Ką veikti Nauru

Nauru – viena mažiausių ir keisčiausių valstybių!

Tolimoje Ramiojo vandenyno saloje žmonių – tik 12 000, o turistų per metus teužsuka 500. Automobiliu visą valstybę pakrantės plentu apsukome per 30 minučių, kiti gyrėsi per kelias valandas apėję pėsti…

Dauguma vargsta dėl vizų, perka ilgus skrydžius tik dėl vienos dienos – bet nepasigailėjome praleidę septynias! Kitos tokios šalies tiesiog visame pasaulyje nėra…

Išdraskyta turtingiausia pasaulio šalis?

Nauru sudomino dar prieš daugybę metų. Tiesa, ne grožiu, o liūdnomis istorijomis. „Dar neseniai, kokiais 1980-2000 m., tai buvo turtingiausia pasaulyje šalis“ – prasideda tipinis pasakojimas apie Nauru – „viskas dėl galybės fosfatų, kurių buvo pilna“. Tada Nauru avialinijos skraidė į Aziją ir Ameriką, Nauru valdžiai priklausė aukščiausias Melburno dangoraižis, o valstybės tarnautojai pirko „Lamborghini“ ir „Ferrari“, nors maksimalus greitis vos 26 km ilgio pakrantės plente – 50 km/h.

Bet fosfatai ~2006 m. kone išseko. Visos investicijos, iš kurių Nauru tikėjosi gyventi „kasybos erai pasibaigus“, pasirodė buvusios tik naivus pinigų švaistymas. Nauru avialinijos – turėjusios pakankamai lėktuvų, kad vienu metu susodintų 10% šalies žmonių – „skraidino orą“, o apie Nauru investicinio fondo lėšomis Londone pastatyto miuziklo apie Leonardo da Vinčio ir Mona Lizos meilės trikampį fiasko sklando legendos („beveik niekas nesulaukė premjeros pabaigos!“ ir t.t.).

Tipinio pasakojimo apie Nauru kulminacija tokia: „Bet žiauriausia, kad Nauru ne tiesiog grįžo į pradžią – viskas daug blogiau. Fosfatų kasyba visiškai nusiaubė salą, dabar ten niekas neauga“. Nauru dažniausiai prisimena žalieji, kuriems ta sala – gyvas perspėjimas, koks „likimas laukia“ kitų „gamtą išnaudojančių“ šalių. Galbūt JAE, Kataro ar Saudo Arabijos – kai ir jų naftos ir dujų bumai baigsis.

Bet mane šitokia „praeity paskendusi didybė“ savaip traukia… Nepakartojamas jausmas stabtelti vienam tame Nauru „mėnulio peizaže“ tarp dykų gelsvų bergždžių žemių ir rūdijančių kranų – ar stebėti saulėlydį anapus griūvančių uosto konstrukcijų, kuriom kadaise pumpuotas milijardų vertės „Nauru auksas“…

Bet kelionės į tokias „pamirštas šalis“ žavios ir todėl, kad tas vietas apskritai gali pažinti tik taip… Turbūt kokie 90-95% baisių istorijų apie Nauru autorių patys net nebuvo saloje, „sugedusiu telefonu“ tiesiog kartojo ir perkartojo, ką „kažkur skaitę ar matę“. Peržiūrėjęs kelis Youtube įrašus, perskaitęs kelis straipsnius apie Nauru galėjau daugiau nebesivarginti: visus faktus(?), „išėjusius į pasaulį“ apie šią šalį, jau žinojau mintinai.

Ir taip, Nauru „širdis“ tikrai liūdnoko vaizdo. Ten jautiesi lyg kokioj Afrikos savanoje – tik medžiai apdžiūvę, tik žvėrių niekados nebuvo (per toli nuo žemyno!)…

Bet Nauru pakrantės tebėra nuostabios! Ilgi paplūdimiai, išdabinti nuostabių uolinių „kolonų“, atremiančių bangas. Tušti, tušti – vos vieną žmogų besimaudantį mačiau. Jokių masinių viešbučių, beveik jokio turizmo.

Lėtas, lėtas gyvenimo tempas: visi nauriečiai, atrodo, egzistuoja tokiame „sulėtintame pasaulyje“: nuo paštininko, ėjusio paimti mūsų atvirukus, iki priėmusios viešbučio šeimininkės. Jei kitur pasauly pėsčiojo greitis 5 km/h, Nauru turbūt 2-3 km/h, dvigubai ilgiau trunka ir pašnekovo tyla iki atsako į tavo klausimą, ir problemų sprendimas – kaip tąsyk, kai mus paėmęs iš oro uosto senas viešbučio mikroautobusas, trumpam išleidęs prie vieno vos kelių salos bankomatų, staiga nebeužsivedė. Bet kur skubėti, kai tavo valstybė – o daugybei vietinių ir visas regėtas pasaulis – vos 5 km skersmens, kai visi bendrapiliečiai – iš matymo pažįstami – ir pas bet kurį bet kada iš bet kur gali nuvažiuoti per ne daugiau 15 minučių (na, sulėtintu režimu, ne daugiau 30)?..

Bet kartu ta mažytė tautelė negali nežavėti! Jau ir šiaip „nepriklausoma valstybė, Jungtinių Tautų narė, su 12 000 gyventojų“ skamba stebuklingai, o dar tiek Nauru istorijoje būta tragedijų, pagundų! 1878-1888 m. pilietinio karo, kai – europiečiams užvežus ginklų – žuvo 500 iš 1400 salos žmonių – ir jį sekusios vokiečių kolonijinės valdžios niekas nebeprimena, bet štai japonų Antrojo pasaulinio karo pabūklai ir bunkeriai iki šiol trūnija Nauru peizaže. Japonai Nauru ne šiaip užkariavo – jie ištrėmė 1200 iš ~1800 nauriečių. Iš tų tremtinių 40% mirė, grįžo tik 745 – ir žuvusių, ir grįžusių vardai surašyti naujame Antrojo pasaulinio karo memoriale.

Nauru turi valstybinę šventę, kokios neturi jokia kita pasaulio šalis – Angam dieną. Nauriečiai tikėjo, kad jeigu saliečių liks mažiau 1500, tauta pasmerkta išmirti. Dukart nauriečių skaičius nukrito žemiau 1500, dukart nacionaline šeimų pareiga tapo „atgimdyti“ trūkumą ir vėl pagimdyti tą išsvajotą 1500-ąjį naurietį. Ir abu kartus pavyko – 1933 m. po pilietinio karo ir epidemijų, ir 1949 m. po japonų okupacijos ir tremties.

Vėliau, 1962 m., nauriečiams teko atlaikyti pagundą. „Jūsų salai galas, po fosfatų kasimo iš jos nieko neliks“ – sakė australai ir britai, valdę Nauru pokariu. Australai pasiūlė visus nauriečius perkelti į Australiją, „dovanoti“ Australijos pilietybę – Nauru būtų likusi apleista, kaip „likimo sesė“ fosfatinė Banaba gretimame Kiribatyje, o svajonės apie laisvę būtų amžiams parduotos. Bet nauriečiai nesutiko – „Duokite mums nepriklausomybę šioj saloj, išgyvensim!“. Ir štai jie iki šiol kalba savo kalba (tokia reta, kad net naurietiška Vikipedija buvo uždaryta dėl redaktorių nebuvimo), kai daug didesnių indėnų, aborigenų tautų seniai nuskendo asimiliacijos liūne. Ir iki šiol gimdo daug vaikų – gal ir 15000 nauriečių tuoj bus.

Kas keliauja (ir kas nekliauja) į Nauru?

Keliauti į Nauru nelengva. Į kone visas Ramiojo vandenyno šalis europiečiams vizų nereikia – o štai apie Nauru vizos gavimo „kelius ir klystkelius“ tarp keliautojų sklando legendos. „Aš gavau tik po kelių mėnesių skrydžio dieną – tai neišskridau“, „Aš net prezidentui skundžiausi, tada gavau“ – mums pasakojo. Laimė, mums keliaujant, Nauru konsulate Brisbene (per kurį keliauja visi vizos prašymai) dirbo žmogus, matantis prasmę turizme, ir vizą po susirašinėjimo el. paštu gavome per šešias dienas. Vėliau jį sutikome Nauru muziejuje, kur senų nuotraukų eilės, paliktų japonų pabūklų koordinatės ar basi manekenai su prierašu, kad batus apaus kai gaus tokį eksponatą. „Vienu metu atvykdavo tik dešimtys turistų kasmet, dabar jau 500“ – sakė jis.

Bet viza – tik viena kliūčių… Antra – skrydžiai. Per dieną – tik po vieną skrydį, skraido tik „Nauru Airlines“ keletu reisu, o tų skrydžių kainos tokios, kad į Nauru gal dvigubai brangiau atskristi nei į kone visas kitas Ramiojo vandenyno valstybes – tiesą pasakius, vien suskraidyti Fidžis-Nauru-Fidžis atsiėjo brangiau, nei Vilnius-Niujorkas-Vilnius ar Vilnius-Tokijas-Vilnius! Ir dar skrydžius „pakaitaliojo“: turėjome išskristi į Nadį, o pakeitė į Suvą.

Trečia kliūtis – nakvynė. Booking.com tipo svetainės rodė 0 viešbučių visoje šalyje, o parašinėjus „sugūglintais“ el. paštais iš visų teatsakė vienas. „Salos mąstymas“ – taikliai mums pakomentavo vietinis – „Gauna laišką, pagalvoja, atsakysiu penktadienį“. Čia dar sušvelnino – buvo ir kad po dviejų savaičių atsakė… Pirmas įspūdis tame viešbutyje laukė nekoks – viskas suręsta iš jūrinių konteinerių, kaip daug „namų“ toje saloje… Bet apsigyvenę tą vietą pamilome vis labiau: prie mūsų konteinerio „prikalta“ terasa, iš jos matėsi Ramusis vandenynas, nuostabiai ryškių spalvų saulėlydžiai (toks ryškus dangus būna tik ten, kur nėra miestų). Ir vis labiau jautėme Nauru pliusus: jau esant šalyje, visos lankytinos vietos – nemokamos.

„Kas vis dėl to atkeliauja į Nauru?“ – klausėme to konsulato darbuotojo. „Bucket listers“ – nedvejodamas atsakė jis. Ir tikrai: visus keliautojus, kuriuos sutikome Nauru, vedė vienas ir tas pats tikslas: aplankyti visas pasaulio valstybes! Štai iš oro uosto į viešbutį keliavome su tajų pora. „Ai, jūs iš Lietuvos? Buvom ten prieš mėnesį.“ – sakė jie ir čia pat paklausė – „Tai jūs gyvenate Rygoje?“. Tie žmonės išlipa kiekvienoje šalyje 1-2 dienoms, „pasižymi“ savo kelionių žemėlapyje, ir lekia toliau „rinktis taškų“, o visos aplankytos šalys čia pat susimaišo. „Aš išėjau iš darbo ir per metus aplankiau daugiau nei 40 valstybių, iš viso jau esu buvęs 180, dar per metus pasieksiu tikslą ir vėl ieškosiuos darbo“ – pasakojo kitas, auštant apėjęs Nauru pėsčiom ir, nebesugalvojęs ką dar veikti, nuo ryto atsisėdęs laukti vakarinio skrydžio. Nors irgi keliauju daug, kažkaip gana sunku suprasti tą „kelionių sportą“, tad Nauru planavome būti 5 paras, tie „vienadienių turistų“ upeliai tarsi tekėjo pro šalį: štai tą moterį matėme muziejuje, štai jau nuo oro uosto stebyklos matome kaip ji lipa į vienintelį dienos lėktuvą.

Bet užsieniečių Nauru sutikome netikėtai daug! Tik kad daugelis jų ten dirba, gyvena. Praėjo tie laikai, kai į Nauru, kaip kokias Persijos įlankos valstybes, „gastarbaiteriai“ iš gretimų salų tūkstančiais plūdo kasti fosfatų. Nauriečių procentas pakilo nuo 75% 2002 m. iki 92% dabar. Bet nauriečiai net šaliai nuskurdus pasiliko savotiška „aristokratija“, dirbanti valstybinei biurokratinei mašinai. „Jie ir toliau nenori dirbti paprastų darbų“ – skundėsi fidžietė restorano vadybininkė – „Tai mūsų restorane visi – išeiviai iš kitur, uždarbis jiems Nauru geresnis nei kitose salose“. Daugumą restoranų ir parduotuvėlių valdo kinai, kartu su mumis atskrido mediicinos seselė iš PAR, čia įsidarbinusi metams, sutikome IT specialistą iš Australijos (gyvena kas antrą mėnesį Australijoje, kas antrą – Nauru) ir t.t. Daugelis vakariečių darbuotojų apgyvendinti Menen viešbutyje, kuris vienintelis galėtų puikuotis ir kokiuose kelionių agentūrų kataloguose: paplūdimys, baseinas, baras, vakarietiškas restoranas, numeriai su balkonais į vandenyną…

Kaip Nauru uždirba iš… nepriklausomybės?>

Tai iš kur pasibaigus fosfatams Nauru turi pinigų visiems darbininkams iš užsienio? Jie uždirba milijonus iš… savo nepriklausomybės!

Kaip? Mūsų kelionės metu visa Nauru buvo pilna reklamų apie Kinijos statomą sporto centrą, pakrantėje žvilgėjo Kinijos Liaudies Respublikos ambasada. Bet ji veikė tik nuo 2024 m. Nes nuo 1980 iki 2002 m. Nauru teisėta visos Kinijos valdžia pripažino Taivaną. 2002-2003 m. – Kinijos Liaudies Respubliką. 2003-2024 m. – vėl Taivaną. Toliau – dar gražiau. 2008 m. Nauru pripažino Kosovą, 2019 m. pripažinimą atšaukė. 2009 m. pripažino Abchaziją ir Pietų Osetiją. Už kiekvieno sprendimo slypi milijonai – pvz. už Abchaziją ir Pietų Osetiją, sakoma, Rusija skyrė 50 mln. paramos.

Gal Nauru tik 12000 žmonių, bet Jungtinėse Tautose šios šalies balsas prilygsta kokiai Vokietijai ar Japonijai. Ir jei 50 mln. yra niekas Rusijai, tai Nauru tai reiškia daugiau nei 4000 dolerių kiekvienam piliečiui. Galit sakyti „Nauru parsidavinėja“, bet, žvelgiant iš tos nutolusios Dievo primirštos salelės, visa geopolitika atrodo kažkokie tolimi dėdžių žaidimai – o čia dar tie keistuoliai siūlo milijonus už tavo vieną-kitą žodį…

Čia Nauru „nepriklausomybės verslas“ nesibaigia. Dar jie pardavinėja pilietybę – tiesa, kainuoja bent 100 000 dolerių. „Iš nusipirkusių nė vienas net nesilankė Nauru“ – skaičiau politiko interviu – „Bet perka norėdami išvengti politinių rizikų ar neturintys pilietybės“.

O didžiausias Nauru verslas – su Australija. Australija Nauru įkūrė migrantų stovyklas. Išganingas sprendimas – jei kas nelegaliai atplaukia į Australiją ir prašo ten prieglobsčio, tai Australija jį siunčia į Nauru. Jeigu tikras pabėgėlis – džiaugiasi ir tuo (juk saugu, demokratiška, jokio teroro). Bet ekonominiams migrantams išgirdus apie šį „Ramiojo vandenyno sprendimą“ išvis neapsimoka nelegaliai plaukti Australijon – juk bus apgyvendinti ne turtingoje Australijoje, o skurdokoje Nauru. Aišku, už dalyvavimą šioje schemoje Australija Nauru dosniai atlygina, o ir administracinių darbų stovyklose nauriečiams daug. Tik stovyklų aktyvumas priklauso nuo Australijos politinių vėjų.

Beje, šiaip jau ir tas „bucket list“ turizmas juk – „verslas iš nepriklausomybės“. Priklausytų Nauru sala kokiai Australijai – ir niekas iš tų „visų valstybių medžiotojų“ čia nė nosies nekištų.

Dar nauriečiai prisiduria iš žemės, mat ji čia neparduodama užsieniečiams ar įmonėms – kiekvienas verslas turi nuomotis iš senųjų savininkų šeimų. Panaši tvarka daug Ramiojo Vandenyno salų – bet Nauru pliusas, kad, nors žemė privati, čia galėjome vaikščioti laisvai, niekas niekad nekaulijo pinigų „už praėjimą“, kaip kitose Ramiojo vandenyno salose.

Kaip nepavyko išvykti iš Nauru

Po penkių dienų Nauru jau pažinome tarsi penkis pirštus. Nuomotu automobiliu apsukome salą bent keturis kartus. Kiekvieną vietą žinojom mintinai. Čia Koledžas, čia Vidurinė mokykla, čia Gaisrinė, čia Paštas-Bankas, čia Parlamentas-Vyriausybė-Prezidentūra, čia apšviestas vakarais Australiško futbolo stadionas (tai – nacionalinis sportas), čia Olimpinis komitetas, kur išsiunčia į olimpiadas po vieną mėgėją pasportuoti (normatyvai nežiūrimi).

Daug Nauru įstaigų gali rašyti iš didžiosios raidės, nes yra po vieną saloje. Tik bažnytėlių daugybė, įvairių krikščionybės atmainų…

Parduotuvių – irgi daug, bet prekybos centras (nors kažin, ar jį Lietuvoj taip vadintume) – tik vienas, Capelle šeimos. Ten rasi kone visko: pirmam aukšte maistas, drabužiai, gretimam įėjime alkoholis, viršuj – baldai, net muzikos sintezatoriai. Tik, aišku, markių, modelių mažai, dažnai po vieną – kas atplukdyta, tas, ir ne visada tas pats („gazuoto mineralinio neužvežė“, „salotoms neturime žaliavų“). Ir kainas reikia tikrinti: kai kurios jų – kaip Lietuvoje, bet štai arbūzas gali kainuoti ir 80 eurų, riešutų pakas – 40. Fosfatų kasybos nualintoje saloje niekas neauga, viskas įvežama – o trumpo galiojimo maistą atgabenti itin brangu. Galbūt tai – viena priežasčių, kodėl Nauru žmonės vieni storiausių pasaulyje: čia nutukę 75%, viršsvorį turi per 90%, diabetu serga 40%… Nors vėlgi: gatvėse viskas neatrodė taip baisiai, kaip iš skaičių.

Pasukus gilyn į salą, laukia vienintelis ežeras, prie sąvartyno, praėjus pro metalo laužu virtusių mašinų krūvas (jas labai rekomendavo aplankyti muziejaus darbuotojas!) – Antrojo pasaulinio karo japonų pabūklai. Prie oro uosto kelio – kuris kas kartą nusileidus lėktuvui uždaromas, kad lėktuvas galėtų privažiuoti „terminalą“ – vienintelė salos ola (Makva ola). Visur ganosi vištos, gaidžiai, viščiukai, sutikom ir kiaulių – saugu, kur tu slėpsi(es) pavogęs… Gaila tik paukščių fregatų gaudynių neišvydom: vietiniai gaudo tuos paukščius tinklais, prijaukina, o prijaukintieji, demonstratyviai ėsdami jiems numestas žuvis, atvilioja naujus „svečius“.

Daug kartų pravažiavom japonų kalėjimą – betonines apleistas kameras, įspraustas tarp Nauru uolinių kolonų. Šlagbaumu uždarytą kelią į aukščiausią salos vietą – kurį, išvydę turistus, mums atidarė. Vienintelį apvalų stadioną be tribūnų, kur net sutemus žaidžiamas nacionalinis sportas – australiškas futbolas. Apgriuvusių fosfatų pramonės liekanų fone.

Kiekvienas kinų restoranas jau žinomas. Ir žmonės pradeda kartotis. Ir prie to, kad tave nuolat supa „valstybinės reikšmės įžymybės“, jau pripranti. „Tas žmogus – buvęs valstybės prezidentas“ – paminėjo „ekspatas“ iš Australijos kitą jūriniuose konteineriuose įsikūrusio kinų restoranų svečią.

Ir jau laikas išvykti.

Kai atskridome į Nauru naktiniu skrydžiu, viešbučio darbuotojai nuvežė į laukimo konteinerį – kol atsilaisvins mūsiškis gyvenamasis. Ten mes užsnūdome, iki pažadino toks šalis medžiojantis amerikietis, nes jau buvo 10:00, jam jau teko išsiregistruoti iš savojo H6 konteinerio. Įdomiai pakalbėjome – ir štai atėjo 12:00, „check in laikas“, ir H6 konteineryje jau buvome apgyvendinti mes patys. Darbuotoja labai nustebo, kad gyvensime ten dviese: „bucket listeriai“ visuomet keliauja vieni.

Išvykstant istorija kartojosi, tik atvirkščiai: 10:00 išsiregistravimas, kelionė į tą patį laukimo konteinerį, kur aptikome po naktinio skrydžio miegantį visas šalis medžiojantį autistą suomį, stabtelėjusį Nauru 24 valandoms. Poros valandų įdomus pokalbis apie lankytas ir nelankytas šalis, 12:00, ir štai jis jau keliavo į tą patį H6 konteinerį, o mes dar paskutinį kartą pasivaikščiojome ir laukėme skrydžio.

Taip ir teka gyvenimas Nauru…

P.S. Oro uoste mažytė eilutė (114 vietų lėktuvu turėjo skristi 28 keleiviai) atidavinėjo lagaminus, bet ties mumis tarnautojas eilė sustabdė. „Lėktuvas sugedo, skrydžio nebus“ – tarė, ir ėmė dalinti jau registruotą bagažą atgal. Europoje tai reikštų, kad išskrisi keliom valandom vėliau. O „Nauru Airlines“ mus perkėlė į reisą lygiai po 48 valandų. Apgyvendino „Menen Hotel“, derino dėl vizos pratęsimo – juk mūsiškė baigė galioti išskridimo dieną. Į viešbutį važiavom kartu su šveicaru, kuris išvis neturėjo būti Nauru – skrido tranzitu Kiribatis-Fidžis ir neteko tolimesnio savo skrydžio Fidžis-Tuvalu – jis keliauja tik į tas šalis, kurių vėliavos jam gražiausios. Nuotykis prasitęsė… Kitą dieną žydas restorano šeimininkas paprašė baltarusio daktaro – anksčiau dirbusio Afrikos ir Afganistano karo zonose – pavedžioti mus po ligoninę. Pasirodo, ta komanda Nauru valstybės užsakymu organizuoja sveikatos sistemos pertvarką, dėl kurios atvyko ir PAR seselė…