Tongos kurortai

Ar žinojote, kad Tonga seniau valdė imperiją, didesnę už visą Europą? Kad Tongos niekas niekada neokupavo ir nekolonizavo, o jos karališkoji dinastija klesti ilgiau 1000 metų – nusileidžia vienintelei Japonijai?

Žemėlapyje šiandien Tonga – dar viena Ramiojo vandenyno salelių grandinė. Ji žavi koralais, ryškiais saulėlydžiais ir galimybe plaukti su banginiais. Bet jei aplinkinės salų valstybės – naujos, tai Tongai istorijos galėtų pavydėti didžiuma pasaulio. Vėliavos, tautiniai pinti sijonai, tūkstantmečiai kapai-piramidės.

Kaip paskutinė Ramiojo vandenyno karalystė (visas kitas sunaikino europiečiai) atrodo iš vidaus? Praleidome ten savaitę…

Nuostabioji, ryškioji Tongos salynų gamta

Tonga – ir maža, ir visai didelė. Maža, nes jos atolų ir vulkaninių salų sausumos plotas – tik 748 kvadratiniai kilometrai, o žmonių ten gyvena 100 000. Didelė, nes nuo Tongatapu salos, kurioje – sostinė ir nusileido mūsų lėktuvas – iki šiaurinių archipelagų 650 km. Psichologiškai – dar toliau. Skrydžių nedaug, o ir tie dažnai atšaukiami, „įkalina“ turistus atokiose salelėse. Skrydžių grafikas, įspraustas į rankas liūdnai pagarsėjusių Tongos avialinijų darbuotojos (autobuso stotį primenančiame Nukualofos vietinių skrydžių terminale), skyrėsi nuo oficialaus grafiko aviakompanijos svetainėje, o šis – nuo grafikų nepriklausomose svetainėse. Bet alternatyvų nėra: laivai net tarp didžiausių Tongatapu ir Vavau salų teplaukia kartą-du į savaitę ir užtrunka visą parą. Tongai priklausančios vandenyno ekonominės zonos plotas – 700 000 kvadratinių kilometrų.

Pro lėktuvo iliuminatorių atvykdamas į Tongą regėjau bekraštį tamsiai mėlyną vandenyną, šen bei ten iškilusias koralines salas, kurių geltono smėlio žiedai supa žydras žydras lagūnas ir – rečiau – styrančius žalius užgesusius vulkanus.

Toji Gamta, kuri Tongon ir pritraukia daugelį turistų.. Banginių stebėjimas iš laivo nieko nenustebins, bet štai šokti ir plaukti šalia jų gali beveik vien Tongoje. Nors banginiais itin garsėja šiaurinis Vavau archipelagas, Nukualofoje sezono metu (liepa-spalis) irgi gali su jais paplaukioti.

Tačiau spalvingais koralais, žuvelių tuntais, paveikslo vertais saulėtekiais ir saulėlydžiais, tykštančiom bangom didžiuojasi daugelis Ramiojo vandenyno salynų. Tačiau, po ilgų klajonių Okeanijos toliuose, tik vienintelėje Tongoje apsupo tokia Senos Valstybės dvasia, kokią jauti mažose Vakarų Europos karalystėse.

Karalius-Dievas ir paslaptingos piramidės

Tongoje niekada neužmirši, kad čia – karaliaus valda. „Tegyvuoja karalius!“ – skelbė plakatai virš kelio Nukualofos pakrantėje, o kiti transparantai šventė konstitucijos priėmimo metines. Yra kuo didžiuotis, juk Tongos konstitucija galioja nuo 1875 m. – tik JAV ir septynios Europos šalys turi senesnes! Tongos himnas – irgi vienas seniausių – ir vėlgi, beveik vieninteliai „konkurentai“ – europiečių įkurtos valstybės.

Tongos Imperijos laikais šita pati valdovų dinastija dominavo ištisuose archipelagų archipelaguose nuo Fidžio iki Samoa, nuo Vanuatu ir Prancūzijos Polinezijos – Ramiojo vandenyno plotą sulig keliom Europom, kur atstumas nuo vakariausių salynų iki ryčiausių prilygo atstumui nuo Vilniaus iki Kinijos.

Tada valdovai Tu‘i Tonga laikyti dievais, o mirusiems saliečiai iš koralinių akmenų mūrydavo piramides (langi). Tiesa, jų aukštis – ne daugiau keliolikos metrų – toli iki egiptietiškų, bet negali nepriblokšti pats faktas, kad visa tai pastatyta vidury vandenyno, tūkstančiai kiloemtrų iki artimiausių kitų civilizacijų, neišradus net rato, su tuo, kas prieinama salelėse… Deja, iš anos didybės laikų ir liko tik tos minipiramidės ir dar toks XII a. paslaptingas akmeninis paminklas Haʻamonga ʻa Maui, paramintas Ramiojo vandenyno Stounhendžu (labiau tiktų „Stounhendžo gabalėlis“).

1875 m., po Ramųjį vandenyną siaučiant Europos ir Amerikos karo laivams, Tongos karalius apsikrikštijo, apsivilko vakarietiškus rūbus, priėmė konstituciją, patvirtino himną. Taip tarsi sakė „laukinius“ niekinusiam pasauliui: „mūsų valstybė – civilizuota, kaip ir jūsų, prašome mūsų nepulti ir bendrauti kaip lygūs su lygiais“. Neįtikėtina, bet jam pavyko: visas kitas salas europiečiai ir amerikiečiai užėmė, o Tonga, niekieno neužpulta, liko senųjų karalių valdžioje…

Ir karalius iki šiol savaip sudievintas… Pajutau vos išvažiavom sekmadienį į gatves! Sekmadieniais Tongoje įstatymu uždrausta dirbti: uždaromas oro uostas, nevažinėja taksi… Ir sportuoti negalima. Juk šventa diena! Visi kulniuoja į bažnyčias. Mėginome patekti į Šimtmečio koplyčią, kur meldžiasi karalius – bet ją remontavo. Tačiau Nukualofa mažytė, ir pagrindinėje gatvėje tuoj išvydome karaliaus kortežą: visureigis su karališka vėliava, policijos motociklai, vis blokuojantys šoninius kelius… Sekėme iš paskos. Jokių sirenų, jokių švyturėlių, bet vos išvydę karaliaus automobilį atvažiuojantys iš priekio akimirksniu stodavo šalikelėje.

Aišku, karalius važiavo bažnyčion. Šv. Pauliaus. Atsisėdo šalia altoriaus. Klausėsi, kaip ir mes, nuostabaus tongietiško giedojimo – gal pusė parapijiečių priklauso chorui, choras užėmė pusę bažnyčios. Pamaldoms pasibaigus visi tongiečiai išsirikiavo į eilutę. Kaip katalikai eitų priimti komunijos, jie ėjo paspausti karaliui rankos…

Taip, Tonga, kad išliktų, perėmė kai ką iš Vakarų – bet tai leido jai itin daug ir išsaugoti. Pavyzdžiui, išeiginiai rūbai… Tongietis gali vilkėti vakarietišką kostiumą, bet kelnes siaus tupenu „sijonas“… Taip jie eina į bažnyčią („be to sekmadienį jausčiausi nuoga“ – sakė viena tongietė), o dirbantiems valstybės tarnyboje taip rengtis privaloma. Kitur Okeanijoje dažnai yra „arba taip, arba taip“ – „moderni vakarietiška sostinė“ ir „priešistorėje įstrigusios salos“ – o Tongoje tai derinama.

Nukualofa, Tongos „didmiestis“ su karalių rūmais ir kiaulėm

Įvažiuojant į Nukualofą visad stebino kamščiai: visoje Tongatapu saloje vos 75 000 žmonių, bet eismas sustringa tarsi didmiestyje… Pravažiavęs kinų parduotuvėles, metalo laužu virtusias mašinas – dar važiuojančias ir jau paliktas pakelėse – visą eilę nakčiai girliandomis apšviečiamų kapinių atsiremi į pakrantę, jaukų senamiestį, kuriame – 1867 m. Karaliaus rūmai, primenantys kelis kartus padidintą medinę Druskininkų vilą, kinų dovanotas parlamentas, statulomis puošti karalių kapai, kuriuos „paprasti mirtingieji“ gali pamatyti tik pro vielinę tvorą, prieš daugybę metų eilinio ciklono apgriauta ir apleista Šimtmečio bažnyčia ir “Friends“ kavinė, kur tie reti, kitur Tongoje tarp vietinių ir palmių paskęstantys užsieniečiai, kažkaip visuomet sudaro svečių daugumą.

Vieną mūsų savaitės Tongoje dieną prisišvartavo kruizinis laivas – ir senamiestį užplūdo Amerikos pensininkai. Bet kruizai reti – kai kuriais mėnesiais nė vienas neatplaukia. Tonga šitaip toli nuo visų žemynų: tas kruizas, kurį sutikome, truko virš 50 dienų. Į išsvajotą-laisvą-turtingą amerikinę pensiją išėjusieji ir gali sau leisti…

Iš pastatų Tongoje labiausiai žavėjo tie didžiuliais pusapvaliais stogais: taip Tongoje pastatytos ir ištisos bažnyčios, ir net Tongos parlamentas, kuriame posėdžiauja ir demokratiškai išrinkti nariai, ir aristokratijos atstovai. Tuos stogus įkvėpė falės: tradiciniai liaudies namai be sienų (šitokį stogą laikydavo poliai). Falių Tongoje nė vienos nemačiau, bet užuot tradicijas pamiršę, tongiečiai jomis „nuspalvino“ šiuolaikinius miestus ir kaimus…

Kai kurios iš tvarkingose lentelėse turistams surašytų Tongos lankytinų vietų, švelniai tariant, keistokos. „Trigalvis kokosas“ – daugybę kilometrų veda nuorodos prie kokosų palmės trimis viršūnėmis. Ji – vienintelė tokia saloje ir, vietiniai duotų kirsti galvą, Ramiajame vandenyne! „Žvejojančios kiaulės“ – siunčia nuorodos į Talafo’ou kaimą, kuriame, vandenynui nuslūgus, kaimiečių kiaulės eina į paplūdimio purvus „prisikinisti“ jūros gėrybių. Iš tikro tai kiaulės taip daro ne tik ten, o ir… Nukualofos krantinėje: taip, sostinė pilna laisvai besiganančių kiaulių!

Tongoje gyvūnų rūšių gal mažai, bet kokie jau atvyko į tuos tolimus krantus, užsiveisė kaip reikiant. Šunys, vištos, gaidžiai, kiaulės – o medžiuose it kokie didžiuliai juodi vaisiai kybo skraidančiom lapėm vadinami šikšnosparniai, niekur pasauly jų tiek lauke nemačiau. Žiūri į medį – štai vienas prasklendžia, grįžta. Juos privalo gerbti, jie visi priklauso karaliui…

O palmių čia – begalė… Gaila, salos keliai driekiasi toliau krantinių, bet ten, kur privažiuoji vandenyną, vaizdai – užburiantys. Ypač ties Mapu’a, kur bangos daužosi į aukštus uolinius krantus, spjaudydamos aukštyn „šaltus geizerius“. Ar Hufangalupės arkos. Ar ties Anahulu stalaktitų ir stalagmitų ola, kur vietos jaunimėlis maudosi ir garsiai leidžia muziką it kokiam klube. Pagrindinis paplūdimys – Ha’atafu vakaruose, bet jis atrodo visai kitaip, nei turistų numylėtose salose: ten dauguma svečių – vietiniai, “padoriai” maudosi su marškiniais, ištisom giminėm susirenka valgyti paplūdimio pastogėse. Atvažiavę kokio pikapo ar sunkvežimio kėbule – kuriame dar nuolat vežiojama ir milžiniška Tongos vėliava (bent jau tokia, kaip kabotų prie namo per nacionalinę šventę).

Kaip tongiečiai salelėje randa viską ko reikia – ir kodėl jie žino Lietuvą

Kartais ne mažiau nei gamta ar – juoba – pastatai Tongoje žavėdavo tai, su kiek mažai jie sugeba išsitekti, iš tų kuklių salelės gėrybių išradingai gauti ir maisto, ir dažų, ir vaistų, ir drabužių, susiręsti namus… Ancient Tonga „kaimelyje“ per pora valandų parodė viską. Kaip gaminama kava ir kaip, suplojus rankomis, jos atsigeriama per atitinkamas ceremonijas (ne ta mūsiška kava, o toks abejotinos higienos raminantis gėrimas, „Ramiojo vandenyno (anti)alkoholis“). Kaip daužant medžio lapą jis tampa pakankamai platus, kad tiktų drabužiams. Kaip pinami kilimai. Kiek daug galima pagaminti iš kokoso riešuto…

O didžiausias stebuklas, turbūt, kaip žmonės čia išvis atvyko, įsikūrė: prieš 3000 metų, kai Europoje niekas nė nesvajojo apie plaukimą per vandenyną. Prieš kone 1000 metų valdė imperiją, sakoma, platesnę nei atstumas nuo Europos iki Amerikos.

Tiesa, nors tongiečių šeimos – krikščioniškai didelės, žmonių Tongoje nedaugėja jau nuo kokių 1970 m. Masinė emigracija. Dabar jau vien Australijoje kone tiek tongiečių, kiek pačioje Tongoje. Ir dar Naujojoje Zelandijoje panašiai. Ir Amerikoje.

Kiekviename Tongos kaime – po keturias-penkias bažnyčias. Skirtingų denominacijų misionieriai konkuruoja dėl tongiečių sielų. 33% Veslio bažnyčia (karaliaus bažnyčia), 13%% – katalikai, 11% – Laisvoji Tongos bažnyčia, 7% – Tongos bažnyčia… Net mūsų viešbučio garaže veikė bažnyča: atėjo sekmadienis, automobiliai pasitraukė į kiemą, suvažiavo išsipuošę miestelėnai. Bet įdomiausia, kad bent 20% – mormonai. Tongoje jie sudaro didesnį procentą žmonių, nei bet kurioje kitoje valstybėje, jų balti susitikimo namai boluoja kas kelis kilometrus. Patys jie sako, kad jų net 65% – tiek tongiečių apsikrikštijo mormonais. Bet tongiečiai, atrodo, nepaliauja šokinėti nuo vienos bažnyčios prie kitos, Jėzus juk visur tas pats… Tiksliau, Sīsū Kalaisi: taip tongiečiai vadina Jėzų Kristų, nes jų kalboje nėra nei Z, nei J, nei R raidžių…

Labiausiai nustebino, kad bene dažniausias Jėzaus atvaizdas Tongoje – Vilniuje kabančio Dievo gailestingumo paveikslo kopija! Tokia tapyba puošia katalikų bažnyčias, o jų šventoriuose stūkso Dievo gailestingumo statulos. Dievo gailestingumo plakatai kabinami kapinėse ant antkapių – greta visokių transparantų „Sveikinu su motinos diena!“, kuriuos įprasta artėjant tai datai palikti ant mamų kapų.

Štai vienas suvenyrų pardavėjas paklausė „Iš kur tu?“ „Iš Lietuvos“, sakau, ir jis iš karto prabilo apie Dievo gailestingumo paveikslą – „Kitais metais važiuosiu į Lietuvą, į Dievo gailestingumo kongresą!“. Nesitikėjau to Tongoje!

Atėjo laikas keliauti toliau per ramųjį vandenyną. Taip ir nešvykome į kitas Tongos salas: gal kitą kartą… Būtų reikėję grįžti vėliausiu šeštadienio reisu – dideli šansai skrydį eilinį kartą atšaukus strigti bent jau visam „maldų, giesmių ir miego sekmadieniui“ tolimoje salelėje.