Išskleisti meniu

Politinės idėjos

Slapti gyventojų surašymo duomenys

Slapti gyventojų surašymo duomenys

| 0 komentarų

Ketindamas atnaujinti informaciją True Lithuania svetainėje pažiūrėjau į Statistikos departamento pateikiamas 2011 m. surašymo lenteles.

Lyginant su 2001 m. surašymu nemaloniai nustebino viena naujovė. Dalis informacijos pakeista žvaigždutėmis. Žvaigždutės paaiškinimas – “Konfidenciali informacija”. Pasižvalgius plačiau matosi, kad visais atvejais, kai koks nors skaičius būtų nuo 1 iki 9 jis neskelbiamas.

Nežinia, koks būtų “konfidencialumo pažeidimas” jei aš žinočiau, tarkime, ar Prienų rajono savivaldybėje 2011 m. surašymo metu gyveno 3, ar 6 Baltarusijoje gimę asmenys? Ar Vilniaus rajone tada buvo 5, ar 9 karaimai? Viešai skelbiama, kad, pavyzdžiui, Lazdijų rajone gyvena 10 evangelikų reformatų, bet jei kur nors yra tik 9 tai jau “konfidencialu”.

O juk tai – tik statistika, skaičiai. Vardų, pavardžių ar kitų asmens duomenų čia nėra.

Sakysite duomenys nuo 1 iki 9 per maži, kad turėtų statistinę reikšmę? Turi. Jie aktualūs, jeigu nori paskaičiuoti statistiką ne Statistikos departamento siūlomose teritorijose (rajonuose arba seniai panaikintose apskrityse). Pavyzdžiui, dabar neįmanoma pažiūrėti, kaip skiriasi demografija buvusiuose Vilniaus krašte ar Klaipėdos krašte nuo likusios Lietuvos dalies. Tam juk reikėtų sumuoti visus atitinkamus dydžius, o dalis jų “konfidencialūs”. Pagaliau reikėtų žiūrėti statistiką seniūnijų lygiu, kuri dabar jau beveik visa bus “konfidenciali”.

Statistikos departamentas siūlo samdyti juos papildomų ataskaitų parengimui – aišku, mokamai. Kuriamos biurokratų darbo vietos ir išnyksta svarbiausias moderniųjų technologijų privalumas: galimybė greitai ir pigiai gauti informaciją, o savo laiką skirti pagrindiniam darbui (pvz. realiam demografijos tyrimui ar aprašymui).

Viešumas Lietuvoje mažėja nuolat

Deja tai tik vienas pavyzdys nuolatinio viešai prieinamos informacijos mažėjimo Lietuvoje. Vis daugiau dalykų, 1995 m. ar 2000 m. buvę vieši, imami slėpti prisidengiant Europos Sąjungos teisės aktais, žmogaus teisėmis, o kartais tiesiog institucijų sprendimais.

Prieš akis iškyla Sovietų Sąjunga, kur slaptas buvo net tikslus žemės dienovidinio ilgis. Kur specialiosios tarnybos rūpinosi klaidų žemėlapiuose privėlimu – esą dėl valstybės saugumo. O suklaidindavo tik savo turistus. Juk didžiausio priešo JAV didmiesčiuose laisvai būdavo pardavinėjamos tikslios iš palydovų darytos SSRS nuotraukos…

Jei viskas eis dabartine linkme nenustebčiau, jei Europos Sąjungoje po keliolikos metų nebeliks surašymų arba jų rezultatai taps valstybės paslaptimi, saugoma, kaip sovietmečio “paslaptys”, “Ypatinguosiuose archyvuose”. O koks to tikslas, kokios vertybės čia saugomos, ar jų apsaugojimui būtina slėpti šiuos duomenis?

Viešumo bijoti nereikia. Kur kas pavojingesnis yra selektyvus slaptumas. Slaptą informaciją vis tiek kas nors žino, dažnai – šimtai žmonių. Tai suteikia galimybes “kompromatams”, šantažui, abejonių sėjimui.

Aišku, ne šios statistikos, o rimtesnių duomenų atveju. Statistikos slėpimas – išvis nesusipratimas.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Ar persės vilniečiai į viešąjį transportą?

