Išskleisti meniu

Be emocijų

Vilnius, Ryga, Varšuva… – iš kur skristi pigiausia?

Vilnius, Ryga, Varšuva… – iš kur skristi pigiausia?

| 2 komentarai

Išsamiai palyginau, kiek skiriasi geriausi skrydžių pasiūlymai iš Vilniaus, Rygos, Talino, Varšuvos bei Minsko.

Pasirodo, skrydžių į Europą kainos iš Vilniaus geriausios Baltijos šalyse, smarkiai lenkia Minską, tačiau dažniausiai atsilieka nuo Varšuvos. Skrydžiuose į tolimus kraštus Vilnius atrodo kiek prasčiau.

Pigiausi skrydžiai į Vakarų Europą

Visų pirma palyginkime skrydžius į Vakarų Europą – jie vidutiniškai pigiausi. Štai minimalios kainos litais į pasirinktas 10 šalių ir atgal per artimiausius kelis mėnesius:

Pigiausių skrydžių bilietų kainų į Vakarų Europą palyginimas.

Čia daugiausiai lemia pigių skrydžių bendrovės: jų konkurencija didžiulė Varšuvoje, kiek mažesnė Vilniuje ir Rygoje, dar mažesnė Taline, o Minske jų išvis nėra. Kainų skirtumai pakankami, kad minskiečiui apsimokėtų skristi iš Lietuvos, bet dažniausiai nepakankami, kad lietuviui vykti į Varšuvos oro uostus.

Prie geros Vilniaus pozicijos kai kuriomis kryptimis prisidėjo ir neseniai debiutavusios bendrovės Air Lituanica pigūs siūlymai.

Pigiausi skrydžiai į Rytų Europą ir Artimuosius Rytus

Minimalios skrydžių kainos į Rytų Europos, Vidurinės Azijos ir Artimųjų Rytų šalis per artimiausius kelis mėnesius:

Pigiausių skrydžių bilietų kainų į Rytų Europą ir Artimuosius rytus palyginimas.

Pigių skrydžių bendrovės į šiuos kraštus skraido mažiau, tiesioginiai skrydžiai retesni, tad mažas kainas čia vis dažniau lemia konkurencija tarp su persėdimu skraidinančių bendrovių.

Gerą Vilniaus padėtį čia lėmė Ukraine International avialinijų geri siūlymai į kai kurias šalis (Ukrainą, JAE, Kazachiją), taip pat tiesioginiai Wizzair skrydžiai į Izraelį, Gruziją, didelė konkurencija Rusijos (Maskvos) kryptimi.

Minskas ir čia nesužibėjo, bet tiesioginiai Etihad skrydžiai į JAE bei bendra orientacija rytų kryptimi padėjo jam aplenkti Taliną. Tačiau vien tai, kad iš Minsko daugiau tiesioginių skrydžių į rytus nei iš Vilniaus (su Belavia) nereiškia, kad kainos ten geresnės.

Pigiausi skrydžiai į tolimus kraštus

Minimalios skrydžių kainos į Pietų Azijos, Rytų Azijos, Amerikos, Afrikos, Okeanijos šalis per artimiausius kelis mėnesius:

Pigiausių skrydžių bilietų kainų į Tolimus kraštus palyginimas.

Čia tiesioginių reisų jau beveik nėra (išskyrus keletą iš Varšuvos), tad kainas lemia tik konkurencija tarp su persėdimų skraidinančių bendrovių, tokių kaip KLM, Aeroflot, Air France, Iberia ir t.t. Kuo daugiau jos reisų turi į atitinkamą oro uostą, tuo didesnė ir gerų pasiūlymų į tolimus kraštus tikimybė.

Čia be konkurencijos laimi Varšuva, į kurią jau neretai apsimoka (turint laiko) važiuoti žemės transportu: pigiausi pasiūlymai iš Varšuvos nuo pigiausių pasiūlymų iš Vilniaus jau skiriasi vidutiniškai virš 500 Lt, į kai kurias šalis net virš 1000 Lt. Tuo tarpu Vilniaus, Rygos, Talino kainos skiriasi mažiau ir net Minskas sąlyginai nedaug atsilieka – į visur skraido panašus skaičius pagrindinių avialinijų (arba turi bendrojo kodo skrydžius), o nedideli skirtumai esmės neįtakoja.

Visgi, Ryga (o šiek tiek ir Talinas) kainomis Vilnių lenkia (Rygos vidurkis geresnis beveik 100 Lt). Taip yra todėl, kad ten bazuojasi didelės aviakompanijos (pvz. Rygos Air Baltic), jos turi daug sutarčių su pagrindinėmis užsienio aviakompanijomis, suteikiančių galimybę pigiau nusipirkti bilietus į tolimus kraštus skrendant segmentą iki tam tikro didelio oro uosto su vietine aviakompanija (t.y. Air Baltic), o nuo ten – su tarptautine. Lietuva bankrutavus FlyLAL šios galimybės neteko. Kurį laiką bazinės aviakompanijos Lietuvoje nebuvo išvis, o Air Lituanica skrydžių pasiūla ir sutarčių skaičius palyginti mažas. Todėl nors, tarkime, iš Lietuvos yra daug reisų į Jungtinę Karalystę ar Italiją, galimybių pirkti bilietus su persėdimu ten į tolimus kraštus nėra (nebent kombinuotumeis pats) – tuo tarpu latviai tokią galimybę turi.

Kaip lygintos kainos

Iš trijų plačių pasaulio regionų (Vakarų Europos, Rytų Europos/Artimųjų Rytų, bei Tolimųjų kraštų) palyginimui išrinkau po dešimt šalių stengdamasis, kad tai būtų svarbios ir kuo įvairesnės šalys.

Tuomet lyginau pigiausius bilietus, kuriuos į šias šalis per artimiausius kelis mėnesius galima gauti iš minėtų penkių oro uostų (įskaitant bilietus su persėdimais). Šias kainas (į abi puses, litais) sudėjau į lenteles žemiau.

Lyginau naudodamasis Skyscanner Android programėle, kuri automatiškai parodo pigiausią įmanomą skrydžio kainą iš nurodyto oro uosto į kiekvieną šalį per artimiausius kelis mėnesius. Šioje programėlėje nustatydavau, kad esą perka tos šalies klientas, kurioje yra oro uostas (nes nuo pirkimo vietos kainos irgi priklauso).

Beje, panašų (nors ir daug paprastesnį) kainų tyrimą dariau ir 2010 m.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Populiacijos pakeitimas – emigracija ir imigracija kartu

Populiacijos pakeitimas – emigracija ir imigracija kartu

| 0 komentarų

Esame įpratę pagal migraciją valstybes skirstyti į dvi kategorijas: tas, kurios susiduria su masinės emigracijos problema (pvz. Afrika, Indija, Lotynų Amerika) ir tas, kurių problema – masinė imigracija (pvz. JAV, Vakarų Europa, Australija).

Dabar formuojasi trečia valstybių kategorija, patirianti abi problemas vienu metu, arba tiksliau “populiacijos pakeitimo” problemą, kuomet vietiniai gyventojai masiškai emigruoja, o juos masiškai keičia imigrantai iš užsienio. Lietuvoje irgi turime to apraiškų: emigracija, aišku, už imigraciją dar daug masiškesnė, bet visgi nors šimtai tūkstančių lietuvių iškeitė Lietuvą į Vakarų Europą, tuo pačių į Lietuvą imigruoja vis daugiau ir daugiau užsieniečių (daug jų iš dar ryčiau ar piečiau: NVS, Indijos, Afrikos, Artimųjų Rytų).

Tokia paradoksali situacija dažniausiai susidaro dėl politinių aplinkybių. Rytų Europoje ją lėmė narystė Europos Sąjungoje.

Europos Sąjunga suteikia teisę visiems jos šalių piliečiams laisvai dirbti bet kurioje ES šalyje, įskaitant turtingiausias – tad daugybė šia galimybe pasinaudoja, sukeldami protų ir darbo jėgos nutekėjimą iš tokių šalių, kaip Lietuva (po stojimo į Europos Sąjungą Lietuva neteko ~15% žmonių, kelis kartus daugiau nei 1990-2004 m.).

Tačiau dar skurdesnių šalių piliečiams ir Rytų Europa yra svajonių kraštas (kaip rašiau, vidutinis lietuvis turtingesnis už 83% vidutinių pasaulio žmonių). Ir nors daugumai jų, aišku, irgi labiau norėtųsi emigruoti į Jungtinę Karalystę, nei Rytų Europą, šitas jiems yra sunkiau. Mat Rytų Europa turi išorines Europos Sąjungos sienas, be to, Europos Sąjunga riboja migrantų galimybes apsigyventi toliau nei šalyje, į kurią šie pirmiausiai pateko. Yra ir socialinių prežasčių: tarkime, NVS piliečiams migracija į Lietuvą daug paprastesnė nei į Vakarų Europą todėl, kad Lietuvoje dauguma moka rusiškai (lietuviams šio barjero emigruoti į Vakarų Europą nėra, nes lietuvių jaunimas kalba angliškai).

Schema rodanti, kada valstybėje X pasireiškia populiacijos kaita (masinė emigracija ir masinė imigracija vienu metu). Nuo nurodytų migracijos kelių paprastumo ir sudėtingumo skirtumų priklauso, kokia smarki bus ši problema. Migracijos kelių paprastumą/sudėtingumą lemia politinės, geografinės, socialinės aplinkybės.

Yra šalių, kur “populiacijos pakeitimas” reiškiasi labiau, nei kol kas Lietuvoje. Visi girdėjome apie Graikijos ekonomines bėdas. Patys graikai apie jas savo nuomonę išreiškė “balsuodami kojomis” (emigruodami). Nuo 2006 m. iki 2011 m. Graikijos piliečių, gyvenančių Graikijoje, skaičius sumažėjo net 550 000 (nuo 10 450 000 iki 9 900 000). Tačiau visgi Graikija pasaulio masteliais liko turtinga šalis (ir už Lietuvą turtingesnė – net po visų krizių), ji turi išorines ES sienas tiek su Artimaisiais Rytais, tiek su Afrika (jūrų sieną), tiek su Balkanų šalimis, todėl į ją ir toliau plūste plūsta imigrantai. Per tą patį 2006-2011 m. laikotarpį kitų šalių piliečių Graikijoje padaugėjo 217 000 (nuo 696 000 iki 913 000), Graikijos piliečių procentas sumažėjo nuo 93,76% iki 91,56% šalies gyventojų. Realus negraikų pokytis – didesnis, nes statistika yra pagal pilietybę, o ne tautybę: dalis migrantų natūralizavosi ar susilaukė vaikų Graikijos piliečių (migrantų šeimose gimstamumas paprastai didesnis nei vietinėse). Tačiau ir tai tik ledkalnio viršūnė, nes Graikijoje gyvena ~1 mln. nelegalių migrantų, kurių šioje statistikoje nesimato.

Graikijos situacija gali tapti ir Lietuvos situacija, mat ekonominė šalių padėtis panaši: turtingos pasaulio mastu, bet keliasdešimčia procentų atsiliekančios nuo turtingųjų ES šalių, į kurias emigruoti visi politiniai keliai atverti.

Populiacijos pakeitimo problema visuomenėje suvokiama kaip pavojingesnė nei tiesiog emigracija ar imigracija (didesnė grėsmė šalies identitetui, stabilumui), tai galimai įtakojo ir faktą, kad Graikoje požiūris į imigrantus – vienas neigiamesnių ES.

Daugiau apie “pražiūrimus” argumentus apie migraciją žr. Trys straipsniai apie imigraciją.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Lietuvos gynyba – nėra taip beviltiška

Lietuvos gynyba – nėra taip beviltiška

| 0 komentarų

Įvykiai Ukrainoje sukėlė daug kalbų apie Lietuvos krašto apsaugą, finansavimo jai didinimą.

Tai – reikalinga. Tačiau bet kokio dydžio finansavimą paprasta iššvaistyti. Nekalbu vien apie korupciją, tačiau ir apie strateginį pasirinkimą, kokią kariuomenę kurti, kokią ginkluotę pirkti.

Galime padaryti, kad pulti neapsimokėtų

Dažnai girdžiu mintį: “Vis tiek neapsiginsime nuo Rusijos”. Tai tiesa – jei Rusija, 160 mln. gyventojų šalis, paskirs maksimalias jėgas okupuoti Lietuvai – tikrai ją okupuos. Bet ar Rusija tam skirs jėgas priklauso nuo to, kaip būsime pasirengę gintis. Imperializme, kaip ir ekonomikoje, yra alternatyvieji kaštai: jei su tomis pačiomis pajėgomis galima pasiekti daugiau kariaujant prieš šalį X nei prieš šalį Y, tai ir kariausi, tikėtina, prieš šalį X.

Taip buvo XVI-XIX a., kai didžiosios imperijos kovojo su susiskaldžiusiais ir gintis nepasirengusiais indėnais bei afrikiečiais užuot rimčiau susirėmusios tarpusavyje (tarpusavyje susirėmė tik Pirmajame pasauliniame kare, kai silpnesniųjų alternatyvų užkariavimams praktiškai nebeliko).

Jei būtų norėjusi, Sovietų Sąjunga 1939 m. būtų įveikusi Suomiją – tačiau tai būtų atsiėję tiek (žmonių, karinės technikos), kad geriau apsimokėjo pasitaupyti jėgas kitiems karams, todėl sovietai Žiemos karą nutraukė Suomijos pilnai neokupavę. Analogiškai A. Hitleris Šveicarijos nė nemėgino užimti, nors ši kaimyninė šalis, kurios dauguma gyventojų – vokiečiai – ir kur veikė nacionalsocialistų partija, turėjo atrodyti logiška Trečiojo Reicho dalis. Tačiau, be kita ko, Šveicarijos armija buvo galinga ir Šveicarijai užimti būtų reikėję tiek pajėgų, su kiek buvo galima okupuoti kur kas didesnes žemes Lenkijoje ir kitur. Gal laimėjęs Antrąjį pasaulinį karą Hitleris ir būtų atsigręžęs į Šveicariją – bet ta diena taip ir neatėjo.

Rusija puolė 2008 m. Gruziją ar 2014 m. Ukrainą ne atsitiktinai, o susiklosčius aplinkybėms: tarp jų esant silpniems gynybiniams pajėgumams ir vidiniam susiskaldymui etniniu/kalbiniu pagrindu. Turbūt tai nepaskutinės tokios invazijos – ir nuo mūsų pačių daug priklauso, ką galime padaryti, kad netaptume sekančiu taikiniu.

Prorusiška politika čia nepadės – Gruzija, o ypač Ukraina visada palaikydavo prorusiškesnę politiką nei Lietuva, tačiau būtent jos tapo Rusijos taikiniais. Nes Lietuvoje Rusijai būtų reikėję kur kas didesnio indėlio ir rizikos norint pasiekti panašių rezultatų, kaip Gruzijoje ir Ukrainoje. Prie to svariai prisidėjo NATO narystė. Tačiau, kad neliktume silpniausia grandimi, tą santykį tarp galimam mūsų užpuolimui reikalingų jėgų/rizikos bei maksimalios tokio puolimo naudos okupantui ir toliau turime bloginti. Gynybinių pajėgumų didinimas – geras būdas šitam. Ilgesnis, “klampesnis” karas agresoriui būtų nenaudingas ne tik dėl didesnių nuostolių, bet ir dėl kur kas didesnio dėmesio jam Vakaruose ir didėjančios NATO pagalbos tikimybės.

Gintis – lengviau nei pulti, bet tai reikia išnaudoti

Karyboje gintis yra ženkliai lengviau nei pulti. Paprastai laikoma, kad sėkmingam puolimui reikalinga, kad puolančiųjų karių skaičius viršytų besiginančiųjų skaičių tris kartus. Tačiau geras pasiruošimas gynybai, įsitvirtinimas, šį santykį gali gerokai padidinti besiginančiųjų naudai.

Gintis ir daug pigiau. Priešlėktuvinė gynyba kainuoja daug kartų mažiau nei naikintuvai, o prieštankiniai pabūklai, minos – pigesni nei tankai. Tačiau tam, kad būtų išnaudotas šis privalumas, reikia ir pirkti efektyvius gynybinius ginklus, neapsiriboti gynybinių galimybių tarptautinėmis sutartimis. O štai Lietuva pasirašė Otavos konvenciją, uždraudžiančią priešpėstines minas – pigų ir galingą gynybinį ginklą.

Otavos konvencijos nepasirašė visos valstybės, pastaraisiais dešimtmečiais kariavusios ir tebejaučiančios realų pavojų iš didesnes armijas turinčių kaimyninių šalių: Pietų Korėja, Izraelis, Indija, Pakistanas, Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas. Kurdamos kariuomenę ne teorinei, o realiai grėsmei, jos puikiai suvokia, kad priešpėstinės minos – efektyvus ir pigus ginklas.

Vakarų pasaulis minas nori uždrausti kaip keliančias kančias ant jų užlipusiems priešo kariams (ar keliems civiliams) – bet reikia paskaičiuoti, kiek bus tų kančių šimtams tūkstančių žmonių jeigu bus pralaimėtas karas ir šalis okupuota. Okupuota sovietų Lietuva neteko daugiau nei milijono žmonių, buvo sugriauta jos ekonomika kai tuo tarpu apsigynusi Suomija šių netekčių nepatyrė – palyginus su tokiomis netektimis nukentėjusiųjų nuo minų skaičiai tiesiog nykstamai maži. Panašias sutartis sau gali leisti tik tos šalys, kurioms gynybiniai sausumos karai negresia arba kurios yra pakankamai didelės ir turtingos brangesnei technikai pirkti.

Lietuva, deja, ne tarp tokių. Tačiau, lygiai taip pat “deja”, savo kariuomenę kartais vystome taip it mėgintume vaidinti, kad esame tarp jų. Išleidžiame daug lėšų ginkluotei misijoms užsienyje užuot koncentravęsi į gynybą nuo realaus galingesnio priešo, kuris ateitų į mūsų pačių žemę (kaip koncentruojasi Izraelis ar Pietų Korėja). Kol ta vystymo strategija bus tokia – joks didesnis finansavimas nepadės.

Už šimtą milijonų eurų galima nusipirkti vieną “Eurofighter Typhoon” naikintuvą, iš kurio pavieniui gynybiniame kare nebus daug naudos, nes antro ar trečio vis tiek neįpirktume. Už šimtą milijonų eurų galima įsigyti ir 20 000 000 priešpėstinių minų arba kitų gynybinių ginklų, kurie smarkiai padidins potencialius priešų pajėgų nuostolius ir gali padėti priešui apsispręsti nepulti (ar, deja, būkime realistai, verčiau pulti ką nors kitą).

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


2014 m. Europos parlamento rinkimų rezultatų analizė

2014 m. Europos parlamento rinkimų rezultatų analizė

| 1 komentaras

Europarlamento rinkimų balsai – jau suskaičiuoti. Tęsdamas tradiciją (2012 m. analizavau Seimo rinkimus) pamėginsiu pažvelgti giliau į procentus ir įžvelgti platesnes Lietuvos rinkėjų bei politnių partijų sroves (kairiuosius, dešiniuosius ir centrą, populistus/protestą, tautines mažumas), kurių populiarumas metai iš metų mažai keičiasi.

Kairieji

Kairieji gavo 23,82% balsų. 2012 m. Seimo rinkimuose – 24,47%.

Socialdemokratai balsus kiek išbarstė – nuo 18,37% krito iki 17,27%. Tačiau kairiesiems jie niekur nedingo – sustiprėjo Valstiečiai, gavę vieną mandatą (nuo 3,88% iki 6,62%).

Valstiečiai ypač sustiprino pozicijas miestuose (Kaune už juos balsavo net virš 5%, Vilniuje ir Klaipėdoje – virš 3%, Šiauliuose – virš 10%): Ramūno Karbauskio veikla (“Naisių vasara” ir visa, kas su tuo susiję, indėlis į referendumą dėl žemės) ir intelektualumas, matyt, duoda rezultatų, Valstiečiai ir žalieji vis labiau laikomi nebe “ūkininkų lobistine organizacija”, o “tradicijų, gamtos ir sveikos gyvensenos gynėjais”, už kuriuos verta balsuoti ne tik kaimiečiams.

Šioms dviems partijoms padėjo, kad daugiau kairiųjų arenoje nebuvo: parašų nesurinko Frontas, 2012 m. Seimo rinkimuose gavęs 1,21% balsų. Kita vertus, tik kraštutiniai kairieji fronto balsai liko kairiesiems, o už šią partiją dėl jos prorusiškumo balsavusieji rusakalbiai greičiausiai perėjo pas Tomaševskį, taip kiek sumažindami kairiųjų ir padidindami mažumų elektoratą.

Dešinieji ir centras

Dešinieji ir centras gavo 37,39% balsų. 2012 m. Seimo rinkimuose – 31,25%.

Tėvynės Sąjunga gavo 17,34% balsų (Seimo rinkimuose 15,08%), užtat galėjo nustebinti Liberalų Sąjūdis – net 16,52% (Seimo rinkimuose 8,57%).

Kokia to priežastis? Jų, regis, yra kelios. Visų pirma, Liberalų Sąjūdis galutinai įsivyravo tarp liberalių partijų, nes Liberalcentristai ir TAIP net susivieniję tesukrapštė 1,49% (2012 m. suma buvo 3,82%). Panašu po neįveikto 5% barjero Seimo rinkimuose rinkėjai ėmė galvoti, kad “geriau jau balsuosiu už Sąjūdį, bent mano balsas nesudegs, nes Sąjūdis vis viena praeis” ir dar greičiau “išsilakstė”.

Visgi net ir visos trys liberalios partijos kartu per 2012 m. Seimo rinkimus tesurinko 12,8% balsų. Iš kur likę? Gali būti, kad dalis jų – iš protesto elektorato. Jie balsavo už Liberalus išvydę ten garsų, “politikos nesuterštą” ir gausiai reklamuotą mecenato Antano Guogos vardą.

Tam, kad už Liberalus balsavo ir populizmo/protesto rinkėjai, yra netiesioginių įrodymų. Visų pirma, Liberalų rinkėjų skaičius išaugo maždaug tiek, kiek nuo įprastinio sumažėjo populizmo/protesto elektoratas (atsižvelgus į rinkėjų aktyvumo įtaką). Tačiau dar rimtesnis įrodymas yra balsų pasiskirstymas tarp balsuotojų iš anksto ir rinkimų dieną. Reikalas tas, kad populizmo/protesto rinkėjai vidutiniškai dažniau, nei visi kiti, balsuoja rinkimų dieną – mat jie dažniau būna neapsisprendę, nemato prasmės eiti balsuoti iš anksto (geriau rizikuoja likti nebalsavę išvis, juk tai nėra jiems taip svarbu), o galutinai apsisprendžia prie urnų.

Taigi, Tėvynės Sąjunga iš anksto gavo ~18% visų savo balsų, Socialdemokratai ir Liberalcentristai ~16%, o Liberalų Sąjūdis – tik ~13%, net mažiau nei Tvarka ir teisingumas (~14%) bei Darbo partija (~15%). Kita vertus, ir 2012 m. Seimo rinkimuose Liberalai daugiau nei kitos “tradicinės partijos” gavo balsų rinkimų dieną – tad galbūt tai ir nėra vien Guogos efektas, gal už Liberalus tiesiog linkęs rinkimų dieną apsispręsti balsuoti politiškai mažiau aktyvus jaunimas.

Yra ir dar vienas dalykas, nepalankus Tėvynės Sąjungai – gali būti, kad centro ir dešinės elektoratas iš jų pusės po truputį juda pas Liberalus (bet idant suprastume ar taip yra dar reiks palaukti). Ateina rinkėjų karta, nebeprisimenanti Tėvynės Sąjungos narių indėlio į Lietuvos nepriklausomybę, o ir tą indėlį įdėjusiųjų karta (kaip V. Landsbergis) palieka politiką. Jie nebebalsuoja “Už Tėvynės Sąjungą” lyg “Už Lietuvą”, nori, kad partija atitiktų jų pažiūras. O čia Tėvynės Sąjungos problema ta, kad ji balansuoja ant dviejų postsovietinės politinės minties srovių: Vakarietiškosios ir Tautinės. Dalis jos narių yra vienos, kiti – kitos vertybinės krypties; kiekvienų pažiūrų TS rinkėjus glumina kitos krypties TS politikų tariami “ekscesai” ir skatina nusigręžti nuo TS. Šitaip dėl Tėvynės Sąjungos lyderių paniekos kai kurioms tautinėms iniciatyvoms TS išsižadėjo daug Tautinės minties Kovo 11 akto signatarų, tuo tarpu Vakarietiškos minties rinkėjams kaip tik nevisada priimtinos Tautinių pažiūrų TS politikų mintys. Maža to, Tėvynės Sąjunga svyruoja ir tarp centro kairės bei centro dešinės. Tuo tarpu Liberalai yra aiškiai Vakarietiškos srovės, aiškiai dešinieji – tad tą dalį TS rinkėjų gali pervilioti, o atsiradusi stipri Tautinės minties jėga galėtų iš TS atimti ir daug kitų rinkėjų.

Su panašia problema, beje, gali susidurti ir Socialdemokratai, už kuriuos irgi daug kas balsuoja “iš įpratimo” kaip už Brazausko įkvėptą LKP/LDDP tęsinį – bet Brazauską atmenančių irgi mažės, o Socialdemokratai taipogi balansuoja ant dviejų postsovietinės politinės minties srovių (Rytietiškos ir Vakarietiškos). Kol kas kairėje jiems mažai alternatyvų, bet atsiradusios stiprios ir ideologiškai vieningos Vakarietiškų kairiųjų-žaliųjų, Rytietiškų kairiųjų (nesusitepusių Sausio 13 d. neigimu) ir pan. jėgos galėtų atsiriekti Socialdemokratų balsų.

Tautininkai Europarlamento rinkimuose surinko TS nusivylusiųjų tautinių pažiūrų rinkėjų balsus (1,99%), kurie per Seimo rinkimus buvo išsibarstę tarp “Už Lietuvą Lietuvoje” ir “Jaunosios Lietuvos” (iš viso 1,57%).

Dar dalyvavusioms dešiniosioms partijoms padėjo bendras jų skaičiaus sumažėjimas: nebuvo Krikščionių partijos (2012 m. Seimo rinkimuose – 1,2%), Respublikonų (Seimo rinkimuose – 0,28%).

Populistinės/protesto jėgos

Populistinės/protesto partijos surinko 30,65% balsų. 2012 m. Seimo rinkimuose – 37,78%.

Kaip per 2012 m. Seimo rinkimus Tvarkos ir teisingumo sąskaita buvo išaugusi Darbo partija (atitinkamai 7,31% ir 19,82%) tai per Europarlamento rinkimus šios partijos vėl apsilygino: TT gavo 14,27%, Darbo partija 12,83%. Tačiau bendras populizmo/protesto elektoratas jau daug metų panašus. Tiesa, jis tuo mažesnis, kuo mažesnis aktyvumas: Parlamento rinkimų aktyvumas buvo 52,93%, Europarlamento – 47,28%. Tuo tarpu 2009 m. Europarlamento rinkimuose, kai aktyvumas buvo vos 20,98%, populizmas/protestas tegavo 24,67% balsų.

Per šiuos rinkimus populizmui/protestui dar galimai pakenkė ir liberalai (žr. aukščiau).

Prie šios grupės reikia priskirti ir naujai dalyvaujančią Žaliųjų partiją, kaip būdinga naujai dalyvaujančioms “valdžios duonos neragavusioms” partijoms parinkusią protetso balsų (3,55%).

Tačiau daug protesto/populistinių jėgų šiuose rinkimuose nedalyvavo ar nesurinko parašų: Drąsos kelias, Emigrantų partija, Darbo ir vienybės partija, Žmonių partija. Visgi Europarlamento rinkimai neatrodo tokie svarbūs, neapsimoka kurti naujų populizmo/protesto jėgų dėti dideles pastangas reklamuoti senoms prieš šiuos rinkimus. O tai sąlygoja ir mažesnį nei įprasta populizmo/protesto populiarumą apskritai: juk yra žmonių, kuriems ir balsuoti už jau “įsisenėjusias” Tvarkos ir teisingumo ar Darbo partijas nėra tinkamas protestas, priešingai nei už “naujus ir nesusitepusius” Tautos prisikėlimo ar Drąsos kelio atstovus per pastaruosius dvejus Seimo rinkimus. Dalis tokių dabar manau balsavo už L. Balsio Žaliuosius, bet visgi Žalieji nėra tipinė protesto jėga, stengiasi tapti ideologine “tradicine” partija, tad patraukti didesnio protesto elektorato negalėjo.

Tautinės mažumos

Tautinės mažumos (Tomaševskio blokas) surinko 8,06% balsų, kai Seimo rinkimuose surinko 5,83%. Lenkai yra aktyvūs rinkėjai, einantys prie urnų bet kokiu atveju, tad kuo mažesnis aktyvumas, tuo daugiau mažumų partija gauna balsų (pasyviuosiuose 2009 m. Europarlamento rinkimuose gavo net 8,42%). Taip pat V. Tomaševskis, kaip prorusiškiausių pažiūrų iš dalyvavusių rinkimuose partijų lyderių, toliau sėkmingai telkia aplink save ir rusakalbes mažumas, kurios anksčiau balsuodavo už Frontą ar populizmo/protesto jėgas. Pavyzdžiui rusiškajame Visagine per 2012 m. Seimo rinkimus jis gavo ~15% balsų, o per šiuos Europarlamento rinkimus – 32,91%.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Juoda/Balta geopolitinio požiūrio klystkeliai

Juoda/Balta geopolitinio požiūrio klystkeliai

| 0 komentarų

Požiūryje į pasaulio politiką žmonės dažnai vadovaujasi juoda/balta principu, arba “mano priešo priešas yra mano draugas”. Tik kad dažnai nepagalvojama, kad tas “priešo priešas” yra dar nepriimtinesnis už patį “priešą” – kol, aišku, nebūna vėlu.

Štai kai kurie vakariečiai, dažnai kairieji, labai nemėgsta JAV ir jos karų Artimuosiuose Rytuose. Dėl to, kad nemėgsta JAV, jie linkę kažkaip pateisinti Putiną: esą, “(ir) JAV puola kitas valstybes”. Panašiai save teisina ir pats Rusijos režimas. Bet, priešingai nei rusai Krymą, JAV neaneksavo Irako ar Afganistano ir galiausiai pasitraukė. Bet net jei JAV būtų elgusis identiškai Rusijai, ar tai kaip nors pateisina Rusiją? Kodėl eiti į protestus prieš JAV karus, o paskui staiga toleruoti dar agresyvesnę Rusijos politiką? Viską lemia tas juoda/balta požiūris. Kartą žmogus išsirenka priešą (“juoda”, šiuo atveju – JAV) ir viskas, kas kenkia tam priešui, atrodo “balta” ir nė nebežiūrima, ar iš tikro ten ne dar juodžiau už “juoda”. Dar daugiau, dažnam ima atrodyti, kad pasaulyje išvis tėra dvi stovyklos: JAV sąjungininkų (juoda) ir oponentų (balta). Bet iš tikro pasaulyje daug galingų šalių daug ir ideologijų daug, ir jų tarpusavio santykiai įvairūs, nieko net panašaus į dvi komandas nėra.

Įdomu, kad panašiai tik juoda/balta mato ir kairiųjų ideologiniai oponentai. Prancūzijos “Nacionalinis frontas” pastaruoju metu rėmė Putiną. Šią partiją, kritiškai vertinančią siekius kurti vieną europiečių tautą, gal žavi Putino tradicinis rusiškas nacionalizmas. Tačiau juk Rusija irgi yra daugiatautė Federacija ir jos tautos, tokios kaip totoriai ar jakutai, daugiau teisių plėtoti savo kultūrą už Europos Sąjungos tautas tikrai neturi (greičiau priešingai). Ir Rusijos plėtra į vakarus tikrai nesiekia kažkaip leisti “tautoms surasti savo kelią” ar “neištirpti Vakarų katile”, kaip galbūt įsivaizduoja “Nacionalinis frontas” – ji primeta rusišką nacionalizmą (kitą katilą), tuo tarpu daug švelnesnį kitų tautų siekį (kaip ukrainiečių) gerbti savo kalbą, kultūrą, vertina kaip draustiną fašizmą.

Panašūs juoda/balta požiūriai būdingi ir Lietuvoje. Štai Andrius Kubilius apkaltino Ramūną Karbauskį prorusiškumu. Giluminė priežastis – Karbauskio euroskepticizmas. Tačiau, kaip minėjau, Lietuvos politiką reikėtų vertinti kaip trikampį ir, nors dalis euroskeptikų tikrai yra prorytietiškos orientacijos, likę yra tautinės orientacijos, kritiškai vertinantys ir Rusiją, ir ES (ir, sprendžiant iš Karbauskio pasisakymų, šis priklauso pastariesiems). Bet vėl pasirodo juoda/balta vertinimas: jei ne su mumis (provakarietiškas, “baltas”), reiškia prieš mus (“juodas”), o jau “juodi” traktuojami kaip viena grupė, kuriems tinka visi neigiami politiniai epitetai: prosovietinis, nacis ir pan.

Praeityje tokie juoda/balta politiniai požiūriai privertė prie tragedijų. Kažin, ar jei žinotų, kuo viskas baigsis, menševikai būtų dėjęsi su bolševikais nuversti carą – juk galiausiai bolševikai Sovietų Sąjungoje “išpjovė” tiek žmonių, kiek joks caras nenužudė. Bet revoliucijos metu “mūsų priešas – caras, visi kas prieš jį – draugai” tipo požiūris apakino. Nežiūrėta, ko gi iš tikrųjų ženkli dalis tų “draugų” siekia.

Panašių pavyzdžių yra ir nūdienos pasaulyje. Dėl tokio juoda/balta mąstymo daug vakariečių kritikavo pirmąją Egipto demokratiškai išrinktą valdžią kaip neva “nepakankamai pasaulietišką”. Būtų rėmę – gal ši valdžia būtų išsilaikiusi, o dabar ji buvo žiauriai nuversta, ir ją pakeitęs karinis režimas (kurio atėjimą kai kurie vakariečiai tada dar sveikino) jau tapo viena daugiausiai žmonių pražudžiusių XXI a. diktatūrų.

Siekiant bet kokio padėties pasikeitimo (pvz. taikos ar turtingumo vardan), būtina įvertinti visumą. Tai yra, ne vien žiūrėti, kokie įtakingieji dabar trukdo pasiekti norimą padėtį, bet ir pagalvoti, kokios yra realios alternatyvos šiems įtakingiesiems, ir ar įtakingiesiems staiga pasikeitus padėtis netaptų dar blogesne.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Kelionių saugumas – ko verta saugotis, o kas nepavojinga

Kelionių saugumas – ko verta saugotis, o kas nepavojinga

| 0 komentarų

Kai keliauju į tam tikras vietas, aplinkiniai klausia “Ir kaip nebijai?”. Pasaulyje tikrai yra baisių vietų, visgi dauguma tokių baimių – visiškai nepagrįstos. Dažniausiai įgąsdina pavienės žiniasklaidos istorijos, kai tuo tarpu kur kas baisesnių, bet žiniasklaidos neaprašomų dalykų nė nepastebime.

Nebaisu: Reti dalykai, kuriuos dažnai rodo per užsienio naujienas

Labiausiai žiniasklaidoje aprašomi – ir labiausiai bijomi – tie įvykiai, kurie vienu kartu nusineša daug aukų – bet tylima apie tuos, kurie žudo (ar kitaip kenkia) tyliai, po vieną žmogų, tačiau yra daug dažnesni ir todėl tikimybė nuo jų nukentėti daug didesnė.

Kas tie pirmieji – retieji – įvykiai? Tai aviakatstrofos, traukinių ar laivų nelaimės, terorizmas, žemės drebėjimai. Net ir Rusijoje ar Afrikoje, kur lėktuvų krenta daugiau nei Europoje, tikimybė nuo to žūti maža; mažai ir šansų nukentėti nuo terorizmo net Izraelyje ar arabų šalyse. Gamtinėse katastrofose žūti šansų daugiau, bet ir tai nėra didžiausia grėsmė.

Dažnai visai nepagrįstai manoma, kad pavojus padidėjęs. Nereikia bijoti to, kas:

A)Buvo “neseniai”. Tai, kad prieš mėnesį šalį nusiaubė taifūnas ar cunamis niekaip nereiškia, kad ir dabar ten padidėjusi nelaimės tikimybė. Dažniausiai tai pasakytina ir apie karus, ypač vykusius prieš ne vienerius metus. Žiūrėkite dabartinę situaciją. Kai šiemet lapkričio 21 d. vykau į Sardiniją kai kas kalbėjo, kad pavojinga, nes per cikloną “Kleopatra” ten buvo neseniai paskendę keliolika žmonių. Aišku, liūtys jau buvo pasibaigusios, be to, vyko kitoje salos dalyje. Paaiškėjo, kad kur kas pavojingiau man tądien būtų buvę lankytis Rygoje (kur sugriuvo “Maxima”). Aišku, būtų kvaila, jei būtume ėmę bijoti eiti į “Maximas” ar važiuoti į Rygą.
B)Vyksta gretimose šalyse. Dauguma karų ir konfliktų vyksta tik tam tikroje vienoje šalyje/šalyse ar jų regionuose. Aplinkinių šalių tai neįtakoja. Gali atrodyti baisu vykti į Iraną, nes greta Afganistanas ar Irakas – bet jeigu koks užsienietis bijotų vykti į Lietuvą, nes greta Rusija, o ten – Čečėnija, Ingušija – turbūt ir jums patiems atrodytų juokinga.
C)Vyksta kažkur kitame tos šalies krašte. Lietuva – mažytė šalis. Bet pasaulyje yra šimtus kartų didesnių valstybių. Padėtis skirtinguose tokios šalies regionuose gali skirtis kaip diena ir naktis: tiek gamtinių kataklizmų, tiek konfliktų, tiek nusikalstamumo atžvilgiu. Reikia atkreipti dėmesį į konkretų regioną ar miestą, į kurį vyksite.

Aplankiau per 70 šalių, tarp jų ir tokias, į kurias kai kas vykti bijo, bet nesu nukentėjęs nuo karų, terorizmo ir panašios politinę potekstę turinčios veiklos. Lygiai taip nesu patyręs ir aviakatastrofos, laivo ar traukinio nelaimės.

Jau baisiau: dažni dalykai, kurių per užsienio naujienas nerodo

Nuo ko tikimybė nukentėti didesnė? Nuo štai ko:

A)Nusikalstamumo. Vienas nužudymas ar apiplėšimas nesukelia pasaulio žiniasklaidos dėmesio, bet iš tokių pavienių įvykių susidėjusi statistika toli lenkia aviakatastrofas ar nuskendusius laivus. Hondūre kasmet 100 000 gyv. tenka 91,6 žmogžudystės, Lietuvoje – 6,6. Iš viso Lietuvoje kasmet nužudoma ~200 žmonių, Hondūre – ~7000, nors gyventojų ten daugiau tik dvigubai. Net jeigu Lietuvoje kasmet įvyktų po rugsėjo 11 d. atakų masto teroristinį išpuolį, žūti nuo svetimos rankos Lietuvoje tikimybė neprilygtų Hondūrui.

Aišku, ir nusikalstamumą reikia vertinti objektyviai: dauguma jo vyksta tam tikruose rajonuose, tarp vietinių gaujų. Atsargiai suplanavus vietas, kurias toje šalyje lankysi, laiką ir pan., nebus taip pavojinga.

Pats nuo vagystės užsienyje esu nukentėjęs vieną kartą: Brėmene nusikaltėliai išdaužė automobilio langą, pavogė kuprinę su daiktais. Gal ne taip ir keista, kad tai įvyko būtent Vakaruose – būdamas “trečiajame pasaulyje” saugaisi daug labiau. O juk šiais laikais seniau saugios šalys pilnos imigrantų iš nesaugių šalių, kurie daro nusikaltimus. Tik keli turtingi miestai dar saugūs, tokie kaip Tokijas, menkai paliestas migracijos – jame net mačiau, kaip mergina palieka ant kėdės kavinės vidury rankinuką ir eina į kitą aukštą užsakyti maisto.

B)Apgavysčių. Kiekvienam nusikaltimui, nuo kurio esu nukentėjęs kelionėse, tenka daug dešimčių ar net šimtai apgavysčių ar bandymų apgauti. Apgavystė gali kainuoti net daugiau, nei vagystė. Apgaudinėja labiausiai tam tikrų specialybių žmonės, dažnai susiduriantys su turistais: taksistai, turistinių rajonų darbuotojai. Mažiau apgavysčių ten, kur kainos aiškios. Todėl taksi nesinaudoju – naudojuosi visuomeniniu transportu ar autonuoma. Autonuomoje, kaip turistinių paslaugų įstaigoje, tiesa, irgi pasitaiko apgavysčių, bet 5 ar 10 kartų didesnės kainos, kaip taksistui, mokėti neteks.

C)Teisėtų trukdžių. Iš kuprinės ištraukta piniginė ar 100 eurų vietoje 10 paėmęs taksistas – žiaurus daykas, bet keliaujant galima prarasti panašias pinigų sumas ir visai teisėtai. Pavyzdžiui, pavėlavus į lėktuvą gali tekti pirkti naują bilietą už tūkstančius litų; dar kiti dalykai gali sutrukdyti jums kelionę taip, kad tiesiog negalėsite padaryti ko suplanavęs. Tarp “teisėtų trukdžių” – streikai, valstybiniai ribojimai. Visa tai nevienodai būdinga įvairioms šalims (pvz. daug streikuoja graikai, prancūzai, suomiai). Verta pažymėti, kad ir kataklizmų, kurių labiausiai baiminamasi (karai, žemės drebėjimai) atveju žūti ar susižaloti tikimybė menka, užtat patirti trukdžių – gana didelė. Kai 2011 m. kovo 11 d. buvau per žemės drebėjimą Tokijuje tame mieste nenukentėjo nei vienas turistas; užtat daug muziejų, turistinių objektų paskui buvo uždaryta, nutrauktas eismas geležinkeliais. Panašias pasekmes turistui gali sukelti ir paprastas streikas. Žemės drebėjimo nenumatysi, bet kai kuriuos trukdžius “apeiti” galima.

P.S. Keliaudami po nelaimės zonas vietiniams tik padedate

Nereikia manyti ir kad keliaudami po stichines nelaimes išgyvenusias šalis kaip nors trukdote vietiniams. Beveik visuomet yra priešingai. Didelė dalis nuostolių, kuriuos patiria turistinės valstybės dėl tokių nelaimių kyla ne nuo sugriovimų, o dėl “išsigandusių ir neatvykusių” turistų – pajamų netenka restoranai, viešbučiai, muziejai, nebesuplaukia jų mokesčiai į biudžetą, darbuotojai negauna algų, savininkams gresia bankrotas. Įsivaizduokite, kokia to reikšmė tokiam Libanui, kur turizmas įprastai “atneša” 27% bendrojo vidaus produkto, ar Seišeliams (39%).

Valgydami maistą ar gerdami vandenį tokiose šalyse tikrai iš nieko jo neatimate. Jei kas neturi maisto tai todėl, kad po nelaimės neįmanoma į jo kaimą/miestelį maisto nugabenti, o ne todėl, kad maisto nėra išvis. Leisdami pinigus nusiaubtoje šalyje faktiškai perleidžiate juos vietiniams, kad galėtų atkurti infrastruktūrą bei įprastinį gyvenimą. Tai nėra labdara – vietiniai gyventojai čia netampa prašytojais, o tiesiog gali dirbti savo kasdienį darbą, išlaikyti kvalifikaciją – nelikus turistų tai taptų neįmanoma.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,