Iš pirmų lūpų

Tokijo panorama kelios minutės po pirmojo smūgio (matosi gaisras Odaiboje)

Šis mano straipsnis Agavaro Kabanderio slapyvardžiu spausdintas laikraštyje “Babilonas”

Žemės drebėjimas mane užklupo būnant viršutiniame dangoraižio aukšte

Kas penktas pasaulio žemės drebėjimas, stipresnis negu šešių balų, įvyksta Japonijoje. Todėl kai penktadienį, kovo vienuoliktąją, lankantis Tokijo savivaldybės dangoraižio apžvalgos aikštelėje pradėjo drebėti žemė, nenustebau.

Drebėjimas pradžioje buvo silpnas – aš jį pajutau, nes stovėjau vietoje. Kas vaikščiojo – jo dar nejautė. Likimo ironija, kad tuo metu kaip tik skaičiau informacinį tekstą pasakojantį apie investicijas į Tokijo savivaldybės dangoraižio apsaugą nuo žemės drebėjimų.

Maždaug per dešimt sekundžių drebėjimas įsismarkavo. Apžvalgos aikštelės darbuotojai liepė visiems sėstis ant žemės. Taip saugiau – neįmanoma susižaloti pargriuvus. Pastatas gana smarkiai siūbavo. Kai kurie turistai bijojo. Japonai (išskyrus vieną vyresnio amžiaus moterį) laikėsi ramiau, fotografavosi. Jie turbūt žino, kad dangoraižiai ir turi siūbuoti, tai – visiškai saugu.

Pirmasis smūgis baigėsi po maždaug pusantros minutės. Žmonės pamažėle atsistojo ir grįžo dairytis. Iš apžvalgos aikštelės Tokijas buvo kaip ant delno. Jokių sugriovimų nesimatė. Tačiau vienoje vietoje, maždaug už trylikos kilometrų, Odaibos rajone, į dangų tuntais kilo juodi dūmai. Kaip vakare sužinojau, degė vieno didelio pastato stogas. Tokijas toliau gyveno savo gyvenimą – žmonės vaikščiojo, važinėjo mašinos. Tačiau dalis žmonių stoviniavo atvirose vietose – taip saugiau, niekas neužkris nuo aplinkinių namų. Kai kurie kiti tokijiečiai dėl ėmė nešiotis šalmus.

Pačioje apžvalgos aikštelėje nuostoliai irgi buvo maži: tik suvenyrų parduotuvėlėje kai kurios trapios prekės nukritusios sudužo.

Tuomet prasidėjo antrasis smūgis – vėl visiems teko sėstis ant žemės. Aikštelės darbuotojai viską per garsiakalbius sakė vien japoniškai, tačiau jų nurodymus buvo galima suprasti iš aplinkinių veiksmų.

Taip smūgiai ir ramybės periodai keitė vienas kitą apie valandą. Paskui, kai žemės drebėjimas, atrodė, nurimo, apžvalgos aikštelės darbuotojai leido žmonėms leistis žemyn. Laiptais. Liftai nebuvo įjungti – tai nesaugu. Ir ateinančiomis dienomis dauguma mietso liftų tebebuvo išjungti. Žmonės išsirikiavo į eilę bei tvarkingai nulipo.

Tvarkingos eilės prie taksofonų

45 minutės po drebėjimo: nustojus veikti mobiliajam ryšiui prie taksofonų susidaro žmonių eilės

Nusileidęs į pirmąjį aukštą išvydau prie televizoriaus besibūriuojančius žmones. Televizija, be abejo, japoniška – bet iš rodomo Japonijos žemėlapio, kuriame ryškiai pažymėta rytinė salų pakrantė, buvo galima suprasti – cunamis.

Ir kitose vietose žmonės žiūrėjo tuos pačius vaizdus. Tokijuje gausu lauko ekranų, kurie įprastai rodo reklamas – tačiau vos įvykus svarbesniam įvykiui nedelsiant ima transliuoti žinias. Per klaidą užėjau į vieną įstaigą, atrodo, universitetą, kur žmonės taip pat sekė įvykius per televiziją.

Prie taksofonų susidarė žmonių eilutės. Matyt, jie skambino artimiesiems – galbūt esantiems pavojaus zonoje. Mobilusis ryšys veikiausiai dėl didelio apkrovimo nebeveikė.

Ant geležinkelių sustojo traukiniai. Tokijuje jų itin daug, duagybė milijonų žmonių jais kas dieną vyksta į darbą. Vienas traukinys pasiliko ant pervažos – policija netrukus pakėlė automatiškai nusileidusį užtvarą ir žmonės vėl galėjo praeiti. Kiti traukiniai sustojo ant ilgų viadukų. Geležinkelių kompanijų darbuotojai, nešini vėliavėlėmis, palydėjo jų keleivius atgal į gatvę.

Valanda po drebėjimo: geležinkelio darbuotojas palydi įstrigusio traukinio keleivius

Ore tvyrojo nerimas, tačiau panikos nebuvo. Nei per žemės drebėjimą, nei po jo. Niekas nebandė užlįsti be eilės, nelakstė gatvėmis, nesistumdė, nerėkė, nepažeidinėjo teisės. Net per raudoną šviesą gatvę pereinančius mačiau vos kelis žmones.

Dalis įstaigų – parduotuvių, restoranų – nustojo veikti, tačiau dauguma tebetęsė darbą. Tuo metu buvau Haradžiuku rajone, vėliau Šibujoje. Prie daugelio kavinių ten susidarė eilės – tačiau pusvalandį pavaikščiojęs radau ir laisvą vietą. Dar ilgesnės eilės susidarė prie autobusų stotelės – juk daug traukinių nevažiavo. Mačiau eilę ir vienoje maisto parduotuvėje.

Metro linija, vendanti į Nihonbaši rajoną, kuriame buvau apsistojęs, vakare veikė – tad eiti dešimties kilometrų pėsčiomis neteko (bet iki pačios artimiausios stotelės neprivažiavau). Kiek tądien paskaičiau internete – ne vienam tokijiečiui teko pėdinti namo ir ilgesnes distancijas. Dalis jų kolegų liko nakvoti biuruose. Iš interneto sužinojau ir epicentro vietą bei tikrąjį tragedijos mąstą (tada buvo šimtai žuvusiųjų, tūkstančiai dingusiųjų). Pačiame Tokijuje sužeista dvidešimt žmonių įgriuvus stogui. Turint omenyje, kad ten gyvena 37 milijonai tai – labai mažai.

Žemė ir toliau vis kartais sudrebėdavo – bet jau menkiau. Tai tęsėsi visą savaitgalį.

Gyvenimas Tokijuje grįžta į savo vėžes

Piko valanda šeštadienio ryte

Kitą rytą, šeštadienį, dauguma traukinių jau važiavo. Piko valandos iš penktadienio vakaro persikėlė į šeštadienio rytą. Kai kurie traukiniai važiavo perpildyti (tai Tokijuje įprasta). Pačiam pavyko įlipti į antrąjį. Tačiau vienoje stotyje mačiau kur kas ilgesnę eilę, besidriekiančią iki pat lauko. Net ir čia vyravo tvarka – metro darbuotojai į peroną įleisdavo tiek žmonių, kad nesusidarytų pavojinga grųstis. Naują grupę įleisdavo tik daliai seniau įleistųjų išvažiavus. Metro darbuotojai, kaip įprasta per kiekvieną piką, užtikrindavo, kad nė viename traukinyje neliktų tuščios vietos, bet durys dar užsidarytų.

Ne viena užsidariusi įstaiga dar neveikė: pavyzdžiui, Tokijo nacionalinis muziejus, vienas prekybos centrų, visas „Starbucks” kavinių tinklas. Bet žmonės toliau gyveno savo gyvenimą: pirko elektroniką, skaitė mangą (japoniškus komiksus), lošė žaidimų automatais, vaikščiojo parkuose. Buvau nuvykęs ir prie Tokijo įlankos – laivai ten stovėjo nepažeisti, vakarykštis cunamis miesto nepasiekė. Miestas spindėte spindėjo – elektra nė viename rajonų, kuriuose lankiausi, dingusi nebuvo.

