Naujoji Kaledonija – deganti Prancūzija Ramiajame vandenyne

Naujoji Kaledonija – 166000 km nuo Paryžiaus, ją supa žydros koralinės lagūnos, bet tai – Prancūzija.

Po ilgų klajonių Ramiojo vandenyno salynuose išlipus tvarkingame La Tontouta oro uoste, išsyk pasijutome tarsi Europoje. Autonuomos tinklai, lygūs asfaltuoti keliai, aiškios rodyklės, šviesoforai, prancūzų kalba, boulangerie kepyklos, sūrių skyriai, vynas, Somės ir Verdeno mūšių gatvės, trumpučiai darbo laikai – kartais tik kelias valandas per savaitę. Net gamta, ryte patekėjus saulei, priminė Nicos apylinkes: žalsvos kalvos, palmės.

Bet kartu kažkas ne taip, kažkas nejaukaus… Reti totemų stulpai, trobos aukštais it bokštai stogais, primena, kad senieji šių žemių šeimininkai – kanakai. Jų palikuonys šiandien liūdinai sliūkina sostinės Noumėjos gatvėmis. Kai ten keliavau, daugybė sostinės pastatų buvo supleškinti eilinio kanakų sukilimo.

Naujoji Kaledonija – paskutinė Prancūzijos „naujakurių kolonija“, kur 24% kolonistų prancūzų ir 41% čiabuvių kanakų vis skausmingai tempia virvę į savo pusę: ar šalis taps amžina Prancūzijos dalim – tarsi koks nutolęs gabalėlis Žydrosios pakrantės – ar viena paskutiniųjų stos į laisvų Okeanijos valstybių gretas?

Kelionė per Naująją Kaledoniją

Didžioji Naujosios Kaledonijos sala – didžiausia Prancūzijos sala pasaulyje! Tiesą sakant, salos dvasios ten išvis mažai: supa kalvos, miškai, ir tik retsykiais lygusis kelias pasiekia į UNESCO pasaulio paveldą įrašytos koralinės lagūnos krantus. Juk salos ilgis – ~400 km, išilgai jos važiuoti užtrunka ilgiau, nei skersai visą Lietuvą…

Tiesa, kuo toliau nuo sostinės Noumėjos, tuo labiau blėso Europos miražai. Magistralė susiaurėjo iki plento, miesteliai retėjo ir menko. Jei pirmuosiuose jų, kaip La Foa, baltaodžių prancūzų pasirodė net daugiau, nei eiliniame šiandieninės Prancūzijos mieste – tai vėliau jau regėjau vis daugiau ir daugiau kanakų. Jie kaip diena ir naktis skyrėsi nuo savo giminaičių nepriklausomose Melanezijos salose. Štai Vanuatu čiabuviai neturi daug – bet jie valdo savo šalį, laimingi didžiuojasi tuo, kas jiems brangiausia: savo šeimomis, savo kiaulėmis ir kiaulių iltimis, naujai išdrožtais kaimų tamtamais…

O Naujoje Kaledonijoje kanakai, iš pirmo žvilgsnio, lyg gyvena juos apsupusios modernios Europos paraštėse. Vaikšto it iš skudurynų surinktais vakarietiškais rūbais ir elgetų žvilgsniais palei žibančias prancūziškas parduotuves…

Yra kanakų kaukių parodos menkuose miestelių muziejuose kaip Bourail, yra europietiškai tvarkingai pastatyti kanakiški stulpai-skulptūros ar atkurtos aukštos kanakų trobos palei juos. Bet neapleido toks dirbtinumo jausmas: žiūri eksponatus taip, tarsi pristatytų kokį seniai išnykusį Egiptą ar Romos Imperiją, bet juk kanakų kultūra gyva(?). O dar visas tas paminklų karas: štai prie posūkio į Fariną paminklų-stulpų laukas pirmojo (1878 m.) kanakų sukilimo vadui Atai – kurio vardą kažkas (matyt, prancūzas) nuo lentos nudaužė. Netolimame La Foa mieste – jau paminklas to sukilimo malšintojams.

Labiau už tą „širšių lizdą“ Naujojoje Kaledonijoje sužavėjo patirtis Konoje, kito pailgosios salos galo link. Pirmas gyvenime skrydis malūnsparniu – ne sraigtasparniu, o autožyru. Be stogo, be durų, dviejų vietų (tu ir pilotas), vėjo sukamu sraigtu – jautiesi it sėdėtum apžvalgos aikštelėje, kuri skrenda 300 metrų aukštyje virš žalių kalvų ir – tai įspūdingiausia – žydros žydros lagūnos. Jos vanduo toks skaidrus, kad iš paukščio skrydžio mačiau ne tik įvairiaspalvius koralus, bet net ryklius, net diugonius – visą eilę jų. Ir dar Voh širdį, tokią širdies formos pelkę, išgarsintą prancūzų fotografo Yann Arthus-Bertrand, pavaizdavusio ją ant knygos “Žemė iš paukščio skrydžio” viršelio.

Malūnsparnių turizmas ten „įsuktas“ labiau nei kur pasaulyje. „Neseniai skraidė šeši malūnsparniai, turėjom tris prancūzus pilotus“ – pasakojo organizatorė. Bet norą – kaip reklaminiam filme – praskristi dviese su žmona vienas šalia kito tuoj teko pamiršti: „Teliko vienas lakūnas, kiti po pastarųjų riaušių pabėgo atgal į Prancūziją“ – mums sakė. Daugybė žmonių išvyko. Ir turistai dažniausiai būdavom vieninteliai. Bet, kai skaitote šį straipsnį, jau turbūt vėl kitaip. Visada taip: parodo žinios degančius namus, turistai išsilaksto, bet karšta saulė, ryškūs dangūs, dar ryškesni medžių žiedai ir šiltas jūros gėrybių kupinas vanduo metai-kiti-treti ir parvilioja atgal. Ir Didžiųjų paparčių parko europietiškai tvarkingai sužymėtais pasivaikščiojimų takais šiandien gal jau nebežygiuotume vienui vieni.

Iš kur Nauojoje Kaledonijoje tiek prancūzų?

Prancūzai sako „Čia ir mūsų tėvynė“. Juk jie, vadinamieji kaldošai, čia kūrėsi dar XIX a., daugybės šeimų ištisos kartos čia nugyveno. Net jų kultūra pasidarė tokia „vesterniška“: didžiuliai pikapai vietoj mažų Citroenų ar Peugeot, kaimo rančerių dvasia – bent jau anapus Noumėjos. Greitis net nemagistraliniuose keliuose – 110 km/h. Juk ne Europa, juk tuščia.

Iš kur toje „Nouvelle Caledonie“ šitiek prancūzų? Visų pirma, prancūzai čia siuntė kalinius – kaip Britai į Australiją. Atkurtame Terembos forto kalėjime išvydom tas akmenines kameras. Net išėję laisvėn nuteistieji neturėdavo teisės palikti „tremties salos“ – bet sėkmingesnieji parsisiuntė iš Europos žmonas, įkūrė ūkius iš kanakų „paimtose“ žemėse.

Trėmė prancūzai ir kitų kolonijų nepriklausomybės aktyvistus. Palei pagrindinį kelią yra didelės musulmonų kapinės – bet, išskyrus pusmėnulius ant kapų, tų alžyriečių ar tunisiečių anūkų ir proanūkių nuo prancūzų nebeatskirsi.

Paskui ~1970 m. prisijungė tūkstančiai prancūzų darbininkų, plūdusių į nikelio kasyklas – dar buvo laikai, kai prancūzai nesibodėjo juodų darbų. 10% viso pasaulio nikelio išteklių yra Naujojoje Kaledonijoje…

Visgi, dauguma mano pašnekovų prancūzų į Naująją Kaledoniją atvyko patys, amžino karščio ir Ramiojo vandenyno pavilioti. Tokie „(ne)imigrantai“ vadinami zoreilais – ir jie didžiausias galvos skausmas. Kanakams jie atrodo naujieji kolonistai, įrankis amžiams užgniaužti jų nepriklausomybės viltis. Bet zoreilai atkerta patys esantys diskriminuojami: pagal Prancūzijos valdžios ir kanakų kompromisą po vieno sukilimų, naujai atvykstantiems prancūzams atimta balso teisė vietos rinkimuose…

Noumėja -pranvūziškas Ramiojo vandenyno miestas

Jeigu mažieji Naujosios Kaledonijos miesteliai su baltom bažnyčiom ir vesterniškai prancūziškais fasadais buvo nebent tolimas Europos aidas, tai sostinėj Noumėjoj jau Ramiojo vandenyno platybių dvasia išsisklaidė kaip dūmas.

Milžiniški prekybos centrai kaip Dumbea Mall (kiek jau savaičių Okeanijoj tokio buvom nematę!), Europai masteliais prilygstanti katedra (statė 1897 m. kaliniai), taisyklinga centrinė aikštė-parkas, maudaliai ir bėgikai paplūdimiuose, plyšaujantys barai palei juos (Baie des Citrons pietinėje Noumėjos dalyje), nuostabūs vaizdai nuo Quen Toro kalno.

Bet greta dirbančių, švenčiančių, poilsiaujančių, sportuojančių prancūzų – kanakai, kurių užsiėmimą nusakyti sunku… Kai kurie akivaizdžiai benamiai, kiti gal tik atrodo šitaip. 90% kalinių Naujosios Kaledonijos kalėjimuose – kanakai…

Aplinkui miestą, ypač kanakiškoje šiaurėje – ištisi supleškinti prekybos centrai, verslai nuo apanglėjusio Usine prekybos centro iki betoniniais groblais virtusio „Decathlono“. Riaušių-sukilimo pasekmė…

Tjibaou kultūros centras kažkaip bando sutaikyti tas abi Naujosios Kaledonijos puses. Ten – vienas geriausių Okeanijoje meno muziejų, kurio kolekcijoje – ne tik kanakų, o ir Papua Naujosios Gvinėjos, Australijos aborigenų šedevrai. Prieigose – tradiciniai kanakų namai, liaudies šokiai. Muziejų projektavo pasaulinės reikšmės „starchitektas“ Renzo Piano, o finansavo Prancūzijos valdžia, it duodama kanakams aluyvų taikos šakelę. Bet paskaitai daugiau – ir optimizmas bliūkšta. Muziejus pavadintas ~1980 m. kanakų laisvės judėjimo vado garbei. Nes tas Tjibaou galiausiai su Prancūzijos valdžia pasirašė kompromisinį susitarimą. Bet už tai jį dalis pačių kanakų vadino kolabarantu, patys kanakai jį ir nužudė… Vienybės kanakams trūksta, bet kaip kitaip – juk tai nėra viena tauta, kaip ją suprantam Europoje, jie kalba XXX skirtingų kalbų, o „kanakais“ juos tiesiog praminė prancūzų kolonistai…

Kuo ilgiau buvau Naujojoj Kaledonijoj, tuo mažiau mačiau vilties, galimybių…

Kitur pasauly vienose kolonijose vietinius gyventojus visiškai užgožė kolonistų palikuonys, jos tapo tokiom neginčijamom Europos atplaišom pasaulio toliuose (JAV, Kanada, Australija, Kanarų salos, Sen Pjeras ir Mikelonas, Argentina, Naujoji Zelandija). Kitose kolonijose liko vyrauti čiabuviai – ir tokias Europos imperijos palaipsniui paleido eiti savo keliu. O Naujoji Kaledonija pernelyg padalinta, kad jai tiktų bet kuris sprendimas. Referendumuose dėl nepriklausomybės daugiausiai prancūzų-kaldošų balsais ~55%-45% laimi jos priešininkai.

„Jei Naujoji Kaledonija taps nepriklausoma – bus trečiasis pasaulis!“ sako prancūzai ir kai kurie kanakai ir, deja, jie, matyt, teisūs – toks daugybės „paleistų“ kolonijų Okeanijoje likimas. Bet lygiai taip teisi ir kanakų dauguma – šitokia „naujakurių kolonija“ XXI a. negirdėtas dalykas, ir visas kitas panašias europiečiams teko „grąžinti seniesiems šeimininkams“ (Alžyras, PAR, Namibija, Angola, Kenijos aukštumos…).

Kaip ten bebūtų, Naujoji Kaledonija – unikali vieta nesėdus į laiko mašiną savo akim išvysti tokią „koloniją kaip kadais“, kupiną įtampos, žandarų ir kareivių, kur Europos imperija (vis dar) laikosi prieš kylantį čiabuvių laisvės troškimą, o naujakurių palikuonys dar su pasididžiavimu kelia tos didvalstybės vėliavas kaip savas – net jei Naujojoje Kaledonijoje šiandien Prancūzijos trispalvė tik viena iš dviejų oficialių vėliavų.

P.S. Išskridimas. Tuščias oro uostas, vos keli skrydžiai per visą dieną. Tačiau ištisos valandos eilėje prie patikros: krausto kiekvieną kuprinę, peržiūri kiekvieną daiktelį, tarsi kokioje Afrikos diktatūroje. Kyla konfliktai – iš retų turistų atima brangius kvepalus, nes nesudėjo į maišelį, o maišelio nusipirkti nebeleidžia, nors jie parduodami čia pat oro uoste. Smulkmena, bet labai sutapo su tuo, ką mačiau.