Uncategorized

Išvysti Šiaurės pašvaistę buvo viena gyvenimo svajonių. Ne menkus jos atspindžius mūsų platumose, išryškėjančius tik ilgo išlaikymo nuotraukose – bet tą tikrąjį ryškų žalių-raudonų ūkų šokį danguje, kokį plika akim pamatai tik tolimojoje šiaurėje…

Bet kur, kada keliauti? Mano svajonė po daugelio metų išsipildė šiaurės Švedijoje. Kodėl ten atrodė geriausia, ką dar pamatyti – ir ką reikia žinoti apie šiaurės pašvaistės medžioklę, kur tai bedarytumėte? Savo ilgus ieškojimus ir atradimus sudėjau į šį vieną straipsnį.

Šiaurės pašvaistė, kurią galiausiai išvydome

Kur ir kada matosi šiaurės pašvaistė?

Kuo šiauryn, tuo šiaurės pašvaistės ryškesnės – iki tam tikros ribos. Tas „ryškiausių pašvaisčių žiedas“ yra maždaug aplink poliarinį ratą. Realūs šansai kelionės metu pasidžiaugti po naktinį dangų lakstančiu šviesų šokiu tad yra vos keliose šalyse ar regionuose. Variantai: Švedijos šiaurė, Norvegijos šiaurė, Suomijos šiaurė, Kanados šiaurė (ne pati tolimiausia), Aliaskos (JAV) šiaurė, Rusijos šiaurė, Grenlandijos pietūs, Islandija.

Šiaurės pašvaisčių žiedas

Aišku, pašvaistės matosi tik tamsią naktį – o daugumoje tų vietų vasaromis saulė arba išvis nenusileidžia, arba niekuomet nestoja aklina tamsa. Taigi, supratau, kad variantai kelionei yra du:
*Aplink viduržiemį, kai poliarinė naktis. Taip pašvaistes gali išvysti kiaurą parą, šansų daugiau.
*Žiemos ir rudens arba žiemos ir pavasario sandūra, kai dar ilgos tamsios naktys, bet jau būna ir šviesus paros metas.

Savo kelionei į šiaurės Švediją pasirinkau antrą variantą – vasario pabaigą – nes Šiaurė nėra tik pašvaistė, o kitos pramogos (kelionės sniegomobiliu, šunų kinkiniais, vaizdai nuo kalnų) smagesnės su šviesa.

Ekskursija sniegomobiliu

Šiaurės Švedijoje vasario pabaigoje saulė tekėjo 7 ryto ir, visą dieną prasiritinėjusi pažeme, leidosi 16 val. Bet kuo šiauriau, tuo ilgesnė poliarinė naktis – ir poliarinė diena. Pavyzdžiui, Svalbarde tamsu nuo lapkričio vidurio iki sausio galo. Taigi, kada ta „žiemos-pavasario sandūra“ ar „žiemos-rudens sandūra“ kai dar matai pašvaistes, bet jau turi ir pakankamai dienos, priklauso nuo vietos.

Vasario gale saulė šiaurės Švedijoje nekilo aukščiau tiek – bet tokiame aukštyje laikėsi ilgai

Beje, aplink pietų poliarinį ratą gali išvysti pietų pašvaistę. Jie niekuo nesiskiria nuo šiaurės pašvaistės – tik, kadangi žiema ten kai Lietuvoje vasara, ji matoma atvirkščiu metu laiku. Bėda, kad beveik joks žmogus – išskyrus Antarktidoje žiemojančius mokslininkus – jos nemato. Nes antarktyje – kitaip nei arktyje – nėra gyvenamų šalių, o visas turizmas į Antarktidą apsiriboja vasara.

Kaip pamatyti Šiaurės pašvaistę jau nuskridus?

Ne kartą iš kitų „svajoklių apie pašvaistę“ girdėjau naivoką įsivaizdavimą, kad, pakanka reikiamu metu įsigyti bilietus į tą šalį, užversti galvą į dangų ir pašvaistę pamatai – manęs klausdavo tik „Kuriai dienai pirkti bilietą, kad pamatyčiau?“.

Deja, turėdavau nuvilti. Kelionė į šiaurės Švediją tikrai nebuvo pirmoji mano kelionė į tolimąją šiaurę – bet pašvaisčių anksčiau nemačiau. Buvau Svalbarde pora dienų per poliarinę naktį – bet dangų dengė debesys, tik paskaitą apie pašvaistes girdėjau. Buvau ir Aliaskoje, ir šiaurės Norvegijoje – bet ne visai tinkamu metų laiku, pašvaistės nesiplaikstė.

Poliarinė naktis Svalbarde

Debesys – pagrindinis priešas. Svetainėse kaip Windy.com gali pamatyti, kur debesuota, ir debesų prognozę. Deja, skrydžio bilietus ir rezervacijas reikia daryti iš anksto, tad trumpalaikės prognozės nepadės – belieka stengtis rinktis kelionei vietas, kur debesų tikimybė mažesnė. Tai viena priežasčių, kodėl pasirinkau šiaurės Švediją. Antras patarimas – skristi kiek ilgesniam laikui. Šiaurės Švedijoje praleidau keturias naktis – pirmąją buvo debesuota, antrąją tik menkos pašvaistės sužibo, užtat ketvirtąją laukė nuostabus finalas…

Meteorologinės debesų prognozės nepadės nusipirkti skrydžio, bet jos labai padės jau vietoje. Išsinuomojome automobilį ir, debesims padengus šiaip jau giedrais naktiniais dangum garsėjantį Abisko kaimą, galėjome pavažiuoti 100 km iki Kirunos, kur buvo giedra.

Važiuojame nuo Abisko link Kirunos, dar debesuota ir sninga – ir kelią pastojo briedžiai

Alternatyva autonuomai – šiaurės pašvaistės ekskursijos. Jos – gerokai brangesnės (net palyginus su brangia Šiaurės autonuoma), bet viskas padaroma už tave: gidai seka debesų prasisklaidymo prognozes, veža ten – įprasta, kad net šiltus rūbus duoda, nes kad ir kaip šiltai besirengtų „pietų žmogus“ (taip, Lietuva pagal tuos kraštus – irgi karšti pietūs), stovėjimui vėjuotam lauke prie -25 ar -30 valandą stebint pašvaistes tie į avialinijų bagažą sutalpinti drabužiai ir batai pasirodo naiviai per menki (kai pats stovėjau, kojos pirštų nebejaučiau, vėliau skaudėjo, kol atšilo).

Medžiojantiems pašvaistes su ekskursija Abisko skolinami drabužiai

Geriausia laukti pašvaistės toliau nuo miestų, kur mažiau šviesų, nes jos pašvaistes užgožia – kita vertus, kai matai namelius, automobilius, pašvaistė gali būti dar įspūdingesnė, ypač nuotraukose – nes yra su kuo palyginti jos mastus.

Šiaurės pašvaistė atrodo įspūdingiau kai turi su kuo palyginti – kaip šioje nuotraukoje su mėnuliu ir automobiliu…

Visgi labiausiai man patiko pašvaistes regėti iš savo šiltos lovos stikliniame kupole (iglu), kokiam apsigyvenome porą naktų. Tokių rasi ne vienoje Šiaurės šalyje, bet jie išgraibstomi be galo anksti, nepaisant didžiulės kainos – savąjį vasariui užsakėme dar rugpjūtį; kas užsakinėjo spalį jau gavo ne visoms dienoms, kurioms norėjo… Norinčių daug, nes iš tokio kupolo regi visą Šiaurės Žiemos nuostabumą be jokių nemalonumų… O žymi dalis kitų svečių (ir turistų skrydyje į Kiruną) buvo… jaunos turtingų kinų porelės. Pasirodo, kinai tiki, kad danguje spindint pašvaistei pradėtas vaikelis augs gražus ir laimingas…

Mūsų stiklinis iglu

Be debesuotumo, svarbu ir pašvaistės aktyvumas. Čia jau sunkiai ką numatysi iš anksto – bet, jau būdamas ten, matai, kuriom valandom bus aktyviausia. Aktyvumas skaičiuojamas nuo 1 iki 9, o mums esant buvo 3-5 (7-9 – čia labai reta). Pašvaisčių aktyvumas tuo pačiu metu vienodas visame pasaulyje. Kuo didesnis aktyvumas, tuo didesniame plote matosi pašvaistės – ir tuo jos ryškesnės „pašvaisčių žiede“. Aišku, kokios ryškios bebūtų, matomos tik jei tuo metu ten naktis ir nėra debesų… Yra programėlių kurios rodo visus veiksnius.

