Iš pirmų lūpų

2013 m. vasarą lankiausi Kijeve. “Euromaidano” protestai dar nevyko. Bet daugybė ženklų rodė nuolatinę konfrontaciją, kuria Kijevas ir visa Ukraina gyvena dešimtmečius. Čia pateikiu savo atsiminimus ir nuotraukas, kurias tada padariau: dalį nufotografuotų vietų “Euromaidanas” pakeitė. Niekas nežino – amžiams ar tik trumpam.

Aplink Maidaną – baltos ir raudona palapinės

“Maidan” tiesiog reiškia “aikštė”. Bet visi kijeviečiai žino, kad “Maidano protestai” reiškia protestus būtent Nepriklausomybės aikštėje. Iš pažiūros joje nėra nieko vakarietiško: pokariu išgriovus dalį Kijevo senamiesčio šią aikštę apsupo stalininių namų pasaga. Pasagos gale – didžiulis viešbutis “Ukraina”. Per “Euromaidano” įvykius jo fojė buvo kraunami žuvusiųjų lavonai.

Viešbutis Ukraina Kijeve. Priešais – Maidanas.

Bet 2013 m. vasarą Maidanas buvo ramus. Vaikštinėjo pėstieji, o fotografai nuomojo senovinius drabužius (populiari Ukrainoje pramoga). Netgi per ramus – nes šiaip ten visuomet kas nors protestuodavo, kaip ir pridera tokioje vertybiškai susiskaldžiusioje šalyje. Tačiau 2013 m. vasarą protestai aikštėje jau buvo uždrausti.

Profsąjungų rūmai, neseniai sudegę per mūšius Maidane, kaip jie atrodė 2013 m vasarą.

Kad įtampa niekur nedingusi nesunku buvo įsitikinti paėjus Chreščiatiku į pietus. Chreščiatikas – stalininis plentas, kirtęs Senamiestį (Vilniuje kažkas panašaus bandyta daryti platinant Vokiečių gatvę). Išprašyti iš Maidano čia buvo persikėlę tuomet kalintos Julijos Tymošenko šalininkai – stovėjo ištisas baltų palapinių miestelis, išdabintas ukrainietiškais šūkiais “Laisvę Julijai” ir pan.

Julijos Tymošenko rėmėjų palapinių miestelis Chreščiatike.

Dar toliau į pietus, T. Ševčenkos gatvėje, stovėjo Lenino paminklas, per “Euromaidano” įvykius aktyvistų nugriautas. Prie jo irgi stūksojo palapinės – raudonos ir vienišos, su nupieštais kūjais ir pjautuvais. Keli komunistai sergėjo paminklą.

Komunistai saugo Lenino paminklą.

Ukraina šiandien susiskaldžiusi į keturias mąstymo kryptis: vakarietišką, sovietinę, ukrainietišką tautinę ir rusišką tautinę. Kijeve, kaip sostinėje, yra įvairių jų; komunistai ir V. Janukovyčiaus regionų partija atstovauja sovietinę bei rusišką tautinę kryptis, J. Tymošenko – ukrainietišką tautinę ir vakarietišką.

Dvi stačiatikių bažnyčios: Maskvos ir Kijevo

Nepriklausomybės aikštė nėra vienintelė Kijevo centre. Už ją nuostabesnė Sofijos aikštė, kurios puošnios cerkvės atskleidžia Ukrainos istoriją, privedusią ir prie dabartinių įvykių. Šv. Mykolo vienuolynas su auksiniais kupolais atrodo itin senas, bet jis pastatytas 1999 m. Tiksliau, atstatytas – senąjį nugriovė sovietai 1936 m. Vietoje vienuolyno sovietai planavo pastatyti didžiulius stalininius valdžios pastatus, bet pastatė tik vieną – užsienio reikalų ministeriją.

Šv. Mykolo vienuolynas Sofijos aikštėje. Nedidelis pilkas kryžius į kairę nuo vartų atmena Holodomorą.

Valstybinio ateizmo nebeliko, bet religija ne ką mažiau susiskaldžiusi nei visa visuomenė: kitoje aikštės pusėje stūgsančiame Sofijos sobore, tūkstantmetėje Ukrainos krikščionybės širdyje, pamaldos nevyksta. Mat beveik pusė Ukrainos stačiatikių pavaldūs Maskvos patriarchui, o didesnioji dalis kartu su savo šalimi paskelbė nepriklausomybę – įkūrė Kijevo patriarchatą. Nei vieni, nei kiti nepasiruošę užleisti Soboro varžovams. Kijevo patriarcho Volodimiro kapas yra šaligatvyje už Soboro vartų, nes 1995 m. laidotuvių procesijai kelią į šventovės kiemą jėga užkirto milicijos “Berkut” daliniai, remdami Maskvos patriarchatą; buvo daug sužeistųjų ir pora žuvusiųjų. Nuo tada panašūs įvykiai Kijeve kartojasi kas devynerius metus, tik vis smarkiau: 2004 m. buvo Oranžinė revoliucija, 2013 m. – “Euromaidanas”.

Dvi skirtingos patirtys sovietmečiu

Sofijos aikštėje kryžius ir kuklios lentos ukrainietiškai ir angliškai primena apie Holodomorą. Tai buvo didžiausias pasaulio istorijoje vienos tautos genocidas. Jo metu (1932-1933 m.) sovietai badu išmarino bent 7-10 milijonų ukrainiečių (atėmė maistą ir uždraudė išvykti). Tačiau atminimas atrodo kone mėgėjiškai, palyginus su gigantomaniškais obeliskais “tarybinei armijai” ar “fašistų nužudytiems tarybiniams žmonėms”. Vėlgi: anuomet šiuos paminklus statė oficiali sovietinė valdžia propagandiniais tikslais ir galėjo nesirūpinti piliečių nuomone, o šiandien Holodomoro atminimo paminklas nepatiktų daliai rusakalbių, kurie Holodomoro kančių patyrė mažiau ir buvo tarp genocido vykdytojų.

Planas rodantis Holodomoro aukas. Mažiausiai aktyvus genocidas buvo rytinėse Donecko ir Luhansko srityse – tose pat, kur daugiausiai rusakalbių; be to, vietoj nužudytų ukrainiečių būdavo atkeliami gyventi rusai. Krymas tuo metu buvo Rusijos TSFR dalis, tad Holodomoras ten nevyko.

Todėl status quo buvo saugomas: paminklėliai komunizmo aukoms mažyčiai ir net kai kurie Leninai buvo paliekami stovėti, kad nepykdyti rusų. Iki, aišku, “Euromaidano” – jo metu dauguma paėmė valdžią į savo rankas ir paminklus bolševikų vadui nugriovė. Centrinėje Ukrainoje. Vakarų Ukrainoje (kur rusų mažai) jų jau seniai nebuvo, o rytų Ukrainoje, matyt, jie dar ilgai stovės – tenykštės daugumos valia kitokia.

Bet žodį “Bolševikas” Kijeve galima pamatyti ir visai naujose reklamose. Mat taip vadinasi… prekybos centras. Todėl, kad čia kadais buvo fabrikas “Bolševikas”. Gal tas šaržuotas bolševikas reklamoje labiau pašiepia bolševizmą nei jam atiduoda pagarbą (jau vien tuo, kad reklamuoja prekybos centrą). Visgi Lietuvoje tai sunkiai įsivaizduojama situacija, o ir Ukrainoje Holodomoro aukų artimiesiems, turbūt, nesuvokiama. Bet Kijevas – ganėtinai rusakalbis miestas, nors ilgainiui ukrainietiškėja keliantis žmonėms iš kaimų ir šalies vakarų.

Prekybos centro Bolševikas reklama.

Dvi kalbos: ukrainiečių ir rusų

Kalbinė situacija Ukrainoje įdomi. Rusais save laiko tik 17% Ukrainos piliečių, bet dar kone antra tiek prisistato kaip ukrainiečių tautybės, bet rusų gimtosios kalbos. Ukraina rusų valdyta ilgiau, nei Lietuva, ir dalis ukrainiečių, ypač pietuose ir rytuose, per daugelį kartų surusėjo. Šiandien bent trijose srityse (Donecko, Luhansko, Krymo) daugumos žmonių gimtoji kalba rusų – bet tik vieninteliame Kryme ir daugumos gyventojų tautybė yra rusai.

Bet ir tai dar ne visa istorija. Sovietmečiu net ukrainakalbiai daugelyje situacijų versti bendrauti rusiškai ir to palikimas iki šiol akivaizdus: dauguma Ukrainos literatūros, žiniasklaidos, muzikos yra rusų kalba – net ir tuose kraštuose, kur rusakalbių mažai (išskyrus pačius Ukrainos vakarus). Tiesa, po nepriklausomybės ukrainiečių kalba tvirtai įsitvirtino iškabose ir valdžios bendravime (išskyrus Ukrainos rytus ir pietus).

Žmogui psichologiškai būdinga graužtis dėl bet kokio pokyčio į, jo požiūriu, neigiamą pusę, taigi bet koks rusų kalbos pasitraukimas iš vienos ar kitos sferos daliai rusakalbių ukrainiečių ir daugumai Ukrainos rusų sukelia nepasitenkinimą. Tačiau šiuo metu Ukrainoje rusų kalbos situacija turbūt stipresnė, nei pačios oficialiosios ukrainiečių kalbos. Apklausos rodo, kad ukrainiečių kalbą kasdien vartoja mažiau, o rusų kalbą – daugiau žmonių, nei tų, kuriems šios kalbos gimtosios (rusų kalba gimtoji 35% šalies žmonių, bet namie ją vartoja ~45%). Paprastai būna atvirkščiai: oficialią kalbą vartoja daugiau žmonių, nei yra pagrindinės tautybės atstovų.

Dvi iškabos evakuotoje Černobylio zonoje. Kairė yra likusi iš laikų prieš 1986 m. sprogimą, ji vien rusiška. Dešinė – šiuolaikinė – vien ukrainietiška. Viešieji užrašai – viena tų sferų, kur ukrainiečių kalba po 1991 m. vėl tapo vyraujančia.

Dabar gi, kaip ir religija bei politinės pažiūros, kalba Ukrainos žmones dalija maždaug per pusę. Ir būtent ta tolygi proporcija įkalinusi Ukrainą nuolatiniame konflikte. Demokratinius rinkimus gali laimėti abi pusės – jų rezultatą nulemia vos keli procentai keičiančiųjų nuomonę. Jei rinkimai demokratiški, oponentai jų rezultatus pripažįsta, tačiau paskui pakanka vieno esminio jiems nepatinkančio naujosios valdžios sprendimo ir protestai vėl kyla su nauja jėga. O protestai čia – palapinių miesteliai, riaušės, muštynės parlamente.

Europos Sąjunga prieš Muitų sąjungą, ukrainiečių kalba prieš rusų kalbą, SSRS genocidas prieš tariamą SSRS didybę, Kijevo patriarchatas prieš Maskvos patriarchatą – tai tik keli iš daugelio klausimų, kuriais aiškią poziciją užėmęs politikas neišvengiamai sulauks paniekos iš maždaug pusės piliečių ir palaikymo iš kitos pusės.

Straipsniai iš serijos “Lemiami Ukrainos metai”

1. Kijevas Euromaidano revoliucijos išvakarėse (2013 m.)
2. Apsilankymas Kijeve karo metu (2014 m.)
3. Vakarų Ukraina: Lietuviškos pilys, Ukrainietiška viltis (2015 m.)

Jei XXI amžius turi savo sportą, juo neabejotinai yra elektroninis sportas (e-sportas), pries dešimtmetį dar sunkiai skynęsis kelią. Elektroninis sportas – tai kompiuteriniai žaidimai, žaidžiami profesionaliai – su klubais, lygomis, rėmėjais, bilietais žiūrovams ir algomis žaidėjams.

Jei kam nors juokinga pasakysiu, kad tai – milijonus fanų turintis reiškinys ir didelis verslas. Tiesa, e-sporto populiarumas visur skirtingas. Didžiausią pasisekimą jis turi Azijoje, ypač – Pietų Korėjoje. Ten elektroninio sporto mačai transliuojami per televiziją, sutraukia pilnas sales žiūrovų, e-sportininkai yra žvaigždės, uždirba didelius pinigus atstovaudami klubams. Panašiai kaip mūsuose krepšinio ar futbolo savas e-sporto komandas turi įmonės ir netgi armija.

E-sportas – tai ne viena sporto šaka, o visa galybė. Teoriškai dauguma kompiuterinių žaidimų galėtų būti e-sporto šakomis, bet išpopuliarėję tik keli. Dažnai tai – komandiniai žaidimai. Komandinis sportas juk įdomesnis, ten daugiau taktikos, susižaidimo.

Stebėjau populiaraus League of Legends žaidimo pasaulio čempionato ketvirtfinalio pirmąjį žaidimą. Susitiko rusai Gambit komanda ir Pietų Korėjos Najin Black Sword. Įrašas – čia.

League of Legends esmė – sunaikinti priešo bazę. Kiekvienoje komandoje – po 5 žaidėjus ir kiekvienas valdo išsirinktą unikaliomis savybėmis pasižymintį “čempioną”. Vaizdas rodomas iš viršaus. Link priešo bazės galima eiti trimis linijomis – kiekvienoje jų pakeliui dar kelią saugo trys patrankos. Taip pat linijomis nuolat į priekį eina kompiuterio valdomų “pėstininkų” grupės (priklausančių komandoms). Naikindami priešo pėstininkus, patrankas ir pan. žaidėjai uždirba pinigus, už kuriuos bazėje gali įsigyti pagerinimų (gyvybių, šarvų, atakos stiprumo, greičio, galimybės nuolat regėti svarbias teritorijas ir pan.). Kokius pagerinimus rinktis, kaip išsidėstyti kovos metu ir dar daug kas čia – taktikos ir strategijos reikalas, kuri labai svarbi. Nukovus priešo “čempioną” jis po keliasdešimt sekundžių vėl atgyja – bet per tas sekundes galima priartėti prie tikslo sunaikinti bazę, be to, gaunama pinigų.

Korėjiečiai (mėlyni) puola pirmąją centrinę kinų (raudoni) patranką League of Legends pasaulio čempionato finale. Transliacijos originalo vaizdas.

Čempionatas vyko Los Andžele ir tai rimtas reikalas. Už pirmąją vietą skiriama 1 milijono dolerių premija, o visoms patekusioms komandoms vien už patekimą duodami beveik 19 000 USD. Parduodama daugybė bilietų, o finalas vyko NBA arenoje. Rungtynės transliuojamos internetu. Transliacijos – kaip bet kokio kito pasaulo čempionato: su komentatoriais, analizėmis, totalizatoriais, sportininkų pristatymais ir interviu. Ekrane rodomas pats žaidimas, galybė statistikos, ekrano kampuose – žaidėjų veidai. Žiūrovai salėje tai ir mato – centre į juos atsisukę abiejų komandų žaidėjai prie monitorių, o jiems virš galvų – didžiulis ekranas, rodantis žaidimo eigą. Žaidėjai sėdi nugara į jį, jų monitoriuose matymo laukas labiau ribotas.

Beje, League of Legends pasaulio čempionate dayvavo ir lietuvių komanda, rėmėjo garbei pavadinta “Gaminggear.eu”. Deja lietuviai pralaimėjo 6 kovas iš 7 ir pasitraukė iš grupės varžybų. Bet mūsiškių mėgėjų negalima lyginti su čempionais tapusiais Pietų Korėjos atstovais, kurie treniruojasi 12 valandų per dieną. Jiems tai toks pats pragyvenimo ir šlovės šaltinis, kaip krepšinis žalgiriečiams; lietuviams – tik hobis. Bet ir patekimas į čempionatą milžiniškas pasiekimas – komandų iš kitų tokio dydžio šalių ten nebuvo.

LOL pasaulio čempionato fanai užpildė NBA areną

Kokia e-sporto ateitis? Manau, kad jo silpnybė – sudėtingumas. Žaidimų taisyklės nuolat koreguojamos, “apauga” išplėtimais ir pratęsimais. Tai palaiko jų įdomumą esamiems žaidėjams, bet sunkiau viską suprasti žiūrovams. E-sporto stiprybė – didėjanti dalis jaunimo, skiriančio laisvalaikį kompiuteriui, o ne kiemo pramogoms. Turbūt įdomiau žiūrėti į tuos, kurie daro tą patį, ką ir tu, tik supergerai; būtent nuo mažų dienų mėtę/spardę kamuolį visada buvo tradicinių sporto šakų gerbėjų pagrindas. Spėju, kad žmogus, Lietuvos e-sporto lygos (taip, tokia yra, tik neprofesionali) Facebook’e parašęs, kad jam įdomiau kaip lietuviai žaidžia LOL’ą nei krepšinį, kamuolio ilgai nelaikęs, užtat klaviatūrą įvaldęs puikiai.

Daugybės viktorinos gerbėjų pamėgtas Pasaulio viktorinos čempionatas – vėl “ant nosies”. Šiemet jis įvyks birželio 1 d. – data, kaip ir kasmet, pirmasis birželio šeštadienis.

Jau aišku, kad Panevėžyje čempionatas, kaip ir pastaruosius dvejus metus, vyks prekybos ir pramogų centre “Babilonas”. Informaciją apie renginio vietą kituose miestuose greitai paskelbsime.

Kaip ir seniau dalyvių laukia 240 klausimų iš 8 plačių temų, kuriuos vienu metu gliaudys žmonės keliasdešimtyje valstybių. Jie gana tiksliai parodo žinias įvairiose srityse, nes tų pačių žmonių rezultatai metai iš metų kinta lėtai (nors klausimai keičiasi). Taigi, tai gera proga ne tik pasigalynėti su Lietuvos viktorinų veteranais, bet ir palyginti savo galimybes su savo komandos draugais, su kuriais kas savaitę žaidžiate intelektualinius žaidimus kuriame nors bare.

Įdedu 2012 m. Lietuvos čempiono Šarūno Dirmeikio (pirmojo lietuvio PVČ istorijoje, “praėmusio” 100 taškų) atsakymus į klausimus apie pernykštį čempionatą.

Ko tikėjaisi iš Pasaulio viktorinos čempionato? Ar pateisino lūkesčius?

Š. Dirmeikis: Nežinau, kaip atsakyti, nes turbūt neturėjau tokio ryškaus įsivaizdavimo, kaip viskas bus, kad galėčiau lyginti du paveikslus.

Ar buvo įdomu dalyvauti?

Š. Dirmeikis: Dalyvauti buvo įdomu, nes daugelis viktorinų dabar dažniausiai būna komandinės, o individualių yra mažai.

Ar tikėjaisi laimėti Lietuvoje?

Š. Dirmeikis: Buvau namie pabandęs senesnių metų užduotis, todėl tikėjausi būti aukštai, bet niekada negali žinoti, kaip seksis konkurentams (žmonės tobulėja), kas atvyks/neatvyks (turbūt ir tarp niekada čempionate nedalyvavusių yra ne vienas, kuris galėtų labai gerai pasirodyti), pagaliau rezultatai turbūt gali pasikeisti ir nuo savijautos tą dieną, nuo to, kaip pavyksta susikaupti, tuo labiau, kad kartais vietas gali skirti keli taškai. Taip pat yra ir sėkmės, nes kartais galima nežinant rinktis iš kelių variantų ir pataikyti, taip pat ir žinant susimaišyti ir parašyti ne tai, ką turėjai galvoje (praėjusio čempionato metu man buvo ir tokių, ir tokių atvejų).

Kas Pasaulio viktorinos čempionate patiko labiausiai?

Š. Dirmeikis: Man patiko tai, kad nors klausimai yra daugiau faktiniai, tačiau taip suformuluoti, kad dažnai net ir nežinodamas atsakymo jautiesi, kad reikėtų jį žinoti – suformuluota taip, kad atrodo, jog tai svarbu. Tada net ir galvojimas būna kitoks, kai sugalvoti ar prisiminti faktą norisi.
Taip pat patiko tai, kad klausimų daug ir jie išbarstyti po įvairias sritis – taip sumažinamas sėkmės faktorius.
Taip pat gerai yra tai, kad sunku atsakyti daugumą klausimų – nes jei klausimai būtų lengvi, viskas susivestų į tai, kas turi mažiausiai spragų, kas nebūtų labai gerai.

Kas Pasaulio viktorinos čempionate buvo sunkiausia?

Š. Dirmeikis: Sunkūs klausimai tų sričių, apie kurias beveik nieko nežinau. Daug tokių.
Taip pat, bent jau man, antroje pusėje, laikui einant į pabaigą, pasidaro sunkiau galvoti, daugiau tokių nesugebėjimų prisiminti ką tikrai kažkada teko skaityti, visokių nepakankamai įdėmių įsiskaitymų į klausimą. Šiaip gerai, kad per vidurį būna pertrauka.

Ar ginsi titulą?

Š. Dirmeikis: Turėčiau bandyti ginti, jei nieko nenutiks.

Kai kuriose srityse laikas ir technologijos Lietuvoje, deja, atrodo, eina atgal. Užstrigimu ~1995 m. garsėja Sodra.

Naujosios Sodros pajamų deklaracijos

Aš vykdau individualią veiklą. Nuo šio gegužio man – kaip ir visiems vykdantiems individualią veiklą – atsirado nauja pareiga: reikia kas mėnesį pildyti deklaracijas Sodrai.

Gegužį reikia užpildyti deklaraciją už visus praėjusius metus. Bet juk tokią deklaraciją jau pateikiau Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI). Jei vienai įstaigai pateiktos deklaracijos kita įstaiga negalėtų matyti – jau ir tai XXI a. būtų nesuvokiama. Bet čia yra dar blogiau: Sodra mato mano VMI deklaraciją. Paskambinau į Sodrą – pasakė, kiek pagal tą deklaraciją reikia mokėti. Patvirtino, kad visus duomenis žino, bet vis tiek reikia deklaraciją atvežti ir jiems.

Taip, būtent atvežti į Sodros rūmus Karoliniškėse. Prisijungimas per elektroninę bankininkystę – kuris atrodo pakankamai saugus VMI, kitoms valdžios įstaigoms, bankams, elektroninėms parduotuvėms – Sodrai netinka. Tie patys duomenys, kuriuos Mokesčių inspekcija priima per elektroninę bankininkystę, Sodrai privalo būti pasirašyti elektroniniu parašu. Toks gali kainuoti ~75 Lt metams. Papildomos bereikalingos išlaidos ir sugaištas laikas. Be to, pažįstu žmonių, kuriems nepavyko pateikti ir su elektroniniu parašu.

Sodros deklaracijoje, lyginant su VMI, reikia įvesti daugumą tų pačių duomenų ir tik vieną papildomą: pajamas parašyti ne bendrai, bet išskirstyti pamėnesiui. Nėra jokios priežasties, kodėl šituo duomeniu tiesiog negalėjo būti papildyta VMI deklaracija. Maža to, Sodros deklaracija kompiuteriniu požiūriu visiškai atsilikusi. Nors yra galimybė ją užpildyti kompiuteryje, priešingai nei VMI deklaracijoje, ten nėra suprogramuota jokių formulių. Tai reiškia, kad suvedus, pavyzdžiui, pajamas ir tarifą, vis tiek pats su kalkuliatoriumi ar ant lapelio turėsi apskaičiuoti mokėtiną mokestį (t.y. sudauginti abu dydžius). Taip padarius už visus dvylika mėnesių dar reikia įrašyti metinius dydžius (taip, tuos pačius, kuriuos jau sykį pateikiau VMI deklaracijoje ir kuriuos Sodra šiaip ar taip žino). Elementarios sudėties ir daugybos formulės, kurias moka suprogramuoti devintokai per informatikos pamokas, Sodrai per sudėtingos, ką jau kalbėti apie informacijos paėmimą iš VMI duomenų bazės.

O kas vyksta mums palikus Sodroje surašytus ar atspausdintus dokumentus? Sodros darbuotojai juos rankomis vėl suvedinėja į kompiuterį! Nedrįsiu spėti, kiek bereikalingų darbo valandų šitam sugaištama, bet aišku, kad tam reikia daugybės papildomų etatų. Turbūt suprantate, kad atlyginimus šiems papildomiems valdininkams sumokame visi mes, mokesčių mokėtojai. Kad Sodros darbuotojai vėl iš naujo padarytų tą darbą, kurį mes patys du kartus padarėme (pildydami VMI ir Sodros deklaracijas). Natūralu, kad Sodros biudžetai skylėti. Bet kai pritrūksta pinigų užuot efektyvinus veiklą siūloma įvesti naujus mokesčius. Socialdemokratija.

Kiti biurokratizmai Sodroje

Ir visa tai tik biurokratinio Sodros ledkalnio viršūnė. Iš kitų žmonių, vykdančių individualią veiklą, esu prisiklausęs visko: nuo dažno atjungimo nuo sistemos, kai visa deklaracija užpildyta ir spaudžiama “siųsti” (duomenys prarandami) iki skambučių iš Sodros “Jūs neprimokėjote vieno cento, prašom pervesti vieną centą”.

“Juokas pro ašaras” pobūdžio patirčių su Sodra turėjau ir pats. Štai nuėjęs poliklinikon sužinojau, kad nesu draustas sveikatos draudimu, mat kelias dienas buvo susidariusi nedidelė (iki 100 Lt) skola, kurią Sodra čia pat panaikino nusirašydama pinigus nuo mano sąskaitos. Dar geriau: sveikatos draudimas po tokio atvejo vėl atsiranda tik po 3 mėnesių. Man kosulys nesiliauja nuo sausio ir jaučiuosi kaip šalyje be jokių socialinių garantijų – tik kad mokesčius kažkodėl valdžia ima europietiškus. Suprasčiau, jeigu galėtum, kaip Amerikoje iki B. Obamos, pasirinkti nesidrausti sveikatos draudimu: nemokėti PSD ir rizikuoti, kad susirgus teks pirkti privačios medicinos paslaugas. Bet pas mus PSD privalomai paima, o sveikatos draudimą atima.

O normalios galimybės pasitikrinti internete, kiek esu skolingas valstybei, nėra – jeigu būtų, be abejo, kad niekada nebūčiau įsiskolinęs (o kitiems nereiktų skambinėti dėl vieno cento trūkumo). Nors Sodros darbuotojai visas skolas savo kompiuteriuose mato. Tiesa, kaip suprantu, jie irgi pamato ne iš karto: paklausus telefonu ar vietoje, kiek esi skolingas, tenka laukti, kol suskaičiuoja.

Kai tokia tvarka nenuostabu, kad verslumas Lietuvoje menkas. Aš esu teisininkas – bent jau seku, kada pasikeičia, tarkime, minimalus atlyginimas, po kurio kiekvieno pasikeitimo autoamtiškai keičiasi kas mėnesį mokėtinų mokesčių dydžiai ir, to nežinant, lengva prarasti sveikatos draudimą. O kaip visame šitame susigaudyti smulkųjį verslą norinčiam pradėti vyresnio amžiaus žmogui? Aš jo vietoje nepradėčiau.

Ir vėlgi, viską patobulinti pakanka mokyklinių informatikos žinių – parašyti kelis el. laiškus su naujais tarifais ir kiekvieną jų automatiškai išsiųsti visiems, kam tie tarifai aktualūs. Bet niekas to nedaro, o net ir pačioje Sodros svetainėje viską surasti be galo sunku…

Gal kada nors Sodra paskelbs konkursą tobulesnės sistemos suprogramavimui. Bet, matyt, tik tada, kai į valdžią ateis žmogus, turintis sąsajų su kuria nors programavimo įmone. Nes tik tada bus kam tą konkursą laimėti.

2013 m. kino pavasario programoje kol kas didžiausią įspūdį paliko muzikinis-dokumentinis filmas Sugar Man, apdovanotas ir Oskaru.

Čia pasakojama tikra istorija – unikali. Pirmoji jos plotmė – Pietų Afrikos Respublika ~1995 m. Jau dvidešimt metų vienas populiariausių dainininkų PAR – amerikietis Sikstas Rodrigesas (Sixto Rodriguez). Jo prieš sistemą nukreiptą muziką itin mėgo tie baltieji, kuriems nepatiko apartheidas (iki 1994 m. PAR galiojusi santvarka, pagal kurią skirtingų rasių žmonės gyveno atskirose teritorijose). PAR Rodrigesas buvo to paties lygio žvaigždė, kaip Elvis Preslis ar Bitlai. Tik apie jį žinota labai mažai ir tai davė peno daugybei gandų: esą Rodrigesas susidegino ar nusišovė scenoje. To meto PAR toks informacijos badas neatrodė keistai. Dauguma pasaulio šalių, nusiteikusios prieš apartheidą, taikė sankcijas Pietų Afrikai. Todėl jokių užsienio muzikantų koncertų PAR šiaip ar taip nebuvo. O Rodrigeso tekstai dar nepatiko ir valdžiai.

Antra filmo plotmė – Detroitas, JAV. Čia gyvena Sikstas Rodrigesas, statybininkas. 1970-1971 m. jis mėgino muzikuoti, įrašė porą plokštelių ir grodavo baruose. Bet, nors prodiuseriai daug tikėjosi, pelno nebuvo ir Rodrigesas grįžo prie fizinio darbo. Apie savo dainų populiarumą PAR  Rodrigesas nieko nė nenuotuokė.

Viskas pasikeitė ~1997 m. Apartheidas jau buvo pasibaigęs.  Dar svarbiau – iš lėto formavosi internetas. Pradėjo rastis pirmi mėgėjiški fanų tinklapiai ir Rodrigeso gerbėjai Pietų Afrikoje sukūrė svetainę/forumą aptiktų faktų apie savo dievuką dalinimuisi. Šį tinklapį kartą rado Rodrigeso duktė. Viskas tęsėsi Detroito statybininko muzikiniu turnė PAR 1998 m., kur jį salėse pasitikdavo tūkstančiai klykiančių gerbėjų, pradžioje dar maniusių, kad koncertuos apsišaukėlis, nes nuoširdžiai tikėjusių, kad tikrasis Rodrigesas miręs.

Interneto aušros era

Mane filmas privertė susimąstyti apie anuos laikus. 1995-2001 m. besiformuojantis internetas buvo nearti dirvonai, dominantys tik nedidelį entuziastų skaičių. Nebuvo galima per paieškos sistemas surasti informacijos apie bet kurį Vakarų pasaulio kraštą. Tekdavo klausinėti, domėtis, tikėtis kad kas nors, kas žino, atsakys. Pats tada atsakiau nemažai panašių klausimų apie Lietuvą.

Štai vienas skautas kolekcionierius, pamenu, buvo įsigijęs atvirukų su skautijos kūrėjo Baden Pauelo apsilankymu Palangoje tarpukariu. Ten buvo matyti Gedimino stulpai – ir žmogui pasidarė įdomu, kas gi tai per simbolis. Savo tinklapyje jis prašė visų bent ką nors žinančių rašyti jam el. laiškus. Parašiau, paaiškinau.

~2001 m. daug prisidėjau prie informacijos apie aukščiausius Lietuvos pastatus rinkimo į pirmą internetinį puslapį (anglišką, architektūros gerbėjų), kur buvo surašyti jų aukščiai ir kita informacija. Dabar tas puslapis, anuomet skyscrapers.com, tapo Emporis ir nebėra pinai viešai prieinamas, bet ta pati informacija yra daugybėje kitų vietų.

Dabar tokia istorija, kaip filme Sugar Man, nebebūtų įmanoma. Įvedęs savo pavardę į Google greitai gali sužinoti, ar nesi kur nors paminėtas, o internetu naudojasi beveik visi vakariečiai. Internete lengvai gali rasti ir informaciją apie visų šalių istoriją, kultūrą, muziką ar sportą. Kitos šalys, kurių atgarsius seniau galėjome pasiekti tik įdėję daug pastangų ar atsitikitinai, šiandien pasiekiamos iš namų keliais mygtuko paspaudimais.

Kai 1998 m. pirmąsyk lankiausi Amerikoje vietos Amerikos lietuviai naujausias išsamias žinias apie Lietuvą dar gaudavo iš keleto savaičių senumo lietuviškų laikraščių, paštu persiųstų per Atlantą. Tai – geri pavyzdžiai, kaip internetas suartino pasaulį.