Be emocijų

2008 m. kovo 12 d.. Aistros dėl Leo LT jau rimsta. Žiniasklaidoje šias istorijas pakeis nauji rezonansiniai įvykiai, kaip visada.

Vienas įdomesnių ir keistesnių dalykų šioje istorijoje man buvo “Neperku Maximoje” lipdukai ir kai kurių žmonių įsitikinimas, kad esą taip jie daro paslaugą Lietuvai (Petro Gražulio per TV3 išsakytos mintys). Keistas dalykas – vietoje pirkimo pas savus verslininkus pirkti pas užsieniečius, kuriems priklauso prekybos tinklai “Rimi”, “Iki”, dauguma prekybos centrų… Sakysite, ir kas gi čia tokio, juk Maxima LT nusikalto Lietuvai, o Rimi ar Iki nieko blogo nepadarė?

Net jeigu ir taip, tai visiškai nėra patriotizmo klausimas. Tai ekonominis klausimas ir tai, kad Lietuvoje yra vietinių turtingų žmonių yra naudinga visai Lietuvai. Todėl, kad jų uždirbamų pinigų didelė dalis lieka Lietuvoje. Jie čia gyvena, čia perka prekes ir paslaugas, čia eina į restoranus, čia statosi namus ar samdo vairuotojus ir namų tvarkytojus. Tai reiškia, kad dėl vieno turtingo žmogaus poreikių darbą ir atlyginimą gali gauti nemažai kitų žmonių. Esant didesniam turtingų žmonių skaičiui kai darbuotojų pradeda trūkti, kas dabar darosi Lietuvoje (pvz. statybų sektoriuje) ima kilti atlyginimai. Be abejo, be turtingų lietuvių, galinčių įpirkti didelius butus ir namus, statybų sektorius niekada nebūtų užaugęs iki tokio lygio, kokiame yra dabar, nebūtų tokio lygio pasiekę ir eilinių statybininkų atlyginimai.

O juk tie statybinikai ar kiti žmonės, dirbantys turtingiems žmonėms, toliau leidžia savo pinigus čia, Lietuvoje, ir iš jų naudos gauna dar kiti žmonės, o iš šių – dar kiti. Štai taip palyginus nedidelis turto padidėjimas vienoje nedidelėje žmonių grupėje gali esmingai pakelti kur kas didesnės žmonių grupės gyvenimo lygį. Be to, reikia nepamiršti, kad tiek nuo dividendų, tiek nuo atlyginimų, tiek nuo prekėms pirkti išleidžiamų pinigų yra mokami mokesčiai valstybei, o tuos pinigus valstybė gali skirti švietimui, sveikatos apsaugai, tų sričių darbuotojų atlyginimams kelti ir kitoms reikmėms. Be abejo, dalis mokesčių yra “nusukama”, tačiau taip, deja, yra visur ir visada, nepriklausomai nuo tokių veiksnių kaip nedarbas, todėl didėjant darbuotojų skaičiui ir atlyginimams bendros valstybės pajamos didėja (tegu ir ne tiek, kiek galėtų didėti, jeigu mokesčių “nusukinėjimas” mažėtų).

O kas būna, jei perkame užsienio įmonei priklausančioje parduotuvėje? Asmeninės savininkų gaunamos lėšos iškeliauja į užsienį, kur ir yra leidžiamos ir jas leidžiant mokami mokesčiai toms valstybėms. Jeigu tie savininkai neapsilankys Lietuvoje jokia dalis jų pinigų čia nesugrįš. Lietuvoje liks tik prekybos centrų darbuotojams išmokėti atlyginimai, kurie, kaip žinia, dideli nėra.

2008 m. kovo 3 d.. Šiandien pagalvojau, kad aš augau kaip tik tokiu metu, kai technologinis progresas kompiuterijoje buvo akivaizdžiausias. Procesorių galingumas, operatyvinė atmintis ir kitos kompiuterių charakteristikos gerėjo labai sparčiai. Ir kompiuteriniuose žaidimuose, kurių tada žaisdavau daug, tas ypač pasireikšdavo. Tetrio ar pagal rusų TV žaidimą sukurto žaidimuo “Pole Čiudes”, kokie buvo tada, kai pradėjau naudotis kompiuteriu nėra ko lyginti kar ir su pirmu GTA (1996-ieji), leidusiu laisvai važinėti po miestą kokiais tik nori automobiliais, o šio savo ruožtu su savo tolimesniu tęsiniu GTA 3 su trimačiu pasauliu ir dar didesniu interaktyvumu.

Dabar, be abejo, technologijų progresas žengia toliau. Bet šioje srityje viskas keičiasi nebe taip sparčiai. Riboja darbo sąnaudos – juk devintajame dešimtmetyje žaidimą galėdavo per kelis mėnesius sukurti vienas programuotojas, o vis tobulėjant grafikai ir kitkam tas skaičius greitai pavirto dešimtimis, paskui šimtais žmonių. Todėl dabar galima šią sritį laikyti jau išaugusia; atsirado internetas, apie kurį vaikystėje tebuvau girdėjęs ar kažkur skaitęs ir kuris tada, kai pirmą kartą juo pasinaudojau tėvo darbe, dar buvo toks tuščias (ėjo kokie 1997-ieji)… Iki kokio Youtube atsiradimo dar buvo likę daugybė metų, blogų dar irgi nebuvo, visi lietuviški tinklapiai, įskaitant asmeninius buvo surašyti specialioje knygoje (ir dabar ją tebeturiu), o daugumą interneto turinio sudarė oficialūs kompanijų ar valstybių tinklapiai ir prastos kokybės asmeninės svetainės; internetas buvo labai lėtas, nors tada atrodė, kad taip ir turi būti. Aišku, dar buvo IRC, apie kurį tada nežinojau, ir tuomet dar labai svarbūs Usenet newsgroup’ai. Tačiau pamenu buvo labai geras lietuviškas tinklapis apie serialą X Failus (rodos x-files.lt), net kiekviena serija aprašyta buvo. Dabar jo, aišku, nebėra.

Gal kitiems šie prisiminimai atrodys keisti ar kvailoki – už mane vyresniems tai galbūt atrodo visai nesvarbus laikmetis (jiems turbūt labiau įstrigo Sąjūdis ir perestroika, CSKA ir Žalgirio kovos – ir tai suprantama), o už mane jaunesniems atrodo kvailoka. Bet turbūt kiekvienam žmogui laikmetis, kurio metu jis augo, savotiška pirma pažintis su gyvenimu, yra svarbus, ir tie dalykai, kurie “augo” ir brendo kartu su juo taip pat sukelia tam tikrą nostalgiją.