Menas mano akimis

Papildžiau „Adventure Lietuva” tinklapį nauju aprašymu – „Martian Memorandum” („Marso memorandumas”): http://adventurelt.awardspace.com/db.php?adventure=26 . Tai – klasikinis žaidimas iš puikiais siužetais pasižyminčios detektyvų apie Teksą Merfį serijos.

Išplėčiau ir šio žaidimo autoriaus, vieno garsiausių adventure kūrėjų Kristoferio Džounso (Christopher Jones, Chris Jones) biografiją: http://adventurelt.awardspace.com/db.php?autorius=8 .

GOG.com (http://www.gog.com/en/frontpage/ ), besispecializuojantis senų žaidimų, pritaikytų šiuolaikinėms operacinėms sistemoms, perleidime, išleido „Martian memorandum”, todėl jį įsigyti ir paleisti paprasta. Išbandyti tikrai verta – nors grafika jau atgyvenusi, siužetas ir jo pateikimas įdomus. Kaip ir kituose Tekso Merfio adventure, tai – intriguojantis klasikinis detektyvas. Labai įdomus pasirodė ir platus teksto panaudojimas. Kiekvieną kartą pagrindiniam herojui atvykus į naują vietą, susipažinus su nauju žmogumi ekrane pasirodo paragrafo ar net puslapio ilgio tekstas tarsi iš grožinės literatūros kūrinio, kuriame atpasakojama, kaip pagrindinis herojus atvyko į tą vietą, kokie buvo jo įspūdžiai. Kalba raiški, įdomi. Tai tikrai dėmesio vertas sprendimas, nes žaidėjas gali įsivaizduoti tai, kas neatvaizduojama, geriau įsijausti į atmosferą – tarsi skaitydamas romaną. Kadangi kompiuterinė grafika tada dar negalėjo tikroviškai atkurti vaizdinių, tai svarbu. O ir šiaip yra žmonių, kuriems skaityti ir patiems įsivaizduoti įdomiau, nei pamatyti.

Tokios geros teksto ir vaizdo sintezės adventure žaidimuose daugiau matyti neteko.

„Martian memorandum” turėtų patikti detektyvų, juodojo humoro mėgėjams.

Kompiuterijos istorijai „Martian memorandum” svarbus dar ir dėl to, kad tai pirmasis rimtas žaidimas, kuriame herojai įgarsinti, panaudotos tikrų žmonių nuotraukos. Nemenkas pasiekimas, mat tais laikais informacijai įrašyti dar nenaudoti kompaktiniai diskai, žaidimai ir programos platinti diskeliuose, todėl labai trūko vietos.

2009 m. gruodžio 30 d.. Jau rašiau apie adventure žanro žaidimus (http://mn.blogas.lt/adventure-zaidimai-nuotykiu-zaidimai-kvestai-ir-tinklapis-apie-juos-32.html ) – dabar apžvelgsiu vieną jų,  “Syberija” (orig. “Syberia”). Lietuvoje tai – vienas žinomiausių adventure žaidimų. Faktus apie šį žaidimą, screenshot’us ir scenarijaus aprašymą (be spoilerių) galite paskaityti čia: http://adventurelt.awardspace.com/db.php?adventure=25 .

O čia galite paskaityti apie Syberijos kūrėją Benua Sokalį (Benoit Sokal), tikrai talentingą žmogų, dailininką, sukūrusį ir daugiau žaidimų bei kitokių kūrinių, kurių stilius dažnai panašus: http://adventurelt.awardspace.com/db.php?autorius=22 .

“Syberija” yra apie amerikietę teisininkę Keitę Volker, kuri atvyksta į Valadileną, išgalvotą miestelį Prancūzijos Alpėse, sudaryti sutarties. Pagal tą sutartį jos klientai – didelė žaislų gamybos kompanija – įsigis Voralbergų šeimos verslą, kurį šie vystė 800 metų. Tas verslas – prisukamų žaislų ir mechanizmų gamyba. Tačiau vos atvykusi Keitė sužino, kad senutė Ana Voralberg – gamyklos vadovė – mirė, o paveldėtojas yra jos brolis Hansas, dar tarpukariu išvykęs kažkur į Sibirą.

Tik paleidus “Syberiją” pirmas įspūdis buvo žaidimo grožis. Vaizdai iš tikro nuostabūs. Čia kalbu ne apie grafikos kokybę (ji irgi gera), o apie dailininko darbą. Jo vaizduotė – puiki, Valadilenas atvaizduotas labai romantiškai ir įspūdingai. Pastatai – nenusakomo ir tikrovėje neegzistuojančio, tačiau tikrai gražaus architektūrinio stiliaus, spalvos užburiančios. Puiki dailininko vaizduotė pasireiškia ir vėliau. Ji sukuria žaidime vienišą, savotiškai siurrealistinę atmosferą. Benua Sokalis – dalininkas, komiksų kūrėjas, o jo žaidimai pasižymi puikiais grafiniais sprendimais.

Už apipavidalinimą skirčiau 10 balų

Žaidimo eigą geriausiai apibūdina stilius “magiškasis realizmas”. Visos vietovės išgalvotos, daug keistenybių, kurias veikėjai suvokia kaip normalų dalyką. Važiavimas prisukamu traukiniu per Europą nieko nederinus su jokiais geležin. Prisukamas žaislas, protingesnis už bet kokį robotą. Visur labia mažai žmonių, visos vietovės vienišos ir apleistos, regėjusios geresnius laikus. Turbūt tai pirmasis kūrinys, kurį matau, kuriame taip mistiškai pavaizduota Europa, ir dar sukurtas europiečio. Paprastai vakariečiams įprasta mistifikuoti Indiją, Tibetą ar indėnų kultūrą, tačiau čia per panašią prizmę pateikiamas Senasis Žemynas. Europa su beveik tūkstantmečio istoriją turinčiomis giminėmis ir verslais. Su senais universitetais. Su didžiule metaline siena, skiriančia Vakarus nuo Rytų. Su apleistais industriniais miestais buvusioje Sovietų Sąjungoje, kur tegyvena po kelis keistus žmones.

Istorijos eiga tokia – Keitė vyksta ten, kur kadaise buvo Hansas, ir vis daugiau apie jį sužino, ir vis labiau įsitraukia į jo paiešką. Taip pamažu ji keliauja į rytus, artėja prie paskutiniojo Voralbergo. Ir žaidėją Hansas matyt sudomins – psichiškai nesveikas, bet genijus, išvykęs į Sibirą ieškoti mamutų. Visgi, Keitės elgesys neatrodo labai motyvuotas, kaip ir kai kurių kitų herojų, kai kurie istorijos vingiai gana nuspėjami. Veikėjai vienaplaniai (pvz. materialistas bosas, vien apie apsipirkimą kalbant draugė ir pan.) ir todėl nėra psichologiškai įdomūs. Aiškiai parodoma, kur gėris, o kur blogis – štai komapnija, kuriai atstovauja Keitė, jau pirmame laiške Anai Voralberg primena, kad ji yra “multinacionalinė monopolininkė”.

Galimybės liepti pagrindinei herojei pažiūrėti į daiktus ir išgirsti jos mintis nebuvimas apsunkina jos psichologijos atskleidimą. Tačiau tai iš dalies komepnsuoja jos pokalbiai telefonu su Amerikoje likusiais pažįstamais, kurių metu sužinome apie jos santykį su vaikinu, mama, geriausia drauge, bosu, taigi, ir apie ją pačią.

Už istoriją skirčiau 6 balus

Užduočių nemažai ir tai nėra stipriausia žaidimo pusė. Daug yra scenų ir nėra žemėlapio, todėl norint, pavyzdžiui, iš vienos miestelio pusės nueiti į kitą, tai užtrunka ilgai. Daug užduočių realiai remiasi tam tikrų daiktų paėmimu ir panaudojimu kitoje vietoje. Dalis nelabai logiškos.

Už realizaciją skirčiau 4 balus

Pagaliau visa ką apibendrinanti idėja – ji tikrai įdomi ir atskleidžia Sokalio talentą. Manau, ją buvo galima realizuoti geriau, bet žaidimas vertas vadintis klasikiniu. Paprastai adventure fanai Syberiją mėgsta, nors dažnai ir teigia, kad lyginant su senesniais žaidimais, tokiais kaip “Ilgiausia kelionė” (“The Longest Journey”) ar “Gabriel Knight”, ji jiems neprilygsta. Deja, Lietuvoje pastarieji senesni adventure žaidimai mažiau žinomi.

Už idėją skirčiau 8 balus.

Bendras įvertinimas – 7 balai.

2009 m. rugsėjo 25 d.. Dabar tobulinu savo vytsomą svetainę – http://adventurelt.awardspace.com .

Jos tema – adventure žanro žaidimai. Nors tai kompiuteriniai žaidimai, tai yra labiau istorijos perteikimo priemonė, savo esme atitinkanti knygas, filmus ar spektaklius. T.y. čia nereikia šaudyti, valdyti transporto priemonės ar vadovauti kariniams daliniams – žaidėjas tiesiog valdo herojų įvairiose situacijose (pokalbiuose, nusikaltimo tyrime ar pan.). Taip atskleidžiamas siužetas. Scenarijus parašytas iš anksto: kai kurios smulkios detalės gali kisti, bet esmė nesikeičia. Todėl ne vienas adventure buvo perdarytas į knygą ar atvirkščiai (yra adventure Gėtės, E. A. Po, H. P. Lavkrafto motyvais).

Deja, šis žanras Lietuvoje menkai žinomas. Plačiau žinomi kai kurie atskiri žaidimai, pavyzdžiui, komapnijos LucasArts sukurti (Grim Fandango, Monkey Island). Pvz. šiandien perskaičiau, kad tik LucasArts žaidimus kaip adventure žanro pavyzdžius mini ir šis blogas: http://alsukelis.animationblogspot.com/2009/07/04/%E2%80%9Cgrim-fandango%E2%80%9D/ . Tačiau tai tik viena kauliuko pusė, nes adventure yra labai įvairių: psichologinių, siaubo, detektyvinių, komedinių, erotinių, net filosofinių. Daug jų smarkiai skiriasi nuo LucasArts kūrinių.

Tikiuosi, kad mano tinklapis padės susipažinti su didesniu skaičiumi dėmesio vertų adventure ir galbūt atkreips dėmesį į šį žanrą kaip į istorijos perteikimo būdą ar meno formą. Bent jau keliolika ar keliasdešimt adventure to dėmesio tikrai verti.

2008 m. kovo 3 d.. Šiandien pagalvojau, kad aš augau kaip tik tokiu metu, kai technologinis progresas kompiuterijoje buvo akivaizdžiausias. Procesorių galingumas, operatyvinė atmintis ir kitos kompiuterių charakteristikos gerėjo labai sparčiai. Ir kompiuteriniuose žaidimuose, kurių tada žaisdavau daug, tas ypač pasireikšdavo. Tetrio ar pagal rusų TV žaidimą sukurto žaidimuo “Pole Čiudes”, kokie buvo tada, kai pradėjau naudotis kompiuteriu nėra ko lyginti kar ir su pirmu GTA (1996-ieji), leidusiu laisvai važinėti po miestą kokiais tik nori automobiliais, o šio savo ruožtu su savo tolimesniu tęsiniu GTA 3 su trimačiu pasauliu ir dar didesniu interaktyvumu.

Dabar, be abejo, technologijų progresas žengia toliau. Bet šioje srityje viskas keičiasi nebe taip sparčiai. Riboja darbo sąnaudos – juk devintajame dešimtmetyje žaidimą galėdavo per kelis mėnesius sukurti vienas programuotojas, o vis tobulėjant grafikai ir kitkam tas skaičius greitai pavirto dešimtimis, paskui šimtais žmonių. Todėl dabar galima šią sritį laikyti jau išaugusia; atsirado internetas, apie kurį vaikystėje tebuvau girdėjęs ar kažkur skaitęs ir kuris tada, kai pirmą kartą juo pasinaudojau tėvo darbe, dar buvo toks tuščias (ėjo kokie 1997-ieji)… Iki kokio Youtube atsiradimo dar buvo likę daugybė metų, blogų dar irgi nebuvo, visi lietuviški tinklapiai, įskaitant asmeninius buvo surašyti specialioje knygoje (ir dabar ją tebeturiu), o daugumą interneto turinio sudarė oficialūs kompanijų ar valstybių tinklapiai ir prastos kokybės asmeninės svetainės; internetas buvo labai lėtas, nors tada atrodė, kad taip ir turi būti. Aišku, dar buvo IRC, apie kurį tada nežinojau, ir tuomet dar labai svarbūs Usenet newsgroup’ai. Tačiau pamenu buvo labai geras lietuviškas tinklapis apie serialą X Failus (rodos x-files.lt), net kiekviena serija aprašyta buvo. Dabar jo, aišku, nebėra.

Gal kitiems šie prisiminimai atrodys keisti ar kvailoki – už mane vyresniems tai galbūt atrodo visai nesvarbus laikmetis (jiems turbūt labiau įstrigo Sąjūdis ir perestroika, CSKA ir Žalgirio kovos – ir tai suprantama), o už mane jaunesniems atrodo kvailoka. Bet turbūt kiekvienam žmogui laikmetis, kurio metu jis augo, savotiška pirma pažintis su gyvenimu, yra svarbus, ir tie dalykai, kurie “augo” ir brendo kartu su juo taip pat sukelia tam tikrą nostalgiją.