Filipinų krepšinio asociacijos varžybos Araneta Coliseum (15 tūkst. vietų) arenoje Maniloje.

Kai tik vyksta koks didelis krepšinio čempionatas, sportu besidomintieji pasidalija į kelias stovyklas. Vieni džiaugiasi rezultatais, kiti – peikia žaidėjus ir trenerius. Yra ir trečia žmonių grupė – jie stengiasi sumenkinti Lietuvos pasiekimus krepšinyje, nes esą krepšinis pasaulyje nepopuliarus, „žaidžiamas vien Lietuvoje” ir pan.

Tai – nestiesa. Krepšinis yra viena 6 komandinių sporto šakų, kiekviena kurių yra mėgstamiausia daugiau nei vienoje šalyje ir yra populiarios ištisuose šimtamilijoniniuose pasaulio regionuose. Kitos penkios tokios šakos – futbolas, kriketas, beisbolas, regbis bei ledo ritulys. Likusios komandinės sporto šakos arba žaidžiamos tik keliose šalyse (pvz. amerikietiškas futbolas), arba žaidžiamos daug kur, tačiau niekur nėra pačios populiariausios (pvz. tinklinis).

Lietuvoje nežaidžiamas kriketas – tačiau per milijardą gyventojų turinčioje Indijoje, Pakistane, Bangladeše kriketas prilygsta „antrajai religijai”, populiarus jis ir Pietų Afrikoje, Australijoje, Britanijoje… Lygiai taip ir krepšinio atveju yra vietų, kur jis labai populiarus ir yra tokių, kur jis nepopuliarus. Nepopuliarus krepšinis, pavyzdžiui, šiaurės Europoje, Didžiojoje Britanijoje. Deja, daug Lietuvoje prieinamų palydovinių televizijų (pvz. „BBC”) yra kaip tik iš šio regiono – iš čia kyla mitas, esą krepšinio čempionatų rezultatų „nepraneša jokia pasaulinė žiniasklaida”.

Stipriausias krepšinio palaikymas – JAV, Kinijoje, Filipinuose, Pietų Europoje, Pabaltijo šalyse. Štai kinų gyvenamame Singapūre net piratinių diskų lentynos nusėtos mėgėjiškais įrašais – „Jao Mingo tritaškiai”, „Jao Mingo dėjimai”… Per 100 mln. gyventojų turinčiuose Filipinuose krepšinis tvirtai pirmauja tarp sporto šakų (ši šalis net nedalyvavo atrankoje į pasaulio futbolo čempionatą). JAV krepšinis užpildo per dvidešimt tūkstančių vietų turinčias arenas. Mėgstamas jis ir Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje, buvusioje Jugoslavijoje, Estijoje, Izraelyje, Libane, Puerto Rike ir kitur.

Iš viso FIBA narės yra 213 federacijų. Tai net daugiau, negu FIFA (FIFA narės yra 208 federacijos) ir gerokai daugiau, nei kitose komandinio sporto organizacijose.

Dėl teisės dalyvauti 2010 m. pasaulio krepšinio čempionate rungėsi 106 šalys – tai gerokai mažiau, negu dėl dalyvavimo pasaulio futbolo čempionate (204 šalys), tačiau daugiau, nei bandė patekti į kitų pagrindinių sporto šakų (regbio, kriketo) čempionatus ir daugiau, nei iš viso pasaulyje yra ledo ritulio rinktinių.

Taigi, nors futbolas šiuo metu populiariausia pasaulyje sporto šaka, sakyti, kad krepšinis – nepopuliarus, reikštų teigti, kad jokia kita sporto šaka, išskyrus futbolą, nėra populiari.

2010 m. spalio 3 d.. Kai antiglobalistai protestuoja prieš globalizaciją, savo taikiniu dažnai pasirenka McDonald’s restoranus. Ši įmonė, kartu su keliomis kitomis, tapo globalizacijos simboliu. Tačiau ar pelnytai? Ar tikrai būtent ji labiausiai atspindi kultūrinį ir ekonominį pasaulio supanašėjimą?

Nemanau.

Man didžiausias globalizacijos simbolis – futbolas. Sporto šaka, gimusi Anglijoje, ir kartu su kolonistais bei prekybininkais per XX a. pasiekusi visus pasaulio kampelius. Nukonkuravusi tradicines kupranugarių lenktynes arabų kraštuose, privertusi pamiršti lotynų amerikiečius savąsias sporto šakas, nūnai atėjusi net į lankininkų sostinę Butaną, kuriame pirmoji televizija atsidarė vos prieš 5 metus. Net 204 šalys siekė teisės dalyvauti 2010 m. pasaulio futbolo čempionate (McDonald’s veikia tik maždaug perpus tiek šalių).

McDonald’s nesunaikina vietinių virtuvių. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris kasdien valgytų vien tokį maistą. Be to, valgymui skiriame tik mažą dalį dienos. Greitas maistas – daugiausiai papildomas pasirinkimas, bet ne nauja kultūrinė tradicija.

Sporto šaka – kas kita. Futbolo gerbėjai jam skiria daug kartų daugiau laiko, negu McDonald’s maisto mėgėjai – Big Mac’ų valgymui. Futbolas tai ir žaidimas su draugais laisvalaikiu pievelėje, ir mačų stebėjimas per televiziją, ir gyvas palaikymas stadione, ir sporto žinių sekimas, straipsnių apie rungtynes skaitymas, ir diskusijos gyvenime ar ginčai interneto forumuose, ir kompiuteriniai žaidimai… Ištisas gyvenimo būdas.

Kokia gi kita tarptautinė organizacija – nesvarbu viešoji ar privati – čia galėtų nukonkuruoti FIFA?

Šis mano straipsnis buvo išspausdintas “Lietuvos ryto” priede Panevėžiui “Babilonas”, 2008 m.:

Miestas, kuriame negalioja beveik jokie įstatymai. Tankiausiai apgyvendinta pasaulio teritorija. Vieta, kur vietoje gatvių – siauri koridoriai, o saulę daug kur galima išvysti nebent nuo namų stogų. Tai – ne mokslinės fantastikos kūrinio detalės: tokia vieta iš tikrųjų egzistavo dar prieš porą dešimtmečių. Tai – vadinamasis Kauluno aptvertasis miestas Honkonge.

Paskutiniaisiais savo gyvavimo metais – 1990-aisiais – šis nedidelis rajonas iš tolo priminė didžiulių aptrupėjusių bendrabučių kvartalą. Tačiau geriau įsižiūrėjus jis buvo nepanašus į jokį kitą miesto rajoną. Visų pirma jau tuo, kad tarp namų čia nebuvo ne tik aikščių ar skverų, bet net ir gatvių, mat šios jau seniai buvo užstatytos ir paverstos koridoriais. Galima sakyti, „miestą” iš tikrųjų sudarė vienas didžiulis pastatas. Kitaip buvo sunkiai įmanoma – juk vos 2,4 hektaro dydžio žemės lopinėlyje čia glaudėsi net 50 tūkstančių žmonių! Tai reiškia, kad kiekvienam Kauluno aptvertojo miesto gyventojui teko vos po 2 kvadratinius metrus žemės. Palyginimui, Panevėžyje gyvena 114 tūkstančių žmonių, tačiau miestas užima 5200 hektarų žemės. Kas gi traukė tūkstančius atvykėlių kurtis Kauluno aptvertajame mieste, statytis papildomus aukštus prie ir taip perpildytų bei nugyventų pastatų, spaustis ankštuose kambarėliuose be langų ir patogumų, vaikščioti šiukšlinų koridorių labirintais bei nuolat klausyti iš greta esančio vieno didžiausių Azijos oro uostų kylančių lėktuvų triukšmo?

Tai – įstatymų nebuvimas. Ši teritorija faktiškai nepriklausė jokiai valstybei, nors ir buvo netoli turtingo didmiesčio – Honkongo – širdies. Taip atsitiko dėl ypatingų istorinių aplinkybių. 1898 metais Kinija 99 metams išnuomavo šias žemes Didžiajai Britanijai, kuri jas prijungė prie Honkongo kolonijos. Tačiau Kauluno aptvertasis miestas, nors ir iš visų pusių apsuptas britams išnuomotų žemių, liko Kinijai. Tuo metu tai buvo paprastas įtvirtintas miestelis, kuriame gyveno 700 žmonių. Be savo ypatingo politinio statuso tada jis niekuo neišsiskyrė.

Garsiausias Kauluno aptvertojo miesto gyvavimo etapas atėjo po antrojo pasaulinio karo. Karo metu Honkongą okupavę japonai sugriovė įtvirtintą miestelį bei iškeldino jo gyventojus. Pokariu į ištuštėjusią, tačiau Kinijai tebepriklausančią, žemę ėmė keltis atvykėliai (tiek honkongiečiai, tiek pabėgėliai iš Kinijos) ir statyti naujus daugiabučius namus, verstis verslais, kurie Honkonge buvo nelegalūs. Honkongo įstatymai čia negaliojo, mat žemės britams nepriklausė (bandymai iškeldinti nelegalius gyventojus sulaukė Kinijos protestų). Tuo tarpu Kinija, kurioje vyko pilietinis karas, o vėliau įsigalėjo komunistai, tvarkos palaikyti irgi nebandė. Realią valdžią aptvertajame mieste netruko paimti vietinė kinų mafijos grupuotė. Tačiau 1973 – 1974 metais Honkongo policija ją likvidavo. Po šios vienkartinės intervencijos britai savo įtaką aptvertajame mieste vėl apribojo. Nebelikus mafijos valdžios ten sugužėjo gausybė naujų žmonių. 1971 metais čia gyveno 10 tūkstančių gyventojų, po dešimties metų – jau 30 tūkstančių, dar po dešimtmečio – 50 tūkstančių. Nedidelis kvartalas virto savotišku žmonių pilnu skruzdėlynu. Pastatais buvo užstatytas beveik visas teritorijos plotas.

Ką dirbo Kauluno aptvertojo miesto gyventojai? Be abejo, klestėjo viešnamiai, narkotikų verslas, lošimų namai. Tačiau svarbūs pajamų šaltiniai buvo ir šiaip legalūs verslai – Kauluno aptvertojo miesto verslininkai galėjo naudotis tuo, kad čia nebuvo jokių mokesčių, reikalavimų prekių ir paslaugų kokybei, darbų saugai ar darbuotojų kvalifikacijai. Dėl to jie galėjo sėkmingai konkuruoti su kitur įsikūrusiais verslininkais mažesnėmis kainomis. Aptvertajame mieste dirbo daug stomatologų (arba bent jau jais apsiskelbusiųjų), veikė šunienos restoranai, įvairios gamyklėlės. Reikėjo aptarnauti ir pačius miesto gyventojus, tad buvo ir parduotuvių bei visų kitų įstaigų, esančių bet kuriame kitame rajone.

Negalima teigti, kad britai aptvertajame mieste neturėjo jokios įtakos. Be jau minėto tūkstančių policininkų reido prieš mafiją būta ir kitų reidų, vykdytas ribotas patruliavimas tvarkai palaikyti, mieste dalinta labdara, imtasi ribotų iniciatyvų tam tikrai infrastruktūrai sukurti. Pavyzdžiui, įvestas vandentiekis – iki tol vanduo buvo tiekiamas iš maždaug 70 įvairiose miesto vietose išgręžtų šulinių. Egzistavo ir tam tikri minimalūs reikalavimai statybai – dėl Honkongo oro uosto artumo pastatai negalėjo būti didesni nei keturiolikos aukštų. Vis dėlto šios ribotos įtakos nė iš tolo negalima palyginti su realia valdžia.

Viskas pasikeitė 1984 metais kuomet, artėjant Honkongo naujųjų teritorijų nuomos laikotarpio pabaigai, Kinija ir Didžioji Britanija susitarė dėl Honkongo perdavimo Kinijai 1997-aisiais metais. Kauluno aptvertąjį miestą susitarta nugriauti – tai turėjo padaryti britai. 1991 – 1992 metais iškeldinti gyventojai (jiems buvo kompensuota), o 1993 metais aptvertasis miestas nugriautas. Vietoje jo įkurtas parkas, kuriame paliktas ir vienas miesto pastatas.

Kauluno aptvertasis miestas iki šiol vertinamas nevienareikšmiškai. Nors didelei daliai žmonių jis atrodo buvusi savotiška visuomenės kloaka, vertikaliai išsidėstęs lūšnynas, kuriame tūkstančiai spraudėsi antisanitarinėmis sąlygomis, kiti šį miestą romantizuoja akcentuodami jo gyventojų laisvę. Kaip ten bebūtų, Kauluno aptvertasis miestas keliasdešimt metų egzistavo kaip unikali vieta, panašios į kurią pasaulyje nebuvo ir nėra. 

Nuotraukos (iš išorės) ir daugiau informacijos: http://www.doobybrain.com/2008/05/01/my-father-lived-in-kowloon-walled-city/