Vakarų Australija – begalinių tuštumų grožis

Jeigu Vakarų Australijos valstija būtų nepriklausoma valstybė, būtų 10-a pagal plotą pasaulyje! Viskas čia didžiau, plačiau, vaiskiau, daugiau… Važiuoji 1000, 2000 kilometrų – parų paras – o vis dar esi toje pat valstijoje.

Tik žmonių nėra – vos 3 milijonai, kaip Lietuvoj! Ir tie patys beveik visi – sostinėj Perte. Pasibaigus jo iščiustytiems priemiesčiams, šiuolaikiniams pasaulis užleidžia vietą bekraštėms fermoms ir rančoms, šios – dykumoms ir aborigenų žemėms, aukštoms vandenynų pakrantėms, kasyklų peizažams.

Į Vakarų Australiją – tūkstančiai kilometrų Australijos tuštumom

Kelionė automobiliu iki Perto nuo artimiausio didmiesčio – Adelaidės – užtruko tris paras. Nelabai ką ir sugalvosi kitaip: naktim vienintelį asfaltuotą kelią „okupuoja“ kengūros, jau 6 val. vakaro ima užsidarinėti pakelės namų moteliai ir degalinės. Saulė dar stipriai spigindavo į akis virš kelio į vakarus, o mes tuo Erio plentu jau važiuodavom beveik vieni… O jei ką dar sutikdavome temstant, tai jo ilgųjų šviesų pašvaistė žibėdavo iš už daugybės kilometrų tarsi kokio tolimo miesto-miražo gaisai.

Ne tai, kad dieną daug kas ten važiuoja. Tik australiški kelių traukiniai – du-tris kartus ilgesni už bet ką, kas rieda Europos keliais. Dar kemperiai, gyvenamas priekabas prisikabinę pikapai: kas vos išėję pensijon, kas pasiėmę „sabbatical“ nuo darbo, leidžiasi į gyvenimo kelionę skersai (ar aplink) savąjį kontinentą. Galingiausi džipai su keliais atsarginiais ratais ir kuro bakais priklauso australų „offroaderiams“ – jie iš Vakarų Australijos parvažiuos apleistais gyvulių varovų takais. O nedidelius nuomos įmonių kemperius vairuoja Vakarų Europos jaunuoliai, tolimiausiame žemyne praleidžiantys savo „gap year“: padirba, pakeliauja… Visi stabteli nuotraukai, palieka lipdukus ikoniškiausiose vietose, kaip 146,6 km ilgiausias Australijoje tiesaus kelio ruožas…

Lengvųjų automobilių retėja, retėja, tolydžio sulig nykstančiais miesteliais, kaimais, iki kol Nularboro lygumoj tokį pasikeisdami vairuojame tik mes vieni. Užtruko, kol radome Sidnėjuje autonuomos kompaniją, leidžiančią ten važiuoti… Bet Erio plentas puikus, asfaltuotas. Tiesiog toks tolimas, kad eiliniai australai iš Perto visur tik skraido. Ir tai – skrydis Pertas-Sidnėjus ar Pertas-Melburnas trunka ilgiau, nei Pertas-Singapūras ar, juoba, Pertas-Balis…

Dar 500 km iki Vakarų Australijos sienos nebeliko ir kaimų: tik pakelės namai (roadhouse), tas vienas Australijos autbeko simbolių, kas šimtą-kitą kilometrų. Tokiuose rasi minimumą, ko keliautojui reikia: degalų, vandens, maisto, nakvynę (kambarį ar kempingo vietą) ir… neasfaltuotą pakilimo taką, kur, ištikus nelaimei, tave paimtų Karališkosios skraidančių daktarų tarnybos lėktuvas. Jei tik oras leis – jei ne, bandytų leistis ant Erio plento “tiesiosios”. Na, ir dar po golfo duobutę. Čia – “ilgiausias pasaulyje golfo aikštynas”, 18 duobučių per 1365 km. Kad nebūtų nuobodu, kiekvienuose pakelės namuose gali pamosuoti golfo lazda. Man smagiau – pasukti į kairę, kur didžiosios uolos krenta į vandenyną. Vaizdai verti turistų minių – o tu visada vienas.

Lietuvių atkurtas Australijos kaimas, pilnas Gedimino stulpų

Visi įrašai žaliose atstumų lentelėse – vien tik roadhouse‘ai… Kiekvienas su savo istorija, suvenyrais, pažymėtas Australijos žemėlapiuose.

