Lankau pasaulį

Filipinų kurortai žinomi pernelyg menkai!

Daugelis jų – Visajų salų grandinėje, Filipininų archipelago viduryje. Čia – žalios, kalnuotos salos. Čia – geltono smėlio paplūdimiai iš kurių tolumoje, anapus ramių sąsiaurių vandenų, matosi kitos salos – toliau – dar kitos. Čia – povandeninio pasaulio stebuklai, kurių pažinimui net nereikia… mokėti plaukti.

Kuo Filipinų kurortai tokie ypatingi?

Tai straipsnis apie Visajus ir Filipinų kurortus. Straipsnis apie visus Filipinus yra čia

Borakajus – garsiausias Filipinų kurortas

Indonezija turi Balį, Tailandas – Puketą, o Filipinai – Borakajų!

Filipinų superkurorto esmė – jo „pagrindinė gatvė“. Ta gatvė – tai 4 km ilgio Baltasis paplūdimys! Iš visų restoranų, parduotuvių, viešbučių čia išeini tiesiai ant geltono smėliuko. Ant paplūdimio ir lauko įvairiausių pasaulio virtuvių restoranų staliukai, palmių pavėsyje dirba masažuotojos, kaselių pynėjos (Borakajuje ir vyrai, ir moterys jas pinasi). Vakarais – ir net dienomis – girdisi gyva muzika iš barų, keli žingsniai – ir laukia koncertai, turgūs, fakyrai.

Aistė, mano žmona, pasigailėjo pasiėmusi aukštakulnius – kur su jais eisi, kai jau pirmas žingsnis anapus viešbučio durų – į paplūdimį. Kito išėjimo „į gatvę” nėra – juk paplūdimys tai ir didysis prospektas! Daug kurortų esu buvęs pasaulyje, bet nieko panašaus nemačiau: na, būna viena kita kavinė paplūdimyje, bet kad visas gyvenimas ten virtų, kad visas miesto centras būtų „ant smėlio“?

O dar tas paplūdimys toks idiliškas. Su nuostabiais nuostabiais saulėlydžiais. Populiariausia pramoga ten ne kaitinimasis saulutėje (azijiečiai nemėgsta įdegti) ir net ne maudynės. Populiariausia pramoga – fotosesijos. Draugių kompanijos, šeimos, vaikinai ir merginos pozuoja ir fotografuoja, pozuoja ir fotografuoja tame garsiausiame Filipinų fone: būdavo, tie, kuriuos rasdavome atėję valandžiukei, ir mums išeinant dar fotografuodavosi. Prekijai nuomoja irklentes, valtis stikliniu dugnu – bet „irklenčių pamokos“ daugeliui irgi yra visų pirma gražus fotografijų fonas. Jei ateini vienas ir neturi, kas tave fotografuotų, tai instruktorius dirba labiau kaip fotografas…

O toliau nuo paplūdimio, Panajaus salos uolų fone, jau zuja rimtesnės vandens pramogos. Dešimtys laivų tempia parašiutus, kiti – pripučiamus bananus. It konvejeriu į jūrą ir atgal plukdomi nardytojai. Saulėlydžio stebėjimo „kruizai“, pasipilantys 4 ar 5 val. vakaro. Ypač smagu buvo praplaukti tradiciniu paraw burlaiviu: keleiviai ten sėdi ant į šoną atsikišusių tinklų, „ir laive, ir nelaive“. Kaip reikiant pataškė plaukiant per motorlaivių sukeltas bangas!

Neįtikėtina, bet daugelis filipiniečių, to 7641 salų salyno žmonių, nemoka plaukti! Tad eilės prekijų, palei palūdimį „stumdančių“ pramogas, net neklausti šaukia „Žinokit, nardymui su balionais nereikia mokėti plaukti!“. Visur – gelbėjimosi liemenės, daugybė pramogų apskritai orientuotos į nemokančius plaukti. Pavyzdžiui, šalminis nardymas: į jūrą buvome nuleisti su 35 kg šalmais, į kuriuos iš paviršiaus pumpuojamas suslėgtas oras neleido jų užpilti vandeniu – ir galėjome vaikščioti dugnu tarp koralų, žuvyčių.

Kadangi ir aš nemokėjau plaukti, o Aistė, nors ir lankė baseiną, bet savimi nepasitiki, mums šis požiūris labai patiko, čia ne kokia Brazilija, kur, būdavo, laivas sustodavo beveik atviroje jūroje ir visi šokdavo plaukti į krantą, o mes likdavome it musę kandę. Tiesa, Borakajaus baltojo paplūdimio atabradas – kur ir kokį šimtą metrų nubridus vanduo neapsemia, bangų nėra – ir puiki vieta saugiai mokytis plaukti, net aš kažkiek pramokau. Dėl to tik dar keisčiau, kad daug vietinių nemoka…

Tiesa, supergyvas, bet superidiliškas Borakajus turi savo kainą: tai turbūt brangiausia vieta Filipinuose (aišku, nereikia išsigąsti – Lietuvos kainų maistas ir viešbučiai smarkiai nelenkia). Bet ji to verta! Be to, masinės pramogos čia kaip tik nebrangios – visas šalminis nardymas su nuplukdymu motoraiviu iki plūduro, nuotruakomis, teatsiėjo keliolika eurų.

Be to, Borakajaus tvarka griežta. Jei myli ekologiją, o tirpstantys šiaudeliai ir viešąjį transportą atstojantys triračiai elektromobiliai skamba žaviai, Borakajus bus puki vieta atsigauti nuo aplinkinių šalių šiukšlių ir netvarkos. Bet jei norėtum nerūpestingai sėdėti kavinėje prie staliuko palei pat jūrą, leisti „pasiganyti“ savo droną ir naudotis kitomis Pietryčių Azijos chaotiškomis laisvėmis – tai Borakajaus tvarkdariai nepatiks.

Borakajus – mažytė, siaurutė pailga sala. Vos už 500 m anapus garsiojo Baltojo paplūdimio – jau kita salos pusė, Bulabog paplūdimys. Dar kitokie salos pietūs, kur gyvena vietiniai. Ir šiaurė, kurios žalios kalvos aplipdytos vilomis, o pačiam gale Puka kriauklelių paplūdimys, kurio nuostabūs vaizdai kažkam pasirodė dar nepakankamai fotogeniški, tad pristatė visokių medžio ir smėlio skulptūrų.

Visgi džiaugiausi, kad neapsistojau salos šiaurėje: iki „gyvybės centro“ eiti toli, o jei norisi atokumo, gal geriau išvis rinktis ne Borakajų. Visajuose alternatyvų gausu!

Panglao (Bohola) – ramesnė ir didesnė kurortinė sala

Antroji pagal populiarumą Visajų „kurortinė sala“ – Panglao. Jos Alona Beach paplūdimys – tai toks „miniborakajus“. Su savo baltuoju paplūdimiu-gatve, kavinėmis. Bet viskam svarbu laikas. Jei būtume atvykę į Panglao tiesiai iš kokių Lusono kalnų ar Mindanao kaimo, būtume kaip reikiant apžavėti „modernia gyvybe“. Tačiau į Panglao keliavome jau po Borakajaus, ir joks abiejų paplūdimių palyginimas mintyse nebuvo Panglao naudai. Panglao Alona paplūdimys siauresnis, ten mažiau pramogų, gyvos muzikos ir t.t. – nors sėdėti stebint tolimus Sebu ir Sikichoro kalnus žavu.

Tačiau jei Borakajaus gera pusė jau yra ta pramogų, masių ir triukšmo zona, tai Panglao 90% vis dar yra palmių miškai, o nuo daugybės viešbučių ar restoranų net iki artimiausios normalesnės parduotuvės reikia važiuoti automobiliu, motociklu ar triračiais taksi (net viešojo transporto nelabai yra). Likusieji Panglao paplūdimiai irgi tokie „kaimiški“.

Ir ši „tropinio kaimo“ atmosfera sužavėjo neįtiktinai daug europiečių: mažai Filipinuose vietų, kur jų mačiau šitiek daug. Daugelis – vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrai su filipinietėmis žmonomis. Kiek pasakojo, dauguma verslų (viešbučių, restoranų) Panglao priklauso jiems. Nakvojome, beje, lietuviams priklausančiame viešbutyje, pas tautiečius, kuriuos irgi pritraukė lėtas ir šiltas Panglao ritmas (aišku, viešbutis toliau nuo Alona Beach).

Be to, prieš Borakajų Panglao turi didelį išskirtinumą: ši salelė sujungta tiltu su didesne Boholo sala, kurioje – keli atvirukiniai salos vaizdai. Tarsyrų „draustinyje“ (sanctuary) galima stebėti šiuos mažiausius pasaulyje primatus (žmogaus giminaičius), kurie, rodos, ne ką didesni už kai kuriuos milžiniškus filipinų vabzdžius ar driežus…

Šokoklado kalnai – tokie piliakalnius primenantys kūgiai – yra garsiausias salos peizažas, nors jei plytėtų ne pusantros valandos kelio nuo kurortų, turbūt, turistų minios ten būtų gerokai menkesnės. Populiari ir Loboko upė, kur plauioja laivai-restoranai bet du garsius „beždžionių tiltus“ per ją mums lankantis buvo nugriovęs taifūnas (įdomu, ar atstatys?). O tarsyrų draustinyje nerodė žadėto – nes nuo pat taifūno, praūžusio prieš keturis mėnesius, nebuvo elektros.

Bohole, vos ~10-15 km nuo Panglao viešbučių – ir Tagbilaranas, didžiausias salos miestas (100 000 gyv.), kuriame ir prekybos centrai bei kitokie „civilizacijos džiaugsmai“.

Sebu ir kiti nykoki Visajų miestai

Visajų vartai – Sebu didmiestis, antras pagal dydį Filipinuose. Jame gyvena 3 mln. žmonių, iš čia yra net tiesioginių skrydžių į Europą. Deja, miestas labai nykus – subombardavo amerikiečiai per Antrąjį pasaulinį karą, kai Filipinus, savo koloniją, atsiiminėjo iš juos užėmusių japonų. Vos keli įdomesni pastatai belikę, kaip Šv. Kūdikio bažnyčia (pastarosios statulos kopijos Sebu visur – net prekybos centruose, viešajame transporte), ar menkas ispanų fortas, ar šimtus metų vienos šeimos išlaikytas Jap-Sandiego namas.

Visas Sebu kadaise buvo tokių pilnas, bet dabar aplink – tik skurdesni rajonai, suręsti iš kartono, OSB plokščių, skardos ir šiferio lakštų. Juos kerta šiukšlių pilnos paplavų upės, gatvės ir gatvelės, kurių kai kurios per siauros pravažiuoti automobiliais. Šen bei ten „prasišauna“ šiuolaikiškesni daugiabučiai kurių didelėms šeimoms skirtuose butukuose ne ką daugiau vietos, nei skardos ir šiferio „lūšnelėse“) bei milžiniški prekybos centrai, į kuriuos turtingi ir vargšai eina atsivėsinti po stebuklingais kondicionieriais. Juk Sebu, kaip ir visuose Visajuose klimatas pastoviai karštas: dienom nuo +30 iki +32, naktim nuo +23 iki +24. Ir kas europiečius žavi, vietiniams dažnai tik trukdo: „Kai dirbau JAV, man daug labiau patiko Niujorkas, nei Florida“ – pasakojo vienas – „Ten būna ir pavasariai, rudeniai, žiemos, o Florida tai kaip Filipinai…“.

Beje, Sebu yra ir keturioliktas pagal dydį pasaulio prekybos centras (2022 m. duomenimis) – SM Seaside City – kurio stogas paverstas parku ir yra vienintelė tokia didelė ir tvarkinga Sebu „žalia erdvė“. Parkų mieste taip trūksta, kad viena garsiausių jo vietų yra Osmenjos fontanas (Fuente Osmena) – atvykus iš Europos, atrodo, eilinis parkelis su augalais ir suoleliais vidury… transporto žiedo.

Visi Visajų miestai panašūs į Sebu, skiriasi tik dydžiai. Pats Sebu, galima sakyti, „žmoniškesnio dydžio Manila“ (25 mln. gyv. Filipinų sostinė), na o visokie Bakolodai ar Toledo – „žmoniškesnio dydžio Sebu“. Ar turi miestai ką išskirtinio? Taip, nors tai pastebi tik pabuvęs daugybėje jų. Kiekvieno miesto „vėliava“ – savadarbiai „autobusai“ ir „taksi“. Spalvingi prailginti džipai? Vestuvinių limuzinų ilgio „Toyota“ minivenai? Motociklai su priekabomis ir bagažinėmis? Autobusai užtrauktomis užuolaidomis, kuriuose keleiviai sėdi šonu? Kiekvienas miestas turi savo transporto variantą, kuriuos kokiame nors vietos garažiuke „štampuoja“ nagingi filipiniečiai, pardavinėja vairuotojams ar verslininkams, kurie nuomoja vairuotojams. Tikiu, kad Filipinuose yra žmonių, kurie iš motociklo-taksi ar džipnio nuotraukos gali iškart apažinti miestą…

Išskyrus Filipinų kurortus, vienintelė įdomesnė išimtis tarp Visajų miestų – Iloilo miestas (~1 mln. gyv.), kurio įspūdingi cukraus magnatų rūmai ir iš tos cukraus pramonės pelno prieš 100 metų pastatyti sandėliai, valdžios įstaigos, kino teatrai, o taip pat ispaniškos barokinės bažnyčios sulaukė mūsų dienų. Deja, ir ten tie didingi pastatai, kurių nenusipirko kokie Filipinų superverslininkai (tokie, kaip SM prekybos centrų tinklo savininkai, įsigiję ir restoranams bei parduotuvėms užleidę Molo dvarą), pamažu apleisti trupa, virsta dulkėmis.

„Čia stovėjo ispanų laikų rotušė, bet valdžia nugriovė, pastatė naują daugiaaukštį“ – pasakojo Iloilo gidas. Paveldas čia nesaugomas… Ir visgi jau vien tai, kad po Iloilo vedamos architektūrinės ekskursijos, daug pasako: kitur Visajuose to nerasi.

Naujieji Sebu salos stebuklai

Sebu sala – apie 200 km ilgio. Filipinuose tai reiškia ką kitą, nei Europoje – vidutinis važiavimo greitis nesibaigiančių miestelių gatvėmis (pakrantėse) ir kalnų serpantinais (salos viduryje) – ~35 km/h. Tad per dieną ir norėdamas visko neapvažiuosi, o pamatyti tikrai yra ką!

Grožybės prasideda jau šalia Sebu miesto pasukus į kalnus – Tops apžvalgos aikštelė, nuo kurios Sebu kaip ant delno, ir Lėjos šventykla, kurią 2012-2020 m. gedintis vyras Teodorikas Adarna pastatė savo žmonai Lėjai. Ji vadinama „Sebu Tadž Mahaliu“ ir abejingų turbūt nepaliks: vieniems tai bus gražiausias Sebu pastatas (negalėčiau ginčytis) ir nuostabus „nemirtingos meilės liudijimas“, kitiems – kažkoks susireikšminimo ir kičo koktelis. Šventyklos, primenančios kokius neoklasicistinius Europos rūmus, centre – Lėjos statula, aplinkinuose kambariuose – pagal temas išdėlioti Lėjos daiktai. Mylimiausių jos knygų biblioteka, iš kelionių parsivežti suvenyrai…

„Sebu-Kordova tiltas – Sebu pasididžiavimas!“ – skelbė reklamos man keliaujant 2022 m. per tilto iš Sebu į Kordovą atidarymą. JAV, Kinijoje, Europoje tokių tiltų daug – bet išvysti tą 9 km ilgio „stebuklą“ tarp pavargusios ir perpildytos Filipinų infrastruktūros Sebu miesto fone – irgi žavu. Matyt, jau tapo nauju Sebu miesto simboliu.

Visajai, kaip ir visi Filipinai – be galo katalikiškas kraštas. Vairuotojai puošia savo automobilius religinėmis citatomis, paveikslėliais, skulptūrėlėmis. Sekmadieniais mišios vyksta kone kas valandą įviriausiomis Visajų kalbomis (jų čia gausybė! Sebu žmonės kalba sebuanų, Borakajuje aklanonų, Iloilo – hiligainonų kalba, o dvi valstybinės kalbos dar kitos: tagalų ir anglų). Net autobusų stotyje staiga tylą petraukė garsiai leidžiama krikščioniška malda Jėzui Kristui, o Sebu saloje išsinuomavę automobilį gavome jį iš karto su ant veidrodėliu pakabintu kryželiu.

Svarbiausia, tai reiškia, kad čia netrūksta pinigų ir naujoms įspūdingoms bažnyčioms, o viena įspūdingiasuių tokių – pilį primenanti Simala parapijos bažnyčia Sebu salos pietuose.

Sebu apylinkės irgi turi kurortų (Moalboalis, Bantajanas)

Pagrindinis Sebu salos kurortas – Moalboalis, ypač žavintis nardytojus. Kaip ir visur Filipinų kurortuose, itin didelis dėmesys nemokantiems plaukti: įprasta pramoga čia yra paviršinis nardymas su gelbėjimosi liemenėmis įsikabinus į plūdurą, kurį tempia naras. O pažiūrėti yra į ką: jau prie pat kranto tūkstančiai sardinių, vėžliai… Plaukiojančių „laisvai“ beveik nesimatė, nes, po COVID pandemijos, užsieniečių dar beveik nebuvo. Bet vietinius nustebinome, kad paėmėme liemenę: jie įpratę, kad plaukti nemoka tik filipiniečiai, o europiečiai į tokias pramogas žiūri „iš aukšto“.

Kitos Moalboalio regiono grožybės – Kavasano krioklių, kurių papėdės baseinėliuose galima smagiai mirkti – nepavyko pasiekti. „Takas uždarytas po pastarojo taifūno“ – sakė žmogus netoliese, nors tas taifūnas buvo keturi mėnesiai iki mums lankantis. Daug kas Moalboalyje irgi buvo sugriauta, aplaužyta. O knygos apie Visajus, išleistos dar iki smogiant tam taifūnui, rašė apie „neseno žemės drebėjimo sugriovimus“… Deja, Filipinų kurortai yra gaivalinių nelaimių zonoje ir nors pakliūti į tokią tikimybė ne tokia ir didelė, kad atostogos bus kažkiek sutrikdytos – kiek didesnė. Gal aprašyta lankytina vieta neveiks? Kelias bus nepravažiuojamas? Gal dėl kokios nuošliaužos sutriks elektros tiekimas į viešbutį?

Už Moalboalį dar gražesnis idiliškas Bantajanas, 1 val. kelionė keltu nuo šiaurinių Sebu krantų. Jo Kota paplūdimys yra „dvigubas“: giliau jūroje tokia sekli Nerija, iki kurios galima nubristi. Potvynių metu ji praktiškai atsiduria po vandeniu, o atoslūgių metu paplūdimys pasidaro tokia smėlio aikšte.

Ten – irgi yra barų, restoranų, bet dar nedaug, dar gali turėti Bantajaną sau. Neaišku, kiek ilgai: pastatytas Bantajano oro uostas. Visajų infrastruktūra plečiasi neįtikėtinais tempais. Gerai tai ar blogai? Verslininkai – tiek vietiniai, tiek užsieniečiai – džiaugiasi išaugusiais turistų srautais, padidėjusiomis žemės vertėmis. Bet tie, kurie atvyko gyventi į Filipinų kurortus seniau ar čia pirmą kartą lankėsi prieš 10, 20, 30 metų kartais apie pokyčius kalbėdavo liūdnai: „Sala sunyks“. Na, bet Visajai didžiuliai, salų juose – tūkstančiai, ir visada kažkur bus mažai atrastų kurortų ir paplūdimių…

Daugiadienės kelionės į Filipinų kurortus: nuotykis ar kančia?

Nepaisant infrastruktūros progreso, Visajų kurortai vis dar – atokūs. Turbūt todėl daugelis turistų Filipinų kurortuose – filipiniečiai ir kiti azijiečiai (kinai, japonai, korėjiečiai).

Sumanius keliauti į Filipinų kurortus, laukia nedidelis (ar nemažas) nuotykis. Tarkime, greičiausias kelias į Borakajų iš Europos toks: skristi į Manilą, Maniloje pervažiuoti į kitą oro uosto terminalą (tai užtrunka ne trumpiau nei kitur pervažiuoti į kitą oro uostą!), iš ten skristi į Katiklaną, tada važiuoti motociklu-taksi iki Katiklano uosto ir, sumokėjus tris mokesčius skirtinguose langeliuose, persikelti laiveliu į Borakajų, kur maršrutinis elektromotociklas nuveš artyn viešbučio (bet galiausiai per paplūdimį-gatvę lagaminus vis tiek turėsi neštis pats, smėliu niekas nevažinėja).

Žemėlapyje atrodo, kad atstumai nuo Sebu didmiesčio iki įvairių kurortų – maži, tad gal gali skristi į jį? Bet tai apgaulinga: Filipinuose žemės transportas labai lėtas, ypač kai reikia persėdinėti iš autobuso į keltą, iš kelto į autobusą. Visi kalnų keliai, laukimai autobusų stotyse…

Tarkime, nuo Sebu iki Borakajaus „oro keliu“ vos 285 km, arčiau nei nuo Vilniaus iki Palangos. Į vieną pusę nuskridome lėktuvu – skrydis vos 40 minučių!

Bet atgal keliavome žemės keliu. Tai atrodė taip: 8 val. autobusu Katiklanas-Iloilo, taksi iki Iloilo uosto, 1,5 val. keltu Iloilo-Bakolodas (iš Panajaus salos į Negrosą), 20 min. perkrautu maršrutiniu triračiu motociklu nuo Bakolodo uosto iki stoties (5 keleiviai ir 5 lagaminai viduje!), 8 val. naktiniu autobusu Bakolodas-Sebu, kuris pakeliui dar keliasi keltu Eskalantė-Tabuleanas (2 val., iš Negroso salos į Sebu) ir šiame kelte privaloma būti išlipus. Gal ir gerai: bent jau pagauti miego valandėlę galima, nes autobusas kratė taip, kad kur „padėta galva“ prie eilinės duobės bemat atšokdavo.

Kita vertus, nors Aistė ir sakė, kad daugiau tokių važiavimų nebenori, aš džiaugiuosi, kad virš Visajų salynų ne tik skraidžiau lėktuvais. Juk tokiose kelionėse – Filipinų dvasia. Sustoti prie kokios vietinės turistinės įdomybės, kaip per Antrąjį pasaulinį karą sugriautų rūmų Bakolode griuvėsiai, ir bemat nukreipti didžiąją dalį vietinių dėmesio į save (žiūri, žiūri, bet vos pagauni jų žvilgsnį – susinepatoginę nusisuka). Užkąsti kiaulienos adobo kokioje negrįstoje miestelio autobusų stotyje, kur aplink autobusus ganosi ožiai. Nusipirkti mažą „Coca Cola“ buteliuką ar po vieną pardavinėjamus saldainius kiosko dydžio iš skardos suręstoje kaimo parduotuvėje. Sėdėti ant suolo virš eilinio kelto denio, stebėti bangas ir lėtai artėjantį iš horizonto aukštą kitos salos krantą. Sėdėti kelte tarp hamakų, kuriuose naktimis ne pamainų metu miega kelte gyvenanti jo įgula, bet kartais įsigudrina įsliūkinti koks keleivis. Uoste, kurio prieš kelionę išvis nežinojai, derėtis su keisčiausių perdarytų motociklų šeimininkais dėl važiavimo iki sekančio kelto, kitos autobusų stoties.

Talpinti lagaminus ant tokio motociklo stogo – kur neįsivaizdavai, kad jie galėtų tilpti, o, pasirodo, dar telpi ir tu pats, iškišęs galvą iš priekabos kėbulo po lietumi. Pajusti, kaip, vairuotojui jį netinkamai pakrovus, toks savadarbis motociklas pusiau apsiverčia su tavimi viduje – ir lipti lauk, kelti motociklą kartu su atsiprašinėjančiu vairuotoju, prisiminus fizikos žinias persėsti į priekį ir taip pakeisti svorio centrą, džiaugtis, kad motociklas važiuoja toliau. Stebėti pakelės žmones, turtingesnius namus ir lūšneles, kurie visada greta. Nesibaigiančius krepšinio mačus kaimų krepšinio aikštelėse, kurios, su nemažomis tribūnomis ir – neretai – stogais – investicijomis tarp viešų pastatų nusileidžia tik bažnyčioms. Matyti, kaip pakelės parduotuvės užmiega jau 9 ar 10 valandą, bet pradeda busti 3 val. nakties (toks Filipinų gyvenimo ritmas: net Borakajaus naktinis gyvenimas apie 10-11 val. vakaro baiginėjasi, gatvėse vyrauja užsieniečiai).

Tokia švelniai pavargusio rojaus dvasia…

Kitus Filipinų kurortus pasiekti paprasčiau, bet vis tiek: tarkim Sebu-Moalboalis buvo 3 val. važiavimo nuomotu automobiliu, nors atstumas vos 100 km (per dieną suvažinėti pirmyn-atgal jau nesinorėjo). Panašiai užtrunka ir važiuoti Sebu-Bantajanas, o dar laukia valandos trukmės keltas. Keltų grafikų, deja, internete dažnai nėra, arba jie pasenę: dėl to neretai pasitaikydavo, kad į uostą atvykdavome valanda-kita iki sekančio kelto. Kai kurių planų teko atsisakyti (pvz. plaukimo iš Bantajano į Negroso salą), nes vieni šaltiniai teigė, kad keltai ten yra, kiti – kad nėra ar kad plaukia ne kasdien.

Filipinų kurortai – Azijos turizmo ateitis?

Indonezija turi Balį, Tailandas Puketą, o Filipinai – Borakajų – rašiau. Bet šiaip tiek Borakajus, tiek kiti Filipinų kurortai, anapus Filipinų ir Azijos žinomi mažai.

Aistei Borakajus atrodė „kurortų kurortas“, bet sumaniusi iš jo nusipirkti kokį suvenyrą, ieškojo tokio, kur būtų parašytas ir šalies pavadinimas „Filipinai“. „Juk niekas nežino, kur tas Borakajus…“.

Tai gali keistis. Iki COVID pandemijos, Filipinų šuolis pasaulio turizmo reitinguose buvo užburiantis – nuo vos 3,9 mln.turistų per metus 2011 m. iki net 8,3 milijonų 2019 m.! Tolimesniam augimui labiausiai trūksta infrastruktūros – na, savaitės ar dviejų atostogoms skrendantys europiečiai tikrai nesirinks kelionės į kurortą, į kurį nusigauti į vieną pusę nukeliauti užtrunka parą.

Bet tai keičiasi. Besileidžiantis lėktuvai – jau dažno Filipinų kurortų fonas ir gal vis daugiau tų lėktuvų tuoj skris iš kur toliau, nei Manila ar Sebu. Ir iš mažai atrasto Azijos turizmo užkampio Filipinai atsidurs viso pasaulio dėmesio centre – greta Tailando, Balio. Gal bus ir Patajos lygio superšou, o filipiniečių tautinės tradicijos Balio stiliumi bus „supakuotos turistams“. Ir restoranai bei barai nebeužsidarinės 9, 10 ar 11 val. vakaro.

Gamta Visajus ir visus Filipinus apdovanojo, kultūra irgi yra – belieka žmonėms visa tai „įsisavinti“, bet – kam tai patinka, kam ne – Visajai ir Filipinai jau eina ta kryptimi.

---

Visi mano kelionių po Filipinus aprašymai-vadovai

1. Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi! (ĮŽANGA)
2. Lusonas - ryžių terasos, Filipinų širdis
3. Visajai - Filipinų kurortų salynas
4. Palavanas - gražiausia Filipinų sala
5. Mindanao - paprastesni Filipinai
6. Filipinų virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Filipinus žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Lusonas – didžiausia, gyviausia Filipinų sala!

Atrodo, kaip gi vienoje saloje gali sutilpti ir vienas didžiausių pasaulio miestų (Manila), ir kaimai, į kuriuos gali nueiti tik pėsčiomis per brūzgynus?

Kaip ji gali būti ir 10 kartų tankiau gyvenama už Lietuvą, ir neatrasta, pilna gamtos, nuostabių ryžių terasų ir „genčių“ keistais papročiais?

Kaip vienoje saloje gali tilpti dešimtys skirtingų kalbų – o kartu ir kultūrų, religinių tradicijų?

Sunku patikėti, bet Lusonas – tokia sala.

Tai straipsnis apie Lusono saląb ir Manilą. Straipsnis apie visus Filipinus yra čia

Lusono kalnus kūrė ir žmonės

Paradoksas, bet Lusonas itin žavi savo gamta. Bet ne „laukine gamta“. Laukinės čia būti negali: juk Lusone žmonių gyvena 52 mln., o salos plotas – kaip pusantros Lietuvos!

Lusone žavi gamta, kurią per tūkstantmečius kūrė ir perkūrė jos apsupty gyvenę darbštūs žmonės. Ištisų kaimų ir miestų gyvenimas čia persipynęs su kalnais, uolomis, olomis…

Didžiausią įspūdį man paliko Lusono ryžių terasos salos centriniuose kalnuose. Per tūkstantmečius filipiniečių giminės nepraeinamus kalnų šlaitus pavertė derlingomis ryžių plantacijomis – ir štai net kalnuose visi turi ką valgyti!

Didžiausias „terasų stebuklas“ – Batadas. ~1500 žmonių kaimas, į kurį net neveda kelias. Nuo paskutinės džipnio stotelės eini pėsčias taku, laiptais, vėl taku su nuostabiais vaizdais, iki staiga takas jis atsiremia į tokį milžinišką „ryžių terasų amfiteatrą“. Ten, apačioje, tarp visų terasų – dar vienas kaimas. Vietiniai neturi ne tik technikos, bet net ir asilų: dirba ir viską atsineša rankomis. Tokius „organiškus ryžius“ šiandien noriai perka net amerikiečiai.

Kai jau ėjome iš Batado atgal iki kelio, prasilenkėme su tikra minia prekėmis nešinų žmonių. Iš Banaue miestelio atvyko džipnis. Kokias 2 val. iš artimiausio Banaue turgaus juo kratęsi žmonės pagaliau gavo išlipti – vien tam, kad viską sunkiai tįstų į savo namus… Be ryžių, dabar jie turi naują verslą: atidaro kavines, viešbutėlius, dirba vedliais po terasas turistams. Reiškia, reikia neštis ne tik sau, o ir visiems klientams.

Kitaip su gamta susigyveno Sagados žmonės – jie savo mirusiųjų karstus kabina tieisog „ant uolų“ arba deda į olas. Makabriškas vietas irgi lanko turistai, kartu pasidomėdami ir baugiom istorijom: štai prie uolos pakabintos kėdės buvo tos, kuriomis nešti lavonai. Bontoko muziejuje gali pamatyti ir nuotraukų… Ten – ir mumijų nuotraukos; dar kiti žmonės lavonus mumifikuodavo, dėdavo olose (pvz. Timbako olos).

Ko tik nepamatysi per žygį po Lusono kalnus! Tiesa, pasiekti tai ne taip ir paprasta: skrydžių į regioną nėra, o keliai garsėja kaip „vieni pavojingiausių pasaulyje“. Iš tiesų, vietomis ant jų tiesiog liejasi kriokliai, keliai virsta upėmis. Kitur pusė kelio nuvirtusi į tarpeklį arba pusę užvirto akmenys – ir niekas nė nesirūpina tvarkyti. Juk dar liko viena juosta, važiuokit ja! Tai kas, kad ten susitikus kokį sunkvežimį prasilenkti neįmanoma, susidaro kamštis… Nuorodų irgi beveik nėra, o GPS sistemomis vietomis „grybauja“: „Google Maps“ ne kartą nukreipė į nepravažiuojamus kelius, kur akmenys daužė automobilio dugną: jei kyla įtarimas, reikia klausinėti vietinių, kurie čia tikrai paslaugūs, nors pagal tai, kiek trauki žvilgsnių, gali pasijusti tarsi ateivis iš kosmoso. „Open Street Maps“ kiek geriau.

Nepaisant to, važiavome nuomotu automobiliu – viskas baigėsi gerai! Nes viešasis transportas čia „suėda“ dar daugiau laiko: į kai kuriuos miestelius tėra vienas ar keli reisai per dieną, grafikai neaiškūs, gerą savaitę ar dvi kelionės reiktų skirti vien Lusono kalnams ir nemažą dalį laiko „suėstų“ visokie laukimai tarpinėse stotelėse. Bet važiuoti ant džipnio stogo, tvirtai laikantis ir gėrintis kalnų tarpeklių, ryžių terasų vaizdais – „nereali“ pramoga (bet saugumo negarantuoju). Žr. mūsų tinklalaidę apie tuos kelius iš ciklo “Automobiliu per pasaulį”.

Viganas – gražiausias Filipinų miestas

Daugelis Lusono miestų ir miestelių – tokie labai vienodi. Skubiai suręsti augant gyventojų skaičiui: juk 1960 m. Lusone gyveno ~13 mln. žmonių, dabar – 52 mln. Kai tik smogia eilinis žemės drebėjimas, taifūnas, nuošliauža, gaisras, daug tų namelių griūva tarsi būtų statyti iš kortų…

Bet yra Lusone vienas tikrai įspūdingas, didingas senas istorinis miestas: gražiausias miestas visuose Filipinuose! Viganas. Tai buvo svarbus Ispanijos imperijos uostas. Jo tiesiose senamiesčio gatvėse, pastatų architektūroje susiliejo Ispanijos, Meksikos, Kinijos dvasios. Mat Filipinus Ispanija valdė iš savo Mekskikos kolonijos. O daugelis turtingiausių pirklių Vigane buvo kinai. Kito tokio miesto nėra: pavyzdžiui, senųjų pastatų langai vietoj stiklų čia turi nelabai permatomą dangą iš austrių kriauklių.

Kitų tokių miestų buvo aplink, bet iš jų beliko pavieniai pastatai – kaip Paoajaus bažnyčia ar Laoago bažnyčios bokštas. Kitkas griuvo per Antrąjį pasaulinį karą. O iš Vigano japonai 1945 m. pasitraukė taikiai – ir taip miestas išgelbėtas. Tobulai išgelbėtas – senamiesčio gatvėse, kaip Crisologo, beveik nepamatysi modernių pastatų…

Filipiniečiai myli Viganą. Mėgsta atvykti su šeimomis vaikščioti jo gatvėmis, valgyti Ispanijos įvėptas empanadas jo lauko kavinėse, nakvoti viešbučiais paverstuose senuose rūmuose, važinėti ekskursinėmis karietomis, švęsti, pasijusti grįžę laiku atgal muziejais paverstuose turtingų vietos šeimų namuose (Krisologų).

Filipiniečiai taip myli Viganą, kad net sugebėjo jį įrašyti į Septynių naujų pasaulio stebuklų-miestų sąrašą: na, kai balsavimas vyko internetu ir vieningai balsavo 110 mln. žmonių tauta, nieko keisto! Mums vaikštinėjant centrine Crisologo gatve netgi matėme kaip vyras pasipiršo savo draugei – na, ar rasi Filipinuose romantiškesnę vietą tam?

Viganas plyti prie Pietų Kinijos jūros, bet jis – ne kurortas. Gražių krantų daugiau į pietus nuo jo: San Chuanas, kurio banguotas paplūdimys buvo tiek pilnas banglentininkų, kad jie tiesiog trankėsi vienas į kitą. Ne ką mažiau klientus medžiojančių banglenčių instruktorių: sakoma, tai pigiausia pasaulyje vieta išmokti serfingo! Daug tuštesnės yra kopos netoli Paoajaus. Visi žmonės, kuriuos sutikau – filipipniečiai. Kalti, turbūt, ir keliai, atstumai: iš Manilos į Viganą reikia važiuoti 8 valandas, alternatyvų (skrydžių) nėra. Paprasčiau jau nuskristi iš Manilos į kokį Borakajų nei važiuoti per Lusoną.

Anchelesas – vakariečių seneliai, sekso pramonė ir JAV kariai

Didžiausias Filipinuose kultūrinis šokas ištiko Anchelese. Tai irgi kurortas – bet jokios jūros ten nėra, kalnai – toli! Ancheleso esmė – jo „Pasivaikščiojimų gatvė“ Walking Street. Pirmąsyk ten prasiėjus buvo sunku patikėti tuo ką matau. Žmonės – dviejų tipų. Seksualiai apsirengusios filipinietės. Ir vakariečiai vyrai – jaunesnieji apie 50 metų, daugybė – apie 80, kai kurie sunkiai paeina. Ir baltaodžio-filipinietės ar juodaodžio-filipinietės porelės, kur vidutinis amžiaus skirtumas turbūt kokie 30 metų.

Na, tokių porų pamatai ir kitur Filipinuose. Retkarčiais. Bet Anchelese yra vien tai. Užsieniečių čia daugiau, nei regėjau kur kitur Filipinuose. Bet tik vyrai. Per 5 dienas matėme vos dvi baltaodes moteris…

O vakare „Walking Street“ tampa tokia sekso zona, sušvinta visos reklamos „Liuciferis“, „Bad Boys“ ir kt., po kuriom iškabintos reklamos „Ieškoma terapeutė iki 35 metų amžiaus“… Marširuoja merginos, viltingai kalbindamos senus, bet, matyt, pinigingus (Filipinų mastais) vyrus. Marširuoja ir vyrai, žvilgsniais ieškodami „tos vienintelės“ – dažniausiai nakčiai, rytui, savaitei, bet kartais ir visam likusiam gyvenimui. Štai vienas vilki marškinėliais „Jei nori gero sekso – imk filipinietę, jei nori meilės – susirask supistą šunį“… Prisėdę viename daugelio restoranų su vaizdu į gatvę stebėjome jos kasdienybę: specialūs mikroautobusai iš viešbučių atveža klientus, po 10 ar 20 minučių šie grįžta jau su merginomis…

Anchelesas – Filipinų sekso turizmo sostinė (ir vienas pasaulinių centrų). Prostitučių (ir prostitutų – aptarnaujančių ir vyrus, ir moteris) čia dirba apie 10000. Niekur gyvenime nebuvau panašioje vietoje: na, yra kokia Tailando Pataja, kur irgi sekso turizmo Walking Street, bet juk ten yra ir paplūdimiai, juose atostogauja šeimos, jaunimas, o Anchelesas išimtinai „klyno kurortas“…

Ir nors iš pradžių buvo šiek tiek nejauku, jautėmės „ne vietoje“, pamažu supratome ir kitką: Anchelesas labiausiai iš visų Filipinų prisitaikęs prie užsieniečių ir tai neapsiriboja tik moterimis. Neįtikėtina, bet būtent „Walking Street“, prostitučių, sutenerių ir viešnamių apsaugininkų apsuptyje, valgėme skaniausias Filipinuose picas, burgerius, kesadiljas. Dideliuose barų televizoriuose spindėjo Vakarų (ypač Australijos) sportas. Mūsų laukė gražus viešbutis su nuostabiu vaizdu nuo stogo į kalnus ir nemažu kambariu, normalus internetas, „paprastas“ parkingas automobiliui, lygios gatvės. Jei keliauji į Filipinus savaitei ar dviem, gal ne to sieki, bet jei, kaip mes, leidi ten mėnesius – po keleto savaičių Lusono atokybėse visai norisi trumpam vėl grįžti į įprastesnę civilizaciją ir Ancheleso „Walking Street“ apylinkės čia – nepamainomos.

O viskas prasidėjo nuo Amerikos karių. Prie Ancheleso buvo didžiausia JAV karo bazė užsienyje, iš čia kariai vyko į Vietnamo karą bei kitur. 1991 m. išsiveržė Pinantubo ugnikalnis. Išsiveržimo būta tokio galingo, kad net naujai ugimęs Mapanuepe ežeras paskandino kaimus (iš jo iki šiol styro bažnyčios bokštas). Išsiveržimas smarkiai apgriovė ir JAV karo bazę, be to, ir Šaltasis karas baigėsi. Filipinai tuomet išprašė JAV karius. JAV už bazę mokėjo daug, bet socialinės bėdos buvo dar skaudėsnės: prostitucija, lytiškai plintančios ligos, 50000 Amerikos karių „padarytų“ ir paliktų vaikų, vadinamų „amerazijiečiais“ (tarp jų, beje, ir „Black Eyed Peas“ vokalistas apl.de.ap). Kai kurios mamos iš nevilties ar neapykantos savo vaikus pardavinėdavo. Dabartinis „Walking Street“ – jau tik šešėlis to, kas čia buvo JAV bazės laikais (~100000 prostitučių).

Buvusiose JAV karo bazės teritorijose – toks nefilipinietiškai tvarkingas naujas miestas Klarkas su geru muziejumi, pasakojančiu viso regiono istoriją. Aplink ir gausu memorialų: kai Japonija 1941 m. užėmė Filipinus – tuomet JAV koloniją – JAV kariai pasitraukė į Batano pusiasalį, kur kovėsi dar kelis mėnesius. Likę be maisto, šaudmenų, galiausiai pasidavė. Japonai karo belaisvių niekada negerbė – jų nuomone, „tikras karys kariauja iki mirties“. Jie vertė amerikiečius ir filipiniečius belaisvius eiti pėsčiom ~100 km – be maisto, gėrimo, kamuojant ligoms. Iš ~70000 net ~10000 mirė pakeliui. Tai vadinama „Batano mirties žygiu“ – viena liūdnesnių JAV istorijų. Jį atmena didelis kryžius ant Samato kalno, muziejėlis San Chosė miesto mokykloje (kur buvo japonų štabas).

Ancheleso Velykos: religija, kraujas ir žaizdos

Anchelesas giliai įsirėžė į atmintį kaip miestas, kurio pusė yra tarsi „pragaras“ (Walking Street apylinkės), o pusė – rojus, be galo religingas. Mat specialiai ten keliavau per Velykas, o kapampanganų tauta, kuri vyrauja Anchelese, jas švenčia kaip niekas kitas.

Aišku, yra bažnyčios, yra 2 valandų, net 3 valandų mišios. Yra įvairiausios procesijos. Kaip „Kristaus laidotuvės“ Didžiojo penktadienio vakare (švytintį stiklinį kristaus karstą vedė ir lydėjo šimtai žmonių su stulpais rankose, simbolizuojančiais įvairias Kristaus paskutinių dienų akimirkas. Kaip Salubong – kai Velykų naktį minios išeina į gatves nešinos žvakėmis paskui Jėzaus, Marijos statulas, kurios paskui susitiko priešais bažnyčią.

Yra „Pabasa“ – nuo pat Verbų sekmadienio (savaitgalis prieš Velykas) ištisos giminės susirinkusios prieš šeimos altorių ar kokioje koplyčioje gieda „Pasjoną“ (tokia XVIII a. filipiniečių poema apie Jėzaus gyvenimo galą). Eini kokio rajono gatvelėmis ir girdi iš koplyčios skambant Pasjoną…

Yra „Visita Iglesia“, septynų bažnyčių lankymas: apie Diįjį ketvirtadienį masės plūsta į kiekvieną bažnyčią, meldžiasi, ir plūsta atgal, kad spėtų aplankyti septynias (pamaldesni lanko keturiolika), kiekvienoje sukalbėdami po dvi kryžiaus kelio stotis.

Na bet religingiausiems to negana. Jie savo kaltes nori atpirkti per skausmą. „Visita Iglesia“ jie atlieka nešdami kryžių. Kiti žygiuoja be perstojo plakdamiesi nugaras. Bažnyčių prieangiuose griūva kryžiumi. Po kažkelintos bažnyčios nugaros virsta tokia kraujo ir mėsos koše. Prieš pradėdami ritualą, nugarą dargi susipjausto – kad kraujas labiau tykštų. Nors nebuvome priėję artyn tų flageliantų, Aistės kojos kažin kaip apsitaškė krauju. Po miestą važinėjo kruvini automobiliai.

O visa ko viršūnė – senakulo vaidinimas. Ar gal labiau karnavalas – gatvės užplūsta pėsčiais ir raitais „romėnų kariais“, pykčio spalvom išsidažiusiais veidus. Jie „veda kalinius“, tranko žemę gąsdindami juos sekančias minias. Skamba „siete palabras“ (paskutiniai Kristaus sakiniai). Ir galiausiai viskas baigiasi nukryžiavimu. Tikru! Kai kuriems kapampanganams ir nusiplakti negana: savo maldas ir padėkas Dievui jie „paremia“ paprašę, kad juos prikaltų prie kryžiaus, kaip Kristų. Garsiausi nusikryžiavimai – San Fernando mieste greta Ancheleso.

Pasistengėme sudalyvauti visose tradicijose. Ir buvo taip siurrealistiška kas kartą motociklu-taksi iš kokio kilniai didingo ritualo Kristaus šlovinimui, po ilgų maldų pargrįžti į savąjį „pragarą“, kur gyvenome greta viešnamio „Lucipher“.

Rojus? Pragaras? Kur kuris yra Anchelese? Požiūrio reikalas. Walking Street klientams, besidžiaugiantiems, kad jų gatvėje bene vienintelėje net per Didįjį penktadienį viskas veikia, turbūt atrodo kitaip, nei man. Į Ancheleso centrą jie nevažiuoja. Ancheleso centre turistų žmonės taip nematę, kad su manimi paprašė nusifotografuoti Senakulo sauganti SWAT komanda!

Kaip Anchelesas švenčia Velykas, esame nufilmavę šiame video.

Manila – begalinis chaoso miestas

Filipinuose daugelis kelių – žemės, oro, jūros – veda į sostinę Manilą. Juk tai vienas iš penkių didžiausių planetos miestų, ten gyvena 25 mln. žmonių! Maniloje anksčiau ar vėliau atsiduria ir daugelis keliautojų (kad ir dėl persėdimo ar skrydžio namo), o aš praleidau kelias savaites.

Bet Manilą pamilti sunku. Tai – tokia begalinė jūra iš skurdžių barangajų (rajonų). Siauros, šlamštu užkištos gatvės, paplavų upės, palei namus pririšti koviniai gaidžiai ir slampinėjantys benamiai šunys. Maži iš šiferio, skardos suręsti namai, kurių keliolikoje kvadratinių metrų glaudžiasi ištisa giminė – ir dar prie gatvės turi kokį versliuką. Birbiantys motociklai, ant kurių važiuojama keturiese ar penkiese. Spalvingi džipniai. Šen bei ten – elgetos, balose besiprausiantys žmonės, gatvės masažistai.

Tarp viso to styro „vidutiniai“ dangoraižiai. Ir prekybos centrai. Šie, ypač SM tinklo – tikrai įspūdingi: 3 iš 15 didžiausių planetos prekybos centrų stūkso Maniloje (SM Mall of Asia, SM Megamall, SM City North EDSA)! Patogu, jei reikia apsipirkti, paragauti įvairių virtuvių maisto, bet ir tiek. Sunku patikėti, kai eini štai kokia barangajaus gatvele, aplinkui pilna parduotuvėlių, pardavinėjančių saldainius ar cigaretes „po vieną“. Ir staiga prieš akis išnyra koks dviejų ar keturių Vilniaus „Akropolių“ dydžio milžincentris su visais pasauliniais prekės ženklais! Skurdas ir turtas, globalus pasaulis ir vietos dvasia Maniloje visada šalia. Maniloje nėra „getų“ ar turtuolių rajonų, nėra ir tautinių zonų – yra tik begalinis vienodas Miestas. Tiksliau, oficialiai yra net 17 miestų, suaugę į vieną, kiekvienas su savo savivaldybe, merais – bet niekaip neatpažintum, kuriame jų esi…

Bet kokios įdomesnės, išskirtinesnės vietos Maniloje – toli viena kitos. Tarp jų reikia važiuoti valandas: lėtu ir mažai kur pastatytu metro, paskui, atsidūrus artimiausioje stotelėje, motociklu iki ten, kur reikia iš tikrųjų. Arba strigti kamščiuose su autobusais. Jei nori šį miestą ištryinėti plačiau, gal verta apsistoti keliuose rajonuose.

Tarp įdomesnių rajonų – aišku, Intramuros, senamiestis, teoriškai pastatytas ispanų daug šimtmečių atgal. Rašau „teoriškai“, nes jį visą Antrojo pasaulinio karo metais sugriovė Amerikos bombonešiai – išskyrus vieną Šv. Augustino bažnyčią ar Santiago fortą. Bet jį po karo atstatė senu stiliumi, kai ką iki šiol atstatinėja – todėl jis žavus, kitoks.

Netoliese – Eskolta gatvė, tarpukario Manilos centras, o nūnai eilinis užkampis. Seni Art Deco pastatai, glaudę kino teatrus ar džiazo barus, nesaugomi griūva, nors dar daug liko. Gretimas Kinų rajonas jau seniai nuo likusio miesto skiriasi nebent tuo, kad jo turguje šiek tiek daugiau nei kitur kiniškų prekių (ir dar stovi kiniški vartai). Dar styro viena-kita sena bažnyčia Šv. Lorenzo Ruizo, Juodojo Nazariečio.

Į kitą pusę – Roxas gatvės pajūrio promenada, Rizalio parkas, pavadintas garsiausio Filipinų poeto garbei. Saulėlydžiai nuo pakrantės gražūs, bet parką vertini tik suvokęs, kiek mažai Maniloje žalių erdvių. Beje, daug tų erdvių temstant uždaromos, o metro nustoja važinėti apie 22 val. Manila ir Filipinai eina miegoti gana anksti – užtat ir nubunda be galo anksti.

Kaip ir daugelis Azijos didmiesčių, turi Manila ir savo „vakariečių rajonus“, kuriuose tradiciškai gyvena visokie ekspatai iš tarptautinių kompanijų ir ten gauna šiek tiek europietiškos dvasios. Tai – Makatis ir Fortas (Bonifacio). Abu jie tvarkingesni už likusius, turi vakarietiškų barų, privačių galerijų ir muziejų (pvz. Ajala), o Forto garsiausia vieta – Amerikiečių karių kapinės – iš viso kaip vakarietiškos tvarkos oazė.

Bet net ir tuose rajonuose „nevietiniai“ tėra menkutė vos matoma mažuma. Taip „vos matoma“, kad Maniloje vietiniai mūsų netgi prašė kartu nusifotografuoti! Deja, jau pakankamai pastebima, kad į užsieniečius būtų nusitaikę apgavikai. Visuose Filipinuose vien tik Maniloje sulaukėme visos eilės mėginimų apgauti – nuo eilinių taksistų schemų su „prisuktu“ ar „neveikiančiu“ taksometru iki karto, kai paklausėme policininko, „Kur krepšinio arenos bilietų kasa?“ (juk Filipinai, kaip ir Lietuva, krepšinio šalis, ir beveik visos lygos varžybos vyksta Maniloje!). Policinkas(!) atrėžė „Bilietų nėra“ ir neprašytas ėmė ieškoti kažkokio perpardavinėtojo, kuris bilietų „dar turi“. Aišku, perpardavinėtojas užgiedojo už NBA varžybas didesnę kainą. Maža to, bilietų iš tikrųjų buvo, o bilietų kasą radome už kampo, pilną perspėjimų nesinaudoti perpardavinėtokų-bilietų padirbinėtojų paslaugomis… Pirmas įspūdis apie Filipinus buvo labai nekoks – bet bemat pasitaisė iš Manilos išvykus.

Vienos jaukiausių vietų Maniloje man – barai ant dangoraižių stogų, kurių ten daug. Iš jų atsiveria nuostabios to nelabai jaukaus ir patogaus, bet labai gyvo ir savito miesto panoramos.

Ir dar kapinės su daugiaaukštėmis turtingų šeimų kriptomis, kuriose – ir privalomas tualetas, poilsio zona. Išgalintys samdo prižiūrėtojus, kurie kasdien prižiūri giminaičių kapus. Įspūdingiausios – Kinų kapinės, o gretimos Šiaurinės kapinės virtusios savotišku miestu rajonu: kriptose gyvena ištisos šeimos (neretai kapinių prižiūrėtojų, duobkasių ir pan.). Na, juk jos ne mažesnės už eilinio filipiniečio namą…

Bet už Manilą gražesnės jos aplynkės, ypač Talio ugnikalnis ežero saloje, kurį gali stebėti nuo aplinkinių šlaitų su restoranais ir lunaparkais Tagaitajaus mieste. Netoli Manilos – ~65 km, bet važiuoti pusantros valandso ar ilgiau. Tokia jau Lusono realybė.

Lusonas – tai lyg visas žemynas

Lusonas – viena įdomiausių pasaulio salų. Tiksliau, tai beveik žemynas – juk Lusone gyvena daugiau žmonių, nei visame Australijos žemyne, yra daugybė kalbų (Viganas, kalnai, Manila, Anchelesas – visi kalba skirtingomis kalbomis). Paplūdimiai ir kalnai, unikalios tradicijos ir šventės.

Bet Lusonas primena vaisių. Yra žievė – nelabai skani, užtat lengvai pamatoma ir pasiekiama. Tai – chaotiška Manila. Bet pralupk tą žievę – nuvažiuok 2 val., 5 val., 9 val. nuo sostinės – ir atrasi „skaniausius“ Filipinų perliukus. Jie – irgi Lusone.

O dėl to, kad važiuoti užtrunka, anie skanėstukai mažai atrasti: Filipinų ryžių terasos juk tikrai įspūdingesnės, nei Balio, bet kai nuo Balio terasų vos 40 km iki didelio tarptautinio oro uosto, kartais gali atrodyti, kad kiekvienai terasai tenka po kelis turistus. Ir dar kiti turistai ten sūpuojasi šlaituose virš terasų ant „instagraminėms“ nuotraukoms pastatytų sūpynių… To Lusone (dar) nėra. Ir net kavinės su gražiausiais vaizdais į terasas – labai vietinės, su vietos virtuve.

Kita vertus, yra ir kita medalio pusė: kartais Lusone lydi jausmas „Tiek važiavus, tikėjausi kažko daugiau“. Pavyzdžiui, taip jautėmės Sagadoje – na, karstai ant uolų įdomūs, bet kokiame Indonezijos toradžų krašte dar įspūdingesnės laidojimo tradicijos ir lengviau pasiekiamos, ir aiškiau pristatomos. O čia dar visą dieną teko važiuoti į Sagadą, paskui dieną važiuoti iš jos…

Kiekvienam savo!

---

Visi mano kelionių po Filipinus aprašymai-vadovai

1. Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi! (ĮŽANGA)
2. Lusonas - ryžių terasos, Filipinų širdis
3. Visajai - Filipinų kurortų salynas
4. Palavanas - gražiausia Filipinų sala
5. Mindanao - paprastesni Filipinai
6. Filipinų virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Filipinus žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Filipinai – 7614 tropinių kalnuotų salų grandinė žydrose karštose jūrose Ramiojo vandenyno pakraštyje.

Filipinai lengvai gali pasirodyti pati “saviausia” iš visų Azijos šalių. Barokinės katalikų bažnyčios, meilė krepšiniui, anglų kalba…

Bet Filipinai – ir labai kitokie. Į autobusus virtę kariniai džipai. Taifūnai, ugnikalniai, žemės drebėjimai ir besišypsantis susitaikymas su Dievo valia. Šimtai tautų, begalė tradicijų. Kruvinai švenčiamos Velykos ir gaidžių kovos. Ir čia – tik Filipinų paviršius.

Per kelias keliones apkeliavome visus Filipinus – laivais, automobiliais, džipniais, lėktuvais. Taigi, kuo Filipinai ypatingi, kas ten gražiausia?

Keturi Filipinų salynai

Tradiciškai Filipinai skirstomi į tris (ar keturias) salų grupes, kurių kiekvienoje gamta ir atmosfera smarkiai skiriasi:

Lusonas yra didžiausia Filipinų sala (didesnė už Lietuvą) ir jos gamta – pati didingiausia. Salos centre – didelis kalnynas su žygių takais, pietuose iš ežero styro Talo vulkanas. Tiesa – Lusone žmonių gyvena 52 mln. ir tankumas milžiniškas (10 kartų didesnis, nei Lietuvoje), tad “laukinės gamtos” nelabai yra, o prie gražiausių gamtos vietų sukūrimo irgi prisidėjo žmogus. Tai – nuostabieji ryžių terasų “amfiteatrai” ar uolos, aplipdytos karstais (taip laidojama Lusono kalnuose). Kai kuriuose kalnų regionuose žmonės labai “tradiciški”: rengiasi tautiniais rūbais, tiki į pagoniškus dievus. Tačiau Lusone – ir Filipinų sostinė Manila, 20+ mln. gyventojų superdidmiestis. Taip pat Lusone ir Viganas – gražiausias Filipinų miestas.

Visajai – tai vidutinio dydžio ir mažyčių salų grandinė, kurias skiria sąsiauriai. Sėdėdamas vienos salų smėlėtame paplūdimyje (ar ant kalno) horizonte visuomet matai dar vieną ar kelias kitas salas – gali ten nuplaukti keltu, pesiversti per kalnus – ir vėl kitas sąsiauris, kita sala, kitoks saulėlydis į jūrą. Visajuose yra beveik visi pagrindiniai Filipinų kurortai: Borakajus, Boholas, Moalboalis ar Bantajanas, čia populiarus nardymas. Regiono širdis – Sebu didmiestis (3 mln. žmonių).

Mindanao – piečiausia ir mažiausiai užsieniečių atrasta Filipinų sala. Dydžiu ji primena Lusoną, žmonių ten – 25 mln. Yra ir kalnų (aukščiausias Filipinų kalnas – ten), ir milijoninių miestų, ir kurortų, bet kažkaip nėra nieko, kas būtų geriau, nei Lusone ar Visajuose, o keliautojų laikas ribotas, tai dauguma Mindanao ir nepasiekia… Be to, keliautojus atgraso istorijos apie terorizmą (apie ketvirtis Mindanao žmonių – musulmonai ir dalis jų siekia nepriklausomybės). Tačiau jei norisi pamatyti “neatrastus Filipinus”, tiesiog pagyventi šios šalies ritmu, nepritaikytu užsieniečiams – tai Mindanao yra gera vieta tam. Salos “sostinė” – Davao (2 mln.).

Palavanas kartais priskiriamas Lusonui, bet šiaip tai – kitas pasaulis. Tai – “Paskutinis Filipinų užkampis”, kur gyventojų tankumas – tarsi Lietuvoje ir todėl dar pilna “laukinių” miškų, mangrovių, palmių giraičių ir paplūdimių, kur būnant nesimato jokių namų, kelių ar žmonių. Ne visuose kaimuose net nuolat tiekiama elektra. Daugelis sutiktų filipiniečių sakydavo, kad Palavanas jiems – gražiausia Filipinų sala. Tokią nuomonę daugiausiai lemia dvi garsiausios Palavano vietos: El Nido salų archipelagas ir viena ilgiausių pasaulyje Puerto Princesos požeminė upė. Pastaruosiuose Filipinų gamtos stebukluose, tiesa, jau “tiršta” nuo turistų.

Filipinų gamta

Labiausiai Filipinų gamtoje žavi tas ryšys tarp uolėtų kalnų ir urvų, smėlėtų paplūdimių, žydros žydros jūros su koralais dugne ir žmonių pastangų šitokį nepatogų peizažą pritaikyti gyvenimui.

Įspūdingiausios gamtinės vietos Filipinuose (iš visų salų), mano nuomone, yra:

*Lusono kalnai ir ryžių terasos, ypač Batado ryžių terasos. Tūkstančius metų ūkininkai lygino kalnų šlaitus, kad galėtų auginti ryžius. Ištisi kalnai paversti plantancijomis. Į jas atsiveria nuostabūs vaizdai, po jas vyksta žygiai, jų apsupty stovi kaimai, daugybė kurių pasiekiami tik pėsčiomis (vietiniai taip tįsia ir prekes, baldus, viską). Ten gali pailsėti nuo civilizacijos.

*El Nido pakrantė ir gretimas aukštų uolinių salų archipelagas Palavane, pilnas slaptų lagūnų, urvų, tik iš jūros pusės pasiekiamų paplūdimių uolomis įrėmintų. Itin smagu ten plaukioti laivu, kajaku ir kitaip.

*Puerto Princesos požeminė upė Palavane. 8 km ilgio viena ilgiausių pasaulyje požeminių upių, pilna milžiniškų stalagmitų, stalagtitų ir cypsinčių didelių šikšnosparnių.

*Talio vulkanas Lusone – tiesiog nepakartojamas vaizdas stebėti nuo aplinkinių kalnų šlaito tą apvalų ežerą, o jo centre – salą su ugnikalniu.

Gyvūnai Filipinuose nedideli, bet įdomūs: krabukai paplūdimiuose, šikšnosparniai pakylantys iš olų, tarsyrai, nemaži driežai.

Filipinų miestai

Filipinų gamta turtinga, bet miesteliai ir miestai – skurdžiai vienodi. Iš pastatų vaizdo niekad nepasakysi, ar esi Lusono šiaurėje, ar Mindanao pietuose. Mažyčių namų barangajai, pastatyti be jokių architektų iš to, kas tik papuolė po ranka: medienos plokštės, šiferis, skarda, jei pasisekė – plytos. Viskas aptriušę, pažeista drėgmės. Keturių, šešių, aštuonių asmenų šeimos gali glaustis viename kambarėlyje, o antras kambarėlis būti šeimos parduotuvėlė, pardavinėjanti saldainius ir cigaretes po vieną ar 195 ml kolos buteliukus. Arba kavinukė, kur už eurocentus gali nusipirkti “neribotai ryžių” (unli rice). Ar geriamo vandens automatas. Atrodo, kas antra filipiniečių šeima turi kokį smulkų versliuką… Rajonus kerta upeliai, kuriuose plūduriuoja į tiltus atsimušę dvokiantys šiukšlių kalnai. Šaligatviai baigiasi, atsiremia į duobę ir tenka išeiti ant važiuojamosios kelio dalies. O virš rajonų driekiasi susimazgiusios “laidų špūlės”. Jos nukrenta, jas užkabina sunkvežimiai ir štai koks rajonas lieka be elektros…

Kokioje Lotynų Amerikoje taip atrodo lūšnynai, pamatęs panašų vaizdą nosies ten nekiši (nesaugu) – bet Filipinuose tai eiliniai rajonai. Išskyrus didžiausius didmiesčius, Filipinuose socialinės atskirties nesimato: visi gyvena “paprastai”, “vienodai”. Štai galvojome, kad kalbame su viešbučio tvarkytoju, o pasirodo tai – viso nemažo viešbučio savininkas. Pagal aprangą neatskirsi. Filipiniečiai didžiuojasi savo rajonais: “Sveikiname atvykus į Barangajų nr. 450” – skelbiama nuo pastatytos gražios arkos.

Nelegalių lūšnynų Filipinuose irgi yra, bet jie atrodo dar liūdniau.

Su tokia skurdžia realybe kaip niekur pasaulyje kontrastuoja prekybos centrai. Ne šiaip sau kokie – Lietuvoje tokių didelių ir puikių neturim. Jie – tvarkingi, švarūs, didžiausieji jų – ištisi kompleksai su parkais ant stogo ar net bažnyčiomis. Iš 20 didžiausių pasaulio prekybos centrų net 4 stūkso Filipinuose (trys Maniloje, vienas Sebu)! Štai net ir koks už Vilnių ne taip smarkiai didesnis Kagajan de Oro miestas turi 33-iąjį pagal dydį pasauly prekybos centrą, dydžio sulig trim Vilniaus “Akropoliais”, ir tai net nėra vienintelis prekybos centras tame mieste… Filipiniečiai prekybos centrus, sako, labiausiai myli dėl kondicionierių: juk namie daugelis neturi, temperatūra siekia +35, o prekybos centruose tvyro prabangi vėsa. Bet ne tik pasivaikščioti ten ateina: perkančių tiek, kad šeštadienį prie didžiausių prekybos centrų restoranų susidaro eilės. Ir prekės ten jau “mūsiškos”, pakuotės didelės. Vietiniai sako, kad daug ten išleidžiamų pinigų atsiveža ar atsiunčia užsieniuose dirbę filipiniečiai. Keista matyti tokius spindinčius prekybos centrus kur aplink būriuojasi ir gatvėse prausiasi elgetos!

Iš senesnių įdomesnių pastatų geriausiu daugelyje miestų geriausiu atveju likusi kokia katalikų bažnyčia, na dar vienas kitas apgriuvęs medinukas (kiek laiko dar stovės?). Kaltininkų čia daug. Antrasis pasaulinis karas – Filipinuose tada susirėmė Amerikos ir Japonijos pajėgos. Visokiausi žemės drebėjimai, taifūnai, gaisrai. Ir žmonių požiūris: Filipinuose normalu girdėti “Čia stovėjo XVIII a. rūmai, bet juos nugriovė ir pastatė šitą”.

Ilgiau pabuvęs Filipinuose, miestus po truputį pradėjau skirti. Ne pagal gatves ar pastatus. Pagal transportą. Štai viename mieste “autobusai” – tai prailginti ir visaip išdažyti kariniai visureigiai (klasikiniai džipniai), kitame – tam tikro modelio sunkvežimiukai, trečiame – jau kito modelio ir labai ilgi, ketvirtame – prailginti mikroautobusai, penktame – motorelos (motociklas su prikabintu keleivių kėbulu gale), šeštas jau, žiūrėk, mėgina diegti “modernius kiniškus” autobusus. Tiesa, visų jų esmė ta pati, visi liaudyje vadinami “džipniais”, sėdima išilgai, o įlipus reikia per visus kitus keleivius “pasiųsti” mokėjimą vairuotojui.

Skiriasi miestuose ir “lengvieji taksi” (triračiai): paprastai tai motociklai su priekabomis šone, bet kiekviename mieste tos priekabos skiriasi, nes gaminamos kažkur vietiname garažiuke. Kai kur vežiojama ir paprastais motociklais ar net karietomis.

Didžiausi miestai (Manila – ~24 mln., Sebu – ~3 mln., Davao – ~2 mln.) panašiai vienodi, kaip ir mažesni. Tik pačiuose didžiausiuose tarp tų mažyčių namų rajonėlių šen bei ten styro ir daugiaaukščiai – kuo didesnis miestas, tuo daugiau. Daugiaaukščiai daugiabučiai, tiesa, tokie lyg aviliai iš mažiausių butų, kokius tik esu kur nors matęs. 23 kv. m butas čia gali būti pristatomas kaip “erdvus”, o į 32 kv. m tilpti trys kambariai (ir, aišku, didelė šeima). Keliaudamas ilgesnį laiką paprastai ir dirbu iš tų šalių, ieškau kiek didesnių butų, bet Filipinuose tokių nėra arba brangūs: tiesą pasakius, viešbučių kambariai dažnai net didesni už butus.

Tačiau taip yra visur Filipinų miestuose. Tokie pat užgrūsti oro uostai, stotys, viskas. Tiesa, pabuvęs Filipinuose supranti, kad gal tos milžiniškos erdvės žmogui ir nėra būtinos: na, kiek gi reikia, prisėsti, atsigulti… Kiekvienas save gerbiantis barangajus turi krepšinio aikštelę, gal net dengtą, apšviestą, ir ten visuomet kas nors žaidžia. Filipiniečiai krepšinį myli net labiau nei lietuviai, o elitinė lyga žaidžia arenose, gerokai didesnėse už mūsų Žalgirio areną ir serga ne mažiau aršiai (buvau pasižiūrėti vieno iš trijų kasmetinių sezonų ketvirtfinalio). Atrodo, kodėl būtent krepšinis? Jų ūgis – žemas, tad net turėdami 110 mln. pasaulinėj sferoj nieko nepasiekė. Teko girdėti teoriją, kad čia irgi kaltas erdvės trūkumas: krepšinio aikštelė užima mažiau vietos, nei futbolo stadionas, o “žemiausiame lygyje” pakanka pakabinti krepšį skersgatvyje.

Visuose Filipinuose tėra vos keli verti dėmesio, “kitokie”, miestai ar didmiesčių rajonai.

Tai – Viganas, kurio per stebuklą nesumbombardavo amerikiečiai per Antrąjį pasaulinį karą (nes japonai patys pasitraukė). Jo senamiestis – tikras ispaniškai-kiniškos architektūros lobynas su langų “stiklais” iš kriauklelių. Jis – visad pilnas filipiniečių turistų, juk daugeliui tai – vienintelis būdas pamatyti “istorinį vakarietišką miestą”.

Tai – keli Manilos rajonai, ypač Manilos senamiestis Intramuros (jis buvo sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą, bet vienintelis Filipinuose pilnai atsatytas) ir visų Filipinų komercinės širdys Makati bei Bonifacio, kuriuose gyvena daugelis į Filipinus atsiųstų vakariečių darbuotojų, yra tarptautinių kompanijų atstovybės, ambasados ir atmosfera vietomis tokia japoniškai-korėjietiška.

Tai – Anchelesas, gimęs šalia buvusios JAV karo bazės. Jis garsėja savo prostitutėmis: niekur kitur pasaulyje nemačiau vietos, kur sekso turizmo šitiek daug, turistai – tik vyrai, moterys – tik vietinės… Tiesa šį “raudonųjų žibintų rajoną” supa labai tikintis miestas, pilnas bažnyčių ir įspūdingai (kruvinai) švenčiantis Velykas (su tikru “Jėzaus” nukryžiavimu). Sunku patikėti, kad paprastu triračiu motociklu gali per keliolika minučių nuvažiuoti tarp tokių dviejų skirtingų pasaulių.

Kažkiek išskirtinis ir Iloilo su savo trupančios didybės cukraus magnatų dvarais.

Filipinų kurortai ir klimatas

Kiekvienas žino Indonezijos Balį ar Tailando kurortus, bet filipinietiški kol kas ne tokie žymūs. Manau tai laiko klausimas. Temperatūra Filipinuose kiaurus metus panaši: šalčiausia sausį +30 dieną ir +24 naktį, o karščiausia balandį +34 dieną ir +27 naktį. Liūčių sezonas – nuo birželio iki spalio.

Štai geriausi Filipinų kurortai:

Borakajus (Visajai) – pats masiškiausias Filipinų kurortas. Nedidelės salos širdis yra 4 km ilgio idiliškas Baltasis paplūdimys, kuris kartu – ir pagrindinė gatvė. Į jį atsiveria parduotuvių, restoranų fasadai, čia pinamos kaselės ir kviečiami turistai į galybę vandens pramogų: nardymą, šalminį nardymą (kur tiekiamas deguonis iš viršaus), plaukimą tradiciniais taškančiais paraw laivais (ypač saulėlydžio stebėti), vandens motociklus, irklentes, valtis stikliniu dugnu, skrydį paskui laivą su parašiutu ir t.t.

Panglao (Visajai) – viena šios salos dalis lyg miniborakajus (Alona Beach), o toliau – atokesni viešbučiai ir paplūdimiai, į kuriuos tegali nuvažiuoti triračiu ar motociklu. Panglao sala tiltu sujungta su didesniu Boholu, kuriame – šiek tiek “nekurortinių” lankytinų vietų (fotogeniškų formų Šokolado kalnai, mažiausių pasaulio primatų tarsyrų gyvenamoji vieta).

El Nido (Palavanas) – gražiausias savo gamta ir labiausiai pagyromis apipintas Filipinų kurortas. Čia žaviausias ne pats miestelis (nors naktinis gyvenimas ten smagus) ir ne jo paplūdimiai, tačiau nuostabių, uolėtų salų salynas aplink: su “slaptomis lagūnomis”, tik iš vandens pasiekiamais paplūdimiais ir t.t. Tas salas gali matyti nuo kranto, bet dar smagiau ten plaukti laivu. Iš visų Filipinų kurortų būtent El Nido daugiausiai neazijiečių. Na, paplūdimius ar vandens pramogas gali rasti ir arčiau Europos ar Amerikos, bet būtent tokio kranto, salų kitur nėra.

Moalboalis (Visajai) mėgstamiausias tarp nardytojų, o ypač garsėja čia paukiančiomis sardinių masėmis, kurios matosi ir paviršiniams nardytojams. Matėme ir vėžlius. Su paplūdimiais čia sunkiau.

Bantajanas (Visajai) turi idilišką paplūdimį, kuriame dar turistų beveik nėra, bet tai gali pasikeisti.

Filipinų kurortuose būna trys didelės atostogautojų grupės. Patys filipiniečiai, kiti azijiečiai (kinai, korėjiečiai), bei vakariečiai (europiečiai, amerikiečiai). Jų įpročiai ir pamėgti kurortai skiriasi. Kaip atostogauja europiečiai, aiškinti nereikia: maudynės, deginimasis, įspūdingos gamtos paieškos, naktinis gyvenimas. O štai dauguma filipiniečių mėgsta šviesų kūną (paplūdimiuose sėdi pavėsyje ar naudoja juos tik praėjimui į laivą), jiems itin svarbu fotografuotis (net ant kokios irklentės, rodos, lipa vien dėl to), taip pat daugelis jų, salyno gyventojų… nemoka plaukti. Todėl kone visos pramogos orientuotos į nemokančius plaukti: plaukiama su gelbėjimosi liemenėmis ir, jei reikia, plaukikas patempia, analogiškai vyksta ir paviršinis nardymas. Net giluminis nardymas visur reklamuojamas “Neprivaloma mokėti plaukti!”. Kai aš pats nemoku plaukti, o žmona savo plaukimo jėgomis nepasitiki – mums labai patiko. Bet filipiniečius nustebinome irgi prašydami gelbėjimo liemenių: jie įpratę, kad “baltaodžiai plaukti moka”.

Skirtingų turistų pamėgti kurortai plaka skirtingais ritmais. Europiečių numylėtame El Nido, pavyzdžiui, barai atsidaro gerokai po pietų, o dirba per naktį. Tuo tarpu azijiečių ir filipiniečių pamėgtame Borakajuje jau ir 21-22 val. gyva muzika tilo, užtat nuo pat ankstyvo ryto viskas ūžė. Tokiu ritmu gyvena visi Filipinai: kai kurioms Azijos šalims būdingo “naktinėjimo” čia mažai.

Filipinų kultūra ir istorija

Filipinai – savotiškai dirbtinė valstybė. Juose gyvena daugybė tautų, kalbama daugiau nei 120 kalbų (didžiausios: tagalų – 25%, sebuanų – 23%, ilokų – 9%, hiligainonų – 8%, varajų – 4%, kapampanganų – 3%). Filipinai yra viena šalis tik todėl, kad juos kolonizavo – ir į vieną koloniją apjungė – Ispanija (valdė nuo 1565 m.).

Ispanija Filipinuose pasėjo ir katalikybę, pristatė barokinių bažnyčių, įtvirtintų taip, kad atlaikytų žemės drebėjimus. Išskyrus pačius pietus (musulmoniški) ir atokius kalnų kaimus (pusiau pagoniški), Filipinai nėra tiesiog “dar viena katalikų šalis” – šiandien tai pati katalikiškiausia šalis pasaulyje apskritai. Katalikybė čia nėra tik tradicija, kaip Europoje: bažnyčiose nuolat vyksta vienos sausakimšos mišios po kitų, gatves ar džipnius puošia reklamos “Kalbėk su manim. Dievas”, “Ką tau duoda Dievas [sąrašas]”, “Kasdien kalbėk rožančių” ir panašios (jas kabina religingi katalikai), politikai savo rinkimų agitacijose prisistato kaip “dievobaimingi” (rinkėjui tai svarbu), o per Gavėnią restoranai siūlo pasninko meniu.

Įprasti mano regėti Filipinų vaizdai ir garsai: pravažiuodamas bažnyčią, džipnio vairuotojas persižegnoja; prieš skrydį keleivis gretimoje kėdėje meldžiasi; autobusų stotyje per garsiakalbius paleidžiama malda; prie bažnyčių kabo kelio ženklai “Mišių metu nesignalizuoti”; žiūrėtame Filipinų filme “auksinis jaunimas” kviečia į savo vakarėlius kunigą Biblijos skaitymui; mums išnuomotas automobilis buvo iš karto su pakabintu kryželiu ant veidrodėlio. Gausu milžiniškų naujų bažnyčių, religinių skulptūrų (beje, daug Kristaus skulptūrų, pastatytų pagal Vilniuje kabantį Dievo gailestingumo paveikslą). Religinės skulptūrėlės (kurioms žmonės noriai meta aukas) stovi ir prekybos centruose ar laivuose. Esame įpratę prie tokio religingumo musulmonų kraštuose – o čia katalikų!

Filipiniečiams labai svarbūs religiniai ryšiai, kurie kuria šeimų aljansus. Kai kurie vaikai turi daug krikštatėvių, o “rimti veikėjai” gali turėti ir tūkstantį krikšto vaikų, kuriems padės, tarkime, rasti darbą, mainais tikėdamiesi tam tikro lojalumo. Svarbi giminystė, draugų kompanijos (barkados) – filipiniečiai nemėgsta būti vieni ir normalu, kad padeda saviškiams. Kas mums gali atrodyti korupcija, čia – norma: pavyzdžiui, kiekvienas miestas ir regionas turi savo “politines dinastijas”. Tas pačias pavardes matai savivaldybės, merų, senatorių sąrašuose, garsiausios giminės net turi savo muziejus. Juose – net apie kontroversiškesnes šeimas pasakojama taip, tarsi visi jų atstovai būtų buvę utopijoje gyvenę šventieji (pvz. apie Markosų šeimą, iš kurios kilęs diktatorius Ferdinandas Markosas). Savame mieste, regione, saloje, savomis lyderių šeimomis tikima, pasitikima ir nebent laikinai nusivylus išrenkamas koks “politikas iš šalies”, o paskui, žiūrėk vėl grįžta tos pačios pavardės, tik gal jau iš kitos kartos (štai 2022 m. prezidentu išrinktas Ferdinando Markoso sūnus). Iki šiol Filipinuose gimstamumas nemažas – dabar nukritę iki ~2,5 vaikų vienai mamai, bet apie ~1990 m. dar buvo ~4,5, tad jaunų žmonių labai daug.

Iš katalikybės Filipinuose gimė ir tokios tradicijos, kurios jau net pačiai katalikų bažnyčiai atrodo per radikalios. Po Filipinus keliavome Velykų savaitės metu. Bet Filipinuose svarbiausia šventė ne Velykos, o didysis penktadienis – tada niekas nedirba. Kai kuriuose regionuose (ypač Pampangoje aplink Ancheleso miestą) tada vyksta senakulo Kristaus kančios vaidinimai – Kristų vaidinantis aktorius iš tikrųjų nukryžiuojamas! Be to, ištisos minios vaikšto nuo bažnyčios prie bažnyčios basomis karštu asfaltu plakdamiesi sau nugaras iki šios virsta kruvina mase (atgailauja už nuodėmes). Katalikų bažnyčia tai kritikuoja, tad “save kankinantieji” tądien į bažnyčias nelenda: griūva kryžiumi, meldžiasi prie durų. Dalyvavome ir nuosaikesnėse tradicijose: Kristaus laidotuvių procesijoje, Kristaus ir Marijos susitikime (salubong), kai jųdviejų statulos klajoja (su ištisom miniom iš paskos) miesto gatvėmis, kol susitinka priešais bažnyčią. Mišiose kiekvieną šventosios savaitės dieną buvo vis kitoks aprangos kodas (spalva). Kalbamas kryžiaus kelias einant per 7 bažnyčias. Taip pat kolyčiose visą savaitę dieną-naktį skaitomas filipinietiškas veikalas apie Kristaus gyvenimą Pasyon.

Beje, nors šalis religinga, čia itin gausu vadinamųjų ladyboy – “trečiosios lyties”, vyrų, besirengiančių kaip moterys, bet dažniausiai nelaikančių savęs moterimis ir nesikeičiančių lyties “pilnai”. Jų Filipinuose regėjau daug daugiau, nei Tailande, kuris jais garsėja, ar bet kur kitur pasaulyje. Visokie vestuvių fotografai, dizaineriai, grožio salonų darbuotojai – beveik vien jie/jos.

Savitos ir Filipinų laidojimo tradicijos: kas išgali čia pastato savo mirusisiems ištisus namus su tualetais, net antrais aukštais. Ten patys atvyksta per Vėlines, praleidžia naktį. Kitu metu kapą prižiūri samdytas prižiūrėtojas: pas skurdesnius gal ateina kartą per savaitę, o pas turtingesnius, būna, ir tikrąja to žodžio prasme gyvena kape-name.

Daugelio filipniečių ir pavardės ispaniškos, nes ispanai jas teikė taip: konkrečiam miestui priskirdavo ispaniškas pavardes iš tam tikros raidės ir gyventojai turėdavo rinktis. Vardai, tuo tarpu, filpinuose dažnai keisti, be to, prisiimamos ir keistos pravardės, kurios tarsi pakeičia vardus. Štai Filipinų prezidentas Markosas visur pasirašinėja kaip Bongbongas.

XIX a. pabaigoje Filipinai ėmė siekti nepriklausomybės, bet nebuvo lemta: 1898 m. Filipinus iš Ispanijos tiesiog nukariavo JAV. Mėgstama sakyti, kad “Filipinai kelis šimtmečius gyveno vienuolyne, o tada kelis dešimtmečius – Holivude”. Iš JAV Filipinai perėmė universitetų brolijas, masonus, Rotary: šitų organizacijų simbolių ir šūkių Filipinuose dabar daugiau nei pačiose JAV.

Po “Holivudo” prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, atėjo japonai (1941-1942 m.), tada vėl JAV (1944-1945 m.). Bet tuo metu imperializmas pasaulyje jau nyko ir JAV pagaliau suteikė Filipinams nepriklausomybę.

Nepriklausomi Filipinai pagrindine kalba pasirinko tagalų kalbą, nors šiaip ja kalbėjo tik 25% žmonių (aplink Manilą Lusone). Sebuanų kalba kalba panašiai tiek ar net daugiau filipiniečių. Realybėje liko svarbi anglų kalba, atėjusi iš kolonistų amerikiečių: Filipinuose labiau nei kur kitur Azijoje vietiniai ją moka ir, tiesą pasakius, tikriausiai angliškai lengviau susikalbėti nei bet kuria viena Filipinų kalba (tagalų irgi ne visi gerai moka anapus tagalų tėvynės). Korėjiečiai netgi masiškai važiuoja į Filipinus pigiai mokytis anglų kalbos.

Net kalbėdami savo kalbomis filipiniečiai nuolat “persijunginėja” į anglų kalbą ir atgal. Ne tai, kad įterpia žargoninį žodį: tiesiog gali būti trys ištisi sakiniai angliški, tada trys – tagalų kalba. Tiesa, filipiniečiai tada galvoja, kad visi taip šneka, ir gali taip kalbėti net ir su užsieniečiais. Pvz. “angliškos mišios”, kurias lankiau Pampangos regiono bažnyčioje atrodė taip: angliškas mišiolas, pamokslas – tagalų kalba (bet jei cituojamas Jėzus – tai anglų kalba), giesmės – kapampanganų kalba, bet “Aukojame” tagalų kalba. Taip kalbama Filipinuose!

Anglų kalba ir darbštumas suteikė Filipinams galimybę eksportuoti… pigią darbo jėgą. Vieni dirba užsieniečiams pačiuose Filipinuose, kur pasaulinės kompanijos steigia skambučių centrus anglakalbėms šalims aptarnauti, buhalterinės apskaitos padalinius, iš Filipinų veikia daugybė virtualių kazino. Kiti dirba užsienyje: tarnaitės Singapūre ir Honkonge; statybininkai Persijos įlankos šalyse; artistai Japonijoje; manikiūrininkės JAV. Ir, turbūt, svarbiausia – jūreiviai. 30-40% visų pasaulio jūrininkų – filipiniečiai.

“Filipinietis emigrantas” (balikbajanas) yra tapęs tikru nacionaliniu didvyriu – juk tiek siunčia pinigų savo šeimoms, tėvams, paliktiems Filipinuose vaikams. Pamenu, EXPO 2020 parodoje Dubajuje Filipinų paviljonas vienintelis koncentravosi ne į technologijas ar turizmą, o į savo emigrantus. Jiems oro uostuose yra atskiros eilės (dar suskirstytos į “emigrantai jūrininkai” ir “emigrantai, dirbantys žemėje”), muziejuose ar kai kuriuose viešbučiuose – atskiros nuolaidos. Balikbajanams leidžiama be mokesčių parsivežti tam tikro dydžio dėžę daiktų – tai vadinama balikbajano dėže ir net tapo bendriniu žodžiu (“mūsų spintoje telpa dvi balikbajanų dėžės”). Filipinų kine didžiulė dalis filmų yra apie emigrantus. Lietuvą vadiname emigrantų šalim, bet pagal tai, kaip tai matoma viešumoje, mums toli iki Filipinų. Filipiniečius imigrantus myli ir juos priimančios šalys. Jie darbštūs ir dirba, jie dažniausiai emigruoja teisėtai ir nemėgina apsimesti pabėgėliais. Visiems išeina į gera: filipiniečiai uždirba daug daugiau, nei pas save, o užsieniečiai moka daug mažiau, nei mokėti “savam”.

Neretai būna taip: palikusi savo vaikus seneliams, filipinietė važiuoja dirbti aukle į kokį Dubajų arabų vaikams, kad siųstų namo pinigus, už kuriuos jos pačios vaikai gaus geresnį išsilavinimą ir išvažiuos jau ne kaip juodadarbiai, o kaip kokie daktarai į JAV…

Dar viena filipiniečių “žmonių eksporto” rūšis – žmonos. Niekur kitur pasaulyje nemačiau daugiau tokių porų – ~50-70 m. baltaodis vyras ir ~20-40 m. filipinietė moteris. Dalis jų išvažiuoja į Europą ar Ameriką, bet nemažai ir vyrų atvažiuoja į Filipinus, “žmonos tėvynę”, pavyzdžiui, pigiai pensijai. Kai kurie pabuvę santykiuose metus-kitus išvažiuoja toliau. JAV kariai (tiek baltaodžiai, tiek juodaodžiai) taip Filipinuose paliko ~50000 “maišytos rasės” vaikų, dabar vadinamų amerazijiečiais.

Populiariausia Filipinų sporto šaka – krepšinis (ir didžiausia pasaulyje krepšinio arena yra Filipinuose). Tiesa, jis čia savitas – dalis taisyklių kaip NBA, dalis – kaip FIBA, o dalis tradicijų visai savos (pvz. klubai atstovauja ne miestus, o kompanijas, ir visi žaidžia paeiliui tose pat arenose). Filipinų lyga – antra pagal senumą pasaulyje profesionali krepšinio lyga po NBA.

Sportui prilygsta ir grožio konkursai – čia jie be galo rimtas reikalas, yra ištisos tarpusavy konkuruojančios “piramidės” (miestų, regionų, šalies konkursai), tačiau bet kuriame rimtesniame nugalėjusi moteris gali tikėtis iki gyvenimo galo turėti “grožio karalienės” titulą, kuris stums ją į priekį karjeroje ir gyvenime.

Antra pagal populiarumą Filipinų sporto šaka – gaidžių peštynės. Kiekvienoje savivaldybėje yra gaidžių arena, kur žmonės atveda savo ilgai augintus kovinius gaidžius. Šiuos matai visur – gryname ore narvuose palei kelio. Štai vienas parištas prie pikapo, štai koks turtuolio kapo prižiūrėtojas atsivedė dienai savo gaidį į kapą… Pagrindinė esmė ten – lažybos (atėjusius visi skatino lažintis), jos trunka dar ilgiu nei pati kova. Daug lemia sėkmė: gaidžiai “apginkluojami” “durklais” ir vienas kuris greit paskerdžia kitą. Skamba žiauriai, bet iš tikro viskas taip greita, kad ne ką tesiskiria nuo tiesiog paskerdimo. Pralaimėtoją šeimininkas suvalgo: Filipinai nėra tokia turtinga šalis, kad čia kas būtų tik “dėl pramogos”, greičiau gal iš poreikio turėti vištienos žmonės kažkada dar sau pasidarė pramogą. Žmogui iš Europos turbūt atrodo keista, kaip filipiniečiai myli, popina gaidį it naminį gyvūnėlį, myli ir juo didžiuojasi, o paskui lengvom rankom atneša į mirtiną kovą.

Na, bet Filipinuose mirtis visada arčiau, nei pas mus. Net ir žmonių mirtis. Ji surprantamesnė.

Filipinų nelaimės

“Bahala na” – populiarus fatalistiškas filipiniečių posakis (“Kas bus tas”).

Ir kaip kitaip, kai Filipinai – šitokia nelaimių talžoma šalis. Ugnikalniai, žemės drebėjimai, taifūnai, milžiniški gaisrai, transporto nelaimės – girdėjau gerą mintį, kad “atsigavimas po nelaimių” yra tiesiog populiariausia žinių tema, nes bent kelios Filipinų dalys nuolat atsigauna po kokios nelaimės.

Štai kas įvyko Filipinuose per du mėnesius 2022 m., kai keliavome ten pirmąjį kartą:
*Smogė tropinė audra Megi/Agaton (~300 žuvusiųjų, iš kurių nemaža dalis nuo 210 namų palaidojusios nuošliaužos, be to, audra pradangino elektrą dienų dienoms ne vienoje saloje).
*Veržėsi Talio vulkanas, dėl ko evakuoti aplinkiniai kaimai.
*Sudegė maršrutinis laivas iš Polilo į Lusoną (7 žuvusieji, 23 sužeistieji).
*Sudegė miesto kvartalas Maniloje (8 žuvusieji, vietos laikraščio straipsnyje minimi skaičiai “sudegė 10 namų, 20 žmonių liko benamiais, nuostolis 20000 pesų [400 eurų]” puikiai atskleidė, kiek mažai turto turi daugelis filipiniečių).
*Sugriuvo svarbus automobilių tiltas Bohole dėl dar 2013 m. per žemės drebėjimą patirtų pažeidimų (4 žuvusieji, 23 sužeistieji, tarp jų – turistai; greta buvo statomas naujasis, bet taip ir nespėta atidaryti laiku).

Be to, visur kur regėjau buvusių nelaimių ženklus. 2021 m. gruodį praūžęs uraganas Odetė buvo daug ką apgriovęs – nors nuo jo jau buvo prabėgęs pusmetis. Ir prie krioklių tako nebuvo, ir Sipatano tiltų Bohole. Net Sebu didmiestyje buvo daug pastatų nuplėštais fasadais, įskaitant mūsų viešbutį. Atsistatymas lėtas. “Telefonas ir internetas iki šiol neveikia” – sakė muziejaus Sebu šeimininkė. Kitur buvo vietų be elektros. Dažno Filipinų gyventojų Facebook gali rasti vaizdus, kaip taifūnas siaubia jų ne itin kokybiškai pastatytą namą. Straipsniai apie kiekvieno miesto istoriją pasakoja apie katastrofas.

Mačiau ir kitų nelaimių palikimą: sudegusį kvartalą Iloilo (tie tankiai sustatyti degių medžiagų namai pleška taip smarkiai ir niekuomet nesudega tik vienas).

Filipinų žiniasklaida netgi nekreipia į tai daug dėmesio – katastrofai su kokiais 10-20 žuvusiųjų, kuri mūsuose sukeltų rezonansą metų metams (teismai ir t.t.), čia skiria tik nedidelį straipsnelį. Tik didžiausios gamtinės nelaimės sulaukia kažkiek daugiau dėmesio. Neįtikėtina, bet apie daug nelaimių informaciją pastebėdavome Lietuvos ar JAV žiniasklaidoje, o ne iš Filipinų žiniasklaidoje, kurią irgi keliaudamas sekiau.

Kalbintas triračio taksi vairuotojas baisiai peikė savo kolegą, kuris važinėja su savo žmona: “Tai patekę į avariją abu užsimuš, kas vaikus augins?”, tarsi tai būtų laiko klausimas. Paskui rodė savo randus ir pasakojo, kad tiek jis, tiek keleivis buvo smarkiai sužaloti – bet pasidžiaugė, kad nelaimės kaltininkas nuostolius atlygino. Į saugumą Filipinuose tiesiog nekreipiamas dėmesys: štai važiuoja vienu motociklu penkių asmenų šeima, su vaiku, pasodintu ant vairo. Kartą motociklininkas-taksistas gale vežė mus abu. Kai pamatė policiją, paprašė Aistę užsidėti šalmą – nes turėjo tik vieną. Man sakė: “Tau, kadangi sėdi per vidurį, nereikia”.

Filipinuose įvyko ir kai kurios didžiausių istorinių nelaimių. Daugiau nei 4500 žmonės 1987 m. žuvo nuskendus laivui “Dona Paz” – tai didžiausia jūrų nelaimė istorijoje (trys “Titanikai”!). 2012 m. taifūnas Bofa pražudė ~2000, 2013 m. Haijanas ~7000 ir t.t.

Bent jau nusikalstamumo atžvilgiu Filipinuose situacija nebloga, nors tai nėra supersaugi šalis. Tiesa, atskridęs į Manilą, per pirmas pora dienų susidūriau su keliais iš eilės apgavikais: nuo metrą jungti atsisakiusių (ar greičiau besisukusį metrą turėjusių) taksistų iki policininko, kuris, paklaustas “Kur čia bilietų kasa į krepšinio areną?” ėmė organizuoti nelegalų bilietų pardavimą už keliagubą kainą (atsisakėme ir patys paskui radome kasą). O palei kelius Maniloje puikuojasi užrašai “Šis sklypas neparduodamas”, nes būna apgavikų, kurie mėgina “parduoti” atsitiktinius sklypus geroje vietoje.

Bet, pasirodo, tokie dalykai apsiriboja vietomis, kur baltaodžių daug, o tokių vietų Filipinuose dar labai mažai. Kitur filipiniečiai labai sąžiningi – taksistai jungdavo metrą, o skurdaus rajono kavinėje palikus daiktą vietiniai atbėgo iš paskos jį nešdami. Ir kainos atvykus iš Europos juokingos, ir tik mažai kur jos specialiai pakeliamos užsieniečiui. Anuose kraštuose su užsieniečiais filipiniečiai išvis nesusidūrę – kai kurie prašo kartu nusifotografuoti, bet šiaip, palyginus su kokia Indonezija, dauguma baikštūs ir tik stebi iš tolo (kurorte mačiau netgi ženklą “Nesistebeilykite į turistus”).

Sakoma, kad vakariečiai sąžiningesni žodžiu, nei raštu (meluoti į akis nenori, o pvz. visokios reklamos nebūtinai sako tiesą), o filipiniečiai – atvirkščiai. Jie labai nenori pasakyti į akis nieko galimai nemalonaus ir kartais geriau meluos “ne iš piktos valios”.

Taip pat, Filipinuose įprasta viską tikrinti, kad neapgaudinėtum. Viešbučiuose po išsiregistravimo prieš atiduodami užstatą patikrins, ar nepaėmei kokio rankšluosčio. Paimdami mokėjimą garsiai pasako, kiek paima (kad nekiltų ginčas). O norint Manilos metro naudotis nėščiųjų vietomis, rašo, “reikia parodyti ultragarso nuotrauką”. Iš pradžių gali atrodyti keista, bet kelias apgavystėms užkardomas.

Viena Filipinų saugumo išimtis – politika. Filipinuose gausu politinių nužudymų. Net Manilos oro uostas pavadintas Ninojaus Akino garbei – politiko, kuris nužudytas… tame oro uoste. Iki Rodrigo Dutertės prezidentavimo (2016-2022) filipiniečiai skundėsi narkomanų keliamais nusikaltimais, tačiau šis politikas sudavė narkotikams neregėtą smūgį ir dauguma filipiniečių juo itin didžiuojasi. Tiesa, Vakarų “žmogaus teisių aktyvistams” tas karas nepatiko, nes tai ir buvo karas: per policijos operacijas nužudyta daugiau nei 6000 narkoprekeivių, narkomafijozų ar eilinių narkomanų. Bet Filipinai – kita kultūra ir žmogaus teisės suprantamos kitaip.

Visgi Filipinai – labai demokratinė šalis, tą tradiciją “paveldėjusi” iš JAV. Ir ten tikrai nėra visokių diktatūroms įprastų ribojimų: žmonės noriai kalba apie politiką ir bet kokiom kitom temom, visur galima fotografuoti ir filmuoti, nėra rimtų ribojimų dronams (apskritai Filipinuose gal mačiau daugiau dronų nei kur kitur).

Kaip keliauti po Filipinus?

Keliavimas po Filipinus yra labai lėtas. Atrodo, atstumai žemėlapyje nedideli – bet, kaip bevažiuotum, užtruks ilgai. Tik aplink Manilą yra magistralių (mokamų ir brangių), o kitur nelygūs keliai sukinėjasi per begalinius miestelius, pilnus džipnių, motociklų, triračių, kurie gali būti užstatę pusę kelio, vaikštančių žmonių ir laukinių šunų. Dar lėčiau, jei kelias vingiuoja serpantinais per kalnus, kur pusę kelio gali būti prieš daug mėnesių užvirtus nuošliauža ir niekas nieko nedaro, nes kita pusė – laisva (ką daryti susitikus automobilį iš priekio, reikia spręsti patiems). Vietomis kelias gali “dingti”, pasidaryti negrįstas – kaip parodė patirtis, verta tikrinti keliose GPS programose, nes ne visi keliai pažymėti.

Automobilis yra greičiausias būdas keliauti, nors ir ne “silpnų nervų vairuotojams” (be to, autonuoma Filipinuose brangi). Taip apvažiavome Lusoną ir Sebu salą. ~300 km nuo Ancheleso iki Vigano juo gali nuvažiuoti per ~6 val., bet kalnuose blogiau: nuo Sagados iki Batado ryžių terasų 80 km važiuojama apie 3 val.

Dar lėčiau autobusais. Autobusas iš Kagajano de Oro į Davao (Mindanao sala) 280 km (arčiau nei Vilnius-Klaipėda) įveikė per… 9 val. 20 min. (laiko pridėjo ir stabčiojimai stotyse). Autobusai šiaip būna kelių rūšių – brangiausi (nors vis tiek pigūs) kondicionuojami, pigesni atidarytais langais. “Vietiniai autobusai” (iki kelių val. atstumams) – tai paprastai džipniai (prailginti džipai, kuriems pradžią davė JAV armijos per Antrąjį pasaulinį karą palikta technika). Užsipildžius vidui, jais važiuojama net ant stogo.

Tarp salų kursuoja laivai. Lėčiausi keltai, gabenantys ir automobilius (tiesa, juose smagu sėdėti denyje stebint praplaukiamas salas). Dvigubai greitesni ir brangesni keleiviniai laivai, kur sėdima viduje salone. Dar yra bangkos – mažesni tradiciniai laivai su autrigeriais vietiniam susisiekimui. Kai važiuojama iš miesto vienoje saloje į miestą kitoje, būna galima nusipirkti “bendrą autobuso bilietą”, kur autobusas kelsis keltu. Taip ne visada apsimoka: ne tik dėl kainos, bet ir dėl laiko (yra buvę, kad autobusas nepateko į keltą ir laukė autobusų eilėje, kai tiesiog pėsčias būtum įlipęs).

Štai kelionė iš Borakajaus kurorto į Sebu (“oro keliu” vos 285 km ir į priekį nuskridome per mažiau nei valandą) atrodė taip: 8 val. autobusu Katiklanas-Iloilo, taksi iki Iloilo uosto, 1,5 val. keltu Iloilo-Bakolodas (iš Panajaus salos į Negrosą), 20 min. perkrautu maršrutiniu triračiu motociklu nuo Bakolodo uosto iki stoties (5 keleiviai ir 5 lagaminai viduje!), 8 val. naktiniu autobusu Bakolodas-Sebu, kuris pakeliui dar keliasi keltu Eskalantė-Tabuleanas (2 val., iš Negroso salos į Sebu) ir šiame kelte privaloma būti išlipus.

Tokiom aplinkybėm nieko keisto, kad turistui norisi negaišti laiko ir skristi lėktuvu. Tai paprasta iš Manilos, kažkiek – Sebu, bet šiaip oro kelių tinklas nėra labai geras. Jeigu žemės transportu gali nukeliauti per kokias 7-8 val., tai skrydžio, deja, nebus išvis (pvz. Manila-Viganas). O tarp mažesnių miestų dažnai tenka skristi per Manilą ar Sebu, kas labai gaišta laiką. Manilos oro uostas nepatogiausiai sutvarkytas iš visų tokio dydžio oro uostų, kokiuose buvau: keturi jo terminalai stovi toli vienas nuo kito, praktiškai tai tarsi skirtingi oro uostai: tarp jų, būna, tenka važiuoti taksi, prieš tai atstovėjus taksi eilę (nuo pirmojo iki trečiojo terminalų – 5 km, t.y. toliau nei nuo Vilniaus oro uosto iki Vilniaus senamiesčio). Taigi, persėdimui Maniloje reikia pasilikti laiko, jei teks keisti terminalą, o ir skrydžiai linkę vėluoti.

Sudėtingas transportas turi ir vieną pliusą – vietos, į kurias nuvažiuoti sunkiau, nėra “užgultos” turistų. Na, pvz., Viganas – būtų vertas dėmesio, bet gaišti 10 val. kelionei autobusu iš Manilos į vieną pusę daug kas nesiryžta (realiai pirmyn-atgal “sudegintum” dvi atostogų dienas). Tad ten vyrauja filipiniečiai, kurie kelionėms po savo šalį turi daugiau laiko.

Miestų viduje viešojo transporto tvarka visur skirtinga, bet beveik niekur jokios informacijos nėra (reikia klausinėti žmonių ar žinoti, kur yra vairuotojo nuolat kaitaliojamose krypčių lentelėse esančios vietos). Tik Maniloje pastatytas metro (nors linijos eina toli gražu ne visur ir nėra patogios: pvz. norint važiuoti į kitą pusę dažnai reikia perbėgti judrią gatvę).

Kitur viešojo transporto pagrindas – džipniai ar sumodernintos jų versijos, galbūt motorelos. Greita taksi (su taksometrais) yra “mažieji taksi” motociklai su priekabomis (reikia sutarti dėl kainos). “Uber” nėra, bet yra panašus “Grab” – tačiau jis tiesiog brangesnė taksi versija.

Filipinų maistas, parduotuvės ir nakvynės

Filipinų virtuvė, priešingai daugybei “didžiųjų” Azijos virtuvių, beveik nežinoma anapus Filipinų. Iš pradžių atrodė nieko keisto: patiekalai tokie skirti “užkimšti skrandį”. Valgomi visi organai, snukiai ir t.t., ant visko pilama daug acto ir sojos padažo, o pagrindas, aišku, ryžiai. Porcijos nedidelės – kai rašo “3-4 žmonėms” suvalgydavome dviese – o juk Lietuvoje ar ypač Amerikoje žmonės jau sako, kad mes nedaug valgome.

Kita vertus, ilgainiui radau įdomesnių patiekalų. Įdomūs jų ryžiai su česnaku, “adobo” paruošimas (su česnaku ir actu). Kai kurie patiekalai keisti – balutas (apvaisintas kiaušinis su pusiau išsivysčiusiu paukšteliu, kuris valgomas visas) ar lečonas (ant prekystalio guli visas paršelis ir tavo akyse tau atpjauna norimą dalį). Šiaip sako, kd filipiniečiai valgo viską, ir kai kuriuose regionuose rasi ir šunienos, katienos, šikšnosparnienos, žiurkienos – bet tai jau rečiau ir akivaizdžiai nemačiau.

Be to, Filipinai didžiulė rinka, ir turi savo greito maisto tinklus, kurių garsiausias “Jolibee”. Vien restoranų Filipinuose pakanka, kad jis patektų į didžiausių pasaulio restoranų tinklų šimtuką!

Taip pat Filipinuose itin išplitę korėjiečių restoranai – net kaimuose jų būna. Tai Filipinuose, atrodo, antra virtuvė po pačių filipiniečių ir niekur kitur pasaulyje (išskyrus Korėją) nemačiau jos tiek daug.

Filipinuose nėra paplitusios mokėjimo kortelės – net kai kuriuose parduotuvių, degalinių, restoranų tinkluose jų neima, o “užkampiuose” gali nebūti ir bankomatų. Verta apsirūpinti grynais pinigais didmiesčių (Manilos, Sebu) nemokamuose bankomatuose, arba vežtis grynus JAV dolerius (eurų kursas prastas).

Ieškant nakvynės, galima patikrinti kelias interneto svetaines. Bet netgi ir taip pamatysite tik nedidelę dalį viešbučių: daugybės Filipinų viešbučių, ypač pigiausių, nėra internete išvis, jie reklamuojasi tik gatvės reklamomis (kartais galima gauti geresnį pasiūlymą už 12 val. nei 24 val.).

“Paprastą” viešbutį galima gauti itin pigiai – ten bus lova, kambarys, retsykiais – vaizdas pro langą. Bet augant poreikiams kaina gali augti greitai. Tarp poreikių – ne tik didesnis kambario plotas. Kai kuriuose pigiausiuose viešbučiuose gali nebūti šilto vandens, kondicionieriaus, mažas vandens spaudimas, taip pat daug kur Filipinuose, būna, dingsta elektra, o vėl paleista gali “sudeginti” prietaisus (mums sudegė vienas telefono pakroviklis). bet, jei užsakai numerį vietoje, gali nueiti pažiūrėti (pvz. ar yra vanduo).

Filipinus verta atrasti!

Prieš keliaujant į Filipinus, apie šią šalį žinojau mažiau, nei apie daugelį 100 mln. gyventojų turinčių šalių. Ir daug kam taip: kažkaip skrydžiai į Filipinus dažnai brangesni, nei į kokį Tailandą, Malaiziją ar Balį, o ir vietoje keliauti ilgiau užtrunka, tai europiečiai Filipinus pasilieka “rezervui”, kuris nebūtinai kada ateina. O Filipinuose tad vyrauja turistai iš Azijos. Tiesą pasakius, nemažai Filipinuose kalbintų europiečių ten ir patraukė tai, kad Filipinai “mažiau atrasti ir nuvalkioti”.

Tačiau Filipinai tikrai turi savo dvasią, “pasaulinio lygio” lankytinų vietų, ir, todėl, manau laiko klausimas, kada jie bus atrasti. Tai ir vyksta – nuo 2013 m. iki 2019 m. (pandemijos išvakarės) turistų išaugo daugiau nei dvigubai.

Jeigu esate Azijos mylėtojai – tikrai verta atrasti Filipinus, unikalią vietą, kur susiduria Azijos, Amerikos ir Ispanijos kultūros. Kur susiduria uolos, vandenys, kalnai ir sugebanti tame išgyventi žmonija. Kur tvirčiausia pasaulyje katalikybė pagimdė net ir “kruvinas” tradicijas. Kur dėl lėtų kelių dar yra atokių kultūrų ir kaimų – ir atradimo džiaugsmo.

---

Visi mano kelionių po Filipinus aprašymai-vadovai

1. Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi! (ĮŽANGA)
2. Lusonas - ryžių terasos, Filipinų širdis
3. Visajai - Filipinų kurortų salynas
4. Palavanas - gražiausia Filipinų sala
5. Mindanao - paprastesni Filipinai
6. Filipinų virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Filipinus žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Kelionė visai nebendraujant su ten sutiktais žmonėmis – tai labiau kaip filmas.

Tačiau kartais užmegzti pokalbį gali atrodyti sunku arba neaišku nuo ko pradėti.

Čia į vieną straipsnį sudėjau, kaip ir kur geriausia ieškoti tokių ryšių su vietiniais ir kitais keliautojais, kurie tikrai praturtins kelionę į užsienį.

Pokalbiams kelionėse pradėti tinkamos vietos ir progos

1.Transportas. Viena geriausių vietų pokalbiams, nes tiek tu, tiek daugelis kitų žmonių ten neturi ką veikti, bet privalo būti. Lėktuvuose, autobusuose, traukiniuose užkalbinkite tuos, kas sėdi šalia. Kur įmanoma, pasirinkite vietą šalia žmogaus, kurį užkalbinti atrodo įdomu, ar keiskite vietą per ilgą važiavimą, kad užkalbintumėte ne po vieną žmogų (ypač tai paprasta keltuose ar traukiniuose). Keliaujant autostopu paprastai bendravimas beveik privaloma dalis, nes tai viena priežasčių, kodėl vairuotojai paveža autostopininkus.

2.Šventės / renginiai. Jei dalyvauate vietinėje šventėje, spektaklyje, žiūrite sporto varžybas, verta pakalbinti tuos, kurie yra greta – tarkime, per pertrauką / pertraukėlę, kuomet irgi daug kam „nėra ką veikti“. Šventės / renginio aptarimas – gera pokalbio pradžia.

3.Hosteliai. Juose paprastai apsistoja tie, kam norisi bendravimo su kitais turistais, nuotykių kartu – tad užkalbinti noriai bendrauja. Aišku, galima ieškoti kontaktų ir viešbučiuose (pvz. per pusryčius) bei kitur.

4.Jau prasidėjusių pokalbių tęsimas. Dažnai būna, kad kelionės metu jus kas pakalbina su kokiu konkrečiu tikslu. Pavyzdžiui, koks restoranėlio šeimininkas pakviečia paragauti jo „nuostabaus maisto“, arba kitas turistas paprašo nufotografuoti jo šeimą. Įprastai pokalbis greitai ir baigtųsi pakalbėjus „apie esmę“ (užsakius maisto ar nufotografavus), bet juk, jei žmogus gerai kalba jums suprantama kalba, yra galimybė pakalbėti ilgiau, paklausinėti daugiau.

5.Pokalbių kitais tikslais pradėjimas. Savo ruožtu, jūs irgi galite pradėti pokalbius „su tikslu“. Gal geriau užuot ilgai tyrinėjus žemėlapius pasiklausti kelio (o tuo pačiu paklausti ir apie ką kitą), o užuot naudojus kokią asmenukių lazdą ar tiesus ranką (kuri vis tiek bus per trumpa) – paprašyti, kad kas jus nufotografuotų? Taip pat, jei tik iškils koks klausimas, atsakymą į kurį, tikėtina, žinos aplinkiniai, klauskite aplinkinių. O tokius trumpus pokalbius „su tikslu“ galite pratęsti į kitas temas. Šitokie metodai labai padeda, jei koks žmogus atrodo įdomus ir jį šiaip ar taip norėtumėte užkalbinti.

6.Internetas. Galite internete dar prieš kelionę susirasti kontaktų vietoje, pvz. įvairiose susirašinėjimo ar kelionių svetainėse, paskui susitikti. Taip pat galima eiti į visokius renginius per „Meetup“ ir panašias programėles. Galite mėginti ir „Tinder“, nors tai, matyt, galioja tik vienišiems.

7.Bendrų pomėgių erdvės. Naktiniai klubai pramogautojams, žygių takai žygeiviams, kaituotojų stovyklos kaituotojams, bendradarbystės erdvės dirbantiems per atstumą – pliusas toks, kad tose vietose rinksis bendraminčiai, iš karto bus apie ką kalbėti ar ką kartu veikti. Panašūs hobiai ar darbai iš karto susieja net ir labai skirtingų tautų ir kultūrų žmones. Tiesa, tokiose hobių ir gyvenimo būdo vietose reikia žmones kalbinti ne tada, kai jie labiausiai užsiėmę.

8.Iš anksčiau turimi kontaktai. Per gyvenime susipažinote su tūkstančiais žmonių – klasiokai, kursiokai, bendradarbiai, klientai, jei bendrausite “pagal šį straipsnį” – pažįstami, sutikti buvusiose kelionėse ir t.t. Visai neretai būna, kad kas nors panašiu metu bus ten, kur ir jūs (gyvena, studijuoja, dirba, keliauja ar dar ką), tai gali matytis ir iš socialinių tinklų. Galima parašyti dėl susitikimo net jei tai ir nebūtų koks nors artimas draugas. Jei apie būsimą kelionę parašysite savo socialiniuose tinkluose, gali būti, ir pats sulauksite pasiūlymų.

9.Tinklaraštis, Youtube kanalas ir pan.. Tokio neturite? Visada galite pradėti ir tai gali būti priežastis, be kita ko, susitikti su bendraminčiais. Tarkime, domitės kulinarija. Pradedate rašyti tinklaraštį apie įvairių šalių virtuves. Taip prisistatote kalbindami restoranėlių šeimininkus, o tokie pokalbiai įdomūs abiems: ir jums, kaip kulinarijos fanui, ir restoranėlių savininkams, kurie žinos bendraujantys su kažkuo, kas matė daug restoranų ir daug žino šioje srityje, gal galės kažką patarti, o gal parašytas straipsnis bus jam reklama.

Su kokiais žmonėmis verta (ir neverta) bendrauti kelionėse?

Jei norite sužinoti daugiau apie šalį, jos kultūrą, lankytinas vietas, labiausiai praverčia pokalbiai su tokiais žmonėmis:

1.Protingi, daug žinantys vietiniai žmonės. Labai gerai, jei tie žmonės dar ir nemažai keliavę tiek po savo šalį, tiek svetur. Ieškant „atsitiktinių kontaktų“, tokius rasti gana sunku, bet radus jie yra tikras informacijos ir įdomiai praleisto laiko lobynas. Deja, daugelis vietinių apie savo šalį žino ne ką daugiau, nei pasiskaitęs turistas. Iš tokių mažai ką sužinai: kas iš to, kad jie parekomenduos kokį savo šalies kurortą, jei jį rekomenduoja tik todėl, kad tai – vienintelis kurortas, kuriame buvo ir kartu su šeima kasmet atostogauja (tas pats apie restoraną, paplūdimį ir kt.) – todėl prieš naudojantis rekomendacijomis visada verta pajusti, ar jos yra iš žmogaus, kuris pakankamai patyręs, kad galėtų rekomenduoti. O jei pašnekovai nekeliavę svetur, nebendravę su užsieniečiais, tikėtina, neįtaria, kas jums įdomu – pvz. gal jums būtų įdomu išgirsti apie vietines vestuvių tradicijas ar valgymo tradicijas, kurias kiekvienas vietinis tikrai patyręs, bet jam atrodys tai visai neįdomu ir jis nekalbės apie tai, „Juk visi taip daro ir žino, ką čia apie tai kalbėti?“. O jeigu kalbės, tai nesupras, kas pas juos kitaip, nei kitur, ir, tarkim, apie vestuvių tradicijas ims pasakoti, kad „nuotaka su balta suknele“…

2.Vietiniai, dirbantys su turistais. „AirBnB“ būtų savininkai, gidai ir t.t. Jie nuolat sulaukia panašių klausimų, todėl žino, kas svarbu užsieniečiams; sulaukę klausimų, į kuriuos neturi atsakymų, neretai patys pasidomi ir kitam turistui, kuris to paklaus, jau turi ką atsakyti. Tiesa, daugelis tokių „kontaktų“ yra mokami kaip paslaugos (tačiau „paslaugos pirkimas“ nelygu „bendravimui“ – juk gali apsistoti „AirBnB“ ir nė kiek nebendrauti su savininku arba eiti į ekskursiją ir neužduoti gidui papildomų klausimų apie šalį po ekskursijos – o gali užduoti). Tarp nemokamų alternatyvų kontaktams su „vietiniais, kuriems nesvetimi turistai“ – „CouchSurfing“ ir pan.

3.Užsieniečiai, gyvenantys toje šalyje – ypač imigravę iš tavo šalies (lietuviai) ar gretimų šalių ar šalių, kuriose gyvenai. Jie jau gerai patyrę šalį ir daug žino, bet kartu yra iš kitos kultūros, taigi, iš pradžių daug ką matė taip, kaip matai tu, ir supranta, kas tau svarbu, įdomu, keista. Be to, užsieniečiai, persikėlę kur nors gyventi – ypač ne „juodadarbiai ekonominiai migrantai“, o, tarkime, studentai arba vyrai, vedę vietines moteris – dažnai būna ir patys daug pakeliavę po šalį, visų pirma pamatę ją „usžieniečio akimis“. Be to, tai dažniausiai vienintelis būdas pabendrauti / sužinoti informaciją lietuvių kalba, jeigu prasčiau kalbate užsienio kalbomis.

Jei norite kartu leisti laiką, verta ieškoti tokių kontaktų:

1.Kiti keliautojai – bet ne bet kokie. Dažniausiai bendriems nuotykiams „pasirašo“ tie, kas keliauja vieni, nepriklausomai, ilgą laiką – dažniausiai tai vadinamieji „kuprinėtojai“ (backpackers). Tokius dažnai susitinki hosteliuose ir pan. Kuo labiau nutolęs žmogus nuo šio „standarto“, tuo mažesnė tikimybė, kad pavyks kartu leisti laiką. Jei keliauja šeima su vaikais, su organizuota ekskursija ir trumpam laikui – sudominti bendru laisvalaikiu greičiausiai bus neįmanoma. Kita vertus, aišku, yra daug tarpinių variantų, pvz. jei esate pora, logiška pakalbinti kitą keliaujančią porą be vaikų, ypač „kuprinėtojus“.

2.Vietiniai, linkę į bendrus nuotykius su užsieniečiais. Bendrai paėmus, tik labai labai maža dalis vietinių turės laiko ir noro leistis į kokią bendrą veiklą, todėl čia reiktų ieškoti tikslingai tam tikrose vietose. Tai yra atitinkamos interneto vietos ar fizinės vietos, į kur šiaip jau renkasi daug užsieniečių, o vietiniai ateina kaip tik tokie, kurie nori pabendrauti su užsieniečiais (bet atsargiai – deja, kai kuriose šalyse tokiose vietose „neršia“ ir visokie prekijai bei apgavikai).

3.Žmonės su panašiais pomėgiais, kaip jūs. Jei norite kartu žvejoti – logiška kalbinti žvejus. Jei norite eiti į žygį – tuos, kurie atrodo kaip žygeiviai (batai, kuprinės ir t.t.). Šitie žmonės praverčia ne tik nuotykiams kartu, tačiau ir norint sužinoti, kaip jūsų pamėgti hobiai atrodo toje šalyje (pvz. mėgstančio kalnus gali klausti, kokie kalnai jo šalyje verčiausi dėmesio).

Nelabai verta leistis į ilgus pokalbius su tokiais žmonėmis:

1.Prekijais ir kitais įkyriais siūlytojais. Atrodo, paprasčiausia – jie patys prieina. Bet jų bendravimas bus orientuotas į prekių pardavimą, kažkokių paslaugų įsiūlymą ir tai netrukus pasijus. Net jeigu jie kažką ir sakys nuoširdžiai, bus sunku suprasti, ką, nes daugelis atsakymų bus tiesiog savanaudiški. „Kokia gražiausia vieta šiame mieste?“ „Tas kalnas, bet ten reikia važiuoti taksi. Mano brolis taksistas, galiu dabar iškviesti“ ir pan. Daugelis klausimų, kurie užduos apie jus, irgi bus savanaudiški: klausimo „Ar čia esi pirmą kartą?“ tikroji reikšmė „Ar gerai žinai vietines kainas?“, klausimo „Kokiame viešbutyje gyveni?“ tikroji reikšmė „Kiek turi pinigų?“ ir pan. Pajutęs tokią pokalbio schemą stengiuosi jį užbaigti. Deja, jei pats neieškoksi kontaktų, o mėginsi tik bendrauti su tais, kurie tave *patys* užkalbina, daugelyje šalių tai ir bus visokiausi prekijai (nes jų darbas kalbinti turistus) ir apie šalies žmones liks blogas įspūdis (be reikalo!).

2.Apgavikais. Apie apgavysčių schemas esu parašęs ištisą straipsnį ir pajutus kažkurią iš tų schemų reikia užbaigti pokalbį kuo greičiau.

3.Tais, kurie nemoka ar prastai moka visas kalbas, kurias gerai mokate jūs (t.y. neturite bendros kalbos, kurią gerai mokėtumėte abu). Nors šiaip kelionės metu galima nesunkiai išsisukti nemokant kalbos, jei norite suprasti sakomą informaciją ar leisti kartu laiką, tiesiog „daugmaž suprasti“ vienam kitą greičiausiai nepakaks, arba tai tiesiog nebus taip įdomu. Taigi, jei matau, kad sunku susikalbėti, į gilesnį kontaktą neinu.

Apie ką kalbėti su naujais pažįstamais?

Turėkite mintyse klausimų sąrašą – ko visur klausite tam tikrų žmonių. Pavyzdžiui, galbūt norėtumėte kiekvieno „AirBnB“, jei tokiame apsistojate, šeimininko ar gido paklausti, kokie yra geri vietinio maisto restoranai, arba kokias lankytinas vietas jis rekomenduotų ir kodėl. Kai kuriuos klausimus verta užduoti pagal aplinkybes – pvz., jei vėliau teks važiuoti į oro uostą, kaip ten nuvažiuoti geriausiai / pigiausiai (turistus priimantys žmonės paprastai tai gerai žino, o interenete kartais sunkiau greitai surasti arba informacija gali būti pasenusi). Net jei to paties klausimo jau klausėte vieno žmogaus, verta paklausti ir kito – juk žmonės mėgsta skirtingus restoranus, transportą ir kita.

Neapsiribokite vien „aktualių“ klausimų bėrimu – paklausinėkite apie tą žmogų, pasakykite apie save. Tai padės išlaikyti pokalbį ir, tikėtina, netikėtai sužinoti ko svarbaus ir įdomaus.

Įterpkite asmeninių pasakojimų ir klausimų. Daug pokalbių su vietiniais lieka formalizuoto „small talk“ lygyje („Iš kur tu?“, „O iš kur tu?“, „Koks tavo vardas?“), bet iš to sunku užmegzti ryšį ar sužinoti ką svarbaus. Gali būti žmogus, iš kurio daug ką sužinotumėte, su kuriuo įdomiai leistumėte laiką – bet to neatsitinka vien todėl, kad liekate tame formaliame „small talk“. Todėl verta įterpti asmeniškesnių detalių. Na, pavyzdžiui, norėtumėte susirasti bendrakeleivį į žygį kalnuose arba kokį Tailando „Full Moon Party“? Tai transporte, kuris važiuoja į tą vietą, kalbindami žmones neprabėgus daug laiko nuo pokalbio pradžios užsiminkite apie savo pomėgius – ką jums reiškia gamta, kalnai, ar tas vakarėlis, kada apie tai sužinojote, kodėl ten vykstate. Savo ruožtu, papasakoję ką asmeniškiau, galite to paties ar panašių dalykų klausti ir pašnekovo.

Įteprkite pastebėjimų apie šalį, žodžių vietine kalba (padės „pralaužti ledus“), tik tai darykite jeigu iš tikro pakankamai pasidomėjote šalimi, istorija, kultūra, nes čia lengva pasakyti tai, kas įžeidu (panašiai, kaip kai kokie užsieniečiai pradeda aiškinti, kad „lietuviai anksčiau buvo rusai“ ar „lietuvių kalba – rusų kalbos tarmė“). Jei apie šalį žinote nedaug, geriau tada tokių pastebėjimų neįterpti iš viso, daugiau klausytis, arba įterpti labai asmeninius, subjektyvius pastebėjimus („Man patiko tas restoranas“).

Nežinote kaip pradėti pokalbį? Klausimų ir idėjų sąrašas

Neturite idėjų, apie ką kalbėti? Štai jos:

Frazės, tinkamos pradėti pokalbį su nepažįstamu
*Gražus vaizdas! (pridedant platesnį komentarą apie tai ką matote, pavyzdžiui, pro traukinio langą)
*Gal galėtumėte mane nufotografuoti?
*Kaip jums šitas patiekalas / šitas renginys / šita vieta (…)? (priklausomai nuo to, kur klausiama ir ką žmogus veikia)
*Ar jūs čia pirmą kartą? (jei ne – galimybė užduoti klausimų)
*Pirmą kartą gyvenime aš patekau į tokią situaciją… (pvz. „Tai karščiausia, kur esu gyvenime buvęs“, „Pirmą kartą esu smėlio audroje“, „Niekada nebuvau patyręs šitokio vėjo“, „Čia brangiausia vieta kur tik buvau šioje šalyje!“ ir pan. Vietinis gal papasakos kitų įdomių savo patirčių, susijusių su ta situacija)

Taip pat, galite tiesiog užduoti klausimą, kuris tuo metu iškilo. „Kodėl šitas namas nugriuvęs?“, „Kiek laiko čia jau taip šitas kelias uždarytas?“, „Kiek kainuoja nuvažiuoti į miestą X?“ ir pan. Tokius klausimus verta užduoti vietiniams, kurie, tikėtina, žinos atsakymą.

Klausimai, skirti sužinoti apie vietą

*Kokios įdomiausios vietos jūsų mieste?
*Kokios įdomiausios vietos šalyje? (turėti omenyje / paklausti kartu, kur žmogus yra buvęs)
*Kokie geriausi vietos virtuvės restoranai?
*Kokiame restorane mėgstate valgyti?
*Kaip geriausia nuvažiuoti į vietą X? (kur planuojate važiuoti)

P.S. Paprastai neapsimoka užduoti klausimų apie grynai turistams skirtas vietas. Pavyzdžiui, „Koks geriausias viešbutis mieste?“, ar „Kokia geriausia autonuoma?“. Vietiniai nebus to bandę ir nieko nežinos. Kiti turistai geriausiu atveju bus bandę vieną variantą ir tik jį žinos, neturės su kuo palyginti. Kas labiausiai norės atsakinėti į tokius klausimus – tai visokie prekijai, kurie už komisinius ves jus „pas draugą“ ir tikrai maža tikimybė, kad tai bus geriausias pasiūlymas. Net man pačiam, kai sulaukiu tokių klausimų apie mano miestą Vilnių, atsakyti objektyviai sunku – na, žinau, ką man pasakojo mano klientai, bet tik tiek, pats juk nenakvojau jokiame Vilniaus viešbutyje, nesinuomojau čia automobilio…

Prasmingas “Small talk“
*Iš kur jūs? (Jei esi buvęs ar nori ten nuvažiuoti – pakalbėti apie žmogaus šalį ar miestą)
*Ką jau lankėte šiame mieste? Kas labiausiai patiko ir kodėl? (klausimas kitiems turistams, duomenys bus „švieži“; jei bus lankęs vietą, kur norite vykti – galite apie ją pakalbėti; taip pat papasakoti, ką lankėte pats, taip suteikdami naudos ir tam žmogui). Galima klausti ir tiesiai – „Ar lankėte XXX?“.
*Ką dirbate? (Iš to gali sekti papildomi susiję klausimai; pvz. mokytojo galima klausti apie tai, kas mokoma vietos mokyklose, jei aktualu palyginti su tuo, ko mokosi jūsų vaikai ar mokėtės jūs pats).
*Kokie jūsų pomėgiai? (Vėlgi, iš to gali sekti papildomi susiję klausimai – pvz. žvejui apie vietos žuvis, kibimą, ir žvejybos tvarką; mėgstančiam sportą – apie galimybes pamatyti sporto varžybas ir pan.)
*Ką veiksite nuvažiavę? (Klausimams transporte, jei žmogus važiuoja ne namo; jei tai kitas turistas – gal veikla pasirodys įdomi ir pasiūlysite prisijungti; jei vietinis – sužinosite apie vietos kultūrą)

Klausimus „Ką dirbate?“. „Kokie pomėgiai?“ galite keisti spėjimais pagal tai, ką matote (pvz. jei žmogus su marškinėliais su tam tikra muzikos grupe tai klausti, ar patinka jos muzika; jei su žygeivio batais – ar mėgsta žygius).

Apie ką nekalbėti (kas nemandagu)?

Susipažinkite su tuo, kas toje šalyje nemandagu, neklausiama ir pan.. To stenkitės vengti, bet neįsižeiskite, jei jūsų klaus kažko, kas jums atrodo nemandagu – kultūra šalyse skiriasi. Pavyzdžiui, tokie klausimai vienose šalyse yra „tabu“, o kitose užduodami kaip vieni pirmųjų susipažinus: „Kiek uždirbi?“, „Ar esi vedęs (ištekėjusi)?“, „Kiek turi vaikų?“, „Kokia tavo religija?“, „Kokia tavo tautybė?“, „Kiek tau metų?“, taip pat klausimai apie politines pažiūras, nuomones apie politikus ar politinius įvykius, komplimentai. Nors pačiam verta vengti tų klausimų, kurie šalyje tabu, čia nepersistenkite, neimkite bijoti klausti visko iš šio sąrašo visame pasaulyje. Vienas-kitas „netaktiškas“ ar „per ankstyvas“ klausimas iš užsieniečio lūpų nieko tokio (tai ne tas pats, kas visokie įžeidūs pastebėjimai) ir geriau taip, nei „per atsargumą“ neužduoti kelių normalių ten klausimų.

Bendrai paėmus, „politiniai“ klausimai dažniausiai yra mėgiami senose demokratijose (ech, kiek kartų JAV mano pašnekovai netikėtai staiga patys pasuko pokalbį į politines temas!), bet jie yra tabu diktatūrose (nes žmonės bijo pasakyti ką „ne taip“ – jie gi nežino, gal jūs, tarkime, koks valdžios agentas – tad net jeigu ir kažką atsakys, greičiausiai nutylės tikrą savo nuomonę, kur ji nesutampa su valdžios nuomone, ar nutylės faktus, kuriuos neigia oficiali vietos propaganda, todėl iš tokio atsakymo jums bus mažai naudos). Čia yra tokia gana tvirta tendencija – kuo labiau ir laisviau žmonės su „naujai sutiktais pažįstamais“ kalba apie politiką, tuo daugiau šalyje demokratijos (ir atvirkščiai, jei daugelis „nutyli“ nuomones, nukreipinėja temą – su demokratija ten yra ar bent jau neseniai buvo problemų).

Klausimai apie religiją ar tautybę dažnai yra tabu ten, kur neseniai buvo religiniai ar tautiniai persekiojimai (pvz. ir Lietuvoje naujai sutikto žmogaus klausti „kokia tavo religija?“, pasakoti apie savo tikėjimus, nelabai taktiška. Panašiai visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje, Kinijoje ir kitur, kur valdžia persekiojo (ar persekioja) religijas. O daugybėje Azijos ar Afrikos šalių, kur nebuvo antireliginių diktatūrų – normalu, kad „Kokia tavo religija?“ būna koks antras ar trečias klausimas naujai sutiktam žmogui. JAV pokalbiai irgi dažnai gana greitai pasuka religinių tikėjimų kryptimi). Beje, daug šalių, ypač Vakaruose, vietiniai maišo sąvokas „Tautybė“, „Pilietybė“, „Gimimo vieta“, „Kilmės šalis“ ir pan., tad norint gauti atsakymą, kurio sieki, verta uždavinėti konkrečius klausimus, pasitikslinti.

Klausimai apie šeimą ar uždarbį dažnai laikomi esminiais „kolektyvistinėse“ Afrikos ar Azijos visuomenėse, bet nemėgiami į privatumą orientuotuose „individualistiniuose“ Vakaruose, kur šios temos „rezervuotos“ draugams.

Klausimai apie amžių – bent jau moters – nemėgiami visuomenėse, kur vyresni žmonės savotiškai „nurašomi“ (ir Europoje), bet įprasti ten, kur nuo amžiaus tiesiogiai priklauso bendravimo formalumas ir aukštesnė pagarba (pvz. Korėjoje dėl to net įprasta prisistatyti „Aš esu XX, man 52 metai“, tai daro ir moterys).

Komplimentai („Graži suknelė!“ ir pan.), ypač priešingai lyčiai, yra normalūs seksualiniu požiūriu atviresnėse visuomenėse (pvz. Lotynų Amerikoje), bet nepageidaujami ten, kur artimesni santykiai laikomi už kelių užraktų, rengiamasi ir elgiamasi specialiai kukliai (pvz. islamo šalyse). Dar kitur jie gali būti ne taip suprasti (kaip „kabinimas“, net jei taip nėra).

Taip pat kai kuriose šalyse (ypač konservatyviose musulmoniškose šalyse) apskritai nekorektiška kalbinti priešingos lyties atstovą/ę.

Ne visiems pakeliui, bet bandyti verta!

Labai svarbu suprasti, kad žmonės – labai skirtingi, jiems reikia skirtingų dalykų. Tik su mažuma sutiktųjų – nedidele mažuma – jums bus pakeliui, o ir iš tų dar dalis neturės laiko ir pan. Deja, yra žmonių, kurie dėl to išvis nekalbina kitų, nes „vis tiek nepavyks“, „greičiausiai nebus įdomus žmogus“ ir t.t. Aišku, gal jums bendravimo visai nereikia – bet žmonių, kuriems *tikrai* nereikia, labai mažai. Jei visgi prisimenate iš kelionių momentų, kada buvo smagu bendrauti su vietiniais ar kitais turistais (pvz. kai užkalbino jus patį / pačią), tai, reiškia, gali būti smagu ir įdomu ir naudinga ir vėl. Nebijokite, kad „nieko neišeis“ – tai normalu, o jei alternatyva būtų buvusi tiesiog sėdėti tylomis savo autobuso sėdynėje ir nieko neveikti (arba iš neturėjimo ką veikti „skrolinti Feisbuką“), tai pamėginęs pabendrauti vis tiek nieko nebūsite praradęs. Bet tie kartai, kai „puikiai pavyksta“, kai daug sužinote, tikrai viską atpirks. O ir net tais kartais, kai, atrodo, nepavyksta, vis tiek ką nors galite suprasti, sužinoti, gauti – tegu ir tiesiog kas nors bus padaręs jūsų nuotrauką.

Savo ruožtu, ir jūs nebijokite užbaigti pokalbio, jei matote, kad jis „veda į niekur“, jums neįdomu ir jūs ar pašnekovas kalba tik iš mandagumo. Taip būna, kai pamatote, kad jūs arba pašnekovas gerai nekalbate ta pačia kalba, kad pašnekovas nežino, kas aktualu jums ir pan. Taip pat būdų išeiti iš situacijos ieškau ir susidūręs su “vienaplaniais” pašnekovais, kurie “be perstojo kalba apie vieną” (pvz. karštligiškai agituoja konkrečiu politiniu ar religiniu klausimu). Geriau negaišti savo ir kito žmogaus laiko.

Jokiu būdu nenusivilkite ir nespręsite nieko pagal vieną atvejį – „Aj, šitoj šaly gal nepavyks susikalbėti“ ar pan. Visuomet pavyks tik mažuma užkalbinimų. Čia kaip piramidė. Daugiausiai bus pokalbių, kurių metu tik apsikeisite keliais žodžiais (t.y. prašymas nufotografuoti ir baigsis nufotografavimu). Mažiau pokalbių (bet vis tiek labai daug) kurių metu sužinosite ar patirsite ką įdomaus. Dar mažiau tokių žmonių, su kuriais praleisite ar prakalbėsite bent kelias valandas. Ir dar mažiau tokių, kurie taps tikrais draugais ne tik toje kelionėje. Bet jei per kelionę užkalbinsi kelias dešimtis žmonių – tikrai atsiras ir įdomių žinių, patirčių, o tikriausiai ir ilgalaikių draugų! Juk, tarkime, jei keliaujate ir kalbinate kitus keliautojus, keliaujančius panašiai – tai jau yra bent vienas bendras hobis (būtent tokio pobūdžio kelionės). Tačiau, aišku, jeigu per kelionę bendrausite tik su vienu-dviem žmonėm, tai jau bus visiška loterija, ar su tais žmonėm galėsite laiką praleisti turiningai.

Komentuoti

Kai kurie žmonės visuomet keliauja vienu ir tuo pačiu būdu, bet aš manau, kad verta išmėginti daug kelionių būdų!

Atradimai išbandžius naują kelionių būdą kartais ne mažiau įdomūs, nei aplankius naują šalį!

Taigi, kokie yra kelionių būdai? Kokie jų pliusai, minusai? Kam ir kada taip keliauti? Aprašau viską!

 

---

Kelionė automobiliu

Kelionė automobiliu suteikia daugiausiai laisvės ir galimybių: gali keliauti kokiu nori tempu, aplankyti kurias nori lankytinas vietas. Ir taip yra beveik visur pasaulyje – išskyrus gal didmiesčius, kur yra problemos su kamščiais ir parkavimu.

Automobilis gali būti savas ar nuomotas. Savu iš Lietuvos logiška važiuoti tik po rytų/vidurio Europą, nes į tolimesnius kraštus pigiau nuskristi ir išsinuomoti automobilį tenai. Tiesa, su nuomotu automobiliu laisvė/galimybės nežymiai sumažėja (pvz. jį gali būti privaloma grąžinti kokioje nors vietoje, o netyčia apdaužius gali būti problemėlių).

Autonuomos kaina be galo varijuoja. Turtingose ar turistinėse šalyse autonuoma pigi, bent jau nesezono metu. Kanaruose esu išsinuomavęs automobilį vos už 5 eurus parai (Gran Kanarijoje) – t.y. tiek pat, kiek viešuoju transportu būtų užtekę tik vienam pravažiavimui dviem žmonėms. Net įskaičiavus benziną, kaina buvo maža. Ten autonuoma – ir pigiausias būdas keliauti, ypač dviese ar keturiese.

Neturistinėse, skurdžiose šalyse autonuoma brangi (gali kainuoti ir 100 eurų parai už pigiausią automobilį). Ten autonuoma – vienas brangiausių būdų keliauti.

Planuotis kelionę automobiliu reikia įdėti darbo, bet netiek ir daug: ypač šiais GPS laikais. Pakanka susižymėti GPS norimas lankytinas vietas ir važiuoti. Planavimas beveik vienodas nesvarbu kur keliauji: GPS, žemėlapiai yra visur.

Kelionė automobiliu gali būti nuovargi ir kainuoti nervų jeigu vairuoti žmogus nemėgsta. Ypač šalyse, kur kalnų keliai, taisyklių negerbiantys vairuotojai, kairiapusis eismas, prasti keliai ir pan. Kita vertus, kelionė automobiliu patogi iš tos pusės, kad visada turi “savo erdvę” kur gali laikyti daiktus, nereikia jų “nuolat tąsytis su savimi” – juos tenka nešti tik pvz. iš viešbučio į automobilį ir atgal, ir tai nebūtina visada visus.

Kelionė automobiliu leidžia patirti nemažai vietos kultūros: juk paprasta nuvažiuoti ir į visai neturistines vietas.

Man kelionė automobiliu yra tas standartas, kurio siekiu. Tačiau šalys labai įvairios ir tik po mažiau nei pusę šalių yra logiška keliauti automobiliu, todėl jokiais būdais nesu įsikandęs vieno kelionių būdo.

Kam keliauti automobiliu?
*Žmonėms, kurie nori kelionėje laisvės, atsakomybės, galimybių daryti ką nori.
*Kai bent vienam iš keliaujančių vairavimas – malonumas (nekelia diskomforto).

Kur keliauti automobiliu?
*Turtingesnėse arba turistinėse šalyse – anapus didmiesčių.

Skaityti plačiau:
Kelionės automobiliu – ką žinoti
Autonuoma užsienyje – viskas, ką žinoti
 

---

Kelionė ekskursiniu transportu (autobusu)

Nusiperki ekskursiją, sėdi kartu su kitais tą ekskursiją nusipirkusiais žmonėmis į vieną mikroautobusą ar autobusą ir esi vežiojamas po lankytinas vietas, apie kurias pasakoja gidas. Gal dieną, o gal savaitę.

Pagrindinis kelionės ekskursiniu autobusu pliusas: nieko nereikia pačiam planuoti, skaityti, viskas tau bus sukramtyta ir parodyta, bus duotas maistas restoranuose ir nakvynė viešbučiuose. Tai yra itin svarbu tiems, kuriems kelionės planavimas – darbas.

Taip pat kelionė ekskursiniu autobusu suteikia daug galimybių, nes į vieną ekskursijos dieną telpa daug lankytinų vietų: juk autobusas važiuoja tiesiai nuo vienos vietos prie kitos, negaištamas laikas aiškinimuisi, kur ir kaip važiuoti.

Deja, visi šie pliusai – laisvės sąskaita. Retai kada visos lankytinos vietos bus tos, į kurias būtumėte važiavę patys. Aišku, ekskursijų yra įvairių ir galima paskaityti jų programas, bet vis tiek kažkur būsite buvę ar jums bus ne taip įdomu. O dar daugelio gidų “pomėgis” vežioti ekskursantus po visokias komisinius jiems mokančias parduotuves… Laisvę riboja ir bendrakeleiviai, kurie, tarkime, gali kur nors vėluoti ir autobusas jų lauks.

Keliaudamas su ekskursija visai nepasineri į vietos kultūrą – labiau stebi ją lyg filmą. Vieniems tai minusas, bet kitiems – pliusas (mažiau reikia daryti to, kas nepatogu, neįprasta, pvz. bendrauti vietos kalba – o apie kultūrą vis tiek išgirsti iš gido, gal dar daugiau, nei perprastum pats).

Didžiausias ekskursijų pasirinkimas turistų labiausiai lankomose vietose – ten gali rasti daugybę skirtingų tą pačią dieną išvykstančių ekskursijų ir gal rasite jums tinkamą. Mažiau turistinėse šalyse ekskursijų gali būti tik viena rūšis, jos gali vykti, tarkime, tik kas savaitę, ar jų nebūti išvis.

“Kraštutinis variantas” – ekskursijos po itin neturistinius kraštus (“trečias pasaulis”, kur labai nesaugu ir pan.). Tokios “superegzotinės kelionės” būna – paprastai suorganizuotos “nuo iki” iš namų ar kokios saugesnės erdvės ir jų labai nedaug: ten jau savo norus, atostogas ir kita turi derinti prie ekskursijos, o ne atvirkščiai.

Perkant vietoje, ekskursijos brangios turtingose šalyse ir pigesnės skurdesnėse. Pirkti iš Lietuvos praktiškai niekada neapsimoka.

Ekskursijas imu ne „nuo oro uosto iki oro uosto“, tačiau tam tikrose vietose, kur sunku susiorganizuoti kelionę kitaip: pvz. kur reikia visureigio ar laivo, kur reikia važiuoti į vieną pusę, kur labai praverčia gidas. Imu ekskursijas nuo kelių valandų iki kelių dienų.

Kam keliauti su ekskursijomis?
*Tiems žmonėms, kuriems kelionės planavimas – darbas, nuo kurio jie nori pailsėti.
*Tiems žmonėms, kurie nori daug pamatyti, bet nenori ar nemoka susiorganizuoti tokios efektyvios kelionės patys.

Kur keliauti su ekskursijomis?
*Turistinėse šalyse ir vietose, nes ten labai didelė ekskursijų pasiūla ir jos nebrangios: realiai gali rinktis kokį nori laiką.
*Labai neturistinėse šalyse (“trečio pasaulio”, nesaugiose), jei žmogui ten keliauti be ekskursijos nejauku.

Skaityti plačiau:
Gidai ir ekskursijos kelionėse – viskas, ką žinoti
 

---

Kelionė viešuoju transportu (traukiniu, autobusu, laivu)

Viešuoju transportu keliauji kaip eilinis vietinis ir su kitais vietiniais žmonėmis: beveik jokiame viešajame transporte turistai nesudaro daugumos. Net turistiškiausiose vietose kartais viešasis transportas būna visai be kitų turistų. Todėl tai – vienas geriausių būdų pasinerti į vietos kultūrą, pabendrauti su vietiniais.

Turtingose „pirmojo pasaulio“ šalyse kelionę viešuoju transportu susiplanuoti lengva: grafikai, kainos lengvai randamos internete (netgi “Google Maps” įrašius, iš kur į kur važiuosi, neretai sudaro viešojo transporto maršrutą).

Tuo tarpu neturtingose šalyse tokios kelionės planavimas yra „aukštasis pilotažas“. Kai kurie grafikai ir maršrutai ten išvis niekur nebus paskelbti (“Kai čia gyveni, tiesiog žinai”), kiti bus parašyti tik stotelėje, dar kiti galbūt kažkur internete, bet tik vietos kalba. Kažkuriuos bilietus bus būtina užsakyti iš anksto (bet tai sužinosi tik nuėjęs į stotį) ir pan. Kartais suplanuoti iš anksto bus tiesiog neįmanoma ir lauks netikėtumai, kaip daugybę valandų vėluojantis traukinys.

Viešojo transporto kainos irgi skiriasi labai smarkiai: tas atstumas, kurį neturtingoje šalyje gali nuvažiuoti už centus, turtingoje gali atsieiti dešimtis eurų. Tiesa, pačiose skurdžiausiose šalyse viešojo transporto gali ir nebūti visai, bent jau į mažesnius miestus, arba būti labai retas. Viešojo transpoto mažai ir turtingose, bet labai automobilizuotose šalyse (pvz. JAV).

Kelionė viešuoju transportu gali būti viena mažiausiai patogių ir imliausių laikui – kai reikia važiuoti ilgus atstumus autobuso ar traukinio kėdėje. Tačiau ji gali ir taupyti laiką (patogumo sąskaita) kai toje kėdėje praleidi naktį, kurią šiaip apsistotum viešbutyje. Be to, yra aukštesnės klasės traukinių ir autobusų, kai kurie (ypač traukiniai) net su miegamosiomis vietomis. Turtingose šalyse auštesnių klasių imti visai neapsimoka, nes ir žemesnės geros, tačiau kokioje Indijoje žemesnės ir aukštesnės klasės skiriasi kaip diena ir naktis. Taip pat laiką viešajame transporte gali išnaudoti kelionės planavimui ir kitkam.

Labai skiriasi ir viešojo transporto greitis: kur yra greitieji traukiniai, jis bus 250-300 km/h, tačiau kitur gali būti 100 km/h (pvz. autobusas magistrale ar eilinis neblogas traukinys) ar net 30 km/h (autobusas prastu keliu ar “trečiojo pasaulio” traukinys). Greitųjų traukinių, magistralių tuo daugiau, kuo tankiau gyvenama ir/arba turtingesnė šalis. Jei yra galimybė keliauti 250-300 km/h greitaisiais traukiniais, taip gali būti net greičiau/patogiau nei automobiliu. Analogiškai miesto ribose, jeigu yra metro, paprastai metro irgi bus greičiau, nei automobiliu ar taksi.

Papildomas privalumas keliaujant traukiniais arba maršrutiniais laivais – pamatai tas vietoves, kurių keliaudamas kitais būdais nepamatytum.

Man kelionė viešuoju transportu yra „antras geriausias variantas“ po kelionės automobiliu. Ją renkuosi, jei šalyje autonuoma brangi ar jos nėra, o viešasis transportas palyginus gerai išvystytas: taip keliavau po Kiniją, Japoniją (greitaisiais traukiniais), Indiją, Kazachiją (traukiniais) ir pan. Taip pat net jei po šalį keliauju ir kitais būdais, viešąjį transportą renkuosi didmiesčiuose, kuriuose yra geras jo tinklas (pvz. po JAV keliauju automobiliu, bet po Niujorką – metro, nes ten kamščiai, brangus parkingas ir t.t., o metro neblogas).

Kam keliauti viešuoju transportu?
*Žmonėms, norintiems kuo artimiau patirti vietos kultūrą, susitikti su vietiniais, nebijantiems netikėtumų ir pasiruošusiems rimtai paplušėti organizuodamiesi kelionę.

Kur keliauti viešuoju transportu?
*Didmiesčiuose.
*Tankiai gyvenamose šalyse.
*Vidutiniškai turtingose šalyse.

Skaityti plačiau:
Kelionės viešuoju transportu – viskas, ką reikia žinoti

 

---

Kelionė lėktuvu

Lėktuvas daugeliui jau tapo “standartiniu kelionės į užsienį būdu”, išskyrus nebent keliones į artimiausias Lietuvai šalis, į kurias vis dar populiariau keliauti automobiliu ar autobusu/traukiniu. Išties, į visas likusias šalis lėktuvu keliauti ne tik paprasčiau ar greičiau, bet ir – dažniausiai – pigiau nei bet kuriuo kitu būdu.

Tačiau lėktuvu galima keliauti ne tik į kitas šalis, bet ir po jas: perskristi iš vieno miesto į kitą. Tose šalyse, kur yra pigių skrydžių bendrovės, tai gali kainuoti ne brangiau, nei važiuoti traukiniu ar autobusu, o būti gerokai greičiau. Itin apsimoka lėktuvais skraidyti tarp salų: jie gerokai greitesni, o neretai ir pigesni, nei laivai.

Tiesa, kelionė lėktuvu turi ir minusų. Skrisdamas lėktuvu nepamatai nieko pakeliui ir negali niekur stabtelėti. Todėl šis kelionės būdas geriausias toms kelionės atkarpoms, kur yra mažai kas įdomaus. Tiesa, visada yra galimybė į vieną pusę nuskristi, o atgal grįžti kitu būdu, tokiu būdu viską pakeliui apžiūrėti keliaujant į kitą pusę.

Be to, jeigu nedebesuota ir sėdi prie lango, kildamas ar leisdamasis gali pamatyti gražių miesto vaizdų, kurių kitaip niekaip nepamatysi.

Vertinant skrydžio kainą bei laiką, verta vertinti ir kiek kainuos bei užtruks nusigauti iš/į oro uostą: tai gali būti labai brangu ir sudėtinga (kartais kainuioja brangiau ir užtrunka ilgiu nei pats skrydis!). Skaičiuojant vien laiką (ne pinigus), paprastai skristi apsimoka tik tada, jei kitu būdu kelionė užtruktų bent ~4 val.: nes, nors lėktuvas ir greitesnis, bent ~2-3 val. paprastai susigaišta važiavimui į oro uostą, visokioms procedūroms (registracija, bagažo pridavimas ir atsiėmimas, saugumo kontrolė) – įskaitant atsargai pasiliktą laiką – bei važiavimui iš oro uosto.

Lėktuvais daug keliavau, pavyzdžiui, po Indoneziją (perskridau vandens kliūtis ir prastų kelių atkarpas), Braziliją (perskridau džiungles). Aišku, lėktuvas nebuvo vienintelis kelionės būdas: derinau su kitais kiekviename nusileidime.

Kam keliauti lėktuvu?
*Tiems, kas nori pamatyti kuo daugiau svarbiausių vietų per trumpą laiką, užuot lankę vidutiniškai įdomias vien todėl, kad jos pakeliui.

Kur keliauti lėktuvu?
*Nuo namų iki bet kurios šalies, jeigu atstumas didelis.
*Po dideles šalis ir regionus, kur lankytinos vietos plačiai pasklidusios.
*Po salynus (ar iš žemyno į salas).
*Po šalis ir regionus su labai prastais keliais ir geležinkeliais.
*Po valstybes ir regionus, kur pigūs skrydžiai.

Skaityti plačiau:
Kaip skristi lėktuvu ir ką daryti oro uoste?
Kaip nuvažiuoti iš oro uosto į miestą (ir atgal)?
Bagažas lėktuve – dydžiai, ribojimai, kainos
Kaip ir kur pirkti lėktuvo bilietus?

 

---

Kelionė su privačia ekskursija / privačiu transportu

Ekskursinis automobilis, kuris veža tik jus vienus. Kartu važiuoja asmeninis vairuotojas ir (dažnai) gidas. Priešingai įprastinėms ekskursijoms, karalius čia esate jūs: galite keisti maršrutą, laikus ir kita.

Aišku, palyginus su važiavimu savo (ar nuomotu) automobiliu, vis tiek bus kažkokios ribos: pvz. vairuotojo darbo laikas. Visa tai reikia aptarti perkant privačią ekskursiją, taip pat aptarti, kas įeina į kainą. Čia tai svarbiau, nei standartinėse ekskursijose, nes yra daugiau nežinomųjų: kas, jei koreguosite maršrutą ir pan. Netikėtumų būna ir daugiau: gali būti, kad jūsų vairuotojui/gidui tai bus pirma kelionė būtent tokiu maršrutu.

Nuo vietinės kultūros greičiausiai būsite izoliuotas: kalbėsite tik su gidu/vairuotoju (pvz. angliškai, rusiškai), kurie už jus bendraus su vietiniais. Visgi, kadangi privačioje ekskursijoje daug priklauso nuo jūsų paties ir jūsų pageidavimų – yra galimybių ir atsidurti vietos kultūroje (tiesiog, pavyzdžiui, paprašykite vairuotojo sustoti vietiniame turguje).

Privačios ekskursijos – vienas brangiausių būdų keliauti visose šalyse, nes jūs vienas faktiškai mokate algas vairuotojui, gidui. Turtingose šalyse kaina bus beprotiškai didelė, skurdesnėse, kur algos mažesnės – lengviau protu suvokiama, bet vis tiek didesnė, nei ten keliauti daugeliu kitų būdų.

Kalbu apie kelionių būdus keliais. Viena vietų, kur privačiai ekskursijai gali būti mažai logiškų alternatyvų – kai ekskursija susideda iš skirtingų transporto priemonių, nes vietos nėra pasiekiamos kitais būdais. Pvz. pasiekiamos tik laivu, visureigiu, sraigtasparniu ar kažkokia jų kombinacija: pačiam visa tai išsinuomoti greičiausiai bus neįmanoma, o jei grupinių ekskursijų nebus, beliks privati.

Privačių ekskursijų pliusai: aplankysite ką norėsite ir kokiu norite tempu, pačiam nereikės organizuoti. Priešingai nei grupinės ekskursijos, privačios įmanomos net neturistinėse šalyse. Be to, jei gidas bus normalus (deja, ne visada būna), tai turėsite žmogų, kurio jums suprantama kalba galėsite klausti ko tik norite ir kiek tik norite apie šalį, gamtą, kultūrą ir t.t. Nors teoriškai gali susirasti ir kokį vietinį draugą, su kuriuo pakalbėti apie viską nemokamai, praktiškai tai sudėtinga ir užima laiko: daug vietinių nemokės užsienio kalbų, neturės laiko, patys daug ko nežinos – tuo tarpu gidai tame specializuojasi.

Nors privačias ekskursijas galima samdyti iš tame besispecializuojančių agentūrų, jų yra ne visur. Paprastesnis būdas – tiesiog susitarti su kokiu taksistu dėl vežiojimo visą dieną ar net kelias dienas už fiksuotą kainą (tiesa, šiuo atveju gido neturėsite).

Pats privačias ekskursijas paprastai imu nebent pigiose šalyse, kur kaina „nesikandžioja“. Labiausiai tada, kai, tarkime, internete trūksta informacijos ir dėl to gidas praverčia. Pvz. taip keliavau po Toradžų kraštą Indonezijoje. Taip pat privačias ekskursijas imu į vietas, kurių kitaip nepasieksiu.

Kam keliauti su privačiomis ekskursijomis?
*Turintiems pinigų žmonėms, kuriems nepatinka planuoti/organizuoti kelionių ir kurie nori pamatyti kuo daugiau per kuo trumpesnį laiką.
*Žmonėms, kurie kelionės metu nenori nei pernelyg pasinerti į vietos kultūrą, nei būti tarp kitų turistų.
*Žmonėms, kurie nori daug sužinoti, užduoti klausimus – bet nenori patys ieškoti kontaktų vietinių tarpe.

Kur keliauti su privačiomis ekskursijomis?
*Nebrangiose šalyse.
*Šalyse, kur susiorganizuoti kelionę pačiam (ar patekti į kai kurias svarbias vietas) itin sunku.

Skaityti plačiau:
Gidai ir ekskursijos kelionėse – viskas, ką žinoti

 

---

Kelionė kruiziniu laivu

Kruizinis laivas – tai plaukiojantis 5* viešbutis. Kiekvieną (ar kas antrą, kas trečią) dieną jis stovi kitame mieste – įplaukia į kitą uostą.

Tik iš pirmo žvilgsnio tai primena ekskursiją. Ekskursijos, gidai kruiziniame laive paprastai į kainą kaip tik neįeina. Kruizinis laivas labiau kaip transportas, pagal nustatytą maršrutą atplukdantis jus tai ten, tai ten. Kol plaukia, jums prieinama kajutė (galite ilsėtis) arba laivo pramogos (koncertai, restoranai, spektakliai, naktiniai klubai, baseinai ir t.t.).

Ką pasiimsite iš kruizo kelionės – priklauso nuo jūsų. Kiekviename uoste (mieste) reikės rinktis kelionės būdą atskirai: pvz. ekskursija, privati ekskursija, autonuoma, viešasis transportas, su visais to pliusais ir minusais. Kas sies visus sustojimus – jie bus trumpi (paprastai ~5-8 valandos). Jei vieta itin gausi lankytinų vietų ar dideli atstumai – visko nespėsite. Laikas „spaus“: negalėsite rizikuoti nespėti atgal į laivą.

Tiesa, šalyje būsite ilgiau, nei būsite ant kranto, nes dar lauks “desertas” – nuostabūs vaizdai prieš pat įplaukiant ir išplaukiant iš uosto, kurių nepamatytumėte kitais kelionių būdais, o čia galėsite ramiai gėrėtis iš denių ar net kajutės balkono (jei ši tokį turi). Net ir tarp uostų lauks gražūs vaizdai, priklausomai nuo maršruto: nuostabios salos, fjordai, kiti laivai.

Nematau prasmės keliauti kruiziniu laivu ten, kur ir taip paprasta apsilankyti (pvz. automobiliu, savo tempu). Tačiau toks kelionės būdas labai logiškas kur kitaip keliauti sunku, brangu: pvz. salynuose. Be to, kruizas yra patirtis savaime, kurią verta išmėginti kartą gyvenime. Kruiziniu laivu daugiausiai esu keliavęs po Karibų salas – ten kruizinis laivas yra idealus kelionės būdas.

Tačiau daugybei kruizų mylėtojų kruizas yra idealus kelionės būdas savaime ir jie taip keliauja bet kur – kad ir Europoje. Netgi po ne pakrantės miestus: populiarėja upių kruizai mažesniais laivais. Upių kruizai turi didelį privalumą ten, kur gražūs upių krantai, ir kitaip keliaudamas tų vaizdų tiesiog nepamatytum (pvz. taip keliavau po Tris Jangdzės tarpeklius).

Kai kurie kruizų keleiviai net ne visuose uostuose lipa – ar išvis nelipa. Jų svajonių atostogos yra pats kruizinis laivas – plaukiojantis kurortas su pramogom, poilsiu, įvairiausiu maistu ir nuostabiais vaizdais.

Kam keliauti kruizu?
*Tiems, kas nori derinti trumpus pažintinius ar poilsinius stabtelėjimus su pramogomis ir poilsiu laive.
*Tiems, kam ~8 val. sustojimas mieste ar šalyje nėra per trumpas.

Kur keliauti kruizu?
*Salynuose, kur kiekvienoje saloje mažai ką veikti, bet sudėtinga/brangu tarp jų keliauti kitais būdais (pvz. kas antrą dieną skristi).
*Kur yra labai gražūs krantai ir jais gali pasigėrėti tik iš laivo (upės slėniai, fjordai ir t.t.).

Skaityti plačiau:
Kruizai – viskas, ką reikia žinoti

 

---

Kelionė kemperiu

Kemperis – tai namas ant ratų, kuriame galima nakvoti. Mažesniuose kemperiuose yra tik lova, didesniuose – kelios lovos ir tualetas, o patys didžiausi iš viso tarsi kelių kambarių butai, perdaryti iš autobuso. Kemperiu paprastai vadinamas automobilis, bet būna ir gyvenamųjų priekabų, kurių esmė – ta pati.

Su kemperiu dieną važiuoji kaip su automobiliu (tik kiek didesniu), o nakčiai pasistatai nakvynei. Gali kempinge (kur galima prisijungti prie elektros, išpilti tualeto kanalizaciją, apsistoti ilgesniam laikui), o gali ir tiesiog pakelės aikštelėje ar palei miesto gatvę.

Didžiausi kemperių fanai turi nuosavus kemperius, bet išsinuomoti kemperį gali kiekvienas (daugeliui kemperių nereikia ypatingų teisių, pakanka B kategorijos). Kemperio nuoma įgalina kemperiu keliauti ir toli nuo Lietuvos / gyvenamosios vietos (JAV, Australijoje ir pan.).

Kemperiu labiausiai apsimoka važiuoti į brangias šalis – taupoma nakvynei, paprasta atsivežti daug maisto ir jį ruoštis kemperyje.

Kemperiu keliauti patogu ir iš tos pusės, kad nereikia kas vakarą nešiotis daiktų į viešbutį ir atgal.

Tiesa, jei kemperį reikia nuomotis vietoje, tai apsimoka mažai kur: pvz. JAV dažniausiai vidutiniškuose viešbučiuose apsistoti pigiau, nei dienai nuomotis kemperį. Dažniausiai kelionė kemperiu išeina brangesnė, nei kelionė nuomotu automobiliu su viešbučiais ir maistu. Tokiu atveju kemperis nėra ekonomiškas pasirinkimas, o labiau kelionės stilius ir dvasia.

Aišku, kemperiai, palyginus su automobiliu, turi ir minusų, ypač didesnieji: sunku manevruoti, parkuoti, brangiau mokėti už kelius ir keltus.

Nors teoriškai kemperiu galima keliauti bet kur, dažniausiai jais keliaujama po gamtą, nakvojant gražiose vietose, ir tai daro žygeiviai – gamtos mylėtojai.

Ilgiausia mano kelionė kemperiu – virš 10000 km aplink Australiją.

Kam keliauti kemperiu?
*Žmonėms, mėgstantiems viską vežtis su savimi ir nemėgstantiems nešiotis daiktų į viešbučius.
*Mėgstantiems gamintis valgyti (nors tai nebūtina).
*Norintiems daugiau laisvės, nei suteikia automobilis: ne tik laisvės kur nori važiuoti, bet ir kur nori nakvoti.
*Tiems, kurie nėra pedantai, kuriems nereikia didelių erdvių, lovų ir pan. (čia jei važiuoja ne kemperiu-autobusu).

Kur keliauti kemperiu?
*Turtingesnėse šalyse, kur yra galimybė atvažiuoti iš Lietuvos nuosavu kemperiu ar pigiai išsinuomoti vietoje.
*Kur graži gamta ir norisi nakvoti “bet kur”.
*Kur retai gyvenama ar mažai turistų ir todėl mažai viešbučių.

Skaityti plačiau:
Kelionė kemperiu – viskas, ką reikia žinoti

 

---

Kelionė autostopu

Jei žavi mintis keliauti nemokamai, tai – praktiškai vienintelis būdas keliauti didelius atstumus nieko nemokant: stoji į kelią, iškeli ranką ir pirmyn.

Be to, keliaudamas autostopu susipažįsti su vietiniais žmonėmis – bent jau jei moki pakankamai kalbų.

Tačiau kelionės autostopu sunkiausiai iš visų prognozuojamos: nors “autostopo meistrai” pasakys, kad visuomet automobilį galima susimedžioti greitai, daug kam realybė kitokia ir jau tikrai su autostopu nebūsi toks užtikrintas savo atvykimo laiku, kaip pasižiūrėjęs autobusų grafiką ar “Google Maps” prognozę. Kaip ten bebūtų, yra visokios technikos užtikrinti greitesnį sustabdymą – netgi vyksta autostopo čempionatai. Tam tikra išvaizda, kai kas sako, irgi padeda (pvz. jei esate graži moteris).

Autostopas kelia kontroversijas ir dėl saugumo: jo priešininkai, ypač kokios paauglių mamos, grasina šiukštu taip nekeliauti: pagrobs, sumuš, apiplėš, išprievartaus. Juk taip dažnai lieki vienas (ar dviese) su kažkokiu nepažįstamu vairuotoju ir ne viena rezonansinė byla pasaulyje buvo susijusi su autostopininkus ar autostopininkes žudžiusiais maniakais. Kita vertus, autostopo šalininkai pasakys, kad tikimybė ant tokio pakliūti labai menka (ir dar ją galima susimažinti elgiantis atsargiai), o pavojų juk yra visur.

Paprastai autostopo gerbėjai autostopu vadina tik nemokamą autostopą, tačiau pasaulyje daug šalių, kur stabdyti pakeleivingus automobilius ir mokėti jų vairuotojams įprasta. Tokiose šalyse susistabdyti ką nors paprastai paprasčiau, bet tai nėra nemokama – labiau kaip “neoficialus taksi”.

Kam keliauti autostopu?
*Norintiems keliauti kaip įmanoma pigiau (turintiems daug duagiau laiko, nei pinigų)
*Tiems, kuriems tai – smagus būdas susipažinti su vietiniais.

Kur keliauti autostopu?
*Šalyse, kur tai pakankamai įprasta ir pakeleivingi automobiliai stoja.
*Saugiose šalyse.
*Šalyse, kur brangus viešasis transportas ar autonuoma.
*Šalyse, kurių vietinę kalbą mokate (arba bent mokate toje vietoje populiarią tarptautinę kalbą, pvz. rusų kalbą buv. Sovietų Sąjungoje).

Žiūrėti plačiau:
Kaip keliauti autostopu?

 

---

Kelionė dviračiu

Daugelis dviratininkų jais važiuoja tik nedidelius atstumus: į darbą, po parką savaitgalį. Bet juk galima jais keliauti ir po kitus miestus ar šalis!

Greitis mažesnis, nei automobiliu, bet gerokai didesnis, nei pėsčiam. Mažiau reikia ir energijos tam atstumui nuvažiuoti – kita vertus, kalorijos vis tiek deginamos, tad ir pasitreniruoji. Nuolat esi lauke, kvėpuoji grynu oru. Kas keliolika kilometrų gali sustoti lankytinose vietose.

Aišku, šie du dalykai vieniems pliusas, kitiems – minusas. Juk fizinis krūvis reiškia, kad ir pavargsti. O jei oras blogas (lietus, šalta, labai karšta) – būti lauke daugeliui žmonių menkas malonumas. Todėl kelionės dviračiu paprastai derinamos prie klimato – jau šalys parenkamos pagal jį. Aišku, yra “ekstremalumo” mėgėjų kuriems ribų nėra. Kita vertus, jei niurzgi nuo menkiausio “blogo oro” – gal kelionės dviračiu ne tau, nes idealus oras amžinai niekur nebus.

Nors tai kainuoja, dviratis yra vienintelė “normalesnė” transporto priemonė, kurią paprasta persigabenti viešuoju transportu ar lėktuvu (juk nepersigabensi taip automobilio ar motociklo), tad kelionę dviračiu galima derinti su kitais kelionių būdais. Tai yra, važiuoti dviračiu kokiame nacionaliniame parke ar kur graži gamta, arba kur geri dviračių takai, o kitokias teritorijas pravažiuoti kitais būdais, vežantis dviratį su savimi. Alternatyva dviračio gabenimuisi – jo nuoma (paprastai taip daroma, kai dviračiu važiuojami mažesni atstumai ir tik dalis kelionės).

Dviračiu gali patogiai vežtis daugiau daiktų, nei panešti pėsčias. Tad nereta kelionė dviračiu yra žygeivinė (su palapine ir pan.), bet tai nėra būtina.

Kam keliauti dviračiu?
*Tiems, kas myli dviračius.
*Tiems, kas nori keliauti „sveikai, žygeiviškai, gryname ore“, bet pėsčiomis per lėtai.

Kur keliauti dviračiu?
*Šalyse, kur geri dviračių takai ir infrastruktūra.
*Vietose, kur lankytinos vietos – kas kokius keliolika ar keliasdešimt kilometrų.
*Kur nėra didelių karščių, didelių šalčių ar dažnų liūčių.

Žiūrėti plačiau:
Kaip keliauti dviračiu?

 

---

Kelionė motociklu

Keliautojai motociklu gal net labiau nei bet kurie kiti yra savotiška “subkultūra” – jiems tai “kelionės etalonas”, tuo tarpu daugelis žmonių nė neketina tokių kelionių pabandyti.

Kaip ten bebūtų, norint pradėti keliauti motociklu barjerų nemažai. Reikia A kategorijos teisių, kurių dauguma žmonių neturi. Reikia motociklo: ilgesnėms kelionėms tinkamas nemažai kainuoja. Reikia specialios įrangos – bet su kokia apranga ar šalmu bevažiuotum, motociklu keliauti vis tiek bus nesaugiau, nei automobiliu. Bus ir daugiau nepatogumų: ribota galimybė pasiimti bagažo, saugumo klausimas (motociklą pavogti paprasčiau nei automobilį).

Bet kelionių motociklu fanams visa tai- ir daug, daug daugiau – atperka tas laisvės jausmas, lėkimas grynu oru… Automobilis ar juoba koks kemperis ar autobusas jiems gali atrodyti it akmuo po kaklu, kalėjimas ant ratų. Turi motociklas ir daugiau privalumų: juo paprasta aplenkti kamščius, be to, į kai kurias “trečiojo pasaulio” pasaulio šalis ribojamas patekimas savo automobiliu, o motociklu – daug paprasčiau.

Daug keliautojų išbando keliones motociklais Pietryčių Azijoje – ten juos paprasta ir pigu išsinuomoti ir paprastai nuomotojai nereikalauja teisių. Tuo tarpu daugelyje kitų vietų motociklą išsinuomoti sudėtingiau, nei automobilį. Dažnas “motokeliautojas” gabenasi savo motociklą, nuvažiuoja jais milžiniškus atstumus: tokios “ekspedicijos” iš ne vieno ir ne dviejų motociklų dažnam kone kelionių motociklu sinonimas.

Kam keliauti motociklu?
*Tiems, kas myli motociklus.
*Tiems, kam patinka “lėkti su vėju” gryname ore.

Kur keliauti motociklu?
*Saugesnėse šalyse.
*Šalyse, kur motociklai – įprasta pagrindinė transporto priemonė (pvz. pietų ir pietryčių Azijoje, Afrikoje).
*Šalyse, kur nėra papildomos biurokratijos motociklams.

Žiūrėti plačiau:
Kaip keliauti motociklu?

 

---

Kelionė pėsčiomis

Seniausias kelionės būdas! Tiesiog eini ir viskas. Gal per miestą, bet dažniausiai – per gamtą. Per dieną gali nueiti kokius 20, 30, 40 kilometrų – nelyginant koks fizinis pasirengimas ir koks kelio sudėtingumas. Per savaitę žygio gali nueiti šimtus kilometrų – ir vis gausėja specialiai tokiems daugiadieniams žygiams skirtų maršrutų su parengtais takais.

Takas takui nelygu – ir ne visi takai yra kiekvienam. Vieni takeliai yra lygūs, grįsti – net neįgalusis ten gali pravažiuoti vežimėliu. Kituose jau reikia perlipti uolas, bristi per upelius, stačios įkalnės. Na o “ekstremaliausi” takai išvis reikalauja specialių priemonių, “kačių” ir pan. (alpinizmas). Takai dažnai vertinami pagal sudėtingumą ir tai viešai skelbiama, kad nepakliūtum į netinkamus tau. Tai priklauso ir nuo sezono: tarkime, užsnigtą žiemą keliauti pėsčiomis po gamtą gali būti ne tik nemalonu, bet – kai kuriais keliais – ir pavojinga.

Apkritai keliauti pėsčiomis toliau nuo civilizacijos gali būti net pats pavojingiausias iš visų kelionių būdų: juk neturi transporto, kuriuo galėtum greitai pasitraukti – kas, jei, tarkime, susilaužysi koją dešimtys kilometrų nuo civilizacijos? Todėl daug kur nerekomenduojama eiti vieniems.

Koks bebūtų takas, greičiausiai pavargsi, kitais būdais per tą patį laiką nukeliautum toliau – bet tik eidamas pėsčiomis esi betarpiškai supamas aplinkos, vienas su ja, turi galimybę įsižiūrėti į kiekvieną vaizdą (tad itin gerai pėsčiomis eiti ten, kur tų gražių vaizdų itin daug, o ne tik pavienėse apžvalgos aikštelėse). Be to, daugybė stebuklingai gražių vietų pasaulyje pasiekiama tik pėsčiomis – ypač kalnuose.

Nors populiarūs ir vienadieniai žygiai, o taip pat populiariausiuose pėsčiųjų maršrutuose yra ir nakvynės viešbučių, įprasta gamtoje pėsčiomis keliauti su kuprinėmis ir palapinėmis, nakvoti pakeliui.

Aš mėgstu pėsčiom pereiti ir miestus, bent jau įdomiausius – tokiu būdu daug geriau pajauti jų atmosferą. Be to, negaišti laiko “neįdomiems” dalykams, kaip pvz. važiavimas metro, parkavimo paieškos automobiliui, eismo kamščiai, autobuso ar taksi laukimas ir kt. Taip, jei miestas didelis, pėsčiom gal vis tiek ilgiau užtrunka nei “pavažiuoti kelias stoteles autobusu” – bet, tinkamai parinkus kelią, visas tas laikas daug įdomesnis (ką jau kalbėti, kad taip ir pigiau). Jei atstumas mieste keli kilometrai, dažniausiai einu pėsčias, o jei, tarkime, atstumas 20 km, bet kas kelis kilometrus įdomios vietos – irgi verčiau einu pėsčias, paskyręs tam dieną. Tiesa, yra miestų, kur eiti nepatogu – nėra šaligatvių ir pan. Nemėgstu ir eiti du kartus tuo pačiu keliu – tad gal į vieną pusę nuvažiuosiu viešuoju transportu, atgal eisiu pėsčias.

Kam keliauti pėsčiomis?
*Tiems, kam džiugu – o ne nuobodu – judėti lėtu tempu, pasigėrint vaizdais ir panoramomis.
*Tiems, kas greitai nepavargsta, arba tas nuovargis jiems malonus.

Kur keliauti pėsčiomis?
*Ten, kur neįmanoma nuvažiuoti automobiliu, yra ne keliai, o takai (aišku, galima eiti ir automobilių keliais – bet tai ir kur kas mažiau malonu, ir mažesnis džiaugsmas pasiekti galą, kai kiti į jį atvažiuoja daug paprasčiau).
*Ten, kur ne per karšta, ne per šalta ir nedažnos liūtys.
*Ten, kur labai daug gražių vaizdų.
*Kur keliauti pėsčiomis – tradicija (pvz. Šv. Jokūbo kelias).

 

---

Kelionė jojant

Seniausias kelionės būdas, neskaičiuojant kelionių pėsčiomis! Prieš šimtmečius visos ilgesnės žemės kelionės vykdavo taip: apsižergus gyvūną-draugą-pagalbininką. Lietuvoje arklį, Arabijoje kupranugarį, Tailande dramblį ir t.t.

Kelionė jojant – ir būdas susilieti su istorija, senove. Daug taip keliaujančių gyvūnus nuomojasi vietoje – tose šalyse, kur šitaip keliauti būdavo įprasta, pasiūla didžiulė (per Tailandą su drambliu, per Arabijos dykumas su kupranugariu). Tiesa, daugelis tokių “pasijojimų” tėra kelių valandų trukmės – bet visuomet rasi ir daugiadienių kelionių galimybių.

Toks keliavimas ir kiek kontroversiškas: nors vieniems gamtos mylėtojams tai galimybė pabūti kartu su gyvūnu, kiti peikia tokį keliavimo būdą kaip gyvūnų išnaudojimą. Ne visais gyvūnais keliauti vienodai patogu: pvz. jojimas per dykumą kupranugariu gali atrodyti romantiškas, bet iš tikro kupranugariai eina ne ką greičiau už žmogų, o jei jie bėga, kaip reikiant “atidaužo” užpakalį ir nugarą.

Kam keliauti jojant?
*Mylintiems gyvūnus (bet nemanantiems, kad joti apskritai neetiška).
*Romantikams, norintiems pasijusti grįžus laiku.
*Mylintiems gamtą.

Kur keliauti jojant?
*Retai gyvenamose teritorijose, kur didžiulė gamta ir mažai miestų.

Žiūrėti plačiau:
Kelionės jojant – viskas, ką reikia žinoti

 

---

Kiti kelionių būdai

Šių kelionių būdų dar nesu bandęs ir nesu su jais pakankamai susipažinęs, bet tiesiog paminiu juos čia. Mėgstate taip keliauti ir sutiktumėte duoti interviu apie tokį kelionių būdą? Rašykite į komentarus.
*Kelionė privačiu lėktuvu.
*Kelionė privačiu laivu / jachta.

Komentarai

Jojimas asocijuojasi su senove ar su trumpalaike pramoga? Bet ir ilgesnės kelionės jojant gali būti labai įdomios!

Visai kitaip pajauti šalį, jos istoriją, keliaudamas per ją taip, kaip buvo daroma šimtmečius ir tūkstantmečius iki automobilio ar traukinio išradimo. Be to, tai yra ir tas ryšys su dideliu gyvūnu, kokio šiuolaikinėje visuomenėje nebeturime.

Tokią kelionę tikrai verta išbandyti kiekvienam: jei ne kelias savaites ar dienas, tai bent jau kelias valandas. Bet tikrai ne taip, kad tik užlipi ant arklio ar kupranugario nuotraukai-kitai, pajoji keliolika minučių: to nepakanka. Reikia judėti iš vietos į vietą, sustoti pakeliui, pajusti aplinką ir šalį.

Kelionė arkliu

Jojimas arkliu europiečiui įprasčiausias ir aiškiausias iš visų: lengva gauti informaciją, kaip valdyti arklį, kaip su juo elgtis, daugybė europiečių (ir lietuvių) moka joti juo. Net ir nemokant, daug ekskursijų arkliais yra įmanomos (kai keliaujama su gidu, kuris joja kitu arkliu), nors jei keliauti ilgiau, verta pasimokyti. Yra kas keliauja arkliais ir visai vieni, toli nuo namų (pvz. nusiperka Mongolijoje arklį ir joja per šalį) – tada jau supratimas apie arklius ir jojimą turi būti didelis ir vien pramokti nepakanka.

Arklys gali atrodyti toks įprastas, neegzotiškas. Bet kelionė arkliu jau savaime yra egzotika. Man labiausiai įstrigo kelionę arkliu Turkijos Kapadokijoje. Pasijutau it grįžęs geru šimtmečiu atgal – jojau kur nėra kelių, kanjonų šlaitais, girdėdamas toli šaukiančius maldai muedzinus, regėdamas laukinę gamtą. Atjojame štai į kokį kaimą, kur žmonės gyvena olose, pririšame arklius, einame į vietos kavinukę. Ta pati kavinukė visai kitaip atrodytų, jei būtume atvažiavę automobiliu ar autobusu, o dabar atrodė tarsi būtume atjoję į kokį “Laukinių rytų” (na, “Laukiniai vakarai” netinka, kai kalbam apie Turkiją) kaimą…

Aišku, kelionę arkliu – ar bet kokį kitą ilgalaikį jojimą – verta rinktis tinkamose vietose, kur pakankamai erdvių, gamtos. Nelogiška keliauti jojant per visiškai urbanizuotas, greitkeliais išvagotas teritorijas: ne tik nepatogu, bet ir atmosferos ten nepajusi.

Kelionė kupranugariu

Begalinė dykuma. Kupranugarių karavanas eina į saulėlydį, vedamas baltais rūbais pasidabinusių beduinų. Kas gali būti romantiškiau?

Tokią kelionę kupranugariu gali patirti kiekvienas. Kiekvienas keliaujantis bent kiek daugiau, tikriausiai, buvo užlipęs ant kupranugario (tokią pramoga siūloma daug kur Afrikoje ar Azijoje), bet užlipti ar praeiti ratą ne tas pats, kas rimčiau keliauti, bent jau kelias valandas po dykumą, pasijuntant it kokiu Viduramžių dykumų pirkliu.

Tiesa, kupranugaris – ne arklys. Daugeliu prasmių. Jis lėtas – eina ne ką greičiau, nei žmogus. Kupranugaris gali ir bėgti – ne taip greitaai, kaip arklys, bet greičiau, nei *eina* žmogus. Tačiau, kai maniškis bėgdavo, taip kratydavo, kad, atrodė, visus organus atkratys. Nieko keisto, kad per tas ilgąsias keliones kupranugariais daug turistų didžiąją laiko dalį eina šalia jų – kaip ir Viduramžių karavanų vedliai. Kupranugariai daugiausiai buvo skirti tik kroviniams vežti, ne žmonėms, žmonėms jie kelionę palengvindavo tiek, kad nereikėdavo patiems prekių nešti.

Kupranugariu esu jojęs ne kartą, tokie pasijojimai siūlomi daugybėje pietų šalių (Sacharoje, Arabijos pusiasalyje). Bet verta rinktis tokį, kur jojimas turi prasmę: tai yra, ne šiaip koks ratas, bet atjoji prie vienos vietos, aplankai. Ten, kur nėra kelių (bent jau tuo maršrutu). Man didžiausią įspūdį paliko jojimas Asuane, Egipte, kur jojome nuo ~4500 m. senumo valdovų kapų iki 1400 m. senumo koptų vienuolyno griuvėsių ir atgal. Per dyką dykumą, kai “oficiali” temperatūra pavėsyje buvo +47 laipsniai (aišku, pavėsio ten, kur jojome nebuvo, visa laiką atviroj dykumoj kepino saulė). Ir dar nebuvome paėmę vandens – tai apie 3 val. tokiu oru burnoje neturėjome nei lašo. Va taip supranti tą senųjų kelionių dykumų karavanais per dykumas dvasią!

Išbandyti ilgą kelionę kupranugariu gal būtų įdomu (pvz. yra įdomių maršrutų per Mauritaniją), bet, kadangi jie labai lėti – neefektyvu laiko prasme, nors ir atmosfera ypatinga.

Ant kupranugario nulipama ir užlipama jam prisėdus – sėdimo, stojimosi metu reikia išmokti laikytis, kad nenuvirstum.

Kupranugariai yra dviejų rūšių – be vienkuprio afrikietiško yra dvikupris azijietiškas. Pastaruoju joti pasirodė patogiau, nes gali sėstis tarp kuprų. Tačiau pasirinkimo neturi: Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose yra vienokie, Azijoje (pvz. Kinijos dykumoje) – kitokie.

Kelionė drambliu

Dramblys – pats didžiausias iš jojamųjų gyvūnų ir neišnykusių sausumos gyvūnų apskritai.

Jojimas juo – kitokia patirtis, nei mažesniais gyvūnais. Įprasta, kad dramblininkas joja apsižergęs dramblio kaklą, tačiau tuo pačiu joja ir keleiviai – ant platformos, kuri dedama drambliui ant nugaros. Ten galima sėdėti ir dviese, vienam šalia kito.

Būti dramblio “keleiviu” jausmas beveik toks, kaip keliauti kokiu automobiliu – patogu, beveik nesijaučia drebėjimo, lingavimo ar pan. Be to, dėl savo milžiniško dydžio dramblys gali įveikti ir tokias kliūtis, kaip visai gilios upės: kai kurių net džipu neįveiktum.

Didžiausią įspūdį paliko jojimas Čiang Majaus apylinkėse Tailande per džiungles, upe, prijojant krioklius. Štai dramblys eina lauku, štai įbrenda į upę ir tiesiog eina ta upe pagal jos tekėjimo kryptį it būtų koks laivas, štai išlipa į džiungles ir eina tarp medžių, štai sustoja užkandžiauti skabydamas medžių lapus…

Kaip ir kupranugariai, drambliai būna dviejų rūšių – mažesni azijiniai ir didesni afrikiniai. Jojimui naudojami beveik vien azijiniai drambliai, Afrikos kultūrose kadaise irgi tai buvo daroma, bet ilgainiui nunyko.

Ar etiška joti drambliais?

Pastaruoju metu Vakaruose kelionės drambliais, jojimas drambliais kelia prieštaringų vertinimų: kai kurie gyvūnų mylėtojai siūlosi nuo bet kokio jojimo drambliais susilaikyti, nes esą “drambliai tam neskirti”, jie taip žalojami ir pan.

Tiesa kiek kitokia. Su drambliais (kaip ir su daugeliu gyvūnų) kai kur elgiamasi netinkamai, bet toks elgesys nėra būtinybė – norėdamas neskatinti dramblių luošinimo, turi rinktis tinkamas dramblininkystės stovyklas (panašiai kaip ir žirgynus, šunų veisyklas ir t.t.). Konkretūs patarimai tokie:
-Dramblys neturėtų nešti daugiau nei ~130 kg ant nugaros (neskaičiuojant dramblininko, jojančio ant kaklo). Reiškia, vienu metu turėtų būti sodinami arba du lengvesni / vidutinio svorio turistai, arba vienas sunkus (galbūt su vaiku), o ne du sunkūs. Ar to laikomasi, galima pamatyti akivaizdžiai.
-Istoriškai drambliai būdavo gaudomi iš laukinės gamtos dar būdami maži, jų mamos nužudomos. Tokie metodai dabar įprastai uždrausti, be to, jų daugelyje vietų ir nereikia, nes yra prijaukintų dramblių perteklius (po to, kai ūkio darbuose dramblius pakeitė mašinos). T.y. drambliai, kurie nešioja turistus šiais laikais, yra gimę nelaisvėje, panašiai kaip ir arkliai, laisvėje jie niekaip nepritaptų. Visgi, jojimo drambliais oponentai nuolat kartoja šias istorijas kaip dabartinę realybę, kuri neva “yra visur” ar “beveik visur”.
-Laimingų dramblių kūno kalba: pasidomėkite tuo ir stebėkite dramblius stovykloje.
Šalių, kuriose įprasta joti drambliais, gyventojams dramblys jiems tokia pati kultūros dalis, kaip lietuviui – arklys (ar arabui – kupranugaris) ar net labiau: dramblininkams, būna, nuo mažens priskiriamas drambliukas, jie kartu auga. Visi šie gyvūnai seniau naudoti darbui, karui, o dabar daugiausiai – pramogai. Ir tie, ir anie kartais tinkamai neprižiūrimi, bet, turtėjant šalims, situacija su gyvūnų teisėmis visur gerėja, gyvūnams skiriami darbai lengvėja (nešti turistą drambliui ne tas pats, kas rąstą ar dalyvauti mūšyje nešant ištisą antstatą su kareiviais).

Tuo tarpu didelis klausimas, kas drambliui blogiau – ar vaikščioti savo įprastinėje aplinkoje kur džiunglėse, tegu ir kartais su turistu ant nugaros, ar, tarkime, būti uždarytam mažame zoosodo garde svetimame klimate (kas įprasta Europoje). Tačiau tik maža dalis puolančiųjų jojimus drambliais (ir jais jojančius) taip pat aršiai puola zoosodus savo šalyse ir tų zoosodų lankytojus…

Per savo gyvenimą ir keliones po neturtingas šalis mačiau ir labiau nei drambliai išnaudojamų kupranugarių, su kuriais vedliai elgėsi tikrai nekaip – taigi, patarimai renkantis kur joti, kokius verslus remti, galioja visiems gyvūnams.

Jojimas kitais gyvūnais

Arklys, dramblys ir kupranugaris – tai tas jojamųjų gyvūnų trejetas, kurie po visa pasaulį iki modernizacijos buvo išsidalinę transporto, karo priemonės, ūkio darbų “padėjėjo” roles. Tai yra trys gyvūnai kuriais galimos ilgos kelionės.

Bet galimybių joti yra ir daugiau gyvūnų:

–Asilai ir mulai. Paprastai jie tik nešioja daiktus, tačiau naudojami turistams užnešti į kokį kalną. Tokiu atveju jų vedlys eina greta ir veda, pats lipdamas į kalną pėsčiom, o turistas joja asilu. Ilgų kelionių asilais pasiūlymų nemačiau, taip keliaujančių nesutikau.

–Lamos. Lamos buvo Pietų Amerikos nešulinis gyvūnas iki ją atrado europiečiai ir užvežė arklius. Jos – mažesnis kupranugario giminaitis, tačiau ir paneša gerokai mažiau: 30-50 kg arba ketvirtį savo svorio. Didesnis svoris ne tik pavojingas lamų nugarai bet ir pačios lamos atsisako tokį nešti. Tai reiškia, kad joja lamomis nebent vaikai arba patys lengviausi / mažiausi suaugusieji. Senovėje lamomis irgi nebuvo jojama – senovės indėnai jas naudojo krovinių pervežimui, o “vedlys” tiesiog eidavo šalia.

–Stručiai. Joti paukščiu atrodo visiška egzotika, nors tai įmanoma. Tiesa, aš tam jau per sunkus: strutis gali sveikai pakelti tik vaikus ar labai lengvus žmones. Aišku irgi ne kelionėms, o laikinai pramogai.

Komentarai