Pašvaistės iš mūsų iglu

Kadangi pašvaistes nulemia vadinamasis saulės vėjas – jo atneštų dalelių susidūrimas su žemės atmosfera – tai pašvaisčių aktyvumas priklauso nuo saulės aktyvumo. O jis „sukasi ciklais“, tik tie ciklai labai ilgi – ~11 metų. Į Švediją skridome 2026 m. vasarį – nes dar buvo arti vieno ciklų pikas. Tokiais – ar aplinkiniais – metais labiausiai apsimoka keliaut medžioti pašvaisčių. O mažiausiai apsimoka žemiausio saulės aktyvumo metais – maždaug 5-6 metai po piko.

Ar pašvaistės tikros (ir kaip jas nufotografuoti)

Prieš išvystant pirmąją pašvaistę knietėjo, ar jos tikrai tokios įspūdingos kaip nuotraukose, ar tiesiog nuotraukos padarytos galingais objektyvais, ilgu išlaikymu, ir plika akim nematai nė dalelės to grožio?

Tiesa – ir tokia, ir tokia. Fotografuodamas ilgu išlaikymu (shutter speed) nuo stovo (be jo ranka sudrebės ir viskas išplauks) arba telefono režimu „naktis“ gali padaryti nuostabią pašvaistės nuotrauką net tada, kai plika akimi matosi tik kažkoks menkas žalsvas pašviesėjimas dangaus skliaute (aktyvumas mažas). Svarbu tik, kad debesų nebūtų. Daugelis internete randamų pašvaisčių nuotraukų ir yra tokios, apgaulingos… Tas pats ir su timelapse „pagreitintais video“. Pirmom naktim pašvaistės buvo menkos, bet iš mano nuotraukų nepasakytum to…

Darant šią nuotrauką pašvaistė buvo vos matoma – bet ilgas išlaikymas ją išryškino…

Bet *tikrai* danguje šokančių ryškių pašvaisčių irgi matėm – tik jos retesnės, mažiau kur matomos, laikinesnės. Žiūri į dangų – ir pasirodo, paskui sklendžia į šoną, po kokių 20 minučių jau trumpėja, jau nebėra… Nufotografuoti pašvaistes galėjome visą tą naktį, gal ketvirtį nakties matėme ir „dangaus pažalėjimus“, bet tikrąjį pašvaisčių šokį plika akimi matėme tik mažą dalį nakties.

Tas „tikrąsias“ pašvaistes nesunkiai gali užfiksuoti net ir filmuodamas video, net telefonu – priešingai nei tuos „pažaliavimus“ danguje. Jei pašvaistės dar nesi matęs ir abejoji ar čia ta „tikroji pilnoji“ – pabandyk pafilmuoti dangų nepagreitintai ir žiūrėk, ar įsirašys kas daugiau, nei tamsuma…

Šiaurės pramogos be pašvaisičų stebėjimo

Kurią šalį bepasirinktum pašvaistės medžioklei, bus panašus ne tik dangus – bet ir pramogos ant žemės. Tipinės Šiaurės pramogos, kurias kiekviename „Šiaurės turizmo“ centre siūlo visa eilė kompanijų:

*Ekskursijos sniegomobiliu. Labai džiaugiuosi išmėginęs – ir lėkti visu greičiu ant užšalusio ežero, ir laviruoti tarp medžių buvo labai smagu. Prieš užsakydami išsiaiškinkite, ar visą laiką vairuosite sniegomobilį jūs, ar dalinsitės dviese vienu sniegomobiliu, taip pat, palyginkite ekskursijos trukmes.

Važiuojant sniegomobiliu pirmą kartą gyvenime

*Ekskursijos šunų kinkiniais.

*Slidinėjimas (kalnų ir lygumų). „Kurortai“ ten apsiriboja vienu-kitu keltuvu, bet kainos gana įkandamos (čia nėra egzotiška pramoga) ir nereikia bijoti per šilto oro, o sniegas tikrai bus tikras.

Luosavaros slidinėjimo kalnas prie Kirunos Švedijoje

*Žygiai su sniegbačiais.

*Poledinė žūklė.

Gyvenimas Šiaurėje: šaltis, sniegas ir daugiau

Tiek sniegomobilio, tiek šunų kinkinių ekskursijos gali būti ir šviesiai, ir tamsiai (sujungiamos su „pašvaistės medžiokle“).

Man pasirodė visos išvykos įdomesnės šviesiai, gėrintis vaizdais, užšalusiais ežerais, apšarmojusiais medžiais ir nuo jų byrančiais sniego tuntais. Visa tai irgi vienoda visur Šiaurėje. Kaip ir gyvenimo būdas. Pažvelgi pro langą – ir matai takus, kelius nukasinėjančius žmones, o čia pat viską vėl užsninga. Nuolatinis speigas „kanda žandus“. Net mūsiškis visureigis (tiesa, „parketinis“), buvo, strigo keliuose, reikėjo atsitraukti, įsibėgėti… Net miestų gatvėmis kai kurie važinėjo sniegomobiliais, o daugiabučių kiemuose – specialūs laidai, kuriais prijungus automobilį šildomas variklis – kad ir atšiauriausiom sąlygom užsivestų. “Prieš išvažiuodami ištraukite tą laidą iš variklio” – mus pamokė autonuomoje.

Variklių šildymo sistema

Ten gali nesibaiminti, kad gal ežero ledas bus per plonas. Jau mūsų stiklinių iglu stovyklos apraše tiesiai šviesiai rašė: „iki artimiausios parduotuvės vasarą 2 val. pėsčiom, žiemą 20 minučių“ (per ežerą). Atstumai visur Šiaurėje didžiuliai, milžiniški plotai negyvenami, viešasis transportas apsiriboja keliais koridoriais ir retais maršrutais. Dar vienas autonuomos pliusas.

Kuprines iki iglu reikėjo tįsti “rogėmis”

Temperatūra Kirunoje sukosi apie -20. Pakrantėse žiemos šiltesnės, bet ir vasaros vėsesnės. Tačiau vasaros visur trumpos. Bet, kaip pasakojo vietiniai Švedijoje, „Vasarą – visiškas turizmo štilis“ (bent jau kur nėra įspūdingų kalnų ledynų). Gal ir gražūs pažaliavę kloniai žygeiviams, na, bet tos vasaros pilna pasaulyje, ji ilgesnė, šiltesnė kitur (Šiaurėje vos keli mėnesiai pliusinės temperatūros, o +20 ar +25 jau retokas karštis).

Tipinis peizažas Šiaurėje

Beveik visos šalys, turinčios savo Šiaurę, ir taip jau brangios – o Šiaurė dažnoje jų dar brangesnė, nei pietiniai jų kraštai. Nes čia sunkiau viską atgabenti, pastatyti, viskas toli nuo visko, dar šildymo kaštai… Šiaurėje restoranuose, viešbučiuose ir kitur palikdavau kelis kartus daugiau, nei už tą patį būčiau mokėjęs Lietuvoje – nesvarbu, ar Norvegijoje, ar Švedijoje, ar Islandijoje, ar Aliaskoje, ar Kanados šiaurėje…

Sniegomobilis ir automobiliai tame pat parkinge

Visa Šiaurė pilna Šiaurės tautų – menkų, prisitaikiusių gyventi tuose šalčiuose ganant kokius šiaurės elnius ar medžiojant banginius. Bet vien išgyvenimas ten reikalauja tiek jėgų, kad nė viena tų tautų nesukūrė civilizacijos ir visas užkariavo, užėmė galingesnės Pietų valstybės. Tačiau tų tautų palikuonių yra dešimtys tūkstančių, ir išgirsti jų išmintį, gėrėtis tuo, kaip dar laikais be jokios technikos išmoko gyventi ten, kur, rodos, joks žmogus negalėtų – vienas Šiaurės žavesių. Samiai Skandinavijoje, inuitai (eskimai) Grenlandijoje ir Kanadoje, nencai, čiukčiai ar jakutai Rusijoje… Maistas, kitur egzotiškas ar neprieinamas, bet *ten* ištisus šimtmečius – gyvybės eliksyras. Elniena Skandinavijoje, banginiena pas inuitus…

Samių restorane su laužu centre

Kodėl Šiaurės Švedija ir ką ten dar pamatyti?

Išanalizavęs galimybes, iš visų variantų pajusti Šiaurę, išvist pašvaistę, pasirinkau Kirunos apylinkes – „vartus į Švedijos šiaurę“. Štai ypatingos patirtys, kurios yra tik ten:

*Lankiau pirmąjį (seniausią) pasaulyje ledo viešbutį, kuris kiekvieną rudenį pastatomas iš ledo ir sniego jau nuo 1989 m. Jį dar nuo vaikystės regėdavau žinių laidose – pranešimas „atidarytas ledo viešbutis“ atrodydavo pakankamai beprotiškas, kad rodytų net Lietuvos televizijos, nors su Lietuva nelabai turi ką bendro, o ir nakvynes ten tais laikais mažai lietuvių įpirkti begalėjo. Nenakvojau ir aš – ne tik dėl pinigų (stiklinis iglu atsiėjo tik kažkiek pigiau), bet ir dėl patirties.

Ledo viešbučio kambaryje pavadinimu Apuokų parlamentas

Na, užmigti prie -5 laipsnių šiltame miegmaišyje, kurį ten paskolina, įmanoma (nors sutikti svečiai skundėsi kad labai šalta), bet tai tiesiog toks „aš tai padariau!“ pasirodymas sau ar kitiems. Į kambarius įsiregistruoti gali tik vakare, o išsiregistruoti privalai vėlai, ir niekam neleidžiama apsistoti neišsiregistruojant dviejų naktų iš eilės, mat dienos metu ledo viešbutis tarnauja kaip muziejus. Kaip muziejų jį aplankiau, visus kambarius apėjau ir aš.. O apeiti tikrai verta, nes „šalto ledinio pastato“ patirtis tik mažytė visa ko dalis: dauguma kambarių ten yra meno kūriniai, sukurti ledo menininkų iš viso pasaulio (ir Lietuvos), ir tie vaizdai tiesiog pribloškia. Ledinė biblioteka su ledinėm knygom, apuokų parlamentas su lediniais apuokais žibančiom akim, prakiuręs povandeninis laivas ir kas tik ne – ir kiekvienais metais viskas sukuriama kitaip. Išskyrus „nuolatinę dalį“, kur paragauti ledo viešbučio gali kiaurus metus, nes apartamentai (su šildomom voniom greta) įrengti šaldomame sandėlyje…

Kambaryje ledo bibliotekos tema

*Apsižvalgiau Kirunos mieste, kuriame – didžiausia pasaulyje geležies kasykla. Ten kasama 1300 m gylyje ir vis labiau pasikasama po pačiu miestu: taigi, nuspręsta trečdalį miesto… perkelti! Įdomu matyti, kaip griaunami ištisi rajonai – o kitoje pusėje už 3 kilometrų kyla nauji, modernūs, tarsi kokiame didmiestyje. O paveldu pripažinti pastatai – kaip miesto bažnyčia užkeliami ant ratų ir pervelkami! Tiesa. Visas procesas nuo to, kai pastatai uždaromi, iki vėl atidaromi naujoje vietoje, irgi trunka ne vienerius metus ir ne pigesnis, nei griovimas ir perstatymas. Į pačią kasyklą vyksta ekskurijos, bet, kaip ir daug ką ten, verta užsakyti iš anksto.

Griaunamas Kirunos rajonas

*Nuvažiavau iki Abisko, garsėjančios kaip viena geriausių vietų pasaulyje stebėti šiaurės pašvaistę dėl dažnai giedro dangaus. Labai norėčiau pakilti ten lynų keltuvu ant kalno ir išvysti žaliąsias šviesas danguje. Deja, lynų keltuvas turi prastą reputaciją: dėl vėjo, speigo dažnai jį uždaro, o pinigų negrąžina (pakeičia pakilimą keltuvu pasivaikščiojimu papėdėje, bet tai juk ne tas pats). Dėl to nepirkau iš anksto, bet atvykus bilietai jau buvo išparduoti (kita vertus, buvo debesuota, tad nežinia, ar pašvaistę būtume pamatę iš ten).

Nuostabus kelias pakeliui į Abisko

Pagaliau, būtent Kirunos apylinkėse radau geriausią variantą nakvynei stikliniame iglu, pigiausius ir paprasčiausius skrydžius iš Vilniaus (per Stokholmą). Patirtį dar „paskaninio“ samių (o dabar labiau turistų) kaimo Jukkasjärvi (kuriame yra ir ledo viešbutis) sena bažnyčia su spalvingu samių stiliumi nutapytu Kristumi (net elniai nukryžiavimo scenoje yra), gretimas samių muziejus, lynų keltuvas ant Luosavaros kalno (buvome vieninteliai ten kėlęsi be slidžių)…

Samių bažnyčioje

Kokios alternatyvos Kirunai? Iš Lietuvos lengviausiai pasiekiami Šiaurės oro uostai: Trumsė (Norvegija), Longjerbjenas (Svalbardas), Reikjavikas (Islandija), Kitila (Suomija).

Naujasis Kirunos centras

Šiaurės pašvaistė – kelionių į Šiaurę pažiba

Nors šiaurės Švedijoje įdomybių daug, labiau už viską pribloškė Šiaurės pašvaistė. Tai nepakartojamas reginys, „okupuojantis“ visą dangų. Sunku jį su kuo ir palyginti…

Su elniena – ir burgeriai, ir picos, ir makaronai, ir salotos…

Todėl nuskristi į Šiaurę tikrai verta – ir verta keliauti tokiu metu ir taip, kad galimybės pamatyti Šiaurės pašvaistę būtų maksimalios. Nes ten brangu, šilumos mylėtojams – nemalonu (nors tinkami rūbai diskomfortą naikina), tad labai verta jau ten išsiruošus „nusiraškyti“ ir tą unikaliausią kelionių į Šiaurę vaisių.

Ledo viešbučio bare

Kita vertus, Šiaurė žavi ne tik ja, ten – kitoks Šalčio pasaulis… Ryte -27 Kirunoje. Skrydis į Stokholmą – Stokholme -10, atrodo “kaip šilta”. Tada – Vilnius, kuriame 0, dar balta, bet sniegas tirpsta. Net striukės nesirengiu, nešuosi rankose – per šilta. Lietuvos klimatą irgi kitaip įvertini grįžęs ne iš šiltų tropikų…

Samių muziejus su samių vėliava

Keliavau laivais visuose septyniuose žemynuose. Nuo didžiųjų kruizinių laivų iki keltų iki motorizuotų luotų.

Sudėjau į vieną straipsnį visą informaciją apie tai, kaip keliauti laivais, kuo jie skiriasi tarpusavy, kur tai daryti verta, o kur – geriau neprasidėti. Taip pat ir atsakymus į dažniausius klausimus.

Laivų rūšys ir labai skirtingos kelionės laivais

Kelionės laivais būna kelių labai skirtingų rūšių – skiriasi viskas, nuo laivo iki bilietų įsigijimo tvarkos. Štai tos rūšys:

1.Jūrų kruizas (vadinamas ir tiesiog “kruizu”). Į tokį kruizinį laivą perki bilietą nustatytam dienų skaičiui – dažniausiai savaitei arba dviems. Visą tą laiką laivas plaukia nustatytu maršrutu, pakeliui stodamas visai dienai įvairiuose uostuose – ryte keleiviai gali išlipti, o vakare vėl grįžta į laivą nakvynei. Į kruizo kainą įeina nakvynės laivo kajutėje (primenančioje viešbučio numerį), maitinimas, kurortiniai reikalai deniuose (baseinas ir pan.) ir stipri pramoginė programa pačiame laive. Ekskursijos krante dažniausiai neįeina. Daugelis kruizų plaukia “ratu” – keleiviai baigia kruizą tame pačiame uoste, kaip ir pradėjo (“bazinis uostas”). Kruiziniai laivai milžiniški, o jų keleiviai labai skirtingi: vieni nori “ramių atostogų” ir išlipinėja trumpam / ne visur, kiti siaučia laivo klubuose ir kazino bei uostų baruose, o aš kruizinius laivus mėgstu naudoti kaip “plaukiojančius viešbučius”, kur kas kartą nubundu su kitu vaizdu pro langą ir galiu eiti tyrinėti visokias atokias salas, į kurias kitaip patekti brangu ir nepatogu. Jūrų kruizai populiariausi Karibuose ir Viduržemio jūroje, bet taip pat išplito Aliaskoje, Baltijos ir Šiaurės jūrose, Persijos įlankoje, pietryčių Azijoje. Plačiau apie jūrų kruizus: Kruizai – viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant

Kruiziniame laive

Tipinis jūrų kruizo maršrutas iš didžiausio kruizinio uosto Majamio (šiuo plaukiau pats)

2.Kruizinis keltas (angl. cruiseferry). Juo plaukiama iš taško A į tašką B per naktį arba kelias paras. Žodis “kruizinis” vartojamas reklamos tikslais, nes čia irgi yra šiek tiek pramogų, restoranai – bet kiek jų bus, priklauso nuo kelto dydžio. “Keltas” todėl, kad gabena ir automobilius. Viena pagrindinių priežasčių plaukti tokiu keltu, o ne skristi, – galimybė kartu pasiimti automobilį, kemperį ar motociklą ir “kitame krante” keliauti juo. Kruizinio kelto bilietai būna įvairūs – gali “pirkti” kajutę (čia balkonų jau nebus), lovą kajutėje, o gali tik vietą salone. Už automobilio gabenimą ar maitinimą paprastai mokama atskirai. Kruizinių keltų yra daugiausia mažesnėse jūrose (ypač Baltijos) arba plačiuose sąsiauriuose – maždaug 10-48 val. maršrutuose. Ilgesniuose nuotoliuose maršrutiniai jūrų laivai praktiškai išnykę, juos pakeitė lėktuvai. Plačiau paie kruizinius keltus: Baltijos jūros “kruiziniai keltai” – ką reikia žinoti keliaujant

Baltijos kruiziniai keltai atplaukia į Mariehamno uostą Alanduose

3.Ilgų nuotolių kruizas (angl. repositioning cruise). Tie patys kruiziniai laivai, kurie sezono metu “suka ratus” jūrų kruizuose, tarp sezonų perplukdomi iš vieno pasaulio krašto į kitą: pvz. pavasarį plaukia per Atlantą iš Karibų į Viduržemio jūrą, o rudenį – grįžta atgal. Į tokius perplaukimus irgi pardavinėjami bilietai. Priešingai jūrų kruizams, sustojimų čia būna vos keli, didžiąją dienų dalį laivas vien plaukia. Kajutės, pramogos, maitinimas – kaip jūrų kruize (tai tie patys laivai). Taip keliauja turintys laiko žmonės, norintys šiais laikais jau retos “vandenyno perplaukimo” patirties ar tie, kuriems pats kruizinis laivas smagesnis, nei išlipimai uostuose. Jei turi laiko (pvz. dirbi nuotoliu) gali šitaip plaukti laivu vietoje skrydžio per Atlantą (pliusas: gali paimti daugiau daiktų).

Du kruiziniai laivai

4.Upių kruizas (angl. river cruise). Šie laivai plaukia didžiausiomis bei gražiausiomis pasaulio upėmis: ypač populiarūs kruizai Reinu, Dunojumi, Jangdze, Nilu. Jie gerokai mažesni, nei jūrų kruizų laivai, tad, nors kajutės irgi aukšto lygio, pramogų ir restoranų čia mažiau. Užtat nuolat matosi krantai (gražūs vaizdai), taip pat dar dažnesni sustojimai gražiuose paupio miestuose (dienų, kai tik plaukiama, čia paprastai nebūna). Į upių kruizų kainą dažnai įeina ne tik kajutė ir maitinimas, bet ir ekskursijos (bet pasidomėkite). Įprastai ten, kur galima keliauti upių kruizu, patogiai galima keliauti ir kitais būdais (automobiliu, viešuoju transportu), nes palei upes yra keliai, geležinkeliai. Tačiau upių kruizus mėgstu rinktis ten, kur dar ir upės krantai labai gražūs – nes krantų keliaudamas kitais būdais nepamatysi (pvz. Jangdzės trijų tarpeklių regionas). Upių kruizai būna į vieną pusę. Pasroviui tą patį atstumą nuplaukia greičiau, nei prieš srovę.

Upių kruiziniai laivai Jangdzės upėje Čongčingo uoste

5.Ekspedicinis kruizas. Kaip ir jūrų kruize, perki bilietą į laivą nustatytam laikui, tačiau čia panašumai ir baigiasi. Ekspedicinių kruizų laivai – mažesni; vietoje trankių ar poilsinių pramogų – paskaitos ir aktyvios pramogos; viskas skirta pažinti vietos kultūrą, gamtą. Šie laivai gali įplaukti ten, kur didesni jūriniai laivai negali: tiek į mažesnius uostus, tiek į atokiausius pasaulio kraštus. Tarp populiariausių vietų tokiems kruizams – Arktis ir Antarktida. Jei jūrinių kruizų laivai dažnai be perstojo plaukioja vienu ir tuo pačiu maršrutu, tai kiekviena ekspedicija skiriasi labiau. Ekspediciniai kruizai gerokai brangesni ne įprastiniai jūrų kruizai. Jų kokybė varijuoja smarkiau: geriausi laivai, pastatyti specialiai kruizams, bet dar daug ir laivų, “perimtų”, tarkime, iš jūrų laivynų.

Išlipau iš ekspedicinio kruizinio laivo Antarktidoje

6.Jachta. Išsinuomojama visa jachta, kurioje ir nakvojama. Tai gali būti ir nedidelis laivas (tarsi plaukiojantis kemperis), bet dydžiui ir prabangai ribų nėra: milžiniškos megajachtos galimybėmis prilygsta kruiziniams laivams, bet jos – privačios. Paprastai jachtą nuomojasi didesnė draugų kompanijos. Galima nuomotis tiek be įgulos (bareboat, turint atitinkamas teises), tiek ir su įgula. Jachtomis keliaujama vietose, kur daug mažų gražių uostų, ypač po salynus – tarkime, po Graikijos saleles. Bet kiti leidžiasi į ilgesnes keliones jachtomis, net per vandenyną. Kai kurie turi nuosavas jachtas – vėlgi, arba valdo patys, arba samdo nuolatinę įgulą (tai prieinama tik patiems turtingiausiems, o nuosava megajachta – tikras milijardieriaus simbolis). Dalis jachtų burinės – buriavimas savaime yra hobis, “gamtiškesnė” kelionė, “kova su vėju” / “vėjo pasikinkymas”.

Jachtos Mindelo uoste Žaliojo Kyšulio salose. Čia stabteli tie, kas kerta jachtomis Atlantą

7.Keltas. Kelia per upę, mažesnius sąsiaurius ir į netoli nuo kranto plytinčias salas. Kajučių, vietų ilsėtis ar skirtingų bilietų nėra, nes kelionės trukmė paprastai nuo keliasdešimt minučių iki kokių 7 valandų. Gali būti parduotuvėlė maistui. Dalis keliautojų keliasi su automobiliais, bet ne visi. Galima leisti laiką automobilyje (ne visur), viduje arba atviruose deniuose, iš kurių smagu stebėti aplinką. Plaukia apie 20-30 km/h greičiu.

Kelte iš Sebu į Bantajaną Filipinuose

8.Greitasis maršrutinis laivas. Greitesnė alternatyva keltams, jei keliesi be automobilio. Dažnai plaukioja tais pačiais maršrutais kaip ir keltai. Primena autobusą ar traukinį su daug sėdimų vietų viduje. Plaukia ir 70 km/h, tad atplaukia daug greičiau, nei keltas (maždaug dvigubai-trigubai), bet paprastai yra ir gerokai brangesnis. Be to, tokiuose laivuose negali išeiti į denį gėrėtis vaizdais.

Greitajame maršrutiniame laive Filipinuose

9.Maršrutinis upėlaivis. Nykstanti rūšis. Kadaise kelionės upėlaiviais buvo patogiausios ir greičiausios – bet juos nukonkuravo paupių keliai, geležinkeliai, lėktuvai. Upėlaiviai liko tik regionuose, kur modernaus transporto mažiau – ypač Amazonijoje. Upėlaiviai, tarsi ilgo nuotolio traukiniai, gali plaukti ištisas paras iš taško A į tašką B, stodami pakeliui. Prieš srovę plaukia daug lėčiau, nei pagal srovę. Kelionė tokiu laivu – tikras nuotykis ir savotiška “laiko mašina”.

Tradiciniai Amazonijos maršrutiniai upėlaiviai

10.Ekskursinis laivas (miesto kruizas, vienadienis kruizas). Vienadienės (paprastai – 1-4 val.) ekskursijos laivu po gražų miestą, gražiomis pakrantėmis pasižyminti regioną (fjordu, prie ledyno ir pan.) ar kur gausu jūrų gyvūnų (banginių, delfinų). Į kainą dažnai įeina gido pasakojimas apie vaizdus aplink, kartais – pietūs / vakarienė, gėrimas, vietinės muzikos koncertas. Tai – geras būdas pamatyti vietą naujai, nuo vandens ir smagiai praleisti dieną ar vakarą. Daugelis ekskursijų laivais yra be išlipimų (viską pamatai iš laivo), tačiau pasitaiko ir ekskursijų laivais su trumpais išlipimais.

Kelių valandų ekskursija laivu Detroite

Kelių valandų ekskursija prie ledynų Kenajaus nacionaliniame parke Aliaskoje

11.Povandeninis ekskursinis laivas. Tokie laivai siūlo trumpas (30-60 min.) ekskursijas regionuose, kur itin graži povandeninė gyvūnija (koralai ir kt.). Jais paprastai plaukia tik tie, kas nenardo: kas nardo, gali pamatyti visa tai dar iš arčiau, tačiau “nenardytojams” verta bent kartą gyvenime išbandyti tokį laivą. Visgi, daugiau kažin ar verta: vaizdai kartojasi, tokie laivai nenuplaukia toli nuo kranto, giliai ir pan.

Povandeniniame laive Gran Kanarijoje

12.Miesto maršrutinis laivas. Kai kuriuose miestuose laivai tarnauja tarsi miesto autobusai: stoja stotelėse (prieplaukose) pakeliui, gali įlipti ir išlipti su viešojo transporto bilietėliu. Kur tokie laivai yra, jie gerokai pigesni nei ekskursiniai laivai, o pamatai tą patį (tik be gido ar kitų pramogų). Maršrutiniai laivai būdingi miestams su plačiom upėm, kanalais, įlankom arba išsidėsčiusiems aplink sąsiaurius (pvz. Niujorkas, Stambulas, Sidnėjus, Venecija) ir, kur jie yra, visuomet stengiuose praplaukti.

Staten Island Ferry maršrutinis laivas Niujorke plaukia pro Laisvės statulą

13.Laivas-taksi. Miestuose, supamuose itin daug vandens, ar vandens pilnuose regionuose (pvz. salynuose), įprasti tokie plaukiojantys taksi, kuriais naudojamasi taip pat, kaip taksi automobiliais. Tai gali būti kateriai, motorinės valtys. Jei nerandi taksi, dažnai įmanoma kaip taksi “nusamdyti” ir nedidelį maršrutinį laivą, pasiūlius pinigų.

14.Tradicinis laivas. Šie laivai gali būti arba maršrutiniai (paprastai trumpuose maršrutuose), arba taksi, arba vienadieniai kruizai – bet kelionės esmė čia ir išbandyti patį laivą. Skrtinguose pasaulio kraštuose tradiciniai laivai labai skirtingi – ar tai arabų davai, ar “ilgauodegiai laivai” Tailande, ar “motorizuoti luotai” Panamoje, ar gondolos Venecijoje. Šiais laikais iš tolimų distancijų ar masinio keleivinio transporto tokius laivus išstūmė “standartiniai modernūs”, tačiau tradicinių laivų liko mažesniuose atstumuose kur gabenama mažiau turistų, arba (kaip gondolos Venecijoje) turistinėse vietose jie siūlomi turistams kaip pramoga.

Per liūtį su indėnais plaukiame motorizuotu luotu Panamoje, į tik taip pasiekiamą kaimą

15.Krovininis laivas. “Užkietėję keliautojai”, būna, pasidalina pasakojimais, kaip plaukė per vandenyną krovininiu laivu laisvoje kajutėje. Tai įmanoma ir kai kur labiau įprasta, nei kitur – tačiau reta ir šiais laikais (išskyrus keletą vietų) iš esmės neturi jokios prasmės, nes kiti kelionės būdai pigesni, greitesni ir/ar patogesni. Todėl ir vienos aiškios bilietų įsigijimo tvarkos paprastai nėra, reikia kontaktuoti su laivų kompanijomis. Tačiau tai savaime yra nuotykis.

Kodėl kelionės laivais brangios (ir kokie jų privalumai)?

Dėl didesnių kuro sąnaudų plaukimas laivu kainuoja brangiau, nei tokio pat atstumo važiavimas keliais. Tai atsispindi visur – pvz. nuplaukti maršrutiniu laivu 20 km į kokią salą visuomet atsieis daug kartų brangiau, nei nuvažiuoti toje šalyje 20 km autobusu; nusamdyti laivą-taksi brangiau, nei automobilį-taksi; o mažos jachtos nuoma brangiau nei kemperio. Net skristi lėktuvu, kai yra galimybė, dažniausiai būna pigiau, nei plaukti laivu, netgi į gretimą salą (pvz. kokį skrydį Tenerifė–Gran Kanarija visada randu pigiau, nei plaukimą, bent jau perkant iš anksto).

Įprastai laivu plaukiu dėl tokių priežasčių:
1.Kai kitaip neįmanoma (pvz. oro uostai toli, tiltų nėra).
2.Keltais – kai kartu noriu nusivežti automobilį, kemperį, kitoj pusėj keliauti juo, o tiltų nėra.
3.Kai kelionė laivu savaime yra trokštama patirtis. Man taip yra ten, kur nuostabūs vaizdai nuo vandens. O dar didesniems “laivų fanams” (pvz. turintiems savo jachtas) tai beveik visada yra ta tobuliausia kelionės patirtis.

Šiuos vaizdus Trijuose Jagdzės tarpekliuose galėjau pamatyti tik iš laivo

Tačiau visgi kartais kelionė laivu gali ir apsimokėti. Taip būna jūrų kruizuose ir kai kuriuose kruiziniuose keltuose. Mat šių laivų savininkai didelę pajamų dalį gauna iš kitur – pavyzdžiui, suvenyrų, ekskursijų, gėrimų pardavimo laive, laivo kazino, užtat pigiausi bilietai parduodami “žemiau savikainos”: jei sugebėsi atsispirti visokių ekskursijų pirkimui pačiame kruiziniame laive ar “alternatyviems mokamiems restoranams” ir neimsi pačių brangiausių kajučių, plaukdamas kruizu ir daug sutaupysi.

Taip pat, palyginus su visom kitom transporto priemonėm (lėktuvais, autobusais, traukiniais), laivas “erdviausias”. Tai reiškia, daugiausiai galimybių laive judėti, pasiimti daugiau bagažo, pramogauti, patogiau ilsėtis. Taip pat daugiau galimybių susipažinti su kitais žmonėmis, nes po laivą lengvai gali judėti visi.

Kur įsigyti laivo bilietus?

Tai labai priklauso nuo laivo tipo.

1.Kruizinių laivų bilietus galima įsigyti iš svetainių apie kruizus, kelionių agentūrų ar pačių kruizinių laivų kompanijų tinklapių. Paprastai jie perkami internetu ar gyvai agentūroje.
2.Kruizinių keltų bilietų reikia ieškoti tų kompanijų puslapiuose arba bendresniuose kruizinių keltų puslapiuose – arba “gyvai” tos kompanijos kasose.
3.Vietinės reikšmės maršrutinių laivų bilietus, o taip pat maršrutinių laivų bilietus trečiame pasaulyje, paprastai reikia įsigyti vietoje, uoste, bet gali būti ir internete.

Jūros liga – kada ji kyla ir kaip jos išvengti

“Visi būtų jūrininkai, jei ne jūros liga” – sako jūros mėgėjai.

Jūros ligą sukelia jūros supimas. “Bjauriausias simptomas” – pykinimas ar net vėmimas, bet yra ir kitų, pvz. mieguistumas.

Skirtingi žmonės skirtingai “atsparūs” jūros ligai. Kuo žmogus mažiau atsparus, tuo:
(1) mažesnio ir trumpesnio supimo pakanka, kad jam pasireikštų jūros liga
(2) daugiau ir stipresnių vaistų jam reikia panaikinti ar bent sumažinti jūros ligos poveikį;
(3) stipresni simptomai.

Dreiko sąsiauryje pasviręs laivas

Pavyzdžiui, mano žmona mažiau atspari jūros ligai nei aš. Kai plaukėme ekspediciniu kruizu į Antarktidą per banguočiausią pasaulyje Dreiko sąsiaurį, mūsų reakcijos buvo tokios:
-Žmona jau prieš įplaukiant į Dreiko sąsiaurį vakare išgėrė vaistų. Kitą rytą jos nepykino, bet plaukti buvo nemalonu (ne tas pats, kaip ant žemės). Vakarop vėl ėmė pykinti, reikėjo gerti vaistų iš naujo.
-Aš pirmą vakarą jokių vaistų negėriau. Įplaukus į Dreiko sąsiaurį, rytą jaučiausi gerai, tačiau įdienojus, nors ir nepykino, darėsi nemalonu plaukti. Tada išgėriau vaistų ir pradėjau jaustis vėl kaip ant žemės (plaukti malonu) – tiesa, kai kurie poveikiai liko (pvz. mieguistumas). Kitą vaistų dozę pakako gerti kitą dieną.

Banga smogia į restorano langus laivui plaukiant Dreiko sąsiauriu

Tačiau nei mano žmona, nei aš, nesame “kraštutinumai”. Pvz. mano žmona niekada gyvenime laive nevėmė – o daugybė žmonių vemia. Būna ir žmonių, kurie ir tokio poveikio, kaip aš, nejaučia. Bet tai yra nuolatinis polinkis: pvz. žmoną supykina kiekviename laive, plaukiančiam per audringesnę jūrą, o manęs – ne.

Jūros ligą stiprina toks elgesys:
-Skaitymas, darbas kompiuteriu ir pan.
-Horizonto nematymas.

Vaistų nuo jūros ligos yra kelių rūšių. Stipriausiu laikomas skopolaminas, paprastai klijuojamas kaip pleistrai – bet jis turi šalutinių poveikių (man buvo laikina toliaregystė, gerklės skausmas, galvos skausmas). Optimalus būtent man kraštutinėmis sąlygomis pasirodė meklizinas. Natūralūs imbiero preparatai pasirodė labiau placebas. Tačiau kitiems gali veikti kitaip.

Skopolamino pleistras

Skaityti daugiau: Jūros liga (jūrligė) – viskas, ką reikia žinoti

Saugumas laive

Ar pagrįsta baimė nuskęsti? Ir taip, ir ne. Nelaimės tikimybė maža, bet, priešingai nei su lėktuvais, kurie visur prižiūrimi bent vidutiniškai gerai, požiūris į laivų saugumą labai varijuoja skirtingose šalyse. “Pirmame pasaulyje” mažesniuose laivuose turistui bus privaloma plaukti su gelbėjimosi liemene ar ji bent jau bus šalia, prieš išplaukiant didesniam laivui bus saugumo instrukcija ar net evakuacijos repeticija. “Trečiame pasaulyje”, tuo tarpu, dažnai gali ir išvis nebūti gelbėjimosi liemenių, bent mažesniuose laivuose, ir didžiausios istorijoje transporto nelaimės įvyko būtent su laivais. Nuskendus kokiam vietiniam keltui Afrikoje ar Filipinuose žūva ir tūkstančiai žmonių.

Jei jums tai aktualu, galite pasižiūrėti, ar yra gelbėjimosi valtys, liemenės. Paprastai saugiausia yra plaukti didžiaisiais kruiziniais laivais, ypač tarptautinių kompanijų – o mažiau saugu vietiniais keltais, nesaugiausia – mažais vietiniais laiveliais.

Su privalomom gelbėjimosi liemenėm plaukiant Antarktidoje zodiaku iš kruizinio laivo į krantą

Kelionių laivais istorija

Laivai – seniausias žmonijos ilgų nuotolių transportas. Tad iki XIX a. daugelis tolimų kelionių vyko laivais – jūromis, vandenynais, upėmis. Iš pradžių jos buvo neorganizuotos: reikėdavo sutarti su įgula, kad paimtų – tačiau XIX a. atsiradus garlaiviams tapo įprasti reguliarūs reisai, sujungę žemynus. Tiesa, plaukti į kitą žemyną reikėdavo ne vieną savaitę, tad turizmo nelabai galėjo būti: plaukdavo dirbti, migrantai. Tik pavieniai turtuoliai galėdavo sau leisti kelias savaites plaukti į vieną pusę dėl kelionės. Daugiau turistų plaukdavo vietiniais garlaiviais – upėmis, tarp salų.

XIX a. upėlaivius pradėjo stumti geležinkeliai – taip keliauti buvo ir pigiau, ir greičiau. Upėlaiviai iš pradžių išnyko turtingame pasaulyje, XX a., kai geležinkelius “papildė” autobusai – ir daug kur kitur.

XX a. pradžioje atsiradę reisiniai lėktuvai iš pradžių buvo prieinami tik turtingiems, bet jau XX a. viduryje pradėjo stumti maršrutinius laivus, nes pakankamai atpigo. Tolimų distancijų keleiviniai laivai tada pritaikyti naujam dalykui: kruizams, kur pats plaukimas turėjo tapti malonumu, o ne tiesiog kelione iš taško A į tašką B. Vėliau kruizų rinka išaugo taip, kad pradėta statyti dar didesnius ir patogesnius laivus specialiai vien kruizams. Kruizai vis labiau populiarėja, apima vis naujus žemynus ir jūras. Savo ruožtu, nors automobiliai ir autobusai iš dalies nukonkuravo trumpų nuotolių maršrutinius laivus, jie ir suteikė jiems atgimimą, nes reikia keltų, kurie galėtų juos perkelti per vandenį.

Tad nors nebėra taip, kad visur gali nuplaukti keleiviniu laivu, kaip kokiais 1900 m. – tų galimybių gausu ir vis daugėja ir tai yra unikalus kelionės būdas, suteikiantis ypatingus vaizdus ir daug galimybių bendrauti su žmonėmis.

Iš Maldyvų virtuvės nesitikėjau daug, bet ji mane nustebino!

Atrodytų, kas ten galėtų būti ypatingo – juk tai yra vos 400 000 gyventojų šalis, tikrai negarsėjanti savo virtuve. Tiek daug žmonių ten keliauja, bet, priešingai nei iš Tailando ar Vietnamo, neatsiveža idėjos atidaryti savo „Maldyviečių restoraną“, tokių niekur nerasi…

Bet taip yra todėl, kad daugelis Maldyvuose atostogauja privačiose salose, o ten Maldyvų virtuvės beveik nėra: gaminami tarptautiniai patiekalai ir tik kartais bufetan įtraukiamas vienas-kitas maldyvietiškas, kurio turistai net nepastebi.

Maldyvų virtuvė turtingiausia įvairiausiais būdais paruošti tuną – juk tai yra šalis-archipelagas, ir žvejyba čia vienas svarbiausių maisto šaltinių. Tunas Maldyvuose – panašiai kaip kiaulė Lietuvoje; rodos, panaudojama kiekviena dalis, patiekalų prigalvota įvairiausių (dauguma – gana aštrūs). Keli man skaniausi:

Valhomas

Angliškai šis patiekalas vadinamas tiesiog „Maldives fish“ (Maldyviška žuvis). Tai – rūkyto tuno gabaliukai. Jie naudojami ne kaip patiekalas savaime, bet kaip ingredientas visai galybei kitų patiekalų – tiek maldyvietiškų, tiek ir ne: bet kokį patiekalą gali padaryti maldyvietišku, pridėjęs valhomas!

Mas Huni

Tipiškiausias Maldyvų pusryčių patiekalas. Tai – maltas tunas, sumaišytas su kokosais, svogūnais ir pipirais. Paprastai valgomas kartu su roši (maldyvietiška duona). Tunas gali būti tiek valhomas, tiek paprastas.

Mas Huni

Rihaakuru

Tuno padažas, gaunamas iš tuno nuoviro. Tai, kas lieka verdant valhomas. Rihaakuru dažnai pagardinamas, pavyzdžiui, svogūnais ar čili pipirais. Rihaakuru valgomas su mldyvietiška duona (roši), ryžiais ir pan.

Rihaakuru

Sumaldyvinti tarptautiniai patiekalai

Įprasta, kad kiekvieno Maldyvų restorano meniu labai ilgas. Be maldyvietiškų patiekalų, ten yra ir užsieninių, paprastai iš šių labai konkrečių virtuvių:
1.Itališkos picos ir makaronai.
2.Indonezietiški ryžiai (nasi goreng) ir makaronai.
3.Šrilankietiški „kotu roši“ (tradiciškai iš vakarykščių atliekų darytas aštrokaspatiekalas, kuriame – duona, mėsa, sūris ir pan.).
4.Indiški „kariai“.
5.Amerikietiški burgeriai ir submarinai.

Kiekvienas šių patiekalų turi gausybę versijų ir dalis tų versijų – grynai maldyvietiškos. Pavyzdžiui, tiek itališka pica, tiek spagečiai, tiek šrilankietiškas kotu roši dažnai patiekiami su „valhomas“ – tokios versijos nerasi niekur kitur.

Valhomas pica

Kotu roši (Šri Lankoje – kotu roti)

Taip pat yra patiekalų, kurie, nors atsirado ne Maldyvuose, ten gal populiaresni nei bet kur kitur, yra daugelyje meniu, nors kitur pasauly rasi retai. Pvz. paruošimo būdas “deviled” aštriame pomidorų padaže.

Deviled paruoštos dešrelės (dešinėje)

Maldyvuose populiarus maitinimo būdas – užkandžiai; perkama mažų patiekalėlių. Angliškai tai verčiama “short eats”. Kadangi Maldyvų restoranuose gali būti aptarnaujama labai ilgai, tokie paruošti užkandžiai sutaupo ir laiko.

Užkandžiai

Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves

* Arabų virtuvė
* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Brazilų virtuvė
* Filipinų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* JAV virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Maldyvų virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Tuniso virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Palavaną aplankiau savo 2 mėnesių kelionės po Filipinus pabaigoje.

Visus tuos du mėnesius kai tik paklausdavau kokio filipiniečio „Kas Filipinuose gražiausia?“ visi kaip vienas atsakydavo „Palavanas“.

Tad lūkesčiai buvo aukšti, bet Palavanas juos pateisino.

Uolų prispaustas El Nido kurortas

Tai straipsnis apie Palavaną. Straipsnis apie visus Filipinus yra čia

Gamtos stebuklai ir paskutinė Filipinų riba

Iš visų Filipinų, būtent Palavane sutikau daugiausiai užsienio turistų. Juos į šią salą traukia du „gamtos stebuklai“.

Puerto Princesos požeminė upė – ilga laiką manyta, kad ilgiausia pasaulyje.

Plaukiu Puerto Princesos požemine upe

Ir – ypač – nuostabi uolinių salų grandinė prie El Nido, kur gali dienų dienas praleisti leisdamasis į vis kitus laivų maršrutus, po vis kitas „slaptas lagūnas“, uolų įrėmintus „neatrastus paplūdimius“ ar „pamirštas olas“. El Nido jau seniai tapo užsieniečių keliautojų „bastionu“, kokio kitur Filipinuose nėra.

El Nido salos kylant lėktuvu

Bet filipiniečius Palavanas žavi ir dar kai kuo – tai supranti tik pabuvojęs Filipinuose ilgai. Važiuojant ilgais raitytais Palvano keliais nuo Puerto Princesos iki El Nido keliavome pro laukinius miškus, namais neapstatytas kalvas, palmių eiles ir gamtovaizdžius be pastatų. O Sabange, netgi netoli Puerto Princesos požeminės upės, laukė didelis tuščias paplūdimys, greta – mangrovės. Ir tai vien šiaurinis Palavanas, kuris dar kažkiek apgyvendintas. Pietūs „atrasti“ dar mažiau.

Sabango paplūdimys

Ne, Palavanas nėra „tuščias“. Palavano plotas – kaip ketvirčio Lietuvos, o gyventojų – milijonas. Reiškia – gyventojų tankumas netgi šiek tiek didesnis, nei Lietuvoje. Filipinuose, kur gyventojų tankumas šiaip – 336 žmonės į kvadrtinį kilometrą (7 kartus didesnis, nei Lietuvoje), tai – tikras stebuklas. Kitur Filipnuose nesvarbu, ar būtų kalnai, ar džiunglės, ar pakrantės – be perstojo važiuoji pro miestelius ir kaimus, motociklų ir džipnių kamščius, parduotuvėles ir gatvės maisto restoranus, vaikų barkadas. Todėl Palavanas vadinamas „Paskutiniu Filipinų užkampiu“ (Final frontier). Kita vertus, matyt, jei atskrisi tiesiai iš kokios dar “tuštesnės” šalies, šio filipiniečius žavinčio Palavano stebuklo nė nepastebėsi…

Tuščias Palavanas

Puerto Princesos požeminė upė – masinė, bet įdomi vieta

Puerto Princesos požeminė upė įrašyta tarp 7 „Naujųju gamtos stebuklų“. Tiesa, tas sąrašas kelia tam tikrų abejonių: juk balsavimas vyko internetu ir todėl kaip niekad gerai pasirodė vietos iš šalių, turinčių daugiausiai žmonių. Na o Filipinuose gyvena 110 mln…

Įplaukimas į Puerto Princesos požeminę upę

Visgi, Puerto Princesos požeminė upė pranoko lūkesčius. Stalagtitai ir stalgamitai jos „Katedroje“ didesni nei mačiau kur kitur urvuose. O juk dar žinai, kad laivelis per 40 min. tenuplaukia 1 km iš ~8 km viso ilgio – giliausios urvo vietos sunkiai pasiekiamos, labai trapios. Be to, niekur kitur pasaulyje nebuvau urve su šitiek šikšnosparnių. Ten yra ištisa jų ekosistema, jie skraido aplink ir cypsi, o prieš lipant į laivelį pataria nekalbėti ir nekelti galvos aukštyn, juoba išsižiojus – gali apdergti.

Puerto Princesos požeminė upė

Be to, pati požeminė upė yra tik dienos trukmės kelionės apogėjus. Ji yra ~1,5 val. kelio mikroautobusu į vieną pusę nuo nykios Palavano sostinės ir „vartų“ – Puerto Princesos miesto. Greta upės – toks pusiau laukinis Sabango kurortas su žaviu paplūdimiu, mangrovės praplaukėme pamatydami gyvates, beždžiones. Iš Sabango iki požeminės upės pradžios dar reikia plaukti tradiciniu laivu su autrigeriais bangka, paskui laukti laipinimo džiunglių aikštelėje.

Gyavtė mangrovėse

Aišku, tai jau tokia “masinė pramoga” ir nėra to betarpiško ryšio su gamta. Upės prieigose dar reikia gerokai luktelti, kol atsiranda vieta laivelyje. Laiveliu plauki su audiogido ausinėmis – kad nebūtų pašalinių garsų.

Ką tik išplaukė iš Puerto Princesos požeminės upės

Mes, kaip ir daugelis, keliavome su dienos ekskursija iš Puerto Princesos, tačiau kiti bendrakeleiviai pasiliko ilgiau Sabange, spartietiškuose namuose ant Pietų Kinijos jūros kranto.

Puerto Princesos katedra – vienas retų įdomesnių pastatų tame mieste. Katedros šventoriuje – krepšinio aikštelė. Gana ėprasta krepšinį mylintiems Filipinams

El Nido – stebuklingų salų ir salelių grandinė

El Nido – gražiausias akiai Filipinų kurortas. Jis žavi ne tiek paplūdimiais, kiek vaizdais iš jų – į visą Bakuito salyną, kupiną stačių salų ir salelių, olų ir lagūnų, paplūdimių, pasiekiamų tik iš vandens.

Salos žvelgiant nuo pagrindinio El Nido paplūdimio

Kone kiekvienas, atkeliavęs į El Nido, trokštą tą salyną patirti iš arčiau. Todėl kiekvieną rytą dešimtys – o gal ir virš šimto – laivų, naktį rymančių priešais pagrindinį El Nido paplūūdimį, susisodina daugybės prekybos agentų jiems surinktus klientus ir leidžiasi į A, B, C ir D turus po salyną. Turai – standartizuoti ir alterntyvų nėra, turizmo pramonė čia, kaip ir Puerto Princesoje, „įsukta“ kaip reikiant, ir savivaldybė nori, kad, užuot per dieną aplankęs „perliukus“ iš visų archipelago regionų, pasiliktum bent keturias dienas… Šiaip ar taip, net ir taip „dirbtinai“ paskirsčius turistus, turizmo sezonu, savaitgaliais, populiariausių turų stotelėse yra labai ankšta: plaukdami kajakais po Miniloko salos Didžiąją lagūną ne kartą atstrenkėme į kitus turistus (buvo savaitgalis)…

Miniloko salos Didžiojoje alagūnoje įsikabinę į uolas laukiame, kol baigsis audra. Kiti turistai jau bando ‘šturmuoti bangas’

Šiaip turas turui nelygu, o kaip geriausi paprastai įvardijami A ir C turai. C labiau skirtas paviršinio nardymo (snorkelinimo) mėgėjams, o A įvairesnis. Jį ir pasirinkome. Ten laukė aukštų uolų supami, tik iš vandens pasiekiami Septynių komandosų ir Šimizu salos paplūdimiai (pastarajame ir pietavome), Didžioji lagūna, kur įplaukimas per siauras didiesiems laivams ir todėl reikėjo plaukti kajaku, bei unikaliausia vieta Slaptoji lagūna, į kurią patenkama tik per siaurą landą.

Septynių komandosų paplūdimyje su visais čia sustojusiais laiveliais. Po trumpos viešnagės plaukėme į kitas salas

Paradoksas, bet dauguma salynų gyventojų filipiniečių nemoka plaukti. „Juk daugelis gyvename miestuose“ – paaiškino vietinės. Todėl vandens pramogos prie El Nido atrodo neįprastai: netgi nubridę nuo kranto į kokį 1,5 m gylį sąsiauryje be bangų filipiniečiai plūduriuoja su gelbėjimosi liemenėmis. „Iki slaptosios lagūnos reikės plaukti“ – paaiškina gidas. Čia pat klausia, ar mokate. Kad vilkėsi gelbėjimosi liemenę, nėra jokių klausimų, bet, jei nemoki, tai gidas dar ir nuvelka iki lagūnos (nes gal ir rankomis ir kojomis mojuoti nemoki). Kai kuriuose laivuose nemoka daugelis – tai gidai velka tokius susikabinusių žmonių „traukinius“ ir garvežiai. „Ar moki irkluoti?“ klausia duodami kajaką – jei ne, irgi irkluoja už tave.

Nemokančių plaukti filipiniečių “traukinys” tempiamas į Slaptąją lagūną

Kadangi El Nido kraštovaizdžiai pritraukia tūkstančius užsieniečių – tiek turistus, tiek tokius, kurie, įsigiję viešbutį ar restoraną pasiliko čia su visam – miestelio gyvenimo ritmas „užsienietiškas“. Priešingai nei įprasta Filipinuose, naktinis gyvenimas čia – tikrai naktinis. O šiaip ritmą diktuoja A, B, C ir D turai. Viešbutyje pusryčiai buvo nuo 7 iki 8 val. (prieš turus), daug restoranų atsidaro maždaug grįžtant turams.

Iš kasdienių turų 15-16 val. masiškai grįžta keliautojai

Tiesa, norint išsimaudyti jūroje ne salose, reikia pavažiuoti toliau nuo El Nido. Artimiausias gražesnis paplūdimys (nepilnas laivų) yra Maremegmeg, kur ir nuostabūs vaizdai bei daugybė labai jau vakarietiškų barų saulėlydžių stebėjimui (filipinietiškos dvasios nėra išvis, yra tarptautinė “atogrąžų kurorto dvasia”).

Ukrainiečių restoranas. Paklausti, kodėl nesikėlė gyventi į Tailandą, atsakė – „Filipinuose nėra rusų“. Iš tiesų, El Nido populiarus tarp kitų azijiečių ir tarp vakariečių – o ne rytų europiečių

Toliau paplūdimiai dar įspūdingesni, kaip didžiulis Nakpano paplūdimys. Tiesa, El Nido beveik „per naktį“ išaugo nuo užkampių miestelio, kur važiuoja tik „nuotykių ieškotojai“, iki tarptautinio kurorto, todėl daug kas tebėra chaotiška. Štai kelias į Nakpano paplūdimį, į įspūdingus prabangius jo privačius kurortus, vietomis negrįstas, iš pažiūros dėl gilių balų po lietaus pravažiuojamas tik visureigiais (nors iš tikro mus pravežė ir triratis). El Nido elektra jau yra visą parą, kaip ir internetas (nors ir prastesnis, nei kitur), tačiau visame El Nido nėra švaraus vandens iš krano, o kelionių vadovų knygos bei įspėjimai viešbučiuose ragina šiukštu net dantų nesivalyti su tuo vandeniu. Sutapimas ar ne, bet būtent čia ir mano skrandis El Nido rimtai sustreikavo, vėmiau.

Nakpano paplūdimyje

Užmirštas likęs Palavanas

Bet Filipinų verslininkai, apžavėti El Nido grožio, jau įsivaizduoja kitokį El Nido. Jų užmojų širdis – Lio paplūdimys. Jis apstatytas prabangiais kurortais, į jį nutiesti geri keliai. O, svarbiausia, prie jo pastatytas jaukus oro uostas, o tame oro uoste įsteigta „Air Swift“ aviakompanija, kad iš El Nido skraidytų į kitus Filipinų miestus.

El Nido oro uoste

Kodėl tai svarbu? Bemat supratau nuvažiavęs į El Nido „tradiciniu būdu“. Iš anksčiau artimiausio oro uosto – Puerto Princesos – į El Nido autobusu tenka važiuoti 8 valandas. Teoriškai greičiau mikroautobusu – 5-6 valandos. Bet tada privalai laukti, kol prisirinks pilnas mikroautobusas, kol pririš prie stogo krovinius – viskas užtruko apie 3 valandas! Ir patogumo nesitikėk – mikroautobuse įrengta papildoma sėdynių eilė, įrengtos „laikinos“ sėdynės net ten, kur įprastai būna praėjimai (kai visi sulipa į galines kėdes, praėjimus uždengia papildomomis sėdynėmis). Ir visą ilgą kelią važiavome kartu su višta…

Autobusiuke Puerto Princesa-El Nido. Dėžėje už mūsų – višta

Akivaizdu, kad jokie keliautojai, išgalintys mokėti už prabangius Lio kurortus, tokiu būdu į El Nido nevažiuotų. El Nido palikome jau naujuoju būdu – trumpu skrydžiu iš jo naujojo oro uosto į Manilą. Tiesa, skrydžiai nepigūs, pritaikyti turtingiems Lio paplūdimio svečiams. Ir ne tik jiems – El Nido vystytojai pastatė ir eilę viešbučių Bakuito salyne, iki kurių galima tik plaukti ar skristi. Yra tokių, kur naktis kainuoja ir 1000 eurų. El Nido oro uoste būtent tų viešbučių svečiams – atskira prabangesnė laukiamoji salė. El Nido keičiasi… Ir visgi dabar dar daugelis kurorto svečių, kaip po senovei, vakariečiai „nuotykių ieškotojai“, 6 ar 8 valandas prasikratę Palavano keliais ir dar tiek besikratysiantys pakeliui atgal…

Maremegmego paplūdimyje

Puerto Princesa ir El Nido yra tik Palavano viršūnė. Į šalį nuo pagrindinio kelio, kuriuo juda autobusai ir mikroautobusai, yra nutolusių miestelių, kurortėlių, kur elektra dar tiekiama nebūtinai visą dieną, kur gali atitrūkti nuo civilizacijos ir turizmo. Paskutinis Filipinų užkampis!

Sabango miestelyje

Palavano lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės susiplanuoti savo kelionę į Palavaną.

Visi mano kelionių po Filipinus aprašymai-vadovai

1. Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi! (ĮŽANGA)
2. Lusonas - ryžių terasos, Filipinų širdis
3. Visajai - Filipinų kurortų salynas
4. Palavanas - gražiausia Filipinų sala
5. Mindanao - paprastesni Filipinai
6. Filipinų virtuvė - patiekalai ir tradicijos

Kelionių vadovai po Filipinus žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Visi mano kelionių vadovai po Graikiją

1. Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai
3. Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa

Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija – Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura – Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė – ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala