Be emocijų

Bendrasis vidaus produktas yra visuma to, kas pagaminama, sukuriama ar kitaip įsigyjama šalyje, išreikšta pinigais (atsižvelgiant į vertę). Kuo didesnis BVP, vidutiniškai tenkantis vienam gyventojui – tuo turtingiau gyvena šalies žmonės. Šis ekonomikos matas dažnai laikomas ir gerovės matu.

Tačiau šiandien vis garsiau girdime – „BVP nėra tinkamas būdas apskaičiuoti gerovę”. BVP kritikai pateikia tokių argumentų: štai jeigu įvyksta karas ar katastrofa yra sunaikinama daug turto. Tuomet žmonės ilgainiui atstato tai, kas sugriauta. Tai kelia BVP (juk gaminamos statybinės medžiagos, statomi namai). Tačiau iš tikro juk net kai viskas bus atstatyta žmonės neturės daugiau, negyvens geriau, negu prieš karą ar stichinę nelaimę – todėl toks BVP kilimas nėra tas pats, kas BVP kilimas įprastiniu metu, kai jis reiškia, jog žmonės gali gyventi geriau.

Argumentas protingas. Bet kai išgirsti, kokios alternatyvos siūlomos – noras atsisakyti BVP kriterijaus praeina. Štai Butano karalius pasiūlė „Bendrosios nacionalinės laimės” indeksą. Į jį sudedami įvairūs tarpusavy nesusiję kriterijai, o rezultatas toks, kad Butanas – viena laimingiausių pasaulio šalių. Juk į bendrosios nacionalinės laimės indeksą įeina meditacijai skiriamas laikas, atsižvelgimas į karmą bei automobilių keliamo triukšmo nebuvimas (budistiniame Butane iš viso tėra 45 tūkstančiai mašinų).

Panašių bandymų – daugybė. Dauguma jų pasižymi tuo, jog atspindi tik jų kūrėjo nuomonę apie „gerovę”. Žaliajam atrodys, kad gerovei labai svarbi ekologija – o kitų politinių pažiūrų žmogus šito nesupras. Musulmonas, matyt, į savąjį „gerovės indeksą” įtrauktų ką nors panašaus į šalies gyventojų „moralinį padorumą”. Tuo tarpu dažnas vakarietis tą patį „moralinį padorumą” suprastų kaip „žmogaus teisių ribojimą”, ne didinantį, o tik mažinantį gerovę (pvz. veidą dengiančių moterų drabužių vilkėjimas). Net ir sutarus, kurie kriterijai svarbūs, būtų sunkiai įmanoma nuspręsti, kokią įtaką kiekvienas iš tų kriterijų turi daryti galutiniam indeksui. Tad ir visokių “gerovės indeksų” yra daugybė.

Nors ir toli gražu netobulas, BVP indeksas turi vieną svarbų pranašumą – jis yra vientisas, objektyvus. Tai – tiesiog visa ko piniginės vertės suma. Čia nebandoma keistomis formulėmis sudėti tarpusavyje nesudedamų dalykų, tokių kaip demokratijos kokybė, bylų skaičius teismuose ir automobilių keliamas triukšmas.

BVP nėra vienintelis dalykas, lemiantis gerovę – tai matas, kiek šalies žmonės išgali įsigyti ir įsigija naujų daiktų ir paslaugų. Kiek per tą laikotarpį žmonės ne savo noru netenka daiktų ir paslaugų jis neparodo. Išskyrus karų ar katastrofų laikotarpius, paprastai šios nesavanoriškos netektys būna mažesnės už įsigijimus – todėl bent jau materialinę gerovę BVP dažniausiai atspindi gerai. Aišku, materialinė gerovė – ne viskas; tačiau nematerialinės gerovės skaičiais neįvertinsime.

Tarptautinis teisingumo teismas 2010 m. liepą pripažino, kad Kosovo nepriklausomybė neprieštarauja tarptautinei teisei. Sprendimas nebuvo keistas. Tačiau keista, kaip jį bando išnaudoti Abchazijos nepriklausomybės šalininkai. Esą jei jau Kosovas nepriklausomas, tai turėtų būti ir Abchazija.

Tarp Kosovo ir Abchazijos yra vienas esminis skirtumas. Dabartiniai Kosovo gyventojai į šį kraštą atsikraustė taikiai. Taip, karo pabėgėliai iš dalies pakeitė gyventojų sudėtį. Tačiau ir prieš 1999 m. Kosovo karą regione tvirtą daugumą sudarė albanai (remiantis 1991 m. Jugoslavijos surašymu (tiesa, jo rezultatais albanai abejoja) – 81,6%, dabar – apie 90%).

Abchazijos situacija – kardinaliai priešinga. 1989 m., prieš Abchazijos karą, kurio metu Abchazija atskilo nuo Gruzijos, 45,7% teritorijos gyventojų sudarė gruzinai, ir tik 17,8% – abchazai. Karo metu dauguma gruzinų išvaryta, o Abchazijos gyventojų sumažėjo nuo 525 tūkstančių iki vos 200 tūkstančių. Dabar abchazų čia – 43,8%, o gruzinų – 21,3%.

Gyventojų trėmimai ar užimtų teritorijų kolonizavimas yra draudžiami tarptautinės teisės. Nenuostabu. Jeigu tai daryti būtų leista, tai tarptautinė teisė išvis netektų prasmės – visada būtų galima tiesiog išvaryti ar išžudyti užimtos šalies gyventojus, ir taip įteisinti okupaciją. Prie ko tai priveda matėme per Bosnijos karą (kurio šalys būtent trėmimais ir žudynėmis bandė „išvalyti” teritoriją), matome Palestinoje.

Niekas neginčijo, kad tarptautinė teisė numato tautų apsisprendimo teisę. Teisę tautai sukurti nepriklausomą valstybę – bent jau tada, kai tautai nesuteikiama autonomija ar kitoks ją tenkinantis sprendimas, kai vykdomos represijos.

Tačiau Kosovo nepriklausomybės priešininkai naudoja vieną keistą argumentą – esą albanai kartą jau pasinaudojo tautos apsisprendimo teise – turi nepriklausomą šalį Albaniją – tad neturi jokios teisės į kitą valstybę.

Šis argumentas keistas, nes daugybėje nepriklausomomis pastaraisiais dešimtmečiais tapusių šalių dominuoja tautybė, kurios žmonės jau ir seniau turėjo bent vieną savo valstybę. Nepriklausomomis tapo dešimtys arabų šalių, dvi malajų šalys (Malaizija ir Brunėjus). Dar daugiau nepriklausomomis tapo valstybių, kur jokia tautybė nesudaro daugumos – tai didžioji dalis Afrikos, Indija, Pakistanas, Indonezija…

Painiavos čia įneša žodis „tauta”. Vakaruose jis nėra vartojamas kaip „tautybė”, bet kaip tam tikra žmonių grupė, gyvenanti vienoje teritorijoje ir suvokianti save kaip tautą. Todėl indai, nigeriečiai ar egiptiečiai – tautos. Nors indai gali būti įvairių tautybių, o egiptiečių dauguma – arabai. Būtent ta tauta ir apsisprendžia – o ne tautybė.

Juk jeigu istorinės aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip ir Klaipėdos kraštas būtų tapęs nepriklausomu anksčiau nei Didžioji Lietuva – ar tai reikštų, kad visi likę lietuviai prarastų teisę į savo šalį? Jei taip būtų, šalims užgrobusioms daug teritorijų, būtų labai paprastas būdas šiuos užgrobimus „įteisinti”: paskelbti nepriklausomomis nedideles tam tikrų tautybių gyvenamas teritorijas, likusias jų žemes pasiliekant sau ir tuomet skelbiant, kad tos tautybės jau yra realizavusios savo teisę į tautos apsisprendimą. Panašiu keliu bandė eiti Pietų Afrika apartheido laikais, suteiktdama nepriklausomybę juodaodžių tautybių šalims – bantustanams. Tiksliau, tik dalims tų teritorijų, kuriose istoriškai gyveno atitinkamos juodaodžių tautos. Nepavyko – pasaulis to nepripažino. 1994 m. žlugus apartheidui bantustanai vėl tapo Pietų Afrikos dalimi.

Mūsų yra trys milijonai – pranešė Statistikos departamentas, baigęs gyventojų surašymą. Tiksliau – 3,053 milijono.

2001 m., kai gyventojai surašinėti pastarąjį kartą, mūsų buvo 3,484 milijono. Per 10 metų netekome 431 000 Lietuvos žmonių.

Kad gyventojų sumažėjo – nieko nestebina. Bet stebina kitas faktas. 1989 m., kai vyko užpraeitas surašymas, Lietuvoje gyveno 3,675 milijono . Tai yra, per 12 metų nuo 1989 m. iki 2001 m. gyventojų sumažėjo „tik” 191 000.

O juk šitas 1989 – 2001 m. periodas apėmė sunkiausius šiuolaikinei Lietuvai metus. Tai sovietų blokados, persiorientavimo prie kapitalizmo, kolūkių sunykimo, nežabojamos mafijos ir reketo laikai. Be to, būtent tada ir sumažėjo gimstamumas (dabar jis kaip tik ėmė kilti).

Iš karto po nepriklausomybės iš Lietuvos buvo ir daug „kultūrinių emigrantų”. Daugybė rusų išvyko į Rusiją, kur buvo jų šeimos ir giminės. 1989 m. rusai sudarė 9,4% Lietuvos žmonių, 2001 m. – jau tik 6,3%. Tūkstančiai žydų tada persikėlė į Izraelį. Etninių lietuvių tuo laikotarpiu sumažėjo tik 17 000.

Dabar situacija kitokia – dauguma emigrantų ekonominiai.

Tad kas pasikeitė per tą dešimtmetį, jeigu, objektyviai žiūrint, ekonominė situacija pagerėjo, nusikalstamumas sumažėjo? Vartus į užsienį – visomis prasmėmis – plačiai atvėrė 2004 m. stojimas į Europos Sąjungą. Tada sparčiai išaugo emigracijos tempai. Pamenu, optimistai tada sakė – girdi, ES padarys mus turtingesniais ir važiuoti svetur nebereikės. Tada jiems prieštaravau. Ir dabar matau, kad neklydau.

Gyvenimo lygis išties pakilo – tiesa, nežinau, kiek prie to prisidėjo ES (juk jis kilo ir iki 2004 m.). Bet ne vien ekonomikos lygis lemia žmonių laimę. Kaip jau rašiau, vidutinis lietuvis yra turtingesnis už 5 iš 6 pasaulio žmonių. Bet ar laimingesnis? Kaip yra nustatę ir psichologai, laimę smarkiai lemia savęs lyginimas su aplinkiniais. Tais, kuriuos dažnai matome. Įstoję į ES tapoma viena neturtingiausių jos dalių. Nuolat matome turtingesnes dalis: ten paprasta keliauti (paprasčiau, nei į skurdesnę už mus NVS), ten paprasta persikelti gyventi ir veikiausiai jau yra emigravę ne vieno iš mūsų giminės. Tad ir lyginame save su jomis, o ne su milijardais Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos žmonių. Tai, kad Lietuva viso pasaulio mąstu yra tarp turtingesnių šalių mums nublanksta prieš tą, kad su Vakarų Europa lyginant mes – skurdūs.

O juk ES esanti laisvė persikelti dirbti kitur padaro emigraciją tiesiog ranka pasiekiama. Tai nebėra sudėtingas sprendimas (kaip buvo tada, kai leidimą dirbti gauti reikėjo pasistengti ir visada žinojai, kad sumanius aplankyti tėvynę tai nebus pigu ir paprasta). ES persikelti iš Kauno į Londoną ne ką sunkiau nei iš Kauno į Vilnių. Bent jau jei moki anglų kalbą. Tad žmonės išvyksta pabandyti laimės svetur. Ir pabandę negrįžta.

Baisiausia, kad emigracija dar labiau smukdo pragyvenimo lygį tiems, kurie pasilieka. Suduoda smūgį vyresniems žmonėms, kuriems nebus kam uždirbti pensijų (pensijų sistema, kai jaunesni faktiškai moka jas senesniems, sukurta ir buvo veiksmingiausia, kol gyventojų skaičius augo). Analogiškai pakenkiama ir kitiems socialiai remtiniems žmonėms. Nukenčia vaikai, kuriuos išvykdami palieka jų tėvai. Taip jau yra, kad valstybės sektorius mažėjant gyventojų skaičiui atitinkamai nemažėja – ir todėl vieną valdininką ar biudžetininką išlaiko vis mažiau ir mažiau lietuvių. Jeigu emigraciją bandytume kompensuoti imigracija iš rytų – tai irgi sukels ekonominių problemų, juk imigrantų integracija – brangi ir, kaip rodo Vakarų Europos pavyzdžiai (masinės riaušės Prancūzijoje 2005 m., terorizmas Britanijoje ar tiesiog daug didesnis nusikalstamumas tarp imigrantų), ta integracija lieka ribota.

Manau, kad ilguoju laikotarpiu dėl stojimo į ES itin paspartėjus emigracijos padaryti nuostoliai tikrai nusvers ES projektų duodamas „injekcijas”. Ir, jeigu situacija iš esmės nepasikeis, sunaikins Lietuvos galimybes pavyti Europos Sąjungos vakarų šalis. Apie neekonominę emigracijos žalą čia net nekalbu.

Grįžtant prie sausų skaičių, Vilnius per dešimtmetį neteko 3 300 žmonių (0,61% – gali būti gerokai daugiau, jei naujieji duomenys pateikti su Grigiškėmis). Kaunas neteko 57 700 (15,23%). Klaipėda – 31 700 (16,42%). Šiauliai – 20 800 (15,53%). Panevėžys – 16 300 žmonių (13,6%).

Lietuva per tą patį laiką neteko 12,37% žmonių.

1989 m.-2001 m. netektis sudarė 5,2% ir jokiame didmiestyje neviršijo 9%.

Elektros energija šiandien gali būti gaminama daugybe būdų. Skiriasi ne vien skirtingų elektrinių eksploatavimo kaina ir galia, tačiau ir jų kenksmingumas aplinkai.

Labiausiai orą teršia kūrenamos šiluminės elektrinės. Jose elektra gaminama deginant kurą – anglis, dujas, orimulsiją ar kitokį. Šio kuro deginiai per kaminus paleidžiami į atmosferą. Uždarius Ignalinos AE didžiąją elektros dalį kaip tik gaminame Elektrėnų šiluminėje jėgainėje.

Atominė elektrinė

Nors dabar itin pliekiamos branduolinės (atominės) jėgainės jos aplinkos tiesiogiai neteršia. Panaudotas branduolinis kuras ilgai lieka radioaktyvus – tačiau jis užima gana mažą plotą. Didžiausias pavojus yra branduolinės nelaimės, kurių metu radiacija išsiveržia į išorę. Kita vertus, jos – retos ir tik po vieno Černobylio buvo padaryti esminiai nuostoliai. O kas suskaičiuos, kiek per šiuos dešimtmečius orą užteršė šiluminės elektrinės? Skirtingai nei branduolinės jėgainės, šiluminės teršia aplinką kasdien.

Tiek šiluminės, tiek branduolinės elektrinės gali kartu ir šildyti miestus – tokiu būdu nereikia papildomo šildymo šaltinio. Kai naudojamos abiem tikslais jos vadinamos kogeneracinėmis elektrinėmis.

Trijų tarpeklių elektrinė, Kinija

Trečias sprendimas yra hidroelektrinės. Patvenkiamos upės, ir iš marių plūstantis vanduo suka elektros turbinas. Taip yra Kauno HE. Iš vienos pusės tai – ekologiška, oras neteršiamas. Tačiau yra kitokia žala aplinkai: užliejami milžiniški žemės plotai, kaimai, miestai. Marių dugne atsiduria bei yra paplaunamos užterštos vietos. Netenkama natūralios gamtos, kultūros objektų. Itin daug diskusijų, sukėlė, pavyzdžiui, Trijų tarpeklių užtvankos Kinijoje statybos, kur užlieta ne viena dešimtis žymių kultūrinių objektų bei milijono žmonių gyvenamosios vietos. Be to, hidroelektrines verta statyti ne bet kur – tik kalnuotose vietovėse, kur yra sraunios upės, jas pavyksta statyti galingas. Galingą Paranos upę patvenkusios Itaipu jėgainės Brazilijoje galia 12000 MW, o štai Kauno hidroelektrinės – vos 100 MW ir ji patenkina tik kelis procentus Lietuvos elektros poreikio.

Kruonio HAE

Nuo tradicinių hidroelektrinių reikia skirti hidroakumuliacines jėgaines. Tokią turime Kruonyje, Kaišiadorių rajone. Hidroakumuliacinės elektrinės statomos greta vandens telkinio. Iš šio telkinio jos pumpuoja vandenį į kitą, dažnai dirbtinį, vandens telkinį, kuris yra aukščiau. Vėliau – leidžia vandenį atgal ir taip gamina elektrą. Vandens pumpavimui elektros reikia daugiau, negu jos pagaminama leidžiant vandenį atgal. Taigi, elektrinė iš tikro daugiau energijos suvartoja, nei pagamina. Tad gali kilti klausimas kam ji reikalinga? Iš tikro ji labai reikalinga, nes elektros suvartojimas šalyje paros metu nevienodas. Naktį jos suvartojama daug mažiau. O kitos elektrinės negali būti stabdomos – turi gaminti nuolat tiek pat elektros, nepriklausomai nuo poreikio. Taigi, hidroakumuliacinės elektrinės naktį nereikalingą elektrą panaudoja pumpavimui, o dieną vandenį leidžia atgal ir prigamina papildomos energijos. Tokiu būdu šalyje reikia mažiau elektrinių, taigi, ir mažiau teršiamas oras. Todėl hidroakumuliacinės elektrinės ekologiškai naudingos. Jos pačios oro neteršia, o užliejami plotai mažesni, nei hidroelektrinių, nes upės nepatvenkiamos.

Didžiausia pasaulio saulės jėgainė Ispanijoje

Pagaliau yra vėjo ir saulės jėgainės. Jos elektra verčia atitinkamai vėjo energiją bei saulės šviesą. Jos tikrai aplinkai nekenksmingos. Tik, deja, jos silpnos, todėl jų rekia itin daug. Natūralus aplinkos vaizdas keičiasi. Yra žmonių, kuriems daugybės tokių elektrinių vaizdas ir garsas itin trukdo – štai ir Lietuvoje daug skundų susilaukiama iš gyvenančių greta vėjo jėgainių. Be to, šios elektrinės yra brangios ir naudingiausios tik ten, kur yra didelis vėjas ar saulėtumas. Jokia šalis nepatenkina visų energijos poreikių vien iš šių šaltinių. Didžiausias pasaulyje vėjo jėgainių parkas Teksase (JAV) užima tokį plotą, kaip visas Vilnius, bet pagamina tik apie trečdalį tiek elektros (~700 MW), kiek Elektrėnų jėgainė (~1900 MW). Ir Lietuvoje vėjo jėgainių jau turime gana daug, tačiau jos pagamina tik mažą dalį visos Lietuvai reikalingos elektros. O saulės elektrinių galia dar mažesnė (galingiausia pasaulyje – 150 MW).

Vėjo elektrinės

Yra galimybių panaudoti elektros gamyboje ir bangų, potvynių bei šiltųjų požeminių vandenų energiją. Šios galimybės labai priklauso nuo vietos. Lietuvoje, kur Baltijos jūra beveik nepatvinsta, mažai banguoja, o vulkanų nėra, galimybės taip gaminti elektrą ribotos (tačiau silpną požeminių vandenų energiją gaminančią geoterminę jėgainę turime Klaipėdoje).

Būtent nuo šalyje esančių elektrinių kenksmingumo aplinkai priklauso ar tokie tradiciškai ekologiškais laikomi dalykai, kaip elektromobiliai, iš tikrųjų bus ekologiški. Jei elektrą gaminsime šiluminėse elektrinėse tai joks elektrinis prietaisas (įskaitant elektromobilius) nebus ekologiškas – juk elektrai pagaminti teks smarkiai užteršti aplinką.

Taigi, tobulos elektrinės nėra. Kokias naudoti labai priklauso ir nuo šalies geografinės padėties. Juk Brazilijoje su didžiuliais negyvenamais Amazonijos plotais bei srauniomis upėmis paprasta didžiąją elektros dalį pagaminti hidroelektrinėse, tačiau Lietuvoje šios patirties nepritaikysi.

Pažįstu žmonių, kurie mėgsta įvairiais blogais dalykais kaltinti farmacijos pramonę. Suprantama. Tokia jau mūsų psichologija, kad žmonės, kurių sprendimai lemia, kam mirti, o kam gyventi, ir dar uždirba nemenkus pinigus, pritraukia įtūžį.

Bet vieno dalyko aš visiškai nesuprantu. Dažnai tie, kas pliekia didžiuosius farmacininkus, teigiamai atsiliepia apie įvairią „alternatyvią mediciną”. Pavyzdžiui, homeopatiją. O juk iš tikro homeopatijos pramonė yra kur kas didesnis pinigų darymas „iš oro” negu farmacijos pramonė.

Tai kas gi yra ta homeopatiniai vaistai?

Homeopatija remiasi XVIII a. – XIX a. gyvenusio vokiečio Samiuelio Hanemano idėja, kad ligą reikia gydyti tuo, kas sveikam žmogui sukeltų į ją panašius simptomus (ši idėja nėra pagrįsta įrodymais). Aišku, išgėrus gryno ligos sukėlėjo būtų tik blogiau. Todėl reikia jį skiesti. Pripilti tiek vandens, kad medžiaga sudarytų tik 1% jo. Tada 99% tirpalo išpilti. Paskui vėl pripilti tiek vandens, kad buvęs tirpalas sudarytų tik 1% naujojo tirpalo. Ir šitaip skiesti daugybę kartų. Tiek daug, kad tuomet, kai padaromas homeopatinis preparatas jame iš esmės niekada nebūna nė vieno atomo tos medžiagos, kuri skiedžiama.

Bent jau tokia buvo pirminė Hanemano idėja. Homeopatijos pramonė netruko prieiti prie išganingos išvados: kam kas kartą sudėtingai nupylinėti preparatą paliekant tik 1% jo, jeigu galima išpilti jį visą? Esą išpylus visą skystį iš indo kaip tik maždaug 1% jo lieka nusėdęs ant sienelių. Šiems gamintojams homeopatinių preparatų rengimas dar supaprastėjo – jokio skiedimo nebėra, tik išpylimas ir pripylimas.

Kadangi homeopatiniuose preparatuose jokios veikliosios medžiagos nebūna, tai iš tikrųjų nesvarbu, kaip jie gaminami – nieko atsekti paskui neįmanoma.

Homeopatinių vaistų veiksmingumas nėra įrodytas. Kuomet didžiosios farmacinės įmonės leidžia šimtus milijonų tam, kad atliktų visus įstatymais privalomus bandymus, įrodytų,kad vaistai tikrai veiksmingi – tuo pačiu metu Europos Sąjungos direktyva 2001/83/EB atleidžia homeopatijos pramonę nuo viso šito.

Tai yra, homeopatinį „vaistą” gali gaminti bet kas ir bet kada – ir visiškai nereikia įrodinėti teiginių, kad šis preparatas ką nors gydo. Kadangi homeopatiniuose vaistuose nėra jokios veikliosios medžiagos, tai sunku net įrodyti, kad jis pagamintas taip, kaip sako gamintojas (skiedžiant).

Bet kurioje kitoje srityje, ką jau kalbėti apie įprastinius vaistus, nepagrįstas teigimas, kad vartojimas padeda išgyti, yra laikomas klaidinančia reklama. O homeopatiniai preparatai taip reklamuojami. Kadangi jokios veikliosios medžiagos vaistuose nėra tai būtent reklama (atvira, paslėpta ar netiesioginė) ir yra tas variklis, kuris skatina žmones tikėti, kad šie „vaistai” veiksmingi.

Likimo ironija – pliekdami farmacijos pramonę už tai, kad ši, reklamuodamasi bei gąsdindama ligomis, skatina pirkti vaistus ir tuos, kuriems jie nebūtini, žmonės paskui užkimba už kur kas paprastesnio kabliuko. Jie tiki ir giria tuos, kurių produktas iš viso yra ne kas kita, kaip gryna reklama.

Kai lietuviai pasiekia svarbias pergales sporte, ne vieną užklumpa džiaugsminga mintis: „Dabar apie Lietuvą išgirs visi”.

Sportininkai – patys tikriausi Lietuvos ambasadoriai. Keliaujant užsienyje paminėjus Lietuvos pavadinimą jeigu žmogus ką nors apie mūsų šalį žino neretai pirmiausiai pamini būtent sportininkus.

Populiariausia sporto šaka, kurioje Lietuvos sportininkai daug pasiekę yra, be abejo, krepšinis. Iš patirties sakau, kad Lietuvą daug dažniau žino eiliniai žmonės šalyse, kuriose krepšiniu domimasi, negu tose, kuriose šis sportas nepopuliarus. O su Lietuva jiems dažnai asocijuojasi pavardės – „Sabonis”, „Jasikevičius”.

Kiti Lietuvos sportininkai, net ir dažnai linksniuojami mūsų televizijoje, mažai žinomi. Nieko keista – kai kurie jų pasauliniu mąstu savo sporto šakose tėra vidutiniokai (pvz. Lietuvos futbolininkai ar tenisininkai), o kiti atstovauja nepopuliarioms sporto šakoms. Nors daug kas žino, kad turime treko dviračių, maratono čempionę ar „stipriausią pasaulio žmogų”, kiek iš jūsų galėtumėte išvardyti, tarkime, įvairių plaukimo rūšių Europos ir pasaulio čempionus, geriausius dešimtkovininkus bei BMX dviračių lyderius? Lygiai taip ir mūsų čempionus užsieniečiai mažai žino.

Kas kita – tokios sporto šakos, kaip krepšinis ar futbolas, kuriomis domisi milijonai, jeigu ne milijardai, ir geriausi pasaulio žaidėjai plačiau žinomi.

Futbolas – turbūt plačiausiai žinoma sporto šaka šiuo metu, ir todėl žymiausi pasaulio futbolininkai žinomi didesniame šalių skaičiuje, nei krepšininkai, tenisininkai ar regbininkai. Vis girdžiu minčių „Va, jei Lietuvoje populiariausia sporto šaka būtų futbolas, Lietuva būtų daug žinomesnė”.

Taip sakantieji kažkodėl mano, kad jeigu Lietuvoje populiaresnis būtų futbolas, tai jį ir žaistume taip, kaip dabar krepšinį. Tačiau taip nėra. Kadangi futbolas itin populiarus didesniame šalių skaičiuje, ir konkurencija čia rimtesnė.

Krepšynyje turime ir svarbų pranašumą – lietuviai yra pagal ūgį viena aukščiausių pasaulio tautų. Todėl tarp lietuvių kur kas didesnis procentas fiziškai tinka krepšiniui, negu, tarkim, tarp kinų ar pietų europiečių. Tokio pranašumo neturėtume futbole ar kitoje komandinėje sporto šakoje – būtume tik eilinė 3 milijonus žmonių turinti šalis.

Pažiūrėjus tokio dydžio šalių rezultatus pasauliniame futbole matosi, kad jų pasiekimai (nekalbu apie pavienius proveržius, bet bendra tendenciją) – menki. Net tokios šalys kaip Škotija, kur futbolas – neabejotinas sporto karalius – tik kartais tepatenka į Europos ar Pasaulio čempionatus. Taip, Urugvajus yra tapęs pasaulio čempionu, tačiau tai buvo kiti laikai – tuomet futbolas buvo mažiau populiarus, nei krepšinis dabar, jis dar nebuvo užkariavęs milžiniškų Artimųjų rytų, Afrikos plotų.

Turėti pasaulinio ar bent europinio lygio futbolo klubus irgi brangesnis malonumas, nei krepšinio klubus. Lietuva, aišku, finansinėmis galimybėmis niekaip neprilygtų vakarų Europos klubams ar net didžiosioms rytų šalims, tokioms kaip Ukraina ir Rusija.

Taigi, jei futbolas būtų populiariausias Lietuvos sportas – Lietuva futbole būtų geriausiu atveju nebloga vidutiniokė. Klausimas, ar tai geriau garsintų Lietuvą, negu vienos pasaulio krepšinio lyderių vardas.