Ar persės vilniečiai į viešąjį transportą?

| 0 komentarų

Vilniuje ką tik įvykdyta viešojo transporto reforma. Naikinami mikroautobusai, atsirado greitieji autobusai, padaugėjo autobusų juostų. Dažnas mini tikslą – padidinti viešojo transporto populiarumą galbūt automobilių sąskaita. Ar tai realu?

Priklauso nuo priemonių. Jos gali būti baudžiamosios arba skatinamosios. Skatinamosios – tai tokio kokybiško viešojo transporto pasiūlymas, kad žmonės rinktųsi jį, o ne automobilį (dėl kainos, greičio, kokybės). Baudžiamosios – tai būdai kokiu nors būdu riboti automobilius: papildomais rinka nepagrįstais mokesčiais, draudžiant kai kuriomis dienomis automobiliams su tam tikrais numeriais išvažiuoti į gatves (taip darome Meksike) ir pan. Kai kurios priemonės yra kartu ir skatinamosios, ir baudžiamosios: pvz. autobusų juostos ir gerina viešąjį transportą, ir blogina padėtį automobiliams (nes jiems lieka mažiau juostų, didėja kamščiai).

Jei viešojo transporto sistema sėkmingai konkuruoja su vairavimu dėl savo kokybiškumo tai visiems naudinga – ir į jį persėdusiems, ir tiems, kurie tiesiog nori gatvėse matyti mažiau automobilių. Bet baudžiamosios priemonės dažniausiai žalingos: jei žmonės bus priversti persėsti į viešąjį transportą, nors ten blogiau jausis, sugaiš daugiau laiko, vėluos į darbą ar susitikimus, tai bus ir žala ekonomikai, ir suprastės jų gyvenimo kokybė.

Autobusai, greitieji autobusai, tramvajai, metro, mikroautobusai

Tikintys viešojo transporto galimybėmis dažnai rodo į užsienio didmiesčius. Bet pamirštama tai, kad daugumoje tokių miestų yra metro. Nei autobusai, nei tramvajai niekad neprilygs metro. Tramvajaus galimybių studijoje skaičiuojamos piko metu sutaupysiamos minutės, greitasis autobusas sutaupys dar mažiau. Atrodytų gražu – bet pamirštama, kad dar yra kelionė iki stotelės ir iš jos, laukimas stotelėje. Automobilis negaišta ir stodamas stotelėse pakeliui (ką jau kalbėti apie persėdimus…). Visa tai dažniausiai su kaupu panaikina bet kokią autobusų juostų naudą. Kas kita metro, kuris juda daug didesniu greičiu, be sankryžų ir yra pajėgus kompensuoti šį papildomą laiką – todėl žmonės į jį persėda ir iš automobilių.

Tiesa, kai kuriuos metro privalumus greitieji autobusai atkartoja. Vienas jų – dažnas važiavimas. Atėjęs į stotelę visada gali žinoti, kad transportas greit atvyks (tai ypač patogu persėdant). Ir vis tiek, su autobusais/tramvajais tuo esi rečiau užtikrintas, nei metro – jei bus didelis kamštis tai jie užstrigs, nes važiuoja (dažniausiai) tomis pat gatvėmis (juk net jei yra A juostos į dešinę sukama iš jų).

Kitas metro privalumas, kurį mėgina atkartoti Vilnius – galimybė persėsti su vienu bilietu. Iš visur į visur maršrutų nebus, tad patoginti persėdimus apsimoka, o imti daugiau pinigų iš žmogaus, pavažiuojančio dvi stoteles vienu maršrutu, dvi kitu, nei iš važiuojančio 12 stotelių tuo pačiu maršrutu, nėra ir logikos.

Ir pagaliau kamščiai. Nors vilniečiams jie atrodo didelė problema, laikas, kurį vilnietis praleidžia automobiliu vykdamas į darbą ir atgal, yra mažesnis, nei užsienio metropoliuose (taigi, mažiau kainuoja ir benzinas, mažiau teršiama). Reiškia, menkesnė ir maksimali nauda, kurią galėtų suteikti net ir labai efektyvus viešasis transportas.

Tad iš esmės manau, kad persodinti ženklią dalį vilniečių iš automobilių į viešąjį transportą, jei nebus taikomos drakoniškos priemonės, galėtų tik metro sistema. Ar ją statyti apsimoka – kitas klausimas.

P.S. Patogesnio viešojo transporto darymas turbūt neturėtų apimti draudimo šią veiklą vykdyti tiems, kas patys gali iš jos išsilaikyti. Kalbu apie mikroautobusus. Jų panaikinimo šalininkai teigia, kad mikroautobusai “vogdavo” keleivius iš savivaldybės viešojo transporto ar kad autobusai efektyvesni. Bet prielaida, kad visi iš mikroautobusų persės į autobusus, manau klaidinga. Mikroautobusai užėmė Vilniuje tarpinę prestižo/patogumo grandį tarp autobusų ir automobilių – už pirmuosius kažkiek greitesni, be elgetų ir kt. Todėl juos kaip alternatyvą matė ir tie, kas autobusais (beveik) nesinaudoja. Nenustebčiau, jei dalis jų ims dažniau naudotis savo automobiliu ar taksi.

Pasiūlymai tolesniam Vilniaus viešojo transporto tobulinimui

Stebuklų iš autobusų tikėtis nereikia, bet yra dar galimų pagerinimų, perimant kai kurias patogias savybes iš mikroautobusų, užsienio autobusų.

1.Visose stotelėse autobusai turi stoti tik pagal pageidavimą. Vakaruose taip yra daug miestų: stotelėje autobusas stoja tik jei laukiantieji stabdo ranka arba važiuojantieji paspaudžia mygtuką “STOP” viduje. Tai taupo laiką, o tvarkaraščius galima numatyti pagal vidutinį sustojimų skaičių – juk lygiai taip apskaičiuojami tvarkaraščiai atsižvelgiant į vidutinius eismo srautus.
2.Jei autobusai kursuoja dažniau nei kas 15 min, tvarkaraščius tuo metu galima panaikinti – informaciniai tablo stotelėse, taip pat GPS pas vairuotojus (tai – jau yra ar diegiama) padės išlaikyti reikiamus atstumus ir informuoti keleivius. Jei galima važiuoti greičiau, reikia važiuoti, o ne specialiai ilgai stovėti stotelėse, kad išsilyginti su pralenktu tvarkaraščiu (tai gaišta visų keleivių laiką).
3.Suteikti teisę/pareigą vairuotojams priimti/išleisti to pageidaujančius keleivius sankryžoje prie raudonos šviesos ar kamštyje, jei tai saugu (t.y. žalia greitai neįsijungs, šaligatvis pasiekiamas ir pan.) – padėtų teisinis traktavimas, kad už tokio keleivio saugumą lipimo metu atsako jis pats, o ne vairuotojas. Dabar retas vairuotojas tą sutinka – kartais būna visiški kuriozai: tenka laukti autobuse, kol šis per “juodą kamštį” privažiuos reikiamą stotelę už kelių šimtų metrų, kai daug greičiau tą atstumą nueitum pėsčiom. Kitais atvejais nuo sankryžos žmogui net arčiau jo tikslas, nei nuo stotelės.
4.Viešojo transporto planuose stotelėse ir autobusų viduje linijos galėtų būti spalvinamos pagal apytikslį jų važiavimo dažnumą – taip keleiviams būtų lengviau planuoti persėdimus (jei linija važiuoja kas valandą ir nežinai tvarkaraščio, geriau neplanuoti į ją persėsti).

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Asmens kodo slaptumas – atgyvena

Asmens kodo slaptumas – atgyvena

| 0 komentarų

Nors asmens kodą įstatymai saugo kaip slaptą duomenį jūsų asmens kodą neišvengiamai žino daugybė žmonių. Bet kas, su kuo esate sudarę sutartis ar davę įgaliojimus – bankai, kelionių agentūros, iš jūsų pirkusieji butą, esami ir buvę darbdaviai, mokymo įstaigos… Kai asmens kodas parašytas ant šitiekos dokumentų, jį lengvai nužiūrėti gali ir dar tūkstančiai kitų asmenų – nuo muitininkų ar valstybės tarnautojų iki jūsų bendradarbių ar darbdavio konsultantų.

Be to, net žinant vien asmens lytį ir gimimo datą tėra 1000 galimų asmens kodo variantų, o atsižvelgiant į tam tikras tendencijas variantų skaičių galima ir dar kelis kartus sumažinti.

Šiais laikais, kai yra elektroniniai parašai, elektroninės bankininkystės prisijungimai (daug patikimesni būdai identifikuoti asmenį) naudoti asmens kodą bet kokioje situacijoje, kurioje preziumuojama, esą asmens kodą turėtų žinoti tik pats jo savininkas, nėra reikalo ir negalima. Tokiais atvejais reikėtų naudoti elektroninius parašus, elektroninės bankininkystės duomenis. Tai pripažįsta ir Asmens duomenų apsaugos inspekcija.

Todėl nereikalingas ir asmens kodo slaptumas. Tol, kol asmens kodas bus tariamai slaptas, tol bus manančių, esą įvesto asmens kodo pakanka patvirtinti, kad tai padarė asmens kodo savininkas. Jeigu fizinių asmenų asmens kodai galėtų būti skelbiami viešai kaip juridinių asmenų kodai tai ir taip manančių greitai neliktų.

Rimtų argumentų už asmens kodo slaptumą nematau, o laisvoje visuomenėje jokia informacija, kurios slaptumui nėra rimtos priežasties, neturi būti slapta, nes bet koks slaptumas didina betikslį darbą, kurį reikia padaryti, kai tos informacijos prireikia. Pavyzdžiui man, kaip teisininkui, rengiant sutartis su fiziniais asmenimis atsiranda papildomas poreikis klausinėti jų asmens kodo, o jei rengiu sutartį su įmone, tai visi įmonių kodai prieinami viešai.

Be to juk vardas, pavardė, gimimo data, pagal kuriuos taip pat lengva identifikuoti asmenį (ypač vos 3 mln. žmonių turinčioje Lietuvoje ar dar mažesniuose jos miestuose ir miesteliuose), nėra slapti.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , ,


Sveikinu su kovo 11 d. ir linkiu jums žodžio laisvės

Sveikinu su kovo 11 d. ir linkiu jums žodžio laisvės

| 1 komentaras

Kovo 11 d. atėjo ir praėjo.

Daugiausiai dėmesio susilaukė dvejos eitynės, įvykusios Vilniuje. Vienose akcentuota lietuvių tauta, kitose – žmonių lygybė. Džiugu, kad žmonės reiškia savo nuomonę, užuot išlikę pasyvūs.

Deja, Lietuvoje labai gajus noras užčiaupti priešingą nuomonę turinčiuosius. Dabar taikiniu tapo tautinis “jaunimas” (iš tikrųjų eitynėse dalyvavo įvairaus amžiaus žmonės). Interneto komentarai žvilgėjo nuo siūlymų šių eitynių dalyvius už kažin ką suimti ar bent jau uždrausti jiems žygiuoti. Šitą siūlantys žmonės paskui skelbiasi esą tolerantiški.

Bet tolerancija – tai juk ne tai, kad toleruoji taip pat, kaip tu manančius. Jokia čia tolerancija, kad ateistas “toleruoja” kitą ateistą, krikščionis – krikščionį, už gėjų santuokas pasisakantis – kitą jas palaikantį, o komunistas – komunistą. Juk ir žiauriausi totalitariniai režimai visuomet “toleruodavo” bendraminčius.

Tikroji tolerancija yra toleruoti manančius kitaip, pripažįstančius kitokias vertybes. Kaip sakė britų rašytoje E. B. Hol “Nesutinku su tuo, ką sakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisę taip sakyti”.

Būtent – sakyti. Nekalbu apie nusikalstamus veiksmus, tokius kaip užpuolimai. Su tuo kovoja ir turi kovoti teisėsauga. Žmonių, pasižymėjusių gatvės muštynėmis su kitaminčiais, ateina ir į abiejų pusių renginius, bet ir ten, ir ten jie – mažuma (pvz. Tolerantiško jaunimo asociacijos renginyje Kaune Vasario 16 d. dalyvavo asmuo, sumušęs VDU doktorantą, rašiusį disertaciją apie skinus). Dėl šios mažumos negalima riboti žodžio laisvės daugumai, kuri nuo tos mažumos atsiriboja ir nepalaiko.

Kiek nors agresyvių žmonių buvo, yra ir bus visur, kiekviename judėjime. Demokratiškai mąstantieji tai suvokia ir vertina kiekvieną žmogų atskirai. Na o totalitarinis mąstymas verčia ištisoms grupėms klijuoti etiketes pagal tuos keletą išsišokėlių, kad būtų suterštas tų grupių vardas. Taip jau, žiūrėk, “tolerantiškieji” žmonės eitynes pakrikštija “neonacių”, “fašistų”. Bet juk ne mojavimas vėliavomis yra tai dėl ko žodis “nacizmas” tapo kone keiksmažodžiu, o smurtas prieš kitataučius. Nieko panašaus į tai nebuvo nei šiandien, nei Vasario 16 d. parade Kaune.

Stebėjau abejas šiandienos eitynes. Vieninteliai išsišokimai buvo iš tautinio jaunimo eitynių priešininkų pusės – įsiveržę į eitynių gretas jie ėmė skanduoti savo šūkius, keikė eitynių dalyvius, tačiau išprovokuoti konflikto nepavyko. Ir eitynių dalyviai (kurių tik labai menka dalis buvo skustagalviai), ir jų žiūrovai elgėsi taikiai. Plačiau, ką regėjau abiejuose renginiuose, parašiau atskirame įraše.

Tai matant atrodo, kad ne vieno “antifašisto” tikslas toli gražu nėra užkardyti kelią nacizmo atgimimui. Tikslas – bet kokiomis priemonėmis užčiaupti visus kitaminčius, nesvarbu, kad ir nieko pavojingo nedarančius bei neketinančius daryti. “Tolerancija” čia tik graži vėliava, prekės ženklas. “Kovok už klasę, o ne už rasę” – skelbė vieno eitynių priešininko laikomas plakatas. Štai taip – susiskaldymas visuomenėje, anot jo, reikalingas, tik pagrindas tam susiskaldymui turi būti kitas. Belieka priminti, kad “kova už klasę” XX a. pražudė daug daugiau žmonių, nei “kova už rasę”. Ir ta, ir ana buvo paremtos totalitarinės ideologijos.

Na o maišymas su purvais, bandymas prilyginti nuosaikiuosius oponentus keliems nekenčiamiems radikalams – amžinas nusiteikusiųjų prieš tam tikrą grupę metodas skatinti neapykantą jos atžvilgiu. Taip kai kas gėjus bandė/o prilyginti prievartautojams, žydus – apgavikams, arabus – teroristams, kairiuosius – komunistams, patriotus – naciams. Kiekvienoje grupėje tokių žmonių tikrai rasi – bet negalima sakyti “visi jie tokie”. Šitokia propaganda prieš kitaminčius, beje, buvo ir nacistinės Vokietijos bei Sovietų Sąjungos politikos variklis. Deja, Europoje ji tebėra gaji – vertybės, kurias siekia ginti dauguma, pasikeitė, bet ne priemonės. Laimė, valdžia dabar Lietuvoje nebe totalitarinė, ir, priešingai kai kurių interneto komentatorių troškimams, į psichiatrines ligonines dėl savo ideologijos niekas nebeguldomas.

Policija užtikrina įvairių eitynių saugumą – prieš porą metų nuo išpuolių apgintas gėjų paradas, šiandien šios eitynės. Bet ar nėra liūdna, kai savo teise į žodžio laisvę pasinaudoti norinčius žmones turi saugoti beveik tokio pat dydžio policijos pajėgos?

Sveikinu visus su kovo 11 d. ir linkiu, kad žodžio laisvė pagaliau Lietuvoje ir Europoje taptų ne vien “Laisvė kalbėti tai, kas priimta”, o tikra laisvė. Ir norėčiau tikėtis, kad sulauksiu tos dienos, kai Lietuvos valdžia, užuot sekusi visuomenės nuomonių apklausomis, ryžtingai pasisakys už žodžio laisvę. Nesvarbu, kas tą žodį sakytų. Galbūt (o gal tik naiviai tikiuosi) 1990 m. kovo 11 d. padėjo pamatus, ant kurio visi kada nors sugebėsime pastatyti tą žodžio laisvės bokštą.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Tibetą ginti tapo mada?

Tibetą ginti tapo mada?

| 0 komentarų

dvi priespaudos, skirtinga pasaulio reakcija.

Tibetas (mėlynas) ir Sinzianas (žalias): dvi priespaudos, skirtinga pasaulio reakcija.

Tibete gyvena apie 3 milijonus žmonių. Sinziane – 20 milijonų. Tibeto plotas 1,2 milijono kvardatinių kilometrų, Sinziano – 1,6 milijono. Tibeto gyventojų daugumą sudaro tibetiečiai, Sinziano – uigūrai.

Kas šituos kraštus sieja? Juos abu valdo Kinija. Valdo, nors daugybė vietos gyventojų norėtų nepriklausomybės. Ir jie abu yra greta vienas kito. Abiejuose Kinija kaltinama žmogaus teisių pažeidimais.

Kas šituos kraštus skiria? Į klausimą atsakysiu klausimu – ar daug girdite apie Sinzianą? O Tibetą? Spėju, apie Tibetą daug daugiau.

O Sinziane Kinijos valdžia buvo net „aktyvesnė” – gal kaip tik todėl, kad pasaulis tylėjo. Tibeto autonominiame regione 92% gyventojų tebėra tibetiečiai. Sinziano autonominiame regione vos 45% uigūrų. Jau net 41% ten sudaro etniniai kinai – atkelti per sukarintą kolonizacijos programą. Siekiant „atskiesti” uigūrus, kad regionas niekada netaptų nepriklausomu.

Atrodo, Tibetą palaikyti tapo tiesiog madinga. Juk kur kas paprasčiau įsilieti į jau esančią palaikytojų grupę, negu pačiam pasidomėti pasaulio situacija, kur labiausiai kenčia žmonės.

Žiaurybės dedasi ir kitur, kur kelias į laisvę tautoms uždarytas jėga – Čečėnijoje, Gazos ruože, Tamilų krašte, Kurdistane bei dar daugybėje vietų. Bet gal šių kraštų valdžia ne tokia charizmatiška, kaip Dalai Lama, ne taip mėgiama žiniasklaidos – ir nors juk ne valdžią, o žmones rekia palaikyti, vakarai tyli.

Visokeriopai remiu visų tautų apsisprendimo teisę. Mano nuomone, neturi būti trukdoma tautai siekti nepriklausomybės. Tiesiog gaila, kai vienos tautos kančios sulaukia šitiek daug dėmesio, kai tuo tarpu daugybė kitų okupuotų tautų – dar labiau užguitos, kolonizuojamos, su masiškiau persekiojamais ir žudomais disidentais – tarsi užmirštos.

Protestai prieš Šri Lankos valdžią tamilų krašte Europoje susilaukia tik tamilų imigrantų dėmesio.

Kitos tautos kovoje dėl laisvės lieka vienos.

Būdamas Londone mačiau paradą dėl Tibeto laisvės. Jame buvo daugiausiai baltieji, matėsi net Lietuvos vėliava. O Paryžiuje mačiau tamilų, siekiančių nepriklausomybės nuo Šri Lankos, palaikymo mitingą (tuo metu Šri Lankos armija vykdė puolimą prieš tamilus). Ten dalyvavo vien tamsiaodžiai – tai yra, patys tamilai imigrantai. Mažai kam daugiau vakaruose jų kančios įdomios. Kaip ir lietuviams tampa neįdomi kadaise stipriai remta Čečėnija.

Dabar yra vienas kankinys – pagrindinis visam vakarų pasauliui – Tibetas. Tarsi vienas gaivusis gėrimas – pagrindinis visam vakarų pasauliui – Coca Cola. Kitiems kankiniams, kaip ir kitiems gėrimams, lieka tik trupiniai. Įdomu, kad tokiam konformizmui dėl Tibeto visų pirma pasiduoda meniškos asmenybės, šiaip jau deklaruojančios pasipriešinimą madoms.

Kovoje už žmogaus teises, kaip ir prekių pirkime, atrodo labai galinga tampa rinkodara, viešieji ryšiai. Ir tibetiečiai tuo naudojasi geriau, negu uigūrai, tamilai ar čečėnai.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Juženo Tereblanšo nužudymas ir situacija Pietų Afrikoje

Juženo Tereblanšo nužudymas ir situacija Pietų Afrikoje

| 0 komentarų

Nužudytas Pietų Afrikos Respublikos politikas Tereblanšas (Eugene Terre’blanche). Spaudoje jis pristatomas kaip “Baltųjų pranašumo” judėjimo lyderis. Gal būtų galima pasakyti, kad rasistas pats tapo rasizmo auka, ir kad neradikaliai nusiteikusiems baltiesiems PAR nėra ko nerimauti?

Deja, tai tiesiog yra pirmas kartas, kai Lietuvos spaudoje rašoma apie baltųjų ūkininkų žudynes Pietų Afrikoje. Politiko, kad ir kraštutinių pažiūrų, nužudymas deja sutraukia daugiau pasaulio dėmesio, negu eilinių žmonių žudynės. O tikrovė tokia – Pietų Afrikos Respublikoje būrų tautos ūkininkai žudomi taip, kad šios žudynės neretai pavadinamos genocidu. Ne, jos greičiausiai nėra sankcionuotos valstybės. Tai pavieniai, bet labai dažni, dažnai rasistinę potekstę turintys fermų užpuolimai. Nuo 1994 m., kuomet Afrikos Nacionalinis Kongresas atėjo į valdžią PAR, nužudyta jau keli procentai būrų ūkininkų (tūkstančiai žmonių). Paprastai tai nesusiję su politinėmis pažiūromis ir nusikaltimai pasižymi dideliu žiaurumu. Dažnai išžudomos visos šeimos, prieš žudant prievartaujama, kankinama. Kartais net nieko nepavagiama.

Būrų tauta (dar vadinama afrikanais ar afrikaneriais) – baltieji. Dauguma Pietų Afrikos gyventojų – juodieji. Būrai kilę susimaišius olandų, vokiečių, prancūzų ir kitiems kolonistams, pradėjusiems čia keltis dar XVII amžiuje. Per tą laiką jų kalba pakito – ji vadinama afrikanso kalba. Ūkininkavimas – tradicinis būrų darbas; žodis “būras” jų kalba ir reiškia ūkininką. Būrai save laiko afrikiečiais ir nebejaučia turį tėvynę kur nors kitur, kaip tik Pietų Afrikoje. Šiaip ar taip, kai būrai atvyko į Gerosios Vilties Kyšulį, juodųjų tame regione dar nebuvo. Tik vėliau, britų vejami į šiaurės rytus, būrai su jais susidūrė. Vėliau būrai įsteigė nepriklausomas valstybes – Transvalį, Oranžiją – ir patys priešinosi europiečių kolonializmui. Britanijai užpuolus būrų valstybes kilo karas, per kurį britai pirmąsyk panaudojo koncentracijos stovyklas kaip karo taktiką. Tą karą būrai pralaimėjo ir 1902 m. dabartinė PAR buvo pilnai užimta britų.

Paskui sekė apartheido periodas, kuomet skirtingų rasių žmonės PAR gyveno atskirai. Baltųjų rasės žmonės gyveno turtingiausiai. Galiausiai apartheido režimą referendumu nutarė panaikinti ir patys baltieji. Per pirmuosius rinkimus, kuriuose vienod balso teisę turėjo visų rasių žmonės, į valdžią atėjo Afrikos Nacionalinis Kongresas.

Nuo to laiko smarkiai išaugo nusikalstamumas, ypač išpuoliai prieš baltuosius. Tačiau ir bendrai nusikalstamumas – prievartavimai, nužudymai – PAR yra vienas didžiausių pasaulyje. Rasizmas prieš baltuosius – irgi pakilime. Mitinguose juodieji radikalai šaukia nužudyti būrus. Išleistas įstatymas, apribojantis, kiek nejuodųjų galima priimti į universitetus (nepriklausomai nuo jų sugebėjimų). Būrų įsteigti miestai pervadinami juodųjų vartojamų kalbų pavadinimais.

Deja, pasaulis daugiausiai tyli. Galbūt kai kam atrodo politiškai nekorektiška ginti baltuosius prieš juoduosius. Juolab žinant tos šalies istoriją. Bet baltieji Pietų Afrikoje – mažuma, sudaranti maždaug tokią dalį gyventojų, kaip juodieji – JAV. Negi jeigu per keliolika metų baltieji nusikaltėliai JAV išžudytų kelis procentus tam tikrų juodųjų bendruomenių, pasaulis taip pat tylėtų iki tol, kol nebūtų nužudytas koks nors radikalus politikas?

Rasizmas yra rasizmas, kad ir kokia kryptimi jis būtų nukreiptas. Juo labiau, kad neapykanta dažnai iššaukia ir atgalinę neapykantą. Jeigu pamatę, kaip vienos rasės žmogus dėl rasizmo nužudo kitos rasės žmogų reaguosime priklausomai nuo to, kokios rasės žudikas ir nužudytasis, tai ar netapsime patys rasistais?

Daugiau informacijos apie įvykius PAR galima rasti čia:

http://fromtheold.com/news/south-africa-boer-genocide-farming-couple-brutally-murdered-and-tortured-2010010816265.html

Komentuoti
Straipsnio temos: , , ,