Be emocijų

Koronaviruso pandemija pasaulį ištiko ir sienos užsidarė taip greitai, kad daugelis nežino, kokių priemonių imasi įvairios šalys jai stabdyti. Neretai tai neteisingai nušviečia ir tarptautinė žiniasklaida, oficialūs asmenys, nyksta riba tarp “tikrų žinių” ir “fake news”.

Todėl nusprendžiau išanalizuoti įvairių šaltinių duomenis, pačius teisės aktus, o taip pat ir palts turėjau galimybę aplankyti ne vieną šalį pandemijos metu.

Šiame straipsnyje į vieną vietą surinkau visų šalių taikomų metodų palyginimą bei jau matomus (arba ne) rezultatus. Kadangi informacijos per daug, kad ją surinktų bet koks vienas žmogus ir viskas keičiasi per greitai, kviečiu dalintis nuomonėmis ir papildomais pastebėjimais komentaruose.

Masinis karantinas / uždarymai

Ribodamos žmonių judėjimą šalys ėmėsi keturių rūšių priemonių (2020 m. balandžio duomenimis):

1.Tik rekomendacijos be draudimų. Rekomenduojama plauti rankas, rizikos grupei saugotis, ilgiau pabūti namie ir pan. Šiuo keliu iš pradžių, kol užsikrėtusių buvo nedaug, ėjo daug šalių, bet beliko tik kelios, nors jos šio kelio laikosi gana tvirtai (Baltarusija, Nikaragva, Turkmėnija, Tadžikija, dalis JAV valstijų). Šitų šalių argumentai „už“ – „koronavirusas iš esmės pasaulyje jau nebesustabdomas ir nėra pavojingesnis už daugelį kitų ligų ir pavojų, kuriuos toleruojame (maliarija, autoavarijos ir t.t.), todėl nėra logikos su juo kovoti visą gyvenimą ir ekonomiką paralyžuojančiais draudimais, ypač jei šalyje užsikrėtusiųjų nedaug“.

2.Uždaryti tik pačias rizikingiausias veiklas (t.y. tas kur būna daug žmonių ilgai kartu artimu atstumu). Paprastai tai – masiniai renginiai, sportas su žiūrovais, teatrai, mokyklos, universitetai, darželiai, kino teatrai, naktiniai klubai, kartais – barai, nors skirtingose šalyse tas sąrašas kiek skiriasi (čia išvardinau vietas nuo dažniausiai uždaromų iki rečiausiai). Šiuo keliu nuėjo Pietų Korėja, Taivanas, Honkongas, Latvija, Švedija, Islandija ir dar gana daug šalių. Kai kuriose ribojimai švelnesni (pvz. Pietų Korėjoje niekada neuždaryti kino teatrai, o Taivane neuždarytos ir mokyklos; barai atidaryti didelėje dalyje šį kelią pasirinkusių šalių), kitose – kiek griežtesni, bet esmė lieka ta pati: užkertamas kelias didžiajai daliai infekcijų, suduodant gana nedidelį smūgį gyvenimui ir ekonomikai (realiai paveikiamos tik kai kurios konkrečios veiklos ir jų darbuotojai).

3.Uždaryti „viską, kas nebūtina“, paliekant tik pramonę ir „būtinas“ prekybos/paslaugų veiklas. Paprastai tos veiklos: maisto prekyba, vaistinės, ligoninės (bent jau „būtinoms procedūroms“). Kokios dar veiklos būtinos, tiesa, priklauso nuo šalies – pvz. Singapūre būtinomis laikomos ir kirpyklos, bet tik jei „kerpa paprasta šukuosena“, o Lietuvoje buvo nelaikomos. Šiuo keliu nuėjo Lietuva, Lenkija, Singapūras, daug Europos Sąjungos šalių. Teoriškai jis turėtų užkirsti kelią daugiau infekcijų, nei 2 kelias, bet jis taip pat ir smarkiai sužaloja ekonomiką, paliesdamas daugelį veiklų ir darbų (kadangi daugelis žmonių daugelyje šalių šiais laikais dirba paslaugų sferoje), o netiesiogiai – ir visus kitus (net jei, tarkime, gamyba ir veikia, mažiau kas pirks ten pagamintus daiktus, nes neturės pinigų, neveiks parduotuvės).

4.Nurodyti visiems likti namie, leidžianti išeiti tik ypatingais atvejais (kai kur – tik į ligoninę (maistas atvežamas prie durų); kitur – pirkti maisto ir pan.). Tokiose šalyse nelieka ir viešojo transporto, ribojamas automobilių eismas, nebedirba gamyklos. Šiuo keliu nuėjo, tarkime, Ispanija, Kinijos Hubėjaus provincija.

Kur paskelbtas masinis karantinas. Raudona – paskelbtas visoje šalyje (3 arba 4 variantai). Geltona – kai kuriose jos dalyse. Balta – yra tik rekomendacijos arba uždarytos tik pavojingiausios vietos. Australijos žiniasklaidos duomenys. Kadangi situacija greitai keičiasi, joks žemėlapis nėra visiškai tikslus ir gali pasitaikyti klaidų. 2020 m. balandžio duomenys.

Didelėse šalyse, kaip Kinija ar JAV, skirtinguose regionuose taikyti skirtingi metodai. Pvz. nors kalbame apie „drakonišką Kinijos poilitiką“, iš tikro ji drakoniška buvo tik Hubėjaus provincijoje, kur prasidėjo koronavirusas, o įvairiose kitose provincijose švelnesnė nei didelėje ES dalyje.

Kuris požiūris geriausias? Kaip rodo šalių patirtys, pakanka uždaryti pačias rizikingiausias veiklas, nes tokiu būdu užkertamas kelias 90%+ užsikrėtimų, kuriems galima užkirsti kelią uždarymo būdu (t.y. neskaičiuojant užsikrėtimų ligoninėse, kurių neuždarysi, užsikrėtimų savo namie nuo šeimos narių, ar užsikrėtimų užsienyje), tačiau paveikiama tik ~10% ekonomikos, uždarbių (tikslūs procentai priklauso nuo to, kas uždaryta).

Lyginant šalis, kurios kitais atžvilgiais laikėsi vienodų priemonių, tačiau viena jų uždarė „viską kas nebūtina“, o kita – tik pavojingiausias vietas, matosi, kad koronaviruso plitimas tose šalyse iš esmės nesiskiria. Pvz. Lietuvoje, uždariusioje „viską, kas nebūtina“, po uždarymo koronavirusas per ateinantį mėnesį plito net dvigubai greičiau nei Latvijoje, uždariusioje tik pavojingiausias vietas.

Neužsidariusioje Latvijoje koronavirusas sklido lėčiau, nei Lietuvoje, nors karantino įveidmo metu buvo daugiau atvejų Latvijoje, nei Lietuvoje

Taigi, uždarymas visko, „kas nebūtina“, kaip įvestas Lietuvoje, yra ne kas kita, kaip masinės panikos apraiška. Jis praktiškai jokios naudos neduoda, o daro didžiulę žalą ekonomikai. Taip yra todėl, kad tiesiog beveik neįmanoma, tarkime, užsikrėsti koronavirusu perkant mobilųjį telefoną pustuštėje elektronikos parduotuvėje – užsikrėtimai įvyksta būnant kartu ilgesnį laiką, t.y. pavojingose vietose, ką rodo tyrimai šalyse, kuriose kiekvienas užsikrėtimio atvejis ištiriamas, kaip Pietų Korėjoje.

Deja, spaudoje dažnai pasitaiko niekuo nepagrįstų teiginių apie tariamą tokio masinio uždarymo naudą. Jie visi „grindžiami“ lyginant pelus su grūdais: tai yra, lyginant, tarkime, „užsidariusią“ Lietuvą, kur koronavirusas sklinda mažai, su „neužsidariusia“ Švedija, kur jis sklinda labiau (kažkodėl ne su „neužsidariusiomis“ Latvija, Pietų Korėja, Taivanu ar dar kur, kur koronavirusas plinta lėčiau, nei Lietuvoje…).

Tačiau Lietuvos-Švedijos koronaviruso plėtros skirtumai niekaip nesusiję su šitų šalių uždarymu, o su požiūriu į masinį testavimą (žr. sekantį punktą), kuris Švedijoje yra visai kitoks, nei Lietuvoje, Latvijoje, Islandijoje, Pietų Korėjoje ir kitose sėkmingai koronavirusą stabdančiose šalyse.

Be to, reikai suprasti, kad koronavirusas Vakarų Europoje išplito anksčiau, nei Rytų Europoje, o tai susiję su didesniais Vakarų Europos ryšiais su Azija bei tarpusavyje ir nėra niekaip susiję su atsakomosiom priemonėm. Kita vertus tai, kad koronavirusas Rytų Europoje išplito vėliau, leido Rytų Europai geriau pasiruošti (tuo metu pasaulyje jau mažiau trūko testų, kaukių ir kt.).

Mirtys nuo koronaviruso Europoje 1 000 000 gyventojų 2020 04 19 dieną. Kaip matyti, Vakarų Europa paveikta daug kartų labiau, nei Rytų Europa

Nurodymas likti namie gali atnešti naudos nebent ypatingom aplinkybėm, kai šalis, kaip Kinija, turi galimybę stebėti gyventojus ir tai pilnai sukontroliuoti: tokiu atveju, taikant itin griežtą karantiną, teoriškai įmanoma sunaikinti ligą išvis. Tačiau tai nepasiekiama demokratinėms šalims, be to, kai liga išplito pasaulyje, neįmanoma išvis niekam, nes net vienai šaliai sunaikinus ligą, ji galės vėl “ateiti” iš užsienio.

Testavimas

Požiūris į testavimą pasaulyje dvejopas:

1.Testuoti, izoliuoti, sunaikinti ligą (masinis testavimas). Dalis šalių stengiasi nustatyti kiekvieną koronaviruso atvejį – net nesimptominį – tam, kad sergančius izoliuotų ir jie neužkrėstų kitų. Taip ilgainiui siekiama sunaikinti ligą. Priemonės tam paprastai tokios: nustačius ligonį, tiriami ir visi žmonės, su kuriais jis turėjo kontaktą. Visi, kas serga – izoliuojami, o kas įtariami, kad gali sirgti – taip pat (bent jau iki testas juos „išteisins“). Jei politika vykdoma sėkmingai, koronavirusas iš lėto nyks: nes tam, kad jis išliktų, kiekvienas ligonis turi užkrėsti bent vieną kitą žmogų. Net ir nieko nedarant, užkrečia vidutiniškai tik 2-3, tad greitai izoliuojant ligonį, lengva šį skaičių numušti žemiau 1 (net jeigu kai kurie ligoniai ir spės ką nors užkrėsti, jei dauguma neužkrės, to pakaks). Šios politikos laikosi ir Lietuva, Latvija, ja sėkmingai koronavirusą sudorojo Kinija, Pietų Korėja, Taivanas, Farerų salos, Naujoji Zelandija, tvarko Islandija ir kt.

2.Testuoti ir gydyti tik rimtus ligonius. Laikantis šio požiūrio, į koronavirusą žiūrima tarsi, tarkime, į gripą: tai yra, testuojami, gydomi tik tie, kas patys kreipiasi į ligonines su rimtais simptomais. Nėra aiškinamasi, kas dar serga. Tikimasi, kad ilgainiui atsiras „bandos iminutetas“ – tai yra, daugelis persirgs ir turės imunitetą. Šio požiūrio laikosi Iranas, Italija, Ispanija, Švedija ir kt. Tiesa, kai kurios šalys jo laikosi „ne iš gero gyvenimo“, bet todėl, kad kai ten prasidėjo pandemija, jos nebuvo pasiruošusios pakankamai testų, o kai testų jau atsirado, liga ten buvo pasklidusi tiek, kad testuoti, izoliuoti būtų reikėję šimtus tūkstančių ar milijonus žmonių – t.y. pirmasis variantas tapo sunkiai prieinamas.

Kuris požiūris gerensis? Kaip rodo patirtis, šalys, laiku sėkmingai pritaikiusios masinį testavimą, koronavirusą pažabojo – liga išliko, bet užsikrėtusiųjų skaičiai krito iki minimumo. Toks procesas vyksta ir Lietuvoje. Aišku, viskas vyksta lėčiau, nei norėtųsi: tie, kam diagnozuotas virusas, “patraukiami iš visuomenės”, bet dalis “mažai simptominių” spėja “prasprūsti”, užkrėsti naujus, todėl ligos pažabojimas užtrunka ilgiau nei mėnesį ar kelis.

Kaip Korėja pažabojo koronavirusą. Pilka spalva – tuometiniai ligoniai, mėlyna – pagijusieji. Oranžinė linija rodo, kiek tuo metu yra sergančiųjų

Tuo tarpu jokia šalis, kuri testavo tik rimtus ligonius, nė iš tolo nepriartėjo prie ligos sunaikinimo (2020 m. balandžio duomenimis) – ir joks karantinas tam nepadėjo. Kita vertus, jų ir tikslas / siekiai kiti.

Tačiau, jeigu paaiškės, kad koronavirusu persirgus atsiranda ilgalaikis imunitetas (tai dar neaišku, bet pagal kontekstą atrodo labiausiai tikėtina), gali būti, kad antroji politika pasiteisins labiau, nes tokiu atveju toms šalims koronavirusas bus nebebaisus, kai koronavirusą “įveikusios” šalys vis tiek turės kažkaip ribotis nuo jo atvežimo iš užsienio, nes jis sukeltų vis naujas bangas.

Įvažiavimo ribojimai

Į visas šalis, išskyrus Kiniją, koronavirusas atėjo „iš svetur“, todėl daugelis ėmėsi įvažiavimo į šalį ribojimo priemonių. Čia yra keli požiūriai:

1.Neriboti įvažiavimo į šalį. Ilgainiui tokių šalių liko nedaug (iki 5%), pvz. Jungtinė Karalystė, Meksika. Kartais tokiose šalyse taikomi papildomi “švelnūs” patikrinimai atvykėliams, kaip temperatūros matavimas, bet jie užkerta kelią ne visiems ligoniams.

2.Draudimas atvykti kai kurių šalių piliečiams arba pabuvojusiems jose. Tokių priemonių daugelis šalių ėmėsi iš pradžių, kai koronavirusas buvo paplitęs, tarkime, tik Kinijoje, ar keturiose šalyse, bet ilgainiui, virusui išplitus pasaulyje, daugelis šalių perėjo prie visuotinių priemonių (3-4), nes nebėra logikos išskirti konkrečių šalių, kai virusą, tikėtina, gali atvežti iš daugelio šalių. Tačiau tokios politikos vis dar laikosi, pavyzdžiui, Švedija.

3.Karantinas / ribojimai visiems atvykėliams. Paprastai atvykėliams liepiama 14 dienų neiti iš namų ir/arba privalomas koronaviruso testas. Tokios priemonės gali užkirsti kelią ligos plitimui, nes net jei ir kas nors atvyktų sirgdamas, jis, laikantis procedūrų, nieko neužkrės. Nors šios priemonės iš esmės sunaikina trumpalaikį turizmą (juk niekas neskris dviems savaitėms į šalį, jei privalės praleisti jas visas karantine), tačiau leidžia judėjimą ilgalaikiais tikslais (studijų, darbo, kultūrinio pažinimo / kalbos mokymosi ir kt.). Todėl šalyse, nepriklausomose nuo turizmo, gali būti išlaikomos ilgai. Tokios politikos laikosi Pietų Korėja, Latvija ir kt.

4. Sienų uždarymas (draudimas atvykti užsieniečiams). Dažniausiai atvykti leidžiama tik savo piliečiams (jiems – karantinas), taip pat vežėjams ir pan. Tokios politikos ėmėsi Lietuva. Kai kurios šalys laikinai apribojo ir piliečių atvykimą.

Įvažiavimo į šalis ribojimai Pasaulio turizmo organizacijos duomenimis (2020 04 06). Dėl skirtingų individualių priemonių sunku viską atvaizduoti žemėlapyje, tad jis apytikslis

Kokios priemonės geriausios? Daugeliui turtingų šalių tol, kol koronavirusas sparčiai pasaulyje sklinda, norint kuo labiau apriboti “importuojamus atvejus”, yra logiškiausias yra trečiasis variantas (privalomi karantinai/testai), nes taip 95%+ užtikrinama, kad liga nesklis, tačiau teorinė galimybė patekti į šalį lieka. Aišku, tam turi būti sistema. Logiška, jei už testus/karantinavimo vietą susimoka pats atvykėlis, panašiai, kaip už vizą. Daugėjant šalių, kur koronavirusas nesklinda, ribojamai iš jų gali būti mažinami.

Pilnas sienų uždarymas neduoda daug papildomos naudos, nes jau ir kontrolė padeda užkirsti kelią daugeliui sergančiųjų. Pvz. į Pietų Korėją šiuo metu kasdien atvežama apie 5 koronavuso atvejus, iš tų pačių 90%+ atvejų atveža patys namo grįžtantys Korėjos piliečiai (pvz. užsienyje studijavę korėjiečiai studentai), kurie galėtų atvykti net ir uždarius sienas. T.y. užsieniečių neįleidimas tepadėtų išvengti vos kelių atvejų per savaitę. Panaši situacija buvo ir Lietuvoje iki uždarant sienas: iš visų įvežtinių atvejų, vos vieną ar kelis įvežė užsieniečiai, o kitus – Lietuvos piliečiai. Savo ruožtu, visiškas sienų uždarymas sukelia papildomų neigiamų padarinių, nes apsunkėja ir svarbių kovai su pandemija asmenų, krovinių atvykimas (pvz. nelikus reisinių lėktuvų skrydžių, mažiau ir galimybių gabenti krovinius, įskaitant svarbiausius, nes didelė dalis krovinių šiaip gabenami keleivinių lėktuvių krovinių skyriuose), didėja žala ekonomikai.

Visai neriboti patekimo į šalį gali būti logiška toms šalims, kur koronavirusas mažai pavojingas (žr. žemiau) arba kur jis jau taip išplitęs, kad tarp vietinių paplitęs net labiau, nei tarp daugelio potencialiai atvykstančių užsieniečių.

Taip pat reikia suprasti, kad joks sienų uždarymas nėra absoliutus – beveik visur praleidžiami, tarkime, sunkvežimių vairuotojai, lėktuvų ar laivų įgulos, ir dažnai jie praleidžiami be kontrolės, net be COVID testų. Sustabdyti šitų srautų neįmanoma, nes juk dalis jų net veža maistą, vaistus, apsaugos priemones. Taigi, realybė tokia, kad “užsidarysime sienas, sunaikinsime virusą ir pas mus jo nebebus, nes niekaip nebesugrįš” metodas niekada neveiks, nes jei virusas bus užsienyje tai, tegu ir nebūtinai iš karto, jis grįš vėl net ir “uždarius sienas”, pasisės sėkla, kuri, be kitų priemonių (testavimas ir t.t.) toliau plis.

Apsisaugojimo priemonės

Kadangi koronavirusas plinta konkrečiu būdu – iš sergančiojo burnos/nosies į sveikojo burną/nosį, galimai per kokį nors tarpinį paviršių (pvz. apčiaudėtą stalą) – tai yra nesunku užkirsti tam kelią naudojantis asmeninėmis apsaugos priemonėmis (net jei nebūtų jokio karantino). Veido kaukėmis, rankų plovimu, stalų/rankenų ir kitų dažnai liečiamų paviršių dezinfekavimu, temperatūros tikrinimu įvairiose vietose (taip neįleidžiant ten, tikėtina, sergančių), o taip pat nesilietimu prie kitų žmonių, atstumo prisilaikymu nuo žmonių su kuriais bendrauji (pvz. rankos nepadvimas).

Kai kuriose šalyse šios priemonės ir šiaip kultūriškai priimtinos (pvz. Rytų Azijoje įprasta dėvėti kaukes), kitur – mažai priimtinos (pvz. daug šalių net prieš valgant neįprasta nusiplauti rankas). Ten, kur tai yra kultūros dalis, kaip Pietų Korėjoje, net ir be ypatingų reikalavimų žmonės ėmėm masiškai priemones naudoti.

Veido kaukės Pietų Korėjoje

Tuo tarpu šalyse, kur tai mažiau įprasta, kaip Europoje veido kaukės, valdžiai teko išleisti reikalavimus vienur ar kitur tų priemonių imtis.

Bendrai paėmus, šios priemonės yra gerai – jos padeda išvengti daugybės užsikrėtimų nedarydamos jokios žalos ekonomikai ar netgi tam tikrą naudą (pvz. jeigu reikalinga prekybos centre papildoma dezinfekcija, tai gali būti įdarbinami papildomi darbuotojai). Jei jos kultūriškai neįprastos, logiška tokius papročius diegti per socialines reklamas ar tiesioginius reikalavimus/draudimus. Tai turėtų išlikti ilgiau, nei kitos priemonės (karantinas, įvažiavimo drauidmai).

Šalyse, kur tokios priemonės įprastos (pvz. Rytų Azijoje, kur įprastos kaukės, neįprastas rankų paspaudimas) koronavirusas plito gerokai lėčiau, negu kur jos neprastos (pvz. Europoje, JAV, o ypač, tarkime, Pietų Europoje, kur įprasti apsikabinimai, bučiniai net tarp žmonių, kurie nėra artimi draugai ar giminaičiai).

Kas dar daro įtaką koronaviruso plitimui / pavojingumui?

Yra du pagrindiniai veiksniai, dėl kurių daugelyje šalių koronaviruso, net ir visiškai nieko nedarant, pavojus būtų gerokai mažesnis, nei Europoje ar JAV.

1.Gyventojų amžius. Jaunimas ne tik daug kartų mažiau linkęs mirti nuo koronaviruso, bet ir juo užsikrėsti. Akivaizdu, kad Malyje, kur, tarkime, tik 1% gyventojų vyresni nei 70 m., ligos pavojai kur kas mažesni nei Italijoje, kur tokio amžiaus net 17% žmonių.

2.Klimatas. Virusas greičiau žūva karštame klimate ir todėl, tarkime, Pietryčių Azijoje (Tailande, Vietname, Indonezijoje) ar Afrikoje protrūkiai, ypač atsižvelgiant į gyventojų skaičių, gerokai mažesni nei šaltesnėse vietose – Europoje, JAV, Kinijoje – nors Pietryčių Azija, dėl ryšių su Kinija, buvo paveikta anksčiau, nei Europa.

Koronaviruso paplitimas 2020 m. balandžio pabaigoje (kuo tamsiau nuspalvinta šalis, tuo ten daugiau atvejų 100 000 žmonių)

3.Gyvenimo tankumas. Miestuose virusas plinta greičiau (todėl daugelis epidemijų prasidėjo nuo milijoninių didmiesčių, kaip Vuhanas Kinijoje, Niujorkas JAV, Maskva Rusijoje). Bet dar greičiau jis plinta ankštose gyvenamose vietose, kur šimtai žmonių dalijasi tomis pat patalpomis (virtuvėmis, tualetais). Vienas greičiausių plitimų todėl buvo imigrantų bendrabučiuose Singapūre ir Katare, kur būna iš karto per parą nustatomi šimtai ar net tūkstančiai atvejų. Joks “visuotinis karantinas” šio sklidimo nesustabdys, nes visi tie žmonės gyvena kartu tai karantinas nebent apsaugos kitus nuo viso bendrabučio.

4.Kiti pavojai. Kai kurios neturtingos šalys daug labiau pripratusios prie pavojų – maliarija, tarkime, ten pražudo gerokai daugiau žmonių, nei galėtų koronavirusas, yra kitų ligų, konfliktų. Nors tokios šalys nukopijuoja nuo Europos ir „pirmojo pasaulio“ griežtus kovos su koronavirusu metodus, jie paprastai atneša daugiau žalos nei naudos, nes ilgainiui atima resursus iš kovos su kitomis problemomis (pvz. badu, maliarija), be to, sukuria naujų mirtinų problemų (kaip milijoniniai ėjimai pėsčiomis namo Indijoje neliko transporto), o paprastai dėl klimato, jauno gyventojų amžiaus tokiose šalyse koronavirusas nebūtų probleminis.

5.Medicinos pajėgumas, ypač plaučių ventiliatorių kiekis ir t.t. Liga pavojingesnė, kur tas pajėgumas menkas, tačiau, kita vertus, dažnai tai ir vietos, kur žmonės jaunesni, komplikacijų tikimybė menkesnė. Visgi, aktualu tuos pajėgumus stiprinti epidemijos pradžioje.

Kodėl statistika skiriasi

Taip pat reikia suprasti, kad šalys statistiką skaičiuoja skirtingai, todėl reikia suprasti, kas skaičiuojama.

Šalyse, kur yra masinis testavimas, užsikrėtusiųjų atrodo daugiau, nes tiesiog šalyse, kur tetsuojami tik rimti ligoniai, nustatoma tik maža dalis koronaviruso atvejų. Švedijoje, tarkime, tikėtina atvejų yra keliasdešimt kartų daugiau, ką rodo antikūnių testai.

Dėl šitos priežasties šalyse, kur testuojami tik rimti ligoniai, ir mirtingumas atrodo gerokai didesnis (virš 10%) – nes lengvi atvejai tiesiog nepatenka į statistiką, o mirusiųjų procentas rodo tik “kiek iš sunkių ligonių mirė”, kai šalyse su masiniu testavimu jis rodo “kiek iš visų ligonių mirė”. Aišku, net ir tose šalyse daug asimptominių atvejų nenustatoma, taigi net ir ten mirtingumas atrodo didesnis, nei yra iš tikrųjų.

Be to, šalys skirtingai traktuoja “mirtį nuo koronaviruso”. Vienur, kaip Italijoje ar Lietuvoje, bet koks žmogus, kuris mirdamas sirgo ar net buvo pasveikęs nuo koronaviruso, įrašomas į statistiką kaip miręs nuo koronaviruso (nors, jei kalbame apie 80-90 metų žmones, “rizikos grupę”, tai jiems ir šiaip tikimybė mirti kiekvienu keleto mėnesių laikotarpiu gali būti keli ar keliolika procentų – t.y. net ir be koronaviruso ji didžiulė). Kitose šalyse taip nėra ir skaičiuojama “skrupulingai” (skiriant, kas buvo galutinė mirties priežastis, jei žmogus turėjo keletą ligų) – ten oficialus mirtingumas žemesnis kartais.

Kaip rodo moksliniai tyrimai, realus užsikrėtuisųjų mirtingumas turėtų būti 0,1 – 0,36%.

Koronaviruso pandemijos dienoraščiai iš viso pasaulio

1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)
6. 2020 m. rugsėjis-spalis. Automobiliu po Egiptą. COVID metu.
7. 2020 m. lapkritis-gruodis. Per antrąjį Lietuvos karantiną – Lotynų Amerikoje
8. 2021 m. sausis-balandis. Brazilija ir jausmai grįžus iš jos
9. 2021 m. balandis-birželis. Po Ameriką korona-atoslūgio pradžioje
10. 2021 m. birželis-liepa. Amerikoje per vakcinų karštinę.

Sevovės graikų ir romėnų miestų griuvėsiai – vienos populiariausių pasaulyje vietų kelionei. Jie tokie didingi ir seni!

Tačiau, kad jais žavėtumeis, griuvėsius reikia pajusti, suprasti. Juk ten vyko visai kitoks gyvenimas, nei šiais laikais.

Laimė, visi senovės miestai panašūs tarpusavyje, visuose stovėjo panašūs pastatai ir buvo panašus išplanavimas. Todėl šis straipsnis padės susiorientuoti ir suprasti bet kuriame.

Romėnų miesto griuvėsiai. Nepaskaičius daugiau sunku suprasti, kas ir kaip, bet čia jokia mistika: romėnų gyvenimas puikiai ištyrinėtas

Romėnų miestų išplanavimas ir gatvės

Jei leisdavo gamtinės kliūtys, romėnai savo miestus planuodavo paprastai – horizontalios ir vertikalios gatvės, kvadratiniai kvartalai. Pagrindinės dvi susikertančios gatvės vadinosi cardo ir decumanus. Romėniškas miesto planavimas buvo grįžęs į madą XIX a. – romėniškai suplanuotas, pvz., Kauno centras (Laisvės alėja ir kt.), Vilniaus Naujamiestis aplink Gedimino pr.

Vienus miestus su kitais jungė akmenimis grįsti romėnų keliai, kuriais judėjo pirkliai, o karo metu – legionai.

Efeso miesto gatvė – retenybė, nes dėl kalnuoto reljefo kiek užsisuka

Romėnai mokėjo pastatyti ir tiltus. Arkų (tai – romėnų išradimas) dėka, tiltams pakako mažiau taurų nei seniau ir jie yra labai patvarūs – kai kurie stovi iki šių dienų. Tačiau anais laikais tiltą pastatyti buvo daug sunkiau, nei dabar, tad tiltų per didesnes upes buvo mažai, o miestai prie tiltų tapdavo svarbiais taškais, nes pro ten eidavo visi pirkliai, legionai ir t.t.

Išlikęs romėnų tilas Meridoje, Ispanijoje (fone – šiuolaikinis tiltas)

Romėnų šventyklos ir politiniai centrai

*Šventyklos būdavo skiriamos konkrečiam dievui, dievams ar sudievintiems žmonėms (pvz. Romos imperatoriams) garbinti. Nepriklausomai nuo to, kam skirtos, jos buvo panašios: kolonų supamas pastatas, kurio viduje – stabas – Dievo statula (stabai iš esmės neišlikę, belikę pastatai). Romėnai neturėjo baigtinio dievų sąrašo – užkariavus naujas žemes, šių žemių žmonės toliau garbindavo savo dievus, statė jiems šventyklas, tie dievai tarsi irgi tapdavo romėnų dievais (pvz. imperijos rytuose ir pietuose taip garbintas Belas).

Romėnų dievo Bakcho šventykla Balbeke (dabartinis Libanas)

*Bazilikos – šiuolaikines bažnyčias forma primenantys pastatai, kuriuose vykdavo romėnų teismai.

Bazilika Volubilyje (dabartinis Marokas)

*Bažnyčios. Romos Imperija 313 m. oficialiai atsivertė į krikščionybę. Kai kuriuose miestuose pastatytos bažnyčios, savo forma panašios į bazilikas – ten melsdavosi krikščionys ir viskas vykdavo gana panašiai, kaip šiais laikais. Bažnyčios, pastatytos ten, kur, iki šiol vyrauja krikščionybė, dažnai išliko iki šių dienų (nors ir rekonstruotos), tuo tarpu statytos ten, kur dabar vyrauja islamas (Šiaurės Afrikoje) – tapo griuvėsiais kaip ir romėnų Dievų šventyklos.

Romėnų bažnyčia Ravenoje, veikianti iki šių dienų

Romėnų bažnyčios vidus Ravenoje. Kadangi ji veikia, galima geriau įsivaizduoti ir kaip atrodė romėnų bazilikos, kol buvo nesugriuvusios (pvz. nuotraukoje aukščiau Volubilyje)

*Religinių mažumų šventovės. Romos Imperija buvo milžiniška ir religijų joje buvo daug. Kadangi pagrindinė religija buvo pagoniška ir dievų skaičius joje buvo neribotas, romėnai tiesiog “įterpdavo” nukariautų šalių dievus tarp savo dievų ir statė jiems šventyklas kaip saviems. Tačiau ne su visais taip pavyko: pvz. krikščionys ar judėjai sakė, kad jų Dievas yra vienintelis, taigi, negalėjo egzistuoti greta romėnų dievų. Religinių mažumų šventovės buvo nedidelės it slaptos ir ne tokios įspūdingos, kaip kiti romėnų pastatai. Vienas populiariausių to meto kultų – Mitros kultas, kurio atvaizdų (jautį užmušantis žmogus) galima šen bei ten išvysti (paprastai tik jei žinai kur ieškoti).

Mitros atvaizdas Jajcėje (dabartinė Bosnija)

*Triumfo kolonos ir triumfo arkos. Patys didžiausi romėnų paminklai, skirti paminėti svarbiausiems įvykiams (pvz. laimėtiems mūšiams) ar asmenybėms. Triumfo arka – tarsi vartai, triumfo kolona – tarsi stulpas. Ir ant to, ir ant to galima išvysti užrašų, bareljefų, aiškinančių, kam tas statinys pastatytas. Aišku, antikiniuose miestuose būta ir gausybė mažesnių paminklų, statulų – bet šie rečiau išlikę arba perkelti į muziejus.

Tito triumfo arka Romoje. Ji įkvėpė ir garsiąją Paryžiaus triumfo arką

Romėnų miestų pramogų pastatai

*Teatras. Ten vykdavo koncertai, vaidinimai. Senovės graikų teatrai paprastai būdavo tiesiog akmeninės kėdės kalno šlaite. Romėnai jau teatrus statydavo kaip atskirus masyvius pastatus: pusapvaliu išdėstytos kėdės, o už scenos atsirado siena, kad žiūrovų netrikdytų vaizdai už teatro. Be to, virš žiūrovų kėdžių nuo saulės ir lietaus būdavo ištraukiamas stogelis. Teatras paprastai būdavo toks didelis, kad talpintų ~10% miesto žmonių: tai buvo pagrindinė pramoga, o vargšams kartais rengti nemokami vaidinimai. Skirtingos socialinės grupės teatre turėjo savo įėjimus ir savo vietas (pvz. kilmingi vyrai, vargšai, vergai ir pan.). Be didžiųjų teatrų, būdavo mažesni – odeonai; kai kurie tarnaudavo ir kaip miesto įtakingų asmenų susirinkimo salės, kur būdavo sprendžiami miesto reikalai.

Pergamo graikų teatras kalno šlaite (Turkija)

Aspendoso romėnų teatras, stovintis kaip atskiras pastatas (prie Antalijos, Turkija)

*Amfiteatras. Jei teatras – pusapvalis, tai amfiteatras – apvalus. Amfiteatre vykdavo gladiatorių kovos (kartais – iki mirties), jų kovos su žvėrimis. Gladiatorių būdavo įvairios rūšys su skirtingais ginklais, o amfiteatro renginiai tarsi parodydavo žiūrovams tai, kas vyksta anapus miestų (medžioklė, mūšiai ir t.t.). Didesniuose amfiteatruose yra požeminiai koridoriai, per kuriuos įvesti žvėrys, mažesniuose tiesiog atgabenti narvai. Žymiausias amfiteatras – Romos Koliziejus.

Prie Džemo amfiteatro Tunise

Džemo amfiteatro vidus. Jis taip neatrodė – iki pat viršaus visur aplink ovalą buvo tribūnos, panašiai kaip šiandienėse krepšinio arenose ir panašiai, kaip nuotraukos dešinėje

*Hipodromas (stadionas). Mylimiausias romėnų sportas (be gladiatorių kautynių) buvo karietų lenktynės ir jos vykdavo pailgame ovaliame hipodrome. Karietos lakstydavo ratais (ovalais) ir daug kas ten turėjo simbolinę prasmę (ratų skaičius, karietų skaičius ir pan.). Hipodromus turėjo tik didesnieji miestai.

Nedidelis hipodromas Sezarėjoje (Šventoji žemė). Aplink puslankį kairėje apibėgdavo vežimai su karietomis

*Gimnazija. Tai nebuvo mokykla, kaip ją suprantame, o labiau fizinių treniruočių erdvė, kur treniruodavosi ir sportininkai. Būdavo aikštė, kurioje treniruojamasi.

*Biblioteka. Būdavo tik svarbiuose miestuose. Knygos tais laikais perrašinėtos ranka ir jų buvo nedaug – todėl bibliotekos su keliais tūkstančiais knygų buvo retos ir skaitėsi labai turtingos.

Efeso miesto biblioteka – viena didžiausių Antikiniame pasaulyje. Nors fasadas didingas, viduje – tik viena gana nedidelė patalpa

*Viešnamis. Romos Imperijoje prostitucija buvo legali ir įprasta. Visgi, viešnamiai daug kur būdavo pernelyg paprasti, kad gerai išliktų ar priblokštų – tačiau jų „reklamos“ ir kiti susiję dalykai masina turistus.

Spėjama, kad ši koja ant Efeso grindinio buvo romėniško viešnamio reklama

Romėnų miestų higienos pastatai

Romėnai gyveno gana švariai – tačiau privačių patogumų daugelis jų neturėjo, išskyrus pačius turtingiausius. Todėl prausimasis, net lankymasis tualete tapdavo ir priežastimi pabendrauti su sutiktais pažįstamais. Ir todėl šie pastatai statyti itin įspūdingi.

*Akvedukas. Arkomis paremtas ilgas „tiltas“, kurio viršuje – vandens kanalas (vamzdis). Akvedukais vanduo iš tolimų kalnų šaltinių atitekėdavo į miestus, kur jo reikėdavo daug – nes romėnų miestai buvo didesni, nei kada nors Europoje iki tol. Akvedukai nebūtinai buvo tiesūs – apsukdavo kai kurias gamtines kliūtis. Ten, kur kirsdavo kalnus, vanduo tekėdavo ne akveduku, bet po žeme. Svarbiausia buvo, kad vanduo tekėtų nuolatiniu labai nedideliu kampu žemyn ir to kampo užtektų, kad vanduo tekėtų.

Romėnų akvedukas (Pont du Gard, Prancūzija)

Akvedukas į Kartaginą. Matosi viršuje vamzdis, kuriuo tekėjo vanduo

Rezervuarai (cisternos). Čia sutekėdavo vanduo iš akvedukų. Cisternos paprastai būdavo po žeme ir jų būdavo daug, kad tilptų daug vandens. Iš ten vanduo buvo skirstomas į fontanus (nimfėjumus) ir kitur. Rezervuarai buvo reikalingi tam, kad sausros ar apgulties metu, ar sugriuvus akvedukui, miestas turėtų vandens rezervą, turėtų ką gerti.

Cisternos viduje (Kartagina, Tunisas)

*Nimfėjumas (fontanas). Akveduku atitekėjęs vanduo čia trykšdavo fontanu ir jį semdavosi miestelėnai, gerdavo gyvuliai. Fontanas būdavo labai puošnus, puoštas statulomis – juk tai vienas svarbiausių ir dažniausiai matomų miesto pastatų. Nebent patys turtingiausi romėnai turėjo vandenį savo namie: tai buvo didžiulė prabanga, nes romėnai neturėjo čiaupų, taigi, neturėjo galimybės vandens užsukti. Vanduo bėgdavo nuolat. Tai yra, akvedukas buvo tarsi dirbtinė upė, mieste ji šakodavosi ir pratekėdavo nimfėjumus, kur piliečiai galėjo pasiimti vandens.

Nimfėjumas Efese (dabartinė Turkija). papuošimų priekyje nuolat tekėdavo vanduo, o ko nepasemdavo žmonės, nutekėdavo arkliams

Pirtys. Vieni didžiausių pastatų mieste. Skirtos ne tiek nusiprausti, kiek pabendrauti. Visoje imperijoje lankymosi pirtyje tvarka ir pirties dalys buvo panašios. Persirengimo kambarys, frigidariumas (šaltas kambarys), tepidariumas (šiltas), kaldariumas (karštas). Žmonės eidavo šia tvarka, taip pat ir išeidavo. Be to, būdavo gimnazija (atvira erdvė sportui) ir palestra (uždara erdvė sportui), kartais biblioteka. Taigi, romėnų pirtys labiau priminė gerą šių laikų sporto klubą. Po pagrindiniu aukštu būdavo vergų koridoriai – vergai kūreno krosnis ir t.t. (ten, kur pagrindinis aukštas nugriuvęs, tik jie ir likę). Iš pradžių nuogi vyrai ir moterys pirtyse būdavo kartu, bet vėliau dėl ištvirkavimų nustatyta, kad jie eis atskirai.

Karakalos pirtys Romoje. Mažesnių miestų pirčių būta mažesnių, bet tai vis tiek vieni didingiausių pastatų mieste

*Viešieji tualetai. Nedidelis, bet gražiai įrengtas pastatas, kurio viduje ratu išdėstyto „skylės“ gamtiniams reikalams. Taro skylių nebuvo jokių sienelių, visi šlapinosi ir tuštinosi kartu. Tai ir buvo tualetų esmė: atlikdami gamtinius reikalus bendraudavo. Viešieji tualetai būtent buvo vieta pabendrauti, ten romėnai eidavo ne visuomet.

Viešieji tualetai Efese (dabartinė Turkija)

Romėnų miestų gyvenamieji pastatai

Romėnų gyvenamosios vietos labai priklausė nuo turto. Turtingi gyveno prabangiose vilose, kuriose išlikę vieni gražiausių romėnų meno kūrinių.

*Insulos, arba daugiabučiai. Tai vieni pirmųjų pasaulio daugiabučių ir jie buvo net keturių aukštų. Butai būdavo nedideli kambariai ir neturtingieji gyveno viršutiniuose aukštuose – juk tekdavo patiems temptis iš nimfėjumo vandenį.

Insula Ostijoje prie Romos

*Vilos. Turtingų romėnų namai. Jų centre – peristilis, kiemas su baseinu, į kurį surenkamas lietaus vanduo. Jis panaudojamas plovimui ir pan., taip gerą akvedukų vandenį paliekant gėrimui. Aplink kiemą patalpos, nuo virtuvės iki miegamųjų ir t.t. Grindys dažnai grįstos mozaikom, seniau geometrinėm, vėliau su gyvom scenom. Sienos tapytos, bet mažai kur tai išlikę, priešingai nei mozaikos.

Bula Redžijoje (Tunisas) vilos turėjo požeminius aukštus, kur ir vasarą buvo vėsu. Jie statyti panašiai, kaip ir ant žemės, bet išliko geriau, todėl čia galima pajusti, kaip atrodė romėnų vila su centriniu kiemu ir patalpom aplink

Mozaikos iš romėnų vilų Pafose, Kipre

Taip pat buvo daug paprastų mažesnių namų, kurių išliko ir atkasta tik mažoji dalis. Išliko tik akmeniniai pastatai – jei būta medinių, jie neliko.

Apskritai, gyvenamųjų romėnų pastatų likę mažiau, nei viešųjų, arba jie mažiau kasinėti. Dažnai romėnų miestai, kuriuos galima lankyti, susideda tik iš viešųjų gatvių, tačiau aplinkui visuomet būdavo gyvenamieji pastatai.

Romėnų prekyba

*Agora. Prekybinė ir politinė aikštė. Jos centre galėjo būti pramogos miniai (pvz. muštis gladiatoriai), o šonuose – parduotuvės. Panašiai Forumas.

*Kolonuotoji gatvė. Plati pagrindinė gatvė pėstiesiems ir karietoms, kurią supa kolonos. Senovėje tos kolonos laikė stogą virš šaligatvio, o palei gatvę buvo pilna parduotuvių.

Kolonuotosios gatvės šonas. Kairėje – parduotuvės (išlikę įėjimai), dešinėje – pirma kolonų linija. Tarp kolonų ir parduotuvių būdavo stogas. Anapus gatvės būdavo antra kolonų linija, šaligatvis ir kitos parduotuvės

Nors Romos Imperija garsėjo savo geresniais nei kada seniau keliais, tiltais, visgi didžioji dalis prekybos vyko jūra, nes taip buvo pigiau. Tai prekybai buvo svarbūs uostai bei švyturiai.

Heraklio bokštas La Korunjoje – romėnų švyturys, naudojamas iki šių dienų. Jis vadinamas seniausiu pasaulyje pastatu, išlaikiusiu savo paskirtį iki šiol. Tiesa, eksterjeras po romėnų laikų rekonstruotas.

Romėnų gynyba

Romėnų miestai paprastai aptverti miesto siena, o miesto vartai – vieni įdomesnių pastatų. Vartų būta po kelis į skirtingas puses. Anapus miesto vartų galėjo stovėti pirtys – kad atvykėliai nusipraustų, neatneštų ligų (akivaizdžiai sergantys būdavo neįleidžiami į miestą).

Kai kurie miestai neturėjo sienų, bet vis tiek turėjo simbolinius vartus, tik per kuriuos galėjo užeiti atvykėliai.

Miesto vartai dažnai išlikę, tačiau sienos daugelyje vietų nugriautos.

Romėnų miesto vartai. Tryras, dabartinė Vokietija. Anksčiau jie buvo sienoje, bet, sieną nugriovus, liko vieniši

Viena retų išlikusių romėnų sienų. Lugas, Ispanija

Romėnų kapai

Romėnų kapinės driekiasi palei kelius anapus miesto sienų. Nors daug dalykų visoje Romos Imperijoje buvo panašūs, kapinės ir laidojimo tradicijos skirtingose provincijose iš esmės skyrėsi.

Beveik po visą Romos Imperiją paplitę tik sarkofagai – akmeniniai statinėliai į kuriuos dėtas lavonas. Mirus šeimos nariui, sarkofagai būdavo atidaromi ir naujas mirusysis kraunamas ant viršaus.

Pavienis sarkofagas Efese

Didesni kapai Romos Imperijoje buvo skirtingi. Pavyzdžiui, Palmyroje (Sirija) būta kapų-bokštų su patalpa laidotuvių vakarienėms. Pietų Turkijoje turtingieji statydinosi uolose iškaltus kapus – jų fasadai priminė šventyklas.

Hierapolio Nekropolis. Priekyje – pavieniai sarkofagai, už nugaros – didesni šeimų kapai.

Myra (dabartinė Turkija). Kairėje – kapai.

Bokštinis kapas Palmyroje (Sirija)

Svarbiausiems romėnams (pvz. imperatoriams) statyti mauzoliejai – kapai dydžio sulig šventykla ar bazilika. Kai kurie jų dabar naudojami kitoms paskirtims.

Imperatoriaus Diokleciano mauzoliejus Splite (dabartinė Kroatija) – aštuonkampis pastatas už vėlesnių namų. Pasibaigus romėnų erai jis tapo bažnyčia, pristatyta varpinė

Kiti pastatai

Apskritai, nėra tokio romėnų miesto, kuris būtų išlikęs visas. Bet iš tikro kiekviename didesniame mieste buvo visi čia įvardyti pastatai ar daugelis jų. Taigi, aplankęs daug romėnų miestų ir pamatęs visų tipų pastatus, galėsi įsivaizduoti, kaip seniau atrodė *kiekvienas* romėnų miestas.

Smulkmenos

Lankant romėnų miestą, verta atkreipti dėmesį į smulkmenas:
*Įrėžimai grindinyje, kad karietos neslystų.
*Paaukštintas perėjų zebras, kad žmonėms nereiktų statyti kojos į balą.
*Skulptūros žymiems miestelėnams, romėnų dievams. Daug jų būna iš paties miesto iškelta į muziejus (muziejams paprastai užleista kokia geriau išsilaikiusi vila, arba pastatytas naujas pastatas). Tolimesniuose užkampiuose skulptūros būdavo keičiamomis galvomis – pvz., pasikeitus imperatoriui, pakakdavo iš Romos tiesiog atsiųsti naują galvą.

Romėnų statula su keičiama galva Kartaginoje

Kodėl romėnų miestai sugriuvę?

Keičiantis amžiams ir religijoms, daug romėnų pastatų tapo nebereikalingi. Visų pirma šventyklos – romėnų religijos neliko. Kartu su jomis nebereikėjo ir amfiteatrų, hipodromų, nes sportas ir vaidinimai krikščioniškoje Europoje nunyko. Nunyko ir patys miestai – žmonės išsiskirstė gyventi po kaimus, taigi, nereikėjo ir tiek kelių, akvedukų, kitos infrastruktūros. Tik pavieniai pastatai liko tarnauti žmonėms. O nebereikalingi pastatai buvo naudojami tarsi statybinių medžiagų aikštelės – iš romėnų akmenų buvo statomi nauji pastatai, Bizantijos tvirtovės, arabų mečetės, eilinių žmonių gyvenamieji namai. Todėl sveikų romėniškų pastatų beveik neliko.

Turizmas pasaulyje kas 15 metų padvigubėja ir vis dažnesnio keliautojo didžiausias troškimas – pailsėti nuo kitų turistų. Tik taip gali pasinerti į vietos kultūrą.

Kur tai galima padaryti, geriausiai atskleis šitie mano padaryti žemėlapiai.

Dažnai pasaulyje skaičiuojama statistika, kurias šalis aplanko daugiausiai turistų. Tačiau ši statistika nėra svarbi – nes šalys skirtingo dydžio. Todėl žemėlapiai nuspalvinti pagal turistų ir vietos gyventojų santykį: kiek kartų šalyje gyvena daugiau žmonių, nei ten atvyksta kasmet turistų.

Kuo šis skaičius didesnis, tuo daugiau aplinkui kiekvieną turistą bus vietinių, vietos kultūros, tradicijų, tuo mažesnė dalis tų vietinių patys gyvens iš turizmo, tuo viskas bus tikriau. Pats naudojuosi šiais žemėlapiais numatyti, kiek turistinė laukia šalis – ir jie beveik niekad nenuvilia.

Žemėlapiuose šalys suskirstytos į penkias kategorijas:

Kiekviena kategorija gana plati, bet štai ką jos reiškia realybėje:

*Raudonai pažymėtose šalyse turizmas yra tapęs pramone. Daugelyje bent kiek įdomesnių šalies vietų bus tiesiog tiršta nuo turistų, sezono metu – katastrofiškai tiršta. Daug kas bus išbrangę, o jei šalyje įprasta turistus apgaudinėti – vietiniai bus puikiai to išmokę. Tiesa, yra ir pliusų: bus lengva rasti kokių tik nori paslaugų turistams (viešbučiai, ekskursijos, valiutos keityklos, autonuoma), kalbama užsienio kalbomis.
*Geltonai pažymėtose šalyse yra sveikas turistų ir vietinių žmonių santykis: norėdamas nuo kitų turistų dar gali pabėgti, nes jie “susikaupę” toli gražu ne kiekvienoje įdomioje šalies vietoje. Keliaudamas ten vis dar jautiesi kaip užsienio šalyje, o ne muziejuje. Tokios šalys yra savotiškas “aukso vidurys” tarp “masinio” ir “egzotiško”.
*Tamsiai žaliai pažymėtose šalyse daugelis sutiktųjų turistų bus beveik nematę (bent jau už keleto “pasaulio stebuklų” ribų, jei tokių toje šalyje yra). Vietiniai ten jūsų prašys kartu fotografuotis. Kita vertus, paslaugas turistams rasti gali būti sunku, sunku susikalbėti nemokant kalbos – ten būsite savotiškas atradėjas.

Europa

Europa dūsta nuo turistų – ne tik kad patys europiečiai masiškai keliauja, Europa yra labiausiai numylėtas žemynas ir tarp turistų iš kitų kontinentų.

Tad Europoje beveik neįmanoma rasti “neturistinio kampelio”, kur užsienietis dar keltų susidomėjimą – nebent mažiau turistinį. Labiausiai pertekusios turistais Vakarų ir Pietų Europos šalys, garsėjančios savo istorija, kurortais arba gamta.

Maltą kasmet aplanko 5 kartus daugiau žmonių, nei joje gyvena. Kroatiją ir Austriją – 4 kartus. Kiprą, Juodkalniją ir Graikiją – 3 kartus. Ispaniją – 2 kartus. Norvegijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje kasmet turistų irgi daugiau, nei gyventojų, Italijoje – nedaug mažiau. Vakarų Europą turistiškumo mastais jau beveik prisivijo ir Baltijos šalys.

Kiek “ramesnės” Europos vietos – Lenkija, Slovakija, Vokietija ir (nustebsite) Turkija (jei abejojate, pakeliaukite toliau kurortų ir pagrindinių vietų). Šiose šalyse turistų kasmet perpus mažiau, nei į jas atvyksta turistų. Tiesa, jei tendencijos tęsis, Vokietiją, Lenkiją ir Turkiją jau netrukus reikės dažyti tamsesne spalva.

Ukrainoje gyventojų 3 kartus daugiau, nei turistų.

Bosnijoje, Serbijoje, Šiaurės Makedonijoje gyventojų maždaug 5 kartus daugiau, nei kasmet atvyksta turistų – ir ten išties yra vienos paskutinių vietų, kur Europoje dar galiu jaustis “kaip kadaise”, kai turistas buvo savotiška retenybė net sostinių senamiesčiuose.

Dar mažiau turistų vizomis nuo Europos atribotoje Rusijoje – ten gyventojai turistus viršija 6 kartus.

Vienintelė tikra juodoji turizmo dėmė Europoje – Moldavija. Ten gyventojų net 25 kartus daugiau, nei kasmet atvyksta turistų. Kai lankiausi, nenustebčiau, jei nesutikau nei vieno kito turisto, išskyrus viešbučiuose.

Azija

Azija daug ramesnis žemynas už Europą ir lengva ten pasislėpti nuo kitų turistų. Išskyrus mikrovalstybes (kaip Singapūras), visoje Azijoje nėra šalių, kur turistų kasmet atvyktų daugiau, nei ten yra gyventojų.

Didžioji Azijos dalis dar – labai autentiška. Turistų daugiau tik Pietryčių Azijoje, kur yra kurortai. Tačiau nors Tailande ir Malaizijoje nėra net dvigubai daugiau žmonių, nei turistų kasmet, net Indonezijoje (išgarsintoje Balio), gyventojų 20 kartų daugiau nei turistų kasmet: Balyje turistų daug, bet juk Indonezijoje salų gausybė.

Antras labai turistinis Azijos regionas – Persijos įlankos šalys (JAE, Omanas, Bahreinas).

Ilgą laiką Rytų Azija buvo viena retų turtingų ir neatrastų pasaulio žemių. Bet pastaraisiais metais išaugo keliaujančių į Japoniją ir Pietų Korėją skaičiai – ten išvydę baltaodį vietiniai nebesistebi, bet visgi vietinių ten dar apie 4-5 kartus daugiau, nei turistų kasmet (t.y. santykis toks, kaip mažiausiai turistinėse Europos šalyse).

Mums atrodo, kad į Kiniją ar Indiją keliauja daug kas. Skaičiai išties nemaži (dešimtys milijonų), tačiau tose šalyse tiek žmonių, kad visi turistai ten bemat paskęsta tarp vietinių, o atokiau pagrindinių miestų būni pirmas daugeliui regėtas europietis, prašo fotografuotis. Kinijoje gyvena 25 kartus daugiau žmonių, nei ten kasmet atvyksta turistų, o Indijoje – net 100 kartų.

Mažiausiai turistinė pasaulio valstybė irgi yra Azijoje. Tai – Bangladešas. Ten gyvena 1317 kartų(!) daugiau žmonių, nei kasmet atvyksta turistų. Jei Lietuva būtų šitokia nepopuliari tarp turistų, mūsų šalį kasmet aplankytų vos… 2050 turistų iš užsienio – t.y. po šešis per dieną.

Afrika

Beveik visa Afrika turizmo požiūriu – juoda dėmė ir ten dar gali jaustis taip, kaip jausdavosi XIX a. keliautojai, keliaudami į savotišką nežinią. Baltaodis daugelyje Juodosios Afrikos šalių darbadomas pirštais ir šaukiama “baltasis!”, o turizmas yra beveik nežinomas dalykas, su visais to pliusais ir minusais. Pliusai – viskas autentiška, minusai – gauti anglišką informaciją internetu sunku, turistinės paslaugos brangios (nes tiesiog turistams pritaikytų paslaugų mažai, nėra konkurencijos), pasitaiko vietinių žiūrinčių į kiekvieną kitos rasės žmogų kaip į lengvą grobį.

Daugelyje žemėlapyje tamsiai žaliai pažymėtų šalių turistų neįsivaizduojamai mažai – pavyzdžiui, Kongo Demokratinėje Respublikoje gyventojų 232 kartus daugiau, nei kasmet šalį aplanko turistų (palyginimui: jei Lietuva būtų taip menkai turistinė, ją per metus aplankytų tik 11 000 užsienio turistų – realybėje toks skaičius Lietuvą aplanko per 2 paras). Etiopijoje šis skaičius lygus 113, Malyje – apie 100. O juk tai įdomios, “pasaulio stebuklų” turinčios šalys: bet skurdas, nesaugumas, brangumas atgrąso turistus.

Net turizmu pažiūrėti žvėrių išgarsėjusios Kenija ir Tanzanija pasaulio mastu yra turizmo užutėkiai – ten vienas turistas kasmet tenka 40-iai gyventojų.

Vienintelės smarkiau turistinės Afrikos šalys – arabiškos šalys, garsėjančios kurortais (Marokas, Tunisas, Egiptas) bei tos Juodsios Afrikos šalys, kur labai mažai žmonių ir todėl net ir nedideli turistų skaičiai jau “matosi” tarp vietinių (pvz. Namibija, Botsvana, kur turistų tankumas jau europinis), taip pat kiek mažiau Pietų Afrika (5 kartus daugiau gyventojų, nei turistų kasmet), Zimbabvė, Zambija. Šios šalys nuo labai seniai išreklamavo savo žvėris, Viktorijos krioklius ir kitas vietas.

Tiesa, net ir tas pats Egiptas gerokai mažiau turistinis, nei tikėjotės: vietinių gyventojų ten net 12 kartų daugiau, nei turistų kasmet. T.y. Egiptas mažiau turistinis nei visos Europos valstybės, išskyrus Moldaviją: Šarm El Šeiche ar Hurgadoj atrodys kitaip, bet pavažiuokite gylyn į šalį, į miestus.

Amerika

Amerikoje turistai koncentruojasi šiaurėje – Kanadoje, JAV, Meksikoje. Tiesa, JAV ir Meksika tokios milžiniškos valstybės, kad net ir dešimtys milijonų turistų “pasklinda” tarp vietinių: JAV gyventojų 4 kartus daugiau, nei turistų kasmet, Meksikoje – 3 kartus ir, jeigu būtų Europoje, abidvi šalys būtų tarp mažiausiai turistinių.

Išties abejose šalyse nesunku rasti unikalių vietų, tradicijų, kurių turistai nelabai žino.

Dar “atokesnė” ir “pamirštesnė” Pietų Amerika, tiesa, ne tiek kiek Afrika ar didžiuma Azijos: daugelyje Pietų Amerikos gyventojų kokius 5-10 kartų daugiau, nei turistų kasmet (Argentinoje – 6, Peru – 8, Bolivijoje – 10).

Gal nustebsite, bet viena mažiausiai turistinių šalių tarp lietuvių gana populiari Brazilija – ten gyventojų 30 kartų daugiau, nei turistų kasmet (didesnis skirtumas, nei bet kurioje Europos šalyje) ir, išties, tai matosi: sunku rasti valiutos keityklas, daug kas nepritaikyta turistams.

Turistiškiausi Amerikoje – Karibai, kur milžiniški kruiziniai laivai kasdien atplukdo tiek turistų, kad, kol jie stovi uoste, ištisi nedideli Karibų miestai “paskęsta” juose.

Dar pora “anomalijų” – Urugvajus (vienintelė Amerikos šalis ne Karibuose, į kurią kasmet atvyksta daugiau turistų, nei yra gyventojų) ir, kiek mažiau, Paragvajus. Turistai ten daugiausiai iš aplinkinių šalių: Urugvajuje – prabangiausi Pietų Amerikos kurortai, o į Paragvajų važiuojama pigiai apsipirkti.

O kaip seniau?

Įdomumo dėlei palyginau dabartinę situaciją pasaulyje su situacija 15 metų atgal, kai pats (o ir nemažai kitų lietuvių) pradėjau keliauti. Dalis valstybių, kurias tada būčiau radęs tuščias nuo turistų šiandien – turistų Mekos, daugelyje kitų (tarp jų Lietuvoje) turistiškumas išaugo 50-100%. Visgi, pasaulyje jis keitėsi labai netolygiai.

Čia šalių turistiškumas šiandien (duomenys – 2017 m., nes Pasaulio bankas juos atnaujina lėčiau):

Čia šalių turistiškumas prieš 15 metų:

Iš pirmo žvilgsnio žemėlapiai gal atrodys panašiai, bet iš tikro skirtumai dideli. Prieš 15 metų buvo vos pavieniai kraštai, kur turistų kasmet atvykdavo daugiau, nei ten gyveno žmonių: Prancūzija, Ispanija, Graikija, Austrija, kai kurios Karibų salos.

Rytų Europa, Pabaltijo šalys, net Vokietija tada buvo tiek neturisitinės, kiek šiandien jau yra tik kokia Serbija ar Bosnija (1 turistas per metus tekdavo 5 vietiniams). Savo ruožtu, pačios Serbija ar Bosnija prieš 15 metų buvo tiek neturistinės, kiek dabar įvairios Afrikos šalys (1 turistas 25 vietiniams).

Azijoje tik Persijos įlankos šalys ir Malaizija buvo “turizmo švyturiai” – net Tailande vienas turistas kliūdavo 6 vietiniams, Japonijoje – 25, Indonezijoje – išvis 50, tarsi kokioje Papua Naujoje Gvinėjoje šiais laikais. Po Aziją daug kur keliaudavo tik “kuprinėtojai”, tai buvo vien nuotykis. Panašiai ir po Pietų Ameriką.

Masinis turizmas, prieš 15 metų turėjęs savo aiškias “salas” (Paryžių, Romą, Veneciją, kurortus…), išplito: nes pigių skrydžių dėka žmonės keliauja daugiau, nes keliauti išgali nebe tik vakariečiai, tad pačių keliaujančiųjų daugiau nei padvigubėjo ir nebe visiems “artimiausi įdomūs miestai” yra Paryžius, Roma ar Niujorkas.

Vertinant skaičiais, smarkiausiai pasikeitė situacija Rytų ir Vidurio Europos šalyse: prieš 15 metų vakariečiai dar bijojo čia vykti, dabar – nebe. Be to, keliauti daugiau pinigų turi ir aplinkinių Rytų Europos šalių žmonės. Lietuvoje turistiškumas išaugo dvigubai, Latvijoje – tris kartus, bet dar didesni pokyčiai šalyse, kurios didžiuojasi savo kurortais: šie kurortai “atitraukė” dalį poilsiautojų iš daug brangesnių, bet nebe daug geresnių Vakarų šalių. Gruzijos turistiškumas išaugo net 23 kartus, Juodkalnijos – 14 kartų, Albanijos – 10 kartų.

Į turistinių agentūrų bukletus (bei nepriklausomų keliautojų norų sąrašus) pingantys skrydžiai ir reklama dar ryškiau įrašė ir daugiau “karštų šalių”, kur turizmas dar auga kartais: Tailandą, Portugaliją, Kubą (išaugo 3 kartus), Turkiją, Indoneziją (2 kartus).

Augo turistiškumas ir įdomiausiose “egzotiškose” šalyse, į kurias žmonės irgi nebebijo vykti, be to, daugėja turtingų žmonių aplinkinėse šalyse, kurie išgali keliauti. Japonijos turistiškumas išaugo net 6 kartus (tikrai: tarp mano pirmos kelionės ten 2006 m. ir kelionės 2017 m. – milžiniškas skirtumas turistų kiekių prasme), Indijos – 5 kartus, Vietnamo – 4 kartus, Peru, Etiopijos, Irano ir Izraelio – 3 kartus. Anksčiau šių šalių objektai, nors ir įrašyti į visokius “100 gražiausių vietų pasaulyje” tipo sąrašus, dėl didelio atstumo, nusigavimo išlaidų ar nepagrįstų baimių (nusikalstamumo, terorizmo) likdavo daugelio žmonių svajonių sąršuose – ir tik kokie “kuprinėtojai” ar “atradėjai” drįsdavo leistis į kelionę. Dabar pamatyti Maču Pikču ar Tadž Mahalą jau nėra eiliniam turistui *taip smarkiai* nerealiau, nei Eifelio bokštą. Ypač turistui iš turtingesnių šalių.

Taip pat sparčiau augo ir turizmas šalyse, neturinčiose pasaulio stebuklų, bet įdomiose ir neribojančiose turizmo visokiomis kliūtimis: jei 2002 m. daug žmonių galėdavo sau leisti keliauti gerokai mažiau, dabar pigūs skrydžiai leidžia keliauti daug kartų per metus, todėl aplankomos ir “antro lygmens” šalys. Be to, svarbiausios vietos (Roma, Paryžius ir pan.) daugelio – jau aplankytos ir daugeliui nusibosta trintis su turistų miniomis. Tarkime, dvigubai išaugo Vokietijos turistiškumas, net tris kartus – Danijos.

Yra šalių, kur turistiškumas per 15 metų netgi krito:
*Labiausiai konfliktų sudrebintos šalys (Venesuela, Jemenas, Zimbabvė ir pan.). Mažiau konfliktų sudrebintose šalyse turistiškumas augo – tačiau gerokai silpniau, nei galėjo (pvz. Egipte – tik 27%, Tunise – 20%, Libane – 12%).
*Menkai įdomios šalys, kuriose turizmas nuo seno labai išvystytas. Prieš 15 metų pasaulio turizmas dar buvo gana ribotas: turistai keliaudavo tik į konkrečias šalis, tuo tarpu kitos būdavo daugmaž tuščios. Dabar jau nebe “turistinės šalys” yra išimtis – išimtimi tampa šalys be turistų; žmonės įsidrąsina keliauti, visur yra pasiūla turistams. Taigi, “tradiciškai turistinės”, turistais nuo seno pertekusios šalys, kurios neturi daug įdomių vietų, o viliodavo turistus vien dėl klimato ar mažo atstumo nuo kitų turtingų šalių smarkiai nukentėjo. Jas nukonkuravo nebe prastesnes paslaugas siūlančios naujai atrastos šalys. Tarp šitaip nukentėjusių – Seišeliai, Bahamai, Taitis, daug Karibų jūros valstybių.
*Persijos įlankos šalys – JAE, Kataras ir pan. Ne, turistų ten nesumažėjo – jų sparčiai daugėja. Tiesiog, dėl milžiniškos imigracijos, gyventojų daugėja dar sparčiau. Išties, keliaudamas po JAE 2003 m. jaučiausi kaip savotiškame Disneilende turistams, o 2015 m. – jau kaip tikroje valstybėje, kur daug “vietinių” (imigrantų, bet ten gyvenančių, o ne tik keliaujančių). JAE turistiškumas per tą laiką sumažėjo perpus: 2002 m. ten kasmet turistų apsilankydavo gerokai daugiau, nei šalyje gyvena žmonių, dabar – mažiau.

Menkiau augo turistiškumas ir nuo seno turistų numylėtose, daug įdomių vietų turinčiose šalyse, kurios jau ir 2002 m. buvo perpildytos turistais: pvz. beveik neišaugo Prancūzijos turistiškumas (vos 3%), ženkliai silpniau vidurkio augo Šveicarijoje (24%), Italijoje (37%). Tendencijos čia tokios: nors tose šalyse daugėja turistų iš besivystančių šalių, kaip Kinija, senieji ten keliaudavę turistai jau pamažu traukiasi į naujas, mažiau atrastas šalis.

Mažai keitėsi ir turistiškumas šalių, turizmas į kurias ribojamas įvairomis kliūtimis arba menka reklama, prastomis paslaugomis turistams – tokios šalys dar lieka mažai atrastos. Tarp jų daugelis Juodosios Afrikos šalių, Rusija, kai kurios skurdesnės ir turizmo nevystančios Azijos šalys (Pakistanas, Bangladešas).

Mažai kas yra taip blogai teisinėje sistemoje kaip teoriškai uždraustos, bet praktiškai toleruojamos veikos. Jos privalo būti arba legalizuojamos, arba imama su jomis realiai kovoti. Deja, tikrovėje tokių “tik teoriškai neteisėtų” veikų – dar daug.

Įmanoma padaryti, kad nusikalsti neapsimokėtų

Daugumą “teoriškai neteisėtų veikų” galima paversti ir “praktiškai neteisėtomis”, už kurias gresia realios bausmės. Pasakymas “Su tuo neįmanoma kovot” dažniausiai reiškia “su tuo nenorima kovoti”.

Viena priemonių tam, kad žmonės nenorėtų pažeisti teisės, yra didelis pažeidimų išaiškinimas. Kas rizikuotų, jei būti nubaustam tikimybė būtų 50% ar 70%? Tačiau tai retai įmanoma, nes kai kuriuos nusižengimus lengva paslėpti ar juos daro įtakingi žmonės (pvz. korupcija). Riziką įkliūti gali padidinti nusikalstamos veikos imitavimas (tarkime, kyšius duoda specialiai tam samdyti pareigūnai, kurie kyšį paėmus išsyk praneša apie nusikaltimą). Jei išaiškinamumo pakelti nepavyksta, padeda didesnės bausmės: kad ir tikimybė įkliūti bus tik, tarkime, 10%, jeigu įkliuvus bausmė bus labai didelė, rizikuoti neapsimokės.

Pavyzdžiui, net teoriškai sunkiai įmanoma pagauti žymesnį procentą girtų vairuotojų (juk policijos ant kiekvienos sankryžos nepastatysi), tačiau jeigu reidai reguliariai vykdomi, o pagautieji gauna rimtas bausmes, tai žmonės bus mažiau linkę pažeisti šias taisykles.

Tik dalis pažeidėjų “nesusimąsto”, kaip, tarkime, kleptomanai ar prievartautojai-maniakai. Dauguma, ypač rimtesnius turtinius nusikaltimus darantieji, viską paskaičiuoja: jie nori gauti pinigų, o ne prarasti, tad jei, tikėtina, praras daugiau nei gaus – nenusikals.

Ir dalis tokių, kurie važiuotų girti, nes taupytų 10 Lt taksi, to nedarys, jei bus neminiatiūrinė tikimybė susimokėti, pavyzdžiui, 5000 Lt baudą ir netekti teisių.

Išaiškinamumo didinimo ir/arba bausmės didinimo metodai taikytini visur, kur susidaro situacija, kad pažeidimus daryti labai apsimoka.

Pavyzdžiui, piratavimas: tikrai įmanoma norint su juo kovoti – pasinaudojus šiuolaikinėmis technologijoms paprastai išaiškinti, kas siunčiasi nelegalią programinę įrangą per Torrent sistemas. Pakaktų rimtai nubausti kokį 1% – ir piratavimo mastai sumažėtų, nes vienas dalykas daryti tai ką “visi daro ir niekas vis tiek nesužinos” ir kitas tai, už ką bus tikimybė tūkstančius litų baudos (gerokai daugiau, nei kainuotų visa “piratinė produkcija”), lankytis policijoje ir pan. (kaip, tarkime, už vairavimą išgėrus).

Kaip įveikti spaudimą nekeisti ydingos situacijos

Tačiau padėtis čia nesikeičia dėl “dvigubo spaudimo”. Viena vertus, bijoma teisę pažeidinėti įpratusių žmonių, kuriems tai patogu, reakcijos, jei su piratavimu bus normaliai kovojama – todėl nekovojama. Antra vertus, nenorima ir programų/filmų/muzikos kūrėjų pasipriešinimo, kuris kiltų, jeigu būtų daroma rimtesnė autorių teisių reforma (galimai legalizuojanti piratavimą).

Geriausia išeitis yra eiti iškart dviem keliais: pirma, legalizuoti dalį “teoriškai nelegalių” veikų ir antra – kitą dalį (rimtesnes) tos pačios rūšies “teoriškai nelegalias” veikas padaryti ir “praktiškai nelegaliomis”: vykdyti reidus, griežtinti bausmes, kad taip pažeidinėti nebeapsimokėtų.

Tarkime, vienas galimų sprendimų piratavimo atveju būtų (nesakau, kad jį siūlau): legalizuoti P2P dalijimąsi programine įrangą asmeniniais tikslais, tuo tarpu įmonių bei kitų verslo subjektų kontrolę sustiprinti dažninant reidus ieškant piratinės programinės įrangos, tikrinant kitais būdais, didinant baudas.

Nebaudžiamumas – ir kelias į rimtus nusikaltimus, ir į politinį susidorojimą

Kaip ten bebūtų, už situaciją, kai veika yra teoriškai nelegali, bet ją vis tiek beveik visi norintieji ir daro, blogesnės turbūt nėra. Mat ji atveria kelius rimtesnėms problemoms.

Visų pirma, “Tik teoriškai nelegalių” veikų buvimas skatina negerbti teisės. Žmogus, užuot tiesiog nedaręs viso to, kas uždrausta, ima aiškintis, už ką kokios bausmės numatytos ir kokia tikimybė įkliūti. Tai pavojinga: psichologai yra nustatę, kad kartą atitinkamą pažeidimą padaręs žmogus daug lengviau padarys ir didesnį pažeidimą. Todėl, pavyzdžiui, Irane, kur uždraustas alkoholis, nemaža narkotikų problema. Žmonės, ten paragavę alkoholio (tegul tokių ir daug mažiau, nei Lietuvoje), jau būna įveikę “teisės pažeidimo” psichologinį barjerą, ir tarp alkoholio bei irgi uždraustų narkotikų tokio barjero jau nėra.

Be to, kai visi daro tam tikrus pažeidimus, gali pasidaryti kone neįmanoma nedaryti “teoriškai nelegalių” veikų net tuomet, kai vien iš moralinės pusės norėtum gerbti teisę. Taip yra, pavyzdžiui, versle. Tarkime, visi konkurentai nemokės kokio nors mokesčio – ir valstybė nenubaus bent keleto jų šitaip smarkiai, kad ir kiti, pasiskaičiavę riziką, nustotų pažeidinėti teisę. Tada šie konkurentai galės pelningai pardavinėti savo prekes/paslaugas pigiau, nei tokį mokestį mokantysis – netekęs klientų šis, nors ir būdamas vienodai efektyvus su nesąžiningais konkurentais, tikėtina, galiausiai bankrutuos. Taip “teoriškai nelegalus” mokesčio nemokėjimas faktiškai net taps “faktiškai privalomu”: vieninteliu keliu nenuostolingai užsiimti ta verslo rūšimi. Ir vėlgi: nuo neteisėto vieno mokesčio nemokėjimo iki platesnio mokesčių slėpimo laiptelis kur kas žemesnis, nei nuo legalios veiklos prie vieno mokesčio nemokėjimo.

Maža to, tokios “teoriškai nelegalios” veiklos lengvai panaudojamos susidorojimui. Belieka skirti ypatingą dėmesį pasekti, pavyzdžiui, politiniam oponentui ir gauti įrodymų, kad jis šioje vietoje pažeidinėja teisę ir jau bus pretekstas tą oponentą bausti. Nesvarbu, kad kiti už tą patį nebaudžiami ir net nesistengiama jų “gaudyti”. Šitaip teisinė valstybė faktiškai pavirsta į pažinčių valstybę – tikrasis “nusižengimas”, už kurį baudžiama, yra ne ta “teoriškai nelegali veika” (juk už ją niekas kitas nebaudžiamas), bet tai, kad neįtikai kažkokiems galingiems pareigūnams, sprendžiantiems, kurią mažą dalį žmonių rimtai patikrinti.

2014 m. lapkričio 21 d.. Skandalas dėl Whydoto dainos “Šėtone prašau” paskatino giliau pažvelgti į šventvagystę. Be emocijų – atsiribojus nuo tikėjimų ir politikos.

Priešingai dažnai nuomonei, “šventvagystės” būdingos daugumai kultūrų ir ideologijų – ir sovietinei ateistinei, ir Vakarų Europos sekuliariajai. Nykstant vienoms šventvagystėms atsiranda naujos. Jos gali būti vadinamos įvairiai: “tabu”, “nepolitkorektiškumas” – bet visa tai vienas ir tas pats.

Šventvagystė plačiąja prasme – tai mintys ar elgesys smerkiami ne todėl, kad būtų pavojingi, bet tik todėl, kad daug kam nepriimtini moraliniu požiūriu (t.y. netoleruojami). Daug kas gali nepatikti – tačiau tik šventvagystes siūloma dėl to drausti, su šventvagiais susidoroti. Nes šventvagystės kėsinasi į tai, kas laikoma šventu – o tai gali būti Dievas, tėvynė, politinė sistema, žmogaus teisės.

Šventvagystę galima įžvelgti tada, kai žmonės, jei pažvelgtum iš šalies (kitos kultūros), nepaaiškinamai pyksta dėl kažkokių dalykų rašymo ar sakymo. Šventvagysčių neigiamų pasekmių joks mokslas neįrodė ir negali įrodyti, tačiau vis tiek atsiranda noras cenzūruoti ar bent jau persekioti taip manančius ir kalbančius “šventvagius”, kurti internetines grupes kovai su jais, viešus protestus, raginimus atleisti iš darbo ir t.t. Kaip kiekviena ideologija turi savo šventenybes ir šventvagystes, taip kiekviena turi ir savo “davatkas”.

Krikščioniškos šventvagystės

Egzorcistas Valkauskas taip pakomentavo Whydoto dainą “Šėtone prašau” “Delfi” portalui, sugretindamas krikščionišką ir vakarietišką šventvagystes:

“Jeigu dainoje būtų raginimas daužyti negrų galvas į sieną, žydų galvas į sieną ar gėjų galvas į sieną, manau, būtume išgarsėję pasaulyje ir tokio atgarsio sulaukę, kad ne tik Lietuva sureaguotų. Tačiau žodžiai apie vaikų galvų daužymą į sieną vertinami kaip saviraiška.”

Toliau Valkauskas kritikuoja dainoje skambantį kreipimąsi į Šėtoną. Krikščioniškoje kultūroje kažko viešai prašyti Šėtono – šventvagystė. Seniau (prieš daug dešimtmečių) už tokią šventvagystę Europoje būtų buvę baudžiama labai rimtai. Tačiau šiandien į krikščionišką šventvagystę Europoje (ir Lietuvoje) taip rimtai nebežiūrima. Tad ir Whydotą ginančių daug.

Tautinės šventvagystės

XIX a. greta krikščioniškų šventvagysčių Europoje atsirado tautinės šventvagystės – tai nepagarba himnui, vėliavai, nacionaliniams didvyriams ir pan. Tėvynėms anuomet suteikta panaši šventumo aura, kokią seniau turėjo tik bažnyčia. Valstybių himnuose, patriotinėse eilėse frazės, anskčiau skirtos tik Dievui (šventas, pašlovintas ir pan.), imamos taikyti savo šaliai. Priešingai krikščioniškoms šventvagystėms, tautinės šventvagystės yra plačiau mūsuose smerkiamos ir kai kurios jų yra kriminalizuotos. Tačiau jos pasitraukė į antrą planą – dabar dažniausiai persekiojama už naujas “Šiuolaikinių Vakarų šventvagystes”.

Šiuolaikinių Vakarų šventvagystės

Kaip XIX a. buvo “įšventintos” tautos, taip XX a. pabaigoje Vakaruose – žmogaus teisės. Tiksliau, vien tik tas jų modelis, koks jis yra ten ir dabar, nes savo žmogaus teises turi kiekviena kultūra. Šis žmogaus teisių modelis laikomas vieninteliu leistinu, prieštaravimas jam – šventvagyste. Juk žmogaus teisės esą prigimtinės, visuotinės (tą moksliškai įrodyti dar sunkiau, nei Dievo egzistavimą pagal konkrečios religijos modelį).

Tarp naujųjų “Vakarietiškų šventvagysčių” – ir Valkausko įvardytų grupių (juodaodžių, žydų, gėjų) minėjimas tam tikruose kontekstuose. Tai, kas leistina su kitomis grupėmis, neleistina su šiomis. Tai apima ne vien raginimą susidoroti, bet net ir konstruktyvią kritiką, nepritarimą jų pozicijai, karikatūras ar parodymą, kad yra alternatyvių nuomonių. Vakaruose bet kas, pasakyta šių grupių atžvilgiu, sukelia panašią kontraversiją, kaip krikščioniška šventvagystė prieš daugelį metų. Tai gali lemti lemti atleidimą iš darbo, pašalinimą iš aukštosios mokyklos, suėmimą, uždraudimą, skatinimus boikotuoti.

Keli pavyzdžiai (jie nėra niekuo išskirtiniai – panašūs žodžio ir nuomonės laisvės varžymai Vakarų šalyse šiandien vyksta kasdien):
a)Jungtinėje Karalystėje važinėja autobusai su reklama “Kai kurie žmonės yra gėjai. Susitaikyk su tuo”, bet buvo uždraustos reklamos ant autobusų “Negėjus ar buvęs gėjus ir tuo didžiuojuosi. Susitaikyk su tuo”. Abi skatino suprasti, kad būna įvairių žmonių, bet tik antroji pasirodė šventvagiška.
b)NBA įpareigojo Briusą Levensoną parduoti jo klubą “Atlanta Hawks” dėl jo rašyto el. laiško. Šis laiškas pavadintas rasistiniu, nors jame pačiame rasistus Levensonas pasmerkė, o pagrindinė šventvagiška mintis buvo ta, kad Levensonas norėjo, kad į jo arenas ateitų daugiau baltaodžių (kurių jas lankė neproporcingai mažai, lyginant su gyventojų sudėtimi). Panašus rasių balanso siekimas, kai siekiama didesnio juodaodžių dalyvavimo tose vietose, kur jų neproporcingai mažai, JAV laikomas progresvyviu bei taikomas plačiai, jei atvirkščiai – šventvagišku.
c)Mozilla privertė pasitraukti iš pareigų savo vadovą, JavaScript kūrėją Brendaną Eichą, nes jis 1000 dolerių auka dar iki tapdamas vadovu parėmė Kalifornijos referendumą, įtvirtinusį ten santuoką kaip sąjungą tarp vyro ir moters. Beje, “už” tame referendume balsavo dauguma kaliforniečių, viskas buvo padaryta pagal įprastą demokratinę procedūrą, gėjų santuokos tuomet buvo galimos tik keliose valstijose, be to, tai tik vienas iš daugelio įmanomų šeimos įstatymų modelių (tačiau prieštaravimas jam Vakaruose šiandien prilyginamas šventvagystei).

Dauguma Lietuvos pavyzdžių kol kas švelnesni ir retesni:
a) Žiniasklaida sukėlė pasipiktinimą Dangutės Mikutienės pastaba “Facebook” po Lietuvos krepšinio rinktinės pralaimėjimo prancūzams, kuri skambėjo taip: “Sveikinu Lietuvos komanda su sidabro medaliais! Jus esate saunuoliai ir tikri kariai !!!!! Jus esate nacionaline rinktine – Lietuvos komanda, ne is koloniju, ne is uzkariautu teritoriju – jus is mazos ir karingos tautos , jus is LIETUVOS !!!!!!!!!!!!!“. Atsiribojant nuo emocijų, šio teiginio esmė panaši kaip ir populiaraus teiginio apie bet kokį sportą “Mūsų tik trys milijonai, o jų – X dešimčių milijonų” – esą mūsų starto pozicija prastesnė. Daug Prancūzijos rinktinės narių tikrai buvo patys ar jų protėviai atvykę iš buvusių kolonijų – t.y. jei ne kolonijinė istorija, joje užgimusios prancūzakalbės šalys, šių talentų Prancūzija neturėtų. Tačiau, matyt, skandalą sukėlė faktas, kad tos kolonijos buvo Afrikoje, jų kilmės žmonės – juodaodžiai, ir kai kas tai priėmė kaip šventvagišką aliuziją į rasę. Kažin, ar būtų kilęs toks pat skandalas, jei panašiai būtų pasakyta apie kokio nors sporto Rusijos rinktinę, kuri susidėtų daugiausiai iš ukrainiečių, baltarusių, tadžikų ir kitų mažumų? Manau, kad tikrai ne.
b) Skandalą sukėlė dienraščio “Respublika” (Rimo Valeikio) karikatūros, kuriose pavaizduotas žydas ir gėjus. Tiesa, tai buvo seniai – šiandien, o juo labiau Vakaruose, skandalas, manau būtų daug didesnis. Palyginkite šią situaciją su Danijos skandalu dėl Mahometo karikatūrų – kurios buvo šventvagystė musulmonams, o europiečiai to nesuprato ir visaip gynė kaip žodžio laisvę. Atsiribojant nuo visų emocijų situacijos labai panašios: nei vienos, nei kitos karikatūros tiesiogiai niekam nepakenkė, tačiau buvo, ką įžeidė (Mahometo karikatūros daugiau žmonių, nes jos toje kultūroje didesnė šventvagystė).
c) Apkaltintas holokausto neigimu jo parašytame savaitraščio “Veidas” straipsnyje iš darbo VRM 2010 m. buvo atleistas istorikas Petras Stankeras; to pareikalavo ir kai kurių Vakarų šalių atstovai, informuoti Lietuvos “teisuolių” aktyvistų. Lietuvoje dabar draudžiama neigti nacistinius ir sovietinius nusikaltimus, tiesa, kol kas tik kai tai daroma užgauliu ar grasinančiu būdu. Atsiribojus nuo emocijų bei konkrečios situacijos (“veidas” vėliau paskelbė, kad žodis “neva” straipsnyje atsirado korektūros metu), apie sąmokslo teorijas reikia pasakyti taip: jų yra tūkstančiai, jei ne milijonai, dauguma jų yra nepagarbios toms žmonių grupėms, kurios kaltinamos sąmokslais, bet nė viena, nepriklausomai nuo to, ar su ja kovojama, ar ne, neįgyja milžiniško palaikymo, nes tiesiog, matyt, tik dalis žmonių linkę tikėti sąmokslais. Nepaisant to, kai kurios – ir tik kai kurios – teorijos imamos laikyti šventvagiškomis ir uždraudžiamos.

Šiuolaikinių Vakarų šventvagystė yra ir į vis besiplečiantį neoficialų “politiškai nekorektiškų žodžių” sąrašą įrašytų sąvokų minėjimas.

Beje, įdomu, kad veiksmai ir žodžiai prieš vaikus šiandieninėje Vakarų kultūroje irgi turi šventvagystės požymių – tiesa, ne tokiu laipsniu, kaip atitinkami dalykai, susiję su žydais, gėjais ar juodaodžiais. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad Holivudo filmuose vaikai žudomi labai retai, vaikų neįmanoma žudyti ir žiauriuose kompiuteriniuose žaidimuose, tokiuose kaip “Grand Theft Auto”. Vaikų teises Vakaruose taip pat valstybės autoritariškai prižiūri it šventenybę, ir būtent šito pasekmes – kad vaikai žino teises, bet ne pareigas – Whydotas iš dalies savo daina ir kritikavo. Ir Whydoto dainos cenzūros bandymų priežasčių manau reikia labiau ieškoti šioje “lengvojoje Vakarų šventvagystėje”, o ne Šėtono minėjime (krikščioniškoje šventvagystėje).

Sovietinės šventvagystės

Straipsniuose apie Whydotą ir jo dainą dažnai minėta, kad taip grįžtame į sovietinius laikus. Sovietinė ateisitinė sistema irgi turėjo savo šventvagystes ir dažniau nei bet kurioje kitoje Lietuvoje vyravusioje sistemoje su jomis buvo kovojama cenzūra ir dar griežtesnėmis priemonėmis (kalėjimais, psichiatrijos ligoninėmis).

Tarp sovietinių šventvagysčių – ir kritika rusų tautai. Pamenu, kaip mokykloje skaitėme Biliūno tekstą – dalis moksleivių jau turėjo perleistą originalų variantą, kita dalis – sovietų cenzūruotą. “Išsivaduosime nuo rusų” sovietiniame variante buvo pakeista į “Išsivaduosime nuo caro”.

Dar pamenu, kaip prie sovietų išleistame Pakerio fonetikos vadovėlyje buvo švelniai aprašytas masinis rusiško žargono patekimas į lietuvių kalbą: “lietuvių kalbai šiuo metu daro įtaką įvairios kalbos, pavyzdžiui, ir rusų kalba” (ar panašiai).

Sunku net palyginti rusų kalbos įtaką sovietinės okupacijos eros lietuvių kalbai su bet kurios kitos kalbos įtaka tuo metu. Toks “į vatą įsuktas” Pakerio pastebėjimas priminė šiandieninę kritiką Valkausko įvardytoms grupėms, kuri visuomet tokia pat aptaki ir sušvelninta – nors Vakaruose ir tokia sukelia kotraversijas. Priminė jis ir kai kurių poviduramžinių filosofų tekstus, mėginusius kritikuoti bažnyčią taip, kad neužsitrauktų jos rūstybės.

Tai yra, rusai sovietinėje šventvagysčių sistemoje užėmė panašią padėtį, kaip šiandien Vakaruose gėjai, žydai ar juodaodžiai, o prieš kelis šimtmečius (ar ir dabar kai kuriose šalyse) – kunigai ir karaliai.

Aišku, sovietinės šventvagystės tuo neapsiribojo: jos apėmė ir Lenino bei likusio “tarybinio panteono” kritiką, šventvagystė buvo pasisakyti už nepriklausomybę ar atvirai išreikšti krikščionišką tikėjimą. Šiuo atveju krikščioniškos-tautinės ir sovietinės šventvagysčių sistemos susidūrė tiesiogiai: Sovietinė sistema reikalavo elgtis šventvagiškai krikščionišku-tautiniu požiūriu (ir atvirkščiai).

Lietuvoje sovietinė šventvagysčių sistema niekad neišplito, ji visuomet buvo primesta iš viršaus žemyn. Antra vertus, bet kuri šventvagysčių sistema nuleidžiama panašiai: ją priėmus žymiai “elito” daliai (šiandieniniuose Vakaruose – žiniasklaidos, politinių lyderių, kažkada – vyskupų, kardinolų), kiti visuomenės nariai spaudžiami nesielgti šventvagiškai. Pavyzdžiui, vienalytės santuokos vos keliose JAV valstijose įvestos po sėkmingo referendumo – kitur jos patvirtintos nepaisant visuomenės daugumos pasipriešinimo.

Persekiojimo lygis už šventvagystes skiriasi. Gali būti tik stengiamasi užblokuoti “šventvagių” patekimą į elitą, gali būti prastinamos jų gyvenimo sąlygos (pvz. atimant algą, finansavimą), ribojama galimybė skleisti mintis, jie sodinami į kalėjimą ar net jiems įvykdoma mirties bausmė.

Mirties bausmė “šventvagiams” (pagal to krašto elito švenvagysčių supratimą) taikoma retai kur, pvz. Šiaurės Korėjoje ir kai kuriose musulmoniškose šalyse. Tačiau į kalėjimus sodinama, baudos skiriamos ir Vakarų Europoje bei Rusijoje. JAV elgiamasi kiek švelniau – ten dažniausiai apsiribojama atleidimu iš darbo ar pašalinimu iš universiteto.

Šventvagysčių kaita Europoje

Tiek Vakaruose prieš keliolika ar keliasdešimt metų, tiek Lietuvoje dabar, tolerancijos krikščioniškai-tautinėms šventvagystėms didėjimas tiesiogiai susijęs su naujų šventvagysčių, kurias čia įvardijau vakarietiškomis, gimimu. Menininkai, tarp jų ir “Fluxus” ar dadaistų judėjimai, “laužė senas dogmas” specialiai darydami vis didesnes šventvagystes krikščionišu ar tautiniu požiūriu, bet tuo pačiu vis labiau smerkė naujas, Vakarų šventvagystes, ir sukūrė naujas dogmas, kurios (ir persekiojimas už kurių pažeidimus) iki šiol Vakaruose tik stiprėja.

Kaip rašiau, atrodo, kad dauguma žmonių arba palaiko kovo 11 d. eitynes ir prieštarauja homoseksualų eitynėms, arba palaiko homoseksualų eitynes ir prieštarauja kovo 11 d. eitynėms. Homoseksualių asmenų eitynės yra šventvagiškos tautiniu-krikščionišku požiūriu, o tautinės eitynės (jei žygiuoja ne etninė mažuma) – Vakarietišku kosmopolitiniu. Jei toks visuomenės pasidalijimas į dvi dalis yra tiesa [jei kas turi visuomėnės apklausas – pasidalinkite, nes šis pastebėjimas pagrįstas tik asmeniniais diskusijų internete stebėjimais], reiškia, dauguma žmonių turi vienokią ar kitokią šventvagysčių sistemą ir norą ją įtvirtinti draudimais.

Apie “žodžio laisvę” paprastai kalbama tik tuomet, kai siekiama apginti savą poziciją nuo kaltinimų “šventvagyste” (t.y. iškrypimais, rasizmu, radikalizmu – bet esmė ta pati).

Persekiojimas už (vakarietiškas) šventvagystes Lietuvoje didėja

Tačiau visgi manau, kad periodas nuo maždaug 1995 m. iki 2005 m., o gal kiek ilgesnis, Lietuvoje buvo itin laisvas nuo persekiojimo už šventvagystes. Persekiojimas už sovietines šventvagystes sunyko kaip dūmas ~1990 m. Atrodė tikėtina, kad grįš persekiojimas už krikščioniškas šventvagystes, bet taip neatsitiko. “Lakmuso popierėlis” čia buvo J. Ivanauskaitės “Ragana ir Lietus” – šią knygą mėginta 1993 m. uždrausti (kunigo seksualinių santykių aprašymas, be abejo, krikščioniška šventvagystė), tačiau draudimas panaikintas; be to, tuo metu įteisinti ir homoseksualūs santykiai (šventvagystė ir krikščioniškoje, ir sovietinėje sistemose). Paskui sekė tikras žodžio ir sąžinės laisvės periodas – ir įstatymų, draudžiančių genocidų neigimus ar totalitarinius simbolius, dar nebuvo, ir nebuvo kitokio persekiojimo už nuomonę. Turbūt lietuviai buvo taip atsikandę sovietinės cenzūros, kad nė nebandė kurti naujos.

Bet galiausiai Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą iš ten atėjo ir vakarietiškasis šventvagysčių modelis – cenzūros ir autocenzūros vėl pagausėjo. Net kai kurias XX a. pabaigos dainas, kaip grupės “Diktatūra” “Šį vakarą tamsų” (apie juodaodžio užpuolimą) ar “Lipnių Maharadžos pirštų” “Aš nušoviau Brazauską” staiga buvo pasiūlyta tirti teisiniu požiūriu – nors jos, kaip ir dainos “Atbėgo kariūnai, sušaudė Brazauską”, “Mėgstamiausia mano draugo suknelė” (apie transvestitą, nužudytą kunigų) savo laiku, tame tikrai tolerantiškame dešimtmetyje, buvo priimtos visai normaliai.

Nereiškia, kad žmonės joms pritarė ar juoba kad visi jų klausė. Tačiau kritika menui tuo metu dažniau apsiribodavo žodžiais “nepatinka”, “nesutinku”, o ne “uždrausti”, “nubausti”. Įdomu, ar Whydoto daina tada būtų buvusi tokia pat kontraversiška? Dalykų, laikomų šventvagystėmis, Lietuvoje tik daugėja, tik jos ateina ne iš ten, kur dauguma tikisi: ne iš Rytų ir ne iš bažnyčios, o iš Vakarų.

~2000 m. Lietuva daug kuo buvo silpnesnė už Vakarų Europą: ekonomika, korupcijos lygiu, technologijomis. Visgi, žodžio laisve ją tuomet pranokome. Nepaisant to, įpratę žiūrėti į Vakarus kaip į pavyzdį Lietuvos politikai stengėsi juos imituoti kuo labiau, neskyrė ekonominių patarimų nuo ideologinių pamokymų. Ir šiandien manau, kad vakarietiškų šventvagysčių diegimas į Lietuvos teisę dažnai kyla ne iš pačių lietuvių, o iš minties “Ką Europa pasakys?”.

Bet ekonominis isšivystymas ne visada sutampa su žodžio laisve, o kultūra iš viso yra subjektyvi. Pažvelkime į istoriją: XVI a. Lietuva ekonomiškai atsiliko nuo Vakarų Europos, bet ją lenkė sąžinės ir žodžio laisvėmis. Ano meto katalikiškam Europos elitui lietuvos bajorų elgesys turėjo atrodyti kaip bereikalingas nuolaidžiavimas šventvagiams eretikams, kurie Vakaruose masiškai žudyti.

P.S. Panašiu metu, kaip pas mus Whydoto skandalas, Juntinę Karalystę sukrėtė savas skandalas: su Vakarų šventvagystėmis kovojantys “teisuoliai” privertė atsiprašyti Metą Teilorą (Matt Taylor), pasižymėjusį kometos zondo misijoje. Mat Metas Teiloras viešai apsivilko marškinėlius su seksualiomis moterimis – aktyvistams pasirodė, kad tai žemina moteris (kas šiuolaikiniuose Vakaruose – šventvagystė). Iš šalies stebint sunku tą suprasti, bet ne per naktį iki to prieita: vienus dalykams įtvirtinus visuomenės sąmonėje kaip šventvagystes, einama toliau ir jau švelnesni nukrypimai nuo “teisingo elgesio” imami persekioti. Nuo krikščionybės tapimo valstybine Romos religija iki Inkvizicijos irgi ne per vieną kartą nueita.

P.P.S. Beje, įdomu, kad Teiloro marškinėliai atrodytų draustini ir krikščionims, ir musulmonams – nes rodo “nepadoriai” daug nuogo moters kūno. Kartais skirtingų sistemų šventvagystės netikėtai sutampa.

2014 m. lapkričio 13 d.. Stebint situaciją Ukrainoje, kur, iškilus progai, labai ženkli dalis vietos rusų ir rusakalbių sukilo palaikydama Rusijos siekius užimti tas žemes, ir Lietuvoje keliamas klausimas: “O kaip tokiu atveju elgtųsi mūsų mažumos?”. Pabandykime paieškoti atsakymų istorijoje bei kitų šalių patirtyje.

Dvi tėvynės: “pilietinė” ir “etninė”

Idealistinis požiūris sako, kad mažumoms priklausantieji turėtų būti ištikimi visų pirma su šaliai, kurios piliečiai yra (“pilietinei tėvynei”), ir būtent šią šalį būti pasiryžę ginti.

Tikrovėje dažnai yra kitaip – vienos mažumos labiau lojalios savo “etninei tėvynei” (tai, kurioje tos tautybės gyventojai duominuoja), o kitos elgiasi indiferentiškai.

Panašią situaciją, kaip Ukrainoje, Lietuvoje turėjome tarpukario pabaigoje ir okupacijų laikotarpiu. Tada neproporcingai daug Lietuvos rusų ir žydų kolaboravo su sovietais, o neproporcingai daug Lietuvos vokiečių – su Vokietija (1939 m. Vokietijos užimtoje Klaipėdoje vietiniai vokiečiai pasitiko A. Hitlerį panašiai džiaugsmingai, kaip Krymo rusai V. Putiną 2014 m.).

Realistiškai paklauskime savęs: o ką ta “pilietinė tėvynė” gali mažumos pasiūlyti? Kad ir kiek teisių gaus mažumos, vis tiek joms teks prisitaikyti prie kai kurių daugumos kultūros pagrindu leidžiamų įstatymų (pvz. išmokti oficialią kalbą). Šito nereikėtų, jeigu jų gyvenamas miestas ar kaimas priklausytų “etninei tėvynei” (Lietuvos rusų atveju – Rusijai, Lietuvos lenkų – Lenkijai, Lenkijos lietuvių – Lietuvai ir t.t.). Tai – labai svarbus koziris, kurį “etninė tėvynė” visada turės. Todėl atsiradus poreikiui mažumoms pasirinkti tarp “pilietinės tėvynės” ir “etninės tėvynės”, kaip Klaipėdoje 1939 m. ar Kryme 2014 m., didžiuliai skaičiai žmonių stoja į “etninės tėvynės” pusę – kad ši taptų ir jų naująja “pilietine tėvyne”.

Konfliktuose su trečiąja šalimi mažumos palaiko nugalėtoją

Iškilus panašiems konfliktams dalis mažumų atsiduria ne tarp “pilietinės tėvynės” ir “etninės tėvynės”, bet tarp “pilietinės tėvynės” ir “trečiosios šalies”. Tokia buvo Lietuvos žydų padėtis 1940 m., Krymo totorių 2014 m.

Dauguma šių mažumų atstovų tiesiog pasirenka galingesnę pusę: jeigu tampa akivaizdu, kad “trečioji šalis” okupuos “pilietinę tėvynę”, tai ir palaiko “trečiąją šalį”, o jei vyksta karas – vengia kariauti. Tokioms mažumoms dažnai tas pats, kurioje iš tų dviejų šalių gyventi, kurios piliečiais būti, todėl nemato prasmės rizikuoti dėl kurios nors jų. Pavyzdžiui, ta žydų dalis, kuri tarpukaryje liko Vilniaus krašte, tuo metu rodė palankumą Lenkijai, o kuri atsidūrė Lietuvoje – Lietuvai; okupavus sovietams dauguma tapo lojalūs sovietams, o po 1991 m. – skelbė ištikimybę nepriklausomai Lietuvai. Ukrainos žydai 2014 m. atviru laišku paskelbė paramą Ukrainai – tikimybė, kad visą šalį okupuotų Rusija, juk buvo labai maža.

Be abejo, pasirinkime tarp “pilietinės tėvynės” ir “trečiosios šalies” yra išimtis tais atvejais, kai vienoje iš šalių ta mažuma buvo ar yra itin persekiojama (dėl to Lietuvos žydų, palaikiusių Vokietijos okupaciją, 1941 m. beveik nebuvo, o ženkli dalis Krymo totorių, prisimindami juos naikinusį Stalino genocidą, net Krymo okupacijai tapus neišvengiamai liko proukrainietiški). Tačiau tai gana retas atvejis – daug okupantų stengiasi užsitikrinti mažumų palankumą pagal “skaldyk ir valdyk” principą mėgindami jas supriešinti su senaisiais krašto “šeimininkais”.

“Pilietinė tėvynė” keičiama, “etninė tėvynė” išlieka per kartas

“Pilietinę tėvynę” pakeisti paprasta (per gyvenimą žmogus gali pakeisti kelissyk), tuo tarpu “etninės tėvynės” psichologinis suvokimas išsilaiko bent kelias kartas po migracijos, ypač jei nesudaromos mišrios šeimos. “Etninė tėvynė” nėra tiesiog kimės šalis – jos gali ir nesutapti.

Kiek teko bendrauti, žydų, emigravusių iš Lietuvos į Ameriką, palikuonis Lietuva domina nebent kaip su jų giminės istorija susijusi vieta, tuo tarpu lietuvių, emigravusių iš Lietuvos į Ameriką palikuonis – ir kaip savotiška “antroji tėvynė” (ar net “pirmoji tėvynė”), kuriai pasiryžę bent kažkiek aukoti(s). Amerikos žydai (įskaitant buvusiuosius Lietuvos žydus) panašiai žvelgia į Izraelį, žydų “etninę tėvynę” (nors dauguma nei patys, nei jų protėviai Izraelyje negyveno; panašiai kaip ir daugybė Lietuvos lenkų nėra kilę iš dabartinės Lenkijos). Niekada “etninėje tėvynėje” negyvenusio ryšys su ja gali būti net stipresnis, nei jos piliečio: pavyzdžiui, Lenkijos lietuvių gyvenamame Punsko krašte įvairių lietuvybės simbolių (Vyčio kryžių, Gedimino stulpų) tikrai gausiau nei Lietuvos kaimuose.

Nesakau, kad tai, ką čia rašau, galioja kiekvienam mažumos atstovui. Tokio dydžio grupės, kaip “tauta” ar “tautinė mažuma” visada yra pakankamai spalvingos, kad ten būtų visko. Yra “kultūrinių migrantų” (persikėlusių į “pilietinę tėvynę” kaip tik dėl to, kad ten jiems kultūra priimtinesnė), yra iš pagarbos demokratijai gerbiančių vietinės daugumos valią ar kone šventai pasisakančių prieš valstybių sienų keitimą jėga. Bet tokie visada yra “mažuma mažumoje”. Jų dar mažiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio: kol jokia okupacija negresia ir lojalumo demonstravimas “pilietinei tėvynei” bei taikos šlovinimas sulaukia teigiamų įvertinimų, tol taip elgiasi ir tie, kurie karo/konflikto atveju iš tikro darytų visai kitaip.

Kas galėtų “papirkti” mažumas?

Šiek tiek mažumų lojalumo gali nupirkti stipri ekonomika. Šitaip, pavyzdžiui, komoriečių gyvenama Majoto sala pasirinko likti Prancūzijos užjūrio valda užuot prisijungusi prie gretimų Komorų (“etninės tėvynės”), nors tai ir kainavo jiems dalį kultūros. Tiesiog Prancūzijoje gyvenimas ženkliai turtingesnis.

Tuo tarpu tiesiogiai su jais nesusijusiais politiniais sprendimais mažumas sunkiai papirksi. Nes šie sprendimai daliai patiks, o daliai ne (pvz. mokesčių ir pensijų didinimas bus naudingas pensininkams, bet ne jaunimui). Nebent tie politiniai sprendimai būtų naudingi grupėms, kurioms priklauso didžioji tų mažumų dalis (kaip pvz. Lietuvos lenkai – katalikams).

Migracijos tendencijos švelnesnės nei kolaboravimo

Panašiai, kaip su palaikymu karo/okupacijos atveju, yra ir su migracija, tik čia tendencijos švelnesnės (nes emigravimas, nepaisant kritikos jam, nesuvokiamas kaip toks prieš “pilietinę tėvynę” nukreiptas veiksmas, kaip kolaboravimas su jos okupantu). Daugumą migrantų paperka užsienio šalių turtingumas, tačiau visgi žmonės, kuriems “pilietinė tėvynė” kartu ir “etninė tėvynė”, emigruoja vangiau, nei mažumos. Lietuvoje lietuvių procentas nuo 1989 m. iki 2011 m. pakilo nuo 80% iki 85%: tiesiog mažumų emigravo daugiau, ypač daug į “etnines tėvynes” išvyko rusų, žydų, o ir į Vakarus (“trečiąsias šalis”) emigruoti mažumoms šiek tiek lengviau apsispręsti.

Beje, šaliai tapus turtinga, jai kur kas lengviau parsivilioti atgal žmones, kuriems ji – “etninė tėvynė”. Šitaip Japonijai praturtėjus į ją atvyko šimtai tūkstančių Brazilijos japonų (XX a. pradžioje, kai Japonija buvo skurdi, buvo populiaru emigruoti į Braziliją, dabar 1-3 mln. brazilų yra japonų kilmės).

Išvados ir siūlymai Lietuvai

1.Tikslinga skatinti Lietuvos, kaip “etninės tėvynės” suvokimo išlikimą tarp užsienio lietuvių, įskaitant gimusių užsienyje. Tai darytina populiarinant, populiariai pateikiant įvairius lietuvių kultūros atributus, istorinius faktus, unikalumą. Tai naudinga, nes “etnine tėvyne” Lietuvą laikantieji ją remia – kartais pinigais, bet dar dažniau žodžiais, o tai aktualu siekiant užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų palaikymo, prieš Lietuvą nukreiptų veiksmų pasmerkimo. Be to, Lietuvai praturtėjus, tokie žmonės bus labiau linkę į ją imigruoti (kaip Brazilijos japonai į Japoniją), o tokia imigracija sukels mažiau problemų, nei imigracija žmonių, kurių “etninės tėvynės” visai kitur.

2.Daug didesnė tikimybė, kad Lietuvą, kaip “etninę tėvynę”, psichologiškai priims dviejų užsienio lietuvių vaikas, nei užsienio lietuvio ir nelietuvio. Taip pat tam, kad “etninės tėvynės” suvokimas liktų, padeda galimybė dalyvauti įvairioje lietuviškoje veikloje, bendrauti su kitais, laikančiais Lietuvą savo “etnine tėvyne”. Todėl verta suteikti užsienio lietuviams daugiau šansų susipažinti, susidraugauti, susirasti antrąją pusę tarp kitų užsienio lietuvių, remiant atitinkamus projektus (ne tik, kaip įprasta, oficialias bendruomenes, mokyklėles ar šokių kolektyvus, bet – tai darosi vis aktualiau ir aktualiau – internetinius forumus, pažinčių ir kitas svetaines užsienio lietuviams).

3.Reikia realistiškai žiūrėti į Lietuvos tautines mažumas nesitikint, kad tokia pati jų dalis bus lojali Lietuvai, kaip ir lietuvių. Tačiau vis tiek verta skatinti lojalumą Lietuvai sukuriant kuo geresnes sąlygas mažumoms (tiek, kiek jos netrukdo valstybės vienybei, lygybei, ekonominiam vystymuisi). Verta ypač remti tuos etninėms mažumoms aktualius dalykus, kurių jos, tikėtina, netektų Lietuvą ar jos dalį okupavus kaimyninėms šalims. Pavyzdžiui:
a)Kone visi Lietuvos lenkai katalikai (surašymai rodo, kad tai religingiausia Lietuvos tautybė), tad lenkų gyvenamuose rajonuose gali būti remiama katalikybė (kuriai gana priešiška Rusija).
b)Gali būti remiamas tas Lietuvos lenkų paveldas, kuris yra kitoks nei Lenkijos lenkų, pavyzdžiui, plačiau tyrinėjamas ir palaikomas lenkų kalbos Vilnijos dialektas.
c)Siekiant įgyti populiarumo prieš rytų kaimynes verta išnaudoti didesnę demokratiją, suteikiant teisę kultūrinėms bendrijoms spręsti daugiau klausimų pačioms, kiek tai nekelia grėsmės valstybei.
Svarbu suprasti, kad ir laimėtas 20% ar 30% tautinės mažumos žmonių palankumas jau yra daug, nes šie procentai dar prisidės prie lietuvių (kur palankumas dar didesnis) ir suma lojalių Lietuvai žmonių jau bus labai žymi net tokiose tautiškai margose vietose kaip Vilniaus rajonas.

4.”Pilietinei tėvynei” tapti ir mažumų “etnine tėvyne” nepavyks, nebent per keletą kartų mažumos pamažu asimiliuosis. Tačiau nuo to, kad suteiktume labai daug teisių mažumų kalboms ir kultūrai esmė nepasikeis, nes “etninėje tėvynėje” tų teisių visuomet vis tiek bus daugiau. Nebent gresiantis konfliktas būtų ne su “etnine tėvyne”, o su “trečiąja šalimi”, kurioje atitinkama mažuma tiek daug teisių neturi – tokiu atveju daugiau mažumai suteiktų teisių gali padėti pelnyti didesnį lojalumą.

5.Reikia plačiai atverti kelius imigracijai tų žmonių, kuriems Lietuva – ir “etninė tėvynė” (užsienio lietuvių, jų vaikų). Tačiau kitataučių imigracija ribotina, nes, be kita ko, mažins lojalumo Lietuvai tarp Lietuvos gyventojų vidurkį (nes naujai atvykusieji bus mažiau lojalūs). “Pavojingiausi” šiuo atžvilgiu tie imigrantai, kurių “etninė tėvyne” konfliktuoja ar gali konfliktuoti su Lietuva, nes konfliktui paaštrėjus didelė dalis jų užims antilietuvišką poziciją. Tačiau dauguma imigrantų iš nekonfliktuojančių šalių irgi, tikėtina, užimtų antilietuvišką poziciją tuo atveju, jei antilietuviška pozicija būtų naudinga, o prolietuviška – baudžiama/nelegali (pvz. okupacijos atveju).

6.Verta plačiau moksliškai (psichologija, sociologija) tirti, kaip mažumų požiūris ir lojalumas Lietuvai priklauso nuo įvairių veiksnių (pvz. galbūt įgiję Lietuvos pilietybę per santuoką su lietuviu lojalesni už atvykusius čia dirbti, o gal atvirkščiai) ir atsižvelgiant į tokių tyrimų rezultatus koreguoti įvairius pilietybės, leidimo gyventi Lietuvoje teikimo būdus.