O pats pirmas roadhouse‘as Vakarų Australijoje – anapus punkto, kur valstijos „pasieniečiai“ atiminėja daržoves, vaisius, ir graikinius riešutus – lietuvių! Virš aukštų uolų iškilęs aukštas pakelės kryžius, „lietuviškesnis už lietuvišką“, su Gedimino stulpus primenančiais saulės spinduliais.

Tas kryžius iškilo dar 1969 m., Eucla roadhouse‘ą dar 1967 m. pastatė Gediminas Patupis, pasitraukęs „be nieko“ nuo sovietų okupacijos, likimo nublokštas į Australiją, ten dirbęs iš pradžių Adelaidės viešbutyje, vėliau vairavęs sunkvežimius dar neasfaltuotu Erio keliu. Kai pamatė skelbimą apie parduodamą žemę moteliui, užsidegė ta idėja. Viską ten statė lietuviai, geriausiais laikais iš Eucla skraidė net „Amber Air“ avialinijos, roadhouse‘as iki šiol priklauso Patupiams. Kiek ten istorijos ir dvasios! Toli apačioje matai vandenyną, prie motelio – Pajautos Patupienės užsodintas sodelis.

Iki artimiausio miestelio Sedunos – 500 km, o tas miestelis 2000 gyventojų. Iki artimiausio „miesto“ bent jau su normalia ligonine – Kalgurlio – 900 km, bet ir jis tik 30 000 gyv. Artimiausias didmiestis – Adelaidė už 1267 km, o iki valstijos sostinės Perto – 1340 km. Jokio viešojo transporto. Patupių vaikai mokydavosi nuotoliu „school of the air“, kur mokytojai kalbėdavo per radiją, o namų darbus jiems siųsdavo paštu. Eucla net turi savo laiko juostą. Laikas čia nuo Perto skiriasi… 45 minutėm. Taip laikrodžius „pasukę“ gyvena gal tik 100 žmonių (keli roadhouse‘ai), bet tai – oficialu, net Windows Date and Time rasi ir „Eucla laiką“. Mažiausia laiko juosta pasaulyje!

Dabartinės Eucla papėdėje – smėlio užpustyta senoji, išgriuvusi telegrafo stotis iš linijos, 1877 m. pirmą kartą sujungusios Vakarų Australiją su likusiu žemynu. Paskui atsirado radijas, tą kaimą apleido – iki jau uolų viršūnėje jį iš naujo įkūrė Patupiai. “Naujosios Eucla kūrėjams” – parašyta ant lietuviško kryžiaus lentelės, o kita – su Gedimino stulpais – skirta pačiam G. Patupiui. Pagrindinė Eucla gatvė pavadinta Patupio garbei.

Kalgurlis – aukso ieškotojų smuklės prie duobės-milžinės

Dar diena važiavimo (709 km) – ir Erio plentas ties Norsmanu išsišakoja. Jau yra kaimų, jau nepakaktų vieno tranzitinio plento! Benzino kainos pagaliau persivertė per viršūnę. Motelis priklausė aborigenų tautai. Atokios, bet jau gyvenamos žemės – vienos paskutinių Australijoj, kur gatvėse dar girdi jų kalbas.

Keliamės penktą ryto, sukam į šiaurę link Kalgurlio. Septintą ryto jau stebime „Super Pit“ duobę, iš kurios 400 tonų svorio sunkvežimiai kiaurą parą aukštyn gabena auksingas rūdas.

Sunkiai suskaičiuotum, kiek tokių miestelių-kasyklų pažirę Vakarų Australijos toliuose! Daugelis telkinių tokie atokūs ir nepasiekiami, kad darbininkai ten atskraidinami, padirba ir skrenda namo (FIFO darbas: fly in, fy out)!

Ne Kalgūrlis. Dar nuo 1893 m. aukso karštinės čia – gyvas miestas, pilnas senučių dviaukščių viešbučių puošniom balkonų baliustradom, daugelis kurių nebeteikia nakvynės paslaugų – bet jų smuklės tebėra gyvos ir pilnos raumeningų vyrų iš kasyklų. Ir menkai apsirengusių skimpių barmenių. Na ir prostitucija čia legali, nors istorinis Questa Casa viešnamis, atrodo, dabar daugiau uždirba iš ekskursijų…

Anksčiau kasėjais tapdavo nuotykių ieškotojai, mėnesius plaukę iš Europos ar Azijos, kad pasistatytų „aukso laukuose“ bakūžę ir gal praturtėtų aptikę aukso grynuolį – ant žemės ar šachtoje. Hannan kasykloje dar savo akim matėm tuos laikus, Goldfields muziejuje nustebino išpuoselėtos profsąjungų vėliavas, lipom į kasyklų bokštą… Bet visi grynuoliai seniai iškasti, šachtas supirko stambieji verslininkai, sprogdino ir sprogdina toliau, ištrindami jas iki duobės-milžinės, iš kurios išveža viską, o auksą išgrynina chemija… Sunkvežimių vairuotojams, sprogdintojams dabar tai – eilinis darbas su alga ir atostogom. Bet aukso karštinės dvasios centrinėje Kalgurlio gatvėje vis tiek daug!

Pertas – milijoninis miestas it miražas vidury niekur

Nuo Kalgurlio iki Perto – dar 600 km kelias. Palei didžiulį baltą vamzdį, kuris pumpuoja vandenį į sausąjį Kalgurlį: kol nebuvo nutiestas, Kalgurlyje vanduo buvo brangesnis už alų, o prakutę kasėjai išmesdavo rūbus užuot skalbę – pigiau pirkti naujus…

Net nuotraukose iš palydovo matosi ta riba maždaug 360 km iki Perto, kur bergždžius medžius pakeičia turtingi ūkiai. Atitverti ilga ilga tvora nuo Australijos ūkininkų siaubo – triušių. „Atokias žemes“, australiškais terminais, pakeičia „Tolimoji provincija“, vėliau, „Artimoji provincija“ – Perto priemiesčiai. Ir netrukus ties horizontu, it miražą, jau regi dangoraižius – Perto centras.

Pertiečiai pasakojo, kad džiaugiasi savo miestu – paplūdimiai čia ilgi, smėlėti, ir lengvai pasiekiami iš privačių namų rajonų, masteliai „žmogiškesni“ nei Melburne ar Sidnėjuje. Bet turistui kažko trūksta: įdomesnių pastatų nei stikliniai daugiaaukščiai ar bungalų eilės, lankytinų vietų… Gal Frimantlio priemiestis kiek gražesnis – tas senasis uostas, kurio kalėjime laikyti Australijon suplukdyti britų nusikaltėliai, per kurio uostą vėliau plūdo imigrantai, kur – žavus nuskendusių laivų muziejus…

Bet ne miestuose reikia ieškoti Australijos grožio… Sėdam Perte į laivą – ir jau esame Rotnesto saloje, kurios žydrose įlankose zuja delfinai, bet tikroji žvaigždė – kvokos, mažos kengūrų giminaitės, salos atradėjo oldando de Vlamingho vadintos „išsigimusiom dvigalvėm žiurkėm“ (matė vaikus sterblėse) – Rotnest reiškia „žiurkių lizdas“… Bet dabar turistai jas mylėte myli, gaudo išsvajotus žvaigždžių Instagramuose išpopuliarintus selfius su jom, net ant apdergtos žemės greta kvokų gulasi dėl geresnio kadro… Toks performansas-parodija…

Užtat pavažiavę tik 2 valandas šiauryn Perto stebuklingus Smailių dykumos (Pinnacles Desert) peizažus naršėme jau beveik vieni.

Taip, tik 2 valandas… Vietiniai siūlė aplankyti Margaret River vyndarystės regioną, kuris „visai šalia“ Perto. Patikrinus „Google Maps“ tas „visai šalia“ – ~300 km į vieną pusę… Kaip rekomenduoti į Vilnių atvykusiam turistui suvažinėti pirmyn-atgal iki Palangos, juk „visai šalia“!

Bet mums jau atėjo laikas sukti atgal – vėl Erio keliu, vėl lekiant 110 km/h ne magistrale, miestelius pravažiuojant rečiau, nei keičiasi gamtos peizažai… Nakvynė Eucla prie lietuvišku kryžiaus – ir mes jau vėl Pietų Australijoj. Pasitiko kengūros, laikančios “Vegamite” indą, paminklas Border Village pakelės namuose – kitur tokių net menininkai-mėgėjai nestatytų, o Erio kelio tuštumose jie traukia turistų telefonų kameras lyg kokie Viduramžių šedevrai.

Vakaruose dar liko daug ką pamatyti. Liko Brūmas, pagrindinis valstijos kurortas, iki kurio važiuoti nuo Perto – 2000 km. Kažkur ten ilgiausias Australijos paplūdimys, pakeliui – dar daugiau „gyvųjų fosilijų“ stromatolitų, paskui – Purnululu nacionalinis parkas. Galvojome ten važiuoti, paskui – į Darviną. Bet buvo vasara su savo neprognozuojamom liūtim: kartais keliai uždaromi ištisoms dienoms, o ir šiaip dalis pravažiuojami tik australiškai paruoštais visureigiais. Reikės kada ten grįžti su tokiu ir Australiją patirti dar kitaip…