Menas mano akimis

Tarpukaris. Laikai, kai keliauti dar buvo sudėtinga, brangu ir trukdavo ilgai. Retai kas tada nukrypdavo nuo pagrindinių kelių ir laivybos maršrutų – į didžiąsias Europos šalis ar Ameriką.

Bet buvo tarpukariu nuotykių ieškotojų, vykusių į pasaulio užkampius – buvo jų ir tarp Lietuvos gyventojų. Tai – ne kolumbai, vykę dar neatrastais keliais, bet, kita vertus, ir ne šių laikų emigrantai ar turistai, išvykstą žinodami, kad per kelias ar keliasdešimt valandų bet kada galės grįžti į Lietuvą.

Štai Teodoras Bieliackinas, visad žavėjęsis šiaurės kultūra, 1937 m. atsidūrė Islandijoje. Netikėtai – viename Norvegijos uoste pamatęs ten plaukiantį krovininį laivą Norvegijoje spontaniškai apsisprendė juo plaukti.

Toje mažoje šiaurės šalyje jis paliko savo žymą – vedė, studijavo, rašė į vietinę spaudą apie Lietuvą. Tuo pačiu siuntė straipsnius į Lietuvą apie Islandiją. Sovietinė okupacija nebeleido jam susisiekti su Lietuvoje likusia šeima. Mirė jis greitai po karo – 1947 m. , sulaukęs vos 40 metų.

Nebuvo tai žymus politikas, menininkas ar sportininkas, todėl netikėta yra Leono Stepanausko knyga, skirta Teodorui Bieliackinui, “Paviliojo Islandija”. Knygos autorius dar nuo 1993 m. domėjosi šiuo žmogumi, susirašinėjo su tada dar gyvais pažinojusiais Bieliackiną ir pats lankėsi Islandijoje, ieškodamas ten įrodymų apie tai, kuo gyveno šis Lietuvos nuotykių ieškotojas ir inteligentas.

Bet jau buvo prabėgę beveik 50 metų – gyvųjų mažai, ir pati Islandija – kita šalis. Štai Bieliackino laikais itin atokioje šalyje, pasak straispnių, kuriuos jis rašė Lietuvos spaudoje, nebuvo vagysčių. Užsakytus siuntinius pravažiuojantys vairuotojai anuomet palikdavo tiesiog šalikelėje – gavėjai pasiimti jų galėdavo ateiti ir kitą dieną.

Tačiau L. Stepanauskui pavyko rasti dar gyvų liudininkų ar liudininkų palikuonių, straipsnių Islandijos archyvuose ir net Bieliackino ranka prirašytų popieriaus lapų.

Ši istorija ir sudėta į knygą “Paviliojo Islandija”. Ir toks atkaklus bandymas išplėšti paprasto, tačiau neeilinio, žmogaus gyvenimą iš paskutinius prisiminimus apie jį beįtraukiančios užmaršties nagų yra išties įdomus.

Osmanų Imperija pradeda džihadą, 1914 m.

Antrasis pasaulinis karas visame pasaulyje turbūt geriausiai žinomas iš karų. To meto įvykiai tebeseka daugybės tautų atmintį. Okupacijos, holokaustas, pirmoji atominė bomba, milijonai mirčių ir naikinimas. To meto diktatoriai Stalinas ar Hitleris tebeturi pasekėjų šiandien.

Pirmasis pasaulinis karas įvyko vos 20 metų anksčiau. Buvo jis ne ką mažiau masiškas, nei antrasis, ir ne ką mažiau žiaurus. Jame krito 14% visų turkų ir serbų, apie 4% vokiečių, prancūzų, graikų, italų… Ir pakeitė pasaulio istoriją jis ne ką mažiau. Ir per Lietuvą jo frontas stūmėsi, ir būtent per šį karą 1918 m. atkurta Lietuvos valstybė.

Antrasis pasaulinis karas atidarė naujuosius laikus. Kai didžiąsias valstybes nuo tarpusavio karų sulaiko atominės bombos, kai globalizacija suvienija ištisus regionus.

Laidojami žuvę kariai.

O pirmasis pasaulinis karas – uždarė tą senąją imperijų ir karalysčių epochą. Kai žmonės kariavo beveik be mašinų („vyras prieš vyrą”), kai visos kultūros tebebuvo atskiros, o į kitas šalis vykdavo tik diplomatai, šnipai, piligrimai, nuotykių ieškotojai ir emigrantai (pastarieji daugiausiai į Ameriką ir iš ten retai grįždavo). Kai į Ameriką tebereikėjo plaukti savaites, o į Australiją – mėnesius.

Bet pasaulis jau buvo tapęs pakankamai mažu ir tokiu priklausomu nuo Europos, kad vieno žmogaus nužudymas Bosnijoje netrukus į karą įtraukė visus žemynus.

Ir tada jau buvo fotoaparatai, vaizdo kameros. Ir pirmojo pasaulinio karo vaizdai – įdomus liudininkas tos savaip didingos, savaip baisios, nepelnytai pamirštos epochos. Liudininkas, kokio dar senesniems laikams nebeturime.

Žiūriu dešimties dalių BBC filmą „The First World War” (2003 m., 10 serijų). Tikrai vertas dėmesio. Filmuoti kadrai, nuotraukos, to meto žmonių citatos ar laiškų tekstai perteikia atmosferą, kuri palyginama su šiandieniniais vaizdais. O nuoseklūs pasakojimai, žemėlapiai suteikia daug informacijos apie karą, kuris tikrai nepelnytai pamirštas.

Esu rašęs gana plačią Benua Sokalio adventure Syberia apžvalgą. Vieniems tai – tikras meno kūrinys, kiti teigia, kad B. Sokalis yra puikus menininkas, bet prastas žaidimų kūrėjas.

Antrasis serijos žaidimas ne toks, kaip dauguma tęsinių, kur tie patys tik veikėjai, o siužetas – naujas. Syberia II tiesiog tęsiama ta pati istorija. Kūrėjas Benua Sokalis (Benoit Sokal) ketino išleisti tik vieną žaidimą, tačiau dėl finansinių sumetimų teko perskelti jį į dvi dalis.

Nereikia nė sakyti, kad atmosfera bei žaidimo pobūdis irgi toks pats. Todėl ką rašiau praeitoje apžvalgoje, tinka ir šiam adventure. Jei jums patiko Syberia, patiks ir Syberia II.

Keitė Volker keliauja į vis atokesnes ir atokesnes pasakiško ir netikroviško, tačiau meniško ir įspūdingo Rusijos Sibiro vietas. Sibiro, kuriame ganosi pingvinai (iš tikro gyvenantys tik pietų ašigalyje), visur veikia mobilusis ryšys ir dauguma žmonių kalba angliškai.

Mačiau įdomų palygininmą, kad Syberia yra mirties alegorija – Keitės Volker kelionė ir vis didesnis atitrūkimas nuo įprasto vakarietiško gyvenimo tarsi atspindi jos agoniją ir mirtį. Iš tikro, K. Volker padėtis ne kartą ir pačiame adventure prilyginama mirčiai. Bet pats to nebūčiau sugalvojęs. Nežinau, ar čia reikia kapstytis taip giliai – bet pastebėjimas įdomus.

Galite paskaityti platesnį Syberia II aprašymą “Adventure Lietuva” tinklapyje.

Šiandien norėjau pasidalinti šia JAV himno interpretacija. Čia jį atlieka kompiuterine grafika sukurtas orkestras įsivaizduojamais instrumentais. Muzikantai stovi balkonuose, o ypatinga himno aranžuotė bei besikeičiančios spalvos kuria įspūdingą atmosferą. Jį sukūręs žmogus rašo, jog ties projektu dirbo per tūkstantį valandų. Manau, kūrinys vertas dėmesio ne vien amerikiečiams.

Nesusijusi tema, bet – sveikinu visus su Lietuvos jaunių rinktinės pergale pusfinalyje!

Jeigu reikėtų rinkti meniškiausius kompiuterinius žaidimus, „The Dark Eye” neabejotinai būtų tarp jų.
Tai – Edgaro Alano Po (Edgar Allan Poe) kūrinių perkėlimas į kompiuterio ekraną. Išties puikus perkėlimas. Perteikiamos ne vien istorijos, tačiau ir atmosfera. Grafika ir garsas čia – paprasti, bet išties baugūs. Ne dėl to, kad taškytųsi kraujai ar vaikščiotų pabaisos. To čia nėra.

Kaip ir Po apsakymuose, siaubas čia – psichologinis. O išradingi grafiniai ir garsiniai sprendimai tai puikiai perteikia. Herojai – molinės lėlės įdubusiomis akimis ir nesikeičiančiomis veido išraiškomis ir nejudančiomis lūpomis. Jos keistai baugios ir kalba panašiais balsais. Ir kai įpranti stebėti tik tai šitą, gerokai į atmintį įstringa tas vienintelis kartas, kai herojės šypsena atvaizduojama grafiškai. Ir kokias pasekmes tas kartas turi istorijai…

Tai – adventure žaidimas, puikiai išnaudojantis tokio kūrinio galimybes. Kad eitum toliau, reikia nuspausti pelės mygtuką – ir dažnai būna baisu tą padaryti, nes juk niekada nežinai, kas kitoje scenoje. Puikiai derinami įvairūs audiovizualiniai metodai – kompiuterinė grafika, lėlių animacija, nuotraukos, spalvų gama, neįžiūrimi užrašai ant sienų, trumpi pokalbiai, raiškus E. A. Po kūrinių skaitymas, muzika, širdies dūžių garsas, išprotėjusio žmogaus mintyse vis garsiau skambantys varpeliai… Ir daug kitų išradingų meninių sprendimų. Viskas derinasi, neiškrenta iš tos Po kūrinių atmosferos.

Justadventure.com „The Dark Eye” kažkada pripažino baisiausiu visų laikų adventure. Manau, ne be reikalo.

„The Dark Eye” lietuviškas aprašymas Adventure Lietuva tinklapyje

2010 m. liepos 7 d.. Ar kompiuterinis žaidimas gali būti suvokiamas kaip menas? Kiek žaidimui svarbus siužetas? Kaip skiriasi požiūris į kompiuterinius žaidimus Lietuvoje ir užsienyje? Kokios galima tikėtis adventure žanro ateities?

Šiomis ir kitomis temomis – interviu su kompiuterinių žaidimų apžvalgininku Arturu Rumiancevu, blogo dievorezimas.lt bendraautoriumi, tinklapio games.lt administratoriumi.