Be emocijų

Šis tekstas mano rašytas ~2008 m. politologijos studijoms universitete, bet aktualus iki šiol

Konservatizmas yra suprantamas kaip politinė filosofija, pasisakanti prieš staigius pokyčius bei neigianti idėją, jog yra įmanoma žmogaus proto galia sukurti naują sistemą, kuri būtų tobulesnė už viską, kas buvo iki tol, ir ją pastatyti – o būtent tokia prielaida rėmėsi daugybė kitų politinių filosofijų, pavyzdžiui socializmas ir liberalizmas. Taigi, konservatoriai pasisako ne už kažkokią ideologiją, bet už tam tikrą santykį su ideologija. Jei ideologiją suvokti kaip, pavyzdžiui, automobilio važiavimo kryptį, tai santykis su ideologija apimtų tos krypties keitimo dažnumą ir važiavimo greitį.

Reikia pažymėti, kad kitos politinės filosofijos be ideologijos taip pat dažnai nustato ir tam tikrą santykį su ta ideologija, tačiau konservatizmas nustato santykį su bet kokia ideologija (kaip ši pirminė ideologija išrenkama bus svarstoma vėliau). Santykis su santykiu su ideologija, minėtame pavyzdyje atitinkantis automobilio įgreitėjimo ir lėtėjimo tempus bei krypties keitimo dažnumo pokyčius, taip pat yra egzistuojantis, tačiau jau mažiau svarbus dalykas, kuris nebeskiria jokių pagrindinių politinių filosofijų, tačiau gali skirti atskirų žmonių grupių (pvz. partijų) politines subfilosofijas (konkretizuotas, modifikuotas politines filosofijas pritaikytas konkrečiai vietai ir laikui). Jei santykis su ideologija apibrėžia požiūrį į ideologijos koregavimą, jos įgyvendinimo tempus bei būdus, tai santykis su santykiu su ideologija yra požiūris į santykio su filosofija keitimą ir šito keitimo tempus atsižvelgiant į aplinkybes (suprasti, kas tai yra santykis su santykiu su ideologija, gerai padeda padėtis, įsivyravusi po Rusijos revoliucijos – tuo metu į valdžią atėjusių bolševikų santykis su jų komunistine ideologija buvo radikalus – išsyk įvestas karinis komunizmas, siekta reformas atlikti greitai. Tačiau vėliau tas santykis pasikeitė – buvo įvesta naujoji ekonominė politika. Tą santykio su ideologija pakeitimo nuo radikalaus iki nuosaikesnio greitį atsižvelgiant į aplinkybes (prastas karinio komunizmo funkcionavimas) ir apibrėžia santykis su santykiu su ideologija).

Tad konservatizmo priešingybė būtų ne kažkuri iš esamų politinių filosofijų, bet tokia politinė filosofija, kuri neapibrėžtų jokios savo ideologijos, o jos santykis su ideologija būtų išreiškiamas teiginiu, jog idant sistema funkcionuotų tinkamai reikia ją kuo dažniau keisti. Kadangi daug kam aišku, jog sistemą itin dažnai keičiant ji tinkamai funkcionuoti kaip tik negalėtų ir valstybė atsiliktų nuo tų valstybių, kuriose sistema yra stabili (reikia laiko užkamšyti po sistemos keitimo atsiradusias teisines ir kitas spragas, esminis sistemos pokytis smogia ekonomikai), tokia politinė filosofija neegzistuoja.

Šią įžangą parašius galima pradėti nagrinėti kitą aspektą – Lietuvoje dažnai suvokiama, kad konservatoriai yra savotiška kairiųjų priešingybė, taigi, konservatoriams priskiriamos dešiniosios idėjos, polinkis suartėti su vakarais ir pasitraukti nuo Rusijos. Tačiau jeigu konservatizmą suvokiame kaip politinę filosofiją, kuri pasisako prieš staigius pokyčius (t.y. už nuosaikų santykį su ideologija), tuomet sunku iš jos šalininkų tikėtis tokių reformų, kaip privatizacija ar kolūkių panaikinimas. Šios ir kitos 1990-1992 bei 1996-2000 metais atliktos reformos iš pirmo žvilgsnio turi ideologinę potekstę  – siekis priartinti ekonominę sistemą prie vakarų, suartėti su vakarais; šių siekių neįmanoma išvesti iš konsertvatistinio požiūrio į santykį su ideologija, kad ideologija turi būti daugmaž pastovi. Todėl kyla klausimas, ar Lietuvos konservatorius (Tėvynės Sąjungą) tikrai galima vadinti konsevatoriais?

Toks klausimas dar labiau sustiprėja pažvelgus į kitą Lietuvos politinio spektro pusę – socialdemokratus. Nors pastarieji tradiciškai tapatinami su kairiąja minitmi, vis tenka paskaityti teiginių, kad esą Lietuvos socialdemokratų politika iš tikrųjų nėra kairioji. Ir būtent žvelgiant į socialdemokratų (anksčiau – LDDP, vėlyvoji LKP) ideologiją ten galima aptikti nemažai konservatistinės filosofijos elementų. Kažkada prisiekinėję savo lojalumą TSRS („Kol kabės šis skuduras, aš nekalbėsiu“ – Algirdas Mykolas Brazauskas apie Lietuvos trispalvę) ir pasisakę prieš staigias reformas, rėmę galimybę TSRS pratęsti konfederacijos pagrindu, jie tokį santykį su ideologija palaikė ir toliau. Nors pasigirsta kaltinimų, jog socialdemokratai esą „neįgyvendina socialdemokratiškų vertybių“ dėl savo atstovavimo privatiems verslo interesams, socialdemokratų elgesį čia irgi galima aiškinti jų santykiu su ideologija. Tas santykis yra iš principo būdingas konservatizmo šalininkams: matoma, kad yra veikianti sistema, pastatyta per tuos keliolika metų, ir ji nėra esmingai keičiama, nes tai galėtų viską labiau sugadinti nei pagerinti. Nusistatyto ideologinio tikslo, taip būdingo socialistams, šiuo atveju nėra.

Tačiau čia verta atkreipti dėmesį į kitą aplinkybę – Lietuva buvo priverstinai inkorporuota į Sovietų Sąjungą, o iki tol joje buvo visiškai kita sistema. Įžangoje buvo minėta, kad vėliau bus aptariama, kaip konservatoriai pasirenka pirminę ideologiją, su kuria nustato santykį ir tai bus aptarta čia. Ar galima faktą, jog Lietuvos konservatoriai iš esmės siekia atkurti tvarką, artimesnę buvusiai iki Lietuvos okupacijos, nei tvarka, sukurta okupacijos metu, panaudoti kaip argumentą, jog Lietuvos konservatoriai palaiko konservatizmą? Panašų klausimą galima iškelti ir apie kitas buvusias rytų bloko valstybes, o taip pat ir apie kitus atvejus – pavyzdžiui, ar Ajatolą Ruholą Chomeinį, islamiškosios revoliucijos Irane vadovą, galima laikyti konservatoriumi, ar ne (jis iš esmės 180 laipsinių pakeitė valstybės ideologinį kursą, kurį statė šachas Reza Pahlavis (suartėjimas su vakarais, kultūrinė vesternizacija), tačiau grąžino anksčiau buvusias, religijoje ir kultūroje tebevyravusias islamiškąsias vertybes)?

