Be emocijų

Kiaulės (vien Europos Sąjungoje ir JAV) – 426 000 000
Šunys (Pietų Korėjoje) – 2 500 000
Banginiai (iš viso pasaulyje) – 1 000

Tai – skirtinigų rūšių gyvūnų skaičius, kurie kasmet pražudomi žmonių (daugiausiai maistui).

Visos trys gyvūnų rūšys žinomos kaip itin protingos (taip, kiaulės įvairiais atžvilgiais protingesnės už šunis), nė vienai jų negresia išnykimas (kiaulės ir Korėjos šunys mėsai auginami specialiai, o banginių medžioklė ribojama iki nepavojingų kiekių).

1000 kartų, arba 100000%. Maždaug tiek kiaulių (viso pasaulio mastu) yra suvalgoma daugiau, nei šunų, o šunų, savo ruožtu, daugiau nei banginių.

Bet gyvūnų saugotojų skiriamos lėšos ir laikas atitinkamų rūšių apsaugai – absoliučiai atvirkščias. Prie Antarktidos krantų nuolat plaukioja aktyvistų laivai, lazerių spinduliais ir kitais būdais persekiodami japonų banginių medžiotojus.

Korėjos šunų skerdyklų jie nepuola – bet ne kartą yra raginę boikotuoti Pietų Korėją, nes korėjiečiai valgo šunis. FIFA, kurioje įtakingiausi – vakariečiai, net pareikalavo, kad per 2002 m. pasaulio futbolo čempionatą, vykusį Korėjoje, šalyje nebūtų prekiaujama šuniena.

Jokios panašios akcijos kiaulėms ginti nerengiamos. Nebent būtų protestuojama prieš mėsos valgymą apskritai.

Priežastys – kultūrinės. Dauguma vakariečių nėra valgę nei šunienos, nei banginienos, užtat beveik visi valgo kiaulieną. Tad savo protestuose gyvūnų mylėtojai vadovaujasi subjektyviais kriterijais. Banginis atrodo “įspūdingas”, šuo – “mielas”, o kiaulė asocijuojasi su tvartais ir maistu.

Tačiau pagrindas, kodėl šuo mielesnis už kiaulę, tėra kultūrinis. Kaip naminiai gyvūnėliai juk dabar auginamos ir kiaulės, jos irgi prisiriša prie žmonių – tiesiog dėl įpratimo Vakaruose jos taip auginamos daug rečiau. “Įspūdingumas” irgi reliatyvus, jį formuoja ir filmai, asmeninė patirtis.

Vienoks požiūris į šias tris gyvūnų rūšis susiklostęs Vakaruose, kitoks – Rytų Azijoje, dar kitoks – pas musulmonus (kur ir šunys, ir kiaulės laikomi nešvarias ir nevalgomi būtent todėl). Nėra jokio pagrindo savą požiūrį primesti kitiems.

Taigi, protestai prieš šunų ar banginių vartojimą maistui – neigiamo požiūrio į kitas kultūras apraiška. Kitų kultūrų tradicijos vadinamos “barbariškomis”, kai savo esme analogiški Vakarų papročiai – “civilizuotais” ar apie juos nieko nesakoma.

Tačiau renkantis, kuriuos gyvūnus saugoti ir kiek, galimi ir objektyvesni kriterijai. Išnykimo tikimybė, gyvūno protas, gebėjimas jausti skausmą ir kiti. Pagal šiuos kriterijus vakariečių, japonų ir korėjiečių mėsos valgymo papročiai iš esmės nesiskiria.

Pagal turtingumą vienos šalys kitas lenkia šimtus kartų. Maža to, vienos šalys šimtmečius išsilaiko tarp galingiausių ir net patyrusios didžiulius smūgius (okupacijas, karus) greitai atsitiesia – o kitos visuomet yra pasaulio ekonominėje paraštėje.

Mėginimų paaiškinti nuo ko priklauso, ar šalis gali tapti turtinga – daugybė. Nuo sąsajų su religija iki sąsajų su pilietiniu aktyvumu. Tik dažniausiai teorijos veikia vos kelioms pasirinktoms šalims, o pažvelgus plačiau iš karto matosi gausybė išimčių ir neatitikimų.

Intelekto ir turto sąsaja

Iš visų paaiškinimų tiksliausias yra sociologų Lyno ir Vanhaneno teorijoje, kurią jie aprašė knygoje “IQ ir valstybių turtas” (“IQ and the wealth of nations”). Tyrimo metu nustatyti intelekto koeficiento vidurkiai skirtingose valstybėse ir pastebėta, kad šis dydis labai tiksliai koreliuoja su valstybių turtingumu.

Bendrai paėmus, aukščiausi IQ (intelekto koeficiento) vidurkiai nustatyti Rytų Azijoje, nedaug atsilieka Europos šalys, toliau seka Artimųjų rytų ir Lotynų Amerikos, galiausiai Juodosios Afrikos valstybės (pilnas tirtų šalių ir IQ dydžių vidurkių sąrašas yra čia).

IQ vidurkiai pasaulio valstybėse (palyginkite su valstybių turto žemėlapiu žemiau).

Idėja čia ta, kad jei valstybėje mažiau protingų žmonių, tai nėra pakankamai gabių žmonių priimti sprendimus (tiek valdiškoje, tiek privačioje sferoje).

Išoriniai veiksniai ir ekonominės sistemos efektyvumas gali padaryti valstybę turtingesne ar skurdesne. Itin valstybes skurdina komunistinė sistema, nemotyvuojanti dirbti, taip pat karai, katastrofos; praturtina brangių resursų (šiandien – naftos) turėjimas. Tačiau šiems veiksniams išnykus valstybės turtas gana greitai (per kelis dešimtmečius) grįžta į padėtį, atitinkančią vidutinį jos IQ.

Valstybių, tirtų IQ tyrime, turtingumas (BVP vienam gyventojui 2012 m. duomenimis). Žemėlapis stebėtinai atitinka IQ vidurkių žemėlapį. Didžiausi skirtumai yra ten, kur karai (Irakas) ar yra/buvo neefektyvios ekonominės sistemos (Kinija, Mongolija, Rytų Europa). Kai kurie skirtumai, atrodantys dideli žemėlapyje, tikrovėje nėra ženklūs, nes skaičiai (tiek IQ, tiek BVP) yra labai arti ribos, žemėlapyje skiriančios skirtingas spalvas.

Taip po 1990 m. į viršų šovė Rytų Europa, o dabar Kinija. Ši teorija paaiškina situacijas, kodėl kai kurios šalys nuolat greitai atsigauna po didžiulių kataklizmų (Vokietija po abiejų, Japonija po Antrojo pasaulinio karo, Rytų Azijos šalys po kolonizacijos ir kt.), o kitos ne (pvz. Juodojoje Afrikoje po nepriklausomybės gavimo ekonominė situacija suprastėjo ar menkai pagerėjo, priešingai nei Azijoje). Savo ruožtu pasibaigus resursų bumui vieni laikinai praturtėję jų turintys kraštai nuskursta (kaip nuskurdo Brazilijos Amazonija netekusi kaučiuko monopolio), o kiti ne (kaip JAV Kalifornija po aukso karštinės XIX a.).

Įdomūs tyrimų rezultatai šalyse, kuriose yra žmonių grupių, kilusių iš skirtingų regionų. Viena tokių šalių – JAV. Analogiškas tyrimas, kurio metu tirtos vien JAV, buvo atliktas psichologo Ričardo Hernšteino ir politologo Čarlzo Murėjaus ir išleistas kaip knyga “The Bell Curve”. Sudėjus abu tyrimus matosi, kad JAV bendruomenių IQ vidurkių skirtumai tokie patys, kaip būdinga regionams, iš kurių kilo jų protėviai. T.y. didžiausi IQ vidurkiai yra Rytų Azijos, paskui – Europos kilmės amerikiečių, toliau seka Lotynų Amerikos kilmės ir paskiausiai Juodosios Afrikos kilmės amerikiečiai. Vidutiniai skirtingų bendruomenių žmonių uždarbiai JAV iš esmės koreliuoja su IQ vidurkiais – t.y. bendruomenių, kurių vidutinis IQ didžiausias, ir vidutinis uždarbis didžiausias.

Gretimų šalių IQ vidurkiai dažniausiai panašūs, bet jei šalyje daugumą sudaro nevietinė tautybė, tai ir IQ vidurkis bus panašesnis į tos tautybės kilmės vietos vidurkį. Pvz. Singapūro IQ vidurkis aukštesnis nei aplinkinių šalių, nes dėl buvusių kolonizatorių britų politikos dauguma Singapūro gyventojų – kinai. Argentinos ir Urugvajaus IQ vidurkiai aukščiausi Pietų Amerikoje, mat šiose šalyse didžiausias procentas europietiškos kilmės žmonių ir mažiausias indėniškos kilmės. Tai reiškia, kad polinkis turėti tam tikrą IQ paveldimas ir, jei kinta, kinta lėtai (skirtingais vertinimais nuo 40% iki 80% paveldimas). Pabrėžtina, kad intelektas – tai ne erudicija (žinios), bet nuo intelekto priklauso gebėjimas žinias įgyti. Tad intelektas tiesiogiai nepriklauso nuo išsilavinimo.

Kadangi beveik visas žmogaus fizines ir psichines savybes lemia ir genai, logiška, kad jie lemia ir tas protines savybes, kurios panaudojamos IQ apskaičiuoti. Skirtingose teritorijose vyrauja skirtingi genai. Galima diskutuoti, ar pats IQ rodiklis nėra dirbtinė atskirų sugebėjimų suma, tačiau jis vis tiek paremtas konkrečiais sugebėjimais (reikėtų platesnio tyrimo nustatyti, kaip valstybių turtas koreliuoja su atskirais IQ rodiklį sudarančiais sugebėjimais).

Kodėl šie faktai “nepatogūs”

Jokių alternatyvių tyrimų, paneigiančių čia įvardytus tyrimus nėra daryta. R. Lynas, T. Vanhanenas ir kiti mokslininkai paprastai kritikams pasiūlo padaryti savo tyrimą ir paneigti jų rezultatus. Visgi šie tyrimai daugiausiai lieka moksliniuose žurnaluose. O populiariojoje sferoje čia, kaip ir kitur psichologijoje bei ekonomikoje, mokslą dažnai nusveria emocijomis, o ne įrodymais grindžiamas pseudomokslas.

Didžioji dalis kritikos IQ ir turto sąsajos teorijai yra ne mokslinė, bet politinė/moralinė. Paprastai rašant – dauguma žmonių (tiesą pasakius, ir aš) norėtų, kad teorija būtų klaidinga. Todėl kai kas ir pasirenka laikyti ją klaidinga (vadinamasis “Tikėjimas iš troškimo”). Pavyzdžiui, antiglobalistai norėtų kildinti turto lygių skirtumus pasaulio šalyse iš ekonominio išnaudojimo (bet jie nepaaiškina nei kodėl vieni kraštai po išnaudojimo atsigauna, o kiti ne, nei kodėl vieni regionai gebėjo išnaudoti kitus).

Be to, intelekto poveikio turtui faktas nepalankus populizmui ir atima daug vilties: jei šalių turtingumą tokiu mastu sąlygoja paveldimi genai, tai greiti tarpvalstybinės ekonominės nelygybės mažinimo būdai nepavyks (logiška: jie nepavyko per visus amžius iki šiol).

Po panašios krikikos knygai “The Bell Curve” populiariojoje žiniasklaidoje 52 įžymūs JAV mokslininkai pasirašė deklaraciją “Mainstream Science on Intelligence”, kurioje paneigė didžiąją dalį nemokslinės kritikos teorijai bei išdėstė mokslininkų tarpe priimtas, tyrimais pagrįstas tezes apie intelektą.

Yra nuomonė, kad šių faktų išpopuliarinimas galėtų skatinti diskriminaciją tų grupių atžvilgiu, kurių vidutinis IQ žemesnis. Čia pavojaus nematau. Kiekvienas vidurkis yra tik vidurkis – visose grupėse bus žmonių, kurie ir smarkiai vidurkį pranoksta, ir tų, kurie jam neprilygsta. Kiekvienas žmogus gali būti vertinamas individualiai. Vien dėl to, kad tarp juodaodžių amerikiečių, lietuvių ar serbų didesnė tikimybė rasti gerą krepšininką juk nereiškia, kad NCAA universitetai nepriims kitų tautybių žaidėjų. Tai, kad vidutinė vyrų fizinė jėga didesnė nei moterų nereiškia, kad stipri moteris nebus priimta dirbti fizinio darbo (o silpnas vyras bus priimtas).

Kiekviena moksliškai nustatyta tiesa yra gera ta prasme, kad ji padeda geriau įvertinti pasaulį ir spręsti problemas. XVI a. daugumai nemaloni atrodė ir teorija, kad žemė – ne visatos centras (vėlgi – todėl, kad prieštaravo jų seniau turėtiems, mokslu nepagrįstiems įsitikinimams). Bet kiek vėlesnių atradimų būtų buvę neįmanomi, jeigu mokslu pagrįstos teorijos būtų likusios ignoruotos.

Naujausios (2013 m. kovo) Vengrijos Konstitucijos pataisos sukėlė diskusijų Europoje. Kai kurie žmonės net sako, esą tai, kad keičiama konstitucinė tvarka, yra smūgis demokratijai.

Tačiau Konstitucija nėra ir negali būti šventasis raštas. Ji kyla iš tautos valios. Ji skirta tam, kad būtų tam tikras teisinis stabilumas. Tačiau laikai keičiasi, visuomenės nuomonės kinta kartu su jais ir tautos išrinkti atstovai (ar tauta tiesiogiai referendumu) turi teisę keisti Konstituciją. Konstitucijos keitimas vyksta visose valstybėse, jis – pagal visas nustatytas procedūras – įvyko ir Vengrijoje. Jis nėra amžinas ir ateityje Konstitucija gali būti ir bus toliau koreguojama – pagal analogiškas demokratines procedūras.

Vengrijos konstitucijos pataisų analizė

Jei peržvelgtume Vengrijos Konstitucijos pataisas nepamatytume ten visiškai nieko, ko nėra jokioje kitoje ES šalyje:

1.Konstitucinis teismas negalės remtis iki Konstitucijos priėmimo buvusiais precedentais. Logiška – juk Konstitucija yra nauja. Be to, konstitucinis teismas – tik viena valdžios institucijų. Yra valstybių, kur konstitucinių teismų ir pačios vientisos Konstitucijos išvis nėra. Tarp tokių – Jungtinė Karalystė, Europos Sąjungos narė. Demokratija – tai ne tam tikra konkreti institucijų ar įstatymų sistema. Demokratija tai – tendencija, kad pagrindines valdžios institucijas laisva valia formuoja valstybės piliečiai. Ši tendencija yra ir Jungtinėje Karalystėje, ir Vengrijoje, ir Šveicarijoje, ir JAV, ir Indijoje, ir Taivane. Nors teisinės sistemos jose skiriasi iš esmės, visos šios šalys demokratiškos.

Paradoksalu, bet kaip tik Vengrijos konstitucjos pataisų priešininkai siūlo riboti demokratiją. Štai “Human rights watch” organizacija už demokratiškai priimtas Konstitucijos pataisas siūlo atimti iš Vengrijos balso teisę ES. Tokiu būdu vengrai neturėtų teisės pasisakyti dėl ES teisės aktų, tačiau vis viena privalėtų juos vykdyti. Panašios situacijos paprastai būna tik diktatūrose, kolonijose ar okupuotose teritorijose.

2.Stipendijos bus skiriamos tik iškart po studijų neemigruosiantiems studentams. Vėlgi, galimas sprendimas – nei stipendija, nei nemokamas aukštasis mokslas, beveik niekur nėra pripažįstamas neatimama žmogaus teise (kai kuriose šalyse, kaip JAV, už mokslą moka beveik visi studentai). Stipendija skiriama tik daliai studentų pagal tam tikrus kriterijus. Valstybė turi pilną teisę pasirinkti šituos kriterijus. Protų nutekėjimas – aktuali problema Rytų Europoje ir suprantama, kad Vengrija nenori savo pinigais remti turtingesnių vakarų šalių ekonomikų (išlavindama studentus, kurie paskui išvyks dirbti kitur). Panašus modelis legalus ir taikomas ir Lietuvoje (kai kurioms profesijoms, pvz. Karo akademijoje). Tai primena darbdavio ir darbuotojo susitarimą, kad darbuotojui išėjus iš darbo pinigus, darbdavio per paskutinius darbo metus išleistus darbuotojo mokymams, darbuotojas turės grąžinti. Toks susitarimas daug kur teisėtas ir nėra laikomas jokių teisių suvaržymu (galėtų būti varžymas tada, jeigu tiesiog visiems studentams, net pilnai susimokėjusiems už mokslą, būtų ribojamas emigravimas). Kita vertus, emigravusiems gabiems vengrams nebus problemų iš kelis kartus didesnių vakarietiškų algų grąžinti paskolą už studijas.

3.Konstitucijos pataisos suteikia teisę savivaldybėms bausti elgetas. Elgetavimas yra ribojamas daug kur (ir Lietuvoje). Reikia suprasti, kad toli gražu ne kiekvienas benamis yra vargšas, egzistuoja ir daug praeivių naivumu piktnaudžiaujančių asmenų . Savivaldybės, žinodamos vietos situaciją, gali geriau nei kas kitas nuspręsti, kaip elgtis. Pačios ES steigimo sutartys juk pripažįsta Subsidiarumo principą reiškiantį, kad sprendimai turi būti priimami tame valdžios lygmenyje (Sąjungos, valstybės, regionų ar savivaldybių), kur juos priimti tinkamiausia.

4.Konstitucijos pataisos įtvirtina santuoką kaip vyro ir moters sąjungą. Kaip tokia ji įtvirtinta penktadalio visų ES šalių konstitucijose, tarp jų ir Lietuvos. Daugumoje ES šalių tai tiesiogiai konstutucijose neminima, tačiau homoseksualios santuokos vis vien nepripažįstamos remiantis kitais įstatymais. Jos niekada nebuvo pripažįstamos ir Vengrijoje – taigi niekieno situacijos ši pataisa nekeičia.

5.Pagal Konstituciją dėl religinių bendruomenių prižažinimo spręs valdžia. Vėlgi, vienokia ar kitokia religinių bendruomenių registacija yra daug kur – ir Lietuvoje religinės bendruomenės skirstomos į tradicines ir netradicines; tradicinės yra išvardytos Seimo priimtame įstatyme, o netradicines irgi pripažįsta Seimas. Vien tradicinės bendruomenės šiandien Lietuvoje yra tokios skirtingos, kaip katalikai, musulmonai sunitai, judėjai ar sentikiai (iš viso devynios) – vien faktas, kad bendruomenes registruoja politinės institucijos, nereiškia, kad kokios nors religijos specialiai neregistruojamos.

Kodėl tuomet atsiranda pataisų kritikų?

Kodėl tuomet atsiranda Vengrijos konstitucijos kritikų (netgi siūlančių nubausti Vengriją, taigi ir visus jos piliečius, atimant iš jos demokratinę balso teisę Europos Sąjungoje)?

Manau tam yra kelios pagrindinės priežastys:

1.Kai kurių kairiųjų pažiūrų žmonių nuomonė, kad pasaulis (jo teisė, kultūra) “privalo” eiti viena kryptimi – artėti prie jų pačių politinių pažiūrų. Nes esą vien tik tokia kaita yra progresas. Nors “netinkama” padėtis ribotai toleruojama, tačiau bet kokiai kaitai “netinkama” kryptimi tokie žmonės priešinasi itin aršiai – net jeigu ta kaita, kaip Vengrijos konstucijos pataisų atveju, nesukurs nieko naujo nei pasaulio, nei ES mastu. Bet kultūra – ne technologijos, čia progreso nėra ir negali būti. Papročiai ir nuomonės dažnai eina ratais (plg. požiūrį į homoseksualius santykius Ispanijoje I a. po Kr., XIX a. ir dabar). Vien tai, kad kažkas nauja, niekuomet nereiškia, kad tai yra geriau – reikia argumentuoti ir diskutuoti (visa tai, ką dabar laikome blogiu, juk irgi kažkada buvo nauja). Teiginiai “Nyksta laisvė”, “Pažeidžiamos teisės” savaime nėra argumentas – reikia juos pagrįsti, įvertinti alternatyvas, pamąstyti, ar netaikome dvigubų standartų. Apie kitur neva pažeidžiamas teises juk garsiai šaukė (ir tebešaukia) ir totalitariniai režimai – Sovietų Sąjunga, nacistinė Vokietija, Šiaurės Korėja.

2.Pasąmoningas ar sąmoningas dalies vakarų europiečių įsitikinimas, kad Vakarų Europa yra tam tikras kultūrinis etalonas. Vakarų Europos pripažįstamos žmogaus teisės (Vakarų Europos kultūros dalis) esą yra visuotinės, turi būti etalonu ir visiems kitiems regionams, net ir visiškai skirtingoms civilizacijoms (kaip musulmonų, indų ar Rytų Azijos). O jei kur nors tvarkomasi skirtingai, tai žmogaus teisės ten esą pažeidžiamos, tos tautos esančios “necivilizuotos”, “atsilikusios”. Tačiau (kaip esu rašęs čia) pasaulyje egzistuoja galybė skirtingų žmogaus teisių suvokimų ir nė vieno jų teisingumo ar klaidingumo objektyviai įrodyti neįmanoma. Net Britanijoje ir JAV (išsiskyrusiose vos prieš 250 m.) kai kuriais klausimais esminių žmogaus teisių suvokimas skiriasi kardinaliai (teisė nešiotis ginklą, žodžio laisvė). Tai, kad tie patys demokratiniai metodai skirtinguose kraštuose priveda prie visai skirtingų įstatymų – puikus skirtingo suvokimo pavyzdys.

Bet savo šiandieninę kultūrą pranašesne už kitas laikantys vakarų europiečiai dažnai įsivaizduoja, esą visi pasaulio žmonės pasirinktų tokias pat teises, kaip Vakarų Europoje, jei tik jų šalyse būtų demokratija – reiškia, jei pasirenka kitokias vertybes, ten nėra demokratijos. Bet tikri faktai, kitų kultūrų žmonių savanoriški pasirinkimai, šią hipotezę paneigia.

Dar atkreipsiu dėmesį, kad Krikščionių persekiojimas senovės Romoje, Kryžiaus žygiai, Inkvizicijos raganų medžioklė ar Europos kultūros primetimas “necivilizuotoms” savo kolonijoms taip pat iš dalies buvo grįsti šituo pačiu įsitikinimu, kad Vakarų Europoje vyraujančios vertybės objektyviai pranašiausios – tik tos vertybės anuomet buvo kitos.

Pasvarstykite, ar spaudimas Vengrijai atmesti savo demokratiniais metodais priimtą Konstitucijos pataisą ir galimas Vengrijos (taigi, ir jos piliečių) teisių ribojimas neprimena anų laikų požiūrio?

Juk demokratija – tai ir teisė žmonėms patiems tiesiogiai ar netiesiogiai nusistatyti taisykles. Net 66% vengrų balsavo už Fidesz partiją – jie nusprendė. Kita vertus, kaip Konstituciją įmanoma pakeisti dabar, taip ją bus galima pakeisti ir ateityje – jei tik vengrai ateityje taip pat tvirtai nuspręs, kad jiems reikia kitokios tvarkos (juk visi demokratiniai mechanizmai lieka). Jei žmogus tikrai remia demokratiją jis gerbs ir šį, ir bet kurį ateinantį vengrų sprendimą.

Europos Sąjungos komisija svarsto privalomą nurodymą šalims narėms, kad visų privačių įmonių valdybose 40% narių būtų moterys.

1.Europos Sąjunga čia sprendžia dalykus, dėl kurių geriausia turėtų apsispręsti pačios šalys narės. Moterų skaičiai valdybose, tarp dirbančiųjų ir kitur šalyse narėse smarkiai skiriasi, kaip skiriasi ir kultūra, vyrų ir moterų pomėgiai.

2.Toks sprendimas būtų iš esmės autoritarinis – bereikalingas valdžios kišimasis į sferą, kuri pati puikiai reguliuojasi. Panašūs pasiūlymai rodo, kiek mažai Europoje žmonių pasisako už tikrąją laisvę. Juk šituos pasiūlymus palaiko tie patys politikai, kurie apsimeta kovotojais už žmonių laisvę ir šaukia “tai ne valstybės reikalas” kai valdžia bando nustatyti tam tikras konservatyvias vertybes. O čia juk tos pačios lazdos du galai: vieni norėtų moteris stumti į šeimos židinio kurstymą, kiti į verslą ar politiką. Ir tie, ir anie lygiai taip pat autoritariškai nori “nuleisti sprendimą iš viršaus” ant visos visuomenės, kad tik ta visuomenė kuo labiau atitiktų jų pačių įsivaizduojamus, nors ne visiems priimtinus, idealus.

3.Moterų įtakingose pozicijose (ne tik versle, bet ir valdžioje) vis daugėja, štai Lietuvoje pirmąsyk šalies istorijoje 2 iš 3 svarbiausių pareigūnių jau kelis metus yra moterys (prezidentė ir Seimo pirmininkė). Daugėja moterų ir versle. Tačiau tai priklauso nuo pačių moterų noro – negalime priversti eiti į verslą tų, kurios to nenori, o tos, kurios nori, ir dabar sėkmingai daro karjerą. Kadangi mažesnis procentas moterų nei vyrų eina į verslą tai reiškia, kad įtvirtinus kvotas valdybose, moteriai verslininkei bus daug lengviau patekti į valdybą, nei vyrui verslininkui. Savo ruožtu įmonės į moterims skirtas vietas turės pasirinkti iš mažiau kandidatų ir nebūtinai geriausią kandidatą. Tai ir neteisinga, ir suprastintų valdybų kompetenciją.

4.Dažnai klausiama, kodėl moterų yra mažiau aukščiausiose pozicijose. To klausiantys politikai sako taip: “Universitetus, baigia daugiau moterų, nei vyrų, bet aukščiausiose pareigose vyrų daugiau, nei moterų. Reiškia, yra diskriminacija.”. Tačiau kodėl jie neklausia: o kodėl moterų daugiau nei vyrų baigia universitetus (ir į juos įstoja)? Gal ir čia diskriminacija?

Abiem atvejais mokslas turi kitą atsakymą. Paprastai tariant, didesnės dalies moterų protiniai gabumai yra arčiau vidurkio, tuo tarpu tarp vyrų jie skirtingesni: tarp vyrų pasitaiko ir daugiau “genijų”, ir daugiau “kvailių”. Visuomenėje matome puikų to atspindį – taip, vyrų yra daugiau aukščiausiuose sluoksniuose (turtingiausi, įtakingiausi žmonės), bet juk jų daugiau ir žemiausiuose sluoksniuose – profesinėse mokyklose, prasigėrusių, kalėjimuose. Moterys tuo tarpu vyrauja viduriniajame sluoksnyje. Lyginant vyrų ir moterų gabumus skirtingose srityse ir absoliučiai galima būtų išsiplėsti plačiau, bet tai palieku daryti profesionaliems psichologams, kurie yra parašę ta tema ne vieną studiją ir atlikę daugybę tyrimų (į kelias jų nurodas galite rasti čia).

Deja, tokių ir panašių pasiūlymų, kaip kvotos moterims valdybose, autoriai tikru mokslu nesivadovauja, o bando savas tiesas, nepagrįstas jokiais moksliniais tyrimais, pateikti kaip neginčijamą tiesą, “nes juk tai yra teisingumas”. Čia jie elgiasi lygiai taip pat, kaip ir tie politikai, kurie į įstatymus “įrašo” savo religines pažiūras. Ironiška žinant, kad tokių kvotų siūlytojai paprastai kryžium gulasi prieš bet kokią iniciatyvą priimti religija pagrįstą teisės aktą.

Bet tai labai gerai atspindi dabartinės Europos padėtį, kurioje už tikrąją laisvę rinktis pasisakančių – be galo mažai. Sekuliarizacija į Europą neatnešė mokslo ir laisvės pergalės – teisėkūroje atsiranda naujas autoritarizmas. Ir dabar, priešingai nei anksčiau, kuomet skirtingose šalyse galiojo skirtingi įstatymai, tam, kad nuleisti jį ant 500 mln. Europos gyventojų, pakanka vieno sprendimo.

Kaip gi, sakysite – juk prieš tai valdė dešiniųjų koalicija, o dabar turbūt bus kairiųjų? Taip, bet tai nulėmė ne skirtingas balsų skaičius, o beveik išimtinai politinių srovių vidiniai reikalai: panašios ideologijos partijų susiskaldymai, susijungimai, bei balsų persidalinimas. Tokių rinkėjų, kurie balsuodavo už dešiniuosius, o dabar už Darbo partiją, ir atvirkščiai, yra labai mažai.

Netikite? Paanalizuokime.

Lietuvoje partijų labai daug, bet dauguma jų panašios. Todėl žmonės, nors ir migruoja tarp tų panašių partijų, bet balsuoja ideologiškai nuosekliai. Realiai yra susiklostę keturi esminiai rinkėjų blokai: dešinieji, kairieji, populistinis/protesto bei tautinių mažumų. Kaip atrodė balsų pasiskirstymas tarp šių blokų 2008 m. ir 2012 m.? Štai palyginimas:

Kairieji 2008 m. gavo 23,03% balsų, o 2012 m. gavo 24,47% balsų.
Dešinieji 2008 m. gavo 33,24% balsų, o 2012 m. gavo 31,52% balsų.
Populistinės/protesto jėgos 2008 m. gavo 37,87% balsų, o 2012 m. gavo 37,78% balsų.
Tautinių mažumų jėgos 2008 m. gavo 5,71% balsų, o 2012 m. gavo 6,02% balsų.

Tai kodėl gi galutinis rezultatas – mandatų skaičius – taip skiriasi? Labai svarbi priežastis – 5% barjeras, galintis lengvai “nurašyti” į politinę paraštę dešimčių tūkstančių žmonių balsus.

2008 m. ir 2012 m. rinkimai: Dešinieji ir centras

Štai už ekonominį liberalizmą pasisakantis žmogus per šiuos (2012 m.) rinkimus turėjo bent tris pasirinkimus: Liberalų sąjūdį, Liberalų ir centro sąjungą, bei TAIP. Nei už vieną jų balsavęs žmogus nebūtų išdavęs savo požiūrio, ir balsai pasiskirstė. Į Seimą pateko tik Liberalų sąjūdis su 8,57% balsų. Likę liberalūs balsai – 3,95% – tiesiog sudegė.

Per 2012 m. rinkimus liberalios partijos kartu paėmus gavo 12,8% balsų. Prieš 4 metus – 2008 m. – tokių buvo netgi mažiau – iš viso 11,07%. Tačiau tuomet buvo tik dvi liberalų partijos (Liberalų sąjūdis ir Liberalų ir centro sąjunga) ir abi jos šiaip ne taip įveikė 5% barjerą. Taigi nors liberalių rinkėjų padaugėjo (greičiausiai Tėvynės Sąjungos sąskaita), jų atstovavimas sumažėjo dėl partijų skaldymosi bei to, kad dalį LCS rinkėjų perėmė Liberalų sąjūdis, taip nustumdamas LCS žemiau rinkimų barjero.

2008 m. vos 2,45% visų balsų buvo atiduota už dešiniąsias partijas, galiausiai nepraėjusias rinkimų barjero. 2012 m. tokių buvo net 7,09%.

2008 m. ir 2012 m. rinkimai: Kairieji

2008 m. nuo 5% barjero labiau kentėjo kairieji. Jis sudegino Naująją sąjungą (3,64% balsų, šiandien jos nebėra). Daugiau balsų su savimi 2008 m. nusinešė ir Paleckis – tada už jo Frontą balsavo 3,24%, dabar, 2012 m., tik 1,25%. Atrodo, pradėjęs viešai meluoti apie sausio 13 dienos įvykius Fronto vadovas atstūmė dalį rinkėjų atgal Socialdemokratams, nuo kurių kadaise pats ir atskilo. Vien dėl šių vidinių pokyčių tarp kairiųjų partijų kairieji gavo iš viso 5-6 mandatais daugiau.

2008 m. kairiųjų rezultatas buvo toks: į parlamentą praėjo tik Socialdemokratai su 11,72% balsų. Tuo tarpu net 11,31% kairiųjų balsų tada “sudegė”. 2012 m. taip sudegė tik 5,26% balsų.

Kur kairieji dar turi rezervų? Ir 2008 m., ir 2012 m. už borto liko Valstiečių sąjunga, abusyk nusinešusi po ~3,9% rinkėjų balsų. Jeigu, tarkime, Valstiečiai perviliotų tuos trūkstamus 1,5% rinkėjų iš socdemų, bendras kairiųjų mandatų skaičius pakiltų 3 – 4.

2008 m. ir 2012 m. rinkimai: Populistai ir protestas

Tačiau labiausiai dėkoti už tai, kad 2008 m. galėjo susikurti dešiniųjų koalicija, dešiniųjų rinkėjai turėtų dėkoti ne Kubiliui, Masiuliui ar Čaplikui ir ne 5% barjerui. Pagrindinė jėga čia buvo Arūnas Valinskas. Įsteigęs Tautos prisikėlimo partiją jis pasiėmė net 15,09% rinkėjų balsų, ir beveik visus juos iš protesto elektorato, t.y. “atėmęs” iš Pakso ir Uspaskicho partijų. O tuomet, po rinkimų, jis, prieš rinkimus nedeklaravęs jokios programos, išskyrus 10 Dievo įsakymų, nuėjo tiesiai į dešinę, ir, priešingai nei įprasta populistams, nebekūrė jokių intrigų kadencijai įpusėjus staiga “perbėgamas” pas kairiuosius. Jei ne A. Valinskas ir jo projektas, pastarųjų 4 metų Lietuvos istorija būtų buvusi kardinaliai kitokia.

2012 m. gi Tautos prisikėlimo partijos nebėra, o į protesto elektorato dalybas sėkmingai įsijungęs Drąsos kelias pasisakė prieš koaliciją ir su kaire, ir su dešine, ir su populistais.

Beje, populistai/protestas itin mažai balsų netenka dėl 5% barjero. 2008 m. tokie nuostoliai buvo 1,11%, šiemet 0,89%. Neturėdamos tvarios ideologijos populistinės partijos skubiai jungiasi ar išsiskirsto vos praradusios tikimybę būti išrinktos. Taigi įdomus dalykas – 5% barjero panaikinimas ar sumažinimas labiausiai susilpnintų būtent populistus.

2008 m. ir 2012 m. rinkimai: Tautinės mažumos

Smulkesni pokyčiai lyginant 2012 m. ir 2008 m. rinkimus – 2012 m. nebėra Rusų sąjungos sąrašo. Tai galbūt paskatino jų elektoratą balsuoti už Lietuvos lenkų rinkimų akciją, kurios sąraše yra Rusų aljanso kandidatai. Nors LLRA basų skaičius pakilo ir pirmąsyk peržengė 5%, bendras tautinių mažumų partijų rezultatas pakilo mažiau (tiesa, ilgainiui jis kyla, tautinėms mažumoms pereinant nuo visuotinių partijų prie savo).

Pilni rezultatai: 2008 m. ir 2012 m. rinkimų palyginimas

Čia rašau, kurias partijas priskyriau kuriems rinkėjų blokams. Dėl kai kurių galima ginčytis, tačiau tai nėra esminis dalykas, nes jos surinko labai mažai balsų. Čia rašau šia tvarka: Partijos pavadinimas (balsų skaičius 2008 m., balsų skaičius 2012 m.). Balsų skaičius – procentas nuo galiojančių biuletenių. “Nedalyvavo” reiškia “neturėjo atskiro sąrašo”.

KAIRIEJI:
Socialdemokratų partija (11,72%; 18,98%)
Valstiečių liaudininkų/žaliųjų sąjunga (3,73%; 4,01%)
Naujoji Sąjunga (3,64%; nedalyvavo)
Frontas (3,24%; 1,25%)
Socialdemokratų sąjunga (0,7%; nedalyvavo)

DEŠINIEJI IR CENTRAS:
Tėvynės Sąjunga (19,72%; 15,58%)
Liberalų sąjūdis (5,73%; 8,85%)
Liberalų ir centro sąjunga (5,34%; 2,13%)
Sąjunga TAIP (nedalyvavo; 1,82%)
Jaunoji Lietuva (1,75%; 0,65%)
Krikščionių partija (nedalyvavo; 1,24%)
Už Lietuvą Lietuvoje (nedalyvavo; 0,97%)
Centro partija (0,7%; nedalyvavo)
Respublikonų partija (nedalyvavo; 0,28%)

POPULIZMAS IR PROTESTAS:
Darbo partija (8,99%; 20,48%)
Tvarka ir teisingumas (12,68%; 7,55%)
Tautos prisikėlimo partija (15,09%; nedalyvavo)
Drąsos kelias (nedalyvavo; 8,86%)
Pilietinės demokratijos partija (1,11%; nedalyvavo)
Darbo ir vienybės partija (nedalyvavo; 0,33%)
Emigrantų partija (nedalyvavo; 0,3%)
Žmonių partija (nedalyvavo; 0,26%)

TAUTINĖS MAŽUMOS:
Lenkų rinkimų akcija (4,79%; 6,02%)
Rusų sąjunga (0,92%; nedalyvavo)

Nuo kurių rinkimų yra tokia situacija?

Beje, jei žiūrėti dar toliau atgal panašios tendencijos buvo ir 2004 m. rinkimuose:
Kairieji: 27,58% (0,33% neįveikė barjero)
Dešinieji ir centras: 28,56% (4,62% neįveikė barjero)
Populistai/protestas: 40,08% (0,28% neįveikė barjero)
Tautinės mažumos: 3,79% (visi neįveikė barjero)

Ir net 2000 m. yra panašumų. Tiesa, partijas 2000 m. partijas reikėtų klasifikuoti kitaip: A. Paulausko Naujoji Sąjunga ir Liberalai (vedami neseniai atsistatydinusio R. Pakso) buvo iš esmės populistinės/protesto jėgos.
Kairieji: 35,64% (4,57% neįveikė barjero)
Dešinieji ir centras: 22,78% (14,16% neįveikė barjero)
Populistai/protestas: 39,63% (2,74% neįveikė barjero)
Tautinės mažumos: 1,95% (visi neįveikė barjero)

Tikra politinė švytuoklė buvo iki 1996 m. rinkimų, nes populistinis/protesto elektoratas tada dar neturėjo savo partijų , todėl per kiekvienus rinkimus balsuodavo už tuos, kurie pralaimėjo praėjusius (1992 m. už kairiuosius, 1996 m. už dešiniuosius). 2000 m. dar jautėsi švytuoklės atgarsiai – dešinieji surinko mažiau, o kairieji daugiau balsų nei per tolimesnius rinkimus. Bet nuo 2004 m. politinė švytuoklė vis labiau ir labiau silpsta.

Vyks referendumas dėl atominės elektrinės statybos. Nesiryšiu prognozuoti statybų kainos. Nežinia, kaip mūsų valstybėje bus organizuojamos statybos, ar nenusės pinigai ne visai ten, kur reikia.

Bet noriu atkreipti dėmesį, kad nuolat eskaluojamas argumentas, esą branduolinė jėgainė kenksminga gamtai yra pagrįstas labiau žmonių baime, o ne realia informacija.

Branduolinės jėgainės yra daug švaresnės už šilumines, kurios nuolat teršia aplinką. Hidroelektrinių alternatyva skamba gražiai, bet Lietuvoje yra neįmanoma – tam reikia sraunių upių, kalnuoto reljefo. Turime Kauno hidroelektrinę, bet ji, 100 MW galios, patenkina vos kelis procentus Lietuvos energijos poreikių. O juk čia užtvenkta didžiausia mūsų šalies upė. Vėjo ir saulės jėgainės tuo tarpu net ir vėjuočiausiose bei saulėčiausiuose kraštuose nepatenkina jų energijos poreikių. Didžiausias pasaulyje vėjo jėgainių parkas Teksase (JAV) užima tokį plotą, kaip visas Vilnius, bet pagamina tik apie trečdalį tiek elektros (~700 MW), kiek Elektrėnų jėgainė (~1900 MW). O saulės elektrinių galia dar mažesnė (galingiausia pasaulyje – 150 MW). Net nekalbėsiu apie tai, kad vėjo ir saulės elektrinių gaminama energija yra gerokai brangesnė už kitų tipų – ir čia nepaisant to, kad joms nereikia brangaus kuro.

Dėl visų šių priežasčių, tariama saulės/vėjo/vandens alternatyva atominei energetikai kol kas tėra gražūs lozungai. Saulės/vėjo/vandens jėgainės nepagamins nė dešimtadalio tiek elektros, kiek reikia Lietuvai. Tikroji alternatyva – tarši ir taip pat nepigią elektrą gaminanti Elektrėnų šiluminė elektrinė. Elektrėnuose pagaminti 1 KWh kainuoja 40-43 ct – t.y. beveik tiek, kokia yra mažmeninė elektros kaina. Pagrindinis ekologinis argumentas prieš atominę jėgainę – galimos katastrofos baimė. Bet iš tikro branduolinės katastrofos pasaulio istorijoje nusinešė labai mažai žmonių gyvybių (skirtingais vertinimais nuo kelių dešimčių iki kelių tūkstančių) ir nė iš tolo neprilygsta gamtinėms nelaimėms, ligoms, eismo įvykiams, dėl prastų projektų sugriuvusių pastatų aukoms, dramblių sumindytiems žmonėms ir t.t.

Ką ten jiems – daugiau angliakasių kai kuriais metais žūsta kasdami anglį kurui nei per visą istoriją žuvo žmonių branduolinėse nelaimėse. O šiluminių elektrinių didelė tarša nuolat didina sergamumą įvairiomis ligomis. Atsisakydami atominės elektrinės ne sumažinisime taršą, o ją padidinsime, nes faktiškai elektrą gaminsime Elektrėnų elektrinėje, kadangi greito perėjimo prie atsinaujinančių energijos šaltinių galimybės – utopinės. Beje, dvi atominės elektrinės vis tiek stovės greta mūsų sienų Rusijoje ir Baltarusijoje, ir, tikėtina, mažiau saugios, nei būtų mūsiškė.

Žmonės bijo atominių elektrinių, o ne šiluminių dėl panašių priežasčių, kodėl jie bijo skristi lėktuvu labiau nei važiuoti automobiliu. Iš tikrųjų net 220000% (tai yra 2200 kartų) daugiau žmonių pasaulyje žūsta autoavarijose nei aviakatastrofose.

Tiesiog apie aviakatastrofas, kad ir kur jos beįvyktų, nors ir kitam pasaulio krašte, visuomet plačiai praneša žiniasklaida. O apie kelių nelaimes sužinome tik pačias svarbiausias ir paprastai tik įvykusias Lietuvoje, t.y. nesužinome nė apie 0,1% visų autoavarijų, kuriose žuvo žmonės. Tad mums atrodo, kad skristi lėktuvu rizika didesnė.

Štai taip yra ir su atominėmis jėgainėmis. Per visą istoriją tebuvo vos keli incidentai, kurių metu nukentėjo žmonės, bet jie nuolat akcentuojami. Pagrindinis – Černobylis. Pagal pasekmes Fukušimos su juo lyginti negalima, bet tai irgi incidentas. Mūsų žiniasklaida apie įvykius Fukušimoje pranešė gal net labiau, nei apie patį juos sukėlusį cunamį, nors Fukušimos nelaimė smarkiau pažeidė tik keliolikos darbuotojų sveikatą, kai pats cunamis nusinešė per 16 000 žmonių gyvybių.

Tad spręsdami, kaip balsuoti referendume, vertinkite tuos argumentus, kurie aktualūs, o ne tuos, kurie pagrįsti labiausiai baime.

Taip pat žr. čia platesnį elektrinių tipų pristatymą.