Lankau pasaulį

Tunisas! Tai geltoni Sacharos dykumų toliai ir išdžiūvę druskos ežerai. Tai žydri arabų senamiesčiai, skęstantys turgaus šurmuly ir maldose. Tai požeminiai berberų daugiabučiai ir klajoklių tvirtovės kalnų viršūnėse iš Holivudo filmų. Tai vieni turtingiausių romėnų miestų, Romos Koliziejui prilygstantis Džemo amfiteatras.

Ir viskas pasiekiama trumpu skrydžiu iš Europos!

Šis kelionių vadovas po Tunisą gimė kai per kelias savaites nepriklausomai apvažiavome visą šalį automobiliu ir vietiniu transportu. Tačiau Tunisas nedidelis – ir daugelį jo grožybių gali išvysti net ir per dienos išvykas iš karštų Viduržemio jūros kurortų.

Sacharos dykuma – Tuniso siela

Labiausiai Tunise mane pribloškė dykumos, legendinė Sachara šalies pietuose. Tunisui priklauso tik maža Sacharos dalis – bet ji čia visada šalia, visada artima.

Pavažiuoji kelias valandas į pietus nuo bet kurio pajūrio miesto ar kurorto – ir pasitinka beribiai smėlynai, aukštos kopos, rusvi toliai abipus vienišų kelių…

O paskui laukia didieji Tuniso Sacharos perlai ametistai:

1.Čot El Džerid [Chott el Djerid] druskos ežeras, dydžio sulig ištisa Lietuvos apskritim. Didžiąją dalį metų jis visiškai išdžiūvęs, toks baltos druskos laukas. Ištisus 50 km važiavome keliu, supiltu tiesiog „ežero“ dugne, regėdami magiškus miražus!

2.Trijų oazių Alžyro pasienyje – Sabikos, Tamakzos ir Midės grožį atvykus iš drėgnos Lietuvos ne taip iš karto supranti – tik įsijautęs į Sacharos dydį ir bergždumą ir pajusi, koks stebuklas, kad giliai dykumoje auga ištisos palmių giraitės, kriokleliais trykšta tūstančius metų taip branginamo vandens šaltiniai… Man ten labiausiai atmintin įsirėžė apleisti, trupantys miesteliai, ypač Mides, iškilęs kyšuly į kanjoną. Sachara ten pamažu užleidžia vietą Atlaso kalnams….

Palei kiekvieną pietų Tuniso miestą – visa eilė dykumų pramogų. Žygiai kupranugarių karavanais – kelių valandų, kelių dienų… Arkliai, keturračiai motociklai. Suvenyrai – dykumų rožės, pusbrangiai akmenys. Stipriausia Sacharos dozė laukė aplink Dūzą [Douz], kur Džebilo nacionalinio parko ergas (ergais vadinami tie patys nuostabiausi dykumų smėlynai).

Daugybė keliautojų ten pajunta pašaukimą į dykumų dvasią pasinerti ilgiau, dienos neužtenka. Tiems, kas nori likti „prie komforto“ – visa eilė didžiulių viešbučių, baseinais ir „all inclusive“ maistais niekuo nenusileidžiančių Tuniso kurortams. Kas trokšta labiau grįžti laiku, nakvoja dykumų stovyklų palapinėse, į kurias tegali nuvažiuoti (ar nujoti) kopų viršūnių „vieškeliais“.

Berberų požeminiai daugiabučiai, kalnų tvirtovės, ir „Žvaigždžių karų“ planetos

Kam kelionė į Tunisą – viena pirmųjų kelionių į dykumas, lieka apkerėti tų pustomų smėlynų ir tų laisvės horizontų. Aš dykumas jau buvau patyręs keliolikoje kitų šalių – ir vis tiek Tunisas rado kaip paliesti mano sielą. Tiksliau – Tuniso žmonės, berberai, suaugę su dykuma kaip niekur kitur. Jie gyvena, pastatus stato kitaip – bent kelias dienas irgi gyvenome, kaip jie, tai prieinama kiekvienam.

Vienur, kaip aplink Matmatos miestą, tradiciškai gyvenama požeminiuose daugiabučiuose. Iškasamas toks kiemas-šulinys, iš jo į uolos šonus iškalami kambariai-olos. Kiaurus metus juose temperatūra nekyla virš +20, kai lauke vasaros dienomis būna ir arti +50!

Kitur, aplink Medeniną ir Tatuiną, Tuniso dykumos peizažus puošia ksarai. Daug šimtmečių juos statydavo kaip sandėlius-tvirtoves: klajoklių berberų šeimos, mėnesiams išgindavusios savo bandas link žydrai gelsvų dykumos horizontų, palikdavo ksaruose maistą, daiktus. Vėliau tose belangėse ghorfose ėmė ir nakvoti, o šiandien ne viename ksare – puikūs viešbučiai su nuostabiais vaizdais. Nakvynė Ksar Žuama [Jouamma]. Kiti romantiškai griūva, pagal paskirtį juos naudoja mažai kas, tik vaikai laipioja trupančiais laiptais.

Išvydus tokius ksarus kaip didysis Ksar Ouled Soltane ar Ksar Hadada, Matmatos požeminius daugiabučius, nieko keisto, kad Džordžas Lukasas Tunisą pasirinko filmuoti kitoms planetoms legendiniuose „Žvaigždžių karuose“. Kur kitur rasi taip „nežemiškai“ gyvenančius žmones taip arti Europos?

Priešingai daugeliui Holivudo „filmuotojų“, Lukasui Tunisas nebuvo tik drobė jo idėjoms. Net planetą, kurią „vaidino“ Tuniso dykumos, filme jis pavadino Tatuinu (pagal dykumų miestą), jos palydovą Šanini (pagal nuostabų berberų kaimą kalno viršūnėje), jos žvėris – džerbomis (pagal Tuniso salą). Kai kas sako, kad net ir džedajų religiją įkvėpė Tuniso sufijų mistikai.

Tuniso turizmo pramonei „Žvaigždžių karų“ herojai – tarsi dar kokia viena vietinė tauta! Pilna atminimo lentų kur kas filmuota, muziejėlių, mačiau Jodos formos kaliausių ir ištisų filmavimo aikštelių, tokių kaip Mos Espa, pirmajame „Žvaigždžių karų“ epizode vaidinusia Tatuino miestelį…

O Matmatoje nakvojome Sidi Driss viešbutyje, įrengtame tame pačiame požeminime berberų daugiabutyje, kuris „Žvaigždžių karų“ autoriams tarnavo kaip Skaivokerių namai. Vakare pažiūrėjome filmą – tikrai verta, tai irgi vietos dvasios dalis!

Tuniso pajūrio kurortai ir klastingas klimatas

Daugelis turistų Tunise ištisas atostogas praleidžia viename iš milžiniškų viešbučių pakrantės kurortuose, su savo spa, animatoriais ir – dažniausiai – pilnu ar „half board“ maitinimu. Kurortai reklamuojami kaip Hamametas, Susas [Sousse], Monastyras ar Džerba, bet iš tikro daugelis viešbučių stovi Zona Turistique vadinamuose pajūrio ruožuose 10-30 kilometrų nuo tikrųjų istorinių miestų (pėsčias nenueisi – bet yra išimčių, ypač Suse).

Zona Turistique autentikos mažai (jei autentika nevadinsi kokių pseudoarabiškų kuorų šešiaaukščio turistinio komplekso viršūnėje). O didžioji dalis turistinio gyvenimo apskritai vyksta viešbučių teritorijose (kam eiti į vietinį restoraną, jei visas maitinimas įeina…).

Tuniso kurortai vilioja kainomis ir klimatu. Puikias kainas gali rasti tiek atvykęs su kelionių organizatoriumi, tiek ir pats „susidurstęs“ kelionę per visokias „Easyjet“ ir „Booking.com“, kur irgi pilna „all inclusive“ siūlymų. „Turistiniai kurortų viešbučiai“ neretai net pigesni, nors tikrai neblogesni, nei kokie eiliniai viešbutėliai atokesniuose Tuniso miestuose.

Aišku, yra savų minusų. Prie Turkijos kurortų pripratę lietuviai Tuniso viešbučiuose dažnai skundžiasi nešvara ir netvarka. Taip jau yra: Tunisas europiečio akiai – šiukšlina šalis, dykumos palei didesnius miestus paverstos šiukšlių laukais, o pakelės krūmai „išpuošti“ vairuotojų atsviestais plastikiniais maišeliais ir buteliais tarsi kalėdinės eglutės žaisliukais… Ir nors megaviešbučių tarnautojai kaip įmanydami stengiasi „elgtis kitaip nei pas save“, jie tiesiog nepastebi eilinės atsiklijavusios plytelės, metus nevalyto lango į jūrą, cigaretėmis pradegintos kėdės ar purvinos rozetės…

Turistai iš Europos vis tiek važiuos į tuos kurortus milijonais, nes ten – karšta jūra, platūs smėlėti paplūdimiai. Tiesa, malonus oras Tunise garantuotas tik jei tinkamai pasirenki kelionės laiką. „Pajūrio sezonas“ – birželis-rugsėjis, kai dienomis temperatūra 27-32 laipsnio, o naktimis 22-26.

Bet dykumų turizmas vasarą kaip tik net oficialiai „uždaromas“ – mat temperatūros ten tragiškai pavojingai pakyla: Tozeure liepos dienomis +40, naktimis +33. Ten geriausia keliauti pavasarį ir rudenį (pvz. balandį +27 dienomis, +21 naktimis). „Auksinis Tuniso sezonas“, kai ir dykumoje, ir kurortuose oras malonus, gali būti, tarkime, spalis (dykumoje +29 ir +24, Suse +26 ir +21).

Na o kai keliavome po Tunisą žiemą išvis jautėmės tarsi kažkokioje turistų neatrastoje šalyje: daugybėje viešbučių gyvenome visai ar beveik vieni! Temperatūros tada vėsios, nors ir nešaltos (Suse vasarį +16 dieną, +12 naktį; Tozeure atitinkamai +19 ir +14). Kaip sakė vietiniai, jei masinių turistų minios kelia siaubą ir nori patirti Tuniso gamtą ir kultūrą, tai pats metas tam – žiema!

Tuniso miestai – arabiškos Afrikos esmė

Tunisas buvo viena pirmųjų Afrikos vietų, kur įsitvirtino musulmonai. Kairuanas vadinamas pirmuoju islamo miestu Afrikoje, Kairuano didžioji mečetė (670 m. po Kr.) – seniausia Afrikos mečete. Ir dar ketvirtąja švenčiausiąja islamo vieta po Mekos, Medinos ir Jeruzalės, tiesa, tų „ketvirtųjų švenčiausių vietų“ gausu tarsi „aštuntųjų pasaulio stebuklų“…

Tuniso arabų senamiesčiuose – medinose – nėra konkrečių „pamatyk ir jau gali mirti“ tipo vietų, bet ten užburia visuma.

Siauros gatvelės, kuriose iš priešpriešių atvažiavus dviems automobiliams eismas stringa ilgam. Kai kurias gatves ilgam “užkerta”… sugriuvę aplinkiniai namai.

Baltai-žydri namų fasadai ir puošnios metalu kaustytos jų durys. Didžiausi grožiai anapus tų durų, juos gali pamatyti tik užėjęs į kokios šimtus metų skaičiuojančios arabų rezidencijos vidų. Paprasčiausia patekti ten, kur sename name įrengtas muziejus, ar viešbutis. Arba kilimų parduotuvė, bet tada pardavėjas nepaliks ramybei, girdydamas saldžia arbata suoks apie „investicijas į kilimus“, o žadėti gražūs vaizdai gali pasirodyti buvusios apgaulingos vilionės užeiti…

Medinų žavesys – ir turgūs-tuneliai, suskirstyti į rajonus pagal prekes. Ir mediną juosiančios sienos ir „musulmonų pasaulį“ nuo krikščionių kadais saugodavusios tvirtovės – ribatai. Smulkūs verslai ir versliukai. Katinai, kuriuos visi myli ir šeria. Senoliai, rodos, amžinai stebintys gatves ir aikštes nuo lauko kavinių kėdžių, žaidžiantys nardais, geriantys apelsinų sultys ar rūkantys kaljaną. Viešieji hamamai (pirtys), kur rajonas renkasi pabendrauti ir – žiemomis – kartu pasišildyti. Kačiukai, kuriuos Tunise myli ir šeria (visos kavinės – kačių kavinės). Didžiuliai paukštelių narvai.

Dar kitą medinos gyvenimą pamatai užlipęs ant stogų: juose, it kiemuose, moterys džiausto rūbus, pažvelgęs tolyn regi minaretų mišką. Kai kurie keturkampiai afrikietiški, kiti aštuonkampiai turkiški: Tunise susidūrė abidvi islamo architektūros. Penkis kartus per dieną visa medina paskęsta muedzinų šauksmuose į maldą… „Alachas didis“ skamba iš mečečių, iš zavijų, kuriose palaidoti musulmonų išminčiai. Deja, į daugelį nemusulmonai neįleidžiami.

Daug kas, kaip aš, į Tunisą atvyksta jau pabuvoję Maroke, irgi garsėjančiame medinomis. Tačiau Tuniso medinos kiek kitokios: gatvelės čia platesnės, namų langai didesni. Tokia sandūra tarp Europos ir Afrikos.

Anapus centrų Tuniso miestų žavesys užleidžia vietą chaosui: be tvarkos amžinai statomiems pastatams, kelių eismo taisykles seniai pamiršusiems vairuotojams, futbolo ultrų ir Palestinos palaikymo grafičiams. Ten verta važiuoti tik ko prireikus: banko, parduotuvės, kavinės, viešbučio (jei nerandi geresnėje vietoje). Laimė, visų paslaugų Tuniso miestuose daug, viskas dirba ilgai, keliauti ten patogiau nei siestų ištingintoje pietų Europoje.

Šeši gražiausi Tuniso miestai – kiekvienas vis kitoks

Senų miestų Tunise per daug, kad išvardinčiau visus, bet šie pasirodė išskirtiniai:

1.Tunisas, šalies sostinė. Ji pati didžiausia ir viena iš klaidžiausių, tačiau jos vingiuojančiuose turguose ir gatvėse-tuneliuose plevena ir modernumo dvasia: gatvės kavinėse kaljanus rūko ir moterų kompanijos. Paryžiaus mados ir islamiški rūbai čia visada greta, bet Paryžius sostinėje dominuoja.

2.Kairuanas. Tradiciškiausia ir religingiausia didelė medina, pilna svarbių mečečių ir zavijų, tautinių rūbų ir kilimų prekijų. Kairuanas vadinamas Tuniso kilimų sostine – deja tai (ir nedidelis atstumas nuo Tuniso kurortų) lemia prekijų įkyrumą.

3.Sidi Bu Saidas. Tai – toks Tuniso Užupis, nuostabiai gražus kaimas prie šalies sostinės, kurį sutvarkė prancūzų dailininkas Rodolfas Darlanžė [Rodolphe d‘Erlanger], tarpukariu taip pamilęs Tunisą, kad pasistatė čia sau rūmus. Iki pat šiol Sidi Bu Saidas – menininkų Meka, o taip pat keliautojų, pasivaikščiojimus toje tvarkos oazėje įsimylėjusio Tuniso jaunimo. Miestelis stūkso ant kalno, tad nereikia būti tapytoju, kad gebėtum džiaugtis nuostabiais peizažais. Galėjome jais gerėtis nuo „savo stogo“: penkias dienas gyvenome tradiciniame medinos name.

4.Mahdija irgi labai gražioje vietoje – iškyšulyje į jūrą, bet viskas ten autentiškiau, aptrupėję (kam bus pliusas, kam minusas).

5.Suse labiausiai patiko ribatas, į kurio minaretą gali užlipti – ir medinos stogais pasigerėti – kiekvienas norintis. Į panašų ribatą lipome ir gretimam Monastyre.

6.Bizerta ir jos mažytė medina-tvirtovė. Visas senamiestis ten tarsi stačiakampė pilis su vieninteliais vartais. Turistai čia retai beužsuka.

Tunise – turtingiausių romėnų pastatai

Šiandien Tunisas – gana skurdi šalis, bet prieš 2000 metų tai buvo viena turtingiausių Romos Imperijos žemių, svarbesnė už kokią ten Ispaniją, Britaniją ar Vokietiją!

Todėl Tunise – vieni įspūdingiausių romėnų miestų. Laikas juos griovė, iš jų akmenų arabai statė tvirtoves ar medinos, tad nėra vietos, kur pamatytum viską-viską, bet apvažiavęs visus jau gerai įsivaizduosi, kaip prieš ~2000 metų atrodė kiekvienas Tuniso miestas.

Džeme [Djem] išlikusi viena didžiausių visame pasaulyje gladiatorių kovų arenų. Duga (Dougga) žavi šventyklomis ir mauzoliejumi. Sbitloje (Sbeitla) geriausiai išlikęs kapitolijus – centrinė miesto aikštė.

O Bula Regijoje [Boula Reggia] pagaliau pamatėme, kaip romėnai gyveno. Mat, įkvėpti berberų, jie ten savo namuose įsirengdavo požeminius aukštus „kad vasarą miegoti ir valgyti būtų vėsu“. Tad nors vilos, pastatytos ant žemės, visur sugriuvo, po žeme gerai išliko kolonos, lubos, mozaikos ir kita prabanga.

Visose istorinėse Tuniso lankytinose vietose tvarka panaši: tas pats bilietas galioja į visus griuvėsius ir muziejų. Paprasčiausios mozaikos ir statulos paliktos griuvėsiuose, geresnės perkeltos į vietinį muziejų, o pačios geriausios išvežtos į sostinę Tunisą, Bardo muziejų. „Geriausios“ ne tik Tunise – vienos tobuliausių visame pasaulyje, nes būtent Tunise prieš ~2000 metų gyveno geriausi romėnų mozaikadirbiai.

Garsiausias antikinis Tuniso miestas – Kartagina, kaip lygi su lygia kariavusi su Roma trijuose Pūnų karuose. Deja, 146 m. pr. Kr. romėnai Kartaginą ne tik užkariavo, bet ir išžudė jos žmones (pirmasis istorinis genocidas?), o visus pastatus sudegino. Paskui dar šiuolaikinio Tuniso elitas ant Kartaginos griuvėsių rezidencijas pasistatė… Taigi, Kartaginos likučiai kiek nuvylė: gal tik cisternas po gyvenamasias “Hanibalo rajono” namais ant Byrsos kalno buvo įdomu išvysti. Kartaginiečiai džiaugėsi vandentiekiu, daugiabučiais dar prieš Kristų.

Romėnai sunaikino ir Kartaginos raštiją, tad belieka tik spėlioti, ar Tofete kartaginiečiai tikrai masiškai aukodavo vaikus dievui Balui Hamonui, ar tai tik romėnų propaganda (gidai ir mokslininkai spėlioja skirtingai)… Gerai, kad prieš keliaudamas pažiūrėjau filmą apie Kartaginą: stovėdamas Kartaginos uoste, kur bazuodavosi 200 karo ir tiek pat civilinių laivų, nieko nepaskaitęs, neturėdamas gido būčiau matęs tik eilinę įlanką…

Tuniso kultūra: susiduria Afrika, Europa ir Azija

Tunisas – arabų musulmonų šalis. Bet jei dabar prieš akis iškilo kokie nors stereotipai, daug jų grius. Alkoholis čia lengvai prieinamas, net tunisietiškas vynas yra. Vyrai Tunise gali turėti tik vieną žmoną ir skundžiasi, kad apskritai yra diskriminuojami (jie dirba sunkesnius darbus, pagal įstatymus privalo pilnai išlaikyti žmonas, o žmonos dabar irgi dirba, bet savo pinigais dalintis neturi ir t.t.).

Islamo tradicijas Tunise rovė ne tik prancūzai, šalį valdę 1881-1956 m. Jų pėdomis ėjo ir nereligingi du pirmieji laisvo Tuniso diktatoriai: Habibas Burgiba, kurio garbei iki šiol pavadinta daugelis centrinių gatvių (valdė 1957-1987 m.) ir Zinas Ben Ali (valdė 1987-2011 m.).

2011 m. Tunise įvyko vienintelė sėkminga „arabų pavasario“ revoliucija, sužydėjo demokratija, ribojimai religijai sušvelnėjo: moterys vėl visur gali dėvėti skareles (tai buvo ribojama). Deja, po COVID pandemijos karantinų sukeltos ekonominės krizės, atrodo, vėl sugrįžo diktatūra, nors ir švelnesnė.

Nors tie, kas dar prisimena gyvenimą prancūzų valdžioje, jau pamažu miršta nuo senatvės, Prancūzijos įtaka Tunise iki šiol milžiniška. Oficiali kalba – arabų, bet visur viskas rašoma ir prancūziškai. „Elito vietose“ – tik prancūziškai (pvz. brangių restoranų meniu). Universitetuose net dėstytojai su studentais kalba prancūziškai! Būdavo netgi taip: žmogus mums garsiai kritikuoja Prancūzijos imperializmą ar prancūzų kalbos dominavimą Tunise, o tuoj pat pasibaigus pokalbiui ima elgtis it prancūzas, įterpinėti prancūziškas frazes… Tunise prancūziška=kultūringa.

Buvo net absurdiškų situacijų: ne kartą uždaviau klausimą tunisiečiui arabiškai, o man atsakė prancūziškai! Arabiškai būčiau supratęs, o prancūziškai nesuprantu… Tokie pašnekovai, atrodo, tebemano, kad visų pasaulio šviesiaodžių kalba – prancūzų, ir kalbėdami su manimi prancūziškai jie esą prisitaiko prie manęs, svečio… Supratę, kad prancūziškai nemokame, tunisiečiai nustebdavo, retsykiais pajusdavome net švelnią panieką. „Kokie neišsilavinę, kaip čia taip“.

Yra norinčių nukreipti Tunisą kitu keliu, bet kol kas tautiniai rūbai, tradicijos, arabų kalba, religingumas – vis dar labiau kaimų, prastuomenės bei namų buities reikalas. Visam tam ne vieta politikoje, stambiame versle, aukštojoje kultūroje ar moksle…

Tiesa, pačių prancūzų Tunise neliko, o gyveno daug. 1956 m. kokie 5% Tuniso žmonių buvo prancūzai. Būta ir nemažai italų, žydų, bet po nepriklausomybės visi jie greitai išsilakstė į „senąsias tėvynes“. Daugelis bažnyčių dabar apleistos, net didžioji prancūzų karaliaus Liudviko garbei pavadinta Kartaginos katedra paversta koncertų sale: tiesiog neliko krikščionių… Žydų bendruomenė begyvuoja tik Džerbos saloje (veikia Gribos sinagoga).

Tunisas per amžius buvo toks „Europos prieangis“, kur nuo Romos laikų buvo pilna europiečių. Dabar pamažu virsta „Afrikos prieangiu“, nes gausėja juodaodžių imigrantų iš šalių anapus Sacharos. Daugybei jų Tunisas – tramplinas į Europą (būtent iš Tuniso yra mažiausias atstumas nelegaliam plaukimui į Italiją). Dalis čia sustoja ilgiau, dalis pasilieka su visam, plauna indus kokiame kurorto viešbutyje. Daugelis šių migrantų yra iš kitų buvusių Prancūzijos kolonijų, ypač Dramblio Kaulo Kranto. Prancūzų Afrikoje seniai nebėra, bet prancūzų kalba ir kultūra iki šiol vienija pusę žemyno…

Labiausiai Tuniso įvairovė ir savitumas atsispindi jo patiekaluose, Tuniso virtuvėje! Dalis pavadinimų – europietiški. Pica, spagečiai. Bet gauni kažką visai vietinio: picos su šavarma, spagečiai su harisa. Harisa – aštrus tunisietiškas padažas – dedamas apskritai kone visur, todėl tai viena aštriausių virtuvių regione. Harisos pilni ir visokie tunisietiški sumuštiniai (maklub, malfuf) bei dešimtys kuskuso variantų. Patiko ir avienos ar ožienos dešrelės merguez – nors iš apibūdinimo ir nesitikėtum to. Dar visokie saldumynai ir pigios šviežios skanios vaisių sultys. Tuniso virtuvė – viena mano mėgstamiausių Šiaurės Afrikoje, tikrai lenkia gerokai garsesnę marokietišką.

Viena geriausių vietų pažinti Tuniso istoriją laukė Dar Šerait muziejus Tozeure, kur kiekviena salė įrengta pagal kitą Tuniso istorijos periodą, apie kurį ten skamba pasakojimai, jo muzika. Įdomūs dalykai dėjosi čia, kur susiduria trys žemynai. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad krikščionims Viduramžiais atkariavus Ispaniją, Tunisą užplūdo musulmonai pabėgėliai iš Andalūzijos, o Tuniso piratai keršydami grobė krikščionis į vergovę?

Kaip keliauti po Tunisą? Nepriklausomai, su ekskursijom?

Kelionių į Tunisą būdai yra du ir pasirinkęs vieną ar kitą pamatysi tarsi dvi skirtingas šalis.

Pirmasis kelionės į Tunisą būdas – su kelionių organizatoriais, kurie parduoda kelionės paketą. Savaitę ar dvi praleisite viename kurortų, dideliame viešbutyje. Priklausomai nuo to, kurioje kurortų zonoje, priklausys galimybės vienadienėms ekskursijoms. Jei šiaurinėje zonoje (skrydis į Enfidos/Hamameto arba Monastyro/Suso oro uostus), tai šalia bus sostinė Tunisas, kai kurie romėnų miestai, Kairuanas. Jei pietinėje zonoje (skrydis į Džerbos oro uostą) tai netoli bus Tuniso dykumos, berberų namai.

Ekskursijas galima pirkti ir iš Europos kelionių organizatorių (brangiau), ir vietoje, ir tiesiog važiuoti išsinuomavus automobilį. Eismas Tunise sudėtingesnis, nei Lietuvoje, paprastesnis, nei Egipte, išskyrus nebent sostinę ir kelis didmiesčius. Na, tunisiečiai į eismo taisyklės žiūri liberaliai (pvz. gali pavažiuoti prieš eismą, jei taip arčiau), bet, tiesiog, anapus didmiesčių mašinų gana mažai, o ir didmiesčių centruose bei prie kiekvieno viešbučio nesunku rasti vietą automobilių statymui.

Antrasis kelionės į Tunisą būdas – nepriklausomai, kaip keliavome mes. Irgi skrendama į tuos pačius oro uostus (jų Tunise labai gausu) arba į Tuniso sostinės oro uostą. Geriausia skristi nusipirkus atskirus bilietus per kokį Londoną ar dar kur.

Nepriklausomai keliaujant irgi galima nuomotis automobilį, taip nuvažiavome didžiąją dalį savo maršruto. Jei nereikia kasnakt grįžt į tą patį viešbutį ir laikas nespaudžia, yra ir galimybė keliauti viešuoju transportu, kuris be galo pigus, bet sudėtingas. Išskyrus geležinkelius (jų gana daug, bet traukiniai retoki), internete informacijos mažai. Net jei rasdavau grafikus, būdavo neaišku, iš kokios stoties važiuoja autobusas (kiekviena autobusų kompanija turi savo), ar bilietus reikia pirkti iš anksto (vienur tik iš vairuotojo, kitur atėję į kasą prieš valandą bilietų jau negavome). Be autobusų dar yra tarpmiestiniai maršrutiniai mikroautobusai (louage), pažymėti raudonomis linijomis, bei vietiniai maršrutiniai mikroautobusai; maršrutai dažniausiai nurodomi tik arabiškai. Tuniso sostinėje kursuoja tramvajai – bet retai, taigi, perpildyti. Kai kuriuose miestuose veikia „Bolt“ – alternatyva.

Nepriklausoma kelionė suteikia galimybę pamatyti daugiau šalies, nakvoti požeminiuose viešbučiuose ar dykumų stovyklose, bet ji nereiškia, kad negali visos ar dalies kelionės apsistoti tuose pat turistiniuose viešbučiuose, kaip kokio „Novaturo“ klientai (juos gali užsakyti ir internetu). Jei rasi gerą skrydžio bilietą, savaitė nepriklausomai išeis net pigiau, nors ir nelabai žymiai.

Tuniso pavojai: apgavystės, biurokratija ir sudaužytos širdys

Deja, Tunisas Vakaruose turi ne kokią reputaciją dėl islamistų terorizmo. Viską sugadino vos trys išpuoliai: 2002 m. Džerbos sinagogoje (žuvo 20, dauguma vokiečiai), 2015 m. Bardo muziejuje (žuvo 22, dauguma vakarų europiečiai iš kruizinio laivo) ir Suso Riu viešbutyje (žuvo 38, dauguma britai). Islamistai turistinius viešbučius vadina „viešnamiais“, baisisi turistų „nepadoriu“ elgesiu, drabužiais – bet islamistų Tunise labai mažai. Tiesą pasakius, per tą patį laikotarpį pačioje Vakarų Europoje buvo daug mirtinesnių islamistų atakų… Bet Afrika kai kuriems vakariečiams jau savaime kelia baimę, taigi, daug jų kelius į Tuniso kurortus pamiršo, juos gultuose ir baseinuose pakeitė ne tokie bailūs, bet ir mažiau išlaidūs rytų europiečiai (lenkai, čekai, bet ypač rusai – kurortuose daug rusiškų užrašų). Todėl pajamos iš turizmo Tunise seniai neauga, Tuniso turizmo aukso amžius – tolima praeitis, vis matydavom apleistų viešbučių.

Iš tikrųjų Tunisas saugi šalis, išskyrus kišenvagystes. Nuo kišenvagių Tunise nukentėjau ir aš (tramvajuje ištraukė piniginę) ir daug vietinių pasakojo, kad viešajame transporte, medinose ir kitur tai – problema, reikia nelaikyti daiktų lengvai pasiekiamose kišenėse.

Tunisiečiai – draugiški ir paslaugūs, bet turistinėse zonose problema apgavystės. Nuo per didelių kainų iki neduotos grąžos už maistą (sakė „pridėjau papildomo sūrio į maklubą“ ir tas sūris kainavo daugiau, nei visas papildomas maklubas). Privalai skaičiuoti, visur derėtis – taip daro ir vietiniai.

Taip pat, moterys turistės yra nuolatiniame Bezness vyrukų taikinyje. Šie jaunuoliai „kabina“ vyresnes europietes, o iš tokių santykių tikisi dovanų, išlaikymo, kartais ES pilietybės. Tai – labai masinis reiškinys, ir mano žmona ne kartą susidūrė. Kai kurie „atstodavo“ pamatę mane, o kai kurie toliau siūlydavo keistis „Instagramais“, „Facebook‘ais“, žėrė komplimentus, tarsi manęs nebūtų. Nemaža dalis tokių išvis atrodė kaip nepilnamečiai. Kai kurios moterys leidžiasi į tokį „atostoginį romaną“ suprasdamos, kam „pasirašo“ (t.y. samdo prostitutą) ar net keliauja į Tunisą specialiai ieškotis gražuoliuko, bet internetas pilnas ir liūdnų istorijų apie sudaužytas širdis („jį labai mylėjau, todėl matydama, kaip skurdžiai jis gyvena, jam viską pirkdavau; galvojau, ir jis mane myli, nes aš gi taip jaunai atrodau, o, pasirodo, jam iš manęs ir reikėjo tik tų dovanų“). Apie bezness sukurti filmai, nukentėjusių nuo bezness svetainės. Kaip ten bebūtų, ~20 m. tunisiečio ir ~40-50 m. apkūnios europietės poras Tunise matydavom dažnai.

Tunisas – demokratiškesnis už didžiąją dalį Afrikos. Todėl čia mažiau biurokratijos. Yra policijos postų – bet mus sustabdė tik kartą (priešingai Egiptui, kur stabdo visur visus ir kartą net privalomą policijos palydą skyrė). Yra lankytinos vietose metalo detektorių – bet keliavome prabėgus daug laiko po paskutinio išpuolio ir jie buvo išjungti. „Facebook“ ar „Youtube“ nebedraudžiami, kaip būdavo ankstesnės diktatūros laikais. Tiesa, internetas nėra „savaime suprantamas“: net geruose viešbučiuose dažnai nebūna WiFi ar jis – be galo lėtas, ką jau kalbėti apie kavines. Taigi, Tunise nusipirkome vietinę SIM kortelę: tai pigu ir kokybiška.

Vienas dar likusių ribojimų Tunise – pinigų kontrolė; į Tunisą negali vežtis didelių pinigų sumų, išvažiuojant muitininkai liepė rodyti visus pinigus, perskaičiavo. Formaliai iš Tuniso neturi teisės išvežti vietinių Tuniso dinarų – bet nors kelis dinarus pasilikome atsiminimui, nekonfiskavo. O grynų pinigų Tunise reikia: mokėjimo korteles mažai kur ima ir, net kur priima, kartais žiūri į jas it į stebuklą (štai vienas kasininkas mūsų kortelę į aparatą kišo… kita puse). Laimė, išsikeisti pinigus paprasta, yra ir bankomatų, neimančių papildomo mokesčio (bet ne visi!).

Ar verta keliauti į Tunisą?

Viską susumavus, Tunisas atrodo puikus langas į Šiaurės Afriką: daug kurortų, romėnų palikimo, tradicinių senamiesčių, dykumų pramogų. Kita vertus, į Maroką ir Egiptą nukeliauti yra daugiau galimybių, todėl daugelis, kaip ir aš, visų pirma keliauja ten. Bet net jei Maroke ir Egipte jau buvote, Tunisas vis tiek labai vertas dėmesio: tik Tunise stūkso dykumų ksarai, gali nakvoti požeminiame daugiabutyje ar vaikščioti ten, kur „Žvaigždžių karų“ herojai. Be to, po Tunisą keliauti nepriklausomai paprasčiau, nei po Egiptą. Be to, Tunise paprasčiau nei Maroke ir Egipte derinti poilsį su pažinimu (Egipto ir Maroko kurortai toli nuo pagrindinių lankytinų vietų, o Tunise arti).

Komentarai

Ženeva – vienas svarbiausių pasaulio miestų, nors jis net nėra Šveicarijos sostinė!

Nes „neutraliojoje“ Ženevoje – daugelio iš svarbiausių pasaulio tarptautinių organizacijų „širdys“. Nuo Raudonojo kryžiaus iki CERN dalelių greitintuvo, nuo Reformatų bažnyčios iki Jungtinių Tautų.

Keliautojus Ženeva žavi ir savo ežeru, fontanu, miestą supančiais kalnais, pilis primenančiais didingais pastatais.

Be to, Ženeva – ir vienas brangiausių, prabangiausių pasaulio miestų, kuriame dėl turtingų užsieniečių dėmesio varžosi šveicariški bankai ir šveicariški laikrodžiai.

Čia – mano žvilgsnis į Ženevą iš visų trijų pusių.

Ženeva – tarptautinė sostinė

Šveicarija šimtus metų yra neutrali šalis, didžiųjų supervalstybių konkurencijoje – tokia „niekieno žemė“. Todėl prisėjus kuriant kokią pasaulinę ar europinę organizaciją ir sprendžiant, kur turėtų būti jos štabas, Ženeva – vienas logiškiausių kompromisų.

Kažin kiek iš dešimčių tūkstančių tų organizacijų tarnautojų gebėtų išvardyti jas visas… Bent 42 tarptautinės organizacijos turi štabus Ženevoje!

Daugelis jų įsikūrusios „tarptautiniame rajone“ aplink Tautų Sąjungos rūmus. Pačios Tautų Sąjungos seniai nebėra: ją įkūrė 1919 m., po Pirmojo pasaulinio karo, ji turėjo „užbaigti visus karus“, bet netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ir Tautų Sąjunga tyliai „mirė“, o vietoje jos nugalėtojai įsteigė Jungtines Tautas.

Jungtinėms Tautoms atiteko ir Tautų Sąjungos rūmai. Nors pačių Jungtinių Tautų štabas Niujorke, daugelio JT organizacijų – Ženevoje.

Iš pirmo žvilgsnio Ženevos „Tarptautinis rajonas“ gali pasirodyti kaip eilinis Europos didmiesčio verslo kvartalas: stikliniai biurų daugiaaukščiai, plačios gatvės… Bet paskui atkreipi dėmesį į detales. Paminklai visokioms kituose pasaulio kampuose vykusioms tragedijoms (kėdė nulūžusia koja minų aukoms, akmuo Srebrenicos genocido Bosnijoje aukoms, paminklas Ruandos genocidui…). Prie daugybės pastatų – valstybių vėliavos (reiškia tame pastate – tų valstybių atstovybės prie visų Ženevos tarptautinių organizacijų, tokių atstovybių 182). Net mažyčių parduotuvių lentynose suguldytos viso pasaulio „etninės“ prekės (nuo halal iki kimči).

Yra ir viena kita galimybė turistams užeiti į tų štabų vidų, sužinoti daugiau: ekskursijos, muziejėliai. Vienas geriausių „organizaicinių muziejų“ – Raudonojo kryžiaus, kur eksponatų nėra labai daug, bet jie „striprūs“, parodo visas Raudonojo kryžiaus misijas nuo žmogaus teisių apsaugos iki pagalbos šeimoms rasti savo gyvus ar mirusius giminaičius po karų ar katastrofų. Tačiau didelė dalis tų organizacijų darbo vyksta tyliai, nematomai – bet rezultatus jaučiame kasdien: ISO standartai, PINO patentų ir prekių ženklų nuostatai, Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos…

Dar galvojau parašyti, kad Ženevos tarptautiniame rajone pilna visokiausių rasių, tikėjimų žmonių. Bet kad ir visoje Ženevoje du trečdaliai žmonių – imigrantai ar kiti užsieniečiai. Ir tarptautinės organizacijos – tik vienas iš magnetų jiems…

CERN ir reformacija: kaip Ženeva pakeitė ir mokslą, ir religiją

Net jei visa „tarptautinė politika“ jums atrodo tarsi suaugusių žmonių žaidimai, o tokių organizacijų, kaip “Tarptautinė kampanija už branduolinių ginklų panaikinimą”, vien pavadinimai skatina šyptelti, Ženevoje rasite ir tarptautinę organizaciją, kuriančią mokslą, įkurtą tam, kad „Europa vėl moksle pasivytų Ameriką“. Tai – CERN su didžiausiais pasaulyje dalelių greitintuvais ir vienais geriausių visos Europos mokslininkų. Ten buvo atrastas Higso bozonas. Jei ne CERN‘e 1989 m. sukurtas WWW – ir šio tinklapio nebūtų. Juk WWW – viso dabartinio interneto pagrindas!.. Būna ekskursijų, yra ir muziejus.

Ženeva dar 1536 m. pakeitė ir Europos kultūrą, mat čia veikė Žanas Kalvinas, vienas protestantizmo lyderių. Pagrindinė Ženevos Šv. Pjero katedra stokoja visokių auksinių papuošimų, stebuklingų paveikslų ir šventųjų skulptūrų, nes tokia ir yra reformacijos esmė: Žanas Kalvinas visa tai laikė stabmeldyste, tad kai reformatai perėmė vietinę katedrą, tuoj pat viską nuplėšė. Taigi, gražiausias toje bažnyčioje šiandien – vaizdas į Ženevą ir jos ežerą iš bokštų

Reformatai iš Ženevos paplito ir daug kitų šalių – Škotijoje, Olandijoje, turime jų ir Lietuvoje. Ženeva didžiuojasi savo reformatoriška istorija, turi didžiulį Reformacijos muziejų, o Bastionų parką su paminklais ir bareljefais visiems svarbiausiems reformatoriams.

Likimo ironija, kad reformatų bažnyčiai Ženevoje sekasi sunkiai. Jų šiandien čia gerokai mažiau ir negu katalikų, ir negu netikinčių. Na, bet tokia Šveicarija: šimtmečius čia susiduria skirtingos religijos, skirtingos kalbos ir tautos (vien oficialių kabų – keturios), ir, nepaisant to, nuo pat 1847 m. klesti taika, o visi svarbiausi sprendimai priimami demokratiniais referendumais. Gal ir dėl to Ženeva pasirinkta tarptautinių organizacijų štabams – deja, pasaulis kaip netapo „taikia ir neutralia“ Šveicarija, taip ir netapo…

Ženeva – tarp ežero ir kalnų

Pašalinus visas tarptautines organizacijas, Ženeva būtų gražus jaukus miestas palei didelį ežerą. Aukšti, pilaites primenantys senamiesčio pastatai. Žavūs ežero krantai, prie kurių prišvartuoti seni garlaiviai. Fone, jei tik debesys aukščiau pakyla – snieguoti kalnai. Tiesa, visos viršūnės – jau Prancūzijoje. Ji supte supa Ženevą ir daugelis Ženevos gyventojų kalba prancūziškai.

Ežere ir didysis Ženevos simbolis – Ženevos fontanas (Jet d’Eau). 140 m aukščio čiurkšlė, tokia aukšta, kad net iš tolimesnių miesto rajonų gali ją matyti, tarsi kylančią virš keturaukščių ar penkiaauščių pastatų stogų. „Čiurkšlė“ gimė netyčia – 1886 m. kaip hidroelektrinės dalis. Bet 1891 m. jau buvo toks miesto simbolis, kad, gimnastikos festivalio proga, ją perkėlė į dabartinę vietą ir paaukštino iki 90 m, 1951 m. – paaukštino iki 140 m, nuo 2003 m. jis veikia nuolat (kai nėra didelio vėjo).

Ech, kiek miestų pasaulyje paskui paleido iš savo vandens telkinių panašias čiurkšles (net ir mūsų Druskininkai). Džida Saudo Arabijoje Ženevą „apšovė“ ir dydžiu. Ir vis tiek jokia čiurkšlė nepranoksta Ženevos fontano įspūdžiu: juk svarbu ne pati srovė, o ir visa aplinka, kalnai, ežeras, garlaiviai, senamiestis….

Ženeva – vienas brangiausių ir prabangiausių pasaulio miestų

Ženeva – brangus miestas. Be galo brangus. Daugybė dalykų čia brangesni nei Lietuvoje net ne procentais, o kartai. Už kokį šveicarišką fondiu palikome tiek, už kiek paprastai Lietuvos restoranuose pavalgau penkis-šešis kartus, o jauki, bet eilinė, Ženevos picerija atsiėjo kokius 3-4 kartus brangiau nei Lietuvoje. Daug brangesnės ir pramogos, lankytinos vietos. Kiek mažesnis kainų skirtumas tarp prekių parduotuvėse, bet vis tiek.

Tačiau daugybei keliautojų Ženevoje kainos ne minusas, tai – pliusas! Visokius „naujuosius rusus“ ir kitų pasaulio kraštų turtinguosius jau oro uoste pasitinka maždaug tokių reklamų serija: brangūs šveicariški laikrodžiai, Šveicarijos bankai, advokatų paslaugos Šveicarijoje, Švaicarijos „family office“ (turtingų žmonių turto valdymo paslauga) ir t.t.

Ženevos centre mačiau net į lauką ištįsusią eilę prie „Rolex“ laikrodžių parduotuvės! Prabangūs prekės ženklai Ženevoje – norma. Bet ten nerasi iššaukiančio puikavimosi turtais, kaip kokiame Dubajuje ar Majamyje: Šveicarija tuos turtus turi seniai, prie jų pripratusi, tame nuosaikiame ežerų ir kalnų fone ir apsipirkti atvykę „pasaulio užkampių turtuoliai“ kažkaip neišsišoka.

Aišku, daug ir kitokių imigrantų – juk aukštos Šveicariškos kainos reiškia ir vienas didžiausių pasaulyje algų net už nekvalifikuotus darbus. Didžiausia „juodadarbių“ mažuma Ženevoje net ne afrikiečiai ar rytų europiečiai, o portugalai. Pagal Ženevą ir Portugalija – labai skurdi šalis. Apsistojome Ženevoje studijoje, kurią išsinuomavome iš imigranto iš Kongo Demokratinės Respublikos. Šveicaras turbūt taip padieniui savo buto nenuomotų – tos pajamos neatrodytų jam didelės, bet Afrikoje tai galėtų būti ir mėnesio alga… Pasirodė, kad daug imigrantų, laikinų gyventojų ir turistų Ženevoje sunku prisitaikyti prie to kainų lygio, norisi taupyti ar „griebti“, rodos, už smulkmenas mokamas dideles pinigų sumas. Nes vis tiek visada galvoji, „o kiek už tai galėčiau nusipirkti savo šalyje!“.

Ženevos paežerėse susitinka besivaikantys tarptautinių karjerų, turistai gamtos mylėtojai ir prabangos ieškotojai, atvykę apsirūpinti „Rolex‘ais“.

Kažkaip jie čia dera tarpusavy ir visi kartu sudaro šio tarptautinio, prabangaus, bet visfi istorinio ir jaukaus miesto veidą.

Komentuoti

Galisija yra šiaurės Ispanijoje. Bet ten jautiesi kaip visai kitoje šalyje!

Galisija labai žalia, lietinga ir vėsi, o jos pakrantės miestai neatrasti turistų.

Galisija net turi savo kalbą – panašesnę į portugalų, nei ispanų. Ten – unikali architektūra, savita virtuvė ir senovės keltų legendos.

O Galisijos sostinė – religingai spindintis Santiago de Kompostelos miestas – garsėja visame pasaulyje. Šimtai tūkstančių piligrimų, žygeivių, nuotykių ieškotojų ar šiaip turistų kasmet pėsti leidžiasi į Camino Santiago, daugiadienį žygį į Galisiją. Jokia kita pasaulio žemė negali pasigirti niekuo panašiu!

Galisija – ne Ispanija?

Kone visi žino, kad Ispanijoje dar gyvena katalonai ir baskai. Dvi atskiros tautos, kurių aktyvistai siekia nepriklausomybės…

Bet trečiasis toks „neispaniškas“ Ispanijos regionas, Galisija, nepelnytai primirštas – nors tai milžiniška tauta, net 2,5 mln., arba 5%, Ispanijos piliečių, yra galisai (daugiau nei baskų)! Pasaulio dėmesio Galisija neatkreipė turbūt todėl, kad neturėjo savo partizanų ar teroristų, nerengė referendumų dėl laisvės. Tačiau „Nepriklausomos Galisijos“ vėliavų ar atsišaukimų „Laisvę Galisijos Respublikai“ pabuvęs Galisijoje išvydau ištisas dešimtis.

Na, bet Galisijoje ir šiaip jaučiausi tarsi man naujoje Europos šalyje. Štai kas ją skiria nuo Ispanijos:

*Kalba. Užrašai Galisijoje dviem kalbom – ispanų ir galisų. Kaimuose ir miesteliuose aplinkiniai žmonės kalbės vien ta „niekur kitur negirdėta“ kalba. Didmiesčiuose galisų kalbos jau kiek mažiau: imigrantai ar atvykėliai iš kitų Ispanijos regionų moka ar mokosi tik ispaniškai. Galisijos aktyvistai visaip stengiasi stabdyti tą kalbos traukimąsi ir kol kas galisų kalba labai gyva, ja rodomos TV programos, leidžiami laikraščiai, knygos… Galisų kalba – tai savotiškas portugalų ir ispanų kalbų mišinys; kadaise galisai kalbėjo portugališkai, bet jau nuo 1095 m. juos valdo ispanai: taigi, jų kalba „apispanėjo“.

*Klimatas ir gamta. Galisijoje teko mesti šalin visus stereotipus apie „karštąją Ispaniją“! Čia lyja beveik 200 dienų per metus, o žiemą lyja net penkis kartus daugiau nei Lietuvoje! Tik vasaros kiek sausesnės (panašios į lietuviškas). Klimatas labai permainingas. Galinga liūtis su vėjais, trumpas atokvėpis su žiupsneliu saulės, vėl galinga liūtis, ilgas lengvas lietus, tada vėl liūtis. Vieną dieną net tris kartus smogė kruša… Viskas labai žalia, o seni pastatai nuo drėgmės bemat apauga samanom, kerpėm. Nuolatinėje drėgmėje išskalbti rūbai niekaip nedžiūvo… Galisijoje itin mažas gimstamumas (vienas mažiausių Europoje), gyventojų skaičius krenta. Valdžia bando privilioti naujų žmonių, bet, kiek pasakojo vietiniai, vos pamato, koks Galisijoje klimatas, dažnas bemat atsisako planų čia įsikurti. Geriau jau renkasi sausras: štai tą kartą, kai ėjau šv. Jokūbo keliu ir nakvynės vietas ateidavau permirkęs, Ispanijos žinisklaida liūdnai rašė, kad „Barselonoje dėl sausros tenka riboti vandens tiekimą“… Tiesa, Galisijoje bent jau šilčiau, nei Lietuvoje – rugpjūčio dienomis Santiage vidutiniškai +25, naktimis +13, o sausio dienmomis – atitinkamai +11 ir +4.

*Architektūra. Ji padiktuota klimato. Senieji miestų pastatai su ilgomis lodžijomis viršutiniuose aukštuose: padeda saugoti vidų nuo drėgmės ir vėjo. Akmeniniuose kaimuose ant polių pastatyti „kluonai“, vadinami horreo. Akmeniniai kryžiai-stulpai kruzeirai, per visus drėgnus šimtmečius užaugę samanų miškais. Aišku, daug Galisijoje ir to, kuo stebina visa Ispanija: didingų bažnyčių, pilių, senų vienuolynų, miestų sienų.

*Virtuvė. Daugelyje miestelių restoranėlių rasi galisiškus patiekalus:
Pimiente padron: pipirų „rusiška ruletė“: daugelis saldoki, pavieniai – aštrūs.
Pulpo a feira: sukapotas ir aštriai įtrintas aštuonkojis.
Caldo gallego: galisiška sriuba.
Bet užvis keisčiausias – „raganų gėrimas“ queimada. Perskaičius šio gėrimo sudėtį gali atrodyti, kad vien paragauti reikia drąsos (sudėtyje – alkoholis, kavos pupelės, citrinų lupynos, cukrus, cinamonas). O dar visa mistinė jo prasmė: jį gaminant skaitoma galisiškų užkeikimų serija, besibaigianti prašymu, kad ir „išėjusių draugų dvasios“ kartu su visais susirinkusiais dalinsis ta queimada.

*Keltiška priešistorė. Galisiją iki mūsų eros valdė keltai (škotų ir airių giminaičiai). Iš anų laikų – dūdmaišių muzika, skambanti didmiesčių aikštėse. Iš anų laikų ir daug priešistorinių gyvenviečių, dolmenų, kuriais nusėtos žaliosios Galisijos kalvos.

Santiagas de Kompostela ir visos grožybės šventame kelyje į jį

Galisijos sostinė – Santiago de Kompostelos miestas – unikalus ne tik Ispanijoje, bet ir visame pasaulyje. Kasmet pusė milijono žmonių į šį miestą eina pėsti – kas nueina 100 kilometrų per 5 dienas, kas 1000 kilometrų per pusantro mėnesio nuo pat Prancūzijos sienos, o kas žygiuoja mėnesių mėnesius nuo pat savo namų.

Tai – garsusis Camino Santiago arba Šv. Jokūbo kelias. Jį pradėjo Viduramžių piligrimai, kurie eidavo per kančias idant išvystų Santiago de Kompostelo katedrą, tiksliau, Šv. Jokūbo kapą joje, pasimelstų prie jo ir gautų nuodėmių atleidimą. Tai buvo laikai, kai daugelis nekeliaudavo išvis – o į šį žygį pėsčiomis net ir tada išsileisdavo kokie 250 000 žmonių kasmet.

Ir šiandien daug einančių – religingi krikščionys, bet eina visokiausio plauko žmonės: „save išbandyti“ mėginantys aistringi žygeiviai, dvasinėse paieškose po gyvenimo sukrėtimų paskendę vidutinio amžiaus žmonės, pensijos laisve besimėgaujantys senoliai… Aš irgi ėjau Camino Santiago, ir ta patirtis atsidurti tarp tų viena kryptimi geltonas rodykles sekančių piligrimų, eiti per akmeninius kaimus, pro Viduramžių pilis ir bažnyčias, bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio – su niekuo nepalyginama.

Apie Šv. Jokūbo kelią esu parašęs atskirą straipsnį – jis to tikrai vertas, ir ne visas jis eina per Galisiją. Bet Galisijoje yra jo tikslas, prasmė, pabaiga. Tiksliau, *visų Šv. Jokūbo kelių* pabaiga – šiandien piligrimai į Santiagą eina skirtingais maršrutais, bet visi jie pažymėti geltonomis kriauklėmis ir rodyklėmis, pilni nakvynės namų ir piligrimų vakarienes siūlančių restoranų, bažnyčiose laikomos piligrimų mišios, parduotuvės pilnos pleistrų nuo nuospaudų, kurie sudėti prie saldainių palei kasas… Ir net jei neini šv. Jokūbo keliu, verta pasinerti į tą „pakelės“ atmosferą užsukus į tokius pakelės miestelius netoli „finišo“, kaip Portomarinas ar Sarija .

Sarijoje savo Camino Santiago pradeda daugiau piligrimų, nei bet kur kitur: jie įsilieja į „piligrimų upę“ it gyvatė vingiuojančioje centrinėje gatvėje. Portomarino senamiestis paskendo didžiulėse mariose, bet naujas miestelis ant kalno pastatytas tik jaukesnis: su jaukiom alėjom, nuo paskendimo išgelbėta Portomarino bažnyčia.

Pabuvę ten, gal bent vienos dienos atstumą Camino Santiago susigundysite nueiti? Arba grįžti kitais metais ir žygiuoti rimtai?

Bet, aišku, užvis nuostabiausia vieta Camino Santiago – jo finišas, pats Santiagas, su nuostabia ištisus šimtmečius plėsta katedra ir centrine aikšte, kurioje tiesiog griuvę ant asfalto piligrimai gėrisi katedros bokštais, su visa eile didingų vienuolynų, su 1501 m. statyta piligrimų ligonine, dabar paversta viešbučiu. Jis kartais laikomas seniausiu veikiančiu viešbučiu pasaulyje, nes Viduramžiais nebuvo didelio skirtumo tarp ligoninės ir viešbučio: tai buvo vieta piligrimams kelias dienas pailsėti, atsigauti: kai kam pakakdavo pavalgyti ir pamiegoti, bet daugelio ir sveikata būdavo sušlubavusi. Viduje, kaip muziejuje, gali apeiti, tarkime, patalpas, kur mirštantys piligrimai būdavo guldomi, kad galėtų girdėti šv. Mišias ligoninės koplyčioje…

Santiage – ir nuostabus senamiestis su aukštais namais, siauromis gatvelėmis. Miestas mane taip pribloškė gal ir todėl, kad jo nesitikėjau: daugelyje pasakojimų apie „Camino Santiago“ patirtį miestui skiriama mažai dėmesio, nes piligriminio žygio kančios ir džiaugsmai tai užgožia.

Laukinės Galisijos pakrantės – legendinis „pasaulio galas“

Ispanija garsėja ilgomis pakrantėmis – ir Galisija ne išimtis. Bet vietoje visų Viduržemio kurortų čia – laukiniai, kalnuoti krantai, į uolas dūžtančios didžiulės bangos.

Viena labiausiai „apdainuotų“ Galisijos pakrančių – vakarinė, vadinama „Mirties krantu“ (Costa da Morte) dėl daugybės čia sudužusių laivų (rūkai, audros…). Tenai stūkso Finisterre švyturys. Pavadinimas reiškia „Žemės galas“ – nes iki buvo atrasta Amerika, iki buvo įrodyta, kad žemė – apvali, žmonijai atrodė, kad Finisterė – paskutinė žemė prieš begalinį vandenyną… Sakoma, kad tai buvo šventa vieta pagonims, vėliau čia eidavo Viduramžių katalikai piligrimai (daugelis jų čia pirmąkart pamatydavo vandenyną), o ir dabar dažnas, praėjęs Camino Santiago žygį, dar prasitęsia savo „gyvenimo patirtį“ ėjimu į Finisterę.

