Geros mintys iš filmo „Katynė”, verčia susimąstyti (iš pokalbių pokario Lenkijoje tarp naujosios komunistų valdžios šalininkų ir oponentų):
„Gal tu ir mąstai kitaip, bet darai tą patį, ką ir kiti. Tai kas iš to, kad tu mąstai kitaip?”
„-Tu renkiesi mirusiuosius prieš gyvuosius?
-Ne, aš renkuosi nužudytuosius prieš žudikus.”
O Katynės žuynes, kaip ir visą Antrąjį pasaulinį karą, pamažu atiduodame istorijai. Prisimenantys miršta, kaip pamažu miršta ir pokario tremtiniai Lietuvoje.
Prieš kelis mėnesius buvau Londone, Imperiniam karo muziejuje, ir ten stovėjo senas dviaukštis Londono autobusas. Dar pirmajame pasauliniame kare daug tokių autobusų buvo perkelti į frontą transportui. Suformuoti autobusų daliniai. Tą autobusą į muziejų 1970 m. atvairavo patys veteranai. Muziejaus darbuotojas sakė, kad daug kam kažkodėl keista, kad 1970 m. dar buvo daug gyvų pirmojo pasaulinio karo veteranų. Dabar jų nebėra, pirmasis pasaulinis – tik istorija. Tas laukia ir antrojo pasaulinio karo. Įdomu, kaip tai pakeis situaciją Rytų Europoje, kur dar daug politikos paremta pokario įvykiais.
Žiaurus buvo tas karas, bet kažkaip ir gaila, kad ta epocha pereina iš žmonių atminties į istoriją. Bet tai kiekvienos epochos lemtis – būti nauja, paskui būti nesena praeitimi, senti ir numirti kartu su liudininkais, ir atgulti į tomus istorijos į knygų. Dabartinių laikų irgi laukia toks pats likimas.
Naujausi komentarai