Išskleisti meniu

Renginiai

Open House Vilnius 2018 – kur verta eiti

Open House Vilnius 2018 – kur verta eiti

| 8 komentarai

Artėja jau ketvirtasis Open House Vilnius architektūros savaitgalis – vienas įdomiausių renginių Vilniuje, kurio metu lankytojams siūlomos nemokamos ekskursijos po šiaip jau uždarus Vilniaus pastatus.

Esu didelis šio renginio mėgėjas ir per tris pastaruosius metus aplankiau net 45 Open House pastatus. Daugelis Open House Vilnius 2018 programoje esančių pastatų mano jau aplankyti, taigi, dalinuosi savo įžvalgomis, ką verta lankyti, o ką geriau praleisti.

Pastatai surašyti su tais numeriais, kaip Open House Vilnius tinklapyje.

Rašydamas pastatams įvertinimus nuo 1 iki 10, vertinu tiek pastato interjerą (ar pasijusite priblokšti / maloniai nustebę), tiek ekskursijos kokybę (kiek jos metu suteikiama papildomos informacijos, ar yra įleidžiama į daugelį pastato vietų), tiek papildomus dalykus (pvz. vaizdus nuo pastato stogo, jei ten einama). Nevertinu pastato išorės bei tų vietų, kurias nesunku pamatyti ir ne Open House Vilnius metu (t.y. visada jos visad atviros nesusitarus ir nemokamai).

 


10 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Ekskursijos, kuriose jūsų laukia gerokai daugiau, nei vien architektūra, ir/arba objektai, kurie įdomūs ir platesniu mastu, nei Lietuvoje.

32. Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas. Neabejotina Open House Vilnius žvaigždė: 2017 m. visos registracijos iššluotos per 8 min. (refresh’indamas spėjau). Tikrai verta: pamatai vietą, kur šiaip neužeisi, žiupsnelį ten verdančio kitokio gyvenimo. O dar išvysti ir įspūdingą carinį interjerą – tada ir kalėjimus statydavo gražesnius, nei šiandien daugelį reprezentacinių pastatų… Tiesa, į daugelį vietų, įskaitant kameras, niekas nevedė, nepaisant prašymų. Vis tiek – 10 balų!!!

Lukiškių kalėjimas iš išorės (viduje draudžiama fotografuoti)

Lukiškių kalėjimas iš išorės (viduje draudžiama fotografuoti)

6. Gaisrinė ir bendrosios pagalbos centras. Čia buvo viena įdomiausių Open House ekskursijų: ne tiek dėl pastato, tačiau dėl įdomių pasakojimų apie gaisrininkų, atsiliepiančių į pagalbos skambučius pareigūnų darbą, kuriame ir miegama, pamainos trunka ir 24 val. Jei niekas nepasikeitė, pamatysite ugniagesių mašinas, miegamuosius, salę, kur atsakoma į 112 skambučius ir t.t. 10 balų!!!

Ši gaisrinė atsakinga už skenduolių traukimą ir kitus narų gelbėjimo darbus Vilniuje - tą simbolizuoja ši naro figūra virš įėjimo, vienintelis matytas pagražinimas šiaip jau taupiame Bendrojo pagalbos centro ir gaisrinės interjere.

50. Tuskulėnų rimties parko koplyčia-kolumbariumas. Kas nebuvo – tiesiog būtina nueiti, nes tai įspūdingiausias Lietuvoje (gali būti, kad ir pasaulyje) memorialas sovietų aukoms, o kartu ir vienas įspūdingiausių postsovietinės lietuvių architektūros pavyzdžių apskritai. Simboliškas ir prasmingas, o ne kokia “dėžutė” ar koks betoninis luitas. Kadangi kolumbariumas dažnai uždarytas, verta jį aplankyti per Open House, o jei nespėsite – susisiekite dėl atrakinimo kitu metu. 10 balų!!!

Tuskulėnų kolumbariumo fragmentas - simbolinės čia užkastų aukų urnos, centre - balta erdvė. Nuotraukos sunkiai perteikia visą atmosferą viduje

Tuskulėnų kolumbariumo fragmentas – simbolinės čia užkastų aukų urnos, centre – balta erdvė. Nuotraukos sunkiai perteikia visą atmosferą viduje

 


9 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Ypatingi, didingi ir nuostabūs interjerai, geriausiai Vilniuje išlaikę tam tikro laikmečio dvasią, architektūros stilių.

39. Pirklių klubas – verslo centras. Labai retas atvejis, kai Lietuvoje verslo ofisams pritaikomas senas didingas pastatas, ir pritaikomas gerai: atkuriant net tas detales, kurios jau buvo sunaikintos ar sugadintos. Tiesa, yra ir modernus priestatas, bet jis – irgi neeilinis, o dar vaizdas nuo stogo. 9 balai.

Pirklių klubo reprezentacinė salė

Pirklių klubo reprezentacinė salė

Pirklių klubo vaizdas nuo stogo pro atstatytą rekonstrukcijos metu (anksčiau Sovietų nugriautą) skulptūrą

Pirklių klubo vaizdas nuo stogo pro atstatytą rekonstrukcijos metu (anksčiau Sovietų nugriautą) skulptūrą

19. Lietuvos mokslų akademija. Nors pastatas kiek pertvarkytas Stalino laikais, kai čia veikė LTSR valdžia, išlikusi gausybė prieškarinių architektūros detalių. O ir stalininės jau savaip įdomios. Kam patinka seni interjerai – būtinai apsilankykite. 9 balai!

Mokslo akademijos vestibiulis. Salės, dalis kabinetų - ne mažiau įspūdingi

Mokslo akademijos vestibiulis. Salės, dalis kabinetų – ne mažiau įspūdingi

15. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (Vileišių rūmai). Vienas nedaugelio išlikusių XX a. pradžios interjerų: labai didingas, kaip rūmuose – nes ten ir buvo Vileišių, vienų svarbiausių prieškario Lietuvos verslininkų, rūmai. Unikali galimybė pamatyti, kaip Lietuvoje gyveno to meto diduomenė – ir čia ne atkurtas muziejus, o išlikęs pastato vidus. Dabar tose patalpose dirba Tautosakos instituto darbuotojai – tikriausiai vieni įspūdingiausių Lietuvoje biurų. 9 balai!

Vileišių rūmų (Tautosakos instituto) vidus išties pasakiškas

Vileišių rūmų (Tautosakos instituto) vidus išties pasakiškas

22. Lietuvos rašytojų sąjunga. Bene geriausiai Vilniuje išlikęs ir puošniausias XIX a. rūmų interjeras. Kam patinka seni interjerai ir norite pamatyti, kur gyveno XIX a. diduomenė – būtina apsilankyti. Kadaise tokių rūmų Vilniuje buvo daugybė, bet daugelio kitų interjerų teišliko detalės. 9 balai!

Rašytojų sąjungos vidus. Kabinetai - ne mažiau įspūdingi

Rašytojų sąjungos vidus. Kabinetai – ne mažiau įspūdingi

31. LR vyriausybės rūmai. Vienas įdomiausių ir geriausiai išlikusių vėlyvojo sovietmečio interjerų Lietuvoje. Kadangi čia dirbo sovietinės Lietuvos valdžia, negailėta lėšų kokybiškiems pagražinimams, ko šiaip sovietiniuose pastatuose būdavo mažai. Be to, įdomu pamatyti, kur dirba Lietuvos vyriausybė. 9 balai!

Vyriausybės posėdžių salė.

 


8 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Autentiški pastatai (interjerai), pertekę įspūdingomis atitinkamų architektūros stilių detalėmis, ar šiaip labai įdomios ekskursijos.

18. Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinis pastatas. Iš išorės atrodo pilkas ir niūrus, bet viduje gali atrasti nesunaikintą ir vientisą vėlyvojo sovietmečio interjerą (jau retenybė). Maža to, nors pastatas buvo reprezentacinis, interjere nėra propagandos (itin įspūdinga didžiulė freska, kurioje pavaizduotos derliaus dalybos – nieko bendra su TSRS ar komunizmu). 8 balai.

Lietkoopsąjungos salė

Lietkoopsąjungos salė

Lietkoopsąjungos freskos fragmentas

Lietkoopsąjungos freskos fragmentas

26. LR krašto apsaugos ministerija. Labai simboliškai įrengtas nepriklausomybės pradžios pastatas, kur daug detalių turi reikšmę. Nemažai patriotinių detalių. Tiesa, lankytojai įleidžiami tik į dalį patalpų. 8 balai.

Ekskursijos vadovas sakė, kad šis KAM pasitaikantis motyvas architektės sumanytas kaip Totorių akys (pagal Totorių gatvės pavadinimą). Turbūt panašių prasmingų detalių postmodernistinėje KAM daug, bet jų paaiškinimui, matyt, būtų reikėję, kad ekskursiją vestų kažkas, glaudžiai susijęs su pastato projektavimu.

21. Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Daugelis tikriausiai esate buvę viduje, tačiau būtent teatromanams ši ekskursija ir bus įdomiausia: pateksite į užkulisius, rekvizitų dirbtuves ir t.t. 8 balai.

Dramos teatro rekvizitų dirbtuvės

Dramos teatro rekvizitų dirbtuvės

48. Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir bernardinų vienuolynas. Įspūdinga bažnyčia, didikų Sapiegų statyta kaip kapas sau. Dabar viduje bažnytinio meno muziejus, o ekskursijos metu, be muziejaus, dar vedama ir į buvusiame vienuolyne įrengtus biurus. 8 balai.

Biurų patalpos buvusioje vienuolyno valgykloje

Biurų patalpos buvusioje vienuolyno valgykloje

58. Vilniaus kultūros pramogų ir sporto rūmai. Šiame sovietiniame pastate ne kartą nustebau: įdomus meno kūrinys su kosmonautais, milžiniški šviestuvai, kavinės interjeras. Stebuklų nesitikėkite, pastatas aptriušęs ir mažai naudojamas, bet pamatyti įdomu. 8 balai.

VRM rūmų dekoras

VRM rūmų dekoras

VRM rūmų švietsuvas

VRM rūmų švietsuvas

 


7 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Pastatai (interjerai), turintys nemažai įspūdingų dalykų.

12. Kazio Varnelio namai-muziejus. Jei galvojate, kad lietuviai nekūrė modernaus ar optinio meno, Kazys Varnelis bus įdomus atradimas. Įdomios ir patalpos, šiaip jau nelabai tinkančios šiam muziejui – daug senamiesčio skliautų, bet pagrindinė žvaigždė – Varnelio kūryba. 7 balai.

11. Kazimiero Žoromskio muziejus. Šio Amerikos lietuvio dailininko darbai gali nustebinti. Pastatas, tikriausiai, nustebins mažiau, bet, kai šiaip muziejus lankomas tik sutarus, per Open House į jį užeiti verta – pamatysite ir ekspoziciją. 7 balai.

Vilniečiams mažai žinomi, bet gražūs K. Žoromskio darbai.

8. ISM vadybos ir ekonomikos universitetas. Į universitetą čia pertvarkytas senas vienuolynas su mažomis celėmis ir kitomis netradicinėmis patalpomis, kurių sienų griauti nebuvo galima, nes tai – paveldas. Įdomu pažiūrėti, kaip tokios patalpos pritaikytos moderniam universitetui, tačiau jei tikitėsitės pamatyti kokį įspūdingą barokinį interjerą – nusivilsite (išorė įspūdingesnė). 7 balai.

Buvusi vienuolyno, o dabar ISM universiteto erdvė

Buvusi vienuolyno, o dabar ISM universiteto erdvė

17. Lietuvos geležinkelių administracinis pastatas. Vienas išoriškai didingiausių Vilniaus pastatų, tačiau viduje ta didybė jaučiasi tik vestibiulyje. Koridoriai plyni (bet labai ilgi), į kabinetus niekas neleidžia. Geras vaizdas pro langus. 7 balai.

Tik dalis ilgojo Lietuvos geležinkelių koridoriaus

Tik dalis ilgojo Lietuvos geležinkelių koridoriaus

38. Pakrantė – kūrybinių industrijų centras. Šis pastatas buvo netikėtinumas, nes iki Open Hosue Vilnius apie jį nebuvau girdėjęs. Išties įdomu, kad biurai čia įrengti ne miesto centre, o Valakupiuose, miškelyje, o pastatas įsilieja į aplinką ir biurų interjeras netradicinis. Tiesa, ne visos patalpos įdomios. 7 balai.

Pakrantės kabinetas

Pakrantės kabinetas

46. Swedbank centrinė būstinė. Pastatas dažnai giriamas ir išties jame yra gražių vietų. Taip, jis ypatingesnis, nei daugelis šiuolaikinių biurų pastatų (ne “dėžutė” nei išorėje, nei viduje), bet, mano nuomone, Open House Vilnius programoje yra ir įdomesnių vietų. 7 balai.

Posėdžių salė Swedbank viršuje

Posėdžių salė Swedbank viršuje

54. Venclovų namai-muziejus. Komunistui Antanui Vencolvai įsteigtas memorialinis muziejus šiuolaikiniame Vilniuje atrodo it esantis ne savo vietoje. Tačiau įdomu pamatyti, kaip gi gyveno komunistų elitas iš vilniečių nacionalizuotuose geriausiuose namuose: turėjo net kambarį tarnaitei! 7 balai.

Venclovų namuose

Venclovų namuose

 


6 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Pastatai (interjerai), turintys šiek tiek įdomesnių detalių.

14. Kultūros paveldo centras. Reto, bet įdomaus architektūrinio stiliaus – sovietinio postmodernizmo pavyzdys. Sovietų Sąjungai braškant, architektai pamėgino vietoje nusibodusių vienodų “dėžučių” pastatyti kažką įdomesnio, gal kažkiek “kaip senais laikais”: su fasado pagražinimais, daug mažų patalpėlių. Aišku, tai turėjo ir minusų – vidus tamsokas, nežinia, ar norėčiau ten dirbti, bet tai – savaip įdomus laikmečio ženklas. Tiesa, išorė įdomesnė už vidų. 6 balai.

Biuras Kultūros paveldo centre

Biuras Kultūros paveldo centre

28. LR prokuratūrų pastatas. “Juodas kubas” vilioja, bet, išskyrus kelis architektūrinius sprendimus (koridoriai ratu ir pan.), vidus – daug paprastesnis, nei išorė, netgi primena kokią sovietmečiu statytą valdžios įstaigą. 6 balai.

Prokuratūros garsieji 'kreivi' langai iš vidaus. Kambarys skirtas susipažinti su skanuotomis bylomis, pvz. Sausio 13-osios byla.

20. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Daugelis patalpų prieinamos kiekvienam bibliotekos lankytojui, bet įdomu išgirsti, kaip reikėjo perstatyti biblioteką, prijungti naują pastatą, apie bibliotekos tikslus. 6 balai.

Mažvydo biblioteka

Mažvydo biblioteka

42. Vilnius Tech park – startuolių parkas. Po šią buvusią ligoninę verta pasivaikščioti lauke – gražus parkas (tam nereikia Open House). Viduje stebuklų nepamatysite – tačiau, pritaikant naujoms reikmėms senus pastatus, yra netradicinių sprendimų: pvz. prie ilgų ir siaurų buvusiių “koridorių” prilipdyti stikliniai priestatai. 6 balai.

Viename Tech parko pastatų

Viename Tech parko pastatų

 


5 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Pastatai, kur per Open House ekskursiją pamatai/sužinai tik šį tą įdomaus ar netikėto.

30. LR sveikatos apsaugos ministerija. Viena liūdnesnių Lietuvos ministerijų: sovietinis vidus be jokių išskirtinesnių detalių, lopytas ir perlopytas pagal vis besikeičiančius poreikius, neefektyvus (leidžia šilumą). Įdomiausias taškas ekskursijoje: vaizdas nuo stogo, netikėtai atskleidžiantis senamiestį. 5 balai (be vaizdo būtų 3).

Sveikatos apsaugos ministerijos vidus

Sveikatos apsaugos ministerijos vidus

Vaizdas nuo Sveikatos apsaugos ministerijos stogo

Vaizdas nuo Sveikatos apsaugos ministerijos stogo

10. K29 – verslo centras. Vienas įdomiausių biurų pastatų šiuolaikinėje Lietuvoje – pribloškia pirmasis apsidairymas fojė į aplinkinį ovalą. Tiesą, į fojė galite patekti ir šiaip bet kada, o patys biurai, kur vedama tik per Open House, nėra kažkuo išskirtiniai. Todėl ekskursijos įvertinimas – 5 balai (tačiau, jei apskritai nematėte šio pastato, – 8 balai).

K29 pastato fojė

K29 pastato fojė

55. Victoria verslo centras. Įprastas biurų pastatas, išskyrus paskutinius aukštus: stogą ir antstatą ant jo (į kurį nevedama). Nuo stogo neblogas vaizdas. 5 balai.

Victoria stogo antstatas

Victoria stogo antstatas

 


4 ir mažiau balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Pastatai, iš pažiūros panašūs į daugelį “eilinių” panašios paskirties ir laikmečio pastatų. Kai Open House tiek įdomių vietų, nelabai rekomenduoju į juos eiti.

57. Vilniaus dailės akademijos naujieji rūmai. Eilinis vėlyvojo sovietmečio pastatas, kurio “simbolikos” (juodai/baltos plytelės ir pan.) nė nepastebėtum, jei neparodytų Open House Vilnius savanoris. 3 balai.

Įspūdingiausia, ką pamatysite Dailės akademijoje

Įspūdingiausia, ką pamatysite Dailės akademijoje – ši fojė

40. Quadrum verslo centras. Gana eilinis visom prasmėm biurų pastatas. Neblogas, bet nepribloškiantis vaizdas nuo stogo. 4 balai.

Quadrum verslo centre

Quadrum verslo centre

49. Treatwell biuras. Gana eilinis šiuolaikinis biuras, kur nemžame kambaryje pristatyta daug stalų. Ten dirbti, kaip pasakojo, dėl triukšmo tenka su ausinėmis (tiek dėl daug kalbančių žmonių, tiek dėl akustikos). Viskas atrodo pigiai. Nors pastatas XIX a., jokio autentiško dekoro biure nėra išlikę. Tiesa, kai lankiausi, buvo ir Treatwell vienas vadovų – ekskursijos su pastatų/patalpų užsakovais visada įdomesnės, nei su šiaip savanoriais, bet negaliu garantuoti, kad taip bus ir šiemet. Vien už biuro pamatymą – 2 balai.

Treatwell biuras. Vienintelė autentiška detalė - pastato perdangos lubose, kurios, aišku, padarytos taip, kad skirtos paslėpti

Treatwell biuras. Vienintelė autentiška detalė – pastato perdangos lubose. Pastato architektas, matyt, griebtųsi už galvos sužinojęs, kad paslėpimui skirtus balkius, kurių išvaizdai neskirtas joks dėmesys, kažkas specialiai atidengė, ir dar tai demonstruojama kaip pagrindinė įdomi biuro detalė

Kur pats eisiu per Open House Vilnius 2018?

Daugelį pagrindinių Open House pastatų, kurie renginyje dalyvauja kasmet, jau mačiau, bet kasmet į programą įtraukiama naujų. Susidariau tokį grafiką:
Šeštadienį – Fizikos centras, TV bokštas, Litexpo, Sodra, Estijos ambasada, Spaudos rūmai, Montvilos kolonija.
Sekmadienį – Green Hall, Kompozitorių sąjunga, Antakalnio gimnazija, Kultūros ministerija, SPA biuras, Raugyklos, Mažasis teatras, Konstitucinis teismas, ŽŪ institutas.

Dar mėginau registruotis į Mokslininkų namus, tačiau pavėlavau.

Patarimai norintiems kuo daugiau pamatyti Open House

Keli patarimai susidarant savo grafiką, kuriais vadovaujuosi aš pats:
*Į pastatus, kurie, manote, bus populiarūs, ir į kuriuos nėra registracijos, eikite dienos pradžioje. Norėdami garantuotis patekimą į tokias “populiarias vietas”, galite ateiti gerokai iš anksto prieš oficialų pastato atidarymo laiką ryte.
*Jei norite, kaip aš, aplankyti daug objektų, grafiką susidarykite taip, kad kuo mažiau laiko praleistumėte “pakeliui iš objekto į objektą”.
*Jei prie kažkurio pastato pamatysite ilgą eilę (tokią, kad pvz. patektumėte tik po 45 min. ar 1 val.) ir nesijausite, kad jį aplankyti jums nėra absoliučiai būtina, negaiškite laiko ir eikite lankyti kitų pastatų. Daugelis Open House pastatų vienaip ar kitaip įdomūs. O populiariausi pastatai neretai grįžta kitame Open House ir galimybių juos aplankyti būna dar daugiau. Pvz. į Mokslo akademiją patekau ne 2016 m., kai išvydęs eilę apsisukau, o tik 2017 m. – bet tada nereikėjo laukti eilėje, nes pastatas, pamačius jo populiarumą, buvo atidarytas ilgiau.
*Jei turite automobilį, šeštadienį geriau važiuoti į pastatus ne centre, nes ten visada nemokamas parkavimas, o sekmadienį skirti centrui.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Įspūdžiai po Vilnius Open House

Įspūdžiai po Vilnius Open House

| 3 komentarai

Šį savaitgalį dalyvavau pirmojoje Vilnius Open House programoje. Smagus renginys – įdomu užeiti į pastatus, pro kuriuos paprastai gali tik prieti. Lankiausi net trylikoje jų.

Čia – mano subjektyvi nuomonė apie pastatus bei ekskursijas (su nuotraukomis), o taip pat siūlymai kaip šį gerą renginį padaryti dar geresniu.

Trylika aplankytų pastatų

*Generalinė prokuratūra. Įdomūs sprendimai viduje – lenkti koridoriai (kurių galo niekuomet nesimato, perspektyva neatsiveria) savaip slegia, bet tai “susišaukia” su niūria juoda išore. Savotiška “antitezė” kone nekvestionuojamai XX a. pabaigos minčiai, esą valdžios įstaigų pastatai turi būti “šviesūs ir aiškūs”. Ir prokuratūrai ji visai tinka, kaip sakė vadovė ekskursijos metu: “Gal ir gerai, kad žmonėms nesinorės čia patekti”. Visgi funkciškai, matyt, objekto naudotojai turi sunkumų: maža spaudos konferencijų salė, dar mažesni priėmimo kambariai.

Prokuratūros garsieji 'kreivi' langai iš vidaus. Kambarys skirtas susipažinti su skanuotomis bylomis, pvz. Sausio 13-osios byla.

*Bendrasis pagalbos centras ir gaisrinė. Statinys – paprastas, bet funkcionalus. Čia įdomiausia buvo pati institucijų veikla, apie kurią daug ko nežinojau. Aišku, dėl jos specifikos pastatuose irgi yra daug ko nerasi kitur: stulpas nusileisti iš antro aukšto, darbuotojų miegamieji (nes gaisrininkų pamaina – 24 val.) su langais tik lubose (nuo triukšmo), treniruoklių salė (yra grafikas palaikyti formą tarp gaisrų).
*Krašto apsaugos ministerija. Gidas architektas sakė, kad interjere užkonservuoti ~1995 m. Kažko didingo nėra: tankūs išraityti, laiptuoti ir slenksčiuoti praėjimai, net reprezentacinės vietos kaip prie įėjimo į Kariuomenės vado kabinetą atrodo ankštos (žemokos lubos). Tik posėdžių salė su stilizuotais Gedimino stulpais erdvi. Įdomu, kad nėra plynų sienų, grindų ar lubų, nuolat mainosi ir persimaino skirtingos medžiagos, plytelės, raštai. Atrodo kiek chaotiškai, bet anas laikmetis, kuomet Lietuva kilo, septynmyliais žingsniais stojosi iš sovietinės okupacijos ir postsovietinių realijų, mano nuomone, yra viena teigiamiausių Lietuvos epochų ir todėl pastatas savaip malonus.
*Vyriausybė. Kaip sovietinio modernizmo pavyzdys – įdomus, nes vienas retų, kurį statant nesidairyta į taupymą. Tiesa, pats stilius man nepatinka (kaip, beje, kone visiems lietuviams, su kuriais yra tekę bendrauti, išskyrus architektus). Jis paprastesnis, neįdomesnis, niūresnis už visa, kas buvo kuriama prieš tai. Gal prisideda ir faktas, kad dažnas toks pastatas būdavo statomas be atvangos išgriovus daug gražesnius ir gilią istoriją turėjusius Senamiesčio namus. Ir tik šiuolaikinių architektų traktatuose rašoma, esą tokie pastatai “susisieja su aplinka”, nes, tarkime, panašūs langų dydžiai – paprastam žmogui, kuris (pernelyg) giliomis analizėmis neužsiima, tai dažniausiai tėra monstrai, atsidūrę jiems visai svetimame Senamiestyje, tarp kruopščiai meistriškai dekoruotų senųjų pastatų. Aišku, pačiai Vyriausybei tai ne visiškai galioja, nes V. Kudirkos aikštė – jau ne Rotušės, prie kurios stovi koks ŠMC. Bet apsilankęs Vyriausybėje nejučia pagalvoji apie visus sovietinio modernizmo pastatus, kurių taip gausu Vilniuje ir dauguma jų tai pačiai Vyriausybei nė iš tolo neprilygsta.

Vyriausybės posėdžių salė.

*Rasų namai. Buvo savotiškas atradimas, įdomiai integruoti tarpukario lenkų sandėliai (faktiškai tapo naujų namų gyventojų sandėliukais). Namai pastayti virš įėjimų į tuos “požemius” ant savotiškų polių. Unikali ir vieta – kvartalo gatvelė raitosi tarp kalno šlaito į viršų ir šlaito žemyn.
*Benedikto namai-muziejus. Iš tikro tiesiog “namai” – įdomu, kad Lietuvoje atsiranda žmonių, išdrįstančių pasikviesti namo nepažįstamus. Naujasis interjeras gražus, įdomus tamsus (lubos/sienos/grindys) darbo kambarys (kai šitiek Lietuvoje šviesių interjerų, jie neišvengiamai tampa nuobodūs. O “baltos lubos” jau tapusi kone aksioma – ir visai be reikalo). Kitur šviesioms sienoms “spalvų suteikia” Kasiulio paveikslai.

Gyvenamojo namo 'dugnas' virš įėjimo į lenkų ginklų sandėlius, puoštus Lenkijos herbu.

*Krivių namai. Savanorė lyg didžiuodamasi pasakojo, kaip architektas esą “išdūrė” paveldosaugininkus: pradžioje gavo leidimą raudonoms čerpėms, o kitiems namams jau parašė tik “čerpės” – ir uždengė rudomis (o ir pačios tos čerpės ne visą stogą dengia, šonai rodos skardiniai). Aišku, Užupis ne Senamiestis, bet bendra tendencija “ieškoti landų” kaip užstatyti saugomas teritorijas modernaus stiliaus pastatais man neatrodo sveikintina. Kuo senieji rajonai vieningiau atrodo senoviškai, tuo jis gražesnis ir įdomesnis – tą įrodo turistų skaičiai, kurie vis svarbesni ekonomikai. Lankomiausi tie senieji miestai, kurių centrai “nepraretinti” modernių intarpų; Lietuvoje irgi didžiuojamės Vilniaus, Kauno ar Kėdainių senamiesčiais, bet ne Panevėžio ar Šiaulių, kur senovė pramišusi su XX a. modernizmu. Aišku, žmones žavi ir pasaulinio lygio bei mastelių šiuolaikiniai pastatai, kaip Honkonge ar Dubajuje, bet tokių prisistatyti vilčių neturime – tuo tarpu XVII-XIX a. palikimą turime puikų. Tiesa, nesakau, kad pritariu ir dabartinei paveldosaugos pozicijai, akcentuojančiai istoriniuose rajonuose aukštingumo/tūrių/medžiagų, o ne senų stilių vyravimo (pvz. iki istorizmo imtinai) reikalavimus.
*2-oji Termofikacinė elektrinė. Bene vienintelis architektūriškai įdomesnis pagal paskirtį tebenaudojamas Vilniaus pramoninis pastatas (stalinizmo / socrealizmo turbinų salė). Vidus gana apšiuręs, nors kai kur paremontuotas. Užrašai “Pagaminta 1957 m. Barnaulio katilų fabrike” ant veikiančių katilų, lietuviškais užklijuoti rusiški įregimų svirčių pavadinimai atrodo jau kone unikaliai: šiaip ar taip, dauguma anuometės pramonės ~1993 m. pasirodė atgyvenusi ir žlugo. Įdomu buvo apžiūrėti kieto kuro paruošimo įrenginius, sužinoti, kad 3-oji termofikacinė veikia tik žiemomis, o ir ši dabar ne pilnu pajėgumu, nes šildymo nereikia, tik karšto vandens.

Vilniaus termofikacinėje elektrinėje, kaip ir Krašto apsaugos ministerijoje bei nemažoje dalyje Prokuratūros, fotografuoti galima nebuvo, tad čia - nuotrauka iš išorės.

*Pirklių klubas. Labai džiugu, kad sovietų okupaciją atlaikę senieji interjerai (didžiosios salės) buvo nuoširdžiai restauruoti, panaikinant jų sovietinius žalojimus perdangomis ar papildomomis sienomis. Naujojo pastato biurai skoningi (iš Open House lankytų biurų labiausiai patiko), nors ar pats pastatas tinka toje vietoje – diskutuotina. Gal kiek keistas (žinant lietuvišką privatumo poreikį) sprendimas yra stiklai iš biurų į koridorių (duryse ar atskiri) – nuomininkams, matyt, irgi ne visiems prie širdies, nes vieni stiklą užgrūdo lenta.
*Kazimiero Žoromskio muziejus. Apie pastararojo buvimą nežinojau (jo nėra Vilniaus muziejų sąrašuose, o pagrindinė informacija, kurią randa internete – jo teismai dėl paveikslų). Dailininko paveikslai buvo gražus atradimas: tiek “optinis menas”, tiek šiek tiek Varholo “popartu” alsuojantis, bet visgi smarkiai kitoks, 23-iosios gatvės ciklas.

Vilniečiams mažai žinomi, bet gražūs K. Žoromskio darbai.

*DO Architects biuras. Šios patalpos architektams tikrai gėdos nedaro. Man “atviruose biuruose” (kur visi sėdi vienoje salėje) dirbti nepatinka, nes kitų pokalbiai blaško bei trukdo (priimtinesnis mažų asmeninių kabinetų variantas, kaip Prokuratūroje). Tačiau čia – tik nuosava nuomonė.
*Wix biuras. Taip pat “atviras” ir man per daug “internacionalinis”. Nors, kaip matosi iš vardų lentelių ant spintelių, beveik visi darbuotojai – lietuviai, užrašai biuro viduje – beveik vien angliški (t.y. net ne dvikalbiai). Mano supratimu, geras tarptautinės kompanijos filialo biuras turėtų subtiliai integruoti prekės ženklo esmę (to yra, kaip pvz. W formos spintelių stalčių rankenos) su pagarba vietos kultūrai – Wix biure antrosios, mano nuomone, trūksta, bet čia, turbūt, labiau užsakovų / savininkų / naudotojų, o ne architektų kaltė. Įdomių elementų yra, kaip sėdimosios palangės (deja, vaizdas į ŠMC sieną toli gražu ne gražiausias Senamiesty).
*Neringos restoranas. Džiugu, kad yra besistengiančių išlaikyti maitinimo įstaigų interjerus (paprastai šie turbūt nė dešimtmečio nepragyvena). Kita vertus, ekskursijai gal “trūko medžiagos” – visgi tai labai nedidelis ir gerai vilniečiams žinomas objektas, o demonstruotos patalpos visuomet visiems prieinamos.

Neringos restoranas. Kad čia patektumėte, kito Open House laukti nereikės, o vietų pasiskaityti informaciją taip pat daug.

Mano lankytų vietų “penketukai” pagal ekskursijos kokybę, pastato eksterjerą ir interjerą.

Vieta Ekskursijos kokybė Pastato eksterjeras Interjeras
1 Bendrasis pagalbos centras ir gaisrinė Prokuratūra Pirklių klubas
2 Prokuratūra Rasų namai DO Architects
3 DO Architects biuras 2-oji Termofikacinė elektrinė Benedikto namai-muziejus
4 2-oji termofikacinė elektrinė Krašto apsaugos ministerija Prokuratūra
5 Benedikto namai-muziejus Pirklių klubas Krašto apsaugos ministerija

Puošni vestuvėms ir panašiems renginiams nuomojama pirklių klubo salė. Matosi ir kiek žmonių ateidavo į populiariausias ekskursijas, tarp kurių - ir Swedbank, Bendrasis pagalbos centras

Dviejų tipų ekskursijos

Ekskursijos buvo dviejų tipų: vienos kreipė dėmesį išskirtinai į pastatus (pvz. Krašto apsaugos ministerijoje), antrose būdavo pasakojama ir apie tai, kas jų patalpose veikiama (pvz. Generalinėje prokuratūroje, Elektrinėje, Bendrosios pagalbos centre). Mano supratimu, sėkmingesnės buvo antrosios. Juk moderni architektūra (išskyrus galbūt pavienius atvejus, tokius kaip Tuskulėnų memorialas) kuriama visų pirma ne įspūdžiui, o funkcijai. “Žmonės iš šalies” tos funkcijos nelabai supranta, o tai neleidžia jiems ir gerai suprasti architektūros, išplanavimo reikšmės. Todėl nieko keisto, kad klausimai, kuriuos “gidams” užduodavo lankytojai, paprastai ir būdavo būtent apie pastate veikiančias įstaigas ir įvairius matytus jų “rekvizitus”.

Ši gaisrinė atsakinga už skenduolių traukimą ir kitus narų gelbėjimo darbus Vilniuje - tą simbolizuoja ši naro figūra virš įėjimo, vienintelis matytas pagražinimas šiaip jau taupiame Bendrojo pagalbos centro ir gaisrinės interjere.

Be to, grynai “architektūrinėse” ekskursijose būdavo, kad pristigdavo, ką papasakoti (ypač jei vesdavo ne tas architektas, kuris projektavo). Nevisai profesionaliai auditorijai kalbėti apie inžinerinius dalykus, matyt, nenorėta, tuo tarpu kažkokių itin unikalių elementų dažnas iš “paprastesnių” pastatų neturėjo.

Ir nors renginio akcentas – pastatai, dažnam dalyviui apsilankymas paprastai uždarytose valdžios įstaigose atrodė buvo ne mažiau įdomus, ir tai, manau, nėra blogai.

Gidai

“Gidai” buvo trijų rūšių: pastatų darbuotojai, architektai (ar bent nusimanantys architektūroje) ir šiaip savanoriai. Geriausios ekskursijos buvo tos, kuriose “dirbo” darbuotojo ir architekto komanda (pvz. Bendrosios pagalbos centre, Prokuratūroje). Tokiu būdu vienas galėjo pristatyti vizijas ir sprendinius, kitas – kaip visa tai “naudojama” kasdienybėje.

Džiugu, kad yra savanorių, įgalinančių projektą būti nemokamu, bet savanoriai nearchitektai/nedarbuotojai dažniausiai tik parodydavo, kas ir šiaip matoma, bei būdavo išmokę kelis faktus, tuo tarpu į klausimus apie architektūrą, neaplankytų vietų išplanavimą negalėdavo atsakyti arba pateikdavo savo spėjimus kaip faktus. Pvz. viename objekte pirmosios ekskursijos pradžioje savanorio išdėstyti teiginiai apie pastato interjerą ekskursijos metu pasirodė neturintys nieko bendro su tikrove (tarsi pats savanoris nebūtų ten prieš ekskursiją lankęsis). Tai nebuvo pavienis reiškinys, bet, kaip sakiau, esu dėkingas savanoriams už šį projektą, todėl objektų neįvardysiu.

Tamsusis Benedikto namų darbo kambarys ir spalvų monotoniją sklaidantis Kasiulio paveikslas.

Problemą išspręsti padėtų, jei savanoriams būtų galimybė prieš renginį nuodugniau nei ekskursijų metu apvaikščioti pastatus (jeigu jos nėra), taip pat jei savanoriai turėtų su savimi dideliu formatu visus brėžinius (pvz. visas techninio projekto dalis, sklypo toponuotrauką, detalųjį planą…) bei galėtų duoti užmesti akį to paprašiusiems lankytojams. Taip pat, kur įmanoma, pamėginti rasti savanorių tarp darbuotojų / gyventojų.

Pasiūlymai ateičiai

Keli dalykai, kuriuos Open House organizatoriai galėtų patobulinti ir siūlymai, kaip tą daryti:

1.Neaišku, kiek laiko truks ekskursijos. Juk į dalį ekskursijų reikia registruotis iš anksto, o daug kas per savaitgalį nori aplankyti daugiau nei vieną objektą – buvo neaišku, kiek laiko pasilikti tarp ekskursijų. Pats dėl beveik 2 val. užsitęsusios ekskursijos Prokuratūroje nespėjau į Dramos teatrą, kur buvau užsiregistravęs. Problemą išspręstų, jei ekskursijų laikas nuo pat pradžių būtų skelbiamas. Jis galėtų būti organizuojamas, tarkime, 30 min. blokais – ekskursija užimtų 1, 2, 3 ar 4 tokius blokus (t.y. nuo 30 min. iki 2 val.). Priklausomai nuo atstumo tarp objektų ir naudojamo transporto, žmogus galėtų pasilikti 1 ar 2 “blokus” tarp ekskursijų laisvus (pervažiavimui). Tokius blokus būtų lengva grafiškai pateikti tinklapyje ar renginio programėlėje.

Ekskursijos vadovas sakė, kad šis KAM pasitaikantis motyvas architektės sumanytas kaip Totorių akys (pagal Totorių gatvės pavadinimą). Turbūt panašių prasmingų detalių postmodernistinėje KAM daug, bet jų paaiškinimui, matyt, būtų reikėję, kad ekskursiją vestų kažkas, glaudžiai susijęs su pastato projektavimu.

2.Informacija apie registraciją daug kartų keitėsi. Pavyzdžiui, ne vienas objektas buvo be registracijos, tačiau atvykus į vietą paaiškėdavo, kad registracija išvakarėse ar prieš kelias dienas įvesta ir “vietų turbūt nebus” (apie tai sužinodavo tik tie, kas nuolat tikrindavo tinklapį, o aš, susidaręs ekskursijų grafiką prieš savaitę, nežinojau). Geriausia būtų informaciją apie visus renginius skelbti vienu metu. Suprantu, kad to negalima padaryti labai iš anksto, nes, turbūt, dalis derinimų dar nebūna baigta. Tad galima daryti taip: iš anksto skelbti, kokie pastatai dalyvauja ir kurį savaitgalį, o tikslius laikus paskelbti bei registracijas atidaryti vėlai, pvz. prieš 7 ar 5 dienas (iš anksto praneštu laiku) – bet po to jau nekaitalioti. Viena savanorė sakė, kad “užsienyje registracijų nebūna”, bet, manau, jos reikalingos: žinodamas, kad patekti tam tikru laiku nepavyks, užuot švaistęs laiką betiksliam važiavimui ar “stovėjimui eilėje”, gali verčiau nuvykti į mažiau populiarų objektą (tokių, beveik nelankomų, Open House irgi buvo).

3.Neaiški ir nevieninga registracijos sistema. Už registraciją į kiekvieną ekskrusiją buvo atsakingas vis kitas žmogus ir bendros tvarkos nebuvo: vienur patvirtino greitai (nors ir ne “iš karto”, kaip rašoma automatiniame pranešime, o per kelias dienas), kitur po savaitės ar tik renginio išvakarėse. Patvirtinama būdavo vienu iš keturių būdų: el. paštu be reikalavimo atsakyti, el. paštu su tokiu reikalavimu, SMS arba telefono skambučiu. Ir pačiam buvo, ir iš kitų Open House lankytojų prieš renginį girdėjau nuogąstavimų “ar čia užregistravo, o gal jei nieko taip ilgai neatsakė reiškia netilpau ir kažką kitą reikia planuotis”. Problemą galima būtų išspręsti, jei už registraciją būtų atsakingas vienas žmogus ir Dropbox/Google Docs dėka informacija pasiektų likusiuosius.

DO Architects biuras Vilniuje.

Idėjos

Bendrai paėmus, renginys tikrai įdomus ir naudingas. Viliuosi, kad grįš ir kitais metais. Kelios idėjos, kokios dar durys galėtų atsiverti:

*Uždarytų Vilniaus bažnyčių. Sovietiniai mėginimai pritaikyti jų interjerus kitiems tikslams turbūt yra labai negatyvus XX a. architektūros pavyzdys, bet tai vis tiek architektūros istorija, be to, galima pamatyti ir senesnio laikotarpio detalių. Pvz. Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia Savičiaus g., Misionierių bažnyčia, Jėzaus Širdies bažnyčia (buv. kolonijoje), Šv. Stepono bažnyčia (prie stoties), Šv. Jurgio bažnyčia (prie Gedimino pr.).
*Išlikusių senųjų pasaulietinių interjerų (t.y. iki pirmojo pasaulinio karo sukurtų).
*Transporto įstaigų. Pvz. keleivinė traukinių stotis, Vaidotų krovinių stotis, autobusų stotis, autobusų/troleibusų parkai.
*Religinių mažumų šventovių (kuo jų architektūra skiriasi nuo mums įprastos katalikiškos atsižvelgiant į skirtingas apeigas). Pvz. Naujoji apaštalų bažnyčia Rasose, Nemėžio mečetė.
*Apleistų sovietinių gamyklų (pvz. “Vilniaus kailiai”). Idealiausia, jei pavyktų rasti savanorių tarp buvusių darbuotojų.
*Sėkmingai pertvarkytų / pertvarkomų į negamybinę paskirtį sovietinių gamyklų. Įdomu, jei tarp savanorių būtų tiek buvę darbuotojai tiek dabartiniai naudotojai.
*Lukiškių kalėjimo.

Taip pat būtų įdomu, jei idėja išplistų į Kauną, kur dėmesio vertų XX a. statinių ne mažiau (ar net daugiau) nei Vilniuje ir taip pat yra stiprūs architektūros entuziastų kolektyvai.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Mintys po TEDx apie bepilotę aviacija (dronus)

Mintys po TEDx apie bepilotę aviacija (dronus)

| 0 komentarų

Pirmąsyk dalyvavau TEDx Vilnius renginyje. Tema buvo verta dėmesio: bepilotė aviacija (dronai), tyliai, bet užtikrintai besiskinanti kelią į kasdienius gyvenimus.

Maloniai nustebino įdomių pranešėjų gausa. Nebiurokratiškai užsidegęs apie Lietuvos technologinį potencialą kalbėjo ūkio viceministras, buvo rodomas panašus JAV valstybės tarnautojos pasisakymo įrašas, kalbėjo kino pramonei savo paslaugas siūlantys “dronų valdytojai” ir šios srities mokslininkai. Greta bepilotės aviacijos pažvelgta į privačius ar universitetinius kosminius projekt(ėli)us.

Keista, kad šie pranešėjai nebuvo minimi net oficialioje reginio svetainėje, tad ėjimas buvo savotiška loterija, kuri pasiteisino.

Dronų utopijos ir įspūdinga realybė

Vienintelė reklamuota kalba – Andrėjaus Raptopulo (Andreas Raptopoulos), įrašyta TED 2013 konferencijoje. Ji kaip tik pasirodė viena silpniausių. Jei “išjungi kritinį mąstymą” jo entuziastingai pateikiama Materneto idėja gali uždegti: esą kur nėra kelių galima būtų sukurti bepilotės aviacijos stočių tinklą, pasinaudodami kuriomis, pavyzdžiui, dronai gabentų vaistus į atokius Afrikos kaimus. Suprask, kaip internetas laisvai leido dalintis informacija, taip maternetas pasiųs daiktus.

Tačiau Maternetas neišvengiamai patirs technologinį spaudimą iš dviejų pusių:
*Pirma, laiškus, pranešimus ir panašius “informacinius” smulkius siuntinius perims elektroniniai tinklai.
*Antra, nuolat augant Trečiojo pasaulio ekonomikai šiaip ar taip bus statomi, nes vis tiek tik jais (bent artimiausiais dešimtmečiais) bus galima pervežti dideles maisto ir prekių siuntas, pačius žmones.

Raptopulo įvardytas vaistų vežiojimas lieka vienintelis svarbus materneto panaudojimas (kol nebus kelių), bet juk be kompetentingo daktaro apžiūros vaistai nepadės. Be to, abejotinas pačios materneto sistemos galėjimas išsilaikyti dėl “žmogiškojo faktoriaus” (didelio nusikalstamumo, neramumų regionuose, kur tai būtų aktualiausia).

Tuo tarpu dauguma kitų kalbų buvo apie realias bepilotės aviacijos galimybes (ir nuo technologijų atsiliekantį reglamentavimą), todėl aktualesnės ir įdomesnės. Tos galimybės: filmavimas (filmų, reklamų), fotografavimas, sunkiai apžiūrimų objektų reguliarus stebėjimas (ar nenušalo javai, ar nesurūdijo elektros stulpų detalės), žvalgyba (kare), treniruotės (taikiniai priešlėktuviniai gynybai) ir kitos.

Kadras iš neitin didelio biudžeto filmo “Trispalvis” kadras, nufilmuoto iš bepiločio lėktuvo TEDx renginyje kalbėjusios komandos. Prieš 10-20 metų panašūs sprendimai buvo įmanomi Holivudo “blokbasteriams” – samdant lėktuvus, sraigtasparnius. Ir tai šie nebūtų galėję, tarkime, praskristi tarp medžių

Dronų ir kitų inovacijų reguliavimo problemos

Amerikietės valstybės tarnautojos Lizos Telman iškelta problema, kad “teisė nespėja su technologijomis” aktuali, nors jos pasiūlytas sprendimas, kad “teisės aktai turėtų būti skirti visoms sferoms/technologijoms, o ne kiekvienai sferai/technologijai atskirai” šios problemos nesprendžia. Šiaip jis labai geras – mažina besikartojančių ilgų teisės aktų, reguliuojančių panašias sritis, skaičių, daro tvarką lengviau suprantamą visuomenei.

Tačiau bėda, kad negalime užtikrinti, kad teisės aktai tiks ir ateities technologijoms, kurių nenumatysime – o kiekviena technologija atneša savus niuansus. Su tuo susidurta, pavyzdžiui, atsiradus skraidymo aparatams – iki tol laikyta, kad žemės sklypo savininkams priklauso ir visa atmosfera virš jo, tad jie būtų galėję drausti skraidyti. Teko kurti specialią aviacijos teisę, apribojusią šias teises.

Kuriant bet kokios srities reglamentavimą reikia dvejopų žinių: reglamentuojamos srities ir reglamentavimo apskritai. Dauguma biurokratų turi antrųjų, o pirmųjų kažkiek įgyja iš gyvenimo ir kasdienio darbo. Problemos prasideda, kai reikia reglamentuoti naujas technologijas, ypač, kaip siūlė amerikietė, “reglamentuoti kuo anksčiau”. Čia vadovaudamasis vien “bendro pobūdžio patirtimi” pridarysi klaidų.

Turbūt kuriant naujų technologijų reguliavimą turėtų kuo labiau dalyvauti atitinkamų sričių entuziastai ir kuo mažiau – nuo tų klausimų nutolę “klasikiniai biurokratai”. Entuziastų yra ir valstybės tarnyboje, bet nebūtinai atitinkamoje institucijoje ir pareigose. Tad gal atsakymas – reglamentavimo kūrimo komandos, formuojamos ne tiek pagal pareigas/laipsnius, kiek pagal realų ryšį su konkrečia technologija. Svarbu, kad jos turėtų pakankamą sprendimo galią ir procesas neužtruktų, nes investicijas laimi greičiausi.

Kosmoso verslas ir kita

Privatūs kosminiai projektai šiandien atrodo labiau utopiniai ir neabejotinai brangesni, visgi standartizacija ir progresas ir ten įleidžia vis smulkesnius ir smulkesnius žaidėjus. Kad atpigus kilogramo pakėlimui “į erdvę” bei daugėjant dalykų, kuriuos į tą kilogramą galima sutalpinti, ir pasinaudojant kosmosu galima atrasti vis daugiau ir daugiau pelningų verslo sričių, abejonių man kelia kur kas mažiau, nei maternetas.

TEDx renginiui parinkta ir įdomi vieta – Vilniaus oro uosto VIP salė. Tiesa, jos vaizdas liūdnesnis, nei galima spęsti iš raidžių VIP, bet pamatyti buvo įdomu.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


PVČ artėjant. 2012 m. Lietuvos čempiono Š. Dirmeikio interviu

PVČ artėjant. 2012 m. Lietuvos čempiono Š. Dirmeikio interviu

| 2 komentarai

Daugybės viktorinos gerbėjų pamėgtas Pasaulio viktorinos čempionatas – vėl “ant nosies”. Šiemet jis įvyks birželio 1 d. – data, kaip ir kasmet, pirmasis birželio šeštadienis.

Jau aišku, kad Panevėžyje čempionatas, kaip ir pastaruosius dvejus metus, vyks prekybos ir pramogų centre “Babilonas”. Informaciją apie renginio vietą kituose miestuose greitai paskelbsime.

Kaip ir seniau dalyvių laukia 240 klausimų iš 8 plačių temų, kuriuos vienu metu gliaudys žmonės keliasdešimtyje valstybių. Jie gana tiksliai parodo žinias įvairiose srityse, nes tų pačių žmonių rezultatai metai iš metų kinta lėtai (nors klausimai keičiasi). Taigi, tai gera proga ne tik pasigalynėti su Lietuvos viktorinų veteranais, bet ir palyginti savo galimybes su savo komandos draugais, su kuriais kas savaitę žaidžiate intelektualinius žaidimus kuriame nors bare.

Įdedu 2012 m. Lietuvos čempiono Šarūno Dirmeikio (pirmojo lietuvio PVČ istorijoje, “praėmusio” 100 taškų) atsakymus į klausimus apie pernykštį čempionatą.

Ko tikėjaisi iš Pasaulio viktorinos čempionato? Ar pateisino lūkesčius?

Š. Dirmeikis: Nežinau, kaip atsakyti, nes turbūt neturėjau tokio ryškaus įsivaizdavimo, kaip viskas bus, kad galėčiau lyginti du paveikslus.

Ar buvo įdomu dalyvauti?

Š. Dirmeikis: Dalyvauti buvo įdomu, nes daugelis viktorinų dabar dažniausiai būna komandinės, o individualių yra mažai.

Ar tikėjaisi laimėti Lietuvoje?

Š. Dirmeikis: Buvau namie pabandęs senesnių metų užduotis, todėl tikėjausi būti aukštai, bet niekada negali žinoti, kaip seksis konkurentams (žmonės tobulėja), kas atvyks/neatvyks (turbūt ir tarp niekada čempionate nedalyvavusių yra ne vienas, kuris galėtų labai gerai pasirodyti), pagaliau rezultatai turbūt gali pasikeisti ir nuo savijautos tą dieną, nuo to, kaip pavyksta susikaupti, tuo labiau, kad kartais vietas gali skirti keli taškai. Taip pat yra ir sėkmės, nes kartais galima nežinant rinktis iš kelių variantų ir pataikyti, taip pat ir žinant susimaišyti ir parašyti ne tai, ką turėjai galvoje (praėjusio čempionato metu man buvo ir tokių, ir tokių atvejų).

Kas Pasaulio viktorinos čempionate patiko labiausiai?

Š. Dirmeikis: Man patiko tai, kad nors klausimai yra daugiau faktiniai, tačiau taip suformuluoti, kad dažnai net ir nežinodamas atsakymo jautiesi, kad reikėtų jį žinoti – suformuluota taip, kad atrodo, jog tai svarbu. Tada net ir galvojimas būna kitoks, kai sugalvoti ar prisiminti faktą norisi.
Taip pat patiko tai, kad klausimų daug ir jie išbarstyti po įvairias sritis – taip sumažinamas sėkmės faktorius.
Taip pat gerai yra tai, kad sunku atsakyti daugumą klausimų – nes jei klausimai būtų lengvi, viskas susivestų į tai, kas turi mažiausiai spragų, kas nebūtų labai gerai.

Kas Pasaulio viktorinos čempionate buvo sunkiausia?

Š. Dirmeikis: Sunkūs klausimai tų sričių, apie kurias beveik nieko nežinau. Daug tokių.
Taip pat, bent jau man, antroje pusėje, laikui einant į pabaigą, pasidaro sunkiau galvoti, daugiau tokių nesugebėjimų prisiminti ką tikrai kažkada teko skaityti, visokių nepakankamai įdėmių įsiskaitymų į klausimą. Šiaip gerai, kad per vidurį būna pertrauka.

Ar ginsi titulą?

Š. Dirmeikis: Turėčiau bandyti ginti, jei nieko nenutiks.

Komentarai
Straipsnio temos: , , ,


Po 2012 m. Pasaulio viktorinos čempionato

Po 2012 m. Pasaulio viktorinos čempionato

| 2 komentarai

Praėjo 2012 m. Pasaulio viktorinos čempionatas. Jis didžiausias iki šiol tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje – Lietuvoje vyko trijuose miestuose, dalyvavo 105 žmonės.
Džiugu, kad kiekvienais metais įsitraukia vis daugiau žmonių, o lyderių rezultatai – gerėja. Smagu pažiūrėti, kaip sekasi pažįstamiems, su dalimi kurių žaidžiu vienoje komandoje komandinėse viktorinose. Žaidžiant komandoje žaidėjų žinių lygis įvairiose sritise ėra taip lengvai pastebimas, nes dažnai būna, kad atsakymą žino keli žmonės iš karto, o tai, kuris pasako pirmas, priklauso ne tik nuo užtikrintumo, bet ir nuo asmeninių savybių.
Kai gavęs klausimus vertimui juos pats pabandžiau, galvojau, kad šiemet klausimai lengvesni nei pernai. Mat pats šiemet atsakiau 93, o pernai – 75 (+18 taškų). Tačiau greičiausiai klausimai tiesiog buvo kažkiek man palankesni. Nes dauguma dalyvių neparodė tiek geresnių rezultatų. Štai pernykštis čempionas A. Puklevičius “pasigerino rezultatą” nuo 91 iki 98 (+7), P. Ambrazevičius nuo 80 nukrito iki 74 (-6), Ugnius Antanavičius nuo 69 iki 65 (-4), R. Grikienis nuo 68 iki 71 (+3), V. Danilevičius nuo 60 iki 62 (+2), Edvinas Stankevič nuo 59 iki 55 (-4). Dar didesnį šuolį, nei mano, parodė Česlovas Šimkevičius, kurio rezultatas pagerėjo nuo 58 pernai iki 78 šiemet (+20).
Bet šiaip bendros tendencijos čia išlieka ir didesnis nei 10 taškų pokytis per metus – retenybė.
Priešingai nei kai kuriose baro viktorinose, kur vieną dieną ta pati komanda gali būti pirma, kitą dieną – kažkur per vidurį, Pasaulio viktorinos čempionato klausimai visuomet puikiai subalansuoti. Ne vien visuomet ta pačia proporcija suskirstyti į 8 didžiąsias temas (po 30 klausimų kiekvienoje). Tų didžiųjų temų viduje klausimai irgi negali būti tarpusavyje pernelyg panašūs: pvz. Istorijos temoje niekada nebus taip, kad vyrautų vien Antikos, vien Viduramžių ar vien Naujųjų laikų klausimai.
Jokioje temoje nebus taip, kad pernelyg daug klausimų būtų susiję su konkrečiu žemynu. Tarp tokių potemių santykis irgi išlieka fiksuotas. Todėl PVČ itin mažai sėkmės, jis gerai įvertina žmogaus žinias atitinkamose srityse. Mažai kintantys dalyvių rezultatai parodo, kad klausimų autoriams puikiai sekasi kasmet sukurti objektyviai labai panašaus sudėtingumo viktoriną, nors ir su naujais klausimais.
Teoriškai žiūrint, ilgainiui žmogaus rezultatai turėtų, nors ir lėtai, kažkiek keistis – juk kinta domėjimosi sferos, atsiranda naujų žinių, o senos pasimiršta. Tačiau Pasaulio viktorinos čempionatas Lietuvoje dar vyksta nepakankamai ilgai, kad būtų galima tą analizuoti.
Beje, Vilniuje, restorane “Belgai”, kur aš vedėjavau, šįsyk išbandėme naują vertinimo sistemą – kur vedėjas skaito atsakymus, o tuo pačiu žaidėjai vertina vieni kitų atsakymų lapus. Manau ši vertinimo sistema pasiteisino – sutrumpėjo dalyviams neįdomaus laiko, kai tenka tiesiog laukti, kol organizatorai pataisys atsakymus. Pats atsakymų skaitymas irgi tampa įdomesnis, kai prieš akis dalyviai mato klausimus ir konkurento mėginimus atsakinėti.
Be to, dabar tapo įmanoma pirmojo kėlinio rezultatus paskelbti dar prieš prasidedant antrajam kėliniui, tokiu būdu sukeliant daugiau įtampos ir konkurencijos.

Komentarai
Straipsnio temos: , ,


Kovo 11 eitynių diena Vilniuje – tik faktai iš pirmų lūpų

Kovo 11 eitynių diena Vilniuje – tik faktai iš pirmų lūpų

| 0 komentarų

Iki šiol nedalyvaudavau ir nestebėdavau kovo 11 d. renginių Gedimino prospekte, bet šiais metais, jau iš anksto buvęs susipriešinimas ir vaidai internete paskatino nueiti pažiūrėti.

Renginiai vyko du: 13 val. Tautinio jaunimo sąjunga ir Lietuvių tautos centras organizavo tradicinės eitynes „Lietuva lietuviams, lietuviai Lietuvai”. Vėliau, 16 val. pirmąsyk Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Lygių galimybių plėtros centras.

Šiame įraše, susilaikydamas nuo vertinimų, tiesiog rašau, ką mačiau ir pateikiu nuotraukų. Manau, kad internete trūksta neutralių, nuomone nepersmelktų tekstų. Savo vertinimus, jeigu jie domina, rašau kitame įraše. Gali būti, kad kažko nepastebėjau, bet stengiausi stebėti skirtingose vietose ir pamatyti kuo daugiau.

1 dublis: Tautinio jaunimo sąjungos ir Lietuvių tautos centro eitynės

DALYVIAI

14:50 eitynių dalyviai, nešini vėliavomis, traukė į Katedros aikštę. Čia jie rikiavosi į eilę Sereikiškių parko alėjoje. Nors šventė viešojoje erdvėje vadinta jaunimo eitynėmis, iš tikro buvo įvairaus amžiaus žmonių. Ir tėvai, atsivedę vaikus, ir senyvi žmonės, ir moksleiviai bei studentai. Apie ketvirtį ar trečdalį dalyvių sudarė moterys ir merginos. Buvo ir skustagalvių (skinhedų), tačiau jie sudarė tik nedidelę mažumą. Dalyvavo ir keli kitų subkultūrų atstovai. Tačiau daugumos dalyvių ir organizatorių iš išvaizdos buvo neįmanoma priskirti kažkokiai grupei. Žmonių buvo tikrai daug, ne vienas šimtas.

Ėjo ir ne vienas žymesnis žmogus, nepriklausomybės akto signatarai. Mačiau R. Ozolą, P. Gražulį.


Prieš eitynių pradžią buvo dalinami trispalviai raiščiai. Juos žygiuotojai užsirišo ant rankų. Ant aukštesnės vietos pasilypėjęs vienas organiatorių įspėjo dalyvius, kad eitynių priešininkai gali išsišokti ir patarė dalyviams nesivelti į konfliktus. Informavo, kad žmonės su baltais raiščiais yra organizatoriai, jie palaikys tvarką, užvedinės skanduotes. Paskui palinkėjo gražios ir linksmos šventės.

ŽIŪROVAI

Žiūrovų buvo gal trečdalis tiek, kiek dalyvių, o gal net perpus. Itin gausu buvo žurnalistų ir šiaip žmonių su fotoaparatais. Prie Katedros eitynes nuo riedžio stebėjo meras A. Zuokas, buvo ir kitų žymių žmonių.

Tarp žiūrovų girdėjosi ne vien lietuvių, bet ir rusų, anglų kalbos. Kai kurie anglakalbiai žiūrovai patys buvo užsirišę jiems padovanotus trispalvius raiščius. Sunku buvo suprasti, kurie žiūrovai palaiko eitynes, kurie joms prieštarauja, o kurie neturi apie jas nuomonės. Tik keli iš žiūrovų kartais prisijungdavo prie skanduočių, paplodavo.

Buvo ir keli žmonės su Lenkijos vėliavomis padabintomis striukėmis, bet jie irgi niekaip nepasireiškė.

PLAKATAI, VĖLIAVOS IR ŠŪKIAI

Dalyviai nešėsi daug vėliavų. Vyravo Lietuvos trispalvės, tačiau buvo ir Latvijos, Estijos, Italijos, Danijos, Serbijos, kitų šalių vėliavos, taip pat vėliavos su vyčiais, Žemaitijos vėliava.

Plakatai buvo labai įvairūs, jų tarpe: „DIDŽIUOJUOSI, JOG ESU LIETUVIS”, „LIETUVIAIS TURIME IR BŪT”, „TAIKUSIS NACIONALIZMAS”, „UŽ TAUTŲ LAISVĘ”, bet buvo ir plakatas „SKINHEADS”. Buvo plakatas, skatinantis blaivybę, dar vienas, cituojantis Simoną Daukantą. Keli vyrai nešė plakatą „SAULIUS ČEPĖNAS. TAVO KELIAS – MŪSŲ KELIAS, TAVO ATMINIMAS – MŪSŲ UŽDUOTIS” (apie Saulių Čepėną, 1999 m. dėl politinių priežasčių mirtinai sumuštą tautininką, galite paieškoti informacijos Google).

Skanduoti įvairūs šūkiai: „Lietuva, Lietuva, Lietuva”, „Už Lietuvą”, „Lietuva lietuviams – lietuviai Lietuvai”, „Didžiuojuosi, kad esu lietuvis” ir kiti. Prieš mažumas nukreiptų šūkių, kaip „Juden raus”, niekas neskandavo. Bendrai paėmus, šūkius skandavo ne visi. Keli žmonės skandavo garsiai, tam tikra dalis pritarė, tam tikra dalis tik judino lūpas, daug kas ėjo tylomis.

Dauguma dalyvių vilkėjo paprastais rūbais. Tačiau buvo keletas tautiniais drabužiais, uniformomis.

DEMONSTRANTAI

Tik įėjus į Gedimino prospektą eitynes pasitiko keli prieš jas nusiteikę žmonės. Vienas jų laikė juodą anarchistų vėliavą, kiti transparantus su ranka raudonai išrašytais šūkiais: „KOVOK UŽ KLASĘ, O NE UŽ RASĘ”, „VAKAR JUDEN RAUS, ŠIANDIEN LIETUVA”. Taip pat buvo nešama vėliava su vokišku užrašu „Antifaschistische Aktion”. Šie žmonės lydėjo eitynes šaligatviu, rodydami savo plakatus jų dalyviams, kartais užeidami į važiuojamąją dalį. Policija ėmė prašyti netrukdyti renginiui ir atlaisvinti kelią.

Ties McDonald‘s restoranu eitynių priešininkai įsiveržė į eitynių gretas ir ėmė skanduoti šūkį „Cha, cha, cha, Antifa!” bei kitus. Eitynių dalyviai laikėsi ramiai ir neramumų nekilo. Po eitynių šioje vietoje tebestovėjo demonstrantų paliktas ant kartono užrašytas tekstas “ANTANAI, KELK – NACIAI LIETUVĄ PARDUODA”, kurį vėliau kažkas užvertė.

Dar prieš šį incidentą Vinco Kudirkos aikštėje eitynes pasitiko ir devyni Paleckio partijos Frontas aktyvistai. Jų plakatai buvo atspausdinti, raudoname fone balti tekstai: „DARBO! DUONOS! TEISINGUMO”, „UŽ LIETUVĄ BE NACIZMO!”, „ŽYDŠAUDŽIŲ IR BANDITŲ GARBINTOJUS – TEISTI!” (banditais TSRS vadinti Lietuvos partizanai) ir kiti. Čia vyravo vyresnio amžiaus žmonės. Šis protestas laikėsi atokiau nuo prospekto, eitynėms netrukdė ir buvo tylus.

Eitynes lydėjo ir vienas vyras oranžiniai dažytais plaukais nešinas gėjų vėliava (vaivorykšte). Jis fotografavo renginį. Niekas iš dalyvių ar žiūrovų jo neužsipuolė.

Demonstrantus ypač aktyviai fotografavo žiūrovai ir žiniasklaidos darbuotojai.

PABAIGA

Priėję Lukiškių aikštę dalyviai sustojo už buvusių KGB rūmų. Kalbas sakė Ozolas, Songaila, svečias iš Latvijos, jos buvo nuosaikios. Aktyvių eitynių oponentų šioje vietoje jau nebebvuo, žiūrovų gretos irgi praretėjusios. Dalyvius organizatoriai pakvietė į koncertą vakare, kur su išdalintaisiais trispalviais raiščiais buvo nuolaidos bilietams. Viskas baigėsi himnu. Kai kas giedojo ar tyliai stovėjo, o kai kurie žiūrovai jam skambant toliau šnekučiavosi tarpusavy.

2 dublis: Eitynės „Švęskime laisvę”

Gedimino prospekte žmones su trispalviais raiščiais ėmė keisti žmonės su balionais. Būtent tokius – geltonus, žalius ir raudonus – dalijo antrosios šventės organizatoriai. Tiesa, liko joje ir keli pirmųjų eitynių dalyviai, bet dauguma dalyvavo koncerte ant Tauro kalno.

RENGINIAI

Apie 16 val. Gedimino prospekte skirtingose vietose prasidėjo įvairūs renginiai:

1.V. Kudirkos aikštėje dainavo kažkokia man nežinoma grupė, berods tai buvo broliai „Timohi”.

2.Prie McDonald‘s restorano keli juodaodžiai mušė būgnus. Greta buvo minėti trispaviai balionai, viena vėliavėlė tįsojo ant grindinio.

3.Prie Scandic viešbučio kelios mergaitės braidė baloje su Lietuvos vėliavos spalvų guminiais batais. Jos kažką dainavo, deja, man nepavyko išgirsti, nes garsą užgožė prie buvusios Fluxus ministerijos per garsiakalbius muziką atlikusi kita man nežinoma grupė.

4.Prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos per garsiakalbius buvo garsiai leidžiamas hiphopas.

5.Prie Vagos administracinio pastato grupelė jaunuolių šoko breiką.

EITYNĖS

Eitynės buvo dvejos – nuo V. Kudirkos ir Nepriklausomybės aikščių. Jos susitiko Lukiškių aikštėje, kur klausėsi koncerto.

Renginys buvo daug ramesnis. Ir dalyvių, ir žiūrovų, ir žiniasklaidos buvo mažiau (tiesa, ilgainiui susirinko daugiau, nei šioje nuotraukoje). Jokių incidentų nebuvo. Todėl, deja, ir parašyti turiu mažiau ką.

Pats stebėjau eitynes nuo Nepriklausomybės aikštės. Čia dalyvavo N. Marčėnaitė, A. M. Pavilionienė.

Girdėjau, kaip viena greta stovėjusi močiutė pasiskundė, kad balionai kažkodėl tik geltoni ir žali. Vėliau atsirado ir keli raudoni. O netrukus į eitynių galą įsijungė Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio aktyvistai, nešini oranžiniais (partijos spalvos) balionais. Jokių skanduočių nebuvo, eitynės vyko tyliai.

Lukiškių aikštėje buvo jau daugiau žmonių, atėjusių paklausyti koncerto, Lietuvos atributikos buvo jau mažiau.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,