, pastatyta ir karo belaisvių, suvežtų iš rytų fronto, rankomis. Muziejus atskleidžia to meto saliečių padėtį: Britanija apsisprendė Džersio ir Gernsio neginti, norinčius evakavo ir liepė anststoliu (bailiff) vadinamam šalies vadovui suktis pačiam. Ką daryti? Eksponatai kelia visokiausius klausimus, kurie nėra juodai/balti: „Ar priimtum saldainį iš vokiečių kario? Jis namie irgi turi vaikų ir jų ilgisi“ ir pan. Patirtys, kurių neturėjo pati Britanija, bet jau artimos mūsų kraštams… Ir tylaus pasipriešinimo istorijos: štai vietinio laikraščio redaktorius specialiai netaisydavo klaidų vokiečių jam primestuose straipsniuose, kad skaitytojai suprastų, jog rašė okupantai.

Karas ir gynyba – nieko naujo Džersiui ir Gernsiui. Jie nusėti senomis pilimis, kaip Orgueil pilis ar Elžbietos pilis, kuri potvynių metu pasiekiama tik laivais, o per atoslūgius – pėsčiom. Čia driekdavosi nuolatiniai Britanijos-Prancūzijos karo frontai. 1066 m. Normandijos (Prancūzijos pusėje) valdovas Viljamas Užkariautojas užkariavo visą Britaniją, pradėjo Britanijos karalių tradicija, kuri tęsiasi iki šių dienų. Tačiau pačią savo tėvoniją Normandiją vėliau tie Britanijos karaliai prarado, ją užėmė prancūzai. Išskyrus Džersį ir Gernsį! Šių įtvirtintų salų Prancūzija taip ir nesugebėjo perimti, nors jos prie pat Prancūzijos krantų. Taigi, jos liko vienintele senosios Normandijos dalimi, kurią iki šiol valdo senieji Normandijos kunigaikščiai! Gernsyje Britanijos karalius taip ir vadinamas – „Normandijos kunigaikštis“. Paprastai laikome, kad Džersis ir Gernsis – tarsi Britanijos kolonijos, bet iš tikrųjų išeina, kad labiau jau pati Britanija – Džersio ir Gernsio (Normandijos) kolonija…

Gernsis – atokumas, senovė ir turtai

Jei jau Džersis atrodė tolimas ir atokus, tai Gernsis – dar dvigubai tiek. Atmosfera skiriasi labiau, nei spėtum vien iš mažesnio Gernsio gyventojų skaičiaus (60 000, kai Džersyje 100 000). Į Gernsį nėra pigių skrydžių iš Londono, tad turistų dar mažiau. Kai kuriems tai – pliusas: Gernsio sostinės Sent Piter Porto pilyje sutikti seneliai, laukę kasdienio vidurdienio patrankos šūvio, sakė, kad tarp jų amžiaus žmonių Gernsis vasaros atostogoms populiaresnis, nes ne toks „trankus“…

Sent Piter Portas grožiu taip pat pranoko Džersio sostinę Sent Heljerį: pastarojoje daug pastatų nauji, ten yra pasaulinių greito maisto tinklų ir kito. O Sent Piter Portas toks senovinis, autentiškas… Tiesa, iš senų namų vitrinų boluoja visokiausių turto valdymo įmonių, advokatų, auditorių skelbimai… Visos šios „artimos Britanijos valdos“ garsėja kaip „mokesčių rojai“, čia pasaulio turtuoliai iškelia savo pinigus ir verslus. Nekilnojamojo turto agentūrų langų skelbimuose surašytos „paprastų namų“ kainos neleidžia tuo abejoti: kainuoja ir po tris milijonus svarų: kelis kartus brangiau, nei Britanijoje ar Prancūzijoje šalimais.

