Kūryba ir projektai

Vienas mano pomėgių nuo pat paauglystės – nacionaliniai himnai. Kartu su herbais ir vėliavomis tai – vienas pagrindinių šalies simbolių. Tačiau herbus ir vėliavas jau seniai tyrinėja ištisi mokslai (heraldika, veksilologija). O domėjimasis himnais – pakankamai naujas reiškinys. Iki interneto atsiradimo gauti jų įrašus buvo sudėtinga.

Tačiau himnas gali pasakyti apie šalį daugiau, nei herbas ar vėliava. Tiek jo žodžiai, tiek ir muzika. Religingos tautos šaukiasi Dievo, revoliucijų ar karų nualintų himnais tampa karo maršai, monarchijose ir diktatūrose giedama karaliui, komunistiniuose režimuose – apie liaudį ir partiją. Himnai atspindi, ar tauta daugiau užkariavo, ar pati kentėjo nuo užkariautojų. Ar labiau save sieja su gamta, ar su miestišku gyvenimu.

Norintiems patogiai vienoje vietoje surasti valstybių himnus bei informaciją apie juos sukūriau tinklapį HIMNAI.LT . Čia yra dedami pasaulio šalių himnų tekstai, jų tikslūs vertimai į leituvių kalbą, garso įrašai ir kita informacija. Garso įrašų ieškau gana ilgai iki aptinku geriausios kokybės.

Vilnius nuo viduramžių garsėja kaip religinės tolerancijos miestas. Čia greta gyvena Romos katalikai, stačiatikiai, sentikiai, reformatai, liuteronai, judėjai, karaimai, unitai, musulmonai. Dar XIX a. visos šios bendruomenės turėjo po savo maldos namus, o katalikai, judėjai bei stačiatikiai – ir ne po vienerius. Tuo metu tai Europoje buvo gana reta: migracijos, tokios kaip šiais laikais, nebuvo.

Čia pateikiu žemėlapį, kuriame skirtingų spalvų taškais sužymėti Vilniaus maldos namai – priklausomai nuo religijos, kuriai priklauso. Taip pat nuspalvintas ir visas miestas priklausomai nuo to, kokie maldos namai yra arčiausiai nuo tos vietos.

Kad būtų paprasčiau, be spalvų teritorijas žymi ir raidės. “K” (ir melsva spalva) nurodo, kad iš ten arčiausiai yra Romos katalikų bažnyčia. S (ir gelsva spalva) – stačiatikių cerkvė. R, L, J ir U žymi atitinkamai reformatų, liuteronų, judėjų bei unitų maldos namams gretimas teritorijas. “Kar.” – tai karaimai (kenesa), “Sen.” – sentikiai. M, TŽ bei NAB žymi tris naujas religines bendruomenes, XX a. pabaigoje pasistačiusias Vilniuje bažnyčias: mormonus, Tikėjimo žodį bei Naująją apaštalų bažnyčią.

Šiame žemėlapyje matyti, kad artimiausia vietai šventovė daug pasako apie miesto rajono istoriją. Beveik visuose caro laikais urbanizuotuose rajonuose (Šnipiškėse, Žvėryne, Naujamiestyje, Naujininkuose) artimiausi maldos namai yra cerkvė. Čia bažnyčios taip ir nebuvo pastatytos – nei tarpukariu, nei po nepriklausomybės atkūrimo, kuomet jos statytos sovietiniuose rajonuose. Tik Naujamiestyje lenkai mėgino pastatyti įspūdingą Jėzaus Širdies bažnyčią, tačiau sovietai ją nugriovė. Liko ir kai kurios iki carinės okupacijos tuometiniuose Vilniaus priemiesčiuose statytos bažnyčios: Kalvarijų, Šv. Stepono. Cerkvių kupolais, o ne bažnyčių bokštais, liko padabintas ir senasis LDK laikų Vilniaus “rusų galas” – Bokšto gatvės apylinkės. Sovietiniuose rajonuose cerkvių zonų nėra – jau beveik šimtas metų, kaip Vilniuje nepastatyta nė vieni nauji stačiatikių maldos namai. Gal tai lėmė ir esamų statinių padėtis: kaip matyti žemėlapyje, katalikų bažnyčios yra susigrūdusios senamiestyje ir sunkiau pasiekiamos daugumai vilniečių. Tuo tarpu cerkvės – plačiai pasklidusios teritorijose tarp centro ir naujų rajonų. Jeigu nebūtų pastatytos naujosios bažnyčios Lazdynuose, Viršuliškėse ir Pilaitėje šiandien daugumai vilniečių būtų lengviau atvykti į cerkvę nei bažnyčią.

Tebematyti žemėlapyje ir senieji etniniai Vilniaus rajonai – vokiečių pirklių LDK laikais gyventai Vokiečių gatvei tebėra artimiausia liuteronų bažnyčia. Sentikių rajonu kadaise buvusiems rytiniams Naujininkams – sentikių cerkvė. Tik sinagoga artimiausia yra ne visam buvusiam getui. Nieko nuostabaus – dauguma Vilniaus sinagogų, įskaitant ir Didžiąją, sovietų buvo sugriautos. Deja, tais laikais nugriauta ir Vilniaus mečetė, dėl to nebėra ir atitinkamai nuspalvintos zonos buvusiame Lukiškių priemiestyje, kuriame kadaise gyveno musulmonai totoriai.

Vilniaus pakraščiuose driekiasi naujųjų religinių bendruomenių zonos. Šios bendruomenės negalėjo statyti bažnyčių senamiestyje, kur žemė brangi. Tačiau jų maldos namai aptarnauja visą Vilnių. Įdomu pastebėti, kad kadangi Fabijoniškėse, Šeškinėje bei Pašilaičiuose taip ir nebuvo pastatyta nei bažnyčia, nei cerkvė, šių rajonų gyventojams artimiausi maldos namai yra mormonų šventykla. Taigi, mormonų šventykla yra artimiausieji maldos namai trečioje pagal dydį Vilniaus ploto teritorijoje (po katalikų ir stačiatikių).

Antrajame plane, kurį čia pateikiu, sužymėtos tik katalikų (melsvai) bei stačiatikių (gelsvai) maldos namų zonos. Yra keturios didelės zonos, kuriose cerkvės arčiau už bažnyčias. Trys jų statytos caro valdymo laikais, o viena – senasis LDK laikų “rusų galas”.

Vilnius – senas miestas. Nesvarbu, ar laikysime, kad jis – dar Mindaugo laikų sostinė, ar pripažinsime Gediminą jo kūrėju – akivaizdu, kad daugybės Vilniaus pastatų sienos mena šimtmečius.

Per visą savo istoriją (išskyrus kelis karų ir ligų periodus) Vilnius plėtėsi. Ir iki šiol skirtinguose rajonuose pastatai, parkai, jų išdėstymas mums atmena skirtingus laikmečius. Tai – ne tik Senamiestis, bet ir Naujamiestis, Naujininkai, Žvėrynas ar Šnipiškės, pagaliau ir visi Sovietų okupacijos laikų rajonai ar šiuolaikiniai stikliniai dangoraižiai.

Eidami dažnai nesusimąstome, ką mena pastatai aplinkui. Toli gražu ne kiekvienas vilnietis pasakytų, kada pastatytas kuris jo miesto rajonas. Todėl padariau šį žemėlapį. Čia Vilniaus miesto nuotrauka iš palydovo nuspalvinta pagal tai, kokiu laikotarpu statytas konkretus rajonas.

Straipsnis rašytas 2011 m. metais, tad žemėlapis jau pasenęs

Spalvos reiškia štai ką:

• ŽALIA – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikai (iki 1795 m.)
• GELTONA – Rusijos Imerijos laikai (1795 m. – 1918 m.).
• VIOLETINĖ – Lenkijos Respublikos / Tarpukario Lietuvos laikai (1918 – 1940 m.)
• RAUDONA – Sovietų Sąjungos laikai (1940 m. – 1990 m.). ŠVIESIAUSIA RAUDONA: 1940 m . – 1959 m., TAMSESNĖ – 1960 m. – 1969 m., DAR TAMSESNĖ – 1970 m. – 1979 m., TAMSIAUSIA RAUDONA: 1980 m. – 1990 m.
• MĖLYNA – Lietuvos Respublikos laikai (1990 m. ir vėliau). MELSVA Į ŽALSVYMĄ – 1990 – 1999 m., MELSVA – 2000 m. ir vėliau.

Kol kas šis žemėlapis – nebaigtas. Jį aš pildysiu gavęs pastabas iš jūsų. Jeigu yra klaidų, jei žinote, kada statytos dar nenuspalvintos teritorijos – būtinai parašykite.

Vienoje vietoje informacijos apie tikslų visų Vilniaus pastatų statybos laiką, deja, neradau. Ypač sunku surasti kolektyvinių sodų, fabrikų vyraujančią architektūrą. Idealiu atveju kiekvienas namas žemėlapyje būtų nuspalvintas atskirai.

Ateityje tikiuosi padaryti ir panašius Kauno, Klaipėdos planus.

Dalyvauju eilėraščių kelionių tema konkurse http://www.rasyk.lt .

Mano eilėraštį galite perskaityti čia http://www.rasyk.lt/kuriniai/184407.html .

Oro uostą apleidžia nakčiai jau
Merginų klegesys ir tuščias siurblio ūžesys
Ir vienišas keliautojas sapnuoja sapną dvidešimtą
Ant plieninės sofos priešais šaltą stiklą
(Už jo – platybėse – tik stūgso grožis tuštumos…
Ir maži maži ledokšniai gimsta)

O ten taku švieselės lekia –
Tai iš Čikagos nakčiai grįžta
Paskutinis paukštis
Jau žiema atėjo
Nebekils rytoj jis.

Ar girdi tą tylų dunksėjimą – tylų –
Kuris it aidas
Prasismelkia kažkur ten iš tolių –
Iš karūnų žvaigdžių karolių –
Ne, tai ne valytojas su kibiru ir šluota
Tai žuvusių pilotų sielos minga dausose

Keleivis žvilgteli tolyn į tuščią salę
O jos toliuos tarp užmigusių vitrinų
Ten oro maršalas, toks vienišas, akim mieguistom
Paruoštu ginklu ir mintim klajojančiom
(Kažkur rytojuje, o gal rugsėjyje
O gal karoliuose, kurių nespėjo jis
Sužadėtinei padovanoti)
Pro tyliai tyliai pypsintį detektorių praeina

Akim nulydi blausiai mėlyną monitoriaus ekraną
Tarp besimainančių Helvetikos eilučių ten pamato
Kad į Vašingtoną atšauktas jo reisas
Apsisuka ir grįžta – atostogos jau greitai
Ir tuščias terminalas dar tuštesnis lieka

O žvaigždynai spindi virš tuščių lėktuvų
Ir dispečeris prie pulto
Į atlošą atsiremia lėtai
Šviečia ten aukštai aukštai mėnulis
(Astronautų vėliavas nuguldė
Saulės vėjas jo jau jūrose seniai.)

2010 m. liepos 7 d.. Ar kompiuterinis žaidimas gali būti suvokiamas kaip menas? Kiek žaidimui svarbus siužetas? Kaip skiriasi požiūris į kompiuterinius žaidimus Lietuvoje ir užsienyje? Kokios galima tikėtis adventure žanro ateities?

Šiomis ir kitomis temomis – interviu su kompiuterinių žaidimų apžvalgininku Arturu Rumiancevu, blogo dievorezimas.lt bendraautoriumi, tinklapio games.lt administratoriumi.

2009 m. rugsėjo 25 d.. Dabar tobulinu savo vytsomą svetainę – http://adventurelt.awardspace.com .

Jos tema – adventure žanro žaidimai. Nors tai kompiuteriniai žaidimai, tai yra labiau istorijos perteikimo priemonė, savo esme atitinkanti knygas, filmus ar spektaklius. T.y. čia nereikia šaudyti, valdyti transporto priemonės ar vadovauti kariniams daliniams – žaidėjas tiesiog valdo herojų įvairiose situacijose (pokalbiuose, nusikaltimo tyrime ar pan.). Taip atskleidžiamas siužetas. Scenarijus parašytas iš anksto: kai kurios smulkios detalės gali kisti, bet esmė nesikeičia. Todėl ne vienas adventure buvo perdarytas į knygą ar atvirkščiai (yra adventure Gėtės, E. A. Po, H. P. Lavkrafto motyvais).

Deja, šis žanras Lietuvoje menkai žinomas. Plačiau žinomi kai kurie atskiri žaidimai, pavyzdžiui, komapnijos LucasArts sukurti (Grim Fandango, Monkey Island). Pvz. šiandien perskaičiau, kad tik LucasArts žaidimus kaip adventure žanro pavyzdžius mini ir šis blogas: http://alsukelis.animationblogspot.com/2009/07/04/%E2%80%9Cgrim-fandango%E2%80%9D/ . Tačiau tai tik viena kauliuko pusė, nes adventure yra labai įvairių: psichologinių, siaubo, detektyvinių, komedinių, erotinių, net filosofinių. Daug jų smarkiai skiriasi nuo LucasArts kūrinių.

Tikiuosi, kad mano tinklapis padės susipažinti su didesniu skaičiumi dėmesio vertų adventure ir galbūt atkreips dėmesį į šį žanrą kaip į istorijos perteikimo būdą ar meno formą. Bent jau keliolika ar keliasdešimt adventure to dėmesio tikrai verti.