Be emocijų

Filipinų krepšinio asociacijos varžybos Araneta Coliseum (15 tūkst. vietų) arenoje Maniloje.

Kai tik vyksta koks didelis krepšinio čempionatas, sportu besidomintieji pasidalija į kelias stovyklas. Vieni džiaugiasi rezultatais, kiti – peikia žaidėjus ir trenerius. Yra ir trečia žmonių grupė – jie stengiasi sumenkinti Lietuvos pasiekimus krepšinyje, nes esą krepšinis pasaulyje nepopuliarus, „žaidžiamas vien Lietuvoje” ir pan.

Tai – nestiesa. Krepšinis yra viena 6 komandinių sporto šakų, kiekviena kurių yra mėgstamiausia daugiau nei vienoje šalyje ir yra populiarios ištisuose šimtamilijoniniuose pasaulio regionuose. Kitos penkios tokios šakos – futbolas, kriketas, beisbolas, regbis bei ledo ritulys. Likusios komandinės sporto šakos arba žaidžiamos tik keliose šalyse (pvz. amerikietiškas futbolas), arba žaidžiamos daug kur, tačiau niekur nėra pačios populiariausios (pvz. tinklinis).

Lietuvoje nežaidžiamas kriketas – tačiau per milijardą gyventojų turinčioje Indijoje, Pakistane, Bangladeše kriketas prilygsta „antrajai religijai”, populiarus jis ir Pietų Afrikoje, Australijoje, Britanijoje… Lygiai taip ir krepšinio atveju yra vietų, kur jis labai populiarus ir yra tokių, kur jis nepopuliarus. Nepopuliarus krepšinis, pavyzdžiui, šiaurės Europoje, Didžiojoje Britanijoje. Deja, daug Lietuvoje prieinamų palydovinių televizijų (pvz. „BBC”) yra kaip tik iš šio regiono – iš čia kyla mitas, esą krepšinio čempionatų rezultatų „nepraneša jokia pasaulinė žiniasklaida”.

Stipriausias krepšinio palaikymas – JAV, Kinijoje, Filipinuose, Pietų Europoje, Pabaltijo šalyse. Štai kinų gyvenamame Singapūre net piratinių diskų lentynos nusėtos mėgėjiškais įrašais – „Jao Mingo tritaškiai”, „Jao Mingo dėjimai”… Per 100 mln. gyventojų turinčiuose Filipinuose krepšinis tvirtai pirmauja tarp sporto šakų (ši šalis net nedalyvavo atrankoje į pasaulio futbolo čempionatą). JAV krepšinis užpildo per dvidešimt tūkstančių vietų turinčias arenas. Mėgstamas jis ir Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje, buvusioje Jugoslavijoje, Estijoje, Izraelyje, Libane, Puerto Rike ir kitur.

Iš viso FIBA narės yra 213 federacijų. Tai net daugiau, negu FIFA (FIFA narės yra 208 federacijos) ir gerokai daugiau, nei kitose komandinio sporto organizacijose.

Dėl teisės dalyvauti 2010 m. pasaulio krepšinio čempionate rungėsi 106 šalys – tai gerokai mažiau, negu dėl dalyvavimo pasaulio futbolo čempionate (204 šalys), tačiau daugiau, nei bandė patekti į kitų pagrindinių sporto šakų (regbio, kriketo) čempionatus ir daugiau, nei iš viso pasaulyje yra ledo ritulio rinktinių.

Taigi, nors futbolas šiuo metu populiariausia pasaulyje sporto šaka, sakyti, kad krepšinis – nepopuliarus, reikštų teigti, kad jokia kita sporto šaka, išskyrus futbolą, nėra populiari.

2010 m. spalio 3 d.. Kai antiglobalistai protestuoja prieš globalizaciją, savo taikiniu dažnai pasirenka McDonald’s restoranus. Ši įmonė, kartu su keliomis kitomis, tapo globalizacijos simboliu. Tačiau ar pelnytai? Ar tikrai būtent ji labiausiai atspindi kultūrinį ir ekonominį pasaulio supanašėjimą?

Nemanau.

Man didžiausias globalizacijos simbolis – futbolas. Sporto šaka, gimusi Anglijoje, ir kartu su kolonistais bei prekybininkais per XX a. pasiekusi visus pasaulio kampelius. Nukonkuravusi tradicines kupranugarių lenktynes arabų kraštuose, privertusi pamiršti lotynų amerikiečius savąsias sporto šakas, nūnai atėjusi net į lankininkų sostinę Butaną, kuriame pirmoji televizija atsidarė vos prieš 5 metus. Net 204 šalys siekė teisės dalyvauti 2010 m. pasaulio futbolo čempionate (McDonald’s veikia tik maždaug perpus tiek šalių).

McDonald’s nesunaikina vietinių virtuvių. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris kasdien valgytų vien tokį maistą. Be to, valgymui skiriame tik mažą dalį dienos. Greitas maistas – daugiausiai papildomas pasirinkimas, bet ne nauja kultūrinė tradicija.

Sporto šaka – kas kita. Futbolo gerbėjai jam skiria daug kartų daugiau laiko, negu McDonald’s maisto mėgėjai – Big Mac’ų valgymui. Futbolas tai ir žaidimas su draugais laisvalaikiu pievelėje, ir mačų stebėjimas per televiziją, ir gyvas palaikymas stadione, ir sporto žinių sekimas, straipsnių apie rungtynes skaitymas, ir diskusijos gyvenime ar ginčai interneto forumuose, ir kompiuteriniai žaidimai… Ištisas gyvenimo būdas.

Kokia gi kita tarptautinė organizacija – nesvarbu viešoji ar privati – čia galėtų nukonkuruoti FIFA?

2010 m. liepos 10 d.. Užklydęs į programuotojų forumą ir įdėjęs tam tikrus tekstus dažnai susilaukiu kritikos, kad programuodamas naudoju lietuviškus simbolius. Kiti kompiuterių specialistai pataria jų nenaudoti net ir diskų ar katalogų pavadinimams, gal net ir failų pavadinimams. Esą kils problemų.

Prieš 15 metų, kuomet Unikodas tebuvo graži vizija, o visi naudojo ASCII ir panašias koduotes, tai buvo tiesa. DOS laikais net ir norėdamas negalėjai failo įvardyti lietuviškomis raidėmis. Bet ilgainiui daug kas keitėsi. Dabar Unikodas apima vis daugiau ir daugiau rašto sistemų – tokių, apie kurias mažai kas ir girdėjęs yra. Lietuviškomis (o ir kiniškomis, rusiškomis) raidėmis galima įvardyti ir domenų vardus.

Ar tikrai dar pavojinga lietuviškas raides naudoti programavime ir pan.? Iš inercijos ilgą laiką jų nevartojau, bet dabar dažnai vartoju. Su problemomis kol kas nesusidūriau. O kaip jūs? Ar vartojate lietuviškas raides įvardyti katalogams, failams, kintamiesiems? Ar esate susidūrę su problemomis? Kokiose situacijose?

P.S. esu patyręs vieną problemą dėl lietuviškų raidžių. Keista, tačiau tai buvo taikomoji programa Nero. „Nero Cover Designer” niekaip nenorėjo atidaryti failo, įrašyto į katalogą, kurio pavadinimas turėjo raidę „š”. Buvo gana netikėta, tačiau tai kol kas – pavienis atvejis.

"Lietuva" uždaryta, bet geras kinas Vilniuje liko.

2010 m. birželio 29 d.. 2002 metais uždarytas didžiausias Vilniaus kino teatras „Lietuva”. Gerai įsiminė akcija „Išsaugokime „Lietuvą””, kurios šalininkai visaip stengėsi uždrausti griauti kino teatro pastatą. Buvo teismai, buvo parašų rinkimai, buvo net inscenizuotas „Monopolis” ant šaligatvio, kuriame pardavinėta Gedimino pilis.

Prisipažinsiu – niekada nesupratau šitos akcijos. Ir dabar, po 8 metų, matau, kad nesupratau ne be reikalo.

„Išsaugokime „Lietuvą”” aktyvistai sakė, jog kovoja už neholivudinį kiną. Dabar Vilniuje yra net du tokio kino teatrai – „Skalvija” ir „Pasaka”. Net keturios salės, kurios dažnai pilnos. Kinas juk niekaip nesusijęs su konkrečiu pastatu. Jį galima rodyti visur, kur yra tam įranga ir salė.

Beje, nebuvo „Lietuva” nekomercinio kino šventovė. Ten dažnai rodyti tie patys holivudiniai filmai, kurie ką tik būdavo baigti rodyti kituose kinuose.

Nekomercinio kino šventovės reputaciją „Lietuvai” turbūt labiausiai sukūrė festivalis „Kino pavasaris”. Jis, beje, visada pritraukdavo daugybę žmonių ir buvo komerciškai sėkmingas. Ir jis, aišku, pergyveno „Lietuvą”, ir dabar vyksta net trijuose kino teatruose. Ir jį aplankyti dabar daug patogiau. „Lietuvos” dvi salės, kurių vienoje – 88 vietos, o kitoje – beveik 1000, festivaliui niekaip netiko. Viena buvo per maža (nuolat trūkdavo bilietų), kita – labai retai užpildoma. Trūkstant salių daugybė festivalio filmų būdavo rodomi darbo metu, dieną. Dabar festivalio laikas patogesnis.

Kino teatro pastatas tebestovi – kaip vaiduoklis Vilniaus širdyje. Kaip viename interviu pakomentavo legendinis architektas A. Nasvytis, jis irgi šios akcijos nesupranta. Kam saugoti tą pilką sovietinio funkcionalizmo stiliaus pastatą, niekaip nederantį prie senamiesčio?

2010 m. birželio 4 d.. Lietuvos žiniasklaidoje tapo įprasta teigti, o ir žmonių tarpe tokia nuomonė tapo populiari, kad su Rusija reikia sutarti kuo geriau. Tokia užsienio politika dažnai įvardijama kaip „pragmatiška” – t.y. pagrįsta nauda, o ne principais.

Suprantama: kiekviena šalis turėtų stengtis palaikyti gerus santykius su kaimynais. Maža to, Lietuvos verslininkai turi Rusijoje ir ekonominių interesų – tad iš gerų santykių turėtų būti ir ekonominės naudos.

Tačiau dažniausiai pamirštama tinkamai įvertinti gerų santykių su Rusija kainą. Ne vien politinę, bet ir ekonominę kainą. Su daugeliu šalių palaikyti gerus santykius kainuoja sąlyginai mažai. Todėl geriau neįsigilinus atrodo, kad ir gerų santykių su Rusija palaikymui pakaktų atsitraukti esminėse užsienio politikos kryptyse. Nebereikalauti (arba gal tik garsiai neminėti) atlyginimo už okupacijos žalą, pamiršti Medininkų žudynių veikėjus. Tai yra atsisakyti savo principų. Atrodo, tada greitai baigtųsi visi nesusipratimai pasieniuose, vėl pradėtų tekėti naftotiekiu į Mažeikius rusiška nafta, gal net atpigtų dujos. Tai yra, gautume ekonominę naudą. Jeigu iš tiesų taip būtų, būtų suprantamas sąvokos „pragmatiška užsienio politika” vartojimas.

Deja, kaip rodo Rusijos užsienio politikos veiksmai artimajame užsienyje (t.y. buvusioje TSRS) pastarąjį dešimtmetį, ne viskas taip paprasta. Mat Rusijos strategijoje nėra ilgalaikės draugystės su kuria nors artimojo užsienio šalimi. Kuriai nors šaliai pasielgus priešingai Rusijos norams, Rusija imasi atsakomųjų priemonių. Ir tuo metu Rusija nebekreipia dėmesio į prieš tai buvusius santykius – atsakomųjų priemonių bus imtasi ir prieš tuos, kurie ilgą laiką dirbo gerų santykių labui (atsisakydami ambicijų), ir prieš tuos, kurie to nedarė.

Palyginkime Rusijos santykius su konkrečiomis artimojo užsienio valstybėmis. Tradiciškai daugiausiai dėl ko pykti Rusija turi ant Latvijos. Ši šalis automatiškai nesuteikė pilietybės rusakalbiams (ne visi Latvijos rusai ją turi ir dabar), ilgai nepripažino Abrenės srities prijungimo prie Rusijos. Estija irgi ne visiems rusakalbiams davė pilietybę, o Lietuva ją davė visiems norintiems.Priešingai nei Baltijos šalys, Ukraina ir (ypač) Baltarusija tvirtai liko Rusijos sąjungininkėmis. Ukrainoje bazuojamas Rusijos Juodosios jūros laivynas. Baltarusija, ilgą laiką glaudžiausia Rusijos sąjungininkė, panaikino pasienio kontrolę su Rusija. Baltarusija nevadina sovietų valdžios okupacija (kaip ir dauguma ukrainiečių), o nepriklausomybės momentu laiko momentą, kai nepriklausomybę pripažino Rusija. Visa, ką čia įvardijau, yra atskiri pavyzdžiai, tačiau ir bendrai paėmus šitų penkių šalių ilgalaikė laikysena Rusijos atžvilgiu maždaug panašiai skiriasi nuo griežčiausios iki švelniausios.

O dabar pažiūrėkime, ką šitos šalys gauna iš Rusijos. Atrodytų, Rusija turėtų nuolat spausti Latviją ir Estiją dėl rusakalbių padėties ir, savo ruožtu, palankiau traktuoti Lietuvą. Bet taip nėra. Nors negavusių pilietybės rusakalbių padėtis Latvijoje ir Estijoje liko, kokia buvo – šis reikalais, kadaise ypač eskaluotas, pasitraukė iš didžiausių Rusijos užsienio politikos prioritetų.

Ne ką geriau ir Rusijos sąjungininkėms Baltarusijai ar Ukrainai. Baltarusija nesudaro jokių kliūčių Rusijos tranzitui į Kaliningradą. Nereikalauja jokios okupacijos žalos ir nedaro viso to, kuo neįtinka Rusijai Baltijos šalys. Tačiau štai Baltarusija atsisakė pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Netrukus Baltarusijai pabrango rusiškos dujos – iki panašios kainos, kokią moka ir Rusijos sąjungininke niekada nebuvusi Lietuva. Nesvarbu, kad Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybės, be Rusijos, nepripažino nė viena Europos šalis. Iš sąjungininkų ir tikimasi daugiau, o neįvykdžius to, ko tikimasi, jau neatsižvelgiama į ilgalaikius gerus santykius.

Panaši situacija buvo su spaudimu Baltarusijai, kad ši parduotų savo dujotiekius Rusijai.

Taigi, Rusijos užsienio politikoje kur kas svarbesni momentiniai įvykiai, negu ilgalaikės tendencijos. Jeigu artimojo užsienio valstybė nepadaro to, ko iš jos tikisi Rusija, sulaukia atsako. O tikimasi daugiau iš tų valstybių, kurios anksčiau įvykdydavo daugiau to, ko Rusija tikisi.

Gana aiškiai Rusijos poziciją iliustruoja jos vicepremjero V. Zubkovo elgesys pastarosiomis dienomis Vilniuje vykusiame Baltijos jūros šalių viršūnių susitikime. Seimui priėmus rezoliuciją, remiančią Gruzijos teritorinį vientisumą, jis labai aiškiai rodė savo nepasitenkinimą, tai sakė kalbose, mažai bendravo su Lietuvos lyderiais. Ir visa tai nepaisant D. Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpiu akivaizdžiai labiau Rusiją palaikančios užsienio politikos. Vienas didelės teisinės reikšmės neturintis Seimo aktas, tik konstatavęs tai, ką pripažįsta beveik visos pasaulio valstybės (išskyrus Rusiją, Venesuelą, Nikaragvą ir Nauru), staiga nubraukė daugybę kartų, kai Lietuva elgėsi taip, kaip norėjo Rusija. Tame tarpe ir šaldė santykius su Gruzija nesiųsdama aukščiausio lygio atstovų į Gruzijos šventes bei nekviesdama Gruzijos prezidento M. Sakašvilio į nepriklausomybės paminėjimą.

Šiuo atžvilgiu Rusijos užsienio politika skiriasi nuo, pavyzdžiui, JAV užsienio politikos. JAV užsienio politika pastovi, sąjungininkai ir priešai ilgalaikiai. Sąjungininkams gali būti pareikšta kritika, gali būti atsidėkojama vizitais. Bet joks vienkartinis įvykis – pavyzdžiui, karių atšaukimas iš Irako ar Afganistano – draugiškų santykių nepakeičia, ekonominio atsako neiššaukia. Sunku būtų įsivaizduoti, kad JAV gerus santykius su Izraeliu iškeistų į santykius su Iranu.

Panašios ilgalaikės užsienio politikos laikosi ir dauguma vakarų valstybių. Tuo tarpu Rusijos užsienio politika kitokia – pagrindinis priešas ir pagrindiniai sąjungininkai greitai keičiasi, priklausomai nuo aplinkybių tuo konkrečiu momentu. Didžiausiu priešu skirtingais praėjusio dešimtmečio momentais pabuvo ir Estija (kai perkėlė bronzinio kario paminklą), Gruzija, Latvija ar Lietuva (kai įvedė reikalavimą gauti leidimą važiuojant per Lietuvą į Kaliningradą).

Todėl, mano supratimu, tokios užsienio politikos, kai atsisakoma principinių nuostatų ir tikimasi už tai gauti gerus santykius su Rusija, pragmatiška tikrai negalima vadinti. Jei dabar atsisakyti tų principinių nuostatų nieko nekainuoja, tai ateinantys Rusijos reikalavimai, kaip rodo Ukrainos ar Baltarusijos pavyzdžiai, jau gali būti susiję su kaštais (ir piniginiais). O pasitraukti bus vis sunkiau ir sunkiau. Didelis ryšys tarp dviejų šalių ekonomikų reiškia, kad to ryšio nutrūkimo atveju nuostoliai būtų dideli – ypač mažesniajai šaliai.

Jokiu būdu nesu nusiteikęs prieš gerus santykius su kaimyninėmis šalimis. Tačiau tokius santykius galima užmegzti tik tada, kai ir tos kaimyninės šalys į tave žiūri kaip į partnerį. Vokietija ir Lenkija yra dvi netolimos valstybės, nuo kurių Lietuva praeityje yra nukentėjusi – tačiau jos pasikeitė. Atsisakė imperializmo bei bandymų manipuliuoti kitomis šalimis tokiais būdais, kokiais tai darė tarpukariu.

Viliuosi, kad ateis laikas, kai pasikeis ir Rusija, ir bus galima tikėtis abiems pusėms naudingos ilgalaikės partnerystės – kokią Lietuva turi su jau minėtomis Lenkija ir Vokietija. Dabar, deja, tai dar neįmanoma.

2010 m. balandžio 20 d.. Europoje lėktuvai pamažu vėl pradeda skraidyti. Beprecedentis skrydžių sustabdymas atrodo ateina į pabaigą – nors ugnikalnis Islandijoje kelias pastarąsias dienas dar spjaudėsi. Nuostoliai milžiniški – aviakompanijoms, turizmo pramonei, svetimuose kraštuose įstrigusiems žmonėms.

Ištuštėjęs Londono Getviko oro uostas

Jau pasigirsta viso šio įvykio lyginimų su kiaulių gripu. Vadinimu nereikalinga panika.

Kuo remiantis teigiama, kad pelenai žalingi lėktuvų varikliams? Buvo keli incidentai – tiesa, ne tragiški. Štai 1982 m. British Airways lėktuvui Boeing 747 Indonezijoje įskrius į vulkaninius pelenus užgeso visi varikliai (nuskridus toliau vėl įsijungė). Tačiau remiantis tokiais pavieniais faktais negalima nieko  įrodyti – gal pelenai kenkia tik tam tikriems varikliams (pavyzdžiui, tik turboreaktyviniams), esant tam tikrai koncentracijai, tam tikrai traukai. Neaišku ir kokia to tikimybė.

Įdomu pastebėti, kad pastarosiomis dienomis oro erdvė Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainioje uždaryta nebuvo, skrydžiai buvo masiškai vykdomi. Ir iš/į Kaliningradą, kuris juk dar arčiau vulkano, nei Lietuva. Kirsdavo jie ir Lietuvos oro erdvę dideliame aukštyje. Nieko neatsitiko. Akivaizdu, kad jeigu vulkaniniai pelenai ir padidina riziką, tai mažai. Žalos nepatyrė ir vakarų Europoje pastaruoju metu bandomuosius skrydžius atlikusių aviakompanijų lėktuvai.

Vulkanas, keliantis problemas

O aviacijoje rizkingų veiksnių ir šiaip yra. Lietus, rūkas, skersinis vėjas leidžiantis – taip, jeigu oro sąlygos bus labai blogos, lėktuvas nesileis. Tačiau ir mažesnis oro pablogėjimas gali sąlygoti aviakatastrofą. Ta pati piloto klaida, tas pats lėktuvo gedimas esant geroms oro sąlygoms gali nieko blogo nelemti, blogesnėms – privesti prie nelaimės. Bet dėl to niekas nedraudžia leistis esant ne idealioms oro sąlygoms. Juk jeigu draustų, pakilęs retai kada žinotum, kur nusileisi.

Ir visgi – komercinė aviacija yra saugiausias būdas keliauti. Ir keli papildomi avariniai nusileidimai to pakeisti negali. Gal kai kam atrodo šventvagiška kalbėti apie kompromisus su saugumu, bet jų daugybė yra padaryta visose srityse. Keliauti be rizikos neįmanoma, bet žmonės namie nesėdi. Kas kartą keliaudami automobiliu einame į didesnius kompromisus su savo saugumu negu sėsdami į keleivinį lėktuvą blogomis oro sąlygomis.

Tai kodėl buvo nutraukti skrydžiai? Manau susidėjo daug detalių. Niekas nenori rizikuoti. Ir ne tik apie pelenus čia kalbu. Šiuo metu net jeigu įvyktų su pelenais nesusijusi nelaimė, bent pradžioje žiniasklaida, kas be ko, kaltintų aviakompaniją ar valdžią. Nes nusprendė leisti skraidyti tokiu metu, kai kiti neskraidė. Galimas dalykas, tokiu atveju nuo išmokos mokėjimo bandytų išsisukti ir draudimo kompanijos, atsirastų norinčių prisiteisti dideles sumas pinigų. Tad nėra gerai būti vieninteliai aviakompanijai, kuri skraido, arba vienintelei šaliai, neribojančiai skrydžių. Todėl nutraukus skrydžius vieniems, sekti pavymui ėmė ir kiti. Pradžioje gal buvo tikėtasi, kad viskas baigsis daug greičiau – pavyzdžiui, per dieną, kaip eilinis rūkas – bet vlukanas vis spjaudė ir spjaudė pelenus.