Toli praeityje liko laikai, kai šitos „salų šalys“ tebuvo tolimi žvejų ir ūkininkų kraštai, iš kurių jaunimas skubiai dumdavo šalin, o atklysdavo nebent kokie pabėgėliai nuo Prancūzijos politinių audrų, kaip rašytojas Viktoras Hugo, Sent Piter Porto Hotvilio name gyvenęs 14 metų. Kam neduoda darbo finansų pramonė, duoda tos finansų pramonės darbuotojai ir klientai, leidžiantys savo pajamas prabangiose Sent Piter Porto centrinės gatvės parduotuvėse, brangiuose restoranuose… Darbuotojai vis dažniau – imigrantai: net 10% gernsiečių sudaro portugalai, 2% – latviai…

Šiaip jau Gernsis ir Džersis kalbėjo prancūziškai, tiksliau vietiniu normandišku dialektu. Tik XX a. jį vis labiau „nukonkuravo“ anglų kalba, bet senoji tarmė ligi šiol liko gatvių pavadinimuose.

Gernsyje ir Džersyje daug panašumų, tad patirtis, kurių nespėjau išbandyti Džersyje, nesunkiai radau ir „kaimyninėje“ šalyje. Parsisiunčiau potvynio grafikus ir pėsti nuėjome į Lihou salą. Dugno takas tądien tebuvo atviras tris valandas. Kai kuriom dienom jis išvis neatsidaro – ištisai savaitei salelė ir jos „hostelis“ palei seno vienuolyno griuvėsius atskiriama nuo Gernsio salos.

Aišku, daug vaikščiojau ir nuostabiais aukštais krantais, kaip prie Žerbūro (Jerbourg) – tuo abi šalys žavios, savo panoramomis. Net Sent Piter Portas turi savąją Mignot plynaukštę su nuostabiu vaizdu žemyn. Ir nacių artilerijos bokštą MP3 aplankiau – kiekvienas aukštas vis kitai baterijai sakydavo, kur priešų laivas. Tiesa, prireikė ir sėkmės, ir atkaklumo: bokštas buvo atidarytas „trečiadieniais ir sekmadieniais nuo 14 iki 16:30“… Ir Les Caches fermą, kur mačiau tą senovinį Gernsį, nors jo aidai jaučiasi nuolat: siauri keliai, karts nuo karto jais prajojantys raiteliai….

Kai kas Normandijos salose (angl. Channel Islands – taip vadinami kartu Džersis ir Gernsis) net labai britiška – „pub‘ai“, rodantys Premjerlygą, dviaukščiai autobusai, Londono laikas, kairiapusis eismas. Savų futbolo rinktinių nėra, tad vietiniai gali rinktis už ką žaisti: Angliją, Škotiją, Velsą… Bet daug kas visai sava: neregėti .je, .gg, .im vietinių interneto svetainių domenai, o Britanijos vėliavų beveik neišvysi – tik savas.

Gernsio šaliai priklauso dar atokesnių salų grandinė: 2000 gyv. Oldernis, 550 gyv. Sarkas, 60 gyv. Hermas. Dažnas keliautojas, kaip Lihou salelėje sutikti lenkai, čia yra atradėjas, renkantis nežinomiausius Europos taškus, tad mažais lėktuvėliais skrenda ir tenai.

Menas – senovinių traukinių sala

Menas plyti į kitą pusę nuo Britanijos, nei Džersis su Gernsiu – vakarus. Ir jo istorija truputį kitokia: Meno nepasidalijo anglai su škotais, vėliau šalį valdė vietiniai lordai, kol galiausiai 1765 m. ją išpirko Didžioji Britanija – bet atskiros šalies statuso taip ir nepanaikino.

Ant autobusų, ant pastatų, net ant kovos su graužikais automobilio mačiau puikuojantis Meno vėliavos keistąjį simbolį: tris suaugusias žmogaus kojas. Net jo skulptūra pasitinka prie oro uosto. Prasmės niekas nežino, bet jis siejamas ir su svastika. Britanijos karūnos valdose viskas sena, labai sena. Meno parlamentas tynvaldas, kaip tiki meniečiai, seniausias pasauly, pirmą kartą susirinkęs 979 m. Įrodyta kad XIII a. – bet vis tiek vienas seniausių. Iki pat šiol įstatymai galutinai priimami parlamentarams susirinkus lauke ant tokio kalno.

Visose karūnos valdose gausu keistų papročių! Štai Džersyje ir Gernsyje tam, kad būtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, gali sukalbėti „Tėve mūsų“. Prancūziškai, su papildomais žodžiais. Juk čia nebuvo revoliucijų, okupacijų, viskas toliau teka Viduramžių vaga.

Bet žaviausi Mene man – antrąjį šimtmetį skaičiuojantys geležinkeliai! Vien dėl jų čia verta skristi. Kur kitur gali pasivažinėti arkliniu tramvajumi, garvežio traukiamu traukiniu su medinėmis kupė (Isle of Man Railway, 1873 m.), vienu pirmųjų elektrinių traukinių (Manx Electric Railway, 1893 m.)?.. Ir viskas čia ne tik „atrakcijos turistams“, tinklo ilgis virš 100 km, tuo naudojasi ir vietiniai, nors autobusai – tarp jų gražius vaizdus atskleidžiantys dviaukščiai – gal ir patogesni (bet nemažiau keisti: štai autobusui kerta tokį Fėjų tiltelį per garsiakalbius keleivių prašoma sakyti „Labas, fėjos!“).

Traukiniai pasiekia visas svarbiausias Meno vietas. Sostinę Daglasą su žavia pajūrio pastatų eile ir „prieglobsčio bokštu“ sudužusių laivų įguloms jūroje bei grupės Bee Gees statula – taip, ji kilusi iš Meno. Senąją sostinę Kastltauną, su įspūdinga Rušeno pilimi, kur gyveno Meno lordai. Garsiųjų TT motociklų lenktynių trasomis virstančius kelius. Laksio ratą, kurį sukdama upė išpumpuodavo vandenį iš kasyklų. Kur kitur pasaulyje gali atvažiuoti garvežio traukiamu traukiniu į… oro uostą? Būtent taip išvykome iš Meno.

Beje, Meno katės neturi uodegų – deja, garsiąsias Meno beuodeges per trumpą viešnagę tesutikome atvirukuose. O štai Gernsis garsėja geltonomis karvėmis.

Kaip patekti į Džersį, Gernsį ir Meną?

Meną, Džersį ir Gernsį nuo turistų masių saugo ir kliūtys patekti: ne, nėra labai sudėtinga, bet kitur paprasčiau, tad į Karūnos valdas užklysta tik atkaklesni keliautojai ir „kelionių sportininkai“.

Keliai yra du – laivu arba lėktuvu. Džersis ir Gernsis arčiau Prancūzijos, nei Britanijos – tad laivu galima keltis iš abiejų pusių: Prancūzijos Sen Malo uosto (netoli garsiojo Mon San Mišel vienuolyno) arba Britanijos Portsmuto (ir apylinkių). Laivai – greitaeigiai, plaukia 77 km/h, tad iš Prancūzijos plaukiama pusantros valandos, iš Britanijos ir 8 val.

Į Meną, tuo tarpu, plaukiama 3 val. iš Liverpulio.

Alternatyva – skrydis. Visur galima nuskristi iš Londono, į Meną pigiau iš Liverpulio. Skrydžių kainos labai varijuoja: kai keliavau aš, Džersis buvo pigiausias variantas, Gernsis – brangiausias.

Mes į Džersį ir Gernsį pasirinkome plaukti „trikampiu“ iš Prancūzijos: Sen Malas-Džersis, Džersis-Gernsis, Gernsis-Sen Malas. Kėlėmės su kemperiuku, tad reikėjo primokėti už aukštį, o ir šiaip keltai brangūs – bet tuomet nereikėjo vasaros sezono metu nepigių viešbučių ar autonuomos salose, išėjo pliusas. Grįžome anksčiau nei buvo būtina, kad dėl audros ar gedimo atidėtas laikas neujauktų tvirtų kelionės planų vėliau.

