Lankau pasaulį

Vašingtonas – netipiška sostinė. Daugelio šalių sostinės – tai didžiausi senieji jų miestai. O JAV Vašingtoną pastatė „nuo nulio“ lygioje vietoje prieš daugiau nei 200 metų.

Bet dar ir kaip pastatė! Vašingtone į Kauno miesto dydžio teritoriją sugrūsta viskas, kas amerikietiškai didingiausia.

Nuo garsiausių pasaulyje valdžios pastatų (Baltieji rūmai, Kapitolijus), iki svarbiausių Amerikos muziejų (į visus kurių įleidžiama nemokamai), iki rekordinio dydžio memorialų kiekvienam Amerikos didvyriui, triumfui ir tragedijai. Atrodytų dirbtinis, nelabai didelis miestas – o gali lengvai ir savaitę praleisti jo didybės apsuptyje. O jei dar išvažiuosi į aplinkinę gamtą, persmelktą JAV istorijos…

National Mall parkas – JAV valdžios širdis

Visi keliai JAV veda į Vašingtoną ir per Vašingtoną. Čia patekti svajoja kiekvienas politikas, per čia skirstomi federalinio biudžeto pinigai, čia JAV valdžią patraukti savo pusėn siekia visų šalių ambasadoriai ir visų bent kiek svarbesnių korporacijų lobistai.

Vašingtono muziejuose atsiduria svarbiausi šalies eksponatai ir tik tas yra palikęs *tikrai* didelę žymę JAV istorijoje, kam Vašingtone pastatyta skulptūra.

Baltuosiuose rūmuose gyvena – ir iš ten valdo – JAV prezidentas. Daug didesnis už juos Kapitolijus su įspūdingu kupolu ir laisvės statula jo viršūnėje – ten įsikūręs Kongresas, leidžiantis visus JAV įstatymus. Šalimais – Aukščiausiasis teismas, ne kartą pakeitęs JAV – ir, turbūt, pasaulio – istoriją vienu vieninteliu kokios bylos išaiškinimu.

Visi šie valdžios pastatai yra aplink National Mall (verčiama „Nacionalinė alėja“), visos Amerikos politinę širdį ir smegenis. Tai – 3 km ilgio zona-parkas, apsuptas romėniško stiliaus pastatų, tačiau gerokai didesnių nei kas nors, kas kada pastatyta pačioje Romos Imperijoje. Korintinės kolonos, frontonai, kupolai, obeliskai, citatos fasaduose (tiesa, angliškos, ne lotyniškos). JAV tėvai-įkūrėjai visur kur sėmėsi įkvėpimo iš senovės Romos Respublikos, ne veltui net aukštieji parlamento rūmai vadinami Senatu…

Kapitolijaus kupolas (88 m) dvigubai aukštesnis nei Romos Panteono. 152 m aukščio prezidento Vašingtono monumentas, stūkstantis National Mall viduryje, 1884-1889 m. buvo aukščiausias pasaulio pastatas – jis 3 su puse karto didesnis už aukščiausią senovės pasaulio obeliską. Ir jis – tik vienas iš daugybės superdidingų paminklų tenai – tokių, kurių būtų pavydėję Romos Imperatoriai ar romėnų dievai. Memorialas prezidentui Linkolnui su rymančia jo statula viduje, Memorialas prezidentui Džefersonui tarsi romėnų šventykla Tidal Basin tvenkinio krante…

Kiti National Mall memorialai primena tragiškus JAV istorijos epizodus: Antrąjį pasaulinį karą, Vietnamo karą.

National Mall stūkso ir didžiausia pasaulio biblioteka (Kongreso biblioteka), kurios interjero puošnumas pranoksta Europos karalių rūmus, ir „JAV dolerių spaustuvė“ (Bureau of Engraving and Printing), ir „Amerikos balso“ radijas, transliuodavęs ir lietuviškai „tikras žinias“ į sovietų okupuotą Lietuvą. Po visus tris pastatus – ir dar daug kitų – vyksta ekskursijos.

Smithsonian – didžiausia pasaulyje nemokamų supermuziejų kolekcija

Bet turistai National Mall daugiausiai laiko praleidžia „Smithsonian“ muziejuose. Kiekvienas jų skirtas kokiai nors konkrečiai temai, kiekvienas – milžiniškas, isšidėstęs per daug aukštų, ir savo srityje turintis mažai lygių. Kiekvienam jų gali paskirti ir visą dieną ar bent pusdienį. Ir visi jie – nemokami!

Tarp Smithsonian muziejų – Azijos meno, Modernaus meno, Aviacijos ir kosmoso, Amerikos istorijos, Afrikos meno, Indėnų istorijos ir meno, Gamtos istorijos, Portretų, Taikomųjų menų, Pašto, Dizaino. Visa tai pradėjo vienas vienintelis žmogus – mokslininkas Džeimsas Smitsonas. Jo palikimas 1835 m. pagal testamentą atiteko Amerikai, kad įkurtų tokį muziejų. Įdomu, kad Smitsonas buvo britas ir niekad Amerikoje nė nesilankė! Bet XIX a. JAV – ir tada dar naujas Vašingtono miestas – buvo ne tik šalis, o ir idėja. Daugybė žmonių iš Europos, kuriems rūpėjo demokratija, progresas, kuriems nepatiko Europą „sukausčiusios“ monarchijos ir imperijos, aukojo savo laiką, pinigus ir net gyvybes už JAV, už „naujovišką šalį be karaliaus“, 1776 m. drįsusią sukilti dėl laisvės prieš didžiausią pasaulyje Britų Imperiją.

Tarp atidavusių itin daug – ir JAV Nepriklauosmybės karo didvyris Tadas Kosciuška iš Lenkijos-Lietuvos valstybės, kuriam Amerika atsidėkojo statula prie Baltųjų rūmų.

Vašingtone – Amerikos karai, kariai ir visi protestai

National Mall atsiremia į Potomako upę, o daugiausia JAV karvedžių – anapus jos. Ten – Pentagonas, dar vienas Vašingtono pastatas, žinomas visame pasaulyje, iš kurio vadovaujama JAV karams. Ten Arlingtonas. Svarbiausios JAV kapinės, kur visų karų veteranai – nuo eilinių karių iki didžiausių herojų – sulaidoti po begalinėmis vienodų baltų antkapių eilėmis, tarp kurių nardo dešimtys voveryčių.

Tik nedaug kapų išskirtiniai. Tarp jų – Nežinomo kareivio kapas, kur per kasvalandinį (kitu metu – kaspusvalandinį) ritualą įspūdingai keičiasi garbės sargyba, prezidento Džono Kenedžio kapas.

Ypatingas ir Semiuelio Hariso antkapis. Puoštas Vyčiu, nes jį pastatė tarpukarinė Lietuva. Mat Semiuelis Harisas – vienintelis JAV karys, žuvęs už Lietuvą: tai įvyko 1920 m., kai jį, atvykusį į Kauną mokyti Lietuvos kariuomenės, nušovė bolševikai. Vėliau, Lietuvą okupavus sovietams, prie to antkapio lietuviai rengdavo protestus – ragindami JAV eiti vaduoti Lietuvos, padėti Lietuvai, kaip Hariso laikais. Vašingtone kiekviena tauta turi panašių istorijų, kiekvienai reikia Vašingtono paramos, kiekviena turi dideles savo emigrantų bendruomenes, kiekvienai kurių atrodo, kad JAV valdžia – ir „pasaulio valdžia“, toksai politinis Kalėdų senelis, galintis duoti viską-viską…

Kiek kartų esu buvęs Vašingtono National Mall, kas kartą mačiau ne po vieną protestą. Daugelis jų – dėl įvykių kur nors toli pasaulyje, su reikalavimais, apie kuriuos išgirsdavau pirmą kartą. Štai 2022 m. Etiopijos amharai prie Kapitolijaus susirinko reikalauti JAV paramos amharams Etiopijos pilietiniame kare prieš tigrajus ir oromus, neva šie vykdo genocidą (tigrajai ir oromai sako tą patį apie amharus…): skambėjo amhariškos kalbos ir lozungai, kurių nei praeiviai, nei JAV politikai šiaip ar taip negalėjo suprasti, o, jei nepažinočiau vėliavų ir nesidomėčiau Afrikos politika, turbūt apskritai nebūčiau supratęs, kas ir už ką ten protestuoja.

Prie Baltųjų rūmų tuo pat metu haitiečiai, žygiuodami su dainomis, protestavo prieš „rasizmu pagrįstus JAV diplomatinius santykius su Haičiu“. Pilna ir pavienių keistuolių: štai vienas pusnuogis sėdėjo ant žemės išdidžiai užsirašęs „Bado akcija už taiką. Pirma diena“, nors JAV tuo metu nevykdė jokio karo (gal jis protestavo prieš Rusijos karą Ukrainoje?).

Kitas, pasistatęs prieš Baltuosius rūmus palapinę, per 41(!) protesto metus ją aplipdė visais reikalavimais ir teiginiais, kokius tik per gyvenimą sugalvojo: nuo „JAV Aukščiausias teismas tapo nusikalstama struktūra“ iki „Uždrauskime mirties bausmę visoje šalyje“, nuo „Reikalauju išminties ir sąžiningumo“ iki „Laisvę Navalnui“, nuo „Įrodymai, kad Q-Anon – apgavystė“ iki „Izraelis vykdo palestiniečių etninį valymą“ ir t.t. Dar vienas veikėjas sukinėjo ratus po National Mall aplipdęs savo mikroautobusą piešinėliais, kad didžiausios JAV blogybės – „Donaldas Trampas ir Walmart“.

Sustoti, pažiūrėti tuos protestus kartais nemažiau įdomu, nei didingus National Mall pastatus… Ar pasidomėti praeities protestais, išpuoliais. Pavyzdžiui, garsiąją „Turiu svajonę“ kalbą juodaodžių aktyvistas Martinas Liuteris Kingas pasakė ant Abrahamo Linkolno memorialo laiptų. O patį Abrahamą Linkolną 1865 m. nušovė Vašingtono “Ford” teatre.

Vašingtonas – dirbtinė sostinė ar jau tikras miestas?

Pasaulyje yra daugiau „nuo nulio“ pastatytų sostinių: Australijos Kanbera (1927 m.), Brazilijos Brazilija (1960 m.). Bet Vašingtonas tarp jų – pati seniausia (pradėtas 1800 m.).

Aplink National Mall dar gali jausti Vašingtono „dirbtinumą“: ypač iš kavinių, restoranų, parduotuvėlių trūkumo. Prieš 200+ metų statant miestą jų nereikėjo, vieta tvarkingame, taisyklingame parke tam nepalikta: todėl vienas nedaugelio būdų pavalgyti ar atsigerti tyrinėjant Smithsonian muziejų kolekcijas – šimtai spalvingų, muzikėles leidžiančių maisto sunkvežimiukų, kasdien sugužančių į National Mall savais dešrainiais, mėsainiais, ledais ir kokakola užpildyti šios XIX a. architektų paliktos spragos.

Tačiau kuo toliau nuo National Mall, tuo labiau Vašingtonas jau panėšėja į labai tikrą, gyvą miestą: valdžios pastatai, memorialai, muziejai, užleidžia vietą daugiabučiams, patogiai pasiekiamiems metro (JAV tai reta!), Briuselį kažkodėl primenančių sublokuotų namų eilėms, paskui – individualiems namams.

Ir visgi Vašingtonas unikalus. Jis numatytas kaip „niekieno žemė“, Kolumbijos apygarda, nepriklausanti jokiai valstijai ir pavaldus tiesiogiai JAV valdžiai. Ilgą laiką dėl to vašingtoniečiai net negalėjo rinkti prezidento, o ir dabar jo atstovai parlamente neturi balso teisės! Vienas dažniausiai Vašingtone matomų atsišaukimų (pvz. ant automobilių numerių) – „[No] taxation without representation“ („[Valdžia neturėtų reikalauti iš mūsų] mokesčių, kai nesame [toje valdžioje] niekaip atstovaujami“). Bet Vašingtono siekis tapti valstija vis atsimuša į sieną. Juk jo plotas – kaip trečdalio Vilniaus, be to, garantuotai visuomet rinktų demokratų kandidatus ir, pagal JAV sistemą, turėtų tiek pat senatorių, kiek ir didžiausios JAV valstijos. Senatas tokiu atveju gal „su visam“ atitektų demokratams ir tai sunaikintų delikatų JAV dvipartinį politinį balansą…

Pasaulio (ir Lietuvos) atstovybių Vašingtone didybė

Vašingtonas yra pasaulinė galia, ir tai matosi visuose jo rajonuose. Vašingtone – daugiau užsienio šalių turi ambasadas nei bet kuriame kitame pasaulio mieste (net 177), nes jokia save gerbianti šalis negali sau leisti neturėti atstovybės JAV. Daugybė tų ambasadų – milžiniškos, senos, įspūdingos. Tarp jų ir seniausia Lietuvos ambasada pasaulyje. Tuos nedidelius rūmus Lietuva įsigijo dar 1924 m. Jie veikė per visą Šaltąjį karą, nes JAV nepripažino Lietuvos okupacijos.

Aplinkui viskas keitėsi, kaip ir daugelyje JAV miestų. Iš tvarkingo „ambasadų bulvaro“ rajonas ~1970 m. virto skurdžiu ir nesaugiu. Baltaodžius pakeitė juodaodžiai, traukęsi į „federalinį miestą“ nuo skurdo ir diskriminacijos JAV pietuose: 1970 m. jau 71% Vašingtono gyventojų buvo juodaodžiai, kai 1950 m. jų tebuvo 35%. Daugelis ambasadų išsikėlė iš rajono: liko tik tie, kas neturėjo pinigų. Okupuotos Lietuvos diplomatinė tarnyba (gyvenusi iš Latvijos skolinto aukso) ir, anapus siauručio skersgatvio, komunistinė Kuba. Šaltojo karo laikais tas skersgatvis buvo tikras frontas tarp komunizmo ir antikomunizmo! ~2000 m., pamenu, Lietuvos laikraščiuose dar skaitydavau diplomatų pasigodojimus, kad tikra gėda Lietuvai ten turėti ambasadą, reikia keltis į geresnį rajoną, bet pinigų tam neskiriama… O dabar labai džiugu, kad neišsikėlė! Rajonas aplink tą istorinį pastatą ir vėl pasikeitė: ten ėmė keltis turtingi ir „hipsteringi“. Ir visas Vašingtonas pajudėjo ta vaga. Istorija primena daugybės JAV didmiesčių, bet Vašingtone ji išreikšta labiau, nei bet kur kitur.

Kiekviena save gerbianti institucija, politinė mintis irgi privalo turėti rimtą atstovybę Vašingtone. Vašingtone (ir JAV) nevyko žydų genocidas, bet žydai šiame mieste įkūrė vieną „galingiausių“ pasaulyje Holokausto muziejų. Tautos, kurias žudė komunistai, kol kas smarkiai atsilieka, bet irgi mėgina priminti Vašingtono politikams, gyventojams ir svečiams savo tragedijas: 2007 m. pagaliau pastatytas memorialas 100 mln. pasaulinio komunizmo aukų, 2022 m. netoli Baltųjų rūmų atidarytas kol kas nedidelis, tačiau modernus Komunizmo aukų muziejus, prie kurio plėtros prisideda ir lietuviai.

Bet pačios įspūdingiausios „atstovybės“ Vašingtone yra bažnyčių. Neogotikinė Episkopalinė (anglikonų) katedra, antra pagal dydį JAV bažnyčia. Ir katalikiška Nekaltojo prasidėjimo nacionalinė šventovė, aukščiausias Vašingtono pastatas, neskaičiuojant paminklų ir stiebų (100 m). Pastaroji statyta 97 metus (nuo 1920 m. iki 2017 m.), o įspūdingiausios joje tautinės koplyčios, kurias įkūrė visos katalikų imigrantų į JAV tautos (iš viso ~80 koplyčių). Viena seniausių ir didžiausių Šiluvos Marijos koplyčia, 1966 m. įrengta lietuvių. Jos prasmė toli lenkia religiją: aukštose mozaikose ir Lietuvos pastatai, ir „Vargo mokykla“ spaudos draudimo laikais, ir tautodailės darbai, ir net prieš Kryžiuočius stoję Lietuvos raiteliai. O virš įėjimo – Vytis, šuoliuojantis nuo Kauno karo muziejaus per vandenyną iki Niujorko Laisvės statulos. Ta koplyčia tarsi – vienas milžiniškas lietuviško meno kūrinys, dar viena galinga Lietuvos atstovybė mieste, kuriame kiekvienos tautos garbės (ar, kartais, net išlikimo) reikalas turėti tų atstovybių kuo daugiau ir kuo įsimintesnių.

Aplinkui Vašingtoną – svarbiausia JAV istorija ir žalia švelni gamta

Vašingtonas yra širdyje didesnio regiono, nulėmusio JAV (ir pasaulio) istoriją: įdomu buvo visa tai apvažiuoti nuomotu automobiliu.

Išvažiavus iš Vašingtono, iš visų jo priemiesčių (kartu su jais Vašingtone 5,5 mln. gyventojų), gretimose valstijose pasitinka kitokie, daug senesni miestai ir miesteliai, tokie kaip Merilando valstijos sostinė Anapolis, pilnas (JAV tai reta) 200 ar 300 metų pastatų (55 km nuo Baltųjų rūmų).

O Virdžinijos valstijos sostinės Viljamsburgo senamiestis paverstas unikaliu „gyvuoju muziejumi“ Colonial Williamsburg (240 km nuo Baltųjų rūmų): dar tarpukariu turtingiausi amerikiečiai supirko visus jo namus ir sklypus, senuosius restauravo, naujesnius nugriovė, kad miestas atrodytų kaip ~1775 m., JAV revoliucijos išvakarėse. Jį „apgyvendino“ aktoriais: jie vilki ano laikmečio rūbus, jų tiek daug, kad akivaizdžiai matosi tarp turistų ir gali pasijusti grįžęs laiku. Geri aktoriai visiškai „gyvena vaidmenyje“, vyksta nuolatiniai spektakliai.

Štai visa centrinė gatvė virto aistringa miestelėnų diskusija apie artėjančias britų pajėgas JAV išsivadavimo kare ir „kaip reikia elgtis“, štai Džordžas Vašingtonas, pirmasis JAV prezidentas, sakė savo atsisveikinimo su politika kalbą, o paskui atsakinėjo į žmonių klausimus netrumpesnėmis kalbomis. Koks pasikaustęs jį vaidinantis aktorius! Jis tarsi tikrai tapęs Vašingtonu: atmintinai žino to laiko politines realijas, statistiką, koks Vašingtono draugas kur tuo metu yra, ir visu tuo remiasi savo argumentuose atsikirsdamas į XXI a. muziejaus lankytojų pastabas („Pone Vašingtone, jūs kalbate apie laisvę, bet jūsų šalyje pusė žmonių vergai“, „Pone Vašingtone, bet kaip vienijant JAV išsaugoti regionines kultūras?“). Taip pat dalyvavome to meto „karinėje treniruotėje“, klausėmės to meto muzikos, ir tai buvo tik maža dalis visko, nes kasdien programa skiriasi (net iki raganų ar piratų teismų, kuriuose gali tapti prisiekusiuoju).

Toliau nuo didesnių miestų – didžiausių JAV karų mūšio laukai. Amerikos nepriklausomybės karo (1775-1783 m.), kai JAV iškovojo laisvę. JAV Pilietinio karo (1861-1865 m.), kai pietinės valstijos nesėkmingai kovojo už nepriklausomybę nuo šiaurės. JAV Šiaurės sostinę Vašingtoną nuo JAV Pietų sostinės Ričmondo tada skyrė vos 160 km ir pagrindinis frontas, kruviniausi JAV istorijoje mūšiai vyko čia.

Kokie ramūs, tiesiog idiliški dabar anų mūšių laukai. Nušienauta Antitamo žolytė, žavūs kalneliai, seni memorialai, kuriuos savo žuvusieisiems pastatė įvairios JAV valstijos: ten galvas paguldė 3600 amerikiečių (108 km nuo Baltųjų rūmų). 100 km nuo Baltųjų rūmų Harpers Ferry miestelis, kuriame Pilietiniame kare buvo apsupti ir pasidavė 12419 JAV karių (didžiausia tokia nesėkmė iki Antrojo pasaulinio karo), dabar gražus istorinis nacionalinis parkas Potomako ir Šenandoa upių santakoje, kurio atstatytų pastatų interjerai primena XIX amžių. Švarų, tvarkingą, malonų pasivaikščioti. Tikrojo XIX amžiaus kraują, purvą ir skurdą terasi nebent iškabintuose muziejų aprašuose. Nors to meto ginčai dar ilgai tęsėsi: štai „Konfederacijos dukterų“ ir “Konfederatų veteranų sūnų” organizacijos 1931 m. pastatė atminimo akmenį už Konfederaciją žuvusiam juodaodžiui Heivardui Šepherdui, o priešiškos minties žmonės vėliau pastatė atminimo lentą juodaodei Perl Taten, kuri aną akmenį kritikavo.

Šenandoa upė davė vardą ir vienam garsiausių JAV nacionalinių parkų. Tarpukariu JAV Vakarų „nacionalinių parkų patirtis“, kur ištisų Europos valstybių dydžio teritorijos visiškai atiduotos gamtai, tačiau lengvai pasiekiamos automobilių keliais, jau masino visų amerikiečių vaizduotę, bet tankiau gyvenamuose JAV Rytuose vietos tokiam parkui nebuvo.

Sugalvota išganinga išeitis: nacionalinio parko kelią (170 km ilgio Skyline Drive) tarpukariu nutiesė „tuščiomis“ žalių kalvų viršūnėmis, o gamtos vaizdai nuo jo atsiveria jau į anapus nacionalinio parko esančias žemumas, Šenandoa upės vingius.

Tiesa, nepaisant visų pagyrų jam, Šenandoa nacionalinis parkas, po visos JAV Vakarų didybės, mane nuvylė. Gamta čia paprasta – neaukšti žali kalnai, kloniai, na, tik elnių, erelių gausa žavi. Vaizdai nuo kone šimto pakelės aikštelių įspūdingi, bet labai panašūs vienas į kitą ir nėra smarkiai kitokie, nei vaizdai nuo „eilinio kalnų kelio“. Dalis amerikiečių ten nė neišlipa – pafotografuoja pro automobilio langą ir važiuoja į sekančią aikštelę. Turbūt parkas toks mylimas todėl, kad iki jo nuo Vašingtono gali lengvai nuvažiuoti automobiliu ir vakare grįžti (vos 110 km nuo Baltųjų rūmų). Bet tiems, kam norisi JAV gamtos didybės, manau, neverta gaišti laiko ten, geriau pasilikti daugiau jo JAV Vakarams (Didžiajam kanjonui, Jeloustounui, Jutos nacionaliniams parkams…).

Vašingtone keliauti dieną ar savaitę?

Vašingtonas yra toks miestas, kuriame vieni praleis pusdienį ir dieną ir jau jausis viską matę: Baltuosius rūmus, Kapitolijų, Vašingtono monumentą, ir kas ten dar?..

O kiti ir po savaitės sakys, kad norėtų likti dar: nes Smithsonian muziejams, įspūdingiems JAV valdžios pastatų interjerams, subtilioms istorijoms, nulėmusioms pasaulio likimą, savaitės tikrai neužteks. O jei dar važinėsi aplinkui Vašingtoną (pilietinio karo laukai, Colonial Williamsburg ir t.t.), gali neužtekti ir kelių savaičių.

Matyt, daug priklauso nuo to, koks tu keliautojas: jei visų pirma myli gamtą ar senovės istoriją – Vašingtonas ne tau, nebent tai būtų stabtelėjimas pusdieniui pakeliui į didinguosius JAV Vakarus.

Užtat jei žaviesi muziejais ir menu, šiuolaikine (XIX-XX a.) istorija – Vašingtonas bus viena įdomiausių vietų Amerikoje, ypač kartu su visomis jo apylinkėmis, ypač jei dar suderinus su Niujorku, Filadelfija, iki kurių kelios valandos kelio.

Bet manau net ir tie, kam tai neįdomu, pripažins Vašingtono pasaulinę svarbą, o pirmą kartą atsistojus priešais daugybėje TV laidų, kino filmų, laikraščių puslapių regėtus Baltuosius rūmus kiekvienam per nugarą praeis šioks toks šiurpuliukas…

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Kiekvienam keliautojui ateina metas, kai norisi pasižiūrėti, kur gi esi buvęs – nes vietų daug, kai kurios kelionės buvo seniai.

Gal planuoji naujas keliones ir nenori važiuoti tuo pačiu keliu? Gal draugai klausia, kur tiksliai buvai, ir staiga viską išvardyti sunku?

Čia aprašysiu geriausius būdus susižymėti aplankytas vietas ir šalis žemėlapyje – tokius žemėlapius turėtų turėti kiekvienas keliauotjas!

O kaip jūs žymite savo keliones (jei žymite)?

Aplankytų šalių žemėlapis

Daugelis keliautojų, kuomet lankosi nebe pirmoje dešimtyje šalių, visų pirma įsigyja tokį žemėlapį, kabinamą ant sienos.

Jų yra keletas rūšių. Viena rūšis – specialiai tam padaryti spalvinami ar ištrinami sieniniai žemėlapiai. Aplankęs šalį ją užbraižai, nuspalvini ar nutrini.

Tai geras būdas prisiminti ar draugams parodyti kelionių maršrutus, bet yra trūkumas, kad šalys skirtingų dydžių, o didelės šalys tai tarsi ištisi žemynai. Nelabai logiška, kad, tarkime, buvai tik Niujorke, o užbrauki visą JAV – juk didžiosios dalies JAV nematei.

Aš turiu tokį sieninį žemėlapį – tiesa, manajame didžiausios šalys dar suskirstytos į valstijas ar regionus, kurie spalvinami atskirai.

Kita alternatyva – pakabinti paprastą sieninį žemėlapį, į kurį smaigstyti smeigtukus miestuose / parkuose kur buvai. Toks metodas tinkamas tik keliavusiems mažai – vėliau smeigtukams bus mažai vietos, arba teks žymėti tik svarbiausias aplankytas vietas: juk miestai būna ir vienas šalia kito, juk stoji ir kažkur pakeliui.

Dar yra ir visokių programėlių ir tinklapių, kurie leidžia daryti tą patį – aplankytų šalių žemėlapį. Iš vienos pusės, programėlė gerai – ji visad su tavimi. Deja, su programėlėm daug problemų: būna, visa informacija po kokio atnaujinimo išsitrina, būna, iš viso programėlė „dingsta“ iš Google Play ir pan. šaltinių. Negali pasitikėti, kad tai išliks… Pavyzdžiui, kažkada buvo gera programėlė, leidusi žymėti aplankytas UNESCO paveldo vietas – buvo įdomu ne tik jas žymėti, bet kartu ir pamatyti žemėlapyje ir paskaityti apie UNESCO vietas, kurių dar nelankei. Bet ta programėlė ėmė ir dingo – ir, pakeitus telefoną, gavus naują Android versiją, nebebuvo galimybės pasinaudoti nei ja, nei pamatyti savo sudaryto žemėlapio…

Skrydžių žemėlapis

Vienas paprasčiausių dalykų – susižymėti savo skrydžius. Tam reikia padėkoti My.flightradar24.com sistemai, kuri visiškai nemokama.

Susikūręs nemokamą paskyrą gali įvesti kiekvieną savo skrydį ir sistema tau autoamatiškai subraižo žemėlapius (viso gyvenimo, konkrečių metų, konkrečių avialinijų…), taip pat paskaičiuoja kokiais lėktuvais ar aviakompanijom esi nuskridęs didžiausius maršrutus, kiek kartų jau apsridai žemės rutulį, iš kokių miestų daugiausiai kilai ir dar daug visokių įdomių statistinių detalių.

Tai labai įdomus ir paprastas būdas peržvelgti savo keliones – tiesa, labiau ne pačias keliones, o nuvykimą ir grįžimą. Ypač tai mėgsta aviacijos fanai, bet verta kiekvienam: labai nedaug darbo įrašyti skrydžius, o vėliau prisiminti kur kokiais metais, kokį mėnesį, per kokius oro uostus keliavai labai padeda.

Kelių atlasas

Visgi, esminė kelionės dalis yra ant žemės, kuomet lankai visas vietas, patiri visus nuotykius. Ten, kur eini pėsčias, važiuoji automobiliu ar viešuoju transportu.

Tad geriausias būdas žymėtis aplankytas vietas man atrodo žymėtis kelius, kuriais keliavai. Be to, tai padeda ir planuojantis naujas keliones (kad nevažiuotum tais pačiais keliais), ar pasakojant klausiantiems, kaip tiksliai važiavai (kuriais keliais), kur važiuoti ir kur nevažiuoti.

Seniau tai darydavau atlase – įsigijęs didelį popierinį pasaulio atlasą, markeriais braižydavau nuvažiuotus kelius. Bėda, kad tokio sunkaus atlaso nelabai kur pasiimsi su savimi, jis yra tik namie, be to, kai kurie keliai važiuoti ne po kartą, tokios šalys, kaip Lenkija, Vokietija ar Latvija persibraižė tiek, kad buvo sunku suprasti, kur kuriais metais važiavau.

Supratau, kad reikėtų pereiti prie išmanių priemonių…

Dažnas atsakymas šiais laikais – programėlė. Deja, kad ir kiek ieškojau kažko, panašaus į My.Flightradar24 „žemės keliams“ (automobilių, traukinių, laivų) – neradau.

Teko susikurti savo sprendimą, kuris išėjo geras.

Skaitmeninis kelių žemėlapis

Visų pirma, kelionės maršrutą po jos pasižymiu į Google My Maps (nemaišyti su Google Maps). Ten gali paprastai žymėti kelių maršrutus (t.y. nuvažiuotus automobiliu, dviračiu, ar nueitus pėsčia keliais), o kitus maršrutus (laivai, traukiniai) reikia žymėti linijomis. Paprastai kiekvienai kelionei skiriu po atskirą Google My Maps žemėlapį (pvz. „2018 Tailandas“), o tame žemėlapyje atskirais maršrutais žymiu skirtingas kelionės dalis (pvz. „Tailandas 2018 automobiliu“ ir „Tailandas 2018 autobusu“, kadangi po skirtingus Tailando regionus keliavau skirtingai). Svarbu viską tinkamai įvardyti, kad nesunkiai galėtum rasti reikiamus žemėlapius (pvz. pagal metus ar pagal transportą).

Kiekvieną kelionės žemėlapį parsisiunčiu kaip KML failą (Google suteikia tokį funkcionalumą).

Visus KML failus paprasta sukelti į GPXSee programą – ir ji parodo visus maršrutus viename ekrane. Arba tuos maršrutus, kuriuos sukėlei – pvz. gali sukelti tik keliones automobiliu, arba tik keliones 2022 metais, ar tik keliones Europoje, ar tik keliones per pastaruosius 5 metus, ar pan. Tai įgalina paprastai pamatyti kokį tik nori savo kelionių „pjūvį“ žemėlapyje.

Manau kad tai – pats vertingiausias kelionių žemėlapis, nes prisimeni ne tik šalis, bet ir tikslias vietas, kur buvai, ir kiekvieną vietą, įskaitant ir esančias pakeliui, o ne tik, tarkime, didmiesčius. Priešingai nei su atlasu, galima neribotai pritraukti vaizdą ir pamatyti konkrečią šalį, konkretų kelią.

Automatinis nuotraukų žemėlapis Google Photos ir pan.

Visgi, net jei ir neturite laiko ar noro daryti savo kelionių žemėlapius, yra būdas pamati bent jau iš dalies kokybiškus juos!

Tokius žemėlapius sudarinėja kai kurios prorgamėlės, pvz. Google Photos. Pagal ten sukeltas nuotraukas (iš įvairių telefonų jos sukeliamos automatiškai) programėlė parengia žemėlapį, kur nuspalvinamos vietos, kur darytos nuotraukos.

Aišku, ten matysis tik naujesnės (išmaniųjų telefonų eros) kelionės, be to, nebus nuotraukų, kurias darėte nuotraukos darymo vietos nežyminčiais fotoaparatais. Taip pat, deja, „Google Photos“ tapo mokama programėle (bent jau kainuoja ten sukelti daug nuotraukų) – bet rezultatai įdomūs.

Be žemėlapio sudarymo, ji turi ir paieškos funkciją – lengva įvedus kokį vietovardį ar datą pažiūrėti, kokias iš tos vietos ar laiko turi nuotraukas. Tai irgi padeda prisiminti keliones ar dalintis jų įspūdžiais, kai to kas nors paprašo.

Komentarai

Filipinai yra milžiniška šalis (110 mln. žmonių). O tokiose superdidelėse šalyse, net kai jos pačios gerai žinomos, „atrastos“, yra vietų, kur netgi didmiesčiuose, viešbučiuose ir kurortuose žmonės matę mažai užsieniečių.

Mindanao sala – būtent tokia. Plotu ji didesnė už Lietuvą, gyventojų ten – 25 milijonai, ten aukščiausi Filipinų kalnai ir daug paplūdimių, įvairios tautos ir kultūros, tikras filipinietiškas gyvenimas – bet mažai kas ten užsuka iš svetur. Bent kol kas.

Štai kaip atrodo ši viena 20 didžiausių pasaulio salų.

Tai straipsnis apie Mindanao salą. Straipsnis apie visus Filipinus yra čia

Davao didmiestis garsėja Samalo sala ir saugumu

Mindanao „sostinė“ Davao – trečias pagal dydį Filipinų miestas. Dydžio sulig Varšuva, gyventojų 2 milijonai. Bet jei paprašytumėte įvardyti kokį „vieną įspūdingą pastatą“ – negalėčiau. Užtat gyvybės Davao netrūksta. Garsiausia miesto vieta – Rošas [Roxas] naktinis trugus, kur kone iki vidurakčio žmonių minios tiesiog ant šaligatvio valgo įvairiausią Filipinų maistą, vaisius.

Mindanao ypač garsėja pigiais vaisiais, jo vaisių karalius – „dvoklusis“ durianas. Daugelyje pietryčių Azijos šalių durianus draudžiama neštis į viešbučius, į transportą – net autonuomos sutartyse už jų valgymą automobilyje numatytos baudos, juk kvapas lieka. Bet štai „Air Asia“, suprasdama, kad kiekvienas juk norės iš Davao parsigabenti pigių durianų, savo reklamose skelbia, kad „nuo šiol į Air Asia lėktuvus durianus neštis galima“…

Ir apskritai Mindanao kainos – itin žemos. Suvenyrai kainuoja centus. Čia daug lemia būtent tai, kad Mindanao nėra turistų: vietiniai neišmokę jų apgaudinėti, dėl baltos odos sakyti dvigubų ar penkiagubų kainų. Visi taksistai Davao patys siūlėsi įjungti taksometrą, kai Maniloje kai kurie, būdavo, aiškino, kad „kaina fiksuota“ ir sakydavo „Londono kainas“…

Turistų čia yra, bet jie – iš kitų Filipinų salų. Samalo sala priešais Davao vadinama didžiausiu Filipinų kurortu. Besitikintiems plačių paplūdimių ar milžiniškų viešbučių kompleksų teks nusivilti: čia vyrauja nedideli kompleksėliai į kuriuos vietiniai eina ne vien nakvoti, bet ir tiesiog susimokėję dienos mokestį pagulėti prie baseino, daug jų nė restorano neturi. Bet jeigu nori atostogauti ne tarp kitų europiečių europiečiams pritaikytose sterilizuotose ir hipsterizuotose zonose, o „tikroje“ vietoje, Mindanao kurortai puikiai tinka.

Samalo salos pažiba – Monforto šikšnosparnių olos, kur per įkritusias lubas gali išvysti tūkstančius kybančių, krutančių, lakiojančių tų padarėlių (ar, tiksliau, padarų – tai vaisėdžiai šikšnosparniai, kurie gerokai didesni už Lietuvoje įprastus vabzdžiaėdžius).

Gamta Davao visai žavi – visas miestas stūkso aukščiausio Filipinų kalno Apo (2954 m) papėdėje, nuo aukštesnių vietų, tokių kaip Jack‘s Ridge restoranų kompleksas, atsiveria gražūs vaizdai žemyn.

Bet Mindanao žmonės – o ir apskritai filipiniečiai – neišlepę. Vietiniai ypač patarė lankyti Krokodilų parką. Krokodilų šokis (kitur būtų vadinamas šėrimu), šiek tiek cirko su paukščiais aptriušusiame amfiteatre. Dar galima paragauti krokodilienos ir “krokodilų ledų”. Ugnies šokis vakare jau buvo kažkas įdomesnio. Bet šiaip kaip 2 mln. gyventojų didmiesčio „pagrindinei pramogai“ – mažoka. Ir, aišku, buvome vieninteliai nevietiniai, Aistę net ant scenos pakvietė, kad gyvatę uždėtų.

Daugeliui vietinių ir apsilankymas prekybos centre (kurie Filipinuose ne pagal skurdą didžiuliai) ar piknikas ant tvarkingos žolytės netoli Krokodilų parko – jau savaitės pramoga. Jei atvyktum į Davao tiesiai iš Europos to niekada nesuprastum, bet kai nuvykau ten pakeliavęs po Filipinus supratau, kodėl miestas laikomas itin tvarkingu. Ir itin saugiu – gausu visokių saugumo patikrinimų, o norint patekti į Rošas turgų reikėjo nusifotografuoti kameroms su veido atpažinimo technologijomis.

Mieste daug kur išvysi „Duterte“ pavardę. Rodrigo Dutertė buvo Davao meras, o jo reputacija kaip „sutvarkiusio Davao“ paskatino jį 2016 m. išrinkti prezidentu – kur jis pradėjo bene rimčiausią pasaulyje karą su narkotikais (daugelis sutiktų filipiniečių jį už tai šlovina). Daug kitų Dutertės giminaičių iki šiol vyrauja miesto ir regiono politikoje – Filipinuose „politinės dinastijos“ taisyklė, ne išimtis. Rodrigui Dutertei 2016 m. išėjus į prezidentus, Davao mere tapo jo dukra Sara Dutertė. 2022 m. Sara Dutertė išrinkta viceprezidente, o Davao meru tada išrinktas… kitas Rodrigo Dutertės sūnus Sebastianas Dutertė.

Kagajanas – šiauriniame Mindanao krante ir gabalėlis Vilniaus

Kitoje Mindanao pusėje – Kagajan de Oro miestas – panašus į Davao, tik mažesnis (ir su gražesne katedra).

Vietoje Samalo salos čia – Opolo viešbučių ruožas palei paplūdimį. Kaip įprasta Filipinuose, patys viešbučiai sutvarkyti, su mandagiu aptarnavimu ir gražiais vaizdais, bet jie – tik tvarkos oazės vietiniame chaose. Užsienio turistams, matyt, trukdytų, jie lekia į kokį Borakajų, kur viskas pritaikyta jiems be lūšnų ir elgetų aplinkui (nors ir brangiau), bet vietiniai taip įpratę.

Įspūdingiausia tame regione gal Dievo gailestingumo statula. Įdomi ir dėl to, kad ją įkvėpė Dievo gailestingumo paveikslas, kabantis Vilniuje, Dievo gailestingumo šventovėje. To paveikslo kopijų yra visame pasaulyje, jis laikomas stebuklingu. Bet filipiniečiai žengė dar vieną žingsnį toliau – pradėjo statyti pagal jį statulas. Atrodo, kaipgi – Vilniuje, mieste, kur atsirado Dievo gailestingumo kultas, nieko panašaus Dievo gailestingumui nesukūrėme, o čia pastatė filipiniečiai ~10000 km nuo Vilniaus? Bet filipiniečių 110 mln., vien Mindanao 25 mln. Ir katalikybė jiems nėra tik kultūra, prisimenama tik per Kalėdas ar Velykas – tai yra gyvenimo būdas. Jie negaili savo menkų pajamų aukoms idant būtų pastatyta kas didingo. Kagajane, Davao ir kitur atėjęs į didesnę bažnyčią beveik visada rasi vykstant mišias… Ir kiekvienam kirkščioniškam kultui, tokiam kaip Dievo gailestingumas, užteks pasekėjų, lėšų.

Kagajan de Oro statula stūkso ant kalno, atsiveria nuostabūs vaizdai. Vilniškiame paveiksle nutapyti iš Jėzaus širdies sklindantys spinduliai čia paversti laiptais, kuriais piligrimai gali pakilti į Jėzaus širdį. Ne šiaip sau statula, o ir įdomus architektūrinis sprendimas. Aplink – žavus parkas, dar viena oazė skurdžiame chaose.

Atokesnis Mindanao: begalinis medinis kalnų kaimas

Tarp Davao ir Kagajano važiavome autobusu. Atstumas – 280 km. Kiek užtruks? Buvo pilna skirtingos informacijos. AirBnB šeimininkė sakė, kad apie 6 val., kitur rašė 7, 8. Užtruko 9 val., bet ko tik neprisižiūrėjau pro langus!

Tai tas tikrasis Mindanao, kuriam jau ir Davao ar Kagajanas – turtinga svajonė. Palaikiai namai – visas namas tai vienas nedidelis kambarys, kuriame gyvena ištisa šeima, o priekis dar tarnauja kaip parduotuvė. O pravažiuojančių autobusų keleiviams jie dar gali siūlyti ir tualetą už kelis pesus – netoli lopšyje miegančio vaiko… Kitur pasaulyje taip atrodytų lūšnynas, o kažkur būtų „elito namai“, bet Mindanao tų skirtumų nemačiau: visa sala, bent jau anapus miestų, atrodo panašiai skurdžiai.

Įvairiausias filipinietiškas transportas – nuo spalvingų džipnių (maršrutinių pailgintų visureigių) iki motorelų (maršrutinių motociklų, ant kurių ir priekaba uždėtas kėbulas žmonėms sėdėti) ar tiesiog triračių (keleiviai vežami prie motociklo šono prikabintoje priekaboje). Gražūs kalnų, slėnių, laukų vaizdai. Raityti, užsikišę kalnų keliai.

Mindanao didelis. Toks didelis, kad, tikriausiai, galėtum keliauti po jį ir mėnesį, po kalnus ir paplūdimius, kurių kai kurie (Kamiginas) garsėja serfingo bangom.

Mindanao – net ne sala, o salynas. Tradiciškai Filipinai skirstomi į tris salų grupes, iš kurių viena – Mindanao grupė, susidedanti iš Mindanao salos ir daugybės mažesnių. Nors dauguma Mindanao žmonių – katalikai, daugybė tų mažesnių salų – musulmoniškos. Kaip taisyklė, anapus Mindanao sutikti filipiniečiai patardavo ten nekišti nosies – juk būta kovos už nepriklausomybę, turistų grobimų. Bet islamas visur Mindanao šalia: vis praeidavo moterys su hidžabais, o rytais Davao iš kažkur toli atsklisdavo muedzino šauksmas maldai. Tai skiria šią salų grupę nuo likusių Filipinų. Ir daro ją kitiems filipiniečiams tokia mistiška, “svetima”: išskyrus tuos, kurie patys gyveno ar gimė Mindanao, joks Filipinų gyventojas, su kuriuo bendravau, apie Mindanao nesakė nieko tegiamo…

Savaip įdomu pamatyti tą neatrastą Filipnų užnugarį, gyvą šiuolaikinių Filipinų dvasią, kur krikščioniška ir musulmoniška Azijos – šalia. Apskritai Filipinai – labai sparčiai užsieniečių atrandama šalis. Dar 2011 m. vos 3,9 mln. turistų per metus lankydavo Filipinus, 2019 m. (COVID pandemijos išvakarėse) jau 8,3 mln. Manau, laiko, klausimas, kada atras ir Mindanao. Tad, turbūt, iškils ir superviešbučiai, o krokodilų parką pakeis rimti šou. Bet tai priklauso ir nuo Mindanao konflikto rezultatų: aišku, kai tai 25 mln. žmonių regionas, rizika nedidelė, bet kai kam Mindanao vardas siejasi su pavojais.

---

Visi mano kelionių po Filipinus aprašymai-vadovai

1. Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi! (ĮŽANGA)
2. Lusonas - ryžių terasos, Filipinų širdis
3. Visajai - Filipinų kurortų salynas
4. Palavanas - gražiausia Filipinų sala
5. Mindanao - paprastesni Filipinai
6. Filipinų virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Filipinus žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentuoti

Palavaną aplankiau savo 2 mėnesių kelionės po Filipinus pabaigoje.

Visus tuos du mėnesius kai tik paklausdavau kokio filipiniečio „Kas Filipinuose gražiausia?“ visi kaip vienas atsakydavo „Palavanas“.

Tad lūkesčiai buvo aukšti, bet Palavanas juos pateisino.

Tai straipsnis apie Palavaną. Straipsnis apie visus Filipinus yra čia

Gamtos stebuklai ir paskutinė Filipinų riba

Iš visų Filipinų, būtent Palavane sutikau daugiausiai užsienio turistų. Juos į šią salą traukia du „gamtos stebuklai“.

Puerto Princesos požeminė upė – ilga laiką manyta, kad ilgiausia pasaulyje.

Ir – ypač – nuostabi uolinių salų grandinė prie El Nido, kur gali dienų dienas praleisti leisdamasis į vis kitus laivų maršrutus, po vis kitas „slaptas lagūnas“, uolų įrėmintus „neatrastus paplūdimius“ ar „pamirštas olas“. El Nido jau seniai tapo užsieniečių keliautojų „bastionu“, kokio kitur Filipinuose nėra.

Bet filipiniečius Palavanas žavi ir dar kai kuo – tai supranti tik pabuvojęs Filipinuose ilgai. Važiuojant ilgais raitytais Palvano keliais nuo Puerto Princesos iki El Nido keliavome pro laukinius miškus, namais neapstatytas kalvas, palmių eiles ir gamtovaizdžius be pastatų. O Sabange, netgi netoli Puerto Princesos požeminės upės, laukė didelis tuščias paplūdimys, greta – mangrovės. Ir tai vien šiaurinis Palavanas, kuris dar kažkiek apgyvendintas. Pietūs „atrasti“ dar mažiau.

Ne, Palavanas nėra „tuščias“. Palavano plotas – kaip ketvirčio Lietuvos, o gyventojų – milijonas. Reiškia – gyventojų tankumas netgi šiek tiek didesnis, nei Lietuvoje. Filipinuose, kur gyventojų tankumas šiaip – 336 žmonės į kvadrtinį kilometrą (7 kartus didesnis, nei Lietuvoje), tai – tikras stebuklas. Kitur Filipnuose nesvarbu, ar būtų kalnai, ar džiunglės, ar pakrantės – be perstojo važiuoji pro miestelius ir kaimus, motociklų ir džipnių kamščius, parduotuvėles ir gatvės maisto restoranus, vaikų barkadas. Todėl Palavanas vadinamas „Paskutiniu Filipinų užkampiu“ (Final frontier). Kita vertus, matyt, jei atskrisi tiesiai iš kokios dar “tuštesnės” šalies, šio filipiniečius žavinčio Palavano stebuklo nė nepastebėsi…

Puerto Princesos požeminė upė – masinė, bet įdomi vieta

Puerto Princesos požeminė upė įrašyta tarp 7 „Naujųju gamtos stebuklų“. Tiesa, tas sąrašas kelia tam tikrų abejonių: juk balsavimas vyko internetu ir todėl kaip niekad gerai pasirodė vietos iš šalių, turinčių daugiausiai žmonių. Na o Filipinuose gyvena 110 mln…

Visgi, Puerto Princesos požeminė upė pranoko lūkesčius. Stalagtitai ir stalgamitai jos „Katedroje“ didesni nei mačiau kur kitur urvuose. O juk dar žinai, kad laivelis per 40 min. tenuplaukia 1 km iš ~8 km viso ilgio – giliausios urvo vietos sunkiai pasiekiamos, labai trapios. Be to, niekur kitur pasaulyje nebuvau urve su šitiek šikšnosparnių. Ten yra ištisa jų ekosistema, jie skraido aplink ir cypsi, o prieš lipant į laivelį pataria nekalbėti ir nekelti galvos aukštyn, juoba išsižiojus – gali apdergti.

Be to, pati požeminė upė yra tik dienos trukmės kelionės apogėjus. Ji yra ~1,5 val. kelio mikroautobusu į vieną pusę nuo nykios Palavano sostinės ir „vartų“ – Puerto Princesos miesto. Greta upės – toks pusiau laukinis Sabango kurortas su žaviu paplūdimiu, mangrovės praplaukėme pamatydami gyvates, beždžiones. Iš Sabango iki požeminės upės pradžios dar reikia plaukti tradiciniu laivu su autrigeriais bangka, paskui laukti laipinimo džiunglių aikštelėje.

Aišku, tai jau tokia “masinė pramoga” ir nėra to betarpiško ryšio su gamta. Upės prieigose dar reikia gerokai luktelti, kol atsiranda vieta laivelyje. Laiveliu plauki su audiogido ausinėmis – kad nebūtų pašalinių garsų.

Mes, kaip ir daugelis, keliavome su dienos ekskursija iš Puerto Princesos, tačiau kiti bendrakeleiviai pasiliko ilgiau Sabange, spartietiškuose namuose ant Pietų Kinijos jūros kranto.

El Nido – stebuklingų salų ir salelių grandinė

El Nido – gražiausias akiai Filipinų kurortas. Jis žavi ne tiek paplūdimiais, kiek vaizdais iš jų – į visą Bakuito salyną, kupiną stačių salų ir salelių, olų ir lagūnų, paplūdimių, pasiekiamų tik iš vandens.

Kone kiekvienas, atkeliavęs į El Nido, trokštą tą salyną patirti iš arčiau. Todėl kiekvieną rytą dešimtys – o gal ir virš šimto – laivų, naktį rymančių priešais pagrindinį El Nido paplūūdimį, susisodina daugybės prekybos agentų jiems surinktus klientus ir leidžiasi į A, B, C ir D turus po salyną. Turai – standartizuoti ir alterntyvų nėra, turizmo pramonė čia, kaip ir Puerto Princesoje, „įsukta“ kaip reikiant, ir savivaldybė nori, kad, užuot per dieną aplankęs „perliukus“ iš visų archipelago regionų, pasiliktum bent keturias dienas… Šiaip ar taip, net ir taip „dirbtinai“ paskirsčius turistus, turizmo sezonu, savaitgaliais, populiariausių turų stotelėse yra labai ankšta: plaukdami kajakais po Miniloko salos Didžiąją lagūną ne kartą atstrenkėme į kitus turistus (buvo savaitgalis)…

Šiaip turas turui nelygu, o kaip geriausi paprastai įvardijami A ir C turai. C labiau skirtas paviršinio nardymo (snorkelinimo) mėgėjams, o A įvairesnis. Jį ir pasirinkome. Ten laukė aukštų uolų supami, tik iš vandens pasiekiami Septynių komandosų ir Šimizu salos paplūdimiai (pastarajame ir pietavome), Didžioji lagūna, kur įplaukimas per siauras didiesiems laivams ir todėl reikėjo plaukti kajaku, bei unikaliausia vieta Slaptoji lagūna, į kurią patenkama tik per siaurą landą.

Paradoksas, bet dauguma salynų gyventojų filipiniečių nemoka plaukti. „Juk daugelis gyvename miestuose“ – paaiškino vietinės. Todėl vandens pramogos prie El Nido atrodo neįprastai: netgi nubridę nuo kranto į kokį 1,5 m gylį sąsiauryje be bangų filipiniečiai plūduriuoja su gelbėjimosi liemenėmis. „Iki slaptosios lagūnos reikės plaukti“ – paaiškina gidas. Čia pat klausia, ar mokate. Kad vilkėsi gelbėjimosi liemenę, nėra jokių klausimų, bet, jei nemoki, tai gidas dar ir nuvelka iki lagūnos (nes gal ir rankomis ir kojomis mojuoti nemoki). Kai kuriuose laivuose nemoka daugelis – tai gidai velka tokius susikabinusių žmonių „traukinius“ ir garvežiai. „Ar moki irkluoti?“ klausia duodami kajaką – jei ne, irgi irkluoja už tave.

Kadangi El Nido kraštovaizdžiai pritraukia tūkstančius užsieniečių – tiek turistus, tiek tokius, kurie, įsigiję viešbutį ar restoraną pasiliko čia su visam – miestelio gyvenimo ritmas „užsienietiškas“. Priešingai nei įprasta Filipinuose, naktinis gyvenimas čia – tikrai naktinis. O šiaip ritmą diktuoja A, B, C ir D turai. Viešbutyje pusryčiai buvo nuo 7 iki 8 val. (prieš turus), daug restoranų atsidaro maždaug grįžtant turams.

Tiesa, norint išsimaudyti jūroje ne salose, reikia pavažiuoti toliau nuo El Nido. Artimiausias gražesnis paplūdimys (nepilnas laivų) yra Maremegmeg, kur ir nuostabūs vaizdai bei daugybė labai jau vakarietiškų barų saulėlydžių stebėjimui (filipinietiškos dvasios nėra išvis, yra tarptautinė “atogrąžų kurorto dvasia”).

Toliau paplūdimiai dar įspūdingesni, kaip didžiulis Nakpano paplūdimys. Tiesa, El Nido beveik „per naktį“ išaugo nuo užkampių miestelio, kur važiuoja tik „nuotykių ieškotojai“, iki tarptautinio kurorto, todėl daug kas tebėra chaotiška. Štai kelias į Nakpano paplūdimį, į įspūdingus prabangius jo privačius kurortus, vietomis negrįstas, iš pažiūros dėl gilių balų po lietaus pravažiuojamas tik visureigiais (nors iš tikro mus pravežė ir triratis). El Nido elektra jau yra visą parą, kaip ir internetas (nors ir prastesnis, nei kitur), tačiau visame El Nido nėra švaraus vandens iš krano, o kelionių vadovų knygos bei įspėjimai viešbučiuose ragina šiukštu net dantų nesivalyti su tuo vandeniu. Sutapimas ar ne, bet būtent čia ir mano skrandis El Nido rimtai sustreikavo, vėmiau.

Užmirštas likęs Palavanas

Bet Filipinų verslininkai, apžavėti El Nido grožio, jau įsivaizduoja kitokį El Nido. Jų užmojų širdis – Lio paplūdimys. Jis apstatytas prabangiais kurortais, į jį nutiesti geri keliai. O, svarbiausia, prie jo pastatytas jaukus oro uostas, o tame oro uoste įsteigta „Air Swift“ aviakompanija, kad iš El Nido skraidytų į kitus Filipinų miestus.

Kodėl tai svarbu? Bemat supratau nuvažiavęs į El Nido „tradiciniu būdu“. Iš anksčiau artimiausio oro uosto – Puerto Princesos – į El Nido autobusu tenka važiuoti 8 valandas. Teoriškai greičiau mikroautobusu – 5-6 valandos. Bet tada privalai laukti, kol prisirinks pilnas mikroautobusas, kol pririš prie stogo krovinius – viskas užtruko apie 3 valandas! Ir patogumo nesitikėk – mikroautobuse įrengta papildoma sėdynių eilė, įrengtos „laikinos“ sėdynės net ten, kur įprastai būna praėjimai (kai visi sulipa į galines kėdes, praėjimus uždengia papildomomis sėdynėmis). Ir visą ilgą kelią važiavome kartu su višta…

Akivaizdu, kad jokie keliautojai, išgalintys mokėti už prabangius Lio kurortus, tokiu būdu į El Nido nevažiuotų. El Nido palikome jau naujuoju būdu – trumpu skrydžiu iš jo naujojo oro uosto į Manilą. Tiesa, skrydžiai nepigūs, pritaikyti turtingiems Lio paplūdimio svečiams. Ir ne tik jiems – El Nido vystytojai pastatė ir eilę viešbučių Bakuito salyne, iki kurių galima tik plaukti ar skristi. Yra tokių, kur naktis kainuoja ir 1000 eurų. El Nido oro uoste būtent tų viešbučių svečiams – atskira prabangesnė laukiamoji salė. El Nido keičiasi… Ir visgi dabar dar daugelis kurorto svečių, kaip po senovei, vakariečiai „nuotykių ieškotojai“, 6 ar 8 valandas prasikratę Palavano keliais ir dar tiek besikratysiantys pakeliui atgal…

Puerto Princesa ir El Nido yra tik Palavano viršūnė. Į šalį nuo pagrindinio kelio, kuriuo juda autobusai ir mikroautobusai, yra nutolusių miestelių, kurortėlių, kur elektra dar tiekiama nebūtinai visą dieną, kur gali atitrūkti nuo civilizacijos ir turizmo. Paskutinis Filipinų užkampis!

---

Visi mano kelionių po Filipinus aprašymai-vadovai

1. Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi! (ĮŽANGA)
2. Lusonas - ryžių terasos, Filipinų širdis
3. Visajai - Filipinų kurortų salynas
4. Palavanas - gražiausia Filipinų sala
5. Mindanao - paprastesni Filipinai
6. Filipinų virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Filipinus žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentuoti

Filipinų kurortai žinomi pernelyg menkai!

Daugelis jų – Visajų salų grandinėje, Filipininų archipelago viduryje. Čia – žalios, kalnuotos salos. Čia – geltono smėlio paplūdimiai iš kurių tolumoje, anapus ramių sąsiaurių vandenų, matosi kitos salos – toliau – dar kitos. Čia – povandeninio pasaulio stebuklai, kurių pažinimui net nereikia… mokėti plaukti.

Kuo Filipinų kurortai tokie ypatingi?

Tai straipsnis apie Visajus ir Filipinų kurortus. Straipsnis apie visus Filipinus yra čia

Borakajus – garsiausias Filipinų kurortas

Indonezija turi Balį, Tailandas – Puketą, o Filipinai – Borakajų!

Filipinų superkurorto esmė – jo „pagrindinė gatvė“. Ta gatvė – tai 4 km ilgio Baltasis paplūdimys! Iš visų restoranų, parduotuvių, viešbučių čia išeini tiesiai ant geltono smėliuko. Ant paplūdimio ir lauko įvairiausių pasaulio virtuvių restoranų staliukai, palmių pavėsyje dirba masažuotojos, kaselių pynėjos (Borakajuje ir vyrai, ir moterys jas pinasi). Vakarais – ir net dienomis – girdisi gyva muzika iš barų, keli žingsniai – ir laukia koncertai, turgūs, fakyrai.

Aistė, mano žmona, pasigailėjo pasiėmusi aukštakulnius – kur su jais eisi, kai jau pirmas žingsnis anapus viešbučio durų – į paplūdimį. Kito išėjimo „į gatvę” nėra – juk paplūdimys tai ir didysis prospektas! Daug kurortų esu buvęs pasaulyje, bet nieko panašaus nemačiau: na, būna viena kita kavinė paplūdimyje, bet kad visas gyvenimas ten virtų, kad visas miesto centras būtų „ant smėlio“?

O dar tas paplūdimys toks idiliškas. Su nuostabiais nuostabiais saulėlydžiais. Populiariausia pramoga ten ne kaitinimasis saulutėje (azijiečiai nemėgsta įdegti) ir net ne maudynės. Populiariausia pramoga – fotosesijos. Draugių kompanijos, šeimos, vaikinai ir merginos pozuoja ir fotografuoja, pozuoja ir fotografuoja tame garsiausiame Filipinų fone: būdavo, tie, kuriuos rasdavome atėję valandžiukei, ir mums išeinant dar fotografuodavosi. Prekijai nuomoja irklentes, valtis stikliniu dugnu – bet „irklenčių pamokos“ daugeliui irgi yra visų pirma gražus fotografijų fonas. Jei ateini vienas ir neturi, kas tave fotografuotų, tai instruktorius dirba labiau kaip fotografas…

O toliau nuo paplūdimio, Panajaus salos uolų fone, jau zuja rimtesnės vandens pramogos. Dešimtys laivų tempia parašiutus, kiti – pripučiamus bananus. It konvejeriu į jūrą ir atgal plukdomi nardytojai. Saulėlydžio stebėjimo „kruizai“, pasipilantys 4 ar 5 val. vakaro. Ypač smagu buvo praplaukti tradiciniu paraw burlaiviu: keleiviai ten sėdi ant į šoną atsikišusių tinklų, „ir laive, ir nelaive“. Kaip reikiant pataškė plaukiant per motorlaivių sukeltas bangas!

Neįtikėtina, bet daugelis filipiniečių, to 7641 salų salyno žmonių, nemoka plaukti! Tad eilės prekijų, palei palūdimį „stumdančių“ pramogas, net neklausti šaukia „Žinokit, nardymui su balionais nereikia mokėti plaukti!“. Visur – gelbėjimosi liemenės, daugybė pramogų apskritai orientuotos į nemokančius plaukti. Pavyzdžiui, šalminis nardymas: į jūrą buvome nuleisti su 35 kg šalmais, į kuriuos iš paviršiaus pumpuojamas suslėgtas oras neleido jų užpilti vandeniu – ir galėjome vaikščioti dugnu tarp koralų, žuvyčių.

Kadangi ir aš nemokėjau plaukti, o Aistė, nors ir lankė baseiną, bet savimi nepasitiki, mums šis požiūris labai patiko, čia ne kokia Brazilija, kur, būdavo, laivas sustodavo beveik atviroje jūroje ir visi šokdavo plaukti į krantą, o mes likdavome it musę kandę. Tiesa, Borakajaus baltojo paplūdimio atabradas – kur ir kokį šimtą metrų nubridus vanduo neapsemia, bangų nėra – ir puiki vieta saugiai mokytis plaukti, net aš kažkiek pramokau. Dėl to tik dar keisčiau, kad daug vietinių nemoka…

Tiesa, supergyvas, bet superidiliškas Borakajus turi savo kainą: tai turbūt brangiausia vieta Filipinuose (aišku, nereikia išsigąsti – Lietuvos kainų maistas ir viešbučiai smarkiai nelenkia). Bet ji to verta! Be to, masinės pramogos čia kaip tik nebrangios – visas šalminis nardymas su nuplukdymu motoraiviu iki plūduro, nuotruakomis, teatsiėjo keliolika eurų.

Be to, Borakajaus tvarka griežta. Jei myli ekologiją, o tirpstantys šiaudeliai ir viešąjį transportą atstojantys triračiai elektromobiliai skamba žaviai, Borakajus bus puki vieta atsigauti nuo aplinkinių šalių šiukšlių ir netvarkos. Bet jei norėtum nerūpestingai sėdėti kavinėje prie staliuko palei pat jūrą, leisti „pasiganyti“ savo droną ir naudotis kitomis Pietryčių Azijos chaotiškomis laisvėmis – tai Borakajaus tvarkdariai nepatiks.

Borakajus – mažytė, siaurutė pailga sala. Vos už 500 m anapus garsiojo Baltojo paplūdimio – jau kita salos pusė, Bulabog paplūdimys. Dar kitokie salos pietūs, kur gyvena vietiniai. Ir šiaurė, kurios žalios kalvos aplipdytos vilomis, o pačiam gale Puka kriauklelių paplūdimys, kurio nuostabūs vaizdai kažkam pasirodė dar nepakankamai fotogeniški, tad pristatė visokių medžio ir smėlio skulptūrų.

Visgi džiaugiausi, kad neapsistojau salos šiaurėje: iki „gyvybės centro“ eiti toli, o jei norisi atokumo, gal geriau išvis rinktis ne Borakajų. Visajuose alternatyvų gausu!

Panglao (Bohola) – ramesnė ir didesnė kurortinė sala

Antroji pagal populiarumą Visajų „kurortinė sala“ – Panglao. Jos Alona Beach paplūdimys – tai toks „miniborakajus“. Su savo baltuoju paplūdimiu-gatve, kavinėmis. Bet viskam svarbu laikas. Jei būtume atvykę į Panglao tiesiai iš kokių Lusono kalnų ar Mindanao kaimo, būtume kaip reikiant apžavėti „modernia gyvybe“. Tačiau į Panglao keliavome jau po Borakajaus, ir joks abiejų paplūdimių palyginimas mintyse nebuvo Panglao naudai. Panglao Alona paplūdimys siauresnis, ten mažiau pramogų, gyvos muzikos ir t.t. – nors sėdėti stebint tolimus Sebu ir Sikichoro kalnus žavu.

Tačiau jei Borakajaus gera pusė jau yra ta pramogų, masių ir triukšmo zona, tai Panglao 90% vis dar yra palmių miškai, o nuo daugybės viešbučių ar restoranų net iki artimiausios normalesnės parduotuvės reikia važiuoti automobiliu, motociklu ar triračiais taksi (net viešojo transporto nelabai yra). Likusieji Panglao paplūdimiai irgi tokie „kaimiški“.

Ir ši „tropinio kaimo“ atmosfera sužavėjo neįtiktinai daug europiečių: mažai Filipinuose vietų, kur jų mačiau šitiek daug. Daugelis – vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrai su filipinietėmis žmonomis. Kiek pasakojo, dauguma verslų (viešbučių, restoranų) Panglao priklauso jiems. Nakvojome, beje, lietuviams priklausančiame viešbutyje, pas tautiečius, kuriuos irgi pritraukė lėtas ir šiltas Panglao ritmas (aišku, viešbutis toliau nuo Alona Beach).

Be to, prieš Borakajų Panglao turi didelį išskirtinumą: ši salelė sujungta tiltu su didesne Boholo sala, kurioje – keli atvirukiniai salos vaizdai. Tarsyrų „draustinyje“ (sanctuary) galima stebėti šiuos mažiausius pasaulyje primatus (žmogaus giminaičius), kurie, rodos, ne ką didesni už kai kuriuos milžiniškus filipinų vabzdžius ar driežus…

Šokoklado kalnai – tokie piliakalnius primenantys kūgiai – yra garsiausias salos peizažas, nors jei plytėtų ne pusantros valandos kelio nuo kurortų, turbūt, turistų minios ten būtų gerokai menkesnės. Populiari ir Loboko upė, kur plauioja laivai-restoranai bet du garsius „beždžionių tiltus“ per ją mums lankantis buvo nugriovęs taifūnas (įdomu, ar atstatys?). O tarsyrų draustinyje nerodė žadėto – nes nuo pat taifūno, praūžusio prieš keturis mėnesius, nebuvo elektros.

Bohole, vos ~10-15 km nuo Panglao viešbučių – ir Tagbilaranas, didžiausias salos miestas (100 000 gyv.), kuriame ir prekybos centrai bei kitokie „civilizacijos džiaugsmai“.

Sebu ir kiti nykoki Visajų miestai

Visajų vartai – Sebu didmiestis, antras pagal dydį Filipinuose. Jame gyvena 3 mln. žmonių, iš čia yra net tiesioginių skrydžių į Europą. Deja, miestas labai nykus – subombardavo amerikiečiai per Antrąjį pasaulinį karą, kai Filipinus, savo koloniją, atsiiminėjo iš juos užėmusių japonų. Vos keli įdomesni pastatai belikę, kaip Šv. Kūdikio bažnyčia (pastarosios statulos kopijos Sebu visur – net prekybos centruose, viešajame transporte), ar menkas ispanų fortas, ar šimtus metų vienos šeimos išlaikytas Jap-Sandiego namas.

Visas Sebu kadaise buvo tokių pilnas, bet dabar aplink – tik skurdesni rajonai, suręsti iš kartono, OSB plokščių, skardos ir šiferio lakštų. Juos kerta šiukšlių pilnos paplavų upės, gatvės ir gatvelės, kurių kai kurios per siauros pravažiuoti automobiliais. Šen bei ten „prasišauna“ šiuolaikiškesni daugiabučiai kurių didelėms šeimoms skirtuose butukuose ne ką daugiau vietos, nei skardos ir šiferio „lūšnelėse“) bei milžiniški prekybos centrai, į kuriuos turtingi ir vargšai eina atsivėsinti po stebuklingais kondicionieriais. Juk Sebu, kaip ir visuose Visajuose klimatas pastoviai karštas: dienom nuo +30 iki +32, naktim nuo +23 iki +24. Ir kas europiečius žavi, vietiniams dažnai tik trukdo: „Kai dirbau JAV, man daug labiau patiko Niujorkas, nei Florida“ – pasakojo vienas – „Ten būna ir pavasariai, rudeniai, žiemos, o Florida tai kaip Filipinai…“.

Beje, Sebu yra ir keturioliktas pagal dydį pasaulio prekybos centras (2022 m. duomenimis) – SM Seaside City – kurio stogas paverstas parku ir yra vienintelė tokia didelė ir tvarkinga Sebu „žalia erdvė“. Parkų mieste taip trūksta, kad viena garsiausių jo vietų yra Osmenjos fontanas (Fuente Osmena) – atvykus iš Europos, atrodo, eilinis parkelis su augalais ir suoleliais vidury… transporto žiedo.

Visi Visajų miestai panašūs į Sebu, skiriasi tik dydžiai. Pats Sebu, galima sakyti, „žmoniškesnio dydžio Manila“ (25 mln. gyv. Filipinų sostinė), na o visokie Bakolodai ar Toledo – „žmoniškesnio dydžio Sebu“. Ar turi miestai ką išskirtinio? Taip, nors tai pastebi tik pabuvęs daugybėje jų. Kiekvieno miesto „vėliava“ – savadarbiai „autobusai“ ir „taksi“. Spalvingi prailginti džipai? Vestuvinių limuzinų ilgio „Toyota“ minivenai? Motociklai su priekabomis ir bagažinėmis? Autobusai užtrauktomis užuolaidomis, kuriuose keleiviai sėdi šonu? Kiekvienas miestas turi savo transporto variantą, kuriuos kokiame nors vietos garažiuke „štampuoja“ nagingi filipiniečiai, pardavinėja vairuotojams ar verslininkams, kurie nuomoja vairuotojams. Tikiu, kad Filipinuose yra žmonių, kurie iš motociklo-taksi ar džipnio nuotraukos gali iškart apažinti miestą…

Išskyrus Filipinų kurortus, vienintelė įdomesnė išimtis tarp Visajų miestų – Iloilo miestas (~1 mln. gyv.), kurio įspūdingi cukraus magnatų rūmai ir iš tos cukraus pramonės pelno prieš 100 metų pastatyti sandėliai, valdžios įstaigos, kino teatrai, o taip pat ispaniškos barokinės bažnyčios sulaukė mūsų dienų. Deja, ir ten tie didingi pastatai, kurių nenusipirko kokie Filipinų superverslininkai (tokie, kaip SM prekybos centrų tinklo savininkai, įsigiję ir restoranams bei parduotuvėms užleidę Molo dvarą), pamažu apleisti trupa, virsta dulkėmis.

„Čia stovėjo ispanų laikų rotušė, bet valdžia nugriovė, pastatė naują daugiaaukštį“ – pasakojo Iloilo gidas. Paveldas čia nesaugomas… Ir visgi jau vien tai, kad po Iloilo vedamos architektūrinės ekskursijos, daug pasako: kitur Visajuose to nerasi.

Naujieji Sebu salos stebuklai

Sebu sala – apie 200 km ilgio. Filipinuose tai reiškia ką kitą, nei Europoje – vidutinis važiavimo greitis nesibaigiančių miestelių gatvėmis (pakrantėse) ir kalnų serpantinais (salos viduryje) – ~35 km/h. Tad per dieną ir norėdamas visko neapvažiuosi, o pamatyti tikrai yra ką!

Grožybės prasideda jau šalia Sebu miesto pasukus į kalnus – Tops apžvalgos aikštelė, nuo kurios Sebu kaip ant delno, ir Lėjos šventykla, kurią 2012-2020 m. gedintis vyras Teodorikas Adarna pastatė savo žmonai Lėjai. Ji vadinama „Sebu Tadž Mahaliu“ ir abejingų turbūt nepaliks: vieniems tai bus gražiausias Sebu pastatas (negalėčiau ginčytis) ir nuostabus „nemirtingos meilės liudijimas“, kitiems – kažkoks susireikšminimo ir kičo koktelis. Šventyklos, primenančios kokius neoklasicistinius Europos rūmus, centre – Lėjos statula, aplinkinuose kambariuose – pagal temas išdėlioti Lėjos daiktai. Mylimiausių jos knygų biblioteka, iš kelionių parsivežti suvenyrai…

„Sebu-Kordova tiltas – Sebu pasididžiavimas!“ – skelbė reklamos man keliaujant 2022 m. per tilto iš Sebu į Kordovą atidarymą. JAV, Kinijoje, Europoje tokių tiltų daug – bet išvysti tą 9 km ilgio „stebuklą“ tarp pavargusios ir perpildytos Filipinų infrastruktūros Sebu miesto fone – irgi žavu. Matyt, jau tapo nauju Sebu miesto simboliu.

Visajai, kaip ir visi Filipinai – be galo katalikiškas kraštas. Vairuotojai puošia savo automobilius religinėmis citatomis, paveikslėliais, skulptūrėlėmis. Sekmadieniais mišios vyksta kone kas valandą įviriausiomis Visajų kalbomis (jų čia gausybė! Sebu žmonės kalba sebuanų, Borakajuje aklanonų, Iloilo – hiligainonų kalba, o dvi valstybinės kalbos dar kitos: tagalų ir anglų). Net autobusų stotyje staiga tylą petraukė garsiai leidžiama krikščioniška malda Jėzui Kristui, o Sebu saloje išsinuomavę automobilį gavome jį iš karto su ant veidrodėliu pakabintu kryželiu.

Svarbiausia, tai reiškia, kad čia netrūksta pinigų ir naujoms įspūdingoms bažnyčioms, o viena įspūdingiasuių tokių – pilį primenanti Simala parapijos bažnyčia Sebu salos pietuose.

Sebu apylinkės irgi turi kurortų (Moalboalis, Bantajanas)

Pagrindinis Sebu salos kurortas – Moalboalis, ypač žavintis nardytojus. Kaip ir visur Filipinų kurortuose, itin didelis dėmesys nemokantiems plaukti: įprasta pramoga čia yra paviršinis nardymas su gelbėjimosi liemenėmis įsikabinus į plūdurą, kurį tempia naras. O pažiūrėti yra į ką: jau prie pat kranto tūkstančiai sardinių, vėžliai… Plaukiojančių „laisvai“ beveik nesimatė, nes, po COVID pandemijos, užsieniečių dar beveik nebuvo. Bet vietinius nustebinome, kad paėmėme liemenę: jie įpratę, kad plaukti nemoka tik filipiniečiai, o europiečiai į tokias pramogas žiūri „iš aukšto“.

Kitos Moalboalio regiono grožybės – Kavasano krioklių, kurių papėdės baseinėliuose galima smagiai mirkti – nepavyko pasiekti. „Takas uždarytas po pastarojo taifūno“ – sakė žmogus netoliese, nors tas taifūnas buvo keturi mėnesiai iki mums lankantis. Daug kas Moalboalyje irgi buvo sugriauta, aplaužyta. O knygos apie Visajus, išleistos dar iki smogiant tam taifūnui, rašė apie „neseno žemės drebėjimo sugriovimus“… Deja, Filipinų kurortai yra gaivalinių nelaimių zonoje ir nors pakliūti į tokią tikimybė ne tokia ir didelė, kad atostogos bus kažkiek sutrikdytos – kiek didesnė. Gal aprašyta lankytina vieta neveiks? Kelias bus nepravažiuojamas? Gal dėl kokios nuošliaužos sutriks elektros tiekimas į viešbutį?

Už Moalboalį dar gražesnis idiliškas Bantajanas, 1 val. kelionė keltu nuo šiaurinių Sebu krantų. Jo Kota paplūdimys yra „dvigubas“: giliau jūroje tokia sekli Nerija, iki kurios galima nubristi. Potvynių metu ji praktiškai atsiduria po vandeniu, o atoslūgių metu paplūdimys pasidaro tokia smėlio aikšte.

Ten – irgi yra barų, restoranų, bet dar nedaug, dar gali turėti Bantajaną sau. Neaišku, kiek ilgai: pastatytas Bantajano oro uostas. Visajų infrastruktūra plečiasi neįtikėtinais tempais. Gerai tai ar blogai? Verslininkai – tiek vietiniai, tiek užsieniečiai – džiaugiasi išaugusiais turistų srautais, padidėjusiomis žemės vertėmis. Bet tie, kurie atvyko gyventi į Filipinų kurortus seniau ar čia pirmą kartą lankėsi prieš 10, 20, 30 metų kartais apie pokyčius kalbėdavo liūdnai: „Sala sunyks“. Na, bet Visajai didžiuliai, salų juose – tūkstančiai, ir visada kažkur bus mažai atrastų kurortų ir paplūdimių…

Daugiadienės kelionės į Filipinų kurortus: nuotykis ar kančia?

Nepaisant infrastruktūros progreso, Visajų kurortai vis dar – atokūs. Turbūt todėl daugelis turistų Filipinų kurortuose – filipiniečiai ir kiti azijiečiai (kinai, japonai, korėjiečiai).

Sumanius keliauti į Filipinų kurortus, laukia nedidelis (ar nemažas) nuotykis. Tarkime, greičiausias kelias į Borakajų iš Europos toks: skristi į Manilą, Maniloje pervažiuoti į kitą oro uosto terminalą (tai užtrunka ne trumpiau nei kitur pervažiuoti į kitą oro uostą!), iš ten skristi į Katiklaną, tada važiuoti motociklu-taksi iki Katiklano uosto ir, sumokėjus tris mokesčius skirtinguose langeliuose, persikelti laiveliu į Borakajų, kur maršrutinis elektromotociklas nuveš artyn viešbučio (bet galiausiai per paplūdimį-gatvę lagaminus vis tiek turėsi neštis pats, smėliu niekas nevažinėja).

Žemėlapyje atrodo, kad atstumai nuo Sebu didmiesčio iki įvairių kurortų – maži, tad gal gali skristi į jį? Bet tai apgaulinga: Filipinuose žemės transportas labai lėtas, ypač kai reikia persėdinėti iš autobuso į keltą, iš kelto į autobusą. Visi kalnų keliai, laukimai autobusų stotyse…

Tarkime, nuo Sebu iki Borakajaus „oro keliu“ vos 285 km, arčiau nei nuo Vilniaus iki Palangos. Į vieną pusę nuskridome lėktuvu – skrydis vos 40 minučių!

Bet atgal keliavome žemės keliu. Tai atrodė taip: 8 val. autobusu Katiklanas-Iloilo, taksi iki Iloilo uosto, 1,5 val. keltu Iloilo-Bakolodas (iš Panajaus salos į Negrosą), 20 min. perkrautu maršrutiniu triračiu motociklu nuo Bakolodo uosto iki stoties (5 keleiviai ir 5 lagaminai viduje!), 8 val. naktiniu autobusu Bakolodas-Sebu, kuris pakeliui dar keliasi keltu Eskalantė-Tabuleanas (2 val., iš Negroso salos į Sebu) ir šiame kelte privaloma būti išlipus. Gal ir gerai: bent jau pagauti miego valandėlę galima, nes autobusas kratė taip, kad kur „padėta galva“ prie eilinės duobės bemat atšokdavo.

Kita vertus, nors Aistė ir sakė, kad daugiau tokių važiavimų nebenori, aš džiaugiuosi, kad virš Visajų salynų ne tik skraidžiau lėktuvais. Juk tokiose kelionėse – Filipinų dvasia. Sustoti prie kokios vietinės turistinės įdomybės, kaip per Antrąjį pasaulinį karą sugriautų rūmų Bakolode griuvėsiai, ir bemat nukreipti didžiąją dalį vietinių dėmesio į save (žiūri, žiūri, bet vos pagauni jų žvilgsnį – susinepatoginę nusisuka). Užkąsti kiaulienos adobo kokioje negrįstoje miestelio autobusų stotyje, kur aplink autobusus ganosi ožiai. Nusipirkti mažą „Coca Cola“ buteliuką ar po vieną pardavinėjamus saldainius kiosko dydžio iš skardos suręstoje kaimo parduotuvėje. Sėdėti ant suolo virš eilinio kelto denio, stebėti bangas ir lėtai artėjantį iš horizonto aukštą kitos salos krantą. Sėdėti kelte tarp hamakų, kuriuose naktimis ne pamainų metu miega kelte gyvenanti jo įgula, bet kartais įsigudrina įsliūkinti koks keleivis. Uoste, kurio prieš kelionę išvis nežinojai, derėtis su keisčiausių perdarytų motociklų šeimininkais dėl važiavimo iki sekančio kelto, kitos autobusų stoties.

Talpinti lagaminus ant tokio motociklo stogo – kur neįsivaizdavai, kad jie galėtų tilpti, o, pasirodo, dar telpi ir tu pats, iškišęs galvą iš priekabos kėbulo po lietumi. Pajusti, kaip, vairuotojui jį netinkamai pakrovus, toks savadarbis motociklas pusiau apsiverčia su tavimi viduje – ir lipti lauk, kelti motociklą kartu su atsiprašinėjančiu vairuotoju, prisiminus fizikos žinias persėsti į priekį ir taip pakeisti svorio centrą, džiaugtis, kad motociklas važiuoja toliau. Stebėti pakelės žmones, turtingesnius namus ir lūšneles, kurie visada greta. Nesibaigiančius krepšinio mačus kaimų krepšinio aikštelėse, kurios, su nemažomis tribūnomis ir – neretai – stogais – investicijomis tarp viešų pastatų nusileidžia tik bažnyčioms. Matyti, kaip pakelės parduotuvės užmiega jau 9 ar 10 valandą, bet pradeda busti 3 val. nakties (toks Filipinų gyvenimo ritmas: net Borakajaus naktinis gyvenimas apie 10-11 val. vakaro baiginėjasi, gatvėse vyrauja užsieniečiai).

Tokia švelniai pavargusio rojaus dvasia…

Kitus Filipinų kurortus pasiekti paprasčiau, bet vis tiek: tarkim Sebu-Moalboalis buvo 3 val. važiavimo nuomotu automobiliu, nors atstumas vos 100 km (per dieną suvažinėti pirmyn-atgal jau nesinorėjo). Panašiai užtrunka ir važiuoti Sebu-Bantajanas, o dar laukia valandos trukmės keltas. Keltų grafikų, deja, internete dažnai nėra, arba jie pasenę: dėl to neretai pasitaikydavo, kad į uostą atvykdavome valanda-kita iki sekančio kelto. Kai kurių planų teko atsisakyti (pvz. plaukimo iš Bantajano į Negroso salą), nes vieni šaltiniai teigė, kad keltai ten yra, kiti – kad nėra ar kad plaukia ne kasdien.

Filipinų kurortai – Azijos turizmo ateitis?

Indonezija turi Balį, Tailandas Puketą, o Filipinai – Borakajų – rašiau. Bet šiaip tiek Borakajus, tiek kiti Filipinų kurortai, anapus Filipinų ir Azijos žinomi mažai.

Aistei Borakajus atrodė „kurortų kurortas“, bet sumaniusi iš jo nusipirkti kokį suvenyrą, ieškojo tokio, kur būtų parašytas ir šalies pavadinimas „Filipinai“. „Juk niekas nežino, kur tas Borakajus…“.

Tai gali keistis. Iki COVID pandemijos, Filipinų šuolis pasaulio turizmo reitinguose buvo užburiantis – nuo vos 3,9 mln.turistų per metus 2011 m. iki net 8,3 milijonų 2019 m.! Tolimesniam augimui labiausiai trūksta infrastruktūros – na, savaitės ar dviejų atostogoms skrendantys europiečiai tikrai nesirinks kelionės į kurortą, į kurį nusigauti į vieną pusę nukeliauti užtrunka parą.

Bet tai keičiasi. Besileidžiantis lėktuvai – jau dažno Filipinų kurortų fonas ir gal vis daugiau tų lėktuvų tuoj skris iš kur toliau, nei Manila ar Sebu. Ir iš mažai atrasto Azijos turizmo užkampio Filipinai atsidurs viso pasaulio dėmesio centre – greta Tailando, Balio. Gal bus ir Patajos lygio superšou, o filipiniečių tautinės tradicijos Balio stiliumi bus „supakuotos turistams“. Ir restoranai bei barai nebeužsidarinės 9, 10 ar 11 val. vakaro.

Gamta Visajus ir visus Filipinus apdovanojo, kultūra irgi yra – belieka žmonėms visa tai „įsisavinti“, bet – kam tai patinka, kam ne – Visajai ir Filipinai jau eina ta kryptimi.

---

Visi mano kelionių po Filipinus aprašymai-vadovai

1. Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi! (ĮŽANGA)
2. Lusonas - ryžių terasos, Filipinų širdis
3. Visajai - Filipinų kurortų salynas
4. Palavanas - gražiausia Filipinų sala
5. Mindanao - paprastesni Filipinai
6. Filipinų virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Filipinus žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Lusonas – didžiausia, gyviausia Filipinų sala!

Atrodo, kaip gi vienoje saloje gali sutilpti ir vienas didžiausių pasaulio miestų (Manila), ir kaimai, į kuriuos gali nueiti tik pėsčiomis per brūzgynus?

Kaip ji gali būti ir 10 kartų tankiau gyvenama už Lietuvą, ir neatrasta, pilna gamtos, nuostabių ryžių terasų ir „genčių“ keistais papročiais?

Kaip vienoje saloje gali tilpti dešimtys skirtingų kalbų – o kartu ir kultūrų, religinių tradicijų?

Sunku patikėti, bet Lusonas – tokia sala.

Tai straipsnis apie Lusono saląb ir Manilą. Straipsnis apie visus Filipinus yra čia

Lusono kalnus kūrė ir žmonės

Paradoksas, bet Lusonas itin žavi savo gamta. Bet ne „laukine gamta“. Laukinės čia būti negali: juk Lusone žmonių gyvena 52 mln., o salos plotas – kaip pusantros Lietuvos!

Lusone žavi gamta, kurią per tūkstantmečius kūrė ir perkūrė jos apsupty gyvenę darbštūs žmonės. Ištisų kaimų ir miestų gyvenimas čia persipynęs su kalnais, uolomis, olomis…

Didžiausią įspūdį man paliko Lusono ryžių terasos salos centriniuose kalnuose. Per tūkstantmečius filipiniečių giminės nepraeinamus kalnų šlaitus pavertė derlingomis ryžių plantacijomis – ir štai net kalnuose visi turi ką valgyti!

Didžiausias „terasų stebuklas“ – Batadas. ~1500 žmonių kaimas, į kurį net neveda kelias. Nuo paskutinės džipnio stotelės eini pėsčias taku, laiptais, vėl taku su nuostabiais vaizdais, iki staiga takas jis atsiremia į tokį milžinišką „ryžių terasų amfiteatrą“. Ten, apačioje, tarp visų terasų – dar vienas kaimas. Vietiniai neturi ne tik technikos, bet net ir asilų: dirba ir viską atsineša rankomis. Tokius „organiškus ryžius“ šiandien noriai perka net amerikiečiai.

Kai jau ėjome iš Batado atgal iki kelio, prasilenkėme su tikra minia prekėmis nešinų žmonių. Iš Banaue miestelio atvyko džipnis. Kokias 2 val. iš artimiausio Banaue turgaus juo kratęsi žmonės pagaliau gavo išlipti – vien tam, kad viską sunkiai tįstų į savo namus… Be ryžių, dabar jie turi naują verslą: atidaro kavines, viešbutėlius, dirba vedliais po terasas turistams. Reiškia, reikia neštis ne tik sau, o ir visiems klientams.

Kitaip su gamta susigyveno Sagados žmonės – jie savo mirusiųjų karstus kabina tieisog „ant uolų“ arba deda į olas. Makabriškas vietas irgi lanko turistai, kartu pasidomėdami ir baugiom istorijom: štai prie uolos pakabintos kėdės buvo tos, kuriomis nešti lavonai. Bontoko muziejuje gali pamatyti ir nuotraukų… Ten – ir mumijų nuotraukos; dar kiti žmonės lavonus mumifikuodavo, dėdavo olose (pvz. Timbako olos).

Ko tik nepamatysi per žygį po Lusono kalnus! Tiesa, pasiekti tai ne taip ir paprasta: skrydžių į regioną nėra, o keliai garsėja kaip „vieni pavojingiausių pasaulyje“. Iš tiesų, vietomis ant jų tiesiog liejasi kriokliai, keliai virsta upėmis. Kitur pusė kelio nuvirtusi į tarpeklį arba pusę užvirto akmenys – ir niekas nė nesirūpina tvarkyti. Juk dar liko viena juosta, važiuokit ja! Tai kas, kad ten susitikus kokį sunkvežimį prasilenkti neįmanoma, susidaro kamštis… Nuorodų irgi beveik nėra, o GPS sistemomis vietomis „grybauja“: „Google Maps“ ne kartą nukreipė į nepravažiuojamus kelius, kur akmenys daužė automobilio dugną: jei kyla įtarimas, reikia klausinėti vietinių, kurie čia tikrai paslaugūs, nors pagal tai, kiek trauki žvilgsnių, gali pasijusti tarsi ateivis iš kosmoso. „Open Street Maps“ kiek geriau.

Nepaisant to, važiavome nuomotu automobiliu – viskas baigėsi gerai! Nes viešasis transportas čia „suėda“ dar daugiau laiko: į kai kuriuos miestelius tėra vienas ar keli reisai per dieną, grafikai neaiškūs, gerą savaitę ar dvi kelionės reiktų skirti vien Lusono kalnams ir nemažą dalį laiko „suėstų“ visokie laukimai tarpinėse stotelėse. Bet važiuoti ant džipnio stogo, tvirtai laikantis ir gėrintis kalnų tarpeklių, ryžių terasų vaizdais – „nereali“ pramoga (bet saugumo negarantuoju). Žr. mūsų tinklalaidę apie tuos kelius iš ciklo “Automobiliu per pasaulį”.

Viganas – gražiausias Filipinų miestas

Daugelis Lusono miestų ir miestelių – tokie labai vienodi. Skubiai suręsti augant gyventojų skaičiui: juk 1960 m. Lusone gyveno ~13 mln. žmonių, dabar – 52 mln. Kai tik smogia eilinis žemės drebėjimas, taifūnas, nuošliauža, gaisras, daug tų namelių griūva tarsi būtų statyti iš kortų…

Bet yra Lusone vienas tikrai įspūdingas, didingas senas istorinis miestas: gražiausias miestas visuose Filipinuose! Viganas. Tai buvo svarbus Ispanijos imperijos uostas. Jo tiesiose senamiesčio gatvėse, pastatų architektūroje susiliejo Ispanijos, Meksikos, Kinijos dvasios. Mat Filipinus Ispanija valdė iš savo Mekskikos kolonijos. O daugelis turtingiausių pirklių Vigane buvo kinai. Kito tokio miesto nėra: pavyzdžiui, senųjų pastatų langai vietoj stiklų čia turi nelabai permatomą dangą iš austrių kriauklių.

Kitų tokių miestų buvo aplink, bet iš jų beliko pavieniai pastatai – kaip Paoajaus bažnyčia ar Laoago bažnyčios bokštas. Kitkas griuvo per Antrąjį pasaulinį karą. O iš Vigano japonai 1945 m. pasitraukė taikiai – ir taip miestas išgelbėtas. Tobulai išgelbėtas – senamiesčio gatvėse, kaip Crisologo, beveik nepamatysi modernių pastatų…

Filipiniečiai myli Viganą. Mėgsta atvykti su šeimomis vaikščioti jo gatvėmis, valgyti Ispanijos įvėptas empanadas jo lauko kavinėse, nakvoti viešbučiais paverstuose senuose rūmuose, važinėti ekskursinėmis karietomis, švęsti, pasijusti grįžę laiku atgal muziejais paverstuose turtingų vietos šeimų namuose (Krisologų).

Filipiniečiai taip myli Viganą, kad net sugebėjo jį įrašyti į Septynių naujų pasaulio stebuklų-miestų sąrašą: na, kai balsavimas vyko internetu ir vieningai balsavo 110 mln. žmonių tauta, nieko keisto! Mums vaikštinėjant centrine Crisologo gatve netgi matėme kaip vyras pasipiršo savo draugei – na, ar rasi Filipinuose romantiškesnę vietą tam?

Viganas plyti prie Pietų Kinijos jūros, bet jis – ne kurortas. Gražių krantų daugiau į pietus nuo jo: San Chuanas, kurio banguotas paplūdimys buvo tiek pilnas banglentininkų, kad jie tiesiog trankėsi vienas į kitą. Ne ką mažiau klientus medžiojančių banglenčių instruktorių: sakoma, tai pigiausia pasaulyje vieta išmokti serfingo! Daug tuštesnės yra kopos netoli Paoajaus. Visi žmonės, kuriuos sutikau – filipipniečiai. Kalti, turbūt, ir keliai, atstumai: iš Manilos į Viganą reikia važiuoti 8 valandas, alternatyvų (skrydžių) nėra. Paprasčiau jau nuskristi iš Manilos į kokį Borakajų nei važiuoti per Lusoną.

Anchelesas – vakariečių seneliai, sekso pramonė ir JAV kariai

Didžiausias Filipinuose kultūrinis šokas ištiko Anchelese. Tai irgi kurortas – bet jokios jūros ten nėra, kalnai – toli! Ancheleso esmė – jo „Pasivaikščiojimų gatvė“ Walking Street. Pirmąsyk ten prasiėjus buvo sunku patikėti tuo ką matau. Žmonės – dviejų tipų. Seksualiai apsirengusios filipinietės. Ir vakariečiai vyrai – jaunesnieji apie 50 metų, daugybė – apie 80, kai kurie sunkiai paeina. Ir baltaodžio-filipinietės ar juodaodžio-filipinietės porelės, kur vidutinis amžiaus skirtumas turbūt kokie 30 metų.

Na, tokių porų pamatai ir kitur Filipinuose. Retkarčiais. Bet Anchelese yra vien tai. Užsieniečių čia daugiau, nei regėjau kur kitur Filipinuose. Bet tik vyrai. Per 5 dienas matėme vos dvi baltaodes moteris…

O vakare „Walking Street“ tampa tokia sekso zona, sušvinta visos reklamos „Liuciferis“, „Bad Boys“ ir kt., po kuriom iškabintos reklamos „Ieškoma terapeutė iki 35 metų amžiaus“… Marširuoja merginos, viltingai kalbindamos senus, bet, matyt, pinigingus (Filipinų mastais) vyrus. Marširuoja ir vyrai, žvilgsniais ieškodami „tos vienintelės“ – dažniausiai nakčiai, rytui, savaitei, bet kartais ir visam likusiam gyvenimui. Štai vienas vilki marškinėliais „Jei nori gero sekso – imk filipinietę, jei nori meilės – susirask supistą šunį“… Prisėdę viename daugelio restoranų su vaizdu į gatvę stebėjome jos kasdienybę: specialūs mikroautobusai iš viešbučių atveža klientus, po 10 ar 20 minučių šie grįžta jau su merginomis…

Anchelesas – Filipinų sekso turizmo sostinė (ir vienas pasaulinių centrų). Prostitučių (ir prostitutų – aptarnaujančių ir vyrus, ir moteris) čia dirba apie 10000. Niekur gyvenime nebuvau panašioje vietoje: na, yra kokia Tailando Pataja, kur irgi sekso turizmo Walking Street, bet juk ten yra ir paplūdimiai, juose atostogauja šeimos, jaunimas, o Anchelesas išimtinai „klyno kurortas“…

Ir nors iš pradžių buvo šiek tiek nejauku, jautėmės „ne vietoje“, pamažu supratome ir kitką: Anchelesas labiausiai iš visų Filipinų prisitaikęs prie užsieniečių ir tai neapsiriboja tik moterimis. Neįtikėtina, bet būtent „Walking Street“, prostitučių, sutenerių ir viešnamių apsaugininkų apsuptyje, valgėme skaniausias Filipinuose picas, burgerius, kesadiljas. Dideliuose barų televizoriuose spindėjo Vakarų (ypač Australijos) sportas. Mūsų laukė gražus viešbutis su nuostabiu vaizdu nuo stogo į kalnus ir nemažu kambariu, normalus internetas, „paprastas“ parkingas automobiliui, lygios gatvės. Jei keliauji į Filipinus savaitei ar dviem, gal ne to sieki, bet jei, kaip mes, leidi ten mėnesius – po keleto savaičių Lusono atokybėse visai norisi trumpam vėl grįžti į įprastesnę civilizaciją ir Ancheleso „Walking Street“ apylinkės čia – nepamainomos.

O viskas prasidėjo nuo Amerikos karių. Prie Ancheleso buvo didžiausia JAV karo bazė užsienyje, iš čia kariai vyko į Vietnamo karą bei kitur. 1991 m. išsiveržė Pinantubo ugnikalnis. Išsiveržimo būta tokio galingo, kad net naujai ugimęs Mapanuepe ežeras paskandino kaimus (iš jo iki šiol styro bažnyčios bokštas). Išsiveržimas smarkiai apgriovė ir JAV karo bazę, be to, ir Šaltasis karas baigėsi. Filipinai tuomet išprašė JAV karius. JAV už bazę mokėjo daug, bet socialinės bėdos buvo dar skaudėsnės: prostitucija, lytiškai plintančios ligos, 50000 Amerikos karių „padarytų“ ir paliktų vaikų, vadinamų „amerazijiečiais“ (tarp jų, beje, ir „Black Eyed Peas“ vokalistas apl.de.ap). Kai kurios mamos iš nevilties ar neapykantos savo vaikus pardavinėdavo. Dabartinis „Walking Street“ – jau tik šešėlis to, kas čia buvo JAV bazės laikais (~100000 prostitučių).

Buvusiose JAV karo bazės teritorijose – toks nefilipinietiškai tvarkingas naujas miestas Klarkas su geru muziejumi, pasakojančiu viso regiono istoriją. Aplink ir gausu memorialų: kai Japonija 1941 m. užėmė Filipinus – tuomet JAV koloniją – JAV kariai pasitraukė į Batano pusiasalį, kur kovėsi dar kelis mėnesius. Likę be maisto, šaudmenų, galiausiai pasidavė. Japonai karo belaisvių niekada negerbė – jų nuomone, „tikras karys kariauja iki mirties“. Jie vertė amerikiečius ir filipiniečius belaisvius eiti pėsčiom ~100 km – be maisto, gėrimo, kamuojant ligoms. Iš ~70000 net ~10000 mirė pakeliui. Tai vadinama „Batano mirties žygiu“ – viena liūdnesnių JAV istorijų. Jį atmena didelis kryžius ant Samato kalno, muziejėlis San Chosė miesto mokykloje (kur buvo japonų štabas).

Ancheleso Velykos: religija, kraujas ir žaizdos

Anchelesas giliai įsirėžė į atmintį kaip miestas, kurio pusė yra tarsi „pragaras“ (Walking Street apylinkės), o pusė – rojus, be galo religingas. Mat specialiai ten keliavau per Velykas, o kapampanganų tauta, kuri vyrauja Anchelese, jas švenčia kaip niekas kitas.

Aišku, yra bažnyčios, yra 2 valandų, net 3 valandų mišios. Yra įvairiausios procesijos. Kaip „Kristaus laidotuvės“ Didžiojo penktadienio vakare (švytintį stiklinį kristaus karstą vedė ir lydėjo šimtai žmonių su stulpais rankose, simbolizuojančiais įvairias Kristaus paskutinių dienų akimirkas. Kaip Salubong – kai Velykų naktį minios išeina į gatves nešinos žvakėmis paskui Jėzaus, Marijos statulas, kurios paskui susitiko priešais bažnyčią.

Yra „Pabasa“ – nuo pat Verbų sekmadienio (savaitgalis prieš Velykas) ištisos giminės susirinkusios prieš šeimos altorių ar kokioje koplyčioje gieda „Pasjoną“ (tokia XVIII a. filipiniečių poema apie Jėzaus gyvenimo galą). Eini kokio rajono gatvelėmis ir girdi iš koplyčios skambant Pasjoną…

Yra „Visita Iglesia“, septynų bažnyčių lankymas: apie Diįjį ketvirtadienį masės plūsta į kiekvieną bažnyčią, meldžiasi, ir plūsta atgal, kad spėtų aplankyti septynias (pamaldesni lanko keturiolika), kiekvienoje sukalbėdami po dvi kryžiaus kelio stotis.

Na bet religingiausiems to negana. Jie savo kaltes nori atpirkti per skausmą. „Visita Iglesia“ jie atlieka nešdami kryžių. Kiti žygiuoja be perstojo plakdamiesi nugaras. Bažnyčių prieangiuose griūva kryžiumi. Po kažkelintos bažnyčios nugaros virsta tokia kraujo ir mėsos koše. Prieš pradėdami ritualą, nugarą dargi susipjausto – kad kraujas labiau tykštų. Nors nebuvome priėję artyn tų flageliantų, Aistės kojos kažin kaip apsitaškė krauju. Po miestą važinėjo kruvini automobiliai.

O visa ko viršūnė – senakulo vaidinimas. Ar gal labiau karnavalas – gatvės užplūsta pėsčiais ir raitais „romėnų kariais“, pykčio spalvom išsidažiusiais veidus. Jie „veda kalinius“, tranko žemę gąsdindami juos sekančias minias. Skamba „siete palabras“ (paskutiniai Kristaus sakiniai). Ir galiausiai viskas baigiasi nukryžiavimu. Tikru! Kai kuriems kapampanganams ir nusiplakti negana: savo maldas ir padėkas Dievui jie „paremia“ paprašę, kad juos prikaltų prie kryžiaus, kaip Kristų. Garsiausi nusikryžiavimai – San Fernando mieste greta Ancheleso.

Pasistengėme sudalyvauti visose tradicijose. Ir buvo taip siurrealistiška kas kartą motociklu-taksi iš kokio kilniai didingo ritualo Kristaus šlovinimui, po ilgų maldų pargrįžti į savąjį „pragarą“, kur gyvenome greta viešnamio „Lucipher“.

Rojus? Pragaras? Kur kuris yra Anchelese? Požiūrio reikalas. Walking Street klientams, besidžiaugiantiems, kad jų gatvėje bene vienintelėje net per Didįjį penktadienį viskas veikia, turbūt atrodo kitaip, nei man. Į Ancheleso centrą jie nevažiuoja. Ancheleso centre turistų žmonės taip nematę, kad su manimi paprašė nusifotografuoti Senakulo sauganti SWAT komanda!

Kaip Anchelesas švenčia Velykas, esame nufilmavę šiame video.

Manila – begalinis chaoso miestas

Filipinuose daugelis kelių – žemės, oro, jūros – veda į sostinę Manilą. Juk tai vienas iš penkių didžiausių planetos miestų, ten gyvena 25 mln. žmonių! Maniloje anksčiau ar vėliau atsiduria ir daugelis keliautojų (kad ir dėl persėdimo ar skrydžio namo), o aš praleidau kelias savaites.

Bet Manilą pamilti sunku. Tai – tokia begalinė jūra iš skurdžių barangajų (rajonų). Siauros, šlamštu užkištos gatvės, paplavų upės, palei namus pririšti koviniai gaidžiai ir slampinėjantys benamiai šunys. Maži iš šiferio, skardos suręsti namai, kurių keliolikoje kvadratinių metrų glaudžiasi ištisa giminė – ir dar prie gatvės turi kokį versliuką. Birbiantys motociklai, ant kurių važiuojama keturiese ar penkiese. Spalvingi džipniai. Šen bei ten – elgetos, balose besiprausiantys žmonės, gatvės masažistai.

Tarp viso to styro „vidutiniai“ dangoraižiai. Ir prekybos centrai. Šie, ypač SM tinklo – tikrai įspūdingi: 3 iš 15 didžiausių planetos prekybos centrų stūkso Maniloje (SM Mall of Asia, SM Megamall, SM City North EDSA)! Patogu, jei reikia apsipirkti, paragauti įvairių virtuvių maisto, bet ir tiek. Sunku patikėti, kai eini štai kokia barangajaus gatvele, aplinkui pilna parduotuvėlių, pardavinėjančių saldainius ar cigaretes „po vieną“. Ir staiga prieš akis išnyra koks dviejų ar keturių Vilniaus „Akropolių“ dydžio milžincentris su visais pasauliniais prekės ženklais! Skurdas ir turtas, globalus pasaulis ir vietos dvasia Maniloje visada šalia. Maniloje nėra „getų“ ar turtuolių rajonų, nėra ir tautinių zonų – yra tik begalinis vienodas Miestas. Tiksliau, oficialiai yra net 17 miestų, suaugę į vieną, kiekvienas su savo savivaldybe, merais – bet niekaip neatpažintum, kuriame jų esi…

Bet kokios įdomesnės, išskirtinesnės vietos Maniloje – toli viena kitos. Tarp jų reikia važiuoti valandas: lėtu ir mažai kur pastatytu metro, paskui, atsidūrus artimiausioje stotelėje, motociklu iki ten, kur reikia iš tikrųjų. Arba strigti kamščiuose su autobusais. Jei nori šį miestą ištryinėti plačiau, gal verta apsistoti keliuose rajonuose.

Tarp įdomesnių rajonų – aišku, Intramuros, senamiestis, teoriškai pastatytas ispanų daug šimtmečių atgal. Rašau „teoriškai“, nes jį visą Antrojo pasaulinio karo metais sugriovė Amerikos bombonešiai – išskyrus vieną Šv. Augustino bažnyčią ar Santiago fortą. Bet jį po karo atstatė senu stiliumi, kai ką iki šiol atstatinėja – todėl jis žavus, kitoks.

Netoliese – Eskolta gatvė, tarpukario Manilos centras, o nūnai eilinis užkampis. Seni Art Deco pastatai, glaudę kino teatrus ar džiazo barus, nesaugomi griūva, nors dar daug liko. Gretimas Kinų rajonas jau seniai nuo likusio miesto skiriasi nebent tuo, kad jo turguje šiek tiek daugiau nei kitur kiniškų prekių (ir dar stovi kiniški vartai). Dar styro viena-kita sena bažnyčia Šv. Lorenzo Ruizo, Juodojo Nazariečio.

Į kitą pusę – Roxas gatvės pajūrio promenada, Rizalio parkas, pavadintas garsiausio Filipinų poeto garbei. Saulėlydžiai nuo pakrantės gražūs, bet parką vertini tik suvokęs, kiek mažai Maniloje žalių erdvių. Beje, daug tų erdvių temstant uždaromos, o metro nustoja važinėti apie 22 val. Manila ir Filipinai eina miegoti gana anksti – užtat ir nubunda be galo anksti.

Kaip ir daugelis Azijos didmiesčių, turi Manila ir savo „vakariečių rajonus“, kuriuose tradiciškai gyvena visokie ekspatai iš tarptautinių kompanijų ir ten gauna šiek tiek europietiškos dvasios. Tai – Makatis ir Fortas (Bonifacio). Abu jie tvarkingesni už likusius, turi vakarietiškų barų, privačių galerijų ir muziejų (pvz. Ajala), o Forto garsiausia vieta – Amerikiečių karių kapinės – iš viso kaip vakarietiškos tvarkos oazė.

Bet net ir tuose rajonuose „nevietiniai“ tėra menkutė vos matoma mažuma. Taip „vos matoma“, kad Maniloje vietiniai mūsų netgi prašė kartu nusifotografuoti! Deja, jau pakankamai pastebima, kad į užsieniečius būtų nusitaikę apgavikai. Visuose Filipinuose vien tik Maniloje sulaukėme visos eilės mėginimų apgauti – nuo eilinių taksistų schemų su „prisuktu“ ar „neveikiančiu“ taksometru iki karto, kai paklausėme policininko, „Kur krepšinio arenos bilietų kasa?“ (juk Filipinai, kaip ir Lietuva, krepšinio šalis, ir beveik visos lygos varžybos vyksta Maniloje!). Policinkas(!) atrėžė „Bilietų nėra“ ir neprašytas ėmė ieškoti kažkokio perpardavinėtojo, kuris bilietų „dar turi“. Aišku, perpardavinėtojas užgiedojo už NBA varžybas didesnę kainą. Maža to, bilietų iš tikrųjų buvo, o bilietų kasą radome už kampo, pilną perspėjimų nesinaudoti perpardavinėtokų-bilietų padirbinėtojų paslaugomis… Pirmas įspūdis apie Filipinus buvo labai nekoks – bet bemat pasitaisė iš Manilos išvykus.

Vienos jaukiausių vietų Maniloje man – barai ant dangoraižių stogų, kurių ten daug. Iš jų atsiveria nuostabios to nelabai jaukaus ir patogaus, bet labai gyvo ir savito miesto panoramos.

Ir dar kapinės su daugiaaukštėmis turtingų šeimų kriptomis, kuriose – ir privalomas tualetas, poilsio zona. Išgalintys samdo prižiūrėtojus, kurie kasdien prižiūri giminaičių kapus. Įspūdingiausios – Kinų kapinės, o gretimos Šiaurinės kapinės virtusios savotišku miestu rajonu: kriptose gyvena ištisos šeimos (neretai kapinių prižiūrėtojų, duobkasių ir pan.). Na, juk jos ne mažesnės už eilinio filipiniečio namą…

Bet už Manilą gražesnės jos aplynkės, ypač Talio ugnikalnis ežero saloje, kurį gali stebėti nuo aplinkinių šlaitų su restoranais ir lunaparkais Tagaitajaus mieste. Netoli Manilos – ~65 km, bet važiuoti pusantros valandso ar ilgiau. Tokia jau Lusono realybė.

Lusonas – tai lyg visas žemynas

Lusonas – viena įdomiausių pasaulio salų. Tiksliau, tai beveik žemynas – juk Lusone gyvena daugiau žmonių, nei visame Australijos žemyne, yra daugybė kalbų (Viganas, kalnai, Manila, Anchelesas – visi kalba skirtingomis kalbomis). Paplūdimiai ir kalnai, unikalios tradicijos ir šventės.

Bet Lusonas primena vaisių. Yra žievė – nelabai skani, užtat lengvai pamatoma ir pasiekiama. Tai – chaotiška Manila. Bet pralupk tą žievę – nuvažiuok 2 val., 5 val., 9 val. nuo sostinės – ir atrasi „skaniausius“ Filipinų perliukus. Jie – irgi Lusone.

O dėl to, kad važiuoti užtrunka, anie skanėstukai mažai atrasti: Filipinų ryžių terasos juk tikrai įspūdingesnės, nei Balio, bet kai nuo Balio terasų vos 40 km iki didelio tarptautinio oro uosto, kartais gali atrodyti, kad kiekvienai terasai tenka po kelis turistus. Ir dar kiti turistai ten sūpuojasi šlaituose virš terasų ant „instagraminėms“ nuotraukoms pastatytų sūpynių… To Lusone (dar) nėra. Ir net kavinės su gražiausiais vaizdais į terasas – labai vietinės, su vietos virtuve.

Kita vertus, yra ir kita medalio pusė: kartais Lusone lydi jausmas „Tiek važiavus, tikėjausi kažko daugiau“. Pavyzdžiui, taip jautėmės Sagadoje – na, karstai ant uolų įdomūs, bet kokiame Indonezijos toradžų krašte dar įspūdingesnės laidojimo tradicijos ir lengviau pasiekiamos, ir aiškiau pristatomos. O čia dar visą dieną teko važiuoti į Sagadą, paskui dieną važiuoti iš jos…

Kiekvienam savo!

---

Visi mano kelionių po Filipinus aprašymai-vadovai

1. Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi! (ĮŽANGA)
2. Lusonas - ryžių terasos, Filipinų širdis
3. Visajai - Filipinų kurortų salynas
4. Palavanas - gražiausia Filipinų sala
5. Mindanao - paprastesni Filipinai
6. Filipinų virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Filipinus žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai