Idėjos

Šis straipsnis parašytas kartu su projektu “Gabalėliai Lietuvos” apie lietuvių paveldą užsienyje.

Pagalvojus apie lietuvių istoriją, turbūt pirmiausia į galvą šauna, kad jos reikėtų ieškoti Lietuvoje. Gal dar – Baltarusijoje, Lenkijoje, Karaliaučiuje. Bet įspūdingo lietuvių palikimo yra ir labai toli, Amerikoje.

Būtent į Ameriką jau nuo XIX a. masiškai traukė lietuviai. Pradžioje bėgo nuo carinės priespaudos, paskui tiesiog užsidirbti, galiausiai – nuo sovietinių represijų. Emigravo šimtai tūkstančių. Kaip ir Lietuvos kaimuose bei miesteliuose anais laikais, Amerikoje jie statė savo bažnyčias. Dalis šių šventovių – architektūriškai įspūdingos, neogotikinės ar neobarokinės. Jos glaudžiai susijusios su lietuvių kultūra: pilnos vyčių ir trispalvių, dešimtmečiais puoštos lietuvių dailininkų, kartais net jų pavadinimai atmena senąją tėvynę – „Vilniaus mergelės”, „Šiluvos mergelės”, „Šv. Kazimiero”. Daugybę metų jos – lietuvių bendruomenių susirinkimo vietos, kur lietuvių kalba laikomose mišiose tebedalyvauja kartais lietuviškų pavardžių nebeturintys emigrantų palikuonys.

Deja, apie 2006 m. prasidėjo šių bažnyčių naikinimas, daromas JAV vyskupijų iniciatyva. Priešingai nei pas mus, kur katalikai verčiau laiko bažnyčias apleistas ir niekada jų neparduoda, Amerikoje bažnyčia – tik pastatas. Todėl strategiškai nesvarbios parapijos naikinamos, bažnyčios – griaunamos, žemės sklypai – parduodami. Dažnai prisidengiama nesurenkamomis lėšomis, tačiau uždarytosios lietuvių parapijos teigia pinigus savoms reikmėms surinkdavusios, o ir kunigų trūkumu nesiskųsdavusios. Be to, Amerikos lietuviai teigia, kad kitataučiai bažnyčių hierarchai žlugdo jų parapijas, proteguodami kai kurias ne tokias gausias savo tautiečių (paprastai – airių) bendruomenes.

Viena gražiausių lietuvių bažnyčia buvo nedideliame Šenandojos (Shenandoah) miestelyje Pensilvanijoje. Jos būta ir seniausios – vietos lietuviai ją surentė 1891 m., kuomet naujų bažnyčių statybos Lietuvoje buvo draudžiamos caro valdžios. Miestelis tada net pravardžiuotas „Amerikos Vilniumi”. Sunku patikėti, kad nedidelis skaičius neturtingų imigrantų gebėjo savomis rankomis pastatyti tokį pastatą. Nepaisant bendruomenės protestų, neogotikinė šventovė 2006 m. uždaryta, 2009 m. teismas leido ją griauti neatsižvelgdamas į tai, kad ji įrašyta į valstijos architektūros paminklų sąrašą. Čia užfiksuoti griovimo darbai. Čia – vienos paskutinių bažnyčioje laikytų mišių (beje, dalyvių nemažai: apie 1000 iš 7000 Šendanojos gyventojų – lietuviai; tai lietuviškiausia Amerikos žemyno gyvenvietė tarp turinčiųjų bent 2000 gyv.). Čia JAV žinių pranešimas, kad griaudamas šią bažnyčią žuvo darbininkas.
Žvelgiant į Litua.com ir panašiose svetainėse esančius lietuviškų parapijų sąrašus, sudarytus dar visai neseniai, su surašytais mišių laikais, ir vedant jų pavadinimus į Google, vis iššoka puslapiai „Uždaryta”, „Bendruomenė protestuoja prieš uždarymą”, „Arkivyskupas siūlo naikinti parapiją” ir panašūs.

Ilgiausias konfliktas vyko dėl Vilniaus mergelės parapijos Manhetene, Niujorke. 1910 m. statyta, 2007 m. paslapčia užrakinta bažnyčia ten stovi ant itin brangios žemės, tad būtų griaunama. Priešingai nei Šenandojoje, ji nėra itin įspūdiga, tačiau lietuviams svarbi. Tai – ir paskutinė taip pavadinta bažnyčia JAV. 2011 m. gruodį Niujorko valstijos teismas leido griauti bažnyčią.

2006 m. uždaryta Klivlendo Šv. Jurgio bažnyčia (1920 m.). Jos perspektyvos gal kiek geresnės, mat ją nusipirko vietos ūkininkai, šventoriuje statysiantys šiltnamius. Paties pastato visiškai sunaikinti jie nežada. Buvusi parapija prijungta prie paskutinės Klivlede likusios lietuvių parapijos, kuri renkasi jau ne istoriniame, bet naujame pastate.

Panašus likimas laukia ir kitos panašios bažnyčios – Šv. Antano Detroite. Čia tebelaikomos mišios (vien lietuviškai), bet 2013 m. planuojama ją prijungti prie paskutinės regione lietuvių parapijos, esančios Detroito priemiesčiuose.

Liūdnesnė padėtis mažesniuose miesteliuose, kaip minėta Šenandoja. 2009 m. uždaryta ir Broktono (Masačiūsetsas) Šv. Kazimiero bažnyčia (įsteigta 1898 m.), tiesa, ji liks naudojama religijai, tik nebe lietuvių ir nebe katalikų – ją nupirko anglikonai. Neogotikinę Amsterdamo (Niujorko valstija) lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčią (1908 m.), XX a. vis gelbėtą nuo uždarymo, XXI a. galiausiai perpirko budistai, pavertę ją Penkių Budų šventove. 2011 m. afroamerikiečiams charizmininkams parduota didinga Šv. Kazimiero bažnyčia Vorcesteryje, Masačiūsetse (statyta 1903 m.), jos gynėjai ir buvę lankytojai iki šiol turi informatyvią interneto svetainę. Šiuose miestuose lietuviškų parapijų jau nebeliko. Nors eksterjeras perleidus bažnyčias kitoms religijoms lieka, interjeras sunyksta: altoriai, vargonai, sakyklos ir kita išblaškoma po kitas bažnyčias, paliekama sandėlyje arba sunaikinama.

Dalis lietuviškų bažnyčių laiko ir nelietuviškas mišias: angliškas, ispaniškas. Taip yra ir Baltimorėje (Merilende), kurios Šv. Alfonso bažnyčia – didingiausia tarp išlikusių lietuviškųjų Amerikos maldos namų. Tiesa, ją statė ne lietuviai: lietuviškoji parapija pastatą 1917 m. perėmė iš vokiečių parapijos, o pastatytas jis 1845 m. Panašiai tvarkosi ir kelios Niujorko, Čikagos, Bostono bažnyčios. Kol kas tvirčiau laikosi Hartfordo arkivyskupijos bendruomenės – Hartfordo vyskupas, priešingai nei jo kolegos iš Niujorko, Bostono, Detroito ir Alentauno, dar nevykdė jokių pertvarkų.

Yra kelios lietuvių kurtos bažnyčios, kurios jau nebėra niekaip siejamos su lietuvių bendruomene, bet išliko katalikiškos. Tarp jų ir žymi neobarokinė Šv. Kryžiaus bažnyčia Čikagoje (1915 m.), įtraukta net į kelionių vadovus po didmiestį. Dabar aplinkinis rajonas gyvenamas išeivių iš Lotynų Amerikos, tad bažnyčia perduota jų parapijai ir mišios čia vyksta ispanų kalba. Tai nėra pats blogiausias likimas, nes išliko ir pastatas, ir paskirtis; jo istorija tebėra aprašyta parapijos interneto tinklapyje.

Kur kas liūdnesnė padėtis griaunamų ar išparceliuojamų bažnyčių. Deja toks scenarijus ištiko jau daugumą lietuviškų parapijų – paradoksalu, bet jos, atlaikiusios maždaug šimtmetį, kurio metu Lietuva patyrė karus, okupacijas, genocidus, nyksta dabar, kai Lietuva jau yra atgimusi ir, jei tik norėtų, galėtų prisidėti bent prie dalinio paveldo išsaugojimo.

Gaila, kad Lietuvos valdžiai šis paveldas mažai rūpi, arba apsiribojama deklaracijomis. Tikrai ne visos bažnyčios brangios – štai minėtą Klivlendo Šv. Jurgio bažnyčią kartu su dviem kitais pastatais ir žemės sklypu ūkininkai nupirko vos už 35 000 JAV dolerių. Tokius pastatus nesunkiai galėtų įsigyti Lietuvos valstybė. Nebūtinai mišioms laikyti (Lietuvoje religija nuo valdžios atsieta). Šie bažnyčių pastatai puikiai galėtų tarnauti kaip konsulatai, lietuvių (o gal bendrai Baltijos šalių) kultūros muziejėliai, bendruomenės centrai. Panašių įstaigų užsienyje yra ir šiaip – tad kodėl jų nesteigus, kiek įmanoma, lietuvių kultūra alsuojančiuose senoviniuose pastatuose, o ne moderniuose beveidžiuose namuose? Prie iniciatyvos, jei tokia būtų, manau finansiškai prisidėtų ir Amerikos lietuviai, parėmę Valdovų rūmus ir kitus projektus.

Savojo paveldo užsienyje saugojimu užsiima dauguma šalių, o taip pat vykdo kultūrinius mainus. Tai gali būti naudinga net ir ekonomiškai – skatina užsieniečius sužinoti apie tikrą šalies kultūrą, jos sąsajas su jų pačių (šiuo atveju – Amerikos) kultūra, kartu ir atvykti apsilankyti. Nemanau, kad Lietuva čia turi išsiskirti blogąja prasme. Prieš kurdami ką nors nuo nulio pagalvokime – gal už tas pačias ar net mažesnes lėšas galėtume išsaugoti tai, kas jau turi vertę. Juk to, ką buldozeriai sunaikins, nebeatkursime niekada.

Graži Slovėnijos reklama, rodoma arenų reklaminėse lentose per visus krepšinio čempionatus (jaunimo ir t.t.) “In Europe there is Heart… The heart of basketball(…)”. Teoriškai ji reklamuoja 2013 m. Europos krepšinio čempionatą Slovėnijoje, bet praktiškai pačią šalį.

Itin taikliai pataikyta todėl, kad reklama pritaikyta auditorijai: visiems, kurie atėjo į areną, krepšinis tikrai aktualus ir tai, kad šalyje jis populiariausias, turėtų užsifiksuoti atmintyje kaip teigiama savybė.

Panašia kryptimi, mano supratimu, turėtų reklamuotis turistams ir Lietuva bei atskiri jos miestai. Lietuvoje neturime kažko, kas kokioje nors daugumai žmonių svarbioje srityje “nušluostytų nosis” visoms kitoms šalims (pvz. aukščiausio pastato ar kalno, geriausių paplūdimių).

Tačiau atskirose kategorijose išskirtinumų turime. Todėl užuot kūrus bendro pobūdžio šūkius kaip “Drąsi šalis”, ar tų pačių krepšinio čempionatų metu rodomas sunkokai įskaitomas “Recharge in Vilnius”, verta būtų reklamuotis tikslinėms auditorijoms ir tas reklamas pritaikyti prie konteksto, kaip daro Slovėnija.

Nebūtinai su krepšiniu (nors “Krepšinio širdies” apibūdinimas tiktų ir Lietuvai).

Štai Kaunas galėtų reklamuoti savo unikalią tvirtovę “Urban explorer” subkultūros atstovų, XIX – XX a. mūšių rekonstruktorių ir panašiuose renginiuose bei tinklapiuose – “Miestas-tvirtovė Kaunas”.

Katalikiškų renginių metu (taip pat katalikiškuose užsienio tinklapiuose, radijo programose) Lietuva turėtų minėti, kad čia įvyko seniausias Europoje (ir antras seniausias pasaulyje) Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas (Šiluvoje).

Jei tokius dalykus akcentuotume plačiajai visuomenei (pvz. bendro pobūdžio televizijoje, laikraščiuose) tai kainuotų labai daug, o naudos būtų mažai. Mažai naudos bus ir jeigu tiesiog sakysime nuvalkiotas bendrojo pobūdžio frazes apie savo šalį, kurias galėtų sakyti ir bet kuri kita pasaulio valstybė. Bet pasirinkdami tinkamą auditoriją ir pritaikydami reklamą būtent jai galime pasiekti kur kas geresnių rezultatų.

Ryanair aviakompanijai perėlus dalį srydžių iš Kauno į Vilnių, S. Bartaus tinklaraštyje užvirė įdomi diskusija apie Kauno ir Vilniaus patrauklumą turistams. Tikrovė tokia, kad į Vilnių atskrenda ir daugiau užsienio turistų, na o iš Kauno daugiausiai skrenda patys lietuviai. Ar Kaunas visiškai neįdomus miestas? Nemanau. Aišku, Vilniaus, kaip sostinės, pozicija geresnė – apie jį, kaip miestą, išgirsta daugiau žmonių.

Šiame straipsnyje pasiūysiu šešias tezes, kuriomis galėtų būti grindžiama Kauno reklama. Kartu paanalizuosiu labai dažnai daromas klaidas reklamos turistams srityje. Tai, mano nuomone, ta reklamos sritis, kurioje tų klaidų daroma labai daug – ir čia nekalbu vien apie Kauno reklamą.

Neverta tikėtis, kad užsienietis, paskaitęs Kauno (ar bet kurios kitos vietovės) reklamą, ilgam įsimins 10 ar 15 svarbių tezių apie jį. Jei įsimins, tai tik kelias. Kaip visi prisimena, kad Paryžiuje yra Eifelio bokštas, o Egipte – saulė ir piramidės. Reikia, kad tos tezės būtų kaip įmanoma svaresnės, pristatytų Kauną kaip įmanoma unikalų a)Regiono, iš kurio tikimasi turistų (Europos), mastu [3, 5, 6 tezės] ir b)Regiono, kuriame reklama pozicionuoja miestą (šiuo atveju, Baltijos šalių), mastu [1, 2, 4 tezės].

Turistų įsimintos tezės apie Kauną turi būti tokios, kad priverstų juos svarstyti Kauną kaip vieną savaitgalio kelionės galimybių, tikrinti bilietų į šį miestą kainas (jeigu turistai netikrins reisų į Kauną kainų, tai nė pigiausi Ryanair pasiūlymai nepadės jų privilioti). Mano siūlomos šešios tezės (jos – pastorintos):

1)Kaunas – 4 pagal dydį Baltijos šalių miestas, atsiliekantis tik nuo trijų sostinių: Vilniaus, Rygos ir Talino, bet svarba joms prilygstantis.

Reklamuojant turistinę vietą verta ją priskirti regionui. Pasirinkimas, kur keliauti, daug priklauso nuo nuvykimo laiko ir kainos, o tai lemia atstumas. Regiono įvardijimas, be kita ko, apibrėžia tą atstumą, sukelia pageidaujamas asociacijas. Regionas, kuriam priskiriame, turi būti pakankamai žinomas, kad potencialus turistas jį žinotų (ir išvydęs reklamą miestą imtų sieti su tuo regionu). Tame regione miestas turi kol kas atsilikti nuo konkurentų (nėra jokio tikslo reklamuoti Kauną kaip vidurio Lietuvos svarbiausią miestą – čia Kaunas ir šiaip laimi). Tačiau jis turi turėti potencialą, panaudojus rinkodarą, tame regione sužibėti (manau priskirti Kauną Rytų Europai ar Šiaurės Europai būtų jau klaidinga – šie regionai kol kas per dideli, atsižvelgiant į dabartinį Kauno populiarumą).

Daugybei užsieniečių Baltijos šalys – vienas regionas. Vilnius, Ryga ir Talinas, būdami sostinės, natūraliai yra žinomiausi jo miestai. Todėl verta pozicionuoti Kauną kartu su jais (juoba, kai gyventojų skaičiaus atotrūkis nėra toks didelis). Kitaip užsienio turistas, sumanęs atvykti į Baltijos šalis, gali net nesvarstyti Kauno, kaip galimybės, pasąmoningai šį jam menkai žinomą miestą prilygindamas visai likusiai Baltijos šalių provincijai.

2)Kaunas – Baltijos šalių kultūrinė širdis. Kaune virš 90% gyventojų sudaro pagrindinės šalies tautybės žmonės, tuo tarpu kituose iš 5 didžiausių Baltijos šalių miestų – vos 50-60%.

Antroji klaida – reklamuodami turistams stengiamės parodyti miestą tokį, kokį mes patys suvokiame kaip “šiuolaikišką”, “vakarietišką” – neva turistams iš vakarų to būtinai reikia. Pavyzdžiui, daugiakultūrinį, pilną modernių pastatų. Ši klaida būdinga neturtingų šalių gyventojams, kurie savo kultūrą dažnai laiko provincialia, neva neįdomia, o vakarų kultūrą – siekiamybe. Dėl panašaus požiūrio griaunami Pekino ar Baku senamiesčiai ir ten statomi daugiaaukščiai. Bet daugybę turistų – nepaisant jų nuomonės apie globalizaciją – žavi ne modernumas, tačiau autentika. Taip, geros paslaugos turistams (viešbučiai, restoranai, turistų informacija) yra pliusas, bet kultūrinis, architektūrinis ir kitoks suvienodėjimas – tik minusas.

3)Kaunas yra miestas-tvirtovė. XIX – XX a. milžiniškos Rusijos imperijos tvirtovės galingi fortai supa visą miestą, o jo centre stovi karininkų cerkvės, naujam gyvenimui prikeltos kareivinės ir karinis sandėlis, virtęs bažnyčia, karių kapinės… Tai geriausiai išsilaikiusi tokio dydžio XIX a. tvirtovė Europoje ir beveik visa ji šiandien prieinama kiekvienam.

Trečioji klaida – reklamuodami užsieniečiams rašome tai, kas įdomu mums patiems. Šią klaidą darydamas Kauno reklamuotojas visų pirma minėtų Kauno pilį ar bažnyčias, o ne “apgriuvusius fortus”.

Bet kiek tokių pilių, kaip Kauno pilis, yra Europoje? Tūkstančiai už ją įdomesnės. Vilniečiui ar klaipėdiečiui įdomi Kauno pilis, bet ne todėl, kad ji labai įspūdinga, o todėl, kad gimtojoje Lietuvoje pilių mažai. Dėl vilniečio ar klaipėdiečio ji gali konkuruoti (nes mažai kitų pilių lietuviai gali per kelias valandas pasiekti automobiliu), bet dėl vokiečio ar prancūzo – tikrai ne (panašus skrydis lėktuvu ir jie gai atsidurti prie šimtų didesnių pilių).

Na o XIX a. – XX a. pradžios istorija besidominčiam žmogui, arba “urban explorer” subkultūrai priklausančiam Kauno fortai gali būti neprilygstami. Procentaliai tokių žmonių gal mažai, bet skaičiumi Europoje – daug.

Romos, Paryžiaus, Budapešto ar Krokuvos savo senovės grožiu Kaunas nenukonkuruos ir neverta bandyti. Jei Kaunas akcentuos tą patį, ką akcentuoja šie miestai, tai jis geriausiu atveju atkreips eilinio turisto dėmesį, bet pateks į kokią keturiasdešimtą ar penkiasdešimtą vietą to turisto norimų aplankyti Europos vietų sąraše – ir savo eilės turbūt nė nesulauks. Blogiausiu atveju Kaunas nė neatkreips dėmesio – tiesiog reklaminė tezė “pilis, gražus senamiestis” yra tokia pati, kaip gerų 50 proc. regiono miestų, o be išskirtinumo pabrėžimo reklama greitai pamirštama.

Visada yra geriau ne būti keturiasdešimtam-penkiasdešimtam milijonų žmonių sąrašuose, bet patekti į pirmąjį penketuką mažesnio skaičiaus potencialių turistų sąraše. Nes šitie tikrai atvyks, jei tik bus galimybė. Na o pirmieji atvyks tik tuomet, jei nebus galimybės vykti į dar nelankytą aukščiau sąraše esantį miestą (kas mažai tikėtina).

4)Gotikinių bažnyčių pilnas Kauno senamiestis – geriausiai išsilaikęs tarp visų Baltijos šalių didmiesčių senamiesčių, beveik nenukentėjęs per karus ir pokario griovimus.

Ketvirtoji klaida – vardinant įvairius turistinius objektus nepaaiškinama, kuo reklamuojamasis miestas yra įdomesnis už kitus gretimus miestus įprastinėse turizmo kategorijose. Šitą paaiškinti svarbu siekiant privilioti turistus, jau svarstančius galimybę atvykti į Baltijos šalis.

Pavyzdžiui, blogoje reklamoje tiesiog vardijamos gotikinės bažnyčios – bet juk jų yra ir Vilniuje, Rygoje, o šie miestai – dar ir sostinės, tad tokia reklama niekaip neįtvirtintų Kauno unikalumo.

Todėl verta pažymėti, kuo Kaunas išsiskiria regione ir kodėl tai geresnis pasirinkimas savaitgaliui praleisti nei valstybių sostinės. Keista, kad net patys kauniečiai retai mini faktą, kad Kauno senamiestyje, priešingai nei Vilniaus ar Rygos, mažai yra sovietų išgriautų dykynių (aikščių, plačių gatvių) ar pristatytų chruščiovinių daugiabučių.

5)Kauno “Muziejų aikštėje”, greta žymaus simbolisto M.K. Čiurlionio galerijos bei Karo muziejaus yra ir unikalus Velnių muziejus, kurio 3 aukštai pilni velnių ir demonų skulptūrėlių iš Lietuvos ir viso pasaulio.

Penktoji klaida: turistiniuose bukletuose be tvarkos vardijama galybė skirtingų objektų – bažnytėlių, dvarų ir dvarelių, vienuolynų, parkų ir rūmų. Tokia gausybė informacijos aktuali daug savaitgalių per metus po gimtąjį kraštą važinėti galinčiam lietuviui, bet užsienietis, planuojantis per savaitgalį aplankyti miestą, toje informacijoje tik paskęs nesupratęs, kur čia eilinis dvarelis, o kas – išties įdomu.

Tad informaciją reikia grupuoti, kelis traukos taškus apjungiant į vieną, dar įdomesnį, nes tik tokios “įdomybių bombos” gebės atkreipti užsieniečio dėmesį. Užuot pristačius kiekvieną Kauno muziejų atskirai – pristatyti “Muziejų aikštę” (Vienybės a.), kurioje gali rasti ir meną, ir istoriją, ir siaubą. Akcentai šioje tezėje sudėlioti kaip ir su Kauno tvirtove. T.y. karo muziejų pasauly daug, o štai Velnių muziejus – unikalus. Uždraustas vaisius traukia – ir siaubas, kaip ir erotika, visada randa besidominčiųjų. Keliaujančios kankinimų, mirties bausmių įrankių parodos, siaubo kambariai ir visa, kas susiję, niekur klientų nestokoja.

6)Tarpuakriu Kaunas buvo faktinė Lietuvos sostinė. 1920 – 1940 metais Kaunas padidėjo dvigubai – tai vienas nedaugelio Europos miestų, tuo periodu išsiplėtės taip smarkiai. Todėl iki šiol Kaunas garsėja savo tarpukario architektūra.

Galbūt silpniausia tezė iš aukščiau įvardytų, bet galinti rasti susidomėjusių. Tai – dar vienas dalykas, išskiriantis Kauną iš Europos konteksto. Visa, kas daro vietovę unikalia, turizmui skatinti yra gerai. Išskyrus gal nebent pačius neigiamiausius šiuolaikinius dalykus, tiesiogiai liečiančius turistus (pvz. didelis nusikalstamumas, jei toks būtų, užkrečiamos ligos, didelės kainos, menkos anglų kalbos žinios).

Beje, esu parašęs anglišką internetinį kelionių vadovą po Kauną, kuriame akcentuoju panašias tezes. Kviečiu paskaityti/pakomentuoti čia.

Kovo 11 d. atėjo ir praėjo.

Daugiausiai dėmesio susilaukė dvejos eitynės, įvykusios Vilniuje. Vienose akcentuota lietuvių tauta, kitose – žmonių lygybė. Džiugu, kad žmonės reiškia savo nuomonę, užuot išlikę pasyvūs.

Deja, Lietuvoje labai gajus noras užčiaupti priešingą nuomonę turinčiuosius. Dabar taikiniu tapo tautinis “jaunimas” (iš tikrųjų eitynėse dalyvavo įvairaus amžiaus žmonės). Interneto komentarai žvilgėjo nuo siūlymų šių eitynių dalyvius už kažin ką suimti ar bent jau uždrausti jiems žygiuoti. Šitą siūlantys žmonės paskui skelbiasi esą tolerantiški.

Bet tolerancija – tai juk ne tai, kad toleruoji taip pat, kaip tu manančius. Jokia čia tolerancija, kad ateistas “toleruoja” kitą ateistą, krikščionis – krikščionį, už gėjų santuokas pasisakantis – kitą jas palaikantį, o komunistas – komunistą. Juk ir žiauriausi totalitariniai režimai visuomet “toleruodavo” bendraminčius.

Tikroji tolerancija yra toleruoti manančius kitaip, pripažįstančius kitokias vertybes. Kaip sakė britų rašytoje E. B. Hol “Nesutinku su tuo, ką sakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisę taip sakyti”.

Būtent – sakyti. Nekalbu apie nusikalstamus veiksmus, tokius kaip užpuolimai. Su tuo kovoja ir turi kovoti teisėsauga. Žmonių, pasižymėjusių gatvės muštynėmis su kitaminčiais, ateina ir į abiejų pusių renginius, bet ir ten, ir ten jie – mažuma (pvz. Tolerantiško jaunimo asociacijos renginyje Kaune Vasario 16 d. dalyvavo asmuo, sumušęs VDU doktorantą, rašiusį disertaciją apie skinus). Dėl šios mažumos negalima riboti žodžio laisvės daugumai, kuri nuo tos mažumos atsiriboja ir nepalaiko.

Kiek nors agresyvių žmonių buvo, yra ir bus visur, kiekviename judėjime. Demokratiškai mąstantieji tai suvokia ir vertina kiekvieną žmogų atskirai. Na o totalitarinis mąstymas verčia ištisoms grupėms klijuoti etiketes pagal tuos keletą išsišokėlių, kad būtų suterštas tų grupių vardas. Taip jau, žiūrėk, “tolerantiškieji” žmonės eitynes pakrikštija “neonacių”, “fašistų”. Bet juk ne mojavimas vėliavomis yra tai dėl ko žodis “nacizmas” tapo kone keiksmažodžiu, o smurtas prieš kitataučius. Nieko panašaus į tai nebuvo nei šiandien, nei Vasario 16 d. parade Kaune.

Stebėjau abejas šiandienos eitynes. Vieninteliai išsišokimai buvo iš tautinio jaunimo eitynių priešininkų pusės – įsiveržę į eitynių gretas jie ėmė skanduoti savo šūkius, keikė eitynių dalyvius, tačiau išprovokuoti konflikto nepavyko. Ir eitynių dalyviai (kurių tik labai menka dalis buvo skustagalviai), ir jų žiūrovai elgėsi taikiai. Plačiau, ką regėjau abiejuose renginiuose, parašiau atskirame įraše.

Tai matant atrodo, kad ne vieno “antifašisto” tikslas toli gražu nėra užkardyti kelią nacizmo atgimimui. Tikslas – bet kokiomis priemonėmis užčiaupti visus kitaminčius, nesvarbu, kad ir nieko pavojingo nedarančius bei neketinančius daryti. “Tolerancija” čia tik graži vėliava, prekės ženklas. “Kovok už klasę, o ne už rasę” – skelbė vieno eitynių priešininko laikomas plakatas. Štai taip – susiskaldymas visuomenėje, anot jo, reikalingas, tik pagrindas tam susiskaldymui turi būti kitas. Belieka priminti, kad “kova už klasę” XX a. pražudė daug daugiau žmonių, nei “kova už rasę”. Ir ta, ir ana buvo paremtos totalitarinės ideologijos.

Na o maišymas su purvais, bandymas prilyginti nuosaikiuosius oponentus keliems nekenčiamiems radikalams – amžinas nusiteikusiųjų prieš tam tikrą grupę metodas skatinti neapykantą jos atžvilgiu. Taip kai kas gėjus bandė/o prilyginti prievartautojams, žydus – apgavikams, arabus – teroristams, kairiuosius – komunistams, patriotus – naciams. Kiekvienoje grupėje tokių žmonių tikrai rasi – bet negalima sakyti “visi jie tokie”. Šitokia propaganda prieš kitaminčius, beje, buvo ir nacistinės Vokietijos bei Sovietų Sąjungos politikos variklis. Deja, Europoje ji tebėra gaji – vertybės, kurias siekia ginti dauguma, pasikeitė, bet ne priemonės. Laimė, valdžia dabar Lietuvoje nebe totalitarinė, ir, priešingai kai kurių interneto komentatorių troškimams, į psichiatrines ligonines dėl savo ideologijos niekas nebeguldomas.

Policija užtikrina įvairių eitynių saugumą – prieš porą metų nuo išpuolių apgintas gėjų paradas, šiandien šios eitynės. Bet ar nėra liūdna, kai savo teise į žodžio laisvę pasinaudoti norinčius žmones turi saugoti beveik tokio pat dydžio policijos pajėgos?

Sveikinu visus su kovo 11 d. ir linkiu, kad žodžio laisvė pagaliau Lietuvoje ir Europoje taptų ne vien “Laisvė kalbėti tai, kas priimta”, o tikra laisvė. Ir norėčiau tikėtis, kad sulauksiu tos dienos, kai Lietuvos valdžia, užuot sekusi visuomenės nuomonių apklausomis, ryžtingai pasisakys už žodžio laisvę. Nesvarbu, kas tą žodį sakytų. Galbūt (o gal tik naiviai tikiuosi) 1990 m. kovo 11 d. padėjo pamatus, ant kurio visi kada nors sugebėsime pastatyti tą žodžio laisvės bokštą.

Lietuviai turi tradiciją lėktuvui nusileidus paploti pilotui.

Graži tradicija. Yra sakančių, esą ji kvaila: girdi, Vakaruose taip žmonės nedaro, nedarykime ir mes.

Bet tai yra kultūrinė tradicija, ji nėra ir negali būti savaime bloga, nei gera. Ji tiesiog yra kai kas, kas skiria mus nuo kitų tautų. Čia – ne ekonominiai ar technologiniai skirtumai, todėl “atsilikimas” čia neįmanomas – yra skirtingos tradicijos ir tai žavu.

Štai Londonas didžiuojasi savo policininkų šalmais, juodaisiais taksi ar dviaukščiais autobusais. Jei tokios tradicijos būtų išlikusios pas mus, atsirastų daug balsų šaukiančių: “Naikinkime šias runkelių tradicijas, tebūnie kaip Vakaruose, perkame modernius taksi, autobusus, pareigūnų aprangą”.

O Londone šie dalykai tik kuria šalies savitumą, įvaizdį, taigi, ir turizmo pajamas. Tuo džiaugiasi ir patys britai, ir turistai. Plojimai lėktuve todėl gali būti puikus pirmas įspūdis apie šalį, išskiriantis Lietuvą iš kitų Europos Sąjungos šalių. Tai, ką turistas pamato ir išgirsta vos atvykęs į naują kraštą, dažnai jam įsidėmi labiausiai. O kultūriniai skirtumai turistus žavi.

Esu skaitęs interviu su vienu krepšininku iš Amerikos, žaidusiu Lietuvoje. Jis pasakojo, kad kai nusileido Vilniuje ir išgirdo keleivių plojimus, jam tai paliko didelį įspūdį. Privertė susimąstyti, kad kiekvienas darbas svarbus ir gerbtinas, ypač piloto. Ne vien sportininko ar teatro aktoriaus, kuriems įprasta ploti ir JAV.

Sportininkams ir aktoriams ir toliau visi Lietuvoje ploja – nes juk taip “normalu”, taip daro ir Vakarų Europa…

Kažkodėl pas mus klesti nuomonė, kad verta saugoti tik senąsias kultūrines tradicijas. Tačiau dauguma tokių tradicijų gali būti išsaugotos tik muziejišku lygiu. Juk niekas nebedainuos sutartinių nuimdamas derlių, kai yra kombainai. O koncertuose tos sutartinės tėra muziejiniai eksponatai – nes juk ne tokiam atlikimui jos sukurtos.

Svarbesnės yra tokios tradicijos, kurios tebegali būti aktualios ir šiandien. Jos nėra mažiau autentiškos. Juk nei sutartinės, nei kryždirbystė, nei cepelinai neatsirado kartu su lietuvių tauta – viskas vystėsi ilgainiui kintant pasauliui. Kryžius drožti ėmėme tik tapę krikščionimis, cepelinus gaminti – kai iš Amerikos buvo parvežtos bulvės…

Plojimas pilotui lėktuvuose – viena tokių ir dabar aktualių, panaudojamų tradicijų. Tad saugokime tai, ką turime ir galime išsaugoti. Ekonomiškai atsiliekame nuo Vakarų, tačiau tai nereiškia, kad turime atsisakyti savo tradicijų. Juk tradicijos ekonomikos nesmukdo – kaip tik priešingai, jas turėdami šiame domėjimosi kitomis kultūromis amžiuje tampame tik įdomesni užsieniečiams.

Šiandien – rugsėjo 1 d. Dalis jūsų į mokyklą jau eisite paskutiniuosius metus, paskui laukia egzaminų sesija. Pats jau baigiau ir mokyklą, ir universitetą, bet prisimindamas paskutiniais mokyklos metais sklandžiusias baimes bei nervus, nutariau parašyti šį įrašą kai kuriems mitams pabaigti.

Vis girdžiu žmones kalbant, esą labai daug kas priklauso nuo korepetitorių. Tai – netiesa. Pats nėsyk nesamdžiau korepetitorių, egzaminus išlaikiau gerai. Manau masinis korepetitorių samdymas – iš dalies panikos ženklas. Pasąmoningas manymas, kad kažkaip jie perims iš jūsų atsakomybę už jūsų mokslą.

Bet kad ir kiek sumokėtumėte, vis tiek mokytis teks pačiam. Lygiai taip galima mokytis ir be jokio papildomai samdomo mokytojo. Kai kuriose srityse gali padėti, į klausimus atsakyti ir tėvai ar giminaičiai. Mano nuomone, labiausiai dėl neva „būtinybės” samdyti korepetitorius skundžiasi negabių, nenorinčių mokytis abiturientų tėvai – bet tokių joks korepetitorius į prestižines studijų programas neįdės.

Dar daugiau, niekad nieko mokykloje „nekaliau”, neretai ir namų darbų nedarydavau. Anglų kalbos išmokau ir 100 balų iš abitūros egzamino gavau dėl kompiuterinių žaidimų ir interneto. Kitus dalykus irgi skaičiau tiek, kiek man buvo įdomu. Mitas yra tai, kad norint išlaikyti abitūros egzaminus, būtina mokytis pagal programas. Juk programos parengtos pagal pagrindinius dalykus. Jei tikrai domėsitės istorija daug jūsų turimų žinių neišvengiamai sutaps su mokymo programomis, net jei ir specialiai nesistengsite; jei jūsų hobis – programavimas, šitai neabejotinai pagelbės informatikos egzamine.

Taip, jei jūsų tikslas – visi įvertinimai po 100 balų, reikia mokytis pagal programas (pats, išskyrus minėtą anglų įvertinimą, tokių aukštų balų negavau, pvz. iš lietuvių k. turėjau 89, iš istorijos 91 balą). Bet pagalvokite, ar toks tikslas logiškas? Tokie aukšti įvertinimai reikalauja ne vien žinių, bet ir šiek tiek sėkmės. Be to, svarbiausia, egzaminai juk tėra tarpinis momentas – tolimesnis tikslas yra įstoti į tinkamą specialybę. Ar tam tikrai būtini šitokie įvertinimai?

Dažnai abiturientai neklausia savęs, kokį darbą jie planuoja dirbti, kaip gyventi. Užuot tai darę tiesiog stengiasi įstoti į „kuo geresnę” specialybę „kuo geresniame” universitete. T.y., tokią, į kurią daug kas nori stoti. Bet nėra objektyviai gerų ir blogų specialybių – viskas priklauso tik nuo žmogaus. Universitetas – irgi tik tarpinis tikslas. Kas iš to, kad įstosite į kokią teisę VU ar „prestižinį” užsienio universitetą jei jums tai neįdomu, jei nesugalvojate, ką darysite toliau, jei, tikėtina, baigę universitetą nuspręsite dirbti ne pagal specialybę? Vien prestižinis diplomas darbo negrantuoja ir, juo labiau, gavus darbą negarantuoja, kad tas darbas bus įdomus ir jūs nenorėsite po metų-kitų išeiti į visai kitą sferą (kurioje puikusis diplomas reikš dar mažiau).

Tad gerai pamąstykite. Pats rašydamas pageidavimą stoti surašiau maksimalų skaičių specialybių – ir kiekvieną jų save studijuojantį būčiau įsivaizdavęs. Buvo ten ir kolegija, ir nebūčiau jautęsis tragiškai, jei būčiau įstojęs jon – juk svarbiausia specialybė bei tai, ką gali su savo žiniomis padaryti, o ne prestižas. Į užsienio universitetus paraiškų net nerašiau, nes nemačiau prasmės rinktis studijas ten.

Už mokslą niekada nemokėjau. Tikėtina, būtų buvę specialbių, kur būtų tekę mokėti – bet ar mano gyvenimas dabar būtų geresnis, jei būčiau studijavęs ten? Nemanau. Užtat matau, kad yra daug žmonių, kurie keiksnoja sistemą (mokesčių už mokslą, neva pakankamaivaikų neparengiančių mokyklų) ir pliekia ją, neva niekur Lietuvoje įstoti negalima tam neskyrus didelių pinigų. Manau tai – tik pasiteisinimas. Pamąsčius, ko reikia pačiam *iš tikrųjų*, o ko reikia tik todėl, kad to siekia aplinkiniai, apsvarsčius visas galimybes be išankstinio nusistatymo, taps akivaizdu, kad tų galimybių – labai daug, ir nebūtinai jos yra brangios. Pradžiai padės leidiniai kaip „Kur studijuoti?” ar specialios balų skaičiuoklės, esančios http://www.studijos.lt/busimiems_studentams/balu_skaiciuokle ir parodančios, su kokiais egzaminų rezultatais pernai kur įstojo abiturientai.