Iš pirmų lūpų

Šiandien – rugsėjo 1 d. Dalis jūsų į mokyklą jau eisite paskutiniuosius metus, paskui laukia egzaminų sesija. Pats jau baigiau ir mokyklą, ir universitetą, bet prisimindamas paskutiniais mokyklos metais sklandžiusias baimes bei nervus, nutariau parašyti šį įrašą kai kuriems mitams pabaigti.

Vis girdžiu žmones kalbant, esą labai daug kas priklauso nuo korepetitorių. Tai – netiesa. Pats nėsyk nesamdžiau korepetitorių, egzaminus išlaikiau gerai. Manau masinis korepetitorių samdymas – iš dalies panikos ženklas. Pasąmoningas manymas, kad kažkaip jie perims iš jūsų atsakomybę už jūsų mokslą.

Bet kad ir kiek sumokėtumėte, vis tiek mokytis teks pačiam. Lygiai taip galima mokytis ir be jokio papildomai samdomo mokytojo. Kai kuriose srityse gali padėti, į klausimus atsakyti ir tėvai ar giminaičiai. Mano nuomone, labiausiai dėl neva „būtinybės” samdyti korepetitorius skundžiasi negabių, nenorinčių mokytis abiturientų tėvai – bet tokių joks korepetitorius į prestižines studijų programas neįdės.

Dar daugiau, niekad nieko mokykloje „nekaliau”, neretai ir namų darbų nedarydavau. Anglų kalbos išmokau ir 100 balų iš abitūros egzamino gavau dėl kompiuterinių žaidimų ir interneto. Kitus dalykus irgi skaičiau tiek, kiek man buvo įdomu. Mitas yra tai, kad norint išlaikyti abitūros egzaminus, būtina mokytis pagal programas. Juk programos parengtos pagal pagrindinius dalykus. Jei tikrai domėsitės istorija daug jūsų turimų žinių neišvengiamai sutaps su mokymo programomis, net jei ir specialiai nesistengsite; jei jūsų hobis – programavimas, šitai neabejotinai pagelbės informatikos egzamine.

Taip, jei jūsų tikslas – visi įvertinimai po 100 balų, reikia mokytis pagal programas (pats, išskyrus minėtą anglų įvertinimą, tokių aukštų balų negavau, pvz. iš lietuvių k. turėjau 89, iš istorijos 91 balą). Bet pagalvokite, ar toks tikslas logiškas? Tokie aukšti įvertinimai reikalauja ne vien žinių, bet ir šiek tiek sėkmės. Be to, svarbiausia, egzaminai juk tėra tarpinis momentas – tolimesnis tikslas yra įstoti į tinkamą specialybę. Ar tam tikrai būtini šitokie įvertinimai?

Dažnai abiturientai neklausia savęs, kokį darbą jie planuoja dirbti, kaip gyventi. Užuot tai darę tiesiog stengiasi įstoti į „kuo geresnę” specialybę „kuo geresniame” universitete. T.y., tokią, į kurią daug kas nori stoti. Bet nėra objektyviai gerų ir blogų specialybių – viskas priklauso tik nuo žmogaus. Universitetas – irgi tik tarpinis tikslas. Kas iš to, kad įstosite į kokią teisę VU ar „prestižinį” užsienio universitetą jei jums tai neįdomu, jei nesugalvojate, ką darysite toliau, jei, tikėtina, baigę universitetą nuspręsite dirbti ne pagal specialybę? Vien prestižinis diplomas darbo negrantuoja ir, juo labiau, gavus darbą negarantuoja, kad tas darbas bus įdomus ir jūs nenorėsite po metų-kitų išeiti į visai kitą sferą (kurioje puikusis diplomas reikš dar mažiau).

Tad gerai pamąstykite. Pats rašydamas pageidavimą stoti surašiau maksimalų skaičių specialybių – ir kiekvieną jų save studijuojantį būčiau įsivaizdavęs. Buvo ten ir kolegija, ir nebūčiau jautęsis tragiškai, jei būčiau įstojęs jon – juk svarbiausia specialybė bei tai, ką gali su savo žiniomis padaryti, o ne prestižas. Į užsienio universitetus paraiškų net nerašiau, nes nemačiau prasmės rinktis studijas ten.

Už mokslą niekada nemokėjau. Tikėtina, būtų buvę specialbių, kur būtų tekę mokėti – bet ar mano gyvenimas dabar būtų geresnis, jei būčiau studijavęs ten? Nemanau. Užtat matau, kad yra daug žmonių, kurie keiksnoja sistemą (mokesčių už mokslą, neva pakankamaivaikų neparengiančių mokyklų) ir pliekia ją, neva niekur Lietuvoje įstoti negalima tam neskyrus didelių pinigų. Manau tai – tik pasiteisinimas. Pamąsčius, ko reikia pačiam *iš tikrųjų*, o ko reikia tik todėl, kad to siekia aplinkiniai, apsvarsčius visas galimybes be išankstinio nusistatymo, taps akivaizdu, kad tų galimybių – labai daug, ir nebūtinai jos yra brangios. Pradžiai padės leidiniai kaip „Kur studijuoti?” ar specialios balų skaičiuoklės, esančios http://www.studijos.lt/busimiems_studentams/balu_skaiciuokle ir parodančios, su kokiais egzaminų rezultatais pernai kur įstojo abiturientai.

Dar nė neprasidėjus Europos krepšinio čempionatui Lietuva gyvena šventine atmosfera. Tam skirti renginiai visur aplinkui. Pradedant paprastomis reklaminėmis akcijomis ir baigiant oficialiais renginiais, tokiais kaip čempionato burtų traukimas, dar padabintas įdomiu koncertu, atspindinčiu Europos šalis.

Džiugu. Šventę kol kas organizuojame puikiai. Niekas nedaroma tik dėl formalumo. Štai Kauno arenos atidarymui praeitą savaitę surengtas vaidinimas o G. Patackas parašė oratoriją „Tas kosminis krepšinio jausmas” – įdomu, netikėta, juk panašių kūrinių sportui niekas nekūrė.

Man šis puikus šventės organizavimas net kiek netikėtas, nes iki šiol tarptautiniai renginiai Lietuvoje dar gerokai iki jų būdavo apipinami milijonų švaistymo skandalais ir galutinis rezultatas būdavo apgailėtinas. Prisiminkime „Vilnius – Europos kultūros sostinė”, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Visus 2009 m. gyvendamas Vilniuje niekaip nejaučiau, kad jie kažkuo ypatingi. Nebuvo jokios šventės.

Dėkui krepšinio federacijai už visa, kas nuo jos priklauso. Nors, manau, dėkoti reikėtų daug didesniam skaičiui žmonių. Tokios žavios ir įtraukiančios akcijos, kaip kamuolio varymas per Lietuvą, vykdomos privačia iniciatyva. Tai irgi skiria krepšinio čempionatą nuo VEKS – į VEKS taip ir nepavyko bent kiek rimtesnio indėlio iš šalies.

Dabar matosi, kad privati iniciatyva itin svarbi. Būtent iniciatyva, indėlis į organizavimą – o ne pinigai už logotipo parodymą. Nes pinigai valstybės ar viešosiose įstaigose visada gali „išnykti”, o norinčio prisidėti žmogaus darbas neišnyks niekaip.

Railroad Tycoon II - 1998 m. strateginis ekonominis traukinių kompanijos valdymo žaidimas, iš kurio pirmąsyk sužinojau daug faktų apie geležinkelius bei verslą

Tiems, kam kompiuteriniai žaidimai atrodo nuo vaikų slėptinas baubas ir laisvalaikio švaistymas, skatinantis agresiją, antraštė pasirodys mažų mažiausiai keista. Bet aš, dabar jau baigęs universitetą ir turintis darbą, jaučiuosi būtent šitaip.

Savo kartoje su kompiuteriais ir žaidimais susidūriau vienas pirmųjų, nes mano tėvas dar Sovietų okupacijos laikais dirbo programuotoju. Namuose kompiuterį įsigijome kokiais 1994 m., kai šis daiktas tebebuvo technologinis stebuklas. Galima sakyti, užaugau kartu su kompiuterinių pramogų pramone.

Nepagalvokite, kad neskaičiau knygų – skaičiau, ir daug. Bet daugybėje temų būtent kompiuteriniai žaidimai pasėjo tą noro domėtis daigą. Pamatai tarkime katapultą, balistą ar trebušetą žaidime “Age of Empires” – ir štai susidomi kaip jie veikia, Antikos ir Viduramžių karyba. Iš kitų žaidimų sužinojau apie automobilius, ginklus, verslą, miestus bei valstybes, legendas, istorines asmenybes ir kitką.

Psichologai seniai yra nustatę, kad žmogų labiausiai domina tai, su kuo jis jau yra susidūręs anksčiau. Daugelį kitų naujų žinių smegenys automatiškai atmeta. Turbūt pastebėjote, kad kur kas geriau “užsikabinate”, jei pokalbis pakrypsta tema, su kuria jau esate susidūręs darbe, gyvenime, arba apie kurią neseniai skaitėte. Jo metu įsidėmėsite daug naujų faktų. O jei aplinkiniai ims kalbėti apie tai, apie ką išvis nenutuokiate, kitą dieną apie tą pokalbį prisiminsite tik tiek, kad jis buvo.

Štai kompiuteriniai žaidimai ir leidžia vaikui (ir nebūtinai vaikui) įdomioje aplinkoje susidurti su tam tikrais informacijos daigais. Vėliau tuos pačius daigus, jau labiau išplėtotus, aptikęs kitur (knygoje, filme ar mokykloje) vaikas juos įsidėmės kur kas geriau.

Microsoft Flight Simulator X preciziškai tiksliai atkuria lėktuvo valdymo prietaisus bei jį veikiančius fizikos dėsnius

Ar daug trylikamečių ar keturiolikmečių žurnale radę keturių puslapių straipsnį apie akcijų pardavimą “short sale” pultų skaityti? O aš puoliau, nes dar puikiame strateginiame žaidime “Railroad Tycoon II” susidūriau su šia sąvoka ir niekaip negalėjau suprasti, kaip čia išeina, kad gali parduoti akcijas, kurių neturi.

Tik nereikia perdėm “cenzūruoti” – liepti žaisti vien kažkokius vaikiškus ar specialiai mokytis pritaikytus žaidimus. Tokie dažniausiai neįdomūs, o sužinoti ko nors naujo galima iš daugybės žaidimų. Na gal išskyrus tuos, kurių autoriai užuot bandę tikroviškai atkurti kurią nors gyvenimo sritį (nesvarbu karybą, verslą ar lėktuvo pilotavimą) leidžia sau improvizuoti – ir vietoje tikrų faktų, automobilių ar verslo modelių atsiranda išgalvoti. Iš šitokių žaidimų daug nesužinosi, kaip ir iš itin paprastų, laikui prastumti skirtų, tokių kaip kadaise “Tetris”, o dabar vadinamieji “Casual games”. Kadangi pats nesu jų mėgėjas, negaliu pasakyti ir kiek naudingi MMORPG masiniai internetiniai žaidimai, bet šiaip pastebėjau, kad žaidžiant keliese labiau orientuojamasi į bendravimą, nei informaciją. Beje nuo žaidimo žiaurumo galimybė ko nors sužinoti visai nepriklauso: yra ir daug žiaurių žiaidmų, iš kurių galima nemažai išmokti.

Aš elgetoms pinigų neduodu. Yra išimčių – gal kokia senutė prie bažnyčios. Bet šiandien Vilniuje gausu elgetaujančių darbingo amžiaus vyrų, išmaldos prašančių įkyriai. Štai ir prieš savaitę Gedimino prospekte vienas jų priėjo prie manęs ir puolė sekti netrumpą graudžią pasaką. Toliau sėdėjau ant suolelio (valgiau, tad jam buvo akivzaizdu, kad negalėsiu tiesiog nueiti į šalį). Kai nepavyko iškaulyti pinigų (maisto nė neprašė), jis išvadino mane žertva ir metė įkandin piktas replikas.

Gal nustebsite sužinoję, o gal tai jau seniai nujautėte, kad ne vienas toks elgeta per mėnesį surenka daugiau, negu vidutinis Lietuvos atlyginimas. Štai taip – jūs dirbate, mokate mokesčius ir netgi juos sušelpiate, o jie, šitaip rinkdami pinigus daugiausiai iš paprastų žmonių, “į rankas gauna” daugiau. Todėl, kad kažkam sužadina gailestį jų paprastai išgalvotos istorijos. Arba dar dažniau – net ne gailestį jie sužadina, o šleikštulį, ir žmonės duoda tuos centus, kad tik elgetos nueitų šalin ir baigtų tuos pasakojimus, patrauktų savo žvilgsnį. Mano nuomone, duoti pinigus tokiose situacijose ne tik, kad nėra joks geras darbas, bet netgi ir yra nemoralu.

Lietuva yra ne Afrikoje į pietus nuo Sacharos dykumos. Pas mus yra pašalpų, nemokamo maitinimo ir kitos sistemos. Dažnas viduriniosios klasės ar pasiturintis žmogus nesidomi ir nežino to – juk jam viso šito nereikia. Tuo sėkmingai ir naudojasi neturtėliais apsimetusieji, sekdami jau puikiai išmoktas pasakas, kad sudegė jų namai ir kas nors mirė. Ir, svarbiausia, pasakys, kad jie nori tik valgyti, badauja, tikrai negeria (kaip tas Gedimino prospekte – nors jo veidas sakė ką kitą)…

Iš patirties žinau, kad ne vienas toks darbingo amžiaus Vilniaus valkata moka tas pasakas sekti ne viena užsienio kalba. Juk užsieniečius, nežinančius mūsų realijų, dar lengviau sugraudinti. Lengva jiems meluoti, esą už ką tik duotus 20 litų nė valgyti nenusipirksi. O neduos turistas pinigų – galima pasiųsti “Fuck you”. Taip man pasakė vienas jaunas elgeta prie Vilniaus universiteto, kažkodėl palaikęs užsieniečiu ir prašęs pinigų angliškai (“I have nothing to eat!”). Tie, kurie duoda, niekada neišgirs, ką apie juos iš tikro mano pinigus paėmęs. O gal jūs galvojate, kad davusiems toks žmogus nuoširdžiai mintyse dėkoja, o tik “gobšuolius” čia pat pasiunčia “užsikrušti”?

Žmonės nepagalvoja, kad jei iš tikro tiems elgetoms būtų atsitikusios tos liūdnos istorijos, būtų gausybė išeičių. Nuo įprastinių valgyklų vargšams, labdaros fondų iki tokių netikėtų, kaip krišnaitų vegetariška valgykla vargšams Raugyklos gatvėje. Tačiau yra keli dalykai, kurių tikrai nesiūlo nemokamai nei biudžetinės įstaigos, nei labdaros organizacijos – tai alkoholis, cigaretės ir narkotikai. Tam ir išeina daugybės tokių elgetų (ar elgetaujančių vaikų tėvelių) nemažos surenkamos sumos. Todėl jie ir “neatsistoja ant kojų”, kaip tą atsistojimą supranta likusi visuomenės dalis. O kam jiems “stotis”?

Aš nemanau, kad duodamas centų elgetai padaryčiau gerą darbą. Priešingai. Aš prisidėčiau prie to, kad tam žmogui apsimokėtų šitaip gyventi. Nieko nedirbti ir rinkti pinigus vien todėl, kad yra sumokančių juos kaip duoklę, kad elgeta nuo jų “atstotų”. Gerti, vartoti narkotikus. Daryti gėdą mano miestui, iškeikti užsienio turistus.

Dar daugiau – jeigu kas nors duoda tokiems gatvės prašytojams pinigų iš gailesčio, nes nori padaryti gerą darbą, tuomet nukenčia tie, kam šių pinigų tikrai labiau reikia. Galbūt gabiam vaikui, kurio tėvai neišgali leisti į išsvajotą būrelį, o gal visą gyvenimą dorai dirbusiam žmogui, laukiančiam eilėje brangios operacijos. Juk pinigų, kuriuos žmonės aukoja labdarai skaičius – ribotas ir todėl kas “paaukota” vieniems nebebus paaukota niekam kitam.

2009 m. čempionas Vytautas Danilevičius ir vicečempionas Kastytis Beitas atsakinėjo į klausimus prie garbingiausiųjų stalų.

Šį savaitgalį 30 valstybių gyventojai dalyvavo Pasaulio viktorinos čempionate.

Aš, kaip Tarptautinės viktorinos asociacijos atstovas Lietuvoje, prisidėjau prie organizavimo bei vedžiau renginį Vilniuje. Viskas praėjo smagiai ir, viliuosi, dalyviams irgi patiko.

Čempionatas Lietuvoje populiarėja. Jei užpernai sulaukėme 28 dalyvių, šiemet – jau 56. Renginį rengėme ne tik Vilniuje (bare „Prie parlamento”), bet ir Panevėžyje (prekybos centre Babilonas).

Pagerintas Lietuvos rekordas – Lietuvos čempiono Aido Puklevičiaus rezultatas buvo 91 taškai (iš 210 teoriškai galimų). Rimti iššūkiai iškilo tradiciniams lyderiams VU GMF dėstytojui Kastyčiui Beitui bei politikui Vytautui Danilevičiui, kuriuos, kaip 2009 m. vicečempioną ir čempioną, pasodinome prie specialių krėslų. Pirmasis jų šį šeštadienį liko ketvirtas, antrasis turėjo tenkintis aštuntąja vieta.

Kovos būta itin įnirtingos. Pirmąsyk PVČ Lietuvoje istorijoje po pirmojo kėlinio du dalyviai buvo surinkę po vienodai tašų. Ir, beje, tarp jų nebuvo vėliau čempionu tapusio A. Puklevičiaus, kuris nušlavė varžovus antrame kėlinyje atsakydamas 24 istorijos temos klausimus iš 30.

Nebūčiau užėmęs „medalio vertos” vietos Lietuvoje šiame renginyje ir pats – prieš versdamas klausimus (į lietuvių k. išverčiau keturias temas) pabandžiau, kiek man pavyktų atsakyti. Būčiau surinkęs apie 75 taškus ir likęs penktas. Tik kategorijoje „Pasaulis” būčiau pasirodęs geriausiai, o kategorijoje „Kultūra” pasidalinęs pirmąją vietą su kitais.

Renginys pirmąsyk vyko ir Panevėžyje

Iki britų Lietuvai dar toli (pasaulio čempionu vėl tapo Patas Gibsonas). Bet viktorinos pas mus populiarėja. Kai 2006 m. PVČ atėjo į Lietuvą, mūsuose buvo vienintelis „Protmušis”, lietuviškų intelektualių žaidimų klasika ( http://www.protmusis.info ). Po 2008 m. atsirado, kaip ir anglakalbėse šalyse, daugybė baro viktorinų. Deja, kiekybė ne visada reiškia kokybę ir kai kuriose viktorinose klausimai – abejotino lygio, skubiai paruošti. Barams svarbiausia pritraukti klientų, o jų ateina ir į prastesnes viktorinas.

Tačiau šis viktorinų išpopuliarėjimas „ištraukė” tokių žaidimų idėją į viešumą, pritraukė daug eruditų. Todėl ir šių metų PVČ buvo tiek daug naujų veidų. Daugiau vyresnio amžiaus dalyvių – o juk prieš keletą metų viktorinose dominavo studentai. Žmonės iki 30 metų amžiaus dalyvių daugumą sudarė ir šiemet. Bet jau tikrai nebe tokią tvirtą. O pirmojo dešimtuko amžiaus vidurkis – 36 metai.

Norėčiau ateityje labiau išpopuliarinti viktorinas kaip „proto sportą”, kaip Anglijoje ar Belgijoje. Rengti reguliarius čempionatus (vienetais, poromis, komandomis…). Kad tai nebūtų vien būdas praleisti vakarą su draugais ir alaus bokalu.

Būtų įdomu pamatyti, kaip Pasaulio viktorinos čempionate sektųsi kadaise buvusiems televiktorinų „etatiniams dalyviams” B. Mašalaičiui, L. Šabatko. Viliuosi PVČ idėja pritrauks ir juos bei panašius į juos kryžiažodžių, televizijos žaidimų mėgėjus. Ir gal vieną dieną ateis toks žmogus, kuris jau ir didelę dalį britų ar belgų viktorinos žaidėjų aplenks, nugalės kaimynus latvius, estus, rusus.

Daugiau informacijos apie 2011 m. Pasaulio viktorinos čempionatą bei jo rezultatai.

Planavau vieną vasaros savaitgalį praleisti Stokholme. Deja, nepavyko – greitai po to, kai nusipirkau bilietus, skrydžiai Vilnius-Stokholmas buvo atšaukti. Suprantu aviakompaniją – ne visi skrydžiai pelningi, o reisų Vilnius-Stokholmas užpildymas buvo itin prastas. Tačiau didelės problemos su klientų aptarnavimu paskatino mane parašyti šį įrašą. Žemiau pateikiu faktus. Galbūt jie padės kitiems į panašią situaciją pakliuvusiems, ypač jei jiems skrydis bus svarbesnis ir labiau neatidėliotinas nei buvo man.

Gegužės 7: Užsisakau bilietus Vilnius-Stokholmas-Vilnius su Wizzair biržėlio mėnesį. Užsisakau ir viešbutį Stokholme.

Gegužės 12: Wizzair panaikina galimybę įsigyti naujus bilietus į visus reisus Vilnius-Stokholmas-Vilnius po gegužės 31 d., įskaitant ir į tuos, kuriais turėjau skristi aš. Tai – ženklas, kad reisai atšaukiami. Reisų atšaukimą savo bloge patvirtina ir Vilniaus oro uosto komercijos direktorius Simonas Bartkus.

Gegužės 13: Kitas nusipirkęs skrydžius šiam laikotarpiui žmogus tame pat bloge parašo, kad skambino į Wizzair klientų aptarnavimo centrą (kaina ~3,5 Lt už minutę) – ir buvo patikintas, kad skrydžiai įvyks, o informacija apie jų atšaukimą yra klaidinga (“galite būti tikri, kad skrydis į Stokholmą įvyks”. Sako “jūs ne pirmas skambinate, nežinau, kaip čia toks gandas pasklido”. Po to – “galbūt čia tinklapio konfigūracijos klaida, kad kainų nerodo, pabandykite kada vėliau, turėtų veikti“).

Gegužės 13: Ryte parašau Wizzair pretenziją (anglų k.): 1.Girdėjau, kad Wizzair atšaukė skrydžius į Stokholmą, įskaitant i rmanuosius. 2.Wizzair manęs neinformavo. 3.Jau esu užsisakęs Stokholme viešbutį ir prašau pagal ES reglamentą pakeisti atšauktus skrydžius į artimiausius įmanomus, kad tuo laikotarpiu būčiau Stokholme. Pagal ES reglamentą 261/2004 (jis Lietuvoje privalomas kaip ir įstatymai) Wizzair privalo keisti dėl savo kaltės atšauktus skrydžius ir į kitų aviakompanijų, nors tai ir būtų jiems ekonomiškai nenaudinga.

Gegužės 16: Gaunu atsakymą iš Wizzair, kad mano rezervacijos nėra pakeistos (t.y. jokie skrydžiai neatšaukti), o jeigu kas nors keistųsi, Wizzair mane informuotų.

Gegužės 17: Oficialiai paskelbiama, kad Wizzair reisai Vilnius-Stokholmas-Vilnius birželio mėn. nutraukiami. Šie reisai, ir visi jų užsakymai, tiesiog ištrinami iš viešai prieinamos Wizzair duomenų bazės. Nei su manimi, nei su kitais užsakiusiais reisą, Wizzair nesusisiekia.

Gegužės 18: Atrašau Wizzair atstovei, gegužės 16 d. atrašiusiai į mano pretenziją, kad dabar jau Wizzair pripažino, kad reisus atšaukė, ir pakartoju prašymą. Gaunu automatinį atsakymą, kad šios darbuotojos darbe nebus iki gegužės 25 d. Todėl vėl iš naujo užpildau Wizzair tinklapyje pateikiamą pretenzijos formą.

Gegužės 19: Wizzair atsiunčia sąskaitą (invoice), surašytą vengriškai. Sąskaitos suma “-88 Lt”. Iš to galiu suprasti, kad grąžinami pinigai už skrydį. Tačiau tai nėra visa kaina – už skrydį mokėjau 124 Lt. Negrąžinamas 36 Lt vadinamasis užsakymo mokestis. Laiško tekste nėra jokių paaiškinimų, dėl ko ši sąskaita ir ar tai susiję su atšauktu reisu, tik siūloma iškilus neaiškumams skambinti į Wizzair, o skambučio kaina, pavertus į litus, yra 3,5 lito už minutę.

Gegužės 20: Wizzair atsiunčia laišką, kad skrydis atšauktas ir pažada su manimi susisiekti aptarti galimybes. Jei skubu, siūlo paskambinti vienu iš čia nurodytu telefonų ir žada, kad bus taikomos vietinio ryšio kainos: http://wizzair.com/useful_information/schedule_change/?language=EN .

Gegužės 23: Skambinu Wizzair nurodytu telefonu grafoje “Lithuania”. Tinklapyje rašoma, kad šiuo numeriu konsultuojama vienintele kalba – “English”. Tačiau atsiliepia lenkiškai. Po įrašyto monologo ištaria vieną anglišką sakinį “For English speaking consultant please press 2″.

Paspaudžiu “2″ – atsiliepia konsultantė: “Dzień dobry”. Klausiu “Do you speak English?”. Liepia luktelėti ir perduoda kitam konsultantui. Jis angliškai jau kalba.

Pagal ES reglamento 261/2004, privalomo tiek Lietuvoje, tiek Vengrijoje (kur registruota Wizzair), 8 straipsnį, jie turi man leisti pasirinkti vieną iš trijų variantų: A)Pakeisti atšauktąjį skrydį į artimiausią galimą, B)Pakeisti atšauktąjį skrydį į skrydį kitą dieną arba C)Grąžinti pinigus. Kadangi birželį iš Vilniaus į Stokholmą tebeskraidys Estonian Air, o Wizzair – nebe, paprašau užsakyti man bilietą Estonian Air. Jie privalo tą padaryti – tačiau atsisako ir teigia, kad keičia bilietus tik į Wizzair skrydžius. Klausiu, gal pasiūlytų kokį kitą Wizzair skrydį vietoje atšaukto – iš Vilniaus jie skraido į ne vieną miestą. Šiaip ar taip, keliauju turistiniais tiksais, galiu planus ir pakeisti. Atsako, “Galime pasiūlyti tik į Stokholmą”. O juk Wizzair reisai į Stokholmą nutraukiami jau po savaitės. Kas beliko – prašau grąžinti pinigus. Perklausia “Is this your final decision?”. Sakiau “Yes”. Kai užsimenu, kad atsiųstame “invoice” nurodyta mažesnė suma, nei mokėjau už bilietą, pažada grąžinti visus 124 Lt – per 7 dienas. Lauksiu.

Galbūt ši istorija oro bendrovių bankrotų išvargintiems lietuviams nepasirodys įspūdinga. Tačiau skirtumas čia tas, kad Wizzair, skirtingai nei FlyLAL ar Star 1 yra didelė veikianti bendrovė, esanti toli nuo bankroto. Dauguma čia įvardytų klientų aptarnavimo trūkumų yra gana nesunkiai – ir svarbiausia, nebrangiai – išsprendžiama.