Iš pirmų lūpų

2012 m. kovo 11 d.. Iki šiol nedalyvaudavau ir nestebėdavau kovo 11 d. renginių Gedimino prospekte, bet šiais metais, jau iš anksto buvęs susipriešinimas ir vaidai internete paskatino nueiti pažiūrėti.

Renginiai vyko du: 13 val. Tautinio jaunimo sąjunga ir Lietuvių tautos centras organizavo tradicinės eitynes „Lietuva lietuviams, lietuviai Lietuvai”. Vėliau, 16 val. pirmąsyk Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Lygių galimybių plėtros centras.

Šiame įraše, susilaikydamas nuo vertinimų, tiesiog rašau, ką mačiau ir pateikiu nuotraukų. Manau, kad internete trūksta neutralių, nuomone nepersmelktų tekstų. Savo vertinimus, jeigu jie domina, rašau kitame įraše. Gali būti, kad kažko nepastebėjau, bet stengiausi stebėti skirtingose vietose ir pamatyti kuo daugiau.

1 dublis: Tautinio jaunimo sąjungos ir Lietuvių tautos centro eitynės

DALYVIAI

14:50 eitynių dalyviai, nešini vėliavomis, traukė į Katedros aikštę. Čia jie rikiavosi į eilę Sereikiškių parko alėjoje. Nors šventė viešojoje erdvėje vadinta jaunimo eitynėmis, iš tikro buvo įvairaus amžiaus žmonių. Ir tėvai, atsivedę vaikus, ir senyvi žmonės, ir moksleiviai bei studentai. Apie ketvirtį ar trečdalį dalyvių sudarė moterys ir merginos. Buvo ir skustagalvių (skinhedų), tačiau jie sudarė tik nedidelę mažumą. Dalyvavo ir keli kitų subkultūrų atstovai. Tačiau daugumos dalyvių ir organizatorių iš išvaizdos buvo neįmanoma priskirti kažkokiai grupei. Žmonių buvo tikrai daug, ne vienas šimtas.

Ėjo ir ne vienas žymesnis žmogus, nepriklausomybės akto signatarai. Mačiau R. Ozolą, P. Gražulį.

Prieš eitynių pradžią buvo dalinami trispalviai raiščiai. Juos žygiuotojai užsirišo ant rankų. Ant aukštesnės vietos pasilypėjęs vienas organiatorių įspėjo dalyvius, kad eitynių priešininkai gali išsišokti ir patarė dalyviams nesivelti į konfliktus. Informavo, kad žmonės su baltais raiščiais yra organizatoriai, jie palaikys tvarką, užvedinės skanduotes. Paskui palinkėjo gražios ir linksmos šventės.

ŽIŪROVAI

Žiūrovų buvo gal trečdalis tiek, kiek dalyvių, o gal net perpus. Itin gausu buvo žurnalistų ir šiaip žmonių su fotoaparatais. Prie Katedros eitynes nuo riedžio stebėjo meras A. Zuokas, buvo ir kitų žymių žmonių.

Tarp žiūrovų girdėjosi ne vien lietuvių, bet ir rusų, anglų kalbos. Kai kurie anglakalbiai žiūrovai patys buvo užsirišę jiems padovanotus trispalvius raiščius. Sunku buvo suprasti, kurie žiūrovai palaiko eitynes, kurie joms prieštarauja, o kurie neturi apie jas nuomonės. Tik keli iš žiūrovų kartais prisijungdavo prie skanduočių, paplodavo.

Buvo ir keli žmonės su Lenkijos vėliavomis padabintomis striukėmis, bet jie irgi niekaip nepasireiškė.

PLAKATAI, VĖLIAVOS IR ŠŪKIAI

Dalyviai nešėsi daug vėliavų. Vyravo Lietuvos trispalvės, tačiau buvo ir Latvijos, Estijos, Italijos, Danijos, Serbijos, kitų šalių vėliavos, taip pat vėliavos su vyčiais, Žemaitijos vėliava.

Plakatai buvo labai įvairūs, jų tarpe: „DIDŽIUOJUOSI, JOG ESU LIETUVIS”, „LIETUVIAIS TURIME IR BŪT”, „TAIKUSIS NACIONALIZMAS”, „UŽ TAUTŲ LAISVĘ”, bet buvo ir plakatas „SKINHEADS”. Buvo plakatas, skatinantis blaivybę, dar vienas, cituojantis Simoną Daukantą. Keli vyrai nešė plakatą „SAULIUS ČEPĖNAS. TAVO KELIAS – MŪSŲ KELIAS, TAVO ATMINIMAS – MŪSŲ UŽDUOTIS” (apie Saulių Čepėną, 1999 m. dėl politinių priežasčių mirtinai sumuštą tautininką, galite paieškoti informacijos Google).

Skanduoti įvairūs šūkiai: „Lietuva, Lietuva, Lietuva”, „Už Lietuvą”, „Lietuva lietuviams – lietuviai Lietuvai”, „Didžiuojuosi, kad esu lietuvis” ir kiti. Prieš mažumas nukreiptų šūkių, kaip „Juden raus”, niekas neskandavo. Bendrai paėmus, šūkius skandavo ne visi. Keli žmonės skandavo garsiai, tam tikra dalis pritarė, tam tikra dalis tik judino lūpas, daug kas ėjo tylomis.

Dauguma dalyvių vilkėjo paprastais rūbais. Tačiau buvo keletas tautiniais drabužiais, uniformomis.

DEMONSTRANTAI

Tik įėjus į Gedimino prospektą eitynes pasitiko keli prieš jas nusiteikę žmonės. Vienas jų laikė juodą anarchistų vėliavą, kiti transparantus su ranka raudonai išrašytais šūkiais: „KOVOK UŽ KLASĘ, O NE UŽ RASĘ”, „VAKAR JUDEN RAUS, ŠIANDIEN LIETUVA”. Taip pat buvo nešama vėliava su vokišku užrašu „Antifaschistische Aktion”. Šie žmonės lydėjo eitynes šaligatviu, rodydami savo plakatus jų dalyviams, kartais užeidami į važiuojamąją dalį. Policija ėmė prašyti netrukdyti renginiui ir atlaisvinti kelią.

Ties McDonald‘s restoranu eitynių priešininkai įsiveržė į eitynių gretas ir ėmė skanduoti šūkį „Cha, cha, cha, Antifa!” bei kitus. Eitynių dalyviai laikėsi ramiai ir neramumų nekilo. Po eitynių šioje vietoje tebestovėjo demonstrantų paliktas ant kartono užrašytas tekstas “ANTANAI, KELK – NACIAI LIETUVĄ PARDUODA”, kurį vėliau kažkas užvertė.

Dar prieš šį incidentą Vinco Kudirkos aikštėje eitynes pasitiko ir devyni Paleckio partijos Frontas aktyvistai. Jų plakatai buvo atspausdinti, raudoname fone balti tekstai: „DARBO! DUONOS! TEISINGUMO”, „UŽ LIETUVĄ BE NACIZMO!”, „ŽYDŠAUDŽIŲ IR BANDITŲ GARBINTOJUS – TEISTI!” (banditais TSRS vadinti Lietuvos partizanai) ir kiti. Čia vyravo vyresnio amžiaus žmonės. Šis protestas laikėsi atokiau nuo prospekto, eitynėms netrukdė ir buvo tylus.

Eitynes lydėjo ir vienas vyras oranžiniai dažytais plaukais nešinas gėjų vėliava (vaivorykšte). Jis fotografavo renginį. Niekas iš dalyvių ar žiūrovų jo neužsipuolė.

Demonstrantus ypač aktyviai fotografavo žiūrovai ir žiniasklaidos darbuotojai.

PABAIGA

Priėję Lukiškių aikštę dalyviai sustojo už buvusių KGB rūmų. Kalbas sakė Ozolas, Songaila, svečias iš Latvijos, jos buvo nuosaikios. Aktyvių eitynių oponentų šioje vietoje jau nebebvuo, žiūrovų gretos irgi praretėjusios. Dalyvius organizatoriai pakvietė į koncertą vakare, kur su išdalintaisiais trispalviais raiščiais buvo nuolaidos bilietams. Viskas baigėsi himnu. Kai kas giedojo ar tyliai stovėjo, o kai kurie žiūrovai jam skambant toliau šnekučiavosi tarpusavy.

2 dublis: Eitynės „Švęskime laisvę”

Gedimino prospekte žmones su trispalviais raiščiais ėmė keisti žmonės su balionais. Būtent tokius – geltonus, žalius ir raudonus – dalijo antrosios šventės organizatoriai. Tiesa, liko joje ir keli pirmųjų eitynių dalyviai, bet dauguma dalyvavo koncerte ant Tauro kalno.

RENGINIAI

Apie 16 val. Gedimino prospekte skirtingose vietose prasidėjo įvairūs renginiai:

1.V. Kudirkos aikštėje dainavo kažkokia man nežinoma grupė, berods tai buvo broliai „Timohi”.

2.Prie McDonald‘s restorano keli juodaodžiai mušė būgnus. Greta buvo minėti trispaviai balionai, viena vėliavėlė tįsojo ant grindinio.

3.Prie Scandic viešbučio kelios mergaitės braidė baloje su Lietuvos vėliavos spalvų guminiais batais. Jos kažką dainavo, deja, man nepavyko išgirsti, nes garsą užgožė prie buvusios Fluxus ministerijos per garsiakalbius muziką atlikusi kita man nežinoma grupė.

4.Prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos per garsiakalbius buvo garsiai leidžiamas hiphopas.

5.Prie Vagos administracinio pastato grupelė jaunuolių šoko breiką.

EITYNĖS

Eitynės buvo dvejos – nuo V. Kudirkos ir Nepriklausomybės aikščių. Jos susitiko Lukiškių aikštėje, kur klausėsi koncerto.

Renginys buvo daug ramesnis. Ir dalyvių, ir žiūrovų, ir žiniasklaidos buvo mažiau (tiesa, ilgainiui susirinko daugiau, nei šioje nuotraukoje). Jokių incidentų nebuvo. Todėl, deja, ir parašyti turiu mažiau ką.

Pats stebėjau eitynes nuo Nepriklausomybės aikštės. Čia dalyvavo N. Marčėnaitė, A. M. Pavilionienė.

Girdėjau, kaip viena greta stovėjusi močiutė pasiskundė, kad balionai kažkodėl tik geltoni ir žali. Vėliau atsirado ir keli raudoni. O netrukus į eitynių galą įsijungė Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio aktyvistai, nešini oranžiniais (partijos spalvos) balionais. Jokių skanduočių nebuvo, eitynės vyko tyliai.

Lukiškių aikštėje buvo jau daugiau žmonių, atėjusių paklausyti koncerto, Lietuvos atributikos buvo jau mažiau.

Milžiniško apvaliojo stadiono šonas ir trigubi vartai su keturiais skersiniais. Žaidėjai pasklidę po visą aikštę - vienu metu kiekvienoje komandoje jų žaidžia net po 18.

Turbūt visi žinote, kas yra futbolas ir dauguma žinote, kad Amerikoje futbolas atrodo visai kitaip, o tai, ką futbolu vadina europiečiai, ten yra “sokeris”. Bet futbolų pasaulyje yra ir daugiau. Štai Australijoje populiariausias australiškasis futbolas, smarkiai besiskiriantis nuo mums įprasto.

Visų pirma, australiškasis futbolas žaidžiamas apvaliame kriketo stadione. Vartus čia atstoja keturi stulpai. Pataikius kamuoliu tarp dviejų centrinių stupų skiriami 6 taškai, o pataikius tarp vieno centrinių ir vieno šoninių stulpų – 1 taškas.

Stebėjau Australiškojo futbolo lygos finalą tarp Collingwood ir St. Kilda komandų. Gal nustebsite, bet australiškojo futbolo finalai – lankomiausi pasaulyje bet kokio komandinio sporto nacionalinės lygos mačai. Tolokai už nugaros lieka Anglijos futbolo Premier lyga ar Vokietijos Bundeslyga, NBA ar NHL, štai ir pastarąjį finalą Melburno stadione regėjo per 100 000 žiūrovų.

Prasidėjus rungtynėms aikštelę užplūdo žaidėjai. Nuošalės australiškame futbole nėra, tad futbolininkai iškart pasklido po visą stadioną. Kamuolį čia galima ir spardyti, ir gaudyti rankomis. Pagavęs į žemę nespėjusį atsimušti kamuolį žaidėjas šaukia “Mark” ir gauna teisę jį niekieno netrukdomas spirti toliau.

Kitu atveju (jei nebuvo “Mark”), varžovai gali bandyti žaidėją su kamuoliu pargriauti (kaip regbyje) – tačiau kadangi australiškieji futbolininkai gerokai labiau prasisklaidę, grumtynės buvo retos, nes paprastai kamuolį gavęs žaidėjas jį pasuodavo tolyn anksčiau, nei spėdavo pribėgti varžovai. Būtent iš tokių pasų susidėjo didžioji rungtynių dalis.

Tai buvo 2010 m. finalo paskutinės lemiamos rungtynės (pirmosios pasibaigė lygiosiomis, tad prireikė antrų). Tačiau taškas į tašką jos nevyko. Collingwood nuo pat pražių išsiveržė į priekį, o St. Kildai nesisekė: pavydavo uždirbti tik “provarčius” (t.y. vieną tašką už spyrį tarp šoninių stulpų). Iš komantatoriaus tono buvo aišku, kad šiame sporte tuo taškeliu nelabai džiaugiamasi. Ypač kai per plauką neuždirbti 6 taškai. Bet pats “paguodos taško” skyrimas už “beveik pataikymą” įdomus ir komandiniame sporte bene unikalus sprendimas.

Į galą St. Kilda įsivažiavo, bet buvo vėlu. Pelniusi 7 įvarčius ir 10 provarčių ji surinko 52 taškus, o Collingwood su atitinkamai 16 ir 12 – net 108.

Beje, populiariausias Australijos sportas iki 1990 m. buvo dar lokalesnis – jo aukščiausia lyga tada buvo tik Viktorijos valstijos lyga. Iki šiol iš 18 klubų net 10 namų rungtynes žaidžia Viktorijos valstijos sostinėje Melburno mieste ar jo priemiesčiuose. Ir Collingwood, ir St. Kilda, susitikę mano matytame finale – taip pat Melburno klubai.

Viskas prasidėjo 1990 m. kovo 11 d., o gal seniau, kai gimė Sąjūdis. Neregėta tautos vienybė, kai stovėjome Baltijos kelyje ar šimtatūkstantiniuose mitinguose davė vaisių. Paskelbta nepriklausomybė. Jaunai šaliai teko ištverti Rusijos blokadą, kuomet trūko benzino ar karšto vandens, Medininkų žudynes ir pagaliau 1991 m. Sausio 13 d. puolimą, kai žuvo 13 beginklių lietuvių, gynusių svarbiausias Vilniaus vietas. Tuomet atėjo Islandijos pripažinimas, paskui kiti, ir galiausiai 1991 m. nenusisekęs pučas Maskvoje, liepsnojantys balti Rusijos valdžios pastatai – Sovietų Sąjunga žlugo negrįžtamai.

Mus jaudino tolimi karai ir galimybė užsidirbti

Vieno pirmųjų Lietuviškos mafijos "tėvų"Henriko Daktaro rūmai Užliedžiuose prie Kauno buvo tikras idealas dažnam dešimtojo dešimtmečio pradžioje praturtėjusiajam. Nesvarbu, doram verslininkui ar nusikaltėliui. Tik žmonių galimybės skyrėsi, daug turto pasirodė besąs laikinas ir ne viena pilaitė liko nebaigta statyti. Patys H. Daktaro rūmai, beje, dabar jau gerokai aptriušę.

Lietuvai jau stojantis ant kojų žinių laidose regėjome karo kančias Bosnijoje, Čečėnijoje. Mums dar nebuvo tas pats ir nuoširdžiai palaikėme dėl nepriklausomybės kovojančias tautas. Vilniuje atsirado Džocharo Dudajevo skveras, Kaune – Čečėnijos aikštė.

Gimė naivus lietuviškas verslas. Purvinose Gariūnų kioskų eilėse arba Kauno Urmo bazėje tūkstančiai pradėjo dirbti sau.

Uždirbtus tūkstančius žmonės kišo į didžiulių nuosavų namų statybas. 1990 – 1995 m. augo nauji rajonai architektūriniu požiūriu mažai vertingų XX a. pilių – Kairėnai Vilniuje ar ties įvažiavimu į Klaipėda nuo Kalotės. Šeimininkai tikėjosi, kad erdviuose kambariuose gyvens ištisos kartos, kaip šimtmečius buvo įprasta: “pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti sūnų”… Bet tie pokyčiai, leidę pagaliau teisėtai užsidirbti, pakeitė ir visa kita: vaikai išvykę studijuoti nebegrįždavo. Ką jau kalbėti, kad greiti bankrotai daugybę šitokių statybų įšaldė iki kito dešimtmečio.

Kam nepakako naujam namui skubiai darėsi “euroremontą”. Blokinių daugiabučių nykius fasadus išdabino gausybė įstiklintų balkonų – kiekvienas skirtingais rėmais. Paskui – dar ir palydovinės “lėkštės”.

Į Lietuvos miestų gatves išriedėjo pirmieji vakarietiški automobiliai. Turtingiausi mūsų šalies žmonės važinėjo senais “Ford Sierra” ar “Ford Scorpio”, išmestais viduriniosios klasės vokiečių. Juos į Gariūnus ar Marijampolę uoliai vairavo “varinėtojai”. Kaip ir sunkvežimių vairuotojus juos kartais apiplėšdavo Lenkijos banditai. Pasienyje su šia šalimi Lazdijuose tebesidriekdavo kilometrinės eilės, o į Vokietiją negalėdavai patekti be Šengeno vizos.

Gimė ir mirė lietuviškas masinis reketas

Savivaldybės (dabar - Vinco Kudirkos) aikštėje susprogdintas verslininkas R. Grainys - viena vėlesnių nusikaltėlstamų grupuočių aukų. Nuotraukoje (1995 m.) žiūrovai ir žurnalistai apstoję prabangaus Mercedes nuolaužas.

Naivų lietuvišką verslą ėmė persekioti lietuviška (su rusišku ar gruzinišku prieskoniu) mafija. Nenugalimomis atrodžiusių grupuočių, kaip Vilniaus Brigada ar Kauno Daktarai, istorijos iki šiol tebėra populiarių knygų temos. Tada reketas atrodė nenugalimas, bet Vilniaus Brigados užsakymu 1993 m. nužudytas žurnalistas Vitas Lingys buvo jam liepto galas. 1995 m. “krikštatėviui” Borisui Dekanidzei įvykdyta mirties bausmė. Į Lietuvą pamažu atėjo saugumas. O mirties bausmės uždraustos, 1998 m. Konstituciniam teismui priėmus labai politinį sprendimą, kurio reikalavo Europos Sąjunga (kartu su prisijungimu prie NATO stojimas į ES buvo didžiausias Lietuvos užsienio politikos tikslas). Ir 2000 m. geri 80% Lietuvos gyventojų tvirtai pasisakė už mirties bausmes.

Vyko privatizacija. Šimtai tūkstančių tapo savo butų savininkais. Kiti valdžios išdalintus investicinius čekius investavo į verslą: parduotuves, gamyklas. Tada paaiškėjo, kad pasenusių ir neekonomiškų sovietinių gaminių žmonėms tiesiog nereikia. Be to, kas yra “marketingas” nesuvokė nei senoji nomenklatūra, nei naujieji verslininkai. Milžiniškos gamyklos bankrutavo, atsirado nedarbas. Daugiausiai žmonių pinigų nusinešęs 10 dešimtmečio verslininkas Gintaras Petrikas apleidęs savo žlungančios EBSW grupės supirktas gamyklas ir pabėgo į JAV. Dar daugiau pinigų nusitempė dviem galingom bangom bankrutavę kaip grybai po lietaus suvešėję bankai: garsioji “Sekundė”, “Litimpex”, “Akcinis inovacinis” ir aibė smulkesnių. Tais laikais mažai kas susigaudė ir vakarietiškame versle, ir paskolų teikime, ir politikoje, bet patirtis pamažu atėjo.

Garsioji “Sekundės” banko televizinė reklama “Reikia pinigų? Pinigų yra” jau gerokai vėliau humoristinėje laidoje išrinkta “dešimtmečio reklama”. Ir daugiau naivių reklamų tada užplūdo naujai užgimusios komercinės televizijos eterį (Amerikos lietuvės Liucijos Baškauskaitės įsteigtosios “Tele 3” ar “Litpoliinter”), komercinių dienraščių dar vis nespalvotus puslapius. Televizijos geriausiuoju vakaro laiku teberodė animaciją “vaikams prieš miegą” (tik jau japonišką ir amerikietišką, nebe rusišką) ir muilo operas. Dėl įvairių Marijų arba Santa Barbaros peripetijų kvaišo, jas aptarinėjo, ne vien namų šeimininkės. Taip nauja visa tai buvo.

Klestėjo kriminalų laidos kaip “Kruvinoji banga”, ir garsusis “Lietuvos ryto” penktas puslapis. Tebebuvo leidžiama rodyti lavonus ir net kiosko vitrinoje nuo kriminalinės “Akistatos” viršelio retsykiais žvelgdavo koks neatpažintas skenduolis.

Godžiai rijome išsvajotą žodžio ir verslo laisvę

Grupės "Pompa" 1995 m. albumo viršelis dvelkia noru kuo labiau išnaudoti žodžio laisvę, dar neseniai uždraustą. Tai - vienas paskutinių panašių albumų, kurie tapo labai populiarūs ne tik įvairiose pogrindinėse subkultūrose. Vėliau dauguma dešimtojo dešimtmečio radikalių tekstų kūrėjų, kaip SEL ar XXL Junior, baigė specialiai šokiruoti.

Centrinėse miestų gatvėse (tarp gausybės apleistų, sovietų valdžios lengva ranka “avariniais” paskelbtų ir likimo valiai paliktų senovinių pastatų) duris atvėrė garsių prekės ženklų parduotuvės. Įkandin sekė nauji restoranai, kaip “Ritos slėptuvė” ir (pagaliau) legendinis vakarietiško gyvenimo simbolis “McDonald’s”. Tada “Big Mac” buvo prie brangesnių patiekalų visame Vilniuje, o “McDonald’s” aplankė net Alanas Ostinas, rašydavęs restoranų apžvalgas į spaudą. Čia jau klientas buvo visada teisus ir pardavėjai ėmė lengvai šypsotis užuot plūdęsi – kitaip nei sovietiniuose gastronomuose ar valgyklose su balomis ant grindų (pastarieji vienas po kito užsidarė). Atsiradus didelei pasiūlai užmarštin nukeliavo deficitai ir kilometrinės eilės.

Pinigų svarba nusvėrė socialistinę asmeninių pažinčių svarbą ir senoji sovietinė “nomenklatūra” labai iš lėto, bet negrįžtamai smuko (tas procesas, tiesa, dar galutinai nesibaigė).

Atsirado žodžio laisvė. Ir dainos ją atspindėjo, kaip pirmieji Lietuvos reperiai “Pompa” ar, paskui, SEL, kurių audiokasetėse netrūko keiksmažodžių. Naujosios žvaigždės tik papildė, bet nepakeitė Povilaičio, Lemano, Hiperbolės ar Foje, tebegirdimų ir sveikinimų koncertuose.

Pasirodė pirmosios savitarnos parduotuvės: “Naktigonė”, “Iki”, “Pas Juozapą”. Savitarna lietuviams buvo tokia beprotiška, kad koncepciją pasiūlę prancūzų brolių Ortizų, įsteigusių “Iki” tinklą, atstovai, gal 1995 m. davė interviu televizijai įrodinėdami, kad, jų nuomone, visų prekių tikrai niekas neišvogs. Neišvogė.

Sužinojome, kas tas kompiuteris, nors nesupratome, kam jis reikalingas

Toks 1990 m. IBM kompiuteris kainavo brangiau, nei dabar atsieina galingas tinklo serveris. Asmeniniai kompiuteriai ilgainiui pigo, bet nešiojami kompiuteriai visą dešimtąjį dešimtmetį net Vakaruose išliko prieinami tik turtingiesiems.

10 dešimtmetis buvo kompiuterijos aušra. Apie 1995 m. pigus asmeninis kompiuteris tebekainavo per 10 000 litų (jo kietojo disko talpa buvo keli šimtai megabaitų, o procesoriaus dažnis – gal 20-40 MHz). Kainos vis krito ir krito, įgalindamos juos įsigyti vis daugiau žmonių. Populiarėjo kompiuteriniai žaidimai. Gal 1994 m. Vilniuje, Latako gatvėje, atsidarė pirmoji kompiuterinių žaidimų parduotuvė. Legalių, angliškų, su didelėmis dėžėmis ir spalvingomis instrukcijomis.

Tuomet turgus užplūdo piratai su 30 Lt kainuojančiais diskais (vėliau pigo iki 25 Lt, 20 Lt, 16 Lt). Legalieji užsidarė. Net Vilniaus senamiesčio širdyje veikė viešos piratinių žaidimų krautuvėlės. Į kryžiaus žygį prieš piratus pakilusios kompanijos patikrinimais ir baudomis kokiais 1998 m. išgujo nelegalius Windows’us ir Office’us iš rimtų įmonių, bet dažno lietuvio asmeniniame kompiuteryje nieko legalaus iki šiol nė su žiburiu nerasi.

Visą 10 dešimtmetį prieš asmeninius kompiuterius vyravo žaidimų kompiuteriai, tokie kaip Žiliton su savo geltonosiomis disketėmis. Klestėjo žaidimų automatų salonai su 5 – 10 metų senumo japoniškais įrenginiais. Vilniuje vienas įsikūrė Gedimino pr. vietoje Bingo namų: po trumpo atolydžio azartiniai žaidimai Lietuvoje vėl buvo uždrausti. Dabar ten stovi Novotel Flagman viešbutis.

Politikoje niekad neišrinkdavome tos pačios partijos du kartus

LDDP agitacija prieš 1996 m. rinkimus. Šiuose rinkimuose buvusioji valdančioji partija patyrė triuškinantį pralaimėjimą ir vėliau tapo Socialdemokratais.

Valdžios scenoje tvirtai švytavo “politinė švytuoklė”. 1992 m. žmonės nušlavė iš Seimo Sąjūdžio didvyrius ir grąžino ten buvusius komunistus (LDDP), o pirmuoju atkurtosios šalies prezidentu tapo buvęs komunistų partijos pirmininkas Algirdas Brazauskas. Mat stebuklų, kurių ne vienas laukė, 1990-1992 m. neįvyko: dešimtmečius stekenta ekonomika per kelis metus niekaip negalėjo pavyti Vakarų Europos (nepasivijo ir dabar, 2011 m.).

Bet stebuklų nepadarė ir LDDP ir štai 1996 m. valdžion grįžo Landsbergio pasekėjai, besivadinantys Tėvynės Sąjunga, o prezidentu 1997 m. išrinktas Amerikos lietuvis gamtosaugininkas Valdas Adamkus, nė dienos nepragyvenęs pokarinėje “tarybinėje Lietuvoje”. 1996 m. Seimo rinkimai buvo paskutiniai, kuriuose nugalėjusi partija surinko absoliučią balsų daugumą. Paskui užgimė mažų partijų ir partijėlių, kiekviena jų aplink savą lyderiuką, tokį kaip Artūras Paulauskas, pralošęs Adamkui 1997 m. rinkimus. Partijų skaičius buvo atvirkščiai proporcingas ateinantiems prie balsadėžių rinkėjams: jų aktyvumas buvo beveik 80% 1993 m. ir vos viršijo 50% 2000 m.

Lūžiu tapo kokie 1995-1996 m. revoliucija baigėsi: privatizacija įvyko, gražūs litai pakeitė rublių, ir gyvūnėliais išdabintų “vagnorėlių” šūsnis, ir net butų ar automobilių kainos vis rečiau nurodinėtos JAV doleriais. Negabieji griuvo, o stiprieji liko tvirtėti. Toliau jau buvo ramus augimas. Laukinį kapitalizmą su socializmo nuosėdom pamažu keitė tobulesnė sistema. Kilo atlyginimai, pensijos, mokyklų bei ligoninių finansavimas. Tik per 1999 m. krizę buvo lengvas krestelėjimas.

Užuot pirkę turguose ėjome į prekybos centrus ir vėl atradome kiną

Dešimtąjį dešimtmetį Lietuvos didmiesčių senamiesčiai tebebuvo labai apgriuvę. 1996 m. nuotraukoje esantis pastatas - dabar Artis viešbutis.

1995 metais dar nebuvo prekybos centrų. Apsipirkdavome turguose ir mugėse, kartais vykdavusiose Vilniaus Sporto rūmuose ar Litexpo, ar daugybėje ištuštėjusių kino teatrų, kurių sovietmečiu pagal Lenino frazę “Visų menų menas yra kinas” pristatyta gerokai daugiau, nei reikėjo žmonėms. “Vilniaus prekyba”, vėliau virtusi “Maxima”, tebeturėjo tik dvi parduotuves Naugarduko gatvėje Vilniuje; “Norfa” – parduotuvėlę Lakūnų gatvėje.

1997 m. atsidarė pirmoji Maxima Pašilaičiuose, paskui 1998 m. – Mindaugo Maxima su automobilių aikštele ant stogo. Tada “Hyper Maxima” Klaipėdoje ir galiausiai Vilniaus “Akropolis”, pirmasis tikras Lietuvos prekybos centras, su ledo arena. Jis traukė žmones iš visos Lietuvos ir Baltarusijos.

Įrengtas Akropolyje ir kino teatras. Apie 1997 m. kinas Lietuvoje atgimė: dar veikiantys kino teatrai (“Lietuva”, “Vingis”, “Vilnius”, po to ir kitų miestų) ėmė masiškai statyti “Dolby Surround” garso techniką bei naujas kėdes ir susigrąžino klientus nuo televizorių ekranų (prie kurių jie žiūrėdavo rusiškai įgarsintas videokasetes iš artimiausios videonuomos).

“Kino teatrai” paskui virto tiesiog “kinais”, “masinio informavimo priemonės” tapo “žiniasklaida”, “hamburgeriai” – “mėsainiais”, “multiplikaciniai filmai” susigrąžino senąjį vardą “animacija”. Kalba paprastėjo ir lietuviškėjo vedama kalbos komisijos. Nyko rusiškas žargonas: 2000 m. jaunimas jau ne kiekvieną V. Kernagio dainos “Kansaras” žodį suprasdavo. Bet su anglicizmais kalbininkų laukė sunki kova: “printeris” tapo “spausdintuvu”, bet “skaneriui” nei “skaitytuvas”, nei “skaitlys” neprigijo.

Apleistieji senamiesčiai gražėjo, apsilaupiusios sienos gražiai nudažytos. Laisvos rinkos sąlygomis butai ir pastatai čia tapo brangiausiais, todėl “avariniai namai” bemat supirkti ir dauguma jų restauruota. Ten įrengta daug viešbučių, nes barokines Vilniaus bažnyčias atrado vakarų turistai. Vokiečių memelanderiai tuo tarpu grįždavo apžiūrėti gimtinės Klaipėdos.

Keliavome iš didžiausio Pabaltijo oro uosto

Vilniaus oro uostas rekonstruotas 1993 m. pristačius naują stiklinio fasado terminalą. Tai - pirmasis tokio masto projektas, suprojektuotas ir įgyvendintas nepriklausomoje Lietuvoje ir pirmoji modernios architektūros kregždė. Po dar vienos rekonstukcijos 2007 m. šio pastato nebesimato - iš vienos pusės jį užstoja sovietinis, iš kitos - 2007 m. Vilniaus oro uosto korpusas.

Dar 1993 m. tie patys Ortizai išleido pirmuosius kelionių vadovus “Vilnius in your pocket”. Sėkmė buvo didžiulė ir tokie patys įvairiakalbiai periodiniai leidiniai 2000 m. jau leisti daugybėje Rytų Europos didmiesčių. Šmaikštus stilius kaip diena ir naktis skyrėsi nuo Sovietų propagandos. Štai labiausiai sovietmetyje “pasilikusias” įstaigas “in your pocket” žymėjo Lenino galvomis.

Vakariečiai atrado Lietuvą, o lietuviai – užsienį. Dingo visi sovietiniai keliavimo barjerai ir įsisteigė gausybė kelionių agentūrų, siūlančių savaitgalius Romoje ir Londone, savaites Turkijoje. Užsakomieji raudonai balti “Lietuvos avialinijų” orlaiviai skrido į Antaliją ar Kiprą (reisu Vilnius-Burgasas-Larnaka-Dubajus). Sovietinių Tu-134 iškart atsisakyta, o Jak-42 pamažėle keitė Boeing 737-200, vėliau Boeing 737-300. “Lietuvos avialinijos” tebebuvo didžiausia Baltijos šalyse oro bendrovė, Vilnius – svarbiausias regiono oro uostas. LAL piltous siuntė apmokymams už Atlanto, kad šie galėtų pilotuoti didžiuosius orlaivius, jau netrukus turėjusius raižyti dangų reisu Vilnius-Čikaga. Iš Kauno tebeskraidė dar viena valstybinė aviabendrovė “Aviakompanija Lietuva”, visus reisus dariusi su tarpiniu tūpimu Palangoje.

Latviams išvis nesisekė: jų Aerofloto dalis “Latavia” 1995 m. bankrutavo, o naujai įsteigtasis “Air Baltic” net neturėjo lėktuvų, galinčių pasiekti Paryžių, Amsterdamą ar Londoną. Rygos oro uostas atsiliko ir nuo Vilniaus, ir nuo Talino.

Ant žemės privatūs autobusai vis labiau nukonkuravo valstybinius geležinkelius. Šie liko prie pelningo krovinių verslo, o keleivių maršrutus kasmet karpė: štai nebeliko Didžiasalio, Adutiškio ir Druskininkų, į kuriuos tekdavo važiuoti per Baltarusiją, štai ir Utenos, ir Alytaus, mat šių miestų stotis sovietai buvo iškėlę į keleiviams nepatogius priemiesčius, pagaliau paskutinis sovietinis lokomotyvas (kitokių dar nebuvo) atpūškavo į Tauragę, mat iš jos nebuvo tiesaus geležinkelio į jokį didmiestį, išskyrus Šiaulius.

Mažytį lietuvišką internetą žinojo tik technologijų fanai

Quake (sukurtas 1996 m.) - bene pirmasis masiškai išpopuliarėjęs asmeninio kompiuterio žaidimas Lietuvoje. Jam ~1999 m. buvo paskirtas vienas geresnių ir informatyvesnių Lietuviškojo interneto tinklapių, seniai numiręs quake.lt , o pirmosiose kompiuterinėse vykdavo Quake turnyrai.

Internetas (šis žodis anuomet rašytas iš didžiosios raidės) 1995 – 1999 m. tebebuvo kūdikystėje. Nebent darbe buvo galima prisijungti. Per lėtą telefono liniją, spaudžiant “Connect” prieš darbą ir “Disconnect” po jo (apie lietuvių kalbą monitoriuje sunkiai galėjai ir svajoti).

Interneto puslapius, tokius paprastus ir mėgėjiškus šiandienos akimis, turėjo tik didžiosios kompanijos ir keli šimtai kompiuterių mėgėjų, o 1999 m. visų lietuviškų tinklapių katalogas tilpo nedidelėje “Smaltijos” išleistoje knygelėje. Tais pačiais metais parsisiųsti 1 MB trukdavo 20 minučių. Daugybė žmonių kompiuterį (net ir asmeninį) suvokė kaip skirtą vien “vaikų žaidimams”. Apie tinklo interaktyvumą, komentarų rašymą ar socialinius tinklus mąstė nebent futuristai.

Tebebuvo neįsivaizduojama, kad mokytojas moksleiviui leistų referatą suvesti kompiuteriu. JAV nuomonė buvo jau visai kita – štai net 1994 m. žaidimą-šaudyklę Doom II amerikiečių kariuomenė panaudojo jūrų pėstininkus mokyti komandinės kovos.

Su anuometinės kompiuterijos menkumu susidūriau ir rašydamas šį straipsnį. Iki pat šiandien internete nėra, pavyzdžiui, nė vienos anuomet šitokio populiaraus žaidimo “Taip ir ne”, į šlovę išsviedusio Arūną Valinską, nuotraukos. Taip pat “pamirštos” ir kitos to meto TV programos, sensacijos, tada spindėjusios “žvaigždės”.

Lietuvius suartino krepšinis ir mobilusis ryšys

Pranešimų gavikliai - turbūt vienintelė technologija, kuri Lietuvoje ir paplito, ir nunyko dešimtajame XX a. dešimtmetyje.

Kitos komunikacijos plėtojosi sparčiau. Mobilieji telefonai, 10 dešimtmečio pradžioje atėję į turtingiausiųjų verslininkų kišenes (minutė pokalbio kainuodavo toli gražu ne vieną ir ne du litus), 2000 m. jau pradėjo skverbtis į moksleivių kuprines. NMT tinklą pakeitė koduotas GSM, jis padengė visą šalį, o paslaugos teikėjų “Omnitel”, “Bitės” konkurencija mažino kainas. Bet 10 dešimtmetį jiems iššūkį dar metė Neltės pranešimų gavikliai: įtaisai, kuriais galėjai tik priimti žinutes, kito žmogaus balsu sudiktuotas operatorei. Tokie kainuodavo ir po kelis šimtus litų, bet už mobiliuosius vis vien pigiau. Visgi visą 10 dešimtmetį dažniausiai bendravome laidiniais telefonais ir nuoširdžiai nerimavome, kai 1999 m. “Lietuvos telekomą” privatizavo suomiai ir švedai, o skambučiai į tą patį miestą pirmąsyk buvo apmokestinti.

Iš užsienio į Lietuvą ėmė plaukti ir kitos investicijos. Nebe iš Amerikos lietuvių, vedinų tėvynės ilgesio. Nebe vien kontraversiškos privatizacijos, kaip “Mažeikių naftos” pardavimas “Williams” 1999 m., į plačiąją politinę areną išsviedęs Rolandą Paksą. Štai laidų gamyklą “Yazaki” Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje pasistatė japonai.

Iš vakarų ėmė atvykti ir muzikos žvaigždės, FBI kompanijos vežtos į Sporto rūmus, Vingio parką. Iš pradžių tik gerokai prigesusios, vėliau – ir tebespindinčios, kurių dainas tebesuko “M-1” ir “Radiocentras”.

Kauno Žalgirio triumfas 1999 m. FIBA Eurolygoje. Jo legionierių vardus: Tajusas Ednis, Entonis Būvis - paskui linksniavo visa Lietuva. Kaip ir mecenato Kalmanovičiaus pavardę, jau po daugelio metų nužudyto Maskvoje.

Visą 10 dešimtmetį tautą vienijo krepšinis. 1992 m. Barselonoje laimėjome bronzą įveikę NVS komandą ir parodėme pasauliui, kas ta Lietuva. 1995 m. keikėme teisėjus, kad jie atėmė Europos čempionato auksą ir atidavė tradiciniams važovams Jugoslavams. 1996 m. Atlantoje – vėl bronzos medalis. Pagaliau 1999 m. grupės ŽAS dainos “Eurolyga-ga” ritmų lydimas Kauno “Žalgiris” triumfavo dar vis FIBA valdomoje “Eurolygoje” prieš daug turtingesnį Bolonijos “Kinder”.

2000 metai: Atėjome į Vakarus ir naują amžių

Vilniaus dangoraižių rajonas - pirmasis Lietuvoje. Čia įsikūrė ir Vilniaus savivaldybė, vedama A. Zuoko. Vėliau modernios statybos atėjo ir į kitus miestus.

10 dešimtmetis baigėsi pompastiškai, nes jo pabaiga sutapo su naujojo tūkstantmečio pradžia. Vilniuje pirmąsyk įsižiebė “aukščiausia pasaulio kalėdų eglė” – televizijos bokštas.

2000 metais dešiniajame Neries krante augo gelžbetoniniai naujojo dangoraižių kvartalo karkasai, kur paskui persikėlė ir pati Vilniaus savivaldybė. Modernumo šalininkai įveikė architektus norėjusius Vilnių palikti sostine be stiklinių aukštuolių. Spindinti Europos aikštė ir Konstitucijos prospektas niekuo nebenusileido analogiškiems vakarų centrams.

Tais pačiais 2000 metais Estijos kompanija “Delfi” užgrobė tuomet populiariausią Lietuvos interneto svetainę Online.lt, įsteigtą entuziasto Vlado Palubinsko. Palubinskas laimėjo teismą, bet Delfi.lt spėjo išpopuliarėti ir tapo naujaisiais Lietuvos tinklo vartais. Taip internetas iš laisvalaikio hobio Lietuvoje virto stambiu verslu.

2000 metais atsidarė pirmasis tikras prekybos centras Akropolis, maždaug 2000 metais vaizdo kasetes parduotuvių lentynose iš lėto ėmė stumti DVD.

Ir pagaliau 2000 metų rudenį Sidnėjaus olimpiadoje Lietuvos krepšinio rinktinė pralaimėjo JAV “Dream team” 7 taškų skirtumu, o pusfinalyje galynėjosi kaip lygi su lygia, ir tenusileido 2 taškais. Europos krepšinis pasivijo Ameriką.

O 2000 m. sezono LKL čempionu pirmąsyk tapo Vilniaus “Lietuvos rytas”, pabaigęs Kauno hegemonijos dešimtmetį. Vilniečiai gatvėse sveikino vieni kitus, mygo automobilių klaksonus, o kauniečiai liūdėjo. Pirmąsyk po 1990 m. emocijos dėl krepšinio skirtingose Lietuvos dalyse skyrėsi šitaip smarkiai.

Atėjo naujas dešimtmetis ir naujas amžius. 2001 m. gyventojų surašymas parodė, kad gyventojų sumažėjo nuo 3,65 milijono iki 3,5 milijono. Tačiau dauguma išvykusiųjų buvo rusai – kariai ir karininkai, buvę sovietų valdininkai arba tiesiog norintys gyventi istorinėje tėvynėje.

Lietuvių ir lenkų skaičius mažai tepakito. Masinė emigracija prasidėjo tik po stojimo į ES. 10 dešimtmetyje buvo aktyvūs žaliųjų kortelių loterijų dalyviai, o JAV ambasada baimindamasi nelegalių imigrantų atmesdavo pusę vizų prašymų, bet teišvyko keliasdešimt tūkstančių, o Vakarų Europa dar šitaip netraukė. Tebeturėjome viltį, suverenią savo šalį.

Žvelgiant atgal į 10 dešimtmetį atrodo, kad iki 90% tuomečių pokyčių buvo į gerą: 2000 m. buvo daugeliu požiūriu geresni tiek už sovietinę erą, tiek už nusikaltimų kupinus 1995 m.

Deja, apie vėlesnį dešimtmetį (2000 – 2010 m.) to pasakyti negalėčiau. Bet gal po dar 10 metų viskas atrodys kitaip, todėl ir pastarojo dešimtmečio apžvalgą atidėkime 2021 metams.

Pasaulio regbio čempionato finalas: prancūzų regbininkas griauna Naujosios Zelandijos žaidėją, taip laikinai sutrikdydamas puolimą.

Šį sekmadienį Naujoji Zelandija šventė. Šioje šalyje baigėsi Pasaulio regbio čempionatas. Šeimininkų rinktinė finale 8:7 triumfavo prieš Prancūziją.

Regbis – viena šešių pagrindinių pasaulio komandinio sporto šakų (greta krepšinio, futbolo, beisbolo, kriketo ir ledo ritulio). Vienu metu už komandą žaidžia 15 žaidėjų, tad stadione jų būna net 30.

Komandos tikslas – nunešti kamuolį į priešingą aikštės galą. Ne taip paprasta, kaip atrodo, mat varžovai gali kamuolį nešantį žaidėją griauti. Tai nuolat ir vyksta. Verčiamas žaidėjas perduoda kamuolį kolegoms. Kamuolys perduodamas ir siekiant taktinio pranašumo. Tačiau pasuoti kamuolį galima tik atgal – taigi, permesti varžovų galvų neįmanoma. Tenka stumtis į priekį metras po metro, varžovams sustabdžius puolimą – perduoti kamuolį šiek tiek atgal, vėl stumtis, ieškoti spragų oponentų „sienoje”.

Todėl regbio žaidimas dažnai atrodo tarsi dviejų armijų frontas, kuris stumiasi čia į vieną, čia į kitą pusę. Kamuolį prarasti sunku (apeiti varžovų iš nugaros negalima). Kartais „fronto” vietą pakeičia tyčinis spyris tolyn į užribį. Regbyje taip daryti apsimoka: išlošiama teritorijos. Be to, kamuolys iš užribio grąžinamas tarp išsirikiavusių abiejų komandų žaidėjų, tad yra galimybė kamuolį perimti net ir tai komandai, kuri išspyrė užribin.

Sekmadienio finale pirmieji pirmajame kėlinyje (kėliniai po 40 min) aptikę skylę prancūzų gynyboje įvartį pelnė Zelandai. Už įvartį skiriami 5 taškai ir dar galimybė gauti papildomus 2 taškus įspiriant kamuolį tarp specialių aukštų baslių. Naujajai Zelandijai tai nepavyko: 5:0.

Grumtynės - viena standartinių regbio situacijų. Aštuoni žaidėjai susiremia su aštuoniais. Kamuolys paridenamas po grumtynėmis ir besigrumiantieji privalo jį spirti atgal vien kojomis. Be kamuolio nuspyrimo už visų saviškių grumtynių žaidėjų yra ir kitų būdų laimėti grumtynes.

Vėliau Naujoji Zelandija dar labiau sustiprino pranašumą iki 8:0, mat realizavo baudinį (už šį spyrį tarp baslių skiriami 3 taškai). Prancūzai vos ne vos sugebėjo antrame kėlinyje pernešti kamuolį, bet jiems pasisekė dar ir įspirti, tad komandas beskyrė vos vienas taškas (8:7). Priešingai nei futbole, žaidėjai nelakstė iš džiaugsmo: regbyje įvarčių daugiau, tad ir jų reikšmė mažesnė.

Likus 10 min prancūzai pakilo į galingą puolimą ir gal 4 ar 5 minutes iš eilės valdė kamuolį, bet niekaip nepramušė Naujosios Zelandijos gynybinės linijos. Tada kamuolį gavo Zelandai ir tempdami laiką klampiomis grumtynėmis sulaukė mačo pabaigos.

Kaip ir galima tikėtis, buvo nemažai traumų.

Regbis gimė Anglijoje, bet populiariausias yra Okeanijoje. Naujoji Zelandija (4 mln. gyventojų) yra didžiausia pasaulyje regbio šalis ir viena galingiausių šiame sporte. Čempionate žaidė ir Samoa, Fidžio, Tongos komandos, nors šiose šalyse negyvena nė milijonas žmonių. Tiesa, jos pasirodė vidutiniškai ir nepateko į atkrintamąsias varžybas.

Regbis populiarus ir Australijoje, Pietų Afrikoje, Prancūzijoje, Britų salose. Tačiau šiuose kraštuose jis turi tenkintis antra-trečia vieta tarp sporto šakų: Australijoje po australiškojo futbolo ir kriketo, kitur – bent jau po futbolo.

Atotrūkis tarp „regbio supervalstybių” ir visų kitų – milžiniškas. Pasaulio čempionate dabar dalyvauja 20 komandų ir jau vyko 7 pasaulio čempionatai – bet per visą tą laiką į juos pateko tik 25 skirtingų šalių rinktinės. Be to, net ir čempionato dalyvių lygis labai skiriasi: štai Namibija per visas rungtynes pelnė vos 44 taškus, o praleido net 266.

Todėl žemyniniai aukščiausio lygio regbio čempionatai net nevyksta. Europos čempionatą atstoja turnyras „Šešios Nacijos”. Jame visada dalyvauja tos pačios šešios rinktinės (Anglija, Škotija, Velsas, Airija, Prancūzija ir Italija). Pietų pusrutulyje yra analogiškas „Trijų Nacijų” turnyras, kur metai iš metų grumiasi Australija, Naujoji Zelandija ir Pietų Afrika.

Beje, be to, ką Lietuvoje vadiname „regbiu” yra dar kelios šio žaidimo versijos. Antroji pagal populiarumą (Australijoje ar Papua Naujojoje Gvinėjoje populiariausia) – regbis pagal Lygos taisykles, irgi turinti savo atskirus pasaulio čempionatus.

NASCAR transliacijos ištrauka. Greta lenktynių vaizdo (kairėje) kartais rodoma papildoma informacija. Šiuo metu dešinėje rodomas lietaus debesų išsidėstymas regione aplink trasą. Viršuje - nuvažiuoti ratai bei vairuotojų pozicijos.

Mėgstu patirti sporto kurios Lietuvoje mažiau žinomos, bet kur nors pasaulyje į arenas ar prie televizorių sutraukia dešimtis milijonų sirgalių.

Antrasis pagal populiarumą sportas JAV yra NASCAR lenktynės. Tarp 10 daugiausiai žiūrovų pasaulyje talpinančių sporto statinių patenka net 6 NASCAR trasos. Kiekvienoje jų yra nuo 150 000 iki 400 000 kėdžių (!).

Raidės „SC” NASCAR pavadinime reiškia „Stock car” – serijiniai automobiliai. Šiandieniniai jau smarkiai nutolę nuo serijinių, bet tai nėra formulės, o labiau akiai įprastos kėbulinės mašinos.

Žiūrėjau Doverio trasos lenktynes (2011 m. sezonas). Prie starto linijos sugužėjo 43 automobiliai. Trasa – lygiai vienos mylios ilgio (1,609 km), o lenktynių pavadinimas „FedEx 400″ reiškia pagrindinį rėmėją bei ratų skaičių. Kaip NASCAR įprasta, trasa – tikslaus ovalo formos, o posūkiai – pasvirę. Šitaip automobiliai išvysto milžinišką greitį.

Prieš rungtynes visi žiūrovai ir dalyviai paprašomi atsistoti ir sukalbama malda už lenktyninkus bei padėka Dievui už šias lenktynes (ar įsivaizduojate ką nors panašaus Europoje?). Tuomet – JAV himnas, jo metu iš dangaus nusileidžia šalies vėliava nešinas parašiutininkas.

Startas. Trasa – trumpa, mašinų daug, tenka važiuoti itin arti vienas kito. Čia svarbi ir taktika – štai slepiantis už konkurentų mažėja vėjo pasipriešinimas. Kartais net lengvu stuktelėjimu į galinį sparną bandoma „apsukti” varžovą (tai vadinama „kabliu”). Bet avarijų, kurios NASCAR būna itin įspūdingos, pasitaikė mažai.

NASCAR lenktynių momentas

Didžiąją lenktynių dalį pirmavo sezono lyderiai Edvardsas (nr. 99) arba Džonsonas (nr. 48), jie apie 10 kartų lenkė vienas kitą. Tačiau NASCAR automobiliai (jie – keturių markių: Toyota, Dodge, Chevrolet ir Ford) lygesni, nei Formulės 1, ir atstumai nuo trečios ar ketvirtos vietos niekad neviršijo kelių sekundžių. Per paskutinį sustojimą boksuose (likus 35 ratams) abu lyderiai pasirinko klaidingą taktiką: pakeitė keturias padangas. Daug kas pakeitė tik dvi (labiau apkrautosios dešinės pusės), o M. Martinas išvis nestojo boksuose. Likusių ratų nepakako lyeriams susigrąžinti pozicijas ir triumfavo Kensetas (Kenseth, nr. 17).

Rungtynių transliacija puikiai surežisuota. Prieš varžybas – interviu su į konfliktą įsivėlusiais lenktynininkais. Kailas Bušas (Kyle Busch) buvo nubaustas už Kevino Harviko (Kevin Harvick) automobilio stumtelėjimą prieš savaitę. Tuomet vedėjai spėliojo, kas laimės, diskutavo. Rungtynių metu – totalizatoriai dėl greičiausios mechanikų komandos, balsavimas iš kokio vairuotojo automobilio kelis ratus bus rodomas vaizdas (laimėjo Kailas Bušas). Ką jau kalbėti apie įvairią statistiką, kameras automobilių salonuose ir buferiuose, trasos sienelėse, virš tribūnų ir kitur.

Užsklandose skamba kantri stiliaus daina. Kaip krepšinis Amerikoje siejamas su juodaodžių subkultūra ir dažnai lydimas hiphopo, taip NASCAR kartais siejama su vadinamais „rednekais”. Stereotipinis rednekas yra baltaodis, gyvena užmiestyje, vairuoja didelį pikapą, puikiai išmano automobilius, klauso kantri, jo pažiūros – konservatyvios.

Transliacija užtruko 3 valandas 13 minučių. Per sezoną vyksta 36 lenktynės, paskutiniosiose 10 dalyvauja tik keliolika lyderių. Be pagrindinio čempionato vyksta ir NASCAR pikapų lenktynės, NASCAR Meksikos čempionatas bei kitos analogiškos varžybos.

Kaip pats nuvykau į NASCAR varžybas

Praėjo dar keli metai ir 2020 m. pats JAV nuėjau į NASCAR stadioną.

NASCAR varžybose

Galima sakyti, užaugau su NASCAR: labai patikdavo žiūrėti trumpas apybraižas iš šio sporto, kurias kažkodėl vienu metu rodė Lietuvos televizija. Po NASCAR Formulė 1 atrodė kažkokia netikra: kas ten per keistos mašinos? Va NASCAR tikri, kėbuliniai automobiliai.

Aišku, laikai, kai NASCAR lenktyniavo gamyklinės mašinos (nuleistais langais, kad į trasą nepažirtų stiklai) seniai baigėsi. Neįtikėtina, bet NASCAR gimė iš kontrabandininkų: alkoholio draudimo JAV laikais jie sprukdavo automobiliais nuo muitininkų, o savo sugebėjimus išbandydavo rungdamiesi tarpusavyje. Pirmosios lenktynės vykdavo Deitona Byčo paplūdimyje (iki 1958 m.), bet paskui joms pastatyta 160 000 žiūrovų trasa. Ir automobiliai specialiai gaminami NASCAR‘ui.

Ištempiamas sudaužytas NASCAR automobilis

Kitaip nei Formulėje 1, kur žiūrovas temato mažą trasos kampą, NASCAR matai visą trasą. Tai tarsi toks milžiniškas ovalinis stadionas: kaip lengvojoje atletikoje bėgikai, čia laksto mašinos. Tik jei lengvojoje atletikoje trasa 400 metrų, čia gali būti ir 4 kilometrai.

Toks truputį fantastikos pasaulis: kiek akis užmato – vien sporto arena, žiūrovų dvigubai ar trigubai daugiau nei kokiame Pasaulio futbolo čempionato finale. Vien iki savo vietų arenos pastato vidumi nuo įėjimo reikėjo eiti apie kilometrą!

NASCAR žiūrovai. Tie su ausinėmis klauso, ką komandų štabai kalba su lenktynininkais

Prasideda varžybos. Su kosminio laivo ar branduolinės raketos garsu kas keliasdešimt sekundžių pralekia NASCAR automobilių linija. Visi vos per kelis centimetrus vienas nuo kito. Nes, priešingai nei Formulėje 1, NASCAR automobiliai beveik vienodi, trasose nėra staigių posūkių, o esantys posūkiai pasvirę. Taigi, NASCAR beveik nereikia stabdyti, viską lemia nedideli vairuotojų ar meistrų meistriškumo skirtumai.

Vienas šalia kito susispaudę automobiliai NASCARe – panašiai būna ir lenktynių pradžioje, ir viduryje, o keli kartu važiuoja iki pat pabaigos

Kartu NASCAR‘as – ir nuostabus langas į tą „tikrąją“, „senąją“ Ameriką: religingų krikščionių baltaodžių, balsuojančių už respublikonus, neįsivaizduojančių, kad galėtų nesinešioti ginklo ir nuo 16 metų vairuojančių/garbinančių automobilius. Daugiausiai dirbančių „eilinius darbus“, bet išgalinčių mokėti 90 ar 200 dolerių už NASCAR bilietą.

Begalinis koridrius milžiniškos arenos viduje

Artėjant prie Deitona Byčo trasos, daugelis automobilių buvo milžiniški pikapai – kokių Europoje nepamatysi išvis. Prie įėjimo į trasą kažkokios vienos iš šimtų JAV krikščionybės atmainų aktyvistai per garsiakalbius šaukė apie ateinančią Dievo rūstybę. Varžybas stebėjo beveik vien baltaodžiai. Varžybos prasidėjo ne tik JAV himnu ar „America the Beautiful“, bet ir malda už vairuotojus, už lietaus išsisklaidymą. Atrodo, padėjo: lietus sustojo, gal 30 ar 40 džiovinimo traktorių ir pikapų išdžiovino trasą ir į šoną pasitraukęs saugos automobilis paleido vairuotojus į kovą. Tikrą kovą – kai atstumai ir skirtumai tokie minimalūs, būdavo momentų, kai per kokius 5 ratus lyderis pasikeisdavo 10 ar 15 kartų!

NASCAR gerbėjai atvaiuoja prie trasos milžinišku kemperiu, o iš galo velka pikapą – kad, pasistatę kemperį, galėtų po apylinkes važinėti pikapu

Stebėjau kvalifikaciją. Į pagrindines Daytona 500 varžybas atėjo ir pats Donaldas Trampas, JAV prezidentas. Čia – jo elektoratas.

Varžybos Serbija-Rusija naujojoje Kauno arenoje

Europos krepšinio čempionatas, tris savaitęs valdęs Lietuvos miestus, baigėsi. Nuomonė, kurią buvau susidaręs po „įžanginių savaičių“ ir atidarymo, nepasikeitė: puikiai surengta šventė.

Šventė Lietuvai naudinga ir ekonomiškai. Atvyko tūkstančiai užsieniečių – čia jie leido pinigus, nuo kurių rinktas PVM į biudžetą, o juos gavę mūsų verslininkai ir darbuotojai leido toliau, skatindami ekonomiką. Šie pinigai neabejotinai padengė tiesiogiai čempionatui išleistus biudžeto pinigus, tad valstybė gavo ekonominės naudos (priminsiu, kad didelę dalį tiesiogiai čempionatui rengti skirtų išlaidų padengė rėmėjai).

O pastatytosios arenos, nemaža dalimi finansuotos ES, juk skirtos ne vien šiam renginiui: jos įgalina rengti daugiau aukšto lygio sporto renginių (ne tik krepšinio, bet ir ledo ritulio, rankinio, dviračių treko…), koncertų. Štai Rammstein atvažiuos ir į Kauną. Jau atidarius pirmąją, Šiaulių, areną tapo aišku, kad praėjo tie laikai, kai didžiausios žvaigždės atvykdavo tik į Vilnių.

Taip, sirgalių į Europos krepšinio čempionatą atvyko tikrai daug: per tūkstantį gruzinų, slovėnų, po kelis šimtus ar bent po kelias dešimtis kiekvienos kitos nacionalinės komandos gerbėjų. Buvo žmonių, kurie tikėjosi daugiau užsieniečių. Bet juk ir su esamu atvykusių sirgalių skaičiumi tai – daugiausiai užsieniečių pritraukęs renginys, kada nors vykęs Lietuvoje. Ypač jei vertinti ne vienadienius keliautojus iš Latvijos ar Lenkijos, o atvykusiuosius iš toliau, ilgesniam laikui, taigi ir palikusius Lietuvoje daugiau pinigų.

Apsilankęs keliose rungtynėse Panevėžyje, Vilniuje ir Kaune, fanų zonoje Šiauliuose mačiau pagrindinių sirgalių grupes. Net ir pralošus jų komandai laimingi graikai, tylūs ispanai, „Allez les Bleus“ šaukiantys prancūzai, vis greitesniu tempu pavadinimą „Slovenia“ skanduojantys šimtai slovėnų, už savo valstybės pinigus pagausėję makedonai, mojuojantys vėliavomis, kurias jiems uždraudė graikai. Ir, aišku, gruzinai, Vilniaus skverą priešais nacionalinę filharmoniją išdabinę savo vėliavomis bei pasirūpinę, kad ten skambėtų Kaukazo dainos.

Keli šimtai aistringiausių Slovėnijos sirgalių Vilniuje, Siemens arenoje

Pagrindiniai aistruoliai mūsų šalyje praleido po kelias savaites, nes tuos pačius veidus regėjau skirtinguose miestuose. Pačiose arenose ramesni sirgaliai būdavo pasklidę atokiau nuo aršiausiųjų, kai kurie mačus stebėdavo fanų zonose, tad tikslaus apsilankiusių užsieniečių skaičiaus, matyt, nesužinosime.

Į Lietuvą atvyko ir aukšti kai kurių šalių asmenys, pavyzdžiui Gruzijos prezidentas ir premjeras, Rusijos vicepremjeras ar Ispanijos princas. Mūsų šalyje vykusios varžybos per televiziją parodytos daugybėje šalių – ir ne vien Europoje. Jas aptarinėjo ir NBA klubų gerbėjai, kuriems dėl NBA lokauto tai vienintelė proga išvysti savo garbinamas žvaigždes, ir dėl krepšinio pamišę filipiniečiai.

Savaime suprantama, krepšinio, kaip ir kitų sporto šakų, populiarumas skirtinguose kraštuose skiriasi. Štai Jungtinėje Karalystėje jis menkas – bet ir iš ten atvykę keliasdešimt sirgalių aistringai sekė trumpą savo rinktinės pasirodymą ir džiaugėsi pirmosiomis jos pergalėmis tokio lygio varžybose, dalindamiesi tomis emocijomis bloge. Juk britų rinktinė suformuota tik 2005 m., tik tam, kad užimti šeimininkams skirtą vietą Londono olimpiados olimpiniame turnyre.

Kituose kraštuose, kaip Balkanuose, čempionatas sektas itin aistringai. Buvusios Jugoslavijos sporto forumuose bei portaluose diskusijos apie jį sulaukė gausybės temų ir komentarų. Na o mūsų pralaimėjimas Makedonijai šios šalies sostinėje Skopjėje į gatves išginė penkiasdešimt tūkstančių džiūgaujančių aistruolių.

Žmonės išgirdo Lietuvos vardą, transliacijos jį susiejo su gražiu reginiu ir moderniomis arenomis. Iš patirties žinau, kad jeigu užsienietis iš tolimesnių šalių žino Lietuvą, pirma asociacija jam dažniausiai būna krepšinis. Nepaisant kelių smulkių nesklandumų apie mūsų šalį gerus įspūdžius matyt išsivežė didžioji dalis apsilankiusiusiųjų, ypač buvę gražiausiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

Organizavimą gyrė ir FIBA vadovai. Priešingai nei užpernai Lenkijoje, arenoje elektra pas mus nebuvo dingusi. Priešingai nei Ispanijoje prieš keturis metus atakai skirtą laiką rodantys laikrodžiai nesugesdavo rungtynių metu. Būkime sau atlaidesni ir pasidžiaukime, kad bene pirmąsyk valstybės istorijoje surengėme gražų masinį tarptautinį renginį. Taip, tai ne Olimpiada – bet su mūsų gyventojų skaičiumi juk negalėtume tikėtis jos rengti.