Parduotuvėse dalis lentynų po vakarykščio antplūdžio buvo tuščios. Tačiau maisto ir vandens visiems užteko.

Didieji ekranai Tokijo gatvėse vėl rodė reklamas. Bet visos vietinės televizijos dar transliavo vien informaciją apie katastrofą. Kartais rodė jos ir Fukušimos atominę jėgainę. Ten įvyko sprogimas, kiek padidėjo radiacija, evakuoti žmonės. Bet pasirodė, kad ši elektrinė sukėlė didesnį atgarsį Europoje nei pačioje Japonijoje. Japonų žiniasklaidai buvo įdomesni cunamio ir drebėjimo vaizdai, gelbėjimo operacijos, nuolat didėjantis aukų skaičius. Jau rasta tūkstančiai lavonų.

Iš Tokijo išskridau sekmadienį – taip buvau suplanavęs ir anksčiau. Tądien dalis šeštadienį neveikusių įstaigų jau dirbo. Traukinyje buvo daug vietos ir jis važiavo pagal grafiką. Į Naritos oro uostą atvykau likus pusantros valandos iki skrydžio, kaip ir patarė viešbutyje. To pilnai užteko. Ant grindų, mačiau, buvo gulinčių žmonių – greičiausiai jų reisai vakar buvo atšaukti. Manasis nebuvo nei atšauktas, nei atidėtas, kaip ir daugybė kitų sekmadienio skrydžių. Naritos oro uostas, kaip ir visas didžiausias pasaulio miestas, pamažu grįžo į savo vėžes.

Atominė elektrinė, arba žemės drebėjimo tęsinys

Žinios apie kovą su galima nelaime Fukušimos atominėje elektrinėje persekiojo ir vėliau, grįžus į Lietuvą. Europos žiniasklaidoje šiai temai turbūt skirta dar daugiau laiko, negu drebėjimui ir cunamiui.

Įdomu, kad Japonijoje yra visai kitaip. Kelias dienas po stichinės nelaimės visos televizijos ten rodė vien jos vaizdus. Būdamas Lietuvoje skaičiau japonų komentarus interneto forumuose – dabar taip nebėra. Kanalai grįžo prie įprastinių filmų. Tik žinių laidos liko tragedijoms nušviesti. Fukušima Japonijoje sudarė tik mažesniąją dalį nelaimės pasekmėms skirto dėmesio.

Man tai neatrodo keista. Radiacija Japonijoje padidėjo gana menkai. Nors yra kažkoks pavojus, jis dabar nė iš tolo neprilygsta cunamiui, nusinešusiam apie dešimt tūkstančių gyvybių ir šimtus tūkstančių palikusiam benamiais.

Bet iš Europos atrodo kitaip. Atominės elektrinės čia dar kelia didžiulę baimę nuo 1986 m., kai sprogo Černobylis. Dalis žmonių radiaciją įsivaizduoja kaip be jokių ribų sklindantį piktą gaivalą – ir net būdami Lietuvoje, už 8000 kilometrų nuo Fukušimos, perka vaistinėse jodą.

Tačiau juk iš tikrųjų pasaulyje branduolinių sprogimų buvo daugybė (atominių bombų sprogimų, o ne radiacijos nutekėjimų). Branduolinės valstybės yra atlikusios apie 2000 branduolinių bandymų. Dabar tokių šalių yra devynios – ir kiekviena jų privalėjo daug sprogdinti tam, kad įvaldytų technologiją. Sprogdinta paprastai toli nuo miestų. Bet daugybė tų bandymų buvo arčiau Lietuvos, nei Japonija. Štai Sovietai savo branduolinius bandymus darė Kazachijoje, Naujosios žemės saloje. Būtent čia, 2400 km nuo Vilniaus, 1961 m. susprogdinta ir garsioji „Bomba caras”, kurios atominis grybas buvo 64 km aukščio ir tai – galingiausias atominis sprogimas istorijoje.

Pasaulio pabaiga neatėjo. Sveikata sužalojama ar mirtys ištinka tik pernelyg arti sprogimo atsidūrusius. Kalbu apie dešimtis, galbūt šimtus, bet ne tūkstančius kilometrų. Aplinkinių teritorijų evakuacija bei profilaktika jose yra pakankama priemonė žmonėms išgelbėti. Lygiai kaip ir vykstant ugnikalnių išsiveržimams, uraganams, potvyniams ar kitoms nelaimėms. Nuo gamtos nelaimių, beje, ir žmonių yra mirę daug kartų daugiau, nei nuo visų pasaulio branduolinių avarijų, bandymų bei karo veiksmų. Net ir skaičiuojant tik nelaimes, įvykusias po atominės bombos išradimo.

2010 m. rugpjūčio 17 d.. Penktadienį lankiausi kantri muzikos festivalyje Visagine – bet šis įrašas bus ne apie muziką. Labiau apie kitą festivalio pusę, apie patį Visaginą.

Atominė elektrinė dabar – tik milžiniškas įspūdingas tuščias pastatas prie miesto. Bet Visaginas vis dar gyvena jos dvasia. Jos neištrinsi – net gatvių šviestuvai juk atomo formos, o turbūt geriausias restoranas vadinasi „Trečiasis blokas”.

Elektrinė, jau uždaryta, buvo ir šio – jau 17 – festivalio, pavadinto „atominiu”, remėjas. Simboliška: didysis jo remėjas – „NUKEM Technologies”. Įmonė, statanti branduolinio kuro kapinyną – paskutinįjį tašką IAE istorijoje.

Festivalį pradėjo trys žmonės. Festivalio idėjos autorė, Visagino meras bei IAE patarėjas eksploatacijos klausimais Viktor Ševaldin. „Patarėjas” skamba silpnokai tokioje draugijoje, bet tik tam, kas nežino šio žmogaus.

Visaginiečiai jo nepamiršo – rusišką V. Ševaldin kalbą lydėjo didžiausi plojimai. Juk jis – ilgametis IAE direktorius. Tik pernai ar šiemet tame poste pakeistas diplomatu. Keitimas suprantamas – dabar ten aktualesnės derybos dėl pinigų IAE uždarymui nei elektros gamyba.

V. Ševaldin buvo ir paskutinysis Lietuvos valstybinės įstaigos vadovas, nekalbėjęs lietuviškai.

Vėlgi ironiška – vos po kelių valandų į sceną išėjo „Nukem Technologies” atstovas. Jo kalba – daugiausiai angliška ir vokiška. Kaip ir V. Ševaldin, kelis žodžius ištarė lietuviškai. Dar šnekėjo ir JAV ambasadorė (lietuviškai) bei dar keli politikai, rėmėjai.

Festivalis vyko miesto stadione. Stadionui – apie 30 – 35 metai, kaip ir visam miestui. Tačiau tualetuose sunkiai bėga vanduo, veikia tik keli surūdijusių apšvietimo stulpų žibintai.

Žmonių pradžioje buvo mažai – prekeivių tubūt daugiau nei klausytojų. Paskui pastarųjų daugėjo, bet sausakimša netapo. Dar dešimtys žmonių sėdėjo ant suoliukų uz stadiono tvoros ir taip klausėsi neprivalėdami įsigyti bilietų. Dauguma klausytojų buvo gana pasyvūs – plojo palyginus mažai.

Seniausias Lietuvoje Visagino festivalis, atrodo, pralaimi konkurenciją kaip grybai po lietaus išdygusiems naujiems festivaliams. O pats Visaginas – miestas, kuris atgyveno savo paskirtį. Buvo statytas atominės elektrinės darbininkams – elektrinės štai nebėra. Vamzdžiai, tiekę iš jos pigią šilumą žiemomis, tušti.

Bet visomis kitomis prasmėmis miestas išliko tarsi kitokio gyvenimo inkliuzas Lietuvoje. Sovietų Sąjungos tęsinys. O gal greičiau – taip ir neįgyvendinta jos vizija. Kaip prieš dvidešimt metų čia – dvikalbystė, ir net lietuvis meras lietuvišką kalbą pakartojo rusiškai. Gatvių pavadinimai – Veteranų, Kosmoso, Partizanų, Santarvės, Draugystės ir netgi Tarybų. Visi gyvenamieji namai – socialistiniai daugiabučiai, senamiesčio nėra. Didžiausias ateistų procentas Lietuvoje. Daugybė skirtingų tautybių žmonių.

Prieš dešimtmetį miestas buvo vienas turtingesnių šalyje – juk IAE mokėjo gerus atlyginimus. Tada kompiuteriai dar buvo savo “vaikystėje” – o Visagine jau kas antras jais naudojosi. Miesto gyventojai vidutiniškai buvo jauniausi.

Ir dabar Visaginas nėra miręs miestas. Jo gatvėmis vaikštinėja žmonės – kai tuo tarpu kai kuriuose kituose nedideliuose Lietuvos miesteliuose daug tuščiau. Bet laikas bėga. Bedarbystė didelė. Kokia jo laukia ateitis? Ar gali jis tapti eiliniu Lietuvos provincijos miestu? Jei nauja atominė elektrinė bus pastatyta, kada tai bus – ar nebus tada jau emigravę, pasenę IAE specialistai?

2008 m. kovo 3 d.. Šiandien pagalvojau, kad aš augau kaip tik tokiu metu, kai technologinis progresas kompiuterijoje buvo akivaizdžiausias. Procesorių galingumas, operatyvinė atmintis ir kitos kompiuterių charakteristikos gerėjo labai sparčiai. Ir kompiuteriniuose žaidimuose, kurių tada žaisdavau daug, tas ypač pasireikšdavo. Tetrio ar pagal rusų TV žaidimą sukurto žaidimuo “Pole Čiudes”, kokie buvo tada, kai pradėjau naudotis kompiuteriu nėra ko lyginti kar ir su pirmu GTA (1996-ieji), leidusiu laisvai važinėti po miestą kokiais tik nori automobiliais, o šio savo ruožtu su savo tolimesniu tęsiniu GTA 3 su trimačiu pasauliu ir dar didesniu interaktyvumu.

Dabar, be abejo, technologijų progresas žengia toliau. Bet šioje srityje viskas keičiasi nebe taip sparčiai. Riboja darbo sąnaudos – juk devintajame dešimtmetyje žaidimą galėdavo per kelis mėnesius sukurti vienas programuotojas, o vis tobulėjant grafikai ir kitkam tas skaičius greitai pavirto dešimtimis, paskui šimtais žmonių. Todėl dabar galima šią sritį laikyti jau išaugusia; atsirado internetas, apie kurį vaikystėje tebuvau girdėjęs ar kažkur skaitęs ir kuris tada, kai pirmą kartą juo pasinaudojau tėvo darbe, dar buvo toks tuščias (ėjo kokie 1997-ieji)… Iki kokio Youtube atsiradimo dar buvo likę daugybė metų, blogų dar irgi nebuvo, visi lietuviški tinklapiai, įskaitant asmeninius buvo surašyti specialioje knygoje (ir dabar ją tebeturiu), o daugumą interneto turinio sudarė oficialūs kompanijų ar valstybių tinklapiai ir prastos kokybės asmeninės svetainės; internetas buvo labai lėtas, nors tada atrodė, kad taip ir turi būti. Aišku, dar buvo IRC, apie kurį tada nežinojau, ir tuomet dar labai svarbūs Usenet newsgroup’ai. Tačiau pamenu buvo labai geras lietuviškas tinklapis apie serialą X Failus (rodos x-files.lt), net kiekviena serija aprašyta buvo. Dabar jo, aišku, nebėra.

Gal kitiems šie prisiminimai atrodys keisti ar kvailoki – už mane vyresniems tai galbūt atrodo visai nesvarbus laikmetis (jiems turbūt labiau įstrigo Sąjūdis ir perestroika, CSKA ir Žalgirio kovos – ir tai suprantama), o už mane jaunesniems atrodo kvailoka. Bet turbūt kiekvienam žmogui laikmetis, kurio metu jis augo, savotiška pirma pažintis su gyvenimu, yra svarbus, ir tie dalykai, kurie “augo” ir brendo kartu su juo taip pat sukelia tam tikrą nostalgiją.