Samoa – kelionės laiku spalvingiausiame Okeanijos salyne

Samoa – viena tauta, vienas Ramiojo vandenyno salynas, bet…

Samoa vakaruose ir Samoa rytuose laikas skiriasi 24 valandom! Nuskridęs lėktuvu 130 km, grįžau laiku atgal iš šeštadienio vidurdienio į penktadienio vidurdienį!

Samoa vakaruose vairuojama kaire kelio puse, o Samoa rytuose eismas – dešiniapusis. Samoa vakaruose skaičiuojama kilometrais ir litrais, o rytuose – myliomis ir galonais.

Samoa vakarai – nepriklausoma valstybė, o rytus valdo Amerika.

Bet abiejose pusėse samoiečiai gyvena namuose be sienų, puošia šlaunis ir torsus milžiniškom tatuiruotėm, o norėdamas tapti politiku privalai visų pirma būti išrinktas savosios giminės lyderiu (matai). Vos 250 000 žmonių, o toks atskiras padalintas pasaulis!

Samoa – spalvingiausia Ramiojo vandenyno šalis

Ramiojo vandenyno valstybės ant gaublio gal tėra vienodi taškeliai, bet vos išlipęs kiekvienoje supranti, kaip smarkiai ta šalis skiriasi nuo visų kitų.

Dar oro uosto kelyje link Apijos dėmesį atkreipė spalvos. Ryškūs ryškūs įvairiaspalviai namai, dar ryškesni autobusai – nuo vieno kėbulo žvelgia tapytas Kristus, tuo kito – peliukas Mikis…

Autobusai neturi langų (tik kiaurymes), o gal pusė visų pastatų neturi sienų – stogą laiko stulpai! Tai – vadinamos falės, ir tarsi kokiam L. Von Triero „Dogvilyje“ važiuodamas per kiekvieną kaimą matai namų viduje verdant gyvenimą: štai giminės susirinkimas, štai mokyklos pamoka…

Kartą ir mes nakvojome falėje – tai – unikali Samoa patirtis! Paplūdimio krantas, ošia bangos. Nuo vėjo ar liūties tarp stulpų gali ištempti užuolaidas (tradicinės – pintos iš kokosų lapų), bet vis tiek juk nėra jokių raktų, vis tiek skylės, vis tiek naktį suskrenda uodų spiečiai. Tinklas virš lovos juos „atmušė“, bet prie tokio gyvenimo „beveik lauke“ tikrai reiktų pratintis…

Virš kuklių falių net mažiausiuose kaimuose kyla puošnios bažnyčios – didingesnės, nei regėjau kur kitur Ramiajame vandenyne. Atrodo it būtų perkeltos iš Europos, ir būtų statytos senovėje, baroko laikais… Bet visi tie spalvingi fasadai ir bokštai, brangūs vitražai – nauji, viskam suaukoja neturtingos Samoa giminės, nes Dievas čia – visų svarbiausia.

Tik koks tas Dievas, kaip tiksliai jį šlovinti – idėjų gausybė. Ir dažname kaime bokštų aukščiais ir architektūros išmoningumu viena kitą mėgina perspjauti kokios trys ar penkios skirtingų misionierių pasėtos bažnyčios. Štai katalikai su Dievo gailestingumo paveikslais šventoriuose (to, esančio Vilniuje, kopijomis). Štai metodistai, štai dainingi sekmininkai, štai mormonai nuosaikiai vienodais – bet be galo gausiais – susitikimų namais. Sekmadienį visa Samoa nurimsta, viskas užsidaro, giminės išsiskirsto į savo bažnyčias.

Dvi Samoa valstybės salos

Samoa valstybę sudaro dvi salos. Upolu saloje – ir oro uostai, ir 150 000 žmonių, ir sostinė Apija.