Dar žavesnis pasirodė krantas ties Mušija [Muxia]. Pasak vienos daugybės legendų, kurias tikriausiai sukūrė iš Santiago grįžtantys Viduramžių piligrimai, kai Šv. Jokūbas apaštalavo Galisijoje, Mušijoje jį aplankė Mergelė Marija, atplaukusi akmeniniu laivu… Jai pastatyta bažnyčia. Istorija mažai įtikima, abejojama net ar apskritai Šv. Jokūbas buvo Galisijoje – bet ar ne žavu būti žemėje, apie kurią sukurta tiek legendų? Gal tik Izraelis/Palestina ar Roma lenkia Galisiją „šventom istorijom“…

Legendomis neapipinti – bet ne mažiau gražūs – krantai Galisijos šiaurės rytuose, Rias Altas regione. Žaviausias ten man buvo važiavimas Mirador keliu. “Rias”, beje, vadinamos G|alisijai būdingos įlankos, kiek primenančios fjordus. Apjungus tai su vėsiu ir lietingu klimatu, Galisijoje ne taip retai jausdavausi, tarsi būčiau Norvegijoje…

Galisijos didžiausias uostamiestis La Korunja kur kitur pasaulyje turbūt žavėtų savo senamiesčiu – bet išlepintam Santiago didybės, man atrodė, kad La Korunjai kažko trūko. Užtat viską atpirko Heraklio bokštas [Torre de Hercules] pakrantėje. Tai yra pagal paskirtį be pertraukos naudojamas pastatas visame pasaulyje! Šį švyturį pastatė dar romėnai ir iki pat šių dienų – jau ~2000 metų(!) – jis padeda pro Mirties krantą praplaukusiems laivams. Deja, į romėnišką vidų man užeiti nepavyko: „laikinai neveikia dėl vėjo“…

Lugo romėnų sienos ir kiti Galisijos stebuklai

Galisijos istorija – labai gili. Daugybėje epochų tai buvo svarbi žemė, ir tų epochų paveldas šiandien dažnai stovi greta. Pavyzdžiui, Lugo miestas, aptvertas romėnų statyta miesto siena. Ji stovi jau beveik 1800 metų ir iki šiol galėjome apeiti visą senamiestį jos viršumi! Netoliese – Lugo katedra iš laikų, kai Ispanija buvo radikaliai katalikiška (karai su kitatikiais, vėliau – inkvizicija). Visur aplink – XIX a., XX a. namai ilgomis stiklinėmis lodžijomis. O kur dar keltų kultūra…

Šiandien Galisija kiek pasitraukė į antrą planą. Jei būtų nepriklausoma šalis, tikriausiai jos vardas skambėtų garsiai, daug kas ten keliautų. Bet dabar, be Camino Santiago piligrimų, ten užsuka tik maža dalis tų, kas keliauja į Ispaniją. Jie galvoja „Ispaniją jau mačiau, dabar vyksiu dar kur“ arba „Jei jau keliauti į Ispaniją, tai ten, kur šilčiausia – Andalūziją ar Kanarus“.

Bet Ispanija labai įvairi. Kai kurie jos regionai, kaip Galisija – tarsi atskiros šalys. Ir sunkiai gali sakyti pažinęs Ispaniją, jei nematei šitos jos pusės: žalios, lietingos, laukinės, šventos, istorinės, jau virš tūkstantmečio traukiančios šimtus tūkstančių „kitokių“ keliautojų.

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa
6. Baskija – seniausia Europos tauta
7. Korida Ispanijoje – viskas, ką reikia žinoti

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Maljorka maloniai nustebino!

Dar vaikystėje buvau girdėjęs, kad tai viena garsiausių salų poilsiui. Kai keliauju į tokias masinio turizmo zonas, sunku išvengti išankstinių nuostatų: „Ai, tai ten bus tik saulė, jūra ir daug turistų, o daugiau mažai ką veikt“.

Laimė, Maljorka visai kitokia, su vienais gražiausių Europos miestelių ir unikalia vietos dvasia!

Nuostabieji Maljorkos miestai – vieni žaviausių Europos kalnuose

Didžiausias Maljorkos žavesys – toli nuo jos kurortų. Tai – nuostabūs senieji miesteliai Maljorkos kalnuose.

Nuo kalnų viršūnių jie atrodo it žaisliniai: senoviniai namukai, siauros siauros gatvelės, kuriose vos prasilenkia automobiliai (atrodo vienpusės, bet ne!), jaukios viduramžiškos aikštės, šen bei ten – kokia bažnytėlė ar pilaitė. O pažvelgęs tolyn, į gatvės galą, matai Maljorkos kalnus.

Svarbiausia, viskas kaip po senovei! Ištisuose miesteliuose – nė vieno šiuolaikinio pastato! Esame nuo to taip atpratę… Europoje labai jau dažnai taip būna: esi kokiam nuostabiam senamiestyje, kol žiūri „reikiama kryptim“ – vaizdas atvirukinis, bet tik pasisuki į šoną – ir tuoj pat visą „Viduramžių pasaką“ sugriauna koks nors daugiaaukštis parkingas, stiklinis ofisų pastatas ar prekybos centro „dėžutė“. Ne Maljorkoje!

Neįmanoma išvardyti visų tų „senovinių miestelių“ – daugelis Maljorkoje tokie. Bet keli iš man žaviausių:
–Arta, su San Salvador tvirtove-bažnyčia kalno viršūnėje centre, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į kalnus ir slėnius.
–Valjdemosas, kuriame džiovą gydėsi garsusis lenkų kompozitorius Frederikas Šopenas ir yra jo muziejus.
–Fornalutx ant kalno šlaito – į viršų kylančios jo gatvės paverstos laiptais, ten galima lipti tik pėsčiomis.
–Alkudija, apsupta Viduramžių siena, kurios kuorais smagiai vaikščiojome dairydamiesi žemyn į jaukias gatveles miestelyje ir kalnus anapus jo.
–Soljes, per kurio senamiestį driekiasi unikalaus tarpmiestinio tramvajaus bėgiai, o XIX a. menantys jo traukinukai it sliekai vinguriuoja tarp centrinės aikštės lauko kavinių staliukų.

Šitaip nuostabiai Maljorkos miesteliai išliko ir todėl, kad čia jau daug šimtmečių nebuvo jokių karų. Ispanija nekariavo nei Pirmajame pasauliniame kare, nei Antrajame pasauliniame kare, o kruvinasis Ispanijos pilietinis karas (1936-1939 m.) iš esmės aplenkė Maljorką, mat Maljorka iš pat pradžių palaikė tą karą laimėjusį diktatorių Fransiską Franką.

Patys žaviausi miesteliai Maljorkos vakaruose, nes į UNESCO sąrašą Tramuntanos kalnai gatvių panoramose jiems suteikia seniems miesteliams dar daugiau dvasios.

Palma – Maljorkos sostinė su viena didžiausių Europos katedrų

Maljorkoje – apie milijoną gyventojų, o apie pusę jų gyvena salos sostinėje Palmoje. Palmos senamiestis – tarsi peraugęs kalnų miestelis. Čia gatvės irgi siauros, visi pastatai – labai seni, bet visi jie – gerokai didesni: 4, 5 aukštų. O pirmuose aukštuose vietoje apsimiegojusių kavinukių – restoranai, įvairiausių pasaulinių prekės ženklų parduotuvės.

O užvis nuostabiausia Pamos senamiestyje – Palmos katedra. Iš išorės ji atrodo kiek keistai, nes neturi bokštų – bet užėjus į vidų užgniaužė kvapą: nava čia 44 m aukščio, viena aukščiausių pasaulyje. Net sunku patikėti, kad erdvė tokia milžiniška, viršutinius vitražus vos užvertęs galvą matai. O kur dar visos nuostabios koplyčios šonuose, garsiojo architekto Gaudžio sukurtos dekoracijos.

Palmos katedra statyta dar 1229-1601 m. Bet jos vietoje iki tol stovėjo arabų mečetė, o dar prieš tai – romėnų tvirtovė. O gretimuose Almudanos rūmuose, kur iki šiol, kai lankosi Maljorkoje, dirba Ispanijos karalius, gali rasti ir arabų pirties liekanas. O patys rūmai atsiduoda Viduramžių kariniais įtvirtinimais, o ne prabanga.

Palmoje supranti, kokia Maljorka sena, kiek civilizacijų čia susidūrė ir kaip tai dar puikiai matosi. Čia karaliavo ir musulmonai arabai (902-1229 m.), ir Romos Imperija (123 m. pr. Kr. – 427 m. po Kr.), o iki jos vyravo priešistorinė talajotų kultūra (~1000 m. pr. Kr.), stačiusi tokius apvalius akmeninius bokštus. Valdė ten ir Bizantija, ir fikinikiečiai…

Tiesa, Romos griuvėsių ar talajotų Maljorkoje nedaug, jie nedideli, daug kas slypi po pamatais. Dauguma Palmos ir Maljorkos miestelių didybės yra iš Ispanijos ir kataloniško Aragono valdžios šimtmečių.

Pavyzdžiui, dar vienas Palmos simbolis – apvali Belverio pilis, statyta 1311 m. Arba Plaza Mayor, centrinė aikštė, apsupta vienodais XIX a. pastatais ir labai jau primenanti centrinę Madrido aikštę, vadinamą taip pat.

Jei Maljorkos miesteliai tarsi „užmiega“ nakčiai ir kelioms valandoms aplink vidurdienį (siesta), tai Palma gyva visada.

Maljorkos kurortai – kokie jie, koks ten oras ir kada poilsiauti geriausia?

Tiek, kiek Maljorkos miesteliai žavūs, tiek Maljorkos „vizitinė kortelė“ – jos kurortai – labai eiliniai. Dideli daugiaaukščiai viešbučiai-dėžutės su vienodų langų ir balkonų eilėmis (laimė, nemažai jų su vaizdais į jūrą). Ne mažiau vienodi restoranai palei paplūdimius. Dvasios šen bei ten mėginama suteikti pastačius kokią nors viešbučio siena lipančios pabaisos skulptūrą ar kičinę „nepaliečių šventyklą“, nuo kurios lupasi dažai (kam kitaip viešbutis vadintųsi „Katmandu“)?

Daug kur Maljorkos kurortuose viskas švelniai apšiurę. Mat Maljorka ne šiaip sau „dar viena Viduržemio jūros kurortinė sala“, tai – viena pirmųjų tokių salų. „Masinis poilsinis turizmas“ čia ir gimė. Į Maljorką dar ~1950-1960 m. užsakomieji reisai pradėjo gabenti vokiečius, britus, skandinavus – tada ir pastatyta daug viešbučių, restoranų. Ispanija dar nebuvo tokia turtinga, turistai anais laikais apskritai džiaugėsi, kad kelionės tapo prieinamos kiekvienam, ir nereikalavo kokios ten „vietos dvasios“. Taigi, viskas statyta kuo greičiau ir pigiau, išbujojo ištisi kurortiniai miestai, kaip Magalufas ir Portales salos vakaruose ar Kala Rachada [Cala Ratjada] rytuose.

Vieni pirmųjų Europoje, galėjusių sau leisti poilsiauti „kur šilta“, buvo vokiečiai. Iki šiol Maljorka juokais net vadinama „septynioliktaja Vokietijos žeme“… Kai kuriose Maljorkos parduotuvėse vokiškų laikraščių mačiau daugiau, nei ispaniškų (nuo „Frankfurter Allemagner“ iki „Mallorca Zeitung“), o iš 10 populiariausių tarptautinių reisų į Maljorką net 8 – į įvairius Vokietijos miestus. Apie daugybę Maljorkos vietų internete daugiau informacijos vokiškai nei ispaniškai ar angliškai…

Šiandien daugelis vokiečių Maljorkoje – seni. Kai kurie, kaip mums pasakojo, dar prieš 30 ar 40 metų išsipirko pajūrio daugiaaukščiuose „timeshare‘us“ ir atvažiuoja kiekvieną žiemą. ~20000 vokiečių persikėlę į Maljorką su visam. Bet ilgainiui tokių mažėja: ana karta išmiršta, o naujos kartos jau vis dažniau renkasi kokius egzotiškesnius Balius, Tailandus.

Vokiečių pramintais keliais į Maljorkos kurortus pasuko ir skandinavai, britai. Bet iš ten atvyksta ir visai kitokie keliautojai: šėlstantis jaunimas, geriantis iki žemės graibymo, „bernvakariaujantis“ po striptizo klubus ir sugalvojęs tokią „naują vietinę pramogą“ – šokinėti iš viešbučių balkonų į baseinus (tai jie vadina balkoningu). Tokio šėlsmo centras – Magalufas, o rytiniai Maljorkos kurortai ramesni.

Tiesa, Maljorkos kurortai pulsuoja dviem skirtingais rimtais. „Aukščiausias“ sezonas – nuo birželio iki rugsėjo. Tempeatūra liepą vidutiniškai +29 dienom ir +22 naktim ir būtent tik vasarą yra visas tas šėlsmas. Žiemą Maljorkos kurortai tušti tarsi Palanga: atvykome štai lapkričio pradžioje, temperatūra dar buvo +26, bet garsiajame Magalufe beveikė vos keli restoranai. Mažesni kurortai, kaip Kala Meskida [Cala Mesquida], išvis „numirę“. Kaip pasakojo Magalufo viešbučio animatorė, pramogos žiemą irgi kitokios: kartu nusenusi „chebra“, ten žiemojanti nuo viešbučio pastatymo ištisus dešimtmečius, žaidžia bingo, viktorinas, klauso džiazo ir pan., o “vasariniam” jaunimui tai nė kiek neįdomu. Sausio mėnesį Maljorkoje temperatūra vidutiniškai +15 dienom, +8 naktim – daug šilčiau, nei kokioje Švedijoje, bet ne kokie nors „amžinai šilti ir maudynėms tinkami“ Kanarai. Net perspėjimai saugotis vagių Magalufe turi savo „terminą“: mačiau užklijuotą įspėjamąjį lipduką „Vagys paplūdimyje ir gatvėse veikia nuo 12 nakties iki 7 ryto, nuo balandžio iki spalio“.

Žiemą geresnės ir kainos, ypač autonuomos – automobilį numavomės vos už 7 eurus per dieną. Tiesa, Maljorkos kalnų keliai ir ankštas parkingas palei kokį seną miestelio namą – ne kiekvienam, ir kuo mažesnis automobilis – tuo geriau (didelių automobilių Maljorkoje beveik nepamatysi). Bet, palyginus su viešojo transporto kainomis, automobiliu apsimoka keliauti labiausiai. Svarbu nepasimauti ant apgavikų, kurie kaltina, esą apdaužėte automobilį, nors jis jau buvo apdaužytas: verta atsiimant automobilį gerai jį apžiūrėti, nes liūdnų istorijų internete daug.

O išvažiuoti iš kurortų tikrai verta, nes Maljorkoje kurortai sau, o gražūs miesteliai – sau. Joks Maljorkos kurortas neturi gražaus senamiesčio. Tačiau šiais laikais turistų poreikiai, svajonės kiek pasikeitė. Ir dažname iš žaviųjų Maljorkos miestelių – dešimtys nekilnojamojo turto agentūrų, pardavinėjančių butukus kokiame sename name centrinėje aikštėje priešais barokinę bažnyčią, kad ir 20 km nuo artimiausio paplūdimio… Kai kurie ten apsigyvenę vakariečiai visiškai įaugę į vietos kultūrą. Štai, galvojau, Polensos aikštės lauko kavinėje šalia mūsų atsisėdo pora ispanų senukų – o staiga išgirstame, kad tarpusavy jie bendrauja angliškai…

Tiesa, dauguma imigrantų į Maljorką šiandinen – iš Lotynų Amerikos ir Afrikos. Imigrantų skaičiumi Maljorka lenkia beveik visas kitas Ispanijos teritorijas: kas trečias Maljorkos gyventojas yra imigrantas. Daug tų imigrantų dirba turistų aptarnavime.

Jauki Maljorkos gamta ir žavi istorija

Maljorkos miestai ir miesteliai žavesni nei Kanaruose, o istorija daug gilesnė – tačiau Maljorkos gamta nuo Kanarų kiek atsilieka. Kalnai čia žemesni (iki 1436 m), nėra vulkanų. Ir, visgi, yra tikrai nuostabių vietų. Ypač gražūs vaizdai atsiveria nuo kalnų kelių palei jūrą salos vakaruose, kelio į Formentoro pusiasalį, tokią Maljorkos uodegą, kurios gale stovi senas švyturys.

Pilna jaukių žygių takų, pavyzdžiui, Maljorkos rytuose, kur jie jungia visokius atokius paplūdimius ir įlankėles – Kala Meskida [Cala Mesquida], Kala Torta [Cala Torta].

Tiesa, Maljorka labai tankiai gyvenama sala – 3640 km2 plote čia išsitenka milijonas žmonių, tai yra, gyventojų tankumas Maljorkoje net penkis kartus didesnis nei Lietuvoje. Taigi, „laukinių zonų“ Maljorkoje mažai, kita vertus, koks kalno viršūnėje stovintis miestelis – su sena bažnyčia aukščiausiame taške – tik pagražina gamtinį jos peizažą.

Maljorkos peizažo neįsivaizduočiau ir be tūktstančių malūnų – kartais būdavo, kad apsidairęs kokioje lygumoje pamatydavau penkis ar septynis malūnus. Daugelis dabar neveikia, aplūžę, bet vis tiek labai žavūs – kadaise jie traukdavo požeminį vandenį…

O Maljorkos pajūrio kalvų viršūnėse stypso Viduramžių bokštai, iš kurių maljorkiečiai neramiais laikais (~1500 m.) stebėdavo, ar neatplaukia arabų piratai.

Kur nors giliau miškuose rasi ir dar senesnius talajotus – akmenines priešistorines gyvenvietes, kurioms jau virš 3000 metų (pvz. Ses Païses) – bei kuklių romėnų miestelių griuvėsius (pvz. Pollentia).

Maljorka – unikalesnė nei spėtum iš bukleto!

Išvydus Maljorkos nuotraukas „TUI“ kelionių bukletuose, lengva ją įsivaizduoti kaip dar vieną eilinę Ispanijos Viduržemio jūros kurortų eilę, kurios vienintelis pliusas – tai sala, todėl pakrančių daugiau.

Bet iš tikro Maljorka yra unikalus kraštas su savo kultūra ir dvasia. Žavūs seni kalnų miesteliai ir bokštai, malūnai, talajotai… Dauguma vietinių kalba net ne ispanų kalba: Maljorkoje vyrauja katalonų kalba, ja parašytos ir daugelis iškabų, viešų užrašų.

Tad nors Maljorkoje lengva kaitintis saulėje ar šėlsmingai pramogauti, yra ir daug galimybių pažintinei kelionei, žygiams, o galima suderinti viską vienoje kelionėje į Maljorką.

Po kiekvienos kelionės peržiūriu nuotraukas ir atrenku geresnes, įdomesnes. Maljorkoje kone pusė nuotraukų išėjo geros ir įdomios: nes saulė ir nuostabūs vaizdai buvo visur.

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa
6. Baskija – seniausia Europos tauta
7. Korida Ispanijoje – viskas, ką reikia žinoti

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

Beninas! Reti žinių trupiniai apie jį skambėjo baisiai.

Benino religija – vudu iš siaubo filmų! Užkeikimams aukojami gyvūnai, dar neseniai – ir žmonės! Miestus puošia klaikūs rūmai, kuriuos Benino vergvaldžiai-karaliai pasistatė kaimyninių šalių žmones pardavę į Ameriką!

Kas už viso to slypi iš tikrųjų? Leidžiamės į nepriklausomą kelionę po Beniną. Tikslas – legendinė Benino vudu diena. Tačiau ir be jos čia randame tiek, kad stebimės, kaip ši šalis tokia neatrasta!

Pro Kotonu didmiestį – link Benino širdies

Kaip kiekviena gera paslaptis, Beninas savo grožį atskleidžia lėtai.

Pirmosiomis valandomis milijoniniame Kotonu didmiestyje atrodo jaučiuosi lyg bet kuriame skurdžiame pasaulio gale.

Pro smogo pilkmę saulė švyti blausiau už mėnulį. Senų motociklų eilės sunkiai birbdamos tįsia ištisas daugiavaikes šeimas, jų pirkinius, baldus, net karstus. Šiukšlinais šaligatviais žmonės nardo tarp lietaus kanalizacijos prarajų ir beveidžių kuklių namų. Tik užrašai (ir nemokantiems skaityti skirti piešinėliai) padeda atskirti, kur parduotuvėlė, kur – kepykla, kur – nauja sekmininkų bažnyčia.

Viso to chaoso viršūnė – Dantokpa turgus, sako, didžiausias Vakarų Afrikoje, prarijęs ir ištisus Kotonu centro rajonus, 20 miesto hektarų. Kone kiaurą parą žmonių minios ten teka ir maišosi tarsi upės, vyrai ir moterys ant savo galvų neša tokias prekių krūvas, kad iš tolo atrodo Sabonio ūgio. Ant eilinių automobilių stogų pririšta daugiau krovinių, nei tilptų į krovininį mikroautobusą.

Tačiau pažvelgęs giliau imu pastebėti vis daugiau to, kas Benine – savita.

Spalvingiausi rūbai – pačių įvairiausių raštų, ir vis dėl to savaip vienodi, beninietiški.

Simetriški randai žmonių veiduose. „Šeimų randai“ – juos išpjausto visiems tos giminės kūdikiams. Ir „vudu dievų randai“, papuošiantys veidus tų, kuriuos per ceremonijas apsėda atitinkama vudu dievybė.

Fetišų kvartalas Dantokpa turguje. Prekystaliai tokiuose primena pigų siaubo filmą: beždžionių ir liūtų galvos, išmėsinėtos žiurkės greta kačiukų lavonėlių, spalvingų paukštelių liekanos ir krokodilų skerdenos… Paliko žmona? Susirgai maliarija? O gal kas nors prakeikė? Vudu šventikas tau tiksliai nurodys, ką jam parnešti iš artimiausio fetišų turgaus, atliks su tuo reikiamus ritualus – ir lieps taip „pašventintą“ gyvūno liekaną palikti kur kryžkelėje. Šitaip problemas sprendžia net daug Benino krikščionių ir musulmonų!

Valtimi į Ganvi – ežere plaukiančią Afrikos Veneciją

Pirmasis tikras Benino stebuklas mūsų laukia Kotonu priemiesčiuose. Iki jo nei nuvažiuosi, nei nueisi: tenka plaukti laivu.

Ganvi miestelis. Afrikos Venecija. Ech, kaip nuvalkiotas tas žodis „Venecija“… Kiekvieną eilinį miestą su bent kiek daugiau kanalų ar tiltų šiais laikais kelionių vadovai vadina „Antraja Venecija“… Bet kad Ganvi – net labiau Venecija nei tikroji Venecija! Po „tikrąją“ Veneciją juk gali ir vaikščioti, o Ganvi net sumanęs aplankyti kaimyną, parduotuvę, gėlo vandens kolonėlę, bažnyčią ar vudu šventyklą privalai plaukti valtimi! Kiekvienas namas čia atskirai stovi ant polių didžiausiame Benino ežere Nakujėje – jokių didesnių salų, jokių tiltelių.

Ganvi istorijoje susipina Benino keisti tikėjimai ir praeities tragedijos. Miestelį įkūrė tofinai, bėgę nuo vergų gaudytojų fonų. Religija fonams draudė persekioti priešus ežere, tad namuose ant polių tofinai pagaliau pasijuto saugūs.

Fantastiškai spalvingame Ganvi jų palikuonys iki šiol gyvena savaip. Aplinkui miestelį ežere žolėm atitveria žuvų veisyklas akadžas. Ko neranda plaukiojančiame turguje, turi plaukti nusipirkti į krantą: turtingesni motoriniais laivais, skurdesni irklinėm ar burinėm valtimis zuja plūdurais atžymėtu „vandens plentu“ Kalavis-Ganvi.

Perplaukus visas pagrindines Ganvi „gatves“, iš Benino daug nesitikėjusi mano žmona Aistė manęs klausia – „Čia, turbūt, gražiausia viso Benino vieta?“. Bet Benino grožybės tik prasideda…

“Krūmų taksi“, kontrabandinis kuras ir Benino keliai

Informacijos internete apie keliones po Beniną – labai mažai, netgi angliškai. Autobusų maršrutus, tvarkaraščius, ką jau kalbėti apie bilietų pirkimą internetu – pamiršk.

Pavyko rasti tik maždaug tokią informaciją: „Benino autobusai – netikėtai kokybiški. Tačiau vienos autobusų stoties Kotonu nėra: kiekviena kompanija ar maršrutas turi savas stotis. Į Grand Popo kurortą veža iš Žonkė [Jonquet] stoties“.

Tik kad nuėję į Žonkė „autobusų stotį“ nerandame ten nė vieno autobuso, bergždžiai ieškome bilietų kasos! Tiesiog parkavimo aikštelė pilna sukiužusių automobilių. Pasirodo, išgirtieji Benino autobusai kursuoja vos į kelis miestus, o į garsiausią Benino kurortą, kaip ir visur kitur, veža tik vadinamieji „krūmų taksi“ (taxi brousse): pastato koks vairuotojas savo 30-50 metų senumo universalą „stotyje“, laukia kol susirinks keturi keleiviai, ir leidžiasi į kelią.

Bet sekmadienis ir niekas be mūsų į kurortą nenori – tad, beviltiškai luktelėję, susiderame dėl priemokos už išvažiavimą iš karto. Gavęs pinigus, vairuotojas skubiai „pagirdo“ tuščią kuro baką. Aišku, ne degalinėje. Jos Benine nyksta tarsi dinozaurai. Nukonkuravo pakelės parduotuvėlės, kuriose kaimų berniukai iš litrinių ar dvilitrinių kolos butelių įpila kontrabandinio Nigerijos benzino…

Jau nemažai keliavę Afrikoje iškart atkreipiame dėmesį ne tik į tai, kas Benine yra, bet ir ko nėra. Beninas – demokratinė šalis. Nėra blokpostų, kuriuose kariai stabdo visus automobilius ir gaišta laiką, tikėdamiesi kyšių. Jokie pareigūnai nerėkia už tai, kad nufotografuoji kokį tiltą ar stotį. Net dronai, matėm, skraido… „Koks mums čia poilsis nuo visos biurokratijos, stabdymų, draudimų“ – pasakojo sutikti anglai, automobiliu keliaujantys per visą Afriką.

Nuostabusis Grand Popo, arba kodėl Benino kurortai beveik nežinomi?

Grand Popo viešbučio pirmasis įspūdis netikėtai geras: po žavų sodą laigo spalvingi drieželiai, jauki kavinė, patogūs gultai milžiniškame tvarkingame smėlėtame paplūdimyje… Bangose sūpuojasi spalvotos žvejų valtys, o rytinėje Grand Popo pusėje laukia nuostabi sąsmauka tarp vandenyno ir Mono upės. „Chmm, kodėl į Benino kurortus neskraidina poilsiautojų grupių, kaip į Turkiją ir Egiptą? Čia gal dar gražiau…“.

„Antrasis įspūdis“ greitai atsako į visus klausimus. Turime rezervaciją – bet visa eilė darbuotojų neranda nei mūsų vardų, nei datų, atrodo, tarsi vakar įsidarbinę… Viską išsprendžia tik belgas virėjas, atėjęs iš virtuvės. Trunka kokį pusvalandį, bet mums dar pasisekė. Kiti svečiai pasakojo, kad tris kartus turėjo keisti namelius: nes davė ir nesutvarkytą, ir tokį, kuriame jau kažkas gyvena… Ir net labiausiai kelionių po Afriką užgrūdinti minėjo, kad Benine nesusipratimų daugiau nei kur kitur: „Net penkių žvaigždučių viešbutyje Kotonu vietoj Booking.com užsakyto dviviečio kambario mums davė vienvietį ir pasiūlė pakeisti tik ryte“.

Ne, tai ne atsitiktinumas ir ne niurzgalai. Tokios ir panašios patirtys Benine ir mūsų laukė visur visur. Padavėjai restoranuose pamiršdavo užsakymą. Eilinis SIM kortelės įsigijimas užtruko apie valandą. Dažnai klientų, darbų daugybė, darbuotojų irgi – bet jie tik žiūri vienas į kitą, šnekučiuojasi ar net miega kur ant suolo!

Bet pabuvę Benine ilgiau išmokome tai apeiti. Tereikia gyventi kaip vietiniams, „čia ir dabar“! Trys svarbiausi „Greitos kelionės po Beniną įsakymai“:

1.Nieko neužsakinėk iš anksto, ypač per programėles ir tinklapius. Iš pradžių net gąsdino tai, kad daugelyje Benino miestų išvis nėra viešbučių, kuriuos galėtum užsakyti internetu – „Gal ten neturėsime kur apsistoti?“. Bet reikalas tas, kad net kur užsakymo sistemas koks užsienietis savininkas įdiegė (kaip Grand Popo), beniniečiai su jomis dirbti nemoka ir labai nemėgsta (dažnai neranda svečių vardų, kainų, datų, numerių, o ir informaciją į internetą būna suvedę klaidingą…). Kai pradėjome tiesiog eiti į žemėlapyje pažymėtus viešbučius ir derėtis dėl nakvynės „čia ir dabar“, problemų bemat sumažėjo! Ne ką geriau su transportu. Vakarų Afrikai skirta programėlė „Gozem“ atrodė moderni tarsi „Uber“: kol nepabandėme pasinaudoti. Visada tas pats: atlikdavom užsakymą, viską sužymėdavom žemėlapyje – ir tuojau pat suskambėdavo telefonas. Aišku, skambindavo vairuotojas. Prancūziškai klausinėdavo kur atvažiuoti paimti, kur nuvežti! Viską programėlė jiems aiškiai rodo – bet vairuotojai žvilgteldavo tik į kliento telefono numerį, kitką iškart išjungdavo… O galiausiai „Gozem“ mus išvis užblokavo – taip ir nesupratome kodėl. Ką gi, po Grand Popo jau trankėmės kaip vietiniai: stabdydami zemžanus (motociklus-taksi). Tokių pilna ant kiekvieno kampo, jie pigūs ir greiti. Aišku, kai švilpi duobėtu vieškeliu trise ant vieno motociklo be šalmų, avarijos net nenori susapnuoti… Bet „gyvenk čia ir dabar“, negalvok „o kas jeigu“, džiaukis akimirka!..

2.Ką gali daryk pats ir iš karto, o sudėtingesnius darbus išskaidyk gabaliukais ir pirk atskirai. Nori greitai atsigerti? Tai nusipirk parduotuvėlėje arba pasiimk pats prie baro (nes padavėjas neštų labai ilgai ar pamirštų). Nori važiuoti į kitą miestą? Tai pasigauk gatvėje zemžaną ir prašyk nuvežti iki vietos, kur renkasi reikiamo maršruto „krūmų taksi“, ir ten jau pats tarkis su jų vairuotojais (o ne prašyk kokio viešbučio tarnautojo tau viską suorganizuoti). Nenori gaišti laiko išsiregistruodamas iš viešbučio? Tai mokėk už maistą viešbučio kavinėje iš karto, o ne „paskutinę dieną“ (neįsivaizduoji, kiek laiko gali sugaišti net ir vienos dienos išlaidų suskaičiavimas – Grand Popo viešbutyje kitiems svečiams panašiai „sudegė“ kelios valandos).

3.Turėk smulkių pinigų. Net 5000 frankų banknotas (~8 EUR) vietiniams yra didelis ir grąžos jie dažnai neturi, atsisako aptarnauti. Aišku, visur reikia pirma bandyti atsiskaityti stambesniais, bet gavus smulkesnių taupyti juos iki kol kas nors neturės grąžos iš stambesnių (tai bus greitai). Atsiskaitymą kortelėmis išvis pamiršk – Benine jomis pavyko susimokėti tik vieną kartą, nesvarbu, kad „priimame Visa“ nublukusios reklamos skelbė ir kitur.

Na, kai kurie europiečiai nueina ketvirtu keliu – užsidaro „tarp savų“… Benine baltaodžių daugiau, nei tikėjausi – ypač prancūzų, radusių „paprastesnį gyvenimą“ savo buvusioje kolonijoje. Kai kurios vidutinio amžiaus čia atranda “antrą jaunystę” susiradusios jauną beninietį. “Mes – ponas ir ponia Smitai” – juokdamasi prisistato viešbutyje viena tokia pora…

Belgas Grand Popo viešbučio virėjas papasakoja Benine gyvenantis jau 20 metų, bet į Grand Popo atsikėlęs prieš tris savaites, įsidarbinęs pas kitą belgą. „Pasiilgstu Kotonu“ – sako. Aišku, ilgisi ne Kotonu centro, o rajono aplink Kotonu oro uostą ir paplūdimius, kur baltaodžių šeimos kartu su vietos elitu mėgina slėptis „tvarkos salelėse“. Ten – „Novotel“ viešbutis, švytintys barai ant stogų, armėnams priklausantis „Erevan“ supermarketas – beveik mūsų „Maxima“, pilna brangių prancūziškų sūrių, stalo žaidimų europietiškai vaikystei net Afrikos toliuose…

Aišku, „baltaodžių slėpynės“ laikinos: iškart anapus galingos „Erevan“ parkingo sienos mus pasitiko elgetos, o gretimame paplūdimyje agresyvokai apspito paauglių gauja; sakoma, kad ten nesaugu, teko suktis nė kranto nepriėjus… Niekur kitur Benine to nebuvo: „vietinių rajonuose“ mus daug labiau priėmė kaip savus. Nenorėčiau keliauti po šalį „nuo prekybos centro durų iki taksi iki namų durų“, juo labiau taip gyventi…

Juoba, ne nuo visko ir pasislėpsi. Beninas – viena maliaringiausių pasaulio šalių, kasmet maliarija čia suserga ~40% žmonių. Belgas virėjas pasakoja: „Per 20 metų maliarija sirgau 8 kartus, pirmas kartas sunkiausias, galvojau mirsiu, netekau 17 kilogramų; kai nuolat gyveni Afrikoje, profilaktiškai gerti vaistų nuo maliarijos negali, o vakcinos nėra“. Kai kuriuose viešbučiuose yra tinkleliai nuo maliarinių uodų virš lovos ar ant orlaidžių – bet visuose be išimties randame praplyšimų… „Gyvenk šia diena!“. Mums besikalbant, eilinį kartą dingsta elektra, belgo virėjo restoranas paskęsta aklinoj tamsoj. Jis pripratęs, tęsia monologą lyg niekur nieko. Po kelių minučių šviesos vėl įsižiebia.

Po didingus Grand Popo paplūdimius vaikštome netrukdomi. Pro laimikį iš vandenyno traukiančius žvejus, pro ant smėlio džiūstančius spalvingus rūbus, pro valčių pavėsyje miegančius vaikus ir jų tėvelius, pro medines lūšnas ir kolonijinių pastatų griuvėsius.

Rytinė Grand Popo pusė, kur palei negrįstą begalinį vieškelį poilsiauja beniniškiai, sužavi dar labiau, nei keli brangoki restoranai su prancūziškais steikais.

Vandenynas toks milžiniškas ir tuščias tuščias! „Tik nesimaudykite“ – gąsdina visi kelionių vadovai. Bangos bloškia atgal su didesne jėga nei kur buvau patyręs. Turistų grupelė prie viešbučio žaidžia tarsi vaikučiai: sėdi palei krantą, laukia bangos, o tada jau iš paskutiniųjų stengiasi išsilaikyti.

„Kurwa! Kurwa!“ – girdime jų keiksmus. Lenkai. Nustembu! Lietuvoje nepažįstu jokio keliautojo, kuris būtų lankęsis Benine – o lenkų ten sutinkame apie keturiasdešimt, kelias ištisas grupes, tik prancūzų daugiau! Kas gi per stebuklas ta vudu šventė, kad net Lenkijoje ji tokia garsi? Tuoj pamatysime – keliaujame į Benino vudu sostinė Vidą…

Tie keistieji Keliautojai, kurie renkasi Beniną…

„Vudu šventė – vienintelis dalykas Benine, kuris vyksta pagal grafiką“ – skaičiau. Tik kad to grafiko niekas neturi! Kiek žmonių, tiek variantų: „Viskas prasidės rytoj dešimtą ryto paplūdimyje, visi šoks ir aukos gyvulius“, „Visų pirma bus eisena iš va šito taško žemėlapy rytoj 7:30“, „Pirma ceremonija – jau šiandien aštuntą vakaro prie Pitono šventyklos“…

Aistės nuogąstavimus, „kaip jie žiūrės į vienintelius baltus žmones afrikiečių religinėje šventėje?“, tuoj pat pamirštame: Vida kiekvieną sausio 10 d. it magnetas sutraukia baltaodžius tūkstančių kilometrų spinduliu.

Nuo milžiniškais objektyvais „apsiginklavusio“ austrų „fotografijos turo“ per kelias Afrikos šalis iki hipių, išsileidusių į gyvenimo keliones nuo Anglijos iki Pietų Afrikos senais džipais ar kemperiais-sunkvežimiais. Nuo belgo daktaro, pašventusio visas gyvenimo atostogas ilgoms vienišoms egzotinėms kelionėms iki čeko kuprinėtojo (backpacker), planavusio per 5 dienas nusitrenkti per Beniną iki Nigerijos ir atgal (nepavyko). Ir Haičio vudu piligrimų.

Kai kur egzotiniuose kraštuose turistai vieni kitų privengia. Ne Benine. Kiekvienas sutiktasis čia – Keliautojas iš didžiosios raidės, savo tautiečių laikomas keistuoliu. Net kalbintų lenkų „iš autobuso“ kelionių vidurkis – ~80 aplankytų šalių! Įdomu išklausyti kelionių patirtis iš Somalio, Libijos ar Irako. Štai tas lenkas be pinigų keliavo po Pietų Sudaną, tas belgas buvo sulaikytas Bangladeše, tie britai daugybėje Afrikos šalių miegojo palapinėje ant automobilio stogo…

Bet svarbiausia su likimo draugais pasidalinti žiniomis apie vudu šventę – ką girdėjai tu, ką girdėjo jie. Benine juk nieko neperskaitysi laikraščiuose ar internete: kaip prieš 100 metų, viskas sklinda tik iš lūpų į lūpas.

Vudu sostinė Vida (Ouidah) ir vudu šventė: kodėl nuvylė?

Apie išvakarių ceremoniją prie Pitono šventyklos išgirdo mažai kas. Šventyklos viduje „susipažįstame“ su šventais pitonais, kuriuos prilietus ir atnešus jiems aukų, vietinių įsitikinimu, pildosi troškimai. O jau sutemus šventyklos kieme iš arti stebime būgnininkus ir fakelus, akrobatinius vaikų šokius ir šventas skanduotes.

Kitą rytą ką nors pamatyti jau sunku: eisenoje paskui Vidos karalių žmonių tiek, kad tik kažkur toli nuo mūsų šmėžuoja karališkasis Jo Didenybės Adžahuto Dodo II skėtis, ištikimo tarno sukamas pagal laikrodžio rodyklę. Sukimasis per amžius valdovams praneša: „Karalystėje viskas gerai“. Tik kad tos Vidos Karalystės seniai nebėra: Beninas – respublika, iš jo aristokratų dar 1900 m. visas galias atėmė užkariautojai prancūzai. Tačiau vudu religijoje iki pat šiol tie karaliai – šventi ir be galo gerbiami!

Deja, pagrindinėje šventėje Vidos paplūdimyje laukia nusivylimas. Per žmonių galvas ir iškeltus fotoaparatus nesimato beveik nieko. Šventė – pusiau politinis renginys (kalbos, kalbos, kalbos), pusiau folkloro koncertas (paeiliui šoka įvairių šventyklų trupės).

Taip, yra programa, viskas laiku – bet kas iš to? Komercija, „Coca Cola“ pardavėjai… Kaip papasakoja kasmet į šią šventę atvykstanti prancūzė, seniau viskas buvo kitaip, „tikra“. Bet tada valdžia nusprendė privilioti kuo daugiau turistų… Net gyvūnų aukojimus „paslėpė“, nes „gal kam nepatiks“: tik netyčia užėję į Pitono šventyklos „užkulisius“ išvydome paaukotą ožį. Na, bent jau zangbetus pamatau. Tai – slapta organizacija, kurios nariai persirengia tokiais “šieno kūgiais” ir, sakoma, naktimis eina į kaimus it policija – tvarkos palaikyti. Juos supa begalė legendų: kad jie apsėsti dvasių, kad zangbetų viduje išvis nėra žmogaus. Iš tiesų – aplinkiniai vieną zangbetą apvertė scenoje ir po džiovintų žolių kūgiu nieko nebuvo!

Dar nemaloniau pasijuntame vakarop, paslaptingiausioje iš ceremonijų: į buvusį Vidos vergų turgų ateina egungunai: žmonės spalvingomis kaukėmis, „apsėsti“ savo protėvių dvasių. Dvasios šoka, eina pas miesto aristokratus, pasakoja, kokias žmogelių nedorybes matė iš dangaus… Benine šventai tikima: jei prisiliesi prie egunguno, greitai mirsi, todėl kai į kaimą „iš miško užklysta“ tos dvasios, viskas virsta savotišku Pamplonos bėgimu nuo bulių: visi baimingai traukiasi šalin, sargybiniai jų pačių labui juos vaiko lazdomis.

Ne Vidoje, ne šiemet. Gera pusė susirinkusių – turistai, jiems egungunai – tik gražūs kostiumai. Vienas rusas net grūdo egungunui į rankas telefoną, kad padarytų bendrą nuotrauką!

Problema – vietiniai dar neišmoko, kaip suvaldyti kitatikių minias. Na, juk į garsiausias Europos bažnyčias irgi eina ne tik krikščionys, bet niekas neleidžia lipti ant altoriaus, mišių metu kišti kamerą kunigui prie veido! Vudu šventėje tiesiog niekur neparašyta, kas galima ir kas ne, nėra jokių tvorelių, ribų. Jei koks pareigūnas pamato – nuveja turistus nuo žolės ar arenos – bet tik nusisuka ir kiti jau, žiūrėk, lipa į medžius, stojasi ant kėdžių, ir galiausiai pareigūnai nuleidžia rankas. Pamatę, kad tai – „toleruojama, reiškia galima“ – prasižengėlių pavyzdžiu tuoj seka šimtai.

Keliems kitiems keliautojams pasiseka labiau: tą vakarą karaliaus rūmuose jie randa autentiškesnę šventę su vietiniais. Kitą rytą vaikščiodami Vidos šventajame miške tarp visokiausių vudu dievybių skulptūrų ir šventyklų išgirstame, kad kita „tikresnė“ ceremonija vyko tenai.

Daug kur klausinėjome „kas ir kada vyks?“, bet reikėjo dar daugiau, kiekvienoje šventoje vudu vietoje: Pitono šventykloje, karaliaus rūmuose, šventajame miške…

Laimė, mūsų kelionė po Beniną dar nesibaigia – ir autentiškos tradicijos netikėtai mus dar ras Abomėjuje, siaubingajame karalių-vergvaldžių mieste…

Maršrutu Vida-Abomėjus jokie „krūmų taksi“ nevažiuoja. Taigi, suderame su zemžanų vairuotojais, kad vežtų motociklais 40 km iki sankryžos su keliu Kotonu-Abomėjus, o ten čiumpame „krūmų taksi“ likusiems 80 km. Viskas, jau išmokome keliauti beninietiškai!

Siaubingos karalių-vergvaldžių istorijos Abomėjaus rūmuose

Abomėjaus miesto pavadinimas ištisus šimtmečius kėlė siaubą. Dvylikoje jo rūmų gyveno Dahomėjos valdovai, susikrovę turtus iš prekybos vergais. Priešingai stereotipams, europiečiai patys vergų Afrikoje beveik negaudė. Paimti žmogų į vergovę jau buvo nemoralu. Tačiau nusipirkti tą, kuris jau yra vergas, dar buvo leistina. O paskutinis žemynas, kur klestėjo vergovė, buvo Afrika…

Taigi, viskas atrodė taip. Dahomėja gyveno amžiname kare: į mūšius ėjo ir vyrai, ir moterys. Nukariautų aplinkinių šalių žmones jie grobdavo vergovėn. Vergų perteklių siųsdavo į Vidos vergų turgų, kur atiduodavo vergų pirkliams mainais į visokias europietiškas lėkštes Dahomėjos valdovų rūmams. Iš turgaus vergai „Vidos vergų keliu“ 4 kilometrus žygiuodavo iki Vidos pakrantės, pakeliui dar pavedžioti ratu aplink „Užmaršties medį“, kad pamirštų kelius namo. Pakrantėje lipdavo į laivus, kurie plaukiodavo dideliu trikampiu: Afrikos vergus Amerikoje išmainydavo į žaliavas, amerikietiškas žaliavas Europoje iškeisdavo į prabangos gaminius, o šituos gaminius vėl Afrikoje – į daugybę kartų daugiau vergų…

Štai kodėl tokia didelė dalis afromerikiečių kilę iš Benino apylinkių, štai kaip vudu tikėjimas pateko į Ameriką, kur jį „pasigavo“ Holivudas.

Visa tai – tik Dahomėjos „siaubų“ viršūnė. Vergus, kurių neparduodavo, aukodavo dievams: per kasmetinę „galvų šventę“ Abomėjuje būdavo viešai nužudoma ir po 500 žmonių. Pagrindniai Dahomėjos karaliaus rūmai pilni tokių eksponatų kaip valdovo sostas su kojomis iš jo priešų kaukolių ar uodų vaikyklė su nukariautos šalies karaliaus kaukole gale. Ten ir karaliaus Ghezo kapas, kurio duobėje 1889 m., jam mirus, kartu nunuodyta ir užkasta 41 (laimingas skaičius) iš kelių šimtų jo žmonų.

Nieko keisto, kad Holivudui sukūrus filmą „Kovotoja“ („Woman King“) apie Dahomėjos moteris-kares, greta džiugesio, kad žydrajame ekrane pagaliau rodoma šitiek juodaodžių moterų, Amerikoje kilo pasipiktinimo banga: kaip gi galima iš tokios valstybės daryti herojus?

Likimo ironija. Išplukdytų vergų palikuonys šiandien į Beniną iš JAV atskrenda per atostogas (ne vienas – verslo klase), apsistoja geriausiuose viešbučiuose, samdo privačius vairuotojus, džipus ir gidus – pasidarę DNR tyrimus, savo malonumui ieško giminės šaknų. O jų protėvius į vergovę išsiuntusių karalių propro(…)vaikaičiai iki šiol gyvena tuose pat trupančiuose Abomėjaus „rūmuose“. Šiandieninio amerikiečio akimis ten – paskutinės lūšnos…

Bet Abomėjus didžiuojasi savo praeities galia. Nesuskaičiuojamą galybę miesto tvorų ir sienų puošia kiekvieną Dahomėjos karalių simbolizuojančių piešinių-lipdinių eilės („afrikietiški herbai“). Pagrindiniai karalių rūmai oficialiai yra muziejus, bet mums liepia nusiimti skrybėles ir per deginamai karštu smėliu užpustytus kiemus vaikščioti basiems. Privaloma pagarba, nes „karalius dabar namie“. Vieną jo karalienių išvystame besivėsinančią tarpduryje…

Pagaliau viskas tikra! Vudu ceremonijos, vudu kaimas, vudu bažnyčia

Geriausi dalykai Benine ateina neplanuotai. Netoli Abomėjaus rūmų mus pasivijęs motociklininkas-gidas iš pradžių kelia įtarimą. „Nuvešiu jus į naktinę vudu ceremoniją, vudu kaimą, vudu bažnyčią“ – sako ir priduria – „Turizmo informacijoje man sakė, kad į miestą atvyko turistų pora“. Na, buvom toj „informacijoj“, bet visi ten kalbėjo tik prancūziškai, greitai movėm lauk…

Tačiau motociklininkas mus įtikina angliškai. Suderame dėl kainų. Ir apturime pačią įdomiausią parą Benine!

Tą naktį negrįstais tamsiais skersgatviais nuveža iki kažkokio kiemo, kur skambant būgnams prietemoje šoka spalvingiausiai apsirengę žmonės. „Juos apsėdusios dievybės-dvasios: kiekviena dievybė turi savo šokį, savo rūbą“ – pasakoja mums. Štai ruda žemės dvasia, štai mėlyna vandens dvasia, štai vaisingumo dvasia Legba su dviem mediniais peniais…

Kitą rytą – vudu kaimas. Legbos penių altorius prie kaimo vartų. Ant medinių stabų-dvasių šventikas spjaudo vandenį, kalba užkeikimus. Kokia problema beateitų į kaimą, vudu turi atsakymą: ką ir kuriai dvasiai paaukoti. Kokakolos? Avino kraujo? „Vudu yra gėris, o visi Holivudo stereotipai – tai ne vudu, tai raganavimas; vudu galia ir ritualai kaip tik gina nuo raganų“ – sako motociklininkas-gidas, pats įšventintas į šį tikėjimą.

Paskui – vudu bažnyčia, chameleono formos. „Visoje Afrikoje tokia yra tik čia“ – pasakoja motociklininkas-gidas. Kitos vudu šventyklėlės mažytės, primena kokius lauko tualetus, o čia vietinis karalius 1957 m., įkvėptas krikščionių, nutarė ir savo tikėjime pastatyti ką nors didingo. Šalimais – šventų susitikimų laukas, bet ten gali žengti tik įšventintieji. Išvystame tik simbolius ant išorinės tvoros.

Galiausiai – Fetišų turgus.

Ateina laikas sukti į Benino didmiesčius. Paklausiame gerojo motociklininko-gido, kur stoja „krūmų taksi“ į šalies sostinę Porto Novo. „Aš jums pakviesiu čia“ – sako paslaugiai. Kaina normali, sutinkame. Tada apie pora valandų laukiame, kol atvyks taksistas gido draugas… Ne, tokie „užsakymai“ ir „planavimai“ Benine neveikia ir taškas.

Temstant – paskutinė kelionė pro Benino kaimus.

Moterys tyko prie „gulinčių policininkų“ ir vairuotojui stabtelėjus pro langą kiša menkas prekes: gėlo vandens maišelius, kiaušinius…

Tūkstančių tūkstančiai vaikų: vidurinis amžius Benine – 19 metų. Deja, dalis jų su „bado pilvukais“ nuo baltymų trūkumo (kvašiorkoro liga)… Vos pamato mus, šaukte šaukia „Yowo!“ (vietine fonų kalba – „Baltaodis!“), o suaugę sveikinasi prancūziškai „Bonsoir“.

Benino sostinė ir didmiesčiai – kitomis akimis

Sugrįžę į Benino didmiesčius, juos regime kitom akim. Benino sostinėje Porto Novo į atmintį įstring ane tik bažnyčios formos Didžioji mečetė, kurią pasistatė iš Brazilijos ~1900 m. į Afriką grįžę juodaodžiai musulmonai vergai. Ne tik Porto Novo karalių rūmai, Porto Novo lagūna ir zangbeto formos zangbetų štabas. Bet ir didelės apšviestos kebabinės-picerijos, kuriose milžiniškuose ekranuose rodo Europos futbolą. Veikiantis, kad ir labai lėtas, wifi. Atpratome…

Kita nuostaba: iš Porto Novo į Kotonu veža autobusas. Atrieda pagal grafiką! Vidus kondicionuojamas!

Kotonu prieš skrydį namo užsukame į „Erevan“ supermarketą išleisti paskutinius Vakarų Afrikos frankus, ir jį jau regime kitom akim. „Kaip tokia parduotuvė apskritai gali būti Benine? Kaip jie išmuštruoja vietinius taip tvarkingai sudėti į lentynas prekes?“. Bet tai neatrodo būtinybė.

Priešpaskutinį vakarą Aistė prasitarė, kad dėl Benino būgštavo be reikalo. „Čia tikrai galima nepriklausomai keliauti, be galo įdomu, saugu“.

Pasijuokėme, kad šitaip kalbame tos dienos vakare. Anapus viešbučio balkono bolavo šiukšlių laukas, iš butelių vaikai pilstė benziną, gatvėse ganėsi vištos ir ožiai. Ir tai šalies sostinė Porto Novo! Ką tik keturias valandas buvome praleidę „krūmų taksi“ atlapais langais, neveikiančiais saugos diržais ir žibančiom visom įspėjamosiom švieselėm. Tą dieną Abomėjaus fetišų turguje matėme, kaip vaikas perpus perpjauna pelę ir čia pat meta žarnas ant žemės: padeda tėvui ruošti prekes. Greta pririšti gyvi šuniukai, kačiukai: vieniems jų pasiseks, taps kieno nors naminiais gyvūnėliais – kitus paaukos dvasioms.

Tada tame pat turguje mūsų akyse kilo didžiulės muštynės dėl ~15 eurų: vienam žmogui net sprandą įpjovė (ginčą „pasėjo“ prancūzai turistai: vietiniai nesutarė, kuriam iš jų prancūzai nusprendė duoti šitokią milžinišką pinigų sumą).

Ir mes būtent tądien nusprendėme, kad čia keliauti įmanoma? Prie Afrikos priprantama!

„Kaip jie taip gali gyventi?“ – klausinėja tie, kas pirmą kartą tai išvysta, arba Afriką pamato tik pro turistinio autobuso langą. Bet jeigu jau po savaitės „pasinėrimo“ pradedi priprasti, tai ko tikėtis iš vietinių, kurie šitaip nugyveno visą gyvenimą?

Vis geriau suprantu tuos sutiktus Afrikos mylėtojus. Daugelį jų, atrodo, žavi tas totalus primityvumas. Iš vienos pusės sudėtinga, kai nėra maršrutų, stočių, grafikų, programėlių, taisyklių. Iš kitos – kaip paprasta! Imi ir važiuoji reikiama kryptim, o jau tada galvoji apie sekantį žingsnį. Jei žmogus iš kokių 1800 m. staiga patektų į mūsų dienų Lietuvą, niekaip neišgyventų. Pagalvokit, kiek žingsnių reikia padaryti, kad „nuo nulio“ išsikviestum „Uber“! Įsigyti išmanųjį telefoną, SIM kortelę, siųstis programėlę, registruotis, išmokti naudotis, atsidaryti banko sąskaitą su mokėjimo kortele (ko nepadarysi be dokumentų, nemokėdamas skaityti ar kalbos) ir t.t. Bet patekęs į šių dienų Beniną „žmogus iš praeities“ manau greitai prisitaikytų: na, vietoj arklių – motociklai, vietoj kriauklelių – banknotai, bet esmė ta pati… Tereikia mąstyti primityviau, prisitaikysi ir tu!

Beninas – nuostabi „pirmoji Juodosios Afrikos šalis“ kelionei. Net keista, kodėl Benino nėra visokiuose „Įspūdingiausių pasaulio vietų“ sąrašuose – bet tai laiko klausimas.

Benine paprasta išvysti senuosius tikėjimus, kuriuos kitur Afrikoje pakeitė krikščionybė ir islamas. Beninas nedidelis, nuostabios lankytinos vietos arti viena kitos: net važiuodamas lėčiausiais „krūmų taksi“ daug laiko nesugaišti. Benine nėra diktatūrinės biurokratijos, blokpostų, draudimų. Jeigu derėsiesi ir „atmuši“ kai kurių vietinių mėginimus iš turisto paimti penkis ar dešimt kartų brangiau, Beninas – nebrangi šalis. Benino žmonės labai draugiški: pamatę, kad kažko nesupranti, prieina padėti, nieko už tai neprašo. Afrikos masteliais Benine saugu: išskyrus keletą Kotonu vietų net sutemus jautiesi jaukiai.

Taip, kelionėje į Beniną bus sunkumų – skurdas, maliarija, prancūzų kalba, ribotos galimybės ką nors planuoti iš anksto. Bet juk „avantiūra“ – kelionės į Afrikos gilumą sinonimas!

Gal į Beniną dar grįšiu: juk liko nelankyta visa šalies šiaurė su gyvūnais. Bet greičiau jis taps tramplinu į kitas Vakarų Afrikos šalis.

Komentarai

Apie garsųjį Šv. Jokūbo kelią (Camino de Santiago) prirašyta begalės tekstų: vien lietuviškai penkios knygos, o kur dar visi tinklaraščiai, filmai! Bet ruoštis savai kelionei nuo to lengva netapo: daugelis šaltinių labai asmeniški, ilgi. Kažkaip trūko vieno bendro straipsnio „apie viską“.

Todėl po kelionės čia tokį parašiau pats. Jame – visi praktiniai dalykai, įspūdinga kelio istorija ir religinė reikšmė, fizinės ir dvasinės patirtys, neigiamos pusės ir kaip jų išvengti. Bei kas tie žmonės, pamilę šį kelią.

Šv. Jokūbo kelių – daug. Kaip pasirinkti?

„Šv. Jokūbo kelias“ iš tikro – tai daugybė kelių. Tačiau visus juos vienija du dalykai. Pirma, visi jie veda į vieną vienintelę šventą vietą – Kompostelos Santiago [Santiago de Compostela] miesto Ispanijoje katedrą. Antra, visais jais einama pėsčiomis. Dienų dienas. Net savaičių savaites. Žygiuojama šimtus ar net tūkstančius kilometrų.

Kai kas, tiesa, dar važiuoja dviračiais, joja arkliais – taip irgi galima. Bet nuvažiavęs panašų maršrutą automobiliu, autobusu ar motociklu nebūsi laikomas Jokūbo kelio piligrimu. Jokūbo kelią reikia „iškentėti“. „Išgyventi“ lėtai.

Yra kas eina į Santiagą net iš savo namų. Pavyzdžiui, sutikome porą, kuri į Santiagą keturis mėnesius ėjo pėsčiomis iš Šveicarijos. Jokūbas Vilius Tūras nuėjo net iš Vilniaus (virš 4000 km) ir apie tai sukūrė filmą bei knygą.

Tačiau daugelis į savo žygio pradžios tašką nuskrenda ar nuvažiuoja. Todėl „tikrieji“ Šv. Jokūbo keliai, sakyčiau, prasideda kažkur ties Ispanijos-Prancūzijos siena. Nes Kelias – tai ir visi juo einantys žmonės, tavo bendrakeleiviai. Ir tik Ispanijoje ar arti jos pavienius piligrimus jau pakeičia šimtai, tūkstančiai kasdien. Be to, visoje Ispanijoje yra aiškiai pažymėtos ėjimo kryptys, atstumai (nepasiklysi ir be GPS!), įrengta gausybė tradicinių piligrimų nakvynės namų (albergų) ir klesti gausybė tradicijų, kurias kūrė ir kuria patys piligrimai-žygeiviai.

Bet net ir pačioje Ispanijoje yra daug Šv. Jokūbo kelių. Kiekvienas gali pasirinkti savąjį Camino pagal turimą laiką, fizinį pasirengimą ir norus.

Iš visų maršrutų populiariausias Prancūziškasis kelias (Camino Frances), taip pavadintas ir todėl, kad kadaise Ispanijoje visus užsieniečius vadino prancūzais. Pilnas jo ilgis – 790 km, bet apie pusė jį pasirinkusių eina tik paskutinius 115 km nuo Sarijos miestelio. Todėl, kad 100 km – tai trumpiausias atstumas, kurį nuėjęs gali gauti išsvajotąją Kompostelą (apie šį sertifikatą – žemiau). Todėl, kad tokį atstumą nueini per 5-7 d.: taigi, „su viskuo“ pakanka savaitės atostogų. Ir todėl, kad čia kelias vaizdingas, bet paprastas: nėra kalnų, eina ir senukai, sako, ir neįgaliojo vežimėliu galima įveikti. Jokio fizinio pasirengimo nereikia – tad „abejojantiems savo jėgomis“, nežinantiems, ar Kelias jums, tai – puiki pradžia, o jei „užsikabinsite“ – galėsite eiti ir kitus maršrutus.

Vasaromis Prancūziškas kelias, ypač ta paskutinė atkarpa Sarija-Santiagas, labai „užsigrūda“: kam nepatinka masės arba jų sukeliamos problemos (pvz. sunku gauti vietą nakvynei), renkasi kitus Camino. Antrasis pagal populiarumą – Portugališkas kelias iš Portugalijos. Kam reikia didesnio fizinio iššūkio, renkasi Camino Primitivo per kalnus (Prancūziško kelio pradžioje ir viduryje kalnų irgi yra).

Lapkritį, kai ėjome mes, ir Prancūziškame kelyje žygeivių pertekliaus tikrai nebuvo (o vietoje, kur į Prancūziškąjį kelią įsilieja Camino Primitivo, sutiktas piligrimas pasakojo, kad Camino Primitivo tokiu metu ištisuose alberguose jis, būdavo, išvis nakvodavo vienas, tesutiko kelis kitus piligrimus).

Kas tie žmonės, kurie eina Camino de Santiago?

Vienas žaviausių Camino dalykų yra jo bendrakeleiviai, ypač todėl, kad čia, atrodo, susirenka visas pasaulis. Ne tik kad žmonės iš įvairiausių šalių, tautybių, rasių, amžiaus grupių, turtinių padėčių. Camino sugeba pavilioti pačių įvairiausių kelionių mėgėjus. Neįtikėtina, kaip visiškai skirtingai jie pergyvena tą patį Camino!

Patyrę ir puikiai pasiruošę žygeiviai, testuojantys savo galimybių ribas (60 km per dieną? 80 km?): jie pralėkdavo pro mus lyg pro stovinčius… Ir senoliai, kuriems ir 15 km kasdien jau didelis pasiekimas (kaip abiturientai turi „gap year“ po mokyklos baigimo, tarp kai kurių šalių senjorų populiaru vos išėjus pensijon leistis į Camino)…

Ir „Tikrieji“ krikščionių piligrimai, einantys į Šventąjį Tikslą, apaštalo Jokūbo kapą: juos vienintelius vakarais sutikdavome pakelės bažnytėlių Piligrimų mišiose. Ir visokių naujųjų ezoterinių tikėjimų sekėjai, kuriems Šv. Jokūbo kelias – galinga energetinė linija, o “naiviuose” pakelės bažnytėlių lipdiniuose jie sakosi randantys slaptų mistinių simbolių.

Ir jaunuolių pramogautojų kompanijos, kurioms Camino – pretekstas kartu pašėlti, susirasti draugų, išgerti pigaus vyno pakelės kavinukėse. Ir vieniši, tylūs žmonės, kuriems Šv. Jokūbo kelias – kelionė į save, apmąstymo laikas, neretai po visokių sukrėtimų (skyrybos, netektis ir pan.).

Ir turistai, žygį Camino nusipirkę kaip eilinį „kelionių paketą“: jie nakvoja agentūros užsakytuose viešbučiuose, o daiktų nesinešioja: nuo vienos nakvynės vietos iki kitos jų kuprines veža specialūs mikroautobusai (net nustebau, kiek tokių daug: kas rytą registratūras nugula ištisos krūvos pervežimui paruoštų krepšių). Ir išsileidusieji į pirmą „tikrą savarankišką ilgą kelionę“, todėl „dėl viso pikto“ susikrovę į milžiniškas kuprines „devynias galybes ir dar truputį“ daiktų ir, beviltiškai nuskaudus pečiams, palikinėjantys kiekviename alberge po vieną-kitą taip ir nepanaudotą rakandą.

Camino tu gali sutikti visus juos, visus juos išklausyti ir pats jiems išsipasakoti – nes laiko užtenka viskam. Tiesa, daugelis didžiąją dalį Camino eina tylomis. Tyli, net jeigu žygiuoja keliese, kaip aš su žmona. Nes per tiek valandų, dienų, kilometrų kartu, ateina metas, kai viskas, rodosi, jau iškalbėta…

Tos begalinės tylinčių, tarsi užkerėtų žmonių „upės“, judančios viena kryptimi ir niekuomet atgal – vienas stipriausių mano prisiminimų iš Camino.

Net rodyklių daug kur nebereikia: įsilieji į tą upę, seki einančiais prieš tave, o tavim seka kiti, ir taip per amžių amžius.

Visi eina skirtingais tempais, bet vis susitinki tuos pačius žmones. O kitų nebesusitinki, nors atsisveikinai „Iki greito“ tikėdamasis greitai pašnekėti vėl. Kaip gyvenime!

Kaip atsirado (ir beveik išnyko) Šv. Jokūbo kelias?

Šv. Jokūbo kelias egzistuoja jau virš 1000 metų! Dar Viduramžiais, sakoma, kasmet juo keliaudavo 250 000 žmonių per metus – tai yra ~700 kasdien, dienos metu – po piligrimą kas minutę. Susidarydavo kamščiai, apie Jokūbo kelią dar ~1138-1145 m. parašytas pirmasis pasaulyje kelionių vadovas „Codex Calixtinus“…

O juk tai buvo visai kiti laikai. Visame pasaulyje žmonių tegyveno 500 mln. Keliauti buvo be galo sunku ir neįprasta. Visi, kas leisdavosi į Jokūbo kelią, eidavo nuo pat savo namų, grįždavo irgi pėsčiomis, viskas užtrukdavo ir kelis metus (tik turtingi turėjo arklius).

Anais religingais amžiais visus juos viliojo vienas tikslas. Šv. Jokūbo kapas, kurį, sakoma, 813 m. atrado atsiskyrėlis Pajus, „sekdamas žvaigždėmis“. Katalikams labai svarbūs šventųjų kaulai (relikvijos) – o čia juk ne šiaip koks šventasis, o vienas Jėzaus apaštalų, aprašytas Biblijoje. Piligrimai prie jo kapo tikėdavosi stebuklo, nuodėmių atleidimo. Kai kurie eidavo finansuojami kokio turtingo aristokrato (jei jau anas pats pabūgo eiti, pasijusdavo geriau bent jau kokį vargšą savo vardu išsiuntęs į Santiagą). Net kai kuriems banditams leisdavo tokią kelionę pasirinkti vietoje kalėjimo bausmės!

Nieko keisto: kelionė buvo tokia sunki, kad prieš leisdamiesi į kelią piligrimai rašydavo testamentą. Bet visgi ne tokia rizikinga, kaip į kokią Jeruzalę ar Betliejų, kuriuos valdė musulmonai ir ten eiti mažiau kas drįsdavo. Visą Šv. Jokūbo kelią valdė krikščionių valstybės, ir ilgainiui jų valdovai ir vyskupai visaip stengėsi palengvinti sunkią piligrimų dalią: pakelėse statė nakvynės namus, ligonines paliegusiems, riterių tvirtoves pakelės banditų „sutvarkymui“, akmeninius tiltus upių kirtimui, bažnyčias ir kryžius kasdieninėms maldoms…

Visa ta istorija, visi tie tūkstančio metų senumo pastatai – kartu su įspūdingais gamtos vaizdais – iki šiol sudaro nuostabų Camino de Santiago foną, dėl kurio Camino atsidūrė UNESCO pasaulio paveldo sąraše. Tiesa, nustebau, kaip daug kas trupa, apleista, sugriuvę…

Dabar jau sunku patikėti, bet Šv. Jokūbo kelias buvo beveik visai išnykęs. Didžiausią smūgį sudavė Reformacija: protestantai prieštaravo tokioms piligrimystėms ir „šventųjų kaulų kultams“, laikė tai kažkokiu stabų garbinimu.

Pusei Europos XVI a. tapus protestantiška, sumažėjo ne tik potencialių piligrimų: neliko ir piligrimams padėjusių vienuolių, kelią saugojusių riterių… Taip Kelias tapo dar pavojingesnis, nemalonesnis, o dėl to piligrimų ėjo tik dar mažiau. Užburtas ratas, kurį XIX-XX a. dar stipriau “įsuko” mažėjantis Europos religingumas. ~1950 m. Šv. Jokūbo keliu tepraeidavo keli piligrimai per metus… Atrodė, iš Camino teliko tik istorija.

Kaip atgimė Šv. Jokūbo kelias

Camino, koks jis yra dabar, pradėjo kurtis apie ~1982 m., ir didžiausias „atgimimo“ nuopelnas tenka O Cebreiro parapijos kunigui Eliasui Valinjai: sakoma, jis pats ieškojo senųjų Camino maršrutų, vežiojosi automobilio bagažinėje geltonus dažus ir tapė dabar taip įprastas geltonas rodykles. Parašė ir ispanišką kelionių vadovą po Camino.

Savo darbo vaisių nesulaukė – 1989 m., kai jis mirė, Šv. Jokūbo keliu tepraėjo 5760 piligrimai. Bet tada Camino jau populiarėjo beveik geometrine progresija… Kelyje pasirodė pirmi užsieniečiai, jie parašė savo kelionių vadovus ir knygas savo kalbomis, kurių apžavėti Kelią išbandė vis nauji ir nauji žmonės. Turbūt jokia kita kelionė neįkvepia daugiau žmonių aprašyti, nufilmuoti, parodyti savo patirtis, kaip Šv. Jokūbo kelias! Vien lietuviškai kiek turime knygų, filmų. Šv. Jokūbo kelią Vakaruose ypač išpopuliarino 2010 m. Holivudo filmas „The Way“ – jo autoriams filmo idėja, aišku, irgi gimė einant Camino.

1990 m. keliu nuėjo ~5 000 piligrimų, 2000 m. – ~50 000, 2009 m. – ~146 000, 2019 m. (pandemijos išvakarėse) – ~348 000. Populiariausi būna „Šventieji metai“ (kai Jokūbo vardadienis išpuola sekmadienį), bet praėjus nepilnam dešimtmečiui po kiekvienerių šventųjų metų jau ir eiliniais metais Jokūbo kelio piligrimų skaičius pralenkia pastaruosius šventuosius metus.

Šiuolaikinė Jokūbo kelio patirtis nebūtinai religinė – bet turi savyje kažką stebuklingo net ir ateistams. Visi jie čia vadinami piligrimais. Visi dalyvauja vietos tradicijose ir pamažu gimdo naujas. Gal neša akmenį „su savo nerimais ir kančiomis“ ir palieka jį Cruz De Ferro krūvoje, gal Iračės fontane prisipila nemokamo vyno į kriauklę – tradicinį Šv. Jokūbo keliu einančio simbolį. Gal klijuoja savo lipdukus pakelėse. Gal prie pakelės kryžių palikinėja velionio artimojo, kurio garbei ir išėjo į Šv. Jokūbo kelią, nuotraukas. Eidamas Šv. Jokūbo keliu vis matai ir matai tuos pačius prieš tave ėjusiųjų paliktus ženklus, „išmintingus tekstus“: ima atrodyti, kad tuos žmones jau pažįsti, nors niekada jų nebuvai sutikęs.

Visi greitai perpranta Kelio simbolius, kodus: ko vertas vien tas visur girdimas „Buen camino“. Tie žodžiai ispaniškai reiškia „Gero kelio“, bet Jokūbo kelyje jie gali reikšti ir „Labas“, ir „Viso gero“, ir „Atsiknisk, jau nusibodo su tavimi šnekėti“, ir „Norėčiau pakalbėti, bet nemoku tavo kalbos“.

Viena labiausiai matomų „naujojo Camino tradicijų“ – štampai. Savojo kelio pradžioje piligrimai įsigija „piligrimo pasus“ (jie parduodami kiekvienam pakelės miestelyje, alberguose ir pan.). Jei nori Santiage gauti Kompostelą – piligrimystės sertifikatą – privalo kas dieną tame pase gauti bent po du štampus į tą pasą (einantys ilgesnį maršrutą – bent po vieną). Įvairiausius savo štampus pasidarę kas tik netingi: kadangi žiemą daug bažnyčių buvo užrakintos, išėjo, kad mūsų pasuose po Camino dominuoja štampai iš visokių pakelės parduotuvėlių ar kavinių…

Iš pradžių viskas atrodė juokingai komerciška, net disneilendiška. Štai priklaupiu maldai pakelės bažnyčioje, o prižiūrėtojas rėkia „Štampas čia!“, nes ko gi dar čia tas piligrimas užeitų, jei ne išsvajoto štampo? Bet gal tie pasai ir neblogas būdas patikrinti, ar tikrai žmogus ėjo: teoriškai pabaigoje turėtų būti žiūrima, ar štampai sudėti eilės tvarka, ar jų datos atitinka žygio logiką (nėra pvz. „nueita“ 150 km per dieną). Apgauti sistemą, aišku, galima, na, bet judėti automobiliu 20-30 km per dieną greičiu vien tam, kad per apgaulę susiveikti pažymą, kvaila. Be to, tokie štampai – pramoga šiuolaikiniams žmonėms, dalį kurių į Camino nebe Jokūbo kapas traukia.

O šiaip tai yra nuostabu, kaip Šv. Jokūbo kelyje susiduria dvi šitokios skirtingos epochos! „Tamsieji“ Viduramžiai, iš kurių – visos akmeninės bažnyčios, tiltai, ligoninės, „kruzeirai“, tvirtovės. Ir XXI a., iš kurio – visi albergai, barai, rodyklės, motyvaciniai grafičiai, pardavimo automatai nykstančiuose akmeniniuose kaimuose.

Ir šimtai tūkstančių žmonių abiem tom epochom žygiavo (žygiuoja) tais pačiais keliais ir ta pačia kryptim; ir dabar, kaip ir prieš 1000 metų, daugeliui tai – „gyvenimo patirtis“!

Kiek sunkus yra Jokūbo kelias? Ką turėti su savimi?

Šv. Jokūbo kelias daugumai piligrimų – pirma tokia kelionė, ir todėl kyla daug praktinių klausimų. Pamėginsiu į juos atsakyti.

„Ar pajėgsiu fiziškai?“. Taip, manau 98% žmonių pajėgūs, tik svarbu pasirinkti tinkamą maršrutą ir tempą. Nežinant savo galimybių, verta pasilikti dieną ar kelias dienas rezervui „dėl visa ko“ (jei neprireiks, tas dienas iki skrydžio atgal galėsi įdomiai praleisti Santiage). Nustatant tempą, reikia turėti omenyje, kad iš tikro kiekvieną dieną nukulniuosi daugiau, nei atrodytų pagal žemėlapį: juk bus visokie judėjimai pirmyn-atgal į parduotuvę, ieškant nakvynės, gal užsukimas prie kokio gražaus vaizdo pakeliui ir pan. (tarkim, dieną, kai „ant popieriaus“ nuėjome 25 km, realybėje suvaikščiojau 32 km, ~42000 žingsnių). Aš nesu pratęs prie daugiadienių žygių: iš pradžių pasidarė kiek neramu, kai jau pirmą dieną prisitryniau kokias keturias nuospaudas, antrą dieną radosi nepatirti skausmai ties klubo sąnariu („Kas toliau?“). Bet paskui, įsiėjus, niekas nebeblogėjo, klubo skausmai išnyko, pripratau, ir tai būdinga daugeliui: sunkiausia diena paprastai nebūna paskutinė, ji – viena pirmųjų. Psichologinis sunkumas gali būti didesnis, nei fizinis: Kelyje juk esi be modernių technologijų ir šiuolaikinio pasaulio greičių.

“Koks tas Šv. Jokūbo kelias? Kokia danga, įkalnės ir pan.?”. Jokūbo kelias nėra specialiai įrengtas piligrimams ar žygiams, kaip kokie nacionalinių parkų takai. Atvirkščiai: piligrimai ėmė vaikščioti jau egzistuojančiais keliais. Tačiau tuomet šie keliai piligrimų vardan kai kur pagerinti, išplėsti, be to, iš kelių galimų kelių ta pačia kryptimi parinkti “maloniausios” trasos. Taigi, Jokūbo keliai dažnai eina:
1.Vietinės reikšmės keliukais per kaimus, kur važiuoja tik kaimo gyventojai ir retai. Šie keliukai dažnai būna asfaltuoti.
2.Negrįstais pėsčiųjų takais per miškus, laukus.
3.Didesniais automobilių keliais – bet tokiu atveju svarbesniuose Camino maršrutuose piligrimams būna pastatytas specialus negrįstas “šaligatvis”.
4.Miestų gatvėmis, bet, kur piligrimų daug, tos gatvės dažnai skirtos tik pėstiesiems.
Įkalnės priklauso nuo maršruto ir atkarpos, jų gali ir visai nebūti, ir būti gana daug. Tačiau joks Jokūbo kelias nėra alpinizmas ar rimti aukštikalnių žygiai.

“Ką pasiimti su savimi?“ Daugelis pasiima gerokai per daug ir paskui gailisi: kai eini šimtus kilometrų, kiekvienas kuprinės kilogramas ima jaustis. Sutikome net vyrą, kuris su savimi kuprinėje tąsėsi… kavos aparatą. Aišku, gailėjosi, „kiek šlamšto prisiėmė“.

Mes pasirinkome radikaliai priešingą kelią: kuprinių neėmėme išvis, nešėmės tik kas tilpo į kišenes! Ir nesigailime; kelias mums buvo ir poilsis nuo prisirišimo prie nuosavų daiktų. Bet toks variantas irgi ne kiekvienam: na, kitą gali demoralizuoti buvimas taip ilgai nesiskutus, be atsarginių drabužių ir batų.

Bet kuriuo atveju, reikia suprasti, kad Camino nėra kopimas į Himalajus, čia didžiąją dalį kelio būsi civilizacijoje, niekada ilgam iš jos neišklysi. Visi pakelės verslai dirba piligrimams. Eiliniame pakelės miestelio supermarkete prie kasos, ten, kur guli visokios kramtomos gumos ir šokoladukai, radau padėtus ir „Compeed“ pleistrus nuospaudoms, „žygeivines kojines“… Ir maisto, gėrimų tikrai įsigysi pakeliui, „rezervai“ reikalingi tik kai kuriose atkarpose.

Taigi, tikrai neverta tąsytis ko „galbūt kada prireiks“ ar kas tik „dėl viso pikto“ – greičiausiai neprireiks, o jei prireiks – nusipirksi (pvz. eigoje pakeičiau beviltiškai peršlapusias ir dėl drėgmės ir šalčio neišdžiūstančias kojines).

Kada ir kaip pradėti žygį Jokūbo keliu? (klimatas, paslaugos)

“Kokiu metų laiku keliauti?“. Nuo metų laiko priklauso trys dalykai: žmonių kiekiai, atidarytos vietos ir klimatas. Prancūziškame kelyje vasarą, sako, tokios masės, kad reikia keltis 4 val. ryto, idant ateitum į finišą kokią 14 val., kai dar yra lovų alberguose (jei nerezervuoji, bet rezervacijos galimos ne visur). 2019 m. vien rugpjūtį kelią nuėjo 62814 žmonių, lapkritį 8237, sausį 1651. Tai viena priežasčių, kodėl lapkritį pasirinkom kaip „Aukso vidurį“ tarp minių ir vienatvės. Tiesa, lapkritį jau daug vietų pakeliui buvo uždaryta, kai kurie kaimai buvo be galimybės įsigyti maisto (kur vasarą ji būna) ir pan., bet nakvynę lengvai rasdavome net ir atėję prieš saulėlydį. Klimatas priklauso nuo maršruto. Ten, kur sueina visi keliai, Santiage ir aplink, viskas, kas ne vasara, yra labai drėgna, ten lyja kelis kartus daugiau, nei drėgniausią mėnesį Lietuvoje; tokios beveik tropinės liūtys, tik šaltos. Bet su neperšlampamais rūbais, striuke, skrybėle, net ir trys krušos per dieną nesutrukdė. Temperatūra ten pliusinė, nors ir vėsi (pvz. išeinant į kelią ryte būdavo ir +5, bet dieną kartais pakildavo iki +15). Kalnuose žiemą būna ir sniego, bet tų maršrutų nėjome. Vasarą, tuo tarpu, laukia dideli karščiai – bent jau žemesnėse Jokūbo kelio atkarpose.

“Kaip atvykti į starto poziciją?“. Jei, kaip daugelis, eini ne nuo savo namų, logiškiausia nuskristi į artimiausią starto pozicijai oro uostą, į kurį yra tinkamų skrydžių, ir iš ten į starto vietą važiuoti žemės transportu. Vienas dalykas, ko patarčiau nedaryti – neskristi į patį Santiagą, net jei eitumėte tik paskutinę Jokūbo kelio atkarpą ir būtų patogiausia šitaip. Santiagas bus magiškesnis, jei iki ateidamas į jį nebūsi jo matęs. Nebe Viduramžiai, nebepavyks pajusti to, ką pajusdavo į centrinę Santiago aikštę atėjęs piligrimas iš medinės pirkios, bet kai po eilės varginančių dienų mažuose kaimuose išvydau Santiago didybę, dar galėjau pajusti žiupsnelį anos magijos… Na, jei jau skrisite į Santiagą, bent jau nevažiuokite iš oro uosto į patį miestą, pasilikite tai Šv. Jokūbo kelio finišui…

Kur nakvoti ir ką valgyti Jokūbo kelyje?

“Kur nakvoti Šv. Jokūbo kelyje?“ Variantų daug. „Klasikinis“ – albergai, kur miegama didelėse dviaukščių lovų pilnose patalpose, tarsi hosteliuose.

Pigiausi albergai – valstybiniai ar religiniai. Į juos įleidžia tik su piligrimo pasais, ten neretai duoda tik paklodę ir, norint užsikloti, reikia miegmaišio. Tokių albergų neįmanoma užsakyti iš anksto. Brangesni (50% ar dvigubai) – privatūs albergai, kur dažniau duoda ir užklotą (miegmaišis net žiemą nebebūtinas), neprivalomas ir piligrimo pasas. Apsistojant alberguose kai kurie siūlo turėti ausų kamštukus (knarkimas…) bei tikrinti lovas, ar nėra blakių.

Yra Jokūbo kelyje ir viešbučių, irgi įvairių: nuo kambarių su bendra vonia iki prabangių viešbučių. Neretai privatūs albergai kartu yra ir viešbučiai: turi ir atskirų kambarių. Kambariuose yra visa patalynė. Kai ėjome dviese, kainos skirtumas tarp dviejų lovų privačiuose alberguose ir pigiausių atskirų kambarių buvo labai nedidelis, o miegant vienoje lovoje buvo galima apsikabinti, kas žiemą nešildomose patalpose padėdavo nesušalti. Bet keliaujant vienam lova išeis gerokai pigiau.

“Kur ir ką valgyti?“ Galima įsigyti maisto ir gėrimų parduotuvėse, kai kur – automatuose. Yra ir daug kavinių, restoranų, tiesa, jie gana nepigūs, vyrauja vietinės virtuvės maistas. Populiarios (bet brangokos) „piligrimų vakarienės“ iš kelių patiekalų ir vyno.

Apskritai, daug kas palei Jokūbo kelią, bent jau populiariausias atkarpas, įžūlokai komercializuota. Akis bado visokie šūkiai „Jokūbo kelią būtinai eikite su šia apyranke“, geltonos rodyklės į „Piligrimų banką“, alaus reklamos su piligrimais… Dar pasirodė, kad kai kuriems vietiniams trūksta svetingumo: pavyzdžiui, ne vienas išvijo piligrimus iš kavinės į baisią liūtį, nes atėjo laikas siestai; ne vienoje nakvynės vietoje šildymas būdavo įjungtas tik tol, kol piligrimai rinkdavosi nakvynės vietą – greitai po to, kai visi susimokėdavo, šildymą išjungdavo.

Nors gal toks vietinių požiūris nieko keisto: ne kiekvienam turbūt, patiktų, kad per jo kaimą nusikreiptų nesustojanti „piligrimų-žygeivių upė“. Ten, kur piligrimų mažiau, vietiniai buvo daug malonesni: pakeliui į kelio pradžią vienas viešbučio tarnautojas net pusryčius nupirko.

Beje, viešų tualetų palei Kelią nėra; verta turint progą pasinaudoti albergų ar restoranų tualetais, bet šiaip dažniausiai, kaip ir Viduramžiais, tam tarnauja miškai, pievos ir t.t.

Santiagas, Jokūbo kelio finišas

Daugelis knygų ir filmų apie Jokūbo kelią tiesiog nusikalstamai mažai dėmesio skiria jo finišui – Santiago miestui. Todėl nebuvau pasiruošęs šitokiai didybei! Ne tik Santiago katedros, bet ir visos eilės kitų milžiniškų Viduramžių pastatų: vienuolynų, piligrimų ligoninės, dabar paverstos viešbučiu-muziejumi. Ir apskritai senamiesčio: kai Ispanija liko neutrali per abu pasaulinius karus, ten išliko visi seni pastatai, siauros, pėstiesiems skirtos gatvelės. Yra ten ir pilgrimysčių muziejus.

Net ir nereligingiems verta sudalyvauti katedros mišiose: jos čia irgi ypatingos, jų metu skaitomas sąrašas šalių, iš kur per pastarąsias 24 val. atvyko piligrimai, o per šventines mišias virš maldininkų aštuoni vyrai įsiūbuoja botafumeiro – pasaulyje analogų neturintį milžinišką smilkytuvą.

Santiagui tikrai verta pasilikti bent pora dienų, kad ir tam, kad besiilsėdamas centrinėje Obradoiro aikštšėje stebėtum šimtus kitų piligrimų, kurie ten ateina, visa širdimi džiūgauja, įgyvendinę savo tikslą. Šypsodamiesi kaip gal niekad gyvenime gulasi tiesiog ant aikštės grindinio, ant kuprinės tarsi pagalvės, ekstatiškai žiūrėdami į didingosios katedros bokštus, klausydamiesi jos varpų ir gatvės muzikantų dūdmaišių.

Kad ir koks žavus tas momentas, daugybė nori jį atidėti. Ne vienas kalbintas piligrimas nutarė vakare į Santiagą neiti – paskutinį kartą dar nakvoti pakeliui, vos 5 km iki Santiago, kur ant Monte do Gozo kalno, nuo kurio pirmąkart pamatai Santiago katedros bokštus, įrengtas milžiniškas 1500 lovų albergas ir „turistinis miestelis“.

Šiaip ar taip įeidamas į Santiagą išeini iš to „Camino burbulo“ kuriame gyvenai savaitę, mėnesį ar ilgiau. Nebesi įstrigęs aname keistame pasaulyje iš nesibaigiančių žygių per leisgyvius religingus Viduramžius.

Santiage pasitiko vaivorykštinės vėliavos, „transfeminisčių“ atsišaukimai, o galiausiai, artėjant prie tos vietos, kur šv. Jokūbo kelias įsilieja į Santiago senamiestį, grafitis su kūju ir pjautuvu bei šūkiu „Tourists go home“ – visi „gyvenimo kelionę“ įgyvendinę piligrimai vietos komunistams tėra nepageidaujami turistai… Priešingai konservatyviems Ispanijos kaimams, Santiage kraštutinių kairiųjų – daug. Tiesa, aną komunistinį grafitį kažkas mėgino nutrinti: nežinia, ar todėl, kad mylėtų piligrimus, ar todėl, kiek pelno jie miestui atneša.

Aišku, „išėjimas iš Camino burbulo“ turėjo ir savo pliusų. Kol ėjom Šv. Jokūbo keliu, galėjome jaustis tokie šiek tiek nevykėliai: daugelis ėjo greičiau už mus, kasdien nueidavo ilgesnius atstumus, pradėjo savo žygius iš toliau. O Santiage staiga tapome didvyriais: dauguma ten sutiktų turistų į miestą atvažiavo ar atskrido, žygis Šv. Jokūbo keliu jiems atrodė kaip nepasiekama svajonė – „Abejoju, ar drįsčiau ir pajėgčiau“. Taip ir man atrodė, kai apie Jokūbo kelią išgirdau pirmąsyk… Dabar visi jie, išgirdę, kiek nuėjome, sveikino mus, žavėjosi, tarsi būtume padarę kažkokį eiliniam žmogui sunkiai prieinamą žygdarbį… Jokūbo kelias turi tokią aurą.

Dalis piligrimų Santiage nenori tos auros paleisti. Jie renkasi eiti toliau – ~90 km į Finisterę ar Mušiją, „Pasaulio galą“, Atlanto vandenyno krantą, kur, esą, į savas piligrimines keliones dar iki atsirandant krikščionybei eidavo pagonys, o pagal „naujuosius ritualus“ piligrimai ten sudegina savo smirdinčias kojines ar batus (socialinės reklamos ant šiukšlių konteinerių ragina verčiau patausoti gamtą ir tai išmesti).

Tiems, kas nori pamatyti Finisterę, bet jau turi atgalinius skrydžio bilietus ar yra pernelyg pavargę, pilnas Santiagas siūlymų „vienos dienos ekskursijai autobusu“…

Piligrimai išskrenda namo, bet ne vienas pasižada dar grįžti į Jokūbo kelią. Kai kurie „su visam“: įkurs kokį restoranėlį ar albergą palei kelią ir gyvens tame piligrimų pasaulyje…

Mes į kai kurias Šv. Jokūbo kelio vietas irgi paskui grįžome, tiesa, trumpam ir kitaip – automobiliu. Kaip keista tada buvo kokį “savaitės žygio kelią” nuvažiuoti per valandą… Ech, kaip modernios technologijos “sumažino pasaulį”! Bet eidamas Camino dar gali pajusti koks jis didžiulis kliaujantis tik savom kojom, koks jis milžiniškas atrodė kiekvienam iki automobilių, traukinių, lėktuvų išradimo.

Vietoje pabaigos. Ar Jokūbo kapas tikras?

Prieš pradėdami žygį porai dienų apsistojome butuke šalia Jokūbo kelio. Buvo žavu stebėti tą piligrimų upę, į kurią netrukus turėjome įsilieti ir mes, dalyvauti piligrimų mišiose.

Bet kartu kamavo ir klausimas – kiek tikra visa tai, kuo pagrįstas Camino? Šv. Jokūbo kapas? Nėra jokių įrodymų: atsiskyrėlis Pajus „sekė žvaigždėmis“, rado kažkokias puošnias romėniškas kriptas, ir čia pat nusprendė, kad tai Šv. Jokūbo kapas, vien todėl, kad, kaip teigė legendos, Jokūbas apaštalavo Ispanijoje. Tačiau šios legendos nepagrįstos Biblija, atsirado gerokai vėliau, o Jokūbas nužudytas Izraelyje.

Ilgainiui legendos vis „gražėjo ir gražėjo“. Iš pradžių manyta, kad Jokūbo kūnas buvo parplukdytas iš Izraelio į Ispaniją. Vėliau jau pradėta pasakoti, kad Jokūbo kūnas parskraidintas skraidančiu laivu, kurį dangumi tempė angelai. O kol Jokūbas dar buvo gyvas, jį Ispanijoje aplankė pati Mergelė Marija, atplaukusi į Mušiją akmeniniu laivu…

Tas istorijas greičiausiai kūrė ir „tobulino“ patys piligrimai. Viduramžiais buvo įprasta, kad piligrimai mainais už maistą ar nakvynę pasakodavo visokiems niekad savo kaimo nepalikusiems ūkininkams apie kelionę: ką matė, ką girdėjo, ką sužinojo. Niekas negalėjo nieko patikrinti, tad kodėl neapžavėjus klausytojų kokiom įspūdingom pasakaitėm?

Tačiau nuėjus Camino, tokios mintys dingo. Gal ne tiek svarbu, ar ten Jokūbo kapas, ar kokio šiaip garbingo romėno. Svarbu, ką tas kapas įkvėpė. Valdovai ir architektai čia sukūrė pasaulinės reikšmės šedevrus. Čia pasikeitė ir toliau keičiasi milijonų piligrimų gyvenimai. Žmonės jaučiasi pagiję, atradę gyvenimo prasmę. Visuotinė Kelionė, į kurią panašių pasaulyje nėra…

Kaip pasakytų dažnas šių laikų krikščionis, bažnyčia – tai ne paauksuoti paveikslai ar sarkofagai, tai – žmonės, bendruomenė. Ir kurgi pasaulyje daugiau žmonių kartu darė ką nors tikėjimo vardan, nei Camino de Santiago? Ir čia eina net ne tik Bažnyčia, čia kažkokia sunkiai apibrėžiama žmonijos dalis, kurią kažkaip suvienijo ir tuo pačiu keliu siunčia tas pats vienas vienintelis įvykis, atsitikęs jau prieš daugiau nei 1200 metų – kai atsiskyrėlis pasakė vietiniam vyskupui radęs Šv. Jokūbo kapą.

Kai pagalvoji – argi čia ne stebuklas?

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa
6. Baskija – seniausia Europos tauta
7. Korida Ispanijoje – viskas, ką reikia žinoti

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai