Be emocijų

Pastaruoju metu lietuviškame internete išpopuliarėjo bent kelios svetainės, kurių esmė tokia: žmonės giriasi, kaip jie tą ar kitą vietą aplankė už juokingas sumas – litą, dešimt litų, šimtą litų… Internetiniai komentatoriai su savotiška pikdžiuga rašinėja, kaip jie sugeba nuskristi už 80 Lt ten, kur kiti moka 800 Lt.

Tokios bilietų kainos tikrai įmanomos su pigių skrydžių bendrovėmis: Ryanair, Wizzair.

Bet ar tikrai nusipirkę bilietą už, tarkime, 50 lt, už tiek ir keliausite? Seniau pigių skrydžių bendrovės tiesiog klaidindavo: pamenu, kai Wizzair pirmąsyk pradėjo skraidyti į Kauną (reisu Kaunas-Varšuva-Londonas) jų bilietas visada kainuodavo kokį litą, bet bandant jį pirkti pasirodydavo papildomi mokesčiai: kuro, registracijos, oro uosto ir kiti. Perskaičius kokių septynių mokesčių sąrašą tapdavo neaišku, už ką gi mokamas tas pirmasis litas – juk viskas išvardyta atskirai…

Dabar to jau mažiau (uždraudė ES), bet vis dar tebėra. Ryanair prie pradinės bilieto kainos dar prideda sunkiai išvengiamą kortelės mokestį – 20 Lt už skrydį. Skrendate į abi puses – štai jau bilietas kainuoja nebe 80, o 120 Lt. O jei dar ir su persėdimu – prisidės jau visi papildomi 80 Lt. Mokesčio išvengti galima, bet tam reikia pasidaryti specialias korteles, kurios (ir jų išlaikymas) irgi kainuoja papildomai – vertindami, kiek kainuoja jūsų pigūs skrydžiai, išdalinkite šią sumą ir pridėkite prie kelionių kainų.

Visi turbūt žino, kad pigių skrydžių bendrovėse beveik viskas mokama papildomai ir yra tikrai brangu: bagažas, maistas, geresnė vieta, pamiršimas laiku registruotis… Sakote, jums vis viena šių “papildomų paslaugų” neprireiks? Pagalvokite, ar tikrai niekada iki šiol neprireikė. Jeigu prireikė, gali prireikti ir darsyk. Šias sumas taip pat reikia įskaičiuoti į “pigių skrydžių” kainą. Nei Ryanair, nei Wizzair neužsiima labdara. Ryanair dirba labai pelningai ir žmonės, kurie nusiperka pigius bilietus, o paskui dar kelis kartus tiek išleidžia “papildomoms paslaugoms”, kurių kitose aviakompanijose jiems nė neprireiktų (nes ten yra nemokamas bagažo vienetas, nemokama registracija prieš pat skrydį ir kt.), yra viena tų didžiulių pelnų priežasčių.

Dar dažniau pigių skrydžių klientai pamiršta papildomas išlaidas “ant žemės”, kurios bus būtinos dėl pigaus skrydžio. Ryanair dažnai skraido į atokius oro uostus. Jei iš Vilniaus į Karmėlavos oro uostą ir atgal nuvykti ir parvykti kainuoja bent 40 Lt (bet tai irgi ne kas kita, kaip jūsų “pigaus skrydžio” kainos dalis, jei esate vilnietis), tai analogiško atstumo nuvažiavimas viešuoju transportu Skandinavijoje ar Jungtinėje Karalystėje bus nepalyginamai brangesnis, gali kainuoti ir virš 200 Lt (kai tuo tarpu į pagrindinius oro uostus ir atgal galima nuvykti metro už kokius 15 Lt).

Taip pat dažnai pigūs skrydžiai yra reti, nepatogiu grafiku. Pavyzdžiui, išvyksta iš Lietuvos vakare ir/arba grįžta ryte. Ką tai reiškia? O gi papildomą naktį viešbutyje užsienio šalyje. Kadangi ši papildoma naktis nepridės jums papildomo realios kelionės laiko, lyginant su tuo atveju, jei išvyktumėte kitos dienos ryte, o grįžtumėte vakare, tai viskas, ką sumokėsite tokiu atveju už nakvynę tėra papildomi paties nuvykimo šį vietą kaštai. Juos irgi reikia pridėti prie Ryanair kainos tam, kad sužinoti nematomąją kelionės kainą. Jei skrendate Ryanair su persėdimu reikia pridėti ir kaštus tarpiniame oro uoste ir, jei tokį perkate, kelionės jungties draudimą. O jei neperkate – įvertinti riziką, kad pirmasis reisas pavėluos, ir jau teks mokėti ne keliasdešimt, o šimtus litų. Jeigu kartą taip įvyko, išdalinkite šią “baudą” ir pridėkite prie visų likusių “pigių” kelionių kainų, nes su ne pigiais skrydžiais taip nerizikuotumėte.

Pagaliau dėl ilgesnio nusigavimo į vietą ir grįžimo (dėl toliau esančių oro uostų) sugaišite daugiau laiko. Reiškia, reali kelionės trukmė bus mažesnė. O juk pirkdami kelionę perkate ne ką kitą, kaip įdomų laiką užsienyje. Jei šito laiko mažiau – tai ir vienos užsienio mieste ar kurorte praleistos valandos kaina išeis santykinai didesnė. Tai aktualu, jeigu jūsų atsotogos, kaip daugumos mūsų, ribotos, ir dėl to, kad užuot keliavę į galutinį tašką ir atagl po 4 valandas, keliausite po 8 valandas, negalėsite pailginti kelionės trukmės.

Neneigiu, kad su Ryanair galima skristi labai pigiai – pats irgi neretai naudojuosi jų paslaugomis. Bet teigti, kad kelionė jums kainavo 80 Lt vietoje 800 Lt dažnai yra savęs ir kitų klaidinimas, nes tikrasis skirtumas daugeliu atveju gerokai mažesnis.

Pvz. šią žiemą skridau Kaunas-Stokholmas-Kaunas su Ryanair. Bilietai į abi puses kainavo iš viso 70 Lt. Tuo pat metu Estonian Air siūlė Vilnius-Stokholmas-Vilnius už 550 Lt. Tačiau pridėjus prie Ryanair reiso nuvykimo į Kauną ir iš jo, taip pat iš atokiai esančio Skavstos oro uosto į Stokholmą ir atgal išlaidas, o taip pat papildomą naktį Švedijos mastais pigiame viešbutyje (mat Ryanair atvykimas į Stokholmą buvo vakare, o Estonian būtų atskraidinę kitą rytą), reali Ryanair bilieto kaina pasiekė 350 Lt. Vis tiek pigiau už Estonian – bet stebuklų nebėra, atsižvelgiant į gerokai daugiau sugaišto laiko. O juk aš sąžiningai nepirkau jokio maisto lėktuve, neregistravau bagažo, laiku registravausi, nepirkau prioritetinių vietų, kadangi pažįstamas turėjo tam skirtą kortelę sugebėjau išvengti kortelės mokesčio ir t.t. – čia vien papildomi nusigavimo iki vietos ir atgal bei papildomos nakvynės kaštai. Bet kurios “papildomos paslaugos” pirkimas būtų bemat privertęs tikrąją kelionės su Ryanair kainą pavyti ar net aplenkti Estonian.

Kai tik mūsų regione įvyksta koks stambus sporto renginys
atsiranda žmonių (ypač tarp barų, viešbučių savininkų) kurie tikisi stebuklo, didina
kainas keleriopai ar net dešimtis kartų. Taip buvo, kai 2011 m Lietuvoje vyko
Europos krepšinio čempionatas. Visai neseniai panašiai buvo Ukrainoje, kur
vyksta Europos futbolo čempionatas.

Tokie renginiai tikrai smarkiai padidina žmonių srautus,
suteikia galimybių uždirbti. Bet tie, kas tikisi per kelias savaites pasiekti vos
ne metų ar pusmečio rezultatą – visuomet nusivilia. Kodėl?

Tiesiog tarptautinės organizacijos, tokios kaip FIBA, FIFA
ar Tarptautinis olimpinis komietas, skirsto renginius taip, kad gavusiose teisę
rengti šalyse būtų pakankamai viešbučių ir kitos infrastruktūros. Paprastai
šnekant, Lietuva tikrai nerengs olimpinių žaidynių, o Škotija (viena) –
pasaulio futbolo čempionato, kad ir koks populiarus ten futbolas.

Šalys, kurios yra tokios mažos, kad renginys savo dydžiu
galėtų turėti stebuklingą įtaką jų ekonomikai, teisės rengti tų renginių
tiesiog niekada negaus – niekas nenori, kad sirgaliams tektų už nakvynę mokėti
dešimttūkstantines sumas dėl mažos pasiūlos.

Europos krepšinio čempionatas manau buvo tikrai didžiausias
renginys, kurį Lietuva, atsižvelgiant į jos dydį ir ekonominę padėtį, galėjo
gauti teisę surengti, ir tai čia dar smarkiai prisidėjo didelis krepšinio
populiarumas Lietuvoje, nes šiaip Lietuvos dydis pagal renginio mastą buvo labai
“ant ribos”. Nuo pat tarpukario Europos krepšinio čempionato nerengė jokia kita
vos 3 mln. gyventojų turinti šalis.

Į 2012 m. Europos futbolo čempionatą, kadangi futbolas
populiaresnis turtingesnėje vakarų Europoje, atvyks daugiau sirgalių, nei pernai
atvyko į Europos krepšinio čempionatą Lietuvoje. Tačiau Europos futbolo
čempionatą rengia dvi šalys – Lenkija ir Ukraina. Bendrai jose gyvena net 84
milijonai žmonių – arba 28 kartus daugiau, nei Lietuvoje.

Reiškia, net jeigu į Europos futbolo čempionatą atvyktų 28
kartus daugiau žmonių, nei į pernykštį krepšinio čempionatą, įtaka Lenkijos ir
Ukrainos ekonomikai būtų tik maždaug tokia pati, kaip Europos krepšinio
čempionato – Lietuvos ekonomikai. Stebuklų vėl nebus.

Beje, iš tikrųjų mažoms šalims būtų net nenaudinga rengti
pernelyg didelius renginius. Kodėl? Pažiūrėkite į Graikiją, kuri iki šiol
negrąžina skolų už 2004 m. Atėnų olimpiadą. Reikalas tas, kad šalys dėl teisės
rengti renginius konkuruoja tarpusavyje ir moka mokesčius tarptautinėms
organizacijoms. Tuos mokesčius reikia susigrąžinti iš fanų palikto PVM, taip
pat iš renginių bilietų kainų. Didesnės, ekonomiškai stipresnės šalys už
bilietus visuomet surinks didesnes pinigų sumas – taigi, galės pelningai
siūlyti tarpatutinėms organizacijoms didesnius mokesčius už teisę rengti
renginį. Be to, į tas šalis paprasčiau ir atvykti lėktuvu (palyginkit atvykimo
galimybes ir kainas į Londoną ir Vilnių pavydžiui iš Balkanų, kur populiarus
krepšinis). Tai reiškia ir daugiau fanų iš užsienio.

Lietuviai skundėsi didelėmis Europos krepšinio čempionato
bilietų kainomis, bet iš tikro kai tokie renginiai vyksta Vakarų Europoje,
kainos būna gerokai didesnės. Tiesiog rinka ten tokia didelė (o ir atlyginimai
didesni), kad pirkėjų vis tiek atsiranda.

Manau, tikrai nuostolingas bus Pasaulio futbolo čempionatas
2022 m. Katarui. Kataras jį gavo naftos pinigais (žadėjo, pavydžiui, visus
pastatytus stadionus paskui išmontuoti ir padovanoti skurdžioms šalims). Jei
tikėti skandalais – ir papirkinėjimu. Tačiau akivaizdu, kad Kataras siekia ne
pelno, o įvaizdžio gerinimo. Bet skirti tokias sumas įvaizdžiui gali tik arba
didelės, arba nafta turtingos valstybės. Vienas dalykas, kai olimpiados
išlaidos gulė ant 1,3 milijardo kinų (2008m. Pekinas), kitas – ant dešimties
milijonų graikų pečių (2004 m. Atėnai).

Valdžios sprendimai turi būti priimami tame lygyje (savivaldybių, valstybės, tarptautinių organizacijų), kur juos priimti tikslingiausia: kaip tik įmanomai arčiau žmonių.

Šiais metais Palangoje įvyko du kurioziški įvykiai, puikiai parodę, kiek nuostolių gali atnešti perdėtas valdžios noras viską centralizuoti, užuot palikus spręsti savivaldybėms.

Palanga turbūt vienintelis miestas Lietuvoje, kur norinčių prekiauti viešose vietose vasarą tiek daug, kad visiems neužtenka vietos. Iki šiemt viskas spręsta logišku būdu: aukcionu. Kas sumoka daugiau savivaldybei, tas ir gauna teisę prekiauti.

Tačiau nuo šiemet centrinė valdžia tai daryti uždraudė: esą visiems kainos turi būti iš anksto nustatytos.

Tad Palangos savivaldybė buvo priversta leidimus siūlyti pigiai, ir dalinti juos… loterijos būdu. Taigi, prekiauti galės tie, kam pasiseks, o ne tie, kas galėtų labiausiai paremti miestą ir dirbti efektyviausiai.

Taip išėjo, kad jai siūlomų pinigų valdžia tiesiog atsisakė: juk verslininkai mokėjo ir būtų pasiryžę nesiginčydami mokėti į biudžetą, kad tik gautų prekybos vietas. Tačiau jeigu jie pralaimės loteriją, tai jokie į biudžetą sumokėti mokesčiai nebepadės.

Neseniai Palanga sulaukė dar vieno smūgio iš centrinės valdžios. Šis miestas išskirtinis dėl dar vieno dalyko: kambarių ir butų nuomos verslo. Dauguma palangiškių vasarai dalį savo būstų užleidžia poilsiautojams. Iki šiol jiems verslo liudijimai kainavo skirtingai: priklausomai nuo nuomojamo ploto. Juk yra palangiškių, kurorto svečiams nuomojančių po vieną kambarį ankštuose sovietiniuose butuose, o yra faktiškai pavertusių savo specialiai tam statytus didžiulis namus viešbučiais. Pajamos iš šių verslų irgi skiriasi kaip diena ir naktis.

Dabar centrinė valdžia (mokesčių inspekcija) nurodė suvienodinti verslo liudijimų nuomai kainas. Kai kam legaliai nuomoti savo kambarėlio gal išvis nebeapsimokės, o neįregistruotieji viešbučiai savivaldybės sąskaita neš dar daugiau pelno.

Ar ne logiškiau būtų, jei tokius dalykus būtų palikta spręsti pačioms savivaldybėms? Kas tinka Vilniuje, nebūtinai tinka Mažeikiuose; kas tinka Palangoje, netinka Šalčininkuose. Yra dalykų, kurie atrodo normalūs viename mieste, o kituose gali būti visiškai neteisingi. Noras visus sumauti ant vieno kurpalio neleidžia valdžiai paimti pinigų, net kai jie, atrodo, kabo ant medžio.

Jeigu Lietuvos internete diskusijos paskęsta begalėje nekonstruktyvių ir piktų komentarų, didelė tikimybė, kad tarp ginčijamos temos yra religija. Vienoje pusėje dažnai stoja ateistai, kitoje krikščionys. Dievo egzistavimo niekas nėra nei 100 proc. įrodęs, nei paneigęs, todėl erdvės ginčams tikrai yra. Dievo (ne)buvimo čia nenagrinėsiu. Dauguma tų begalinių ginčų dalyvių irgi apie tai nė neužsimena. Dažniausiai pliekiamasi dėl Romos katalikų bažnyčios, kaip institucijos. Ta institucija egzistuoja nepaisant to, tikime tuo, ką ji teigia, ar ne. Kiek tenka matyti, Lietuvos Konstitucijoje numatytas valdžios ir bažnyčios atsiejimą ne visi suvokia teisingai.

Bet kuris valstybės pinigų naudojimas naudingas tik daliai piliečių

Kibirkštis krikščionių/ateistų ginčams gali būti bet kokios valdžios paramos davimas bažnyčiai, pavyzdžiui, indėlis į bažnyčios statybą. “Bažnyčia Lietuvoje atsieta nuo valdžios” – sako ateistai. Taip, bet lygiai taip atsieti ir sporto klubai, teatrai, universitetai, viešosios įstaigos, asociacijos ir dar daug kas – ir nepaisant viso šito, jos gali gauti ir gauna paramą iš valdžios.

Tiesiog valstybėje nėra galimybių investuoti pinigus taip, kad būtų gerai visiems. Štai Vakarinis Vilniaus aplinkkelis bus žalingas visai greta jo gyvenantiems (triukšmas, smarvė), naudingas daugumai vilniečių, tuo tarpu koks klaipėdietis juo gal niekad gyvenime nepravažiuos. Taip su bet kuriomis kitomis valstybės išlaidomis: Žalgirio arena reikalingiausia kauniečiams, krepšinio gerbėjams ir/ar Kauno “Žalgirio” fanams (“antrojoje religijoje” juk esame dar labiau susiskaldę, nei pirmojoje…). Ką jau kalbėti apie tiesiogines išmokas: pensijos reikalingos visų pirma pensininkams, “vaiko pinigai” – tėvams, bedarbio pašalpos – nedirbantiesiems.

Taip ir su bažnyčiomis: ne visi ten eina, bet tam tikra žmonių dalis eina, ir šie žmonės – taip pat Lietuvos piliečiai. Iš ateistų pozicijos bažnyčią galima traktuoti kaip vietą, kur žmonės įdomiai praleidžia sekmadienius (kai kiti analogiškai pramogauja teatre ar sporto arenoje). Dalis bažnyčių lankytojų – socialiai remtini. Kiti – moka mokesčius, kaip ir likę piliečiai.

Pagal Lietuvos įstatymus remiama ne vien Romos katalikų bažnyčia, bet ir kitos tradicinės religinės bendruomenės. Viskas teisinga tol, kol parama, gaunama bendruomenės, prilygsta jos svarbai valstybėje – ir nemanau, kad šiuo metu Lietuvoje tas yra pažeista.

Beje, senųjų bažnyčių remontas naudingas ne vien jas lankantiems. Tai yra kultūros vertybės, pritraukiančios į šalį turistus (taigi, ir pinigus). Štai Vilniaus senamiestyje tiek bažnyčių tikintiesiems nebereikia – tą pripažįsta pati Romos katalikų bažnyčia. Ne visos jos ir veikia, o veikiančiose net sekmadieninėse mišiose būna laisvų vietų. Tačiau tuos “gotikos ir baroko perlus” išsaugoti svarbu ne dėl tikinčiųjų. Todėl, pavyzdžiui, Bernardinų ansamblio rekonstrukciją remia net Europos Sąjunga.

Ką iš tikro reiškia “bažnyčios ir valdžios atskyrimas”?

Antra tema ginčams: kas nors iš bažnyčios hierarchų pasisako kokiu politiniu klausimu. Vėl pasigirsta protestas “Bažnyčia atsieta nuo valdžios”. Ir vėlgi – dauguma kitų institucijų, įmonių ir paprastų žmonių irgi nėra valdžios dalis, bet visi demokratinėje visuomenėje turi teisę pasisakyti bet kokiu klausimu. Tiek VU rektorius gali skųstis aukštojo mokslo reforma (arba tiesiog, jo nuomone, nebe tokiais žingeidžiais, kaip seniau, studentais), tiek Laisvosios rinkos institutas per didelėmis socialinėmis išmokomis, tiek verslininkai profsąjungomis ar profsąjungos verslininkais, tiek Lietuvos gėjų lyga Petru Gražuliu, tiek aš savo bloge – nekilnojamojo turto mokesčiais.

Natūralu, kad protestuoti prieš, jų nuomone, neteisingus valdžios sprendimus bei siūlyti savus, gali ir kunigai ar vyskupai. Kiekviena nuomonė galiausiai sulaukia (tik) tiek dėmesio, kiek yra ją išsakiusiuosius palaikančių žmonių. Jeigu bažnyčios nuomonė išgirstama – tai tik todėl, kad yra, kam ji rūpi. Čia yra vienas demokratijos pagrindų – žodžio laisvė.

Keista, bet neseniai susidūrėme su atveju, kai daugybė žmonių – dažnai tie patys, kurie skundžiasi per didele bažnyčios įtaka – reikalavo to, kas iš esmės tikrai panėšėtų į bažnyčios susiejimą su valdžia. Būtent, Vilniaus katedroje pašarvoti buvusį prezidentą A. M. Brazauską, kuris keli mėnesiai prieš mirtį duotame interviu prisipažino, kad katalikas nėra. Esant valdžios atsiejimui nuo bažnyčios, niekas neturi teisės to reikalauti: kaip ir pašarvoti iškilaus visuomenės veikėjo teatre, universitete ar kažkieno namuose.

Katedroje šarvojami arkivyskupai, su aktoriumi ir režisieriumi Sauliumi Mykolaičiu atsisveikinta Nacionaliniame dramos teatre, o A. M. Brazauskas, visai logiška, buvo pašarvotas prezidentūroje – politikos šventovėje, nes politikai jis skyrė didžiąją savo gyvenimo dalį. Nesakau, kad politikas negalėtų būti pašarvotas bažnyčioje – bet tam turėtų sutapti politiko (jo šeimos) valia ir tos religinės bendrijos įprastinė tvarka. Jei tai būtų daroma kažką iš jų paminant – jau kiltų rimtų abejonių valdžios ir religijos atskyrimu, nes išeitų, kad su valstybės vadovais priimtina atsisveikinti (tik) išskirtinai pompastiška religine forma. Forma, kuri neprieinama eiliniams žmonėms (jų juk katedroje nešarvoja).

Tarpukariu, kai religija buvo susieta su valdžia, buvo kitaip: tuomet kunigai privalomai melsdavosi už prezidentą Antaną Smetoną (laiminimų Smetonai prašydavo net sinagogų rabinai). Atlyginimus kunigams mokėdavo irgi valdžia. Ir “valstybės tarnautojų” pareigų kunigai turėjo: štai santuoką buvo galima registruoti tik bažnyčioje ar sinagogoje, valdžia šitos funkcijos nevykdė ir kliovėsi religinėmis institucijomis.

Štai tai ir reiškia valdžios ir religijos susiejimą – kai religija, viena vertus, atlieka tam tikras valstybės funkcijas, kita vertus, valstybė įpareigota atsižvelgti į valstybinės religijos nuostatas. Irane, kur valstybinė religija – Islamas, speciali Sargų taryba tikrina kiekvieno įstatymo atitiktį Koranui tarsi mūsiškis Konstitucinis teismas – Konstitucijai.

Ar darbdavys atsakingas už bet kokį visų jo darbuotojų elgesį?

Dar bažnyčia pliekiama kuriam nors kunigui “prisidirbus”. Tiesą pasakius, dėl šių priežasčių jau kliūva ne vien bažnyčiai, bet ir trims kitoms tam tikros lietuvių dalies nekenčiamoms žmonių grupėms: policininkams, verslininkams bei politikams. Apkaltinamas kunigas pedofilija kur nors Amerikoje – kalta visa bažnyčia; policininkas girtas sukelia avariją – turi atsistadydinti net jo vardo nežinojęs generalinis komisaras; verslininkas duoda kyšį – “Visi jie vagys” ir t.t.

Bet tikrovėje blogų žmonių yra visose profesijose. Natūralu, kad daugumai atrodo, jog būtų idealiausia, kad girti už vairo nesėstų, o pedofilų tiesiog nebūtų. Bet pasaulis nėra toks gražus. Joks viršininkas negali kiaurai permatyti darbuotojo (iš ateistų pozicijos, kunigystė yra paprastas darbas, o vyskupas – kunigų viršininkas).

Štai ir pedofilų Lietuvoje turėjome tarp mokytojų, o JAV neseniai pagarsėjo atvejis, kaip daugybę kūdikių ištvirkino pediatras. Ar tai gerai? Aišku, kad ne, juk tai profesijos, susiduriančios su vaikais daug labiau, nei kunigai. Ar dėl to pliekiami visi mokytojai ar daktarai? Kažkodėl ne. Ką jau kalbėti, apie tūkstančius kitų profesijų: šaltkalvių, apsaugos darbuotojų ar Maximos pardavėjų, tarp kurių visų pasitaiko nusikaltėlių.

Jei aptinkamas kunigas pedofilas – Lietuvos žiniasklaida tai paskelbia, net jei tas būtų įvykę Australijoje. Apie daugumos kitų profesijų pedofilus taip nepranešama – todėl neatkreipus dėmesio į šį faktą gali klaidingai pasirodyti, kad tarp kunigų pedofilų daugiau. Panašiai, kaip daugybė žmonių labiau bijo skristi lėktuvu nei važiuoti automobiliu, nors iš tikro lėktuvai daug saugesni: tiesiog apie komercinių orlaivių katastrofas sužinome, kad ir kur pasaulyje jos beįvyktų, o apie autoavarijas – dažniausiai tik kai jos būna Lietuvoje (tai reiškia, išgirstame tik apie kokias 0,05% tragiškų pasaulio nelaimių keliuose).

Apie bažnyčią ir pinigus

Bažnyčia dar kaltinama turto siekimu. Taip, gali būti, kad yra tuo piktnaudžiaujančių kunigų – bet, vėlgi, taip yra kiekvienoje profesijoje. Daugybė Vilniaus ir Lietuvos bažnyčių yra skurdžios ir apgriuvusios, o zakristijos ar klebonijos – niūrios ir aptrupėjusios, viskas beveik neremontuota nuo pat šių pastatų atgavimo ~1990 metus. Bažnyčia surenka daug pinigų, bet jos darbuotojų ir, ypač, milžiniškų nepraktiškų pastatų išlaikymo kaštai – irgi didžiuliai, o dar vykdoma labdaringa veikla.

Nors aukos renkamos, jos neprivalomos – į mišias kiekvienas gali ateiti nemokamai. O ar pateksi taip paprastai nemokamai į profesionalų spektaklį, koncertą ar meno parodą? Menininkai turbūt dar labiau nei bažnyčia plaka materializmą. Bet ne, dauguma profesionalių jų renginių pasiekiami tik su bilietais. Jokiu būdu nei vienų, nei kitų nekaltinu – ir kunigams, ir menininkams irgi reikia išgyventi, įsigyti darbo priemones (kam scenos rekvizitus, kam duoną ir vyną).

Tikrų savanorių, dirbančių neatlygintinai, pasaulyje yra – bet tokie žmonės be laisvalaikio savanorystės paprastai dar turi ir tikrus darbus, kuriuose ir uždirba pinigus. Arba gyvena iš pašalpų: t.y. juos tiesiogiai išlaikome mes, visi mokesčių mokėtojai.

Ir beveik visos nepelno organizicijos renka lėšas – aukas, rėmėjų paramą, valstybės paramą, narių įnašus ir taip toliau. Juk kitaip jų tikslai šiandieniniame pasaulyje negalėtų būti įgyvendinti. Nė vienai iš jų, tame tarpe ir bažnyčiai, niekas nėra įpareigotas duoti jokių pinigų, jei nedalyvauja jų veikloje.

Skaldytis į grupes ir kovoti tarpusavyje – deja, žmogiška

Bažnyčia kaltinama ir labai tikromis istorinėmis nuodėmėmis: pavydžiui, inkvizicijos žiaurumais Viduramžiais. Tačiau didieji bažnyčios piktnaudžiavimai savo padėtimi jau seniai likę tik istorijos knygose, šiandieninė bažnyčia juos pasmerkė. O svarbiausia – tose pat istorijos knygose rasime analogiškų “argumentų” prieš turbūt kiekvieną tautą, valstybę, rasę, politinę ideologiją. Kiek indėnų išžudė ispanai tais pačiais žiauriaisiais amžiais? O ir ta pati inkvizicija žiauriausia buvo Ispanijoje, ar dėl to turėtume nekęsti ispanų? Čia – tik pavienis pavyzdys, nes 1000 – 1825 m. karai, žudynės, žiaurumai buvo daug įprastesnis reiškinys, nei šiandien, ir vykdė juos bene visi, kas tik turėjo galimybę.

Religija ar požiūris į ją – tik vienas pretekstų žmonijai susiskaldyti. Vėlesniais amžiais buvo tautos, rasės, ideologijos – rezultatas tas pats: milijonai žuvusiųjų. Jau nuo vaikystės vyksta muštynės tarp klasių, mokyklų, gatvės pusių, kaimų, subkultūrų ar skirtingų klubų fanų. Skaldytis į grupes ir kovoti – deja, žmogiška. Ir ne pačių grupių buvimas lemia aukas (visi žmonės niekad netaps vienodi). Aukas lemia grupių susipriešinimo faktas. Deja, pastebėjau, kad pas mus net apie toleranciją kalbantieji dažnai toleruoja tik tokios pat, kaip ir jie, nuomonės besilaikančius. O juk tolerancijos esmė – visai priešinga (pasak britų rašytojos E. B. Hol: “Nepritariu tam, ką sakai, bet ginčiau iki mirties tavo teisę taip sakyti”).

Kodėl religijai ir kitoms analogiškoms institucijoms taikome dvigubus standartus

Iš to, ką dėsčiau aukščiau matosi, kad daug ateistų taiko dvigubus standartus vetindami bažnyčią lyginant su kitomis analogiškomis institucijomis. Bažnyčia kaltinama dėl to paties, dėl ko kiti “neužkliūva”. Pvz. daugybė žmonių nevaikšto į teatrą – bet tokios neapykantos, kai paskelbiama žinia, kad valdžia jam skiria lėšų, jie neskleidžia. Daug žmonių nevažinėja traukiniais – bet nesipiktina milžiniškomis investicijomis į valstybei nuostolingus keleivinius traukinius.

Kodėl taip yra? Tą lemia įvairios psichologinės bei istorinės priežastys. Tai – ir Sovietų Sąjungos vykdytos propagandinės prieš bažnyčią nukreiptos politikos pasekmės (sovietinė istoriografija akcentavo prieš 800 metų Azijoje vykusius Kryžiaus žygius ir tuo pat metu maskavo prieš kelis dešimtmečius Stalino Lietuvoje vykdytas represijas).

Neapykantą bažnyčiai sąlygoja ir ateinančios mintys iš Vakarų Europos, o ten, savo ruožtu, bažnyčia nemėgiama dėl dar gana neseniai jos turėtos didelės įtakos. Yra ir kitų priežasčių. Tam tikrus prietarus išgyvendinti labai sunku, nes jie persiduoda tolimesnėms kartoms per konformizmą. Pavyzdžiui, prieš tam tikrą žmonių grupę nusiteikę žurnalistai rašo labai šališkus straipsnius, tuomet jų nuomonę neįsigilinę perima ir dalis skaitančiųjų.

Panašiai taip neapykantą verslininkams sukelia ir žmonių pavydas jiems. Neapykantą musulmonams – nesuprantamos kultūros baimė bei manymas, kad kur kas didesnė dalis musulmonų yra potencialūs teroristai, nei yra iš tikro. O pastarąjį tikėjimą sukelia dažnos žinios apie musulmonų įvykdytus teroro aktus. Nesvarbu, kad kai pasaulyje musulmonų apie milijardą, tai tuos teroro aktus įvykdo tik menkutė jų mažuma.

Tad viliuosi, kad ateityje susiformuos naujas bažnyčios ir ateistų santykis. Kai vis didesnė dalis ateistų suvoks bažnyčią ne kaip drakoną, su kuriuo reikia kautis, bet kaip dar vieną instituciją, dar vieną bendro intereso žmonių grupę demokratinėje Lietuvoje. Šiandieninė Romos katalikų bažnyčia Lietuvoje ir Europoje manau jau seniai veikia tose ribose.

Argumentai už turto mokestį, kuriuos girdėjau, turto mokesčiu bando spręsti problemas, kurios iš tikro turėtų būti sprendžiamos kitur.

Vieni sako: “Daug turto yra įgyta neteisėtai, šitaip jis bus irgi apmokestintas”. Keista, jei kažkas mano, kad pajamų mokesčio išvengti lengva, o turto – ne. Iš tikrųjų yra kaip tik atvirkščiai. Automobiliai, jachtos ar lėktuvai bus registruojami užsienyje (jau ir dabar taip daroma dėl kitų mokesčių, bet tai taps masiškesniu reiškiniu), o apie visokius deimantus ar brangius paveikslus valdžia nežino ir nežinos. Tie, kas nekilnojamąjį turtą laiko ne kaip savo namus, o kaip investiciją ar poilsio vietą taip pat neskausmingai gali “išplukdyti” (ir “išplukdys”) šiuos pinigus iš Lietuvos. Galiausiai turto mokestis labiausiai prislėgtų pečius tų, kurių turtas kaip tik įgytas teisėtai. Su neteisėtu elgesiu reikia kovoti kitomis priemonėmis.

Kiti turto mokesčio gynėjai kalba panašiai: kritikuoja, kad koks nors turtas įsigijimo metu neapmokestinamas. Vieniems nepatinka paveldėjimas, kitiems palūkanos, tretiems spekuliacija nekilnojamuoju turtu ar koks kitoks dabar neapmokestinamas turto gavimo būdas. Čia jau teiginyje yra argumentacijos klaida: jei blogai, kad turtas įsigijimo metu neapmokestinamas, tai reikia jį ir apmokestinti būtent įsigijimo metu (t.y. pajamų, ne turto mokesčiu).

Daugumai Lietuvos žmonių geriausias – jų gimtas miestas ir net rajonas

Ar vilnietis kaltas dėl to, kad jis – vilnietis? Kad jo šeima gyvena Vilniuje dar nuo to laiko, kai naujųjų miegamųjų rajonų nė projektuose nebuvo? Pagal dabartinius pasiūlymus atrodo, kad – tikrai taip.

Prabanga yra įgijama, jos specialiai siekiama. Tai yra dalykai, kuriuos, turėdami galimybę, įsigytų ir naudotų daug žmonių. Pavyzdžiui, gal jūs pats nepirktumėte ir/ar neįpirktumėte dvigubai didesnio televizoriaus ar naujesnio automibilio, bet jei būtų pigi galimybė, ar jei turėtumėte labai daug pinigų, labai tikėtina, iškeistumėte saviškius į tokius.

O su namų vieta yra visiškai kitaip. Nors būtent vieta labai smarkiai lemia nekilnojamojo turto vertę. Daugybei žmonių būtent ta vieta, kur jie gyveno iki tol, yra brangiausia. Statistika rodo, kad net tame pačiame mieste keldamiesi į naują būstą žmonės dažniausiai pasilieka savame rajone. T.y. Antakalnyje užaugę vilniečiai perka butą ar namą Antakalnyje, fabijoniškiečiai – Fabijoniškėse ar Perkūnkiemyje, ir t.t. Gal net nustebtumėte sužinoję, kokios gajos šios tendencijos Lietuvoje ir jos miestuose. Jei žmogus praturtėjo, naujas jo butas bus naujos statybos name, moderniau įrengtas – šių savybių visuma išties siejama su prabanga. Bet vieta – nebe prabangos klausimas ir todėl tik mažuma turtingų vilniečių gyvena Senamiestyje, ir tik dalis turtingų lietuvių gyvena Vilniuje.

Ką jau kalbėti apie skirtingus miestus. Jei turite darbą ir šeimą Klaipėdoje, matyt nevažiuosite gyventi į Vilnių vien dėl to, kad taip “prabangiau”. Turėdami pinigų provincijos gyventojai statosi prabangius namus savo miestuose – tą lengva suprasti išvydus tokių namų rajonus aplink visus didmiesčius. Tik kad tokie namai su pirtimis, baseinais ir svečių nameliais pagal esamus NT mokesčio pasiūlymus gali nebūti laikomi prabangiais (ir neapmokestinami), kai daug prasčiau įrengtas senas nutriušęs butas Vilniuje bus.

Gyvenamosios vietos gerumą labiau nei ką kitą lemia įpratimas ir tai – reliatyvu

Ar Šnipiškių lūšnos prabangios? Ar norėtų į tokią persikelti gyventi nors vienas turtingas Lietuvos žmogus?

Tokių rajonų gyventojai negalėjo tarti savo žodžio, kai aplink juos politikai ir verslininkai sumanė kurti miesto centrą. Daugybė jų (ar jų šeimos narių) ten gyvena nuo tų laikų, kai tai tebuvo skurdus Vilniaus priemiestis. Jis ir dabar toks pats skurdus, o šalia esantys dangoraižiai daugybei gyventojų neaktualūs. Bet vieta jiems buvo ir yra svarbi emociškai ir dėl įpratimo – nes ten jie gimė, užaugo, ten gyventi įpratę ir prie tos vietos prisirišę. Būtų gimę ir užaugę kitur – būtų prisirišę prie tos kitos vietos, bet dabar yra kaip yra. Tie, kieno prisirišimas nebuvo stiprus, jau seniai savo medinius namelius pardavė. Tas pats ir Senamiestyje bei kituose “prabangiuose” Vilniaus rajonuose, kurie tokiais tapo tik pastarajame dešimtmetyje – o daugybė gyventojų ten namus turi nuo kur kas senesnių laikų.

Prisirišimas yra ne vien emocinis, bet ir patogumo dėl įpratimo klausimas. Priemiesčių gyventojui nesuprantama, kaip gyventi ten, kur ne visada yra galimybė prie namų pastatyti mašiną, už sienos garsiai švenčia kaimynai, o šildymo pats reguliuoti negali; o Senamiesčio gyventojas gal išvis neturi teisių ir automobilio, nes daug kur gali nueiti pėsčias ar nuvykti dviračiu. Dažnas gyventojas prie savo rajono prisitaikęs ir kitais atžvilgiais: į artimą mokyklą eina jo vaikai, ir pan. Kiekviena vieta turi pliusų ir minusų – ir minusai, prie kurių esi pratęs, nėra tokie skausmingi. Tą akivaizdžiai įrodo žmonių polinkis likti gyventi savo rajone. Atimti šį svarbų patogumą iš žmonių, kai jis valstybei papildomai nekainuoja – neprotinga.

Prisirišimas prie gyvenamosios vietos – labai svarbus ir socialiniu požiūriu. Jis palaiko bendruomenes, stabdo emigraciją. Išvytas iš savo gimtųjų namų (kitaip nepavadinčiau bet kokiai ekonominei logikai prieštaraujančios galimybės būti priverstam mokėti mokesčius, lygius 100% ar daugiau mano mėnesinių pajamų), kaip jau rašiau, ne ieškočiau sau naujų kokiame miegamajame rajone, o iš viso palikčiau šalį. Lietuva netektų dar vieno pajamų ir kitus mokesčius mokančio, sveiko dirbančio asmens – ir vien dėl valdžios veiksmų, nes šiaip emigruoti neketinu.

Prabanga šiandien matuojama ne turtu, o vartojimu

Dar daugiau – šiais laikais prabanga matuojama nebe turtu, o vartojimu. Seniai praėjo tie amžiai, kai koks bajoras galėdavo paveldėti rūmus ir tie rūmai ilgą laiką išlikdavo prabangūs. Šiandienos turtingi žmonės drabužius keičia neįtikėtinai dažnai (mados praeina), greitai senstančią techniką kas metus ar, rečiausiai, kelis, o baldus ir automobilius – nedaug rečiau. 1990 – 1995 m. statyti didžiuliai plytiniai namai didmiesčių priemiesčiuose, jei tik verslo fortūna nuo jų savininkų paskui nusisuko, šiandien toli gražu nebeatrodo prabangiai – greičiau niūriai. Prabangą XXI amžiuje reikia nuolat palaikyti.

Tai – dar viena priežastis, kodėl turto mokestis yra žalingas ir nepamatuotai prislėgtų visai ne tų žmonių pečius. Juk, kaip jau esu rašęs, siekiant tikslų, kurių juo oficialiai siekiama (“apmokestinti prabangą”), reikėtų labiau apmokestinti tam tikrą vartojimo dalį (prabangesnes prekes ir paslaugas didesniu PVM mokesčio tarifu). Kadangi prabangų gyvenimo būdą siekiantys palaikyti žmonės neišvengiamai nuolat pirks prabangias prekes/paslaugas, jiems teks mokėti tokius mokesčius.

Žmogaus galimybė mokėti mokesčius priklauso nuo pajamų, o ne turto (nes dalis turto, pvz. nekilnojamasis, yra mažai likvidi ir nedaloma, ir kasmet “atkabinti” jo dalį mokesčiams sumokėti neišeina). O žmogaus gyvenimo prabanga labiausiai priklauso nuo jo išlaidų (vartojimo) – ne nuo pajamų ir ne nuo turto. Šitą visuomet privalo turėti omenyje bet kokios mokesčių sistemos kūrėjai.

Kaip dar prieš keliasdešimt metų teigė ekonomistas Laferis (žr. “Laferio kreivė”, angl. “Laffer curve”), jei žmonės bus priversti mokėti didesnius mokesčius, nei tam tikra jų pajamų dalis, valstybės surenkama mokesčių suma tik mažės, ir galiausiai nebus surenkama nieko (kas ilgą laikotarpį išgyventų, atiduodamas valstybei 100% ir daugiau pajamų?).

Varžybos Serbija-Rusija naujojoje Kauno arenoje

Europos krepšinio čempionatas, tris savaitęs valdęs Lietuvos miestus, baigėsi. Nuomonė, kurią buvau susidaręs po „įžanginių savaičių“ ir atidarymo, nepasikeitė: puikiai surengta šventė.

Šventė Lietuvai naudinga ir ekonomiškai. Atvyko tūkstančiai užsieniečių – čia jie leido pinigus, nuo kurių rinktas PVM į biudžetą, o juos gavę mūsų verslininkai ir darbuotojai leido toliau, skatindami ekonomiką. Šie pinigai neabejotinai padengė tiesiogiai čempionatui išleistus biudžeto pinigus, tad valstybė gavo ekonominės naudos (priminsiu, kad didelę dalį tiesiogiai čempionatui rengti skirtų išlaidų padengė rėmėjai).

O pastatytosios arenos, nemaža dalimi finansuotos ES, juk skirtos ne vien šiam renginiui: jos įgalina rengti daugiau aukšto lygio sporto renginių (ne tik krepšinio, bet ir ledo ritulio, rankinio, dviračių treko…), koncertų. Štai Rammstein atvažiuos ir į Kauną. Jau atidarius pirmąją, Šiaulių, areną tapo aišku, kad praėjo tie laikai, kai didžiausios žvaigždės atvykdavo tik į Vilnių.

Taip, sirgalių į Europos krepšinio čempionatą atvyko tikrai daug: per tūkstantį gruzinų, slovėnų, po kelis šimtus ar bent po kelias dešimtis kiekvienos kitos nacionalinės komandos gerbėjų. Buvo žmonių, kurie tikėjosi daugiau užsieniečių. Bet juk ir su esamu atvykusių sirgalių skaičiumi tai – daugiausiai užsieniečių pritraukęs renginys, kada nors vykęs Lietuvoje. Ypač jei vertinti ne vienadienius keliautojus iš Latvijos ar Lenkijos, o atvykusiuosius iš toliau, ilgesniam laikui, taigi ir palikusius Lietuvoje daugiau pinigų.

Apsilankęs keliose rungtynėse Panevėžyje, Vilniuje ir Kaune, fanų zonoje Šiauliuose mačiau pagrindinių sirgalių grupes. Net ir pralošus jų komandai laimingi graikai, tylūs ispanai, „Allez les Bleus“ šaukiantys prancūzai, vis greitesniu tempu pavadinimą „Slovenia“ skanduojantys šimtai slovėnų, už savo valstybės pinigus pagausėję makedonai, mojuojantys vėliavomis, kurias jiems uždraudė graikai. Ir, aišku, gruzinai, Vilniaus skverą priešais nacionalinę filharmoniją išdabinę savo vėliavomis bei pasirūpinę, kad ten skambėtų Kaukazo dainos.

Keli šimtai aistringiausių Slovėnijos sirgalių Vilniuje, Siemens arenoje

Pagrindiniai aistruoliai mūsų šalyje praleido po kelias savaites, nes tuos pačius veidus regėjau skirtinguose miestuose. Pačiose arenose ramesni sirgaliai būdavo pasklidę atokiau nuo aršiausiųjų, kai kurie mačus stebėdavo fanų zonose, tad tikslaus apsilankiusių užsieniečių skaičiaus, matyt, nesužinosime.

Į Lietuvą atvyko ir aukšti kai kurių šalių asmenys, pavyzdžiui Gruzijos prezidentas ir premjeras, Rusijos vicepremjeras ar Ispanijos princas. Mūsų šalyje vykusios varžybos per televiziją parodytos daugybėje šalių – ir ne vien Europoje. Jas aptarinėjo ir NBA klubų gerbėjai, kuriems dėl NBA lokauto tai vienintelė proga išvysti savo garbinamas žvaigždes, ir dėl krepšinio pamišę filipiniečiai.

Savaime suprantama, krepšinio, kaip ir kitų sporto šakų, populiarumas skirtinguose kraštuose skiriasi. Štai Jungtinėje Karalystėje jis menkas – bet ir iš ten atvykę keliasdešimt sirgalių aistringai sekė trumpą savo rinktinės pasirodymą ir džiaugėsi pirmosiomis jos pergalėmis tokio lygio varžybose, dalindamiesi tomis emocijomis bloge. Juk britų rinktinė suformuota tik 2005 m., tik tam, kad užimti šeimininkams skirtą vietą Londono olimpiados olimpiniame turnyre.

Kituose kraštuose, kaip Balkanuose, čempionatas sektas itin aistringai. Buvusios Jugoslavijos sporto forumuose bei portaluose diskusijos apie jį sulaukė gausybės temų ir komentarų. Na o mūsų pralaimėjimas Makedonijai šios šalies sostinėje Skopjėje į gatves išginė penkiasdešimt tūkstančių džiūgaujančių aistruolių.

Žmonės išgirdo Lietuvos vardą, transliacijos jį susiejo su gražiu reginiu ir moderniomis arenomis. Iš patirties žinau, kad jeigu užsienietis iš tolimesnių šalių žino Lietuvą, pirma asociacija jam dažniausiai būna krepšinis. Nepaisant kelių smulkių nesklandumų apie mūsų šalį gerus įspūdžius matyt išsivežė didžioji dalis apsilankiusiusiųjų, ypač buvę gražiausiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

Organizavimą gyrė ir FIBA vadovai. Priešingai nei užpernai Lenkijoje, arenoje elektra pas mus nebuvo dingusi. Priešingai nei Ispanijoje prieš keturis metus atakai skirtą laiką rodantys laikrodžiai nesugesdavo rungtynių metu. Būkime sau atlaidesni ir pasidžiaukime, kad bene pirmąsyk valstybės istorijoje surengėme gražų masinį tarptautinį renginį. Taip, tai ne Olimpiada – bet su mūsų gyventojų skaičiumi juk negalėtume tikėtis jos rengti.