Menas mano akimis

Kas iškyla prieš akis išgirdus žodį „vudu”? Turbūt smeigtukais badomos lėlės ir zombiai?

Tokį šios religijos įvaizdį sukūrė Holivudas, dar 1932 m. pastatęs filmą „Baltasis zombis”. Iš tikrųjų vudu – įdomi tikėjimų sistema, krikščionybės ir Afrikos vergų atvežtų religijų mišinys. Joje veikia nuo pasaulio reikalų atitolęs Dievas bei savotiški jo atstovai žemėje – įvairios dvasios, vadinamos Loa, kurios yra garbinamos, kurių pagalbos yra prašoma. Zombiai ir lėlės irgi ten yra, bet tai tik menkos visumos dalys.

Žmogžudystė Gabriel Knight (1993 m.) žaidime. Grafika gali pasirodyti prasta, bet svarbiausia - siužetas. Vėlesnių serijos žaidimų ir grafika buvo geresnė.

Gana gerai tikrąją vudu atskleidžia mistinis Džeinės Džensen adventure žaidimas „Gabriel Knight: Sins of the Fathers” (1993 m.). Tai – pirmasis Džeinės Džensen sukurtas adventure ir bene pirmasis kompiuterinis žaidimas, orientuotas išimtinai į suaugusiuosius. Ne todėl, kad būtų persmelktas smurto ar sekso (to čia nedaug), bet dėl to, kad nagrinėjamos sudėtingos temos. Iš ilgų pokalbių ir pagrindinio herojaus tyrinėjimų galima daug sužinoti apie tikrąjį vudu tikėjimą, jo istoriją Amerikoje.

„Gabriel Knight” mane paskatino daugiau pasidomėti šia religija.

„Gabriel Knight” pasakoja apie Naujojo Orleano rašytoją Gabrielių Naitą. Mieste prasidėjus žiaurių žmogžudysčių serijai Gabrielius nutaria apie jas parašyti knygą. Bylą tiriantis policininkas – jo vaikystės draugas. Tačiau Gabrielius nesuprato, į ką įsivelia – jį praeda kamuoti keisti sapnai, jis sulaukia keisto skambučio iš Vokietijos, o močiutė pasiūlo peržiūrėti kadaise tragiškai žuvusio Gabrieliaus tėvo daiktus. Atrodo, Gabrielių su Naujojo Orleano legendomis sieja šis tas daugiau nei jo rašoma knyga…

Tai – garsios trijų adventure žaidimų serijos „Gabriel Knight” pradžia. Ši serija – vienas nedaugelio atvejų, kai dauguma fanų pripažįsta puikiais visus žaidimus, ir tęsinių nelaiko prastesniais už originalą. O Džeinė Džesnen – viena gerbiamiausių adventure kūrėjų.

Daugiau apie šį žaidimą skaitykite čia

Daugiau apie autorę Džeinę Džensen skaitykite čia

Skaitant, žiūrint ar žaidžiant antiutopijos žanro fantastinius kūrinius dažnai pasirodo, kad daug kas juose „pritempta”, sunkiai galėtų būti tikrovėje. Tai yra, viskas sukurta taip, kad atrodytų kuo baisiau ar dramatiškiau – autorius neklausia savęs, ar tokia sistema galėtų išlikti, ar nėra logiškesnių variantų atskiroms jos detalėms. Maža to, antiutopijos žanras turi kelias „klišes” kuriomis naudojasi daugybė autorių. Labai dažna – „Totalitarinis kapitalizmas”, kur pasaulį užvaldo stambiosios korporacijos. Dar yra „Nežmonių totalitarizmas” (pvz. robotų, ateivių), kur nukariautoje žemėje saujelė žmonių bando išlikti.

M. Gantefioro (Ganteföhr) adventure žanro žaidimas „The Moment of Silence” sužavėjo įspūdinga istorija, vengiančia šitų klišių. Jo pasaulis – visai įtikėtinas ir tam tikros tamsios jo kertelės nėra visiems akivaizdžios. Maža to, čia nėra labai tvirto „gėrio” ir „blogio”, kaip daugybėje antiutopijų. Kai yra toks aiškus „blogis”, kad kiekvienam žmogui akivaizdu, kad tai – blogis, man dažnai iškyla klausimas, kaip jis galėjo įsigalėti. O „The Moment of Silence” visos pusės turi savų argumentų.

Dialogai dažnai yra intelektualūs ir veikėjų pozicijos pagrįstos. Jų psicholgija puikiai atkurta. Pradedant nuo pagrindinio herojaus, teroro akto metu netekusio šeimos ir dabar visokeriopai bandačio padėti kaimynų šeimai, kurios tėvą netikėtai išsivedė į policijos specialųjį dalinį panašūs žmonės. Ir baigiant valkata, buvusiu profesoriumi, pasirinkusiu gyvenimą praleisti apleistuose metro požemiuose.

Žaidime paliečiami aktualūs klausimai – žmogaus ir technikos santykis, bendravimas internete ir jo santykis su realybe, terorizmas ir kova su juo, ar žmonių saugumu galima pateisinti cenzūrą ir t.t.

Bet M. Gantefioras turbūt yra žmogus, kuris yra geresnis rašytojas, negu žaidimų kūrėjas. Ir pats jis prisistato kaip interaktyvus rašytojas. Todėl „The Moment of Silence” iš žaidybinės pusės turi trūkumų – kartais dialogų metu tenka pakartoti tą patį, būna, kad reikia nuspausti ant konkretaus mažo ekrano lopinėlio, idant lieptum herojui paimti tam tikrą daiktą ir pan.

„The Moment of Silence” aprašymas tinklapyje „Adventure Lietuva”: http://adventurelt.awardspace.com/db.php?adventure=29

Informacija apie autorių M. Gantefiorą tinklapyje „Adventure Lietuva”: http://adventurelt.awardspace.com/db.php?autorius=24

Geros mintys iš filmo „Katynė”, verčia susimąstyti (iš pokalbių pokario Lenkijoje tarp naujosios komunistų valdžios šalininkų ir oponentų):

„Gal tu ir mąstai kitaip, bet darai tą patį, ką ir kiti. Tai kas iš to, kad tu mąstai kitaip?”

„-Tu renkiesi mirusiuosius prieš gyvuosius?
-Ne, aš renkuosi nužudytuosius prieš žudikus.”

O Katynės žuynes, kaip ir visą Antrąjį pasaulinį karą, pamažu atiduodame istorijai. Prisimenantys miršta, kaip pamažu miršta ir pokario tremtiniai Lietuvoje.

Prieš kelis mėnesius buvau Londone, Imperiniam karo muziejuje, ir ten stovėjo senas dviaukštis Londono autobusas. Dar pirmajame pasauliniame kare daug tokių autobusų buvo perkelti į frontą transportui. Suformuoti autobusų daliniai. Tą autobusą į muziejų 1970 m. atvairavo patys veteranai. Muziejaus darbuotojas sakė, kad daug kam kažkodėl keista, kad 1970 m. dar buvo daug gyvų pirmojo pasaulinio karo veteranų. Dabar jų nebėra, pirmasis pasaulinis – tik istorija. Tas laukia ir antrojo pasaulinio karo. Įdomu, kaip tai pakeis situaciją Rytų Europoje, kur dar daug politikos paremta pokario įvykiais.

Žiaurus buvo tas karas, bet kažkaip ir gaila, kad ta epocha pereina iš žmonių atminties į istoriją. Bet tai kiekvienos epochos lemtis – būti nauja, paskui būti nesena praeitimi, senti ir numirti kartu su liudininkais, ir atgulti į tomus istorijos į knygų. Dabartinių laikų irgi laukia toks pats likimas.

2010 m. balandžio 1 d.. Geros mintys iš filmo „Katynė”, verčia susimąstyti (iš pokalbių pokario Lenkijoje tarp naujosios komunistų valdžios šalininkų ir oponentų):

„Gal tu ir mąstai kitaip, bet darai tą patį, ką ir kiti. Tai kas iš to, kad tu mąstai kitaip?”

„-Tu renkiesi mirusiuosius prieš gyvuosius?
-Ne, aš renkuosi nužudytuosius prieš žudikus.”

O Katynės žuynes, kaip ir visą Antrąjį pasaulinį karą, pamažu atiduodame istorijai. Prisimenantys miršta, kaip pamažu miršta ir pokario tremtiniai Lietuvoje.

Prieš kelis mėnesius buvau Londone, Imperiniam karo muziejuje, ir ten stovėjo senas dviaukštis Londono autobusas. Dar pirmajame pasauliniame kare daug tokių autobusų buvo perkelti į frontą transportui. Suformuoti autobusų daliniai. Tą autobusą į muziejų 1970 m. atvairavo patys veteranai. Muziejaus darbuotojas sakė, kad daug kam kažkodėl keista, kad 1970 m. dar buvo daug gyvų pirmojo pasaulinio karo veteranų. Dabar jų nebėra, pirmasis pasaulinis – tik istorija. Tas laukia ir antrojo pasaulinio karo. Įdomu, kaip tai pakeis situaciją Rytų Europoje, kur dar daug politikos paremta pokario įvykiais.

Žiaurus buvo tas karas, bet kažkaip ir gaila, kad ta epocha pereina iš žmonių atminties į istoriją. Bet tai kiekvienos epochos lemtis – būti nauja, paskui būti nesena praeitimi, senti ir numirti kartu su liudininkais, ir atgulti į tomus istorijos į knygų. Dabartinių laikų irgi laukia toks pats likimas.

2010 m kovo 11 d.. Į „Adventure Lietuva” tinklapį įdėjau naują adventure žaidimo „Agentas: Ypatinga užduotis” aprašymą. Jis patenka tarp tų adventure (kvestų) kokių pradėjęs kurti tinklapį žadėjau vengti. Čia siužetas nelabai svarbus, svarbesnės – užduotys. Tačiau šis rusų autorių žaidimas buvo pirmasis adventure (o ir apskritai kompiuterinis žaidimas), išleistas ir lietuvių kalba. Pastebėjau, kad žmonės internete iki šiol dažnai ieško apie jį informacijos, tad nutariau jos suteikti. Aprašymo nuoroda: http://adventurelt.awardspace.com/db.php?adventure=27

Kitas neseniai aprašytas adventure: „Žiaurios gatvės” („Mean Streets”). Tai pirmasis žaidimas iš Kristoferio Džounso serijos apie Teksą Merfį, 1989 m. Žaidimas ne gryno adventure žanro – reikia ir pašaudyti, ir paskraidyti oromobiliu. Čia mažai linijiškumo, gana didelė laisvė pasirinkti, kada ir kaip elgtis. Žaidimas nėra labai garsus, bet gali būti įdomus tiems, kuriems patinka detektyvai ar Tekso Merfio serija. Adventure Lietuvos svetainėje jau aprašyti trys Tekso Merfio žaidimai. Aprašymo nuoroda: http://adventurelt.awardspace.com/db.php?adventure=28

2010 m vasario 22 d.. Knygų mugėje įsigijau J. Bulhako albumą “Vilnius 1944 m.”. J. Bulhaką, žymų Vilniaus fotografą, vos užėmę Vilnių nusamdė sovietai, kad dokumentuotų esamą padėtį.

Nuotraukose matosi paskutinės senojo Vilniaus akimirkos. Senasis Vilnius jose apgriautas, bet dar nesunaikintas, dar gyvas. Per ateinančius metus daugybė pastatų nugriauta siekiant įgyvendinti socialistinio miesto viziją – su plačiomis gatvėmis, dideliais pastatais, neatsižvelgiant į istoriją. Sovietų architekto Anikino pokario Vilniaus projekte buvo numatyta dar daugiau pakeitimų. Sugriauti Aušros vartus, Šv. Kotrynos bažnyčią ir dar daugybę namų, padaryti platų bulvarą nuo Neries iki Naujosios Vilnios. Šitam nebuvo lemta išsipildyti, kai kam pasipriešinti sugebėjo vietos architektai. Todėl Vilnius ne toks, kaip Karaliaučius, kuris dabar jau yra naujas pokario miestas – ten išliko vos keli istoriniai pastatai naujų daugiabučių jūroje.

Ir vis dėlto tose nuotraukose tai yra kitas miestas.  Pokariu sugriauta tik mažuma pastatų – nors tarp jų ir daug įspūdingų: Kardinalija, Sapiegų rūmai, Didžioji sinagoga. Bet miesto veidas pasikeitė. Ypač jį pakeitė išgriauti ištisi kvartalai, suformuotos atviros erdvės – dabar Geto aukų aikštė, Švarco skveras, Vokiečių gatvės rytų pusė ir kitos. KItas pokyčio šaltinis – išgriautų senovinių namų vietoje pastatyti sovietiniai funkcionalistiniai pastatai, daug jų aklinomis sienomis be langų. Šiuolaikinio meno centras, S. Nėries gimnazija, “Lietuvos” ir “Vilniaus” kino teatrai ir dar daugybės ir daugybės kitų.

Senasis Vilnius buvo siaurų gatvelių ir didingų senovinių pastatų aplink jas miestas. Kelios aikštės, kaip Rotušės ar Katedros, buvo tarsi reti inkliuzai tame tankiame gatvelių, skersgatvių ir pereinamų kiemų tinkle. Galėjai ilgai ten vaikščioti. O aplink gatveles stūgsojo didingi pastatai. Iki šiol Vilniuje, aišku, yra tokių vietų. Ir gatvelių yra, ir didingų pastatų, ir aikštės tebeliko senosios istorinės (nors yra ir naujų, senamiesčiui nebūdingų). Bet dabar tai yra tarsi senojo Vilniaus salos, ribojamos pokariu padarytų proskynų. Tas senasis miestas atrodo daug tikresnis, vientisesnis.

Gal tik dabar supratau, kodėl Vilniaus senamiestis man atrodė savotiškai netikras, be gilios atmosferos, nors jis juk ir pilnas senų bažnyčių ir rūmų.

Internete yra įdomus projektas – Senieji Vilniaus vaizdai. Čia paspaudus ant Vilniaus plano galima išvysti senas ir dabartines tų vietų nuotraukas. Labai rekomenduoju pažiūrėti – ankstyvojo pokario nuotraukų ten mažiau, nei albume, bet yra nuotraukų ir iš kitų laikų. Nuoroda: http://www2.lrs.lt/kt_inst/pamink/