Išskleisti meniu

Ekonomika

“Skurdo riba” – vienas labiausiai klaidinančių ekonominių rodiklių

“Skurdo riba” – vienas labiausiai klaidinančių ekonominių rodiklių

| 0 komentarų

“Skurdo ribą” minint girdime nuolat, bet retas susimąsto, kad lyginti žemiau skurdo ribos gyvenančiųjų skaičius su kitomis šalimis ar su praeitimi – beprasmiška, o pranešimai apie didelius žemiau skurdo ribos gyvenančiųjų skaičius tėra sensacijų vaikymasis. Laikraščių antraštės, panašios į “Pas mus kas ketvirtas gyvena žemiau skurdo ribos” lygiai taip rašomos ir Lietuvoje, ir turtingoje Britanijoje, ir skurdžiojoje Indijoje.

Reikalas tas, kad tos skurdo ribos visur skirtingos – jos skiriasi net ir šimtus kartų. Savo oficialią skurdo ribą nusistato kiekvienos valstybės valdžia. Vienos ją brėžia labai žemai, kitos – gana aukštai. Vienos vadovaujasi įvairiomis metodikomis, kitos nustato skaičių “iš oro”.

Valstybei turtėjant paprastai kartu keliama ir oficiali skurdo riba, todėl skurstančiųjų oficialiai beveik nemažėja (ypač tuo suinteresuoti kairieji politikai, nes didelis skaičius žemiau oficialios skurdo ribos gyvenančių žmonių naudojamas kaip argumentas didesniems mokesčiams ir išmokoms).

Todėl kone kiekvienoje šalyje, net pačioje turtingiausioje, nemažas procentas žmonių (dažniausiai nuo 10% iki 30%) gyvena žemiau skurdo ribos. Japonijoje, Belgijoje, Vokietijoje ar JAV “žemiau skurdo ribos” gyvena net daugiau žmonių, nei Kinijoje, Rusijoje, Maroke ar Vietname. Tiesiog skurdo riba turtingesnėse valstybėse būna tokia, kad mums tai neatrodo skurdas.

Štai JAV skurdo riba – ~12 000 JAV dolerių per metus asmeniui, o tai dabartiniu kursu būtų 2600 Lt į mėnesį “į rankas”. Kitaip sakant visi lietuviai, uždirbantys vidutinę algą ar net didesnę, JAV skaitytųsi gyvenantys žemiau skurdo ribos (įskaitant, beje, ir mane patį).

Jungtinėje Karalystėje skurdo riba panaši ir ten kai kuriais duomenimis “skursta” 23% žmonių (kitaip sakant, Jungtinėje Karalystėje žemiau skurdo ribos gyvena net daugiau žmonių, nei Lietuvoje – tik kad skurdo ribos skiriasi 3 kartus).

Jei JAV ar britų skurdas daugeliui lietuvių atrodytų juokingas, verta pastebėti, kad daugybė afrikiečių, azijiečių, lotynų amerikiečių – gal net 80% pasaulio gyventojų – panašiai juoktųsi ir iš lietuviškos skurdo ribos. Lietuvoje ji ~800 Lt asmeniui per mėnesį. O, tarkime, dalyje Indijos regionų ji tėra 20 Lt į mėnesį.

Kaip smarkiai skiriasi pragyvenimo lygis pasaulyje jau esu rašęs. Daugybėje rytų Afrikos, Sahelio regiono šalių nė 100 Lt per mėnesį negauna 61%-80% visų piliečių. Jeigu Lietuvoje taikytume indišką skurdo ribą tai pas mus skurdo išvis nėra; jei taikytume amerikietišką ar britišką, tuomet skursta absoliuti dauguma lietuvių.

Galite sakyti, kad skirtingose šalyse skiriasi ir kainos. Taip – bet tikrai ne tiek. Daugybės dalykų kainos gana panašios, kai kurių skiriasi keletą, bet ne šimtą kartų. Be to, tarkime, Afrikos šalyse kainos net nėra mažesnės nei Lietuvoje, o daugybė prekių ten gerokai brangesnės – tiesiog skurdieji ten iš viso nedalyvauja rinkoje, o auginasi viską patys (ir kenčia badą jei derlius neuždera) ar elgetauja.

Taigi, siekiant suprasti realius turtingumo skirtumus tarp šalių reikia vadovautis kitais dydžiais nei “skurdo riba”.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Vilnius, Ryga, Varšuva… – iš kur skristi pigiausia?

Vilnius, Ryga, Varšuva… – iš kur skristi pigiausia?

| 2 komentarai

Išsamiai palyginau, kiek skiriasi geriausi skrydžių pasiūlymai iš Vilniaus, Rygos, Talino, Varšuvos bei Minsko.

Pasirodo, skrydžių į Europą kainos iš Vilniaus geriausios Baltijos šalyse, smarkiai lenkia Minską, tačiau dažniausiai atsilieka nuo Varšuvos. Skrydžiuose į tolimus kraštus Vilnius atrodo kiek prasčiau.

Pigiausi skrydžiai į Vakarų Europą

Visų pirma palyginkime skrydžius į Vakarų Europą – jie vidutiniškai pigiausi. Štai minimalios kainos litais į pasirinktas 10 šalių ir atgal per artimiausius kelis mėnesius:

Pigiausių skrydžių bilietų kainų į Vakarų Europą palyginimas.

Čia daugiausiai lemia pigių skrydžių bendrovės: jų konkurencija didžiulė Varšuvoje, kiek mažesnė Vilniuje ir Rygoje, dar mažesnė Taline, o Minske jų išvis nėra. Kainų skirtumai pakankami, kad minskiečiui apsimokėtų skristi iš Lietuvos, bet dažniausiai nepakankami, kad lietuviui vykti į Varšuvos oro uostus.

Prie geros Vilniaus pozicijos kai kuriomis kryptimis prisidėjo ir neseniai debiutavusios bendrovės Air Lituanica pigūs siūlymai.

Pigiausi skrydžiai į Rytų Europą ir Artimuosius Rytus

Minimalios skrydžių kainos į Rytų Europos, Vidurinės Azijos ir Artimųjų Rytų šalis per artimiausius kelis mėnesius:

Pigiausių skrydžių bilietų kainų į Rytų Europą ir Artimuosius rytus palyginimas.

Pigių skrydžių bendrovės į šiuos kraštus skraido mažiau, tiesioginiai skrydžiai retesni, tad mažas kainas čia vis dažniau lemia konkurencija tarp su persėdimu skraidinančių bendrovių.

Gerą Vilniaus padėtį čia lėmė Ukraine International avialinijų geri siūlymai į kai kurias šalis (Ukrainą, JAE, Kazachiją), taip pat tiesioginiai Wizzair skrydžiai į Izraelį, Gruziją, didelė konkurencija Rusijos (Maskvos) kryptimi.

Minskas ir čia nesužibėjo, bet tiesioginiai Etihad skrydžiai į JAE bei bendra orientacija rytų kryptimi padėjo jam aplenkti Taliną. Tačiau vien tai, kad iš Minsko daugiau tiesioginių skrydžių į rytus nei iš Vilniaus (su Belavia) nereiškia, kad kainos ten geresnės.

Pigiausi skrydžiai į tolimus kraštus

Minimalios skrydžių kainos į Pietų Azijos, Rytų Azijos, Amerikos, Afrikos, Okeanijos šalis per artimiausius kelis mėnesius:

Pigiausių skrydžių bilietų kainų į Tolimus kraštus palyginimas.

Čia tiesioginių reisų jau beveik nėra (išskyrus keletą iš Varšuvos), tad kainas lemia tik konkurencija tarp su persėdimų skraidinančių bendrovių, tokių kaip KLM, Aeroflot, Air France, Iberia ir t.t. Kuo daugiau jos reisų turi į atitinkamą oro uostą, tuo didesnė ir gerų pasiūlymų į tolimus kraštus tikimybė.

Čia be konkurencijos laimi Varšuva, į kurią jau neretai apsimoka (turint laiko) važiuoti žemės transportu: pigiausi pasiūlymai iš Varšuvos nuo pigiausių pasiūlymų iš Vilniaus jau skiriasi vidutiniškai virš 500 Lt, į kai kurias šalis net virš 1000 Lt. Tuo tarpu Vilniaus, Rygos, Talino kainos skiriasi mažiau ir net Minskas sąlyginai nedaug atsilieka – į visur skraido panašus skaičius pagrindinių avialinijų (arba turi bendrojo kodo skrydžius), o nedideli skirtumai esmės neįtakoja.

Visgi, Ryga (o šiek tiek ir Talinas) kainomis Vilnių lenkia (Rygos vidurkis geresnis beveik 100 Lt). Taip yra todėl, kad ten bazuojasi didelės aviakompanijos (pvz. Rygos Air Baltic), jos turi daug sutarčių su pagrindinėmis užsienio aviakompanijomis, suteikiančių galimybę pigiau nusipirkti bilietus į tolimus kraštus skrendant segmentą iki tam tikro didelio oro uosto su vietine aviakompanija (t.y. Air Baltic), o nuo ten – su tarptautine. Lietuva bankrutavus FlyLAL šios galimybės neteko. Kurį laiką bazinės aviakompanijos Lietuvoje nebuvo išvis, o Air Lituanica skrydžių pasiūla ir sutarčių skaičius palyginti mažas. Todėl nors, tarkime, iš Lietuvos yra daug reisų į Jungtinę Karalystę ar Italiją, galimybių pirkti bilietus su persėdimu ten į tolimus kraštus nėra (nebent kombinuotumeis pats) – tuo tarpu latviai tokią galimybę turi.

Kaip lygintos kainos

Iš trijų plačių pasaulio regionų (Vakarų Europos, Rytų Europos/Artimųjų Rytų, bei Tolimųjų kraštų) palyginimui išrinkau po dešimt šalių stengdamasis, kad tai būtų svarbios ir kuo įvairesnės šalys.

Tuomet lyginau pigiausius bilietus, kuriuos į šias šalis per artimiausius kelis mėnesius galima gauti iš minėtų penkių oro uostų (įskaitant bilietus su persėdimais). Šias kainas (į abi puses, litais) sudėjau į lenteles žemiau.

Lyginau naudodamasis Skyscanner Android programėle, kuri automatiškai parodo pigiausią įmanomą skrydžio kainą iš nurodyto oro uosto į kiekvieną šalį per artimiausius kelis mėnesius. Šioje programėlėje nustatydavau, kad esą perka tos šalies klientas, kurioje yra oro uostas (nes nuo pirkimo vietos kainos irgi priklauso).

Beje, panašų (nors ir daug paprastesnį) kainų tyrimą dariau ir 2010 m.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Ukrainos situacija įrodo – prorusiška politika – nenaudinga

Ukrainos situacija įrodo – prorusiška politika – nenaudinga

| 0 komentarų

Viešojoje erdvėje vėl pasigirdo nuomonių, esą vykdydami prorusiškesnę politiką galėtume gauti ekonominės naudos.

Tačiau klaidinga yra pati šio požiūrio esmė. Nuolaidžiavimas Rusijai ilguoju laikotarpiu neatneša šaliai, jos verslininkams ar dar kam jokios naudos. Nes po kiekvienos nuolaidos Rusija reikalauja vis daugiau, o neįvykdžius naujų reikalavimų vykdo tokius atsakomuosius veiksmus, kad pradžioje nuolaidžiavusios šalys atsiduria net prastesnėje padėtyje, nei niekada nenuolaidžiavusios.

Tai matome ir šiandienos Ukrainoje. Ukraina visuomet vykdė daug prorusiškesnę politiką, nei, tarkim, Latvija ar Estija. Čia tik keli pavyzdžiai:
1.Latvija ir Estija nesuteikė pilietybės sovietų atkeltiems rusams – Ukraina suteikė.
2.Kai kuriuose Ukrainos regionuose rusų kalba naudojama faktiškai lyg oficiali – Latvijoje ir Estijoje net rusiškuose Daugpilyje ir Narvoje tai neįsivaizduojama.
3.Ukrainoje net sovietinio genocido aukos menkai tepagerbtos, kad nesupyktų rusai, o sovietiniai paminklai daug kur nenugriauti net ir šiandien.
4.Ukraina nuomojo Sevastopolio karo bazes rusams, kai Baltijos šalys rusų pajėgas išprašė ~1994 m.
5.Ukraina pernelyg nesistengė įstoti į NATO, o Latvija ir Estija jau seniai ten.

Net ir po Euromaidano pasikeitė labai nedaug: Ukrainoje nuversta tik dalis Leninų, niekas pilietybės iš rusų atimti neketino ir būtų neįmanoma tikėtis, kad rusų kalba pasitrauktų iš regionų valdžios ir meno sferų tiek, kiek ji pasitraukė Latvijoje ir Estijoje.

Bet Ukraina kone 25 metus nuolaidžiaudavo Rusijai, todėl iš jos ir reikalaujama gerokai daugiau. Nedidelio padėties pasikeitimo į ne prorusiškesnę pusę pakako šiandieniniams Rusijos veiksmams.

Ir tai ne pirmas bei nepaskutinis toks atvejis. Šia tema jau rašiau 2010 m. viename sename šio tinklaraščio straipsnyje “Ar Lietuvai prorusiška politika tikrai yra pragmatiška?“. Tai kartojosi daugybę kartų.

Norėčiau sakyti, kad dabar tas straipsnis aktualus kaip niekad – bet iš tikro dabar jis aktualus kaip visada.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,


Imigracija ekonominiu požiūriu – Ar gyventojų mažėjimas tikrai problema?

Imigracija ekonominiu požiūriu – Ar gyventojų mažėjimas tikrai problema?

| 0 komentarų

Šis straipsnis – dalis trijų straipsnių serijos apie dažnai pražiopsomus argumentus dėl imigracijos žvelgiant iš įvairių politinių pozicijų.

Iš dešiniosios laisvosios rinkos šalininkų imigracija kartais pateikiama kaip būtinybė, esą reikalinga siekiant išlaikyti konkurencingą ekonomiką.

Ar gyventojų skaičiaus mažėjimas – problema?

“Jei ne imigracija, gyventojų skaičius mažėtų” – sakoma. Daugybėje Europos valstybių tas yra tiesa. Tačiau gyventojų skaičiaus mažėjimas nereiškia gyvenimo kokybės ar šalies turtingumo mažėjimo. Iš dešimties turtingiausių pasaulio valstybių (pagal BVP vienam gyventojui) nė viena neturi daugiau 6 mln. žmonių, iš 25 turtingiausių vos 3 gyventojų skaičius viršija 10 milijonų. Mažos valstybės gali turėti mažiau biurokratijos, efektyviau reaguoti į situaciją, užsiimti įvairias nišas (pvz. ofšorinės kompanijos).

Tiesa, vieną dalyką menkstančio gyventojų skaičiaus šalys turi riboti – politinio dominavimo ambicijas. Didelis gyventojų skaičius padidina galimybes daryti pasaulyje geopolitinę įtaką. Kita vertus, ar šalyje bus 3 milijonai gyventojų, ar 3,2 milijono, esmės nekeičia. Net ir itin didelė imigracija pajėgi ženkliau pakeisti gyventojų skaičių tik per daug dešimtmečių.

Nuo gyventojų tankumo turtingumas irgi nepriklauso. JAV tankumas perpus mažesnis nei Lietuvoje, o Australijoje – net 20 kartų, ir tai netrukdo šioms šalims turtingiau gyventi.

Visuomenės senėjimas: problemos “perkelti” tuoj bus neįmanoma

Didesnė problema už gyventojų skaičiaus mažėjimą yra visuomenės senėjimas. Mūsų sistema lemia, kad darbuotojai išlaiko pensininkus, dėl ko keičiantis darbuotojų ir pensininkų proporcijai Sodros biudžete atsiranda skylė. Visgi, senėjimą daug labiau Lietuvoje sukelia jaunimo emigracija, o ne natūralus mažėjimas (tarp 2001 m. ir 2011 m. Lietuva neteko ~12% gyventojų, iš jų tik 3% dėl natūralaus nuosmukio ir 9% dėl emigracijos). Kiekvienas imigrantas kitai šaliai yra emigrantas, taigi, emigracijos/imigracijos problema pasaulio mastu viena ir ta pati.

Kaip jau rašiau Lietuva nėra kažkoks unikumas, kad patiria ir emigracija, ir mažą gimstamumą. Didžiojoje Trečiojo pasaulio dalyje gimstamumas pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai sumenko. Taigi migracija n(eb)ėra “visi laimi” tipo “demografinis receptas” – priešingai, gyventojų senėjimo problemą ji tiesiog perkelia iš turtingų šalių (pvz. Vakarų Europos) į skurdesnes (pvz. Rytų Europą), ir kadangi gimstamumas neturtingose šalyse toliau mažėja, kuo toliau tuo akivaizdžiau šitas bus. Kodėl užuot perkėlus problemą jos neišsprendus, nes galiausiai tą vis viena daryti teks (beveik) visam pasauliui?

Ne viskas taip blogai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Vidutinio vaikų skaičiaus šeimoje mažėjimas sustoja – kai kurios šeimos turi po 1, kai kurios 2 vaikus. To nepakanka, kad gyventojų skaičius augtų – jis mažėja. Bet gyventojų nuo tada mažėja daugmaž vienodais (o ne nuolat vis spartėjančiais) tempais, todėl visuomenės senėjimo greitėjimas yra laikinas procesas – kuriuo nors metu nusistovės jaunimo-senimo proporcija, kuri ir išliks.

Kiek vaikų tenka vienai moteriai Tailande: statistika nuo 1960 iki 2010 m. Tailandas ~1970 m. išgyveno tai, ką Europa ar Amerika išgyveno kiek seniau, o Trečiojo pasaulio šalys – vėliau ar išgyvena dabar. Aukštas buvęs gimstamumas (6+ vaikai šeimoje) per kelis dešimtmečius smarkiai sumažėjo (iki ~1,7 vaiko), bet tuomet mažėjimas beveik sustojo.

Tai nebus tokia proporcija, prie kurios valstybė skurstų ar negalėtų egzistuoti, ypač prie dabartinių technologijų. Tolesnis technologijų augimas dalinai kompensuos dalies darbo jėgos praradimą, bet reikia ir politinių reformų. Tai – žymus pensinio amžiaus didinimas (juk dabar žmonės pilnavertį gyvenimą gyvena vidutiniškai vis ilgiau, tad ir dirbti gali ilgiau), pačios sistemos, kad jaunimas išlaiko vyresnius, keitimas (pensiniai fondai ir kt.). Tai yra daroma, ir tai gali spręsti pačią problemą, o ne perkelti ją kitur, kaip migracija.

Ekonominė imigracijos žala

Kalbant apie imigracijos ekonominę naudą dažnai žiūrima trumparegiškai, tik į artimiausią laikotarpį ar tik iš asmeninės perspektyvos (pvz. darbdavys, norintis įdarbinti užsienietį, sutinkantį dirbti už pigiau, visaip gins tariamą imigracijos ekonominę naudą).

Bet žiūrint plačiau imigracija turi daugybę kaštų. Kainuoja imigrantų integracija. Be to, kaip rodo tyrimai, nevienalytėse visuomenėse dažniau pasitaiko radikalizmas, neramumai, riaušės, pilietiniai karai; tarp imigrantų didesnis ir nusikalstamumas. Tokie dalykai atsieina ekonomikai itin brangiai – 2011 m. Londono imigrantų riaušių žala siekė 200 mln. svarų (arti 900 mln. litų), 2005 m. Payžiaus imigrantų riaušių 200 mln. eurų (~700 mln. litų) ir t.t.

Problemas čia kelia ne tai, kad kažkieno kultūra blogesnė, bet tai, kad skirtingų kultūrų žmonės gyvena pernelyg glaudžiai. Su panašiu reiškiniu susiduriame ir asmeniniame gyvenime: juk turite tokių pažįstamų, su kuriais įdomu pašnekėti, bet jei tektų gyventi viename kambaryje – susipyktumėte. Kultūrų atžvilgiu vienas miestas – kaip vienas kambarys dviems žmonėms. Gyvenant viename kambaryje būtina turėti panašų supratimą tvarkymosi, rūkymo viduje, triukšmo, draugų atsivedimo ir kitais klausimais. Gyvenant viename mieste irgi reikia turėti bendrą supratimą dėl daugybės vertybių, “gyvenimo taisyklių”. Net ir imliausiam imigrantui tai sudėtinga: juk tai apima ne tik svetimus papročius/vertybes, bet ir, tarkime, valstybinės kalbos puikų mokėjimą. Ekonominiai migrantai (t.y. dauguma) naujojoje tėvynėje prisitaikyti dažniausiai ir nepersistengia: jų tikslas didesnės algos ar išmokos, o skirtinga kultūra tik nepageidaujamas šalutinis poveikis.

“Kvietėme darbininkus, o atvyko žmonės” – ši žymi frazė pasakyta apie turkus “gastarbaiterius” kuriuos kadaise imigruoti kvietė Vakarų Vokietijos valdžia (šiandien jų šalyje apie 3 mln.). Žmonės nėra tik makroekonominė eilutė. Imigrantų skaičių bei kompetencijas sunku prognozuoti, mat čia veikia sniego gniūžtės efektas – jau atvykę imigrantai, kad ir reikalingi ekonomikai, vėliau pasikviečia ir savo šeimas, gimines, kuriems darbo jau dažnai ir nebūna (nes jie nemoka kalbos, neturi reikiamų kompetencijų). Todėl šalyse, kuriose daug imigrantų, jų daugėja vis sparčiau. Juk ir dauguma lietuvių vyksta būtent į Airiją, Jungtinę Karalystę, Norvegiją ar Ispaniją dažnai dėl to, kad jau pažįsta ką nors, kas ten įsikūrė.

Todėl net jei teoriškai imigruoti skatinami tik žmonės, kurių trūksta ekonomikai, atvyksta visokių, o bedarbystė tarp nevietinės kilmės žmonių dažnai didžiulė. Štai tarp Vokietijos turkų darbo neturi net 30%, kai bendras bedarbystės vidurkis šalyje tėra 5,9% [šaltinis]. Bedarbis ne tik kad pats nemoka mokesčių, bet ir papildomai kainuoja kitiems mokesčių mokėtojams.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Imigracija kairiuoju požiūriu – ar tikrai ji mažina nelygybę?

Imigracija kairiuoju požiūriu – ar tikrai ji mažina nelygybę?

| 0 komentarų

Šis straipsnis – dalis trijų straipsnių serijos apie dažnai pražiopsomus argumentus dėl imigracijos žvelgiant iš įvairių politinių pozicijų.

Pasaulyje gausu reiškinių, kuriais skirtingų politinių požiūrių žmonės smarkiai užsiangažuoja. Vienas tokių – imigracija, tradiciškai palaikoma kairiųjų ir pliekiama dešiniųjų. Bet užsiangažavimas nepalieka vietos kritiškam požiūriui ir kai kurie faktai pražiūrimi. Taigi, ar iš tikrųjų priimdamos imigrantus turtingos šalys mažina socialinę nelygybę pasaulyje?

Iš Lietuvos turime unikalią galimybę į migraciją pažvelgti dvejopai. Viena vertus, esame ES narė, o į ES plūsta migrantai iš skurdesnių pasaulio regionų. Kita vertus, Lietuva, per 10 metų (2001-2011 m.) netekusi per 12% žmonių, yra viena labiausiai nuo emigracijos nukentėjusių valstybių pasaulyje. Keista, kai kartais tie patys žmonės, kurie rūpinasi “protų nutekėjimu” iš Lietuvos ir “visuomenės senėjimu” joje, kartu vertina ekonominių migrantų priėmimą kaip pagalbą kitoms tautoms. Juk kiekvienas imigrantas Europoje yra prarastas žmogus jo tėvynėje. Išvažiuoja neproporcingai daug jaunų, iniciatyvių žmonių. Ir, priešingai stereotipams, pagimdomų vaikų skaičius daugumoje neturtingų šalių smarkiai kritęs, daug jų jau vykdo programas gimstamumui skatinti.

Iš Rytų Europos, Brazilijos, Kinijos, Vietnamo emigruojama – bet ten viena moteris jau pagimdo mažiau nei 2 vaikus ir gyventojų skaičius krenta ar greitai ims kristi. Arabų šalys, Indija, Pakistanas, Turkija, didžioji Lotynų Amerikos dalis “ant ribos” (2-3 vienos moters vaikai, gimstamumas mažėja). Tik Juodojoje Afrikoje dar kitaip – bet vos prieš keliasdešimt metų dar visame “Trečiajame pasaulyje” vyravo tokios didelės šeimos.

Naujoji Vakarų kastų sistema?

Ispanijoje nedarbas dabar – 26%, bet tai nieko naujo. Milžiniškas jis buvo ir per patį ekonomikos pakilimą: 2008 m. – 12% (palyginimui Lietuvoje nedarbas tebuvo 4,8%), o jaunimo nedarbas dar 1994 m. siekė 45% ir labiausiai buvo kritęs tik iki 20% ~2007 m. Bet darbo Ispanijoje tuomet buvo labai daug. Juk ten masiškai plūdo migrantai iš Lotynų Amerikos, Maroko, o ir Lietuvos. Tiesiog tie darbai ispanams atrodė per prasti. Kam jiems dirbti – juk gaudavo didžiules bedarbio pašalpas (vidutiniškai 750 eurų (~2600 litų), kai minimalus atlyginimas – 641 eurai (~2200 litų)). Taigi, tam, kad augtų ekonomika, būtų surenkamas valstybės biudžetas, buvo naudojamas imigrantų darbas, o ispanams tuo pat metu iš to paties biudžeto buvo mokami pinigai “už nieką”, kartu atėmę iš jų bet kokią inciatyvą dirbti juodus “tik imigrantams tinkamus” darbus.

Ispanija – tik pavyzdys. Tokia padėtis susidarė beveik visur Vakarų Europoje. Štai Graikijoje nedarbas 25% ir tuo pačiu metu imigrantai sudaro 20% darbo jėgos (daugiausia dirba nekvalifikuotus darbus). Tą patyriau ir asmeniškai: štai viena pažįstama olandė skundėsi brangiu būstu – man paminėjus apie galimybę gyventi imigrantams statytuose daugiabučiuose išsyk atšovė, kad to nė nesvarstytų. Ten – imigrantų, ne vakarų europiečių vieta (aišku, paskutinio sakinio garsiai nepasakė – juk būtų rasizmas – bet paliko suprasti tarp eilučių. Taip jau susiklostė, kad Vakarų Europoje išsivystė tikra fobija pasakyti ką nors “politiškai nekorektiško”; tačiau tai dažnai veidmainystė, nes tylus šovinizmas kai kuriose šalyse beveik visuotinis – bet tai jau tema atskiram įrašui). Toks net ir kai kurių darbdavių požiūris: čia lietuvė pasakoja, kaip britas darbdavys nepriėmė fiziniam darbui britės, nes “tai nebritiškas darbas”.

Situacija net primena kastų sistemą. Vieni (piliečiai) gauna privilegijų (ir pinigines išmokas) vien už tai, kad yra piliečiai, o kiti (imigrantai) savo prakaitu piliečiams tas privilegijas uždirba. Piliečių tarpe (beje, ir kairiųjų) vyrauja požiūris, kad tam tikros gyvenamosios vietos, darbai tinkami tik imigrantams.

Laimė – ne pinigų kiekyje

Sakysite – imigrantai savo šalyje uždirbtų dar mažiau? Taip. Bet psichologinis pasitenkinimo padėtimi jausmas nėra lemiamas pinigų kiekio. Būtent todėl daugybės skurdžių šalių gyventojai statistiškai laimingesni už turtingų šalių (pasaulinės Gallup apklausos duomenimis laimingiausi jaučiasi Kolumbijos gyventojai, po jų seka brazilai, malajai). Jei žiūrėti vien į daiktų kiekį ir kokybę, tai šiandien ir eilinis lietuvis gali sau leisti daugiau, nei turtingas XIX a. amerikietis.

Bet laimę lemia ne materialių gėrybių kiekis, o jų santykiai:
1.Su praeitimi. Ar dabar žmogus gali sau leisti daugiau, nei seniau?
2.Su aplinkiniais. Ar žmogus gali sau leisti daugiau nei vidutinis aplinkinis?
3.Su lūkesčiais. Ar žmogus gali sau leisti daugiau nei tikėjosi, kad tuo metu galės sau leisti.

Taigi, imigrantai išties neretai gauna naudingumą iš emigravimo – nes gyvena turtingiau, nei seniau. Bet tas naudingumas ilgainiui blėsta. Ir viskas galutinai apsiverčia su antrąja karta. Prancūzijoje ar Britanijoje gimęs arabas ar pakistanietis visuomet matys, kad jo bendruomenė gyvena skurdžiau nei aplinkiniai – bet pats jau nebeturės dar skurdesnio gyvenimo istorinėje tėvynėje atminties. Jis lygins save tik su aplinkiniais – nebe su praeitimi – ir tas palyginimas bus labai nepalankus. Tai – viena priežasčių antrosios kartos imigrantų jaunimo tarpe kylančiam nepasitenkinimui, kuris išsiliejo 2005 m. masinėmis riaušėmis Prancūzijoje, 2011 m. Londone ir 2013 m. Stokholme. Socialinė lygybė tarp netoliese gyvenančių psichologiškai yra svarbesnė, nei socialinė lygybė tarp gyvenančių skirtingose šalyse.

Lygiai taip, kaip juodaodžio Pietų afrikiečio apartheido metais neguodė, kad didžioji dalis afrikiečių už PAR ribų gyvena dar sunkiau – jis save lygino su baltaisiais pietų afrikiečiais. O vergo XIX a. pirmos pusės pietinių JAV plantacijose neguodė, kad Europoje, Afrikoje ir Azijoje eiliniai ūkininkai ekonomiškai gyvena dar blogiau (kituose žemynuose dar būdavo badmečiai, o JAV vergai turėdavo ką valgyti) – nes jis save lygino su laisvaisiais amerikiečiais. Ir mūsų neguodžia tai, kad vidutinis lietuvis gyvena turtingiau nei 83% pasaulio žmonių, nes lyginame save su Vakarų kraštais, kur dauguma turi emigravusių giminių ir draugų.

Gamybos atkėlimas kelia ekonomiką, emigracija – smukdo

Dar viena keistenybė: dauguma kairiųjų kur kas aršiau puola gamyklų turėjimą Azijoje (kur esą išnaudojama pigi darbo jėga) nei imigrantų, kaip pigios darbo jėgos, naudojimą savo šalyje.

Bet atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas psichologines tendencijas ir kairiąsias vertybes toks gamybos iškėlimas ilgainiui padeda situaciją pasaulyje lyginti daug labiau. Visų pirma, sunkiai dirbti, kai ir visi aplinkiniai taip pat dirba, daug paprasčiau psichologiškai. Antra, į šalis, į kurias perkeliama gamyba, investuojama, vietiniai žmonės apmokomi užsieniečių lėšomis ir jie niekur neišvyksta. Šios technologijos, žinios – puiki bazė ilgainiui patiems kurti savo prekės ženklus, kokybiškas prekes.

Kad tai veikia įrodė “Azijos tigrų” pavyzdys. Šiandien Singapūras, Honkongas, Taivanas, Pietų Korėja – tarp 40 turtingiausių pasaulio šalių; jos jau turtingesnės už daugumą Vakarų Europos valstybių (pirmosios dvi pagal BVP vienam gyv. – ir už JAV). Dar 1983 m. situacija buvo priešinga: Singapūras atsilikinėjo ir nuo Graikijos ar socialistinės Vengrijos, o už Pietų Korėją net Brazilija buvo turtingesnė.

“Azijos tigrai” patys nuėjo kelią nuo pigios darbo jėgos šalių iki šalių, kuriančių savo produktus. O “pigios darbo jėgos” ieškotojai dabar krausto savo gamyklas kitur, pavyzdžiui, Kiniją, Tailandą ar Malaiziją. Reikia tikėtis, kad dar po kelių dešimtmečių ir šios šalys ekonomiškai išsilygins su Vakarų Europa – jau dabar jos pamažu ima kurti savo prekės ženklus ir išradimus. Jeigu užuot įsidarbinę užsieniečių gamyklose gabesni ir verslesni vietiniai prieš kelis dešimtmečius būtų tiesiog masiškai emigruodavę, abejotina, ar šiandien turėtume tokią situaciją. Airijai XIX a.-XX a. prireikė šimtmečio atsitiesti po bado sukeltos masinės emigracijos.

Yra teigiančių, kad emigracija sustiprina emigrantų kilmės šalis todėl, kad emigravusieji siunčia pinigus į buvusią tėvynę, ją lanko. Bet tai – laikinas reiškinys. Pragyvenus užsienyje ilgiau buvę ryšiai sutrūkinėja: jau per kelerius metus ima mažėti siunčiamų namo pinigų srautai, per kelias kartas išnyksta ir bet koks savęs siejimas su buvusia tėvyne. Skrydžių iš Lietuvos į Airiją ir Jungtinę Karalystę, kur didžiausia emigracija vyko prieš kelerius metus, paklausa jau menksta; JAV, kur dauguma lietuvių atvyko 1880-1950 m. jau sparčiai mažėja žmonių, laikančių save lietuviais (1990 m. surašyme tokių buvo per 800 000, 2000 m. 700 000 – visa tai nepaisant naujų imigrantų). Po šio periodo tėvynei ir ten likusiems žmonėms emigrantai tampa prarasti.

Alternatyvos ir sprendimai

Taigi, mano supratimu, siekiant didesnės socialinės lygybės pasaulyje migracijos indėlis abejotinas. Teisingesnis sprendimas būtų:

1.Iš esmės riboti ekonominę imigraciją, tačiau skatinti darbuotojų “nuotolinį” įdarbinimą užsienio šalyse (gamyklose, IT priežiūros įmonėse ir kt.), tokiu būdu suteikiant toms šalims pagrindus ateityje pačioms ekonomiškai iškilti – kas jau būtų geriau visiems jų gyventojams, o ne pavieniams migrantams. Dėl technologinio progreso “outsourcint’i” galima vis daugiau ir daugiau darbų. Priešingai baimėms turtingose šalyse tai nesukels bedarbystės, nes jos turi galimybių prisitaikyti – lygiai taip, kaip bedarbystės nesukėlė daugumos darbininkų pakeitimas mašinomis XIX-XX a (o tik pakėlė produktyvumą).
2.Pačiose turtingose šalyse ir “juodus” darbus (kurių neišeina iškelti kitur, pvz. padavėjo, valytojo) turėtų daryti vietiniai žmonės. Tam reikėtų sumažinti nedarbingumo pašalpas ir socialines garantijas neieškantiems darbo, pačias pašalpas teikti tik tada, jei žmogus dirbs viešuosius darbus. Kartu dingtų šovinistinį primenantis požiūris, kad tam tikri darbai piliečiui pagal kilmę niekada neklius – kad ir kaip prastai jis mokytųsi, kad ir kaip nesistengtų nieko gyvenime siekti.

Sprendimai ne visai įprasti kairiajai politikai, bet jie labiau nei esama situacija padėtų siekti kairiųjų tikslų globaliu mastu: skurdžių šalių turtėjimo, į “kastas” panašių struktūrų sunykimo.

Galite sakyti – o gal imigraciją reikėtų palikti, tačiau sulyginti imigrantų ir vietinių teises? Manau, šis idealistinis sprendimas nesulauktų palaikymo net tarp kairiųjų, nes jis pritrauktų didžiulius pašalpų siekiančių imigrantų srautus (juk mažiausios pašalpos turtingose šalyse viršytų geriausias algas neturtingose) ir, siekiant toliau palaikyti vietinių ir imigrantų lygias teises į pašalpas, galiausiai tektų prastinti socialinių garantijų situaciją visiems (tiek piliečiams, tiek ir ne).

O esminė sąlyga tam, kad imigraciją kairieji palaikytų, yra eilinių piliečių, kuriems, tradiciškai laikoma, atstovauja politinė kairė, gyvenimo nepablogėjimas. Kol buvo kitaip kairieji būdavo esminiai imigracijos priešininkai: pavyzdžiui, kairiųjų iniciatyva Australijoje XX a. pirmojoje pusėje buvo vykdoma “Baltosios Australijos” politika, pagal kurią tapo nepageidaujami azijiečiai imigrantai. Priežastis: iš skurdžių kraštų atvykę azijiečiai dirbdavo už mažesnius atlyginimus ir taip sunkindavo vietinių darbininkų padėtį.

Kas šiais laikais kitaip? Atsirado pašalpos, pakilo minimalios algos. Jei anksčiau “už pusę algos” dirbantis kolega imigrantas reikšdavo, kad ir tu tuoj dirbsi pigiau arba liksi be darbo, tai šiandien Vakarų piliečiui algos niekas nemažins žemiau minimalios, o jei atleis – gausi ženklią pašalpą. Tačau tam, kad tu turėtum tokias dideles garantijas, reikalinga ta “kastų visuomenė”, kurioje ženkli darbininkų dalis tokių garantijų neturi. Antrosios kartos ar natūralizavęsi imigrantai teises gali įgyti, bet jų bendruomenės vis viena bus skurdesnės nei aplinkinių (ekonominio pagrindo, kultūriniai, gebėjimų, kalbos barjerai).

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Kodėl pasaulyje išmetama 50% maisto, o žmonės badauja?

Kodėl pasaulyje išmetama 50% maisto, o žmonės badauja?

| 2 komentarai

Sužinojus, kad 50% pasaulio maisto išmetama, gali pasirodyti keista ir neteisinga, kad yra vietų, kur žmonės badauja.

Tačiau reikalas tas, kad maisto išauginimas skirtinguose pasaulio regionuose labai skiriasi.

“Philip’s Concise World Atlas” duomenimis, 27,6% viso maisto išauginama Europoje, nors ten gyvena 15,5% žmonių. Šiaurės Amerikoje išauginama 13,8% maisto, nors gyvena 7,1% žmonių. Šiuose kraštuose bado ir nėra, o daug maisto išmetama.

Labiausiai badas kamuoja kai kuriuos Afrikos regionus. Afrikoje gyvena 12% pasaulio žmonių, bet išauginama tik 6,7% maisto. Jeigu pažiūrėtume dar konkrečiau pamatytume, kad ir šie 6,7% pasiskirstę netolygiai, o ten, kur badaujama, maisto ir populiacijos santykis dar gerokai prastesnis.

Transportuoti maistą daug sunkiau, nei išauginti

Kodėl negalima pervežti maisto iš vienų vietų į kitas? Galima. Bet reikalas toks, kad, priešingai dažnai nuomonei, maisto transportavimui reikia įdėti daug kartų daugiau darbo (taigi, ir pinigų), nei jo išauginimui. Tam, kad turėtume duonos, pakanka įdėti darbo rugių sėjimo ir pjūties metu bei po jos malant grūdus, kepant duoną. Su moderniomis technologijomis (kombainais ir kt.) yra daugiau žmonių darbo, bet ir našumas gerokai didesnis.

O kiek papildomo darbo reikia nuvežti tokį patį duonos kiekį iš Europos į Afriką? Labai daug. Tarkime, skraidinama lėktuvu. Tam reikia, kad kas nors duoną į lėktuvą pakrautų ir iškrautų (prieš tai ir po to – nuvežtų į oro uostą ir iš jo). Reikia, kad lėktuvas būtų pilotuojamas, o jam nuo žemės nurodinėtų dispečeriai. Lėktuvui reikia kuro – tam reikia išgręžti naftą, transportuoti ją į perdirbimo gamyklą, perdirbti, transportuoti į oro uostą. Pagaliau patį lėktuvą reikėjo sukurti, pagaminti, reikia remontuoti ir prižiūrėti – tai tūkstančių žmonių darbo reikalaujantys procesai, tad lėktuvai kainuoja dešimtis ar šimtus milijonų dolerių. Kiekvienam iš įvardytų procesų reikia dar daugiau kuro ir kitų resursų (lėktuvo, į oro uostą duoną vežusio sunkvežimio ar naftą perdirbti plukdžiusio tankerio detales juk irgi reikėjo pagaminti, išgauti ir perdirbti joms metalą ir t.t.). Be to reikia šiuos procesus organizuoti, prižiūrėti, koordinuoti tarpusavyje (vadovai, valdininkai, teisininkai, sistemų programuotojai…). Papildomo darbo atsiranda jei gabenami šaldyti, greitai gendantys produktai.

Kodėl tai nėra visiems akivaizdu? Nes duonai išauginti sunaudojama daug vieno ir to paties žmogaus (ūkininko) arba nedidelės grupės žmonių darbo. O duonos transportavimui reikia šimtus kartų didesnio skaičiaus žmonių darbo – tačiau kiekvieno atskiro žmogaus (piloto, dispečerio, naftininko, vairuotojo…) indėlis mažesnis.

Sudėję visų žmonių darbo laiką, reikalingą duonai transportuoti į kitą žemyną, ir darbo laiką, reikalingą tokiam pačiam duonos kiekiui išauginti, pamatysime, kad transportuoti jo sueikvojama daug daugiau. Taigi, pavyzdžiui, “pervežti maistą, kuris šiaip būtų išmestas, iš Europos į Afriką” nėra realus bado problemos sprendimas – nes iš tikro pigiau jį būtų auginti arčiau badaujančių kraštų.

Kiek žmonių darbo reikia transportavimui, galite įsitikinti taip: kiekvienas apmokytas žmogus prie tinkamo klimato gali vien savo jėgomis pramisti augindamas, žvejodamas, medžiodamas “nuo nulio” – t.y. pasigaminti ir visus rekiamus įrankius (taip darydavo pirmykščiai žmonės). Bet net ir skyręs tam visą savo laiką tas žmogus pats vienas (t.y. be jokių iš anksto turimų daiktų ir jokios kitų pagalbos) nenugabens maisto iš Europos į Juodąją Afriką. “Nuo nulio” to veikiausiai nepadarytų ir šimtas žmonių – todėl šis atstumas buvo kroviniams neįveikiamas iki pat XV a.

Sprendimas – ne mažiau išmesti, o gebėti daugiau sukurti?

Pagaliau ir išmetamas maistas ne šiaip sau. Net atmetus visus moralinius argumentus – juk maistas kainuoja pinigus, kam jį mesti užuot ką nors nusipirkus. Juoba daug maisto pasibaigus galiojimui išmeta parduotuvės, restoranai: pelno siekiantys profesionalai. Kodėl jiems apsimoka išmesti užuot taupius? Reikalas toks, kad siekis apsaugoti tam tikrą kiekį maisto nuo išmetimo gali pareikalauti daugiau pastangų / pinigų nei tokio paties maisto kiekio sukūrimas.

Pavyzdžiui, parduotuvė negali numatyti kas joje bus perkama, todėl 100% tiksliai užsakyti produktų negali. Užsakius per mažai būtų deficitai, pirkėjams tektų gaišti laiką ieškant tų produktų kitose parduotuvėse (vengdami šito daug pirkėjų renkasi eiti į parduotuves, kur visada didelis asortimentas, nors ir šiek tiek brangiau). Užsakius per daug produktų dalį tenka išmesti. Panašiai ir ne viena atskira šeima taupydama laiką nusiperka daugiau maisto iš anksto (kurio dalį paskui išmeta) užuot kasdien ėjusi į parduotuvę pirkti tik to, ko prireiks būtent tą dieną.

Kodėl kai kuriuose regionuose išauginama mažiau maisto? Tą lemia klimatas, žemesnis technologijų lygis, nenašios ekonominės sistemos (pvz. Šiaurės Korėjoje, Zimbabvėje). Ar tai galima pakeisti? Taip, ir tai keičiasi, badas nuolat mažėja (1970 m. nepakankamai valgė 37% besivystančio pasaulio gyventojų, 2007 m. – 17%). Tačiau kaita tvari tik tada, kai paremta ekonominiais bei technologiniais pasikeitimas. Paprasčiau tariant, badaujančių regionų žmonės “išmokomi meškerioti”, o ne jiems “duodama žuvis” (labdara). Tas “meškeriojimas” – net nebūtinai maisto auginimas. Šalys gali gaminti ir kitas prekes bei mainyti į maistą (kad prekių kaina padengtų maisto atvežimo kainą); juk yra šalių, kaip Singapūras, kurios beveik visą maistą importuoja (tiesa, labiau iš gretimų teritorijų, nei iš kitų žemynų). Tiesiog kad šalis išgalėtų taip gyventi ji turi pasiūlyti ką nors naudingo kitų šalių gyventojams. Tai ypač aktualu sausiems ar itin tankiai gyvenamiems kraštams.

Kai kas teigia, kad yra ribos, kiek žemė gali išauginti maisto – bet tų ribų nustatyti negalima. Dėl technologinio progreso iš to paties ploto žemės galima gauti vis daugiau maisto, seniau bevertės žemės tampa vertingomis. “Demografinė bomba” tuo tarpu išsikvepia: pasaulio gyventojų skaičiaus augimas lėtėja (1965 m. buvo 2,2% per metus, šiemet ~1,1%). Taip yra, nes į buvusį “Trečiąjį pasaulį” ateina Vakarų Europos šeimos modelis – mažiau vaikų. Jei šie reiškiniai pasieks ir Juodąją Afriką (paskutinį regioną, kur gyventojų priaugis dar milžiniškas) pasaulio gyventojų skaičius augs jau išvis menkai.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , ,