Lankau pasaulį

Norite į kelionę pasiimti droną, įspūdingų vaizdų ir kadrų iš dangaus?

Klausimų iškils daug.
*Kur iš viso galima skraidyti dronu?
*Koks dronas tinkamiausias kelionėms?
*Ką filmuoti, fotografuoti dronu kelionėse?
*Kaip dronas praturtina keliones – ką apskritai gali pamatyti tik iš drono?

Sudėjau viską nuo pradžios iki galo į vieną straipsnį!

Kur naudoti droną užsienyje legalu?

Pasaulio šalių įstatymai dėl dronų skiriasi turbūt labiau nei įstatymai dėl bet ko kito! Net labai panašiose, gretimose šalyse jie gali skirtis kardinaliai.

Visur yra savų niuansų, bet pagrindiniai įstatymų variantai tokie:

1. Dronai uždrausti. Juos gali būti draudžiama įvežti į šalį, bent jau eiliniam žmogui iš užsienio (konfiskuojami ar „paimami saugoti“ muitinėse), ar draudžiama pakilti. Į tokias šalis gabentis drono geriau nebandyti ir net jeigu tranzitu kertate tokią šalį su dronu gali kilti problemų.

2. Daug biurokratijos kiekvienam drono skrydžiui. Pavyzdžiui, kiekvienam skrydžiui reikia atskiro leidimo (neretai dar ir mokamo, su svarstymo terminu, konkrečiai nurodomom skrydžio vietom). Iš esmės tai reiškia, kad turistams dronai neprieinami, o juos naudoja nebent profesionalai (pvz. filmams, reklamai gaminti).

3. Yra nemažai biurokratijos ir kaštų dėl teisės naudoti droną. Pavyzdžiui, privaloma išsilaikyti kokį egzaminą, ar susimokėti nemenką sumą už leidimą. Dažniausiai tokiose vietose dronus naudoja nebent rimti Youtube „influenceriai“, kuriems nuostabūs video jų darbo dalis ir jiems negaila laiko ir pinigų dėl to.

4. Reikia droną registruoti. Tai dažniausiai gana paprasta, nors gali kažkiek kainuoti (paprastai nedaug). Tokiose šalyse gali skraidyti kiekvienas. Daugelyje šalių „patekti į nemalonę“ vien dėl to, kad neregistravai drono, sunku.

5. Dronais galima naudotis laisvai. Tokios šalys geriausios vežtis droną.

Ši svetainė bando sekti, kokie kur pasaulyje įstatymai, ir viską pateikia vienoje vietoje:
https://www.drone-made.com/drone-laws

Ribojimai pagal vietą, aukštį, drono dydį ir kt.

Čia rašiau tik apie minimalius ribojimus kiekvienoje šalyje. Pagal juos galite apsispręsti, ar išvis vežtis droną. Tačiau minimalūs ribojimai galios ne visiems ir ne visur – kiekvienoje šalyje bus, kokiems dronams ir kokiose vietose ribojimai bus griežtesni, nei minimalūs. Įvertinkite būtent ribojimus jūsų dronui, būtent toje vietoje, kur leisite.

Griežtesni reikalavimai daug kur taikomi sunkesniems dronams (pvz. dažnas atvejis, kad drono iki 250 g, kaip DJI Mini, nereikia registruoti, o didesnį, kaip DJI Mavic serijos – reikia, o patiems didžiausiems reikia leidimų kiekvienam skrydžiui).

Griežtesni reikalavimai (įskaitant visišką skraidymo draudimą) taikomi ir tam tikroms teritorijoms bei aukščiams. Teritorijas, kuriose dronų skrydžiai ribojami, galima rasti internete. Bet teritorijos teritorijoms nelygu. Yra šalių, kur teoriškai galima naudoti dronus gana laisvai, bet iš tikro didelė dalis jų teritorijų yra dronams uždraustos. Yra šalių ir kur kai kurios uždraustos teritorijos nepažymėtos (ir jų nesimato DJI sistemoje), bet įskridimas ten sulaukia griežtos reakcijos: bendrai paėmus, visur reikia vengti skristi virš karo bazių, kalėjimų, karių, oro uostų ir aplink (jei pamatai tokius objektus, geriau droną nuleisti). Kai kuriose šalyse draudžiama fotografuoti ar filmuoti (taigi ir iš dronų) ir bet kokią infrastruktūrą (uostus, užtvankas, geležinkelių stotis, naftos saugyklas ir t.t.).

Dronai uždrausti ir kai kuriuose populiariausiuose turistiniuose objektuose (turbūt todėl, kad antraip ten jų būtų ištisi spiečiai) – pvz. JAV nacionaliniuose parkuose. Taip pat – virš stadionų – kad nesukeltų pavojaus rungtynių metu, bet draudimas dažnai galioja visuomet. Kartais nedraudžiama skristi virš vietos, bet draudžiama iš ten paleisti droną (reikia leisti iš toliau). Skirtingai ribojamas ir aukštis.

Norint sužinoti, ar galima naudoti droną būtent toje vietoje, yra du šaltiniai: vienas – automatiniai paties drono blokatoriai, draudžiantys ten kilti ar pareikalaujantys nusileisti (DJI dronų atveju reikalaus leistis per keliasdešimt sekundžių po to, kai pagaus GPS, arba nusileis automatiškai), kitas – atitinkamų šalių informacinės sistemos su draudžiamų skristi vietų žemėlapiais. Kai kur kabos ir ženklai, tiesiogiai draudžiantys dronus. Šiuo atveju šalių svetainės yra daug patikimesnis šaltinis nei blokatoriai. Blokatoriai “klysta” į abi puses: pvz. straipsnio rašymo metu Lietuvoje DJI blokatoriai leidžia laisvai kilti ir neduoda jokių įspėjimų pasienio zonose ar prie kai kurių valdžios institucijų (nors tai draudžiama), tačiau riboja pakilimą daug didesnėse zonose aplink pagrindinius Lietuvos oro uostus, negu jis yra iš tikrųjų draudžiamas. Tiesa, DJI dronų atveju “automatinis” ribojimas nelygus ribojimui: kai kuriuos gali pats “atšaukti” per jų sistemą (“self-unlock“). Taigi, jeigu matai, kad ribojimas DJI sistemoje neatitinka realybės, gali jį pats “atšaukti”. Bet verta įsitikinti: vien tai, kad DJI leidžia “pačiam atšaukti ribojimą”, nereiškia, kad tai daryti legalu.

Aišku, reikia pastebėti, kad realybė kartais būna švelnesnė už įstatymus: t.y. yra šalių, kur visokios baudos egzistuoja tik ant popieriaus ar reiktų elgtis itin įžūliai ir akivaizdžiai, kad jas gautum (na, situacija kaip su piratinių filmų siuntimusi). Bet tai labai priklauso nuo šalies, o ir nuo vietos. Negyvendamas ten (ar neturėdamas vietinių pažįstamų, kurie ten nuolat skraido) sunkiai tą realybę pajusi, todėl geriausia visuomet stengtis elgtis legaliai, nes tikrai yra vietų, kur dėl pažeidimų galima smarkiai nukentėti (didelės baudos, drono konfiskacija, o būta ir atvejų, kad turistams teko pasėdėti kalėjime už drono kėlimą prie karinių objektų). Tiesą pasakius, jei tiesiog mėginsi visur, kiekvienoje kelionėje, vežiotis ir naudoti droną niekuo nepasidomėjęs tarsi naudotum mobilųjį telefoną, tai gali būti vienas “tiesiausių” kelių anksčiau ar vėliau “netyčia” kelionėje susilaukti problemų.

Į droną geriau žiūrėti kaip į automobilio vairavimą: yra taisyklės, jų gerai būtų laikytis. Jei nesilaikysi kelių eismo taisyklių, pasekmės smarkiai priklausys nuo šalies ir vietos: kai kur iš viso nieko nebus, nes visi pažeidinėja taisykles arba į dalį taisyklių rimtai nežiūrima arba tiesiog niekas to nepastebės. Bet jei nė nežinosi eismo taisyklių ar pažeidinėsi nuolat, kiekvienoje kelionėje, tikrai kada nors susilauksi bėdos. Pliusas tas, kad dronų taisyklės yra daug paprastesnės, nei kelių eismo taisyklės, jų gerokai mažiau. Kaip ir kelių eismo taisyklių atveju, vienos taisyklės yra prižiūrimos griežčiau, nei kitos: pvz. pažeidus taisyklę “Neskraidyti prie karinių objektų ir oro uostų pakilimo takų” yra daugybę kartų didesnė rizika susilaukti nemalonės nei pažeidus dažną pasaulyje taisyklę “Leisdamas droną kiekvienu metu turi jį matyti savo akimis, o jei skraidai su VR akiniais, tai turi būti kitas žmogus, kuris stebės droną”. Palyginčiau šias taisykles su kelių eismo taisyklėmis “Nevažiuoti pro ženklą ‘eismas draudžiamas’ / prieš eismą” ir “Prieš persirikiuodamas privalai pažiūrėti į veidrodėlį bei rodyti posūkį”.

Beje, reikia turėti omenyje, kad, kaip ir daug kur su fotografavimu ar filmavimu, galioja toks dėsnis: „Kuo akivaizdesnis fotografavimas ar filmavimas, kuo daugiau technikos atsineši, tuo didesnė tikimybė, kad atsiras žmonių, kurie bandys sakyti, jog fotografuoti ir filmuoti uždrausta“. Visai nesvarbu, kaip yra iš tikrųjų, kad nėra jokių ženklų, draudimų, teisės aktų… Čia ir Lietuvoje teko girdėti, kad bandė įrodinėti žmonėms, fotografuojantiems fotoaparatais (ne dronais), kad geležinkelius fotografuoti draudžiama ar net kad architektūros paminklus fotografuoti draudžiama… Tipinės mėginančių „uždrausti kas neuždrausta“ žmonių kategorijos: visokie apsaugininkai ir pareigūnai (mėginantys taip realizuoti savo pareigų suteikiamą galią), „piktos bobutės ir diedukai“ ir pan. Dronas yra vienas labiausiai dėmesį atkreipiančių fotografavimo būdų taigi, jei aplinkui bus „norinčių prisikabinti“, tikėtina, prisikabins. Todėl net ir kai naudotis dronu pilnai galima, jeigu yra galimybė tai daryti (ypač leisti droną) ten, kur aplinkui mažiau žmonių, ypač priklausančių aukščiau minėtoms kategorijoms, geriau taip ir daryti. Jei kas bandys ką sakyti, gal jau būsite padarę reikiamus kadrus…

Nepatarčiau ir klausinėti „Ar čia galima naudoti droną?“. Daugelyje pasaulio vietų apie dronų naudojimo tvarką žmonės nebus girdėję nes tokios tvarkos ten ir nėra. Jei neklaustum ir leistum droną daugelis pažiūrėtų ir tiek – bet jei pradėsi klausinėti susimąstys ir, nežinodami atsakymo, sakys, kad negalima ar kad reikia su kažkuo derinti. Štai viename Lietuvos muziejuje po atviru dangumi paklausęs bilietų pardavėjos, ar galima leisti droną, sulaukiau atsakymo „Chmm, nežinau, matyt reiktų su vadovybe suderinti“. Matydamas kad darbuotoja nelabai ką žino, droną vis tiek leidau – daug kitų darbuotojų tai matė ir nė vienas nieko nesakė. Aišku, tokiam „neklausk“ yra išmčių – visokiose diktatūrose ar daug priešų turinčiose šalyse, kur yra rimta galimybė nukentėti nuo teisės pažeidimų, įtarimų šnipinėjimu ir pan., geriau jau atsiklausti kokio pareigūno (nors į tokias šalis paprastai išvis nesivežu drono). Verta pasiklausti ir tada kai, tarkime, šalia stovi koks karys ar policininkas, o leisti kitoje vietoje neišeina.

„Eilinėse šalyse ir situacijose“, tuo tarpu, maksimaliai kas atsitiks paleidus ten, kur negalima (bet nėra akivaizdžiai negalima, tarkime, nėra oro uostas ar karo bazė), paprastai tiesiog sulauksite prašymo nuleisti droną (net nuotraukas ir video, kuriuos jau spėjote pasidaryti, turėsite, niekas ištrinti dažniausiai neprašo).

Beje, nekalbant apie mėginimus uždrausti skraidyti dronu, dronas visada sulaukia daug dėmesio – iš vaikų, žmonių, netgi katinas yra mano droną gaudęs. Dėmesio kiek mažiau šalyse, kur žmonės prie dronų labiau pratę, nors atspėti sunku: pvz. turtingose JAV dronų iš pažiūros gerokai mažiau, nei Filipinuose, kur patys filipiniečiai juos skraidina įvairiose turistinėse vietose – ir žmonių reakcijos atitinkamos.

Yra šalių, kur dronų naudojimas laisvas tik šalies piliečiams ar gyventojams. Be abejo, tai neaktualu turistui.

Droną naudoti galima. Ar jį vežtis?

Ar vežtis droną, priklauso nuo to, kiek jums tai svarbu, bet įvertinkite:

1.Kelionės būdą. Dronas – tai papildomas svoris, dažnai ir papildomas krepšys. Logiškiausia jį vežtis keliaujant automobiliu arba kai nuskridęs neturėsi visų daiktų tampytis su savimi visą laiką: pvz. išsinuomosi automobilį (ir daiktai bus bagažinėje) ar visą laiką gyvensi viename viešbutyje (ir, kai nereiks, galėsi droną ten palikti). Aišku, yra kas droną nešasi ir į žygius gamtoje – bet tai bus papildomas nepatogumas. 250 gramų dronas yra nesunkus – bet vis tiek reikia ir distancinio, kuris sunkesnis/griozdiškesnis, kroviklio baterijoms. Mano nuomone, kokį DJI Mini 3 su specialiu distanciniu dar nešiotis gana patogu kad ir didesnėse kišenėse (tai – puikūs kelioniniai dronai), bet didesni dronai jau didesnis trukdis ir juos naudoju tik kai nereikia ilgą laiką / visą kelionę tąsytis su savimi, o galiu išsitraukti tik kai reikia naudoti. Tokius dronus jau tenka nešiotis atskirame krepšyje, kuris – papildomas svoris ir nepatogumas. Aišku, kitiems, kas įpratę keliauti su sunkiomis žygeivių kuprinėmis, gali atrodyti kitaip, ir net 1 kg dronas (+papildoma įranga) nekelti problemų.

2.Saugumą šalyje. Nesivežu drono į labai nesaugias šalis, kur jau ir mobilusis telefonas dažnai tampa vagių taikiniu. Dronas, tuo tarpu, savaime atkreipia dėmesį iš didelio atstumo. Vidutiniškai saugiose šalyse verta naudoti droną saugesniuose regionuose (o ne pvz. lūšnyuose), pasirinkti paleidimui saugesnes vietas, net jei ir skristum į ne tokias saugias (pvz. paleisti nuo viešbučio stogo – tačiau čia yra savi pavojai, jei erdvė maža, gali būti sunku droną nuleisti).

Kaip gabenti droną lėktuvu?

Lėktuve droną su baterijom galima gabenti tik rankiniame bagaže. Baterijos negali viršyti tam tikros talpos, bet jei bus tipinis dronas su kokiom trim baterijom, problemų neturėtų kilti.

Anksčiau kai kurios avialinijos dronus vežtis drausdavo. Dar ir dabar galima pamatyti kai kurių avialinijų puslapiuose tokių draudimų – nors jie jau labai reti. Tačiau tokie draudimai realiai neįgyvendinami. Ką nešiesi į lėktuvą tikrina (peršviečia) ne aviakompanija, bet oro uostų saugumo pareigūnai. Jie taiko bendrą tvarką, ką galima ir ko negalima neštis į lėktuvą toje šalyje. Jei ten galima neštis droną, tai jie praleis, nesvarbu, kokiom avialinijom skrendi. Jeigu nesineši drono į lėktuvą atvirai rankoje tai aviakompanija neturės galimybės sužinoti, kad jį turi.

Koks dronas tinkamiausias kelionėms?

Bendra tendencija – kad kuo dronas didesnis, tuo didesnės jo galimybės (vaizdo kokybė, sensoriai ir t.t.).

Visgi, jei droną visų pirma naudojate kelionėms, patariu rinktis mažesnius, bene optimalus variantas – DJI Mini serija. Šios serijos dronų svoris 249 g, o tai svarbu, nes daugybėje šalių (JAV, ES ir kitur) 250 g yra ta pirmoji riba, nuo kurios dronų reglamentavimas griežtėja (pvz. privaloma droną šalyje registruoti). Be to, mažesnį droną paprasčiau nešiotis, jį paprasčiau paleisti iš gana ankštų vietų (tarkime, iš viešbučio balkono). Abu dalykai aktualūs kelionėje, kur dronas yra su tavimi, kur negali būti numatęs gerų vietų paleidimui.

DJI Mini šiuolaikinių versijų dronų vaizdų kokybė, savo ruožtu, yra pakankama, nemėgėjiška, nors ir kiek mažesnė nei didesnių DJI dronų.

Taip pat rekomenduoju turėti specialų distancinį valdymą su ekranu. Tai kainuoja brangiau, bet padeda taupyti laiką – išsitrauki ir skrendi. Populiaresnė ir pigesnė alternatyva – distancinis be ekrano; ten kaip ekranas tarnauja tavo paties telefonas. Bet prijungti telefoną užtrunka ilgiau, kartais kas nors neįsijungia kaip reikia ir t.t.: o laikas kelionėje labai svarbus.

Aišku, dar vienas variantas – FPV dronas valdomas su VR akiniais. Tai logiška jei svarbiau ne nuotraukos, o tas skriejimo virš vietų, po kurias keliauji, jausmas.

Ką stebėti, fotografuoti ir filmuoti kelionėje dronu?

Iš pradžių turbūt droną norėsis naudoti viskam ir visur. Bet visgi drono paleidimas užima daugiau laiko, nei fotoaparato ar telefono išsitraukimas, o daugelį kadrų ne ką blogiau gali padaryti fotoaparatu ar telefonu.

Visgi yra atvejų, kai dronas nepamainomas. Ir net ne tik foto ar video kadrų – dronas praverčia ir apsižvalgyti, pamatyti tai, ko šiaip negalėtum, kitaip pajusti vietą. Štai kur dronas praverčia labiausiai:

1.Pastatų detalių, esančių aukštai, nuotraukoms ir vaizdams (tai nėra tik dėl nufotografavimo, bet ir dėl pamatymo apskritai – net prie gimtojo miesto bažnyčios bokšto paleidęs droną, tikiu, atrasite naujo, ko nuo žemės nematote, ką jau kalbėti apie kelionę)

2.Miestų vaizdams iš viršaus (kampu ar tiesiai nukreipus į žemę objektyvą). Čia vėlgi galima atrasti daug naujo, pamatyti nematomą miesto veidą – stogų spalvos, kavinės ant stogų, vidiniai kiemai ir kt.

3.Gatvių vaizdams iš aukščiau – nebūtina kelti drono virš pastatų, vieni įspūdingiausių vaizdų yra tarkime skrendant antro ar trečio aukšto lygyje (įspūdingos ir nuotraukos, bet ypač video).

4.Gamtos vaizdams ten, kur nėra takų arba neįmanoma prieiti (virš ežero, virš kalnų, artyn kokio neprieinamo krioklio). Ir vėl – tai ne tik dėl nuotraukos, bet ir dėl to, kad pamatytumėte pats, ko kitaip neišvystumėte. Tik atsargiai – nenuskraidinkite drono per toli, gali būti sunku susigrąžinti.

5.Savęs nuotraukoms iš toli, kur nepasiektų jokia asmenukių lada, o ypač norint nufotografuoti iš ten, kur net neįmanoma nueiti (pvz. dronas kybo virš tarpeklio ir fotografuoja jus, stovinčius ant kalno viršūnės).

6.Video, kur dronas tolsta nuo tavęs (ir kyla aukštyn), atidengdamas platesnį vaizdą, ar priešingai, artėja į tave.

7.Video, kur dronas stabiliai seka jus iš paskos ar iš šono. Tiesa, nors daug dronų turi tokią funkciją, ja naudotis rizikinga ten, kur yra medžių, stulpų, pastatų ir t.t.: geresniu atveju dronas tiesiog nustos sekti kai trumpam “užlįsite” už kokio medžio, blogesniu – suduš. Bent jau pirmiems bandymams rinkitės vietas, kur aplink jus “oras laisvas” (važiuojate per dykumą, einate tiltu per upę ir dronas seka iš šono). Arba leiskite droną didesniame aukštyje, kad sektų iš viršaus: bet, kaip taisyklė, tokie vaizdai mažiau įspūdingi, nei jei dronas jus sektų jus žemesniame aukštyje.

8.Tam jausmui, kai skrendi virš vietovės tarsi paukštis (ypač tinka FPV dronams, bet ne tik).

Aišku, ne visiems visų kadrų reikia. Aprksitai, dronai yra tam tikra niša – juos mėgsta tie, kas turi „Youtube“ kanalus, taip pat tie, kas labai myli tuos “vaizdus iš paukščio skrydžio”, bet “eiliniam žmogui” dažniausiai atrodo, kad visa papildoma kaina, biurokratija, našta nešiojant droną, kai kuriose šalyse – ir abejonės saugumu, neverta tų kadrų ir patirčių. Ir tai irgi galiu suprasti – naudoti ar ne droną kelionėse yra kiekvieno pasirinkimas, kur reikia pasverti visus „už“ ir „prieš“. Tikiu, kad šis straipsnis tą pasirinkimą padarys paprastesniu.

Kadangi droną kelti užtrunka (kol išsitrauki, sumontuoji distancinį, nuimi apsaugas ir t.t.), verta tai daryti tik svarbiausiose vietose. Be to, paklauskite savęs ar:

1.Vieta atrodys gražiai iš viršaus. Nėra tikslo kelti droną, jei vietą iš viršaus užstoja medžiai, arba jeigu ji tokia nedidelė, kad puikiai matosi visa ir nuo žemės.

2.Jei fotografuosite ar filmuosite save, ar *už jūsų* gražus vaizdas (nesvarbu, kas prieš jus – nors būtent pamačius vaizdą priešais save dažnai labiausiai užsinori kelti droną). Tipinė vieta, kur drono kelti nuotraukoms ar video neapsimoka: priešais jus nuostabus vaizdas nuo kalno į slėnį, bet už jūsų – miškas ar uolos.

3.Ar yra tinkama vieta droną pakelti ir nuleisti (pakelti neretai paprasčiau).

---

Visi straipsniai apie kelionių fiksavimą

1. Kaip fotografuoti keliones?
2. Kaip filmuoti keliones?
3. Dronas kelionėse
4. Kaip kelionėse fotografuoti save?

Komentarai

Ką par(si)vežate iš kelionės? Suvenyrų, daiktų, ar tik nuotraukas ir prisiminimus? O gal norėtumėte ką parsivežti – ar parvežti lauktuvių – bet neturite idėjų?

Į vieną straipsnį sudėjau viską, ką žmonės įsigija kelionėse ir galbūt tai suteiks idėjų ir jums.

O ką jūs parsivežate iš kelionių?

Tradiciniai vietiniai rankdarbiai

Kai kurios šalys turi savo ypatingus suvenyrus, paprastai rankų darbo. Jie ten populiarūs, o kitur jų nėra ar yra mažai kur. Iš tikro didelė dalis to – ne suvenyrai, o daiktai, kuriuos vietiniai naudoja savo gyvenime, bet, kadangi jie yra vietinė tradicija, tai populiaru juos parsivežti kaip suvenyrus.

Tarkime, metaliniai Maroko žibintai, Artimųjų Rytų kilimai, indėniškų raštų drabužiai iš Peru ar Bolivijos, Panamos skrybėlės iš Ekvadoro ir t.t. Reikia pasidomėti, kas tradicinio būtent ten, kur keliauji.

Tiesa, pirkdami pagalvokite, ar tikrai tai naudosite – nes kartais būna, kad žmonės, tarkime, nusiperka kokį marokietišką žibintą susižavėję ta Maroko atmosfera, o grįžę namo taip ir nepakabina, nes nedera prie interjero ir pan.

Be to, didelė dalis tokių suvenyrų yra gana didelio formato, parsivežti ne taip paprasta, bent jau lėktuvu – pagalvokite ir apie tai. Patogiausia, aišku, jei važiuoji automobiliu. Neretai vietiniai siūlo jums prekę atsiųsti, bet iš tikro geriau “ant to nepasimauti” – siuntimo kaina – dar ne viskas. Jei gausite paštu, paskaičiuos ir didelius mokesčius (PVM, galbūt muitas), kuriuos žinojęs gal prekės išvis nebūtumėte pirkęs, nes kas buvo “gal ir nepigu, bet visai nieko kaina” virs “brangiau nei Lietuvos parduotuvėje”. Jei negaliu ko atsivežti pats, tai ir neperku.

Taip pat tose vietose, kurios yra turistinės, aplink tokius “nepigius tradicinius produktus” susiformavusi ištisa pardavimo pramonė, kur prekijai įkyrūs, “užveža” komisinius gaunančios ekskursijos, o kainos turistams išpūstos net ir kartais. Tenka arba derėtis, arba ieškoti atokesnių vietų. Logiška turguose, bet turgūs būna labai įvairūs – kai kurie yra tokie garsūs tarp turistų, kad ten kainos itin didelės ir pardavėjai nebesidera.

Suvenyrų kolekcionavimas (“standartiniai” suvenyrai)

Kai kurie žmonės iš kiekvienos kelionės vežasi to paties tipo suvenyrus ir taip sudaro jų kolekcijas, kurias gali peržiūrėti ar parodyti kitiems. Geriausiai čia tinka daiktai, kuriuos pamatęs iš karto supranti, iš kokios tai šalies (nes tai užrašyta / nupiešta ant tų daiktų):

*Magnetukai. Tai – viena suvenyrų rūšių, kuri yra kone visur, ir net kainos dažnai gana panašios. Jų kolekciją lengva turėti ant šaldytuvo, o savo išmoningais vaizdais ir formomis kiekvienas magnetukas paprastai atspindi vietas, kur jie pirkti. Magnetukai būna suvenyrinėse parduotuvėse, bet jei rastum kitur – būtų pigiau.

*Atvirukai. Daug atvirukų atvaizduoja įspūdingiausias šalies vietas, tradicijas, todėl tai irgi yra populiarus suvenyras kolekcijoms. Iš jų galima daryti įvairius koliažus ar dėti juos į fotoalbumus. Be to, draugai keliautojai gali siųsti juos vieni kitiems paštu, tokiu būdu dar labiau individualizuodami. Atvirukai būna suvenyrų parduotuvėse, paštuose, knygynuose.

*Monetos. Jų net pirkti nereikia! Tiesiog pasistenkite pasilikti kuo skirtingesnių šalies monetų (jei gaunate naujo tipo monetą, ją atsidėti) ir parsivežti namo. Monetų kolekcijoms būna specialūs albumai, į kuriuos įdėtas monetas galima apžvelgti iš abiejų pusių. Vienodas monetas galima laikyti suskirstytas pagal šalis dėžutėse, padalintose į dalis (tokių būna “Senukuose” ir pan. parduotuvėse, jos šiaip skirtos vinims) ir jomis keistis su kitais – keistis bus su kuo, nes monetų kolekcionavimas vienas populiaresnių hobių. Nesu monetų kolekcionierius ir specialiai jų “negaudau”, bet parsivežęs surūšiuoju, o vienodas duodu tiems, kas kolekcionuoja.

*Banknotai. Man asmeniškai jie net gražesni / įdomesni už monetas, daugiau ir didensi paveikslėliai, atskleidžiantys šalį ir jos kultūrą. Deja, šis hobis gerokai brangesnis – nors pasilikti mažesnių nominalų banknotus nieko nekainuoja, didesnių nominalų banknotai gali būti verti šimtų eurų. Tad paprastai banknotus parsivežu nebent kelis mažesnių nominalų, arba, jei užsilieka didesnių, palaikau laikinai iki kito važiavimo į tą šalį, kada išleidžiu. Banknotams laikyti priemones sunkiau gauti, bet yra specialių albumų. Jei tokių neturėtumėte, galite naudotis fotoalbumais.

*Pašto ženklai. Tradiciškai viena mėgstamiausių kolekcijų rūšių. Jų taip pat būna kiekvienoje šalyje, o daug pašto ženklų atspindi vietos vietas, tradicijas, istoriją ar įvykius. Juos, kaip ir atvirukus, galima siųsti vieni kitiems paštu. Pašto ženklai dažniausiai perkami pašto skyriuose.
*Marškinėliai. Juos irgi beveik visur rasi pažymėtus vietiniais ženklais, nuotraukomis, bet kaip kolekcija jie mažiau patogūs.
*Bilietai ir pan.. Kai kurie žmonės kolekcionuoja muziejų bilietus, lėktuvų įlaipinimo talonus ir pan.: tokios kolekcijos nieko papildomai nekainuoja, o primena patirtis. Tiesa, dažniausiai tie daiktai nebūna labai įspūdingi ar įdomūs – man geriau patirtis primena nuotraukos, kelionių žemėlapiai ir pan.

*Perkamos nuotraukos. Daugybėje lankytinų vietų, atrakcionų ir t.t. klientai fotografuojami ir padaromos tokios nuotrakos. Tiesa, jos brangios ir paprastai jų neperku, nebent kur įeitų į kainą ar būtų pigios.

Daug tokių kolekcinių daiktų yra ir pigūs, neužima vietos, tad juos paprasta vežti kaip lauktuves daugeliui žmonių (tarkim, po vieną visiems draugams).

Aišku, kolekcionuoti galima ir daugiau ką – kokių tik kolekcijų “iš įvairių šalių” negirdėjau. Visgi, daugelis kitų suvenyrų kolekcijų retesnės, nes kiti daiktai daug mažiau atspindi šalis ir dažniausiai net negali aiškiai suprasti, iš kokios šalies tai parvežta, jei parvežęs žmogus nepasako. Na, kokios nors katinų statulėlės ar pliušiniai žaislai – visur jie panašūs.

Dar kitus dalykus kai kuriose šalyse rasi “labai vietinius”, o kitose nerasi ar rasi sunkiai (pvz. kokie atidarytuvai). Tuo tarpu atvirukų, magentukų, pašto ženklų, pinigų yra iš esmės visur.

Meno kūriniai

Priešingai nei rankdarbiai, meno kūriniai neturi jokios funkcijos – bet gali papuošti sienas. Tai – paveikslai, grafikos darbai, mozaikos ir pan. Dažnai tie kūriniai atvaizduoja vietinius šalies dalykus, arba yra tai šaliai būdingo stiliaus (pvz. Australijos aborigenų “taškinė tapyba”), arba ir tai, ir tai. Minusas, kad didelius paveikslus vežtis nepatogu, tad dažniausiai patogiau įsigyti mažus, arba sulankstomus darbus. Teoriškai juos galima ir kolekcionuoti, nors tai brangu.

Vietiniai produktai (ypač maistas)

Paprastesnis ir pigesnis variantas už vietinius rankdrbius – tiesiog kas nors, kas pagaminta toje šalyje.

Dažnai tai būna suvartojami produktai, maistas, gėrimai, padažai. Juos perki eilinėse parduotuvėse (yra ir specializuotų). Šitaip galima nuvežti kelionės patirties dalį ten nebuvusiems giminėms ir draugams, o gal, jei koks maistas patinka, dar ir grįžus kurį laiką juo gardžiuotis.

Tiesa, daug šalių tai paprasčiau pasakoma, nei padaroma. Aistė – mano žmona – mėgsta parvežinėti tokius suvenyrus savo draugams ir giminėms, tačiau dažniausiai iš parduotuvių išeiname nieko nepešę. Todėl, kad daugelis daiktų pažymėti “Made in China” (ar “Made in [kokia kita šalis]”) ženklais. Apskritai šalys būna dviejų tipų – vienos turi gana tvirtą savo pramonę, o kitos daug ką importuoja ir beveik niekas nėra vietinės gamybos. Gretimos šalys gali būti nuėjusios skirtingais keliais. Pavyzdžiui, Omane beveik viskas “Made in Oman”, o Irane – “Made in Iran” (ir dėl sankcijų), gi rasti ką “Made in Kuwait” ar “Made in Bahrain” pasirodė beveik “Misija neįmanoma”. Dažni įvairūs tarpiniai variantai – na, “Made in Lithuania” yra tikrai nemažai kas, kita vertus, tikrinant atsitiktines prekes Lietuvos parduotuvėje tikriausiai ne taip ir mažai užtruksite, kol prieisite lietuvišką produktą, ypač ne greitai gendantį maisto produktą.

Beje, daugelis kolekcinių suvenyrų (atvirukai, magnetukai ir pan.) irgi nevietinės gamybos, tačiau ten atvaizdas ar forma yra skirta tai šaliai.

Tiesa, su vietinės gamybos produktais yra pasitaikę ir kuriozų. Pvz. iš Maršalo Salų parsivežėme vietinį šampūną, pagamintą iš kopros. Bet Lietuvos kambario temperatūroje jis… užšalo.

Apsipirkimas kelionėse

Kelionėse galima ir tiesiog įsigyti tai, ko tau tuo metu reikia. Drabužiai? Elektronika? Aksesuarai? Visko, ką gali pirkti namie, gali ir užsienyje. Apsipirkimui užsienyje yra keli privalumai:

1.Gali būti pigiau, nei Lietuvoje. Ypač tai pasakytina apie drabužius, papuošalus, kažkiek – ir elektroniką (aišku, priklauso nuo šalies). Be to, perkant didesnes prekes, daug šalių galima susigrąžinti PVM (išskrendant oro uoste), arba PVM tose šalyse ir šiaip gali būti gerokai mažesnis. Dažnai itin smarkiai pigesnės gali būti kiniškos prekės, padirbiniai.

2.Tai gali būti ir įdomus vietinis daiktas – rankdarbis, ar su vietiniais ženklais, kuris primins kelionę. Pavyzdžiui, piniginė, raktų pakabukas, atidarytuvas, pelės kilimėlis ar dar kas – prisireikus tokius daiktus dažnai perku užsienyje su vietiniais ženklais. Kolekcijų nesudarinėju – tiesiog įsigiju tai, ko tuo metu reikia. Tokie daiktai “nerenka dulkių”, o yra naudingi.

3.Užsienyje gali būti dalykų, kurių tiesiog nėra šalyje, kur gyveni. Pvz. ne visi mobiliųjų telefonų modeliai visur vežami. Esu įsigijęs ir tokių daiktų, kurių nėra ar sunku gauti Lietuvoje: nešyklės gėrimui, konkretaus dydžio mobiliojo telefono klaviatūros, patogūs ilgintuvai, tamsinti akiniai, uždedami ant įprastinių akinių ir t.t.

4.Yra dalykų, kuriuos paprasčiau nusipirkti vietoje, nei atsivežti į kelionę. Pvz. jei nevežate registruojamo bagažo lėktuvu, negalėsite atsivežti peiliuko ar žirklučių. Tiesa, be bagažo tokių daiktų negalėsite ir paskui parsivežti: neretai tiesiog nusiperku kelionėje ir paskui palieku, nes nusipirkti žirklutes pigiau nei mokėti už registruojamą bagažą kokiame “Ryanair” ar “Wizzair”. Tiesa, ne visada mažas žirklutes ir atima oro uoste: priklauso nuo šalies.

5.Užsienyje gali būti daugiau stilių, formų ir t.t. Tai ypač pasakytina apie rūbus, papuošalus ir pan. Nors teoriškai visko gali atsisiųsti internetu, praktiškai siųstis smulkius daiktus kainuoja bent kelis kartus brangiau, nei tokius nusipirkti pigioje šalyje (tarkime, San Paulo turguje visokie papuošalai gali atsieiti 0,5-1 EUR, o parisisiųsti panašius iš interneto, kainuoja, tarkime, 2 EUR + 3 EUR siuntimas + PVM, ir čia jei pasiseka).

Senais laikais “lauktuvės” paprastai irgi reikšdavo visokius “naudingus daiktus”, o ne “niekučius”, nes, tiesiog, Lietuvoje (ypač sovietų okupuotoje) daug ko nebuvo, tad spragas “užkimšdavo” išvykdavę į užsienyje ar atvykdavę giminės iš užsienio. Dabar, tiesa, visko jau yra Lietuvoje, ir tokios lauktuvės būdingos nebent vyresniems. ~1995-2005 m. net būdavo, kad “lauktuves” keliautojai nupirkdavo kur Lietuvoje po kelionės, nes visko Lietuvoje jau buvo, o esmė buvo ne parvežimas, o pats dovanojimas “grįžimo proga” (ir daug patogiau nesitąsyti…).

Nuotraukos, vaizdo įrašai, prisiminimai ir kt.

Tiesą pasakius, didele dalimi suvenyrai man yra praeitas etapas, o niekada jų daug ir nepirkdavau. Kai keliauji labai daug ar, kaip aš, gyveni kaip “skaitmeninis klajoklis”, tai suvenyrų būtų labai daug, jie rinktų dulkes, be to, jų su savimi dažnai ir neturėtum (juk būtum kitose kelionėse).

Tačiau yra vienas suvenyras, kuris visada gali būti su tavimi ir labiau nei bet kuris kitas primena būtent tavo keliones. Tai yra tai, ką kelionių metu sukuri pats: nuotraukos, videoįrašai, gal – kelionių dienoraščiai, žemėlapiai su sužymėtais maršrutais. Visa tai gali laikyti su savimi USB atmintinėse, išoriniuose kietuose diskuose, “debesyse”, kur bebūtum. Visą tai gali siųsti draugams (ar dalintis socialiniuose tinkluose, kur jie pamato). O visa tai gali “gaminti” kad ir savo mobiliuoju telefonu.

Būtent tai ir yra pagrindinis suvenyras, kurį parsivežu. Bet apie tai, kaip užfiksuoti keliones jau – kitas straipsnis.

Komentarai

Aliaskos didybė ir atokumas netelpa į žodžius. Jos salose meškų daugiau nei žmonių ir nuo krantų matosi banginiai. Į daugumą jos miestelių neveda jokie keliai, o sninga ten bet kurį mėnesį. Aliaskos kalnai – patys aukščiausi JAV, jos nacionaliniai parkai – didžiausi. Aliaskos plotas – beveik kaip pusės Europos Sąjungos, o gyventojų joje – panašiai kiek viename Vilniuje!

Pasakosiu Aliaską ta tvarka, kaip ją pažinau pats, laivais, autobusais, traukiniais ir autostopu stumdamasis vis tolyn ir tolyn į šiaurę, tuštumą ir vasarinį šaltį.

Nuo pietryčių Aliaskos salų ir kanjonų, pasiekiamų tik laivais ar lėktuvais, iki „pagrindinės“ begalinės nepražengiamos su aukščiausias Šiaurės Amerikos kalnais ir gyvūnų milijonais.

Kruizinių laivų Aliaska ir Aliaskos fjordai

Į Aliaską atplaukėme laivu. „Kodėl kruizu?“ – klausė draugas žinodamas, kad mėgstu nepriklausomas keliones. „Nes į daugelį miestų pietryčių Aliaskoje neveda jokie keliai ar geležinkeliai!“ – atsakiau. Tikrai – net į Aliaskos sostinę Džuno (Juneau) nenuvažiuosi automobiliu! Kruiziniai laivai čia – ir patogiausias, ir pigiausias būdas keliauti (jei netikite, pažiūrėkite viešbučių, maršrutinių laivų ir skrydžių kainas). Rytais išleisdavo į vis kitą pietryčių Aliaskos miestelį ar salą, o vakare plaukdavome toliau, stebėdami iš vėjuoto denio didingus negyvenamus fjordus.

Daugelis kruizų po Aliaską – ir tas, kuriuo plaukėme – netipiniai. Ne ratu, kaip įprasta Karibuose ar Viduržemio jūroje, tačiau į vieną pusę. Mes įlipome Vankuveryje (Kanadoje) ir pasukome į šiaurę, link pagrindinės Aliaskos dalies. Su visais sustojimais užtruko savaitę.

Kanada įtraukiama todėl, kad jei kruizas stotų tik JAV uostuose, būtų privaloma plaukti su JAV vėliava, o tai reiškia ir amerikietiškus mokesčius, minimalius atlyginimus įgulai…

Kelionės pradžia. Laivas paliko Vankuverio uostą. Nuostabus saulėlydis plaukiant tarp žemyno ir Vankuverio salos – tobuli vaizdai į abi puses. Paskutinis karštas vakaras, pirmą ir paskutinį kartą atvirasis baseinas pilnas žmonių, pilni deniai.

Vankuvery liepos pabaigoje buvo +30, o po dienos vandenyne laivui įplaukus į gražiuosius Aliaskos fjordus – jau tik +15. Tada jau nuostabiais saulėlydžiais, snieguotais kalnais, iš vėjo gairinamų denių galėdavau gėrėtis vienas: kitiems būdavo per šalta, nors ne vienas bendrakeleivis sakė tokį kruizą ir pasirinkęs todėl, kad „pailsėti nuo karščių“.

Gera pusė kruizo – visokiais sąsiauriais ir fjordais, kol galiausiai, po savaitės, po keturių „sustojimų visai dienai“ pietryčių Aliaskos atokiuose uostuose, išlipome Siuarde, iš kurio jau veda keliai ir geležinkeliai į kitus Aliaskos miestus.

Nori grįžti į tą patį uostą? Gali imti du kruizus tuo pačiu laivu iš eilės (14 dienų). Pakelės uostai į priekį ir atgal bent iš dalies skirsis.

Tiesa, dideliai daliai kruizinio laivo keleivių ne tiek ir svarbu, kokiuose uostuose stoja laivas. Visuose uostuose laive ir krante pardavinėjamos ir labai panašios (ir labai brangios) ekskursijos: banginių stebėjimas, meškų ieškojimas, apžvalginiai skrydžiai, plaukimas baidarėmis, važiavimas džipais, vaikščiojimas ledynu, žvejyba, kelionė šunų kinkiniais.

Nesirinkau šių „standartinių“ ekskursijų. Dalį tų pramogų jau buvau bandęs (pvz. vaikščiojimą ledynu – Kanadoje), dalis buvo nelogiška dėl debesų (skrydžiai), dalį atsidėjau ateičiai, o kalbant apie gyvūnus, pietryčių Aliaskoje jų tiek daug, kad šimtus jų mačiau be jokios ekskursijos! Tiesiog vaikštinėdami po miestelius ar važinėdami viešuoju transportu vandenyne matėme banginius, ruonius, šokinėjančias lašišas, o „ant žemės“ – tris elnius, netgi mešką. Visokių voverių jau nė neskaičiuoju. Vandenį purškiančius ar uodega „mojuojančius“ banginius ne kartą išvydome ir tiesiog iš savo kruizinio laivo kajutės ar denio.

Verčiau pasirinkau įsigilinti į kiekvieną miestelį ar salą. Tikrai verta, jie tokie skirtingi! Nuo indėnų kaimo gamtos apsupty (Icy Strait Point) iki rusų įkurto miesto su stačiatikių soboru centre (Sitka), nuo Aliaskos sostinės palei milžinišką ledyną (Džunas) iki Aukso karštinės miesto su ano meto traukiniais, spektakliais ir viešnamiu (Skagvėjus).

Aišku, kiekvienam kruizas toks, kokį jį pasirenka pats žmogus. Galimybių tiek, kiek bet kurioj kitoj kelionėj! Štai vieną bendrakeleivį kiekviename mieste sutikdavome nuo kranto žvejojantį lašišas, kurios, atrodė, specialiai jį erzina iššokdamos iš vandens visur aplink… Jam kruizas – tiesiog patogiausias ir pigiausias būdas aplankyti „galingas“ Aliaskos žvejybos vietas, ir 7-10 valandų kiekviename uoste jis praleisdavo su meškere rankose.

Aliaskoje labiau nei kur kitur kruizas – ne tik pramoga, o ir tiesiog transportas. Tame „pasaulio gale“ transporto variantų nėra tiek daug, kaip kitur.

Pietryčių Aliaskos miestai, pasiekiami tik lėktuvais ar laivais

Specialiai pasirinkau kruizą, kuris stotų keturiuose konkrečiuose uostuose – nes jie man pasirodė įdomiausi. Tačiau bent du iš šių uostų tikėtina bus bet kuriame kruize, o kiti uostai irgi bus kažkuo panašūs į vieną šių: indėniški, rusiški, amerikietiški ar gamtiški.

*Icy Strait Point – indėnų kaimas Gamtos apsuptyje. 800 gyventojų indėnų tlingitų kaimas saloje, kurioje meškų gyvena keturis kartus daugiau, nei žmonių! Tiesiog eidami ilga pajūrio promenada, jungiančia uostą su miestu, regėjome iš vandenyno iškylančius banginius, galvas kišančius jūrų liūtus, šokinėjančius šimtus lašišų. Matėme, kaip į kaimą užklydo trys elniai. Visa tai per 10 valandų, kurias kruizinis laivas stovėjo uoste! Šiaip Icy Strait Point – reta Aliaskos indėnų sėkmės istorija. Ten, kur dabar kruizinių laivų uostas, anksčiau buvo konservų fabrikas, kuriame Hunos kaimo indėnų tėvai ar seneliai apdirbinėjo lašišas. Jis 1953 m. uždarytas.

Atrodė, be darbo likusio kaimo laukia liūdna ateitis, bet tlingitai gavo kompensaciją iš valdžios už atimtas žemes. Tuos pinigus jie panaudojo konservų fabriko pritaikymui turistams: ten atsirado kruizinių laivų uostas, pora lynų keltuvų, zipline‘as, vis statomos naujos ir naujos pramogos. Tvarkinga, graži erdvė, kontrastuojanti su pačiu kiek chaotišku kaimu už 2 km. Prie konservų fabriko indėnai kasdien rengia savo šokių pasirodymus, demonstruoja spektaklius iš savo legendų. Iš turistų gautas lėšas miestelis investuoja ir į totemų stulpų drožimą, statybą: šitaip senieji amatai gyvuoja toliau. Deja, daugybė kitų indėnų kaimų savasias kompensacijas iššvaistė… Nors Icy Strait Point pamatyti buvo labai įdomu, tai visgi buvo vienintelis Aliaskos kruizinių laivų uostas, kur paskutinę viešnagės valandą kamavo ne gailėjimasis, kad kažko nesuspėjau, bet galvojimas, ką gi dar čia nuveikus.

*Sitka – rusiškosios Aliaskos širdis. Aliaską ~1799-1867 m. valdė Rusija ir Sitka – tada vadinta Novoarchangelsku – buvo tos kolonijos sostinė. Tiesa, Aliaska visad buvo tolimas Rusijos Imperijos užkampis, rusai mažai ką čia statė ir nesiuntė daug kolonistų. Jų promišlenikai Aliaskoje tik uždarbiavo: vertė indėnus ir eskimus medžioti žvėris kailiams (kuriuos rusai pardavinėjo į Kiniją), vėliau eksportuodavo Aliaskos ledą į Kaliforniją. Tad iš Rusijos laikų Sitkoje beliko du pastatai, bet Sitka jais labai didžiuojasi: ypač 1843 m. rusų vyskupo, šv. Inocento iš Aliaskos, mediniu rūmeliu. Dar daugiau rusiškų pastatų Sitkoje atstatyta iš naujo – 1966 m. sudegęs rusų soboras (originaliai statytas 1848 m.), rusų medinio forto bokštas.

Sitkoje – ir Pilies kalnas, ant kurio stovėjo gubernatoriaus rūmai, 1867 m. vyko Aliaskos perdavimo JAV ceremonija, nuleista rusų vėliava ir pakelta JAV vėliava. Beveik visi rusai tada išvyko – bet liko stačiatikybė, kurią rusų misionieriai jau buvo paskleidę tarp vietos indėnų. Netikėta matyti indėnus, besimeldžiančius cerkvėse, rusiškomis pavardėmis, tiesa, su „ff“ gale vietoje „v“ (pvz. „Baranoff“). Amerikiečiams toks miestas – tikra egzotika. „Mes pirmą kartą gyvenime esame cerkvėje“ – sakė vieni, keliavę kartu su mumis. Sitka išnaudoja rusišką savo kilmę tarsi vėliavą: kruizinių laivų keleiviams rengiami rusiškų šokių pasirodymai (tarp šokėjų – nė vieno ruso), pilna parduotuvių kaip „Senelis šaltis – rusiškos Kalėdų dovanos“, pardavinėjamos matrioškos, net kūjais ir pjautuvais paženklinti sovietiniai reliktai. Tačiau į Sitką suvežti ir įspūdingiausi regiono indėnų meno kūriniai. Į totemų parką – vietoje, kur rusai 1804 m. galutinai nugalėjo indėnus tlingitus – atvežta daug didžiulių totemų.

Gretimame Šeldono Džeksono muziejuje – jau visų Aliaskos indėnų ir eskimų tautų kūriniai ir dirbiniai. Dar Sitkoje yra ir lokių prieglauda, kur suvežami lokiai-našlaičiai (daugelio jų mamos nušautos žmonių, kuriuos – ar kurių turtą – tos mamos užpuolė; prieglaudoje pateikiama ir informacija, kaip gintis nuo meškų nes Aliaskoje tai gali būti gyvybės ar mirties klausimas).

*Skagvėjus (Skagway) – Klondaiko aukso karštinės miestas. 1896-1899 m. Ameriką apėmė tikra beprotybė: Kanadoje prie Klondaiko upės rastas auksas, kažkas „per naktį tapo milijonieriais“, spauda tai pavertė sensacija. Ir štai 100 000 nuotykių ir turtų ieškotojų tuoj lipo į palaikius laivus. Plaukė į Aliaską. Ten pėsti lipo į užsnigtus kalnus iki Kanados sienos. Kiekvienas kopė po kokius 50 kartų: po truputį nešiojo savo toną sveriančius daiktus ir maisto atsargas metams (senose nuotraukose jie atrodo it kokios skruzdėlės). Užėjusią žiemą praleido palapinėse kalnuose. Atėjus pavasariui statėsi laivus, plaukė Jukono upe kol pagaliau pasiekė išsvajotąjį Klondaiką. Bent jau tie, kurie mirtinai nesušalo, nepaskendo, neišsišaudė ir nusivylę neapsisuko… Daugelis atvyko ten vien tam, kad suprastų, jog visos „auksingos žemės“ ten jau seniai išsidalintos: iš 100 000 tik apie 30 000 pasiekė Klondaiką, iš tų 15 000 jau po kelių dienų pasuko namo. Vos keli šimtai rado tiek aukso, kad rimtai praturtėjo, daugelis tiesiog „ištaškė santaupas ir sveikatą“… Kažkuo primena visokius šių laikų bitkoinus ir startuolius. Ech, ta amžina viltis lengvai tapti milijonieriumi… Kas daugiausiai uždirbo iš Klondaiko – tie, kurie apsigyveno pakeliui ir teikė paslaugas aniems nuotykių ieškotojams: nešikai, mokamų laiptų į kalno šlaitą statytojai, smuklių savininkai, prostitutės. Ir vienas didžiausių miestų pakeliui buvo Skagvėjus: būtent čia visi baigdavo kelionę laivais ir toliau kopdavo į kalnus pėsčiomis. Ir šiandien superfotogeniškame Skagvėjaus senamiestyje nuostabiai atkurti 1898-ieji metai.

Ne tik visi pastatai iš anų laikų – viešbučiai, salūnai, aukso ieškotojų klubai – ne tik anų laikų įžymybės sulaidotos kukliose miesto kapinaitėse. Ten aplankėme ir muziejumi paverstą „Red Onion“ viešnamį, po kurį ekskursijas veda „ano meto prostitutės“. Išlikę prostitučių parinkti tapetai (buvo toks darbdavio paskatinimas), skylė kur jos sutenerėms mesdavo uždirbtas monetas iš savo kambarėlių viršuje, daiktai, kuriuos merginos buvo paslėpusios grindyse, o naujieji šeimininkai rado per remontą… Ten regėjome ir „The Days of 98“ vaidinimą apie legendinį vietos mafijos šulą Soapy Smitą, apgaudinėdavusį ir plėšdavusį pakeleivius (spektaklis vaidinamas nuo 1923 m.).

Ten ir pravažiavome White Pass and Yukon traukiniu iki Kanados sienos – geležinkelis pagaliau atidarytas 1900 m. kad aukso ieškotojams nebereikėtų pėsčiomis ar su arkliais eiti per „Kritusių arklių perėją“. Deja, ir geležinkelio statytojai virto karštinės aukomis: kai paleisti traukiniai, nebebuvo karštinės… Bet 1988 m. tas siaurasis geležinkelis atiduotas turistams ir ekskursija senais vagonais su komentarais apie anuos laikus – labai įdomi. Vien atmosfera kokia: mediniai tiltai, vaizdai į slėnius, aklina tamsa traukiniui įvažiavus į tunelius (jokių šviesų vagonuose), galimybė stovėti platformose tarp vagonų į veidą pučiant šaltam Aliaskos vėjui: visai kaip 1900 m.!

Prieš Skagvėjų nežinojau daug apie Klondaiko aukso karštinę, bet ten apsilankius šitas įvykis atrodo svarbus, įdomus, unikalus ir tragiškai didingas. Lengva Skagvėjuje įsivaizduoti anuos laikus, kai, kupini vilties, kas savaitę atplaukdavo tūkstančiai vyrų, gerdavo salūnuose ir leisdavosi į daugelio mėnesių žygį tolyn nė neįsivaizduodami, koks nusivylimas jų laukia. Net žmonių, persirengusių ano meto rūbais, čia nemažai.

*Džunas (Juneau) – Aliaskos sostinė palei didžiulį ledyną. 1906 m. JAV Aliaskos sostinę perkėlė iš Sitkos į Džuną. Iš vienos pusės, tai „biurokratinis miestas“: čia stūkso Kapitolijus, gubernatoriaus rūmai, universitetas, neblogas Aliaskos valstijos muziejus. Iš kitos pusės, Džunas liko labai menkas: tai vienintelė JAV valstijos sostinė, į kurią net negalima atvažiuoti automobiliu (tik atskristi ar atplaukti), o gyventojų joje vos 32 000. Ir valdžios pastatai daug menkesni, nei tikėtumeis.

Centrinės Džuno Franklino gatvės XIX-XX a. sandūros namai virsto savotiška kruizinių laivų keleivių pinigų traukykla (suvenyrai, auksai, deimantai, senovinis Red Dog salūnas), Džuno cerkvė neprilygsta Sitkai.

Bet tikra Džuno pažiba – gamta aplink. Džuną supantys krioklių pilni kalnai (į vieną kelia Mount Roberts lynų keltuvas, deja, buvo tiek debesų, kad šios pramogos atsisakėme ir pasitenkinome vaizdais nuo aukštesnių gatvių). Gyvūnija – prie pat miesto pro autobuso langą matėme lokį. Ir, be abejo, Mendenhalo ledynas, vienas nuostabiausių vaizdų iki kurio galėjau nuvykti tuo autobusu. Šalimais – ir krioklys, lašišų pilna upė, o į Mendenhalo ežerą nuo ledyno nuolat atplyšta aisbergiukai… Norėjosi stebėti ir stebėti tuos vaizdus.

Aliaskos ledynai teka į vandenyną (Kenajaus nacionalinis parkas)

Kruizinis laivas prisišvartavo Siuardo uoste. Kadaise tai buvo pagrindinis Aliaskos uostas – iki 1964 m. jį nugriovė žemės drebėjimas ir cunamis. Antras pagal stiprumą žemės drebėjimas pasaulio istorijoje – 9,2 balo. Aliaskoje žmonės visad yra gamtos įkaitai, gamta čia visada gali užgožti ir nušluoti visas dešimtmečių pastangas.

Greta Siuardo – Kenajaus nacionalinis parkas, vienas įspūdingiausių Aliaskoje. Bet, kaip ir į daugelį Aliaskos vietų, automobiliu ten nenuvažiuosi. Plaukėme laivu. Vos palikome Siuardo uostą, mus supo tik gamta. Štai ant nugaros plūduriuojanti ūdra graužia aštuonkojį. Štai uola, nutūpta riaumojančiais jūrų liūtais. Štai du banginiai, purškiantys vandenį, o kartais iškeliantys uodegas kaip vėliavas (jei iškelia, reiškia, panirs po vandeniu geroms 10 minučių). Štai visokie keisti paukščiai.

O tikra pažiba pačiame gale: trys milžiniški ledynai. „Esame pusė mylios nuo Ajaliko ledyno“ – sako laivo kapitonas, o atrodo, kad jau beveik ranka gali pasiekti. Iš tikro jis dar didesnis, nei tikiesi, todėl atrodo taip arti! Priešais ledyną ant ledo lyčių plaukioja jūrų liūtai. Toks priešistorinis peizažas, tik vietoje džiunglių, glausdavusių dinozaurus – šaltis, audringa jūra, amžinai snieguotos viršukalnės, reti miškai. Ir ledynai su vis atplyštančiais ledo gabalais – tai toks amžinas Aliaskos gamtos ciklas. Ledynas – tai tarsi užšalusi upė, kuri be galo lėtai teka iš kalnų į vandenyną, procesas trunka šimtus metų, bet dramatišką jo pabaigą visad lydi turistų „Vau“.

Turėjome pamatyti ir dar didesnį ledyną, patį didžiausią į vandenyną išeinantį ledyną Aliaskoje. Habardo ledyną – pro jį turėjo praplaukti pats mūsiškis 2500 keleivių kruizinis laivas, nes jo lagūna pakankamai gili net didžiausiems vandenyno laivams. „Deja, esu priverstas trauktis iš ledyno lagūnos“ – sakė kapitonas. Aplink tvyrojo tirštas rūkas – nebūtų matęsi ne tik ledyno, bet ir nuo jo atskilusių ledo gabalų. „Visur aplink ledai, pavojinga laivui“.

Aliaskoje ir turizmas – gamtos įkaitas: rūkai, liūtys, audros, sniegai, pūgos gali bemat išpustyti visus kruopščiai rengtus planus. Ir turi būti tikras laimės kūdikis, kad pamatytum viską. Bet kad nesiseka ryte nereiškia, kad nesiseks visą dieną. Aliaskos oras mainosi greičiau nei jos banginiai keičia savo pliuškenimosi vietas. Kai ryte išplaukėme į Kenajų, košė šaltas vėjas, purškė dar šaltesnis lietus, o vos išplaukus anapus salelių teikiamos užuovėjos pasitiko tokia audringa jūra, kad kapitonas primygtinai siūlė visiems gerti tabletes nuo jūrligės. Po pietų grįžome jau per ramius vandenis, po giedru dangumi, tolumoje matėsi dar papildomi ledynai, kurių plaukdami į priekį nė įsivaizduoti negalėjome.

Ankoridžas ir praktinė kelionės į Aliaską pusė

220 km į šiaurę nuo Siuardo pasiekėme Ankoridžą. „Bet kur kitur Amerikoje tai būtų koks nedidelis priemiestis“ – pasakojo vietiniai – „o čia, Aliaskoje – vienintelis tikras didmiestis“. Gyventojų ten – 300 000, tarsi Kaunas. Bet juk visoje Aliaskoje jų 736 000, tai – pusė visos valstijos žmonių.

Miestas pradėtas statyti 1914 m., nykokai vienodas, tiesios ilgos gatvės, „dėžutiniai“ daugiabučiai. Užtat maži atstumai: daug kur gali nueiti pėsčias, nuo ko Amerikoje atpratęs. Išskyrus tai, Ankoridže jautiesi “kaip Amerikoje” (Aliaskoje tai reta): geri keliai, greito maisto tinklai, o ir benamiai. Tiesa, daugelis jų – indėnai ir eskimai dėl prasižengimų išvaryti iš savo atokių kaimų.

Žaviausia aplinkinė gamta. Ankoridžo įlankoje – vieni didžiausių pasaulyje skirtumų tarp potvynių ir atoslūgių. Kasdien nuslūgęs Ramusis vandenynas čia atveria klampaus purvo lygumas. „Pavojinga! Nelipti!“ praneša ženklai prie pakrantės takų. „Jei pastovi bent kiek ilgiau, purvas įtraukia tarsi lakusis smėlis, negali išlipti, o tada prasideda potvynis, kyla šaltas šaltas vanduo, gali nuskęsti ar ištikti hipotermija“ – mums pasakojo vietiniai. Bet keli jaunuoliai, matėme, demonstravo drąsą lakstydami purvais taip greitai, kad tas nespėtų jų pasiglemžti (atrodo, nebuvo prasmegę giliau pusės blauzdų – įmanoma).

Aplink Ankoridžą – ir nuostabūs vaizdai į kalnus, miestas greitai užleidžia vietą gamtos užgultiems priemiesčiams. Tuose priemiesčiuose – ir Lietuvių muziejus. Jį įkūrė Amerikos lietuvė Svaja Worthington, o ekspozicija nedideliame name Lietuvos kultūrą ir istoriją pristato ir per Svajos šeimos istoriją. Iš tos šeimos – tarpukario Lietuvos teisingumo ministras Stasys Šilingis, 1941 m. sovietų ištremtas į gulagą; 1944 m., sovietams vėl grįžtant, Svajos šeimai buvo aišku, kad jų visų laukia Sibiras, arba reikia bėgti – ir jie traukėsi į Vokietiją, paskui JAV, bet nenustojo mylėti Lietuvos, septyni Svajos vaikai pavadinti lietuviškais vardais.

Ne, Svajos šeima, pasitraukusi iš Lietuvos, neatsidūrė Aliaskoje. Kaip mačiau taikliai parašyta ant suvenyrų, „Amerikiečiu gimstama, o būti aliaskiečiu – pasirenkama“. Tiek Svaja, tiek daugelis Aliaskoje kalbintų žmonių patys čia atvyko savo noru. Daugelį žavi gamta, jos artumas: net į Ankoridžo miestą užklysta meškos, briedžiai, o laukiniai žygių takai – už kokio pusvalandžio kelio į bet kurią pusę, kur tas kelias stovi.

Tiesa, kitus gamta ir atstumia, net pražudo. „Mano kaimyną suvalgė lokys, tik po kelių dienų rado lokio paslėptą kūną“ – mums pasakojo, o rajonuose kaimynai susitarę pranešti vieni kitiems apie pasirodžiusius lokius. Bet daugiausiai „naujųjų aliaskiečių“ išvažiuoja „neatlaikę“ pirmos žiemos. Dar dalis jau iš karto būna nusprendę praleisti Aliaskoje tik vasarą: juk tada yra turizmas, yra darbų, o žiemą sezonas kur nors Havajuose ar Floridoje – gali uždarbiauti ten.

Ankoridže buvome rugpjūčio pradžioje. Ore jau jautėsi rudens kvapas. +15 laipsnių. Žiemą būna ir žemiau -30. Bet tai vienas švelniausių klimatų Aliaskoje.

Ankoridžas keliautojui – paskutinė tokia gera vieta apsirūpinti prekėmis prieš Aliaskos užkampius. Įsigijome purškiklį nuo uodų: pažįstami, lankę Aliaską pora savaičių anksčiau, gąsdino, kad čia jie atakuoja lyg torpedos, kaip niekur kitur. Iš tiesų, kitur pasaulyje būna sunku rasti purkštuvą nuo uodų su daugiau 40% ar net 20% DEET (veikliosios medžiagos, atbaidančios uodus), o Ankoridžo prekybos centre kone visi – su 99% DEET!

Nusipirkome. Ir neprireikė! Nė vieno uodo šiauriau Ankoridžo! Aliaskoje metų laikai keičiasi žaibu. Na, bet kai keliausiu po kokias maliarines Afrikos zonas tasai purškiklis tikrai pravers…

Kelionė traukiniu į Aliaskos šiaurę – ir laiku į praeitį

Atėjo laikas stumtis dar toliau į šiaurę, atisplėšti nuo kranto ir keliauti į tą tikrąją Aliaską, tą JAV valdomą „blyną“ pasaulio žemėlapyje, prilipusį prie Kanados. Patys amerikiečiai sunkiai įsivaizduoja Aliaskos dydį – juk JAV žemėlapiuose ji dažnai vaizduojama sumažinta kur kampe…

Tikrovė tokia: Aliaskos plotas – kaip Ispanijos, Vokietijos, Lenkijos, Italijos ir JK kartu paėmus. JAV populiarus posakis „Visi dalykai Teksase didesni“, juk Teksasas toks milžiniškas! Bet Aliaska už Teksasą didesnė daugiau nei dvigubai. „Argi Teksasas ne mielutis?“ Aliaskos suvenyrinėse parduotuvėse mačiau marškinėlius, kur ant Aliaskos kontūrų uždėtas toks mažytis Teksasas.

Iš Ankoridžo tolyn į šiaurę išdundėjome traukiniu. Garsiuoju 1903-1923 m. statytu „Alaska Railroad“, anuomet nustūmusiu tolyn paskutinį JAV pasienį su nepavergta gamta.

Traukiniai čia lėti – 400 km iki Denalio nacionalinio parko važiavo virš 7 valandų. Laikas jiems nėra vertybė: štai sustojo šalikelėje, kad praleistų kokį krovininį traukinį, štai du priešpriešiais atvažiuojantys „Denali Star“ ekspresai sustojo tiesiog vidury miško, kad susikeistų įgulos: kad ta, kuri atvažiavo iš Ankoridžo, perimtų priešpriešiais važiuojantį traukinį ir grįžtų nakvoti į Ankoridžą.

Akcentas ir ne patogume: ankštose traukinių stotyse nėra kur prisėsti, nėra Wifi ir t.t. Nekokios ir traukinių kainos – brangiau, nei autobusu. Ir vis tiek bilietai išgraibstomi prieš daugiau nei mėnesį! Nes Aliaskos geležinkelis apdainuotas dainose, kelionė juo – daugelio svajonė. Jis apipintas legendomis – pavyzdžiui, dalyje maršruto važiuoja „Hurricane Turn“ traukinys, kurį galima stabdyti darsi kokį maršrutinį taksi – mat jis važiuoja per gūdžius miškus, į kurių kaimus ir vienkiemius neveda keliai, tad tenykščiams gyventojams belieka įšokti į pravažiuojantį traukinį. Žiemą tepravažiuoja vienas toks traukinys per mėnesį, kad vietiniai apsirūpintų atsargomis ir nebadautų…

Į abi puses pro „Denali Star“ langus atsivėrė nuostabūs vaizdai į kalnus, kanjonus. Vagonai specialiai konstruoti dėl tų vaizdų. Aukštesnėje „Auksinėje“ klasėje sėdima tik antrame aukšte su stikliniu stogu, vagonas turi net „balkoną“ apsidairymui. Ir net žemėsnėje „Nuotykių“ klasėje kiekvienas keleivis turi teisę 20 min. pasėdėti stiklinio stogo „Vistadome“. Apie aplinkines grožybes per garsiakalbius pasakojo gidas. Kelionė Aliaskos traukiniu – lyg toks grįžimas laiku į JAV geležinkelių aukso amžių, kai kelionė į gretimą miestą dar buvo „kažkas tokio“, kam galėdavai skirti visą dieną. Su vagonu restoranu, o geresnėje klasėje – su baltomis staltiesėmis, karštais patiekalais pirmame vagono aukšte, kuriais skanauti keleiviai kviečiami skirtingu laiku.

Visa Aliaska, o ypač jos šiaurė, toks grįžimas laiku! Amerikos „paskutinis pasienis su gamta“ pasistūmė, bet niekur neišnyko. „JAV Laukiniai Vakarai tebeegzistuoja“ – girdėjau gerą mintį – „Jie tiesiog persikėlė į Aliaską ir tapo JAV Laukine Šiaure“.

Dairausi iš traukinio antro aukšto ir suprantu – keliai, geležinkeliai, Aliaskoje pasiekia tik maždaug tiek, kiek akis užmato. Toliau – begaliniai tušti plotai, gyvūnų pasaulis. Vienkiemiai be elektros ir vandens. Atokūs 100 ar 400 gyventojų kaimai, pasiekiami tik lėktuvais ar kelių dienų kelione upėmis.

Nuosavas lėktuvas Aliaskoje – tai ne kokia „turtuolių užgaida“. Daugeliui tai – būtinybė lyg automobilis ir jų pilna: būdavo, vienu metu danguje mačiau ir keturis orlaivius: nuosavą lėktuvą, nuosavą hidroplaną, sraigtasparnį bei nedidelį propelerinį reisinį lėktuvą, skrendantį iš didesnių miestų į nutolusius žeme nepasiekiamus kaimus… Kiekviename kaime – oro uostai ar bent jau vandens ruožai hidroplanams kilti. Kas penkiasdešimtas aliaskietis turi piloto licenciją (šešis kartus daugiau, nei bet kurioje kitoje valstijoje ir šešiolikakart daugiau lėktuvų) ir pats ne vieną tokį sutikau. Štai vienas, pasakojo, skraido į savo „sodo namelį“ už 200 km nuo namų. Kai kas net į darbą skraido lėktuvu: tokie Aliaskoje atstumai. Populiaru pakilti į orą apsidairyti ir turistams – tai vadinama flightseeing, bet prie Aliaskos oro tie skrydžiai dažnai atšaukiami, nes per debesis nieko nematytum.

Anapus tų kalvų ir snieguotų kalnų ir „poliarinių džiunglių“ gyvena kitokie žmonės. „Pabėgėliai iš miestų“, kuriuos jų karjeros kur Niujorke siekiantys kursiokai ar klasiokai laikytų keistuoliais. Ir ištisos indėnų ar eskimų tautos. Taip, indėnų ar eskimų: priešingai Kanadai ar JAV šiaurei, politkorekcija Aliaskoje dar „nenušlavė“ šių žodžių į „rasizmo šiukšlyną“. Aliaska – grįžimas į praeitį daugeliu aspektų.

Denalio nacionalinis parkas – aukščiausias Šiaurės Amerikos kalnas

Po septynių valandų važiavimo ir stoviniavimo „Denali Star“ atvyko į Denalio nacionalinio parką, kurio garbei ir pavadintas traukinys. Nuo įvažiavimo į parką momento iki traukinių stoties dar laukė valanda važiavimo – šitoks tas parkas milžiniškas! Parko širdis – Denalis arba Makinlis, aukščiausias Šiaurės Amerikos kalnas (6190 m), tačiau jis tik viena priežasčių, kodėl Denalis daugeliui – svajonių svajonė Aliaskoje. Kita priežastis – tai saugomos laukinės gamtos teritorija, dydžiu sulig trečdaliu Lietuvos, pasiekama keliais ir geležinkeliais.

„Pasiekiama“ Aliaskoje visada reliatyvu. Iki mūsų viešbučio nuo stoties laukė apie 12 km kelias, viešojo transporto nebuvo – laimė, sustojo pakeleivingas automobilis. Kita kliūtis – kainos: vasarą nakvynė kainuoja šimtus dolerių. Trečia kliūtis – bilietai: į nacionalinį parką gali patekti kada nori, bet su „eiliniu bilietu“ leidžiama važiuoti tik kokius 20 kilometrų. Kad įliptum į autobusą, vežantį gilyn į parką, turi rezervuoti specialų bilietą.

Apie visas kliūtis žinojau, bilietus įsigijau prieš gerą mėnesį. Ir kelionė autobusu tuo žvyrkeliu nematant kitų automobilių buvo įspūdinga: vaizdai į kalnus, galingų upių slėniai, kelią kertantys šiaurės elniai, tolumoj – avys, meška. Ir tapau vienu 30% laimingųjų Denalio turistų, kurie išvysta bent dalį Denalio kalno – nes dažniausiai jis būna visas paskendęs debesyse. „Tik jokiu būdu nenuspauskite savo meškų purkštuvo autobuso viduje“ – perspėjo vairuotojas žinodamas, kad purkštuvus visi turi, juos ten primygtinai nuomoja. Kai kurie turi ir ginklus: juos vežtis irgi galima. Denalis ir visa Aliaska dar vis – toks žmonių ir gyvūnų frontas kur kad ir koks gyvūnų mylėtojas būtum, kartais gali tekti trumpam tapti medžiotoju gelbstint savo gyvybę.

Ir visgi Denalio nacionalinis parkas gal net truputį nuvylė. Ne, ne, jis labai įspūdingas! Bet Aliaska jau buvo išlepinusi, sukėlusi lūkesčius. Po meškos tiesiog pro Džuno miesto autobuso langą meška toli kalnuose, vos įžiūrima pro žiūronus, taip nebestebina. Kai visa Aliaska, išskyrus labai retus miestus, yra viena didelė laukinės gamtos žemė, nacionalinio parko statusas nebeatrodo kažkuo ypatingas.

Kitą rugpjūčio rytą pažiūrėjęs pro langą negalėjau patikėti savo akimis – ten buvo gūdi žiema, užsnigta, užpustyta. Iki pusryčių viskas ištirpo ir diena laukė graži, saulėta. Aliaskoje viskas keičiasi greitai.

Paskutinė stotelė – Denalio parko šunidė. Parkas didžiuojasi savo Aliaskos haskiais, kurių kinkiniais iki pat šiol reindžeriai važinėja po parką žiemą. Kad gamtos neterštų sniegomobiliai.

Ferbanksas, geležinkelio pabaiga – bet ne Aliaskos

Laukė paskutinė mano kelionė Aliaskoje – traukiniu į Ferbanksą, šįsyk antrame aukšte, su nuostabiais vaizdais žemyn.

Ferbanksas, antras pagal dydį valstijos miestas (~100 000 gyv.), netgi aliaskiečius gąsdina savo atšiaurumu. „Negalėčiau gyventi Ferbankse, nepakelčiau žiemų“ – sakė ankoridžiečiai. Ferbankse temperatūra yra kritusi ir iki -54, o -40 būna kone kiekvieną žiemą.

Mums neįtikėtinai pasisekė: „Šiandien pirma giedra metų diena“ – sakė vietiniai rugpjūtį. Ir patekome ne tik į tuos 30%, kurie matė Denalio fragmentą, bet ir į tuos 3%, kurie išvydo visą Denalį! Jis matėsi nuo Universiteto apžvalgos aikštelės, dar geriau – nuo Ferbankso oro uosto. Nors iki jo virš 250 km, kai toks aukštas, horizontas neišgalėjo jo paslėpti.

Apžiūrėjome smulkias Ferbankso grožybes. Ledo skulptūrų muziejų, kur jos perkeliamos po pavasarinio festivalio. Pionerių parką, kur atvežti senieji aukso ieškotojų namai iš Ferbankso centro. Ferbankso centrą – perstatytą moderniai, bet mažai turintį didmiesčio dvasios.

Ir atėjo laikas išskristi virš begalinių Aliaskos tolių. Lėktuvas į pakilimo taką riedėjo pro senutėlius DC-6 lėktuvus, pradėtus gaminti dar 1946 m. Kitur pasaulyje jau kai aš gimiau, jų nebuvo, bet čia, Aliaskoje, dar nėra tinkamesnių krovininių lėktuvų šaltam klimatui ir negrįstiems pakilimo takams. Apsimoka, net jei tokį lėktuvą reikia parą prižiūrėti ir remontuoti, kad galėtų valandą skristi. Dar viena kelionė laiku atgal.

Tradiciškai Ferbanksas vadinamas „kelio galu“, nors iš tikro dabar kelias jau pastatytas dar 11 valandų kelio į šiaurę nuo Ferbankso, iki poliarinio rato ir toliau, iki didžiųjų Prudhoe Bay naftos verslovių. O ir tas vienišas žvyrkelis tėra tik Aliaskos pradžia: Aliaskoje kelių yra mažiau nei Rod Ailande, mažiausioje JAV valstijoje. Aplankius Aliaską vieną kartą, kilo noras ten grįžti, nuvykti dar toliau, giliau, gal lėktuvais ir hidroplanais.

Pavyzdžiui, į tuos eskimų jupikų kaimus, iš kur kilo sutikta moteris, sunkiai šnekėjusi angliškai – taip, Aliaskoje paskutinėje iš JAV valstijų dar yra ištisi kaimai, kalbantys senosiomis JAV kalbomis. Ar į Katmajaus nacionalinį parką, kur yra Walatkos (lietuvio?) pavarde vadinami kalnai ir Roy Fure suręsta trobelė 50 km nuo artimiausio kelio: Roy Fure sakėsi imigravęs iš Lietuvos (paskeitė vardą?) ir bandė Aliaskoje gauti nemokamai žemės (iki pat 1988 m., tam pakako tiesiog apsigyventi Aliaskoje „niekieno žemėje“), bet jam nepavyko, nes nebuvo JAV pilietis. Kas slypi už tų gyvenimų istorijų dar iki galo neišsiaiškinau – bet, kaip mėgsta sakyti aliaskiečiai, tai keistų žmonių valstija ir tie, kas nutaria čia apsigyventi – netipinės asmenybės.

Gal norėčiau grįžti žiemą, kai kruizinių laivų keleivių srautas išnyksta, nebevažinėja jų specialieji traukiniai (turizmo sezonas Aliaskoje – vos nuo gegužės iki rugsėjo, paskui miesteliai užmiega).

Kai Aliaskos dangų nušviečia šiaurės pašvaistės (Ferbanksas – viena geriausių vietų pasaulyje joms stebėti). Tikros, o ne tos, kurias net vasaromis Ankoridžo ir Ferbankso kino teatruose rodo turistams.

Kai temperatūra krenta iki -40 ir žemiau, o prašvinta tik kelioms valandoms. Tai turbūt tarsi visai kita valstija ir negali sakyti matęs Aliaską, kol to nepatyrei.

Bet kol kas išskridau į pietus, į tai, ką aliaskiečiai vadina „žemutinėmis 48 valstijomis“ (Lower 48).

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

Albertos vizitinė kortelė – Banfo nacionalinis parkas. Tai – laukinė rudų kalnų, baltai melsvų ledynų, žydrų ežerų, pilkų upių ir krioklių, didžiųjų žvėrių kaimenių žemė. Tokia priešistorinė Kanada.

Bet Banfo kalnai – tik dalelė milžiniškos Kanados Albertos provincijos. Man Albertos prerijų fermos – ne mažiau nuostabios už aštriąsias Banfo viršukalnes: laukų žiedai iki pat horizonto, ežerėlių grandinės, ilgi ryškūs saulėlydžiai ir žvaigždynai, tiesūs keliai.

Svarbiausia, Alberta be galo, be galo spalvinga ir ryški. Ji man buvo vienas didžiausių kelionių po Šiaurės Ameriką atradimų.

Kanados uolėtieji kalnai – Banfas ir Džasperis

Banfas – seniausias ir garsiausias Kanados nacionalinis parkas. Kaip JAV turi Jeloustouną ar Didįjį Kanjoną, Kanada turi Banfą. Ir nors Banfas neturi kažko *tokio*, kaip Jeloustouno geizeriai ar Jutos arkos, čia pribloškiamai žavi visuma. Dangų „pjauna“ aukšti kalnai ties kiekvienu horizontu. Tyvuliuoja žydri žydri žydri ežerai. Vasaromis tirpsta didžiuliai ledynai, kriokliais nuo jų lekia pilkos šaltos upės. O žiemą viskas vėl užšąla.

Beveik visos šios grožybės – šalia pagrindinio kelio, vadinamo Ledynų magistrale (Icefields Parkway). Jis jungia du Kanados uolėtųjų kalnų kurortus: Banfą ir Džasperį.

Abudu jaukūs miesteliai kalnynų papėdėje savaip panašūs. Centruose – viešbučių („ložių“) eilės, iš kurių balkonų atsiveria kalnų vaizdai. Taip pat restoranai, parduotuvės. Paėjus (ar pavažiavus) toliau – lynų keltuvai, nuo kurių viršūnių atsiveria visi aplinkiniai slėniai, karštųjų versmių baseinai, ežerai.

Bet įspūdingiausios Kanados uolėtųjų kalnų vietos man – tarp abiejų miestelių. Unikaliausios patirtys laukė Atabaskos ledyne [Athabasca Glacier]. Banfe ir Džasperyje pažvelgęs į tarpus tarp aukščiausių kalnų matai daug ledynų – bet tik Atabaska tikrąja tų žodžių prasme „ranka pasiekiama“. Ledyno paviršiumi ten vaikščiojome, prieš tai nuvežti 25 tonas sveriančiu „autobusu“, kurio kiekvienas iš ratų didesnis už ištisą automobilį. Vienas kainuoja virš milijono, o jų analogai važinėja Antarktidos mokslininkų bazėse. Prie Atabaskos jie „stačiausia Šiaurės Amerikos įkalne“ ištisą ledyninę upę kaip niekur nieko pervažiuoja.

Vaikščiojimas ledynu – patirtis, kurią verta bent sykį gyvenime patirti. Nustebino, koks ledynas neslidus. Vietomis jis tirpdamas bėga upėmis, kitur, atrodo, jau čia pat vanduo – bet galėjau visu svoriu stotis, nieko neatsitiko.

Tarp Banfo ir Džasperio daugiau nuostabių stotelių. Žydras Peito ežeras su apžvalgos aikštele, galingi ir šalti Atabaskos kriokliai (nedideli, bet virsta galinga srovė, o nusileidus į upės slėnį karštą Kanados vasarą – buvo +30 – staiga pakeitė žiemiška vėsa: vanduo atšaldo visą orą).

Populiariausios stotelės – Luizos ežeras ir Moraine ežeras. Deja, čia jau susidūrėme su trumpo Kanados uolėtųjų kalnų sezono minusais. Automobilių parkavimas ten ribotas. Prie Moraine ežero laisvos vietos automobiliams, sako, baigiasi dar prieš saulei tekant – daugelis pasistato savo mašinas visai dienai ir mūsų nė neleido privažiuoti artyn, nes, kai parkingo nebėra, uždaro visą 12 km kelią. Teoriškai yra autobusai, bet juos irgi reikia rezervuoti iš anksto, jų nedaug.

Prie Luizos ežero išlipau: pasitiko žmonių minios. Laimė, daugeliui turistų pakanka nu(si)fotografuoti palei ikoninį Lake Louise viešbutį ežero pradžioje ir jie suka atgal. Pakako paėėti 500 metrų nuostabiu paežerės taku, nepaliaujamai gėrintis ežere atsispindinčiomis debesų eskadrilėmis, ir likau prie ežero beveik vienas. Nebereikėjo galvoti, ant kurio akmens prisėsti – net ir suoleliai buvo laisvi.

Lake Louise viešbutis – vienas garsiųjų Kanados „Geležinkelių viešbučių“, tokių europietiškų pilių kanadietiškame peizaže, statytų prieš 100 ir daugiau metų, „garvežių eroje“. Tiesą pasakius, visą Banfo nacionalinį parką „pagimdė“ geležinkeliai: kai 1881-1885 m. įgyvendinta “Nacionalinė svajonė” – pastatytas geležinkelis skersai visą Kanadą – jis ieškojo būdų užsidirbti papildomai, o koks geresnis pajamų šaltinis nei turistai? Aišku, keliauti išgalėjo tik nedaugelis ir tam, kad jie skirtųsi su savo aristokratiškais turtais, reikėjo jiems pasiūlyti kažką daugiau, nei traukinio vagoną. Todėl Kanados geležinkelių vadovai kūrė ištisas kelionių patirtis: su naujais puošniais viešbučiais gražiausiose Kanados vietose. Garsiausias jų – Kanados uolėtųjų kalnų simbolis – Banff Springs viešbutis. Ne, viešbutis nėra pavadintas pagal nacionalinį parką ar miestelį. Tai miestelis ir nacionalinis parkas pavadinti pagal viešbutį, nes nuo jo viskas ir prasidėjo! O viešbutis gavo vardą nuo Banff miestelio Škotijoje, iš kurio kilo “Canadian Pacific Railway” prezidentas Džordžas Stifenas. Štai tokia buvo geležinkelininkų reikšmė tada! Ir iki šiol ji justi: ir per Banfą, ir per Džasperį driekiasi svarbios geležinkelių magistralės ir geresniuose viešbučiuose svečiams siūlomi ausų kamštukai „kad gerai išsimiegotumėte“ (na, man visai netrukdė tie traukiniai, tik dvasios pridėjo).

Banff Springs pribloškia ir kainomis, kurios sezono metu viršijo 1000 eurų už naktį. Bet *daug* pigiau ten nieko nerasi – eilinių viešbučių kainos prasidėjo nuo 300 eurų, o vienos hostelio lovos – nuo 80 eurų. Tai tikriausiai brangiausios gamtinės vietos, po kokias esu keliavęs – bet šiaip vengiu keliauti sezono metu. Sezonas yra nuo balandžio iki spalio, bet, tarkime, Maligne ežero kruizai vyksta tik nuo birželio iki spalio – kitu metu Maligne ežerą sukaustę ledai…

Išeitis taupesniems – nakvoti palei nacionalinį parką. Jau Kanmore [Canmore] (~30 km iki Banfo mietelio) buvo nakvynių po 200 eurų, o Kochreine [Cochrane], žaviame „laukinių vakarų“ stiliaus miestelyje palei geležinkelį, 105 km nuo Banfo, jaukiame istoriniame 1908 m. viešbutyje apsistojome ir už 100 eurų. Tiesa, tada nematėme kalnų iš balkono, o važiuoti iki nacionalinio parko grožybių gali teko 150-250 km: jei ryte nuvažiuoti, vakare grįžti, ir keliauji į Banfą kelioms dienoms – susigaišta laiko.

Be to, Banfe ir Džasperyje smagu ne tik aplankyti gražiausius vaizdus ar pasivaikščioti žygių takais. Ten gera ir tiesiog kuo ilgiau būti, nes niekada nežinai, kada išvysi gyvūnų. Per keletą dienų tiesiog iš automobilio matėme mešką, daug laukinių avių, ožių, elnių. Tie gyvūnai ateina net į miestelius. O mažesni gyvūnėliai, kaip švilpikai, savo duobutes išsirausę visur visur. Jie nebijo žmonių, prieina prie pat.

Tiesa, Banfo gyvūnija gali būti pavojinga – bent jau meškos. Mums keliaujant, vienas pasivaikščiojimo takų prie Luizos ežero buvo uždarytas dėl meškų, 2023 m. meška parke “sumedžiojo” vyrą, žmoną ir jų šunį. Siūloma išmokti nuo jų apsiginti ir patariama nelipti laukan jų fotografuoti – nors tada, kai meška pasirodė šalikelėje, turistai neklausė…

Vienas būdų pigiau (šiek tiek) apsistoti Banfe sezono metu – ieškoti viešbučių vietoje. Daugybė viešbučių sezono metu nepardavinėja numerių per Booking.com ir panašias sistemas – vietoje radome pigiau.

Albertos prerijos – spalvingiausios pasaulio lygumos

Alberta susideda iš dviejų nuostabių dalių. Vakarinėje pusėje – kalnai, o pietrytinėje – Prerijos, kurių begaliniai ūkiai maistu aprūpina Kanadą ir ne tik. Prieš atvykdamas galvojau, kad prerijos – tik nuobodi stotelė pakeliui į kalnus. Klydau! Tai tikriausiai gražiausi ūkiai ir lygumos, kokius esu gyvenime matęs, bent jau vasarą.

Javų eilės, čia geltoni, čia violetiniai žiedai driekiasi iki pat horizonto, iki ryškaus dangaus. Juose pilna spalvingų ežerėlių. Kiekvienas paros metas vis kitoks, bėt nemažiau gražus: saulėtekis, vidudienis, ryškus ryškus saulėlydis, sutemos. Tokios “Technicolor” spalvos be “Fotošopo”…

Tokia Kanados didybė ir begalynė – tai yra antra pagal dydį pasaulio šalis, vien Albertos provincija dydžio sulig 10 Lietuvų ar 3 Vokietijom – ir tą nuolat jauti. Kiekvienas javų laukas atrodo dešimtkart didesnis, nei būtų Lietuvoje, o kiekvienas tiesus kelias – dešimtkart ilgesnis. Kartais norėdavosi tiesiog sustoti šalikelėje ir gerėtis tais vaizdais.

Laukus vagoja tiesūs-tiesūs keliai. Būdavo, ir kokius 30 km nuvažiuodavome be menkiausio posūkio ar vingio, bet tai dar nedaug: įmanoma ir 100 km. Juk viskas – lygumos. Ir visas žemės ūkis, visi keliai ir miesteliai sukurti „nuo nulio“ per trumpą laiką ~1900 m. Iki pat 1885 m. čia niekas neauginta – tik klajokliai indėnai medžiodavo buivolus. Tuomet atėjo gelelžinkeliai. Tos „nepasiekiamos ir todėl nesvarbios žemės“ staiga tapo vienomis geriausių: juk derlių išgabenti galima traukiniais. Traukiniai atvežė į Albertos prerijas ir naujuosius gyventojus. Daugiausiai imigrantus iš rytų ir šiaurės Europos, kurie jau mokėjo ūkininkauti ir todėl itin patiko Kanados valdžiai. Jiems žemes davė nemokamai – su ta sąlyga, kad jas įruoš, 6 mėnesius per metus ten gyvens, ūkininkaus.

Nauji imigrantai patiko ne visiems. Vieni norėjo juos kuo skubiau integruoti, priverstinai paskirstant po „tikrų kanadiečių“ (britų ir prancūzų kilmės) miestus – kad imigrantai nesivienytų, nereikalautų teisių ar nepriklausomybės. Kiti norėjo juos apgyvendinti nuo tų „tikrų kanadiečių“ kuo toliau – kad neatsirastų tautinių trinčių. Prieitas kompromisas: naujakuriams leista kurti savo tautinius miestelius („block settlements“), tačiau tik taip, kad niekur nesusidarytų ištisas regionas su kokios nors vienos Europos tautos gyventojų dauguma.

Dabar tad kiekvienas Albertos prerijų kaimas alsuoja vis kitos Europos šalies dvasia. Daugiausia yra ukrainiečių kaimų, paženklintų cerkvių kupolais – Kanados prerijos ukrainiečiams yra tas pats, kas lietuviams – Čikaga. Net 9% Albertos žmonių – ukrainiečių kilmės, yra net Rumšiškes primenantis ukrainiečių liaudies buities muziejus po atviru dangumi (Ukrainian Cultural Heritage Village). Bet yra suomių kaimų, vengrų kaimų, žydų kaimų, rumunų kaimų, afroamerikiečių kaimų, vokiečių kaimų, prancūzų kaimų. Daugybė islandų kaimų, kai pačių islandų Islandijoje vos 300 000.

Be galo stebėtina, kad nėra nė vieno lietuvių kaimo: juk lietuviai irgi iš tų kraštų, irgi mokėjo ūkininkauti, jų XIX-XX a. sandūroje irgi už Atlanto emigravo be galo daug (virš 300 tūkst.). Man tai tebėra mistika, bet kažkodėl lietuviai vieninteliai persikėlę per Atlantą norėdavo staiga pamiršti kaip gyveno Europoje, dirbti tik fabrikuose ar kasyklose. Ir nė nemokamos žemės jų nesuviliojo. Arčiausiai lietuvių kaimo, ką radau – 250 gyv. Vilna gyvenvietė.

Internete gali rasti žinių, esą ji pavadinta Vilniaus miesto garbei. Važiavau ten, kalbėjau ir su vietos meru, ir su 82 m. amžiaus senienų krautuvės savininku, kurio senelis 1910 m. buvo tarp pirmųjų Vilna kolonistų, ir dvitomę knygą apie kaimo istoriją nagrinėjau – bet jokio pagrindimo šiai teorijai kol kas neradau. Dauguma gyventojų ten – ukrainiečių kilmės ir knyga neaprašo vietos giminių, kilusių iš Lietuvos, Vilniaus krašto. Logiškesnė atrodo teorija, kad kaimas pavadintas pagal ukrainietišką žodį „vilna“ (reikšmė: „laisva“).

Vilna – ir kiti tokie kaimai – pamažu nyksta. Jaunimas išsikelia. Žemes iš naujakurių anūkų ir proanūkių superka stambieji žemvaldžiai, jų mažiau. Vilna viešbutį radome „su visam“ uždarytą, o geležinkelį, nuo kurio prasidėjo kaimo istorija – ką tik nugriautą, paverstą pasivaikščiojimų taku. Ir visgi ten yra daugiau, nei galėtum tikėtis 250 gyv. kaime – parduotuvės, mokykla, poliklinika ir t.t. Nes kiekvienas toks kaimas aptarnauja ir visą eilę vienkiemių nutolusiuose ūkiuose.

Ant kiekvieno Vilna įvažiavimo stendo, pačiame miestelyje, ir net ant smeigtukų, kuriuos padovanojo Vilnos meras, parodyti „Didžiausi pasaulio grybai“. Realybėje ta skulptūra primena kokio sovietinio vaikų darželio dekoraciją, bet turėti „Didžiausią pasaulio kažką“ yra Albertos prerijų kaimų garbės reikalas. Nuo didžiausio pasaulyje virtinio iki didžiausios dešros iki didžiausio dinozauro (26 m aukščio), įlipti į kurio nasrus laukė ištisos eilės.

Pastarojo istorija bent jau pagrįsta. Drumhelerio miestelis su apylinkėmis garsėja kaip viena dinozauringiausių pasaulio vietų. Mat “Dinozaurų eroje”, prieš bent jau 66 mln. metų, Albertos prerijos buvo labai drėgnos, ten gyveno daugybė milžiniškų dinozaurų. Paskui jos spėriai išdžiūvo – ir todėl fosilijos taip pukiai išliko. Tyrell paleontologijos muziejuje eksponuojama kvapą gniaužianti dinozaurų skeletų kolekcija, tai – vienas geriausių tokių muziejų pasaulyje.

Netoliese (Albertos masteliais) – Dinozaurų provincijos parkas, tarp kurio “bendlendų” daugelis tų fosilijų ir iškasta. Jų tiek daug, kad “paprasti pavieniai dinozaurų kaulai” laikomi beverčiais ir jų nuolaužų randi tiesiog eidamas takeliu. Geriausias “fosilijų medžiotojai” ištąsė dar per 1910-1917 m. vykusią “Didžiąją Kanados dinozaurų karštinę” – tai buvo kaip aukso karštinė, nes pardavęs “pilną skeletą” kokiam pasauliniam muziejui galėjai neblogai pralobti.

Iš fosilijų Albertoje atsirado ir nafta. Pagal naftos atsargas Alberta lenkia Iraną, Iraką, Kuveitą, JAE, o visą Rusiją lenkia dvigubai. ~1980 m., plečiantis naftos pramonei, bumas buvo toksai, kad, vietiniai pasakojo, Edmontono restoranuose ir parduotuvėse pritrūko darbuotojų – visi išvažiavo dirbti į naftos versloves. Albertos prerijos iki šiol pilnos „linguojančių asilų“ – naftos gręžinių.

Prerijos ir Uolėtieji kalnai yra dvi Albertos sielos, bet yra ten ir kitokių žemių: prerijas nuo kalnų skiria miškai, aplink Drumhelerį rasi žavių kanjonų.

Prerijų apsuptyje paliktas Elk salos nacionalinis parkas, į kur atkeltos ištisos gyvūnų bandos. Skaičiau, esą didžiųjų žolėdžių tankumas ten kone prilygsta Serengečiui. Užsukome: galvojau, kad, Banfas ir Džasperis turbūt labiausiai žavės kalnų didybe, tad gyvūnų verta ieškoti čia. Elk Island parke matėme tris bizonus ir elnią, tačiau tikėjausi daugiau: tikriausiai, būtų daugiau tada, jeigu nebūtų taip miškinga, nes tegali matyti tai, kas išeina ant kelio. Kaip ten bebūtų, Banfe ir Džasperyje prisižiūrėjome dar ne tiek gyvūnų, tad važiuoti į Elk Island trūkstant laiko nebūtinai būtina.

Edmontonas ir Kalgaris – Albertos didmiesčiai

Alberta – labai retai gyvenama. 10 Lietuvų dydžio teritorijoje gyvena tik 4,5 mln. žmonių. Tačiau Albertoje yra ir du iš penkių didžiausių Kanados miestų – Edmontonas ir Kalgaris (kiekviename gyvena po 1,5 mln. žmonių ir dar 1,5 mln. visoje likusioje Albertoje kartu paėmus).

Abudu didmiesčiai nykoki. Yra vienas-kitas senesnis ar įdomesnis pastatas, bet šiaip jau kone viskas statyta per XX a. antros pusės naftos bumą, gatvės tiesios ir vienodos. Kalgariui daugiau šarmo suteikia per miestą tekanti srauni upė: kalgariečiai vasaromis ten plaukia su baidarėmis, plaustais, sėdi ant upėje pastatytų kėdžių, važinėja dviračiais paupio parkais.

Upė, tik kitokia, ir Edmontono pažiba: tai toks žalias upės slėnis, vingiuojantis per miestą; mūsų viešbučio langai atsivėrė į jį, tai buvo net sunku suprasti, kad esame milijoniniame didmiestyje.

Abudu miestai atrodė labai tušti: piko valandos be jokių kamščių, net per Edmontono miesto šventę lyg išmiręs miesto centras, kurio parkinge sutikau kiškį… Išimtis – West Edmonton Mall, didžiausias Kanados prekybos centras, kuriame – ir čiuožykla, ir vandens pramogų parkas, ir dar daug kas. Ten tiršta nuo žmonių.

Pačių pačių įvairiausių žmonių. Kanada – viena draugiškiausių šalių imigrantams, ir Albertos gyventojai pasakojo, kad miestai keičiasi tiesiai prieš jų akis – štai kažkur dar vyravo baltaodžiai kanadiečiai (kolonistų britų ar kokių ~1900 m. imigravusių ukrainiečių palikuonys), o dabar jau tame rajone vyrauja kinai, indai, arabai.

Yra Albertoje ir lietuvių: Edmontone dar nuo 1953 m. veikia kuklūs lietuvių namai-koplyčia, kuriuos įkūrė lietuviai, į Kanadą pasitraukę nuo sovietinės okupacijos.

Turistui dėl imigrantų gausos yra vienas minusas: tave nuolat supa žmonės, kurie apie tas vietoves žino neretai net mažiau, nei tu pats. Nėra ko pasiklausti, nėra iš ko pajusti “vietos dvasią”. Štai Banfe regėjau gyvūnėlius, kurių pavadinimo nežinojome. Aplinkui buvo vien tik imigrantai iš Azijos – kad ir kiek vieno ar kito klausinėjome, kas čia per gyvūnai, niekas nežinojo. Vieni indai netgi spėjo, kad tai – pelės… Vos suradau pirmą “tikrą kanadietį”, tikriausiai tuos parkus lankantį nuo vaikystės, tuoj tiksliai atsakė – “geltonpilvis švilpikas”.

Tačiau tikroji Kanados didmiesčių problema – narkomanai. Niekur pasauly nemačiau jų tiek daug, besileidžiančių tiesiog gatvėje, besišlaistančių aplink ir “užkabinėjančių” keiksmažodžiais praeivius. Valdžia tai toleruoja, nes steigia jiems vietas “saugiam vartojimui”, tokiu būdu “atiduodama” jiems aplinkinius rajonus (Kalgaryje tokia vieta yra prie Reconciliation tilto). Tikrai nesijautėme saugiai, kai ieškant įėjimo į Kalgario AirBnB vienas toks nuolat mus koliojo, o daugelį AirBnB spynelių radome išlauždas. Perdozavusių žmonių matėme ir tiesiog gatvėje – laimė, bent telefono niekas atimti nebandė, priešingai nei Vankuveryje.

Dingusi indėniška Alberta

Bet, kaip ten bebūtų, iš tikrųjų ir tie “baltaodžiai anglakalbiai tikri kanadiečiai”, galima sakyti, imigrantų kilmės. Jų protėviai atvyko kaip kolonistai kokiame XVIII a. ar XIX a., o iki tol tai buvo indėnų žemės. Bet tų indėnų – Kanadoje vadinamų Pirmosiomis tautomis – kultūras Albertos didmiesčiuose, prerijose ir kalnuose pajusti sunkiau už viską. Jas seniai užgožė Antrosios tautos (anglų ir prancūzų kolonistai), Trečiosios tautos (tautinius kaimus steigę rytų ir šiaurės europiečiai), o dabar dar labiau į paraštes stumia Ketvirtosios tautos (imigrantai iš Azijos, Afrikos, Karibų). Indėnų daugiau tik tolimuose Albertos užkampiuose, pavyzdžiui, provincijos šiaurėje, bet tie Pirmųjų tautų miesteliai skurdūs, prasigėrę. Albertos pietuose belikę jų muziejai – tokie kaip sunkiai išverčiama Head Smashed-In Buffalo Jump, kur indėnai medžiodavo buivolus nuviliodami visą bandą nuo uolos. Niekur kitur pasauly per kelias minutes nebuvo sumedžiojama daugiau žvėrių nei čia, visai genčiai užtekdavo visam sezonui! Bet tos tradicijos užmirštos dar XIX a., tradicinio indėnų buivolienos patiekalo pemiccan nė neradau kur paragauti.

Visa tai dažnam šiandieniniam kanadiečiui kelia didžiulį kaltės jausmą. Jie nori vėl atrasti indėnų kultūras, kažkaip jų atsiprašyti už tai, kad, tarkime, prieš 70 ar 100 metų draudė jų vaikams kalbėti savo kalbomis. Kaip pasakojo vietiniai, einama gana radikaliu savotiškos cenzūros keliu – indėnus kritikuoti draudžiama net ten, kur ta kritika būtų logiška (pvz. dėl kokios korupcijos jų savivaldos institucijose ar kito prasto tvarkymosi) – dėl visko leidžiama kaltinti tik baltaodžius. Albertoje pats mačiau ir girdėjau labai daug “parodomųjų atsiprašymų”: štai ekskursijos į Maligne ežerą metu gerą pusę laiko gidė kalbėjo ne apie gamtą, o apie indėnus, nors tose atokiose žemėse indėnai nelabai gyveno (bet dabar simboliškai jau savo kalbų nemokantys jų palikuonys atlieka ritualus). Gerai, kad prisimenamos tos kultūros, tačiau yra ir “neigiamos reakcijos” iš kai kurių kanadiečių ar (ypač) imigrantų: na, ekskursija juk į gamtą, kaip su tuo susijusi indėnų diskriminacija internatinėse mokyklose kokiais 1900 m. ar 1950 m.? O kai tos pačios istorijos pasakojamos keliose ekskursijose iš eilės… Sunku ir bepasiūlyti kokį sprendimą. Daugelio iš to, kas sunaikinta, nebeatkursi, net ir didžiausias pastangas įdėjęs, tesukursi to šėšėlį – bet ir susitaikyti su tuo, kad iš Albertos kone jėga išrauta pirmųjų jos gyventojų kultūra ir dvasia, šiuolaikiniam žmogui nesinori.

Na, taip jau yra. Ir pačios gražiausios pasaulio vietos slepia ir ne tokių gražių istorijų, bet tai sužinai tik jei domiesi, įsiklausai. Atvykęs į Albertą matai tik gamtos grožį, spalvas, o pasukęs į šalį nuo asfaltuotųjų tiesių kelių į prasčiau grįstus, žmonijos išvis matai mažai.

Kodėl į Albertą sugrįžau antrąsyk?

Alberta taip sužavėjo, kad kitais ten vėl sugrįžau. Į Votertono ežerų nacionalinį parką, kuriame susiduria Kanados prerijos ir kalnai, ir į Calgary Stampede, didžiausią pasaulyje miesto šventę – o kartu ir didžiausią šventę to “laukinių vakarų” gyvenimo būdo, kuris Kanadoje tik prerijose dar gyvas. Laukė kasdieniai rodeo, naujakurių legendų įkvėptų “karietų su virtuvėmis” (chuckwagon) lenktynės, nuostabiausi koncertai ir daugiau kaubojiškais batais ir skrybėlėm vilkinčių žmonių, nei regėjau kada nors gyvenime. Kiekvieną liepą ši šventė apima didžiulį Kalgario parką, ją aplanko virš milijono žmonių…

Apskritai Albertoje dvasia kitokia, nei daugelyje Kanados provincijų. Ji čia tokia labiau primenanti JAV – su dideliais pikapais, konservatyviomis pažiūromis, atsišaukimais prieš kairiuosius Kanados politikus. Kai kas net visai norėtų Albertos nepriklausomybės ar bent jau “More Alberta, Less Ottawa” (Daugiau Albertos, mažiau Otavos). Na, pagal kalnų didybę, derlingų žemių kvadratinių kilometrų tūkstančius, pagal naftos atsargas Alberta ir dabar toli už nugaros palieka daugelį pasaulio nepriklausomų šalių.

Komentarai

Filadelfija – vienas seniausių ir gražiausių JAV miestų!

Dauguma Amerikos miestų tokie vienodi, kad nesinori ten ilgiau likti. Bet kai pirmą kartą trumpam apsilankiau Filadelfijoje, jaučiau, kad ten sugrįšiu – ir grįžau savaitei.

Filadelfija – senoji JAV sostinė, būtent čia paskelbta šalies nepriklausomybė.

Filadelfijoje pilna ir puošnių 100+ metų senumo dangoraižių, ir 300+ metų amžiaus namų, kuriuose galima net apsistoti. Čia – ir puikūs muziejai, tvarkingas senamiestis.

Kuo Filadelfija tokia išskirtinė? Ir kodėl ji turi blogą reputaciją (kurią patyriau ir savo kailiu)?

Hipsteriškai istorinis Filadelfijos senamiestis

Žodis „Senamiestis“ Amerikai kažkaip netinka. Bet Filadelfija tikrai garsėja senamiesčiu. Tokiu, kurį sunkiai sumaišysi su kokiu kitu miestu. Pilnu labai senų, bet labai paprastų namų iš raudonų plytų. Tokie buvo statomi ~1750 m. Britanijos kolonijose, tai vadinamasis karaliaus Jurgio stilius.

Dabartinės JAV tada priklausė britams. Bet ta priklausomybė irgi baigėsi čia, Filadelfijoje, viename tų raudonų plytų namų, šiandien vadinamame „Nepriklausomybės sale“ (Independence Hall). Tuo metu Britanijos kariuomenės baudė savo nepaklusnią koloniją jėga. Filadelfijoje, Pensilvanijos kolonijos kapitolijuje, visų trylikos Amerikos kolonijų delegatai susirinko spręsti, ką daryti toliau. Iš pradžių apie nepriklausomybę nebuvo nė kalbos – dar jokiai kolonijai nebuvo pavykę tapti laisvai nuo Europos jungo. Bet galiausiai, 1776 m., išdrįso paskelbti nepriklausomybę. Taip čia, Filadelfijoje, gimė JAV. Ir taip prasidėjo lėtas žlugimas pasaulinės tvarkos, kai viso pasaulio politinė širdis buvo Europa.

Daug vandens nuo tada nutekėjo. Koks menkas tas kambarys, kuriame paskelbta nepriklausomybė! Eilinės mokyklos valgykla šiandien didesnė. Kokia nedidelė, kukli tada buvo valdžia: viename pastate pirmame aukšte parlamento salė ir aukščiausiojo teismo salė, antrame aukšte – gubernatoriaus patalpos. Paskui, kai JAV stiprėjo, patalpų reikėjo daugiau: pristatyta didesnė Kongreso salė. Dar vėliau sostinė iškelta į Vašingtoną, kur masteliai kiti, jau verti naujai užgimusios imperijos.

Dabar viskas, kas aplink Nepriklausomybės salės pasatatą, paskelbta Nepriklausomybės nacionaliniu parku. Ten, ilgoje pievutėje-parke – ir Laisvės varpas, kurio dūžis pažymėjo nepriklausomybės paskelbimą, dabar padėtas po stiklu. Daug šalių turi to Laisvės varpo versijas – ir Lietuva, kuriai Laisvės varpą padovanojo JAV lietuviai.

Kad ir kukli, Nepriklausomybės salė vienas puošnesnių tų senųjų namų. Kiti dar kuklesni, kaip Cuthbert gatvė, vadinama seniausia JAV gatve. Šiandien ne vienas senųjų Filadelfijos namų suremontuotas, paverstas viešbučiu. Tiesa, dažno tokio namų istorijoje buvo ištisi dešimtmečiai, kada jie stovėjo beveik apleisti, todėl seni baldai ir interjerai iš tikro nupirkti ir pastatyti iš naujo. Bet žavu, kad Filadelfija jau vertina kas sena ir tradiciška: didžiojoje JAV dalyje visi tokie namai šluojami nuo žemės paviršiaus ir jų vietoje pastatomi nauji vienodi viešbučiai pagal kartotinius projektus. Tiesa, ir Filadelfijoje to dar pasitaiko: štai, matome, vienas senas namas apklijuotas užrašais „Tuoj bus griaunamas“… Na, bet mažiau, nei kitur.

Fialdelfijos senamiestis iščiustytas. Sutvarkytos krantinės aplink jį, nuo kurių atsiveria gražūs vaizdai į plačią Delavero upę, ją kertantį šimtametį Bendžamino Franklino tiltą. Kažin kaip jame nėra ir didžiųjų Filadelfijos (ir apskritai Amerikos didmiesčių) skaudulių: narkomanų, elgetų. Užtat prireikus tiesiog nusipirkti atsigerti, teko ilgai klaidžioti: viskas taip „hipsterizuota“ ir „milijonierizuota“, kad eilinių parduotuvių labai mažai, greito maisto tinklų nėra išvis: kvartalas po kvartalo, parkas-aikštė po parko-aikštės dominuoja prabangūs restoranai, visokios „botikinės“ parduotuvėlės ir t.t. O jau parkingo kainos! Valanda gali atsieiti ir keliolika dolerių, nors statant ilgesniam laikui kažkiek pigiau. Iščiustijimas Amerikoje visada turi pliusų ir minusų…

Filadelfijos centras – didingas, bet jau pavojingas

Nepriklausomybės paskelbimo laikais Filadelfija buvo didžiausias JAV miestas. Vėliau iš lėto užleido vietą kitiems, bet ~1900 m. dar buvo trečiasis (po Niujorko ir Čikagos). Tada greta Filadelfijos Senamiesčio iškilo įspūdingas miesto centras, puošnių tarsi bažnyčios dangoraižių rajonas. Iki šiol jis JAV grožiu turi mažai lygių: pakeli štai galvą, o dangoraižių viršūnėse skulptūros, bareljefai, raižiniai…

To Filadlefijos centro širdyje širdyje – Filadelfijos rotušė su 167 m aukščio bokštu. Būtent kai išvydau tą rotušę plataus senų dangoraižių bulvaro gale pravažiuodamas pro šalį 2017 m. supratau, kad į Filadelfiją dar tikrai verta grįžti, ir 2022 m. sugrįžau jau beveik savaitei.

Rotušės bokšto viršūnėje – Pensilvanijos kolonijos steigėjo Viljamo Peno statula. Penas priklausė kvakerių „sektai“ ir todėl įsteigė kitokią Britų koloniją: tokią, kur kiekvieno tikėjimo žmogus jautėsi laukiamas. Todėl aplinkui Filadelfiją iki šiol rasi, pavyzdžiui, amišų bendruomenes: jie gyvena be automobilių, važinėja arkliais, nenaudoja elektros, nes tai draudžia jų religija.

Dar didesnis nustebimas laukė užėjus į Filadelfijos masonų šventyklą greta rotušės. Interjerai ten – vieni įspūdingiausių, kokius kada gyvenime regėjau. Kiekviena salė, kur susitinka masonų ložės, įrengta vis kitu stiliumi: Europos viduramžių, egiptietišku, renesansiniu, senovės graikų ir t.t. Kiekvienas kvadratinis sienų ar lubų metras dekoruotas simboliais, kurie paaiškinami ekskursijų metu; kiekvienos salės centre altorius, kur klaupiasi masonai, šouose meistrų kėdės, spalvos skirtingiems laipsniams. ~1900 m., sakoma, kas dešimtas amerikietis buvo masonas, jų tarpe daugybė prezidentų ir įžymių, tad masonų pastatams puošnumu neprilygo nė bažnyčios. Internetas sunaikino ložių populiarumą, iš 70 ložių Filadelfijos masonų šventykloje beliko 16 – tad masonai savuosius rūmus saugo kaip sugeba: nuomoja vestuvėms, veda ekskursijas, praskleidžia organizacijos paslaptingumo šydą ir didingą istoriją.

Nepaisant Filadelfijos centro pastatų dydžio ir didybės, kuo toliau nuo senamiesčio eini, tuo nemalonesnė atmosfera laukia. Narkomanai: daugybė jų gyvena „savame pasaulyje“, neadekvačiai juda, kažką rėkauja, kartais kabinėjasi, kai kurie išsirengę beveik nuogai. Apkvaitę, nežinai ko iš jų laukti. Daug ir elgetų – dažniausiai tai irgi narkomanai ar alkoholikai, kitiems JAV elgetauti netenka, nes pilna gerai apmokamo darbo ir labdaros.

Visi mieste įsitempę. Štai liepos 4 d. (Nepriklausomybės diena) nuėjome stebėti fejerverkų prie Filadelfijos meno muziejaus. Tik likus pusei minutės iki jų minia kad pradės bėgti! Bandžiau nekreipti dėmesio į paniką ir toliau stebėti fejerverkus, bet nuvijo policininkai: „Ten šaudo, situacija dar nesibaigė“. Sirenos, dešimtys policijos automobilių, greitųjų. Daugelis baimingai lėkė atgal, skambino artimiesiems, šventė buvo sugadinta. Tik kitą dieną iš interneto portalų sužinojome tikrąją priežastį – atrodo, kažkas tiesiog šventės proga šovė į orą, kulkos nukrito ties pareigūnais, ir šie ėmė skelbti aliarmą galvodami, kad šaudo koks maniakas į žmones… Juk JAV didmiesčiuose taip būna, dar tą pačią liepos 4 d. Čikagos priemiestyje buvo apšaudytas paradas.

Ką daryti? Susikerta dvi idėjos. Demokratai kaltina teisę turėti ginklą, kuri Filadelfijoje patvirtintoje XVIII a. JAV konstitucijoje tokia pati šventa, kaip ir žodžio laisvė ar tikėjimo laisvė. Respublikonai sako „Ne ginklai žudo, o žmonės; o ginklų surinkimas iš žmonių yra pirmas žingsnis į diktatūrą“, ir kaltina beribę demokratų toleranciją nusižengimams ir nusikaltimams. Štai pats savo akimis mačiau, kaip narkomanas Filadelfijoje policininkams rėkė, kad juos reikia iššaudyti, pasiuntė „Fuck You“, o tie nieko nedarė. Taip įprasta demokratų miestuose, kokiu yra Filadelfija: policijos rankos surištos, narkomanai laikomi aukomis, ne nusikaltėliais.

Ar miestas demokratų, ar respublikonų, matai iš subtilių detalių: pavyzdžiui, Filadelfijoje pilna atminimo lentų LGBT ir kitokių mažumų aktyvistams, vaivorykštinės vėliavos plazda atsitiktinėse vietose, o apie vergovę prie Nepriklausomybės salės pasakojama per afroamerikiečių tautinio romantizmo prizmę. Tai – ženklai, kad esi demokratų zonoje.

Tolerancija antisocialiam elgesiui reiškia, kad „eiliniai žmonės“ iš tų rajonų traukiasi, nes gyventi pasidaro nesaugu ir nemalonu (šiukšlių krūvos, net išmatos gatvėse). Filadelfijos centras, deja, vienas tokių rajonų, nors dar tebėra kitokių zonų, kaip Reading Terminal turgus, tačiau jos užsidaro anksti. Ir aplinkui gausu dar baisesnių rajonų.

Filadelfijos rajonai – kodėl miesto reputacija bloga

Po vienos nakvynės istoriniame Senamiesčio name, pervažiavome likusioms į Pietų Kensingtoną, vieną aplinkinių rajonų. Kuo toliau važiavome, tuo aplinka keitėsi prastyn: daugiau apleistų namų, tuščių gamyklų ar žiojėjančių tuštumų ten, kur stovėjo pastatai. Keitėsi ir gyventojai: vyravo juodaodžiai ir vienas kitas imigrantas iš Lotynų Amerikos (seniau ten gyvenę baltaodžiai daugiausiai išsikėlė į priemiesčius). Nebesaugu, į teisę spjaunama: štai vietos jaunimo grupė pasistato automobilį tiesiog vidury gatvės, kiti viešai meta pro langą savo šiukšles. Getai, getai, getai. Pamatyti, patirti įdomu. Bet suprantu ir vietinius, kurie ten kojos nekiša: ilgiau pagyvenus, ta „nuolatinės parengties“ atmosfera ima varginti, ypač, kai JAV pilna vietų, kur saugiau nei Europoje ir niekas nesikabinėja.

Visgi, rajonas, kuriame gyvenome pamažu atgimsta: kai kurios gamyklos ir sandėliai virsta loftais, kitkas griaunama ir perstatoma naujais daugiabučiais. Gentrifikacija. Bet gyventojai dar vyrauja senieji. Ir vietoje, kur nakčiai gatvėje palikdavome automobilį, matėme, kad gretimas automobilis išdaužytais langais, dar kitas – suvarpytas kulkų… Na, už parkingą nereikėjo mokėti: tai blogų JAV rajonų privalumas.

Beveik savaitę gyvenome lofte 1909 m. statytoje buvusioje skėčių gamykloje. Pastatas 2018 m. nuostabiai sutvarkytas, ant stogo – baseinas su vaizdu į Filadelfijos centrą tolumoje, neprastesni vaizdai atsiveria ir pro milžiniškus buto (buvusio cecho) langus. Atgimstanti pramoninės JAV didybė. Matyt, tik laiko klausimas kada Pietų Kensingtonas atgims. Bet daugybėje kitų rajonų tas procesas dar neprasidėjo ar neprasidės.

Nuo mūsų rajono iki miesto centro driekėsi metro linija. „Pasisekė“ – galvojome, juk JAV viešasis transportas retas. Galvojome, kol nepamėginome: ta metro linija driekiasi virš Kensingtono gatvės. Po tais bėgiais – viena ilga benamių narkomanų priebėga (na, lietų metro trasa uždengia). Yra ištisi „Youtube“ kanalai, skirti tai gatvei: žmonės filmuoja distopines tų narkomanų realybės „muilo operas“.

Kas kartą einant į metro mėgindavo „užkabinti“, prašyti pinigų. Bet baisiau pačiame traukinyje: kartą įlipome, vagonas po vagono, nė vieno adekvataus žmogaus: rėkauja, šiukšlina, barasi tarpusavy. Jaučiau, kad turiu nuolat saugoti kišenes. Eiliniai žmonės Filadelfijoje viešuoju transportu nevažinėja, juoba vakarop. Kaip ir daugelis Filadelfijos rajonų, jiems Filadelfijos metro „nurašytas“. Iš naujienų galiu suprasti kodėl: štai kažkoks benamis išprievartavo dvi moteris, dar viena moteris Filadelfijos metro išžaginta kitų keleivių akivaizdoje – jie ne tik nesikišo, bet ir neskambino policijai, pora žmonių filmavo telefonais.

O juk kadaise visi tie rajonai buvo gražūs, milijonai žmonių iš viso pasaulio svajojo ten apsigyventi, dirbti ir užsidirbti. Filadelfija prieš pasaulinius karus buvo vienas tų pramoninių JAV miestų, kurių prekės ištraukė JAV į pasaulio ekonominio elito priešakį. Filadelfijos fabrikuose daugiausiai dirbo imigrantai, tarp jų – tūkstančiai lietuvių. Pagal lietuvių skaičių Filadelfija nusileidžia tik Čikagai, Niujorkui ir Los Andželui. Ten veikia trys lietuvių bažnyčios – didžiausia Šv. Andriejaus, lietuviškiausiai įrengta – Šv. Kazimiero. Kaip įprasta JAV lietuvių bažnyčiose, jos statytos ne vien religijai, o ir pasaulietinei lietuviškai veiklai. Štai Šv. Andriejaus parapijoje veikia ir lietuvių mokykla, yra pasaulietinė salė, bažnyčios viduje – paminklas sausio 13 d. aukoms, tremtims, primenantis naujoms Filadelfijos lietuvių kartoms Lietuvos istorijos tragedijas. Šv. Kazimiero bažnyčia dekoruota gausybe lietuviškų užrašų ir simbolių, o prie lietuviško kryžiaus-saulės šventoriuje parašyta, kad ten apjungti krikščioniški ir pagoniški simboliai (juk visa tai kartu yra Lietuvos istorija).

Veikia Filadelfijoje ir „Lietuvių muzikališkoji svetainė“ – šitaip senaja lietuvių kalba vadintas 1908 m. statytas pastatas, veikiantis ilgiau, nei egzistuoja pati Lietuvos Respublika. Ten – lietuvių renginiai, koncertai, ir lietuvių muziejus rūsyje. Lietuviai Filadelfijoje kūrėsi dar XIX a. pabaigoje, Pensilvanijos lietuvių bendruomenė – seniausia tokio dydžio lietuvių bendruomenė anapus istorinės Lietuvos ir tai atsispindi Filadelfijos pastatuose.

Dabar, aišku, daugelis senųjų Filadelfijos imigrantų iš Europos bendruomenių jau susiliejo į vieną, anūkų ir proanūkių kartos kalba tik angliškai. Mačiau, kaip Lenkų muziejuje lenkų kilmės lankytojas sakė, kad tautiniai kostiumai jam labiau patinka švediški, nes gražesni. Bet savo kilmę daug žmonių prisimena, ir, kai ėjau su drabužiais, iš kurių matėsi, kad esu iš Lietuvos, buvo, kad gatvėje angliškai užkalbino lietuvių palikuonys.

Filadelfijos tautinis margumynas (ypač italai) pagimdė net atskirą Filadelfijos virtuvę. Tarp garsiausių jos patiekalų – Philly Cheasesteak sumuštinis su daug mėsos bei perlenkta stromboli pica. Jų gali paragauti daug kur mieste, bet Philly Cheasesteak, sakoma, ištrasta konkrečioje vietoje.

Filadelfijos istoriška ir multikultūrinė dvasia traukia ir menininkus, kaip Aizėją Zagarą, dekoruojanti ištisas pietų Filadelfijos gatves stiklo mozaikomis. Rajono širdis vadinama Magic Gardens ir veikia kaip muziejus.

Filadelfija – ir vienas gražiausių, ir vienas bjauriausių Amerikos miestų

Filadelfijoje susiduria tos dvi jėgos, kaip ir daug JAV rytų didmiesčių.

Praeities didybė: didžiulės pramonės pinigais pastatyti puošnūs dangoraižiai ir viešieji pastatai. Statyti dar tada, kai niekur kitur pasaulyje tokių nebuvo.

Ir dabarties niūrumas, kai, kone visiems, kas gali, išsikėlus į priemiesčius, istoriniai rajonai atiduoti tiems, nuo kurių tie kiti ir pabėgo, trūksta saugumo, ramybės, darbų, normalių parduotuvių.

Tik Filadelfijoje ta praeities didybė dar didingesnė, nei daugelyje JAV miestų, išskyrus gal Niujorką ar Čikagą. Bet ir dabarties realijos dar bjauresnės, nei daugelyje miestų, dar labiau išplitusios.

Bet Filadelfijoje dar yra Senamiestis – iš visų istoriškai svarbiausias ir, nepaisant to, jaukus, nesunykęs. Viena retų vietų JAV miestuose, kur gali džiaugtis senove.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

Vašingtonas – netipiška sostinė. Daugelio šalių sostinės – tai didžiausi senieji jų miestai. O JAV Vašingtoną pastatė „nuo nulio“ lygioje vietoje prieš daugiau nei 200 metų.

Bet dar ir kaip pastatė! Vašingtone į Kauno miesto dydžio teritoriją sugrūsta viskas, kas amerikietiškai didingiausia.

Nuo garsiausių pasaulyje valdžios pastatų (Baltieji rūmai, Kapitolijus), iki svarbiausių Amerikos muziejų (į visus kurių įleidžiama nemokamai), iki rekordinio dydžio memorialų kiekvienam Amerikos didvyriui, triumfui ir tragedijai. Atrodytų dirbtinis, nelabai didelis miestas – o gali lengvai ir savaitę praleisti jo didybės apsuptyje. O jei dar išvažiuosi į aplinkinę gamtą, persmelktą JAV istorijos…

National Mall parkas – JAV valdžios širdis

Visi keliai JAV veda į Vašingtoną ir per Vašingtoną. Čia patekti svajoja kiekvienas politikas, per čia skirstomi federalinio biudžeto pinigai, čia JAV valdžią patraukti savo pusėn siekia visų šalių ambasadoriai ir visų bent kiek svarbesnių korporacijų lobistai.

Vašingtono muziejuose atsiduria svarbiausi šalies eksponatai ir tik tas yra palikęs *tikrai* didelę žymę JAV istorijoje, kam Vašingtone pastatyta skulptūra.

Baltuosiuose rūmuose gyvena – ir iš ten valdo – JAV prezidentas. Daug didesnis už juos Kapitolijus su įspūdingu kupolu ir laisvės statula jo viršūnėje – ten įsikūręs Kongresas, leidžiantis visus JAV įstatymus. Šalimais – Aukščiausiasis teismas, ne kartą pakeitęs JAV – ir, turbūt, pasaulio – istoriją vienu vieninteliu kokios bylos išaiškinimu.

Visi šie valdžios pastatai yra aplink National Mall (verčiama „Nacionalinė alėja“), visos Amerikos politinę širdį ir smegenis. Tai – 3 km ilgio zona-parkas, apsuptas romėniško stiliaus pastatų, tačiau gerokai didesnių nei kas nors, kas kada pastatyta pačioje Romos Imperijoje. Korintinės kolonos, frontonai, kupolai, obeliskai, citatos fasaduose (tiesa, angliškos, ne lotyniškos). JAV tėvai-įkūrėjai visur kur sėmėsi įkvėpimo iš senovės Romos Respublikos, ne veltui net aukštieji parlamento rūmai vadinami Senatu…

Kapitolijaus kupolas (88 m) dvigubai aukštesnis nei Romos Panteono. 152 m aukščio prezidento Vašingtono monumentas, stūkstantis National Mall viduryje, 1884-1889 m. buvo aukščiausias pasaulio pastatas – jis 3 su puse karto didesnis už aukščiausią senovės pasaulio obeliską. Ir jis – tik vienas iš daugybės superdidingų paminklų tenai – tokių, kurių būtų pavydėję Romos Imperatoriai ar romėnų dievai. Memorialas prezidentui Linkolnui su rymančia jo statula viduje, Memorialas prezidentui Džefersonui tarsi romėnų šventykla Tidal Basin tvenkinio krante…

Kiti National Mall memorialai primena tragiškus JAV istorijos epizodus: Antrąjį pasaulinį karą, Vietnamo karą.

National Mall stūkso ir didžiausia pasaulio biblioteka (Kongreso biblioteka), kurios interjero puošnumas pranoksta Europos karalių rūmus, ir „JAV dolerių spaustuvė“ (Bureau of Engraving and Printing), ir „Amerikos balso“ radijas, transliuodavęs ir lietuviškai „tikras žinias“ į sovietų okupuotą Lietuvą. Po visus tris pastatus – ir dar daug kitų – vyksta ekskursijos.

Smithsonian – didžiausia pasaulyje nemokamų supermuziejų kolekcija

Bet turistai National Mall daugiausiai laiko praleidžia „Smithsonian“ muziejuose. Kiekvienas jų skirtas kokiai nors konkrečiai temai, kiekvienas – milžiniškas, isšidėstęs per daug aukštų, ir savo srityje turintis mažai lygių. Kiekvienam jų gali paskirti ir visą dieną ar bent pusdienį. Ir visi jie – nemokami!

Tarp Smithsonian muziejų – Azijos meno, Modernaus meno, Aviacijos ir kosmoso, Amerikos istorijos, Afrikos meno, Indėnų istorijos ir meno, Gamtos istorijos, Portretų, Taikomųjų menų, Pašto, Dizaino. Visa tai pradėjo vienas vienintelis žmogus – mokslininkas Džeimsas Smitsonas. Jo palikimas 1835 m. pagal testamentą atiteko Amerikai, kad įkurtų tokį muziejų. Įdomu, kad Smitsonas buvo britas ir niekad Amerikoje nė nesilankė! Bet XIX a. JAV – ir tada dar naujas Vašingtono miestas – buvo ne tik šalis, o ir idėja. Daugybė žmonių iš Europos, kuriems rūpėjo demokratija, progresas, kuriems nepatiko Europą „sukausčiusios“ monarchijos ir imperijos, aukojo savo laiką, pinigus ir net gyvybes už JAV, už „naujovišką šalį be karaliaus“, 1776 m. drįsusią sukilti dėl laisvės prieš didžiausią pasaulyje Britų Imperiją.

Tarp atidavusių itin daug – ir JAV Nepriklauosmybės karo didvyris Tadas Kosciuška iš Lenkijos-Lietuvos valstybės, kuriam Amerika atsidėkojo statula prie Baltųjų rūmų.

Vašingtone – Amerikos karai, kariai ir visi protestai

National Mall atsiremia į Potomako upę, o daugiausia JAV karvedžių – anapus jos. Ten – Pentagonas, dar vienas Vašingtono pastatas, žinomas visame pasaulyje, iš kurio vadovaujama JAV karams. Ten Arlingtonas. Svarbiausios JAV kapinės, kur visų karų veteranai – nuo eilinių karių iki didžiausių herojų – sulaidoti po begalinėmis vienodų baltų antkapių eilėmis, tarp kurių nardo dešimtys voveryčių.

Tik nedaug kapų išskirtiniai. Tarp jų – Nežinomo kareivio kapas, kur per kasvalandinį (kitu metu – kaspusvalandinį) ritualą įspūdingai keičiasi garbės sargyba, prezidento Džono Kenedžio kapas.

Ypatingas ir Semiuelio Hariso antkapis. Puoštas Vyčiu, nes jį pastatė tarpukarinė Lietuva. Mat Semiuelis Harisas – vienintelis JAV karys, žuvęs už Lietuvą: tai įvyko 1920 m., kai jį, atvykusį į Kauną mokyti Lietuvos kariuomenės, nušovė bolševikai. Vėliau, Lietuvą okupavus sovietams, prie to antkapio lietuviai rengdavo protestus – ragindami JAV eiti vaduoti Lietuvos, padėti Lietuvai, kaip Hariso laikais. Vašingtone kiekviena tauta turi panašių istorijų, kiekvienai reikia Vašingtono paramos, kiekviena turi dideles savo emigrantų bendruomenes, kiekvienai kurių atrodo, kad JAV valdžia – ir „pasaulio valdžia“, toksai politinis Kalėdų senelis, galintis duoti viską-viską…

Kiek kartų esu buvęs Vašingtono National Mall, kas kartą mačiau ne po vieną protestą. Daugelis jų – dėl įvykių kur nors toli pasaulyje, su reikalavimais, apie kuriuos išgirsdavau pirmą kartą. Štai 2022 m. Etiopijos amharai prie Kapitolijaus susirinko reikalauti JAV paramos amharams Etiopijos pilietiniame kare prieš tigrajus ir oromus, neva šie vykdo genocidą (tigrajai ir oromai sako tą patį apie amharus…): skambėjo amhariškos kalbos ir lozungai, kurių nei praeiviai, nei JAV politikai šiaip ar taip negalėjo suprasti, o, jei nepažinočiau vėliavų ir nesidomėčiau Afrikos politika, turbūt apskritai nebūčiau supratęs, kas ir už ką ten protestuoja.

Prie Baltųjų rūmų tuo pat metu haitiečiai, žygiuodami su dainomis, protestavo prieš „rasizmu pagrįstus JAV diplomatinius santykius su Haičiu“. Pilna ir pavienių keistuolių: štai vienas pusnuogis sėdėjo ant žemės išdidžiai užsirašęs „Bado akcija už taiką. Pirma diena“, nors JAV tuo metu nevykdė jokio karo (gal jis protestavo prieš Rusijos karą Ukrainoje?).

Kitas, pasistatęs prieš Baltuosius rūmus palapinę, per 41(!) protesto metus ją aplipdė visais reikalavimais ir teiginiais, kokius tik per gyvenimą sugalvojo: nuo „JAV Aukščiausias teismas tapo nusikalstama struktūra“ iki „Uždrauskime mirties bausmę visoje šalyje“, nuo „Reikalauju išminties ir sąžiningumo“ iki „Laisvę Navalnui“, nuo „Įrodymai, kad Q-Anon – apgavystė“ iki „Izraelis vykdo palestiniečių etninį valymą“ ir t.t. Dar vienas veikėjas sukinėjo ratus po National Mall aplipdęs savo mikroautobusą piešinėliais, kad didžiausios JAV blogybės – „Donaldas Trampas ir Walmart“.

Sustoti, pažiūrėti tuos protestus kartais nemažiau įdomu, nei didingus National Mall pastatus… Ar pasidomėti praeities protestais, išpuoliais. Pavyzdžiui, garsiąją „Turiu svajonę“ kalbą juodaodžių aktyvistas Martinas Liuteris Kingas pasakė ant Abrahamo Linkolno memorialo laiptų. O patį Abrahamą Linkolną 1865 m. nušovė Vašingtono “Ford” teatre.

Vašingtonas – dirbtinė sostinė ar jau tikras miestas?

Pasaulyje yra daugiau „nuo nulio“ pastatytų sostinių: Australijos Kanbera (1927 m.), Brazilijos Brazilija (1960 m.). Bet Vašingtonas tarp jų – pati seniausia (pradėtas 1800 m.).

Aplink National Mall dar gali jausti Vašingtono „dirbtinumą“: ypač iš kavinių, restoranų, parduotuvėlių trūkumo. Prieš 200+ metų statant miestą jų nereikėjo, vieta tvarkingame, taisyklingame parke tam nepalikta: todėl vienas nedaugelio būdų pavalgyti ar atsigerti tyrinėjant Smithsonian muziejų kolekcijas – šimtai spalvingų, muzikėles leidžiančių maisto sunkvežimiukų, kasdien sugužančių į National Mall savais dešrainiais, mėsainiais, ledais ir kokakola užpildyti šios XIX a. architektų paliktos spragos.

Tačiau kuo toliau nuo National Mall, tuo labiau Vašingtonas jau panėšėja į labai tikrą, gyvą miestą: valdžios pastatai, memorialai, muziejai, užleidžia vietą daugiabučiams, patogiai pasiekiamiems metro (JAV tai reta!), Briuselį kažkodėl primenančių sublokuotų namų eilėms, paskui – individualiems namams.

Ir visgi Vašingtonas unikalus. Jis numatytas kaip „niekieno žemė“, Kolumbijos apygarda, nepriklausanti jokiai valstijai ir pavaldus tiesiogiai JAV valdžiai. Ilgą laiką dėl to vašingtoniečiai net negalėjo rinkti prezidento, o ir dabar jo atstovai parlamente neturi balso teisės! Vienas dažniausiai Vašingtone matomų atsišaukimų (pvz. ant automobilių numerių) – „[No] taxation without representation“ („[Valdžia neturėtų reikalauti iš mūsų] mokesčių, kai nesame [toje valdžioje] niekaip atstovaujami“). Bet Vašingtono siekis tapti valstija vis atsimuša į sieną. Juk jo plotas – kaip trečdalio Vilniaus, be to, garantuotai visuomet rinktų demokratų kandidatus ir, pagal JAV sistemą, turėtų tiek pat senatorių, kiek ir didžiausios JAV valstijos. Senatas tokiu atveju gal „su visam“ atitektų demokratams ir tai sunaikintų delikatų JAV dvipartinį politinį balansą…

Pasaulio (ir Lietuvos) atstovybių Vašingtone didybė

Vašingtonas yra pasaulinė galia, ir tai matosi visuose jo rajonuose. Vašingtone – daugiau užsienio šalių turi ambasadas nei bet kuriame kitame pasaulio mieste (net 177), nes jokia save gerbianti šalis negali sau leisti neturėti atstovybės JAV. Daugybė tų ambasadų – milžiniškos, senos, įspūdingos. Tarp jų ir seniausia Lietuvos ambasada pasaulyje. Tuos nedidelius rūmus Lietuva įsigijo dar 1924 m. Jie veikė per visą Šaltąjį karą, nes JAV nepripažino Lietuvos okupacijos.

Aplinkui viskas keitėsi, kaip ir daugelyje JAV miestų. Iš tvarkingo „ambasadų bulvaro“ rajonas ~1970 m. virto skurdžiu ir nesaugiu. Baltaodžius pakeitė juodaodžiai, traukęsi į „federalinį miestą“ nuo skurdo ir diskriminacijos JAV pietuose: 1970 m. jau 71% Vašingtono gyventojų buvo juodaodžiai, kai 1950 m. jų tebuvo 35%. Daugelis ambasadų išsikėlė iš rajono: liko tik tie, kas neturėjo pinigų. Okupuotos Lietuvos diplomatinė tarnyba (gyvenusi iš Latvijos skolinto aukso) ir, anapus siauručio skersgatvio, komunistinė Kuba. Šaltojo karo laikais tas skersgatvis buvo tikras frontas tarp komunizmo ir antikomunizmo! ~2000 m., pamenu, Lietuvos laikraščiuose dar skaitydavau diplomatų pasigodojimus, kad tikra gėda Lietuvai ten turėti ambasadą, reikia keltis į geresnį rajoną, bet pinigų tam neskiriama… O dabar labai džiugu, kad neišsikėlė! Rajonas aplink tą istorinį pastatą ir vėl pasikeitė: ten ėmė keltis turtingi ir „hipsteringi“. Ir visas Vašingtonas pajudėjo ta vaga. Istorija primena daugybės JAV didmiesčių, bet Vašingtone ji išreikšta labiau, nei bet kur kitur.

Kiekviena save gerbianti institucija, politinė mintis irgi privalo turėti rimtą atstovybę Vašingtone. Vašingtone (ir JAV) nevyko žydų genocidas, bet žydai šiame mieste įkūrė vieną „galingiausių“ pasaulyje Holokausto muziejų. Tautos, kurias žudė komunistai, kol kas smarkiai atsilieka, bet irgi mėgina priminti Vašingtono politikams, gyventojams ir svečiams savo tragedijas: 2007 m. pagaliau pastatytas memorialas 100 mln. pasaulinio komunizmo aukų, 2022 m. netoli Baltųjų rūmų atidarytas kol kas nedidelis, tačiau modernus Komunizmo aukų muziejus, prie kurio plėtros prisideda ir lietuviai.

Bet pačios įspūdingiausios „atstovybės“ Vašingtone yra bažnyčių. Neogotikinė Episkopalinė (anglikonų) katedra, antra pagal dydį JAV bažnyčia. Ir katalikiška Nekaltojo prasidėjimo nacionalinė šventovė, aukščiausias Vašingtono pastatas, neskaičiuojant paminklų ir stiebų (100 m). Pastaroji statyta 97 metus (nuo 1920 m. iki 2017 m.), o įspūdingiausios joje tautinės koplyčios, kurias įkūrė visos katalikų imigrantų į JAV tautos (iš viso ~80 koplyčių). Viena seniausių ir didžiausių Šiluvos Marijos koplyčia, 1966 m. įrengta lietuvių. Jos prasmė toli lenkia religiją: aukštose mozaikose ir Lietuvos pastatai, ir „Vargo mokykla“ spaudos draudimo laikais, ir tautodailės darbai, ir net prieš Kryžiuočius stoję Lietuvos raiteliai. O virš įėjimo – Vytis, šuoliuojantis nuo Kauno karo muziejaus per vandenyną iki Niujorko Laisvės statulos. Ta koplyčia tarsi – vienas milžiniškas lietuviško meno kūrinys, dar viena galinga Lietuvos atstovybė mieste, kuriame kiekvienos tautos garbės (ar, kartais, net išlikimo) reikalas turėti tų atstovybių kuo daugiau ir kuo įsimintesnių.

Aplinkui Vašingtoną – svarbiausia JAV istorija ir žalia švelni gamta

Vašingtonas yra širdyje didesnio regiono, nulėmusio JAV (ir pasaulio) istoriją: įdomu buvo visa tai apvažiuoti nuomotu automobiliu.

Išvažiavus iš Vašingtono, iš visų jo priemiesčių (kartu su jais Vašingtone 5,5 mln. gyventojų), gretimose valstijose pasitinka kitokie, daug senesni miestai ir miesteliai, tokie kaip Merilando valstijos sostinė Anapolis, pilnas (JAV tai reta) 200 ar 300 metų pastatų (55 km nuo Baltųjų rūmų).

O Virdžinijos valstijos sostinės Viljamsburgo senamiestis paverstas unikaliu „gyvuoju muziejumi“ Colonial Williamsburg (240 km nuo Baltųjų rūmų): dar tarpukariu turtingiausi amerikiečiai supirko visus jo namus ir sklypus, senuosius restauravo, naujesnius nugriovė, kad miestas atrodytų kaip ~1775 m., JAV revoliucijos išvakarėse. Jį „apgyvendino“ aktoriais: jie vilki ano laikmečio rūbus, jų tiek daug, kad akivaizdžiai matosi tarp turistų ir gali pasijusti grįžęs laiku. Geri aktoriai visiškai „gyvena vaidmenyje“, vyksta nuolatiniai spektakliai.

Štai visa centrinė gatvė virto aistringa miestelėnų diskusija apie artėjančias britų pajėgas JAV išsivadavimo kare ir „kaip reikia elgtis“, štai Džordžas Vašingtonas, pirmasis JAV prezidentas, sakė savo atsisveikinimo su politika kalbą, o paskui atsakinėjo į žmonių klausimus netrumpesnėmis kalbomis. Koks pasikaustęs jį vaidinantis aktorius! Jis tarsi tikrai tapęs Vašingtonu: atmintinai žino to laiko politines realijas, statistiką, koks Vašingtono draugas kur tuo metu yra, ir visu tuo remiasi savo argumentuose atsikirsdamas į XXI a. muziejaus lankytojų pastabas („Pone Vašingtone, jūs kalbate apie laisvę, bet jūsų šalyje pusė žmonių vergai“, „Pone Vašingtone, bet kaip vienijant JAV išsaugoti regionines kultūras?“). Taip pat dalyvavome to meto „karinėje treniruotėje“, klausėmės to meto muzikos, ir tai buvo tik maža dalis visko, nes kasdien programa skiriasi (net iki raganų ar piratų teismų, kuriuose gali tapti prisiekusiuoju).

Toliau nuo didesnių miestų – didžiausių JAV karų mūšio laukai. Amerikos nepriklausomybės karo (1775-1783 m.), kai JAV iškovojo laisvę. JAV Pilietinio karo (1861-1865 m.), kai pietinės valstijos nesėkmingai kovojo už nepriklausomybę nuo šiaurės. JAV Šiaurės sostinę Vašingtoną nuo JAV Pietų sostinės Ričmondo tada skyrė vos 160 km ir pagrindinis frontas, kruviniausi JAV istorijoje mūšiai vyko čia.

Kokie ramūs, tiesiog idiliški dabar anų mūšių laukai. Nušienauta Antitamo žolytė, žavūs kalneliai, seni memorialai, kuriuos savo žuvusieisiems pastatė įvairios JAV valstijos: ten galvas paguldė 3600 amerikiečių (108 km nuo Baltųjų rūmų). 100 km nuo Baltųjų rūmų Harpers Ferry miestelis, kuriame Pilietiniame kare buvo apsupti ir pasidavė 12419 JAV karių (didžiausia tokia nesėkmė iki Antrojo pasaulinio karo), dabar gražus istorinis nacionalinis parkas Potomako ir Šenandoa upių santakoje, kurio atstatytų pastatų interjerai primena XIX amžių. Švarų, tvarkingą, malonų pasivaikščioti. Tikrojo XIX amžiaus kraują, purvą ir skurdą terasi nebent iškabintuose muziejų aprašuose. Nors to meto ginčai dar ilgai tęsėsi: štai „Konfederacijos dukterų“ ir “Konfederatų veteranų sūnų” organizacijos 1931 m. pastatė atminimo akmenį už Konfederaciją žuvusiam juodaodžiui Heivardui Šepherdui, o priešiškos minties žmonės vėliau pastatė atminimo lentą juodaodei Perl Taten, kuri aną akmenį kritikavo.

Šenandoa upė davė vardą ir vienam garsiausių JAV nacionalinių parkų. Tarpukariu JAV Vakarų „nacionalinių parkų patirtis“, kur ištisų Europos valstybių dydžio teritorijos visiškai atiduotos gamtai, tačiau lengvai pasiekiamos automobilių keliais, jau masino visų amerikiečių vaizduotę, bet tankiau gyvenamuose JAV Rytuose vietos tokiam parkui nebuvo.

Sugalvota išganinga išeitis: nacionalinio parko kelią (170 km ilgio Skyline Drive) tarpukariu nutiesė „tuščiomis“ žalių kalvų viršūnėmis, o gamtos vaizdai nuo jo atsiveria jau į anapus nacionalinio parko esančias žemumas, Šenandoa upės vingius.

Tiesa, nepaisant visų pagyrų jam, Šenandoa nacionalinis parkas, po visos JAV Vakarų didybės, mane nuvylė. Gamta čia paprasta – neaukšti žali kalnai, kloniai, na, tik elnių, erelių gausa žavi. Vaizdai nuo kone šimto pakelės aikštelių įspūdingi, bet labai panašūs vienas į kitą ir nėra smarkiai kitokie, nei vaizdai nuo „eilinio kalnų kelio“. Dalis amerikiečių ten nė neišlipa – pafotografuoja pro automobilio langą ir važiuoja į sekančią aikštelę. Turbūt parkas toks mylimas todėl, kad iki jo nuo Vašingtono gali lengvai nuvažiuoti automobiliu ir vakare grįžti (vos 110 km nuo Baltųjų rūmų). Bet tiems, kam norisi JAV gamtos didybės, manau, neverta gaišti laiko ten, geriau pasilikti daugiau jo JAV Vakarams (Didžiajam kanjonui, Jeloustounui, Jutos nacionaliniams parkams…).

Vašingtone keliauti dieną ar savaitę?

Vašingtonas yra toks miestas, kuriame vieni praleis pusdienį ir dieną ir jau jausis viską matę: Baltuosius rūmus, Kapitolijų, Vašingtono monumentą, ir kas ten dar?..

O kiti ir po savaitės sakys, kad norėtų likti dar: nes Smithsonian muziejams, įspūdingiems JAV valdžios pastatų interjerams, subtilioms istorijoms, nulėmusioms pasaulio likimą, savaitės tikrai neužteks. O jei dar važinėsi aplinkui Vašingtoną (pilietinio karo laukai, Colonial Williamsburg ir t.t.), gali neužtekti ir kelių savaičių.

Matyt, daug priklauso nuo to, koks tu keliautojas: jei visų pirma myli gamtą ar senovės istoriją – Vašingtonas ne tau, nebent tai būtų stabtelėjimas pusdieniui pakeliui į didinguosius JAV Vakarus.

Užtat jei žaviesi muziejais ir menu, šiuolaikine (XIX-XX a.) istorija – Vašingtonas bus viena įdomiausių vietų Amerikoje, ypač kartu su visomis jo apylinkėmis, ypač jei dar suderinus su Niujorku, Filadelfija, iki kurių kelios valandos kelio.

Bet manau net ir tie, kam tai neįdomu, pripažins Vašingtono pasaulinę svarbą, o pirmą kartą atsistojus priešais daugybėje TV laidų, kino filmų, laikraščių puslapių regėtus Baltuosius rūmus kiekvienam per nugarą praeis šioks toks šiurpuliukas…

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti