Lankau pasaulį

Žaliojo Kyšulio Salos – mažytės, bet kokios jos skirtingos! Čia susilieja Afrika ir Europa, dykumos ir kalnai ir vandenynas!

Aplankiau daugelį Žaliojo Kyšulio Salų: pradėjau nuo turistų numylėtos Sal salos-dykumos, tuomet laivais ir lėktuvais leidausi gilyn ten, kur atrasta mažiau, bet kalnuota gamta ir spalvinga kultūra – tik nuostabesnės.

Straipsnio pradžioje – pasakojimai apie kiekvieną salą, pabaigoje – praktiniai dalykai.

Šv. Antano salos šiaurinė pakrantė su žvejų valtimis

Sal sala – Žaliojo Kyšulio pagrindinis kurortas

Daugeliui turistų Žaliasis Kyšulys yra ne Salos, o viena sala – Sal, “Druskos sala”. Netgi ne visa Sal, o tik vienas vienintelis kurortas pietiniame tos salos gale – Santa Marija.

Jei esi leidęs atostogas kokiame Turkijos ar Egipto milžiniškame pajūrio viešbutyje, gali įsivaizduoti, kaip atrodo Santa Marija. Viešbučių kompleksai, kurorto centre – pėsčiųjų alėja su restoranais ir parduotuvėmis. Palei didelį paplūdimį, pilną viešbučių gultų – kita promenada. Kasdien atskrenda ~10 lėktuvų, pilnų atostogų ištroškusių turistų iš Europos, zuja juos vežiojantys autobusai. Yra kažkiek „vietinės dvasios“: paieškojęs radau Žaliojo Kyšulio salų virtuvės, bet gyva muzika kavinėse skambėjo daugiausiai nevietinė.

Pakrantės viešbučio kompleksas Santa Marijoje. Pusė visų Žaliojo Kyšulio viešbučių lovų – Sal saloje

Logiška. Turistų minias į Sal traukia ne Žaliasis Kyšulys, o saulė ir karštis. Vakarų Europai tai – viena artimiausių šalių, kur karšta kiaurus metus. Ne taip, kaip kokiuose Kanaruose ar Egipte, tiesiog „Žiemą nešalta“, o *tikrai* karšta: kai keliavau gruodį, temperatūra buvo ir arti +30. Šiaip vidutinė Žaliojo Kyšulio temperatūra gruodžio mėnesio dienomis – +26, naktimis – +20 ir mažai skiriasi visus metus (karščiausia rugsėjį: dienom vidurkis +30, naktim +24). Palyginimui, Kanaruose gruodžio dienomis vidutiniškai +22, naktimis +19, o Hurghadoje – atitinkamai +23 ir +13.

Na o būtent Sal sala Žaliojo Kyšulio „turizmo sostine“ tapo dėl savo sausumo. Ten dykuma. Lyja vos 6 dienas per metus! Dažnai – nė debesėlio danguje.

Salinas druskos kasyklos spiginant nuolatinei Sal saulei

Tiesa, kai užsimanai pasibuvimą kurorte praskaidrinti kokia įdomia išvyka, akmenuota pilka Sal dykuma grožiu tikrai nelepina. Visoje saloje, sakyčiau, tėra vos trys(!) tikros lankytinos vietos, todėl prie kiekvienos jų nuolat „neršia“ ištisos eilės turistinių autobusų ir taksi bei vienas kitas nuomotas džipukas (kokį turėjome ir mes):
1.Salinas druskos kasyklos. Iki turizmo, XIX a., pagrindinis Sal salos verslas buvo vandenyno vandens garinimas šiame krateryje, kad liktų maisto konservavimui reikalinga druska. Dabar viskas sugriuvę, iš druską vežusio lynų keltuvo belikę mediniai rėmai. Turistai viliojami ne tik nuostabiais vaizdais į druskos laukus krateryje, bet ir galimybe pasipliuškenti sūriame vandenyje kur esą „automatiškai plūduriuoji“ (man nepasirodė taip jau smarkiai lengviau, nei vandenyne, užtat nuo druskos dar ilgai graužė nugarą, o iš baltų dėmių ant drabužių matėsi, kur ką tik buvau).

Prie Salinas druskos kasyklų

2.Ryklių paplūdimys (“Shark Bay”). Vietos „vedliai“ čia veda pabraidyti į tokią seklumą, kur, maistu atvilioti, apie kojas sukasi maži rykliukai. Juos bangos kartais atblokšdavo tiesiai į mano kojas. „Jei pats neliesi, neįkąs“ – ramino. Rykliukų „mamų“ pelekai sukinėjosi toliau it kokiame „Nasrai“ siaubo filme, bet 3 metrų ilgio mamos per didelės, kad atplauktų į seklumą…

Ryklių pelekai priešais sugriuvusius Salinas druskos kasyklų pastatus. Šį vaizdą regėjau įbridęs iki kelių į Vandenyną

3.Žydrosios akies šaltinis [Olho Azul]. Čia labiausiai reklamuojama galimybė pažiūrėti į tokį urvą, kurio dugne esą tyvuliuoja „neregėto žydrumo“ vanduo. Turistai net turi išsiimti numeriukus tarsi eilėje banko skyriuje idant gautų progą kelias akimirkas ten žvilgtelti. Pusvalandį laukęs, likau kiek nusivylęs. Tačiau viską kompensavo įspūdingos bangos, toje itin smarkiai daužančios kranto uolas: tais vaizdais galima gerėtis neribotą laiką!

Bangos man buvo Olho Azul pažiba – bet jos būna ne kasdien

Apskritai, Sal salos lankytinose vietose neapleido jausmas, kad prieš 10-20 metų koks nors „TUI“ darbuotojas, jau nusprendęs, kad po Sal karštąja saule veš šimtus tūkstančių turistų, suko galvą, ką čia tiems turistams dar parodyti – ir šiaip ne taip sugalvojo šį bei tą. Bet praleisti ten ramią valandą-kitą – smagu.

Turistai renka kriaukleles Santa Marijos kriauklelių paplūdimyje

O turistai Sal saloje dvejopi. Vyresnio amžiaus poilsiautojai, leidžiantys dienas gultuose prie viešbučių baseinų. Ir jaunimėlis: juos į Sal traukia vėjas, bangos, vienos geriausių galimybių kaitavimui (jėgos aitvarams) Jėgos aitvarų paplūdimyje, o ilgais vakarais jie geria kaipirinjas Santa Marijos baruose. Eiliniam maudymuisi vandenyne galimybės pasirodė prastesnės, nei tikėjausi: daug paplūdimių (įskaitant pagrindinį Santa Marijos paplūdimį) tik atrodo smėlėti, vos įbridus kojas pjovė akmenys (kai kur net nuomoja Crocs batus).

Kaituotojų paplūdimyje salos rytuose

Santa Marijos centras – netikėtai tvarkingas, bet kurortas plečiasi septynmyliais žingsniais: naujų superviešbučių statybų aikštelės, tvoros, nauji Santa Marijos rajonai, kur jau stovi nuomojami daugiabučiai, bet gatvės vis dar neasfaltuotos, nepažymėtos žemėlapiuose, nėra šaligatvių, apšvietimo. Vos neapsistojome tokiame rajone, kol neperskaičiau komentarų. Salo saloje dar 1990 m. gyveno vos 8000 žmonių, o 2019 m. – jau – 40000. Tai buvo mažiausiai gyventojų turinti Žaliojo Kyšulio sala iš devynių – o dabar jau antroji pagal gyventojų skaičių! Pas „turistų eurus“ masiškai migruoja ne tik kitų Žaliojo Kyšulio Salų gyventojai, bet ir žmonės iš žemyninės Afrikos, o ir vienas kitas europietis čia pasilieka „su visam“ ar bent jau praleidžia kiekvieną žiemą. Į Salą net lėktuvų skrydžių daugiau, nei į pačią Žaliojo Kyšulio Salų sostinę Prają!

Pardavėjas ir suvenyrų parduotuvė Santa Marijoje, Sal, bei pro šalį einantis turistas

Daugelis turistų per savo 7-14 d. atostogas Sal salos taip ir nepalieka. Išvykti ir nėra visai lengva: į gretimą salą nuskristi kainuoja brangiau, nei skersai visą Europą, skrydžiai būna ne visur ir ne kasdien. Keltai ne ką geriau ir dar vėluoja. Maža to, perkant vidinių skrydžių bilietus, sugedo jų sistema, teko skambinėti į aviakompaniją. Ne vienas Santa Marijos baruose sutiktas turistas sakė, kad, kai nepavyko nusipirkti aviabilietų, planus aplankyti kitas Žaliojo Kyšulio salas metė išvis…

Sal salos oro uoste keleiviai laukia skrydžio į Šv. Vincento salą. Kaip matyti, net ir vidiniame skrydyje apie pusė keleivių – turistai, tik mažai vietinių gali įpirkti skrydžius. Na bet Lietuva iš viso neturi nė vienų avialinijų. Bet ir šiaip įspūdinga, Žaliasis Kyšulys turi dvi avialinijas, kai daug didesnė turtingesnė Lietuva neturi nė vienerių…

Bet man kelionė nebūtų tikra kelionė, jei aplankyčiau tik „pagrindinį kurortą“ – taigi, įveikęs nesklandumus, leidausi per Žaliojo Kyšulio Salas. Ir tikrai tuo džiaugiuosi, nes kitos salos (išskyrus gal irgi kurortinę Boa Vištą) nuo Salo skiriasi kaip diena ir naktis.

(Bet jei būsite tik Sal saloje, vis tiek skaitykite straipsnį toliau – jo gale rasite daugiau praktinės informacijos)

Santa Marijos paplūdimyje

Šv. Vincento sala – Žaliojo Kyšulio kultūros širdis

Mindelo miestas Šv. Vincento saloje – tikra Žaliojo Kyšulio kultūros sostinė. Čia – nuostabūs, spalvingi seni pastatai, o kone kiekvienoje kavinėje kiekvieną vakarą – gyva muzika. Vietinė muzika, kurios unikalių stilių Žaliajame Kyšulyje – gausybė. Garsiausias – ilgesinga morna. O žymiausia mornos atlikėja – Sezarija Evora – gimė, užaugo, karjerą pradėjo būtent Mindele. Jai čia įkurta muziejus. Pirmąkart įsigilinau į jos dainų tekstus: kiek daug jų yra apie Mindelą, Šv. Vincento salą, Žaliąjį Kyšulį!

Mindelo senamiestyje

Įspūdinga, kaip po visą pasaulį išpopuliarėjo tokios mažos šalelės patriotinė muzika… Deja, kažin ar kas suprato tuos tekstus. Mat nors Žaliajame Kyšulyje oficiali yra portugalų kalba (šalis – buvus portugalų kolonija), Sezarija dainavo vietine kreolų kalba. Kreolų kalba atsirado sumišus portugalų ir afrikiečių kalboms, ja kalbama tik Žaliajame Kyšulyje, ją visame pasaulyje moka tik apie pusę milijono žmonių – ir todėl net visokiose „Google Translate“ sistemose jos nėra. Mindelą Sezarija vienoje dainų vadina „Kreolų Roma“.

Sezarijos Evoros muziejuje

Mindelui, kaip ir turistinei Sal salai, pradžią davė geografinė padėtis: dar XIX a., kuomet šis natūralus uostas buvo puikiausia stotelė iš Europos į Pietų Ameriką plaukusiems garlaiviams. Žaliasis Kyšulys – tiksli pusiaukelė tarp abiejų dviejų žemynų!

Ta pusiaukelė svarbi ir dabar: tik garlaivius pakeitė kruiziniai laivai, didžiųjų valstybių kariniai laivai bei visa gausybė prabangių jachtų. Visi jie plaukia per Atlantą. Mažai pakeliui tokių smagių stotelių, kaip Mindelas!

Jachtos Mindelo uoste puikiai matosi iš pakrantės promenados

Mindelo jachtų prieplaukos bare gausu skelbimų, kuriuos palieka kitokie “keliautojai”. Pavyzdžiui toks: „Mano vardas Nana, aš iš Ganos, gyvenu Mindele ir jau pribrendau kirsti Atlantą į Karibus ar Pietų Ameriką. Turiu patirties plaukimuose tarp salų. Galiu jachtoje budėti naktimis. Taigi, susisiek, jei tau reikia darbštaus vyro, kuris pasirūpins, kad jūsų kelionė būtų saugi“. Arba “Mano vardas Maksvelas, aš iš Ganos ir, kaip daugelis jūsų, svajoju perplaukti Atlantą. Galiu padėti su laivo priežiūra.”. Tai – daugybės afrikiečių ilgametė „kelionė į vieną pusę“: plaukia į Pietų Ameriką ar Karibus, kur nereikia vizos, tada pėsti eina per Centrinę Ameriką, idant nelegaliai kirstų išsvajotąją JAV sieną. Pamenu, kai keliavau po Panamą, galvodavau, kaip jie kerta Atlanto vandenyną – juk tai taip brangu. Dabar supratau.

Jachtos savininkai valtele nuo jachtos plaukia į krantą

Apie Mindelą skaičiau baisių pasakojimų: apie siaučiančias plėšikų ir kišenvagių gaujas, apgavystes ir pan. Tačiau vietinis patikino, kad tai – jau praeitis, „valdžia rimtai sustiprino policiją“. Iš tiesų, Mindelo centras apšviestas. Ir nors buvo vienas-kitas prašinėtojas, Sal saloje nemalonių incidentų tikrai buvo daugiau. O turistų Mindele – irgi daug! Jie elgiasi kitaip nei Sale. Mornos vakarai, vietos menininkų studijos, kavinių staliukai didingų pastatų balkonuose…

Tiesa, daugelis turistų Mindele stabteli tik vienai dienai. Jiems Šv. Vincento sala – tik vartai į gretimą Šv. Antano salą. Rytiniu keltu, švintant saulei prasiėję Mindelo pakrante, ten išplaukėme ir mes.

Kelte į Šv. Antano salą (kelia valandą ir, sako, vienas retų keltų Žaliajame Kyšulyje, kur grafiko daugmaž laikomasi)

Šv. Antano sala – didingiausia Žaliojo Kyšulio gamta

„Šv. Antano saloje praleisite tik dieną???“ – negalėdami patikėti stebėjosi sutikti Olandijos žygeiviai. Išvydus Šv. Antano kalnų didingus vaizdus, skardžius, aštrias uolas-bokštus, išties norėjosi pasinerti į tai ilgiau.

Šv. Antano salos ‘bokšto slėnyje’

Keliauti po Šv. Antano salą yra du būdai. Vienas jų – apsistoti ilgiau kokiame miestelyje. Gal Ponta do Sol salos šiaurėje, kur žvejai kasdien partysia laimikius. O gal Paul apylinkėse, nuostabiame cukranendrių žiedų pilname slėnyje. Kasdien leistis į ilgus žygius. Tokių turistų vis daugiau ir daugiau. Tiesa, skurdžiuose kaimuose visą gyvenimą praleidę Šv. Antano salos gyventojai jų nesupranta: „Jie moka šitiek daug, kad vargtų vaikščiodami visom šitom žemės ūkio terasom, kur aš plušu visą gyvenimą ir, jei tik turėčiau pinigų, su malonumu niekad ten nebeičiau?“. Išties, kas tik gali, emigruoja iš Šv. Antano salos su visam – kas į Sal salą, kas į Europą ar Ameriką (salos sostinėje Porto Novo net pastatytas paminklas savo emigravusio vyro laukiančiai žmonai). 2000 m. saloje gyveno 47000 žmonių, 2019 m. – tik 38000.

Paul slėnyje

Kitas būdas keliauti po Šv. Antano salą, kurį pasirinkome mes – apvažiuoti salą automobiliu. Tiksliau – salos rytus, kur normalesni, trinkelėmis grįsti, keliai. Sustoti prie gražiausių vaizdų. Prie Ruta Cova kraterio, kuris paverstas žemės ūkio lauku (nes per tas kelias dienas, kai lyja, ten prisikaupia vandens – kitur sausa). Prie panoraminių vaizdų į slėnius abipus nuostabiojo Porto Novo-Ribeira Grandė kelio, nutiesto kalnų viršūnėmis.

Šv. Antano salos slėnis žvelgiant nuo centrinio kelio

Nuvažiavus vos pravažiuojamu pajūrio kalnų keliu prie Fontanjas kaimo, stovinčio ant kalno krateryje. Ten iki šiol gyvena prancūzų piratų palikuonys, kurių protėviai iš čia puldinėjo laivus…

Panorama su Fountainhas kaimu. Vietiniai prisimena ir giriasi, kad kadais vienas tarptautinis žurnalas ją paskelbė viena gražiausių panoramų pasaulyje

Bet, svarbiausia, Šv. Antano salos gamta – nuostabiausia!

Kelias į Fountainhas

Praja (Santiagas) – senutė Žaliojo Kyšulio sostinė

Santiagas – didžiausia Žaliojo Kyšulio sala. Ten gyvena virš pusės šalies žmonių (300 000 iš 570 000)! Bet ji visai neturistinė. Sostinėje Prajoje gali ir valandą praleisti nesutikęs kito turisto. O ir dalis tų keliautojų, kuriuos sutikome, atsidūrė ten per klaidą: „Kai pirkom lėktuvo bilietus, tai galvojom, kad, aišku, reikia skristi į sostinę, o čia, Žaliajame Kyšulyje, pasirodo, dauguma kitur skrenda“.

Prajos švyturys

Praja – tokia gyva, chaotiška Afrika. Šiukšlinos gatvės, minios žmonių ir vaikų. Skurdas – bet kartu ir prekių gausa. Visur – begalinės statybos: vieni neturi pinigų iš karto pastatyti namą ir statosi dešimtmečius. O kitus namus stato emigrantai, kad ten gyventų pensijoje. Žaliasis Kyšulys – dar labiau emigrantų šalis nei Lietuva. Gal pusė Žaliojo Kyšulio piliečių gyvena Portugalijoje, Prancūzijoje, JAV, Liuksemburge…

Nesibaigiančios Prajos statybos

Turi Praja šiokį tokį senamiestį su šiokiais tokiais muziejais (etnografijos, nepriklausomybės aktyvisto Kabralo) – deja, jie afrikietiškai menki. ES pinigais nupirkti ekranai dažnai sugedę, išsijungę, nebetaisomi. Nors tikrai nesu archeologijos fanatas, įdomiausias pasirodė Archeologijos muziejus, nes jo tema unikali: daiktai, ištraukti iš aplink Žaliąjį Kyšulį nuskendusių laivų. Ten pamatai, kokius daiktus su savimi turėdavo keliautojai prieš 400, 300, 200, 100 metų… Nuo 300 m. senumo manikiūro rinkinio ir nešiojamo teleskopo iki didžiulio dubens, kuriame gamindavo valgį iš Afrikos į Ameriką plukdomiems vergams…

Freska Žaliojo Kyšulio nepriklausomybės nuo Portugalijos judėjimo vedliui Amilkarui Kabralui ant jo muziejaus Prajos senamiestyje

Žaliasis Kyšulys prieš kelis šimtmečius buvo didelis vergų turgus: juos europiečiai kokiame Benine nupirkdavo iš Afrikos vadukų ir “kokybiškesnius” šičia perparduodavo kelionei per Atlantą. Senosios sostinės Cidade Velha (15 km nuo Prajos) centre tebestypso pelourinho kolona, prie kurios, sakoma, rišdavo vergus. Tenai yra ir pilis, ir vienuolyno griuvėsiai, ir katedros griuvėsiai, ir seniausia europiečių pastatyta gatvė tropikuose. Daug kas apleista po prancūzų ir anglų piratų „reidų“.

Ši Cidade Velha gatvė vadinama seniausia Afrikoje europietiško stiliaus gatve

Mažai kas žino, bet daug didžiųjų geografinių atradimų prasidėjo būtent Cidade Velha. Kolumbas „atrado“ Ameriką 1492 m., bet neaišku ar būtų apsiėmęs tų kelionių, jei ne 1456 m. atrastos Žaliojo Kyšulio salos. Cidade Velha stojo, maisto atsargas pildėsi ir Kolumbas, ir Vasko da Gama, ir Braziljos “atradėjas” Kabralas.

Kelias per Santiago salą

Dar kitokia Santiago sala tolyn į šiaurę, važiuojant pro gražius kalnus, link Tarafalio kurorto, kur turistai iš Europos ilsisi kartu su vietiniais iš Prajos. Paplūdimys gal net geresnis nei Sal saloje!

Tarafalio paplūdimyje

Žaliasis Kyšulys: trečdalis Europos, du trečdaliai Afrikos

Žaliasis Kyšulys – viena vos kelių pasaulio valstybių, kurios, iki jas atrandant europiečiams, buvo išvis negyvenamos! Portugalams čia įkūrus koloniją, į Žaliąjį Kyšulį ėmė keltis ir baltaodžiai europiečiai, ir juodaodžiai afrikiečiai. Jie visiškai susimaišė. Remiantis DNR tyrimais, šiandien vidutinis Žaliojo Kyšulio pilietis turi maždaug trečdalį europietiško ir du trečdalius – afrikietiško kraujo.

Ribeira Grande mieste Santo Antao saloje vietiniai parplaukė su laimikiu ir traukia valtį į krantą

Ir visas Žaliasis Kyšulys pasirodė tarsi būtų trečdaliu Europa, dviem trečdaliais Afrika.

Taip, “Susiliejus žemynams”, Žaliajame Kyšulyje gimė nauja, sava kultūra. Su sava muzika ir šokiais, sava kreoline kalba (seniausia iš visų tokių „maišytų“ kalbų), savo virtuve. Garsiausias patiekalas – kačupa, tokia „košė“ iš pupų ir kukurūzų, kurios skoniui atsvarą duoda kartu patiekiama linguica dešra arba sūri žuvis. Kitas kačupos variantas – sriuba.

Kačupa guisada, paprastai valgoma pusryčiams (sriubinė versija – pietums ar vakarienei)

Bet daug kitų dalykų Žaliajame Kyšulyje – tarsi perkelti arba iš Europos, arba iš žemyninės Afrikos.

Iš Europos – greitas mobilus internetas, gana tvarkingi kurortai ir miestų centrai, pėsčiųjų promenados ir aikštės, nesukiužę taksi automobiliai, asfaltuoti pagrindiniai keliai ir net viena-kita automagistralė, geri viešbučiai ir nauji daugiabučiai. Į tokias erdves “stereotipinė” Afrika “įlenda” tik truputį. Na, netgi plačiausioje Sal salos magistralėje automobilį supurto didelės duobės; po Santa Marijos kurortą laksto laukiniai šunys; už internetu užsakomus viešbučius buvo neįmanoma atsiskaityti kredito kortele (reikėjo net banko pavedimo); ilgai prausiantis karštas vanduo ir gerame viešbutyje kartais baigdavosi, o ant sienos kabojo įspėjimai, kad elektra, būna, visoje saloje dingsta (mums nedingo).

Restoranas paplūdimyje Sal saloje – galėtų būti ir kur Italijoje

Tarp europietiškų dalykų Žaliajame Kyšulyje, deja, ir kainos. Turistiniuose restoranuose, viešbučiuose, taksi, suvenyrų krautuvėse ir t.t. Tik vietiniai dalykai (pvz. vietinis maistas) – pigesni. Užtat lėktuvo bilietai, autonuoma – dar brangiau, nei Europoje!

Europietiškoje Santa Marijos (Sal) pėsčiųjų gatvėje

Afrika prasideda anapus tų „Europos oazių“. Net iki pagrindinių lankytinų vietų gali vesti tik visureigiams pravažiuojami siauri keliai ar dykumų vieškeliai. Lėktuvų grafikai nuolat kaitaliojasi (štai vieno skrydžio laiką per kelias savaites man pakeitė tris kartus), keltai atidedami valandoms ir paroms. 5 val. vietinių avialinijų skrydyje Lisabona-Salas-Praja nieko nesiūlė nei valgyti, nei gerti (net nepardavinėjo). Sal saloje išsinuomotame visureigyje degė visos(!) įspėjamosios lemputės, važiuodamas jis barškėjo, pavaros vos persijunginėjo, keturių varomų ratų režimas neveikė išvis.

Kelias į Olho Azul, vieną populiariausių Žaliojo Kyšulio lankytinų vietų (Sal sala)

Daug kas Žaliajame Kyšulyje padaryta, pastatyta atmestinai, greitai sulūžta ir nebėra remontuojama (kėdės nulaužtais atlošais, išdaužytos lempos, ar Cidade Velha turistiniai QR kodai, juos nuskaičius nurodantys į interneto puslapį „Domeno vardas nepratęstas“…). Vietiniai pasakojo tokias istorijas: „Šiuose Šv. Antano salos kaimuose žmonės jau 4 metus gyvena be vandens, nes prieš ketverius metus buvo gaisras, vamzdžiai sudegė, o valdžia visąlaik tik žada ir žada remontuoti“.

Sal salos sostinė Espargosas – vietinių miestas toli nuo jūros. Čia jau nėra ‘europinės tvarkos’, daug šiukšlių

Žmonių mentalitetas irgi – trečdalis Europos, du trečdaliai Afrikos. Sutikome darbščių, paslaugių žmonių, gidų, viešbučių šeimininkų – tarsi Europoje. Bet gausu ir žemyninei Afrikai būdingos darbo kultūros atstovų: aptarnavusių be galo ilgai ir lėtai, sumaišiusių užsakytus patiekalus, miegojusių ant prekystalio ir t.t. Nieko keisto, kad daugelį Žaliojo Kyšulio parduotuvių dabar valdo… kinų imigrantai: jie dirba greitai, sąžiningai, ilgai, siūlo kaip tik tai, ko reikia ir turistui, ir vietiniui, gerom kainom…

Santa Marijos (Sal sala) restorane, skirtame turistams ir turtingiems vietiniams.

Užvis nemaloniausi Žaliajame Kyšulyje – „afrikietiško stiliaus įkyruoliai“. Kabinėjasi ne tik prekijai ar prie viešbučių neršiantys „ekskursijų stumdytojai“. Daug ir grynų apgavikų: „Aš iš tavo viešbučio, ar mane prisimeni?“ (standartinė „regioninė“ apgavystė, jau buvau patyręs Gambijoje ir Luksore).

Prekijas Prajos gatvėje siūlo prekes. Kadangi Prajoje turistų mažai, tai prekijai čia siūlo ir vietiniams – šiuo atveju, restorano padavėjai

Jei per valandą Sal saloje prisikabindavo tik vienas ar du įkyruoliai, dar gerai. Būna, ištisi jų būriai “neršia” prie viešbučių. Reikia „turėti šarvą“: jei nemokėsi ignoruoti ir nueiti, leisies į kalbas, atostogos nebus malonios. Tiesa, net ir ignoravimas ne visada padėdavo: štai vienas „veikėjas“ bandė lipti į mūsų automobilį, negavęs pinigų rėkė, rodė mums vidurinius pirštus. Kitas ilgai sekė iš paskos kur beeitume – atstojo tik pasiskundus policijai (pareigūnų turistinėse vietose daug). Net „Eiliniai prekijai“ nepardavę prekės neslėpdavo pikto nusivylimo: tarsi ką iš jų pirkti būtų buvusi mano pareiga, o kadangi nepirkau – esu blogas žmogus. Tokiom akimirkom tikrai nejaučiau išgirto Žaliojo Kyšulio „Morabeza“ (svetingumo)!

Kroksų nuomotojai akmenuotame Sal paplūdimyje prie ryklių

Tiesa, tokius „įkyruolius“ išlepina patys turistai, „už nieką“ ar „kad atstotų“ jiems duodami Afrikoje milžiniškas pinigų sumas. Štai koks norvegas numeta 5 eurus ir galvoja „duodantis centus“, o Žaliajame Kyšulyje tai gali būti dienos alga: išgirdę apie šitokią „dovaną už įkyrumą“, dar daugiau vietinių ima kabinėtis prie turistų… Būtent todėl daugiausia įkyruolių sutikome Sale, kur turizmas masiškiausias: kitose salose tokių buvo tik vienetai.

Turistai Žaliajame Kyšulyje dažnai vežiojami afrikietišku stiliumi – pikapų bagažinėse

Ir afrikietiška, ir europietiška net ir Žaliojo Kyšulio salų valiuta: kone visur priima ne tik vietos eskudus, bet ir eurus (tiesa, dažniausiai prastesniu kursu). Ne tik kad priima: daugybę kartų buvo taip, kad, man sumokėjus eskudais, davė grąžą eurais. Arba atvirkščiai. Arba davė grąžą eurais/eskudais perpus, tarsi tai būtų skirtingos tos pačios valiutos monetos.

Žaliojo Kyšulio eskudai su didžiausia šalies žvaigžde – Sezarija Evora

Žaliasis Kyšulys – įdomus langas į Afriką

Žaliasis Kyšulys nustebino! Ir daug ką iš tų, kurie ten keliauja, maloniai nustebina.

Dažnas važiuoja tikėdamasis daug mažiau: „Tik kažkokios mažos salelės palei Afrikos krantus, na, bet kitur jau buvom, Egiptus ir Turkijas aplankėm, pabandom čia, norim ten, kur čia karšta visus metus“. O randa šalį su unikalia kultūra, istorija, didingais ir labai įspūdingais kalnais ir skardžiais. Ir su gana tvarkingais, moderniais kurortais, miestų centrais.

Ekskursija bagiais Sal saloje – kol kas jie važiuoja vienintele salos magistrale. Tolumoje matosi mėlynas TUI autobusas: daugiau nei pusę turistų į Žaliąjį Kyšulį atveža ši tarptautinė agentūra

Minusų Žaliajame Kyšulyje tikrai yra: šalis tik po truputį veržiasi iš skurdo liūno, o ir kainos ten nemažos (ypač pridėjus, kiek kainuoja ten nukeliauti). Bet tokių minusų turistams čia mažiau nei daug kur vadinamojoje “Juodojoje Afrikoje”, tad ši šalis daug kam tampa puikiu langu į visą žemyną.

Žaliojo Kyšulio lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės susiplanuoti savo kelionę į Žaliąjį Kyšulį.

Kelionės jų mėgėjams – smagiausias gyvenimo metas. Bet grįžus pasidaro liūdna: viskas jau praeityje. Ir stipriausi prisiminimai pamažu nyksta.

Kaip užfiksuoti keliones, kad jas prisimintumėte, galėtumėte parodyti draugams ir visiems būtų įdomu ir naudinga, o ne nuobodu?

Iš pradžių irgi darydavau daug klaidų, bet po šimtų kelionių supratau, kaip geriausia jas užfiksuoti. Dalinuosi patarimais.

Žmonės užvertę galvas fotografuoja aukščiausią pasaulio pastatą Burž Chalifa Dubajuje

Kelionių nuotraukos

Kone kiekvienas, kas keliauja, fotografuoja, bet retas tai daro taip, kad nuotraukas būtų malonu žiūrėti ir pačiam, ir kitiems. Kad nereiktų nei gailėtis neužfiksavus to, kas svarbu, nei “pervetinėti” šimtus “išplaukusių” kadrų, kur užfiksuota daugmaž tas pats.

Mano patarimai:

1.Supraskite, ką verta fotografuoti, o ko ne, ir to laikykitės. Verta fotografuoti:
*Save prie įvairių vietų.
*Gražius vaizdus, įspūdingas vietas (be savęs pačių kadre). Jos atspindi vietas būtent tokias, tokiu oru ir pan., kokias jas patyrėte būtent jūs – o ne kažkoks profesionalus fotografas, kurių nuotraukas galite rasti internete.

Igvasu kriokliai (nuotrauka iš Brazilijos pusės)

*Įdomias ar ypatingas kelionės akimirkas. Netgi ir tuo metu ne visai malonias (pvz. kaip vėjas nugriovė palapinę ar blaškėtės po miestą atšaukus skrydį)
*Šalies kultūros atributus. Vietinį maistą, religines tradicijas ir t.t.
Taip pat, jei keliaujate keliese, verta padaryti bent kelias nuotraukas, kuriose matytumėtės jūs visi kartu (paprasčiausia ko nors paprašyti, kad nufotografuotų).

Jangerio šokis Balyje

Ypač kelionės praždioje gali norėtis fotografuoti “bet ką”, nes kelionė, smagu – bet verta susilaikyti, žiūrėti nebus įdomu. Pasidžiaukite kelione ir ne pro objektyvą. Nėra tikslo padaryti kuo daugiau nuotraukų – svarbu, kad jos įdomiai atspindėtų kelionės esmę. Nėra tikslo fotografuoti tą patį patiekalą ar pribloškusį gamtos vaizdą tuo pačiu rakursu dešimtis kartų, nebent pirma nuotrauka nepavyko.

Banfo nacionaliniame parke

2.Supraskite, kada jūsų technika neveikia kokybiškai ir tokiu metu nefotografuokite, arba supraskite kokiais režimais galite apeiti trūkumus. Pvz. daugelis telefonų nekokybiškai fotografuoja naktį, arba tam reikia įjungti specialų režimą. Taip pat nors, tarkime, oficialiai gal telefonas artina iki 10x, bet neprarasdmas kokybės tik iki 3x – tai tada neverta artinti toliau 3x.

Raketos paleidimas Kanaveralo kyšulyje – priartinimas numušė kokybę, bet stebėti buvo galima tik iš taip toli, tai geriau nei nieko

Kelionių vaizdo įrašai

Filmuoja keliones mažiau žmonių, nei jas fotografuoja. Turbūt todėl, kad kartą-kitą nufilmavo ir nusivylė: kokybė prasta, video kadrų patys nelabai žiūrėjo, o viską nufilmuoti užtrunka ilgiau, nei nufotografuoti. Norint kokybiškų video reikia daugiau technikos, nei kokybiškų nuotraukų, o tokią techniką vežiojasi paprastai tik tie, kuriems video reikalingas dar kažkam (turi Youtube kanalą ir pan.), arba kam video itin svarbus hobis. Kita vertus, net ir su mažiau ar jokios technikos, nedarant klaidų, galima pasidaryti gerų kadrų. Svarbu kokybė, o ne kiekybė!

Filmuoti verta tik vaizdus, kuriuose turi reikšmę judesys ir garsas. Vadovaukitės principu: “Jeigu filmuotas kadras nepasakys bent trigubai daugiau nei nuotrauka – nefilmuok, o fotografuok”. Tinka filmavimui:
*Vietinės tradicijos ir/ar savo dalyvavimas jose. Šventės, šokiai, dainos, neaišku kaip valgytinų vietos patiekalų ragavimas ir t.t.
*Judantys gyvenimo vaizdai, glaudžiai susiję su ta šalimi ir perteikiantys jos atmosferą (gal pralekiantis greitasis traukinys Japonijoje ar turgaus šurmulys arabų kraštuose).

Paplaukus po Niagaros kriokliu

*Judantys gamtos vaizdai (neįprastai smarki audra, krioklys, į aukštą uolą dūžtančios bangos ir pan.).
*Gyvūnų elgesys ir jūsų santykis su jais (pvz. safariuose).
*Svarbūs ir/ar netikėti kelionės momentai ir jūsų reakcijos. Verta filmuoti net nevisai malonius dalykus (pavyzdžiui, pasiklydote džiunglėse ir ieškote kelio) – tuo metu atrodys “kam?”, bet paskui šiuos dalykus prisiminsite gal net labiausiai iš visos kelionės.

Rio de Žaneiro karnavale

Dažniausios filmavimo kelionėse klaidos:

1.Prasta kokybė. Mobilieji telefonai – ir net fotoaparatai bei videokameros – kokybiškai filmuoja daug mažiau aplinkybių, nei kokybiškai fotografuoja. Net jei pritemus ar priartinus dar fotografuoja normaliai, filmuos jau nekokybiškai.

Naktinis kadras tam nepritaikytu telefonu.

2.Kameros (fotoaparato) drebėjimas (pvz. nes operatorius vaikšto), nuolatinis kameros sukinėjimas. Geriausia filmuoti viena kryptimi ir sustojus vietoje – antraip žiūrėti nemalonu (aišku, kiekvienai taisyklei yra išimčių – veiksmo kameros ir pan.).

3.Labai ilgi video. Kelionėje smagu, gali norėtis laikyti įjungtą kamerą ir 5 minutes, bet žiūrėti paskui bus nuobodu. Geriausia – 10-40 sekundžių įrašai, atskleidžiantys esmę. P.S. Labai trumpi video (kameros įjungimas 2-3 sekundėms) ne ką geriau – tada jau geriau daryti nuotrauką.

Formulės 1 trasoje. Užfiksuoti 30 sekundžių dalyvavimo tame video – logiška. Nufilmuoti visą ar gerą gabalą varžybų – tikrai ne (vis tiek galėsi parsisiųsti geresnių įrašų iš interneto, o greičiausiai išvis antrąsyk nenorėsi žiūrėti)

Kelionių nuotraukų saugojimas

Telefonu ar fotoaparatu darytas nuotraukas visada persikopijuoju į saugesnę vietą. Tai darau kas kelias dienas dar kelionės eigoje. Ne tik kad, šiaip ar taip, visos gyvenimo nuotraukos į telefoną netilps, bet telefoną rizikinga ir prarasti: vagystė, gedimas, sušlapimas ir taip toliau.

Tuo tarpu, jei bus antra duomenų kopija, nuotraukos išliks.

Perrašau nuotraukas

Kitas variantas – „debesis“ („Google Photos“, „One Drive“ ir pan.). Yra galimybė tiesiai iš mobilaus telefono automatiškai kelti nuotraukas į „debesį“, kur jos atsidurs serveryje internete ir bus pasiekiamos iš visur. Tiesa, daug debesų yra mokami kas mėnesį, ypač jei kalba pasisuka apie daug nuotraukų ar videoįrašus. Be to, reikia nustatyti, kad nuotraukos nebūtų keliamos ne per WiFi, antraip gali kainuoti labai brangiai.

Šiaip ar taip, net ir laikant nuotraukas debesyje, verta turėti ir kopijas pas save.

Kai kas saugo nuotraukas tik socialiniuose tinkluose (Facebook, Instagram), o pas save ištrina, bet tai nėra saugu, nes socialiniai tinklai, kaip rodo istorija, nėra amžini, be to, įkeliant nuotraukos kokybė suprastinama.

Plačiau, kaip saugoti, rūšiuoti, atrinkti nuotraukas, rašau čia.

Kelionių nuotraukų, videoįrašų ir kt. atrūšiavimas

Jei keliausite daug, fotografuosite ir filmuosite nemažai, ateis toks momentas, kad, norint surasti gerų nuotraukų (pvz. darant kokią peržiūrą su draugais ar savo prisiminimui), sunku tą padaryti. Jei taip atsitinka, nuotraukų turi daug, bet jų nelabai žiūri ir naudoji…

Kad to išvengčiau, visų pirma nuotraukas (jau perrašytas į kompiuterį) rūšiuoju į katalogus pagal kelionės etapus. Tarkime, yra katalogas „Brazilija“, o jame – „Rio de Žaneiras“, „Salvadoras“, „Pantanalis“, „Santaremas ir Amazonė“ ir pan. Taip bus paprasčiau rasti ko reikia, nereikia peržiūrėti tūkstančių visos kelionės nuotraukų. Tai ir paprasta padaryti.

Tada po kelionės ar jos eigoje geriausias tos kelionės nuotraukas atrenku ir įsirašau atskirai – jei prireikia pažiūrėti ar parodyti įdomiausius būtent tos kelionės vaizdus, pakanka atsidaryti tą katalogą, o ne visų nuotraukų katalogą. Rinkdamas „geriausias“ atmetu ne tik nekokybiškas, bet ir ne tokių įdomių vietų nuotraukas, taip pat, jei daug nuotraukų yra panašios (tos pačios vietos ir pan.) tai palieku vieną geriausią. Beje, jokių nuotraukų netrinu (na, nebent kišenėje nusispaudė…) – tiesiog prastesnių neatrenku į geriausių katalogą. Šiais laikais trinti neapsimoka – vieta labai pigi, o, kaip rodo patirtis, net ir kai kurios mažiau kokybiškos nuotraukos kada nors praverčia (nes reikia nufotografuoto būtent to, kas ten užfiksuota).

Kai kuriems azijiečiams kelionių fiksavimas ir dalinimasis neretai atrodo net svarbesnis, nei pats keliavimas – jie gali ir valandų valandas foografuotis, pozuoti

Iš šių geriausių kiekvienos kelionės nuotraukų dar atrenku geriausias „gyvenimo kelionių“ nuotraukas apskritai ir jas laikau „One Drive“ debesyje, kur jos man pasiekiamos iš bet kur. Kai prireikia kam nors parodyti gražiausių vaizdų iš kelionių apskritai, nesunku tai padaryti.

Greitam kadrų rūšiavimui padeda kai kurios programėlės, kaip “ImageGlass” ar “Q-Dir”.

Taip pat sukeliu kelionių nuotraukas į „Google Photos“. Ši sistema turi funkciją, leidžiančią paprastai ieškoti pagal vietą, datą, ar net objektus, kurie užfiksuoti nuotraukose. Todėl, tarkime, draugams paprašius parodyti nuotraukų iš Indijos, ar iš kelionių automobiliu, ar iš paplūdimių, nesunku įvedus vieną žodį į „Google Photos“ tai rasti.

Mano žemėlapis iš Google Photos (kur darytos nuotraukos)

Plačiau, kaip saugoti, rūšiuoti, atrinkti nuotraukas, rašau čia.

Kelionių timelapse, sulėtintas filmavimas, speciali technika ir t.t.

Norite dar geresnių, įvairesnių, malonesnių žiūrėti nuotraukų ar video? Įmanoma, nors čia reikės daugiau laiko arba technikos ir tuo paprastai užsiima tik maža keliautojų dalis:
-Timelapse (pagreitintas filmavimas). Taip verta filmuoti ilgus procesus, kurie būtų nuobodūs filmuojant įprastu greičiu.
-Sulėtintas filmavimas. Tinka greitai judantiems dalykams.
-Dronas ir nuotraukos bei video iš viršaus.
-Stovai, stabilizatoriai, kabikliai, leidžiantys pastatyti kamerą ar fotoaparatą ant žemės, stalo, prikabinti prie automobilio stiklo ir pan.

Stabtelėjome pasigerėti spalvingu Albertos prerijų saulėlydžiu. Nuotrauka iš drono.

Kelionių dienoraščiai, tinklaraščiai, aprašymai

Visų pirma, tai skirta sau pačiam: išdėstyti mintis, viską apmąstyti, paskui – prisiminti. Bet jeigu seksis gerai, galėsite ir publikuoti draugams ar plačiau – bloge, Facebook, Youtube ar pan.

Kelionės videodienoraštis. Filmuojatės save ir pasakojate įspūdžius, savijautą. Kažkiek tai darau savo Youtube kanale. Teoriškai videodienoraštį daryti paprasčiau, nei rašyti – kita vertus, ir gerokai sunkiau prireikus rasti pažiūrėti, kas aktualu.

Darau videodienoraštį prie ant uoų kabančių karstų Sagadoje, Filipinuose

Kelionės rašytinis dienoraštis (tinklaraštis, Facebook įrašai) Rašote įspūdžius, apie šalį, į kurią keliaujate. Tradiciškai į kokią knygelę, bet kur kas patogiau į kompiuterį. Galite parašyti ir greitai grįžę, jei nenorite tam gaišti kelionės laiko. Man dienoraštį atstoja šis tinklapis, nors čia jau rašau specialiai skaitytojui – t.y. atrenku tas patirtis ir informaciją, kuri būtų naudinga ir kitiems. Kai rašai vien sau, tai nesvarbu. Daug kas šiais laikais tokius įrašus deda į Facebook – jie ir vieši, ir laikini, nes paprastai niekas metų senumo Facebook įrašų nebežiūri (bet pats gali prisiminti – tiesa, saugoti kelionių prisiminimus vien tokiose platformose, kaip Facebook ar Instagram, atrodo nelabai saugu, nes platformos neretai keičiasi, senus duomenis ištrina (ne viena kadaise populiari socialinių tinklų platforma taip išnyko). Jei norėsite prisiminti po 5 metų ar 10 metų – gali būti, kad tų įrašų nebebus.

Kelionių žemėlapis. Susižymite, kur esate buvę (siūlymai, kaip tą padaryti – čia).

Mano nuvažiuotų ir nuplauktų kelių pasaulyje žemėlapis, sudarytas aukščiau aprašytu būdu (iki 2022 m. birželio)

Kelionių išlaidos, skkrydžių duomenys ir kita informacija

Kelionės metu fiksuojame ir jų išlaidas. Tokiu būdu galima paskaičiuoti, kiek atsiėjo kelionė, be to, dažnai ir draugai klausia, kiek kainavo tas ar kitas dalykas (autonuoma, viešbutis ar pan.), o prisiminti po kiek laiko jau būna sunku. Aišku, tai tikrai nėra būtina – tai gali užimti nemažai laiko ar, jei nesate rimtai nusiteikę to daryti, šiaip ar taip būti netikslu, nes fiksuotos tik kai kurios išlaidos. Kai kuriems žmonėms tai įdomu ar naudinga, kitiems – erzinantis laiko gaišimas; jei taip atrodo jums, neužsiimkite.

Išlaidas rašome į „Access“ duomenų bazę, bet galima naudoti ir „Excel“ programą. Kiekvienoje eilutėje reikėtų įrašyti bent jau išlaidos dydį, vietą, tipą (pvz. „nakvynė“ ar „restoranas“ ar „skrydžio bilietai“), datą. Jei išlaidos dydį rašote vietos valiuta, reikėtų ir konvertavimo į pagrindinę valiutą, nes kursai irgi užsimirš, jie keičiasi. Pagal tipus galima automatiškai paskaičiuoti, kiek iš viso kainavo nakvynės ar maistas, kiek kainavo per kelionės dieną ir pan.

Taip pat visus gyvenimo skrydžius susirašau į my.flightradar24 platformą, bei susirašau į atskirą Access duomenų bazę, kiek laiko kokioje šalyje praleidau – šitaip galiu pamatyti visai įdomią statistiką ir informaciją, palyginti keliones.

Mano skrydžių žemėlapis (iki 2022 m. bižrelio) iš my.flightradar24 – platforma tokius žemėlapius sudaro ir paskaičiuoja pagal įvestus skrydžių duomenis

Be kita ko, katalogus su kiekvienai kelionei reikalingais dokumentais (skrydžių bilietais, vizom, viešbučių rezervacijom ir t.t.) irgi po kelionės saugau kompiuteryje – neužima daug vietos, o neretai kam nors prireikia (pvz. kai kas nors paklausia, kokiame viešbutyje buvai apsistojęs).

Aišku, kad ir kaip fiksuotumėte keliones, nuotraukų peržiūra nebus tas pats, kas iškeliauti iš naujo. Tad keliaukite!

Visi straipsniai apie kelionių fiksavimą

1. Kaip fotografuoti keliones?
2. Kaip filmuoti keliones?
3. Dronas kelionėse
4. Kaip kelionėse fotografuoti save?

Kelionėse fotografuojate, filmuojate, turite tūkstančius nuotraukų – bet retai kada jas bežiūrite, nes visoje toje “failų krūvoje” sunku rasti geriausias?

Pažįstama situacija? Gal net pasiilgstate laikų, kai nuotraukos buvo popierinės ir jų buvo mažiau?

Ne, su skaitmenine fotografija viskas gerai! Tik reikia nuotraukas tinkamai atrūšiuoti. Kai atradau būdų greitai tą daryti, kelionių nuotraukos vėl labai svarbios ir naudingos. Štai kaip tą darau.

Nuotraukų ir kadrų perrašymas ir rūšiavimas

Visų pirma, nuotraukas iš telefonų, fotoaparatų perrašome į kompiuterį. Šitaip jos ir išlieka ilgiau (nes telefonai genda, jie keičiami), be to, ten jas paprasčiau rūšiuoti.

Kiekvienai kelionei sukuriu po atskirą katalogą (folder), į kurį surašau tos kelionės nuotraukas ir videokadrus iš visų aparatų. Pavyzdžiui “Egiptas 2020”, “Filipinai 2022”, “Lotynų Amerika 2019” ir pan.

Mano kelionių nuotraukų katalogai

Tačiau, kai kelionės ilgos, to nepakanka: nes ir tame kataloge failų būna labai daug, tad, kai reikia rasti konkretaus miesto nuotrauką, sunku, be to, kompiuteris katalogą įkrauna lėtai. Todėl kataloge sukuriu pakatalogius pagal kelionės etapus. Paprasčiausia, kai kelionė driekiasi per kelias vietas – tai vienas etapas (pakatalogis) tada apima vieną vietą ir kelias dienas. Ten surašau visas to etapo nuotraukas iš visų aparatų. Idealiausia kai jų kiekviename pakatalogyje nėra daugiau nei keli šimtai.

Kelionės į Egiptą nuotraukų pakatalogiai

Perrašinėju ir kelionės metu, tokiu būdu pasidarydamas nuotraukų kopijas (jei pvz. kelionės pabaigoje telefonas būtų pamestas, pavogtas ar pan.). Tačiau jei kelionė neilga, neturite kelionėje kompiuterio, logišką tą padaryti po kelionės. Kopijų darymui tinka ir debesis (cloud) – OneDrive, Google Photos ar pan. Iš dalies aparatų kelti į debesį galima automatiškai.

Perrašau iš esmės visas nuotraukas. Kai kurie žmonės linkę trinti “prastesnes”. Tai galbūt logiška, jei kalba eina apie išplaukusius, nesufokusuotus kadrus. Bet neretai žmonės trina nuotraukas, kurios tiesiog jiems atrodo prastesnės. Dažniausiai taip daro todėl, kad nuotraukų tinkmai nerūšiuoja ir nenori, kad jų būtų “per daug”. Tačiau manau kiekvienas yra ištrynęs tai, ko paskui gailėjosi (nebent tų nuotraukų išvis beveik nežiūri – bet čia vėlgi problema su rūšiavimu). Šiais laikais vieta kietuosiuose diskuose be galo pigi ir jos daug, tad trinti neverta, o išrūšiavus ir atrinkus (žr. žemiau) bus paprasta greitai atrasti reikiamas nuotraukas.

Analogiškai matau, kad kai kurie žmonės mažai fotografuoja ne dėl to, kad jiems tai būtų nesvarbu, bet dėl to, kad mano, jog bus “daug nuotraukų kurių niekas nežiūrės”. Čia tikroji problema irgi ta, kad nuotraukų jie niekaip nerūšiuoja, neatrenka geresnių (žr. žemiau). Niekada nesigailėjau ką nors nufotografvęs, bet daug kartų gailėjausi, kad tam tikros kelionės akimirkos liko neužfiksuotos ir nebeįmanoma jų pažiūrėti.

Kai kurių nuotraukų reikšmę supranti ar atsiranda tik paskui. Pavyzdžiui, šį romėnų bokštinį kapą Palmyroje Sirijoje po mano kelionės nugriovė Islamo Valstybė. Ši vieta dar garsi, jos nuotraukų padarė ir kiti žmonės – bet per keliones esu užfiksavęs ir ne vieną vėliau sunykusią vietą, kurios jokių kitų nuotraukų internete nėra

Taip pat, visas nuotraukas sukeliu į “Google Photos” sistemą internete. Taip atsiranda dar viena kopija, bet kur kas svarbiau – paieškos galimybės (žr. žemiau). Tiesa, nuo tam tikro kiekio gigabaitų “Google Photos” yra mokamas. Norint taupyti, verta ten nekelti video (išjungti funkciją, kur kai kurie telefonai kelia automatiškai).

Gerų nuotraukų ir kadrų atrinkimas

Taip pat po kelionės atrenku geriausias kiekvienos kelionės nuotraukas. Tai – tos nuotraukos, kurias rodysiu draugams, be to, jas dedu į “AŽ kelionės” kelionių aprašymus-vadovus šiame tinklapyje. Tie, kas neturi tinklaraščio geriausias, deda į socialinius tinklus.

Tarp geriausių nuotraukų atrenku tas, kurios gražiausios. “Atmetu” prasčiau išėjusias. Jei keliose nuotraukose iš eilės nufotografuoti panašūs dalykai, tai iš tų atrenku tik vieną. Bet šiaip tų “geriausių nuotraukų” gana daug: gali būti koks ketvirtis ar šeštadalis visų kelionės nuotraukų. Čia tikslas nėra atrinkti “kelias nuotraukas kokiam konkursui”, tikslas – turėti gerų kelionės nuotraukų katalogą, kurio nebūtų nė kiek nuobodu žiūrėti, kiekviena nuotrauka būtų svarbi tam, kad papasakotų, primintų tam tikrą kelionės momentą, būtų vizualiai graži ir pan.

Geriausias nuotraukas atrinkti galima tiesiog pirmąkart peržiūrint nuotraukas po kelionės – nereikės jokio papildomo laiko! Tam naudoju programą “ImageGlass”. Tai gera nuotraukų peržiūros programa, tačiau ji turi papildomą funkciją – peržiūrint nuotraukas vieno mygtuko (ar mygtukų kombinacijos) paspaudimu galima tuo metu rodomą nuotrauką nukopijuoti į iškarpinę. Svarbu, kad vienu metu galima vienu metu nukopijuoti neribotą skaičių nuotraukų. Vėliau, po peržiūros, beliks paspausti “Paste” ir visos peržiūros metu nukopijuotos nuotraukos bus įklijuotos toje vietoje.

Taigi, peržiūrinėdamas kelionės nuotraukas, tiesiog spusteliu kopijavimo mygtuką kai rodo nuotrauką, kuri atrodo gera, ir, po visko, paspaudžiu “Paste” naujame kataloge. Šitaip sudarau atskirą katalogą, tarkime, “Geriausios Egipto nuotraukos”. Ten jau neskirstau į pakatalogius.

Geriausių Egipto nuotraukų katalogas. žiūrint per File Explorer thumbnail režimu Nuotraukos su pavadinimais dėl to, kad kėliau jas į “AŽ kelionės” – pavadinimai tikrai nebūtini, nes esmė matosi iš thumbnail

Tai dar ne viskas. Iš visų katalogų “Geriausios kelionės X nuotraukos” renku kitą katalogą, kur dedu geriausias gyvenimo kelionių nuotraukas. Ten jau patenka, tarkime, keli ar keliolika kadrų iš kelionės. Tai jau tokios nuotraukos, kurios “vertos konkursų” arba atskleidžia tam tikrą kelionių aspektą, ar konkrečią šalį (pvz. kelionė Indijos traukiniu), ar unikalias akimirkas (pvz. žemės drebėjimas Japonijoje). Tą katalogą naudoju, kai noriu prisiminti įspūdingiausis akimirkas arba kai kas nors prašo “parodyti nuotraukų iš savo kelionių”. Tai gali būti draugai, gali būtų žinisklaida, jei duodu interviu ar dar kas. Kol neturėjau to katalogo, būdavo labai sunku: milžiniškas darbas atrinkti nuotraukas “iš viso gyvenimo”, o ir skyręs tam “toną laiko” vis tiek neatrinksi geriausių. Ir kai vėl prireiks to paties po metų, reiks viską kartoti… Todėl vieną kartą prisėdau ir atrinkau į atskirą katalogą, o dabar po kiekvienos kelionės jį pildau. Sukūriau analogiškus katalogus ir kitoms savo veikloms, ne tik kelionėms.

Realiai turime kelis tokius katalogus – vienas nuotraukų su manim, kitas su žmona, trečias nuotraukų su mumis abiem, ketvirtas mūsų darytų nuotraukų be mūsų pačių kadre (nelygu ką ir kam reikia rodyti). Tačiau tai nėra būtina tai skirstyti.

Fragmentas iš gyvenimo kelionių nuotraukų katalogo

Su video rūšiavimu kiek sunkiau, nei nuotraukų, nes “Image Glass” tipo programos ten nėra, be to, video failų dydis labai didelis. Naudoju “Q-Dir” programą, kuri yra “File Explorer” pakaitalas, bet ji leidžia žiūrėti video failus jų neatidarius, tad viskas vyksta greičiau. Tiesa, nedarau geriausių kiekvienos kelionės video katalogo – tiesiog užimtų per daug vietos. Bet darau geriausių gyvenimo video katalogą, kur dedu po kelis ar keliolika video iš kiekvienos kelionės. Jis praverčia, kai kas nors prašo parodyti video kadrus. Atrenkant geriausius video, daugiau kriterijų: be ryškumo, įdomumo, svarbu ir kad nedrebėtų vaizdas, nebūtų monotoniška ir pan.

Yra ir kitų variantų, kaip pasiekti panašių rezultatų. Vienas jų – vertinti nuotraukas ir video žvaigždutėmis (Windows yra tokia galimybė). Tiesa, vertinimas žvaigždutėmis pakeičia failo modifikavimo datą į įvertinimo datą, o tai paskui trukdo atrasti reikiamas nuotraukas rūšiuojant pagal datą (žr. žemiau).

Taigi, rezultate turiu tokius katalogus (pavyzdžiai iš kelionės po Egiptą):
1.Katalogas “Egiptas 2020”, kuriame pakatalogiai “2 – Hurghada”, “3 – Kusairas, Marsa Alamas”, “4 – Asuanas, Abu Simbelis” ir t.t. Į juos išdalintos visos nuotraukos ir video iš kelionės.
2.Katalogas “Geriausios Egipto nuotraukos”, kuriame – apie ketvirtis ar šeštadalis visų Egipto nuotraukų (geresnės).
3.Katalogas “Geriausios gyvenimo kelionių nuotraukos”, kuriame, tarp kitų kelionių nuotraukų – keliolika Egipto nuotraukų.
4.Katalogas “Geriausi gyvenimo kelionių video”, kuriame, tarp kitų kelionių video – keliolika Egipto video.

Kaip rasti reikiamas nuotraukas ir video?

Kai prireikia, bet kokią nuotrauką ar nuotraukų rinkinį galiu rasti labai greitai.

Tipiniai atvejai:

1.Reikia rasti konkrečą nuotrauką ar video ar konkrečios vietos nuotrauką. Einu į reikiamos kelionės katalogą, reikiamą pakatalogį. Ten nusistatau, kad File Explorer rodytų nuotraukų atvaizdus (thumbnail) jau naršant ir tie atvaizdai būtų dideli (galima įspausti Ctrl ir sukti pelės mygtuką žemyn). Jeigu buvo fotografuota keliais aparatais ir pavadinimai skiriasi, nustatau, kad būtų surikiuota pagal datą (paspausti ant “Date modified” viršuje). Jei reikia tik nuotraukų ar tik video, galima surikiuoti pagal failo tipą (“Type”). Greitai randu reikiamą nuotrauką ar video.

2.Reikia parodyti konkrečios kelionės nuotraukas – peržiūra draugams, atrinkimas “AŽ kelionės” straipsniui ar pan. Tiesiog rodau “Geriausios Egipto nuotraukos” katalogą.

3.Reikia kam nors nusiųsti tik kelias pačias geriausias nuotraukas (ar video) iš kelionės, pasidalinti kokiame socialiniame tinkle ar pan. Atsidarau “Geriausios gyvenimo kelionių nuotraukos” katalogą, išrikiuoju pagal datą ir žiūriu, kas ten yra iš šios kelionės. Analogiškai su video ir “Geriausi gyvenimo kelionių video”.

4.Reikia parodyti nuotraukas (ar video) iš kelionių apskritai – pvz. koks naujas pažįstamas, susidomėjęs mano kelionėmis, prašo “parodyk kokių nuotraukų iš kelionių”. Rodau “Geriausios gyvenimo kelionių nuotraukos” katalogą ar “Geriausi gyvenimo kelionių video” katalogą.

5.Reikia parodyti, atsiųsti tam tikros temos nuotraukas – tarkime, domina tik gamta, ar tik miestai. Atsidaręs “Geriausios gyvenimo kelionių nuotraukos” pasidarau, kad rodytų thumbnail, ir taip greitai sužymiu reikiamas nuotraukas.

6.Reikia labai konkrečios temos ar konkrečios vietos nuotraukų ar konkretaus asmens nuotraukų ir tikėtina, kad į geriausias tokių nepateko ar pateko tik viena-kita, o reikia daugiau. To prireiia, tarkim, rašant teminį “AŽ kelionės” straipsnį arba darant kokią teminę paskaitą. Čia gelbsti “Google Photos”. Ši sistema turi puikią paieškos sistemą: ji nėra neklystanti, bet įvedus kokius žodžius, tarkim, “restoranas” ar “automobilis”, meta atitinkamas nuotraukas. alima rašyti kelis žodžius iš karto, pvz. “Aistė automobilis”. Be to, gali pats įvardyti ir kiekvieną žmogų, ir veidų atpažinimo sistema ras jį visose nuotraukose vedus jo (ar jos) vardą. Galima vesti ir vietovardžius. Be to, su telefono programėle, tam tikroje vietoje padarytas nuotraukas gali rasti ir tiesiog tą vietą pritraukęs žemėlapyje.

Mano Google Photos darytų nuotraukų žemėlapis (kairėje) ir pačios nuotraukos

Alternatyva Google paieškai, kurią daro kai kurie rimtesni fotografai – prie kiekvienos nuotraukos prirašo metaduomenis, kas ten pavaizduota. Metaduomenys fiksuojami pačiame faile. Tai gali būti tiksliau (mažiau klaidų), bet labai daug darbo. Be to, ne visada ir suprasi, kokių duomenų prireiks (na, gal rašydamas metaduomenis nepagalvojai, kad reikia įrašyti, tarkime, transporto priemonę, kuria keliauji, o paskui kam nors reiks parodyti ar norėsi peržiūrėti nuotraukas, kaip keliavai su kemperiu – ir nebus galimybės rasti; tuo tarpu Google Photos parodytų tokias nuotraukas).

Google Photos įvedius “Aistė automobile”. Kai kurios nuotraukos nesusijusios, kai kurių usijusių neranda – bet jei reikia rasti, tarkime, nuotraukų kelionių automobiliu, kur Aistė vairuoja – tai puikiai greitai rasi

Nuotraukas prižiūrėti verta

Kai pradėjau tvarkyti skaitmenines nuotraukas ir kadrus, kelionių nuotraukos iš pusiau pamirštos “failų krūvos” (mintyse nusikeikdavau, jei kas prašydavo iš ten ką nors atrinkti) tapo reikalingomis, naudojamomis, padedančiomis gyvenime ir primenančiomis gražias akimirkas.

Jei pas jus kol kas to nėra, linkiu apsitvarkyti skaitmeninę lentyną ir jums – tai paprasta, o vertė didelė.

Visi straipsniai apie kelionių fiksavimą

1. Kaip fotografuoti keliones?
2. Kaip filmuoti keliones?
3. Dronas kelionėse
4. Kaip kelionėse fotografuoti save?

Kelionėse sunkiausia pasidaryti geras savo nuotraukas.

Jei keliauja šeima ar draugų kompanija – labai dažnai grįžę supranta, kad nepasidarė kelionėje nė vienos nuotraukos, kur būtų visi kartu, arba tos nuotraukos prastos. Juk paprastai fotografuoja vienas iš draugų ar šeimos narių (tad jo paties nuotraukoje nėra), o jei daraisi asmenukę, kaip taisyklė, kas nors netelpa, o fone nieko gražaus (nes viską užstoja patys žmonės).

Seniau ir mes neturėdavome gerų nuotraukų kartu iš kelionių, bet pradėjau rašyti tinklaraštį ir kurti “Youtube” video, teko šią spragą užpildyti. Jei ir jums kelionėse trūksta bendrų savo nuotraukų, štai geriausios idėjos, kaip jas pasidaryti (su pliusais ir minusais).

Asmenukė (selfie)

Tiesiog nusifotografuoji save telefonu ištiesus ranką.

Vienintelis pliusas – paprasta ir nereikia nieko papildomo.

O minusų daug: tilps tik veidas, o ne visu ūgiu. Jei daugiau žmonių – sunkiai tilps į kadrą. Kad ir kas bebūtų fone (kalnai, miestas ar kt.) to jau praktiškai nesimatys – t.y. net nelabai matysis, kad nuotrauka daryta kelionėje ar kitoje šalyje.

Asmenukė gali būti logiškas sprendimas, kai ir svarbiausia parodyti veidus: pvz. kokią karnavalinę šukuoseną, kaukę ar papuošalus keliaujant į šventę.

Jei visgi nėra kitų priemonių ir galimybių ir norima asmenuke nufotografuoti daugiau žmonių, paprastai jos fotografui verta paeiti toliau į priekį. Tada fotografas matysis prasčiau, bet kiti žmonės tilps labiau, nors fonui greičiausiai vis tiek vietos neliks.

Asmenukės darymas laikant telefoną ranka. Filipinai.

Asmenukė. JAV nepriklausomybės diena Filadelfijoje. Tačiau fotografuojant asmenukę tiesiog ranka mažai telpa fono – šiuo atveju, tiesa, liepos 4 d. dvasia matosi ir iš užkabinamų papuošimų

Asmenukė su daugiau žmonių (mūsų susitikimas su Edmontono lietuviais). Aistė – fotografė – arčiau.

Asmenukė, kur fotografas (aš) arčiau ir todėl telpa daugiau

Asmenukių lazda

Tai ta pati asmenukė, prieš tai uždėjus telefoną ant specialios lazdos galo, kad fotografuotų iš toliau nuo veidų.

Palyginus su asmenuke ištiesus ranką, į kadrą tilps daugiau – daugiau žmonių, visu ūgiu, ir daugiau matysis to, kas už nugaros. Tiesa, reiks vežiotis papildomą daiktą (nors jis gali tilpti ir į kišenę). Verta išsirinkti gerą asmenukių lazdą: tokią, kuri sulanksčius užima nedaug vietos, tačiau ištraukus ją yra ilga. Ir dar tokią, kuri gali tarnauti ir kaip stovas (žr. žemiau). Geros asmenukių lazdos dar turi bluetooth distancinius, tačiau jie problematiški (dažnai nustoja veikti, užtrunka laiko sujungti, o kelionėse jo mažai), tad aš tiesiog išmokstu visokias telefono komandas, kuriomis telefonas fotografuoja ir be distancinio (pvz. Samsung telefonai gali fotografuoti automatiškai parodžius delną ar pasakius tam tikrus žodžius).

Fotografuojant nuo asmenukių lazdos svarbu parinkti tinkamą kampą, kad nuotraukoje nesimatytų pačios lazdos (nereikia jos tiesti į priekį, bet labiau į apačią).

Fotografuojantis su asmenukių lazda telpa daug fono, o, tinkamu kampu laikant, asmenukių lazdos nesimato. Niujorkas.

Fotografavimasis su asmenukių lazda, žvelgiant iš šono. San Paulas.

Klaida – matosi asmenukės lazda. Blogai ir su apšvietimu: tokius dalykus sunkiau sužiūrėti, kai aparatas toli. Todėl nuotraukas būtina patikrinti ir, jei nepavyko, padaryti dar vieną.

Prašymas nufotografuoti nepažįstamajam

Paprašyti nufotografuoti praeivio, kito turisto ir pan.

“Klasikinis” būdas gauti savo nuotraukas. Daugelis “prašalaičių” sutinka nufotografuoti, bet tik mažesnė dalis tai daro kokybiškai (gali gauti nuotraukas su “nupjauta” puse kūno, nuotraukas prie kalnų, kuriose nesimato kalnų ir pan.). Aišku, galima pažiūrėti nuotrauką ir paprašyti padaryti vėl – bet labai tuo piktnaudžiauti nesinori, be to, nemokantis fotografuoti žmogus neretai ir vėl padarys negerą nuotrauką. Todėl geriausia tiesiog paprašyti daugiau žmonių. Tokie prašymai nufotografuoti yra kur kas daugiau, nei vien būdas gauti nuotraukas – jie gali būti ir įdomaus pašnekesio pradžia, būdas užmegzti pažintis kelionėse. Aišku, tai įmanoma pvz. mieste bet ne jei leidžiatės vieni į atokų žygį.

Net ir Alamogordo smėlynuose radome praeivių, kurie mus nufotografavo, o paskui, įsikalbėjus, kad tos pramogos dar nebandėme, dar ir paskolino smėlio roges

Paprašėme nufotografuoti kitų turistų

Prašymas nufotografuoti gidui ar pan.

Nuo eilinio praeivio gidai (ir kiti asmenys, dirbantys turistinėse vietose) skiriasi tuo, kad tai nebus pirma ar dešimta nuotrauka, kurią jie ten darys. Dažnas gidas žinos, kur geriausi kampai, gražiausi vaizdai. Ypač tai pasakytina apie Azijos gidus (ir kitus turizmo pramonės darbuotojus), nes ten kai kuriems žmonėms turėti savas nuotraukas iš kelionės – bene svarbiausia kelionių dalis… Kai kada gali atrodyti, kad už nuotraukas ko prašys, bet dažniausiai daro nemokamai. Tai – vienas geriausių būdų gauti geras nuotraukas visiems kartu, bet jis įmanomas tik jei keliauji ne visai nepriklausomai ir bent kažkur samdai gidą.

Šalminis nardymas Filipinuose – čia vedlys puikiai moka ir fotografuoti

Čia jau ne mes prašėme nuotraukos, o su kinais dirbti įpratęs gidas pats neatsiklausęs nurodinėjo kur stotis – gal 20 nuotraukų padarė, ekskursija priminė fotosesiją, bet kinams tai labai patiko… Singapūras.

Bendra nuotrauka su kovotojais po sunmudo kovų demonstracijos Korėjoje – jie gerai išmokę kartu pozuoti

Stovas

Telefonas (ar fotoaparatas) pastatomas ant stovo ant žemės ir fotografuoja iš ten.

Čia jau galima fotografuotis kokiu nori atstumu – su distanciniu valdymu (tiesa, su juo būna problemų ir užtrunka) arba pasinaudojus funkcija, kur automatiškai nufotografuoja po 5 ar 10 sekundžių nuo paleidimo. Svarbu pasirinkti ne per trumpą laiką, kad ir laikmatį paleidęs fotografas spėtų atsistoti. Taip pat svarbu iš anksto pasižiūrėti, kur tiksliai fotografui stotis, kad tilptų į kadrą (pvz. “reikia stotis priešais krūmą”).

Stovas stovui nelygu. Didžiausi sveria ne po vieną kilogramą ir yra labai aukšti (net iki 2 m), bet tokius vežiojasi beveik vien profesionalai. Kelionėse logiškesnis yra nedidelis stovas – toks, kuris transformuojasi iš asmenukių lazdos (žr. aukščiau), sveria mažai ir telpa į kišenę. Tiesa, toks stovas neilgas: pastatytas ant žemės, fotografuos iš apačios (jei stovėsite), nebent rastumėte vietą pastatyti aukščiau (pvz. ant akmens) – bet rasti pakankamai lygią vietą, kad nenuvirstų, gali būti sunku, ypač ten, kur išeitų gera nuotrauka.

Profesionalūs trikojai, aišku, nevirs, bet juos sunku nešiotis.

Ruošiu stovą nuotraukai (ant smėlio stabiliai pastatyti sunkiau)

Nuotrauka nuo stovo, pastatyto ant žemės (gerai, kai fone – aukšti dangoraižiai). Filadelfija.

Nuotrauka nuo stovo, pastatyto ant aukštesnės vietos. Bahreinas.

Nuotrauka nuo stovo, pastatyto ant ant automobilio (stogo neturėtų matytis… Aišku, galima apkirpti). Jungtinių Arabų Emyratų dykuma.

Nesėkmė – nepakako laiko nueiti per paleistą laikmatį. Singapūras.

Kabikliai

Tai tarsi stovai, bet skirti statyti ne ant žemės. Jų būna dviejų rūšių: “Gorilla pod” gali stovėti ir ant žemės, bet skirti apsivyti kokį stulpą ir laikytis už jo. “Suction cup” prisitivirtina prie stiklo (pvz. automobilio). Taip, jie praplečia galimybes kartu nusifotografuoti. Bet geriausios tos priemonės, kurias turi po ranka – na o vežiotis kelis skirtingus kabiklius, turėti juos visada po ranka kada prireiks – sudėtinga ir nepatogu. Todėl realiai nors ne kartą esu pagalvojęs “O, kaip čia trūksta prikabiklio prie lango”, suprantu, kad niekada nenumatysi, kada jo prireiks, tai tektų iš esmės nešiotis visada, ir daryti tai dėl galimybės, kuri “gal bus, o gal nebus”, neprofesionalui neverta. Kita problema – koks geras bebūtų kabiklis, būna, ir nukrenta, o potenciali žala – didelė (jei kabo aukštai, gali sudužti telefonas ar, juoba, fotoaparatas). Viena retų vietų, kur dažnai gali daryti geras nuotraukas su kabikliu prie lango – automobilis (jei keliauji juo, tikrai verta turėti daiktadėžėje).

Nuotrauka automobilyje nuo kabiklio prie lango. Kanados prerijos.

Dronas

Dronas suteikia daug galimybių. Pamatyti vietovę iš viršaus, pamatyti kas anapus sienos ar kokiame vidiniame kieme, nufotografuoti nuostabių vaizdų ir juos nufilmuoti. Bet viena drono funkcijų, apie kurias galvojame mažiau, nors ji naudinga – tai pasidaryti nuotraukas žmonėms kartu. Galima daryti iš kokio nori atstumo. Minusai: ne visur dronai legalūs, be to, jei kažkas fotografuos su dronu, tai nuotraukoje jis bus su distancinio valdymo pultu (tačiau yra galimybių nustatyti laikmatį iki nuotraukos padarymo). Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad droną nešiotis sunku, nors iš tikro yra ir mažų dronų, ~250 g (tiesa, tokiu atveju distancinis sunkesnis už patį droną). Aišku, dronas sunkiau, nei asmenukių lada, bet suteikia ir daugiau galimybių.

Plačiau apie dronus kelionėse rašau čia: Dronas kelionėse – viskas, ką reikia žinoti

Nuotrauka iš drono (Kanados prerijos). Mėginu slėpti valdymo pultą…

Nuotrauka iš drono, kuris pakilęs virš į krioklį virstančios kalnų upės (Džasperio nacionalinis parkas, Kanada)

Nuotrauka iš drono apžvalgos bokšto viršūnėje (Sartai)

Pirktinės nuotraukos

Daugybėje turistinių vietų yra įsuktas tikras verslas, gal net geresnis, nei bilietai į tas vietas. Tai – nuotraukų darymas ir pardavimas. Jos dažniausiai brangios (dešimtim dolerių), o jas perka turbūt tie, kurie keliauja keliese ir staiga suvokia, kad bendros nuotraukos neturi. Deja, tos pirktinės nuotraukos neretai net būna netikros (pvz. fotografuoja prieš žalią ekraną ir uždeda foną) ir manau tikrai neverta jų pirkti, kai yra tiek būdų pasidaryti pačiam. Už tai, kiek kainuoja viena tokia nuotrauka, dažnai gali nusipirkti asmenukių lazdą ir dar stovą… Beje, kiek pastebėjau, neretai net ir vietoje, kur šiaip pardavinėjamos nuotraukos, gali paprašyti ir darbuotojo ar gido, kad nufotografuotų su tavo telefonu – ir tai bus nemokamai.

Pirktinė nuotrauka iš Singapūro – iš tikro daryta prieš žalią ekraną

Veidrodžiai

Fotografuoji veidrodį, kuriame matotės patys. Deja, didžioji dalis vietų, kur bus veidrodžiai, nebus labai gražios nuotraukoms – tačiau yra išimčių. Fotografuojantis per veidrodį gali būti sunku fotografuoti taip, kad telefonas ar fotoapratas neužstotų niekieno veido.

Nuotrauka per veidrodį Seulo dangoraižyje

Visi straipsniai apie kelionių fiksavimą

1. Kaip fotografuoti keliones?
2. Kaip filmuoti keliones?
3. Dronas kelionėse
4. Kaip kelionėse fotografuoti save?

Oslas – Norvegijos sostinė, bet ten nesijauti kaip „tikrojoje Norvegijoje“. Oslo fjordo nesupa jokie kalnai, į miestą neatsiveria nuostabūs vaizdai nuo viršūnių, ir jam trūksta aiškaus simbolio.

Turbūt todėl ilgus metus Oslas man – kaip ir daugeliui turistų – buvo nebent stotelė pakeliui link Norvegijos kalnų, krioklių, salų ir kitų grožybių.

Pagaliau nusprendžiau Osle stabtelti ilgėliau – ir čia aprašau, kas šiame mieste žaviausia.

Populiariausioje Osle vietoje – Vigelando parke

Osle susiduria turtinga dabartis ir didinga senovė

Didingąją Norvegijos gamtą Osle primena nebent raitytos Oslo fjordo pakrantės. Tik žvelgiant nuo tų krantinių regėsi vieną kitą keltą, daugiaaukščius namus – bet jokių kalnų, jokių krioklių. Kalvos aplink Oslą ne ką aukštesnės nei Vilniuje. Iki „tikrų“ kalnuotų fjordų – apie 5 val. važiavimo automobiliu.

Seni daugiabučiai Osle

Oslas – kitoks didmiestis, nei visi likę Norvegijos miestai. Aplinkui vikingų laikus beveik menančią Akershuso tvirtovę Oslo tiesiose gatvėse viena prieš kitą stoja dvi skirtingos epochos.

Viena jų – XIX a., kai Norvegija priklausė Švedijai ir buvo skurdokas užkampis, tačiau visgi į didžausio Norvegijos miesto – Oslo – pramonę gužėjo skurdūs darbininkai iš visų atkampių kaimų, iškilo ištisos eilės saikingai puošnių keturaukščių daugiabučių, o 1825 m. – ir Karalių rūmai, kuriuose iki šiol gyvena Norvegijos monachai ir priešais kuriuos stovi garbės sargyba – tiesa, tie stovi skandinaviškai laisvai, neįsitempusi.

Karalių rūmai Osle

Bet dar labiau Osle dominuojanti epocha – šie laikai. Laikai, kai 1967 m. atradusi naftą Norvegija tapo viena turtingiausių pasaulio šalių, o Oslas – vienu turtingiausių miestų. Jo gatves nuo tada apsėjo „skandinaviškai nuosaikūs“ tarptautinių biurų pastatai su brangiomis hipsteriškomis kavinėmis pirmuose aukštuose. Turtingu gyvenimu pasidžiaugti osliečiams leidžia ir sutvarkytos krantinės, kur gali ir išsikaitinti pirtyse ant polių tiesiai virš Oslo fjordo, ir išvysti „superprojektus“ tokius kaip 2008 m. Oslo opera, ant kurios stogu gali užlipti tarsi į dirbtinį kalną ir gerėtis miesto panoramomis.

Oslo opera

Osle nėra „senamiesčio“ ir „naujamiesčio“, sena ir nauja čia visada šalia, tose pačiose gatvėse. Seni pastatai kartais griaunami, statomi nauji. Gal dėl to man buvo sunkoka pasinerti į miesto dvasią. Pamatai pro autobuso langą kokių gražių XIX a. vilų eilę, galvoji, štai pasivaikščiosi gražiame sename rajone, bet išlipi, apsidairai, ir supranti, kad pažiūrėjus į kitą pusę, gatvės gale ir dar daug kur – tvarkingi, bet paprasti šiuolaikiniai biurai. Toks architektūrinis chaosas šiaip jau labai tvarkingame mieste. Tiesa, ilgainiui nuobodžiausius pastatus renovuoja į modernesnius.

Sena ir nauja Osle šalia

Yra „atmosferingesnių vietų“, kaip Damstredet gatvelė apstatyti mediniais namais, kokie kitur virto dulkėmis, ar Var Frelsers kapinės greta, po kurių masyviais antkapiais ilsisi žymiausi norvegai, nuo dailininko Edvardo Munko iki dramaturgo Henriko Ibseno. Bet ir ten tik paeik į šalį – ir vėl įvairovė.

Val Frelsers kapinėse

Viena išimtis tikriausiai – Vigelando parkas. Nenuostabu, kad jis – populiariausia Oslo lankytina vieta. Visą 700 m ilgio parko promenadą su vartais, tvorelėm, tiltu ir 200 skulptūrų sukūrė vienas vienintelis žmogus – Gustavas Vigelandas, garsiausias Norvegijos skulptorius. Viskas pastatyta 1924-1943 m. ir puikiai dera tarpusavy. Visos skulptūros vaizduoja nuogus žmones, bet prasmė ten – keisčiausiose jų pozose. Lankytojai ir valandas ten praleidžia bandydami įspėti tų figūrų reikšmes, o ypač ilgai stabteli akščiausiame taške, prie obelisko, sudaryto iš 121 žmogaus, vienas per kitą lipančio į dangų, nuo kur atsiveria gražūs vaizdai į Oslą.

Vigelando parko skulptūros. Čia kūdikiai joja moterimi (motina?) ir užkiša jai burną jos plaukais

Į vieną pusę iš Vigelando parko viršūnės matai senųjų Oslo rajonų bažnyčių bokštus. Į kitą – Holmenkollen šuolių su slidėmis trampliną, dar vieną Oslo simbolių. Taip dera sostinei šalies, kuri, nepaisant mažo gyventojų skaičiaus, žiemos olimpiadose laimėjo daugiau medalių, nei bet kuri kita pasaulio valstybė…

Holmekollen tramplinas žvelgiant nuo Vigelando parko obelisko

Oslo muziejai ir laivai atskelidžia Norvegijos pasaulinę svarbą

Įdomiausi Osle man – jo muziejai, rodantys, kad Oslo ir Norvegijos įtaka pasaulio istorijai – daug didesnė, nei pasakytum pagal jų dydį. Juos lankėme su „Oslo Card“, kai susimokėjus vienkartinį mokestį beveik visi muziejai ir viešasis transportas „nemokami“ (apsimoka, jei lankai kokius tris muziejus per dieną, o Osle, kur be muziejų mažai lankytinų vietų, taip daryti logiška).

Oslo Nacionaliniame muziejuje

Norvegai – jūrininkų tauta; didelė dalis jūrų plėšikų vikingų buvo iš Norvegijos. Tad dauguma geriausių Oslo muziejų susiję su laivais.

Laivo „Fram“ muziejaus širdis – „tvirčiausias prieškarinio pasaulio laivas“, kuris nuplukdė pirmąją ekspediciją, pasiekusią pietų ašigalį. To nepadarė amerikiečiai, tai nepavyko britams (jų ekspedicija žuvo nuo šalčio), bet tai 1911 m. pasiekė norvegas Rualis Amundsenas. Stovėdamas ankštose Framo patalpose nesunkiai galėjau įsivaizduoti tą šaltą ekspediciją į dar šaltesnę Nežinią: juk tada nebuvo nuotraukų iš lėktuvų ir palydovų, niekas negalėjo nė įsivaizduoti, kas laukia pietų ašigalyje. Išvalgęs pietų ašigalį, Roalis Amundsenas, galima sakyti, užbaigė visą žmonijos atradimų epochą… Bet tai buvo tik vienas iš daugybės norvegų pasiekimų poliariniuose kraštuose: tame pat muziejuje yra ir “Gjøa”, laivas, su kuriuo Roalis Amundsenas pirmasis nuplaukė iš Atlanto vandenyno į Ramųjį aplink šaltąsias šiaurės Kanados salas.

Framo viduje

Laivo „Kon Tikis“ muziejuje eksponuojamas plaustas „Kon Tikis“, kuriuo norvegas Tūras Hajerdalis 1947 m. nuplaukė iš Pietų Amerikos į Okeaniją, taip mėgindamas įrodyti, kad Okeaniją apgyvendino Amerikos indėnų, o ne azijiečių, protėviai. Priešingai nei į “Framą”, į “Kon Tikį” įlipti negalima: toks jis mažytis, netvirtas, ir taip neįtikėtina, kad kažkokie niekada iki tol neplaukę norvegai sugebėjo juo 101 dieną plaukti per Ramųjį vandenyną. O po to dar tas pats Hajerdalis iš nendrių pastatytu laivu “Ra II” (irgi tame pat muziejuje) perplaukė Atlanto vandenyną… Tarsi kelionės jūromis būtų norvegų kraujyje.

Kon Tikis

Yra Osle ir Vikingų laivų muziejus, ir bendras jūrų muziejus, o į visus šituos “laivybos muziejus” iš miesto centro galima nuplaukti laivu per Oslo fjordą.

Naftos dėka, Norvegija – viena turtingiausių pasaulio šalių, tad ir Norvegijos nacionalinio muziejaus kolekcija turi mažai lygių: visų epochų, geriausių dailininkų menas ir dizainas: viską apžiūrėti užtruktų ne trumpiau, nei kokį Luvrą. Bet turistus ten labiausiai traukia garsiausias Norvegijos tapytojas – Edvardas Munkas ypač jo „Klyksmas“, toks norvegiškos depresijos atvaizdas. Beje, Osle yra ir atskiras Munko muziejus, bet ten nėjau sužinojęs, kad geriausi Munko darbai – Nacionaliniame muziejuje.

Munko “Klyksmas” Oslo nacionaliniame muziejuje

Norvegijos liaudies muziejus – tai tarsi norvegų Rumšiškės, tik senos trobos čia suvilktos ne kur nors į kaimą, o beveik į Oslo centrą. Galima pasigėrėti nuostabia Norvegijos kaimų ir Oslo priemiesčių medine architektūra, kurią tuose kaimuose ir priemiesčiuose seniai sunaikino progresas. Sužinoti apie „senovinį gyvenimą“, kuris Norvegijoje išliko ilgiau, nei kitur Vakarų Europoje – iki pat kokių 1970-1980 m., kada iš naftos lėšų pastatyti kalnų serpantinai ir tuneliai pasiekė net atokiausius kaimelius, o su jais ir gera medicina, švietimas, bei kita.

Norvegų Rumšiškės – liaudies muziejus Osle

Būtent Osle – masyvioje 1950 m. Oslo rotušėje – teikiama Nobelio taikos premija. Bet greta rotušės stūksantis taikos premijų muziejus pasirodė „silpnas“: ten tiesiog visų premijos laureatų veidai ir viena-kita istorija iš pasaulio negandų.

Oslo rotušė (statyta 1950 m.)

Oslas – vienas brangiausių pasaulio miestų. Tikrai.

Didžiausia priežastis, kodėl Oslas man tapo paskutine nuodugniai aplankyta Europos valstybės sostine – kainos. Net sunku apsakyti, koks brangus Oslas – restoranai, paslaugos, transportas čia kainuoja kokius tris kartus brangiau, nei Vilniuje, o kai kas kainuoja ir penkis kartus brangiau. Mažesni skirtumai tarp užsieninių prekių kainų (drabužių, elektronikos, benzino) – bet kelionėje tai ne taip aktualu. Kelionės diena Osle greičiausiai kainuos kiek trys dienos kokioje Tenerifėje ar dvi savaitės Balyje (neskaitant skrydžių) – gyvenant panašios kokybės viešbučiuose, valgant panašų maistą.

Eilinėje lauko kavinėje Oslo centre, kur kainos apie tris kartus didesnės, nei panašioje vietoje Vilniuje

Internete gali rasti visokius „brangiausių pasaulio miestų sąrašus“ ir Oslas ten visada prie viršaus – nors ir esą „konkuruoja“ su kokiu Tokijumi ar Singapūru. Bet pabuvęs Tokijuje, Singapūre ir kituose to sąrašo miestuose suvokiau, kad, na, tikrovėje Oslas ir anuos “branguolius” kainomis lenkia kartais. Bent jau kainomis, su kuriomis susiduria turistas: juk tai, kad kokiame Tokijuje brangu nusipirkti butą, turistui neaktualu. Iš visų 120+ šalių, kuriose buvau, tik Šveicarija ir Islandija gali konkuruoti kainomis su Norvegija ir jei nebuvai nė vienoje šių šalių Osle lauks lengvas šokas.

Oslo gatvė naktį su įprastu dvigubu raudonu pėsčiųjų šviesoforu

Aišku, daugybei lietuvių bent jau „baisios“ Oslo viešbučių kainos neaktualios: jie randa kur pernakvoti Osle nemokamai. Osle net 43% gyventojų yra ne norvegai, o tarp mažumų viena didesnių – lietuviai (jų Osle – ~3200, o aplink Oslą – dar ~14000, aba ~1%). Tad dažnas lietuvis turi kokių draugų ar giminių Osle. O jei neturi, gerai yra atskristi ryte, išskristi kitos ar dar kitos dienos vakare – taip sutaupysi vieną nakvynę.

Oslo žmonės

Iš Lietuvos į Oslą pilna skrydžių ir jie pigūs. Tiesa, nuvažiuoti iš Oslo oro uosto į centrą kartais kainuoja brangiau, nei skrydžio bilietas… Bet užtat nuvažiuoti paprasta, patogu. Brangesnis traukinys viršija ir 200 km/h greitį, o “lėtesnysis” važiuoja 160 km/h greičiu ir centrą pasiekia per 23 min. Apskritai, Osle keliauti malonu, patogu – bet stebuklų ten irgi nėra. Negali, kaip kokiame Dubajuje, sumokėkęs trigubai save guosti, kad štai už tai gavai greičiausią/aukščiausią/moderniausią pasaulyje patirtį. Oslas patogus, švarus, saugus – bet tik tiek.

Oslo viešajame transporte

Neguodžia Osle ir klimatas: kaip ir kitur Norvegijoje, čia vėsokos vasaros, dažni lietūs ir vėjai, tad kai termometras rodė +16, lauko kavinės buvo pilnos – mat švietė saulė, giedra, to Osle pakanka. Taip pat, kaip ir mažesniuose Norvegijos miestuose, viskas dirba trumpai, ypač anapus trumpučio sezono (pvz. muziejai teveikia nuo 10 val. iki 16 val., kokią 19 val. Oslo centras atrodė it išmiręs), sekmadieniais nedirba jokios parduotuvės.

Oslo daugiabučio laiptinėje stoviu apsirengęs Oslo klimatui

Kaip ten bebūtų, gal Oslas ir nėra iš tų Europos sostinių, į kurias norėtųsi skristi savaitgaliui, bet, jei keliauji kitur į Norvegiją, arba šiaip ar taip skrendi pro Oslą, Osle sustoti verta. Nepamatęs Oslo nematei visos Norvegijos, į Oslą suplaukė daugiausiai Norvegijos turtų, pasiekimų, norvegiškos didybės. Nuo Munko meno iki garsiausių poliarinių tyrinėtojų laivų, nuo didingiausios Norvegijos architektūros – tiek senos, tiek modernios – iki Nobelio taikos premijos įteikimo balių.

Nobelio taikos premijos laureatų citatos ant Nobelio taikos premijos muziejaus

Norite į kelionę pasiimti droną, įspūdingų vaizdų ir kadrų iš dangaus?

Klausimų iškils daug.
*Kur iš viso galima skraidyti dronu?
*Koks dronas tinkamiausias kelionėms?
*Ką filmuoti, fotografuoti dronu kelionėse?
*Kaip dronas praturtina keliones – ką apskritai gali pamatyti tik iš drono?

Sudėjau viską nuo pradžios iki galo į vieną straipsnį!

Filadelfija (JAV) iš drono

Kur naudoti droną užsienyje legalu?

Pasaulio šalių įstatymai dėl dronų skiriasi turbūt labiau nei įstatymai dėl bet ko kito! Net labai panašiose, gretimose šalyse jie gali skirtis kardinaliai.

Visur yra savų niuansų, bet pagrindiniai įstatymų variantai tokie:

1. Dronai uždrausti. Juos gali būti draudžiama įvežti į šalį, bent jau eiliniam žmogui iš užsienio (konfiskuojami ar „paimami saugoti“ muitinėse), ar draudžiama pakilti. Į tokias šalis gabentis drono geriau nebandyti ir net jeigu tranzitu kertate tokią šalį su dronu gali kilti problemų.

2. Daug biurokratijos kiekvienam drono skrydžiui. Pavyzdžiui, kiekvienam skrydžiui reikia atskiro leidimo (neretai dar ir mokamo, su svarstymo terminu, konkrečiai nurodomom skrydžio vietom). Iš esmės tai reiškia, kad turistams dronai neprieinami, o juos naudoja nebent profesionalai (pvz. filmams, reklamai gaminti).

3. Yra nemažai biurokratijos ir kaštų dėl teisės naudoti droną. Pavyzdžiui, privaloma išsilaikyti kokį egzaminą, ar susimokėti nemenką sumą už leidimą. Dažniausiai tokiose vietose dronus naudoja nebent rimti Youtube „influenceriai“, kuriems nuostabūs video jų darbo dalis ir jiems negaila laiko ir pinigų dėl to.

4. Reikia droną registruoti. Tai dažniausiai gana paprasta, nors gali kažkiek kainuoti (paprastai nedaug). Tokiose šalyse gali skraidyti kiekvienas. Daugelyje šalių „patekti į nemalonę“ vien dėl to, kad neregistravai drono, sunku.

5. Dronais galima naudotis laisvai. Tokios šalys geriausios vežtis droną.

Žemėlapis dėl dronų naudojimo. Mėlyna – legalu, geltona – ribojama, raudona – uždrausta, pilka – žemėlapio autoriams nežinoma.

Ši svetainė bando sekti, kokie kur pasaulyje įstatymai, ir viską pateikia vienoje vietoje:
https://www.drone-made.com/drone-laws

Ribojimai pagal vietą, aukštį, drono dydį ir kt.

Čia rašiau tik apie minimalius ribojimus kiekvienoje šalyje. Pagal juos galite apsispręsti, ar išvis vežtis droną. Tačiau minimalūs ribojimai galios ne visiems ir ne visur – kiekvienoje šalyje bus, kokiems dronams ir kokiose vietose ribojimai bus griežtesni, nei minimalūs. Įvertinkite būtent ribojimus jūsų dronui, būtent toje vietoje, kur leisite.

Griežtesni reikalavimai daug kur taikomi sunkesniems dronams (pvz. dažnas atvejis, kad drono iki 250 g, kaip DJI Mini, nereikia registruoti, o didesnį, kaip DJI Mavic serijos – reikia, o patiems didžiausiems reikia leidimų kiekvienam skrydžiui).

Trakų pilis iš drono

Griežtesni reikalavimai (įskaitant visišką skraidymo draudimą) taikomi ir tam tikroms teritorijoms bei aukščiams. Teritorijas, kuriose dronų skrydžiai ribojami, galima rasti internete. Bet teritorijos teritorijoms nelygu. Yra šalių, kur teoriškai galima naudoti dronus gana laisvai, bet iš tikro didelė dalis jų teritorijų yra dronams uždraustos. Yra šalių ir kur kai kurios uždraustos teritorijos nepažymėtos (ir jų nesimato DJI sistemoje), bet įskridimas ten sulaukia griežtos reakcijos: bendrai paėmus, visur reikia vengti skristi virš karo bazių, kalėjimų, karių, oro uostų ir aplink (jei pamatai tokius objektus, geriau droną nuleisti). Kai kuriose šalyse draudžiama fotografuoti ar filmuoti (taigi ir iš dronų) ir bet kokią infrastruktūrą (uostus, užtvankas, geležinkelių stotis, naftos saugyklas ir t.t.).

Dronai uždrausti ir kai kuriuose populiariausiuose turistiniuose objektuose (turbūt todėl, kad antraip ten jų būtų ištisi spiečiai) – pvz. JAV nacionaliniuose parkuose. Taip pat – virš stadionų – kad nesukeltų pavojaus rungtynių metu, bet draudimas dažnai galioja visuomet. Kartais nedraudžiama skristi virš vietos, bet draudžiama iš ten paleisti droną (reikia leisti iš toliau). Skirtingai ribojamas ir aukštis.

Šokolado kalnai, Boholas, Filipinai. Čia droną draudė paleisti pagrindinėje aikštelėje, bet leido leisti nuo kelio šalia.

Norint sužinoti, ar galima naudoti droną būtent toje vietoje, yra du šaltiniai: vienas – automatiniai paties drono blokatoriai, draudžiantys ten kilti ar pareikalaujantys nusileisti (DJI dronų atveju reikalaus leistis per keliasdešimt sekundžių po to, kai pagaus GPS, arba nusileis automatiškai), kitas – atitinkamų šalių informacinės sistemos su draudžiamų skristi vietų žemėlapiais. Kai kur kabos ir ženklai, tiesiogiai draudžiantys dronus. Šiuo atveju šalių svetainės yra daug patikimesnis šaltinis nei blokatoriai. Blokatoriai “klysta” į abi puses: pvz. straipsnio rašymo metu Lietuvoje DJI blokatoriai leidžia laisvai kilti ir neduoda jokių įspėjimų pasienio zonose ar prie kai kurių valdžios institucijų (nors tai draudžiama), tačiau riboja pakilimą daug didesnėse zonose aplink pagrindinius Lietuvos oro uostus, negu jis yra iš tikrųjų draudžiamas. Tiesa, DJI dronų atveju “automatinis” ribojimas nelygus ribojimui: kai kuriuos gali pats “atšaukti” per jų sistemą (“self-unlock“). Taigi, jeigu matai, kad ribojimas DJI sistemoje neatitinka realybės, gali jį pats “atšaukti”. Bet verta įsitikinti: vien tai, kad DJI leidžia “pačiam atšaukti ribojimą”, nereiškia, kad tai daryti legalu.

Singapūre teoriškai galima skraidyti dronu – nuo 250 g jį registravus. Bet, kaip matosi iš šio žemėlapio, iš tikrųjų Sinagpūre daugiau vietų, kur dronų skrydžiai ribojami, nei kur jie leidžiami (ribojami ir Singapūro centre). Be to, maksimalus leistinas srydžio aukštis – vos 60 metrų

Aišku, reikia pastebėti, kad realybė kartais būna švelnesnė už įstatymus: t.y. yra šalių, kur visokios baudos egzistuoja tik ant popieriaus ar reiktų elgtis itin įžūliai ir akivaizdžiai, kad jas gautum (na, situacija kaip su piratinių filmų siuntimusi). Bet tai labai priklauso nuo šalies, o ir nuo vietos. Negyvendamas ten (ar neturėdamas vietinių pažįstamų, kurie ten nuolat skraido) sunkiai tą realybę pajusi, todėl geriausia visuomet stengtis elgtis legaliai, nes tikrai yra vietų, kur dėl pažeidimų galima smarkiai nukentėti (didelės baudos, drono konfiskacija, o būta ir atvejų, kad turistams teko pasėdėti kalėjime už drono kėlimą prie karinių objektų). Tiesą pasakius, jei tiesiog mėginsi visur, kiekvienoje kelionėje, vežiotis ir naudoti droną niekuo nepasidomėjęs tarsi naudotum mobilųjį telefoną, tai gali būti vienas “tiesiausių” kelių anksčiau ar vėliau “netyčia” kelionėje susilaukti problemų.

Į droną geriau žiūrėti kaip į automobilio vairavimą: yra taisyklės, jų gerai būtų laikytis. Jei nesilaikysi kelių eismo taisyklių, pasekmės smarkiai priklausys nuo šalies ir vietos: kai kur iš viso nieko nebus, nes visi pažeidinėja taisykles arba į dalį taisyklių rimtai nežiūrima arba tiesiog niekas to nepastebės. Bet jei nė nežinosi eismo taisyklių ar pažeidinėsi nuolat, kiekvienoje kelionėje, tikrai kada nors susilauksi bėdos. Pliusas tas, kad dronų taisyklės yra daug paprastesnės, nei kelių eismo taisyklės, jų gerokai mažiau. Kaip ir kelių eismo taisyklių atveju, vienos taisyklės yra prižiūrimos griežčiau, nei kitos: pvz. pažeidus taisyklę “Neskraidyti prie karinių objektų ir oro uostų pakilimo takų” yra daugybę kartų didesnė rizika susilaukti nemalonės nei pažeidus dažną pasaulyje taisyklę “Leisdamas droną kiekvienu metu turi jį matyti savo akimis, o jei skraidai su VR akiniais, tai turi būti kitas žmogus, kuris stebės droną”. Palyginčiau šias taisykles su kelių eismo taisyklėmis “Nevažiuoti pro ženklą ‘eismas draudžiamas’ / prieš eismą” ir “Prieš persirikiuodamas privalai pažiūrėti į veidrodėlį bei rodyti posūkį”.

Kai kurios taisyklės savaime suprantamos…

Beje, reikia turėti omenyje, kad, kaip ir daug kur su fotografavimu ar filmavimu, galioja toks dėsnis: „Kuo akivaizdesnis fotografavimas ar filmavimas, kuo daugiau technikos atsineši, tuo didesnė tikimybė, kad atsiras žmonių, kurie bandys sakyti, jog fotografuoti ir filmuoti uždrausta“. Visai nesvarbu, kaip yra iš tikrųjų, kad nėra jokių ženklų, draudimų, teisės aktų… Čia ir Lietuvoje teko girdėti, kad bandė įrodinėti žmonėms, fotografuojantiems fotoaparatais (ne dronais), kad geležinkelius fotografuoti draudžiama ar net kad architektūros paminklus fotografuoti draudžiama… Tipinės mėginančių „uždrausti kas neuždrausta“ žmonių kategorijos: visokie apsaugininkai ir pareigūnai (mėginantys taip realizuoti savo pareigų suteikiamą galią), „piktos bobutės ir diedukai“ ir pan. Dronas yra vienas labiausiai dėmesį atkreipiančių fotografavimo būdų taigi, jei aplinkui bus „norinčių prisikabinti“, tikėtina, prisikabins. Todėl net ir kai naudotis dronu pilnai galima, jeigu yra galimybė tai daryti (ypač leisti droną) ten, kur aplinkui mažiau žmonių, ypač priklausančių aukščiau minėtoms kategorijoms, geriau taip ir daryti. Jei kas bandys ką sakyti, gal jau būsite padarę reikiamus kadrus…

Oficialus draudimas naudoti droną – tokio geriau klausyti

Nepatarčiau ir klausinėti „Ar čia galima naudoti droną?“. Daugelyje pasaulio vietų apie dronų naudojimo tvarką žmonės nebus girdėję nes tokios tvarkos ten ir nėra. Jei neklaustum ir leistum droną daugelis pažiūrėtų ir tiek – bet jei pradėsi klausinėti susimąstys ir, nežinodami atsakymo, sakys, kad negalima ar kad reikia su kažkuo derinti. Štai viename Lietuvos muziejuje po atviru dangumi paklausęs bilietų pardavėjos, ar galima leisti droną, sulaukiau atsakymo „Chmm, nežinau, matyt reiktų su vadovybe suderinti“. Matydamas kad darbuotoja nelabai ką žino, droną vis tiek leidau – daug kitų darbuotojų tai matė ir nė vienas nieko nesakė. Aišku, tokiam „neklausk“ yra išmčių – visokiose diktatūrose ar daug priešų turinčiose šalyse, kur yra rimta galimybė nukentėti nuo teisės pažeidimų, įtarimų šnipinėjimu ir pan., geriau jau atsiklausti kokio pareigūno (nors į tokias šalis paprastai išvis nesivežu drono). Verta pasiklausti ir tada kai, tarkime, šalia stovi koks karys ar policininkas, o leisti kitoje vietoje neišeina.

Paleidinėju droną

„Eilinėse šalyse ir situacijose“, tuo tarpu, maksimaliai kas atsitiks paleidus ten, kur negalima (bet nėra akivaizdžiai negalima, tarkime, nėra oro uostas ar karo bazė), paprastai tiesiog sulauksite prašymo nuleisti droną (net nuotraukas ir video, kuriuos jau spėjote pasidaryti, turėsite, niekas ištrinti dažniausiai neprašo).

Dievo gailestingumo statula Filipinuose. Čia priėjo žmogus ir pasakė, kad drono leisti esą negalima (nors niekur nebuvo parašyta), bet nuotrauką jau buvau padaręs

Beje, nekalbant apie mėginimus uždrausti skraidyti dronu, dronas visada sulaukia daug dėmesio – iš vaikų, žmonių, netgi katinas yra mano droną gaudęs. Dėmesio kiek mažiau šalyse, kur žmonės prie dronų labiau pratę, nors atspėti sunku: pvz. turtingose JAV dronų iš pažiūros gerokai mažiau, nei Filipinuose, kur patys filipiniečiai juos skraidina įvairiose turistinėse vietose – ir žmonių reakcijos atitinkamos.

Našvilis, Tenesis, JAV muzikos sostinė. Tie žmonės mums už nugaros (kairėje), išvydę mus su dronu, net paprašė juos pafilmuoti – naudos savo muzikiniam klipui

Yra šalių, kur dronų naudojimas laisvas tik šalies piliečiams ar gyventojams. Be abejo, tai neaktualu turistui.

Droną naudoti galima. Ar jį vežtis?

Ar vežtis droną, priklauso nuo to, kiek jums tai svarbu, bet įvertinkite:

1.Kelionės būdą. Dronas – tai papildomas svoris, dažnai ir papildomas krepšys. Logiškiausia jį vežtis keliaujant automobiliu arba kai nuskridęs neturėsi visų daiktų tampytis su savimi visą laiką: pvz. išsinuomosi automobilį (ir daiktai bus bagažinėje) ar visą laiką gyvensi viename viešbutyje (ir, kai nereiks, galėsi droną ten palikti). Aišku, yra kas droną nešasi ir į žygius gamtoje – bet tai bus papildomas nepatogumas. 250 gramų dronas yra nesunkus – bet vis tiek reikia ir distancinio, kuris sunkesnis/griozdiškesnis, kroviklio baterijoms. Mano nuomone, kokį DJI Mini 3 su specialiu distanciniu dar nešiotis gana patogu kad ir didesnėse kišenėse (tai – puikūs kelioniniai dronai), bet didesni dronai jau didesnis trukdis ir juos naudoju tik kai nereikia ilgą laiką / visą kelionę tąsytis su savimi, o galiu išsitraukti tik kai reikia naudoti. Tokius dronus jau tenka nešiotis atskirame krepšyje, kuris – papildomas svoris ir nepatogumas. Aišku, kitiems, kas įpratę keliauti su sunkiomis žygeivių kuprinėmis, gali atrodyti kitaip, ir net 1 kg dronas (+papildoma įranga) nekelti problemų.

Žygyje Norvegijoje. DJI Mini 3 dronas kišenėse, bet kišenių reikia pakankamai didelių. Valdymo pultas matosi didelėje striukės kišenėje ant pilvo.

2.Saugumą šalyje. Nesivežu drono į labai nesaugias šalis, kur jau ir mobilusis telefonas dažnai tampa vagių taikiniu. Dronas, tuo tarpu, savaime atkreipia dėmesį iš didelio atstumo. Vidutiniškai saugiose šalyse verta naudoti droną saugesniuose regionuose (o ne pvz. lūšnyuose), pasirinkti paleidimui saugesnes vietas, net jei ir skristum į ne tokias saugias (pvz. paleisti nuo viešbučio stogo – tačiau čia yra savi pavojai, jei erdvė maža, gali būti sunku droną nuleisti).

Droną paleidome iš šio mažo balkono, bet nuleisti buvo sudėtinga – antrąkart nemėginčiau

Kaip gabenti droną lėktuvu?

Lėktuve droną su baterijom galima gabenti tik rankiniame bagaže. Baterijos negali viršyti tam tikros talpos, bet jei bus tipinis dronas su kokiom trim baterijom, problemų neturėtų kilti.

Anksčiau kai kurios avialinijos dronus vežtis drausdavo. Dar ir dabar galima pamatyti kai kurių avialinijų puslapiuose tokių draudimų – nors jie jau labai reti. Tačiau tokie draudimai realiai neįgyvendinami. Ką nešiesi į lėktuvą tikrina (peršviečia) ne aviakompanija, bet oro uostų saugumo pareigūnai. Jie taiko bendrą tvarką, ką galima ir ko negalima neštis į lėktuvą toje šalyje. Jei ten galima neštis droną, tai jie praleis, nesvarbu, kokiom avialinijom skrendi. Jeigu nesineši drono į lėktuvą atvirai rankoje tai aviakompanija neturės galimybės sužinoti, kad jį turi.

Koks dronas tinkamiausias kelionėms?

Bendra tendencija – kad kuo dronas didesnis, tuo didesnės jo galimybės (vaizdo kokybė, sensoriai ir t.t.).

Visgi, jei droną visų pirma naudojate kelionėms, patariu rinktis mažesnius, bene optimalus variantas – DJI Mini serija. Šios serijos dronų svoris 249 g, o tai svarbu, nes daugybėje šalių (JAV, ES ir kitur) 250 g yra ta pirmoji riba, nuo kurios dronų reglamentavimas griežtėja (pvz. privaloma droną šalyje registruoti). Be to, mažesnį droną paprasčiau nešiotis, jį paprasčiau paleisti iš gana ankštų vietų (tarkime, iš viešbučio balkono). Abu dalykai aktualūs kelionėje, kur dronas yra su tavimi, kur negali būti numatęs gerų vietų paleidimui.

Su Mavic Air 2S dronu

DJI Mini šiuolaikinių versijų dronų vaizdų kokybė, savo ruožtu, yra pakankama, nemėgėjiška, nors ir kiek mažesnė nei didesnių DJI dronų.

Taip pat rekomenduoju turėti specialų distancinį valdymą su ekranu. Tai kainuoja brangiau, bet padeda taupyti laiką – išsitrauki ir skrendi. Populiaresnė ir pigesnė alternatyva – distancinis be ekrano; ten kaip ekranas tarnauja tavo paties telefonas. Bet prijungti telefoną užtrunka ilgiau, kartais kas nors neįsijungia kaip reikia ir t.t.: o laikas kelionėje labai svarbus.

Su specialiu pultu valdydamas droną fotografuoju Vyčio bareljefą ant Maunt Karmelio (Pensilvanija, JAV) lietuvių mokyklos, statytos 1923 m.

Aišku, dar vienas variantas – FPV dronas valdomas su VR akiniais. Tai logiška jei svarbiau ne nuotraukos, o tas skriejimo virš vietų, po kurias keliauji, jausmas.

Ką stebėti, fotografuoti ir filmuoti kelionėje dronu?

Iš pradžių turbūt droną norėsis naudoti viskam ir visur. Bet visgi drono paleidimas užima daugiau laiko, nei fotoaparato ar telefono išsitraukimas, o daugelį kadrų ne ką blogiau gali padaryti fotoaparatu ar telefonu.

Visgi yra atvejų, kai dronas nepamainomas. Ir net ne tik foto ar video kadrų – dronas praverčia ir apsižvalgyti, pamatyti tai, ko šiaip negalėtum, kitaip pajusti vietą. Štai kur dronas praverčia labiausiai:

1.Pastatų detalių, esančių aukštai, nuotraukoms ir vaizdams (tai nėra tik dėl nufotografavimo, bet ir dėl pamatymo apskritai – net prie gimtojo miesto bažnyčios bokšto paleidęs droną, tikiu, atrasite naujo, ko nuo žemės nematote, ką jau kalbėti apie kelionę)

Maunt Karmelio (Pensilvanija) lietuvių mokykla, statyta 1923 m.

2.Miestų vaizdams iš viršaus (kampu ar tiesiai nukreipus į žemę objektyvą). Čia vėlgi galima atrasti daug naujo, pamatyti nematomą miesto veidą – stogų spalvos, kavinės ant stogų, vidiniai kiemai ir kt.

Sebu (Filipinai) skurdus rajonas iš viršaus

3.Gatvių vaizdams iš aukščiau – nebūtina kelti drono virš pastatų, vieni įspūdingiausių vaizdų yra tarkime skrendant antro ar trečio aukšto lygyje (įspūdingos ir nuotraukos, bet ypač video).

Vigano senamiestis (Filipinai)

4.Gamtos vaizdams ten, kur nėra takų arba neįmanoma prieiti (virš ežero, virš kalnų, artyn kokio neprieinamo krioklio). Ir vėl – tai ne tik dėl nuotraukos, bet ir dėl to, kad pamatytumėte pats, ko kitaip neišvystumėte. Tik atsargiai – nenuskraidinkite drono per toli, gali būti sunku susigrąžinti.

Panglao sala Filipinuose žvelgiant iš drono

5.Savęs nuotraukoms iš toli, kur nepasiektų jokia asmenukių lada, o ypač norint nufotografuoti iš ten, kur net neįmanoma nueiti (pvz. dronas kybo virš tarpeklio ir fotografuoja jus, stovinčius ant kalno viršūnės).

Nuotrauka iš drono, kuris pakilęs virš į krioklį virstančios kalnų upės

6.Video, kur dronas tolsta nuo tavęs (ir kyla aukštyn), atidengdamas platesnį vaizdą, ar priešingai, artėja į tave.

7.Video, kur dronas stabiliai seka jus iš paskos ar iš šono. Tiesa, nors daug dronų turi tokią funkciją, ja naudotis rizikinga ten, kur yra medžių, stulpų, pastatų ir t.t.: geresniu atveju dronas tiesiog nustos sekti kai trumpam “užlįsite” už kokio medžio, blogesniu – suduš. Bent jau pirmiems bandymams rinkitės vietas, kur aplink jus “oras laisvas” (važiuojate per dykumą, einate tiltu per upę ir dronas seka iš šono). Arba leiskite droną didesniame aukštyje, kad sektų iš viršaus: bet, kaip taisyklė, tokie vaizdai mažiau įspūdingi, nei jei dronas jus sektų jus žemesniame aukštyje.

Nuotrauka iš drono apžvalgos bokšto viršūnėje (Sartai).

8.Tam jausmui, kai skrendi virš vietovės tarsi paukštis (ypač tinka FPV dronams, bet ne tik).

Aišku, ne visiems visų kadrų reikia. Aprksitai, dronai yra tam tikra niša – juos mėgsta tie, kas turi „Youtube“ kanalus, taip pat tie, kas labai myli tuos “vaizdus iš paukščio skrydžio”, bet “eiliniam žmogui” dažniausiai atrodo, kad visa papildoma kaina, biurokratija, našta nešiojant droną, kai kuriose šalyse – ir abejonės saugumu, neverta tų kadrų ir patirčių. Ir tai irgi galiu suprasti – naudoti ar ne droną kelionėse yra kiekvieno pasirinkimas, kur reikia pasverti visus „už“ ir „prieš“. Tikiu, kad šis straipsnis tą pasirinkimą padarys paprastesniu.

Vilnius – ant žemės pažymėta senosios Vilniaus katedros vieta žvelgiant iš drono

Kadangi droną kelti užtrunka (kol išsitrauki, sumontuoji distancinį, nuimi apsaugas ir t.t.), verta tai daryti tik svarbiausiose vietose. Be to, paklauskite savęs ar:

1.Vieta atrodys gražiai iš viršaus. Nėra tikslo kelti droną, jei vietą iš viršaus užstoja medžiai, arba jeigu ji tokia nedidelė, kad puikiai matosi visa ir nuo žemės.

2.Jei fotografuosite ar filmuosite save, ar *už jūsų* gražus vaizdas (nesvarbu, kas prieš jus – nors būtent pamačius vaizdą priešais save dažnai labiausiai užsinori kelti droną). Tipinė vieta, kur drono kelti nuotraukoms ar video neapsimoka: priešais jus nuostabus vaizdas nuo kalno į slėnį, bet už jūsų – miškas ar uolos.

Paoajaus bažnyčia Filipinuose (asmenukė darant ją iš drono)

3.Ar yra tinkama vieta droną pakelti ir nuleisti (pakelti neretai paprasčiau).

Visi straipsniai apie kelionių fiksavimą

1. Kaip fotografuoti keliones?
2. Kaip filmuoti keliones?
3. Dronas kelionėse
4. Kaip kelionėse fotografuoti save?