Pagrindinis klausimas, atsakius į kurį būtų galima rasti atsakymus į visus šiuos klausimus yra toks – kokį laikotarpį valstybėje (krašte, tautoje) turėtų laikytis tam tikra ideologija, kad toje valstybėje konservatoriais būtų laikomi žmonės, ginantys tą ideologiją, o ne siekiantys grąžinti iki tol buvusią? Ar tą laikotarpį galima apibrėžti metais, ar reikėtų labiau atsižvelgti į įvykius ir aplinkybes? Savaime aišku, kad toks laikotarpis nėra labai trumpas, kitaip, pavyzdžiui, antrojo pasaulinio karo metu Prancūzijoje konservatoriais turėtų būti buvę vadinami višistai (keturis metus trukusios vokiečių okupacijos šalininkai); savaime aišku ir tai, kad tas laikotarpis nėra be galo didelis – juk dabartiniai konservatoriai nebegina tų vertybių, kurias gynė konservatizmo pradininkas Edmundas Burkas rašydamas apie Prancūzijos revoliuciją (luominės santvarkos ir pan.) ir tuo labiau Italijos konservatoriai negina Romos imperijoje vyravusios santvarkos. Jeigu tokio laikotarpio nebūtų, „konservatizmas“ iš esmės reikštų „pozityvų apolitiškumą“, kurį apibrėžtų maksima „geriausia ta ideologija, kuri yra dabar“, nekintanti net jei pati ideologija ir pasikeistų. Jeigu toks laikotarpis būtų be galo ilgas, konservatizmas iš viso būtų neįmanomas, nes turėtų ginti dar priešistorines ir todėl niekur neužfiksuotas vertybes.

Kitas, taip pat svarbus klausimas, atsakymas į kurį iš dalies padėtų atsakyti į ankstesnį klausimą, yra su kuo konservatizmas yra labiau susietas – su valstybine ideologija ar su tautos daugumos ideologija. Geras pavyzdys nagrinėjant šį klausimą galėtų būti Pietų Afrikos Respublika – ar šioje šalyje konservatorių iš viso beveik nėra (labai mažai kas tebegina apartheidą, kurį ir baltieji referendumu atmetė), ar konservatoriais ten reikėtų laikyti Inkatos laisvės partiją (ginančią zulusų nusistovėjusią tautinę tvarką) ir panašias politines organizacijas.

Mano supratimu visų pirma reikia apibrėžti, kad konservatizmas nėra diskretusis dydis, kurį tam tikra partija ar kita žmonių grupė savo subfilosofijoje gali tik turėti arba neturėti. Tai – tam tikras kontinuumas, kurio viename krašte būtų minėta neegzistuojanti ideologija, teigianti, jog valstybės sistemą reikia pastoviai keisti (absoliutus reformatoriškumas), o kitoje – absoliutus konservatizmas, teigiantis, jog nieko keisti iš viso niekada nereikia. Taigi, tai yra savotiška politinio spektro trečioji ašis (greta kairės-dešinės (ekonominės) bei liberalizmo-autoritarizmo), nurodanti šį santykio su ideologija aspektą.

Atsakant į klausimą, įvardytą pagrindiniu, būtų nelogiška apibrėžti minėto periodo trukmę metais ar kokiais kitais matavimo vienetais – jei, pavyzdžiui, tartume, kad tai yra 50 metų tai reikštų, kad po 50 metų nuo revoliucijos ar esminių reformų buvę konservatoriai staiga, per vieną sekundę pavirstų reformatoriais, o reformatoriai, atlikę tas reformas ir jas tebeginantys – konservatoriais. Todėl reikia ieškoti kažkokio socialinio ar kitokio veiksnio, kuris lemtų, kokios ideologijos šalininkus kiekvienoje šalyje galima vadinti konservatoriais. O tai reiškia, kad šitam dalykui neabejotiną įtaką daro ir tautos, religijos normos. Tačiau vėlgi pačios seniausiosios tokios normos negali būti suvokiamos kaip svarbiausios – kažin, ar jėgą, kuri siektų Lietuvoje grąžinti pagonybę būtų galima pavadinti konservatyvia, kaip ir kažin ar konservatoriais galima pavadinti sionistus, parinkusius atkurtąjam Izraeliui ne jidiš, o hebrajų kalbą (ivritą) – nors pastaruoju atveju jau galima plačiau diskutuoti.

Manau, kad lengviausia būtų aprašyti dalyką įsivaizduojant minėtą trečiąją politinio spektro ašį kaip tam tikrą automobilių koloną, kurios priekyje yra didžiausi reformatoriai iš tuo metu valdančiosios ideologijos, o didžiausi konservatoriai – gale. Atstumas tarp automobilių gali kisti, tačiau judant automobilių kolonai vis viena juda ir tie automobiliai, kurie važiuoja paskutiniai.

Taigi, ideologija, su kuria santykį nustato konservatizmas, be jokios abejonės irgi keičiasi – priklausomai ne nuo kitų filosofijų, bet nuo to, kuria kryptimi realiai eina valstybė. Konservatizmo filosofijos šalininkai inkorporuoja į savąją išvestinę ideologiją reformatorių atliktas reformas, kurios buvo neabejotinai sėkmingos. Tuo pačiu jie atsiremia į tautą ir jos tradicijas, o šioms kintant juda į priekį ir ta prasme. Kažkuriuo metu ta ideologija, kurią neseniai laikėme konservatyvia, pavirsta tiesiog anachronizmu – panašiai dabar suvokiame Romano iš Australijos įtikinėjimus, kad jis turėtų tapti Lietuvos karaliumi, nes priklauso jų dinastijai, o štai Rumunijoje, kurios karalius nuverstas tik 1947 metais ir tebėra gyvas, monarchistai tebeturi šiokią tokią įtaką.

