Išskleisti meniu

Politika

“Skurdo riba” – vienas labiausiai klaidinančių ekonominių rodiklių

“Skurdo riba” – vienas labiausiai klaidinančių ekonominių rodiklių

| 0 komentarų

“Skurdo ribą” minint girdime nuolat, bet retas susimąsto, kad lyginti žemiau skurdo ribos gyvenančiųjų skaičius su kitomis šalimis ar su praeitimi – beprasmiška, o pranešimai apie didelius žemiau skurdo ribos gyvenančiųjų skaičius tėra sensacijų vaikymasis. Laikraščių antraštės, panašios į “Pas mus kas ketvirtas gyvena žemiau skurdo ribos” lygiai taip rašomos ir Lietuvoje, ir turtingoje Britanijoje, ir skurdžiojoje Indijoje.

Reikalas tas, kad tos skurdo ribos visur skirtingos – jos skiriasi net ir šimtus kartų. Savo oficialią skurdo ribą nusistato kiekvienos valstybės valdžia. Vienos ją brėžia labai žemai, kitos – gana aukštai. Vienos vadovaujasi įvairiomis metodikomis, kitos nustato skaičių “iš oro”.

Valstybei turtėjant paprastai kartu keliama ir oficiali skurdo riba, todėl skurstančiųjų oficialiai beveik nemažėja (ypač tuo suinteresuoti kairieji politikai, nes didelis skaičius žemiau oficialios skurdo ribos gyvenančių žmonių naudojamas kaip argumentas didesniems mokesčiams ir išmokoms).

Todėl kone kiekvienoje šalyje, net pačioje turtingiausioje, nemažas procentas žmonių (dažniausiai nuo 10% iki 30%) gyvena žemiau skurdo ribos. Japonijoje, Belgijoje, Vokietijoje ar JAV “žemiau skurdo ribos” gyvena net daugiau žmonių, nei Kinijoje, Rusijoje, Maroke ar Vietname. Tiesiog skurdo riba turtingesnėse valstybėse būna tokia, kad mums tai neatrodo skurdas.

Štai JAV skurdo riba – ~12 000 JAV dolerių per metus asmeniui, o tai dabartiniu kursu būtų 2600 Lt į mėnesį “į rankas”. Kitaip sakant visi lietuviai, uždirbantys vidutinę algą ar net didesnę, JAV skaitytųsi gyvenantys žemiau skurdo ribos (įskaitant, beje, ir mane patį).

Jungtinėje Karalystėje skurdo riba panaši ir ten kai kuriais duomenimis “skursta” 23% žmonių (kitaip sakant, Jungtinėje Karalystėje žemiau skurdo ribos gyvena net daugiau žmonių, nei Lietuvoje – tik kad skurdo ribos skiriasi 3 kartus).

Jei JAV ar britų skurdas daugeliui lietuvių atrodytų juokingas, verta pastebėti, kad daugybė afrikiečių, azijiečių, lotynų amerikiečių – gal net 80% pasaulio gyventojų – panašiai juoktųsi ir iš lietuviškos skurdo ribos. Lietuvoje ji ~800 Lt asmeniui per mėnesį. O, tarkime, dalyje Indijos regionų ji tėra 20 Lt į mėnesį.

Kaip smarkiai skiriasi pragyvenimo lygis pasaulyje jau esu rašęs. Daugybėje rytų Afrikos, Sahelio regiono šalių nė 100 Lt per mėnesį negauna 61%-80% visų piliečių. Jeigu Lietuvoje taikytume indišką skurdo ribą tai pas mus skurdo išvis nėra; jei taikytume amerikietišką ar britišką, tuomet skursta absoliuti dauguma lietuvių.

Galite sakyti, kad skirtingose šalyse skiriasi ir kainos. Taip – bet tikrai ne tiek. Daugybės dalykų kainos gana panašios, kai kurių skiriasi keletą, bet ne šimtą kartų. Be to, tarkime, Afrikos šalyse kainos net nėra mažesnės nei Lietuvoje, o daugybė prekių ten gerokai brangesnės – tiesiog skurdieji ten iš viso nedalyvauja rinkoje, o auginasi viską patys (ir kenčia badą jei derlius neuždera) ar elgetauja.

Taigi, siekiant suprasti realius turtingumo skirtumus tarp šalių reikia vadovautis kitais dydžiais nei “skurdo riba”.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Lietuvos gynyba – nėra taip beviltiška

Lietuvos gynyba – nėra taip beviltiška

| 0 komentarų

Įvykiai Ukrainoje sukėlė daug kalbų apie Lietuvos krašto apsaugą, finansavimo jai didinimą.

Tai – reikalinga. Tačiau bet kokio dydžio finansavimą paprasta iššvaistyti. Nekalbu vien apie korupciją, tačiau ir apie strateginį pasirinkimą, kokią kariuomenę kurti, kokią ginkluotę pirkti.

Galime padaryti, kad pulti neapsimokėtų

Dažnai girdžiu mintį: “Vis tiek neapsiginsime nuo Rusijos”. Tai tiesa – jei Rusija, 160 mln. gyventojų šalis, paskirs maksimalias jėgas okupuoti Lietuvai – tikrai ją okupuos. Bet ar Rusija tam skirs jėgas priklauso nuo to, kaip būsime pasirengę gintis. Imperializme, kaip ir ekonomikoje, yra alternatyvieji kaštai: jei su tomis pačiomis pajėgomis galima pasiekti daugiau kariaujant prieš šalį X nei prieš šalį Y, tai ir kariausi, tikėtina, prieš šalį X.

Taip buvo XVI-XIX a., kai didžiosios imperijos kovojo su susiskaldžiusiais ir gintis nepasirengusiais indėnais bei afrikiečiais užuot rimčiau susirėmusios tarpusavyje (tarpusavyje susirėmė tik Pirmajame pasauliniame kare, kai silpnesniųjų alternatyvų užkariavimams praktiškai nebeliko).

Jei būtų norėjusi, Sovietų Sąjunga 1939 m. būtų įveikusi Suomiją – tačiau tai būtų atsiėję tiek (žmonių, karinės technikos), kad geriau apsimokėjo pasitaupyti jėgas kitiems karams, todėl sovietai Žiemos karą nutraukė Suomijos pilnai neokupavę. Analogiškai A. Hitleris Šveicarijos nė nemėgino užimti, nors ši kaimyninė šalis, kurios dauguma gyventojų – vokiečiai – ir kur veikė nacionalsocialistų partija, turėjo atrodyti logiška Trečiojo Reicho dalis. Tačiau, be kita ko, Šveicarijos armija buvo galinga ir Šveicarijai užimti būtų reikėję tiek pajėgų, su kiek buvo galima okupuoti kur kas didesnes žemes Lenkijoje ir kitur. Gal laimėjęs Antrąjį pasaulinį karą Hitleris ir būtų atsigręžęs į Šveicariją – bet ta diena taip ir neatėjo.

Rusija puolė 2008 m. Gruziją ar 2014 m. Ukrainą ne atsitiktinai, o susiklosčius aplinkybėms: tarp jų esant silpniems gynybiniams pajėgumams ir vidiniam susiskaldymui etniniu/kalbiniu pagrindu. Turbūt tai nepaskutinės tokios invazijos – ir nuo mūsų pačių daug priklauso, ką galime padaryti, kad netaptume sekančiu taikiniu.

Prorusiška politika čia nepadės – Gruzija, o ypač Ukraina visada palaikydavo prorusiškesnę politiką nei Lietuva, tačiau būtent jos tapo Rusijos taikiniais. Nes Lietuvoje Rusijai būtų reikėję kur kas didesnio indėlio ir rizikos norint pasiekti panašių rezultatų, kaip Gruzijoje ir Ukrainoje. Prie to svariai prisidėjo NATO narystė. Tačiau, kad neliktume silpniausia grandimi, tą santykį tarp galimam mūsų užpuolimui reikalingų jėgų/rizikos bei maksimalios tokio puolimo naudos okupantui ir toliau turime bloginti. Gynybinių pajėgumų didinimas – geras būdas šitam. Ilgesnis, “klampesnis” karas agresoriui būtų nenaudingas ne tik dėl didesnių nuostolių, bet ir dėl kur kas didesnio dėmesio jam Vakaruose ir didėjančios NATO pagalbos tikimybės.

Gintis – lengviau nei pulti, bet tai reikia išnaudoti

Karyboje gintis yra ženkliai lengviau nei pulti. Paprastai laikoma, kad sėkmingam puolimui reikalinga, kad puolančiųjų karių skaičius viršytų besiginančiųjų skaičių tris kartus. Tačiau geras pasiruošimas gynybai, įsitvirtinimas, šį santykį gali gerokai padidinti besiginančiųjų naudai.

Gintis ir daug pigiau. Priešlėktuvinė gynyba kainuoja daug kartų mažiau nei naikintuvai, o prieštankiniai pabūklai, minos – pigesni nei tankai. Tačiau tam, kad būtų išnaudotas šis privalumas, reikia ir pirkti efektyvius gynybinius ginklus, neapsiriboti gynybinių galimybių tarptautinėmis sutartimis. O štai Lietuva pasirašė Otavos konvenciją, uždraudžiančią priešpėstines minas – pigų ir galingą gynybinį ginklą.

Otavos konvencijos nepasirašė visos valstybės, pastaraisiais dešimtmečiais kariavusios ir tebejaučiančios realų pavojų iš didesnes armijas turinčių kaimyninių šalių: Pietų Korėja, Izraelis, Indija, Pakistanas, Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas. Kurdamos kariuomenę ne teorinei, o realiai grėsmei, jos puikiai suvokia, kad priešpėstinės minos – efektyvus ir pigus ginklas.

Vakarų pasaulis minas nori uždrausti kaip keliančias kančias ant jų užlipusiems priešo kariams (ar keliems civiliams) – bet reikia paskaičiuoti, kiek bus tų kančių šimtams tūkstančių žmonių jeigu bus pralaimėtas karas ir šalis okupuota. Okupuota sovietų Lietuva neteko daugiau nei milijono žmonių, buvo sugriauta jos ekonomika kai tuo tarpu apsigynusi Suomija šių netekčių nepatyrė – palyginus su tokiomis netektimis nukentėjusiųjų nuo minų skaičiai tiesiog nykstamai maži. Panašias sutartis sau gali leisti tik tos šalys, kurioms gynybiniai sausumos karai negresia arba kurios yra pakankamai didelės ir turtingos brangesnei technikai pirkti.

Lietuva, deja, ne tarp tokių. Tačiau, lygiai taip pat “deja”, savo kariuomenę kartais vystome taip it mėgintume vaidinti, kad esame tarp jų. Išleidžiame daug lėšų ginkluotei misijoms užsienyje užuot koncentravęsi į gynybą nuo realaus galingesnio priešo, kuris ateitų į mūsų pačių žemę (kaip koncentruojasi Izraelis ar Pietų Korėja). Kol ta vystymo strategija bus tokia – joks didesnis finansavimas nepadės.

Už šimtą milijonų eurų galima nusipirkti vieną “Eurofighter Typhoon” naikintuvą, iš kurio pavieniui gynybiniame kare nebus daug naudos, nes antro ar trečio vis tiek neįpirktume. Už šimtą milijonų eurų galima įsigyti ir 20 000 000 priešpėstinių minų arba kitų gynybinių ginklų, kurie smarkiai padidins potencialius priešų pajėgų nuostolius ir gali padėti priešui apsispręsti nepulti (ar, deja, būkime realistai, verčiau pulti ką nors kitą).

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


2014 m. Europos parlamento rinkimų rezultatų analizė

2014 m. Europos parlamento rinkimų rezultatų analizė

| 1 komentaras

Europarlamento rinkimų balsai – jau suskaičiuoti. Tęsdamas tradiciją (2012 m. analizavau Seimo rinkimus) pamėginsiu pažvelgti giliau į procentus ir įžvelgti platesnes Lietuvos rinkėjų bei politnių partijų sroves (kairiuosius, dešiniuosius ir centrą, populistus/protestą, tautines mažumas), kurių populiarumas metai iš metų mažai keičiasi.

Kairieji

Kairieji gavo 23,82% balsų. 2012 m. Seimo rinkimuose – 24,47%.

Socialdemokratai balsus kiek išbarstė – nuo 18,37% krito iki 17,27%. Tačiau kairiesiems jie niekur nedingo – sustiprėjo Valstiečiai, gavę vieną mandatą (nuo 3,88% iki 6,62%).

Valstiečiai ypač sustiprino pozicijas miestuose (Kaune už juos balsavo net virš 5%, Vilniuje ir Klaipėdoje – virš 3%, Šiauliuose – virš 10%): Ramūno Karbauskio veikla (“Naisių vasara” ir visa, kas su tuo susiję, indėlis į referendumą dėl žemės) ir intelektualumas, matyt, duoda rezultatų, Valstiečiai ir žalieji vis labiau laikomi nebe “ūkininkų lobistine organizacija”, o “tradicijų, gamtos ir sveikos gyvensenos gynėjais”, už kuriuos verta balsuoti ne tik kaimiečiams.

Šioms dviems partijoms padėjo, kad daugiau kairiųjų arenoje nebuvo: parašų nesurinko Frontas, 2012 m. Seimo rinkimuose gavęs 1,21% balsų. Kita vertus, tik kraštutiniai kairieji fronto balsai liko kairiesiems, o už šią partiją dėl jos prorusiškumo balsavusieji rusakalbiai greičiausiai perėjo pas Tomaševskį, taip kiek sumažindami kairiųjų ir padidindami mažumų elektoratą.

Dešinieji ir centras

Dešinieji ir centras gavo 37,39% balsų. 2012 m. Seimo rinkimuose – 31,25%.

Tėvynės Sąjunga gavo 17,34% balsų (Seimo rinkimuose 15,08%), užtat galėjo nustebinti Liberalų Sąjūdis – net 16,52% (Seimo rinkimuose 8,57%).

Kokia to priežastis? Jų, regis, yra kelios. Visų pirma, Liberalų Sąjūdis galutinai įsivyravo tarp liberalių partijų, nes Liberalcentristai ir TAIP net susivieniję tesukrapštė 1,49% (2012 m. suma buvo 3,82%). Panašu po neįveikto 5% barjero Seimo rinkimuose rinkėjai ėmė galvoti, kad “geriau jau balsuosiu už Sąjūdį, bent mano balsas nesudegs, nes Sąjūdis vis viena praeis” ir dar greičiau “išsilakstė”.

Visgi net ir visos trys liberalios partijos kartu per 2012 m. Seimo rinkimus tesurinko 12,8% balsų. Iš kur likę? Gali būti, kad dalis jų – iš protesto elektorato. Jie balsavo už Liberalus išvydę ten garsų, “politikos nesuterštą” ir gausiai reklamuotą mecenato Antano Guogos vardą.

Tam, kad už Liberalus balsavo ir populizmo/protesto rinkėjai, yra netiesioginių įrodymų. Visų pirma, Liberalų rinkėjų skaičius išaugo maždaug tiek, kiek nuo įprastinio sumažėjo populizmo/protesto elektoratas (atsižvelgus į rinkėjų aktyvumo įtaką). Tačiau dar rimtesnis įrodymas yra balsų pasiskirstymas tarp balsuotojų iš anksto ir rinkimų dieną. Reikalas tas, kad populizmo/protesto rinkėjai vidutiniškai dažniau, nei visi kiti, balsuoja rinkimų dieną – mat jie dažniau būna neapsisprendę, nemato prasmės eiti balsuoti iš anksto (geriau rizikuoja likti nebalsavę išvis, juk tai nėra jiems taip svarbu), o galutinai apsisprendžia prie urnų.

Taigi, Tėvynės Sąjunga iš anksto gavo ~18% visų savo balsų, Socialdemokratai ir Liberalcentristai ~16%, o Liberalų Sąjūdis – tik ~13%, net mažiau nei Tvarka ir teisingumas (~14%) bei Darbo partija (~15%). Kita vertus, ir 2012 m. Seimo rinkimuose Liberalai daugiau nei kitos “tradicinės partijos” gavo balsų rinkimų dieną – tad galbūt tai ir nėra vien Guogos efektas, gal už Liberalus tiesiog linkęs rinkimų dieną apsispręsti balsuoti politiškai mažiau aktyvus jaunimas.

Yra ir dar vienas dalykas, nepalankus Tėvynės Sąjungai – gali būti, kad centro ir dešinės elektoratas iš jų pusės po truputį juda pas Liberalus (bet idant suprastume ar taip yra dar reiks palaukti). Ateina rinkėjų karta, nebeprisimenanti Tėvynės Sąjungos narių indėlio į Lietuvos nepriklausomybę, o ir tą indėlį įdėjusiųjų karta (kaip V. Landsbergis) palieka politiką. Jie nebebalsuoja “Už Tėvynės Sąjungą” lyg “Už Lietuvą”, nori, kad partija atitiktų jų pažiūras. O čia Tėvynės Sąjungos problema ta, kad ji balansuoja ant dviejų postsovietinės politinės minties srovių: Vakarietiškosios ir Tautinės. Dalis jos narių yra vienos, kiti – kitos vertybinės krypties; kiekvienų pažiūrų TS rinkėjus glumina kitos krypties TS politikų tariami “ekscesai” ir skatina nusigręžti nuo TS. Šitaip dėl Tėvynės Sąjungos lyderių paniekos kai kurioms tautinėms iniciatyvoms TS išsižadėjo daug Tautinės minties Kovo 11 akto signatarų, tuo tarpu Vakarietiškos minties rinkėjams kaip tik nevisada priimtinos Tautinių pažiūrų TS politikų mintys. Maža to, Tėvynės Sąjunga svyruoja ir tarp centro kairės bei centro dešinės. Tuo tarpu Liberalai yra aiškiai Vakarietiškos srovės, aiškiai dešinieji – tad tą dalį TS rinkėjų gali pervilioti, o atsiradusi stipri Tautinės minties jėga galėtų iš TS atimti ir daug kitų rinkėjų.

Su panašia problema, beje, gali susidurti ir Socialdemokratai, už kuriuos irgi daug kas balsuoja “iš įpratimo” kaip už Brazausko įkvėptą LKP/LDDP tęsinį – bet Brazauską atmenančių irgi mažės, o Socialdemokratai taipogi balansuoja ant dviejų postsovietinės politinės minties srovių (Rytietiškos ir Vakarietiškos). Kol kas kairėje jiems mažai alternatyvų, bet atsiradusios stiprios ir ideologiškai vieningos Vakarietiškų kairiųjų-žaliųjų, Rytietiškų kairiųjų (nesusitepusių Sausio 13 d. neigimu) ir pan. jėgos galėtų atsiriekti Socialdemokratų balsų.

Tautininkai Europarlamento rinkimuose surinko TS nusivylusiųjų tautinių pažiūrų rinkėjų balsus (1,99%), kurie per Seimo rinkimus buvo išsibarstę tarp “Už Lietuvą Lietuvoje” ir “Jaunosios Lietuvos” (iš viso 1,57%).

Dar dalyvavusioms dešiniosioms partijoms padėjo bendras jų skaičiaus sumažėjimas: nebuvo Krikščionių partijos (2012 m. Seimo rinkimuose – 1,2%), Respublikonų (Seimo rinkimuose – 0,28%).

Populistinės/protesto jėgos

Populistinės/protesto partijos surinko 30,65% balsų. 2012 m. Seimo rinkimuose – 37,78%.

Kaip per 2012 m. Seimo rinkimus Tvarkos ir teisingumo sąskaita buvo išaugusi Darbo partija (atitinkamai 7,31% ir 19,82%) tai per Europarlamento rinkimus šios partijos vėl apsilygino: TT gavo 14,27%, Darbo partija 12,83%. Tačiau bendras populizmo/protesto elektoratas jau daug metų panašus. Tiesa, jis tuo mažesnis, kuo mažesnis aktyvumas: Parlamento rinkimų aktyvumas buvo 52,93%, Europarlamento – 47,28%. Tuo tarpu 2009 m. Europarlamento rinkimuose, kai aktyvumas buvo vos 20,98%, populizmas/protestas tegavo 24,67% balsų.

Per šiuos rinkimus populizmui/protestui dar galimai pakenkė ir liberalai (žr. aukščiau).

Prie šios grupės reikia priskirti ir naujai dalyvaujančią Žaliųjų partiją, kaip būdinga naujai dalyvaujančioms “valdžios duonos neragavusioms” partijoms parinkusią protetso balsų (3,55%).

Tačiau daug protesto/populistinių jėgų šiuose rinkimuose nedalyvavo ar nesurinko parašų: Drąsos kelias, Emigrantų partija, Darbo ir vienybės partija, Žmonių partija. Visgi Europarlamento rinkimai neatrodo tokie svarbūs, neapsimoka kurti naujų populizmo/protesto jėgų dėti dideles pastangas reklamuoti senoms prieš šiuos rinkimus. O tai sąlygoja ir mažesnį nei įprasta populizmo/protesto populiarumą apskritai: juk yra žmonių, kuriems ir balsuoti už jau “įsisenėjusias” Tvarkos ir teisingumo ar Darbo partijas nėra tinkamas protestas, priešingai nei už “naujus ir nesusitepusius” Tautos prisikėlimo ar Drąsos kelio atstovus per pastaruosius dvejus Seimo rinkimus. Dalis tokių dabar manau balsavo už L. Balsio Žaliuosius, bet visgi Žalieji nėra tipinė protesto jėga, stengiasi tapti ideologine “tradicine” partija, tad patraukti didesnio protesto elektorato negalėjo.

Tautinės mažumos

Tautinės mažumos (Tomaševskio blokas) surinko 8,06% balsų, kai Seimo rinkimuose surinko 5,83%. Lenkai yra aktyvūs rinkėjai, einantys prie urnų bet kokiu atveju, tad kuo mažesnis aktyvumas, tuo daugiau mažumų partija gauna balsų (pasyviuosiuose 2009 m. Europarlamento rinkimuose gavo net 8,42%). Taip pat V. Tomaševskis, kaip prorusiškiausių pažiūrų iš dalyvavusių rinkimuose partijų lyderių, toliau sėkmingai telkia aplink save ir rusakalbes mažumas, kurios anksčiau balsuodavo už Frontą ar populizmo/protesto jėgas. Pavyzdžiui rusiškajame Visagine per 2012 m. Seimo rinkimus jis gavo ~15% balsų, o per šiuos Europarlamento rinkimus – 32,91%.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Juoda/Balta geopolitinio požiūrio klystkeliai

Juoda/Balta geopolitinio požiūrio klystkeliai

| 0 komentarų

Požiūryje į pasaulio politiką žmonės dažnai vadovaujasi juoda/balta principu, arba “mano priešo priešas yra mano draugas”. Tik kad dažnai nepagalvojama, kad tas “priešo priešas” yra dar nepriimtinesnis už patį “priešą” – kol, aišku, nebūna vėlu.

Štai kai kurie vakariečiai, dažnai kairieji, labai nemėgsta JAV ir jos karų Artimuosiuose Rytuose. Dėl to, kad nemėgsta JAV, jie linkę kažkaip pateisinti Putiną: esą, “(ir) JAV puola kitas valstybes”. Panašiai save teisina ir pats Rusijos režimas. Bet, priešingai nei rusai Krymą, JAV neaneksavo Irako ar Afganistano ir galiausiai pasitraukė. Bet net jei JAV būtų elgusis identiškai Rusijai, ar tai kaip nors pateisina Rusiją? Kodėl eiti į protestus prieš JAV karus, o paskui staiga toleruoti dar agresyvesnę Rusijos politiką? Viską lemia tas juoda/balta požiūris. Kartą žmogus išsirenka priešą (“juoda”, šiuo atveju – JAV) ir viskas, kas kenkia tam priešui, atrodo “balta” ir nė nebežiūrima, ar iš tikro ten ne dar juodžiau už “juoda”. Dar daugiau, dažnam ima atrodyti, kad pasaulyje išvis tėra dvi stovyklos: JAV sąjungininkų (juoda) ir oponentų (balta). Bet iš tikro pasaulyje daug galingų šalių daug ir ideologijų daug, ir jų tarpusavio santykiai įvairūs, nieko net panašaus į dvi komandas nėra.

Įdomu, kad panašiai tik juoda/balta mato ir kairiųjų ideologiniai oponentai. Prancūzijos “Nacionalinis frontas” pastaruoju metu rėmė Putiną. Šią partiją, kritiškai vertinančią siekius kurti vieną europiečių tautą, gal žavi Putino tradicinis rusiškas nacionalizmas. Tačiau juk Rusija irgi yra daugiatautė Federacija ir jos tautos, tokios kaip totoriai ar jakutai, daugiau teisių plėtoti savo kultūrą už Europos Sąjungos tautas tikrai neturi (greičiau priešingai). Ir Rusijos plėtra į vakarus tikrai nesiekia kažkaip leisti “tautoms surasti savo kelią” ar “neištirpti Vakarų katile”, kaip galbūt įsivaizduoja “Nacionalinis frontas” – ji primeta rusišką nacionalizmą (kitą katilą), tuo tarpu daug švelnesnį kitų tautų siekį (kaip ukrainiečių) gerbti savo kalbą, kultūrą, vertina kaip draustiną fašizmą.

Panašūs juoda/balta požiūriai būdingi ir Lietuvoje. Štai Andrius Kubilius apkaltino Ramūną Karbauskį prorusiškumu. Giluminė priežastis – Karbauskio euroskepticizmas. Tačiau, kaip minėjau, Lietuvos politiką reikėtų vertinti kaip trikampį ir, nors dalis euroskeptikų tikrai yra prorytietiškos orientacijos, likę yra tautinės orientacijos, kritiškai vertinantys ir Rusiją, ir ES (ir, sprendžiant iš Karbauskio pasisakymų, šis priklauso pastariesiems). Bet vėl pasirodo juoda/balta vertinimas: jei ne su mumis (provakarietiškas, “baltas”), reiškia prieš mus (“juodas”), o jau “juodi” traktuojami kaip viena grupė, kuriems tinka visi neigiami politiniai epitetai: prosovietinis, nacis ir pan.

Praeityje tokie juoda/balta politiniai požiūriai privertė prie tragedijų. Kažin, ar jei žinotų, kuo viskas baigsis, menševikai būtų dėjęsi su bolševikais nuversti carą – juk galiausiai bolševikai Sovietų Sąjungoje “išpjovė” tiek žmonių, kiek joks caras nenužudė. Bet revoliucijos metu “mūsų priešas – caras, visi kas prieš jį – draugai” tipo požiūris apakino. Nežiūrėta, ko gi iš tikrųjų ženkli dalis tų “draugų” siekia.

Panašių pavyzdžių yra ir nūdienos pasaulyje. Dėl tokio juoda/balta mąstymo daug vakariečių kritikavo pirmąją Egipto demokratiškai išrinktą valdžią kaip neva “nepakankamai pasaulietišką”. Būtų rėmę – gal ši valdžia būtų išsilaikiusi, o dabar ji buvo žiauriai nuversta, ir ją pakeitęs karinis režimas (kurio atėjimą kai kurie vakariečiai tada dar sveikino) jau tapo viena daugiausiai žmonių pražudžiusių XXI a. diktatūrų.

Siekiant bet kokio padėties pasikeitimo (pvz. taikos ar turtingumo vardan), būtina įvertinti visumą. Tai yra, ne vien žiūrėti, kokie įtakingieji dabar trukdo pasiekti norimą padėtį, bet ir pagalvoti, kokios yra realios alternatyvos šiems įtakingiesiems, ir ar įtakingiesiems staiga pasikeitus padėtis netaptų dar blogesne.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Europos Sąjunga – nieko naujo po saule

Europos Sąjunga – nieko naujo po saule

| 0 komentarų

2012 m. Europos Sąjungai skirta Nobelio taikos premija. Sąjungos šalininkai ją vadina nauju unikaliu reiškiniu. Bet pažvelgus į istoriją matosi, kad viskas kartojasi: panašios vienijimosi euforijos būta daug kartų, bet visa ko pabaiga ne visada būdavo linksma.

Europos Sąjunga – ne pirmas toks vienijmasis

Iš tikro Europos Sąjunga nėra nei pasaulyje, nei Europoje naujas reiškinys. Tokie suvienijimai vyko daug kartų. XIX a. panašiai suvienyta Vokietija – dar 1815 m. vietoje, kur ji vėliau atsirado, buvo net 39 valstybės. Kaip ir Europos Sąjunga, Vokietijos suvienijimas prasidėjo nuo muitų sąjungos (1834 m.). Vėliau galia vis labiau ir labiau koncentravosi Berlyne, bet daugiau nei šimtmetį tai išliko federacija (iki, valdant Hitleriui, vokiško identiteto šlovinimas virš visų kitų tapo itin radikalus).

Sakysite – “bet vokiečiai buvo viena tauta, o Europos Sąjunga vienija skirtingas”? Bet vokiečiai, kaip ir panašiu metu susivieniję italai dabar yra viena tauta kaip tik dėl to, kad XIX a. įvyko tas suvienijimas! Iki tol ir kalbos smarkiai skyrėsi (pvz. Sicilijos gyventojas niekaip nebūtų susikalbėjęs su milaniečiu), ir tikrai ne visi sutiko su vienos italų ar vokiečių tautos idėja. Šūkis “Vokietija aukščiau visko” šiandien dažnai suvokiamas kaip nacionalsocialistinis, bet iš tikro jis atsirado būtent XIX a. vienijant Vokietiją ir jo esmė buvo, kad vieningos Vokietijos poreikiai turi būti auščiau atskirų valstybėlių poreikių. Austrai, kurie Vokietijos suvienijime nedalyvavo, šiandien suvokiami kaip atskira tauta (nors objektyviai nesiskiria nuo pietinių vokiečių).

Europos vienijimas labai primena tą XIX a. tautų pavasarį. Akcentuojamas identitetas “europiečiai” (virš regioninių ar nacionalinių) – panašiai kaip anuomet “vokiečiai”, “italai” virš “bavarai”, “prūsai”, “romiečiai” ar “siciliečiai”. Visų suvienijimų šalininkai save pristatė kaip modernius vienijančius judėjimus, kurie tobulesni už susiskaldymo “tamsybę”.

Vienijamasi “prieš”, o ne “už”

Bet ar viskas taip gražu? Vokietija ir Italija vienijosi ne dėl taikos. Jos vienijosi, be kita ko, ir todėl, kad pavienės šalelės ir miestai-valstybės jau niekaip nebūtų pajėgę dalyvauti didžiųjų valstybių galios varžybose. Prancūzija, Britanija valdė šimtus užjūrio valdų – nei Bavarija, nei koks Viurtembergas pavieniui niekaip nebūtų galėję įgyti kolonijų. O susivienijusi Vokietija jau prilygo šioms imperijoms ir ėmė su jomis lenktyniauti visose sferose: nuo kolonizacijos iki laivų statybos.

Panaši situacija su Europos Sąjunga. ES gimė tada, kai Europos šalys neteko savo kone begalinių kolonijų. Prancūzija ar Vokietija pavieniui nebegalėjo prilygti JAV ar Sovietų Sąjungai, vėliau ir Japonijai, Kinijai, ateityje ir Indijai, Brazilijai. Nei gyventojų skaičiumi, nei plotu, nei ekonomikos dydžiu. Europos šalys – net pačios didžiausios – atsidūrė panašioje padėtyje pasaulio mastu, kaip vokiečių ar italų šalelės XIX a. Europoje.

Jos nebegalėjo grįžti į didvalstybių areną pavieniui, bet galėjo kaip Sąjunga. Vienijimasis, kaip ir seniau, vyko “prieš”, o ne “už”. “Aplenkti Ameriką” ir panašūs siekiai deklaruojami ir viešai – panašiai kaip “Aplenkti Britaniją” prieškario Vokietijoje.

Kaip ir visi vienijimai Europos Sąjungos vienijimas turi ribas. Pageidaujamos tik tam tikrų kultūrų, įstatymų šalys. Nuo tos krypties (ar bent ėjimo ta kryptimi), “Europos Sąjungos pagrindo”, nukrypstantieji susilaukia kritikos, nepagrįsto vadinimo “kraštutiniais dešiniaisiais”, kaip Vengrija (po Konstitucijos) ar ES nepriklausanti Šveicarija (po referendumo, apribojusio kitų europiečių imigraciją). Imigrantai, beje, jau sudarė per trečdalį Šveicarijos gyventojų, bet siekiant, kad europiečio identitetas nusvertų dabartinius tautinius, vidinė Europos migracija būtina; panašiai vidinę migraciją skatino ir Sovietų Sąjunga, Kinija, Indonezija, Jugoslavija…

Bijomasi ir vidaus judėjimų, palaikančių kitokią poziciją: skatinančių didesnę atskirų šalių laisvę (ir mūsų “proeuropietiškas” užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pavadino tokius judėjimus “pavojingais”), krikščioniškas, musulmoniškas ar dar kokias vertybes. “Europos (Sąjungos) vertybės” skleidžiamos ir į užsienį daugeliui skleidėjų neabejojant, kad būtent jos, būtent šiandieninis ES viršūnėlių žmogaus teisių suvokimas objektyviai geriausias – kaip kažkada ir vokiečiai, italai bei kitos tautos (ar bent jų lyderiai) tikėjo savo požiūrio tobulumu.

Euronacionalizmas – tas pats nacionalizmas, tik tauta kuriama nauja

Bet Europos Sąjunga šlovina Europą, o ne žmoniją. Sakoma “būkime europiečiai”, o ne “būkime žmonės”. ES jokiu būdu nėra kažkokia “unikali didžiulė taikos ir vienos valdžios erdvė”, kaip ją bandoma pavaizduoti. Tokių erdvių šiandien daug. ES piliečių tėra 500 milijonų – tai mažiau nei kinų ar indų. Plotu ES atsilieka nuo Rusijos, JAV ar Kanados. JAV, Kanada, Indija, beje, irgi demokratinės. Kaip XIX a. pasaulis buvo suskirstytas į kolonijines valstybes, XXI a. jis skirstosi į šitokias šimtamilijonines regionines “erdves”. Kai kurios – jau senos ir tvirtai tapusios vienalytėmis šalimis (Kinija, JAV, Indija), kitos dar naujesnės už ES ir tebėra pirmuose “muitų sąjungos” etapuose (MERCOSUR Pietų Amerikoje, Rusijos muitų sąjunga) kurių gal ir neperžengs.

Didžiosios valstybės ir jų sąjungos (su gyventojų skaičiais ir plotais). Dauguma jų, kaip ir ES – demokratinės, įvairių kalbų ir tikėjimų. Tų, kurios yra vientisos valstybės, pavadinimai ir duomenys parašyti rausvai.

Reikia suprasti, kad identifikavimasis tiek su vokiečiais, tiek su bavarais, tiek su “europiečiais” – tas pats nacionalizmas. Šie požiūriai skiriasi tik vienu: tautybių ribas braižo skirtingai. Bet objektyvaus pasaulinio kriterijaus atskirti tautybėms ir nėra. Pavyzdžiui, serbai, bosniai ir kroatai tradiciškai laiko save skirtingomis tautybėmis – nors kalba viena kalba, bet skiriasi jų tikėjimai (kroatai – katalikai, serbai – stačiatikiai, bosniai – musulmonai). Tuo tarpu vokiečiai tradiciškai laiko save viena tautybe – nors šiaurėje jie protestantai, pietuose – katalikai. Kinai suvokia save kaip vieną tautybę (hanai), nors kalba skirtingomis kalbomis. Tautybių ribos brėžiamos tais skirtumais, kurie tame regione svarbiausi. “Tautų pavasaris” kiek pakoregavo svarbiausius skirtumus, o ES vienijimas keičia šiuos skirtumus vėl naujais, faktiškai pasiūlydamas europiečio tautinį identitetą.

Europiečio tautinis identitetas kuriamas ir pilnai ar iš dalies keičiant valstybių atributiką į Europos Sąjungos atributiką kasdien matomose vietose. Stenduose, pranešančiuose, kad projektą finansavo ES ir Lietuvos Respublika dominuoja ES vėliava ir mėlyna spalva (nors tuos pačius projektus juk finansuoja ir Lietuva, savivaldybės). Automobilių numeriuose trispalvę pakeitė ES vėliavos. Visoje Europoje pasai nuspalvinti vienodai (rausvai), o žodžiai ‘Europos Sąjunga’ rašomi virš valstybės pavadinimo. Taip pat vienodai atrodo ir visi eurų banknotai. Šie sprendimai ekonominės prasmės neturi – tik identiteto kūrimo prasmę. Net senosiose federacijose dažnai jis propaguojamas švelniau: JAV visos valstijos gali turėti savo automobilių numerių dizainą, o ant Jungtinės Karalystės svarų pavaizduotos asmenybės Anglijoje, Škotijoje ir kituose kraštuose skiriasi (nors visi banknotai priimami visur).

Kur nuėjo praeities “Europos Sąjungos”

Jau rašiau, kur po suvienijimo galiausiai nuvedė Vokietijos istorija. Į valdžią atėjo nacionalsocialistai, federacija galutinai tapo unitarine valstybe ir vieningos vokiečių kultūros šlovinimas pasiekė aukščiausią laipsnį. “Bavarams” ar “prūsams” vietos visai nebeliko. Tiksliau, jie galėjo būti, bet turėjo laikyti save visų pirma vokiečiais, regioninį identitetą pasilikdami nebent kaip hobį.

Tik praloštas Antrasis pasaulinis karas leido kai ką pasukti atgal. Netrukus po jo jau pati Vokietija, kaip visuma, netekusi tiek užjūrių kolonijų, tiek milžiniškų užkariavimų rytuose, tapo sudedamąja naujos taikios Sąjungos dalimi, į kurią žengė su viltimi – “karų Europos Sąjungos viduje nebebus”. Gal. Po Vokietijos suvienijimo juk nebebuvo nė vieno karo Vokietijos viduje – o kaip tik toks žiaurus Trisdešimties metų karas 1618-1648 m. buvo nusinešęs 25%-40% visų vokiečių gyvybių (daugiau, nei Antrasis pasaulinis karas europiečių). Bet kad ilgainiui pati Vokietija, kaip imperija, ėmė kariauti su kitomis imperijomis, ir kilo jau pasauliniai konfliktai…

Kita vertus, tik sensacijų besivaikantis žmogus galėtų teigti, kad Europos Sąjunga būtinai taps nacionalsocialistine. Nors, žvelgiant į šiandienos situaciją, ir atrodo labiau tikėtina, kad smarkiai suradikalės pats Europos Sąjungos (jos elito kultūros, požiūrio) šlovinimas, nei kad toks radikalizmas iškils kurioje nors Europos šalyje. Jau vien todėl, kad ES požiūrio šlovinimas ir alternatyvių požiūrių menkinimas populiariausioje žiniasklaidoje ir kitur traktuojami kaip “progresyvūs”, kai tuo tarpu analogiški veiksmai atskirų tautų kultūroms šlovinti laikomi radikaliais. T.y. Euronacionalizmas daugybėje ES šalių nesulaukia beveik jokio kritiško atsako, panašiai kaip labai ilgai nesulaukė ir vokiškasis nacionalizmas. Priešingai, gniuždomos visos požiūrių alternatyvos, kurios galėtų tą kritišką atsaką pateikti, eliminuojant jas iš intelektualios diskusijos kaip “radikalias”.

Visgi, pasaulyje būta ir kitų suvienijimo rezultatų pavyzdžių. Vienas jų – JAV. Šiandien suvokiame ją kaip vieną šalį/tautą. Bet nuo JAV nepriklausomybės (1776 m.) iki pat Pilietinio karo (1865 m.) – vėlgi kone 100 metų – amerikiečiai labiau siejo save su gimtąja valstija, o ne JAV bendrai (“aš virdžinietis”, o ne “aš amerikietis”). JAV tebuvo pradžioje vos trylikos, paskui vis besiplėtusi valstijų sąjunga. Kaip ir Europos Sąjunga, ji per šimtmetį padengė didelę žemyno dalį. Kaip ir Europos Sąjungoje, pradžioje daugumą galių turėjo pačios valstijos, o federalinė valdžia skirstė tik nedaug pinigų ir tegalėjo leisti įstatymus keliose siaurose srityse. Bet ilgainiui vis daugiau pinigų skirstyta centre, o Aukščiausiasis teismas (net ne įstatymai ir ne išrinkta valdžia) vis daugiau galių pripažindavo centrinei valdžiai ir vis mažiau jų palikdavo valstijoms. Štai taip JAV tapo tikrai viena valstybe, o ne aljansu.

JAV istorija turbūt daugumą įkvėps labiau, nei Vokietijos ar Italijos. Visgi ir JAV iš centro nuleidžiama tvarka mažina vietos žmonių galimybes spręsti problemas savaip, didina biurokratiją, tolina valdžią nuo žmonių. Mažesnės, vienalytiškesnės valstybės vidutiniškai ir stabilesnės, ir turtingesnės už didesnes/mažiau vienalytes. Net grynai matematiškai galima apskaičiuoti, kad kuo mažesnį skaičių piliečių valdys kiekviena demokratinė valdžia, tuo didesnio skaičiaus pasaulio žmonių interesai bus atspindėti (nes kiekvienas kraštas galės tvarkytis pagal savo piliečių kultūrą/požiūrius, o vienai valdžiai valdant įvairialypes teritorijas neišvengiamai atsiranda kraštų, kuriems primetama kitų kraštų kultūra/požiūriai).

Ir, aišku, JAV šlovinimą šiandien tikrai suvoktume kaip nacionalizmą, o ne kaip kažkokį “taikos ir vienybės erdvės” palaikymą. Nėra priežasčių, kodėl ES turėtume suvokti kitaip.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Ukrainos situacija įrodo – prorusiška politika – nenaudinga

Ukrainos situacija įrodo – prorusiška politika – nenaudinga

| 0 komentarų

Viešojoje erdvėje vėl pasigirdo nuomonių, esą vykdydami prorusiškesnę politiką galėtume gauti ekonominės naudos.

Tačiau klaidinga yra pati šio požiūrio esmė. Nuolaidžiavimas Rusijai ilguoju laikotarpiu neatneša šaliai, jos verslininkams ar dar kam jokios naudos. Nes po kiekvienos nuolaidos Rusija reikalauja vis daugiau, o neįvykdžius naujų reikalavimų vykdo tokius atsakomuosius veiksmus, kad pradžioje nuolaidžiavusios šalys atsiduria net prastesnėje padėtyje, nei niekada nenuolaidžiavusios.

Tai matome ir šiandienos Ukrainoje. Ukraina visuomet vykdė daug prorusiškesnę politiką, nei, tarkim, Latvija ar Estija. Čia tik keli pavyzdžiai:
1.Latvija ir Estija nesuteikė pilietybės sovietų atkeltiems rusams – Ukraina suteikė.
2.Kai kuriuose Ukrainos regionuose rusų kalba naudojama faktiškai lyg oficiali – Latvijoje ir Estijoje net rusiškuose Daugpilyje ir Narvoje tai neįsivaizduojama.
3.Ukrainoje net sovietinio genocido aukos menkai tepagerbtos, kad nesupyktų rusai, o sovietiniai paminklai daug kur nenugriauti net ir šiandien.
4.Ukraina nuomojo Sevastopolio karo bazes rusams, kai Baltijos šalys rusų pajėgas išprašė ~1994 m.
5.Ukraina pernelyg nesistengė įstoti į NATO, o Latvija ir Estija jau seniai ten.

Net ir po Euromaidano pasikeitė labai nedaug: Ukrainoje nuversta tik dalis Leninų, niekas pilietybės iš rusų atimti neketino ir būtų neįmanoma tikėtis, kad rusų kalba pasitrauktų iš regionų valdžios ir meno sferų tiek, kiek ji pasitraukė Latvijoje ir Estijoje.

Bet Ukraina kone 25 metus nuolaidžiaudavo Rusijai, todėl iš jos ir reikalaujama gerokai daugiau. Nedidelio padėties pasikeitimo į ne prorusiškesnę pusę pakako šiandieniniams Rusijos veiksmams.

Ir tai ne pirmas bei nepaskutinis toks atvejis. Šia tema jau rašiau 2010 m. viename sename šio tinklaraščio straipsnyje “Ar Lietuvai prorusiška politika tikrai yra pragmatiška?“. Tai kartojosi daugybę kartų.

Norėčiau sakyti, kad dabar tas straipsnis aktualus kaip niekad – bet iš tikro dabar jis aktualus kaip visada.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,