Lankau pasaulį

Iš visų komunistų valdytų šalių Slovėnija – pati turtingiausia. Dar Jugoslavijos laikais ji žvalgėsi pokyčių, o nuo baisiųjų karų ją “savo kūnu” uždengė Kroatija.

Stipri ne tik Slovėnijos ekonomika, bet ir įdomybės. Trumputė Adrijos pakrantė su apmūrytais siauragatviais italų pirklių miesteliais. Idiliškas Bledo ežeras. Tokios gilios olos, kad jose net driekiasi turistinis geležinkelis. Ir sostinė Liubliana – paprasti ir žavūs pagrindiniai šalies vartai.

Aplink šiuos didžiuosius perlus – kalvotas kaimiškas peizažas. Slovėnija – vienintelė ES valstybė, kur miestuose dar gyvena mažiau žmonių, nei kaimuose. Galbūt todėl net sostinėje neapleido jausmas, kad esu savotiškame užkampyje. O turistai šalį atrado tik neseniai.

Piranas ir venecijietiška pakrantė

Slovėnijos pajūris – vienas trumpiausių pasaulyje (47 km), bet kartu ir vienas mieliausių. Anapus įlankos už 100 kilometrų – Venecija. Tenykščiai dožai čia statėsi nuostabius miestelius siauromis gatvelėmis, laibomis bažnyčių varpinėmis ir puošniais rūmais.

Piranas atrodo it viena Venecijos salų, kažin kaip perplaukusi Adriją ir atsirėmusi į Slovėnijos krantus. Automobiliai čia paliekami dideliame priemiesčio parkinge, po senamiestį vaikštoma tik pėsčiomis. Kanalų su gondolom nėra – bet gatvės labai siauros, o Senamiesčio iškyšulį supa laivelių ir jachtų pilna jūra.

Kelionių knygos skundžiasi, esą Piranas toks užgrūstas turistų, kad gal geriau važiuoti į kaimyninį Koperį. Bet mes Pirane vaikštinėjome beveik vieni: ruduo daro savo. Gal todėl Koperis paskui nuvylė. Ten irgi siauros gatvės, puošnūs Venecijos pirklių pastatai – bet nesupa jūra, o Senamiesčio burtus išsklaido keli naujesni daugiaaukščiai. Portorožo istorinis kurortas didžiuojasi milžinišku 1909 m. viešbučiu, prieškariu vadintu “gražiausiu Adrijoje”.

Iki pat Antrojo pasaulinio karo ši pakrantė priklausė Italijai ir čia gyveno beveik vien italai (1910 m. 96% piraniečių buvo italai). Panašiai kaip vokiečiai iš Karaliaučiaus jie buvo “išprašyti”, jų žemes užkariavus komunistams – Jugoslavijai, kuri čia apgyvendino slovėnus. Senosios kultūros nemėginta “rauti su šaknimis”. Kaip pagarbos istorijai ženklas Slovėnijos pajūryje nuorodos rašomos ir itališkai, nors ta kalba kalbančių mažai belikę. Anuos laikus mena “padalintas miestas” Goricija: jo senamiestis likęs Italijoje, o jugoslavai pastatė savą Nova Goricą (dabar abi šalys Šengene, tad sienos nėra).

Į rytus nuo pakrantės, viename paprastų Slovėnijos kaimų Hrastovlėje – nedidelė bažnyčia, išoriškai įdomi nebent tuo, kad primena akmeninę pilaitę. Kol neužeini vidun (tam dar teko iš kaimo prikviesti prižiūrėtoją) ir nepamatai didžiulės 1490 m. Danse Macabre (Mirties šokio) freskos, rodančios, kaip mirtis išsiveda kiekvieną – nuo popiežiaus iki elgetos. Tai – nuostabus Viduramžių socialinių grupių paveikslas.

Bledo ežeras ir žymioji sala su bažnyčia

Važiuodamas per tvarkingus, tačiau labai žemiškus ir neišreklamuotus Slovėnijos kaimus nesitiki išvysti kažko “dangiško” – galbūt todėl tokie šalies perlai, kaip Bledo ežeras, šitaip pribloškia.

“Atvirukinių” vaizdų Blede nemažai: iš laivelio pakeliui į žymiąją bažnyčią saloje (pasiekiamą barokiniais laiptais), iš pačios salos, nuo pilies ant gretimo kalno.

Bledo ežerą supa to paties pavadinimo kurortas. Nauja jame nustelbė seną, bet netoli – istorinis Radovlicos [Radovljica] miestelis.

Tolyn į Vakarus, kylant į Alpes laukia atokesnis Bohino ežeras, viršum jo – Triglavo (“Trigalvis”) kalnas, pavaizduotas Slovėnijos vėliavoje ir esantis šalies simboliu (dažnai sakoma “Nesi slovėnas, jei neįkopęs į Triglavą”).

Slovėnijos olose – net geležinkelis

Beveik pusėje visos Slovėnijos vyksta karstiniai reiškiniai ir šalyje yra 10 000 olų – didžiausios jų savo stalagtitais ir stalagmitais kasmet žavi šimtus tūkstančių turistų.

Postojna – turbūt įspūdingiausia ola, kurią esu kur pasaulyje lankęs. Į daugumą olų gidai įveda, parodo pakraščius, geriausiu atveju paplukdo požemine upe ir pasako, kad ten, toliau, olos, menkai neištyrinėtos, driekiasi daugybę kilometrų. O Postojnoje pro tavo akis lėkte pralekia 5 kilometrai, mat čia važiuoji… atviru bestogiu traukiniu, primenančiu atrakcioną. Bėgiai įrengti dar 1872 m. tuo metu valdžiusios Austrijos-Vengrijos. Tiesa, net ir tai tėra penktadalis viso Postojnos gylio.

Postojnos pabaigoje – 10 000 žmonių talpinanti puikios akustikos natūrali “koncertų salė”, kurioje, be visų renginių, traukti 2013 m. Europos krepšinio čempionato burtai. Tokio dydžio požemiuose net yra endeminių gyvūnėlių, vadinamų olmais – primena žmogaus odos spalvos kirmėlę su kojytėmis (turistams pastatytas jų terariumas).

Netoli Postojnos – Predjamos pilis, pastatyta pusiau oloje, kurią išvydome jau sutemus, vis žaismingai ir paslaptingai mainantis apšvietimo spalvoms.

Liubliana: maža žavi sostinė

Slovėnijos sostinė Liubliana – mažesnė už Kauną (280 000 gyv.). Paeik truputį nuo paties centro – ir jau vienaukščiai namai, beveik kaimiškas gyvenimas.

Senamiestis nėra didingas, bet žavus. Jo širdyje – Trigubasis tiltas (Tromostovje). Kadaise paprastą ir seną jį miesto simboliu pavertė architektas Jožė Plečnikas, pristatęs greta du papildomus tiltelius pėstiesiems, sudarančius trikampį. Kaip ir Barselonos Gaudis, Plečnikas turėjo savo stilių kurį sunkiai su kuo supainiosi: svajingą, romantišką, savaip keistą. Jo projektų pilnas centras, Žalė kapinės.

Po Senamiestį vaikštinėjome su “nemokama” ekskursija (už arbatpinigius) – pastarosios ten dažnos ir populiarios, net viešbučiai pilni jų reklamų. Gidė pasakojo ne tik apie miestą, bet ir apie Jugoslaviją. Dažnam vakariečiui kelionė čia būna pirma į “Rytų bloką” ir ana “egzotiška” praeitis labai domina. Aišku, “Rytų bloku” Slovėniją gali vadinti tik dėl vyravusios socialistinės santvarkos, nes šiaip Jugolsavija buvo nusisukusi nuo Sovietų Sąjungos ir žmonės čia gyveno laisviau. Bet kam iš dar tolimesnių rytų Slovėnija ir tada, ir dabar atrodė “Vakarai”.

Gera šalis turiningam savaitgaliui

Liubliana – ne iš tų miestų, į kuriuos verta skristi savaitgaliui. Bet Slovėnija trumpo atokvėpio kelionei pasirodė puiki šalis: Piranas, Bledas, Postojna – labai stiprūs įspūdžių užtaisai. Tiesa, nors atstumai nėra milžiniški, visko taip greit “paragauti” galėjome tik išsinuomavę automobilį.

Kita problema – sudėtingas nusigavimas (skridome nusipirkę atskirus bilietus iki Šarlerua ir iš ten į Liublianą).

Todėl, matyt, Slovėnija dar ilgai nesutrauks lietuvių minių. Bet tiems, kam tai pliusas, o kelionės organizavimasis nėra vargas, tai netrukdys.

---

Visi kelionių po buvusią Jugoslaviją aprašymai

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje - naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas
9. Albanija: Azija Europoje

Komentuoti

Svalbardas – dažniausias pavadinimas kiekviename sąraše “Šiauriausi pasaulyje”. Šiame vos 2600 gyventojų turinčiame salyne – šiauriausias miestelis, šiauriausias muziejus, šiauriausias viešbutis, aukštoji mokykla, ligoninė, paštas, bankomatas… Ir šiauriausias pasaulyje keleivinis oro uostas – jo dėka Svalbardas yra artimiausia ašigaliui vieta, į kurią dar galima nuvykti be ekspedicijos.

Svalbardas – Norvegijos valda, bet ne Norvegija. Į jį turi teisių 42 valstybės (tarp jų – Lietuva), o rusai net pastatę savo gyvenvietes. Karingiausias pretenzijas į salyną reiškia pati Gamta: už miestelio ribų išeiti leidžiama tik nešinam šautuvu, nes gali užpulti baltieji lokiai.

Tokiuose ekstremaliuose planetos toliuose gyvenimo ritmas visai iškreiptas. Net liepą termometras retai rodo daugiau +7. Keturis vasaros mėnesius saulė nenusileidžia, o žiemomis tiek pat ilgai neaušta. Keliaudamas į Svalbardą pasirenki, ar jį nori pamatyti šviesiai, ar tamsiai.

Mes nusprendėme išjausti poliarinę naktį. Kalėdas, kurios čia, amžinojo įšalo žemėje, visuomet snieguotos, bet niekuomet baltos. Ten, kur pustomas snaiges apšviečia reti miestelio žibintai jos – gelsvos, kur žiba vien mėnulio pilnatis – pilkšvos, o kai danguje suplevena šiaurės pašvaistės – stebuklingai spalvotos.

Tuščia, šalta ir tamsi poliarinė naktis

Kituose šiaurės kraštuose poliarinė naktis tik šitaip vadinasi, mat apie vidudienį vis tiek tampa šviesiau. Saulė priartėja prie horizonto, dangus valandai-dviems pravaiskėja – įmanoma net be elektros skaityti. Paskui vėl sutemsta. Bet Svalbardo sostinėje Longjyrbiene gamta šitaip nebeapgaudinėja. Gruodžio pabaigoje ten tamsu nors į akį durk kiaurą parą. Mat miestelis plyti net 78 laipsniai šiaurės platumos. Palyginimui Oslas yra ties 59 laipsniais, Vilnius – ties 54. Svalbardas yra tiek pat šiauriau nuo Lietuvos, kiek Lietuva – šiauriau karštųjų Egipto kurortų.

Longjyrbiene gyventojų – maždaug 2000. Iš viso Svalbarde – 2600. O salyno plotas – kaip Lietuvos. Dėl rečiausiai gyvenamos šalies statuso jis konkuruoja su Grenlandija. Čia, kaip ir Antarktidoje, išvis gyventų tik mokslininkai – jei ne anglis. Būtent šachtininkams XX a. pradžioje įkurtas Longjyrbienas ir Svalbardo kaimai.

Šiandien Longjyrbieno kasyklos beveik tuščios – mediniai nebenaudojamo lynų keltuvo stulpai, bakūžės palei aplinkines kalvas virto savotišku praeities paveldu. Darbas persikėlė į Svegruvą. Ji – vos už 44 kilometrų, bet šachtininkai iš sostinės ten skraidinami. Visiškai neapsimoka tiesti kelių krašte, kurį gyventojams padalinus po lygiai kiekvienas gautų po 25 kvadratinius kilometrus(!) žemės.

Longjyrbienas – istorinis šachtininkų miestelis

Šiandien Svalbardas vis labiau gręžiasi į turizmą. 1995 m. įkurtas pirmasis viešbutis, 2006 m. renovuotas šiauriausias pasaulio muziejus. Jame – salyno istorija, jo sąsajos su idealistais skandinavų poliariniais tyrinėtojais. Štai švedas S. A. Andrė 1897 m. mėgino iš čia oro balionu kirsdamas šiaurės ašigalį pasiekti Kanadą (žuvo pakeliui). Iki pat 1920 m. Svalbardas oficialiai buvo niekieno žemė – tai paskutinis žmonijos įsisavintas pasaulio kraštas prieš “Didžiųjų užkariavimų” eros saulėlydį.

Užeidamas į viešuosius pastatus privalai nusiauti – ši tradicija liko nuo kasybos dienų, kai visa kas lauke būdavo padengta suodžiais, bet ir neprinešti sniego ji padeda.

Kitas vietines keistenybes norvegų valdžia pamažu naikino mėgindama paversti “privačią kasybos gyvenvietę” tiesiog labai atšiauriu miesteliu. Prieš porą dešimtmečių Longjyrbiene visus viešuosius klausimus tvarkė “Didžioji norvegų Špicbergeno anglies kompanija”; muziejuje net galima išvysti jos spausdintų Svalbardo banknotų. Dabar jau valdo renkama valdžia, atsiskaitoma Norvegijos kronomis. Tiesa, alkoholio talonai mums lankantis dar buvo likę.

Daugeliui Svalbardą pakelti sunku

Svalbardas yra šiauriausia žemė, turinti nuolatinių gyventojų. Bet retas čia pasilieka nuo mažens iki senatvės. Vidutiniškai norvegai Svalbarde praleidžia šešerius metus, kitataučiai – ketverius. Vos ketvirtis svalbardiečių salyne gyvena dešimtmetį ir daugiau. Ne kiekvienas išvis psichologiškai pakelia buvimą čia: mums pasakojo apie dirbti atvykusią mokytoją, kuri, vos išlipusi iš lėktuvo į naktinę Longjyrbieno pūgą, apsisprendė tuoj pat skristi atgal į Norvegiją.

Teoriškai bet kurios Svalbardo sutarties šalies pilietis gali čia imigruoti be vizos – net egiptietis ar afganas. Realybėje dauguma gyventojų norvegai, keli šimtai – rusai (konkuruodami dėl Arkties jie įkūrė atskiras gyvenvietes – vienoje net stūkso Lenino paminklas). Ir net dažnam jų čia per atšiauru. Tiesa, apie 3% gyventojų atvyko… iš Tailando. Kai žmonių taip mažai, pakanka atsikelti kelioms didelėms giminėms su draugais – ir tautybių statistika keičiasi iš esmės. Beje, sutikome ir lietuvę padavėją.

Svalbarde negimstama ir beveik nemirštama: nėščiosios devintąjį mėnesį praleidžia žemyne, sunkūs ligoniai irgi skraidinami tenai. Jei kas Svalbarde ir išleidžia paskutinį kvapą, jo kūnas vis tiek amžinojo poilsio skraidinamas svetur. Nes baltų kryžių kapinaitės vienos Longjyrbieną supančių kalvų papėdėje neveikia dar nuo 1950 m. – kažkam pasirodė nenormalu laidoti ten, kur lavonai dėl įšalo nepūva.

“Šiauriausias” – tai ištisa atmosfera

Jei nekreipti dėmesio į titulus “Šiauriausias”, Longjyrbiene tradicinių įdomybių mažai. Bažnyčia primena gyvenamąjį namą (jos priemenėje – kavinukė), prekybos centras – kelias parduotuvėles (atgyjančias tik apie vidurdienį), dar yra priemiesčio kasykla, meno galerija.

Tačiau epitetas “šiauriausias” nėra tik žodis. Tai – ištisa atmosfera. Kiekviena tų įstaigų, kiekvienas vietos žmogus visa savo esybe prisitaikę prie Šiaurės.

Čia – paskutinis žmonijos forpostas prieš dykas užšalusias arktines jūras, ir gamta neleidžia to pamiršti. Štai klampodamas per gilų šalikelės sniegą nuo vieno pastato prie kito, pakeliui sutikau du šiaurinius elnius (miestelyje!), mėginančius kanopomis pradaužyti įšalą ir rasti ten užsilikusios žolytės. Tarsi Dievas čia būtų sukryžminęs stebuklinę pasaką su tamsia distopija.

Pasiūlymai turistams taip pat paprasti, bet sykiu labai ypatingi. Sėdėjau priemiesčio trobelėje palei židinį, klausantis pasakojimų iš Svalbardo gyvenimo ir skanaujant elnienos sriubos, už medinių durų siaučiant pūgai. Klausiausi paskaitos apie šiaurės pašvaistes, vedama vietinio arktinių mokslų fakulteto studentės (deja, tikros auroros nesiplaikstė ore, nors Svalbardas – viena geriausių vietų jas pamatyti). Kitomis dienomis buvo siūloma pasivažinėti motorogėmis, vikšriniais autobusais, haskių kinkiniais. Kaip ir viskas, pramogos kardinaliai priklauso nuo sezono; žiemomis turistų iš viso labai mažai.

Svalbardo speigas saugo viso pasaulio augalų rūšis

Visgi viena Svalbardo vieta yra pasaulinės reikšmės. Ji aprašyta knygoje “100 vietų, kurių niekada neaplankysite”. Taigi, prašalaitis mato tik mistiškas žaliai švytinčias duris į kalną. Viduje – viso pasaulio sėklų saugykla. Jei kokia nelaimė ar liga sunaikintų ištisą augalų rūšį, pakaktų vėl pasodinti jos pavyzdžius iš Svalbardo saugyklos (amžinojo įšalo dėka čia jie šimtmečius ar net tūkstantmečius išliks nesugedę). Nuo 2006 m. jau sukaupta 4000 rūšių ir jų vis daugėja (mums lankantis 2008 m. buvo 187 000 sėklų pavyzdžių, dabar – beveik milijonas). Beje, įkurti šią saugyklą svariai padėjo Bilo Geitso labdara.

Svalbardas turi privalumų ir žmonėms. Vienas jų – saugumas. Longjyrbieniečiai nerakina nei namų, nei automobilių. Kur gi važiuotum nusivaręs kaimyno mašiną? Gal kils klausimas “Kam apskritai automobilis, jei juo niekad nenuvažiuosi daugiau ~7 kilometrų nuo namų, o miestelyje atstumai ne didesni 2 km” – bet net pusė šeimų automobilius turi. Tiesa, motorogių Longjyrbiene išvis beveik tiek pat, kiek žmonių.

Taip pat Svalbarde nereikia mokėti milžiniškų Norvegijos valstybinių mokesčių – tiesa, tai vos kompensuoja antkainius dėl atokumo: prekių kainos – vis viena norvegiškai didžiulės. Turistams dar viena kliūtis – reti skrydžiai. Kai kuriomis savaitės dienomis žiemą joks reisas išvis nenumatytas, o kitomis oro uoste leidžiasi tik vienas SAS (iš Trumsės) ar Norwegian (iš Oslo) lėktuvas. Galima tik įsivaizduoti, kokie izoliuoti tada jaučiasi vietiniai.

Beje, tiems, kurie apsisprendė likti Svalbarde, pats klimatas visai priimtinas: keista buvo matyti, kad vietinis restoranas turi ir… užsnigtus staliukus lauke. Taip, viduržiemis. Bet viduržiemis Longjyrbiene nėra toks tragiškai šaltas, kaip atrodytų pažiūrėjus į žemėlapį. Termometrų stulpeliai krenta iki beveik pastovaus -18, o visų laikų šalčio rekordas – nedaug baisesnis, nei Lietuvoje (-46, o pas mus -40). Viską lemia jūrinis klimatas ir šiltoji Golfo srovė. Jeigu ne ji, turbūt net didžiausi anglies telkiniai nebūtų verti brangiai ištveriamos žvarbos. Juk pietų pusrutulyje, kur šių klimato veiksnių nėra, būtent 78 platumoje užfiksuotas pasaulinis šalčio rekordas: -89 (vidutiniškai ten vasaromis būna -37, žiemomis -67).

Viena ypatingiausių pasaulio vietų

Po kelių dienų Svalbarde lipome atgal į lėktuvą. Virš pakilimo tako vėjas kone horizontaliai pūtė geliančiai šaltas snaiges. Toks šalto pragaro vaizdas.

Jis įsirėžė į atmintį ilgam. Kaip ir prabudimai rytais spartietiškoje dviaukštėje viešbučio lovoje, kai tik laikrodžio rodyklė ir retsykiais prabirbiančios motorogės liudydavo “išaušus” naują dieną. Ir suvokimas, kad nei tądien, nei rytoj kitaip nebus. O vietiniams tai ne “tamsos dienos”, tačiau “tamsos mėnesiai”.

Saulę išvydome dar negreitai – ir į Oslą, ir Rygą atskridome naktį. Kai kitą rytą, jau Vilniuje, pamačiau už lango šviesą, buvo net keista. Longjyrbieniečiai saulę išvydo tik kitų metų kovo pradžioje. Neabejotinai Svalbardas viena ypatingiausių aplankytų vietų – ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Europos salas

1. Europos salos: kurią pasirinkti kelionei? (įžanga)
2. Islandija: keturių stichijų šėlsmas
3. Madeira: visad šilta Europos pabaiga
4. Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas
5. Malta: arabų kryžiuočių sala
6. Sardinija: ramioji Italijos sala
7. Kipras: kitokia kelionė į Kiprą
8. Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia

Komentarai

Vienas pasiūlymų Namibijos turizmui plėtoti skamba taip: “Aptverti miestelius apsauginėmis tvoromis, o likusią žemę užleisti gyvūnams”. Ir tai – ne žaliųjų utopija. Juk Namibijos plotas didesnis už bet kurią Europos šalį (išskyrus Rusiją), o gyventojų – vos 2 milijonai. Jos dykumose ir stepėse turbūt pilna vietų, kur niekad istorijoje joks žmogus nestovėjo.

Nors visa Namibija safarių parku tikriausiai nevirs (juk tektų išpirkti fermas), ji ir dabar į tokį panaši. Važinėdamas atokesniais “magistraliniais” žvyrkeliais dažniau susitinki antilopę nei kitą automobilį. O Etošos nacionaliniame parke, kur į retas vandens duobes atsigaivinti suguža drambliai, zebrai, žirafos, karpočių šeimynėlės jausmas išvis nepakartojamas.

Tai, kad Namibija net Afrikos mastais – žmonijos menkai palytėtas užkampis – jos kozirinis tūzas. Kozirinis karalius – kolonijinė kultūra: iki 7% žmonių čia – vokiečių bei olandų palikuonys. Jie puikiai žino, ko reikia europiečiams, ir atvilioja pilnus lėktuvus Europos turistų, kuriems “gilyn į Afriką” dar būtų leistis baugoka.

Namibijos širdis – rančų dykros

Namibija – tai tūkstančiai kilometrų važiavimo per dykras, palei komercinių rančų tvoras. Kai kurios jų tokios didelės, kad net pasaulio žemėlapyje nebūtų vien taškeliai. Mažesni plotai mažažolės žemės bandų neišmaitintų.

Kas 100 ar 200 km pasitaiko koks dulkėtas kaimas – kaip Okahandža, su vienaukščiais kukliais namais ir pamirštu “Gott Mit Uns” paminklėliu vokiečių kolonijiniams kariams. Kartais rodyklės pasiūlo išsukti daug dešimčių kilometrų į šalį, kur išvysti didžiausią pasaulyje Hobos meteoritą, Tvifelfonteino primityvią uolų tapybą ir suakmenėjusį mišką, iki pat šiol nenustatyto gylio Otdžikoto apvalų ežerą (vieną vos dviejų sausojoje Namibijoje), už kurį įdomesnė pasirodo gretima stručių ferma. Kol galiausiai kas kokius 500 km vienišas kelias atveda ten, dėl ko į Namibiją ir keliaujama. Etošos nacionalinį parką, Sosusvlėjaus kopų didybę, Kolmanskupės apleistą miestelį.

Teoriškai eismas kairiapusis. Bet prasilenkti, būdavo, prireikdavo ir tik kas kelias valandas važiavimo. Tad visai ne per drąsus greičio ribojimas žvyrkeliuose: 120 km/h. Jie tiesūs ir platūs, jokių šalikelės medžių, matomumas idealus. Tik naktimis mums patarė nevažinėti – į šviesas gali šokti gyvūnai. Tad keldavomės ir guldavomės “su saule”.

Niekur kitur nesu matęs, kad vos sutemus šitaip ištuštėtų ir miestai. Net sostinėje Vindhuke telieka prostitutės prie viešbučių. Nesaugu. Pavyzdžiui, Namibijoje 100 000 gyventojų kasmet tenka per 17 nužudymų, Lietuvoje – 6.

Etošos vandens duobės – gyvūnijos teatrai

Etošos nacionalinis parkas – milžiniška teritorija, palikta gyvūnijai (žmonės iškeldinti). Ploto sulig trečdaliu Lietuvos, Etoša didesnė net už garsųjį PAR Kriugerį. Ten atsiduri lyg stebuklingoje priešistorinėje žemėje. Niekad nenugąsdinti medžiotojų žvėrys gyvena savo gyvenimus, tarsi žmonija neegzistuotų.

Jeigu vietoje kiekvieno Lietuvoje sutikto katino būtų žirafa ar dramblys, vietoj šuns – zebras, o vietoj balandžio ar varnos – kažkas iš antilopės giminaičių – vis tiek neišvystum tiek didžiųjų žvėrių, kiek jų matai Etošoje.

Ten jie nesislapsto paunksmėse, medžių mažai. Sausame regione, supančiame dažniausiai išdžiūvusį druskingą Etošos ežerą, gyvūnai priversti eiti atsigaivinti į vos ~30 gėlo vadens duobių (waterhole). Kiekviena jų – it “Discovery Channel” filmavimo aikštelė, o turistai tai stebi iš automobilių. Pačiam vairuoti – galima, bet išlipti – jokiais būdais.

Štai prie vienos “vandens duobės” susirinkę drambliai su drambliukais, o jiems iš po kojų atsigaivinti mėgina karpočių šeimynėlė (vos drambliui sujudėjus maži keisti “kiauliukai” atšoka atgal). Kitame ištisos kaimenės įvairių antilopių. Jų ir apskritai daugiausia: tiesiaragiai pilki oriksai, riestaragiai kudu, galvijinės antilopės, šokliosios gazelės (springbok), kanos (čia vadinamos “eland” – žodžiu, kuris kilo nuo lietuviškojo “elnias”), mažutėliai dikdikai.

Nakvojama parke trijose stovyklose – palapinėse ant visureigių stogų arba nameliuose. Stovyklos turi ir tvenkinius gyvūnams privilioti, viena – Halalis – net labai tikrą vokiečių fortą (parką ir įkūrė vokiečiai). Buvo be galo įspdūdinga, kaip naktinėje šviesoje gėrė dramblų banda. Tai reta galimybė pamatyti “naktinį Etošos gyvenimą”, nes nakčiai stovyklų vartai uždaromi. Tiesa, šakalai vis tiek įsigudrina atklysti.

Rytais Etošoje “muilo operas” keičia “trileriai”. Spėjome pamatyti, kaip savo grobį doroja liūtai. Stovyklų “keliautojų knygose” skaitėme dar įspūdingesnių tos dienos istorijų: kaip “didžiosios katės” susimedžiojo žirafą.

Namibijos šiaurėje – tikroji Afrika

Namibijos Šiaurė – afrikietiškiausia. Turistų čia mažai, mažai ir ką žiūrėti. Užsukome dėl atmosferos. Septintadalyje Namibijos žemių ten gyvena 60% visų jos žmonių. Visgi, Europos mastais ir toks gyventojų tankumas juokingas: juk tie 60% – kiek daugiau nei milijonas, o tas septintadalis – kaip dvi Lietuvos.

Tačiau tiek jau pakanka, kad jaustumeis gyvenamam krašte. Palei vos pravažiuojamus kelius tuntai uniformuotų vaikų kulniuoja į tolimas mokyklas, gatves supa šimtai (neperdedu) afrikietiškų barų – namelių, vadinamų šybynais. Kiekvienas vis labiau iššaukiančiu rankomis išdažytu pavadinimu – pavyzdžiui, “Taliban”. Ne, musulmonų Namibijoje beveik nėra – tiesiog šybyno šeimininkas, galvodamas pavadinimą, matyt, žiūrėjo žinias.

Ten vyrauja vietinės tautybės, o ypač ovambai. Didžiausias miestas – Ošakatis (~36 000 gyv.) – irgi mažų namelių rinkinys. Prekyba, paslaugos – daug kas daroma čia pat, gatvėje, atvirai. Šalčių juk nebūna, o ir už įprastinę dykumą drėgmės daugiau. Kolonistai, braižydami lygias Afrikos sienas, mažai kreipė dėmesio į padėtį ant žemės – jei būtų kitaip, šiaurinė Namibija turbūt priklausytų gretimai Angolai, kuriai artimesnė ir gamtiškai, ir kultūriškai.

Tame regione įdomūs milžiniški termitynai, paukštelių “daugiabučiais lizdais” apkibę medžiai bei karaliaus rezidencija – medinių namelių rinkinys. Privaloma gidė demonstravo, kaip klūpint prišliaužti prie “monarcho” sosto, bet angliškai kalbėjo sunkiai – klausimo, kam tas karalius karaliauja (juk Namibija – Respublika), išvis nesuprato.

Vėliau pasidomėjau: be oficialiosios demokratinės valdžios Namibijoje yra ir tradiciniai genčių monarchai bei kapitonai, nustatantys “paprastą” teisę – santuokos ir paveldėjimo. Teismas, spręsdamas tokį ginčą tarp gentainių, pirmiausiai turi išsiaiškinti, kokia gi toje gentyje tvarka. Ji už įstatymus svarbesnė.

Dar ten aplankėme Nakambalės muziejų XIX a. suomių misionieriaus Rautaneno pastatytame name Ondangvoje. Jie vykdavo į šią tolimą žemę, rinkdavosi skurdą ir skleidė Kristaus žinią, vertė Bibliją į vietos kalbas. Buvome ir atstatytame kralyje – tradiciniame apvaliame šiaurės Namibijos kaime.

Europietiški pakrančių kurortai

Krantinės visad būdavo Afrikos vartai, būtent jas pirmiausia užėmė europiečiai, paskui palaipsniui tyrinėdami – ir prisijungdami – atokią žemyno šerdį. Tad ir gražiausias ano laikmečio palikimas – čia.

Visų pirma – Svakopmundas, su didžiulėmis vokiškomis vilomis, fachverku, tiltu į vandenyną nuo kurio regėjau saulėlydį. Vakarietiškais restoranais, hobių parduotuvėmis – štai vienoje parduoda įvairių senų armijų uniformų kopijas. Nemažai baltaodžių, ir ne vien piliečių ar keliautojų: afrikietiškas, bet ne nuskuręs uostamiestis vilioja europiečius, nutarusius pabėgti iš “saugios zonos”.

Į šiaurę nuo Svakompundo – Hentisbajus (Hentiesbaai), kurio naujų pakrantės namelių eilės atrodo it švarus Amerikos priemiestis. Toliau beveik 1000 km driekiasi Skeletų krantas, portugalų vadintas “Pragaro vartais” – šaltųjų srovių keliamas rūkas čionai sudaužė tūkstančius laivų. Senųjų “skeletų” būtų reikėję ieškoti dar šiauriau, bet matėme bangų plakamą šiuolaikinį tralerį, tikriausiai amžinai įstrigusį Namibijos smėlynuose.

Į pietus nuo Svakopmundo – Volvis Bėjus – nykoka buvusi britų kolonija – paskui dar tvenkiniai su gausybe rožinių flamingų, o tuomet jau tuštuma – nei kelių, nei žmonių 500 km iki pat Liuderico (važiuoti teko aplink).

Namibijos pietūs: kopos ir deimantai

Liudericą knygos turistams krikštija “Dykumų Vokietija”, bet tai perdėta. Vokiška ten tik liuteronų bažnyčia, dar keli pastatai ir gatvių pavadinimai. Įspūdingesnė Kolmanskupė – 1954 m. apleistas turtingas deimantų kasėjų priemiestis. Amžiams pasilikusį tarpukarį ten pamažu valgo dykuma: gražiuose vadovų namų interjeruose smėlis, būna, jau siekia pirmo aukšto lubas. Yra ir didelė ligoninė (turėjusi pirmąjį pietų pusrutulio rentgeno aparatą), kultūros namai su teatru ir kėgelbanu, bėgiai ledui išvežioti (šaldytuvų juk nebuvo).

Yra prie Liuderico ir gamtos perlų – ruonių pilnas Diazo kyšulys – bet pakeliui į Liudericą iš Svakopmundo tokių dar daugiau. Mistiškasis Sosusvlėjaus spalvų žaismas: aukštos geltonos smėlio kopos, balti išdžiūvusių ežerėlių dugnai, vaiskiai mėlynas dangus. Padariau klaidą išėjęs ten su beveik tuščiu vandens buteliuku – net abejojau, ar begebėsiu grįžti.

Šimtai kilometrų žvyrkelių toliau vedė pro Duvisibo pilį, dykynėje pastatytą dresdeniečio Von Vulfo, žuvusio Pirmajame pasauliniame kare. Unikaliose XX a. pradžios freskose – ir dirižabliai.

Paskui – Helmeringhausenas, privatus miestelis. Jame – nė gyvos dvasios. Tada, dar už 150 km – laukinių arklių kaimenės, sakoma, Vulfo apleisto žirgyno palikuonys.

Vokiečiai Namibiją 1884 m. kolonizavo iš desperacijos. Kai jų suvienyta valstybė įstojo į kolonijų lenktynes, visas vertingasis pasaulis jau buvo išsidalintas. Bet ir į atlikusias bergždžias Namibijos dykumas vokiečiai nespjovė: skubiai tyrinėjo, statė miestus, kūrė ūkius ir represavo vietinius (tarp vietinių buvo ir iš PAR atklydę kolonistų olandų palikuonys, save jau suvokę kaip atskiras būrų ir basterų tautas). Šiandien sunku patikėti, kad Namibiją Vokietija tevaldė 30 metų (1915 m. per Pirmąjį pasaulinį karą kraštą užėmė Pietų Afrika).

Vindhukas – didelė maža “triguba” sostinė

Kai į jį ryte atskridome iš Frankfurto už Kauną mažesnis Vindhukas pasirodė it koks peraugęs kaimas – privatūs nameliai, keli beveidžiai XX a. vidurio daugiaaukščiai centre, mažai žmonių gatvėse, pustomas smėlis. Užtat kai grįžome po dviejų savaičių klajonių dykumose naktinis švieselių pilnas Vindhuko slėnis atsidavė didmiesčiu. Viskas reliatyvu.

Centrine Vindhuko gatve ėjo grupelė moterų nuogomis krūtinėmis. Himbės – jų tauta atkakliai laikosi štai tokio tautinio kostiumo. Jei kam nors norisi dėl to pavadinti jas “necivilizuotomis” priminčiau, kad panašiai apie plaukų nedengiančias europietes mąsto dažnas musulmonas. Vėlgi – viskas reliatyvu.

Didesnieji Namibijos miestai iš tikro – trimiesčiai. Tai – apartheido palikimas. Anas politinis režimas vyravo, kol Namibija buvo PAR valda (iki 1990 m.). Tuomet kiekvienai oficialiųjų rasių buvo skirtos atskiros žemės ir miestai. Šitaip greta Vindhuko (tuomet baltųjų miesto) įkurtas Chomasdalis (spalvotųjų – t.y. mulatų ir pirmųjų Namibijos gyventojų bušmėnų – miestas) bei Katutura (juodaodžių miestas).

Panaikinus apartheidą buvę baltaodžių miestai tapo visų rasių centrais. Ten ir visos įdomybės. Vindhuke tai senosios liuteronų bažnyčios (dauguma namibų – liuteronai), skurdoku muziejumi paversta tvirtovė, pėsčiųjų gatvė su meteorito liekanomis, stotis ir geležinkelių muziejus, prekybos centrai.

Buvę spalvotųjų ir juodaodžių miestai (vadinami “township“) iki šiol tokiais liko. Rases tebeskiria ir pirkimo manieros (turgeliuose vien juodaodžiai, prekybos centruose gausybė baltaodžių), net mėgiamas sportas (Namibijos regbininkai – beveik vien baltaodžiai, o futbolininkai – juodaodžiai).

Mums įprastus verslus – parduotuves, restoranus, knygynus – valdo baltaodžiai arba kinai. Pastarieji plūste užplūdo po nepriklausomybės, jau sudaro ~2% gyventojų ir nenuilstamas darbas net skurdžioje naujojoje tėvynėje jiems krauna pinigus. Juodaodžių verslai paprastesni: suvenyrų prekyba ant šaligatvio, žmonių kirpimas gatvėse, šybynai ar keistas triukas dažnoje degalinėje, kai iš kažin kur prisistatęs “menininkas” paklausia pakeleivių vardų ir čia pat išraižo juos ant akmenėlių, įkalbinėdamas nusipirkti (dažnas perka, nes antraip jaustųsi kaltas: akmenėlis juk “jau sugadintas”).

Yra teorija, kad tokius skirtumus nulėmė klimatas. Vokiečiai, olandai, kinai kilę iš kraštų su aiškiais metų laikais. Dar jų protėvių protėviams tekdavo planuoti, taupyti, kaupti maisto atsargas žiemai ir sunkiai dirbti. Priešistoriniais laikais šitą darę turėdavo geresnius šansus išgyventi (genetinė atranka), vėliau tiesiog jie gyvendavo turtingiau, todėl tokios savybės tapo kultūrinėmis vertybėmis.

Tuo tarpu Juodojoje Afrikoje to nereikėjo. Namibijos pusdykumės visuomet pilnos gyvūnų – eik ir medžiok. Vien dėl to senovės namibai gyvendavo gal net geriau nei senovės germanai – nors jie netaupė, neplanavo ir dirbo mažiau. Bet šiandieninėje ekonomikoje tai nebeįmanoma.

Tam, kad bekojis vokiečių kolonistų palikuonis, išnuomavęs mums džipą, įkurtų savo autonuomą, juk reikėjo sukurti verslo planą, taupyti, investuoti, užsiimti rinkodara – užuot pirmąjį uždarbį čia pat išleidus savo reikmėms. Tačiau tai, kas formavosi tūkstantmečius, nepasikeis per porą kartų – ir Namibija puikus to pavyzdys.

Štai naująją Namibijos prezidento rezidenciją statė… darbininkai iš Šiaurės Korėjos. Tokie, kuriuos Kimų “dinastijos” valdžia, atėmusi pasus, “nuomoja” abejotinos reputacijos užsienio valstybėms. Net ir žinant apgailėtinas jų darbo sąlygas, sunku patikėti, kad apsimokėjo skraidinti brigadas per pusę pasaulio, kai Namibijoje nedarbas – virš 30%. Bet, prisiminus skirtingą afrikiečių ir azijiečių požiūrį į triūsą, Namibijos prezidentą Hifikepunję Pohambą suprasti lengviau.

Turtinė nelygybė Namibijoje – didžiausia pasaulyje. Bet negali sakyti, kad vietinių tautelių požiūris neturi pliusų. Jie stokoja turtų – užtat laisvo laiko, palyginus su europiečiais, turi į valias. Problemos kyla, kai pamatę kitataučių daiktus ima jų geisti – patys nepagalvodami, kiek daug reikia atsisakyti, norint tai užsidirbti (mokslams ir karjerai parduotos jaunystės…). Ieško paprastesnių nelygybės “paaiškinimų”, tokių kaip rasizmas.

Štai ėjau pro Svakopmundo “šaligatvių prekeivius”, kurie įkyriai siūlė niekučius. Kaip elgčiausi bet kur pasaulyje, nekreipiau dėmesio – kam gaišti jų ir savo laiką, jei vis tiek nepirksiu. Staiga susilaukiau replikos: “Žinai, mes, juodaodžiai, irgi žmonės”.

Gal tai tebuvo įžūlokas bandymas priversti mane pasijusti kaltu ir ką nors nusipirkti. Bet paskaitęs rasinius ginčus Namibijos interneto forumuose nensutebčiau, kad pardavėjas tikrai manė, kad koks suvenyrų parduotuvėlę laikantis būras daugiau uždirba ne todėl, kad yra pasirūpinęs įdomesnėmis prekėmis, savo tvarkingas patalpas meniškai apipavidalinęs, pastatęs reklaminių stendų – o tik todėl, kad baltaodžiai turistai kur pirkti apsisprendžia pagal pardavėjo rasę.

Namibijoje kolonializmas griuvo švelniai

Toksai požiūris kitur Afrikoje jau sukėlė tragiškų pasekmių. Ypač kaimyninėje Zimbabvėje. Vadovaudamasis mintimi, kad baltaodžių protėviai tiesiog buvo pavogę žemes, tenykštis diktatorius Robertas Mugabė jas leido “pasiimti” juodaodžiams bendrapartiečiams. Kaip ir kiti panašūs “atimkim ir padalinkim” tipo eksperimentai, šis patyrė visišką fiasko: naujieji šeimininkai nemokėjo organizuoti modernių ūkių ir “Afrikos duonos pintine” pravardžiuota šalis atsidūrė ties bado slenksčiu. Ne kiekviena melžėja gali valdyti valstybę. Ir ne kiekvienas valstybės valdytojas gali būti melžėju (t.y. ūkininkauti).

Pietų Afrikos Respublikoje valdžia neatėmė turto iš baltaodžių ūkininkų, bet nusikaltėliai jų išžudė tiek, kad kai kurios nevyriausybinės organizacijos tai pakrikštijo genocidu. O kur dar tenykščiai konfliktai dėl masinio miestų ir gatvių pervadinimo. Net ir tų, kuriuos įsteigė nuo britų bėgdami būrai.

Namibijos dykras anie revoliuciniai vėjai pasiekė gerokai aprimę. Jos gamtinis žemėlapis – vis dar primena sudykumėjusią Vokietiją. Aukščiausias kalnas – Spitzkoppe, populiarūs rezervatai ir nacionaliniai parkai: Naukluft, Richtersveld, Waterberg. Miestuose vokiškų gatvių pavadinimų jau mažiau, bet likę. Ne vienam jie atrodo mažesnė blogybė, nei užsienio diktatorių vardai (R. Mugabės, F. Kastro), kuriuos į miestų žemėlapius įrašo kairuoliška SWAPO valdžia (nuo pat nepriklausomybės visuose rinkimuose triumfuoja tik ši partija). Be to, internetas ir taip lūžta nuo ginčų: skirtingų tautybių namibai ragina įvairias vietoves pervadinti būtent jų kalba. Ir aiškina, kodėl kitų tautelių žodžiai tam netinka. Geriau tos Pandoros skrynios neatverti?

Su oficialiąja kalba Namibija “sužaidė” dar pragmatiškiau: įsivedė “pasaulinę” anglų kalbą, nors ji 1990 m. nepriklausomybės metu tebuvo gimtoji iki 2% žmonių (ovambų – 48%, namų – 12%, būrų – 12%, hererų – 8%, kavangų – 8%, kaprivių – 5%, vokiečių – 2%). Tačiau jei ne šis sprendimas, dalis tuščiuose keliuose sutinkamų džipų galbūt turistus vežiotų Kenijoje ar PAR. Juk suprantamos iškabos sušvelnina “kultūrinį šoką”.

Atrodo, Namibija sėkmingai plaukia per dekolonizacijos štormą. Nusikaltimų daug – bet ne kaip PAR. Skurdo yra – bet ne bado, kaip kitose Afrikos dykumose. Ekonomika čia panašiame lygyje, kaip Egipto ar Tuniso. Kaip šios dvi šalys tapo “langu į Arabiją”, taip Namibija gali būti “langas į Juodąją Afriką”. Joje – visa, ką regionas turi gero ir mažiau, nei kitur, to, ko vengia Europos turistai.

Deja, Afrikos istorija ne kartą pademonstravo, kaip tai laikina. Viena kibirkštis – ir darbščioji kompetentinga mažuma išsilaksto, iš turistų grupių pravažiuose chaki spalvos autobusuose telieka vienas kitas “nuotykių ieškotojas”, o 5% kasmetis BVP augimas virsta 20% smukimu. Viliuosi, kad Namibijos tas neištiks, kad ji toliau lips aukštyn.

Komentarai

Prieš kelionę ieškodamas internete informacijos apie Šiaurės Makedoniją neišvengiamai atradau vaizdus, kaip dešimtys tūkstančių makedonų 2011 m. šventė krepšinio pergales Lietuvoje.

Makedonams kiekvienas toks triumfas svarbesnis, nei daugeliui. Save suvokti kaip atskirą tautą jie ėmė vos prieš 50-70 metų (vėliausiai Europoje), nepriklausomais pirmąkart tapo prieš 24. Rasti garbingą vietą jau išsidalintame pasaulyje – labai sunku. Albanai reikalauja žemių, graikai – pavadinimo, serbai – bažnyčios, o bulgarai – istorijos.

Bet makedonai dėl to Tėvynę puoselėja tik aistringiau. Sostinė Skopjė perstatoma semiantis įkvėpimo iš senųjų architektūros meistrų: niekur kitur Europoje nemačiau, kad nauji kvartalai taip žavėtų turistus. Įprasminamas ir senųjų civilizacijų paveldas, laukinė gamta.

Tačiau kol kas Makedonija dar likusi didžiųjų Europos turizmo kelių nuošalyje ir kainos čia – vienos žemiausių visame žemyne.

Ohridas – Makedonijos turizmo perlas

Makedonija neturi jūros kranto, bet į jos kurortus vasaromis kartais jau leidžiasi Vakarų kelionių agentūrų lėktuvai. Atvilioja Ohrido ežero paplūdimiai. 358 km2 ploto jis – aštuonis kartus didesnis už didžiausią Lietuvos ežerą Drūkšius. Aukšti aplinkiniai kalnai net giedrą dieną aname krante vos matėsi. Ohride vanduo nepertraukiamai tyvuliuoja 5 milijonus metų (tai – labai reta), todėl čia daug žuvų rūšių, kurios negyvena niekur kitur.

Paežerės kurortų daug, bet nė vienas neprilygsta pačiam Ohrido miestui (42 000 gyv.). Tai – viena seniausių Europos gyvenviečių. Senamiesčio širdyje – antikinis romėnų ar net graikų teatras (restauruotame jame vyksta vasaros festivaliai) ir ne ką jaunesnės mozaikos.

Ohridas vadinamas “Europos Jeruzale”, mat čia esą stovėjo 365 bažnyčios (po vieną kiekvienai metų dienai). Skaičius perdėtas, tačiau vaikštinėdamas siauromis senamiesčio gatvelėmis, šen bei ten “pralendančiomis” pro bromas, išties regėdavau cerkvę po cerkvės. Dauguma užrakintos, bet kelios – atviros ir itin garsios. Kaip Dievo Motinos, pilna autentiškų XIII a. bizantinių freskų, it Viduramžių komiksai perpasakojančių Bibliją. Prižiūrėtoja dirbanti religijotyrininkė papasakojo, kad tai – vieni pirmųjų Europos tapybos darbų, kuriuose atkurta veidų mimika: į Vakarus šios idėjos atėjo tik kartu su Renesansu. Šv. Jono Kaneo cerkvė stulbina savo vieta ežero pusiasalyje ant uolos – jos atvaizdas puošia dažną Makedonijos atviruką. Išoriškai gražūs Šv. Sofijos soboras, Šv. Pantaleimono cerkvė (šalia kurios atstatomas Viduramžių universitetas).

Makedonija tapo nepriklausoma nuo Jugoslavijos 1991 m., bet jos tikinčiųjų serbai iki šiol nenori paleisti. Todėl Makedonijos stačiatikių bažnyčios joks užsienio patriarchas nepripažįsta. Tai jos nesusilpnina: miesteliuose ir šalikelėse auga naujos cerkvės, Ohrido centre prie gatvės altoriaus skambant giesmėms praeiviai žegnojasi.

Bulgarai išvis nesutinka, kad makedonai yra atskira tauta. “Pripažįstame valstybės nepriklausomybę, bet ne tautos” – sakė politikas Valkanovas – “jie yra bulgarai”. Bulgarų pasakojimai, kad makedonų kalba beveik identiška standartinei bulgarų kalbai, kad iki 1945 m. Makedoniją užėmė Jugoslavija makedonai laikė save bulgarais – teisingi. Tačiau realybė ir tai, kad šiandien makedonai save suvokia kaip atskirą tautą. Toks tautinis atgimimas, koks Lietuvoje įvyko prieš 80-150 metų, Makedonijoje finišuoja tik dabar.

Labiausiai kaimynai ant makedonų pyksta dėl istorinių asmenybių “savinimosi”. Štai ir Caras Samoilas, prieš tūkstantmetį pastatęs didelę Ohrido aukštutinę pilį, makedonams – makedonas, bulgarams – bulgaras. Kažkuo primena lietuvių-lenkų ginčus.

Šalia Ohrido senamiesčio – naujesnis pėsčiųjų pasažas. Toliau – didieji viešbučiai ir nauji daugiabučiai, irgi glaudžiantys turistus. Pakrantėje mus pasigavęs vyras butą nakčiai įsiūlė už 20 eurų, o paplukdymas ežeru atsiėjo 10 eurų (dviems). Galima ir dar pigiau – Ohrido kainos nesikandžioja. Ištroškusiems įspūdingų vaizdų verta pakilti į Galičicos nacionalinį parką nuo kurio kalnų serpantinų Ohrido ir gretimo Prespos ežero panoramos man pasirodė nuostabiausios. Kalnais “įrėmintas” Ohrido ežeras gražus iš visur, bet kai kurios vietos juo pasigerėti itin mėgstamos – pvz. senutėlis Šv. Naumo vienuolynas prie Makedonijos-Albanijos sienos.

Skopjė 2014: naujai pastatytas senamiestis

Ne visi Ohrido turistai pasiekia sostinę Skopję – o be reikalo. Taip, dar prieš kelis metus tai buvo turbūt pati negražiausia Europos sostinė. Chaotiškai išdėstytų vienodų socialistinių daugiaaukščių kvartalai – it vienas begalinis miegamasis rajonas. Viskas pastatyta po 1963 m., kai Skopję sugriovė tragiškas žemės drebėjimas ir Jugoslavijos valdžia ją atkūrė kuo pigiau ir paprasčiau. Apgriautoje traukinių stotyje, kurios laikrodis sustojo tragedijos akimirką (05:17), įsikūręs Skopjės muziejus pilnas griuvėsių nuotraukų, žinių laidų apie katastrofą, aukų (~1000) sąrašų.

Anas nuobodus miestas pradėtas laidoti 2010 m., kai įvaizdžiu susirūpinusi valdžia pradėjo visame pasaulyje analogų neturintį projektą “Skopjė 2014“. Palei Vardaro upę miesto centre kyla… naujas senamiestis. Nebandoma atkurti tiksliai to, kas 1963 m. virto dulkėmis, tačiau įkvėpimo ieškoma praeityje: žymiausių makedonų skulptūros, kolonados, puošnūs fontanai, gipso lipdiniais išgražinti fasadai. Tas pats barokas ar klasicizmas, kaip žymiausiuose pasaulio pastatuose. Tačiau modernios technologijos įgalino tai, apie ką praeities architektai nė nesvajojo: didesnius mastelius, greitesnes ir paprastesnes statybas, įdomesnes medžiagas.

Skopjės širdis – Makedonijos aikštė su nauja 24 m aukščio Aleksandro Makedoniečio skulptūra, nuo kurios pjedestalo ir trykšta, ir pilasi muzikiniai fontanai. Oficialiai tai – “Karys ant žirgo”, kad nepykdyti graikų. Konfliktas su graikais – pats skaudžiausias Makedonijai. “Senovės Makedonija buvo graikiška” – sako jie – “o šiandieniniai makedonai tėra jos vardą pagrobę slavai imigrantai”. Ir keršija politiškai: Graikija vetavo Makedonijos narystę NATO, kurį laiką net mėgino užsmaugti savo šiaurinę kaimynę embargu ir privertė ją pasikeisti vėliavą. Dėl graikų įtakos dauguma Vakarų Europos šalių vadino Makedoniją “FYROM” (angliškų žodžių “Buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija” trumpinys), Makedonijos krepšinio komanda pastarajame čempionate oficialiai vadinta “MKD rinktine”. 2018 m. Makedonija “pasidavė”: nors referendumas dėl pavadinimo pakeitimo nebuvo sėkmingas, nauja valdančioji koalicija vis tiek nutarė oficialiai pervadinti valstybę į Šiaurės Makedoniją ir taip užbaigti graikų boikotus.

Gražiausia “Skopjės 2014” pastatų eilė man – šiaurinis Vardaro krantas. Ten iškilo muziejai ir visuomeniniai pastatai. Greta senojo XV a. osmanų “Akmeninio tilto” – keli nauji: Menų tiltas puoštas žymiausių šalies menininkų statulų eilėmis, Akies tiltas su fontanu centre. Upėje – barokiniai laivai-restoranai.

Skulptūrų Skopjėje pristatyta tiek, kad kažin, ar jų tankumas nevertas Gineso rekordo. Kai kurios jų pabrėžia vietos dvasią: prie teatro – muzikantė ir aktoriai, centrinėje gatvėje – batų valytojas ir benamis. Įdomu ir netikėta matyti klasicistine estetika skulptūrose išreikštas šiuolaikines scenas. Daug kur pakabintos Skopjėje gimusios Motinos Teresės citatos. Jai – ir memorialinis muziejus su koplyčia.

O senieji socialistiniai daugiaaukščiai masiškai renovuojami. Informaciniai statybų stendai vaizduojantys, kad po renovacijos koks trupantis daugiabutis atrodys lyg senovinis šedevras – tarsi iš pasakų srities. Bet daugybė pastatų išties jau pasikeitė neatpažįstamai.

Skopjė ieško savo veido

Sutiktas skopjietis ironiškai minėjo, kad Skopjė “kolekcionuoja” idėjas iš viso pasaulio: naujieji parlamento kupolai esą kaip nuo Berlyno Reichstago, Porta Macedonia – it Paryžiaus Triumfo arka. Man pačiam labiausiai į akis krito raudoni dviaukščiai maršrutiniai autobusai – du šimtus jų Skopjė užsakė pagaminti pagal Londono pavyzdį.

Bet daug kas turi gilesnę prasmę. Iki pragaištingojo žemės drebėjimo Skopjėje kursuodavo būtent Londone nurašyti autobusai. Taigi, naujieji “raudoni dviaukščiai” nėra aklas kopijavimas, o dar vienas mėginimas atrasti miesto tapatybę. Tai puikiai sekasi. Gal atskiros Skopjės detalės ir įkvėptos užsienio (ką šiais laikais besukursi visiškai naujo?), tačiau jų dermė – visiškai unikali.

Aišku, nuveikti dar liko daug – Skopjės centras tebėra statybų aikštelė, o turizmo informacijos žemėlapyje geras trečdalis objektų sužymėti kaip “dar statomi”. Statybos gali ir niekada nesibaigti: 2016 m. į valdžią atėjo socialdemokratai (tie patys, kur pervadino šalį Šiaurės Makedonija), daug projektų sustabdė, atšaukė. Tiesa, ne viskas finansuojama iš biudžeto: stato ir verslininkai, mainais už pastatų grožį pigiau gavę žemės. O ir tai, ką spėta nuveikti – jau daug.

“Skopjė 2014” puikiai įvertino turistai. Priblokšti jie spragsi fotoaparatais taip, tarsi tai būtų tikras senamiestis. Nepaisant to internetiniai architektūros forumai tapo mūšio lauku tarp naująjį centrą liaupsinančių makedonų ir dažniausiai jį pliekiančių užsienio architektų. Pastariesiems (jie, aišku, niekada negyveno slegiančiai pilkame socialistiniame mieste) yra kone šventvagiška, kad Skopjė perstatoma nesekant dabar Vakaruose madingais stiliais.

Tokio “argumento iš mados” nesuprantu. Suprojektuoti kokybišką barokinį ar klasicistinį fasadą prie šiuolaikinių technologijų tik paprasčiau. Ne kartą istorijoje menininkai ieškojo įkvėpimo praeityje: Renesanso, istorizmo epochose (štai Vilniaus arkikatedra pastatyta pagal graikų-romėnų šventyklos modelį), ir tą “išradingą praeities kopijavimą” šiandien gerbiame kaip architektūros šedevrus. Skirtumas tik tas, kad tada buvo madinga “ieškoti įkvėpimo istorijoje”, o dabar tam reikia drąsos. Bet pastatai vis tiek stovės daug ilgiau, nei pučia mados vėjai. Be to, praeiviams visiškai nerūpi, kada kas pastatyta. Gerėdamiesi Trakų pilimi juk nemąstome, kad didžioji jos dalis sumūryta sovietmečiu.

Čaršija – rytietiškas Skopjės rajonas

Socialistinės architektūros Skopjėje liko daug – iš pagrindų keičiamas tik centras. Išskyrus kelis pastatus, kuriems architektai buvo skyrę daugiau dėmesio (brutalistinį centrinį paštą, stačiatikių katedrą – vieną didelį kupolą), jos žiūrėti neverta, nes beveik tą patį galite pamatyti bet kuriame Lietuvos sovietiniame mikrorajone. Beje, vienas “Skopje 2014” projekto tikslų: bent jau vaikštinėjantiems Vardaro krantinėmis tuos socialistinius monstrus uždengti.

Žavesnis man pasirodė senasis musulmonų rajonas, vadinamas čaršija – jis 1963 m. žemės drebėjimą atlaikė geriau. Ten – mečetės, galerijomis virtusios turškiškos pirtys, o ant kalno – Kalė tvirtovė. Žavu ir tiesiog panirti į siauras gatveles, it rytietiškas turgus pilnas parduotuvėlių ir restoranėlių. Tiesa, kaip ir visoje Makedonijoje, prekyba baigiasi gana anksti. O patekimui į kai kurias lankytinas vietas reikia ir sėkmės: vienur darbo metu darbuotojas būdavo kažkur išėjęs, kitur – pernelyg užsiėmęs moksleivių ekskursijomis, kad priimtų lankytojus “iš šalies”, o gana neblogas Šiuolaikinio meno muziejus buvo užsakytas įmonės šventei.

Šūtka – Pasaulio čigonų sostinė

Makedonija maža šalis (2 mln. gyventojų), Skopjė – Vilniaus dydžio. Bet nukeliavęs kelis ar keliasdešimt kilometrų į šalį dažnai atsiduri it kitame pasaulyje. Mat skirtinguose rajonuose ir miestuose vyrauja skirtingos tautybės ir religijos (ir mažumų asimiliuoti nesistengiama).

Vienas keisčiausių Makedonijos pasaulių – Šuto Orizaris, liaudiškai Šūtka, – didžiausias planetoje čigonų taboras. Oficialiai ten 20 000 žmonių, neoficialiai – 50 000 (mat bėgdami nuo karų suplūdo aplinkinių šalių čigonai).

Ten oficiali čigonų kalba, politiniai plakatai siūlo perrinkti į parlamentą Amdį Bajramą (tik pradinę mokyklą baigusį, bet gamyklą privatizavusį čigoną milijonierių). Gatvės išdabintos čigonų čakromis (pasaulinis čigonų simbolis, panašus į jų klajokliškų vežimų ratą), o šalia purvino skurdo – didžiuliai spalvingi namai su kolonomis ar liūtų statulomis.

Šūtka – ne nusikaltėlių priebėga ar lūšnynas, o tiesiog tautinės mažumos rajonas. Vietiniai dirba – restoranėliuose parduoda burekus (Balkanų bandelės su sūriu), o į čigonų gatvės turgų apsipirkti suvažiuoja žmonės iš visos Skopjės. Pirkome ir mes – labai pigu (pvz. kava – 14 eurocentų). Tiesa, dažni mėginimai apgauti, bet gana smulkiai: štai vienas pardavėjas aiškino, neva išsirinktos apyrankės kaina keliolika eurocentų didesnė, nei parašytoji; kitas – neva davėme keliolika eurocentų per mažai (pamatę, kad nepatikėjome, “susiprato”, kad viskas gerai); trečias skaičiavo keliais centais prastesnį euro kursą (vėlgi: mums perskaičiavus tinkamai, sutiko). O gavęs didesnę kupiūrą nei suderėta už parkingą tikriausiai neteisėtai pinigus renkantis žmogus nenorėjo duoti grąžos. Tačiau tai perkandus, “atstovint” už savo tiesą, Šūtkos turguje gali apsipirkti bene pigiausiai Balkanuose, o gal Europoje (net jei visai nesiderėtumėte, ir tai daug pigiau nei Gariūnuose). Nemažai Šūtkos pardavėjų moka vokiškai – uždarbiaudavo Vakaruose. Grįžo į Šūtką, nes čia labiausiai pasaulyje gali jaustis lyg tėvynėje.

Šūtkoje nėra muziejų ar šou su bilietais – tradicijos gyvuoja neformaliai ir vienadienis turistas tepamatys mažą dalį. Todėl prieš lankantis rekomenduoju pažiūrėti dokumentinį filmą “Shutka Book of Records”, parodantį vietos tikėjimus, gatvės vestuves, muzikantų ir muzikos įrašų savininkų lenktyniavimą, žąsų kovas ir kita.

Per valandą Šūtkoje tik vienas vaikas paprašė išmaldos. Miestų centruose kūdikiais nešinų elgetaujančių čigonių daugiau. Čigonai sudaro 2,7% Makedonijos žmonių, Skopjėje – beveik 5%, ir jie visada šalia. Kelionės metu prisižiūrėjau daug ko: štai čigonas su anūku sostinės centre į arkliu kinkytą vėžimą iš konteinerių krauna gėrybes “pridavimui”, štai kiti savadarbiais automobiliais-pjūklais pjausto medžius, štai vaikais nešinos mamos judresnėse sankryžose renka aukas.

Jų vertybės kitos – garbę teikia turtas, siekiama greitos naudos. Todėl, užuot siuntę vaikus “laiko švaistyti” į mokyklas, savo patirtį perdavę tėvai ragina atžalas kuo greičiau uždarbiauti (inteligentiškas Skopjės muziejininkas pasakojo, kad tiems čigoniukams, kurie mokyklas visgi lanko, neduodama namo parsinešti knygų, nes tėvai jas sukūrena šildymui). Tačiau Šūtkoje pirmąkart pajutau, kad tai visgi yra kultūra, kuri savaip žavi.

Bitola – antrasis Makedonijos miestas

Įsivaizduoti, kaip atrodė Skopjė iki 1963 m. žemės drebėjimo, lengviausiai galėjau antrajame pagal dydį mieste Bitoloje (90 000 gyv.). Jis turi ne tik kiek apmirusią čaršiją, bet ir gyvą XIX a. centrinę gatvę.

Tais laikais Bitola buvo Osmanų imperijos provincijos sostinė ir dviaukščiuose puošniuose namuose veikė keliolika užsienio konsulatų. Bitola vadinta “konsulų miestu”, jai pašlovinti sukurta 600 dainų.

Bitolos pietuose – Heraclea Lyncestis antikiniai griuvėsiai. Miestas įkurtas Aleksandro Makedoniečio tėvo Pilypo II, bet labiau išlikę vėlesni romėnų statiniai. Yra teatras, mozaikų – tačiau iki pat XXI a. Makedonijos kalnai buvo savotiškas užkampis, o istorinės Makedonijos sostinė stūksojo dabartinėje Graikijoje. Todėl Antikos paveldas nėra stiprioji šalies pusė.

Tetovas ir Makedonijos Albanija

26% Makedonijos gyventojų yra musulmonai albanai, sudarantys daugumą šalies vakaruose. Makedonija išvengė Balkanus siaubusių didžiųjų etninių karų, bet dažnam albanui atrodo, kad Vakarų Makedonija yra Jugoslavų iš Albanijos pavogtos žemės – ir abi didžiosios šalies bendruomenės konkuruoja aršiai.

Makedonai virš miestų kabina didžiules Makedonijos vėliavas, o albanai – Albanijos. Dažną priemiesčio kalną papuošė naktimis šviečiantys kryžiai (66 metrų virš Skopjės iškilęs Tūkstantmečio kryžius – vienas didžiausių pasaulyje) – albanai atsako aukštais minaretais. Albaniškoje zonoje kažin kokie vandalai uždažė maždaug pusę visų makedoniškų pakelės nuorodų, o makedoniškoje kartais taip nukenčia albaniški užrašai.

“Albaniškosios Makedonijos” sostinė yra Tetovas [Tetovo] (50 000 gyv.). Chaotiškas ir nuolat perstatomas, plečiamas (albanų šeimos didesnės nei makedonų) jis slepia keletą būtovės stebuklų. Panašios į Tapytąją mečetę nesu matęs niekur: visos jos sienos (ir vidinės, ir išorinės) bei lubos it didžiulis paveikslas. Arabati Babos dervišų vienuolynas – ramybės erdvė tarp miesto triukšmo.

Nuo Skopjės iki Tetovo vos 40 km, bet atmosfera skiriasi kardinaliai. Sunku žodžiais pasakyti kuo – tikrai ne vien didesniu skaičiumi minaretų, skaruotų moterų ar parduotuve “Hijab fashion”.

Pakeliui iš Tetovo į Skopję – Matkos kanjonas. Užtvenkto upelio užlietame slėnyje šventovės – jau stačiatikiškos. Cerkvės, vienuolynai su freskomis. Rodyklių į tokius pilna kiekvienoje Makedonijos šalikelėje: net keista, iš kur visiems užtekdavo vienuolių.

Kruševo didvyriai: idealistai sukilėliai ir Eurovizijos dainininkas

Aukščiausią Makedonijos kalnų miestelį Kruševą (5000 gyv.) išgarsino Kruševo Respublika. Apie ją giedama Makedonijos himne, jos vadovų garbei skirtos statulos ir gatvės – nė neatspėtum, kad Kruševo Respublika gyvavo vos… 10 dienų (1903 m.). Tačiau makedonams tai – “pirmasis sėkmingesnis bandymas išsivaduoti nuo Osmanų Imperijos”. Jo 71 metinėms pastatytas Makedoniumas, kuris atrodo it ant Kruševo nusileidęs ateivių laivas.

Ten, kur prasideda betono blokais puoštas takas į Makedoniumą, iškilo naujas memorialas “Balkanų Elviui Presliui” Tošei Proeskiui, 2007 m. žuvusiam autoavarijoje (tądien paskelbtas nacionalinis gedulas). Didžiuliame moderniame pastate – dvi vaškinės figūros, nuolat skambantys įrašai, asmeniniai daiktai (net motociklas), nuotraukos per tris aukštus, šimtu kalbų (ir lietuviškai) užrašytas sakinys, kurį 2004 m. savo šalį Eurovizijoje atstovavęs dievukas ištardavo kiekviename koncerte.

Tošės liaupsinimas priminė asmenybės kultą ar net religinį šlovinimą. “Jis buvo ne tik geriausias dainininkas, bet ir geriausias sportininkas” – jausmingai pasakojo muziejininkė, komentuodama vaizdo įrašą, kuriame Tošė, dar vaikas, treniruojasi. Kitame stende – šalimais sudėtos Tošės ir Motinos Teresės nuotraukos (“Jiedu – didžiausi istorijoje Makedonijos humanistai”), toliau – medyje išraižytas Tošės dainos tekstas, lyg ikona padabintas kryžiumi.

Jokia pasaulio popžvaigždė nesusilaukė šitokio muziejaus šitaip greitai po mirties. Negi Tošės gerbėjai ištikimesni nei “The Beatles” ar Elvio Preslio? Manau čia reikia prisiminti tą nesiliaujančią makedonų kovą už teisę būti atskira tauta. Tošė – ne Makedonijos Povilaitis ar Kernagis, Tošė – tai Makedonijos Darius ar Girėnas. Tapęs garsiausiu Balkanų dainininku jis leido makedonams, dar ką tik buvusiems skurdžiausiu Jugoslavijos užkampiu, didžiuotis savimi. Kaip ir Lietuvą kadaise suvienijo transatlantinių lakūnų žygdarbis (ir ankstyva žūtis).

Šiandieninė Makedonija – kūrybos žemė

Aplinkinių valstybių spaudimas tik privertė Makedoniją tvirčiau įsiręžti. Ji nekeičia pavadinimo, ji pati sprendžia, kas gražu, užuot sekusi užsienio madomis. Visiškai nesvarbu, ar Makedonija atgimsta, ar gimsta. Smagiausia, kad kūryba joje smarkiai nustelbia griuvimą, ir viskas dar sparčiai kyla aukštyn.

Ateityje Makedonijos tautinis (at)gimimas galbūt kiek aprims – jei tik kaimynai pagaliau susitaikys, kad makedonai nuo žemėlapio niekur nebeišnyks. Toliau augs Makedonijos ekonomika: iš paskutinės septintosios vietos buvusioje Jugoslavijoje ji jau pakilo į ketvirtąją. Kils ir kainos.

Dabar unikalus metas pažinti šią šalį, drąsią ir tikrai nepriklausomą, besidžiaugiančią tuo, kad yra savimi, tačiau kartu leidžiančią mažumoms džiaugtis tuo pačiu. Juoba, laikai, kai į Skopję skrydžiai būdavo reti ir brangūs, baigėsi: daug reisų atidarė “Wizzair”, ir iš Vilniaus mums buvo paprasta susikurti “dirbtinį jungimą” bei nukeliati prailgintam savaitgaliui.

---

Visi kelionių po buvusią Jugoslaviją aprašymai

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje - naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas
9. Albanija: Azija Europoje

Komentarai

Marokas – viena keleto pasaulio civilizacijų, kurios daugiau nei 1000 metų atsilaikė pilnai neužkariautos. Tad keliavimas čia – išskirtinė patirtis.

Maroko esmių esmė: šimtmečius pirklius traukiantys įtvirtinti dykumų didmiesčiai, kaip Marakešas ar Fesas. Ankšti jų senamiesčių (medinų) prekybiniai labirintai su storų sienų slepiama meniška prabanga. Gyvenamos dykumų tvirtovės (kasbos), per amžius saugančios sausus upių slėnius. Piligrimų garbinami išminčių kapai.

O šiuolaikinis Maroko koziris: atvirumas turizmui. Vizų nereikia, pigių skrydžių gausu lyg Europoje, kurortai modernūs.

Esame įpratę arabų pasaulį matyti kaip vienį. Bet prieš 1300 metų nuo arabų kalifato atskilęs Marokas dinastija po dinastijos statė savitą kultūrą, kurią kiti arabai pakrikštijo Tolimaisiais Vakarais. Kadaise buvę itin galingi, marokiečiai pastatė ir dažną Ispanijos, Portugalijos miestą.

Tačiau tik pačiame Maroke visa tai – ne turistams išdailinta praeitis, bet gyva šiandiena. Automobiliu apvažiavęs visą Maroką, o paskui grįžau pagyventi man patikusiuose miestuose.

Marokas – artimiausia Europai Afrikos šalis

Yra du populiarūs ir pigūs būdai patekti į Maroką. Vienas – skristi Ryanair/Wizzair su persėdimu. Kitas – plaukti iš Ispanijos. Išbandžiau abudu.

Gibraltaro sąsiauris tarp Maroko ir Ispanijos – audringas, bet siauras. Jo niekada nepakako sustabdyti armijoms. Ispanijos ir Maroko, o kartu ir katalikų bei musulmonų pasaulių sienos nuo pat 711 m. iki šių dienų nuolat stumdėsi. Galingi Maroko valdovai VIII a. amžiuje perėmė visą Pirėnų pusiasalį – atrodė, islamo užkariavimai niekad nesibaigs ir Europoje kryžius pakeis mėnuliai su žvaigždėmis. Tačiau susitelkę katalikai smogė atgal, per šimtmečius trukusią rekonkistą vydami “atgal į pietus” maurais vadintus marokiečius. 1492 m. musulmonų valdų Pirėnuose nebeliko, o XX a. ispanai jau “buvo priglaudę” ir beveik visą šiaurinį Maroką.

1956 m. Ispanų Marokas tapo nepriklausomas, bet keletą Afrikos pakrantės miestų ispanai sau pasiliko, neklausydami arabų protestų. Vienas jų – Seuta, marokiečių vadinamas Sebta. Tai – keistas kolonijinis avanpostas su senomis (nuo X a. iki XVIII a. tobulintomis) karališkosiomis sienomis ir armijos baze. Kainos jau mažesnės nei Europoje, bet dauguma gyventojų miesto centre – ispanai. Artėjant prie didžiulės Europą nuo Afrikos nelegalų saugančios sienos daugėjo musulmonų: apskritai Seutoje ispanai ir arabai pasiskirstę po maždaug 50%.

Šiaurinis Marokas ir klimatu primena Europos pietus, jį dengia drėgnokas Rifo kalnynas. Didžiausias miestas čia – Tanžeras, tarpukariu buvęs tarptautine zona ir bitnikų, tokių kaip Dž. Keruakas, rojumi. Jis – Maroko vartai, ties kuriais virš šimtmečio Europa labinasi su arabiškąja Afrika. Netoli – gražus mėlynas Šefšuano miestelis, senas Larašo kurortas.

Maroko medinos – atskiras gyvenimo būdas

Per kurią sieną, uostą ar oro uostą beatekliausi į Maroką, greit susipažinsi su medinomis. Tai – Maroko miestų senamiesčiai. Bet kartu tai – ir atskiras gyvenimo būdas, kurio nėra niekur kitur. Gatvelės čia klaidžios it labirintai ir tokios siauros, kad tinka tik pėstiesiems, motociklams ir asilams. Kiekvienoje pardavėjų dinastijos prekiauja vis kitos rūšies prekėmis: štai kopetėlių gatvė, diržo sagčių skersgatvis, kilimų gatvė, Koranų gatvė… Prekyba klesti ir karavansarajuose, kur kadaise apsistodavo keliaujantys pirkliai. Spalvingas prekes papildo ne mažiau įdomiais tautiniais rūbais vilkintys žmonės. Vargšai ir turtingi gyvena greta, bet pastarieji turtais nesipuikuoja: visų namų išorinės sienos nykios ir be langų. Net mečetes atpažinsi tik jei užversi galvą ir išvysi kvadratinį minaretą.

Užtat kai kurie kiemai – be galo puošnūs, išraižyti smulkiausiais raštais, tapytomis medinėmis durimis ir spalvotais mažyčiais langeliais. Tą grožį lengviausia išvysti turistams atvertose viduramžių medresėse (religinėse mokyklose) bei privačiuose riaduose: šiais laikais šimtai ar tūkstančiai tokių yra paversti restoranais, viešbučiais, hosteliais ar tiesiog išnuomojami turistams. Unikali patirtis praleisti kelias naktis medinoje, kai išsyk namo papėdėje – visi prekijai, asilai, Viduramžių gyvenimas, o iki kitos gatvės pusės arčiau, nei iki kitos tavo kambario sienos. Viduje – tradiciniai žibintai, papuošimai, “marokietiški kambariai” su ilgomis sofomis palei sienas, kad tilptų visi svečiai.

Skurdesni mediniečiai kiemų neturi ir grynu oru kvėpuoja, drabužius džiauna ant stogų. Verta ant kokio užlipti idant išvystum nesibaigiančią medinos pastatų jūrą, iš kurios šen bei ten “dygsta” minaretai.

Medinos turi ir tamsiąją (turistams) pusę: be galo įkyrius žmones, uždirbančius iš “užsieniečių melžimo”. Prekeiviai, brukantys savo kilimus, būgnus, marokietiškas kepurėles ar metalinius žibintus – tik ledkalnio viršūnė, nes jie bent iš paskos nesekioja. Įkyresni prekeivių pasiuntiniai, dirbantys už komisinius. Štai vienas žadėjo nusivesti ant stogo iš kur matosi visa medina – įvedė į kilimų parduotuvę, iš kurios net norėdamas nieko nepamatysi. Blogiausi tie, kurie skelbiasi gidais, bet nei žino, nei supranta ko reikia turistams. Štai “ekskursijoje” po Tarudanto mediną vienas toks mums rodė tokias “įdomybes” kaip importiniai kedai ant vieno prekijo lentynos (paaiškino: “Čia mūsų Goodyear”). Dažnas “gidas” imasi “darbo” nė neprašytas, paskui reikalauja pinigų. Dar kiti išsigalvoję ištisas istorijas: vienas apsimetė tiesiog norintis pabendrauti su užsieniečiais (aišku, galiausiai reikalavo pinigų), kitas, paklausęs iš kur aš, paprašė “išversti laišką jo draugui Lietuvoje”, o pats išnaudojo tą laiką siūlyti mano bendrakeleiviams savo prekes.

Tai – ne pavieniai nutikimai, taip anksčiau ar vėliau atsitinka patekus į bet kurią mediną (kartais – ir ne medinose), o vienu “įkyreiva” nusikračius po tiek pat laiko prisistato kitas. Kam Marokas – pirmoji arabų šalis (arba kas dar yra lankęs Egiptą ar Tunisą) dažnai ima bodėtis visais arabų ar net musulmonų kraštais: neva žmonės ten šlykščiai įkyrūs. Bet tai klaida: iš tikrųjų daugelyje musulmoniškų šalių per turgų gali prieiti nė neužkalbintas. “Įkyrumas” labiau yra pasekmė to, kad naivūs, menkai vietos kultūrą ir ekonomiką išmanantys “viskas įskaičiuota” tipo masiniai turistai iš Vakarų Europos čia susiduria su itin skurdžiais vietiniais. Pirmieji galvoja duodantys grašius “kad atsiknistų”, o antrieji, tokią Maroke didelę sumą gavę it atlygį už savo įkyrumą, prie kitų turistų kabinasi tik įžūliau.

Didžiausios medinos – Maroko gilumos didmiesčiuose (Marakeše, Fese), bet ir Maroko šiaurėje yra ką pamatyti. Garsiausia ten – UNESCO pripažinta Tetuano medina.

Kiekvienoje medinoje drąsesnių laukia hamamai – ne tiek pirtys, kiek “pramoninis” prausimasis kur tam tikra tvarka lankytojai vieni kitus trina, lenda į pirtis, baseinus ir t.t. Nežinančiam tvarkos gali būti geriau pirmą kartą primokėti, kad ritualą/konvejerį atliktų darbuotojai. O norinčiam dar privatesnės patirties, eiti į “hamamus” ne medinose, o 4-5* viešbučiuose: tačiau tai iš tikro bus labiau spa, nei tikras Maroko hamamas.

Prancūziški Maroko naujamiesčiai

Be medinos kiekvienas Maroko miestas turi ir Naujamiestį, elitine prancūzų kalba vadinamą Ville Nouvelle. Jie statyti XX a. pradžioje pagal to meto Europos estetiką su žiupsneliu rytų skonio. 1912-1959 m. didžiuma Maroko buvo Prancūzijos protektoratas, bet tai ne tas pats, kas kolonija: Maroko sultonai buvo išlaikę dalį galios, dinastija nenutrūko. Nors palyginus su kolonijomis Marokas išliko labai autentiškas, prancūzai jį kažkiek suvakarietino: sultonai persivadino karaliais, vilki vakarietiškais kostiumais, tradicinius rūbus (dišdašas, šlepetes babuš) palikę varguomenei.

Be to, neįtikėtinai išplito prancūzų kalba: iki pat šiol, tarkime, prabangesniuose restoranuose ir parduotuvėse viskas parašyta tik prancūziškai, visuose nereliginiuose universitetuose dėstoma tik prancūziškai – tarsi Marokas iki šiol būtų Prancūzijos valda. Šiaip daugeliui marokiečių gimtoji kalba arabų, ją irgi moka visi. Tiksliau, moka dvi arabų kalbas: pagrindinę, kuria parašytas Koranas, ir vietinį dialektą Daridža, kuris nuo pagrindinės skiriasi labiau, nei žemaičių nuo lietuvių. ~30% marokiečių gimtoji kalba berberų, kuri čia vyravo iki arabų užkariavimų.

Deja, visa tai reiškia, kad anglų kalba, jei marokietis sugalvotų ją mokytis, jam bus tik kokia ketvirtoji-penktoji. Todėl palyginus su daugeliu panašiai turistinių šalių, Maroke susikalbėti angliškai – tikrai sunku. Jei tu šviesiaodis, visi kalbina prancūziškai manydami, kad prancūziškai moka visi. Tiesa, valdžia tai mėgina keisti, diegti anglų kalbą.

Be medinos ir ville nouvelle dažnas Maroko miestas turi ir melą, buvusį žydų rajoną. Marokas turėjo daugiausiai žydų arabų pasaulyje ir nors holokaustas ten nevyko, daugelis žydų išvyko į Izraelį: Izraeliui jų reikėjo, kad užgožtų palestiniečius, tuo tarpu marokiečiai, šimtmečius sugyvenę su žydais, ėmė juos kaltinti dėl įvykių Palestinoje: taigi, Maroko žydai jautėsi kviečiami Izraelio ir stumiami iš Maroko. Melos yra savotiškas tarpas tarp medinų ir ville nouvelle: didesni langai, bet vis dar senovė. Tiesa, dabar daug pastatų melose apleista.

Maroko imperiniai miestai: Marakešas, Fesas, Meknesas

Marakešas taip suformavo užsieniečių suvokimą apie visą šalį, kad net pavadinimą “Marokas” jie sugalvojo pagal žodį “Marakešas” (tikrasis arabiškas valstybės pavadinimas yra “Mahrib” ir reiškia “Vakarų žemę”, nes tai vakariausias arabų pasaulio galas).

Marakešo El Badi sultonų rūmams, Bahijos rūmams ar masyviam Kutubijos mečetės minaretui išties Maroke nėra lygių, o chaotiška Džema El Fna aikštė, kur parduodama viskas nuo apelsinų sulčių iki arabiškų pasakojimų gal ir visame pasaulyje neturi analogų. Tris dienas ėjau ten vaikščioti, stebėti ją, tarsi spektaklį, nuo aplinkinių stogų kavinių – ir nenusibodo!

Tačiau masinis turizmas ir užsienio žvaigždžių liaupsės (dizaineris Ivsas Sen Lorenas net nurodė išbarstyti savo pelenus Marakešo Mažorel parke) Marakešo mediną pavertė kiek mažiau tikra: ji labiau iščiustyta, su restoranais ant stogų, turistams atvertais riadais, suvenyrams užleistais kvartalais, aibe visokiausių ekskursijų ir pusiau paslėptais barais, kur alkoholis liejasi laisvai.

O štai Feso medinoje asilėlių dar daugiau, nei motociklų, “savitarnos” duonos kepyklėles kiekviename kvartale kūrena kūrikai, daugumą prekių nuperka vietiniai, įprastiniai “restoranai” – pilstomos pigios sriubos valgyklos. Naktinio gyvenimo nėra. Daugiau ir purvo, nudvėsusių žiurkių, senuoju būdu braidydami po išmatas tebedirba odminiai – vaizdas nuo stogų įspūdingas, bet kvapas jaučiasi iš toli.

Tiesa, ir Fese yra nuostabių medresių, karavansarajų, kainos žemesnės, ypač nakvynės: už tą pačią kainą, kurią Marakeše gavome tik kambarėlį riade (net ne autentiškame, o pastatytame naujai turistams, tik senuoju stiliumi), Fese išsinuomavome ištisą 4 aukštų 400 metų senumo riadą su 5 miegamaisiais ir tualetais ir terasa ant stogo, iš kurios matėsi visa medina.

Tiek Fesas, tiek Marakešas yra buvę Maroko sostinėmis. Netoli Feso stovi trečioji istorinė sostinė, mažiausia ir ne tokia žymi – Meknesas. Pastatyta pagal žiauraus valdovo Mulajaus Ismailo (1672-1727), esą turėjusio per 1000 vaikų, užsakymą, didžiuojasi jo mauzoliejumi, o taip pat gražiomis sienomis, vartais.

Prie pat Feso stūkso ir dar senesnės sostinės – Voliubilio – griuvėsiai. Nuo 146 m. pr. Kr. tai buvo Romos imperijos atokios Mauretanijos provincijos, praturtėjusios iš alyvuogių aliejaus ir gyvūnų gladiatorių kautynėms eksporto, centras. Bazilikos, vilos su mozaikomis kiek kuklios, bet kartu ir žavios. Įspūdingiausias pats faktas, kad šita pati imperija dar Kristaus gimimo laikais buvo užvaldžiusi šitokias skirtingas žemes trijuose žemynuose.

Modernūs pakrančių metropoliai: Kasablanka ir Rabatas

Nepaisant ilgos pakrantės Marokas visada buvo sausumos karalystė. Jo pirkliai gabendavo turtus ne jūromis, bet “dykumų laivais” kupranugariais, kuriems švyturiais būdavo aukšti miestų minaretai. Jo valdovai 1591 m. sugebėjo, kirtę europiečiams neįveikiamą Sacharos dykynę, nukariauti Timbuktu, bet niekada neperplaukė nieko platesnio, nei Gibraltaro sąsiauris. Net gretimas Kanarų salas Marokas paliko ispanams, ką jau kalbėti apie Amerikos kolonizaciją, kuriai, atrodo, Maroko geografinė padėtis būtų buvusi net geresnė, nei Europos imperijų.

Todėl tiek Fesas, tiek Marakešas, tiek Meknesas stūkso giliai sausumoje, o didieji Maroko pajūrio didmiesčiai – sostinė Rabatas ir ekonominis centras Kasablanka – šalies dvasios ir senovės kiek stokoja, yra vakarietiškesni. Pastaroji net turi “naująją mediną” (Quartier Habous): jos baltos švarios tarpukario prekyvietės atrodo lyg Rytų turgus sukryžmintas su Vakarų prekybos centru.

Kasablankai taip trūkstančios didybės 1993 m. įpūtė karalius Hasanas II, užsakęs čia pastatyti mečetę, kuriai visame pasaulyje nebūtų lygių. Jos 210 m aukščio minaretas pagerino aukščiausio religinio statinio Gineso rekordą. Tūkstančių amatininkų dailintas vidus – 25000 talpinanti pagrindinė salė, moterų balkonas, apsiplovimo rūsys – savo puošnumu primena barokines Europos katedras, o ne XX a. statinį. Tai – ir vienintelė Maroko mečetė, į kurią įleidžiami nemusulmonai. Marakeše net į musulmonų kapines mūsų neįleido…

Rabatas dar XII a. statytas kaip naujoji sostinė, bet ja tapo tik 1912 m. “protektoriams” prancūzams nutarus valdžią iškelti į pajūrį. Tad iš Viduramžių laikų likę tik pavieniai objektai: taip ir nebaigta statyti “didžiausia Viduramžių pasaulio mečetė” su išlikusiu Hasano minaretu ir Čelos XII a. valdovų kapinynas.

Ir miesto sienos. Priešingai Europai, mada jas griauti į Maroką nebuvo atėjusi, todėl medinos daug kur tebeįrėmintos masyviais mūrais. Rabate buvau ir prie karaliaus rūmų – kad į juos pažiūrėčiau privalėjau pakeliui palikti pasą.

Agadyras ir turistinė pakrantė

“Didieji masiniai pajūrio kurortai” visame pasaulyje – kone vienodi. Ir pagrindinis Maroko kurortas Agadyras ne išimtis. Europiečiai pilnais lėktuvais į “viskas įskaičiuota” viešbučius čia vyksta įdegti saulutėje. Jokios medinos ar senų mūrų nerasi: “saulės turistų” poreikiai visur tokie patys, ir Agadyras prie jų prisitaikė – kaip ir Šarm El Šeichas, Alanija, Malta, Portugalijos Algarvė ar Ispanijos “kostos”.

Tačiau “saulės turistams”, nusprendusiems paragauti ir Maroko skonio, yra saldokų jo variantų vienos dienos išvykoms. 173 km kelionė į šiaurę – ir laukia Savira (Essouira). XVIII a. Maroko valdovai, nusprendę sekti Europos jūrinėmis imperijomis, čia nutarė įkurti uostą, kuriame iš Marakešo kupranugarių suneštos prekės būtų perkraunamos į laivus. Savirą ir jos galingus įtvirtinimus projektavo nusamdyti Europos architektai.

172 km į pietus nuo Agadyro – Sidi Ifnis. Keistas romantiškai aptrupėjęs miestelis, kadaise – izoliuota Ispanijos kolonija tarp prancūzų valdų. Net Marokui paskelbus nepriklausomybę iki pat 1969 m. ispanai laikėsi įsikibę šio 20 000 gyv. miestelio. Po perdavimo Marokui daug ispanų išvyko, bažnyčia apleista, bet ta ~1960 m. Viduržemio atmosfera liko net tikresnė, nei pačioje Ispanijoje, kur ją nustelbė progresas.

Bet tikriausias Maroko skonis Agadyro turistams – Tarudantas gylyn į žemyną. Kažin, ar jo masyviomis sienomis aptverta medina būtų pravardžiuojama “Marakešo seneliu”, jei stūksotų toliau nuo pakrantės viešbučių, bet dabar – tai vienintelis žiupsnelis neišdailinto Maroko vos už 84 km nuo “globalaus” kurorto. Neturintiems laiko pasiekti tikrąjį Marakešą ar Fesą, Tarudantas – vertas dėmesio.

Maroko dykumos: laukiniai slėniai ir tarpekliai

Į rytus nuo turistinės pakrantės ir į pietus nuo imperinių miestų Maroko žmonija vis labiau įsilieja į gamtą.

Viršum slėnių ten stūgso marokietiškos tvirtovės – kasbos. Jos – tai ištisas kaimas viename pastate, su koridoriais vietoje gatvių. Daugybė gyvenamos, bet iš išorės atrodo lyg apleistos, dalis bokštelių nugriuvę ar nutrupėję. Kitos suremontuotos ir atvertos turistams – garsiausia tarp tokių Aid Benhadou kasba, itin pamėgta Holivudo režisierių. Tačiau tikrų muziejų Maroke beveik nėra: istoriniai pastatai gali būti atverti, bet eksponatų ten nerasi.

Savo spalvomis kasbos puikiai dera prie aplinkinio peizažo – sausų slėnių, dykumų, kalvų. Dauguma gyventojų ten ne arabai, o berberai, tuose kraštuose gyvulius ganę dar iki arabų užkariavimų (jų tautybės pavadinimas kilęs nuo romėniškojo “barbaras”). Jie turi savo kalbas ir keistą geometrines figūras primenantį raštą, kuris, tiesa, vartojamas labiau simboliškai, bet vis dažniau.

Įspūdingi berberiški slėniai, tokie kaip statusis Todhos tarpeklis ar ilgas ir nuošalus Dra – tai ne tik Maroko užkampis, bet ir jo kultūros gimtinė. Šimtmetis po šimtmečio kartodavosi šita pati istorija: kokiame nors pietinio Maroko slėnyje charizmatiškas religingas asketas imdavo skelbti savo tiesas. Nepasitenkindami “supuvusia” ar net ištvirkusia valdžia marokiečiai prisijungdavo prie “paprastų tikinčiųjų” revoliucijos. “Dykumų filosofas” tapdavo valdovu ir pradėdavo savo dinastiją. Tačiau jo vaikaičiai ar provaikaičiai, jau užaugę dabartinės Ispanijos miestuose (Kordoboje, Granadoje), anuomet buvusiuose Maroko civilizacijos centrais, patys susižavėdavo turtais ir dekadansu. Ir tada gamtos nualintame pietiniame Maroke bręsdavo nauja revoliucija. Nuo 789 iki 1659 m. buvo šešios dinastijos, ir kiekviena jų valdydavo maždaug 100-200 metų.

Dažną turistą į šias vietas privilioja ir istorijos apie klajoklišką berberų gentį tuaregus. Tai žinodami vietos “įkyreivos” dažnai pradeda pokalbį žodžiais “Aš klajoklis!”. Toks jau to masinio turizmo minusas: jo palytėtose šalyse sunku tikėtis nuoširdumo.

Atokiuose miesteliuose yra savų perliukų. Ir ten, ir visoje šalyje pilna murabitų – “šventųjų kapų”, kuriuos lanko piligrimai. Tokia tradicija likusiame musulmonų sunitų pasaulyje nepopuliari.

Yra Maroko Atlaso kalnuose net savas kalnų kurortas Ifranas, kur buvo sniego ir slidininkų.

Marokas vienu metu ir keičiasi, ir sustingęs Viduramžiuose. Kartais tas pats žmogus, atrodo, gyvena dviejose erose. Pavyzdžiui, gali turėti išmanųjį telefoną, o vandenį neštis iš kolonėlės. Progresas Maroke greitas ir didelė jo dalis – dėl turistų atvežtų pinigų. Kaip greitai viskas keičiasi geriausiai supratau keliuose naujuose moderniuose prekybos centruose Fese ir Marakeše, kur yra eskalatoriai. Jie – dar visiška naujiena, ir mačiau ne vieną žmogų, kuris bijojo ant jo lipti…

Ta dykuma iš pasakų, su smėlio kopomis, Maroke irgi yra – bet tikrai ne visur. Viena populiariausių tokių vietų – Merzuga. Marokas taip pat yra užkariavęs ir Vakarų Sacharą – geltona spalva žemėlapyje gali vilioti ir ten, jokios papildomos vizos nereiks. Bet ten dykuma yra akmenuota: aišku, aukšti vandenyno krantai, Sacharos dykumos pabaiga, irgi įspūdingi, o taip pat stiprūs vėjai. Visas Marokas populiarėja tarp serfingo, jėgos aitvarų gerbėjų, bet, sako, niekas neprilygsta Dachlai (Vakarų Sachara).

Kaip keliauti po Maroką? Autobusai, taksi, autonuoma…

Afrikos mastais, po Maroką keliauti gana paprasta. Svarbiausius miestus jungia geležinkeliai. Dabar atidarytas netgi pirmasis Afrikoje greitasis geležinkelis, o kitur yra paprasti, bet jie irgi važiuoja bent jau “lietuviškais greičiais” ir smarkiai nevėluoja. Traukinių stotys didelės ir gražios.

Į didmiesčius kur neveža traukiniai – veža autobusai. Prestižiškiausia kompanija “Supratours” iš tikro priklauso Maroko geležinkeliams ir yra tarsi traukinių tinklo tęsinys. Jos bilietai brangiausi: tačiau ir pigesnių kompanijų bilietus jau galima pirkti internetu ir jie smarkiai nesiskiria.

Į mažesnius miestus geriausia keliauti vadinamaisiais Grand Taxi iš artimiausio didesnio miesto. Tai – toks marokietiškas reiškinys: maršrutiniai lengvieji automobiliai. Jie veža po 7 žmones. Vis dažniau jie ir būna septynviečiai – su trečia eile sėdynių gale. Tačiau kažkodėl Maroke laikoma, kad seni Mercedes sedanai – irgi septynviečiai. Ant jų galinių sėdynių sodinama po keturis žmones, o priekinė keleivio sėdynė išplėsta, kad ten tilptų dviese. Neįtikėtinas susikišimas, ypač gale. Grand Taxi galima rasti atitinkamos krypties Grand Taxi stotyse.

Po miestus net ir vietiniai daugiausiai važinėja Petit Taxi, kurių labai daug. Ten yra kitas kraštutinumas: nors jie yra penkiaviečiai, pagal įstatymą gali vežti tik tris keleivius (t.y. sėdėti gale per vidurį negalima ir, kai keliavome keturiese, tekdavo samdyti po du Petit Taxi). Didmiesčiuose Petit Taxi turėtų jungti taksometrą, o mažesniuose miestuose būna fiksuotas mokestis už važiavimą bet kur mieste. Visais atvejais įprasta, kad Petit Taxi pakeliui paims daugiau keleivių ir už kiekvieno paims arba už jo atstumą (didesniuose miestuose) arba tą patį fiksuotą mokestį. Maroke tai įprasta, nes, tarkime, taksistui važiuojant aplink mediną, visiems stabdantiems, tikėtina, reikia važiuoti ten pat.

Su traukiniais, autobusais ir grand taxi apgavysčių nepatyriau, o su petit taxi – kaip kur. Fese pastarąjį kartą visi taksistai neapgaudinėjo, o Marakeše sąžiningą rasti buvo kur kas sunkiau (ten daugiau turistų ir kiekvienas taksistas patyręs, kaip pelninga juos apgauti). Taip pat niekuomet neradau sąžiningų taksistų prie oro uostų, traukinių stočių – geriausia nuo ten eiti toliau ir tada ieškoti. Užbėgant kelią apgavystėms, miestuose, kur jie būna, reikia prašyti jungti taksometrą, o mažesniuose miestuose, kur kaina fiksuota, sužinoti taksi kainą (ne iš paties taksisto!) ir tiesiog po kelionės paduoti lygiai tokią sumą: taksistas niekaip negalės paimti daugiau, juk nekvies policijos ir nesakys “Turistas man nedavė 10 dirhamų, kai fiksuota kaina – 5”. Vienintelė apgavystė, su kuria susidūrėme tokiu atveju – neduota grąžą (neva neturi), todėl svarbu taksistams paduoti tikslią pinigų sumą. Neverta taksistų klausti kainos, su jais derėtis: kai tik pradėdavau, iš karto užgiedodavo milžinišką kainą, nes suprasdavo, kad nežinau tikrosios.

Miestų viešasis transportas Maroke prastas, internete informacijos apie maršrutus ar grafikus mažai, ypač ne Marakeše, o miesto autobusai reti. Metro niekur nėra. Todėl viešuoju transportu naudojomės tik kai nerasdavome sąžiningų taksistų: jei taksistas sąžiningas, taksi kainos prieinamos – neverta sutaupyti 50 eurocentų ir prarasti pusvalandį ar valandą.

Vidiniai skrydžiai po Maroką dar dažniausiai brangūs ir nuskristi Maroko viduje dažnu lėktuvu gerokai brangiau, nei iš Europos į Maroką. Bet tai keičiasi: jau randasi pigių skrydžių bendrovių, kaip “Air Arabia”. Itin praverčia ilgesniuose maršrutuose, kaip į Vakarų Sacharą, kurie anksčiau buvo labai brangūs.

Maroke galima ir išsinuomoti automobilį ar net atvažiuoti savuoju iš Lietuvos (esame ir taip darę). Tiesa, automobiliu, kaip ir taksi, nenuvažiuosi į medinas, todėl Maroke jis ir kažkiek ribos. Negalėsi, tarkime, apsistoti kokiame medinos riade – nes kur paliksi automobilį. Kol esi miestuose, automobilio geriau nenuomoti, bet jei nori aplankyti užmiestį, dykumą, stoti kur nori – automobilis labai praverčia. Keliai Maroke geri – bent jau magistralės. Po medinas vaikštoma tik pėsčiomis, tačiau yra “lagaminų vežikų” kurie už mokestį į riadą pasiūlo nuvežti tavo lagaminus karučiais.

Maroko kainos, viešbučiai ir restoranai

Kai į Maroką atvyksta 12 milijonų turistų per metus – daugiausiai iš turtingų Europos šalių – jis gyvena tarsi trim greičiais. Aukščiausias yra turtingiems turistams. Jame – pasaulinio garso šefai (paprastai prancūzai), senuose riaduose įrengti restoranai ir viešbučiai, imituojantys kokius senus rūmus. Masės alkoholio, kuris šiaip jau Maroke, kaip musulmoniškoje šalyje, kontroliuojamas labiau nei Europoje. Ir kainos skaičiuojamos šimtais eurų. Dėl šitų vietų, priešingai nei į daugelį skurdžių šalių, į Maroką drįsta kišti nosį ir patys turtingiausieji bei išrankiausieji. Šitas lygis yra tik kai kur: Marakeše, Rabate, Kasablankoje, Tanžere.

Antrasis Maroko kainų/kokybės lygis yra “šiaip turistams” ir vietos elitui: kainos kaip Lietuvoje ar truputį mažesnės. Iš pažiūros viskas higieniška – bent jau išoriškai. Restoranuose yra užsieninių patiekalų – picų, burgerių ir pan., nors jie ir neprilygsta užsieniui. Viešbučiai daugmaž tvarkingi, vidutiniški. Viešbučiai – tiek vidutinės klasės, tiek seni riadai, pritaikyti turizmui. Šo lygio pasiūlymų yra visose bent kiek turistų matančiose vietose.

Ir pagaliau trečiasis Marokas – eiliniams vietiniams. Ten galima pavalgyti ir už kelis eurus – bet daugeliui turistų pamačius tas kavines su rūkančiais senukais ir musėmis bei viešai pjaustoma mėsa ten sėstis nesinorės. Patiekalai ten tik vietiniai arba kokie sumuštiniai. Apskritai Maroko virtuvė manęs nenustebino: labai prėska, visur norisi berti druską ir pipirus. Be to, iš esmės tėra kelios patiekalų rūšys, o visa kita – jų variacijos. Troškinys tažin, kuskusas (daržovės) ir mėsos vėrinėliai. Mažesniuose miestuose gali būti tik šio tipo kavinės ir viešbučiai.

Maroką mylėsi arba nekęsi

Marokas yra kraštutinumų žemė, kurią arba pamilsi, arba prisieksi ten nebekelti kojos.

Vienoje svarstyklių pusėje – pietų egzotika, pigumas, saugumas (Afrikos mastais), unikali kultūra, saulė ir šiluma.

Kitoje – įkyrūs vietiniai, nešvara, kvapai, skurdas, kai kur – ir turistų minios.

Kas nusvers, priklauso nuo žmogaus. Kai pirmąsyk dvi savaites keliavau automobiliu po visą Maroką, jaučiau, kad norėčiau ten sugrįžti, pagyventi ilgiau jo dykumų uostamiesčiuose Fese ar Marakeše. Po 10 metų savo svajonę išpildžiau. Be to, dar nuvažiavau į Vakarų Sacharą.

Bet suprantu ir tuos, kurie jausis priešingai – arba kuriems ir vieno savaitgalio bus gana.

---

Visi mano kelionių po Maroką aprašymai

1. Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika (ĮŽANGA)
2. Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis
3. Fesas – ant asilo į Viduramžius
4. Vakarų Sachara – valstybė-miražas patrakėliams

Komentarai

Didelė Ukrainos dalis šiandien – begalinės dirbamos žemės, šen bei ten atskirtos vienodų sovietiškų miestelių. Tačiau Vakarų Ukraina (Lvovo apylinkės) – graži išimtis. Artima ji ir mums, lietuviams: būtent Vakarų Ukrainoje LDK valdžia tęsėsi net 200 metų, nuo pat Gedimino laikų iki Liublino unijos. Ten, kur Ukrainos lygumos pamažu virsta Karpatų kalnais, stūkso gausybė lietuviškų pilių, bažnyčių ir rūmų. Kiekvienam skoniui: sugriuvusių, atstatytų ir perstatytų.

Vakarų Ukraina – ir laisvos šiandieninės Ukrainos pagrindas. Kur kiekvienas kalba ir skaito ukrainietiškai, miestų gatvės pavadintos ne rusų komunistų, o kovojusiųjų prieš juos vardais. Kur gausybė vėliavos spalvų, stojimo kariuomenėn reklamų neleidžia pamiršti, kad kažkur toli rytuose kova už Ukrainą verda ir šiandien. Ir prasmingiausia ji vėl atrodo būtent vakarų ukrainiečiams. Straipsnis rašytas prieš 2022 m. Rusijos invaziją į visą Ukrainą – aut. past..

Aplankyti Vakarų Ukrainą – paprasta ir labai nebrangu (skridau per Kijevą į Lvovą savaitgaliui už 70 eurų). Kainų ir kokybės santykis čia puikus, o keliaudami darote ir gerą darbą: padedate Ukrainos ekonomikai, nualintai karo.

Vakarų Ukrainos pilys ir rūmai

Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais Ukrainą valdydavo didikai, įsikūrę pasistatydintose didžiulėse mūrinėse pilyse, kurių tvirtas sienas priešai tegalėdavo įveikti mėnesių apgultimi. Atskridę į Lvovą ir išsinuomavę automobilį per 3 dienas aplankėme dešimt pilių ir rūmų, o dar ir piliakalnių, vienuolynų bei šventovių, kurių dvasiškiai anais laikais “ganydavo” priepilio miestų gyventojus.

Vienos pilių – romantiškai apgriuvusios, lėtai dūlančios šimtmečius nuo pat tada, kai turkai ar kazokai jas apgriovė, o tobulėjančios artilerijos pavojai pavertė nebevertomis atstatyti. Kaip Kremenecio pilis, statyta Vytauto Didžiojo ant kalvos, nuo kurios atsiveria vaizdas į barokinę centrinę miestelio aikštę. Kaip Ostroho, davusio pradžią Ostrogiškių giminei, pilies bokštai ir dveji vartai.

Kitas mėginta pritaikyti naujoms reikmėms: Olykos Radvilų rūmai nūnai – psichiatrijos ligoninė, o Klevanės pilyje buvusios lenkų gimnazija, paskui – sovietinių alkoholikų reabilitacijos centras šiandien pastebimos dar mažiau, nei Viduramžių mūrai. Viskas ten apleista, be durų ir langų – tik pačius pastatus susirasti prireiks žemėlapio, nes rodyklių nėra.

Trečios pilys dar anais laikais, kai Ukrainą po Liublino Unijos (1569) perėmė Lenkija, perdarytos į didikų ir bajorų rezidencijas. Galingi mūrai palikti puošmenai, o saugias jų šaudymo angas pakeitė didžiuliai langai, menės, koplyčios. Čia garsėja Galicijos Auksinė pasaga: treji rūmai (Oleskos, Zoločivo ir įspūdingiausieji Pidhircų) per keliolika kilometrų vieni nuo kitų. Dabar jie glaudžia muziejėlius, nors saikingai atkurtos salės tėra tik gabalėliai sovietų išdraskytos didybės.

Autobusas po autobuso su lenkiškais numeriais Auksinėje pasagoje laipina turistų grupes – iki Lenkijos nuo ten arčiau, nei iki Vilniaus, ir jos gyventojai noriau nei lietuviai ieško savo užsienyje pasilikusios istorijos. Tikriausiai pažiūri ir Sviržo rūmus, kurie greta Auksinės pasakos, bet nuolat remontuojami.

Žymiausioji LDK pilis – Lucke. Kieme tarp trijų ant neaukštos kalvos iškilusių bokštų vyko Abiejų Tautų Respublikos maisto šventė. Lietuvos vėliava buvo, bet maistas, rodos, tik ukrainietiškas. Pilyje – varpų, portretų (ir LDK didikų) muziejai. Į Lucką Vytautas Didysis 1429 m. sukvietė Europos valdovus (tarp jų – Šv. Romos imperatorių) spręsti ano meto “didžiųjų problemų”: įvairių tarptautinių konfliktų, stačiatikių ir katalikų skilimo.

Tiesa, nepavyko. Katalikų-stačiatikių schizma neišspręsta iki šiol. Vakarų Ukraina – vienintelė Ukrainos dalis, kur vyrauja katalikybė. Senos barokinės jos miestelių katalikų bažnyčios puikiai derėtų ir Vilniuje. Mat jas fundavo tos pačios lietuvių didikų ir bajorų giminės. Kaip daug kas Vakarų Ukrainoje dažna primena ankstyvąjį Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį: veikia, bet joks remontas nedarytas ilgai. Itin graži Olykos bažnyčia, o pats miestelis, kurį Radvilos valdė iki pat 1939 m., ir šiandien pasiekiamas senu akmenimis grįstu traktu, supamu medžių, kurių lajos kadaise teikdavo pavėsį karietomis atvykstantiems šlėktoms. Pas mus tokius pakelės medžius iškirto ir dangas pakeitė (dėl saugumo automobilistams): kartais progresas sunaikina atmosferą.

Tačiau yra Vakarų Ukrainoje ir Počajivo stačiatikių vienuolynas, kuriam suteiktas lavros titulas. Antras pagal svarbą po Kijevo olų lavros Počajivas spindėte spindi ant kalvos it pasakų pilis. Privažiuojant jo kontūrai atrodo it miražas: sunkiai gali patikėti, kad šitokie mūrai ir bokštai, 65 m varpinė, penkiaaukštė seminarija, galingos it pilies sienos gali stovėti 8000 gyventojų turinčiame miestelyje. Sovietinio ateizmo erai pasibaigus, Ukraina nušvito naujais ir restauruotais cerkvių kupolais, ir lavroje buvęs ateizmo muziejus uždarytas.

Jėga išprašyti stačiatikybės LDK neketino. Priešingai: atsiųsti valdyti Vakarų Ukrainos lietuviai paprastai patys prabildavo ukrainietiškai, tapdavo stačiatikiais (Lucko pilies statytojas Gedimino sūnus Liubartas pasikrikštijo Demetrijaus vardu). Todėl net patriotiškojoje Vakarų Ukrainoje “lietuvių era” minima geru žodžiu, priešingai nei vėlesnės rusų ir lenkų valdžios, mėginusios primesti ukrainiečiams savo požiūrį ir kalbas. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai šiandien dabina Lucko pilies apylinkes. Priešingai nei baltarusiai, ukrainiečiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nesisavina, tad kunigaikščių vardai parašyti su lietuviškomis galūnėmis.

Počajivą įkūrė ne lietuviai – bet daugybės mažesnių vienuolynų istorija prasidėjo ar aukso amžių patyrė kaip tik valdant mūsų protėviams: pavyzdžiui, Zymnėje (prie Voluinės Vladimiro). Kiti įkurti seniau (Voluinės Vladimiro) ar vėliau (Mezyriče prie Ostroho, 1612 m. lenkų pastatytas pranciškonams, bet nūnai stačiatikiškas).

Ukrainietiškiausia Ukrainos žemė

Vakarų Ukraina yra pati ukrainietiškiausia Ukrainos žemė. Čia daugiau nei 95% gimtoji kalba ukrainiečių ir vos 3% – rusų. Nors nuo Lvovo iki Donecko – beveik dvigubai toliau, nei iki Vilniaus – būtent vakarų ukrainiečiai aktyviausiai dalyvauja Rytuose ginantis nuo rusų.

Viename prabangą imituojančių “nepriklausomybės pradžios eros” pakelės viešbučių restoranų plyšavo daina: “Stepės ir Karpatai! Donbasas ir Juodoji jūra! Tai Ukraina – mano kraštas”. Lvovo ar Voluinės gyventojai papasakotų, kad Rytų Ukraina buvo aprusinta per jėgą, Holodomorą (genocidą, pražudžiusį bent dvigubai tiek žmonių, kiek Holokaustas) ir diskriminaciją. Nors ir tapę rusakalbiais, “rytiečiai” save ir toliau laikė ukrainiečiais ir dalis jų po nepriklausomybės vėl ėmė vis dažniau kalbėti ukrainietiškai. Rusams tai nepatiko ir jie atplėšė anas žemes. Dabar vyksta lemiamas mūšis: ar jas pavyks susigrąžinti, ar jų gyventojai, likę Rusijos valdžioje, per kartą-kitą ims laikyti save rusais. Kad taip būna, ukrainiečiai jau ne kartą įsitikino: juk XIX a. ukrainietiškos buvo ir daugybė dabartinės Rusijos žemių, tada dabartinės Rusijos teritorijoje net 7,4% gyventojų buvo ukrainiečiai. Ilgainiui dauguma asimiliavosi – šiandien liko vos 1,4%, nepaisant visų papildomų sovietinės eros migrantų.

Vakarų Ukrainą nuo žiauriausių Stalino persekiojimų apgynė istorija: iki Antrojo pasaulinio karo ji buvo valdoma Lenkijos. Dabar čia – vienintelė Ukrainos dalis, kur jautiesi kaip vientisoje tautinėje valstybėje su nuosava vyraujančia kalba ir kultūra. Kaip Lietuvoje ar Lenkijoje. Priešingai nei Kijeve, greta ukrainietiškų suvenyrų pardavėjų turgeliuose nestovi nė vienas, siūlantis pirkti Leninus ar kūjus su pjautuvais. “Tarybinių dievukų” skulptūros Lvove “nuvirto” dar ~1990 m.

Vakarų Ukrainos miestuose kaip niekad gerbiami tie, kas deda galvas už Ukrainą ir jas sudėjo anksčiau. Štai Zoločivo centrinėje aikštėje yra “Maidano didvyrių pakyla” su visų ten žuvusių nuotraukomis. Prie bažnyčių ir šalikelėse – pilkapėliai, susmaigstyti Ukrainos (melsvai-gelsva) ir Ukrainos antisovietinių partizanų (juodai-raudona) vėliavomis. Šios plėvesuoja ir prie savivaldybių tarybų (kartais greta jų – ir Europos Sąjungos 12 žvaigždučių). O štai nuo Žovkvos tarybos žvelgia didžiuliai partizanų vadų Stepono Banderos, Jevheno Konovalecio veidai.

Bet įspūdingiausi man buvo tikriausiai jau milijonai objektų, išdažytų Ukrainos vėliavos spalvomis. Kiekvieno miestelio pavadinimas prie įvažiavimo, daugybė tvorų ir tvorelių, sienų, stulpų, net kai kurie automobiliai… Sunku įsivaizduoti, kiek iš viso valandų savanoriai prie jų triūsė.

Visgi plakatai, vėliavos ir dažai – laikini dalykai. Pasikeitus valdžiai juos pakeisti itin lengva. Kažką amžinesnio sukurti trukdo sunki ekonominė situacija: Ukrainos BVP vienam gyventojui yra 8 700 JAV dolerių (Lietuvos – 27 100, Rusijos – 24 800), ir karas ekonomiką dar sekina (2014 m. ji smuko 6,8%). Kad ir kiek spauda trimituotų apie tariamai “dideles” ir “veikiančias” Vakarų sankcijas Rusijai, iš tikro didžiausi nuostoliai tenka Ukrainai.

Miestelių auksinis spindesys ir girtas skurdas

Vakarų Ukrainoje gražūs ir miestelių senamiesčiai. Palyginus su likusia Ukraina, juose mažai sovietinių randų. Ypač žavi man Žovkvos centrinė aikštė ir apylinkės: barokinė bažnyčia, didi cerkvė, rūmai, lauko kavinės paėjus toliau – vienuolynas, medinė UNESCO sąraše esanti cerkvytė, renesansinės sinagogos griuvėsiai.

Bet šiandienis dažno miestelio vaizdas – skurdokas. XIX a. mūriniams gyvenamiesiems namams verkiant reikia remonto. Keliai ir gatvės Ukrainoje – duobėtesni, nei kur teko važiuoti, išskyrus nebent Moldaviją. Giliausios duobės kai kur pažymimos senomis padangomis, kad ten neįsmegtų ratas. Bet ir ne tokios baisios, sklidinos niekur nenubėgančio vakarykščio lietaus vandens, būdavo, sukeldavo bumptelėjimą į dugną. Ištisas krašto kelių atkarpas tekdavo važiuoti 10 ar 20 km/h, o keliose vietose – sukti galvą, kaip išlaviruoti “nepakabinus” automobilio.

Vakarais aplink barus ir diskotekas šlitinėja išgėrę vietiniai, o tarp Staroselo Ostrogiškių pilies renesansiniais papuošimais dabintų mūrų (į kuriuos rodyklės nerodo) kaimiečiai ganė karvę.

Prasta ekonominė situacija turistams davė ir pliusų. Kritęs grivinos kursas viską atpigino kone stebuklingai. Dviese kavinėse sočiai pavalgydavome (su gėrimais) už 3 eurus. Skanūs “naminiai” ukrainietiški virtinukai su bulvėmis (vareniki) miestelių restoranuose, būdavo, atsiedavo kokius 60 eurocentų. Keturių žvaigždučių viešbučio dvivietis numeris su langais į centrinę Rivnės miesto (dydžiu prilygsta Kaunui) aikštę kainavo 25 eurus, o paprastus (su patogumais) galima gauti nuo 6 eurų. Net suvenyrų, kurių kainos pasaulyje panašios (pvz. magnetukų) pigiau nei ten neteko matyti.

Lvovas – tarp gražiausių Vidurio Europos miestų

Lvovas (ukrainietiškai – Lvivas) – vienas tų gražiųjų Vidurio Europos miestų, kuriuose pajunti prabėgusių amžių dvasią. Sovietinis griovimas jo didingą senamiestį menkai tesužalojo – mažiau, nei Vilniaus.

Centrinėje aikštėje fasadai – vien menantys Austrijos-Vengrijos laikus, jos centre – didžiulė bokštuota Rotušė, šone – Lvovo muziejus pirklio namuose su žaviu Vilniaus alumnatą primenančiu kiemu, atkurtais apartamentais.

Pasivaikščiojimas aplinkui atveria dar daug įdomių vaizdų: didžiules bažnyčias, Operą (bukletuose išdidžiai jos fasadas ir interjeras gretinamas su garsiąja Paryžiaus opera), miesto sienas pakeitusį bulvarą, siauras gatveles.

Senų rajonų aptinki ir kopdamas į Pilies kalną nuo kurio – gražūs senamiesčio vaizdai. Visgi gražiausia panorama – iš Rotušės bokšto, į kurį patenki praėjęs ilgus savivaldybės koridorius, pilnus įdomių Ukrainos pakraščio miesto valdžios sistemos aktualijų.

Lvove gausu smulkaus meno ir parodų: aklinoje sienoje ištapyti pro langus žvelgiantys pirkliai, senųjų daugiabučių laiptinių nuotraukos. O rotušės bokšto viršūnės turėklus puošia įvairiausių lvoviečių nuotraukos su aprašymais: langų plovėjas, vertėja, kiemsargė, muziejininkas, partizanų veteranas.

Skaitydamas tuos aprašus prisiminiau panašius “įvairovės stendus” Liverpulio muziejuje, kur vaizdo įraše juodaodis reperis repuoja apie susitaikiusias vietos žydų bendruomenes. Kaip įvairiai pasaulis supranta net pačią įvairovę! Tos vakarietiškosios “multikultūrinės” įvairovės, gerokai apvienodinusios Europos didmiesčius, Lvove nėra visiškai – ir nuo to miestas tik autentiškesnis ir įdomesnis.

Tarp nūdienos realijų Lvovo rotušės viršūnėje: lvovietis studentas, žuvęs Maidane, Rytuose galvą padėjęs majoras, pabėgėlė iš Krymo. Rusijos invazija iš namų trauktis privertė maždaug milijoną ukrainiečių ir dažnas jų prieglobstį rado Vakarų Ukrainoje. Kaip ir beveik kiekvieno karo metu, Ukrainoje saugumo ir laisvės situacija skirtinguose šalies regionuose skiriasi kaip diena ir naktis.

Todėl tikrieji pabėgėliai, trokštantys saugumo, nesunkiai gali jį rasti arti, dažniausiai – net savo šalyje. Pernelyg dažnai žodis “pabėgėlis” šiais laikais nuvalkiojamas pavadinti nelegaliems migrantams, kurie tiesiog lekia per pusę pasaulio į turtingesnius kraštus, pakeliui sumokėję nusikaltėliams už neteisėtą pervežimą per sienas.

Vis dar paprasta šalis

“Čia – paprasti žmonės” – toliau dainuojama minėtoje dainoje apie Ukrainos vienybę. Vakarų ukrainiečių problemos sudėtingos, bet labai žmogiškos, be aliuzijų į kažkokias kone mistinės “Naujos tvarkos” statybas. Tokią tvarką statė (ar stato) visi, kas per pastarąjį amžių pražygiavo ar žvalgėsi į Ukrainą: vokiečių naciai kūrė tautų/rasių hierarchiją, sovietai komunizmą ir “visuotinę lygybę”, Europos Sąjunga – “žmogaus teisių pasaulį” (tik kad tas žmogaus teises supranta pagal vieną Vakarų Europoje gana neseniai sukurtą kurpalių).

Visus “naujos tvarkos kūrėjus” vienija bendras bruožas: arogantiškas įsivaizdavimas, kad jų modelis, jų tiesos – kaip taisyklė, labai naujos – tinka visam pasauliui. Tik neva ne visas pasaulis pribrendęs tai suprasti.

O Ukraina, turėdama 40 milijonų gyventojų, neturi vieno savo naratyvo. Tai jos problema – bet kartu ir jos žavesys. Čia nuomonių daug – dauguma nuosaikios, kai kurios “keistos” (Ukrainoje gimė “Femen” judėjimas, kelionės metu televizija rodė anarchistų ir komunistų demonstracijas). Nėra “blogų nuomonių”, už kurias atleistų iš darbo ar mestų iš universiteto. Jei viename regione ta nuomonė “blogesnė”, tai kitame regione ji “geresnė”.

Kai kas įžvelgia pavojus dėl tų “nekontroliuojamų radikalų”. Aš – ne. Pavojai kaip tik atsiranda tuomet, kai kažkas imasi “radikalus kontroliuoti”. Nes tai reiškia, kad vienos idėjos (visai nesvarbu, kurios) jau ima gniaužti kitas. “Radikalas” – reliatyvi sąvoka ir, susidorojus su vienais, “radikalais” apšaukiami vis nuosaikesni ir nuosaikesni oponentai, tuo pačiu toleruojant ir sveikinant “savą” radikalizmą.

Užsieniniai “Naujos tvarkos” statytojai, tokie kaip Putinas, Ukrainoje daro kaip tik šitą. Gausybe žodžio “Radikalas” sinonimų (“Banderovcai”, “Fašistai”…) jie vadina visus, kas nori savaip mąstančios Ukrainos, kuri nebūtų tik detalė jų gigantomaniškuose pasaulio dalybų planuose.

O pačioje Ukrainoje vyksta tik idėjų konkurencija. Pavojinga ji tampa ten ir tiek, kiek įsikiša užsienio “tvarkdariai”: tarkime, Kryme, Donbase.

Tai kartojasi dešimtmetis po dešimtmečio, tik “tvarkdariai” vis kiti, jų ideologijos – kitos. Žinant šią “Europos pereinamo kiemo” Ukrainos istoriją darosi aišku, kodėl LDK epocha, neturėjusi “oficialios ideologijos”, čia tokia mėgiama. Bet LDK buvo keistas istorinis epizodas. Norėdamas išlikti savimi turi ne tikėtis “gerų užkariautojų”, o stovėti už save pats. Ir Vakarų Ukraina stovi. Dar niekada istorijoje ji nebuvo tokia nepriklausoma taip ilgai.

Straipsniai iš serijos “Lemiami Ukrainos metai”

1. Kijevas Euromaidano revolicijos išvakarėse (2013 m.)
2. Apsilankymas Kijeve karo metu (2014 m.)
3. Vakarų Ukraina: Lietuviškos pilys, Ukrainietiška viltis (2015 m.)

---

Visi kelionių vadovai po Vidurio Europą (Lietuvos apylinkes)

• Bulgarija – grožybės niūrioje šalyje
• Čekija – tai ne vien Praha! ir Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Estija – laukinė gamta ir modernūs miestai
• Latvija – 10 skirtumų nuo Lietuvos ir Ryga – Pabaltijo didmiestis
• Lenkija - Varšuva – atstatytas mūsų karalių miestas ir Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Rumunija – pasakiškiausia Europos šalis
• Vakarų Ukraina – lietuviškos pilys, ukrainietiška viltis

Komentarai