Išskleisti meniu

Renginiai

Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

| 4 komentarai

Rio de Žaneiro karnavalas vadinamas didžiausiu šou planetoje. Sunku ginčytis: 5-6 milijonai dalyvių, 500 gatvės koncertų ir „karūnos deimantas“ – sambos paradai su 30 000 atlikėjų (masteliais viršija net Olimpiados atidarymus).

Net ir besitikintį stebuklo, Rio de Žaneiro karnavalas mane nustebino.

Deja, karnavalas nėra paprastas renginys turistams. Beveik visa informacija yra tik portugališkai, užsieniečiams mėginama bilietus parduoti keleriopai brangiau (ir nebūtinai tikrus), o dar siaučia banditai (deja, apiplėšė ir mane).

Praleidau Rio de Žaneiro karnavale visą savaitę, pasistengiau suprasti daugiau: parado taisykles, karnavalo kultūrą, o taip pat praktinius dalykus. Supratau, kad Karnavalas – labai rimtas renginys su šimtais taisyklių ir tradicijų ir pasidarė keista, kiek mažai apie visa tai žinome.

Todėl jaučiuosi beveik įpareigotas tai aprašyti ir lietuviškai.

Karnavalo metu milijonai Rio de Žaneiro gyventojų ima rengtis beprotiškai, ultraseksualiai, net idiotiškai - viskas tinka!

Karnavalo metu milijonai Rio de Žaneiro gyventojų ima rengtis beprotiškai, ultraseksualiai, net idiotiškai – viskas tinka! Miestas primena kažkokį fantastinį filmą.

Pribloškiami Rio de Žaneiro karnavalo masteliai

Rio de Žaneiro karnavalo žymiausia dalis – sambos mokyklos paradai, kurių fragmentėlius parodo net Lietuvos TV žinių laidos.

Būtent „fragmentėlius“. Neįmanoma parado įspūdžio sukišti į trumpus vaizdelius ar sakinius.

 Vienos iš kokių 50 per vakarą pasirodančių alegorinių platformų fragmentas

Vienos iš kokių 50-60 per vakarą pravažiuojančių alegorinių platformų fragmentas

Skaičiai kalba už save. Į specialiai šiems renginiams pastatytą 700 metrų ilgio sambodromą prieš 90 000 žiūrovų tribūnas vienu kartu išeina 3000-4000 atlikėjų, pasidabinusių fantastiškiausiais kostiumais: jie šoka, muša būgnus ir, svarbiausia, stumia platformas, kiekviena kurių – kokių 9 metrų aukščio ir 30 m ilgio meno kūrinys su savais šokėjais, muzikantais, aktoriais… Ir visa tai per 65-75 minutes perteikia vieną konkrečią – bet paprastai rimtą ir labai brazilišką – temą. Nuo literatūros kūrinių iki gyvenimo prasmės, nuo politinės satyros apie į miesto tarybą išrinktą ožį iki protestų prieš sambos komercializaciją.

Viena mokyklų važiuoja į sambodromą. Matosi tik pusė sambodromo ilgio. Mokyklų eisenos ilgesnės, nei sambodromas - pirmieji atlikėjai jau būna senokai išėję, kai įeina paskutienieji

Viena mokyklų važiuoja į sambodromą. Matosi tik pusė sambodromo ilgio. Mokyklų eisenos ilgesnės, nei sambodromas – pirmieji atlikėjai jau būna senokai išėję, kai įeina paskutienieji

Ir tai – tik viena sambos mokykla (klubas)! Per vieno vakaro paradą mokyklų pasirodo septynios, kiekviena su savo tema, istorija, platformom ir tūkstančiais atlikėjų: nuo 9 val. vakaro jos žygiuoja iki 4-5 val. ryto (iš pradžių galvojau, gal tai klaida, gal tiesiog pasirodymas gerokai vėluos: bet ne, jis tęsiasi visą laiką be jokių pertraukų). Net ir be galo priblokštus turistus, būna, po kokių keturių-penkių mokyklų „užlaužia“ miegas, jie prasiskirsto. O brazilų sektoriai lieka perpildyti, jie visus pasirodymus žiūri stovėdami, šoka, dainuoja numylėtų mokyklų dainas.

Mes karnavalo paraduose

Mes karnavalo paraduose

Ir tokių kiaurą naktį trunkančių paradų – ne vienas ir ne du! Dviejuose pagrindiniuose, sekmadienį ir pirmadienį, žygiuoja 14 „aukščiausios lygos“ mokyklų – ten aukščiausias lygis, brangiausi bilietai, į ten krypsta visos Brazilijos akys, ausys ir televizijų kameros. Tačiau tokių lygų – penkios. Pagal sporto principus kasmet žemesnių lygų lyderiai perkeliami į aukštesnes lygas, o aukštesnių pralaimėtojai – iškrenta į žemesnes. Savaitę po karnavalo dar pražygiuoja „nugalėtojų paradas“ – į sambodromą sugrįžta geriausios mokyklos. Iš viso kiekviename Karnavale taip pasirodo šimtai tūkstančių atlikėjų, dažnas rio de žaneirietis priklauso kokiai sambos mokyklai, ilgus mėnesius repetuoja.

Imperio Serrano mokyklos pasirodymo tema buvo gyvenimo prasmė. Ant vienos platformų - labirintas, kuriame, be galo vaikštantys žmonės. Prieina išėjimą - ir apsisuka.

Imperio Serrano mokyklos pasirodymo tema buvo gyvenimo prasmė. Ant vienos platformų – labirintas, kuriame, be galo vaikštantys žmonės. Prieina išėjimą – ir apsisuka.

Kaip patekti į Rio de Žaneiro karnavalą

Pirmą kartą karnavalo poskonį pajutau dar pora metų iki jame apsilankydamas. Keliaudami po Braziliją, Rio de Žaneire nuėjome į vienos garsiausių sambos mokyklų Salgeiro repetciją. Tokios repeticijos, vykstančios kas savaitę kone pusmetis iki Karnavalo parado – įspūdingos tarsi geri šokio pasirodymai. Tada žmona man ir pasakė, kad būtinai nori aplankyti ir patį karnavalą.

Prisiruošėme po poros metų. Tada ir pastebėjau, kad apie karnavalą ne tik lietuviškos, bet ir angliškos informacijos beveik nėra – net kaip įsigyti bilietus. Keli egzistuojantys puslapiai – perpardavinėtojų reklamos, siūlančios „Karnavalo paketus“ už kainas, panašias į 400 eurų – ir į tai įeina tik paprastas vieno vakaro bilietas į tribūną ir nuvežimas į sambodromą.

Salgeiro sambos mokyklos repeticija

Realybė kur kas smagesnė: bilietas į geriausių sambos mokyklų pasirodymą kainuoja 40-60 eurų. Brangiausi – ties parado centru (tiesa, kai sambodromas toks ilgas, ir parado pradžios, ir pabaigos, vis tiek nematysi, bet iš ten matosi geriau). Be šių bilietų, kokius perka daugelis, dar yra gerokai brangesnių bilietų į ložes ar kėdes prie pat karnavalo trasos. Ne vienas pažįstamas rio de žaneirietis bent kartą gyvenime žygiavęs su kuria mokykla sambodromu: turistams neišeis pusmetį prieš karnavalą reguliariai repetuoti, bet daug mokyklų prisiduria pajamų siūlydamos nedideliam skaičiui turistų teisę pražygiuoti sambodromu kartu su jomis (tam reikia pirkti iš jų brangų kostiumą).

Iš paprastų tribūnų, brangiausias 9 sektorius, dar vadinamas „turistų sektoriumi“ – tačiau turistams neprivaloma pirkti bilietus į jį, o, dalies karnavalo gerbėjų nuomone, ir nerekomenduotina – atmosfera ten ne ta.

Veiksmas ant platformos

Veiksmas ant vienos platformų. Nuotrauka visko neperteiks – ne viena mokykla veiksmais ant platformų privertė žiūrovus aiktelėti. Pavyzdžiui, nuo vienos mokyklos platformų pakilo dronas su ant jo stovinčiu žmogumi – paskraidė virš sambodromo ir grįžo į platformą

Kad gautum įvardytas kainas, pirkti reikia iš oficialios su LIESA sambos lyga bendradarbiaujančios svetainės. Aišku, pirkimo porcesas portugališkas. Tai lengva perprasti, bet yra problema – prašė Brazilijos mokesčių mokėtojo numerio. Su vienu numeriu galima įsigyti tik 4 bilietus – taip organizatoriai kovoja su perpardavinėtojais, kurie, būdavo, akimirksniu išpirkdavo visus bilietus ir paskui „stumdydavo“ kelis kartus brangiau. Deja, apie turistus nepagalvota. Mums bilietus nusipirkti padėjo kodą turinti Brazilijos gyventoja, bet vėliau skaičiau, kad kodą kiekvienas užsienietis gali nemokamai gauti Brazilijos ambasadoje ar konsulate.

Salgeiro mokykla išdalino vėliavėles. Tai - viena triukšmingiausiai pasitiktų mokyklų

Salgeiro mokykla išdalino vėliavėles. Tai – viena triukšmingiausiai pasitiktų mokyklų

Tiesa, bilietų internetu neatsiunčia – prieš karnavalą juos reikėjo atsiimti atstovėjus eilutę nustatytoje vietoje Rio de Žaneire. Padavė gražiai įpakuotus, prigrąsino saugoti kaip savo akį – dar pavogs, perparduos. „Ingreso!“ („Bilietai!“) šaukiančių perpardavinėtojų gausu ir prie oficialios parduotuvės, ir prie sambodromo, bet gausu ir istorijų, kad parduoda netikrus bilietus.

Išlaukti karnavalo bilietai

Išlaukti karnavalo bilietai

Be dviejų pagrindinių („specialiosios grupės“) pasirodymų sekmadienį-pirmadienį, pigesni bilietai į „antros lygos“ („pretendentų grupės“) paradus dienomis prieš tai – tačiau, jei perki bilietus oficialiomis kainomis, parado bilietai sudaro tik mažą dalį kelionės į Rio de Žaneirą kainos, tad, turbūt, taupyti 20-30 eurų šioje vietoje neverta, geriau matyti patį įspūdingiausią reginį.

Dar svarstėme pirkti bilietus į „Nugalėtojų paradą“ savaitę po oficialaus karnavalo: jie pigesni, o kokybė – pati aukščiausia, juk pasirodo tik geriausiai įvertintos mokyklos. Tačiau sambodromo pasirodymai juk – tik dalis Karnavalo, o kitų renginių tą savaitgalį jau mažiau, nuotaikos nebe tokios šventiškos. Tačiau jei „masinė beprotybė“ nežavi, o norite tik „civilizuočiau“ pamatyti „kas įspūdingiausia“, „nugalėtojų paradas“ – garas pasirinkimas.

Vienos mokyklų paradas

Vienos mokyklų paradas

Turint bilietą į pagrindinius paradus, verta ateiti anksčiau (durys atsidaro apie 3 val. iki pradžios) – išskyrus brangiausią turistinį 9 sektorių, vietos ant bilietų nesužymėtos (tik tribūnos), galioja principas „kas pirmesnis – tas gudresnis“ (nors visos vietos neblogos).

Ėjome į abudu geriausių mokyklų paradus. Pirmą vakarą atėjome vos 20 minučių iki renginio (ir teko tenkintis vietomis gale). Planavome anksčiau, bet metro buvo toks sausakimšas, kad prie stotelių įėjimų būriavosi ištisos minios, jas savo kūnais blokavo pareigūnai, įleisdami į stotelę tik atvykus traukiniui (kad nebūtų pavojingų susistumdymų perone), bet vienas-kitas prasiverždavo ir šiaip. Grūstynės traukiniuose – sunkiai įsivaizduojamos, orą teko gaudyti nuo ventiliacinės angos. Traukiniai vis stojo ir stojo, ne vien stotelėse: įlipimas, išlipimas, grūdimasis, durų uždaryms trukdavo ilgai, tad visa linija ženkliai vėlavo. Dar ir išlipome ne toje stotelėje: sambodromas milžiniškas ir gatvės aplink jį karnavalo metu uždaromos, tad į pusę sektorių patenkama išlipus vienoje stotelėje, į pusę – kitoje (nes apeiti aplink trunka ilgai).

Pasirodymo dalyviai eina namo. Jiems irgi tenka važiuoti metro, vežtis savo kostiumus.

Parado atlikėjai eina namo. Jiems irgi tenka važiuoti metro, vežtis savo kostiumus. Todėl kelionė metro – ir savotiška patirtis

Patirtis – įdomi, bet nors metro karnavalo metu kursuoja 24 valandas, visi pažįstami brazilai patarė verčiau važiuoti „Uber“ – ypač atgal namo, ypač dėl saugumo. Ypač naktį aplink sambodromą gausu apsvaigusių vietinių, vagių, plėšikų. Mane tuo metu jau buvo apiplėšę (žr. žemiau), tad bendrakeleivis, antrąją dieną į karnavalą atvykęs vėliau, net nedįso lipti iš „Uber“ automobilio.

Geriausia grįžti paryčiais, jau švintant, viskam besibaigiant, su minia – tik tam būtina gerai išsimiegoti dieną prieš (pirmą dieną neišsimiegojau – buvo sunku).

Viena iš Imperio Serrano platformų. Tema - gyvenimo prasmė ir ši platforma, galbūt, klausia ar nesame šachmatai kažkieno žaidime. Oficialių alegorinių platformų paaiškinimų nebūna - paaiškinama tik bendra tema. Sambos parado metu tad galima ne tik dainuoti ar šokti, bet ir mąstyti tarsi intelektualiame spektaklyje.

Viena iš Imperio Serrano platformų. Tema – gyvenimo prasmė ir ši platforma, galbūt, klausia ar nesame šachmatai kažkieno žaidime. Oficialių alegorinių platformų paaiškinimų nebūna – paaiškinama tik bendra tema. Sambos parado metu tad galima ne tik dainuoti ar šokti, bet ir mąstyti tarsi intelektualiame spektaklyje.

Rio karnavalo taisyklės – kaip rimto sporto

Mačiusiems tik Karnavalo paradų fragmentus per televiziją gali atrodyti, kad tai – kažkokia kakafoniška ekstravagancija, kurioje vieni kitus tiesiog stengiasi „pranokti“ spalvomis, ryškumu ir nuogybėmis.

Tačiau iš tikro Rio de Žaneiro karnavalas yra sportas – bent jau tiek pat, kiek dailusis čiuožimas ar šuoliai nuo tramplino. „Mokyklos“ yra komandos, turinčios rėmėjus, net savo ultras, mojuojančius vėliavomis ir dainuojančius oficialias dainas. 36 teisėjai jų pasirodymus vertina už konkrečius 9 elementus, kurie privalo būti kiekviename pasirodyme.

Fanas su to meto savo palaikomos mokyklos pasirodymo marškinėliais. Pasirodymo tema - slaptoji Brazilijos istorija: 'Brazilija nebuvo atrasta, ji buvo užkariauta iš indėnų' ir pan.

Fanas su to meto savo palaikomos mokyklos pasirodymo marškinėliais. Pasirodymo tema – ‘slaptoji’ Brazilijos istorija: ‘Brazilija nebuvo atrasta, ji buvo užkariauta iš indėnų’ ir pan. Tas pasirodymas tais metais ir laimėjo

Visų pirma, tema ir jos išpildymas (enredo). Temos – rimtos, aktualios: pavyzdžiui, gyvenimo prasmė, miesto istorija, kandomblės religija, žmonių polinkis meluoti. Pilnas filosofinis temos aprašymas gali užimti kelis puslapius – deja, jie LIESA puslapyje teprieinami portugalų kalba, bet labai verta juos išsiversti (kad ir automatiškai) – tada Karnavalą žiūri kitaip. Mąstai, ką norima pasakyti kiekvienu elementu, ir peno mąstymams ten ne mažiau, nei žiūrint rimtą spektaklį (aišku, jei nenori, gali ir nemąstyti: pasirodymas priblokš ir taip).

Parado 'Salvador da patria' (Tėvynės gelbėtojas) pirmoji platforma.

Parado ‘Salvador da patria’ (‘Tėvynės gelbėtojas’) pirmoji platforma. ‘Tėvynės gelbėtojas’ – tai ožys Jojo, tarpukariu išrinktas į Fortalezos miesto tarybą (kaip pokštas ir protestas). Primindama šią istoriją, sambos mokykla kartu traukia per dantį politiką – visas paradas tai tarsi ožio Jojo rinkiminė agitacija

Antra, daina (samba-enredo). Viso pasirodymo metu skamba viena ir ta pati tos mokyklos tiems metams parengta daina. Dainos tekstas irgi atspindi pasirodymo temą. Dainą dainuoja visi, bet labiausiai skamba mokyklos vokalisto, žygiuojančio kartu su paradu, balsas – nes jis leidžiamas per garsiakalbius. Daugelis vokalistų save vadina „sambos interpretuotojais“, nes nuo jų dainavimo priklauso ir žygio tempas, žiūrovų įsitraukimas.

Dainininkas ir kiti vokalistai supa stiprintuvų automobilį - tokį turi visos mokyklos

Pagrindinis ir kiti vokalistai supa stiprintuvų automobilį – tokį turi visos mokyklos

Trečia, harmonija: kaip tarpusavyje dera skirtingi pasirodymo elementai.

Ketvirta – evoliucija. Mokyklos sambodromu nežygiuoja tiesiog tam, kad jas geriau pamatytų visi žiūrovai. Dalis kiekvieno pasirodymo elementų kartojasi, bet pasirodymas kartu yra ir pasakojimas, jis turi „evoliucionuoti“: štai kodėl geriausios tribūnos yra ties viduriu, kur gali bent kažkiek matyti ir pradžią, ir pabaigą.

Ant platformų nuolat vyksta veiksmas, ir jis keičiasi

Ant platformų nuolat vyksta veiksmas, ir jis keičiasi

Penktas-devintas elementai – tai visokie privalomi kiekvieno pasirodymo dalyviai.

Avangardas – žengia priešais visus kitus mokyklos atstovus ir “užveda” palaikyti mokyklą.

Avangardas įveda mokyklą

Avangardas įveda mokyklą

Vėliavnešė ir ceremonmeisteris – vyras ir moteris, kurie šoka duetu, pagerbdami ir pademonstruodami sambos mokyklos vėliavą. Tokių porų gali būti ir kelios, bet vertinama tik pirmoji.

Vėliavnešė ir ceremonmeisteris

Vėliavnešė ir ceremonmeisteris. Jų šokis – ne samba, jis labiau primena XIX a. balių šokius

Fantazijos – taip vadinami įspūdingieji karnavalo kostiumai. Vienodomis fantazijomis apsirengusių žmonių būriai sudaro sparnus. Iš sparnų svarbiausiu (ir privalomu) laikomas Bahjiečių sparnas – iš bent 70 vyresnių moterų sudarytas sparnas, simbolizuojantis Bahjos valstijos vergus, tarp kurių ir gimė samba.

Moliūgų fantazijos

Moliūgų fantazijos. Dalis mokyklos Viravidouro pasirodymo. Jo tema – vaikinas susapnuoja mirusią močiutę ir prieš akis pasirodo jos sektos pasakos – kartu kviečiama pamąstyti, kaip augdamas žmogus praranda sugebėjimą įsivaizduoti stebuklus. Paradas įvertintas antraja vieta

Platformos ir rekvizitai – turbūt pati įspūdingiausia karnavalo pasirodymų dalis – milžiniškos, meniškai pagamintos, judančios platformos (kiekviena mokykla jų turi apie šešias), ant kurių irgi vaidina/šoka aktoriai-šokėjai. Jų plotis ir aukštis – iki maždaug 9 m.

Viena įspūdingų platformų. Šios mokyklos pasirodymas simbolizavo literatūrinę dviejų garsių jau mirusių Brazilijos rašytojų dvikovą danguje

Viena įspūdingų platformų. Šios mokyklos pasirodymas simbolizavo literatūrinę dviejų garsių jau mirusių Brazilijos rašytojų – Žozė de Alankaro ir Rachelės de Kiroz – dvikovą danguje

Baterija – bent 200 būgnininkų komanda, mušanti ritmą. Priešais eina baterijos meistras (dirigentas), o solo priešais bateriją šoka baterijos karalienė. Šie žmonės laikomi vienais svarbiausių ir jų vardai skelbiami pasirodymo metu ekranuose, būna, jie tampa žvaigždėmis. Kai kurios mokyklos turi ir baterijos karalių, krikštamotę, princesę ir t.t.

Baterijos priekis. Priešais - baterijos meistras ir karalienė

Baterijos priekis. Priešais – baterijos meistras ir karalienė

Be oficialiai vertinamų elementų, yra ir neprivalomi, bet taip pat dažni: pavyzdžiui, senoji gvardija – vyresni mokyklos nariai, apsirengę kiek paprastesniais rūbais.

Senoji gvardija (per vidurį)

Senoji gvardija (per vidurį)

Viskam vadovauja karnavaleskas, „pasirodymo režrisierius“. Brazilijoje šios specialybės net mokoma universitetuose.

Milijoniniai Rio de Žaneiro gatvės paradai

Kas vyksta sambadarome – įspūdingiausia, garsiausia, bet tik nedidelė karnavalo dalis. Sambodromo paradai išaugo iš populiariausiųjų gatvių paradų – jie taip išpopuliarėjo, kad iš pradžių (~1960 m.) imta į juos pardavinėti bilietus, paskui (1984 m.) pastatytas sambodromas – tiesią gatvę supančios tribūnos – kuris neseniai dar išplėstas.

Tačiau gatvių paradai (o taip pat nejudantys koncertai) išliko ir jie – nemokami kaip visuomet. Jų, vadinamų bloco, kasmet vyksta apie 500, jie įsišurmuliuoja dar kelios savaitės iki karnavalo ir baigiasi pora savaičių po jo. Aišku, apogėjus, kuomet paradų daugiausia – karnavalo savaitgalis, bet paradai būna ir karnavalo ketvirtadienį-penktadienį, pirmadienį-antradienį, o taip pat savaitgaliais prieš ir po.

Vienas gatvės paradų (tiksliau, fiksuotos vietos koncertas) iš viršaus. Flamengo paplūdimys.

Vienas gatvės paradų (tiksliau, fiksuotos vietos koncertas) iš viršaus. Flamengo paplūdimys.

Kiekvienas gatvės paradas turi savo įprastinį maršrutą, simboliką, pavadinimą, tradicijas, istoriją, bei dainą, kuri skamba viso jo metu (ir skamba ausyse dar ilgai po to). Paradai kartojasi kasmet – dešimtmečius, net šimtmetį. Pavyzdžiui, „Karmelitų“ paradas neva prasidėjo vienai vienuolei pasprukus pro celės langą idant prisijungtų prie šventinės beprotybės. „Bola preta“ paradas – pats populiariausias, ten ateina apie milijoną žmonių ir jis laikomas oficialiu karnavalo atidarymu. Rengimosi stilius – juodi taškai. „Banda do Ipanema“ – greta įžymiojo Ipanemos paplūdiimio žygiuojantis pučiamųjų orkestras. Vis atsiranda nauji paradai – pvz. vienas užsieniečių labiausiai pamėgtų „Sargento pimenta“ sambos ritmu atlieka „The Beatles“ dainas.

Bola Preta parado muzikantai ant vienos iš platformų. Gatvės paraduose platformos paprastai - tiesiog sunkvežimiai su muzikantais viršuje

Bola Preta parado muzikantai ant vienos iš platformų. Gatvės paraduose platformos paprastai – tiesiog sunkvežimiai su muzikantais viršuje

Verta pasižiūrėti gatvės renginių grafiką, bet neverta prie jo labai prisirišti: parašyta renginio pradžia gali būti 1 ar 2 valandom ankstesnė, nei reali, o vienas renginys, kur ketinome eiti, nė neįvyko. „Karmelitų“ paradas vėlavo apie valandą, bet jau iš jo išeidami matėme, kad į tą gatvę plūsta ir plūsta nauji žmonės – matyt, tikėjosi, kad vėluos dar labiau. Karnavalo savaitgalį nereikia ieškoti bloco – tiesiog vaikščiok po miestą ir rasi jį savo kelyje.

Karmelitų gatvės paradas prava-žiavus platformoms. Gatvės siauros, todėl mažai kelių atsitraukti norint išeiti anksčiau

Karmelitų gatvės paradas pravažiavus platformoms

Rio karnavalo apranga – seksuali ir iššaukianti

Vienas įspūdingiausių dalykų karnavale – net ne jo renginiai, o milijonų eilinių rio de žaneiriečių apranga. Daugelis tiesiog rengiasi kuo iššaukiančiau, kuo seksualiau. Itin daug vyrų, persirengusių moterimis, moterų vaikštančių gatvėmis vien su liemenėlėmis (viena ėjo net be jos) ir pan. Populiaru persirengti policininkais, angelais, velniais, bet pasitaiko ir ypatingesnių herojų – pavyzdžiui, robotoas.

Moterimi persirengęs vyras

Moterimi persirengęs vyras

Šeštadienį-pirmadienį taip apsirengę žmonės nėra mažuma – jie yra dauguma. Tokių žmonių daug pamatysi ir palinkinėmis savaitėmis – ypač vakarais, savaitgaliais.

Karnavalo apranga

Karnavalo apranga. “Netinka” čia nebūna.

Seksuali ne tik apranga. Kaip pasakojo pažįstama brazilė, devyni mėnesiai po karnavalo išauga Brazilijos gimstamumas. Todėl net prie sambodromo nemokamai dalijami prezervatyvai (gurie, panaudoti, paskui visur sumėtomi). Oraliniu seksu užsiimančią porą po eilinio gatvės mačiau net paplūdimyje, kokią 18 val., po eilinio gatvės parado aplink šmirinėjant praeiviams. Ilgi vieši bučiniai – išvis norma.

Karnavalinė apranga

Karnavalinė apranga

Mieste veikia karnavalo kostiumų parduotuvės, pigiau apsipirkti siūloma „Uruguaiana“ stotelės turguje (tiesa, labai daug gerų karnavalinių dalykų ten neradome). Pasiruošti drabužius tikrai verta – taip galėsi jaustis karnavalo dalimi, be to, kada gi daugiau gali taip paišdykauti su savo išvaizda (ir nebūti laikomas idiotu)?

Karmelitų paradui žiūrovės persirengia vienuolėmis. Tiesa, vietoje abito dažnai naudojami seksualesni rūbai.

Karmelitų paradui žiūrovės persirengia vienuolėmis. Tiesa, vietoje abito dažnai naudojami seksualesni rūbai.

Liūdonoji Rio karnavalo pusė – nusikaltėliai, nuo kurių nukentėjau ir aš

Rio de Žaneiro karnavalas turi ir liūdnąją pusę. Tai – neabejotinai nesaugiausiais renginys, kuriame buvau. Policija – ant kiekvieno kampo, net skraido sraigtasparniais, stovi po dešimt, bet, kaip pasakojo vietiniai, iš to mažai naudos, nes Brazilijos įstatymai labai silpni, ypač prieš nepilnamečius: jie iškart paleidžiami ir vėl grįžta gaujomis plėšikauti.

Karnavale daug prekijų,o  viena populiariausių prekių - įvairios po rūbais paslepiamos dėtuvės

Karnavale daug prekijų, o viena populiariausių prekių – įvairios po rūbais paslepiamos dėtuvės. Mačiau, kaip žmonės traukėsi pinigus iš kelnaičių atsisegę klyną, iš liemenuko ir pan.

Mane šešių banditų gauja užpuolė tiesiog minios centre. Pastojo kelią, griebė už kišenių. Man ištrūkus, parvertė ant žemės, toliau plėšė, o atsistojus blokavo kelią. Kai pasitraukiau kiek toliau, mėgino apiplėšti mano žmoną, kuriai suklykus tarsi pastraukė, vėliau bandė plėšti vėl. Dešimtys ar šimtai aplinkinių viską matė ir nereagavo, tik džiaugėsi, kad ne juos plėšia (viena paskui man pakomentavo: „koks nesaugus mūsų miestas!“).

Žmonės centre tikriausiai - plėšikų bendrininkai.

Plėšimas įvyko šioje žmonių pilnoje vietoje. Žmonės centre tikriausiai – plėšikų bendrininkai. Jie nuolat mums mojavo. Kelias link išėjimo buvo pro juos ir beeinant jie keletui akimirkų nukreipė bendrakeleivio dėmesį, kad šis sustotų, o aš, to nepamatęs, nueičiau tolyn. Kaip tik tada mane iš karto ir puolė plėšikai.

Tos pačios dienos vakare mačiau ir dar vieną apiplėšimą, muštynes, o turistinės policijos nuovada buvo pilna užsieniečių panašiomis istorijomis: indai, rusė, ispanai… Jie skundėsi, kaip bejausimiškai ir biurokratiškai policija viską „tvarko“ ir nė nesistengia ko nors tirti: pasakė ispanai policininkams gatvėje, kad „penkiolikos banditų gauja štai ten plėšia paplūdimio lankytojus“, o jie tik linktelėjo galva ir tiek. Bet Brazilijoje gyvenanti vokietė pamokė, kad jų kančios menkos.

Kartu su likimo broliais ir sesėmis pildau pareiškimą policijoje

Kartu su likimo broliais ir sesėmis pildau pareiškimą policijoje

Brazilus aptarnaujančios nuovados esą tokios perpildytos, kad ten tenka laukti valandų valandas, kol užpildysi pareiškimą. Jei policija nieko nepamato savo akimis, nesulaiko vagies nusikaltimo metu – tai nieko ir nedaro, kad ir kiek daug policininkų – ženkliai mažiau nei nusikaltėlių.

Čia - tik menka dalis apsaugos, kuri saugojo Bola Preta paradą

Čia – tik menka dalis apsaugos, kuri saugojo Bola Preta paradą, kuriame buvau apiplėštas.

Iš tikro, sunku kažką patarti. Man kažkiek padėjo, kad turėjau daug kišenių, o svarbiausius daiktus laikiau gilesnėse – todėl pavogė ne tokius svarbius (ne piniginę, pasą ar telefoną). Greičiausiai stebėjo mane kurį laiką, nes išplėšė kišenę esančią virš tos, į kurią nufotografavęs aplinką dėjausi mobilųjį telefoną.

Be abejo, karnavale gali ir nieko neatsitikti – bet šiaip tai yra anarchijos laukas, kuriame ir banditai daro ką nori.

Būna patarimų, tarkime, nesinešti fotoaparatų ar telefonų – na, bet juk norisi turėti iš karnavalo prisiminimą. Tad teko pasitenkinti kitais patarimais, kurie nepadėjo: nei šviesus paros metas (apie 11 val.), nei miesto centras, nei minios aplinkui, nei policija netoliese, nei du bendrakeleiviai (tiesiog, plėšikų buvo daugiau). Pažįstama brazilė vėliau išreiškė apgailestavimą, kad neatsiuntė mums “saugesnių gatvės paradų sąrašo” – nors, kai kurių nusikaltimų aukų, su kuriomis bendravau, nuomone, ir tas saugumas tėra iliuzija: kai kurie rajonai, kaip Ipanema, atrodo saugesni, nes turtingesni, bet nusikaltėliai ten siaučia lygiai taip pat.

Karmelitų karnavalas. Visur tiek daug žmonių, kad norint išeiti anksčiau laiko, sunku rasti laisvą kelią

Karmelitų karnavalas. Visur tiek daug žmonių, kad norint išeiti anksčiau laiko, sunku rasti laisvą kelią

Rio karnavalas – būtinas keliautojo atradimas

Net ir su šia liūdna patirtimi, ne tik kad nesigailiu aplankęs Rio de Žaneiro karnavalą, bet ir rekomenduoju ten apsilankyti kiekvienam, kuris tik gali.

Norisi lyginti šį renginį su garsiausiais pasaulio renginiais. Žmona palygino su Eurovizija (taškų skyrimas, rodomas per televiziją, panašus). Bet karnavalo masteliai didesni šimtus kartų, dainų (ir pasirodymų) temos daaaaaug rimtesnės. Gal karnavalas arčiau kokio sporto pasaulio čempionato, Olimpiados, bet ir tai tik iš dalies…

Karnavalo parado fragmentas

Karnavalo parado fragmentas

Su kuo belygintum – kažko panašaus pasaulyje už Brazilijos ribų tiesiog nėra. Taip, karnavalai yra daug kur – bet tik ta masinė dalis, gatvių paradai. Tik Brazilijoje tai apjungė sportą, teatrą, cirką ir dar daug ką, atsirado kovos ir čempionatai. Ir Rio karnavalo aukščiausioji lyga, pagal pasirodymų lygį, skiriamas lėšas, mastelius ir dėmesį jam – tarsi tokio renginio pasaulio čempionatas.

Iš metro plūsta karnavalo dalyviai. Metro karnavalo metu veikia kitaip - kai kurios stotelė sir išėjimai uždaromi

Iš metro plūsta karnavalo dalyviai. Metro karnavalo metu veikia kitaip – kai kurios stotelės ir išėjimai uždaromi

Visa tai žinant, dar nuostabiau, kiek mažai pasaulis apie tai žino. Į kiekvieną karnavalą teatvyksta dešimtys tūkstančių turistų iš svetur, ir tie patys dažniausiai tepasigėri spalvomis ir garsais. Tai tas pats, kas žiūrėti futbolą ar krepšinį, nežinant jo taisyklių. Anglų kalba net karnavalo rezultatų niekur nerasi. Net Vikipedijos straipsniai apie konkrečius karnavalus tik portugalų kalba…

Kavinėje trečiadienio vakarą po karnavalo rio de žaneiriečiai šūkaudami stebi rezultatų skelbimą - jie skelbiami kaip Eurovizijoje. Paeiliui balus skiria visi 36 teisėjai.

Kavinėje trečiadienio vakarą po karnavalo rio de žaneiriečiai šūkaudami stebi rezultatų skelbimą – jie skelbiami kaip Eurovizijoje. Paeiliui balus skiria visi 36 teisėjai.

Bet nuo to karnavalą aplankyti tik žaviau. Tai vis dar yra atradimas, kokių domėdamasis pasauliu, jo renginiais, jau nebesitiki atrasti. Atrodo, vyksta globalizacija, jau viską visi žino, įdomiausiose vietose turistai seniai užgožė vietinius ir nebent kur Afrikos gilumoje dar gali atrasti ką nors nesuprasto. Bet štai dar imi ir atrandi ką naujo 12 milijonų gyventojų mieste. Visi žino faktą, kad būna toks karnavalas – bet nuo to jis nepasidaro atrastas ar nuvalkiotas.

Už pasirodymo - jau aptuštėjęs (nebe pirma ir nebe antra mokykla) 9 turistų sektorius

Už pasirodymo – jau aptuštėjęs (nebe pirma ir nebe antra mokykla) 9 turistų sektorius

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Full Moon Party – linksmiausia Tailando naktis!?

Full Moon Party – linksmiausia Tailando naktis!?

| 0 komentarų

Nedaug renginių taip jaudina keliautojų vaizduotę, kaip Full Moon Party kiekvieną mėnesį sudrebinantis Tailandą.

Tada, dangų nutvieskus mėnulio pilnačiai, iš viso pasaulio į vieną idilišką tropinį paplūdimį atokioje saloje suplūsta dešimtys tūkstančių jaunų žmonių iš viso pasaulio ir nepaliaudami šėlsta iki saulėtekio.

Full Moon Party šokiai prie vieno paplūdimio barų

Full Moon Party šokiai prie vieno paplūdimio barų, tolumoje liepsnojant Full Moon party simboliams

“Šėlsta” per paprastas žodis. “Full Moon party” nėra tiesiog naktinis klubas ar muzikos festivalis: jis neturi vieno organizatoriaus ar scenų. Jį kuria patys dalyviai, “atleidžiantys vadžias” ir besielgiantys visiškai laisvai. Smagiausi toje laisvės dvasioje užgimę užsiėmimai po to kartojami ir kitą mėnesį, ir dar kitą, kol galiausiai tampa naujomis Full Moon Party tradicijomis.

Kaip žaidimai su ugnimi, gėrimas iš smėlio kibirėlių, švytinčiais dažais dažyti veidai… Kiekvienas pardavėjas ir pajūrio baras, kiekvienas pramogų ištroškęs lankytojas iš užjūrių įneša savo smagybių saują į vakarėlio dvasią.

Full Moon Party dalyviai, išsidažę fluorescentiniais dažais

Full Moon Party dalyviai, išsidažę fluorescentiniais dažais

Šiemet į Full Moon Party dvasią pasinėriau ir aš.

Kelionė iki Ko Pan Gano – graži vakarėlio įžanga

Pasaulyje yra ne vienas vakarėlis, vadinamas “Full Moon Party” (Pilnaties vakarėliu), tačiau visi jie kopijuoja tą vieną vienintelį, patį pirmąjį, vykstantį Hat Rino miestelio (Ko Pangano saloje, Tailande) Saulėtekio paplūdimyje.

Šokiai ant suolo

Šokiai ant suolo

Jis vyksta kiekvieną mėnesį tą naktį, kai ryškiausia pilnatis (datos – čia). Tačiau Ko Panganas vakarėlio ritmu gyvena beveik savaitę. Šioje saloje nėra oro uosto, tad nukeliauti ten užtrunka. Bet Full Moon Party dalyviams ir 24 val. kelionės – ne kliūtis. Kai kurie važiuoja iš Bankoko autobusu, paskui laivu. Kiti skrenda į Ko Samui salą Treti (kaip mes) atskrenda į Surat Tanį (artimiausią oro uostą žemyne) ir keliauja iš ten.

Mūsų kelionė atrodė taip: vakarinis skrydis iš Čiang Majaus į Surat Tanį, autobusas į šio miestelio centrą ir nakvynė jame, kitą rytą – autobusas iki uosto ir keltas į Ko Panganą, o pačiame Ko Pangane – kelionė pikapo kėbule (įprasta Tailande transporto priemonė) į Hat Riną.

Taksi pramogautojus iš Hat Rino išveža į Džiunglių vakarėlį

Tradicinis Ko Pangano pikapas-taksi

Su kiekviena kelionės atkarpa aplinkoje vis gausėjo tipinių Full Moon Party lankytojų: jaunimo iš Vakarų Europos, maždaug 18-26 metų, bent tris savaites su kuprinėmis keliaujančių po Tailandą ir tiesiog negalinčių praleisti to “paties linksmiausio Tailando vakaro”, apie kurį Vakaruose, o ypač Britanijoje, žino kiekvienas. Aišku, kalbu apie Full Moon Party.

Full Moon pary lankytojai kelte į Ko Panganą

Full Moon party lankytojai kelte į Ko Panganą

Vos atvykę į Ko Panganą, jie pradeda gyventi šventės ritmu: perka vakarėlio rūbus, merginos pinasi spalvotas kaseles, vakarėlio dieną dažosi kūnus švytinčiais dažais. Drabužiai – išskirtinai atviri ir seksualūs. Juk paplūdimys – taigi, rengiamasi tokia pusiau gatvės apranga, pusiau maudymosi kostiumėliais. Nors Tailandas šiaip (priešingai stereotipams) gana konservatyvi šalis, Ko Pangane visos kultūrinės ribos negalioja. Tai visų pirma turistų iš Vakarų, kurie ir pradėjo Full Moon Party, šventė.

Hatrino parduotuvės pilnos Full Moon party atributikos. Ji - labai įvairi; nors trodo, kiek gi gali būti marškinėlių ar šortų, bet daugelis paruduotuvių pardavinėja skirtingus

Hatrino parduotuvės pilnos Full Moon party atributikos. Ji – labai įvairi; nors atrodo, kiek gi gali būti marškinėlių ar šortų, bet daugelis paruduotuvių pardavinėja skirtingo sukirpimo ir spalvų, kurie tik iš pirmo žvilgsnio panašūs

Vakarėlio dvasia “persipila” ir į kitus salos miestelius. Ir net gretimoje Ko Samui saloje viešbutyje mačiau priklijuotą skelbimą, kad “Atsiprašome, bet Full Moon Party metu bus daug triukšmo”. Mat dalis vakarotojų apsistoja tenai ir atplaukia į Ko Panganą tik prieš pat vakarėlį visą “ryškiausios pilnaties naktį” kursuojančiais laivais.

Tačiau mes gyvenome pačiame Hat Rine netoli Saulėtekio paplūdimio ir tą rekomenduoju daryti visiems. Nes ten Full Moon Party dvasia pati ryškiausia, ilgiausia. Tik viešbutį verta užsakyti iš anksto. Gali būti brangiau, nei kitur, tačiau realybėje išlaidos taip nesiskirs, nes iki vakarėlio nueisite pėsčiomis (o visi “taksi” ir “taksi laivai” nepigūs, ypač tą naktį). Beje, yra galimybių gyventi netgi nameliuose pačiame Saulėtekio paplūdimyje!

Kai kurie vakarėlio dalyviai galiausiai užmiega paplūdimyje arba miego zonoje. Tik svarbu dėl viso pikto neturėti su savimi nieko brangaus

Kai kurie vakarėlio dalyviai nakvoja paplūdimyje. Tik svarbu dėl viso pikto neturėti su savimi nieko brangaus

Ko žmonės ieško Full Moon Party?

Su keliais bendrakeleiviais pabendravau ilgiau. Full Moon party – viena draugiškiausių erdvių, kur žmonės linkę bendrauti, susipažinti, o ir vakarėlį neretai praleidžia ne su ilgalaikiais draugais, o su tais, su kuriais prieš keletą dienų susipažino kokiame Tailando hostelyje.

Į Full Moon Party vykstantys vakarotojai kelte išvakarėse

Į Full Moon Party vykstantys vakarotojai kelte į Ko Panganą

Tarp kalbintųjų vyravo studentai iš Britanijos ir Prancūzijos. Tačiau Full Moon Party kažką atranda visi. Nustebau pamatęs laive ir tajų jaunuolių grupeles. Netgi tuo pačiu laivu plaukę pramogautojai iš Vakarų buvo įsitikinę, kad Full Moon Party sutiks tiktai kitus turistus, tačiau tajė mergina, kurią pakalbinau, stereotipus paneigė: “Gal ir nedaug tajų ten važiuoja, bet važiuoja”. Ir vienu Tailando simbolių tapę vietos transvestitai (vadinami Ladyboy ir kartais ten laikomi trečiąja lytimi) į Full Moon Party grupelėmis atvyko.

O maždaug 50 metų amerikietė mama pasakojo su savo šeima į Full Moon Party važiuojanti jau antrus metus iš eilės: “Su vyru pašokame, o vaikams labai patinka stebėti visas ugnis”.

Full Moon Party dalyviai

Full Moon Party dalyviai

Pavojingi Full Moon Party žaidimai

Ugnys – viena kontraversiškiausių Full Moon Party tradicijų. Dar Pilnaties vakarėlio išvakarėse Hat Rino Saulėtekio paplūdimyje triukus rodė fakyrai ir kvietė prisijungti visus norinčius: kas turėjo praeiti po vis žemyn leidžiamu liepsnojančiu skersiniu (limbas), kas šokinėjo per ugnies apimtą šokdynę. Vakarėlio dieną liepsnojo ir vis keičiami ugniniai užrašai.

O “linksmos, bet pavojingos” ugnies pramogos, nakčiai bėgant, pavirto į tiesiog beprotiškas: per liepsnojančią šokdynę pramogautojai šokinėjo visiškai be tvarkos: štai vienas gal geriau šokinėja, bet tada įlenda koks dar girtesnis, užkliūva, ir tuojau pat virvė apdegina abu, ir dar kokį per arti priėjusį žiūrovą. Tačiau visi juokdamiesi grįžta prie “chebrų“, stoja į eilę vėl. Kitą dieną gal gailėsis, bet Full Moon Party atmosferoje viskas labai linksma.

Šokinėjimas per ugnį

Šokinėjimas per ugnį

Išvydę tokias pramogas kai kurie baisisi, tačiau ne viskas taip kraupu. Nors, kalbama, ugnies žaidimai kadaise prasidėjo visai atsitiktinai (kai stipri audra Pilnaties vakarėlio išvakarėse į krantą išmetė žvejų virves ir kažkas sugalvojo per jas šokinėti, vėliau – jas padegti), šiandien už juos ir daugelį kitų pramogų atsakingi pajūrio barai. Virvės sukėjai – profesionalai (vos virvė prisiliečia prie žmogaus – iškart traukia šalin, atiminėja užsidegti galintį alkoholį ir t.t.). Net vakarėlio kritikai pripažįsta: atsižvelgiant į dalyvių skaičių, apsauginių nebuvimą, problemų Full Moon Party – stebėtinai mažai. Žmonės susirenka kitokie. Muštynių nemačiau nė vienų, nesaugiai nesijutau ir net tie, kurie rytą pasitiko aprištomis kojomis ar rankomis, tikiu, nesigaili aplankę Full Moon Party. Policijos nedaug, bet buvo – tačiau dažniausias jų “darbas” buvo fotografuotis su to paprašiusiais įsilinksminusiais vakarotojais.

Vakarėlio dalyviai lenda po degančiu limbu

Vakarėlio dalyviai lenda po degančiu limbu

Full Moon Party dvasią kuria barai ir patys dalyviai

Pajūrio barai atsakingi ir už visą nerašytą ir neaptartą vakarėlio “programą”: vienas garsiau už kitą leidžia muziką (galima šokti toje paplūdimio dalyje, kur tuometinė muzika patinka labiausiai). Tačiau “Full Moon party” siela patys žmonės ir laisvė. Visos sąlyginai griežtos Tailando kultūrinės normos ten išnyksta. Visiems “tas pats”, policijai – irgi. Kas kitur atrodytų kvailystė, tą pilnaties vakarą – norma: priklijuojami drugelio sparnai ar šviečiančios kiškio ausys, ant veido išpaišytas penis ir t.t. Tik su narkotikais Tailande griežtai kovojama ir, kalbama, juos vakarėlio svečiams neretai siūlo pardavėjai apsimetėliai, iš tikrųjų dirbantys policijai.

Spalvingas Full Moon Party

Spalvingas Full Moon Party

Bet kaip rašė vienas internautas: “Kam tie narkotikai, kai visa atmosfera Full Moon Party tokia pakvaišusi”. Niekur nesu matęs tiek daug taip atvirai, seksualiai apsirengusių moterų, viešai besibučiuojančių ar “besiglaustančių” porų, šitiek viešai besišlapinančių vyrų – išsirikiavusių prie jūros, tarsi prie pisuarų linijos (tualetai juk mokami), įbridusių vos iki kelių ir atsisukusių į vos už keliolikos metrų besimaudančius kitus pramogautojus.

Full Moon Party vakarėlio dvasia

Full Moon Party vakarėlio dvasia

Kodėl Full Moon Party – ne kiekvienam

Vakarėlio priešininkai kaltina jį žalojant gamtą, tačiau paplūdimys sutvarkytas stebėtinai greitai: dar vykstant vakarėliui tarp bešokančių žmonių nuolat sukiojosi tajai tvarkytojai, o kitą vakarą vakarėlio, atrodė, lyg nebūta. Būtent dėl poreikio tvarkyti aplinką “Full Moon Party” įvestas simbolinis ~3 EUR dalyvio mokestis (ilgus dešimtmečius renginys buvo nemokamas, ir net valgio bei gėrimų kainos pajūrio baruose nelabai užkeltos: pvz. kokakola kainuoja pigiau, nei Lietuvos “Maximoje”).

Full Moon party apyrankė, duodama kiekvienam dalyviui, kokybiška ir įdomi. Lietuvoje, tikriausiai, vien už panašios kokybės apyrankę kokioje suvenrų krautuvėje sumokėtum daugiau, nei Tailande už patekimą į Full Moon Party

Full Moon party apyrankė, duodama kiekvienam dalyviui, kokybiška ir įdomi. Lietuvoje, tikriausiai, vien už panašios kokybės apyrankę kokioje suvenrų krautuvėje sumokėtum daugiau, nei Tailande už patekimą į Full Moon Party

Dauguma “Full Moon party” pramogautojų, tiesa, geria ne šiaip kokakolą, o smėlio kibirėlius, kuriuose ji maišoma skirtingais alkoholiniais gėrimais (Bucket drinks). Tai – dar viena Full Moon Party tradicija. Ištisos eilės kibirėlių kioskų siūlo supilti aibę visokiausių alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų į smėlio kibirėlius, su kuriais vaikai stato smėlio pilis. Per Full Moon Party tie gėrimai ne tik gerti, jais ir pilstytasi (paplūdimio pramogautojai “kariavo” su antru baro aukštu), svaidytasi. Būtent tai man atrodė pavojingiausia, tačiau paplūdimys viskam atlaidus: kristi ant smėlio minkšta, vėmalai čia pat užkasami.

Full Moon Party kibirėlių kioskai su užrašytais pavadinimais

Full Moon Party kibirėlių kioskai su užrašytais pavadinimais

O tų, “nulūžusių ir susivėmusių”, daugiausiai “krito” Full Moon Party pradžioje ir per patį dalyvių piką ~24 val., kai paplūdimys tapo tiesiog kupinas šokėjų ir net patekimui į jį teko stovėti eilutėje. Matyt, neapskaičiavo savo galimybių, kibirėlių skaičiaus. “Kritusiesiems” išsvirduliavus į viešbutį ar prie apšviestos “Nemokamos miego erdvės” ten pat, paplūdimyje, likusieji, jei norėjo, laikėsi tvirčiau ir sulaukė svarbiausio momento – saulėtekio, kai, nusileidus mėnuliui dangus ėmė šviesėti, ir susėdę pakrantėje atkakliausieji romantiškai stebėjo tekančią saulę.

Kol šokome ant suolo, ant jo buvo prisėdę pavemti du žmonės. Viena jų - ši mergina, kurią paskui išsivedė rūpestingas praeivis

Kol šokome ant suolo, ant jo buvo prisėdę pavemti du žmonės. Viena jų – ši mergina, kurią paskui išsivedė rūpestingas praeivis

Jie praleido įdomią naktį, kiekvienas kitaip. Temperatūra net tuo “šalčiausiu paros metu” nekrito žemiau +26. Ir beveik niekada nekrenta, liepa ar gruodis bebūtų.

Vakarėlio miego zona

Vakarėlio miego zona

Full Moon Party pradininkai – hipiai

Kada atsirado Full Moon Party, niekas tiksliai nežino, bet kaip atsirado – sutaria visi. Kažkada, gal apie 1985 m., grupelė hipių gretimoje jau keliautojų atrastoje Ko Samui saloje ruošėsi švęsti vieno saviškių gimtadienį. Kažkas pasiūlė verčiau nuplaukti į Ko Panganą: žvejų salą ties horizontu, kurioje nebuvo net elektros. O kam ta elektra – danguje žibėjo pilnatis. Skambėjo hipių dainos, tvyrojo “žolės” kvapas, ir visa tai hipiams taip patiko, kad per kitą pilnatį jie nutarė viską pakartoti.

Mes prie akmens, pažyminčio vietą, kur prasidėjo Pilnaties vakarėlis, dabar apėmęs jau visą paplūdimį

Mes prie akmens, pažyminčio vietą, kur prasidėjo Pilnaties vakarėlis, dabar apėmęs jau visą paplūdimį

Tačiau kitais metais prisijungė daugiau draugų ir taip pamažu iš lūpų į lūpas garsas apie “vakarėlius paplūdimyje per pilnatį” sklido vis plačiau ir plačiau. Susidomėjo žiniasklaida, vėliau atsirado internetas. Dokumentiniame filme apie Full Moon party, kurį žiūrėjau, vienas ~1992 m. dalyvavusių žmonių skundėsi dabartinių Full Moon Party nebesuprantantis: tada atmosfera buvo visai kitokia. Tikiu: juk tada, kol masiniai pigūs skrydžiai nepadarė kelionių į Tailandą pasiekiamų net eiliniams Londono studentams, teatvykdavo keli šimtai, dabar – dešimtys tūkstančių. Tada paplūdimį nutvieksdavo tik didinga mėnesiena, o dabar tą pilnaties šviesą seniai nustelbė elektra, ugnys.

Saulėtekio laukimas ir gerėjimasis tikriausiai - viena seniausių Full moon Party tradicijų, kurios nesunaikino modernizavimas ir progresas

Saulėtekio laukimas ir gerėjimasis tikriausiai – viena seniausių Full moon Party tradicijų, kurios nesunaikino modernizavimas ir progresas

Tačiau tos tamsios spalvos, kuriomis dabartinius Pilnaties vakarėlius piešia senieji jų dalyviai, nepasitvirtino. Full Moon party tikrai nėra vien didelės išgertuvės. Jis ir toliau turi savo dvasią, nors ta dvasia ir užaugo. Ir netgi dauguma dalyvių, galima sakyti, savaip panašūs į hipius: jaunuoliai su kuprinėmis, kuriose telpa visas jų kelių mėnesių ar net metų gyvenimas. Aišku, jų siekiai, troškimai ir mąstymas kitokie – nes praėjo per 30 metų. Kad išliktų, vakarėlis turi prisitaikyti, ir jis prisitaiko.

Full Moon Party dalyviai pasitinka saulę

Full Moon Party dalyviai pasitinka saulę

Pilnaties vakarėlis – ne vienintelis Ko Pangano renginys

Pinaties vakarėliai taip išgarsino Ko Panganą, kad linksmybių siekėjai ten pradėjo plūsti ne tik per pilnatį. Gal kelionės datos nesutampa, ar kokios kitos bėdos – bet pasilinksminti norisi. Ko Pangano verslininkai netruko rasti išeitį: kodėl vakarėlių nepadarius daugiau?

Šitaip, be Full Moon party, įvairiose Ko Pangano vietose atsirado visa eilė kitų kasmėnesnių vakarėlių. Visa sala gyvena šitokiu mėnulio fazių ritmu: kiekvieno Full Moon Party išvakarėse – “Džiunglių patirtis” (Jungle Experience), dvi dienos po kiekvieno Full Moon Party – “Krioklio vakarėlis” (Waterfall party), naktį tarp dviejų Pilnaties vakarėlių – “Jaunaties kultūra” (Black Moon Culture), kai danguje spindi priešpilnis – “Priešpilnio vakarėlis” (Half moon party), “Full Moon Party” dieną – pre-party, kitą dieną – after-party ir t.t.

Kibirėlių prekyvietė su užrašu 'Jėzus tave myli, bet aš manau, kad tu esi p...'

Kibirėlių prekyvietė su užrašu ‘Jėzus tave myli, bet aš manau, kad tu esi p…’

Kiekvieną reklamuoja galybė reklamų ir atsiranda žmonių, kuriems šie vakarėliai patinka net labiau už Full Moon Party. Tačiau jie yra labiau “standartiniai”: turi konkretų organizatorių, sceną su samdytais didžėjais ar atlikėjais, vyraujantį muzikos stilių. Ir įėjimas ten brangesnis (pvz. ~15-20 EUR, kas Tailande yra daug). Nuo naktinio klubo skiriasi tik tuo, kad vyksta vietose po atviru dangumi (karštas Tailando klimatas tam pukiai tinka) – džiunglėse, prie krioklio ir pan. Taip pat tuo, kad stengiasi inkorportuoti ir žymiausius Full Moon Party atributus – pvz. alkoholio kibirėlius.

Alkoholio kibirėlis iš arti

Alkoholio kibirėlis iš arti

Full Moon Party vertas, kad jį atrastume

Tačiau po tikrojo Full Moon Party Ko Pangano sala ištuštėjo. Pirmą dieną po vakarėlio Saulėtekio paplūdimys dar buvo pilnas šiukšlių, gatvėmis dar marširavo kuprinėti apsimiegoję ir bendrauti mažai benorintys vakarėlio svečiai (kai kurie – aprištomis kojomis ar rankomis, gal nuo visų ugnių ar kritimų nuo motociklų, kuriuos Tailande lengva išsinuomoti ir neturint teisių), o vakare paplūdimio kavinių kėdės dar buvo pilnos. Antrą dieną Hat Rinas jau atrodė kaip eilinis kurortas ne sezono metu, Saulėtekio paplūdimys visai švarus: tik krabukai landžiojo iš smėlio ir atgal į jį, tarsi niekas nė nebūtų drumstęs jų ramybės.

Vėl idiliškas Hat Rino saulėtekio paplūdimys dvi dienos po Full Moon party

Vėl idiliškas Hat Rino saulėtekio paplūdimys dvi dienos po Full Moon party

Buvo vasara, Tailande esą liūčių sezonas. Tačiau tas sezonas nedaug lietingesnis, nei Lietuvos vasara, o lietūs šiltesni. Per Full Moon Party nelijo, ir Full Moon Party daugybę tūkstančių sutraukia visuomet – sezono ar nesezono metu. Skaitlingiausi vakarėliai – kai Europoje žiema, tačiau yra daugybė žmonių (pavyzdžiui, studentai), kurie gali atvykti tik vasarą.

Aš ir Aistė vienais iš tradicinių Full Moon Party rūbų - specialiai dažais aptaškytais marškinėliais ir suknele

Aš ir Aistė vienais iš tradicinių Full Moon Party rūbų – specialiai dažais aptaškytais marškinėliais ir suknele. Šie rūbai, tiesa, vieni konservatyviausių ir paprasčiausių

Lietuviai Full Moon Party dar neatrado. Vienintelė tautietė, kurią sutikau – Londono lietuvė, dar kūdikystėje tėvų išsivežta į Britaniją; jei nebūtų pasakiusi “I was born in Lithuania”, būčiau galvojęs, kad ji, kaip ir jos draugė – dar viena anglė.

Tačiau Tailandas masina lietuvius vis labiau, tad, tikiu, ir Full Moon Party ateis laikas.

Būrimas taro kortomis - viena pramogų Full Moon Party paplūdimyje

Būrimas taro kortomis – viena pramogų Full Moon Party paplūdimyje. Kas nespėjo išsiburti per vakarėlį (arba pamiršo rezultatus), gali tai padaryti ir vėlesnėmis naktimis

Bet kokia neigiama Full Moon Party pusė man paskendo daugybėje smagių ir įdomių detalių ir tradicijų. Jei ta beprotybė, kuri apima Ko Panganą per Full Moon Party, vyktų kiekviename paplūdimyje ir nuolat – tikriausiai nebūtų gerai. Bet kai visa tai yra tik kartą į mėnesį, tik viename paplūdimyje – tai yra unikali patirtis. Nesistebiu, kodėl britų ar prancūzų keliautojai savo kelionių grafikus derina prie Full Moon Party datos.

Atėjo laikas išvykti iš Full Moon Party

Atėjo laikas išvykti iš Full Moon Party


Visi mano kelionių po Tailandą aprašymai-vadovai

1. Tailandas - šalis visiems, bet ne visų (ĮŽANGA)
2. Bankokas - rytietiška pasaulio turizmo sostinė
3. Tailando kurortai - karštis, pramogos, kultūra
4. Šiaurės Tailandas - neatrasta Tailando siela
5. Full Moon Party - beprotiškiausia Tailando naktis

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Open House Vilnius 2018 – kur verta eiti

Open House Vilnius 2018 – kur verta eiti

| 8 komentarai

Artėja jau ketvirtasis Open House Vilnius architektūros savaitgalis – vienas įdomiausių renginių Vilniuje, kurio metu lankytojams siūlomos nemokamos ekskursijos po šiaip jau uždarus Vilniaus pastatus.

Esu didelis šio renginio mėgėjas ir per tris pastaruosius metus aplankiau net 45 Open House pastatus. Daugelis Open House Vilnius 2018 programoje esančių pastatų mano jau aplankyti, taigi, dalinuosi savo įžvalgomis, ką verta lankyti, o ką geriau praleisti.

Pastatai surašyti su tais numeriais, kaip Open House Vilnius tinklapyje.

Rašydamas pastatams įvertinimus nuo 1 iki 10, vertinu tiek pastato interjerą (ar pasijusite priblokšti / maloniai nustebę), tiek ekskursijos kokybę (kiek jos metu suteikiama papildomos informacijos, ar yra įleidžiama į daugelį pastato vietų), tiek papildomus dalykus (pvz. vaizdus nuo pastato stogo, jei ten einama). Nevertinu pastato išorės bei tų vietų, kurias nesunku pamatyti ir ne Open House Vilnius metu (t.y. visada jos visad atviros nesusitarus ir nemokamai).

 


10 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Ekskursijos, kuriose jūsų laukia gerokai daugiau, nei vien architektūra, ir/arba objektai, kurie įdomūs ir platesniu mastu, nei Lietuvoje.

32. Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas. Neabejotina Open House Vilnius žvaigždė: 2017 m. visos registracijos iššluotos per 8 min. (refresh’indamas spėjau). Tikrai verta: pamatai vietą, kur šiaip neužeisi, žiupsnelį ten verdančio kitokio gyvenimo. O dar išvysti ir įspūdingą carinį interjerą – tada ir kalėjimus statydavo gražesnius, nei šiandien daugelį reprezentacinių pastatų… Tiesa, į daugelį vietų, įskaitant kameras, niekas nevedė, nepaisant prašymų. Vis tiek – 10 balų!!!

Lukiškių kalėjimas iš išorės (viduje draudžiama fotografuoti)

Lukiškių kalėjimas iš išorės (viduje draudžiama fotografuoti)

6. Gaisrinė ir bendrosios pagalbos centras. Čia buvo viena įdomiausių Open House ekskursijų: ne tiek dėl pastato, tačiau dėl įdomių pasakojimų apie gaisrininkų, atsiliepiančių į pagalbos skambučius pareigūnų darbą, kuriame ir miegama, pamainos trunka ir 24 val. Jei niekas nepasikeitė, pamatysite ugniagesių mašinas, miegamuosius, salę, kur atsakoma į 112 skambučius ir t.t. 10 balų!!!

Ši gaisrinė atsakinga už skenduolių traukimą ir kitus narų gelbėjimo darbus Vilniuje - tą simbolizuoja ši naro figūra virš įėjimo, vienintelis matytas pagražinimas šiaip jau taupiame Bendrojo pagalbos centro ir gaisrinės interjere.

50. Tuskulėnų rimties parko koplyčia-kolumbariumas. Kas nebuvo – tiesiog būtina nueiti, nes tai įspūdingiausias Lietuvoje (gali būti, kad ir pasaulyje) memorialas sovietų aukoms, o kartu ir vienas įspūdingiausių postsovietinės lietuvių architektūros pavyzdžių apskritai. Simboliškas ir prasmingas, o ne kokia “dėžutė” ar koks betoninis luitas. Kadangi kolumbariumas dažnai uždarytas, verta jį aplankyti per Open House, o jei nespėsite – susisiekite dėl atrakinimo kitu metu. 10 balų!!!

Tuskulėnų kolumbariumo fragmentas - simbolinės čia užkastų aukų urnos, centre - balta erdvė. Nuotraukos sunkiai perteikia visą atmosferą viduje

Tuskulėnų kolumbariumo fragmentas – simbolinės čia užkastų aukų urnos, centre – balta erdvė. Nuotraukos sunkiai perteikia visą atmosferą viduje

 


9 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Ypatingi, didingi ir nuostabūs interjerai, geriausiai Vilniuje išlaikę tam tikro laikmečio dvasią, architektūros stilių.

39. Pirklių klubas – verslo centras. Labai retas atvejis, kai Lietuvoje verslo ofisams pritaikomas senas didingas pastatas, ir pritaikomas gerai: atkuriant net tas detales, kurios jau buvo sunaikintos ar sugadintos. Tiesa, yra ir modernus priestatas, bet jis – irgi neeilinis, o dar vaizdas nuo stogo. 9 balai.

Pirklių klubo reprezentacinė salė

Pirklių klubo reprezentacinė salė

Pirklių klubo vaizdas nuo stogo pro atstatytą rekonstrukcijos metu (anksčiau Sovietų nugriautą) skulptūrą

Pirklių klubo vaizdas nuo stogo pro atstatytą rekonstrukcijos metu (anksčiau Sovietų nugriautą) skulptūrą

19. Lietuvos mokslų akademija. Nors pastatas kiek pertvarkytas Stalino laikais, kai čia veikė LTSR valdžia, išlikusi gausybė prieškarinių architektūros detalių. O ir stalininės jau savaip įdomios. Kam patinka seni interjerai – būtinai apsilankykite. 9 balai!

Mokslo akademijos vestibiulis. Salės, dalis kabinetų - ne mažiau įspūdingi

Mokslo akademijos vestibiulis. Salės, dalis kabinetų – ne mažiau įspūdingi

15. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (Vileišių rūmai). Vienas nedaugelio išlikusių XX a. pradžios interjerų: labai didingas, kaip rūmuose – nes ten ir buvo Vileišių, vienų svarbiausių prieškario Lietuvos verslininkų, rūmai. Unikali galimybė pamatyti, kaip Lietuvoje gyveno to meto diduomenė – ir čia ne atkurtas muziejus, o išlikęs pastato vidus. Dabar tose patalpose dirba Tautosakos instituto darbuotojai – tikriausiai vieni įspūdingiausių Lietuvoje biurų. 9 balai!

Vileišių rūmų (Tautosakos instituto) vidus išties pasakiškas

Vileišių rūmų (Tautosakos instituto) vidus išties pasakiškas

22. Lietuvos rašytojų sąjunga. Bene geriausiai Vilniuje išlikęs ir puošniausias XIX a. rūmų interjeras. Kam patinka seni interjerai ir norite pamatyti, kur gyveno XIX a. diduomenė – būtina apsilankyti. Kadaise tokių rūmų Vilniuje buvo daugybė, bet daugelio kitų interjerų teišliko detalės. 9 balai!

Rašytojų sąjungos vidus. Kabinetai - ne mažiau įspūdingi

Rašytojų sąjungos vidus. Kabinetai – ne mažiau įspūdingi

31. LR vyriausybės rūmai. Vienas įdomiausių ir geriausiai išlikusių vėlyvojo sovietmečio interjerų Lietuvoje. Kadangi čia dirbo sovietinės Lietuvos valdžia, negailėta lėšų kokybiškiems pagražinimams, ko šiaip sovietiniuose pastatuose būdavo mažai. Be to, įdomu pamatyti, kur dirba Lietuvos vyriausybė. 9 balai!

Vyriausybės posėdžių salė.

 


8 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Autentiški pastatai (interjerai), pertekę įspūdingomis atitinkamų architektūros stilių detalėmis, ar šiaip labai įdomios ekskursijos.

18. Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinis pastatas. Iš išorės atrodo pilkas ir niūrus, bet viduje gali atrasti nesunaikintą ir vientisą vėlyvojo sovietmečio interjerą (jau retenybė). Maža to, nors pastatas buvo reprezentacinis, interjere nėra propagandos (itin įspūdinga didžiulė freska, kurioje pavaizduotos derliaus dalybos – nieko bendra su TSRS ar komunizmu). 8 balai.

Lietkoopsąjungos salė

Lietkoopsąjungos salė

Lietkoopsąjungos freskos fragmentas

Lietkoopsąjungos freskos fragmentas

26. LR krašto apsaugos ministerija. Labai simboliškai įrengtas nepriklausomybės pradžios pastatas, kur daug detalių turi reikšmę. Nemažai patriotinių detalių. Tiesa, lankytojai įleidžiami tik į dalį patalpų. 8 balai.

Ekskursijos vadovas sakė, kad šis KAM pasitaikantis motyvas architektės sumanytas kaip Totorių akys (pagal Totorių gatvės pavadinimą). Turbūt panašių prasmingų detalių postmodernistinėje KAM daug, bet jų paaiškinimui, matyt, būtų reikėję, kad ekskursiją vestų kažkas, glaudžiai susijęs su pastato projektavimu.

21. Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Daugelis tikriausiai esate buvę viduje, tačiau būtent teatromanams ši ekskursija ir bus įdomiausia: pateksite į užkulisius, rekvizitų dirbtuves ir t.t. 8 balai.

Dramos teatro rekvizitų dirbtuvės

Dramos teatro rekvizitų dirbtuvės

48. Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir bernardinų vienuolynas. Įspūdinga bažnyčia, didikų Sapiegų statyta kaip kapas sau. Dabar viduje bažnytinio meno muziejus, o ekskursijos metu, be muziejaus, dar vedama ir į buvusiame vienuolyne įrengtus biurus. 8 balai.

Biurų patalpos buvusioje vienuolyno valgykloje

Biurų patalpos buvusioje vienuolyno valgykloje

58. Vilniaus kultūros pramogų ir sporto rūmai. Šiame sovietiniame pastate ne kartą nustebau: įdomus meno kūrinys su kosmonautais, milžiniški šviestuvai, kavinės interjeras. Stebuklų nesitikėkite, pastatas aptriušęs ir mažai naudojamas, bet pamatyti įdomu. 8 balai.

VRM rūmų dekoras

VRM rūmų dekoras

VRM rūmų švietsuvas

VRM rūmų švietsuvas

 


7 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Pastatai (interjerai), turintys nemažai įspūdingų dalykų.

12. Kazio Varnelio namai-muziejus. Jei galvojate, kad lietuviai nekūrė modernaus ar optinio meno, Kazys Varnelis bus įdomus atradimas. Įdomios ir patalpos, šiaip jau nelabai tinkančios šiam muziejui – daug senamiesčio skliautų, bet pagrindinė žvaigždė – Varnelio kūryba. 7 balai.

11. Kazimiero Žoromskio muziejus. Šio Amerikos lietuvio dailininko darbai gali nustebinti. Pastatas, tikriausiai, nustebins mažiau, bet, kai šiaip muziejus lankomas tik sutarus, per Open House į jį užeiti verta – pamatysite ir ekspoziciją. 7 balai.

Vilniečiams mažai žinomi, bet gražūs K. Žoromskio darbai.

8. ISM vadybos ir ekonomikos universitetas. Į universitetą čia pertvarkytas senas vienuolynas su mažomis celėmis ir kitomis netradicinėmis patalpomis, kurių sienų griauti nebuvo galima, nes tai – paveldas. Įdomu pažiūrėti, kaip tokios patalpos pritaikytos moderniam universitetui, tačiau jei tikitėsitės pamatyti kokį įspūdingą barokinį interjerą – nusivilsite (išorė įspūdingesnė). 7 balai.

Buvusi vienuolyno, o dabar ISM universiteto erdvė

Buvusi vienuolyno, o dabar ISM universiteto erdvė

17. Lietuvos geležinkelių administracinis pastatas. Vienas išoriškai didingiausių Vilniaus pastatų, tačiau viduje ta didybė jaučiasi tik vestibiulyje. Koridoriai plyni (bet labai ilgi), į kabinetus niekas neleidžia. Geras vaizdas pro langus. 7 balai.

Tik dalis ilgojo Lietuvos geležinkelių koridoriaus

Tik dalis ilgojo Lietuvos geležinkelių koridoriaus

38. Pakrantė – kūrybinių industrijų centras. Šis pastatas buvo netikėtinumas, nes iki Open Hosue Vilnius apie jį nebuvau girdėjęs. Išties įdomu, kad biurai čia įrengti ne miesto centre, o Valakupiuose, miškelyje, o pastatas įsilieja į aplinką ir biurų interjeras netradicinis. Tiesa, ne visos patalpos įdomios. 7 balai.

Pakrantės kabinetas

Pakrantės kabinetas

46. Swedbank centrinė būstinė. Pastatas dažnai giriamas ir išties jame yra gražių vietų. Taip, jis ypatingesnis, nei daugelis šiuolaikinių biurų pastatų (ne “dėžutė” nei išorėje, nei viduje), bet, mano nuomone, Open House Vilnius programoje yra ir įdomesnių vietų. 7 balai.

Posėdžių salė Swedbank viršuje

Posėdžių salė Swedbank viršuje

54. Venclovų namai-muziejus. Komunistui Antanui Vencolvai įsteigtas memorialinis muziejus šiuolaikiniame Vilniuje atrodo it esantis ne savo vietoje. Tačiau įdomu pamatyti, kaip gi gyveno komunistų elitas iš vilniečių nacionalizuotuose geriausiuose namuose: turėjo net kambarį tarnaitei! 7 balai.

Venclovų namuose

Venclovų namuose

 


6 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Pastatai (interjerai), turintys šiek tiek įdomesnių detalių.

14. Kultūros paveldo centras. Reto, bet įdomaus architektūrinio stiliaus – sovietinio postmodernizmo pavyzdys. Sovietų Sąjungai braškant, architektai pamėgino vietoje nusibodusių vienodų “dėžučių” pastatyti kažką įdomesnio, gal kažkiek “kaip senais laikais”: su fasado pagražinimais, daug mažų patalpėlių. Aišku, tai turėjo ir minusų – vidus tamsokas, nežinia, ar norėčiau ten dirbti, bet tai – savaip įdomus laikmečio ženklas. Tiesa, išorė įdomesnė už vidų. 6 balai.

Biuras Kultūros paveldo centre

Biuras Kultūros paveldo centre

28. LR prokuratūrų pastatas. “Juodas kubas” vilioja, bet, išskyrus kelis architektūrinius sprendimus (koridoriai ratu ir pan.), vidus – daug paprastesnis, nei išorė, netgi primena kokią sovietmečiu statytą valdžios įstaigą. 6 balai.

Prokuratūros garsieji 'kreivi' langai iš vidaus. Kambarys skirtas susipažinti su skanuotomis bylomis, pvz. Sausio 13-osios byla.

20. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Daugelis patalpų prieinamos kiekvienam bibliotekos lankytojui, bet įdomu išgirsti, kaip reikėjo perstatyti biblioteką, prijungti naują pastatą, apie bibliotekos tikslus. 6 balai.

Mažvydo biblioteka

Mažvydo biblioteka

42. Vilnius Tech park – startuolių parkas. Po šią buvusią ligoninę verta pasivaikščioti lauke – gražus parkas (tam nereikia Open House). Viduje stebuklų nepamatysite – tačiau, pritaikant naujoms reikmėms senus pastatus, yra netradicinių sprendimų: pvz. prie ilgų ir siaurų buvusiių “koridorių” prilipdyti stikliniai priestatai. 6 balai.

Viename Tech parko pastatų

Viename Tech parko pastatų

 


5 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Pastatai, kur per Open House ekskursiją pamatai/sužinai tik šį tą įdomaus ar netikėto.

30. LR sveikatos apsaugos ministerija. Viena liūdnesnių Lietuvos ministerijų: sovietinis vidus be jokių išskirtinesnių detalių, lopytas ir perlopytas pagal vis besikeičiančius poreikius, neefektyvus (leidžia šilumą). Įdomiausias taškas ekskursijoje: vaizdas nuo stogo, netikėtai atskleidžiantis senamiestį. 5 balai (be vaizdo būtų 3).

Sveikatos apsaugos ministerijos vidus

Sveikatos apsaugos ministerijos vidus

Vaizdas nuo Sveikatos apsaugos ministerijos stogo

Vaizdas nuo Sveikatos apsaugos ministerijos stogo

10. K29 – verslo centras. Vienas įdomiausių biurų pastatų šiuolaikinėje Lietuvoje – pribloškia pirmasis apsidairymas fojė į aplinkinį ovalą. Tiesą, į fojė galite patekti ir šiaip bet kada, o patys biurai, kur vedama tik per Open House, nėra kažkuo išskirtiniai. Todėl ekskursijos įvertinimas – 5 balai (tačiau, jei apskritai nematėte šio pastato, – 8 balai).

K29 pastato fojė

K29 pastato fojė

55. Victoria verslo centras. Įprastas biurų pastatas, išskyrus paskutinius aukštus: stogą ir antstatą ant jo (į kurį nevedama). Nuo stogo neblogas vaizdas. 5 balai.

Victoria stogo antstatas

Victoria stogo antstatas

 


4 ir mažiau balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Pastatai, iš pažiūros panašūs į daugelį “eilinių” panašios paskirties ir laikmečio pastatų. Kai Open House tiek įdomių vietų, nelabai rekomenduoju į juos eiti.

57. Vilniaus dailės akademijos naujieji rūmai. Eilinis vėlyvojo sovietmečio pastatas, kurio “simbolikos” (juodai/baltos plytelės ir pan.) nė nepastebėtum, jei neparodytų Open House Vilnius savanoris. 3 balai.

Įspūdingiausia, ką pamatysite Dailės akademijoje

Įspūdingiausia, ką pamatysite Dailės akademijoje – ši fojė

40. Quadrum verslo centras. Gana eilinis visom prasmėm biurų pastatas. Neblogas, bet nepribloškiantis vaizdas nuo stogo. 4 balai.

Quadrum verslo centre

Quadrum verslo centre

49. Treatwell biuras. Gana eilinis šiuolaikinis biuras, kur nemžame kambaryje pristatyta daug stalų. Ten dirbti, kaip pasakojo, dėl triukšmo tenka su ausinėmis (tiek dėl daug kalbančių žmonių, tiek dėl akustikos). Viskas atrodo pigiai. Nors pastatas XIX a., jokio autentiško dekoro biure nėra išlikę. Tiesa, kai lankiausi, buvo ir Treatwell vienas vadovų – ekskursijos su pastatų/patalpų užsakovais visada įdomesnės, nei su šiaip savanoriais, bet negaliu garantuoti, kad taip bus ir šiemet. Vien už biuro pamatymą – 2 balai.

Treatwell biuras. Vienintelė autentiška detalė - pastato perdangos lubose, kurios, aišku, padarytos taip, kad skirtos paslėpti

Treatwell biuras. Vienintelė autentiška detalė – pastato perdangos lubose. Pastato architektas, matyt, griebtųsi už galvos sužinojęs, kad paslėpimui skirtus balkius, kurių išvaizdai neskirtas joks dėmesys, kažkas specialiai atidengė, ir dar tai demonstruojama kaip pagrindinė įdomi biuro detalė

Kur pats eisiu per Open House Vilnius 2018?

Daugelį pagrindinių Open House pastatų, kurie renginyje dalyvauja kasmet, jau mačiau, bet kasmet į programą įtraukiama naujų. Susidariau tokį grafiką:
Šeštadienį – Fizikos centras, TV bokštas, Litexpo, Sodra, Estijos ambasada, Spaudos rūmai, Montvilos kolonija.
Sekmadienį – Green Hall, Kompozitorių sąjunga, Antakalnio gimnazija, Kultūros ministerija, SPA biuras, Raugyklos, Mažasis teatras, Konstitucinis teismas, ŽŪ institutas.

Dar mėginau registruotis į Mokslininkų namus, tačiau pavėlavau.

Patarimai norintiems kuo daugiau pamatyti Open House

Keli patarimai susidarant savo grafiką, kuriais vadovaujuosi aš pats:
*Į pastatus, kurie, manote, bus populiarūs, ir į kuriuos nėra registracijos, eikite dienos pradžioje. Norėdami garantuotis patekimą į tokias “populiarias vietas”, galite ateiti gerokai iš anksto prieš oficialų pastato atidarymo laiką ryte.
*Jei norite, kaip aš, aplankyti daug objektų, grafiką susidarykite taip, kad kuo mažiau laiko praleistumėte “pakeliui iš objekto į objektą”.
*Jei prie kažkurio pastato pamatysite ilgą eilę (tokią, kad pvz. patektumėte tik po 45 min. ar 1 val.) ir nesijausite, kad jį aplankyti jums nėra absoliučiai būtina, negaiškite laiko ir eikite lankyti kitų pastatų. Daugelis Open House pastatų vienaip ar kitaip įdomūs. O populiariausi pastatai neretai grįžta kitame Open House ir galimybių juos aplankyti būna dar daugiau. Pvz. į Mokslo akademiją patekau ne 2016 m., kai išvydęs eilę apsisukau, o tik 2017 m. – bet tada nereikėjo laukti eilėje, nes pastatas, pamačius jo populiarumą, buvo atidarytas ilgiau.
*Jei turite automobilį, šeštadienį geriau važiuoti į pastatus ne centre, nes ten visada nemokamas parkavimas, o sekmadienį skirti centrui.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Įspūdžiai po Vilnius Open House

Įspūdžiai po Vilnius Open House

| 3 komentarai

Šį savaitgalį dalyvavau pirmojoje Vilnius Open House programoje. Smagus renginys – įdomu užeiti į pastatus, pro kuriuos paprastai gali tik prieti. Lankiausi net trylikoje jų.

Čia – mano subjektyvi nuomonė apie pastatus bei ekskursijas (su nuotraukomis), o taip pat siūlymai kaip šį gerą renginį padaryti dar geresniu.

Trylika aplankytų pastatų

*Generalinė prokuratūra. Įdomūs sprendimai viduje – lenkti koridoriai (kurių galo niekuomet nesimato, perspektyva neatsiveria) savaip slegia, bet tai “susišaukia” su niūria juoda išore. Savotiška “antitezė” kone nekvestionuojamai XX a. pabaigos minčiai, esą valdžios įstaigų pastatai turi būti “šviesūs ir aiškūs”. Ir prokuratūrai ji visai tinka, kaip sakė vadovė ekskursijos metu: “Gal ir gerai, kad žmonėms nesinorės čia patekti”. Visgi funkciškai, matyt, objekto naudotojai turi sunkumų: maža spaudos konferencijų salė, dar mažesni priėmimo kambariai.

Prokuratūros garsieji 'kreivi' langai iš vidaus. Kambarys skirtas susipažinti su skanuotomis bylomis, pvz. Sausio 13-osios byla.

*Bendrasis pagalbos centras ir gaisrinė. Statinys – paprastas, bet funkcionalus. Čia įdomiausia buvo pati institucijų veikla, apie kurią daug ko nežinojau. Aišku, dėl jos specifikos pastatuose irgi yra daug ko nerasi kitur: stulpas nusileisti iš antro aukšto, darbuotojų miegamieji (nes gaisrininkų pamaina – 24 val.) su langais tik lubose (nuo triukšmo), treniruoklių salė (yra grafikas palaikyti formą tarp gaisrų).
*Krašto apsaugos ministerija. Gidas architektas sakė, kad interjere užkonservuoti ~1995 m. Kažko didingo nėra: tankūs išraityti, laiptuoti ir slenksčiuoti praėjimai, net reprezentacinės vietos kaip prie įėjimo į Kariuomenės vado kabinetą atrodo ankštos (žemokos lubos). Tik posėdžių salė su stilizuotais Gedimino stulpais erdvi. Įdomu, kad nėra plynų sienų, grindų ar lubų, nuolat mainosi ir persimaino skirtingos medžiagos, plytelės, raštai. Atrodo kiek chaotiškai, bet anas laikmetis, kuomet Lietuva kilo, septynmyliais žingsniais stojosi iš sovietinės okupacijos ir postsovietinių realijų, mano nuomone, yra viena teigiamiausių Lietuvos epochų ir todėl pastatas savaip malonus.
*Vyriausybė. Kaip sovietinio modernizmo pavyzdys – įdomus, nes vienas retų, kurį statant nesidairyta į taupymą. Tiesa, pats stilius man nepatinka (kaip, beje, kone visiems lietuviams, su kuriais yra tekę bendrauti, išskyrus architektus). Jis paprastesnis, neįdomesnis, niūresnis už visa, kas buvo kuriama prieš tai. Gal prisideda ir faktas, kad dažnas toks pastatas būdavo statomas be atvangos išgriovus daug gražesnius ir gilią istoriją turėjusius Senamiesčio namus. Ir tik šiuolaikinių architektų traktatuose rašoma, esą tokie pastatai “susisieja su aplinka”, nes, tarkime, panašūs langų dydžiai – paprastam žmogui, kuris (pernelyg) giliomis analizėmis neužsiima, tai dažniausiai tėra monstrai, atsidūrę jiems visai svetimame Senamiestyje, tarp kruopščiai meistriškai dekoruotų senųjų pastatų. Aišku, pačiai Vyriausybei tai ne visiškai galioja, nes V. Kudirkos aikštė – jau ne Rotušės, prie kurios stovi koks ŠMC. Bet apsilankęs Vyriausybėje nejučia pagalvoji apie visus sovietinio modernizmo pastatus, kurių taip gausu Vilniuje ir dauguma jų tai pačiai Vyriausybei nė iš tolo neprilygsta.

Vyriausybės posėdžių salė.

*Rasų namai. Buvo savotiškas atradimas, įdomiai integruoti tarpukario lenkų sandėliai (faktiškai tapo naujų namų gyventojų sandėliukais). Namai pastayti virš įėjimų į tuos “požemius” ant savotiškų polių. Unikali ir vieta – kvartalo gatvelė raitosi tarp kalno šlaito į viršų ir šlaito žemyn.
*Benedikto namai-muziejus. Iš tikro tiesiog “namai” – įdomu, kad Lietuvoje atsiranda žmonių, išdrįstančių pasikviesti namo nepažįstamus. Naujasis interjeras gražus, įdomus tamsus (lubos/sienos/grindys) darbo kambarys (kai šitiek Lietuvoje šviesių interjerų, jie neišvengiamai tampa nuobodūs. O “baltos lubos” jau tapusi kone aksioma – ir visai be reikalo). Kitur šviesioms sienoms “spalvų suteikia” Kasiulio paveikslai.

Gyvenamojo namo 'dugnas' virš įėjimo į lenkų ginklų sandėlius, puoštus Lenkijos herbu.

*Krivių namai. Savanorė lyg didžiuodamasi pasakojo, kaip architektas esą “išdūrė” paveldosaugininkus: pradžioje gavo leidimą raudonoms čerpėms, o kitiems namams jau parašė tik “čerpės” – ir uždengė rudomis (o ir pačios tos čerpės ne visą stogą dengia, šonai rodos skardiniai). Aišku, Užupis ne Senamiestis, bet bendra tendencija “ieškoti landų” kaip užstatyti saugomas teritorijas modernaus stiliaus pastatais man neatrodo sveikintina. Kuo senieji rajonai vieningiau atrodo senoviškai, tuo jis gražesnis ir įdomesnis – tą įrodo turistų skaičiai, kurie vis svarbesni ekonomikai. Lankomiausi tie senieji miestai, kurių centrai “nepraretinti” modernių intarpų; Lietuvoje irgi didžiuojamės Vilniaus, Kauno ar Kėdainių senamiesčiais, bet ne Panevėžio ar Šiaulių, kur senovė pramišusi su XX a. modernizmu. Aišku, žmones žavi ir pasaulinio lygio bei mastelių šiuolaikiniai pastatai, kaip Honkonge ar Dubajuje, bet tokių prisistatyti vilčių neturime – tuo tarpu XVII-XIX a. palikimą turime puikų. Tiesa, nesakau, kad pritariu ir dabartinei paveldosaugos pozicijai, akcentuojančiai istoriniuose rajonuose aukštingumo/tūrių/medžiagų, o ne senų stilių vyravimo (pvz. iki istorizmo imtinai) reikalavimus.
*2-oji Termofikacinė elektrinė. Bene vienintelis architektūriškai įdomesnis pagal paskirtį tebenaudojamas Vilniaus pramoninis pastatas (stalinizmo / socrealizmo turbinų salė). Vidus gana apšiuręs, nors kai kur paremontuotas. Užrašai “Pagaminta 1957 m. Barnaulio katilų fabrike” ant veikiančių katilų, lietuviškais užklijuoti rusiški įregimų svirčių pavadinimai atrodo jau kone unikaliai: šiaip ar taip, dauguma anuometės pramonės ~1993 m. pasirodė atgyvenusi ir žlugo. Įdomu buvo apžiūrėti kieto kuro paruošimo įrenginius, sužinoti, kad 3-oji termofikacinė veikia tik žiemomis, o ir ši dabar ne pilnu pajėgumu, nes šildymo nereikia, tik karšto vandens.

Vilniaus termofikacinėje elektrinėje, kaip ir Krašto apsaugos ministerijoje bei nemažoje dalyje Prokuratūros, fotografuoti galima nebuvo, tad čia - nuotrauka iš išorės.

*Pirklių klubas. Labai džiugu, kad sovietų okupaciją atlaikę senieji interjerai (didžiosios salės) buvo nuoširdžiai restauruoti, panaikinant jų sovietinius žalojimus perdangomis ar papildomomis sienomis. Naujojo pastato biurai skoningi (iš Open House lankytų biurų labiausiai patiko), nors ar pats pastatas tinka toje vietoje – diskutuotina. Gal kiek keistas (žinant lietuvišką privatumo poreikį) sprendimas yra stiklai iš biurų į koridorių (duryse ar atskiri) – nuomininkams, matyt, irgi ne visiems prie širdies, nes vieni stiklą užgrūdo lenta.
*Kazimiero Žoromskio muziejus. Apie pastararojo buvimą nežinojau (jo nėra Vilniaus muziejų sąrašuose, o pagrindinė informacija, kurią randa internete – jo teismai dėl paveikslų). Dailininko paveikslai buvo gražus atradimas: tiek “optinis menas”, tiek šiek tiek Varholo “popartu” alsuojantis, bet visgi smarkiai kitoks, 23-iosios gatvės ciklas.

Vilniečiams mažai žinomi, bet gražūs K. Žoromskio darbai.

*DO Architects biuras. Šios patalpos architektams tikrai gėdos nedaro. Man “atviruose biuruose” (kur visi sėdi vienoje salėje) dirbti nepatinka, nes kitų pokalbiai blaško bei trukdo (priimtinesnis mažų asmeninių kabinetų variantas, kaip Prokuratūroje). Tačiau čia – tik nuosava nuomonė.
*Wix biuras. Taip pat “atviras” ir man per daug “internacionalinis”. Nors, kaip matosi iš vardų lentelių ant spintelių, beveik visi darbuotojai – lietuviai, užrašai biuro viduje – beveik vien angliški (t.y. net ne dvikalbiai). Mano supratimu, geras tarptautinės kompanijos filialo biuras turėtų subtiliai integruoti prekės ženklo esmę (to yra, kaip pvz. W formos spintelių stalčių rankenos) su pagarba vietos kultūrai – Wix biure antrosios, mano nuomone, trūksta, bet čia, turbūt, labiau užsakovų / savininkų / naudotojų, o ne architektų kaltė. Įdomių elementų yra, kaip sėdimosios palangės (deja, vaizdas į ŠMC sieną toli gražu ne gražiausias Senamiesty).
*Neringos restoranas. Džiugu, kad yra besistengiančių išlaikyti maitinimo įstaigų interjerus (paprastai šie turbūt nė dešimtmečio nepragyvena). Kita vertus, ekskursijai gal “trūko medžiagos” – visgi tai labai nedidelis ir gerai vilniečiams žinomas objektas, o demonstruotos patalpos visuomet visiems prieinamos.

Neringos restoranas. Kad čia patektumėte, kito Open House laukti nereikės, o vietų pasiskaityti informaciją taip pat daug.

Mano lankytų vietų “penketukai” pagal ekskursijos kokybę, pastato eksterjerą ir interjerą.

Vieta Ekskursijos kokybė Pastato eksterjeras Interjeras
1 Bendrasis pagalbos centras ir gaisrinė Prokuratūra Pirklių klubas
2 Prokuratūra Rasų namai DO Architects
3 DO Architects biuras 2-oji Termofikacinė elektrinė Benedikto namai-muziejus
4 2-oji termofikacinė elektrinė Krašto apsaugos ministerija Prokuratūra
5 Benedikto namai-muziejus Pirklių klubas Krašto apsaugos ministerija

Puošni vestuvėms ir panašiems renginiams nuomojama pirklių klubo salė. Matosi ir kiek žmonių ateidavo į populiariausias ekskursijas, tarp kurių - ir Swedbank, Bendrasis pagalbos centras

Dviejų tipų ekskursijos

Ekskursijos buvo dviejų tipų: vienos kreipė dėmesį išskirtinai į pastatus (pvz. Krašto apsaugos ministerijoje), antrose būdavo pasakojama ir apie tai, kas jų patalpose veikiama (pvz. Generalinėje prokuratūroje, Elektrinėje, Bendrosios pagalbos centre). Mano supratimu, sėkmingesnės buvo antrosios. Juk moderni architektūra (išskyrus galbūt pavienius atvejus, tokius kaip Tuskulėnų memorialas) kuriama visų pirma ne įspūdžiui, o funkcijai. “Žmonės iš šalies” tos funkcijos nelabai supranta, o tai neleidžia jiems ir gerai suprasti architektūros, išplanavimo reikšmės. Todėl nieko keisto, kad klausimai, kuriuos “gidams” užduodavo lankytojai, paprastai ir būdavo būtent apie pastate veikiančias įstaigas ir įvairius matytus jų “rekvizitus”.

Ši gaisrinė atsakinga už skenduolių traukimą ir kitus narų gelbėjimo darbus Vilniuje - tą simbolizuoja ši naro figūra virš įėjimo, vienintelis matytas pagražinimas šiaip jau taupiame Bendrojo pagalbos centro ir gaisrinės interjere.

Be to, grynai “architektūrinėse” ekskursijose būdavo, kad pristigdavo, ką papasakoti (ypač jei vesdavo ne tas architektas, kuris projektavo). Nevisai profesionaliai auditorijai kalbėti apie inžinerinius dalykus, matyt, nenorėta, tuo tarpu kažkokių itin unikalių elementų dažnas iš “paprastesnių” pastatų neturėjo.

Ir nors renginio akcentas – pastatai, dažnam dalyviui apsilankymas paprastai uždarytose valdžios įstaigose atrodė buvo ne mažiau įdomus, ir tai, manau, nėra blogai.

Gidai

“Gidai” buvo trijų rūšių: pastatų darbuotojai, architektai (ar bent nusimanantys architektūroje) ir šiaip savanoriai. Geriausios ekskursijos buvo tos, kuriose “dirbo” darbuotojo ir architekto komanda (pvz. Bendrosios pagalbos centre, Prokuratūroje). Tokiu būdu vienas galėjo pristatyti vizijas ir sprendinius, kitas – kaip visa tai “naudojama” kasdienybėje.

Džiugu, kad yra savanorių, įgalinančių projektą būti nemokamu, bet savanoriai nearchitektai/nedarbuotojai dažniausiai tik parodydavo, kas ir šiaip matoma, bei būdavo išmokę kelis faktus, tuo tarpu į klausimus apie architektūrą, neaplankytų vietų išplanavimą negalėdavo atsakyti arba pateikdavo savo spėjimus kaip faktus. Pvz. viename objekte pirmosios ekskursijos pradžioje savanorio išdėstyti teiginiai apie pastato interjerą ekskursijos metu pasirodė neturintys nieko bendro su tikrove (tarsi pats savanoris nebūtų ten prieš ekskursiją lankęsis). Tai nebuvo pavienis reiškinys, bet, kaip sakiau, esu dėkingas savanoriams už šį projektą, todėl objektų neįvardysiu.

Tamsusis Benedikto namų darbo kambarys ir spalvų monotoniją sklaidantis Kasiulio paveikslas.

Problemą išspręsti padėtų, jei savanoriams būtų galimybė prieš renginį nuodugniau nei ekskursijų metu apvaikščioti pastatus (jeigu jos nėra), taip pat jei savanoriai turėtų su savimi dideliu formatu visus brėžinius (pvz. visas techninio projekto dalis, sklypo toponuotrauką, detalųjį planą…) bei galėtų duoti užmesti akį to paprašiusiems lankytojams. Taip pat, kur įmanoma, pamėginti rasti savanorių tarp darbuotojų / gyventojų.

Pasiūlymai ateičiai

Keli dalykai, kuriuos Open House organizatoriai galėtų patobulinti ir siūlymai, kaip tą daryti:

1.Neaišku, kiek laiko truks ekskursijos. Juk į dalį ekskursijų reikia registruotis iš anksto, o daug kas per savaitgalį nori aplankyti daugiau nei vieną objektą – buvo neaišku, kiek laiko pasilikti tarp ekskursijų. Pats dėl beveik 2 val. užsitęsusios ekskursijos Prokuratūroje nespėjau į Dramos teatrą, kur buvau užsiregistravęs. Problemą išspręstų, jei ekskursijų laikas nuo pat pradžių būtų skelbiamas. Jis galėtų būti organizuojamas, tarkime, 30 min. blokais – ekskursija užimtų 1, 2, 3 ar 4 tokius blokus (t.y. nuo 30 min. iki 2 val.). Priklausomai nuo atstumo tarp objektų ir naudojamo transporto, žmogus galėtų pasilikti 1 ar 2 “blokus” tarp ekskursijų laisvus (pervažiavimui). Tokius blokus būtų lengva grafiškai pateikti tinklapyje ar renginio programėlėje.

Ekskursijos vadovas sakė, kad šis KAM pasitaikantis motyvas architektės sumanytas kaip Totorių akys (pagal Totorių gatvės pavadinimą). Turbūt panašių prasmingų detalių postmodernistinėje KAM daug, bet jų paaiškinimui, matyt, būtų reikėję, kad ekskursiją vestų kažkas, glaudžiai susijęs su pastato projektavimu.

2.Informacija apie registraciją daug kartų keitėsi. Pavyzdžiui, ne vienas objektas buvo be registracijos, tačiau atvykus į vietą paaiškėdavo, kad registracija išvakarėse ar prieš kelias dienas įvesta ir “vietų turbūt nebus” (apie tai sužinodavo tik tie, kas nuolat tikrindavo tinklapį, o aš, susidaręs ekskursijų grafiką prieš savaitę, nežinojau). Geriausia būtų informaciją apie visus renginius skelbti vienu metu. Suprantu, kad to negalima padaryti labai iš anksto, nes, turbūt, dalis derinimų dar nebūna baigta. Tad galima daryti taip: iš anksto skelbti, kokie pastatai dalyvauja ir kurį savaitgalį, o tikslius laikus paskelbti bei registracijas atidaryti vėlai, pvz. prieš 7 ar 5 dienas (iš anksto praneštu laiku) – bet po to jau nekaitalioti. Viena savanorė sakė, kad “užsienyje registracijų nebūna”, bet, manau, jos reikalingos: žinodamas, kad patekti tam tikru laiku nepavyks, užuot švaistęs laiką betiksliam važiavimui ar “stovėjimui eilėje”, gali verčiau nuvykti į mažiau populiarų objektą (tokių, beveik nelankomų, Open House irgi buvo).

3.Neaiški ir nevieninga registracijos sistema. Už registraciją į kiekvieną ekskrusiją buvo atsakingas vis kitas žmogus ir bendros tvarkos nebuvo: vienur patvirtino greitai (nors ir ne “iš karto”, kaip rašoma automatiniame pranešime, o per kelias dienas), kitur po savaitės ar tik renginio išvakarėse. Patvirtinama būdavo vienu iš keturių būdų: el. paštu be reikalavimo atsakyti, el. paštu su tokiu reikalavimu, SMS arba telefono skambučiu. Ir pačiam buvo, ir iš kitų Open House lankytojų prieš renginį girdėjau nuogąstavimų “ar čia užregistravo, o gal jei nieko taip ilgai neatsakė reiškia netilpau ir kažką kitą reikia planuotis”. Problemą galima būtų išspręsti, jei už registraciją būtų atsakingas vienas žmogus ir Dropbox/Google Docs dėka informacija pasiektų likusiuosius.

DO Architects biuras Vilniuje.

Idėjos

Bendrai paėmus, renginys tikrai įdomus ir naudingas. Viliuosi, kad grįš ir kitais metais. Kelios idėjos, kokios dar durys galėtų atsiverti:

*Uždarytų Vilniaus bažnyčių. Sovietiniai mėginimai pritaikyti jų interjerus kitiems tikslams turbūt yra labai negatyvus XX a. architektūros pavyzdys, bet tai vis tiek architektūros istorija, be to, galima pamatyti ir senesnio laikotarpio detalių. Pvz. Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia Savičiaus g., Misionierių bažnyčia, Jėzaus Širdies bažnyčia (buv. kolonijoje), Šv. Stepono bažnyčia (prie stoties), Šv. Jurgio bažnyčia (prie Gedimino pr.).
*Išlikusių senųjų pasaulietinių interjerų (t.y. iki pirmojo pasaulinio karo sukurtų).
*Transporto įstaigų. Pvz. keleivinė traukinių stotis, Vaidotų krovinių stotis, autobusų stotis, autobusų/troleibusų parkai.
*Religinių mažumų šventovių (kuo jų architektūra skiriasi nuo mums įprastos katalikiškos atsižvelgiant į skirtingas apeigas). Pvz. Naujoji apaštalų bažnyčia Rasose, Nemėžio mečetė.
*Apleistų sovietinių gamyklų (pvz. “Vilniaus kailiai”). Idealiausia, jei pavyktų rasti savanorių tarp buvusių darbuotojų.
*Sėkmingai pertvarkytų / pertvarkomų į negamybinę paskirtį sovietinių gamyklų. Įdomu, jei tarp savanorių būtų tiek buvę darbuotojai tiek dabartiniai naudotojai.
*Lukiškių kalėjimo.

Taip pat būtų įdomu, jei idėja išplistų į Kauną, kur dėmesio vertų XX a. statinių ne mažiau (ar net daugiau) nei Vilniuje ir taip pat yra stiprūs architektūros entuziastų kolektyvai.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Mintys po TEDx apie bepilotę aviacija (dronus)

Mintys po TEDx apie bepilotę aviacija (dronus)

| 0 komentarų

Pirmąsyk dalyvavau TEDx Vilnius renginyje. Tema buvo verta dėmesio: bepilotė aviacija (dronai), tyliai, bet užtikrintai besiskinanti kelią į kasdienius gyvenimus.

Maloniai nustebino įdomių pranešėjų gausa. Nebiurokratiškai užsidegęs apie Lietuvos technologinį potencialą kalbėjo ūkio viceministras, buvo rodomas panašus JAV valstybės tarnautojos pasisakymo įrašas, kalbėjo kino pramonei savo paslaugas siūlantys “dronų valdytojai” ir šios srities mokslininkai. Greta bepilotės aviacijos pažvelgta į privačius ar universitetinius kosminius projekt(ėli)us.

Keista, kad šie pranešėjai nebuvo minimi net oficialioje reginio svetainėje, tad ėjimas buvo savotiška loterija, kuri pasiteisino.

Dronų utopijos ir įspūdinga realybė

Vienintelė reklamuota kalba – Andrėjaus Raptopulo (Andreas Raptopoulos), įrašyta TED 2013 konferencijoje. Ji kaip tik pasirodė viena silpniausių. Jei “išjungi kritinį mąstymą” jo entuziastingai pateikiama Materneto idėja gali uždegti: esą kur nėra kelių galima būtų sukurti bepilotės aviacijos stočių tinklą, pasinaudodami kuriomis, pavyzdžiui, dronai gabentų vaistus į atokius Afrikos kaimus. Suprask, kaip internetas laisvai leido dalintis informacija, taip maternetas pasiųs daiktus.

Tačiau Maternetas neišvengiamai patirs technologinį spaudimą iš dviejų pusių:
*Pirma, laiškus, pranešimus ir panašius “informacinius” smulkius siuntinius perims elektroniniai tinklai.
*Antra, nuolat augant Trečiojo pasaulio ekonomikai šiaip ar taip bus statomi, nes vis tiek tik jais (bent artimiausiais dešimtmečiais) bus galima pervežti dideles maisto ir prekių siuntas, pačius žmones.

Raptopulo įvardytas vaistų vežiojimas lieka vienintelis svarbus materneto panaudojimas (kol nebus kelių), bet juk be kompetentingo daktaro apžiūros vaistai nepadės. Be to, abejotinas pačios materneto sistemos galėjimas išsilaikyti dėl “žmogiškojo faktoriaus” (didelio nusikalstamumo, neramumų regionuose, kur tai būtų aktualiausia).

Tuo tarpu dauguma kitų kalbų buvo apie realias bepilotės aviacijos galimybes (ir nuo technologijų atsiliekantį reglamentavimą), todėl aktualesnės ir įdomesnės. Tos galimybės: filmavimas (filmų, reklamų), fotografavimas, sunkiai apžiūrimų objektų reguliarus stebėjimas (ar nenušalo javai, ar nesurūdijo elektros stulpų detalės), žvalgyba (kare), treniruotės (taikiniai priešlėktuviniai gynybai) ir kitos.

Kadras iš neitin didelio biudžeto filmo “Trispalvis” kadras, nufilmuoto iš bepiločio lėktuvo TEDx renginyje kalbėjusios komandos. Prieš 10-20 metų panašūs sprendimai buvo įmanomi Holivudo “blokbasteriams” – samdant lėktuvus, sraigtasparnius. Ir tai šie nebūtų galėję, tarkime, praskristi tarp medžių

Dronų ir kitų inovacijų reguliavimo problemos

Amerikietės valstybės tarnautojos Lizos Telman iškelta problema, kad “teisė nespėja su technologijomis” aktuali, nors jos pasiūlytas sprendimas, kad “teisės aktai turėtų būti skirti visoms sferoms/technologijoms, o ne kiekvienai sferai/technologijai atskirai” šios problemos nesprendžia. Šiaip jis labai geras – mažina besikartojančių ilgų teisės aktų, reguliuojančių panašias sritis, skaičių, daro tvarką lengviau suprantamą visuomenei.

Tačiau bėda, kad negalime užtikrinti, kad teisės aktai tiks ir ateities technologijoms, kurių nenumatysime – o kiekviena technologija atneša savus niuansus. Su tuo susidurta, pavyzdžiui, atsiradus skraidymo aparatams – iki tol laikyta, kad žemės sklypo savininkams priklauso ir visa atmosfera virš jo, tad jie būtų galėję drausti skraidyti. Teko kurti specialią aviacijos teisę, apribojusią šias teises.

Kuriant bet kokios srities reglamentavimą reikia dvejopų žinių: reglamentuojamos srities ir reglamentavimo apskritai. Dauguma biurokratų turi antrųjų, o pirmųjų kažkiek įgyja iš gyvenimo ir kasdienio darbo. Problemos prasideda, kai reikia reglamentuoti naujas technologijas, ypač, kaip siūlė amerikietė, “reglamentuoti kuo anksčiau”. Čia vadovaudamasis vien “bendro pobūdžio patirtimi” pridarysi klaidų.

Turbūt kuriant naujų technologijų reguliavimą turėtų kuo labiau dalyvauti atitinkamų sričių entuziastai ir kuo mažiau – nuo tų klausimų nutolę “klasikiniai biurokratai”. Entuziastų yra ir valstybės tarnyboje, bet nebūtinai atitinkamoje institucijoje ir pareigose. Tad gal atsakymas – reglamentavimo kūrimo komandos, formuojamos ne tiek pagal pareigas/laipsnius, kiek pagal realų ryšį su konkrečia technologija. Svarbu, kad jos turėtų pakankamą sprendimo galią ir procesas neužtruktų, nes investicijas laimi greičiausi.

Kosmoso verslas ir kita

Privatūs kosminiai projektai šiandien atrodo labiau utopiniai ir neabejotinai brangesni, visgi standartizacija ir progresas ir ten įleidžia vis smulkesnius ir smulkesnius žaidėjus. Kad atpigus kilogramo pakėlimui “į erdvę” bei daugėjant dalykų, kuriuos į tą kilogramą galima sutalpinti, ir pasinaudojant kosmosu galima atrasti vis daugiau ir daugiau pelningų verslo sričių, abejonių man kelia kur kas mažiau, nei maternetas.

TEDx renginiui parinkta ir įdomi vieta – Vilniaus oro uosto VIP salė. Tiesa, jos vaizdas liūdnesnis, nei galima spęsti iš raidžių VIP, bet pamatyti buvo įdomu.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


PVČ artėjant. 2012 m. Lietuvos čempiono Š. Dirmeikio interviu

PVČ artėjant. 2012 m. Lietuvos čempiono Š. Dirmeikio interviu

| 2 komentarai

Daugybės viktorinos gerbėjų pamėgtas Pasaulio viktorinos čempionatas – vėl “ant nosies”. Šiemet jis įvyks birželio 1 d. – data, kaip ir kasmet, pirmasis birželio šeštadienis.

Jau aišku, kad Panevėžyje čempionatas, kaip ir pastaruosius dvejus metus, vyks prekybos ir pramogų centre “Babilonas”. Informaciją apie renginio vietą kituose miestuose greitai paskelbsime.

Kaip ir seniau dalyvių laukia 240 klausimų iš 8 plačių temų, kuriuos vienu metu gliaudys žmonės keliasdešimtyje valstybių. Jie gana tiksliai parodo žinias įvairiose srityse, nes tų pačių žmonių rezultatai metai iš metų kinta lėtai (nors klausimai keičiasi). Taigi, tai gera proga ne tik pasigalynėti su Lietuvos viktorinų veteranais, bet ir palyginti savo galimybes su savo komandos draugais, su kuriais kas savaitę žaidžiate intelektualinius žaidimus kuriame nors bare.

Įdedu 2012 m. Lietuvos čempiono Šarūno Dirmeikio (pirmojo lietuvio PVČ istorijoje, “praėmusio” 100 taškų) atsakymus į klausimus apie pernykštį čempionatą.

Ko tikėjaisi iš Pasaulio viktorinos čempionato? Ar pateisino lūkesčius?

Š. Dirmeikis: Nežinau, kaip atsakyti, nes turbūt neturėjau tokio ryškaus įsivaizdavimo, kaip viskas bus, kad galėčiau lyginti du paveikslus.

Ar buvo įdomu dalyvauti?

Š. Dirmeikis: Dalyvauti buvo įdomu, nes daugelis viktorinų dabar dažniausiai būna komandinės, o individualių yra mažai.

Ar tikėjaisi laimėti Lietuvoje?

Š. Dirmeikis: Buvau namie pabandęs senesnių metų užduotis, todėl tikėjausi būti aukštai, bet niekada negali žinoti, kaip seksis konkurentams (žmonės tobulėja), kas atvyks/neatvyks (turbūt ir tarp niekada čempionate nedalyvavusių yra ne vienas, kuris galėtų labai gerai pasirodyti), pagaliau rezultatai turbūt gali pasikeisti ir nuo savijautos tą dieną, nuo to, kaip pavyksta susikaupti, tuo labiau, kad kartais vietas gali skirti keli taškai. Taip pat yra ir sėkmės, nes kartais galima nežinant rinktis iš kelių variantų ir pataikyti, taip pat ir žinant susimaišyti ir parašyti ne tai, ką turėjai galvoje (praėjusio čempionato metu man buvo ir tokių, ir tokių atvejų).

Kas Pasaulio viktorinos čempionate patiko labiausiai?

Š. Dirmeikis: Man patiko tai, kad nors klausimai yra daugiau faktiniai, tačiau taip suformuluoti, kad dažnai net ir nežinodamas atsakymo jautiesi, kad reikėtų jį žinoti – suformuluota taip, kad atrodo, jog tai svarbu. Tada net ir galvojimas būna kitoks, kai sugalvoti ar prisiminti faktą norisi.
Taip pat patiko tai, kad klausimų daug ir jie išbarstyti po įvairias sritis – taip sumažinamas sėkmės faktorius.
Taip pat gerai yra tai, kad sunku atsakyti daugumą klausimų – nes jei klausimai būtų lengvi, viskas susivestų į tai, kas turi mažiausiai spragų, kas nebūtų labai gerai.

Kas Pasaulio viktorinos čempionate buvo sunkiausia?

Š. Dirmeikis: Sunkūs klausimai tų sričių, apie kurias beveik nieko nežinau. Daug tokių.
Taip pat, bent jau man, antroje pusėje, laikui einant į pabaigą, pasidaro sunkiau galvoti, daugiau tokių nesugebėjimų prisiminti ką tikrai kažkada teko skaityti, visokių nepakankamai įdėmių įsiskaitymų į klausimą. Šiaip gerai, kad per vidurį būna pertrauka.

Ar ginsi titulą?

Š. Dirmeikis: Turėčiau bandyti ginti, jei nieko nenutiks.

Komentarai
Straipsnio temos: , , ,