„Sostinė“ tiesa, gal per skambus žodis: tarp visų ministerijų, parlamento, dėmesio vertų kavinių ar paplūdimių suvaikštai per keliolika minučių. Pačiame centre – ant vandenyno kranto – ir miniatiūrinis Samoa liaudies kaimas, kur kasdien demonstruojamos Samoa tradicijos ir išgyvenimo saloje menas: nuo kokosų lupimo ar lėkščių supynimo iš jų lapų iki dainų ir pe’a tatuiruočių, kurios, tarsi tokie „nupiešti šortai“ geometriniais raštais padengia visą kūną nuo bambos iki šlaunų. Tiesa, „vestuvių vedėjo“ stiliaus pokštai amerikietėms turistėms, turbūt, priminė seksualinį priekabiavimą.

Ir net iki Roberto Stevensono muziejaus, kurio jaukiuose užmiesčio rūmuose, įsimylėjęs Samoa ir jos „sveiką orą“, paskutines dienas praleido britas romano „Lobių sala“ autorius, nuėjome pėsčiomis. Tiesa, niekas daugiau tom šalikelėm nevaikščiojo: Samoa žmonės vieni apkūniausių pasaulyje – mažai juda, o dar karštis…

Net kinų parduotuvėse negalėjome rasti Samoa mums tinkamo dydžio rūbų.

Ir net geriausiuose Upolu keliuose – kaip tas nuo oro Faleolo uosto – ženklai riboja greitį iki 56 km/h: juk šitiek laukinių šunų, šitiek kiaulių, kurios Samoa pakeliuose ganosi laisvai, knisdamos laukus, palmių miškus ir parkus…

Savai sala – namai be sienų, bangų geizeriai ir superbažnyčios

Upolu rasi ir krioklių, ir gražių krantų, bet tikra laukinės Samoa dvasia laukė persikėlus lėtu keltu per banguotą sąsiaurį į kitą salą – Savai.

Ten visko daugiau – ir ploto, ir falių, ir šunų, ir kiaulių, ir puošnių bažnyčių palei žiedinį kelią. Tik žmonių mažiau – vos 50 000.

Ten laukė dvi įspūdingiausios Samoa vietos: Alofaaga, kur bangos trankosi į krantus ir tarp uolų šauna į dangų aukštesniais „geizeriais“ nei kitur panašiose pasaulio vietose. Vietiniai siūlo už pinigus mesti tosna skylėsna kokosus, kad juos „iššautų“ aukštyn – bet ne visada pavyksta.

Taip pat Sale’aula 1905 m. lavos užlietas kaimas, juodoje lavoje paskendusi tokia kukli anų laikų bažnytėlė.

Ten dar labiau apsupa ta visą Samoa persmelkusi šeimų, giminių vienybės dvasia. Kiekviena giminė vis renkasi į savo „parlamentą“ kokioje didelėje falėje, ten priskiria verčiausiems giminaičiams matai titulus, perdavinėjamus nuo neatmenamų laikų. „Karo žuvis“ ir pan. – kiekviena giminė turi savus, bet visi skirstomi į dvi kategorijas: ali‘i ir Tulāfale. Pirmieji klausosi ir priima giminei (ar kokiai jos šakai) reikšmingus sprendimus, o antrieji – kalba ir diskutuoja; ir tie, ir tie neretai turtingi, padeda giminaičiams iškilus bėdai ar prireikus vestuvių.

5% Samoa žmonių turi matai titulus, kuriuos prisirašo prie savo vardų. O didžiausi giminės susirinkimų politikos asai, būna, didžiuojasi ir penkiais ar dešimčia titulų – vieno prosenelio giminėje, kito, trečio, ketvirto, vienur ali‘i, kitur tulāfale… Tik gavęs vienoj savo giminių matai titulą gali kandidatuoti į Samoa parlamentą – jei neįgiji patirties giminės politikoj, ir valstybės politikoj tavęs nereikia…

Be titulų, giminių tarybos sprendžia ir konfliktus, net baudžia už smulkius nusikaltimus, o, svarbiausia, paskirsto tarp visokių eilių pusbrolių ir pusseserių giminės paprotinę žemę – tokios žemės sudaro virš 80% valstybės, jos negali būti perkamos ir parduodamos.

Tai reiškia, kad ir daugelis nuostabiausių Samoa vietų – privačios. Deja kai kurie „paprotiniai šeimininkai“ įžūlokai tuo naudojasi, „pagal akis“ iš atvykusių turistų prašinėja niekur neužrašytų „duoklių“: iš vieno 5 dolerių, iš kito 30 dolerių už kokį stabtelėjimą paplūdimyje… Į liūdniausiai tuo pagarsėjusias vietas, kaip Savai Mulinuu kyšulys, net nevažiavome.

Kaip skridome į praeitį – ir į alternatyvios realybės Samoa

Keisčiausia ką patyriau tik Samoa – kelionė laiku! Privalomai pasverti įlipome į 19 vietų lėktuvėlį mažajame sostinės Apijos oro uoste, šis nuskrido 130 km į rytus, Tutuilos salą – ir laikrodžius teko persukti lygiai 24 valandas! Abejose Samoa pusėse laikas – vienodas, bet skiriasi data. Kai Upolu ir Savai – penktadienis, tai Tutuiloje – jau šeštadienis. Nes skersai Samoa archipelago driekiasi Datos keitimo linija. Juk keliaudami iš Lietuvos į vakarus nuolat sukam laiką po valanda atgal, o į rytus – po valandą į priekį. Bet žemės planeta gi apvali – tad kažkur, kitoj gaublio pusėj nuo Lietuvos, susiduria teritorijos, kur 12 valandų vėliau nei Lietuvoje (vakarinės Samoa salos), ir kur 12 anksčiau (rytinės Samoa salos). Tie kraštai šalia vienas kito, bet tarp jų laikas skiriasi net 24 valandom.

Lėktuvas pakilo lapkričio 1 d. 10:30, o nusileido spalio 31 d. 11:05. Neskaičiuojant trumpo lapkričio 1 d. ryto, spalio 31 d. mums truko 48 valandas – tą spalio 31 d. dukart valgėme pietus, dukart vakarienę, du kartus gulėme miegoti (skirtingose salose). Aišku, stebuklų nebūna, ir „laiko skolą“ grąžinome grįždami į Upolu: pakilome lapkričio 2 d. 11:00, nusileidome lapkričio 3 d. 11:35: lapkričio antrosios mūsų gyvenimuose beveik nebuvo…

Tai nebuvo pirmas man datos keitimo linijos kirtimas. Bet kitus kartus skrydžiai būdavo ilgi, skersai vandenyną, per daug laiko juostų – 15 val. iš Čikagos į Taipėjų, 5 val. iš Honolulu į Maršalo salas – tad „stebuklas“ ne taip pasijusdavo. Vienintelėje Samoa gali tą liniją kirsti vos pusvalandžio skrydžiu, nukeliavęs mažiau nei Vilnius-Panevėžys, pasilikdamas tos pačios tautos ir kultūros apsupty.

Tos pačios kultūros – bet ne šalies… XIX a. pabaigoje į „dar niekieno“ Samoa tautą nusitaikė trys didžiosios pasaulio imperijos: Vokietija, Britanija ir JAV. Salyną jie pasidalino draugiškai: vokiečiams atiteko vakarinė dalis, amerikiečiams – rytinė, o britai „atsitraukė“ mainais gavę Saliamono salas.

Abiejų Samoa pusių likimas nuo tada tekėjo skirtingom vagom.

Vakarinę dalį per Pirmąjį pasaulinį karą iš vokiečių nukariavo Naujoji Zelandija, o 1961 m. jai suteikta nepriklausomybė. Bet ir po to Samoa žiūrėjo į Okeanijos pusę: įsivedė atitinkamą datą, 2007 m. – kairapusį eismą, į Australiją ir Naująją Zelandiją plūsta jos emigrantai.

Tuo tarpu – Amerikos Samoa – iki šiol JAV valdžioje, nors nepriklauso jokiai valstijai.

Amerikos Samoa nedalyvauja JAV rinkimuose ir net JAV vizos norint ten patekti nepakako (turėjome gauti specialų leidimą). Jos gyventojai vadinasi „JAV tautiečiais“ (nationals), bet ne „piliečiais“ (citizens), tačiau tokia „diskriminacija“ kartu reiškia ir papildomas teises tvarkytis savaip (matai, nepardavinėjamos žemės…).

Visgi, perėjus per Amerikos Samoa oro uosto lauko „laukiamąją salę“, tuoj pasijutau kaip Amerikoje. Didesni automobiliai – visureigiai, pikapai. Veteranų reikalų tarybos (iš jokios kitos JAV valstijos ar valdos JAV kariuomenėje netarnauja daugiau žmonių, kaip iš Amerikos Samoa!). JAV paštas, JAV nacionalinis parkas. Didesnės porcijos „McDonald‘s“. Dar apkūnesni žmonės. Ir, kadangi abiejose salose pergyvenome lapkričio 1 d. – pajutome patį didžiausią kontrastą: Amerikos Samoa masiškai švenčiamas Helovynas, „trick or treat‘ai“, persirengėlių minios, o Samoa nemačiau nė vieno tos šventės ženklo.

Tačiau ir Amerikos Samoa stūkso falės, rieda spalvingi atviri autobusai. Ir ten žmonės važinėja pikapų bagažinėse pritvirtintose plastmasinėse kėdėse – Amerikoje neįsivaizduotum. Ir ten laigo laukiniai šunys.

Bet dingo palaidos kiaulės. Ir dingo turistai. Ten Amerika, bet nuo JAV žemyninės dalies toliau, nei Europa… Vieninteliai skrydžiai į JAV yra į Havajus, kur „nusėda“ dauguma Amerikos Samoa emigrantų. Paprotinių žemių gausa neleidžia kurti didelių privačių kurortų, būdingų Floridai ar Havajams – nors gal Amerikos Samoa jiems ir per toli, ir per maža (vos 50 000 žmonių).

Tutuilos sala gal net gražesnė, nei Upolu ar Savai. Statesni žali jos krantai, didesnės į juos besiplakančios bangos, styrančios aukštos uolos – kaip Fatumafuti, kaip Turtle and Shark ir laukinis krantas greta. Sostinė Pago Pago palei aukštų kalnų įrėmintą įlanką, „natūralų JAV laivų uostą“ – tikrai gražesnė nei Apija.

Bet Amerikos Samoa nėra tų „pasaulio stebuklų“, kurie puoštų kelionių bukletus, nėra turistams pritaikytų vietų, tad kelionė ten apsiribojo važinėjimu ir vaikščiojimu gražiais krantais – bet, visgi, išskyrus nebent Vai’ava sąsiaurį, ne tokiais ypatingais, kad dėl jų pirkti brangų skrydį iš Samoa į Amerikos Samoa.

Samoa – Polinezijos lopšys?

Atėjo laikas išvykti – iš pradžių iš Amerikos Samoa į Samoa, tada, eiliniu naktiniu skrydžiu, kartu su verksmingai gimines po trumpos viešnagės tėvynėje vėl paliekančių samoiečių emigrantų tuntais – iš Samoa į Fidžį. Nes tiesioginių skrydžių iš ten bent jau į Aziją ar Ameriką nėra.

Eilinį kartą įsitikinau, kaip smarkiai viena nuo kitos skiriasi Ramiojo vandenyno salos ir šalys.

„Talofa“ – Samoa kalba pasveikino atvykus iš lėktuvo, kai čia nusleidome pirmą kartą – „Sveiki atvykę į Polinezijos lopšį“ (vietiniai tiki, kad polineziečių kultūra pasklido iš Samoa). O dabar jau atsisveikinome.