Vanuatu – genčių pasaulis, žibantis lava

Vanuatu Jasuro ugnikalnio kraterio pragaras, šimtus metų be atvangos šaudantis lavos fejerverkus – vienas labiausiai gyvenime pribloškusių gamtos vaizdų…

Bet Jasuras – tik sudėtingos kelionės finalas! „Skynėmės kelius“ per gamtos kataklizmų talžomą Vanuatu sostinę, atšaukinėjamais pusiau bankrutavusių aviakompanijų reisais, vieškeliais be automobilių. Gyvenau namelyje medyje be elektros – iš tokių vietiniai medžioja šikšnosparnius. Spaudžiau ranką genties vadui, lankiau kaimą, kur moterys šoka nuogom krūtinėm, ir kaimą, kuriame Dievu tapo Amerika – ar, tiksliau, kažkoks amerikietis Džonas Frumas, neva gyvenantis to paties Jasuro ugnikalnio krateryje.

Tai – Vanuatu, genčių pasaulis su vos 300 000 žmonių, bet 113 kalbų! Kelionė laiku į epochą prieš visas tautines valstybes ir imperijas – į priešistorę, kurios Europoje nė iš kapų prisikėlę proproproproproproseneliai nebeprisimintų.

Port Vila, katastrofų sutalžyti Vanuatu vartai

Didžiausi Vanuatu stebuklai – tolimose salose, bet jų niekaip nepasieksi nesustojęs mažytėje šalies sostinėje Port Viloje – ir daugelis nori-nenori stabteli bent kelioms dienoms – o kai kurie ir stringa, laiku neįsigiję deficitinių bilietų į „ten, kur įdomiausia“.

Port Vila vietomis – toks kone afrikietiškas lūšnynas. Žmones it krovinius gabena byrantys pikapai, duobėtom gatvėm laksto vaikai ir palaidi šunys. Na, juk Vanuatu – viena skurdžiausių pasaulio šalių…

Bet vos 50 000 gyv. miestas pakankamai mažytis, kad dažnai regėtum ir kitus jo herojus. Kinijos statybos ir naujas vilas nuomojantys verslininkai. „Ekspatai“ iš tolimų Europos šalių, metams ar penkeriems atvilioti žemų mokesčių ar įdomių galimybių. Australijos ir Naujosios Kaledonijos turistai, kuriems tai – vienas artimiausių užsienių.

Tuo pačiu Port Vila – Vanuatu kultūrų širdis. Vienintelė vieta, į kur dar būna nukeliavę turtingesnieji kitų salų gyventojai.

Port Vila – gal geriausia vieta paragauti kavos – to burną „užšaldančio“, raminančio(?) bei „liežuvį atrišančio“ vietinio gėrimo, savo role visuomenėje pakeitusio alkoholį ir turintį ritualinę prasmę. Nes Port Viloje kava bent jau malama – o Tanoje ją „paruošia“ nekalti berniukai – kramtydami ir išspjaudami. Nes Port Viloje kavos baras gali būti bent kažkiek „mūsiškai“ jaukus, o tolimųjų salų Nakamaluose už pasisėdėjimą svarbesnis ritualas, „vyriška politika“ be moterų.

Port Viloje – ir reta Vanuatu galimybė užeiti į muziejų, kur tau papasakoja apie įvairias šalies kultūras, nors su tais pasakojimais susitapatinti be galo sunku. „Į Nakamalus įleidžiami tik vyrai – o ar moterys turi erdvę tik joms?“ – paklausė darbuotojo australai turistai. Nežinia, ar gido atsakymas juos pradžiugino: „Taip, yra zona, tabu vyrams, kur žmonos slepiasi, kai vyrai nori jas užmušti“. Nuo panašių pasakojimų ausys linkte linko, net sunku buvo atskirti, kas čia dabartis, o kas – praeitis. „Jei, tarkim, tavo žmona būna neištikima su kokiu jaunuoliu, tu gali šitą dalyką padovanoti jaunuolio tėvui ir taip gauti teisę tą jaunuolį užmušti. Tėvas, gavęs tokią dovaną, sūnaus neperspės“.

Daug ką iliustruoja nuotraukos – kaip „bungee“ įkvėpusį „nardymą į žemę“, kuomet Pentekosto salos vyrai šoka nuo bokšto žemyn – pasirišę tokio ilgio savadarbėm virvėm, kad susitrenkia, bet ne užsimuša. Arba eksponatai – visokie mediniai stulpai penkiais veidais, skirti „penktą lygį pasiekusiam vadui“. Skamba kaip iš kokio RPG žaidimo, bet savojo lygio pasikėlimas – ne juokas: lygių yra dvylika, ir už kiekvieną privalai iškelti šventę, skersti kiaules…

„Tai ne stulpai, tai būgnai tamtamai“ – patikslino muziejaus darbuotojas. Visi jie turi skylę – daužomi skleidžia pakankamą garsą, kad iš aplinkinių miškų sukviestų kaimiečius. Arba kiaules.

Vos pavažiuoji į šoną nuo Port Vilos kinų išgrįstu keliu aplink Efatės salą – ir bet koks miesto miražas tuoj pranyksta. Kaimeliai, mašinų tiek mažai, kad mačetėmis nešini vyrai ar vaikai kiekvienam vairuotojui džiaugsmingai moja…

Deja, sustoti mažai kur yra… Vanuatu kone visa žemė privati ir paveldima: giminėms priklauso ir gražiausi paplūdimiai, ir apžvalgos aikštelės, ir kriokliai, ir Žydroji lagūna… Tai – tikras aukso veršis: žemvaldžiai susikala „pinigų surinkimo būdeles“, renka po 10, 20 eurų. Gal ir nieko jei praleistum visą dieną viename paplūdimyje – bet nuolaidų trumpiems išlipimams nenumatyta ir, jei, kaip bet kurioj kitoj šaly, laisvai stabčiotume, tuoj diena Efatėje būtų kainavusi daugiau už brangiausius pasaulio nacionalinius parkus, o tie vaizdai Okeanijos mastais tikrai ne stebuklingi…

Kai kurie atostogas Vanuatu praleidžia „turistinėse salelėse“ su „viskas įskaičiuota“ kurortais, kurios supa Port Vilą (Iririki, Erakor). Kiti ten nuplaukia bent dienai. Bet man apskritai atrodo geriau į Efatę žiūrėti kaip į „stotį“, „degalinę“, „parduotuvę“ – ir ieškoti pakankamai gero „tramplino“, kad peršoktum visus trukdžius, skiriančius nuo įspūdingesnių salų…

Tana – penkios dienos medyje be elektros

Labiausiai išsvajota Vanuatu sala tiek mums, tiek daugeliui keliautojų – Tana. Ten – aktyviausias pasaulio pasiekiamas ugnikalnis Jasuras, besiveržiantis be atvangos nuo 1774 metų. Ten – nakvynės nameliuose medyje – ką ten nameliuose, ištisuose namuose. Ten – tradicinės gentys, kur vyrai segi tik nambas (penio raiščius), moterys nuogom krūtinėm, o tikėjimai – vienas už kitą keistesni.

Bet panorėti ten nuvykti neužtenka! Jau Port Vilos oro uoste sutikome lenką, kuriam svajones apie Taną teko laidoti: „Kai pradėjau ieškoti bilietų, viskas buvo parduota, net vienadienių ekskursijų oro taksi į Jasuro vulkaną nelikę, ką jau kalbėti apie reisinius lėktuvus“.

Mes pradėjome rūpintis gal prieš mėnesį, bet vis tiek per vėlai. Vietoje trijų dienų teko Tanoje praleisti penkias. Nes nebuvo bilietų atgal į šeštadienio-pirmadienio skrydžius, nes kassavaitinį keltą atidėjo iš sekmadienio į trečiadienį, nes jokie oro taksi, neva kartais pardavinėjantys ekskursijų dalyvių neišpirktas vietas, atliekamų kėdžių taip ir nepasiūlė…

Laimė, dirbame nuotoliu – tad papildomą laiką namelyje medyje galėjome išnaudoti darbui… O tas namelis taip aukštai banjanuose, su tokiu nuostabiu vaizdu į dienom rūkstantį, naktim lava rausvai žibantį Jasurą! Jį jauti nuolat nuolat. Štai trenksmas – kaip perkūno – ir jį seka naujas juodų dūmų tuntas. Štai kompiuterius padengia pelenai. „Dėl to daug kas čia neauga, o kur gyvena uošviai dar arčiau vulkano – neauga niekas“ – pasakojo šeimininkas.

Bet užtruko prisitaikyti, įprasti. Tualetas, dušas – apačioj. Elektra – tik tris valandas per dieną – skubiai lėkdavome krautis kompiuterius ir išorinius akumuliatorius. Šeštadieniais, sekmadieniais nedirbo jokios aplinkinės parduotuvės, o ir kai dirba, pasirinkimas ten – keli daiktai. Tik 2 km nuo namų Jasuro lankytojų centre dar galėjome gauti savaitgalį bent jau gėrimų ir tai tik ne tuomet, kai bažnytėlėse (kurių išoriškai neatskirsi nuo palaikių trobų) – pamaldos. 2 km žygis – purvinu miško keliu, tada kinų išgrįsta gatve, kuria automobilis pralekia kartą į pusvalandį ar valandą. Pikapas, pilnas bagažinėje stovinčių žmonių…

Tie seni japoniški pikapai čia superprabanga – tarsi privatūs lėktuvai Europoje. Tik profesionalūs vairuotojai juos turi, jų gal keliolika, jei kam išpuola rimtas reikalas – kviečia. Bet nepiktnaudžiauja. Elektra čia suskaičiuojama kilovatas į kilovatą ir mūsų šeimininkas dyzelgeneratorių jungia tik kai yra turistų: pats mobilų telefoną kraunasi pas kaimyną, turintį saulės bateriją – pigiau, nei dyzelis… Priešingai daugeliui Okeanijos šalių, pakelėse nė šiukšlelė nebolavo. Ne dėl meilės gamtai, o dėl skurdo: kai nieko neturi, maistą užsiaugini (o ne pakeliais perki) – ir kuo teršti neturi…

Tokia kelionė toli laiku atgal, į deficitinius senelių ar prosenelių laikus, kai šiandieniai „kasdieniai niekniekiai“ būdavo išsvajota prabanga.

Jasuro vulkano pragaras po kojomis

Iš pradžių gailėjomės, kad nenusipirkome laiku bilietų, kad reiks ten būti tiek ilgai – bet paskui, pripratus, prisitaikius, jau palikti tą namą medyje buvo gaila.

O kilimai į Jasuro ugnikalnio viršūnę – viena labiausiai gyvenime pribloškusių patirčių. Pirmą kartą išvydau besiveržiančią lavą – tiksliau, ištisą verdantį, šnypščiantį, dundantį pragarą tiesiai po kojom. Sprogsta, šauna it skysti gamtos fejerverkai, paskui iš lėto teka atgal kraterin. Kitur pasauly tau turi pasisekti (kad išsiveržtų kaip tik tada), tenka aukštai kopti. O Jasuras veržias nuolat, jo aukštis vos didesnis nei Lietuvos Aukštojo (361 m), nors žvelgiant nuo namelių medyje ir atrodo aukštesnis.

Svarbiausia – vėjas beveik visad į tą pačią pusę, sprogimai – panašios galios, tad gali saugiai gėrėtis nuo tos pačios kraterio atbrailos. Beveik nepavojinga – tik kelis žmones pražudė akmenys-bombos (bet Vanuatu ne ta šalis, kur, kaip Japonijoje, dėl to kas liptų su šalmais – o ir bombos prie mūsų nekrito).

Nuostabiausias krateris naktį. Keliavome ir prieš aušrą (teko palikti namelį medyje 3 val. nakties), ir saulėlydžiui. Žmonės ginčijasi, kada įspūdingiau. Mums – per saulėtekį. Bet, manau, priklausė nuo oro: per saulėtekį vėjas visad pūtė dūmus nuo mūsų, vaizdas – puikus. O per saulėlydį užpūsdavo ir į veidą, pelenai skausmingai grauždavo akis. Bet kitu metu Jasurą lankę keliautojai pasakojo priešingą patirtį. Kam nepavydžiu – tai tiems kas lanko vulkaną dieną, kaip tie iš vienadienių ekskursijų privačiais lėktuvais iš Port Vilos. Tie menki lavos mirksniai prie ryškios saulės – tik tolimas šešėlis naktinio Jasuro pragaro…

Pirmykštės genys ir keisčiausi tikėjimai

Vanuatu 300 000 gyventojų – ir 113 kalbų. Žinau, jau tai rašiau – bet negaliu nustoti stebėjęsis! Juk visoje Europoje tik 150 kalbų! O čia vien Tanos saloje, kur 30000 žmonių tegyvena – septynios gyvos kalbos, ir be jų dar bislama, ta Vanuatu vienijanti „neutrali niekieno šnekta“. Bislama tekstai savaip primena Lietuvos pirmokėlio mėginimus rašyti angliškai: rašoma kaip tariama, žodžių – mažai, jokių ten sinonimų, daugiskaitų ir kitko, ką reikia sunkiau mokytis. Vietoje „First“ – „Nambawan“, „Second“ – „Nambatu“, vietoje „We“ – „Yumi“ ir t.t. „I dropem praes evri dei“ – skelbia parduotuvės reklama („Nuolaidos kasdien“). Bislama gali įvaldyti per pora savaičių – šitaip skirtingos Vanuatu gentys susikalba tarpusavy.

„5000 žmonių moka mūsų kalbą – daug“ – gyrėsi vairuotojas Tanos rytuose. Dauguma Vanuatu kalbų kalba tik šimtai žmonių, vienas kaimas…

Vanuatu kalbos bent gimingos, o kultūros „suėjo iš visų žemynų.. Misionierių pasėtos krikščionybės sėklos čia suaugo su kastom‘o pagoniškom tradicijom, o kas nusveria – priklauso nuo kaimo.

Įdomiausia aplankyti tuos, kur „viskas kaip kadaise“, kaip Jakelis, skelbimuose reklamuojamas kaip „Juodosios magijos kaimas“ (na, vanuatiečiai žino, kaip sudominti turistus!). Ten – nambos, krūtinės, šokiai rateliu, į kuriuos kviečia visus. Jausmas dvejopas: jiems šokiai tikri, bet vis tiek jautėmės it grįžę laiku į „laukinių žmonių iš kolonijų zoosode“, kokie būdavo XIX-XX a. sandūros pasaulinėse Expo parodose. Na, atvyksta turistai, kaimiečiai viską meta, šoka, spaudžia rankas, dėkoja… Kita vertus, jei Vilniaus katedros aikštėje kas pradėtų siūlyti šimtus eurų už kokį „Trijų milijonų“ sudainavimą, irgi daug kas viską dėl to mestume! O dešimtys eurų skurdžiajame Vanuatu – kaip mums šimtai…

Bet marškiniai ir kelnės nereiškia, kad ten nėr kastomo! Visuose Tanos kaimuose laisvai ganosi kiaulės. Jos – ir pinigas, ir „dvasinė valiuta“, ir naminiai gyvūnėliai, ir turto simbolis. Vanuatu vėliavoje atvaizduotas „ragas“ – iltinis kiaulės dantis: jie tokie užauga specialiai išrovus viršutinius dantis ir septynerius metus šeriant kiaulę vien rankomis… „Turiu dvidešimt kiaulių“ – sakė namelio medyje savininkas, paveldėjęs „mažojo vado“ titulą, ir balsu ėmė jas kviesti. Tuoj iš visų miškų pasikriuksėdami ėmė lįsti paršai ir paršeliai – atpažįsta šeimininko balsą! Greičiausios gavo dovanų kokoso riešutą pagraužti.

Ir toliau tradiciniai vadai parenka jaunikius ir jaunąsias, priima sprendimus ginčuose. Baudos, aišku, mokamos kiaulėmis, nuotaka mainoma į kiaules. Tik pakalbink vietinį, paklausinėk ko – ausys links nuo netikėtų atsakymų. O jį taip pat stebins taviškiai – „Tavo žmona teisininkė? Moteris – teisininkė?“ – sunkiai tikėjo pikapo vairuotojas. „Europoje būna, kad lavonus degina???“ – namelio medyje savininkas net pasikvietė savo žmoną, kad išgirstų šitą keistybę…

Užtat prakeikimai, magija jiems – kasdienybė! Net vakarietiškos technologijos kai kuriems atrodo magija… Kai XX a. pradžioje vietiniai išvydo garlaiviais – o po Antrojo pasaulinio karo lėktuvais – atskraidinamas „stebuklingas prekes“, įtikėjo, kad tai jų protėvių vėlės visa tai siunčia. Matydami, kaip baltaodžiai JAV kariai „pritraukia“ tuos lėktuvus, stengėsi elgtis panašiai: marširuoti su uniformom, girdėjau, net pakilimo takus statė… Karas baigėsi, JAV pasitraukė, naujo krovinio joks „dievas dėdė Semas“ nebeatsiuntė, nuo tų religijų daugelis nusisuko – bet Tanoje vienas Lamankaros kaimas dar kelia JAV vėliavą (kaip darydavo tie kariai), kas penktadienį dainuoja Ameriką šlovinančias dainas. Kai kurie vilki JAV uniformom.

O kitam Tanos kaime tikėta, kad Dievas buvo karalienės Elžbietos II vyras princas Filipas. Išgirdęs tai Filipas nusiuntė jiems savo nuotrauką, o jie Filipui atsidėkojo kiaulių žudymo lazda.

Iš pradžių atrodo keista… Bet jei staiga mes išvystume kokias XXIV amžiaus technologijas, kurių negalėtume nei suprasti, nei paaiškinti – ar negimtų ir pas mus nauja religija?.. Tanoje savo akim įsitikinau trečiuoju fantasto Arturo Klarko dėsniu, „Kiekviena pakankamai pažengusi technologija nesiskiria nuo magijos“…

Vanuatu – viena paskutinių valstybių, kur dar buvo kanibalizmas. „Išnyko 1960 m. dėl misionierių“ – pasakojo namelio medyje šeimininkas, o kai perklausėm „Tai prieš 60 metų?“ atsakė „Prieš tūkstantį metų“. Skaičiai, laikas, tikslumas ten – išplaukę…

Bet turistams reklamuojamas „Kanibalų kaimas“. „Ten bus siurprizas“ – perspėjo šeimininkas, nes, būna, turistai išsigąsta, apsiverkia, kai juos lazdom puola vaikų būrys šiaudiniais sijonais… Iš tikro ten jau – spektaklis apie praeitį. Tuos pačius vaikus prieš tai matėme vilkinčius marškinėliais ir kelnėmis – “Turist, turist” šaukė bėgdami persirengti. Bet vadas, į kurio bakūžę vedė – tikras. Niekam nešautų į galvą, kad vadą galėtų vaidinti ne vadas…

Kelionė iš Vanuatu

Skrydžio iš Tanos į Port Vilą laukėm su nerimu. Juk jau po dviejų dienų turėjome keliauti iš Port Vilos į Naująją Kaledoniją.

Kiek nusigandome kai pamatėme, kad jokiam grafike mūsų skrydžio nėra. Telefonu avialinijos patikino – „skrisime“. Dėl visa ko paskutinę naktį praleidome apšepusiame viešbutyje prie oro uosto, turėjusiame pretenzijų būti „resortu“ poilsiniams turistams – kad, jei kas, nueitume pėsti. Oro uoste sumokėjom „išvykimo mokestį“ ir širdis nuėjo į kulnus: žiūrim, visus lagaminus iš lėktuvo veža atgal. Kai mums taip buvo Nauru, reisą atšaukė, o kitas buvo tik po dviejų dienų…

Bet „Air Vanuatu“ – bankrutavusios, prisikėlusios it feniksas ir negrąžinusios skolų – atstovas nuramino – „Svoris per didelis, tai kai kurių žmonių lagaminai atskris tik rytoj, bet patys žmonės išskris visi“. Laimė, mes registruoto bagažo neturėjome…

Lėktuvas skrido apytuštis. Iš kur tas svoris, kaip visi bilietai išparduoti? Vanuatu nustoji kelti tokius klausimus – ir tuojau supranti, kaip šitaip brangiai deficitinius bilietus pardavinėjanti aviakompanija vis tiek nuostolinga…

Paskutines pora dienų praleidžiame Efatėje, vilų kvartale, kuris it perkeltas iš Kinijos. Visi užrašai – kiniški, savininkai – kinai. Langai – normalūs, stikliniai, o ne Okeanijos žaliuzės, kur arba „uždaryta ir aklinai tamsu“, arba „atidaryta ir uodai skrenda“. Po Tanos atrodo toks minididmiestis.

Mintyse – mintys dar kada grįžti į Vanuatu. Gal pamatyti šuolius nuo bokšto prisirišus virve, kur, atrodo, tik centimetrai skiria nuo mirties. O gal kaukolių krūvas Malekuloje, kurias paliko paskutiniai kanibalai…