Ir vis dėlto dar neatsakyta į klausimą, kuomet konservatyvumas, palaikantis tam tikrą seniau valdančiąja buvusią ideologiją, tampa anachronizmu ar reformatoriškumu (iš esmės sėkimingai į visuomeninę areną grąžintas anachronizmas virstų reformatoriškumu (pvz. Antikos kultūros ypatybių iškilimas Renesanse), taigi šie terminai nėra vienas kitam priešingi). Manau, kad tas pokytis įvyksta tuomet, kai saitai, jungę tą ideologiją su tautos pažiūromis nutrūksta iki tokio lygio, kad ta ideologija tampa iš esmės marginalizuota ir plačiojoje visuomenėje mažai žinoma, plačiąjai visuomenei mažai rūpinti: nėra ne tik esmingesnių reikalavimų ją įgyvendinti, bet net nėra ir protestų prieš ją. Dauguma konservatyvių politinių jėgų iki to laiko savo ideologiją, be abejo, adaptuotų. Savo ruožtu reformatoriai tol yra reformatoriai, kol jų reformų didelė visuomenės dalis (įskaitant reformų oponentus) nesuvokia kaip savaime suprantamų ir kvestionuojamų tik politiniu, tačiau ne moraliniu lygmeniu. Pavyzdžiui tai, kad valdžia yra atskirta nuo bažnyčios, galima laikyti savaime suprantamu tapusiu dalyku, o potencialus gėjų santuokų įtvirtinimas ir galbūt mirties bausmės panaikinimas – reformistiniai dalykai. Sovietinė Lietuvos okupacija viso savo egzistavimo metu taip pat buvo reformistinė (didelės visuomenės dalies kvestionuota moraliniu lygmeniu), nors kai kurie jos metu atlikti sprendimai (kaip minėtas valdžios ir bažnyčios atskyrimas arba rytinių Lietuvos sienų nustatymas) tapo savaime suprantamais. Situacija kai kuriose kitose į Sovietų Sąjungą inkorporuotose šalyse, kur ta inkorporacija buvo atlikta anksčiau, yra kitokia, tenai kur kas daugiau sovietinės ideologijos dalykų perėjo į tą „savaime suprantamų“ lygį. Kadangi konservatizmas dažniausiai turi tvirtesnę atramą visuomenėje nei tinkamai nevadovaujamas reformatoriškumas, tose šalyse ir pokyčių lyginant su Lietuva po Sovietų Sąjungos subyrėjimo įvyko kur kas mažiau.

Vis dėlto toks supratimas nepadeda atsakyti į kai kuriuos klausimus. Pavyzdžiui, ką laikyti konservatoriais Turkijoje – ar islamiškosios minties politikus, siekiančius grąžinti senąją, dar Osmanų imperijos laikais buvusią tvarką (be abejo, atitinkamai adaptuotą, be marginalizuotų idėjų, tokių kaip monarchijos ar arabų rašto turkų kalbai grąžinimas), ar kemalizmo šalininkus, ginančius šią jau beveik šimtmetį šalyje vyraujančią ideologiją. Viena vertus, islamizmas Turkijoje tikrai nėra marginalizuotas ar nežinomas (už panašias idėjas palaikančius politikus balsuoja dešimtys procentų turkų; vyksta protestai tiek už, tiek ir prieš jas). Kita vertus, dauguma kemalizmo minčių ten yra tapusios savaime suprantamomis (pastarąjam teiginiui, tiesa, reikėtų atlikti platesnį tyrimą). Tradiciškai Turkijoje konservatoriais yra laikomi islamiškosios minties politikai, bet tuo galima suabejoti, mat kemalistai taip pat iš principo gina šalyje nusistovėjusią tvarką, o jų iš pažiūros labiau reformatoriškos idėjos (pvz. narystės ES siekis) taip pat atitinka Atatiurko suformuotą valstybės kryptį, palaikomą didelės dalies turkų.

Nors Turkijos pavyzdys galbūt geresnis, ši mintis aktuali ir minėtam klausimui dėl socialdemokratų ir konservatorių Lietuvoje – socialdemokratai, palyginus su LKP, išmetė iš savo ideologijos tas idėjas, kurios iš prinicipo tebebuvo reformatoriškos ir paliko daugiau savaime suprantamų idėjų. Savo ruožtu, Lietuvos konservatorių idėjos toli gražu nėra marginalizuotos.

Taigi, yra įmanoma, kad šalyje būtų daugiau nei vienas konservatyvių jėgų turimos ideologijos variantas: gali būti kelios partijos, kurios trečiojoje politinio spektro ašyje būtų gerokai į konservatyvumo pusę, tačiau jos palaikytų skirtingas ideologijas.

Ar partija, ginanti kažkokią ideologija, yra konservatyvi, ar ne, priklauso nuo to, ar jos ideologija pasirinkta daugiausiai dėl jos subfilosofijos nustatomo nuosaikaus santykio su ideologija, ar dėl jos subfilosofijos nustatomos ideologijos. Todėl Turkijos pavyzdyje kemalistinė partija gali būti tiek labiau konservatyvi (jeigu vienas pagrindinių argumentų ideologijos pasirinkime yra tas, kad ši ideologija yra laiko išbandyta), tiek ir labiau reformatoriška (jeigu pasaulietiškumas pristatomas kaip tam tikras Turkijos kelias, geriausias šaliai, kuriuo ji turinti bet kuriuo atveju eiti), tas pats pasakytina ir apie islamiškosios pakraipos partijas.

Grįžtant prie Lietuvos politikos reikia pastebėti dar vieną dalyką – konservatizmas neturėtų būti painiojamas su politiniu neryžtingumu. Konservatizmas yra filosofija, tuo tarpu politinis neryžtingumas – noras nusimesti potencialiai problemų galinčius sukelti politinius sprendimus sau nuo galvos; kai nieko nedaroma, nėra ir galimybės suklysti, nėra ir galimybės, kad tave sukritikuos žiniasklaida ar kažkas kitas. Tai ypač aktualu rytų Europai, kur žmonės mažai nusimano politikoje ir labiau linkę nemėgti politiko, kuris padarė kažką, kas jiems nepatinka, nei to, kuris nedarė nieko, nors galėjo padaryti kažką, kad būtų geriau – dauguma žmonių neįsivaizduoja, ką tokio padaryti jis būtų galėjęs.

Lietuvos socialdemokratų elgesį lengviau paaiškinti būtent politinio ryžto stoka nei konservatizmo ideologijos sekimu. Geras to pavyzdys – Oranžinės revoliucijos Ukrainoje metu socialdemokratų lyderio Algirdo Mykolo Brazausko išsakyta mintis, kad prieš prezidentui Valdui Adamkui vykstant į Ukrainą reikėtų pasitarti su Europos Sąjunga, nepaisant to, kad Valdą Adamkų ten kvietė pats Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma (sprendimą siūlyta perduoti kažkam kitam, nors Kučma kreipėsi į Lietuvą, o ne į Europos Sąjungą). Politinio ryžto stoka, o ne konservatizmu, derėtų laikyti ir vengimą greitai atsisakyti reformistiškų prosovietinių idėjų perestroikos laikais.

Savo ruožtu nors pagal tai, kas parašyta, Lietuvos konservatoriams būtų galima priskirti konservatizmo filosofiją tiek, kiek siekta atkurti iki sovietinės okupacijos buvusią ir nemarginalizuotą tvarką, tačiau galima kelti prielaidą, kad Tėvynės Sąjunga turi ir savo konkrečias ideologines vertybes, o ne vien santykį su ideologija, pagal kurį ideologija ir būtų formuojama. Kaip tokias ideologines vertybes galima būtų paminėti euroatlantinės integracijos palaikymą. Tarpukariu panaši integracija nevyko, o pirmiesiems jos daigams (Aristido Briando idėjos) Lietuva prieštaravo. Kita vertus, galima teigti, kad toks prieštaravimas kilo dėl nebeegzistuojančių aplinkybių – konflikto su Lenkija dėl Vilniaus (A. Briandas palaikė status quo išlaikymą tarpvalstybinių sienų (taigi ir Lietuvos-Lenkijos demarkacinės linijos) atžvilgiu, savo ruožtu Tautų Sąjungos – svarbiausios tuometės tarptautinės organizacijos – Ambasadorių konferencija irgi 1923 metais palaikė Lenkiją) ir kad euroatlantinė integracija būtų logiška Lietuvos tarpukario politikos tąsa (panašiai, kaip aukščiau minėtu Turkijos atveju). Tačiau manau, kad būtų galima teigti tik tuo atveju, jei euroatlantinė integracija Lietuvos konservatorių politinėse idėjose nebūtų užėmusi šitokios svarbios vietos. Tuo tarpu dabar ji sudaro kur kas daugiau, nei vien tarpukario politikos tąsą ir galima teigti, kad Tėvynės Sąjunga turi ir savo ideologijos, o ne vien nustato savo ideologiją pagal turimą santykį su ideologoja.

Apibendrinant reikėtų parašyti, kad:

*Konservatizmas negali tik būti arba jo nebūti partijos subfilosofijoje, tai yra veikiau trečioji politinio spektro ašis, apibrėžianti konsertvatyvumą / reformatoriškumą.

*Konservatizmas, skirtingai nei dauguma kitų politinių filosofijų, apibrėžiamas vien per santykį su ideologija.

*Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, yra daugiau nei viena konservatyvumu pasižyminti politinė jėga, tačiau partijos, pilnai atitinkančios konservatizmo politinę filosofiją, nėra.

*Konservatyvumu pasižyminčios partijos gali turėti skirtingas ideologijas net jeigu jos veikia vienoje šalyje.

Eurobasket 2013 prasidėjo. Šiame įraše pažvelgsiu į arenų lankomumą. Ne pagrindinių varžybų, tačiau atrankos, kurioje dalyvavo 31 Europos rinktinė. Pačių pajėgiausių ten nebuvo (jos, tarp jų Lietuva, į čempionatą pateko tiesiai), kaip ir pačių beviltiškiausių.

Taigi, kur iš šių sąlyginai vidutinio pajėgumo krepšinio valstybių ši sporto šaka populiariausia? Vien arenų lankomumas to neparodo, nes lemia ir kiti dalykai: arenų dydis, bilietų kainos, populiacija. Tačiau manau tai yra neblogas rodiklis, nes pusė atrankos rungtynių vyksta namuose, o varžybų svarba vienoda.

Taigi, didžiausi atrankso varžybų lankytojų vidurkiai buvo šiose penkiose šalyse:
*Gruzijoje – 8250.
*Serbijoje – 7842.
*Turkijoje – 7486.
*Izraelyje – 6440.
*Bosnijoje ir Hercegovinoje – 5500.

Įspūdingiausiai atrodo Gruzijos fanų skaičiai, bet tai jau nieko keisto: ir Lietuvoje vykusiame 2011 m. čempionate gruzinų sirgalių atvažiavo daugiausiai (neskaičiuojant kaimyninių šalių). Ten krepšinis išgyvena pakilimą ir vis geresnis rinktinės žaidimas tam padeda.

Pietų Europoje (Serbijoje, Bosnijoje, Turkijoje) krepšinis populiarus nuo seno, šios komandos nuolat žaidžia Europos čempionatuose. Krepšinis yra ir Izraelio žydų nacionalinis sportas (tarp palestiniečių populiaresnis futbolas).

Toliau darosi kiek įdomiau:
*Estija – 5150
*Lenkija – 4825
*Suomija – 4478
*Juodkalnija – 3960
*Belgija – 3875
*Italija – 3553
*Vokietija – 3461

Eurobasket 2013 atrankos arenų lankomumas

Nors Estija niekad per pastaruosius 10 metų nėra net patekusi į Europos čempionatą, krepšinis ten itin populiarus, laikomas nacionaliniu sportu.

Įdomiau atrodo nemaži lankytojų skaičiai Lenkijoje, Suomijoje ir Belgijoje, kur krepšinis, nors ir atsilikdamas nuo futbolo ar (Suomijoje) ledo ritulio, atrodo, jau yra įgijęs tvirtas pozicijas. Suomių gerbėjų ir Lietuvoje užpernai buvo, ir į Slovėniją apie 800 nuvyko.

Vokiečiai apskritai pasižymi pomėgiu lankyti arenas – net ten vykusiame mėgėjų Amerikietiško futbolo čempionate stadionai buvo pilni, o Vokietijos krepšinio bundeslygos lankomumas lenkia LKL. Italijoje skaičių buvo galima tikėtis ir didesnių, atsižvelgiant į dėmesį krepšiniui šalies žiniasklaidoje – bet pastaruoju metu rezultatais rinktinė nedžiugina, žmonės turbūt perėjo prie pajėgesnių vietos klubų palaikymo.

Šiose šalyse į rungtynes vidutiniškai atėjo nuo 2000 iki 2999 lankytojų: Ukraina, Latvija, Vengrija, Švedija, Azerbaidžanas.

Šiose šalyse į rungtynes vidutiniškai atėjo nuo 1000 iki 1999 lankytojų: Čekija, Baltarusija, Bulgarija, Kroatija, Rumunija, Islandija.

Iš šių valstybių aukštais pasiekimais krepšinyje garsėja tik Kroatija, iškovojusi net olimpinį sidabrą. Keista, kad lankomumas joje smarkiai atsiliko nuo kitų buvusios Jugoslavijos šalių. Atsižvelgiant į valstybės dydį galima sakyti, kad lankomumas Islandijoje nemažas – juk jos sostinėje tegyvena tiek žmonių, kiek Klaipėdoje, o visoje šalyje – kiek Kaune. Beje, Islandija, Baltarusija ir Azerbaidžanas į Europos čempionatą nėra niekad patekę.

Žemiausias krepšinio populiarumas, atrodo, šiose valstybėse, kuriose vidutinis lankomumas svyravo nuo 288 iki 980 lankytojų: Slovakijoje, Portugalijoje, Liuksemburge, Šveicarijoje, Austrijoje, Nyderlanduose, Albanijoje ir Kipre. Šiuos skaičius kai kur į viršų dar patempia mačai prieš kaimynines šalis, į kuriuos atvyko daug užsienio sirgalių (Liuksemburgas-Vokietija, Austrija-Kroatija).

Šiuose kraštuose krepšinis neužima vietos kaip viena pagrindnių sporto šakų; t.y. yra maždaug panašioje padėtyje, kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje beisbolas ar regbis. Apie krepšinį mažai praneša vietos spauda ir gerbėjų jis turi mažai. Ne sutapimas, kad šios šalys yra pasiekusios puikių rezultatų kitose komandinėse sporto šakose: futbole, ledo ritulyje. Kipras ir Liuksemburgas yra išimtys, nes tai mažai gyventojų turinčios šalys, kurių dydžio nepakanka jokiai stipriai sportinei rinktinei; taip pat stiprios rinktinės jokiame sporte neturi Albanija.

Šios FIBA atrankoje išvis atsisakė dalyvauti, nors ir neturi automatinio kvietimo į čempionatą: Lichtenšteinas, Monakas, Armėnija, Danija, Airija ir Norvegija. Pirmosios dvi, matyt, labiau dėl dydžio, tačiau kitose krepšinis tiesiog nepopuliarus.

Įdomu, kad Norvegija, Airija, o taip pat futbolą/regbį/kriketą mėgstanti (bet kaip buvusi olimpiados šeimininkė be atrankos į krepšinio čempionatą patekusi) Didžioji Britanija, yra tos šalys, į kurias šiais laikais emigruoja daugiausiai lietuvių, kas, kaip jau rašiau, sukuria populiarią legendą, jog užsienyje krepšinis nepopuliarus, apie jį nerašo jokia užsienio spauda. Ši legenda tokia pati klaidinga, kaip ir legenda, kad Lietuva yra “vienintelė krepšinio šalis Europoje” – atkreipus dėmesį į draugiškų mačų prieš čempionatą lankomumą Lietuvoje, jis daugmaž atitiko lankomumą Serbijoje, Turkijoje, Izraelyje ar Bosnijoje, o gruzinams gal net nusileidome. Panašus greičiausiai būtų buvęs ir lankomumas Slovėnijoje, Makedonijoje, Ispanijoje, Graikijoje.

Jau prieš kokius 8 metus per Žydų paveldo dienas dalyvavau ekskursijoje po buvusius Vilniaus žydų rajonus. Gidas Ilja Lempertas po pasivaikščiojimo pakvietė užduoti klausimus. Vienas pašnekovų šioje vietoje sukėlė ilgą ginčą: kaip gi galima sakyti “žydas”, juk tai įžeidimas, nes rusiškai “žid” yra įžeidimas.

I. Lempertas, pats žydas, gynė šį žodį: rusų ir lietuvių kalbos juk skirtingos, tad ir žodžių reikšmės skiriasi. Iš tikro: pasaulyje yra tūkstančiai kalbų, kiekvienas trumpas žodelis kur nors turės neigiamą reikšmę. Net giminingos latvių kalbos kai kurie žodžiai pas mus skamba negražiai (pvz. “laukti” – “pagaiditi”).

Kad ir kaip keistai atrodytų reikalavimas atsisakyti lietuviško žodžio “žydas”, dauguma, rodos, patys nepajaučia, kaip panašiems dalykams pasiduoda. Vakaruose taip “iš apyvartos išimta” šimtai ar tūkstančiai žodžių, niekada neturėjusių jokių įžeidžiamų reikšmių.

Kaip eilinis žodis paverčiamas “nepolitkorektišku”

Žodžių “perkėlimas” iš vartotinų į nevartotinus turi savo etapus. Pirmiausia atsiranda keli aktyvistai, imantys teigti, kad tam tikro žodžio vartoti nedera. Pagrindo tam dažniausiai nebūna ir bet kurioje kitoje situacijoje į tokius “kalbininkus-mėgėjus” nebūtų kreipiamas dėmesys. Tačiau šiuo atveju niekas nenori elgtis kontraversiškai, todėl politikai, verslininkai, paskui ir kiti įtakingi asmenys pradeda žodžio vengti – dėl visa ko. Kai dalis žmonių žodžio atsisako, taip nebesakyti spaudimą pajunta ir kiti. Galiausiai jo “dėl viso pikta” atsisako net ir prieš politkorekcizmą pasiskantieji – kad nebūtų klaidingai suvokiami kaip rasistai, neonaciai ar pan.

Kai žodžio ima nebevartoti dauguma atsiranda įsivaizduojančiųjų, kad, jei sudrausmins jį tebevartojančius draugus ar pažįstamus, elgsis labai deramai ar net užkirs kelią diskriminacijai. Pavartoję žodį viešumoje ir dėl to užsipulti žmonės vengdami beprasmio ginčo atsiprašo, kartu dar labiau įtvirtindami požiūrį, kad vartoti žodį yra gėdinga. Politikai ima rinktis sau politinius dividendus siūlydami tą žodį “išcenzūruoti” iš visur kur – net ir iš senų kūrinių (dainų, eilėraščių), rašytų kai žodžio dar niekas nelaikė įžeidžiamu, ar filmų apie periodą, kuomet tas žodis buvo vartotinas.

Štai JAV valstija Virdžinija 1997 m., o Florida 2006 m. net pakeitė savo himnus. Problema su senaisiais – žodis “darkies” (~”tamsiaodžiai”). XIX a., kai sukurtos tos dainos, ir dar ilgai po to šis žodis buvo vienas sinonimų, reiškęs juodaodžius, taip save vadino ir jie patys. Bet per pastaruosius kelis dešimtmečius, kaip ir šimtai kitų žodžių JAV, “darkies” tapo “nepolitkorektišku”.

Beje, senojo Floridos himno autorius Stifenas Fosteris buvo prieš vergovę nusiteikęs baltaodis, o Virdžinijos himno kūrėjas Džeimsas A. Blandas… pats buvo juodaodis.

Amerikoje jau būta, kad karas su žodžiais istorinius kūrinius pakeičia po kelis kartus. Štai Agatos Kristi 1939 m. “Ten little niggers” (dešimt negriukų) žodžiui “nigger” tapus nepolitkorektišku imta vadinti “Ten little Indians” (dešimt indėniukų), bet šiandien jau ir “Indian” JAV nepolitkorektiškas (keistinas į “Native American” – “Amerikos autochtonas”), todėl pagal knygą 2005 m. sukurtame adventure žaidime tekstas yra “Ten little sailor boys” (dešimt jūreiviukų). Beje, vien todėl, kad pavartojo originalųjį knygos pavadinimą, 2002 m. buvo priversta iš darbo trauktis žymi britų seselė Pet Bodril – eilinis Vakaruose atvejis, kai išgirdę “nepolitkorektišką” žodį “aktyvistai” kyla į aršų puolimą prieš “netoleranciją”, kuris, iš šono žiūrint, pats primena griežtą cenzūrą.

Žodžio pakeitimas tolerancijos nekeičia

Bet diskriminacija ir netolerancija nuo žodžių nepriklauso. Suprantu, kodėl siūloma nevartoti žodžių, kurie nuo seno turi vien įžeidžiamą prasmę, bet nėra jokio reikalo bandyti imti traktuoti kaip įžeidžiamus tuos žodžius, kurie tokios prasmės neturi. Štai žodžio “negras” Lietuvoje niekas niekad nevartodavo įžeidžiamai (jis rašytas ir vadovėliuose, iš kurių mokiausi mokykloje ir kuriuose rasizmas kritikuotas). Bet, JAV situacijos įkvėpti, kur panašus angliškas žodis “negro” ~1980 m. pripažintas nepolitkorektišku (nors šį žodį vartojo net pats Martinas Liuteris Kingas), kai kurie užsienyje pabuvoję lietuviai sumanė ~2000 m. pakoreguoti ir lietuvių kalbą. “Importuoti” anglišką reikšmę į lietuvių kalbą panašiai, kaip aukščiau minėtas ekskursijos po žydišką Vilnių dalyvis siūlė “importuoti” žodžio “žid” rusišką reikšmę lietuviškam žodžiui “žydas”.

Kodėl būtent reikšmes šiomis kalbomis? Štai portugališkai ir daug kitų kalbų “negro” yra mandagiausias žodis reiškiantis juodaodį. Taip jis vartojamas ir Brazilijoje – daugiausiai juodaodžių turinčioje šalyje už Afrikos ribų.

Siūlymas keisti žodį “žydas”, atrodo, neįsivažiavo. Bet dabar Lietuvoje vyksta pirmasis siūlymo keisti žodį “čigonas” žodžiu “romas” etapas (nors, kaip rašo tabore dirbusi Svetlana, patys vietiniai save vadina čigonais, o ne romais. Jų bendrija taip pat vadinasi “Čigonų laužas“).

Neretas atvejis, kad “nepolitkorektiškus” žodžius galiausiai lieka plačiai/oficialiai vartoti tik… tie patys žmonės, kuriuos jie tariamai įžeidžia. Garsi afroamerikiečių organizacija tebesivadina “United Negro College Fund”, o jie patys (ypač hiphopo subkultūros atstovai) vadina vienas kitą “nigger”.

Svarbu suprasti, kad nuo žodžių pakeitimo niekieno politinės pažiūros nepasikeis: kokios nors grupės nekenčiantieji savo panieką išreikš ir kitu žodžiu. Kita vertus, liepti kam nors nevartoti žodžio yra daug paprasčiau, nei iškovoti realų reikšmingą pokytį. Nepaisant viso to, paraginę nevartoti žodžio žmonės įsvaizduoja padarę gerą darbą ar kažką pasiekę. Net kai iš tikro turbūt tik iššvaistė laiką. Ir savo, ir kitų žmonių, kurie paskui dalyvaus ginčuose (ar bus priversti juose dalyvauti neatsargiai pasakę kokį esą nevartotiną žodį).

Šiais metais Vilniaus miesto savivaldybė mėgino iškelti du paradus – tautininkų Kovo 11 d. eitynes bei homoseksualų eitynes “Baltic Pride” – į Upės gatvę. Abiem atvejais buvo vadovaujamasi skirtingais pretekstais.

Kovo 11 d. eitynių atveju sakyta, esą tą dieną Gedimino pr. vyksta kiti renginiai. Tačiau vėliau eitynių dalyviams paprašius leidimo žygiuoti kitur Senamiestyje jis irgi nebuvo duotas. T.y. buvo priimtas sprendimas neleisti eitynių Senamiestyje, o toliau tiesiog tam ieškota pretekstų. Daug parodė ir faktas, kad eitynės, nors ir be leidimo, įvyko Gedimino pr., ir tam jokie savivaldybės renginiai nesutrukdė.

Homoseksualų eitynes pradžioje siūlyta iškelti iš Gedimino pr. dėl negalėjimo apginti jų dalyvių saugumą. Vėliau teismui atmetus šį argumentą jau remtasi tuo, kad Gedimino pr. yra valdžios įstaigos, teismai. Čia reikia pažymėti, kad kitos eitynės, pvz. socialdemokratų Gegužės 1 d., Gedimino pr. vyko su savivaldybės sutikimu – tad bent jau antroji priežastis nederinti homoseksualų eitynių vietos buvo Vilniaus savivaldybės pretekstas.

Tarkime, savivaldybė apsisprendė neteikti leidimo kontraversiškai vertinamiems renginiams miesto centre. Bet vėlgi: Gegužės 1 d. eitynės irgi sulaukė kontraversiškų vertinimų kaip sovietinis reliktas, bet nebuvo ribojamos.

Tam tikri žodžio laisvės ribojimai galimi. Bet jie turi būti grįsti objektyviomis priežastimis, o ne valdančiosios grupės nuomone apie žygiuojančiųjų ideologiją. Jei yra nustatyti tam tikri objektyvūs kriterijai (pvz. neleisti žygiuoti arti valdžios institucijų), tai jie turi galioti visiems vienodai. Jeigu žodžio laisvė toje pat situacijoje ginama vieniems, o atimama kitiems, tai žodžio laisvės tiesiog nėra išvis: juk tam tikros valdžios palaikomos grupės laisvai pasisakydavo ir didžiausiose diktatūrose (sovietinėje, nacistinėje), bet nesakome, kad ten buvo žodžio laisvė.

Todėl man absoliučiai nesuprantama Lietuvos teismų pozicija, kai buvo uždraustos Kovo 11 d. eitynės Gedimino pr., bet leistos homoseksualų eitynės. Deja, tokia situacija rodo ne asmeninių laisvių plėtrą, o tik tų, kuriems jos ribojamos, kaitą: homoseksualų eitynės, paskutinį sykį leistos tik Upės gatvėje, dabar leistos Gedimino prospekte, o Kovo 11 d. eitynės, visuomet vykdavusios Gedimino pr. priešingai, to paties teismo “ištremtos” iš miesto centro. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje per pastaruosius 10 m. daugėjo žodžio laisvės ribojimų kitose srityse, žodžio laisvės situacija Lietuvoje tik prastėja, o kai kurių grupių, tokių, kaip Lietuvos gėjų lyga, didėjančios galimybės laisvai pasisakyti tėra išimtis iš taisyklės.

Kokios tokių nenuoseklių teismo sprendimų priežastys? Gali būti Vakarų Europos spaudimas: ten šiuo metu yra stiprus kai kurių politikų angažavimasis vadinti bet kokią panašią situaciją, kaip homoseksualų parado vietos nederinimas konkrečioje gatvėje, “homoseksualų diskriminacija”, bei kelti dėl to “skandalus” savosiose institucijose.

Tuo tarpu analogiški ar kur kas svaresni tautininkų, religingųjų (tiek krikščionių, tiek musulmonų), konservatorių ir kitų grupių teisių ribojimai Vakarų Europos politinio elito toleruojami. Dažnai juos net skatina tie patys aktyvistai, kurie protestuoja prieš ribojimus Lietuvos gėjų lygą atitinkančioms organizacijoms.

Bet Lietuvos teismai savo piliečiams turi taikyti vienodus kriterijus nepaisydami to, kurie piliečiai turi įtakingų užtarėjų užsienyje.

Kartais išgirstu teiginių, esą Sovietų Sąjunga nepadarė Lietuvai ekonominės žalos ar net davė naudos. Esminė tokių pasisakymų klaida – lyginama dabartinė Lietuvos padėtis su buvusia iki sovietmečio. Esą va – kiek magistralių, gamyklų pastatyta.

Bet lyginti reikia ne taip. Technologijų progresas vyko visur. Visur statė tas gamyklas, kelius, ne vien Sovietų Sąjungoje – visame pasaulyje nuo 1940 m. iki 1990 m. jų begalė pristatyta. Tiesą pasakius, Vakaruose jų pastatyta daug daugiau nes ir ekonominis augimas ten vyko daug greičiau.

Ir Lietuvoje pastatyti objektai nėra kokia nors dovana iš okupacinės valdžios. Patys lietuviai juk viską ir statė. O kiek prie statybų prisidėjo ne lietuviai tai dar daugiau lietuviai prisidėjo prie projektų kitose Sovietų Sąjungos dalyse. Tai – ir priverstiniai darbai Stalino laikais, kai šimtai tūkstančių lietuvių išvežti ir versti dirbti Sibire ir kitur. Tai ir vėlesni laikai, kuomet lietuviai gamino ne Lietuvoje realizuojamą produkciją (pvz. TSRS karo pramonei). Visais laikais Lietuvos TSR produktyvumas viršijo TSRS vidurkį – todėl iš Lietuvos daugiau prekių, medžiagų ir kt. buvo išvežama, negu į ją įvežama.

Tai reiškia, kad net ir su tokia pačia socialistine sistema jeigu Lietuva būtų buvusi nepriklausoma (kaip to meto Lenkija, Čekoslovakija ar Rytų Vokietija) ji būtų gyvenusi šiek tiek turtingiau ir joje būtų buvę pastatyta daugiau objektų, nei Sovietų okupacijos sąlygomis. Kaip žinia, komunistinės Rytų Europos valstybės už Sovietų Sąjungos ribų ir gyveno šiek tiek turtingiau nei pati TSRS (o gavę leidimus ten iškeliauti žmonės parsiveždavo prekių, kurių TSRS trūkdavo).

Bet svarbiausias dalykas yra kitur. Jei Lietuva būtų buvusi visiškai nepriklausoma (Šaltojo Karo Rytų Europa buvo nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos tik iš dalies, kaip parodė represijos prieš sukilimus Čekoslvakijoje ir Vengrijoje), Lietuva niekad nebūtų pasirinkusi komunistinės sistemos. Visame pasaulyje tik keliose šalyse komunistinės revoliucijos iš tikro įvyko „nuo apačios“ (Rusijoje, Kinijoje, Kuboje, Jugoslavijoje, Albanijoje) – visur kitur ši sistema įvesta „padedant“ vienos iš aukščiau įvardytų šalių kariuomenėms. Tarpukario Lietuvoje komunistų partija buvo be galo silpna ir nerengė bei negalėjo surengti revoliucijos nei būti išrinkta.

Tam, kad suprasti tikrąją TSRS įtaką reikia lyginti dabartinę Lietuvą su dabartine situacija tose valstybėse, kurios buvo panašioje į Lietuvą padėtyje tarpukariu, bet nepateko į TSRS sudėtį ir nebuvo komunistinės. Puikiausias pavyzdys čia – Suomija. Iki 1940 m. Lietuvos ir Suomijos istorijos klostėsi beveik identiškai. Iki XVIII a. ir Lietuva, ir Suomija neturėjo savo kalba kalbančio elito – Lietuvos elitas buvo lenkiškas, Suomijos – švediškas, o lietuvių ir suomių kalbos/kultūros laikytos kaimiškomis. Paskui abi šalys pateko į Rusijos Imperiją, kurioje išbuvo iki Pirmojo pasaulinio karo. Po Pirmojo pasaulinio karo sakant „Baltijos šalys“ kartais būdavo turimos omenyje ne 3, o 4 valstybės: Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija. Tokios panašios jos buvo istoriškai ir ekonomiškai (Estija ir Suomija – ir kalbiškai, taip pat, kaip Lietuva ir Latvija).

Na o kur dabar Lietuva, Latvija ir Estija, o kur – Suomija? Štai ir yra tikrasis atsakymas apie Sovietų okupacijos žalą.

Suomijos ir Lietuvos ekonomikų (kairėje) ir populiacijų (dešinėje) palyginimas. 1940 m. ekonomikos buvo panašios, bet atgavusios nepriklausomybę Lietuvos BVP (PPP) vienam gyventojui tebuvo lygus 21% Suomijos BVP (PPP). Nuo to laiko jis augo ir dabar yra 55%, bet okupacijos žalai panaikinti dar reikės ne vieno dešimtmečio. Tuo tarpu Lietuvos žmonių nuolat mažėja: 1940 m. Lietuvoje gyveno 81% tiek žmonių, kiek Suomijoje, 1990 m. 73% (300 000 sovietų į Lietuvą atkeltų rusakalbių nekompensavo genocidų padarytos žalos, o jų neskaičiuojant būtų buvę 65%), šiandien – 57%.

TSRS įtaka nesibaigė, ji – tęsiasi. Didesnė nei Vakaruose korupcija, požiūris “Kas visų – tas niekieno” ir panašūs neigiami reiškiniai, atėję iš komunistinės sistemos, toliau slopina ekonomikos augimą. TSRS sukeltas žemesnis pragyvenimo lygis paskatino precedentų neturinčią emigraciją ir darbingų gyventojų mažėjimą – o tai vėl smogia ekonomikai. 1940 m. įsisukusi istorijos karuselė nulėmė dar vieną masinę Lietuvos gyventojų netektį (ji būtų prasidėjusi dar seniau ir buvusi dar masiškesnė – bet iki Gorbačiovo ją stabdė beveik nulinės galimybės emigruoti iš Sovietų Sąjungos valdomų teritorijų).

Aišku, nuo nepriklausomybės atgavimo praėjo jau 23 metai ir kaltinti vien TSRS negalima – prie dabartinės emigracijos bangos prisidėjo ir mūsų sprendimai (pvz. ji būtų mažesnė, jei ne stojimas į Europos Sąjungą). Dabar Rytų Europa pati stengiasi tas bėdas įveikti. Vieniems sekasi geriau, kitiems blogiau.

Iš tikrųjų Lietuvai sekasi puikiai – ekonomiškai lenkiame visas buvusias Rytų bloko šalis, išskyrus keturias (Čekiją, Slovakiją, Estiją ir Lenkiją). Bet tai menka paguoda: net ir buvusios TSRS ekonominiai lyderiai estai smarkiai tebeatsilieka nuo suomių, su kuriais iki sovietinės okupacijos žengė koja kojon (Estijos BVP (PPP) vienam gyventojui 21 200 JAV dolerių, Suomijos – 36 500 JAV dolerių). Okupacijos ir prievarta primestos socialistinės sistemos žala tokia, kad jos net ir geriausiai besitvarkantieji nesugebėjo panaikinti per 23 metus. O juk dauguma šalių yra dar prastesnėje padėtyje nei Lietuva.

Buvusių komunistinių (raudonos) ir visuomet kapitalistinių (žalios) Europos šalių ekonomikų palyginimas (BVP (PPP) vienam gyventojui) skirtingais metais. 1995 m., greitai po TSRS žlugimo, visos ekskomunistinės šalys smarkiai atsilikinėjo nuo Vakarų ir “kalnas” buvo status. Po beveik dvidešimt metų jis nebėra status, o kelios ekskomunistinės valstybės (Čekija, Slovakija) net aplenkė kelias šiapus geležinės uždangos buvusias (Portugaliją, Graikiją). Visgi komunistų valdymo pasekmės dar jaučiasi labai skaudžiai ir jausis ilgai, Europa tebėra padalinta į dvi dalis pagal turtingumą. Beje, Lietuva (juoda) visa laiką slinko dešiniau – t.y. palyginus su 1995 m. ekonomiškai pralenkė ne vieną kitą šalį (Ukrainą, Bulgariją, Latviją, Rusiją, Gudiją, Vengriją). Bet dar nepasivijo nė vienos visuomet kapitalistinės šalies.

Branduolinis ginklas dažnai suvokiamas kaip itin baisus, gal net toks, kurio, geriau, išvis nebūtų. Juk, kai buvo panaudotas 1945 m. Hirošimoje ir Nagasakyje, žuvo per 200 000 žmonių (daugiausiai civiliai). Bet… po šio įvykio, kai pasaulis pamatė pasekmes, branduolinis ginklas iš viso nė karto panaudotas nebuvo, nors pačių bombų skaičius ir galia padidėjo tūkstančius kartų.

Nuo Hirošimos prabėgo 68 metai. Būta daugybė karų. Bet nė vieno rimto karo tarp dviejų supervalstybių, kas iki tol buvo nuolatinis reiškinys.

Pasaulio galingieji suprato Alberto Einšteino išmintį: “Nežinau, kokiais ginklais bus kovojamas Trečiasis pasaulinis karas, bet žinau, kad Ketvirtąjį kovosime lazdom ir akmenim”. Kai supervalstybės turi atominius ginklus bet koks karas tarp jų neišvengiamai baigtųsi milžiniškais nuostoliais abiem pusėm, nesvarbu, kas būtų stipresnis mūšio lauke.

Taigi karas ir nepradedamas. Prancūzijos branduolinės pajėgos net taip ir vadinasi: “Atgrasymo pajėgos”. Tai ne karinis, bet politinis ginklas, skirtas net ir galingiausias valstybes atgrastyti nuo minties pulti Prancūziją.

XIX a. ir XX a. technologijos įgalino lengvai sunaikinti daug žmonių, greitai permesti pajėgas į kitą pasaulio kraštą. Supervalstybės dalijosi pasaulį ir tai privedė prie abiejų pasaulinių karų; žuvo milijonai. Po Antrojo pasaulinio karo konfliktai tęsėsi – šįsyk tarp JAV ir TSRS. Bet abi valstybės turėjo branduolinį ginklą, tad “karas” liko Šaltasis. Rimti karai tebevyksta tik tarp mažesnių nebranduolinių valstybių (pvz. Irakas prieš Iraną 1982 m.) arba kai branduolinė valstybė kovoja su mažesne valstybe (pvz. JAV prieš Iraką 2003 m., Rusija prieš Gruziją 2008 m.). Tokie konfliktai nei aukų skaičiumi, nei mastu negali prilygti pasauliniam karui.

Yra posakis: “Dievas sutvėrė žmones. Semiuelis Koltas juos sulygino”. Juk kai dvikovoje abu stovi vienas į kitą nukreipę S. Kolto išrastus revolverius nebesvarbu nei fizinė jėga, nei gebėjimas naudoti kardą: jei kuris iššaus, žus abu. Šitaip Openheimeris, branduolinio ginklo kūrėjas, “sulygino” valstybes.

Tiesa, tik tas, kurios turi branduolinį ginklą. Dabar tokių yra 9, o kitoms supervalstybės stengiasi neleisti jo įgyti. Dažnai deklaruojama priežastis – “išprotėjusio diktatoriaus” baimė. Jei branduolinį ginklą turėtų visos šalys, padidėtų teorinė tikimybė, kad vienoje į valdžią atėjęs žmogus visai neišmintingai jį panaudotų nepaisydamas pasekmių. Kita vertus, ir šiandien bent 44% branduolinių valstybių nedemokratinės – vien tai nereiškia, kad ginklas naudojamas, nes ir diktatoriai nenori prarasti savo šalies.

Turbūt yra ir kita priežastis, kodėl supervalstybės nenori, kad branduolinį ginklą turėtų visi: ta priežastis ir yra pati lygybė bei tarptautinė taika. Jei aplinkinės šalys turėtų branduolinius ginklus Rusija negalėtų jėga atimti jų teritorijų, kaip pasielgė su Gruzija. Jei musulmoniškos valstybės turėtų branduolinius ginklus JAV, Jungtinė Karalystė, Izraelis ar Prancūzija negalėtų kada panorėjusios jėga pakeisti ten valdžios. Valstybių lygybė naudinga silpnesnėms šalims, bet nenaudinga toms, kurios dabar turi galią.