Lankau pasaulį

Apie garsųjį Šv. Jokūbo kelią (Camino de Santiago) prirašyta begalės tekstų: vien lietuviškai penkios knygos, o kur dar visi tinklaraščiai, filmai! Bet ruoštis savai kelionei nuo to lengva netapo: daugelis šaltinių labai asmeniški, ilgi. Kažkaip trūko vieno bendro straipsnio „apie viską“.

Todėl po kelionės čia tokį parašiau pats. Jame – visi praktiniai dalykai, įspūdinga kelio istorija ir religinė reikšmė, fizinės ir dvasinės patirtys, neigiamos pusės ir kaip jų išvengti. Bei kas tie žmonės, pamilę šį kelią.

Šv. Jokūbo kelių – daug. Kaip pasirinkti?

„Šv. Jokūbo kelias“ iš tikro – tai daugybė kelių. Tačiau visus juos vienija du dalykai. Pirma, visi jie veda į vieną vienintelę šventą vietą – Kompostelos Santiago [Santiago de Compostela] miesto Ispanijoje katedrą. Antra, visais jais einama pėsčiomis. Dienų dienas. Net savaičių savaites. Žygiuojama šimtus ar net tūkstančius kilometrų.

Kai kas, tiesa, dar važiuoja dviračiais, joja arkliais – taip irgi galima. Bet nuvažiavęs panašų maršrutą automobiliu, autobusu ar motociklu nebūsi laikomas Jokūbo kelio piligrimu. Jokūbo kelią reikia „iškentėti“. „Išgyventi“ lėtai.

Yra kas eina į Santiagą net iš savo namų. Pavyzdžiui, sutikome porą, kuri į Santiagą keturis mėnesius ėjo pėsčiomis iš Šveicarijos. Jokūbas Vilius Tūras nuėjo net iš Vilniaus (virš 4000 km) ir apie tai sukūrė filmą bei knygą.

Tačiau daugelis į savo žygio pradžios tašką nuskrenda ar nuvažiuoja. Todėl „tikrieji“ Šv. Jokūbo keliai, sakyčiau, prasideda kažkur ties Ispanijos-Prancūzijos siena. Nes Kelias – tai ir visi juo einantys žmonės, tavo bendrakeleiviai. Ir tik Ispanijoje ar arti jos pavienius piligrimus jau pakeičia šimtai, tūkstančiai kasdien. Be to, visoje Ispanijoje yra aiškiai pažymėtos ėjimo kryptys, atstumai (nepasiklysi ir be GPS!), įrengta gausybė tradicinių piligrimų nakvynės namų (albergų) ir klesti gausybė tradicijų, kurias kūrė ir kuria patys piligrimai-žygeiviai.

Bet net ir pačioje Ispanijoje yra daug Šv. Jokūbo kelių. Kiekvienas gali pasirinkti savąjį Camino pagal turimą laiką, fizinį pasirengimą ir norus.

Iš visų maršrutų populiariausias Prancūziškasis kelias (Camino Frances), taip pavadintas ir todėl, kad kadaise Ispanijoje visus užsieniečius vadino prancūzais. Pilnas jo ilgis – 790 km, bet apie pusė jį pasirinkusių eina tik paskutinius 115 km nuo Sarijos miestelio. Todėl, kad 100 km – tai trumpiausias atstumas, kurį nuėjęs gali gauti išsvajotąją Kompostelą (apie šį sertifikatą – žemiau). Todėl, kad tokį atstumą nueini per 5-7 d.: taigi, „su viskuo“ pakanka savaitės atostogų. Ir todėl, kad čia kelias vaizdingas, bet paprastas: nėra kalnų, eina ir senukai, sako, ir neįgaliojo vežimėliu galima įveikti. Jokio fizinio pasirengimo nereikia – tad „abejojantiems savo jėgomis“, nežinantiems, ar Kelias jums, tai – puiki pradžia, o jei „užsikabinsite“ – galėsite eiti ir kitus maršrutus.

Vasaromis Prancūziškas kelias, ypač ta paskutinė atkarpa Sarija-Santiagas, labai „užsigrūda“: kam nepatinka masės arba jų sukeliamos problemos (pvz. sunku gauti vietą nakvynei), renkasi kitus Camino. Antrasis pagal populiarumą – Portugališkas kelias iš Portugalijos. Kam reikia didesnio fizinio iššūkio, renkasi Camino Primitivo per kalnus (Prancūziško kelio pradžioje ir viduryje kalnų irgi yra).

Lapkritį, kai ėjome mes, ir Prancūziškame kelyje žygeivių pertekliaus tikrai nebuvo (o vietoje, kur į Prancūziškąjį kelią įsilieja Camino Primitivo, sutiktas piligrimas pasakojo, kad Camino Primitivo tokiu metu ištisuose alberguose jis, būdavo, išvis nakvodavo vienas, tesutiko kelis kitus piligrimus).

Kas tie žmonės, kurie eina Camino de Santiago?

Vienas žaviausių Camino dalykų yra jo bendrakeleiviai, ypač todėl, kad čia, atrodo, susirenka visas pasaulis. Ne tik kad žmonės iš įvairiausių šalių, tautybių, rasių, amžiaus grupių, turtinių padėčių. Camino sugeba pavilioti pačių įvairiausių kelionių mėgėjus. Neįtikėtina, kaip visiškai skirtingai jie pergyvena tą patį Camino!

Patyrę ir puikiai pasiruošę žygeiviai, testuojantys savo galimybių ribas (60 km per dieną? 80 km?): jie pralėkdavo pro mus lyg pro stovinčius… Ir senoliai, kuriems ir 15 km kasdien jau didelis pasiekimas (kaip abiturientai turi „gap year“ po mokyklos baigimo, tarp kai kurių šalių senjorų populiaru vos išėjus pensijon leistis į Camino)…

Ir „Tikrieji“ krikščionių piligrimai, einantys į Šventąjį Tikslą, apaštalo Jokūbo kapą: juos vienintelius vakarais sutikdavome pakelės bažnytėlių Piligrimų mišiose. Ir visokių naujųjų ezoterinių tikėjimų sekėjai, kuriems Šv. Jokūbo kelias – galinga energetinė linija, o “naiviuose” pakelės bažnytėlių lipdiniuose jie sakosi randantys slaptų mistinių simbolių.

Ir jaunuolių pramogautojų kompanijos, kurioms Camino – pretekstas kartu pašėlti, susirasti draugų, išgerti pigaus vyno pakelės kavinukėse. Ir vieniši, tylūs žmonės, kuriems Šv. Jokūbo kelias – kelionė į save, apmąstymo laikas, neretai po visokių sukrėtimų (skyrybos, netektis ir pan.).

Ir turistai, žygį Camino nusipirkę kaip eilinį „kelionių paketą“: jie nakvoja agentūros užsakytuose viešbučiuose, o daiktų nesinešioja: nuo vienos nakvynės vietos iki kitos jų kuprines veža specialūs mikroautobusai (net nustebau, kiek tokių daug: kas rytą registratūras nugula ištisos krūvos pervežimui paruoštų krepšių). Ir išsileidusieji į pirmą „tikrą savarankišką ilgą kelionę“, todėl „dėl viso pikto“ susikrovę į milžiniškas kuprines „devynias galybes ir dar truputį“ daiktų ir, beviltiškai nuskaudus pečiams, palikinėjantys kiekviename alberge po vieną-kitą taip ir nepanaudotą rakandą.

Camino tu gali sutikti visus juos, visus juos išklausyti ir pats jiems išsipasakoti – nes laiko užtenka viskam. Tiesa, daugelis didžiąją dalį Camino eina tylomis. Tyli, net jeigu žygiuoja keliese, kaip aš su žmona. Nes per tiek valandų, dienų, kilometrų kartu, ateina metas, kai viskas, rodosi, jau iškalbėta…

Tos begalinės tylinčių, tarsi užkerėtų žmonių „upės“, judančios viena kryptimi ir niekuomet atgal – vienas stipriausių mano prisiminimų iš Camino.

Net rodyklių daug kur nebereikia: įsilieji į tą upę, seki einančiais prieš tave, o tavim seka kiti, ir taip per amžių amžius.

Visi eina skirtingais tempais, bet vis susitinki tuos pačius žmones. O kitų nebesusitinki, nors atsisveikinai „Iki greito“ tikėdamasis greitai pašnekėti vėl. Kaip gyvenime!

Kaip atsirado (ir beveik išnyko) Šv. Jokūbo kelias?

Šv. Jokūbo kelias egzistuoja jau virš 1000 metų! Dar Viduramžiais, sakoma, kasmet juo keliaudavo 250 000 žmonių per metus – tai yra ~700 kasdien, dienos metu – po piligrimą kas minutę. Susidarydavo kamščiai, apie Jokūbo kelią dar ~1138-1145 m. parašytas pirmasis pasaulyje kelionių vadovas „Codex Calixtinus“…

O juk tai buvo visai kiti laikai. Visame pasaulyje žmonių tegyveno 500 mln. Keliauti buvo be galo sunku ir neįprasta. Visi, kas leisdavosi į Jokūbo kelią, eidavo nuo pat savo namų, grįždavo irgi pėsčiomis, viskas užtrukdavo ir kelis metus (tik turtingi turėjo arklius).

Anais religingais amžiais visus juos viliojo vienas tikslas. Šv. Jokūbo kapas, kurį, sakoma, 813 m. atrado atsiskyrėlis Pajus, „sekdamas žvaigždėmis“. Katalikams labai svarbūs šventųjų kaulai (relikvijos) – o čia juk ne šiaip koks šventasis, o vienas Jėzaus apaštalų, aprašytas Biblijoje. Piligrimai prie jo kapo tikėdavosi stebuklo, nuodėmių atleidimo. Kai kurie eidavo finansuojami kokio turtingo aristokrato (jei jau anas pats pabūgo eiti, pasijusdavo geriau bent jau kokį vargšą savo vardu išsiuntęs į Santiagą). Net kai kuriems banditams leisdavo tokią kelionę pasirinkti vietoje kalėjimo bausmės!

Nieko keisto: kelionė buvo tokia sunki, kad prieš leisdamiesi į kelią piligrimai rašydavo testamentą. Bet visgi ne tokia rizikinga, kaip į kokią Jeruzalę ar Betliejų, kuriuos valdė musulmonai ir ten eiti mažiau kas drįsdavo. Visą Šv. Jokūbo kelią valdė krikščionių valstybės, ir ilgainiui jų valdovai ir vyskupai visaip stengėsi palengvinti sunkią piligrimų dalią: pakelėse statė nakvynės namus, ligonines paliegusiems, riterių tvirtoves pakelės banditų „sutvarkymui“, akmeninius tiltus upių kirtimui, bažnyčias ir kryžius kasdieninėms maldoms…

Visa ta istorija, visi tie tūkstančio metų senumo pastatai – kartu su įspūdingais gamtos vaizdais – iki šiol sudaro nuostabų Camino de Santiago foną, dėl kurio Camino atsidūrė UNESCO pasaulio paveldo sąraše. Tiesa, nustebau, kaip daug kas trupa, apleista, sugriuvę…

Dabar jau sunku patikėti, bet Šv. Jokūbo kelias buvo beveik visai išnykęs. Didžiausią smūgį sudavė Reformacija: protestantai prieštaravo tokioms piligrimystėms ir „šventųjų kaulų kultams“, laikė tai kažkokiu stabų garbinimu.

Pusei Europos XVI a. tapus protestantiška, sumažėjo ne tik potencialių piligrimų: neliko ir piligrimams padėjusių vienuolių, kelią saugojusių riterių… Taip Kelias tapo dar pavojingesnis, nemalonesnis, o dėl to piligrimų ėjo tik dar mažiau. Užburtas ratas, kurį XIX-XX a. dar stipriau “įsuko” mažėjantis Europos religingumas. ~1950 m. Šv. Jokūbo keliu tepraeidavo keli piligrimai per metus… Atrodė, iš Camino teliko tik istorija.

Kaip atgimė Šv. Jokūbo kelias

Camino, koks jis yra dabar, pradėjo kurtis apie ~1982 m., ir didžiausias „atgimimo“ nuopelnas tenka O Cebreiro parapijos kunigui Eliasui Valinjai: sakoma, jis pats ieškojo senųjų Camino maršrutų, vežiojosi automobilio bagažinėje geltonus dažus ir tapė dabar taip įprastas geltonas rodykles. Parašė ir ispanišką kelionių vadovą po Camino.

Savo darbo vaisių nesulaukė – 1989 m., kai jis mirė, Šv. Jokūbo keliu tepraėjo 5760 piligrimai. Bet tada Camino jau populiarėjo beveik geometrine progresija… Kelyje pasirodė pirmi užsieniečiai, jie parašė savo kelionių vadovus ir knygas savo kalbomis, kurių apžavėti Kelią išbandė vis nauji ir nauji žmonės. Turbūt jokia kita kelionė neįkvepia daugiau žmonių aprašyti, nufilmuoti, parodyti savo patirtis, kaip Šv. Jokūbo kelias! Vien lietuviškai kiek turime knygų, filmų. Šv. Jokūbo kelią Vakaruose ypač išpopuliarino 2010 m. Holivudo filmas „The Way“ – jo autoriams filmo idėja, aišku, irgi gimė einant Camino.

1990 m. keliu nuėjo ~5 000 piligrimų, 2000 m. – ~50 000, 2009 m. – ~146 000, 2019 m. (pandemijos išvakarėse) – ~348 000. Populiariausi būna „Šventieji metai“ (kai Jokūbo vardadienis išpuola sekmadienį), bet praėjus nepilnam dešimtmečiui po kiekvienerių šventųjų metų jau ir eiliniais metais Jokūbo kelio piligrimų skaičius pralenkia pastaruosius šventuosius metus.

Šiuolaikinė Jokūbo kelio patirtis nebūtinai religinė – bet turi savyje kažką stebuklingo net ir ateistams. Visi jie čia vadinami piligrimais. Visi dalyvauja vietos tradicijose ir pamažu gimdo naujas. Gal neša akmenį „su savo nerimais ir kančiomis“ ir palieka jį Cruz De Ferro krūvoje, gal Iračės fontane prisipila nemokamo vyno į kriauklę – tradicinį Šv. Jokūbo keliu einančio simbolį. Gal klijuoja savo lipdukus pakelėse. Gal prie pakelės kryžių palikinėja velionio artimojo, kurio garbei ir išėjo į Šv. Jokūbo kelią, nuotraukas. Eidamas Šv. Jokūbo keliu vis matai ir matai tuos pačius prieš tave ėjusiųjų paliktus ženklus, „išmintingus tekstus“: ima atrodyti, kad tuos žmones jau pažįsti, nors niekada jų nebuvai sutikęs.

Visi greitai perpranta Kelio simbolius, kodus: ko vertas vien tas visur girdimas „Buen camino“. Tie žodžiai ispaniškai reiškia „Gero kelio“, bet Jokūbo kelyje jie gali reikšti ir „Labas“, ir „Viso gero“, ir „Atsiknisk, jau nusibodo su tavimi šnekėti“, ir „Norėčiau pakalbėti, bet nemoku tavo kalbos“.

Viena labiausiai matomų „naujojo Camino tradicijų“ – štampai. Savojo kelio pradžioje piligrimai įsigija „piligrimo pasus“ (jie parduodami kiekvienam pakelės miestelyje, alberguose ir pan.). Jei nori Santiage gauti Kompostelą – piligrimystės sertifikatą – privalo kas dieną tame pase gauti bent po du štampus į tą pasą (einantys ilgesnį maršrutą – bent po vieną). Įvairiausius savo štampus pasidarę kas tik netingi: kadangi žiemą daug bažnyčių buvo užrakintos, išėjo, kad mūsų pasuose po Camino dominuoja štampai iš visokių pakelės parduotuvėlių ar kavinių…

Iš pradžių viskas atrodė juokingai komerciška, net disneilendiška. Štai priklaupiu maldai pakelės bažnyčioje, o prižiūrėtojas rėkia „Štampas čia!“, nes ko gi dar čia tas piligrimas užeitų, jei ne išsvajoto štampo? Bet gal tie pasai ir neblogas būdas patikrinti, ar tikrai žmogus ėjo: teoriškai pabaigoje turėtų būti žiūrima, ar štampai sudėti eilės tvarka, ar jų datos atitinka žygio logiką (nėra pvz. „nueita“ 150 km per dieną). Apgauti sistemą, aišku, galima, na, bet judėti automobiliu 20-30 km per dieną greičiu vien tam, kad per apgaulę susiveikti pažymą, kvaila. Be to, tokie štampai – pramoga šiuolaikiniams žmonėms, dalį kurių į Camino nebe Jokūbo kapas traukia.

O šiaip tai yra nuostabu, kaip Šv. Jokūbo kelyje susiduria dvi šitokios skirtingos epochos! „Tamsieji“ Viduramžiai, iš kurių – visos akmeninės bažnyčios, tiltai, ligoninės, „kruzeirai“, tvirtovės. Ir XXI a., iš kurio – visi albergai, barai, rodyklės, motyvaciniai grafičiai, pardavimo automatai nykstančiuose akmeniniuose kaimuose.

Ir šimtai tūkstančių žmonių abiem tom epochom žygiavo (žygiuoja) tais pačiais keliais ir ta pačia kryptim; ir dabar, kaip ir prieš 1000 metų, daugeliui tai – „gyvenimo patirtis“!

Kiek sunkus yra Jokūbo kelias? Ką turėti su savimi?

Šv. Jokūbo kelias daugumai piligrimų – pirma tokia kelionė, ir todėl kyla daug praktinių klausimų. Pamėginsiu į juos atsakyti.

„Ar pajėgsiu fiziškai?“. Taip, manau 98% žmonių pajėgūs, tik svarbu pasirinkti tinkamą maršrutą ir tempą. Nežinant savo galimybių, verta pasilikti dieną ar kelias dienas rezervui „dėl visa ko“ (jei neprireiks, tas dienas iki skrydžio atgal galėsi įdomiai praleisti Santiage). Nustatant tempą, reikia turėti omenyje, kad iš tikro kiekvieną dieną nukulniuosi daugiau, nei atrodytų pagal žemėlapį: juk bus visokie judėjimai pirmyn-atgal į parduotuvę, ieškant nakvynės, gal užsukimas prie kokio gražaus vaizdo pakeliui ir pan. (tarkim, dieną, kai „ant popieriaus“ nuėjome 25 km, realybėje suvaikščiojau 32 km, ~42000 žingsnių). Aš nesu pratęs prie daugiadienių žygių: iš pradžių pasidarė kiek neramu, kai jau pirmą dieną prisitryniau kokias keturias nuospaudas, antrą dieną radosi nepatirti skausmai ties klubo sąnariu („Kas toliau?“). Bet paskui, įsiėjus, niekas nebeblogėjo, klubo skausmai išnyko, pripratau, ir tai būdinga daugeliui: sunkiausia diena paprastai nebūna paskutinė, ji – viena pirmųjų. Psichologinis sunkumas gali būti didesnis, nei fizinis: Kelyje juk esi be modernių technologijų ir šiuolaikinio pasaulio greičių.

“Koks tas Šv. Jokūbo kelias? Kokia danga, įkalnės ir pan.?”. Jokūbo kelias nėra specialiai įrengtas piligrimams ar žygiams, kaip kokie nacionalinių parkų takai. Atvirkščiai: piligrimai ėmė vaikščioti jau egzistuojančiais keliais. Tačiau tuomet šie keliai piligrimų vardan kai kur pagerinti, išplėsti, be to, iš kelių galimų kelių ta pačia kryptimi parinkti “maloniausios” trasos. Taigi, Jokūbo keliai dažnai eina:
1.Vietinės reikšmės keliukais per kaimus, kur važiuoja tik kaimo gyventojai ir retai. Šie keliukai dažnai būna asfaltuoti.
2.Negrįstais pėsčiųjų takais per miškus, laukus.
3.Didesniais automobilių keliais – bet tokiu atveju svarbesniuose Camino maršrutuose piligrimams būna pastatytas specialus negrįstas “šaligatvis”.
4.Miestų gatvėmis, bet, kur piligrimų daug, tos gatvės dažnai skirtos tik pėstiesiems.
Įkalnės priklauso nuo maršruto ir atkarpos, jų gali ir visai nebūti, ir būti gana daug. Tačiau joks Jokūbo kelias nėra alpinizmas ar rimti aukštikalnių žygiai.

“Ką pasiimti su savimi?“ Daugelis pasiima gerokai per daug ir paskui gailisi: kai eini šimtus kilometrų, kiekvienas kuprinės kilogramas ima jaustis. Sutikome net vyrą, kuris su savimi kuprinėje tąsėsi… kavos aparatą. Aišku, gailėjosi, „kiek šlamšto prisiėmė“.

Mes pasirinkome radikaliai priešingą kelią: kuprinių neėmėme išvis, nešėmės tik kas tilpo į kišenes! Ir nesigailime; kelias mums buvo ir poilsis nuo prisirišimo prie nuosavų daiktų. Bet toks variantas irgi ne kiekvienam: na, kitą gali demoralizuoti buvimas taip ilgai nesiskutus, be atsarginių drabužių ir batų.

Bet kuriuo atveju, reikia suprasti, kad Camino nėra kopimas į Himalajus, čia didžiąją dalį kelio būsi civilizacijoje, niekada ilgam iš jos neišklysi. Visi pakelės verslai dirba piligrimams. Eiliniame pakelės miestelio supermarkete prie kasos, ten, kur guli visokios kramtomos gumos ir šokoladukai, radau padėtus ir „Compeed“ pleistrus nuospaudoms, „žygeivines kojines“… Ir maisto, gėrimų tikrai įsigysi pakeliui, „rezervai“ reikalingi tik kai kuriose atkarpose.

Taigi, tikrai neverta tąsytis ko „galbūt kada prireiks“ ar kas tik „dėl viso pikto“ – greičiausiai neprireiks, o jei prireiks – nusipirksi (pvz. eigoje pakeičiau beviltiškai peršlapusias ir dėl drėgmės ir šalčio neišdžiūstančias kojines).

Kada ir kaip pradėti žygį Jokūbo keliu? (klimatas, paslaugos)

“Kokiu metų laiku keliauti?“. Nuo metų laiko priklauso trys dalykai: žmonių kiekiai, atidarytos vietos ir klimatas. Prancūziškame kelyje vasarą, sako, tokios masės, kad reikia keltis 4 val. ryto, idant ateitum į finišą kokią 14 val., kai dar yra lovų alberguose (jei nerezervuoji, bet rezervacijos galimos ne visur). 2019 m. vien rugpjūtį kelią nuėjo 62814 žmonių, lapkritį 8237, sausį 1651. Tai viena priežasčių, kodėl lapkritį pasirinkom kaip „Aukso vidurį“ tarp minių ir vienatvės. Tiesa, lapkritį jau daug vietų pakeliui buvo uždaryta, kai kurie kaimai buvo be galimybės įsigyti maisto (kur vasarą ji būna) ir pan., bet nakvynę lengvai rasdavome net ir atėję prieš saulėlydį. Klimatas priklauso nuo maršruto. Ten, kur sueina visi keliai, Santiage ir aplink, viskas, kas ne vasara, yra labai drėgna, ten lyja kelis kartus daugiau, nei drėgniausią mėnesį Lietuvoje; tokios beveik tropinės liūtys, tik šaltos. Bet su neperšlampamais rūbais, striuke, skrybėle, net ir trys krušos per dieną nesutrukdė. Temperatūra ten pliusinė, nors ir vėsi (pvz. išeinant į kelią ryte būdavo ir +5, bet dieną kartais pakildavo iki +15). Kalnuose žiemą būna ir sniego, bet tų maršrutų nėjome. Vasarą, tuo tarpu, laukia dideli karščiai – bent jau žemesnėse Jokūbo kelio atkarpose.

“Kaip atvykti į starto poziciją?“. Jei, kaip daugelis, eini ne nuo savo namų, logiškiausia nuskristi į artimiausią starto pozicijai oro uostą, į kurį yra tinkamų skrydžių, ir iš ten į starto vietą važiuoti žemės transportu. Vienas dalykas, ko patarčiau nedaryti – neskristi į patį Santiagą, net jei eitumėte tik paskutinę Jokūbo kelio atkarpą ir būtų patogiausia šitaip. Santiagas bus magiškesnis, jei iki ateidamas į jį nebūsi jo matęs. Nebe Viduramžiai, nebepavyks pajusti to, ką pajusdavo į centrinę Santiago aikštę atėjęs piligrimas iš medinės pirkios, bet kai po eilės varginančių dienų mažuose kaimuose išvydau Santiago didybę, dar galėjau pajusti žiupsnelį anos magijos… Na, jei jau skrisite į Santiagą, bent jau nevažiuokite iš oro uosto į patį miestą, pasilikite tai Šv. Jokūbo kelio finišui…

Kur nakvoti ir ką valgyti Jokūbo kelyje?

“Kur nakvoti Šv. Jokūbo kelyje?“ Variantų daug. „Klasikinis“ – albergai, kur miegama didelėse dviaukščių lovų pilnose patalpose, tarsi hosteliuose.

Pigiausi albergai – valstybiniai ar religiniai. Į juos įleidžia tik su piligrimo pasais, ten neretai duoda tik paklodę ir, norint užsikloti, reikia miegmaišio. Tokių albergų neįmanoma užsakyti iš anksto. Brangesni (50% ar dvigubai) – privatūs albergai, kur dažniau duoda ir užklotą (miegmaišis net žiemą nebebūtinas), neprivalomas ir piligrimo pasas. Apsistojant alberguose kai kurie siūlo turėti ausų kamštukus (knarkimas…) bei tikrinti lovas, ar nėra blakių.

Yra Jokūbo kelyje ir viešbučių, irgi įvairių: nuo kambarių su bendra vonia iki prabangių viešbučių. Neretai privatūs albergai kartu yra ir viešbučiai: turi ir atskirų kambarių. Kambariuose yra visa patalynė. Kai ėjome dviese, kainos skirtumas tarp dviejų lovų privačiuose alberguose ir pigiausių atskirų kambarių buvo labai nedidelis, o miegant vienoje lovoje buvo galima apsikabinti, kas žiemą nešildomose patalpose padėdavo nesušalti. Bet keliaujant vienam lova išeis gerokai pigiau.

“Kur ir ką valgyti?“ Galima įsigyti maisto ir gėrimų parduotuvėse, kai kur – automatuose. Yra ir daug kavinių, restoranų, tiesa, jie gana nepigūs, vyrauja vietinės virtuvės maistas. Populiarios (bet brangokos) „piligrimų vakarienės“ iš kelių patiekalų ir vyno.

Apskritai, daug kas palei Jokūbo kelią, bent jau populiariausias atkarpas, įžūlokai komercializuota. Akis bado visokie šūkiai „Jokūbo kelią būtinai eikite su šia apyranke“, geltonos rodyklės į „Piligrimų banką“, alaus reklamos su piligrimais… Dar pasirodė, kad kai kuriems vietiniams trūksta svetingumo: pavyzdžiui, ne vienas išvijo piligrimus iš kavinės į baisią liūtį, nes atėjo laikas siestai; ne vienoje nakvynės vietoje šildymas būdavo įjungtas tik tol, kol piligrimai rinkdavosi nakvynės vietą – greitai po to, kai visi susimokėdavo, šildymą išjungdavo.

Nors gal toks vietinių požiūris nieko keisto: ne kiekvienam turbūt, patiktų, kad per jo kaimą nusikreiptų nesustojanti „piligrimų-žygeivių upė“. Ten, kur piligrimų mažiau, vietiniai buvo daug malonesni: pakeliui į kelio pradžią vienas viešbučio tarnautojas net pusryčius nupirko.

Beje, viešų tualetų palei Kelią nėra; verta turint progą pasinaudoti albergų ar restoranų tualetais, bet šiaip dažniausiai, kaip ir Viduramžiais, tam tarnauja miškai, pievos ir t.t.

Santiagas, Jokūbo kelio finišas

Daugelis knygų ir filmų apie Jokūbo kelią tiesiog nusikalstamai mažai dėmesio skiria jo finišui – Santiago miestui. Todėl nebuvau pasiruošęs šitokiai didybei! Ne tik Santiago katedros, bet ir visos eilės kitų milžiniškų Viduramžių pastatų: vienuolynų, piligrimų ligoninės, dabar paverstos viešbučiu-muziejumi. Ir apskritai senamiesčio: kai Ispanija liko neutrali per abu pasaulinius karus, ten išliko visi seni pastatai, siauros, pėstiesiems skirtos gatvelės. Yra ten ir pilgrimysčių muziejus.

Net ir nereligingiems verta sudalyvauti katedros mišiose: jos čia irgi ypatingos, jų metu skaitomas sąrašas šalių, iš kur per pastarąsias 24 val. atvyko piligrimai, o per šventines mišias virš maldininkų aštuoni vyrai įsiūbuoja botafumeiro – pasaulyje analogų neturintį milžinišką smilkytuvą.

Santiagui tikrai verta pasilikti bent pora dienų, kad ir tam, kad besiilsėdamas centrinėje Obradoiro aikštšėje stebėtum šimtus kitų piligrimų, kurie ten ateina, visa širdimi džiūgauja, įgyvendinę savo tikslą. Šypsodamiesi kaip gal niekad gyvenime gulasi tiesiog ant aikštės grindinio, ant kuprinės tarsi pagalvės, ekstatiškai žiūrėdami į didingosios katedros bokštus, klausydamiesi jos varpų ir gatvės muzikantų dūdmaišių.

Kad ir koks žavus tas momentas, daugybė nori jį atidėti. Ne vienas kalbintas piligrimas nutarė vakare į Santiagą neiti – paskutinį kartą dar nakvoti pakeliui, vos 5 km iki Santiago, kur ant Monte do Gozo kalno, nuo kurio pirmąkart pamatai Santiago katedros bokštus, įrengtas milžiniškas 1500 lovų albergas ir „turistinis miestelis“.

Šiaip ar taip įeidamas į Santiagą išeini iš to „Camino burbulo“ kuriame gyvenai savaitę, mėnesį ar ilgiau. Nebesi įstrigęs aname keistame pasaulyje iš nesibaigiančių žygių per leisgyvius religingus Viduramžius.

Santiage pasitiko vaivorykštinės vėliavos, „transfeminisčių“ atsišaukimai, o galiausiai, artėjant prie tos vietos, kur šv. Jokūbo kelias įsilieja į Santiago senamiestį, grafitis su kūju ir pjautuvu bei šūkiu „Tourists go home“ – visi „gyvenimo kelionę“ įgyvendinę piligrimai vietos komunistams tėra nepageidaujami turistai… Priešingai konservatyviems Ispanijos kaimams, Santiage kraštutinių kairiųjų – daug. Tiesa, aną komunistinį grafitį kažkas mėgino nutrinti: nežinia, ar todėl, kad mylėtų piligrimus, ar todėl, kiek pelno jie miestui atneša.

Aišku, „išėjimas iš Camino burbulo“ turėjo ir savo pliusų. Kol ėjom Šv. Jokūbo keliu, galėjome jaustis tokie šiek tiek nevykėliai: daugelis ėjo greičiau už mus, kasdien nueidavo ilgesnius atstumus, pradėjo savo žygius iš toliau. O Santiage staiga tapome didvyriais: dauguma ten sutiktų turistų į miestą atvažiavo ar atskrido, žygis Šv. Jokūbo keliu jiems atrodė kaip nepasiekama svajonė – „Abejoju, ar drįsčiau ir pajėgčiau“. Taip ir man atrodė, kai apie Jokūbo kelią išgirdau pirmąsyk… Dabar visi jie, išgirdę, kiek nuėjome, sveikino mus, žavėjosi, tarsi būtume padarę kažkokį eiliniam žmogui sunkiai prieinamą žygdarbį… Jokūbo kelias turi tokią aurą.

Dalis piligrimų Santiage nenori tos auros paleisti. Jie renkasi eiti toliau – ~90 km į Finisterę ar Mušiją, „Pasaulio galą“, Atlanto vandenyno krantą, kur, esą, į savas piligrimines keliones dar iki atsirandant krikščionybei eidavo pagonys, o pagal „naujuosius ritualus“ piligrimai ten sudegina savo smirdinčias kojines ar batus (socialinės reklamos ant šiukšlių konteinerių ragina verčiau patausoti gamtą ir tai išmesti).

Tiems, kas nori pamatyti Finisterę, bet jau turi atgalinius skrydžio bilietus ar yra pernelyg pavargę, pilnas Santiagas siūlymų „vienos dienos ekskursijai autobusu“…

Piligrimai išskrenda namo, bet ne vienas pasižada dar grįžti į Jokūbo kelią. Kai kurie „su visam“: įkurs kokį restoranėlį ar albergą palei kelią ir gyvens tame piligrimų pasaulyje…

Mes į kai kurias Šv. Jokūbo kelio vietas irgi paskui grįžome, tiesa, trumpam ir kitaip – automobiliu. Kaip keista tada buvo kokį “savaitės žygio kelią” nuvažiuoti per valandą… Ech, kaip modernios technologijos “sumažino pasaulį”! Bet eidamas Camino dar gali pajusti koks jis didžiulis kliaujantis tik savom kojom, koks jis milžiniškas atrodė kiekvienam iki automobilių, traukinių, lėktuvų išradimo.

Vietoje pabaigos. Ar Jokūbo kapas tikras?

Prieš pradėdami žygį porai dienų apsistojome butuke šalia Jokūbo kelio. Buvo žavu stebėti tą piligrimų upę, į kurią netrukus turėjome įsilieti ir mes, dalyvauti piligrimų mišiose.

Bet kartu kamavo ir klausimas – kiek tikra visa tai, kuo pagrįstas Camino? Šv. Jokūbo kapas? Nėra jokių įrodymų: atsiskyrėlis Pajus „sekė žvaigždėmis“, rado kažkokias puošnias romėniškas kriptas, ir čia pat nusprendė, kad tai Šv. Jokūbo kapas, vien todėl, kad, kaip teigė legendos, Jokūbas apaštalavo Ispanijoje. Tačiau šios legendos nepagrįstos Biblija, atsirado gerokai vėliau, o Jokūbas nužudytas Izraelyje.

Ilgainiui legendos vis „gražėjo ir gražėjo“. Iš pradžių manyta, kad Jokūbo kūnas buvo parplukdytas iš Izraelio į Ispaniją. Vėliau jau pradėta pasakoti, kad Jokūbo kūnas parskraidintas skraidančiu laivu, kurį dangumi tempė angelai. O kol Jokūbas dar buvo gyvas, jį Ispanijoje aplankė pati Mergelė Marija, atplaukusi į Mušiją akmeniniu laivu…

Tas istorijas greičiausiai kūrė ir „tobulino“ patys piligrimai. Viduramžiais buvo įprasta, kad piligrimai mainais už maistą ar nakvynę pasakodavo visokiems niekad savo kaimo nepalikusiems ūkininkams apie kelionę: ką matė, ką girdėjo, ką sužinojo. Niekas negalėjo nieko patikrinti, tad kodėl neapžavėjus klausytojų kokiom įspūdingom pasakaitėm?

Tačiau nuėjus Camino, tokios mintys dingo. Gal ne tiek svarbu, ar ten Jokūbo kapas, ar kokio šiaip garbingo romėno. Svarbu, ką tas kapas įkvėpė. Valdovai ir architektai čia sukūrė pasaulinės reikšmės šedevrus. Čia pasikeitė ir toliau keičiasi milijonų piligrimų gyvenimai. Žmonės jaučiasi pagiję, atradę gyvenimo prasmę. Visuotinė Kelionė, į kurią panašių pasaulyje nėra…

Kaip pasakytų dažnas šių laikų krikščionis, bažnyčia – tai ne paauksuoti paveikslai ar sarkofagai, tai – žmonės, bendruomenė. Ir kurgi pasaulyje daugiau žmonių kartu darė ką nors tikėjimo vardan, nei Camino de Santiago? Ir čia eina net ne tik Bažnyčia, čia kažkokia sunkiai apibrėžiama žmonijos dalis, kurią kažkaip suvienijo ir tuo pačiu keliu siunčia tas pats vienas vienintelis įvykis, atsitikęs jau prieš daugiau nei 1200 metų – kai atsiskyrėlis pasakė vietiniam vyskupui radęs Šv. Jokūbo kapą.

Kai pagalvoji – argi čia ne stebuklas?

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa
6. Baskija – seniausia Europos tauta
7. Korida Ispanijoje – viskas, ką reikia žinoti

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

Žaliojo Kyšulio Salos – mažytės, bet kokios jos skirtingos! Čia susilieja Afrika ir Europa, dykumos ir kalnai ir vandenynas!

Aplankiau daugelį Žaliojo Kyšulio Salų: pradėjau nuo turistų numylėtos Sal salos-dykumos, tuomet laivais ir lėktuvais leidausi gilyn ten, kur atrasta mažiau, bet kalnuota gamta ir spalvinga kultūra – tik nuostabesnės.

Straipsnio pradžioje – pasakojimai apie kiekvieną salą, pabaigoje – praktiniai dalykai.

Sal sala – Žaliojo Kyšulio pagrindinis kurortas

Daugeliui turistų Žaliasis Kyšulys yra ne Salos, o viena sala – Sal, “Druskos sala”. Netgi ne visa Sal, o tik vienas vienintelis kurortas pietiniame tos salos gale – Santa Marija.

Jei esi leidęs atostogas kokiame Turkijos ar Egipto milžiniškame pajūrio viešbutyje, gali įsivaizduoti, kaip atrodo Santa Marija. Viešbučių kompleksai, kurorto centre – pėsčiųjų alėja su restoranais ir parduotuvėmis. Palei didelį paplūdimį, pilną viešbučių gultų – kita promenada. Kasdien atskrenda ~10 lėktuvų, pilnų atostogų ištroškusių turistų iš Europos, zuja juos vežiojantys autobusai. Yra kažkiek „vietinės dvasios“: paieškojęs radau Žaliojo Kyšulio salų virtuvės, bet gyva muzika kavinėse skambėjo daugiausiai nevietinė.

Logiška. Turistų minias į Sal traukia ne Žaliasis Kyšulys, o saulė ir karštis. Vakarų Europai tai – viena artimiausių šalių, kur karšta kiaurus metus. Ne taip, kaip kokiuose Kanaruose ar Egipte, tiesiog „Žiemą nešalta“, o *tikrai* karšta: kai keliavau gruodį, temperatūra buvo ir arti +30. Šiaip vidutinė Žaliojo Kyšulio temperatūra gruodžio mėnesio dienomis – +26, naktimis – +20 ir mažai skiriasi visus metus (karščiausia rugsėjį: dienom vidurkis +30, naktim +24). Palyginimui, Kanaruose gruodžio dienomis vidutiniškai +22, naktimis +19, o Hurghadoje – atitinkamai +23 ir +13.

Na o būtent Sal sala Žaliojo Kyšulio „turizmo sostine“ tapo dėl savo sausumo. Ten dykuma. Lyja vos 6 dienas per metus! Dažnai – nė debesėlio danguje.

Tiesa, kai užsimanai pasibuvimą kurorte praskaidrinti kokia įdomia išvyka, akmenuota pilka Sal dykuma grožiu tikrai nelepina. Visoje saloje, sakyčiau, tėra vos trys(!) tikros lankytinos vietos, todėl prie kiekvienos jų nuolat „neršia“ ištisos eilės turistinių autobusų ir taksi bei vienas kitas nuomotas džipukas (kokį turėjome ir mes):
1.Salinas druskos kasyklos. Iki turizmo, XIX a., pagrindinis Sal salos verslas buvo vandenyno vandens garinimas šiame krateryje, kad liktų maisto konservavimui reikalinga druska. Dabar viskas sugriuvę, iš druską vežusio lynų keltuvo belikę mediniai rėmai. Turistai viliojami ne tik nuostabiais vaizdais į druskos laukus krateryje, bet ir galimybe pasipliuškenti sūriame vandenyje kur esą „automatiškai plūduriuoji“ (man nepasirodė taip jau smarkiai lengviau, nei vandenyne, užtat nuo druskos dar ilgai graužė nugarą, o iš baltų dėmių ant drabužių matėsi, kur ką tik buvau).

2.Ryklių paplūdimys (“Shark Bay”). Vietos „vedliai“ čia veda pabraidyti į tokią seklumą, kur, maistu atvilioti, apie kojas sukasi maži rykliukai. Juos bangos kartais atblokšdavo tiesiai į mano kojas. „Jei pats neliesi, neįkąs“ – ramino. Rykliukų „mamų“ pelekai sukinėjosi toliau it kokiame „Nasrai“ siaubo filme, bet 3 metrų ilgio mamos per didelės, kad atplauktų į seklumą…

3.Žydrosios akies šaltinis [Olho Azul]. Čia labiausiai reklamuojama galimybė pažiūrėti į tokį urvą, kurio dugne esą tyvuliuoja „neregėto žydrumo“ vanduo. Turistai net turi išsiimti numeriukus tarsi eilėje banko skyriuje idant gautų progą kelias akimirkas ten žvilgtelti. Pusvalandį laukęs, likau kiek nusivylęs. Tačiau viską kompensavo įspūdingos bangos, toje itin smarkiai daužančios kranto uolas: tais vaizdais galima gerėtis neribotą laiką!

Apskritai, Sal salos lankytinose vietose neapleido jausmas, kad prieš 10-20 metų koks nors „TUI“ darbuotojas, jau nusprendęs, kad po Sal karštąja saule veš šimtus tūkstančių turistų, suko galvą, ką čia tiems turistams dar parodyti – ir šiaip ne taip sugalvojo šį bei tą. Bet praleisti ten ramią valandą-kitą – smagu.

O turistai Sal saloje dvejopi. Vyresnio amžiaus poilsiautojai, leidžiantys dienas gultuose prie viešbučių baseinų. Ir jaunimėlis: juos į Sal traukia vėjas, bangos, vienos geriausių galimybių kaitavimui (jėgos aitvarams) Jėgos aitvarų paplūdimyje, o ilgais vakarais jie geria kaipirinjas Santa Marijos baruose. Eiliniam maudymuisi vandenyne galimybės pasirodė prastesnės, nei tikėjausi: daug paplūdimių (įskaitant pagrindinį Santa Marijos paplūdimį) tik atrodo smėlėti, vos įbridus kojas pjovė akmenys (kai kur net nuomoja Crocs batus).

Santa Marijos centras – netikėtai tvarkingas, bet kurortas plečiasi septynmyliais žingsniais: naujų superviešbučių statybų aikštelės, tvoros, nauji Santa Marijos rajonai, kur jau stovi nuomojami daugiabučiai, bet gatvės vis dar neasfaltuotos, nepažymėtos žemėlapiuose, nėra šaligatvių, apšvietimo. Vos neapsistojome tokiame rajone, kol neperskaičiau komentarų. Salo saloje dar 1990 m. gyveno vos 8000 žmonių, o 2019 m. – jau – 40000. Tai buvo mažiausiai gyventojų turinti Žaliojo Kyšulio sala iš devynių – o dabar jau antroji pagal gyventojų skaičių! Pas „turistų eurus“ masiškai migruoja ne tik kitų Žaliojo Kyšulio Salų gyventojai, bet ir žmonės iš žemyninės Afrikos, o ir vienas kitas europietis čia pasilieka „su visam“ ar bent jau praleidžia kiekvieną žiemą. Į Salą net lėktuvų skrydžių daugiau, nei į pačią Žaliojo Kyšulio Salų sostinę Prają!

Daugelis turistų per savo 7-14 d. atostogas Sal salos taip ir nepalieka. Išvykti ir nėra visai lengva: į gretimą salą nuskristi kainuoja brangiau, nei skersai visą Europą, skrydžiai būna ne visur ir ne kasdien. Keltai ne ką geriau ir dar vėluoja. Maža to, perkant vidinių skrydžių bilietus, sugedo jų sistema, teko skambinėti į aviakompaniją. Ne vienas Santa Marijos baruose sutiktas turistas sakė, kad, kai nepavyko nusipirkti aviabilietų, planus aplankyti kitas Žaliojo Kyšulio salas metė išvis…

Bet man kelionė nebūtų tikra kelionė, jei aplankyčiau tik „pagrindinį kurortą“ – taigi, įveikęs nesklandumus, leidausi per Žaliojo Kyšulio Salas. Ir tikrai tuo džiaugiuosi, nes kitos salos (išskyrus gal irgi kurortinę Boa Vištą) nuo Salo skiriasi kaip diena ir naktis.

(Bet jei būsite tik Sal saloje, vis tiek skaitykite straipsnį toliau – jo gale rasite daugiau praktinės informacijos)

Šv. Vincento sala – Žaliojo Kyšulio kultūros širdis

Mindelo miestas Šv. Vincento saloje – tikra Žaliojo Kyšulio kultūros sostinė. Čia – nuostabūs, spalvingi seni pastatai, o kone kiekvienoje kavinėje kiekvieną vakarą – gyva muzika. Vietinė muzika, kurios unikalių stilių Žaliajame Kyšulyje – gausybė. Garsiausias – ilgesinga morna. O žymiausia mornos atlikėja – Sezarija Evora – gimė, užaugo, karjerą pradėjo būtent Mindele. Jai čia įkurta muziejus. Pirmąkart įsigilinau į jos dainų tekstus: kiek daug jų yra apie Mindelą, Šv. Vincento salą, Žaliąjį Kyšulį!

Įspūdinga, kaip po visą pasaulį išpopuliarėjo tokios mažos šalelės patriotinė muzika… Deja, kažin ar kas suprato tuos tekstus. Mat nors Žaliajame Kyšulyje oficiali yra portugalų kalba (šalis – buvus portugalų kolonija), Sezarija dainavo vietine kreolų kalba. Kreolų kalba atsirado sumišus portugalų ir afrikiečių kalboms, ja kalbama tik Žaliajame Kyšulyje, ją visame pasaulyje moka tik apie pusę milijono žmonių – ir todėl net visokiose „Google Translate“ sistemose jos nėra. Mindelą Sezarija vienoje dainų vadina „Kreolų Roma“.

Mindelui, kaip ir turistinei Sal salai, pradžią davė geografinė padėtis: dar XIX a., kuomet šis natūralus uostas buvo puikiausia stotelė iš Europos į Pietų Ameriką plaukusiems garlaiviams. Žaliasis Kyšulys – tiksli pusiaukelė tarp abiejų dviejų žemynų!

Ta pusiaukelė svarbi ir dabar: tik garlaivius pakeitė kruiziniai laivai, didžiųjų valstybių kariniai laivai bei visa gausybė prabangių jachtų. Visi jie plaukia per Atlantą. Mažai pakeliui tokių smagių stotelių, kaip Mindelas!

Mindelo jachtų prieplaukos bare gausu skelbimų, kuriuos palieka kitokie “keliautojai”. Pavyzdžiui toks: „Mano vardas Nana, aš iš Ganos, gyvenu Mindele ir jau pribrendau kirsti Atlantą į Karibus ar Pietų Ameriką. Turiu patirties plaukimuose tarp salų. Galiu jachtoje budėti naktimis. Taigi, susisiek, jei tau reikia darbštaus vyro, kuris pasirūpins, kad jūsų kelionė būtų saugi“. Arba “Mano vardas Maksvelas, aš iš Ganos ir, kaip daugelis jūsų, svajoju perplaukti Atlantą. Galiu padėti su laivo priežiūra.”. Tai – daugybės afrikiečių ilgametė „kelionė į vieną pusę“: plaukia į Pietų Ameriką ar Karibus, kur nereikia vizos, tada pėsti eina per Centrinę Ameriką, idant nelegaliai kirstų išsvajotąją JAV sieną. Pamenu, kai keliavau po Panamą, galvodavau, kaip jie kerta Atlanto vandenyną – juk tai taip brangu. Dabar supratau.

Apie Mindelą skaičiau baisių pasakojimų: apie siaučiančias plėšikų ir kišenvagių gaujas, apgavystes ir pan. Tačiau vietinis patikino, kad tai – jau praeitis, „valdžia rimtai sustiprino policiją“. Iš tiesų, Mindelo centras apšviestas. Ir nors buvo vienas-kitas prašinėtojas, Sal saloje nemalonių incidentų tikrai buvo daugiau. O turistų Mindele – irgi daug! Jie elgiasi kitaip nei Sale. Mornos vakarai, vietos menininkų studijos, kavinių staliukai didingų pastatų balkonuose…

Tiesa, daugelis turistų Mindele stabteli tik vienai dienai. Jiems Šv. Vincento sala – tik vartai į gretimą Šv. Antano salą. Rytiniu keltu, švintant saulei prasiėję Mindelo pakrante, ten išplaukėme ir mes.

Šv. Antano sala – didingiausia Žaliojo Kyšulio gamta

„Šv. Antano saloje praleisite tik dieną???“ – negalėdami patikėti stebėjosi sutikti Olandijos žygeiviai. Išvydus Šv. Antano kalnų didingus vaizdus, skardžius, aštrias uolas-bokštus, išties norėjosi pasinerti į tai ilgiau.

Keliauti po Šv. Antano salą yra du būdai. Vienas jų – apsistoti ilgiau kokiame miestelyje. Gal Ponta do Sol salos šiaurėje, kur žvejai kasdien partysia laimikius. O gal Paul apylinkėse, nuostabiame cukranendrių žiedų pilname slėnyje. Kasdien leistis į ilgus žygius. Tokių turistų vis daugiau ir daugiau. Tiesa, skurdžiuose kaimuose visą gyvenimą praleidę Šv. Antano salos gyventojai jų nesupranta: „Jie moka šitiek daug, kad vargtų vaikščiodami visom šitom žemės ūkio terasom, kur aš plušu visą gyvenimą ir, jei tik turėčiau pinigų, su malonumu niekad ten nebeičiau?“. Išties, kas tik gali, emigruoja iš Šv. Antano salos su visam – kas į Sal salą, kas į Europą ar Ameriką (salos sostinėje Porto Novo net pastatytas paminklas savo emigravusio vyro laukiančiai žmonai). 2000 m. saloje gyveno 47000 žmonių, 2019 m. – tik 38000.

Kitas būdas keliauti po Šv. Antano salą, kurį pasirinkome mes – apvažiuoti salą automobiliu. Tiksliau – salos rytus, kur normalesni, trinkelėmis grįsti, keliai. Sustoti prie gražiausių vaizdų. Prie Ruta Cova kraterio, kuris paverstas žemės ūkio lauku (nes per tas kelias dienas, kai lyja, ten prisikaupia vandens – kitur sausa). Prie panoraminių vaizdų į slėnius abipus nuostabiojo Porto Novo-Ribeira Grandė kelio, nutiesto kalnų viršūnėmis.

Nuvažiavus vos pravažiuojamu pajūrio kalnų keliu prie Fontanjas kaimo, stovinčio ant kalno krateryje. Ten iki šiol gyvena prancūzų piratų palikuonys, kurių protėviai iš čia puldinėjo laivus…

Bet, svarbiausia, Šv. Antano salos gamta – nuostabiausia!

Praja (Santiagas) – senutė Žaliojo Kyšulio sostinė

Santiagas – didžiausia Žaliojo Kyšulio sala. Ten gyvena virš pusės šalies žmonių (300 000 iš 570 000)! Bet ji visai neturistinė. Sostinėje Prajoje gali ir valandą praleisti nesutikęs kito turisto. O ir dalis tų keliautojų, kuriuos sutikome, atsidūrė ten per klaidą: „Kai pirkom lėktuvo bilietus, tai galvojom, kad, aišku, reikia skristi į sostinę, o čia, Žaliajame Kyšulyje, pasirodo, dauguma kitur skrenda“.

Praja – tokia gyva, chaotiška Afrika. Šiukšlinos gatvės, minios žmonių ir vaikų. Skurdas – bet kartu ir prekių gausa. Visur – begalinės statybos: vieni neturi pinigų iš karto pastatyti namą ir statosi dešimtmečius. O kitus namus stato emigrantai, kad ten gyventų pensijoje. Žaliasis Kyšulys – dar labiau emigrantų šalis nei Lietuva. Gal pusė Žaliojo Kyšulio piliečių gyvena Portugalijoje, Prancūzijoje, JAV, Liuksemburge…

Turi Praja šiokį tokį senamiestį su šiokiais tokiais muziejais (etnografijos, nepriklausomybės aktyvisto Kabralo) – deja, jie afrikietiškai menki. ES pinigais nupirkti ekranai dažnai sugedę, išsijungę, nebetaisomi. Nors tikrai nesu archeologijos fanatas, įdomiausias pasirodė Archeologijos muziejus, nes jo tema unikali: daiktai, ištraukti iš aplink Žaliąjį Kyšulį nuskendusių laivų. Ten pamatai, kokius daiktus su savimi turėdavo keliautojai prieš 400, 300, 200, 100 metų… Nuo 300 m. senumo manikiūro rinkinio ir nešiojamo teleskopo iki didžiulio dubens, kuriame gamindavo valgį iš Afrikos į Ameriką plukdomiems vergams…

Žaliasis Kyšulys prieš kelis šimtmečius buvo didelis vergų turgus: juos europiečiai kokiame Benine nupirkdavo iš Afrikos vadukų ir “kokybiškesnius” šičia perparduodavo kelionei per Atlantą. Senosios sostinės Cidade Velha (15 km nuo Prajos) centre tebestypso pelourinho kolona, prie kurios, sakoma, rišdavo vergus. Tenai yra ir pilis, ir vienuolyno griuvėsiai, ir katedros griuvėsiai, ir seniausia europiečių pastatyta gatvė tropikuose. Daug kas apleista po prancūzų ir anglų piratų „reidų“.

Mažai kas žino, bet daug didžiųjų geografinių atradimų prasidėjo būtent Cidade Velha. Kolumbas „atrado“ Ameriką 1492 m., bet neaišku ar būtų apsiėmęs tų kelionių, jei ne 1456 m. atrastos Žaliojo Kyšulio salos. Cidade Velha stojo, maisto atsargas pildėsi ir Kolumbas, ir Vasko da Gama, ir Braziljos “atradėjas” Kabralas.

Dar kitokia Santiago sala tolyn į šiaurę, važiuojant pro gražius kalnus, link Tarafalio kurorto, kur turistai iš Europos ilsisi kartu su vietiniais iš Prajos. Paplūdimys gal net geresnis nei Sal saloje!

Žaliasis Kyšulys: trečdalis Europos, du trečdaliai Afrikos

Žaliasis Kyšulys – viena vos kelių pasaulio valstybių, kurios, iki jas atrandant europiečiams, buvo išvis negyvenamos! Portugalams čia įkūrus koloniją, į Žaliąjį Kyšulį ėmė keltis ir baltaodžiai europiečiai, ir juodaodžiai afrikiečiai. Jie visiškai susimaišė. Remiantis DNR tyrimais, šiandien vidutinis Žaliojo Kyšulio pilietis turi maždaug trečdalį europietiško ir du trečdalius – afrikietiško kraujo.

Ir visas Žaliasis Kyšulys pasirodė tarsi būtų trečdaliu Europa, dviem trečdaliais Afrika.

Taip, “Susiliejus žemynams”, Žaliajame Kyšulyje gimė nauja, sava kultūra. Su sava muzika ir šokiais, sava kreoline kalba (seniausia iš visų tokių „maišytų“ kalbų), savo virtuve. Garsiausias patiekalas – kačupa, tokia „košė“ iš pupų ir kukurūzų, kurios skoniui atsvarą duoda kartu patiekiama linguica dešra arba sūri žuvis. Kitas kačupos variantas – sriuba.

Bet daug kitų dalykų Žaliajame Kyšulyje – tarsi perkelti arba iš Europos, arba iš žemyninės Afrikos.

Iš Europos – greitas mobilus internetas, gana tvarkingi kurortai ir miestų centrai, pėsčiųjų promenados ir aikštės, nesukiužę taksi automobiliai, asfaltuoti pagrindiniai keliai ir net viena-kita automagistralė, geri viešbučiai ir nauji daugiabučiai. Į tokias erdves “stereotipinė” Afrika “įlenda” tik truputį. Na, netgi plačiausioje Sal salos magistralėje automobilį supurto didelės duobės; po Santa Marijos kurortą laksto laukiniai šunys; už internetu užsakomus viešbučius buvo neįmanoma atsiskaityti kredito kortele (reikėjo net banko pavedimo); ilgai prausiantis karštas vanduo ir gerame viešbutyje kartais baigdavosi, o ant sienos kabojo įspėjimai, kad elektra, būna, visoje saloje dingsta (mums nedingo).

Tarp europietiškų dalykų Žaliajame Kyšulyje, deja, ir kainos. Turistiniuose restoranuose, viešbučiuose, taksi, suvenyrų krautuvėse ir t.t. Tik vietiniai dalykai (pvz. vietinis maistas) – pigesni. Užtat lėktuvo bilietai, autonuoma – dar brangiau, nei Europoje!

Afrika prasideda anapus tų „Europos oazių“. Net iki pagrindinių lankytinų vietų gali vesti tik visureigiams pravažiuojami siauri keliai ar dykumų vieškeliai. Lėktuvų grafikai nuolat kaitaliojasi (štai vieno skrydžio laiką per kelias savaites man pakeitė tris kartus), keltai atidedami valandoms ir paroms. 5 val. vietinių avialinijų skrydyje Lisabona-Salas-Praja nieko nesiūlė nei valgyti, nei gerti (net nepardavinėjo). Sal saloje išsinuomotame visureigyje degė visos(!) įspėjamosios lemputės, važiuodamas jis barškėjo, pavaros vos persijunginėjo, keturių varomų ratų režimas neveikė išvis.

Daug kas Žaliajame Kyšulyje padaryta, pastatyta atmestinai, greitai sulūžta ir nebėra remontuojama (kėdės nulaužtais atlošais, išdaužytos lempos, ar Cidade Velha turistiniai QR kodai, juos nuskaičius nurodantys į interneto puslapį „Domeno vardas nepratęstas“…). Vietiniai pasakojo tokias istorijas: „Šiuose Šv. Antano salos kaimuose žmonės jau 4 metus gyvena be vandens, nes prieš ketverius metus buvo gaisras, vamzdžiai sudegė, o valdžia visąlaik tik žada ir žada remontuoti“.

Žmonių mentalitetas irgi – trečdalis Europos, du trečdaliai Afrikos. Sutikome darbščių, paslaugių žmonių, gidų, viešbučių šeimininkų – tarsi Europoje. Bet gausu ir žemyninei Afrikai būdingos darbo kultūros atstovų: aptarnavusių be galo ilgai ir lėtai, sumaišiusių užsakytus patiekalus, miegojusių ant prekystalio ir t.t. Nieko keisto, kad daugelį Žaliojo Kyšulio parduotuvių dabar valdo… kinų imigrantai: jie dirba greitai, sąžiningai, ilgai, siūlo kaip tik tai, ko reikia ir turistui, ir vietiniui, gerom kainom…

Užvis nemaloniausi Žaliajame Kyšulyje – „afrikietiško stiliaus įkyruoliai“. Kabinėjasi ne tik prekijai ar prie viešbučių neršiantys „ekskursijų stumdytojai“. Daug ir grynų apgavikų: „Aš iš tavo viešbučio, ar mane prisimeni?“ (standartinė „regioninė“ apgavystė, jau buvau patyręs Gambijoje ir Luksore).

Jei per valandą Sal saloje prisikabindavo tik vienas ar du įkyruoliai, dar gerai. Būna, ištisi jų būriai “neršia” prie viešbučių. Reikia „turėti šarvą“: jei nemokėsi ignoruoti ir nueiti, leisies į kalbas, atostogos nebus malonios. Tiesa, net ir ignoravimas ne visada padėdavo: štai vienas „veikėjas“ bandė lipti į mūsų automobilį, negavęs pinigų rėkė, rodė mums vidurinius pirštus. Kitas ilgai sekė iš paskos kur beeitume – atstojo tik pasiskundus policijai (pareigūnų turistinėse vietose daug). Net „Eiliniai prekijai“ nepardavę prekės neslėpdavo pikto nusivylimo: tarsi ką iš jų pirkti būtų buvusi mano pareiga, o kadangi nepirkau – esu blogas žmogus. Tokiom akimirkom tikrai nejaučiau išgirto Žaliojo Kyšulio „Morabeza“ (svetingumo)!

Tiesa, tokius „įkyruolius“ išlepina patys turistai, „už nieką“ ar „kad atstotų“ jiems duodami Afrikoje milžiniškas pinigų sumas. Štai koks norvegas numeta 5 eurus ir galvoja „duodantis centus“, o Žaliajame Kyšulyje tai gali būti dienos alga: išgirdę apie šitokią „dovaną už įkyrumą“, dar daugiau vietinių ima kabinėtis prie turistų… Būtent todėl daugiausia įkyruolių sutikome Sale, kur turizmas masiškiausias: kitose salose tokių buvo tik vienetai.

Ir afrikietiška, ir europietiška net ir Žaliojo Kyšulio salų valiuta: kone visur priima ne tik vietos eskudus, bet ir eurus (tiesa, dažniausiai prastesniu kursu). Ne tik kad priima: daugybę kartų buvo taip, kad, man sumokėjus eskudais, davė grąžą eurais. Arba atvirkščiai. Arba davė grąžą eurais/eskudais perpus, tarsi tai būtų skirtingos tos pačios valiutos monetos.

Žaliasis Kyšulys – įdomus langas į Afriką

Žaliasis Kyšulys nustebino! Ir daug ką iš tų, kurie ten keliauja, maloniai nustebina.

Dažnas važiuoja tikėdamasis daug mažiau: „Tik kažkokios mažos salelės palei Afrikos krantus, na, bet kitur jau buvom, Egiptus ir Turkijas aplankėm, pabandom čia, norim ten, kur čia karšta visus metus“. O randa šalį su unikalia kultūra, istorija, didingais ir labai įspūdingais kalnais ir skardžiais. Ir su gana tvarkingais, moderniais kurortais, miestų centrais.

Minusų Žaliajame Kyšulyje tikrai yra: šalis tik po truputį veržiasi iš skurdo liūno, o ir kainos ten nemažos (ypač pridėjus, kiek kainuoja ten nukeliauti). Bet tokių minusų turistams čia mažiau nei daug kur vadinamojoje “Juodojoje Afrikoje”, tad ši šalis daug kam tampa puikiu langu į visą žemyną.

Komentarai

Kelionės jų mėgėjams – smagiausias gyvenimo metas. Bet grįžus pasidaro liūdna: viskas jau praeityje. Ir stipriausi prisiminimai pamažu nyksta.

Kaip užfiksuoti keliones, kad jas prisimintumėte, galėtumėte parodyti draugams ir visiems būtų įdomu ir naudinga, o ne nuobodu?

Iš pradžių irgi darydavau daug klaidų, bet po šimtų kelionių supratau, kaip geriausia jas užfiksuoti. Dalinuosi patarimais.

Kelionių nuotraukos

Kone kiekvienas, kas keliauja, fotografuoja, bet retas tai daro taip, kad nuotraukas būtų malonu žiūrėti ir pačiam, ir kitiems. Kad nereiktų nei gailėtis neužfiksavus to, kas svarbu, nei “pervetinėti” šimtus “išplaukusių” kadrų, kur užfiksuota daugmaž tas pats.

Mano patarimai:

1.Supraskite, ką verta fotografuoti, o ko ne, ir to laikykitės. Verta fotografuoti:
*Save prie įvairių vietų.
*Gražius vaizdus, įspūdingas vietas (be savęs pačių kadre). Jos atspindi vietas būtent tokias, tokiu oru ir pan., kokias jas patyrėte būtent jūs – o ne kažkoks profesionalus fotografas, kurių nuotraukas galite rasti internete.

*Įdomias ar ypatingas kelionės akimirkas. Netgi ir tuo metu ne visai malonias (pvz. kaip vėjas nugriovė palapinę ar blaškėtės po miestą atšaukus skrydį)
*Šalies kultūros atributus. Vietinį maistą, religines tradicijas ir t.t.
Taip pat, jei keliaujate keliese, verta padaryti bent kelias nuotraukas, kuriose matytumėtės jūs visi kartu (paprasčiausia ko nors paprašyti, kad nufotografuotų).

Ypač kelionės praždioje gali norėtis fotografuoti “bet ką”, nes kelionė, smagu – bet verta susilaikyti, žiūrėti nebus įdomu. Pasidžiaukite kelione ir ne pro objektyvą. Nėra tikslo padaryti kuo daugiau nuotraukų – svarbu, kad jos įdomiai atspindėtų kelionės esmę. Nėra tikslo fotografuoti tą patį patiekalą ar pribloškusį gamtos vaizdą tuo pačiu rakursu dešimtis kartų, nebent pirma nuotrauka nepavyko.

2.Supraskite, kada jūsų technika neveikia kokybiškai ir tokiu metu nefotografuokite, arba supraskite kokiais režimais galite apeiti trūkumus. Pvz. daugelis telefonų nekokybiškai fotografuoja naktį, arba tam reikia įjungti specialų režimą. Taip pat nors, tarkime, oficialiai gal telefonas artina iki 10x, bet neprarasdmas kokybės tik iki 3x – tai tada neverta artinti toliau 3x.

Kelionių vaizdo įrašai

Filmuoja keliones mažiau žmonių, nei jas fotografuoja. Turbūt todėl, kad kartą-kitą nufilmavo ir nusivylė: kokybė prasta, video kadrų patys nelabai žiūrėjo, o viską nufilmuoti užtrunka ilgiau, nei nufotografuoti. Norint kokybiškų video reikia daugiau technikos, nei kokybiškų nuotraukų, o tokią techniką vežiojasi paprastai tik tie, kuriems video reikalingas dar kažkam (turi Youtube kanalą ir pan.), arba kam video itin svarbus hobis. Kita vertus, net ir su mažiau ar jokios technikos, nedarant klaidų, galima pasidaryti gerų kadrų. Svarbu kokybė, o ne kiekybė!

Filmuoti verta tik vaizdus, kuriuose turi reikšmę judesys ir garsas. Vadovaukitės principu: “Jeigu filmuotas kadras nepasakys bent trigubai daugiau nei nuotrauka – nefilmuok, o fotografuok”. Tinka filmavimui:
*Vietinės tradicijos ir/ar savo dalyvavimas jose. Šventės, šokiai, dainos, neaišku kaip valgytinų vietos patiekalų ragavimas ir t.t.
*Judantys gyvenimo vaizdai, glaudžiai susiję su ta šalimi ir perteikiantys jos atmosferą (gal pralekiantis greitasis traukinys Japonijoje ar turgaus šurmulys arabų kraštuose).

*Judantys gamtos vaizdai (neįprastai smarki audra, krioklys, į aukštą uolą dūžtančios bangos ir pan.).
*Gyvūnų elgesys ir jūsų santykis su jais (pvz. safariuose).
*Svarbūs ir/ar netikėti kelionės momentai ir jūsų reakcijos. Verta filmuoti net nevisai malonius dalykus (pavyzdžiui, pasiklydote džiunglėse ir ieškote kelio) – tuo metu atrodys “kam?”, bet paskui šiuos dalykus prisiminsite gal net labiausiai iš visos kelionės.

Dažniausios filmavimo kelionėse klaidos:

1.Prasta kokybė. Mobilieji telefonai – ir net fotoaparatai bei videokameros – kokybiškai filmuoja daug mažiau aplinkybių, nei kokybiškai fotografuoja. Net jei pritemus ar priartinus dar fotografuoja normaliai, filmuos jau nekokybiškai.

2.Kameros (fotoaparato) drebėjimas (pvz. nes operatorius vaikšto), nuolatinis kameros sukinėjimas. Geriausia filmuoti viena kryptimi ir sustojus vietoje – antraip žiūrėti nemalonu (aišku, kiekvienai taisyklei yra išimčių – veiksmo kameros ir pan.).

3.Labai ilgi video. Kelionėje smagu, gali norėtis laikyti įjungtą kamerą ir 5 minutes, bet žiūrėti paskui bus nuobodu. Geriausia – 10-40 sekundžių įrašai, atskleidžiantys esmę. P.S. Labai trumpi video (kameros įjungimas 2-3 sekundėms) ne ką geriau – tada jau geriau daryti nuotrauką.

Kelionių nuotraukų saugojimas

Telefonu ar fotoaparatu darytas nuotraukas visada persikopijuoju į saugesnę vietą. Tai darau kas kelias dienas dar kelionės eigoje. Ne tik kad, šiaip ar taip, visos gyvenimo nuotraukos į telefoną netilps, bet telefoną rizikinga ir prarasti: vagystė, gedimas, sušlapimas ir taip toliau.

Tuo tarpu, jei bus antra duomenų kopija, nuotraukos išliks.

Kitas variantas – „debesis“ („Google Photos“, „One Drive“ ir pan.). Yra galimybė tiesiai iš mobilaus telefono automatiškai kelti nuotraukas į „debesį“, kur jos atsidurs serveryje internete ir bus pasiekiamos iš visur. Tiesa, daug debesų yra mokami kas mėnesį, ypač jei kalba pasisuka apie daug nuotraukų ar videoįrašus. Be to, reikia nustatyti, kad nuotraukos nebūtų keliamos ne per WiFi, antraip gali kainuoti labai brangiai.

Šiaip ar taip, net ir laikant nuotraukas debesyje, verta turėti ir kopijas pas save.

Kai kas saugo nuotraukas tik socialiniuose tinkluose (Facebook, Instagram), o pas save ištrina, bet tai nėra saugu, nes socialiniai tinklai, kaip rodo istorija, nėra amžini, be to, įkeliant nuotraukos kokybė suprastinama.

Plačiau, kaip saugoti, rūšiuoti, atrinkti nuotraukas, rašau čia.

Kelionių nuotraukų, videoįrašų ir kt. atrūšiavimas

Jei keliausite daug, fotografuosite ir filmuosite nemažai, ateis toks momentas, kad, norint surasti gerų nuotraukų (pvz. darant kokią peržiūrą su draugais ar savo prisiminimui), sunku tą padaryti. Jei taip atsitinka, nuotraukų turi daug, bet jų nelabai žiūri ir naudoji…

Kad to išvengčiau, visų pirma nuotraukas (jau perrašytas į kompiuterį) rūšiuoju į katalogus pagal kelionės etapus. Tarkime, yra katalogas „Brazilija“, o jame – „Rio de Žaneiras“, „Salvadoras“, „Pantanalis“, „Santaremas ir Amazonė“ ir pan. Taip bus paprasčiau rasti ko reikia, nereikia peržiūrėti tūkstančių visos kelionės nuotraukų. Tai ir paprasta padaryti.

Tada po kelionės ar jos eigoje geriausias tos kelionės nuotraukas atrenku ir įsirašau atskirai – jei prireikia pažiūrėti ar parodyti įdomiausius būtent tos kelionės vaizdus, pakanka atsidaryti tą katalogą, o ne visų nuotraukų katalogą. Rinkdamas „geriausias“ atmetu ne tik nekokybiškas, bet ir ne tokių įdomių vietų nuotraukas, taip pat, jei daug nuotraukų yra panašios (tos pačios vietos ir pan.) tai palieku vieną geriausią. Beje, jokių nuotraukų netrinu (na, nebent kišenėje nusispaudė…) – tiesiog prastesnių neatrenku į geriausių katalogą. Šiais laikais trinti neapsimoka – vieta labai pigi, o, kaip rodo patirtis, net ir kai kurios mažiau kokybiškos nuotraukos kada nors praverčia (nes reikia nufotografuoto būtent to, kas ten užfiksuota).

Iš šių geriausių kiekvienos kelionės nuotraukų dar atrenku geriausias „gyvenimo kelionių“ nuotraukas apskritai ir jas laikau „One Drive“ debesyje, kur jos man pasiekiamos iš bet kur. Kai prireikia kam nors parodyti gražiausių vaizdų iš kelionių apskritai, nesunku tai padaryti.

Greitam kadrų rūšiavimui padeda kai kurios programėlės, kaip “ImageGlass” ar “Q-Dir”.

Taip pat sukeliu kelionių nuotraukas į „Google Photos“. Ši sistema turi funkciją, leidžiančią paprastai ieškoti pagal vietą, datą, ar net objektus, kurie užfiksuoti nuotraukose. Todėl, tarkime, draugams paprašius parodyti nuotraukų iš Indijos, ar iš kelionių automobiliu, ar iš paplūdimių, nesunku įvedus vieną žodį į „Google Photos“ tai rasti.

Plačiau, kaip saugoti, rūšiuoti, atrinkti nuotraukas, rašau čia.

Kelionių timelapse, sulėtintas filmavimas, speciali technika ir t.t.

Norite dar geresnių, įvairesnių, malonesnių žiūrėti nuotraukų ar video? Įmanoma, nors čia reikės daugiau laiko arba technikos ir tuo paprastai užsiima tik maža keliautojų dalis:
-Timelapse (pagreitintas filmavimas). Taip verta filmuoti ilgus procesus, kurie būtų nuobodūs filmuojant įprastu greičiu.
-Sulėtintas filmavimas. Tinka greitai judantiems dalykams.
-Dronas ir nuotraukos bei video iš viršaus.
-Stovai, stabilizatoriai, kabikliai, leidžiantys pastatyti kamerą ar fotoaparatą ant žemės, stalo, prikabinti prie automobilio stiklo ir pan.

Kelionių dienoraščiai, tinklaraščiai, aprašymai

Visų pirma, tai skirta sau pačiam: išdėstyti mintis, viską apmąstyti, paskui – prisiminti. Bet jeigu seksis gerai, galėsite ir publikuoti draugams ar plačiau – bloge, Facebook, Youtube ar pan.

Kelionės videodienoraštis. Filmuojatės save ir pasakojate įspūdžius, savijautą. Kažkiek tai darau savo Youtube kanale. Teoriškai videodienoraštį daryti paprasčiau, nei rašyti – kita vertus, ir gerokai sunkiau prireikus rasti pažiūrėti, kas aktualu.

Kelionės rašytinis dienoraštis (tinklaraštis, Facebook įrašai) Rašote įspūdžius, apie šalį, į kurią keliaujate. Tradiciškai į kokią knygelę, bet kur kas patogiau į kompiuterį. Galite parašyti ir greitai grįžę, jei nenorite tam gaišti kelionės laiko. Man dienoraštį atstoja šis tinklapis, nors čia jau rašau specialiai skaitytojui – t.y. atrenku tas patirtis ir informaciją, kuri būtų naudinga ir kitiems. Kai rašai vien sau, tai nesvarbu. Daug kas šiais laikais tokius įrašus deda į Facebook – jie ir vieši, ir laikini, nes paprastai niekas metų senumo Facebook įrašų nebežiūri (bet pats gali prisiminti – tiesa, saugoti kelionių prisiminimus vien tokiose platformose, kaip Facebook ar Instagram, atrodo nelabai saugu, nes platformos neretai keičiasi, senus duomenis ištrina (ne viena kadaise populiari socialinių tinklų platforma taip išnyko). Jei norėsite prisiminti po 5 metų ar 10 metų – gali būti, kad tų įrašų nebebus.

Kelionių žemėlapis. Susižymite, kur esate buvę (siūlymai, kaip tą padaryti – čia).

Kelionių išlaidos, skkrydžių duomenys ir kita informacija

Kelionės metu fiksuojame ir jų išlaidas. Tokiu būdu galima paskaičiuoti, kiek atsiėjo kelionė, be to, dažnai ir draugai klausia, kiek kainavo tas ar kitas dalykas (autonuoma, viešbutis ar pan.), o prisiminti po kiek laiko jau būna sunku. Aišku, tai tikrai nėra būtina – tai gali užimti nemažai laiko ar, jei nesate rimtai nusiteikę to daryti, šiaip ar taip būti netikslu, nes fiksuotos tik kai kurios išlaidos. Kai kuriems žmonėms tai įdomu ar naudinga, kitiems – erzinantis laiko gaišimas; jei taip atrodo jums, neužsiimkite.

Išlaidas rašome į „Access“ duomenų bazę, bet galima naudoti ir „Excel“ programą. Kiekvienoje eilutėje reikėtų įrašyti bent jau išlaidos dydį, vietą, tipą (pvz. „nakvynė“ ar „restoranas“ ar „skrydžio bilietai“), datą. Jei išlaidos dydį rašote vietos valiuta, reikėtų ir konvertavimo į pagrindinę valiutą, nes kursai irgi užsimirš, jie keičiasi. Pagal tipus galima automatiškai paskaičiuoti, kiek iš viso kainavo nakvynės ar maistas, kiek kainavo per kelionės dieną ir pan.

Taip pat visus gyvenimo skrydžius susirašau į my.flightradar24 platformą, bei susirašau į atskirą Access duomenų bazę, kiek laiko kokioje šalyje praleidau – šitaip galiu pamatyti visai įdomią statistiką ir informaciją, palyginti keliones.

Be kita ko, katalogus su kiekvienai kelionei reikalingais dokumentais (skrydžių bilietais, vizom, viešbučių rezervacijom ir t.t.) irgi po kelionės saugau kompiuteryje – neužima daug vietos, o neretai kam nors prireikia (pvz. kai kas nors paklausia, kokiame viešbutyje buvai apsistojęs).

Aišku, kad ir kaip fiksuotumėte keliones, nuotraukų peržiūra nebus tas pats, kas iškeliauti iš naujo. Tad keliaukite!

---

Visi straipsniai apie kelionių fiksavimą

1. Kaip fotografuoti keliones?
2. Kaip filmuoti keliones?
3. Dronas kelionėse
4. Kaip kelionėse fotografuoti save?

Komentuoti

Kelionėse fotografuojate, filmuojate, turite tūkstančius nuotraukų – bet retai kada jas bežiūrite, nes visoje toje “failų krūvoje” sunku rasti geriausias?

Pažįstama situacija? Gal net pasiilgstate laikų, kai nuotraukos buvo popierinės ir jų buvo mažiau?

Ne, su skaitmenine fotografija viskas gerai! Tik reikia nuotraukas tinkamai atrūšiuoti. Kai atradau būdų greitai tą daryti, kelionių nuotraukos vėl labai svarbios ir naudingos. Štai kaip tą darau.

Nuotraukų ir kadrų perrašymas ir rūšiavimas

Visų pirma, nuotraukas iš telefonų, fotoaparatų perrašome į kompiuterį. Šitaip jos ir išlieka ilgiau (nes telefonai genda, jie keičiami), be to, ten jas paprasčiau rūšiuoti.

Kiekvienai kelionei sukuriu po atskirą katalogą (folder), į kurį surašau tos kelionės nuotraukas ir videokadrus iš visų aparatų. Pavyzdžiui “Egiptas 2020”, “Filipinai 2022”, “Lotynų Amerika 2019” ir pan.

Tačiau, kai kelionės ilgos, to nepakanka: nes ir tame kataloge failų būna labai daug, tad, kai reikia rasti konkretaus miesto nuotrauką, sunku, be to, kompiuteris katalogą įkrauna lėtai. Todėl kataloge sukuriu pakatalogius pagal kelionės etapus. Paprasčiausia, kai kelionė driekiasi per kelias vietas – tai vienas etapas (pakatalogis) tada apima vieną vietą ir kelias dienas. Ten surašau visas to etapo nuotraukas iš visų aparatų. Idealiausia kai jų kiekviename pakatalogyje nėra daugiau nei keli šimtai.

Perrašinėju ir kelionės metu, tokiu būdu pasidarydamas nuotraukų kopijas (jei pvz. kelionės pabaigoje telefonas būtų pamestas, pavogtas ar pan.). Tačiau jei kelionė neilga, neturite kelionėje kompiuterio, logišką tą padaryti po kelionės. Kopijų darymui tinka ir debesis (cloud) – OneDrive, Google Photos ar pan. Iš dalies aparatų kelti į debesį galima automatiškai.

Perrašau iš esmės visas nuotraukas. Kai kurie žmonės linkę trinti “prastesnes”. Tai galbūt logiška, jei kalba eina apie išplaukusius, nesufokusuotus kadrus. Bet neretai žmonės trina nuotraukas, kurios tiesiog jiems atrodo prastesnės. Dažniausiai taip daro todėl, kad nuotraukų tinkmai nerūšiuoja ir nenori, kad jų būtų “per daug”. Tačiau manau kiekvienas yra ištrynęs tai, ko paskui gailėjosi (nebent tų nuotraukų išvis beveik nežiūri – bet čia vėlgi problema su rūšiavimu). Šiais laikais vieta kietuosiuose diskuose be galo pigi ir jos daug, tad trinti neverta, o išrūšiavus ir atrinkus (žr. žemiau) bus paprasta greitai atrasti reikiamas nuotraukas.

Analogiškai matau, kad kai kurie žmonės mažai fotografuoja ne dėl to, kad jiems tai būtų nesvarbu, bet dėl to, kad mano, jog bus “daug nuotraukų kurių niekas nežiūrės”. Čia tikroji problema irgi ta, kad nuotraukų jie niekaip nerūšiuoja, neatrenka geresnių (žr. žemiau). Niekada nesigailėjau ką nors nufotografvęs, bet daug kartų gailėjausi, kad tam tikros kelionės akimirkos liko neužfiksuotos ir nebeįmanoma jų pažiūrėti.

Taip pat, visas nuotraukas sukeliu į “Google Photos” sistemą internete. Taip atsiranda dar viena kopija, bet kur kas svarbiau – paieškos galimybės (žr. žemiau). Tiesa, nuo tam tikro kiekio gigabaitų “Google Photos” yra mokamas. Norint taupyti, verta ten nekelti video (išjungti funkciją, kur kai kurie telefonai kelia automatiškai).

Gerų nuotraukų ir kadrų atrinkimas

Taip pat po kelionės atrenku geriausias kiekvienos kelionės nuotraukas. Tai – tos nuotraukos, kurias rodysiu draugams, be to, jas dedu į “AŽ kelionės” kelionių aprašymus-vadovus šiame tinklapyje. Tie, kas neturi tinklaraščio geriausias, deda į socialinius tinklus.

Tarp geriausių nuotraukų atrenku tas, kurios gražiausios. “Atmetu” prasčiau išėjusias. Jei keliose nuotraukose iš eilės nufotografuoti panašūs dalykai, tai iš tų atrenku tik vieną. Bet šiaip tų “geriausių nuotraukų” gana daug: gali būti koks ketvirtis ar šeštadalis visų kelionės nuotraukų. Čia tikslas nėra atrinkti “kelias nuotraukas kokiam konkursui”, tikslas – turėti gerų kelionės nuotraukų katalogą, kurio nebūtų nė kiek nuobodu žiūrėti, kiekviena nuotrauka būtų svarbi tam, kad papasakotų, primintų tam tikrą kelionės momentą, būtų vizualiai graži ir pan.

Geriausias nuotraukas atrinkti galima tiesiog pirmąkart peržiūrint nuotraukas po kelionės – nereikės jokio papildomo laiko! Tam naudoju programą “ImageGlass”. Tai gera nuotraukų peržiūros programa, tačiau ji turi papildomą funkciją – peržiūrint nuotraukas vieno mygtuko (ar mygtukų kombinacijos) paspaudimu galima tuo metu rodomą nuotrauką nukopijuoti į iškarpinę. Svarbu, kad vienu metu galima vienu metu nukopijuoti neribotą skaičių nuotraukų. Vėliau, po peržiūros, beliks paspausti “Paste” ir visos peržiūros metu nukopijuotos nuotraukos bus įklijuotos toje vietoje.

Taigi, peržiūrinėdamas kelionės nuotraukas, tiesiog spusteliu kopijavimo mygtuką kai rodo nuotrauką, kuri atrodo gera, ir, po visko, paspaudžiu “Paste” naujame kataloge. Šitaip sudarau atskirą katalogą, tarkime, “Geriausios Egipto nuotraukos”. Ten jau neskirstau į pakatalogius.

Tai dar ne viskas. Iš visų katalogų “Geriausios kelionės X nuotraukos” renku kitą katalogą, kur dedu geriausias gyvenimo kelionių nuotraukas. Ten jau patenka, tarkime, keli ar keliolika kadrų iš kelionės. Tai jau tokios nuotraukos, kurios “vertos konkursų” arba atskleidžia tam tikrą kelionių aspektą, ar konkrečią šalį (pvz. kelionė Indijos traukiniu), ar unikalias akimirkas (pvz. žemės drebėjimas Japonijoje). Tą katalogą naudoju, kai noriu prisiminti įspūdingiausis akimirkas arba kai kas nors prašo “parodyti nuotraukų iš savo kelionių”. Tai gali būti draugai, gali būtų žinisklaida, jei duodu interviu ar dar kas. Kol neturėjau to katalogo, būdavo labai sunku: milžiniškas darbas atrinkti nuotraukas “iš viso gyvenimo”, o ir skyręs tam “toną laiko” vis tiek neatrinksi geriausių. Ir kai vėl prireiks to paties po metų, reiks viską kartoti… Todėl vieną kartą prisėdau ir atrinkau į atskirą katalogą, o dabar po kiekvienos kelionės jį pildau. Sukūriau analogiškus katalogus ir kitoms savo veikloms, ne tik kelionėms.

Realiai turime kelis tokius katalogus – vienas nuotraukų su manim, kitas su žmona, trečias nuotraukų su mumis abiem, ketvirtas mūsų darytų nuotraukų be mūsų pačių kadre (nelygu ką ir kam reikia rodyti). Tačiau tai nėra būtina tai skirstyti.

Su video rūšiavimu kiek sunkiau, nei nuotraukų, nes “Image Glass” tipo programos ten nėra, be to, video failų dydis labai didelis. Naudoju “Q-Dir” programą, kuri yra “File Explorer” pakaitalas, bet ji leidžia žiūrėti video failus jų neatidarius, tad viskas vyksta greičiau. Tiesa, nedarau geriausių kiekvienos kelionės video katalogo – tiesiog užimtų per daug vietos. Bet darau geriausių gyvenimo video katalogą, kur dedu po kelis ar keliolika video iš kiekvienos kelionės. Jis praverčia, kai kas nors prašo parodyti video kadrus. Atrenkant geriausius video, daugiau kriterijų: be ryškumo, įdomumo, svarbu ir kad nedrebėtų vaizdas, nebūtų monotoniška ir pan.

Yra ir kitų variantų, kaip pasiekti panašių rezultatų. Vienas jų – vertinti nuotraukas ir video žvaigždutėmis (Windows yra tokia galimybė). Tiesa, vertinimas žvaigždutėmis pakeičia failo modifikavimo datą į įvertinimo datą, o tai paskui trukdo atrasti reikiamas nuotraukas rūšiuojant pagal datą (žr. žemiau).

Taigi, rezultate turiu tokius katalogus (pavyzdžiai iš kelionės po Egiptą):
1.Katalogas “Egiptas 2020”, kuriame pakatalogiai “2 – Hurghada”, “3 – Kusairas, Marsa Alamas”, “4 – Asuanas, Abu Simbelis” ir t.t. Į juos išdalintos visos nuotraukos ir video iš kelionės.
2.Katalogas “Geriausios Egipto nuotraukos”, kuriame – apie ketvirtis ar šeštadalis visų Egipto nuotraukų (geresnės).
3.Katalogas “Geriausios gyvenimo kelionių nuotraukos”, kuriame, tarp kitų kelionių nuotraukų – keliolika Egipto nuotraukų.
4.Katalogas “Geriausi gyvenimo kelionių video”, kuriame, tarp kitų kelionių video – keliolika Egipto video.

Kaip rasti reikiamas nuotraukas ir video?

Kai prireikia, bet kokią nuotrauką ar nuotraukų rinkinį galiu rasti labai greitai.

Tipiniai atvejai:

1.Reikia rasti konkrečą nuotrauką ar video ar konkrečios vietos nuotrauką. Einu į reikiamos kelionės katalogą, reikiamą pakatalogį. Ten nusistatau, kad File Explorer rodytų nuotraukų atvaizdus (thumbnail) jau naršant ir tie atvaizdai būtų dideli (galima įspausti Ctrl ir sukti pelės mygtuką žemyn). Jeigu buvo fotografuota keliais aparatais ir pavadinimai skiriasi, nustatau, kad būtų surikiuota pagal datą (paspausti ant “Date modified” viršuje). Jei reikia tik nuotraukų ar tik video, galima surikiuoti pagal failo tipą (“Type”). Greitai randu reikiamą nuotrauką ar video.

2.Reikia parodyti konkrečios kelionės nuotraukas – peržiūra draugams, atrinkimas “AŽ kelionės” straipsniui ar pan. Tiesiog rodau “Geriausios Egipto nuotraukos” katalogą.

3.Reikia kam nors nusiųsti tik kelias pačias geriausias nuotraukas (ar video) iš kelionės, pasidalinti kokiame socialiniame tinkle ar pan. Atsidarau “Geriausios gyvenimo kelionių nuotraukos” katalogą, išrikiuoju pagal datą ir žiūriu, kas ten yra iš šios kelionės. Analogiškai su video ir “Geriausi gyvenimo kelionių video”.

4.Reikia parodyti nuotraukas (ar video) iš kelionių apskritai – pvz. koks naujas pažįstamas, susidomėjęs mano kelionėmis, prašo “parodyk kokių nuotraukų iš kelionių”. Rodau “Geriausios gyvenimo kelionių nuotraukos” katalogą ar “Geriausi gyvenimo kelionių video” katalogą.

5.Reikia parodyti, atsiųsti tam tikros temos nuotraukas – tarkime, domina tik gamta, ar tik miestai. Atsidaręs “Geriausios gyvenimo kelionių nuotraukos” pasidarau, kad rodytų thumbnail, ir taip greitai sužymiu reikiamas nuotraukas.

6.Reikia labai konkrečios temos ar konkrečios vietos nuotraukų ar konkretaus asmens nuotraukų ir tikėtina, kad į geriausias tokių nepateko ar pateko tik viena-kita, o reikia daugiau. To prireiia, tarkim, rašant teminį “AŽ kelionės” straipsnį arba darant kokią teminę paskaitą. Čia gelbsti “Google Photos”. Ši sistema turi puikią paieškos sistemą: ji nėra neklystanti, bet įvedus kokius žodžius, tarkim, “restoranas” ar “automobilis”, meta atitinkamas nuotraukas. alima rašyti kelis žodžius iš karto, pvz. “Aistė automobilis”. Be to, gali pats įvardyti ir kiekvieną žmogų, ir veidų atpažinimo sistema ras jį visose nuotraukose vedus jo (ar jos) vardą. Galima vesti ir vietovardžius. Be to, su telefono programėle, tam tikroje vietoje padarytas nuotraukas gali rasti ir tiesiog tą vietą pritraukęs žemėlapyje.

Alternatyva Google paieškai, kurią daro kai kurie rimtesni fotografai – prie kiekvienos nuotraukos prirašo metaduomenis, kas ten pavaizduota. Metaduomenys fiksuojami pačiame faile. Tai gali būti tiksliau (mažiau klaidų), bet labai daug darbo. Be to, ne visada ir suprasi, kokių duomenų prireiks (na, gal rašydamas metaduomenis nepagalvojai, kad reikia įrašyti, tarkime, transporto priemonę, kuria keliauji, o paskui kam nors reiks parodyti ar norėsi peržiūrėti nuotraukas, kaip keliavai su kemperiu – ir nebus galimybės rasti; tuo tarpu Google Photos parodytų tokias nuotraukas).

Nuotraukas prižiūrėti verta

Kai pradėjau tvarkyti skaitmenines nuotraukas ir kadrus, kelionių nuotraukos iš pusiau pamirštos “failų krūvos” (mintyse nusikeikdavau, jei kas prašydavo iš ten ką nors atrinkti) tapo reikalingomis, naudojamomis, padedančiomis gyvenime ir primenančiomis gražias akimirkas.

Jei pas jus kol kas to nėra, linkiu apsitvarkyti skaitmeninę lentyną ir jums – tai paprasta, o vertė didelė.

---

Visi straipsniai apie kelionių fiksavimą

1. Kaip fotografuoti keliones?
2. Kaip filmuoti keliones?
3. Dronas kelionėse
4. Kaip kelionėse fotografuoti save?

Komentuoti

Kelionėse sunkiausia pasidaryti geras savo nuotraukas.

Jei keliauja šeima ar draugų kompanija – labai dažnai grįžę supranta, kad nepasidarė kelionėje nė vienos nuotraukos, kur būtų visi kartu, arba tos nuotraukos prastos. Juk paprastai fotografuoja vienas iš draugų ar šeimos narių (tad jo paties nuotraukoje nėra), o jei daraisi asmenukę, kaip taisyklė, kas nors netelpa, o fone nieko gražaus (nes viską užstoja patys žmonės).

Seniau ir mes neturėdavome gerų nuotraukų kartu iš kelionių, bet pradėjau rašyti tinklaraštį ir kurti “Youtube” video, teko šią spragą užpildyti. Jei ir jums kelionėse trūksta bendrų savo nuotraukų, štai geriausios idėjos, kaip jas pasidaryti (su pliusais ir minusais).

Asmenukė (selfie)

Tiesiog nusifotografuoji save telefonu ištiesus ranką.

Vienintelis pliusas – paprasta ir nereikia nieko papildomo.

O minusų daug: tilps tik veidas, o ne visu ūgiu. Jei daugiau žmonių – sunkiai tilps į kadrą. Kad ir kas bebūtų fone (kalnai, miestas ar kt.) to jau praktiškai nesimatys – t.y. net nelabai matysis, kad nuotrauka daryta kelionėje ar kitoje šalyje.

Asmenukė gali būti logiškas sprendimas, kai ir svarbiausia parodyti veidus: pvz. kokią karnavalinę šukuoseną, kaukę ar papuošalus keliaujant į šventę.

Jei visgi nėra kitų priemonių ir galimybių ir norima asmenuke nufotografuoti daugiau žmonių, paprastai jos fotografui verta paeiti toliau į priekį. Tada fotografas matysis prasčiau, bet kiti žmonės tilps labiau, nors fonui greičiausiai vis tiek vietos neliks.

Asmenukių lazda

Tai ta pati asmenukė, prieš tai uždėjus telefoną ant specialios lazdos galo, kad fotografuotų iš toliau nuo veidų.

Palyginus su asmenuke ištiesus ranką, į kadrą tilps daugiau – daugiau žmonių, visu ūgiu, ir daugiau matysis to, kas už nugaros. Tiesa, reiks vežiotis papildomą daiktą (nors jis gali tilpti ir į kišenę). Verta išsirinkti gerą asmenukių lazdą: tokią, kuri sulanksčius užima nedaug vietos, tačiau ištraukus ją yra ilga. Ir dar tokią, kuri gali tarnauti ir kaip stovas (žr. žemiau). Geros asmenukių lazdos dar turi bluetooth distancinius, tačiau jie problematiški (dažnai nustoja veikti, užtrunka laiko sujungti, o kelionėse jo mažai), tad aš tiesiog išmokstu visokias telefono komandas, kuriomis telefonas fotografuoja ir be distancinio (pvz. Samsung telefonai gali fotografuoti automatiškai parodžius delną ar pasakius tam tikrus žodžius).

Fotografuojant nuo asmenukių lazdos svarbu parinkti tinkamą kampą, kad nuotraukoje nesimatytų pačios lazdos (nereikia jos tiesti į priekį, bet labiau į apačią).

Prašymas nufotografuoti nepažįstamajam

Paprašyti nufotografuoti praeivio, kito turisto ir pan.

“Klasikinis” būdas gauti savo nuotraukas. Daugelis “prašalaičių” sutinka nufotografuoti, bet tik mažesnė dalis tai daro kokybiškai (gali gauti nuotraukas su “nupjauta” puse kūno, nuotraukas prie kalnų, kuriose nesimato kalnų ir pan.). Aišku, galima pažiūrėti nuotrauką ir paprašyti padaryti vėl – bet labai tuo piktnaudžiauti nesinori, be to, nemokantis fotografuoti žmogus neretai ir vėl padarys negerą nuotrauką. Todėl geriausia tiesiog paprašyti daugiau žmonių. Tokie prašymai nufotografuoti yra kur kas daugiau, nei vien būdas gauti nuotraukas – jie gali būti ir įdomaus pašnekesio pradžia, būdas užmegzti pažintis kelionėse. Aišku, tai įmanoma pvz. mieste bet ne jei leidžiatės vieni į atokų žygį.

Prašymas nufotografuoti gidui ar pan.

Nuo eilinio praeivio gidai (ir kiti asmenys, dirbantys turistinėse vietose) skiriasi tuo, kad tai nebus pirma ar dešimta nuotrauka, kurią jie ten darys. Dažnas gidas žinos, kur geriausi kampai, gražiausi vaizdai. Ypač tai pasakytina apie Azijos gidus (ir kitus turizmo pramonės darbuotojus), nes ten kai kuriems žmonėms turėti savas nuotraukas iš kelionės – bene svarbiausia kelionių dalis… Kai kada gali atrodyti, kad už nuotraukas ko prašys, bet dažniausiai daro nemokamai. Tai – vienas geriausių būdų gauti geras nuotraukas visiems kartu, bet jis įmanomas tik jei keliauji ne visai nepriklausomai ir bent kažkur samdai gidą.

Stovas

Telefonas (ar fotoaparatas) pastatomas ant stovo ant žemės ir fotografuoja iš ten.

Čia jau galima fotografuotis kokiu nori atstumu – su distanciniu valdymu (tiesa, su juo būna problemų ir užtrunka) arba pasinaudojus funkcija, kur automatiškai nufotografuoja po 5 ar 10 sekundžių nuo paleidimo. Svarbu pasirinkti ne per trumpą laiką, kad ir laikmatį paleidęs fotografas spėtų atsistoti. Taip pat svarbu iš anksto pasižiūrėti, kur tiksliai fotografui stotis, kad tilptų į kadrą (pvz. “reikia stotis priešais krūmą”).

Stovas stovui nelygu. Didžiausi sveria ne po vieną kilogramą ir yra labai aukšti (net iki 2 m), bet tokius vežiojasi beveik vien profesionalai. Kelionėse logiškesnis yra nedidelis stovas – toks, kuris transformuojasi iš asmenukių lazdos (žr. aukščiau), sveria mažai ir telpa į kišenę. Tiesa, toks stovas neilgas: pastatytas ant žemės, fotografuos iš apačios (jei stovėsite), nebent rastumėte vietą pastatyti aukščiau (pvz. ant akmens) – bet rasti pakankamai lygią vietą, kad nenuvirstų, gali būti sunku, ypač ten, kur išeitų gera nuotrauka.

Profesionalūs trikojai, aišku, nevirs, bet juos sunku nešiotis.

Kabikliai

Tai tarsi stovai, bet skirti statyti ne ant žemės. Jų būna dviejų rūšių: “Gorilla pod” gali stovėti ir ant žemės, bet skirti apsivyti kokį stulpą ir laikytis už jo. “Suction cup” prisitivirtina prie stiklo (pvz. automobilio). Taip, jie praplečia galimybes kartu nusifotografuoti. Bet geriausios tos priemonės, kurias turi po ranka – na o vežiotis kelis skirtingus kabiklius, turėti juos visada po ranka kada prireiks – sudėtinga ir nepatogu. Todėl realiai nors ne kartą esu pagalvojęs “O, kaip čia trūksta prikabiklio prie lango”, suprantu, kad niekada nenumatysi, kada jo prireiks, tai tektų iš esmės nešiotis visada, ir daryti tai dėl galimybės, kuri “gal bus, o gal nebus”, neprofesionalui neverta. Kita problema – koks geras bebūtų kabiklis, būna, ir nukrenta, o potenciali žala – didelė (jei kabo aukštai, gali sudužti telefonas ar, juoba, fotoaparatas). Viena retų vietų, kur dažnai gali daryti geras nuotraukas su kabikliu prie lango – automobilis (jei keliauji juo, tikrai verta turėti daiktadėžėje).

Dronas

Dronas suteikia daug galimybių. Pamatyti vietovę iš viršaus, pamatyti kas anapus sienos ar kokiame vidiniame kieme, nufotografuoti nuostabių vaizdų ir juos nufilmuoti. Bet viena drono funkcijų, apie kurias galvojame mažiau, nors ji naudinga – tai pasidaryti nuotraukas žmonėms kartu. Galima daryti iš kokio nori atstumo. Minusai: ne visur dronai legalūs, be to, jei kažkas fotografuos su dronu, tai nuotraukoje jis bus su distancinio valdymo pultu (tačiau yra galimybių nustatyti laikmatį iki nuotraukos padarymo). Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad droną nešiotis sunku, nors iš tikro yra ir mažų dronų, ~250 g (tiesa, tokiu atveju distancinis sunkesnis už patį droną). Aišku, dronas sunkiau, nei asmenukių lada, bet suteikia ir daugiau galimybių.

Plačiau apie dronus kelionėse rašau čia: Dronas kelionėse – viskas, ką reikia žinoti

Pirktinės nuotraukos

Daugybėje turistinių vietų yra įsuktas tikras verslas, gal net geresnis, nei bilietai į tas vietas. Tai – nuotraukų darymas ir pardavimas. Jos dažniausiai brangios (dešimtim dolerių), o jas perka turbūt tie, kurie keliauja keliese ir staiga suvokia, kad bendros nuotraukos neturi. Deja, tos pirktinės nuotraukos neretai net būna netikros (pvz. fotografuoja prieš žalią ekraną ir uždeda foną) ir manau tikrai neverta jų pirkti, kai yra tiek būdų pasidaryti pačiam. Už tai, kiek kainuoja viena tokia nuotrauka, dažnai gali nusipirkti asmenukių lazdą ir dar stovą… Beje, kiek pastebėjau, neretai net ir vietoje, kur šiaip pardavinėjamos nuotraukos, gali paprašyti ir darbuotojo ar gido, kad nufotografuotų su tavo telefonu – ir tai bus nemokamai.

Veidrodžiai

Fotografuoji veidrodį, kuriame matotės patys. Deja, didžioji dalis vietų, kur bus veidrodžiai, nebus labai gražios nuotraukoms – tačiau yra išimčių. Fotografuojantis per veidrodį gali būti sunku fotografuoti taip, kad telefonas ar fotoapratas neužstotų niekieno veido.

---

Visi straipsniai apie kelionių fiksavimą

1. Kaip fotografuoti keliones?
2. Kaip filmuoti keliones?
3. Dronas kelionėse
4. Kaip kelionėse fotografuoti save?

Komentuoti

Oslas – Norvegijos sostinė, bet ten nesijauti kaip „tikrojoje Norvegijoje“. Oslo fjordo nesupa jokie kalnai, į miestą neatsiveria nuostabūs vaizdai nuo viršūnių, ir jam trūksta aiškaus simbolio.

Turbūt todėl ilgus metus Oslas man – kaip ir daugeliui turistų – buvo nebent stotelė pakeliui link Norvegijos kalnų, krioklių, salų ir kitų grožybių.

Pagaliau nusprendžiau Osle stabtelti ilgėliau – ir čia aprašau, kas šiame mieste žaviausia.

Osle susiduria turtinga dabartis ir didinga senovė

Didingąją Norvegijos gamtą Osle primena nebent raitytos Oslo fjordo pakrantės. Tik žvelgiant nuo tų krantinių regėsi vieną kitą keltą, daugiaaukščius namus – bet jokių kalnų, jokių krioklių. Kalvos aplink Oslą ne ką aukštesnės nei Vilniuje. Iki „tikrų“ kalnuotų fjordų – apie 5 val. važiavimo automobiliu.

Oslas – kitoks didmiestis, nei visi likę Norvegijos miestai. Aplinkui vikingų laikus beveik menančią Akershuso tvirtovę Oslo tiesiose gatvėse viena prieš kitą stoja dvi skirtingos epochos.

Viena jų – XIX a., kai Norvegija priklausė Švedijai ir buvo skurdokas užkampis, tačiau visgi į didžausio Norvegijos miesto – Oslo – pramonę gužėjo skurdūs darbininkai iš visų atkampių kaimų, iškilo ištisos eilės saikingai puošnių keturaukščių daugiabučių, o 1825 m. – ir Karalių rūmai, kuriuose iki šiol gyvena Norvegijos monachai ir priešais kuriuos stovi garbės sargyba – tiesa, tie stovi skandinaviškai laisvai, neįsitempusi.

Bet dar labiau Osle dominuojanti epocha – šie laikai. Laikai, kai 1967 m. atradusi naftą Norvegija tapo viena turtingiausių pasaulio šalių, o Oslas – vienu turtingiausių miestų. Jo gatves nuo tada apsėjo „skandinaviškai nuosaikūs“ tarptautinių biurų pastatai su brangiomis hipsteriškomis kavinėmis pirmuose aukštuose. Turtingu gyvenimu pasidžiaugti osliečiams leidžia ir sutvarkytos krantinės, kur gali ir išsikaitinti pirtyse ant polių tiesiai virš Oslo fjordo, ir išvysti „superprojektus“ tokius kaip 2008 m. Oslo opera, ant kurios stogu gali užlipti tarsi į dirbtinį kalną ir gerėtis miesto panoramomis.

Osle nėra „senamiesčio“ ir „naujamiesčio“, sena ir nauja čia visada šalia, tose pačiose gatvėse. Seni pastatai kartais griaunami, statomi nauji. Gal dėl to man buvo sunkoka pasinerti į miesto dvasią. Pamatai pro autobuso langą kokių gražių XIX a. vilų eilę, galvoji, štai pasivaikščiosi gražiame sename rajone, bet išlipi, apsidairai, ir supranti, kad pažiūrėjus į kitą pusę, gatvės gale ir dar daug kur – tvarkingi, bet paprasti šiuolaikiniai biurai. Toks architektūrinis chaosas šiaip jau labai tvarkingame mieste. Tiesa, ilgainiui nuobodžiausius pastatus renovuoja į modernesnius.

Yra „atmosferingesnių vietų“, kaip Damstredet gatvelė apstatyti mediniais namais, kokie kitur virto dulkėmis, ar Var Frelsers kapinės greta, po kurių masyviais antkapiais ilsisi žymiausi norvegai, nuo dailininko Edvardo Munko iki dramaturgo Henriko Ibseno. Bet ir ten tik paeik į šalį – ir vėl įvairovė.

Viena išimtis tikriausiai – Vigelando parkas. Nenuostabu, kad jis – populiariausia Oslo lankytina vieta. Visą 700 m ilgio parko promenadą su vartais, tvorelėm, tiltu ir 200 skulptūrų sukūrė vienas vienintelis žmogus – Gustavas Vigelandas, garsiausias Norvegijos skulptorius. Viskas pastatyta 1924-1943 m. ir puikiai dera tarpusavy. Visos skulptūros vaizduoja nuogus žmones, bet prasmė ten – keisčiausiose jų pozose. Lankytojai ir valandas ten praleidžia bandydami įspėti tų figūrų reikšmes, o ypač ilgai stabteli akščiausiame taške, prie obelisko, sudaryto iš 121 žmogaus, vienas per kitą lipančio į dangų, nuo kur atsiveria gražūs vaizdai į Oslą.

Į vieną pusę iš Vigelando parko viršūnės matai senųjų Oslo rajonų bažnyčių bokštus. Į kitą – Holmenkollen šuolių su slidėmis trampliną, dar vieną Oslo simbolių. Taip dera sostinei šalies, kuri, nepaisant mažo gyventojų skaičiaus, žiemos olimpiadose laimėjo daugiau medalių, nei bet kuri kita pasaulio valstybė…

Oslo muziejai ir laivai atskelidžia Norvegijos pasaulinę svarbą

Įdomiausi Osle man – jo muziejai, rodantys, kad Oslo ir Norvegijos įtaka pasaulio istorijai – daug didesnė, nei pasakytum pagal jų dydį. Juos lankėme su „Oslo Card“, kai susimokėjus vienkartinį mokestį beveik visi muziejai ir viešasis transportas „nemokami“ (apsimoka, jei lankai kokius tris muziejus per dieną, o Osle, kur be muziejų mažai lankytinų vietų, taip daryti logiška).

Norvegai – jūrininkų tauta; didelė dalis jūrų plėšikų vikingų buvo iš Norvegijos. Tad dauguma geriausių Oslo muziejų susiję su laivais.

Laivo „Fram“ muziejaus širdis – „tvirčiausias prieškarinio pasaulio laivas“, kuris nuplukdė pirmąją ekspediciją, pasiekusią pietų ašigalį. To nepadarė amerikiečiai, tai nepavyko britams (jų ekspedicija žuvo nuo šalčio), bet tai 1911 m. pasiekė norvegas Rualis Amundsenas. Stovėdamas ankštose Framo patalpose nesunkiai galėjau įsivaizduoti tą šaltą ekspediciją į dar šaltesnę Nežinią: juk tada nebuvo nuotraukų iš lėktuvų ir palydovų, niekas negalėjo nė įsivaizduoti, kas laukia pietų ašigalyje. Išvalgęs pietų ašigalį, Roalis Amundsenas, galima sakyti, užbaigė visą žmonijos atradimų epochą… Bet tai buvo tik vienas iš daugybės norvegų pasiekimų poliariniuose kraštuose: tame pat muziejuje yra ir “Gjøa”, laivas, su kuriuo Roalis Amundsenas pirmasis nuplaukė iš Atlanto vandenyno į Ramųjį aplink šaltąsias šiaurės Kanados salas.

Laivo „Kon Tikis“ muziejuje eksponuojamas plaustas „Kon Tikis“, kuriuo norvegas Tūras Hajerdalis 1947 m. nuplaukė iš Pietų Amerikos į Okeaniją, taip mėgindamas įrodyti, kad Okeaniją apgyvendino Amerikos indėnų, o ne azijiečių, protėviai. Priešingai nei į “Framą”, į “Kon Tikį” įlipti negalima: toks jis mažytis, netvirtas, ir taip neįtikėtina, kad kažkokie niekada iki tol neplaukę norvegai sugebėjo juo 101 dieną plaukti per Ramųjį vandenyną. O po to dar tas pats Hajerdalis iš nendrių pastatytu laivu “Ra II” (irgi tame pat muziejuje) perplaukė Atlanto vandenyną… Tarsi kelionės jūromis būtų norvegų kraujyje.

Yra Osle ir Vikingų laivų muziejus, ir bendras jūrų muziejus, o į visus šituos “laivybos muziejus” iš miesto centro galima nuplaukti laivu per Oslo fjordą.

Naftos dėka, Norvegija – viena turtingiausių pasaulio šalių, tad ir Norvegijos nacionalinio muziejaus kolekcija turi mažai lygių: visų epochų, geriausių dailininkų menas ir dizainas: viską apžiūrėti užtruktų ne trumpiau, nei kokį Luvrą. Bet turistus ten labiausiai traukia garsiausias Norvegijos tapytojas – Edvardas Munkas ypač jo „Klyksmas“, toks norvegiškos depresijos atvaizdas. Beje, Osle yra ir atskiras Munko muziejus, bet ten nėjau sužinojęs, kad geriausi Munko darbai – Nacionaliniame muziejuje.

Norvegijos liaudies muziejus – tai tarsi norvegų Rumšiškės, tik senos trobos čia suvilktos ne kur nors į kaimą, o beveik į Oslo centrą. Galima pasigėrėti nuostabia Norvegijos kaimų ir Oslo priemiesčių medine architektūra, kurią tuose kaimuose ir priemiesčiuose seniai sunaikino progresas. Sužinoti apie „senovinį gyvenimą“, kuris Norvegijoje išliko ilgiau, nei kitur Vakarų Europoje – iki pat kokių 1970-1980 m., kada iš naftos lėšų pastatyti kalnų serpantinai ir tuneliai pasiekė net atokiausius kaimelius, o su jais ir gera medicina, švietimas, bei kita.

Būtent Osle – masyvioje 1950 m. Oslo rotušėje – teikiama Nobelio taikos premija. Bet greta rotušės stūksantis taikos premijų muziejus pasirodė „silpnas“: ten tiesiog visų premijos laureatų veidai ir viena-kita istorija iš pasaulio negandų.

Oslas – vienas brangiausių pasaulio miestų. Tikrai.

Didžiausia priežastis, kodėl Oslas man tapo paskutine nuodugniai aplankyta Europos valstybės sostine – kainos. Net sunku apsakyti, koks brangus Oslas – restoranai, paslaugos, transportas čia kainuoja kokius tris kartus brangiau, nei Vilniuje, o kai kas kainuoja ir penkis kartus brangiau. Mažesni skirtumai tarp užsieninių prekių kainų (drabužių, elektronikos, benzino) – bet kelionėje tai ne taip aktualu. Kelionės diena Osle greičiausiai kainuos kiek trys dienos kokioje Tenerifėje ar dvi savaitės Balyje (neskaitant skrydžių) – gyvenant panašios kokybės viešbučiuose, valgant panašų maistą.

Internete gali rasti visokius „brangiausių pasaulio miestų sąrašus“ ir Oslas ten visada prie viršaus – nors ir esą „konkuruoja“ su kokiu Tokijumi ar Singapūru. Bet pabuvęs Tokijuje, Singapūre ir kituose to sąrašo miestuose suvokiau, kad, na, tikrovėje Oslas ir anuos “branguolius” kainomis lenkia kartais. Bent jau kainomis, su kuriomis susiduria turistas: juk tai, kad kokiame Tokijuje brangu nusipirkti butą, turistui neaktualu. Iš visų 120+ šalių, kuriose buvau, tik Šveicarija ir Islandija gali konkuruoti kainomis su Norvegija ir jei nebuvai nė vienoje šių šalių Osle lauks lengvas šokas.

Aišku, daugybei lietuvių bent jau „baisios“ Oslo viešbučių kainos neaktualios: jie randa kur pernakvoti Osle nemokamai. Osle net 43% gyventojų yra ne norvegai, o tarp mažumų viena didesnių – lietuviai (jų Osle – ~3200, o aplink Oslą – dar ~14000, aba ~1%). Tad dažnas lietuvis turi kokių draugų ar giminių Osle. O jei neturi, gerai yra atskristi ryte, išskristi kitos ar dar kitos dienos vakare – taip sutaupysi vieną nakvynę.

Iš Lietuvos į Oslą pilna skrydžių ir jie pigūs. Tiesa, nuvažiuoti iš Oslo oro uosto į centrą kartais kainuoja brangiau, nei skrydžio bilietas… Bet užtat nuvažiuoti paprasta, patogu. Brangesnis traukinys viršija ir 200 km/h greitį, o “lėtesnysis” važiuoja 160 km/h greičiu ir centrą pasiekia per 23 min. Apskritai, Osle keliauti malonu, patogu – bet stebuklų ten irgi nėra. Negali, kaip kokiame Dubajuje, sumokėkęs trigubai save guosti, kad štai už tai gavai greičiausią/aukščiausią/moderniausią pasaulyje patirtį. Oslas patogus, švarus, saugus – bet tik tiek.

Neguodžia Osle ir klimatas: kaip ir kitur Norvegijoje, čia vėsokos vasaros, dažni lietūs ir vėjai, tad kai termometras rodė +16, lauko kavinės buvo pilnos – mat švietė saulė, giedra, to Osle pakanka. Taip pat, kaip ir mažesniuose Norvegijos miestuose, viskas dirba trumpai, ypač anapus trumpučio sezono (pvz. muziejai teveikia nuo 10 val. iki 16 val., kokią 19 val. Oslo centras atrodė it išmiręs), sekmadieniais nedirba jokios parduotuvės.

Kaip ten bebūtų, gal Oslas ir nėra iš tų Europos sostinių, į kurias norėtųsi skristi savaitgaliui, bet, jei keliauji kitur į Norvegiją, arba šiaip ar taip skrendi pro Oslą, Osle sustoti verta. Nepamatęs Oslo nematei visos Norvegijos, į Oslą suplaukė daugiausiai Norvegijos turtų, pasiekimų, norvegiškos didybės. Nuo Munko meno iki garsiausių poliarinių tyrinėtojų laivų, nuo didingiausios Norvegijos architektūros – tiek senos, tiek modernios – iki Nobelio taikos premijos įteikimo balių.

Komentarai