Į Meną skridome lėktuvu iš Liverpulio: juk įdomus transportas ten – patirties dalis, nė nesinorėtų to praleisti keliaujant automobiliu…

Ar grįšiu dar į Meną, Džersį, Gernsį? Prieš keliaudamas būčiau spėjęs, kad sakysiu „ne“, juk salos tokios mažytės, kad pakaks ir trumpos viešnagės… Bet pabuvus atrodo, kad dar daug ką praleidau – nors ir sunku būtų sudėti į žodžius, ką konkretaus… Tiesiog smagu būtų vien stebėti tuos didžiuosius potvynius ir atoslūgius sėdint ant nuostabių Gernsio ar Džersio pakrantės suoliukų, važinėti visomis keistomis Meno traukinių linijomis nusipirkus kelių dienų bilietą, įsijausti…

Komentarai

Baskijos nerasi jokiame Europos žemėlapyje. Ją valdo Ispanija. Bet Ispanijos vėliavų čia nedaug – o ir tos perbrauktos (ant lipdukų, agituojančių už Baskijos laisvę)…

Kirtus Baskijos “sieną”, pasikeitė daug. Greta ispaniškų iškabų ir kelio ženklų matėsi parašyti itin keista, nematyta kalba. Ši baskų kalba ne tik nėra ispanų kalbos tarmė – istoriškai daugiau bendro tarp ispanų ir lietuvių kalbų, nei ispanų ir baskų! Manoma, kad baskai – seniausia Europos tauta, čia įsikūrusi anksčiau visų indoeuropiečių…

Ir nors laisvės jie neturėjo ir neturi, kelionė į Baskiją smarkiai skiriasi nuo kelionės į Ispaniją.

Vėsūs, bet didingi Baskijos kurortai

Nors į Baskiją atvažiavome liepą, stereotipiniai ispaniški karščiai liko toli už nugaros – Andalūzijoje, Madride. Baskijos pakrantė – žalia ir vėsoka. Kurortai vos išsitenka siauram lygesniam plote tarp kalvų ir Atlanto vandenyno paplūdimių: siauros gatvės, aukšti pastatai. Didžiausias ir garsiausias – San Sebastianas, kaip ir daugelis Baskijos miestų, greta “valstybinio“ ispaniško, žymimas ir visai kitokiu baskišku vardu – Donostija.

San Sebastiano / Donostijos didingi viešbučiai ir brangūs pakrantės restoranai skaičiuoja virš šimtmečio. Bet žalių kalvų įrėmintas Konča (Kontxa) paplūdimys maudytis visai netraukė: vėsu, nors vidurvasaris… Visgi, pakrantės promenada ankšta nuo turistų, maudalių irgi buvo, kiti išsirengę „deginosi“ prieš už debesų pasislėpusią saulę. Ne, priešingai Andalūzijai ar Ispanijos saloms, niekas čia pilnų užsakomųjų reisų neskraidina – kaip į kokią Palangą ar Sopotą, suvažiuoja savaitgaliams žmonės iš aplinkinių kraštų. Baskai, ispanai. Daug skamba ir prancūzų kalbos, juk Prancūzija – išsyk anapus Pirėnų.

Priešingai nykiai vienodiems karščiausiems Ispanijos krantams čia – gausu istorijos. Viena įdomiausių vietų man – Biskajos tiltas-keltas prie Bilbao miesto. Sunku paaiškinti, reikia pamatyti: to tilto “kelias” driekiasi tik virš dalies upės! Taigi, viskas vyksta taip: kol „kelias“ jų pusėje, žmonės užlipa, automobiliai užrieda. Tada kelio platforma, nešama sunkių trosų, kelia keleivius į kitą pusę, tarsi keltas! Tiltą išrado Gustavas Eifelis, jis statytas 1893 m., jų pasaulyje niekad nebuvo daug, dabar liko vos keli. Tikslas – kad dideli laivai galėtų įplaukti į anais laikais pramonės apsuptą upę (tam trukdytų įprastinis tiltas), bet kartu kertantiems upę tiltu žmonėms nereiktų lipti aukštyn. Tiesa, dabar užlipau ir į viršų, ant visų konstrukcijų, ten – pasivaikščiojimo takas.

Baskų didmiestis Bilbao ir Gugenheimo efektas

Kadaise pramone turtingas didžiausias Baskijos miestas Bilbao XX a. smuko žemyn, tapo Ispanijos mastais nykiu užmiesčiu: senamiestyje yra gražių namų, bet kur Ispanijoje jų nėra?

Tačiau ~1997 m. jis staigiais smūgiais įsirašė į pasaulio turizmo žemėlapius. Garsiausiose pasaulio architektų studijose užsakė visą eilę drąsių architektūrinių eksperimentų: Santiago Kalatravos Zubizuri Zubia tiltas, Normano Fosterio metro sistema ar Alhodinga vyno sandėlis, perstatytas taip, kad ant jo stogo – baseinas stikliniu dugnu, o iš vestibiulio gali matyti braidžiotojų kojas ir plaukikų pilvus…

Bet visa tai tikriausiai būtų tik eilutės iššvaistytų lėšų lentelėse, jei ne tikrai pavykęs šūvis: Gugenheimo muziejus. Šis iš pirmo žvilgsnio atpažįstamas nenusakomos formos pastatas net įkvėpė atskirą terminą: Gugenheimo efektas. Kai vienas „superpastatas“ staiga „ištraukia“ miestą į turizmo olimpą.

Būtent pastatas. Kaip muziejus, Bilbao Gugenheimas „Google Maps“ ir panašiose sistemose vertinamas netikėtai prastokai. Tiesiog, turbūt, po tokio fasado, po nemokamai apžiūrimų skulptūrų lauke (“Maman” daugiakojo, fontanų, milžiniško šuns iš gėlių) tikiesi kaži ko, o visgi tai tik Niujorko Gugenheimo padalinys, didieji šedevrai – Niujorke, o Bilbao labiau garsėja laikinosiomis parodomis.

Pamplona – rizikingųjų bulių bėgimų miestas

Baskija baigiasi, bet Baskija nesibaigia… Oficiali Baskija sudaro tik dalį tos šalies, kur kalbama baskų kalba ir keliamos Baskijos – bei, solidarumo vardan, visos eilės kitų nepriklausomybės stokojančių šalių – vėliavos.

Baskų „šalyje“ – ir šiaurinė Navara, jos garsusis Pamplonos miestas, baskiškai – Iruna. Didžiąją metų dalį ten – tik „eilinis“ gražus senamiestis, bet liepos 6-14 dienomis į Pamploną nukrypsta visų pasaulio žinių laidų kameros, o vietiniai laikraščiai tam skiria kokį ketvirtį savo turinio. San Fermino festivalis – garsieji bulių bėgimai, kai kasryt gatvėmis paleidžiami šeši laukiniai buliai, o tūkstančiai nutrūktgalvių bėga nuo jų vengdami jų ragų ir kanopų – nors kai kurie, atrodo, specialiai lenda į „rizikos zoną“, muša bulius laikraščiais… Bėga ne tik kaimų bernai, bet ir vyrai ir moterys iš viso pasaulio: itin Pamploną pamilę… australai. Koks kas ketvirtas San Fermino metu Pamplonoje sutiktas turistas buvo iš tolimosios Australijos. Jie net papildomų girtų pramogų ten išrado, kaip šokinėti nuo Navarreria (bask. Nabarreriko) fontano į gaudančių draugų rankas. Irgi būna aukų, “naujai iškeptų” neįgaliųjų…

Bet San Ferminas – ne tik bulių bėgimas! Miestas pasikeičia. Kone visi vietiniai ir turistai tą savaitę vilki baltais rūbais su raudonais akcentais – bėga jie ar nebėga. Kodėl? Niekas nebeatmena, tokios senos tos tradicijos.

Bėgimų metu buliai genami į koridos areną – o ten juos erzina ir kartais „ant ragų paskraido“ dar kitos nutrūktgalvių ordos (jas stebi bilietus specialiai tam įsigiję turistai). Vakare vyksta tikra korida – buliai ceremoniškai nužudumi taikliu dūriu į galvą. Aišku, ir kasnakčiai fejerverkai, išgertuvės iki ryto, gigantiškų nešiojamų skulptūrų (Gigantes) paradai…

Ir visgi „stipriausia“, „unikaliausia“ adrenalino dozė – bėgimas nuo bulių. Net stebint iš balkono apėmė tikra įtampa, ore tvyrojo baimė, panika (ne veltui daugiau sužeistųjų sumindo ne buliai, o – parkritusius – „kolegos“ bėgikai).

Balkonus – tiksliau vietas balkonuose – turistams nuomoja eiliniai pamploniškiai ir tos vietos gali atsieiti šimtą, du šimtus, dar daugiau eurų! Viskas – vos už ~10 sekundžių, kurias trunka, kol buliai ir visa juos supanti svita prabėga ta siaura senamiesčio gatve. Na ir už pusantros valandos ruošimosi, policijos manevrų, bėgikų statymo į vieną „bandą“ kad paskui išsiskirstytų ir pasirinktų sau tašką nuo kurio bėgti. Šiaip ar taip, buliai juos pralenks, kiekvieno kova (ar ruletė) su buliumi tetruks keletą sekundžių, jei išvis buliai neprabėgs kur tolumoj ir paskui tie nutrūktgalviai savo draugams nesiskųs “bulių nė nemačiau” (girdėjau ir tokių!).

Bet žmonės perka vietas balkonuose, bėga, grįžta antrai dienai, kviečiasi draugus, metai iš metų keliauja San Fermino metu į Pamploną net iš Australijos. Daugybę sutikome kurie ten jau ne pirmą sykį. „Uždraustas, kitoks vaisius“ pakeri. Jei ne sena tradicija, to negalėtų būti, lauktų kritikos lavinos už elgesį su gyvūnais, už beprasmę mačistinę riziką ir medikų, pareigūnų, bei šiukšlių rinkėjų laiko eikvojimą. Bet čia tradicija, čia „taip buvo per amžius“, kaip viskas baskų krašte…

Jau virš tūkstantmečio per Baskiją teka piligrimų upės: visą šalį vagoja Šv. Jokūbo keliai. Pagrindinis “dvasiškiausias” prancūziškasis daugeliui ėjikų čia ir prasideda. Tie, kam Kelyje svarbiau žygis, gamta, „pramynė“ savus, pavydžiui Camino del Norte žaliosiomis pakrantėmis. Kuprinėtus – pavargusius, bet pakylėtus – piligrimus sutikdavome ir pajūrio uolų viršūnių serpantinuose, ir Pamplonos centre, nardančius tarp raudonai-baltų apgirtusių San Fermino šventėjų.

Tolstantis(?) Baskijos laisvės žiburys

„Baskija – tai ne Ispanija“ skelbia atsišaukimai paeiliui. Vien iš solidarumo pakabintų okupuotos Palestinos vėliavų mačiau daugiau, nei ispaniškų: visos „nelaisvos tautos“ baskams – likimo sesės. O kai vieno Baskijos miestelių bare žiūrėjau Europos futbolo čempionato finalą, kurį laimėjo Ispanija, negalėjau patikėti savo ausimis: ispanams įmušus įvartį vos pora žmonių kaip nors reaguodavo, po pergalės – jokių reakcijų išvis. Kai mušė ispanų varžovai irgi tyla – jiems tiesiog buvo tas pats, daug kas tik kartais žvilgteldavo į televizorių, tarsi būtų rodę kokį Okeanijos čempionatą… Ispanija baskams – užsienio šalis – ir gana priešiška. O tikroji baskų rinktinė – Bilbao „Atletico“ klubas, kuris iš principo neperka legionierių ir samdo tik užaugusius Baskijoje. Ir, nepaisant to, yra viena vos trijų komandų (greta pasaulio žvaigždynu pertekusių Madrido „Real“ ir „Barcelona“), nuo pat 1929 m. metų neiškritusi iš Ispanijos pirmos lygos (La Liga).

„Juodžiausias metas“ Baskijai buvo XX a. vidurys: net baskų kalba buvo ispanų uždrausta. Tuomet baskai sukilo už nepriklausomybę, o ETA judėjimo sprogdinimai skambėdavo per Europos žinias tarsi musulmonų teroristų išpuoliai šiais laikais. Bet laikai keitėsi, Ispanijos politika atlaisvėjo, baskų kalba atėjo į iškabas ir mokyklas, o pati Baskija dabar – turtingiausias Ispanijos regionas. Daugybei baskų to pakako tam, kad baigtų rizikuoti vardan „laisvės svajonės“ ir nepriklausoma Baskija, nepaisant visų gatvės lozungų ir grafičių, atrodo toliau nei anksčiau. Net pati ETA 2017 m. sudėjo ginklus. Stebėdamas baskiškus sumuštinukus pinčos ramiai valgančius vietinius ir turistus, dabar sunkiai galėtum patikėti, kad čia dar neseniai aidėjo sprogimai.

Rytų Europoje didžiosios Imperijos griuvo – Rusija, Osmanai, Austrija-Vengrija – net mažiausios tautos iškovojo laisvę. Vakarų Europoje gal žiaurumai buvo mažesni – bet turbūt todėl mažosios tautos iki šiol gyvena didžiųjų (anglų, prancūzų, ispanų) valdžioje. Genocidų, persekiojimų Vakaruose nėra – sakytų optimistas – galima gyventi, kam lieti prakaitą ir kraują? „Bet Baskija iš lėto skęsta“ – sakytų pesimistas. Gimstamumas – vienas mažiausių Europoje, ekonominė migracija – didžiulė. Praturtėjusioje Baskijoje vis daugiau ir „tikrų“ ispanų, ir afrikiečių nelegalų. Ir jie baskų kalbos nesimoko. Kam? Juk išmokęs ispaniškai, susikalbėsi ir visoje Ispanijoje, ir Lotynų Amerikoje, ir su visais „kaimynais baskais“, kurie vis tiek išmokomi valstybinės kalbos… O dar ta baskų kalba tokia sunki: priklausomai nuo apibrėžimo, 22 linksniai (daugiau nei kone bet kurioj kitoj kalboj)… Miestuose aplinkui girdėjau beveik vien ispanų kalbą ir tik vienoje kaimo degalinėje net į „Buenas tardes“ man atsakė baskiškai.

Ateitis, kurios bijoma – anapus sienos, Prancūzijoje. Ten – irgi dar Baskija. Bet jei Ispanijos Baskijoje baskiškai moka 55% iš 2 mln. žmonių, tai Prancūzijos Baskijoje – vos 20%. Prancūzijoje “visi prancūzai”, o prancūzai turi kalbėti prancūziškai. Ispanijos pusėje kelio nuorodos į Prancūzijos Baskijos sostinę seną jaukų Bajonės miestą – baskiškos „Baiona“, Prancūzijoje jau tik prancūziškos – „Bayonne“. Jei Ispanijos Baskijoje jaučiausi lyg patekęs į kitą šalį, tai Prancūzijos pusėje nežinodamas nebūčiau atkreipęs dėmesio.

Ką žada ateitis – niekas nežino, bet šiandien Baskija tikriausiai – pati tikriausia ir išskirtiniausia šalis tarp tų, kurios nepažymėtos jokiuose Europos žemėlapiuose. Ji įtakinga nuo neatmenamų laikų: baskų banginių medžiotojai kadaise dominavo pasaulinėje banginių rinkoje, o laikais iki romėnai visur pasėjo lotynų kalbą, baskai gyvavo didelėje šiuolaikinės Ispanijos, Prancūzijos dalyje.

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa
6. Baskija – seniausia Europos tauta
7. Korida Ispanijoje – viskas, ką reikia žinoti

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti