Išskleisti meniu

Kinas

Honkongo kinas ir jo unikalūs žanrai

Honkongo kinas ir jo unikalūs žanrai

| 1 komentaras

Smagus pastarųjų savaičių atradimas – Honkongo kinas. “Kino pavasariuose” jį rodydavo, tačiau tai buvo kūriniai “nestandartinių” režisierių, tokių kaip Vong Kar Vajus. Masinis produktas visai kitoks – tačiau ne mažiau įdomus, nes smarkiai besiskiriantis nuo to, ką matyti įpratę Amerikos ar Europos kine.

1950-2000 m. Honkongo kino pramonė buvo labai galinga – trečioje vietoje pagal filmų skaičių po JAV (Holivudo) ir Indijos (Bolivudo). Mat į kapitalistinį Honkongą po 1948 m. komunistinės revoliucijos pasitraukė daugybė geriausių Kinijos kinematografų. Likusiai Kinijos daliai “užsidarius”, Honkongas statė filmus ir sau (kur jie buvo be galo populiarūs), ir visiems gausiems pasaulio “čainataunams”.

Honkongo kino žanrai

Vakaruose išgarsėjo vienintelis Honkongo kino žanras – kunfu (kung fu). Klasikinis kunfu filmas rodydavo dorą, šaolino priesakais besivadovaujantį herojų, ilgų dvikovų serijoje įveikiantį tuos priesakus laužančiuosius. Pirmoji pasaulinė kunfu žvaigždė – Briusas Ly – ištęstas “smūgis, smūgio išvengimas, smūgis, smūgio išvengimas” tipo serijas pakeitė muštynėmis, kuriose oponentas “išjungiamas” vienu ar keliais smūgiais – užtat tų oponentų vienu metu puola daug. Antroji pasaulinė žvaigždė – Džekis Čanas – pridėjo komedijos elementų, o greta superdorų herojų radosi kvailoki ar išdykę, bet visgi triumfuojantys, “geriečiai”.

Briusas Ly filme “Įeina drakonas” vaidina Šaolino “absolventą”, pasiųstą sudoroti kitą Šaolino atstovą. Pastarasis išdavė kovotojo įžadus ir užsidarė saloje, kurioje laiko vergus ir kontaktą su išore palaiko tik rengdamas kovotojų turnyrus. Viename jų ir tenka dalyvauti herojui…

Palyginus su koviniais Vakarų filmais Honkongo kine realistiškiau atrodo pasekmės: aktoriai neišeina iš “amžiaus muštynių” sulaižytais plaukais, ant jų kūnų matosi sužeidimai, mėlynės. Honkongo kinui svarbesni kovos menai ir metodai: jie rodomi ir tradiciniai, ir specialiai tam filmui “kovų choreografų” išgalvoti. Pastarieji dažnai pristatomi kaip “neįveikiami kovos veiksmai”, išrasti herojų-supermeistrų ir neįkandami kitiems. Tai, kaip mokinys iš meistro perima patirtį ir iš eilinio vyruko titaniškomis pastangomis tampa kovotoju – taip pat svarbus kunfu kino elementas. Kunfu aktoriai viską vaidina patys (be kaskadininkų); dalis jų, kaip Briusas Ly, patys buvo kovotojai, kiti, kaip Džekis Čanas, praėjo aktorių mokyklas, kuriose akcentuojama kovos vaidyba.

Kova dominuoja ir kitame Honkongo kino žanre – vušia (武俠, wuxia). Tačiau čia kaunamasi kardais ir kitais iš dešimčių Senovės Kinijos (ar išgalvotų) šaltųjų ginklų. Veiksmas vyksta senovėje, bet siužetai – tarpas tarp istorinio kino ir Tolkino stebuklinės fantastikos. “Didvyriai”, dūris po dūrio įveikiantys ištisas varžovų armijas, čia šokinėja aukštai it kompiuterinių žaidimų veikėjai, turi ir ypatingų neapibrėžtų galių (senuosiuose vušia juos net kartais nuo pavojaus išgelbėdavo paukščiai, pakeldami į dangų). Visgi “nežemiški” elementai per reti ar per švelūns, kad filmas atrodytų grynai fantastinis – gal todėl vakariečiai ir nesuprato vušia. Mėgino vertinti kaip istorinius filmus, o tokiu atveju kiekvienas 10 metrų pagrindinio herojaus šuolis iššaukia mintį “nesąmonė”. Kinijoje tuo tarpu šie siužetai artimi, nes vušia literatūra buvo populiari iki užgimė kinas. Vakarus vušia atgarsiai pasiekė tik 2000 m. su filmu “Sėlinantis tigras. Tūnantis drakonas”, laimėjusiu keturis Oskarus. Pastarasis daugybei honkongiečių, tiesa, atrodė pernelyg suvakarietintas.

Vušia filmas Intrigų klanai. Detektyvinėje istorijoje herojus apkaltinamas trijų klanų lyderių nužudymu ir turi įrodyti savo nekaltumą – antraip su juo susidoros Magiškojo Vandens pilies kovotojos.

Ypatingi Honkongo kino žanrai tuo nesibaigia. Į didžiuosius ekranus 1950-1960 m. būdavo populiaru perkelti Kinijos operą, kuri, tiesa, su Vakarų opera turi mažai bendro. Švelnesnė, “populiarizuota”, su liaudies dainomis sumišusi jos versija – huangmei opera – imta naudoti miuziklams. Huangmei operos filmai būdavo populiarūs tarp moterų, žiūrovai tada dar skurdžiame ir pramogų stokojančiame Honkonge eidavo į juos daug kartų, kartu dainuodavo. Šių filmų, o taip pat ir to meto dramų, istorijos dažnai būdavo tragiškos, pagrindinės herojės kentėdavo, nors, sykiu, ir būdavo psichologiškai stiprios, moraliai sunkiai palaužiamos. Dramose aktorės būdavo žvaigždės, aktoriai – antrame plane. Huangmei operose buvo įprasta, kad net vyrus vaidindavo moterys.

Homoseksualūs herojai nebuvo nei tabu/iššūkis (kaip seniau Vakaruose), nei kone privaloma duoklė politkorekcijai (kaip šiandien Vakaruose), štai 1977 m. žymiame vušia “Intrigų klanai” pilį valdo “princesė ir princesė nr. 2”. Kitataučiai herojai (ypač japonai) dažniausiai neigiami ir jų kovų menai, nors labai galingi, galiausiai krenta prieš kinišką tradiciją.

Honkongo kinas iškilo, nes visoje likusioje milijardinėje Kinijoje cenzūra kino pramonę pavertė išimtinai politikos tarnaite. Tačiau iki ~1970 m. ir pačiame Honkonge cenzūros būta, tik ji – labiau moralinio pobūdžio. Šias ribas pašalinus Honkongo dramos pasipildė seksualiniu turniu. Tokie kūriniai pavadinti “trečios kategorijos filmais” (angl. “cat 3”), nes buvo jai priskirti pagal tuometę “tinkamumo vaikams” nustatymo sistemą. Kai kuriuose filmuose seksas nustelbė siužetus, bet, priešingai Vakarų pornografijai, jie koncentravosi į veidus, judesį, o ne tam tikrų organų stambius planus. Be to, nors Vakaruose sakoma, kad lovoje nejuokaujama, honkongiečių erotika dažnai kupina komedinių elementų.

1993 m. “trečiosios kategorijos” filmas “Pakvaišusi meilė” pasakojantis apie turtingos šeimos paauglę, ieškančią nuotykių (dažnai – lovose).

Ypatingas Honkongo kino gamybos procesas

Kaip komunistinė Kinijos revoliucija “pagimdė” Honkongo kino pramonę, taip Kinijos laisvėjimas po 1990 m. ją nusmukdė. Filmų gamybos tempai Honkonge nebe tie, nes geros kokybės, cenzūros nesumaitotos juostos vėl kuriamos ir Šanchajuje ar Pekine. Ten, šiaurinėje Kinijoje, juk žmonės kalba mandarinų kalba, tuo tarpu dauguma Honkongo filmų būdavo kantonietiški. Nors pavadinamos kinų kalbos dialektais, tai greičiau jau skirtingos kalbos ir “mandarinas” negali suprasti kantonietiško dialogo labiau nei lietuvis latviško.

“Meilė cigaretės dūme” – šiuolaikinė (2010 m.) Honkongo drama apie rūkymo pertraukėlių metu įsiliepsnojančią gretimų darboviečių darbuotojų draugystę. Užuot kaip vušia ar kunfu mėginęs perteikti kinų kultūrą filmas apsiriboja Honkongo gyvenimu ir liaudies kalba.

Honkonge kitokie ne tik kino žanrai, bet ir pats kūrimo procesas. Dėl skirtingų kinų kalbų (“dialektų”), filmai dažnai būdavo filmuojami be garso. Vėliau dialogus įkalbėdavo kiekvienu dialektu ir net angliškai. Kartais filmavimo metu aktoriai tesakydavo beprasmes frazes kaip “vienas, du, trys…”, o galutinai režisierius ar scenaristas dialogus parašydavo paskui (postprodukcijoje). Tiek kunfu, tiek vušia, tiek “trečiojoje kategorijoje” juk ne pokalbiai svarbiausi.

Kitais atžvilgiais Honkongo režisieriai turėdavo numatyti viską iš anksto. Dažna scena būdavo filmuojama viena kamera ir vienu dubliu. Prifilmavus iki momento, kai reikia pakeisti vaizdo kryptį, aktorius sustingdavo vietoje, o operatorius pernešdavo kamerą. Maža to, visa tai daryta be kadruočių.

Honkongas iki ~1980 m. dar buvo skurdus, jo režisieriai galėjo tik pavydžiai stebėti Japonijos ar Amerikos specialiuosius efektus. Juos pakeitė paprasti, tiesa, žiūrint filmą į akis krentantys metodai, kaip “rodymas atgal” (neva ant aukšto pastato užšokantis kovotojas – tai atgal rodomas vaizdas, kai nuo to pastato nušoka aktorius) ar žvėris vaidinantys persirengę aktoriai.

Vietoj specialiųjų efektų Honkongo kine dažnai stebindavo išmonė. Pavyzdžiui, ypatingos kunfu kovotojų treniruotės, kaip ši viename pirmųjų Džekio Čano filmų “Girtas meistras”. Vanduo – verdantis, ir bet koks mokinio judesys jį išpiltų.

Visas klasikiniam Honkongo kinui kurti reikalingas lėšas reikėdavo užsidirbti patiems. Miestas buvo tikra kapitalizmo sostinė, valstybė į verslą ten nesikišo visiškai. Ir būtų buvę neįsivaizduojama, kad ji remtų kiną. Todėl tradicinis Honkongo kinas – visuomet komercinis. Tai reiškė taupymą, bet kartu ir konkurenciją dėl žiūrovo bei joje gimusią režisierių ir aktorių patirtį bei išradingumą.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Šiaurės Korėjos kinas – kas išnyra pro propagandą

Šiaurės Korėjos kinas – kas išnyra pro propagandą

| 0 komentarų

Kai propagandą apie savo šalį turi kurti žmonės, niekada nebuvę kur kitur, jiems tai visada sudėtinga. Mat kai kurie blogi reiškiniai yra tokie įprasti, kad net neatrodo, kad jie slėptini. Pamenu, seniai skaičiau interviu su kažkuriuo lietuvių režisieriumi, kad Lietuvos TSR cenzoriai net nepastebėjo scenos, kaip nešamas kyšis – ją iškirpo tik Maskvoje. Kokią nors katastrofą gal būtų pastebėję, bet juk kyšio nešimas Sovietų Sąjungoje buvo toks įprastas, kaip ir pirkimas parduotuvėje…

Šiaurės Korėjos tikrovės atspindžiai?

Tai prisiminiau žiūrėdamas Šiaurės Korėjos filmą “Moksleivės dienoraštis”, kur cenzoriams nepavyko užmaskuoti šalies tikrovės. Štai kas jiems prasprūdo:

1.Moksleiviai Šiaurės Korėjoje tarpusavyje konkuruoja kam daugiau maisto įdeda mama. Herojė grįžo namo iš pikniko anksčiau, nes nedrįso išsitraukti pietų dėžutės prieš kitus iškylautojus. Pas mus panašiai moksleiviai gal žiūrėtų į mobiliuosius telefonus, bet maistas jiems toks savaime suprantamas, kad niekas juo nekonkuruoja, o kas valgo mažiau tai daugiausiai dėl dietos, religijos, vegetarizmo (ir tokiu savo pasirinkimu kaip tik didžiuojasi).

2.Moksleivė naktį pavagia iš puodynės tėvui ten saugomus ryžius. Žinodamas apie Šiaurės Korėjos badą gali suprasti tą sceną – bet iš paties filmo visiškai neaišku, kodėl ji taip daro: juk jos šeima, kaip rodoma, maisto turi per akis ir nuolat rengia vaišes. Tiesą pasakius, jokiame nekulinariniame filme nemačiau, kad herojai taip dažnai valgytų. Tas poreikis pademonstruoti, kad valgoma šitiek daug, turbūt jau savaime rodo, kad šalyje maistas suvokiamas kaip turtas, kurį turi ne visi. Rusijos ar Kinijos propagandistas net nematytų poreikio akcentuoti maisto, verčiau rodytų aukštąsias technologijas ir pan.

3.Filmo herojus mokslininkas sudaužo akinius. Kadangi jis ką tik padarė puikų išradimą, jam viršininkas pažada: “dabar mes jums duosime dešimt akinių”. Matyt, akiniai Šiaurės Korėjoje deficitas – kitaip kas galėtų apsidžiaugti gaudamas dešimt tos pačios rūšies daiktų, užuot gavęs pinigų?

4.Dažnai rodomi kompiuteriai: jie yra ir bendrabučio kambaryje, ir mokykloje, ir pas daktarę. Tačiau… daktarės kompiuteris stovi ne ant jos darbo stalo, bet ant kažkokio staltiese užkloto stalo kabineto šone ir prie jo net nėra kėdės. Panašu, kompiuterį režisierius suvokė tik kaip rekvizitą, atspindintį “modernumą”. Kažin, kiek žmonių filmavimo aikštelėje žinojo, kaip juo naudotis?

Kompiuteris kabineto šone

Kompiuteris, atrodo, skirtas ne daktarei, o pacientei – jei ji pasisuktų į šoną ir pasistumtų savo kėdę.

Šiaurės Korėjos filmo kadras: daktarė kalba senu telefonu

Sekanti filmo scena: daktarė kalba telefonu. Kompiuterių filmo kūrėjai visur pristatė, užtat telefono modelio į modernesnį pakeisti nesugalvojo.

5.Didysis herojaus mokslininko išradimas – tai kompiuterizuota gamybos linija. Nebūtų keista, jeigu filmas nebūtų sukurtas 2006 m. Beje, vienoje scenų rodomi vaizdai kompiuterio ekrane primena ~1986 m. Vakarų programinę įrangą.

6.Dar vienas atlyginimas mokslininkui – duotas butas. Kad žiūrovas suprastų, koks puikus butas duodamas, pasakoma, kad jame yra “labai daug baldų”. Lietuvoje norime geresnių baldų, geresnių akinių – o ne tik kuo daugiau. Tačiau ten, kur daiktų iš tikro trūksta ir ne visi apskritai turi pakankamai maisto, baldų, akinių jau vien didelis jų kiekis kelia turtingumo įspūdį.

Šiaurės Korėjos iliuzija diždiajame ekrane

Aišku, šis filmas neabejotinai mėgina parodyti Šiaurės Korėją gražesnę, nei ji yra. Rodomas gana turtingas gyvenimas, panašus į esantį Lietuvoje ar Europoje, apie Kim Čen Irą spontaniškai dainuojantys ir jam tarnauti pasižadantys žmonės.

Kelios citatos iš filmo kalba pačios už save:

Daina, kurią dainuoja vaikai, atvykę į stovyklą:
“Mūsų vadas net per pavasario atostogas
Lanko karius fronte,
Jis pamoja vaikams, važiuojantiems stovyklon
Jis eina į frontą, vaikai – į stovyklas
Vadui atostogos – apsilankymas fronte
Vaikams atostogos – linksma stovykla
Regėdamas vaikus baltom kepurėm
Jis keliauja frontan, vaikai – į stovyklas.”

Mėgstamiausia pagrindinės herojės, paauglės mergaitės daina:
“Gėlės žydi prie šilto lango
Mes ilgimės Tėvo, jis toli fronte
Sniegas iš lėto padengia kalnus,
Girdime savo Vado žingsnius,
Jis žengia frontan snieguota perėja,
Te jis, Tėvas, bus saugus ir stiprus.
Žvaigždės žiba naktiniam danguj
Girdime brangiojo Vado žingsnius
Visi gerieji jį vadina Tėvu
Jis numylėtasis Tėvas mūsų tautos
Žygiuosim koja kojon su Vadu
Seksime juo visą gyvenimą”

Paauglės pokalbis su mokytoju:
Paauglė: “Mano tėvas – tikras nevykėlis”
Mokytojas: “Nevykėlis? Kodėl taip manai?”
Paauglė: “Jis neturi nuotraukų su brangiuoju Kim Čen Iru ir nėra mokslų daktaras. Argi jis ne nevykėlis?”

Tėvas dukrai:
“Su Rion, mūsų Vadas taip pat turi šeimą. Bet jis kiaurus metus negrįžta namo. Mano didžiausia svajonė yra kuo ištikimiau sekti jo pėdomis. Pasišvęsti šaliai ir tautai.”

Dukros laiškas tėvams – laiminga filmo pabaiga:
“Dabar žinau, kad mano tėvai yra tikrai pasišventę. Jūsų širdys tiesiog liepsnoja iš pasišventimo Vadui.”

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Mašinima (mašininis kinas) – nauja meno forma

Mašinima (mašininis kinas) – nauja meno forma

| 0 komentarų

Mašinima (nuo angl. “machine” ir “cinema”) tai – kompiuterinių žaidimų įrašai, skirti žiūrėti kaip filmas. Ši šiuolaikinio meno forma jau labai populiari. Ji paplito per Youtube vaizdelius, o ne įvertintas parodas ar festivalius. Reklamos ir kritiškų straipsnių beveik nėra, tad geros mašinimos reikia ilgai ieškoti “bandymų ir klaidų metodu” – bet radęs tikrai nepasigailėjau.

Pirma mašinimos rūšis: siužetinių žaidimų įrašai

Šiuolaikinių žaidimų siužetai sudėtingi ir įdomūs, o Full HD grafika puiki. Bet ne visi gali ar nori juos žaisti. Žaidimo įrašas yra bendras žaidimų autorių bei jį įrašiusio žaidėjo kūrinys. Didžioji įdomumo dalis priklauso būtent nuo žaidėjo. Kad tinkamai atskleistų siužeto subtilybes žaidėjas įrašinėdamas turėtų žaisti nebe pirmą kartą, nuolat turėti omenyje, kad žaidžia dėl įrašo, žinoti, ką ir kur daryti, kad viskas atrodytų įspūdingiausia. Šiuolaikiniuose action ar adventure žanrų žaidimuose žaidėjas gali pasirinkti, iš kurio taško stebėti vaizdą, tik nuo jo priklauso, kokiu tempu bus peržaidžiamos tam tikros vietos – visa tai koreguodamas jis gali tą patį žaidimą įraše atskleisti savaip.

Didelę dalį žaidimo įrašo (kaip ir filmo) kūrimo proceso sudaro montavimas: žaidžiant būna daug “rutininių epizodų” kai žaidėjas tiesiog veda herojų iš taško “A” į tašką “B” – panašūs momentai montuojant dažniausiai “iškerpami”. Tam tikras scenas “įrašinėtojas” gali įrašyti (peržaisti) kelis kartus ir iš jų montavimo metu atrinkti “geriausią dublį” (tą, kuriame vaizdas rodomas iš tinkamiausių taškų, veiksmas vyksta įdomiausiu tempu ir pan.). Rezultate dviejų skirtingų žaidėjų to paties žaidimo įrašų trukmės gali skirtis net ir trigubai.

Neseniai peržiūrėjau BAFTA geriausio metų žaidimo apdovanojimą The Last of Us šį įrašą, “Youtube” sulaukusį jau per milijoną peržiūrų. Tikrai įtraukia. Šis įrašas 6 valandų, tačiau yra ir dvigubai trumpesnių, kuriuose “iškirpta” daugiau epizodų, ir ilgesnių. Kurie atrodys geriausi – skonio reikalas.

The Last of Us kadras.

Originalioji mašinima

Kai kurie šiuolaikiniai žaidimai suteikia žaidėjui didžiulę laisvę: viename ir tame pačiame žaidime herojus gali laisvai vaikščioti po miestus, vairuoti įvairus automobilius, skraidyti lėktuvais, muštis, šaudytis, mylėtis ir t.t. Tokius žaidimus originalios mašinimos kūrėjai panaudoja tam, kad jais perteiktų savo sugalvotus siužetus. Žaidimo herojus jie naudoja lyg virtualius aktorius: specialiai stato į tokias situacijas, kokių reikia sugalvotam scenarijui, ir jas įrašinėja, o paskui vaizdus sumontuoja “iškirpdami” viską, išskyrus surežisuotąsias scenas. Herojų mintis ir dialogus montavimo metu gali įgarsinti tikri aktoriai; šis įgarsinimas jau neturi nieko bendro su žaidimu.

Originali mašinima – lyg autorinė animacija, besinaudojanti kompiuterine grafika. Tačiau sukurti originalią kompiuterinę grafiką animaciniam filmui kainuoja milijonus, tuo tarpu mašinimos autoriai išsisuka daug kartų pigiau, nes, užuot samdę grafikos programavimo specialistus, pasinaudoja žaidimams sukurtais pasauliais, kuriuose jiems “belieka” valdyti herojus.

“Belieka”, čia, aišku, netinkamas žodis. Kad ir koks laisvas žaidimas būtų, jis riboja: jokiame žaidime neįmanoma tiek skirtingų veiksmų, kiek įmanoma tikrame gyvenime. Todėl originalios mašinimos kūrėjai turi būti labai išradingi, kad parodytų tai, ko siekia, o kai kurių “virtualių scenų” parengimas užtrunka ne ką mažiau, nei rekvizitų išdėliojimas filmavimui tikrovėje.

Tarkime, tam kad įrašytų sceną, kaip požeminėje automobilių aikštelėje staiga nei iš šio, nei iš to, įsijungia vieno automobilio signalizacija, kūrėjas turi į tą aikštelę suvairuoti virtualius automobilius, paskui vieną jų “užkabinti” kitu automobiliu (ir vėliau iškirpti tą “užkabinimo” sceną).

Originaliosios mašinimos kūrėjams vienas svarbiausių sprendimų – pasirinkti žaidimą, kuriuo bus galima geriausiai realizuoti sugalvotą siužetą.

Paprastai vienu geriausių originalių mašinimų laikomas “Šiukšlininkas” (“The Trashmaster”). Jis buvo kuriamas du metus. Siužetas (apie didvyrį šiukšlių išvežiotoją) čia primena Holivudo veiksmo filmą ir nors nėra labai gilus, žaidimas “Grand Theft Auto 4” film noir stiliaus atmosferai sukurti išnaudotas įspūdingai.

Šiukšlininko kadras.

Mašinimos problemos: perliukai paskęsta tarp dulkių

Mašinima, kaip joks kitas menas, susiduria su lavina žemos kokybės kūrinių. Kiekvienam mėnesius ar metus kurtam mašinimos šedevrui į Youtube įkeliami tūkstančiai mėgėjiškų, aiškios minties neturinčių, nesumontuotų žaidimų įrašų, kuriuos dažnai daro vaikai. Visi jie galiausiai papuola į vieną Youtube sąrašą su šedevrais – ir pastaruosius aptikti sunku. O žmogus iš šalies, pažiūrėjęs atsitiktinį “mašinima” pavadintą žaidimo įrašą, turbūt išvis nusivils mašinima kaip “visiška nesąmone”.

Tačiau kitaip sunkiai gali būti: riboja autorių teisės. Žaidimų autorių teisės priklauso jų kūrėjams, todėl mašinima negali būti pardavinėjama be žaidimų kūrėjų leidimo (o šiems tai dažniausiai per mažas verslas, kad tuo užsiimtų). Taigi, mašinimą, išskyrus kelias išimtis, kuria entuziastai, leidžia visiems žiūrėti nemokamai, o tai reiškia, kad negali būti ir normalios rinkodaros, kuri kitose meno formose dažnai atskiria profesionalų darbą nuo mėgėjų.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Geriausi Okeanijos filmai

Geriausi Okeanijos filmai

| 0 komentarų

Tęsiu geriausių (IMDB lankytojų nuomone) atskirų šalių filmų pristatymą. Šįsyk mano akiratyje – Okeanija.

Geriausias Australijos filmas – “Merė ir Maksas” (Mary and Max). Animacinis filmas apie paauglės australės iš problematiškos šeimos netyčia prasidėjusį susirašinėjimą su vienišu keistuoliu pagyvenusiu Niujorko žydu ir ypatingą jų daug metų trukusią draugystę.

Geriausias Naujosios Zelandijos filmas – “Kadais buvo kariai” (Once Were Warriors). Maoriai – senieji Naujosios Zelandijos gyventojai. Dėl europiečių kolonizacijos, azijiečių imigracijos jų dalis tėvynėje vis mažėjo. Daug jų neturtingi, nebesilaiko senųjų tradicijų. Filmas rodo vieną maorių šeimą, kur tėvų aistrą keičia kruvinos muštynės, o vaikai eina nusikaltimų keliu. Pradžioje filmas atrodė daug žadantis, realistiškas – nes be tradicinio skirstymo į “geriečius” ir “blogiečius”. Bet pabaiga visą šitą sunaikino, ji buvo “pritempta”, holivudiška. Jei nebūtų buvę paskutinių 15-20 minučių atrodytų rimta nefunkcionuojančios šeimos analizė.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Geriausi Pietų Azijos filmai

Geriausi Pietų Azijos filmai

| 0 komentarų

Įdomu pasižiūrėti gerus užsienio valstybių filmus. Jie atskleidžia kitokią kultūrą ir požiūrį į kino meną – tik atrasti juos ne visada lengva.

Tam gali padėti IMDB – puikiai žinau, kad tai netobulas variantas, tačiau šioje svetainėje geriausiai įvertinti filmai dažnai būna neblogi.

Čia pristatysiu filmus, kurie laikomi geriausiais iš įvairių Pietų Azijos šalių – nesigailėjau pamatęs nė vieną jų, nors ir ne visų žanrai man patinka.

Geriausias Indijos filmas – “Šafrano spalva” (Rang de Basanti, 2006 m.). Apie anglę, nusprendusią Indijoje su mėgėjais aktoriais kurti filmą apie didvyrius, prieš 60 metų kovojusius už nepriklausomybę nuo britų. Atvykusi ji pamato, kad idealizmas išgaravęs: jaunimas (išskyrus kelis patriotus) nebesupranta anų laikų ir dėl laisvės besiaukojusius savo bendraamžius tegali pašiepti. Tačiau naujai iškeptų aktorių gyvenimus apverčia žiaurus susidūrimas su korupcija. Ir štai nejučia cinikai patys tampa kovotojais-idealistais – tik nebe už laisvę, o prieš korupciją. Sakyčiau, tema labai aktuali ir Lietuvai (net keista: atrodo, kultūros tokios skirtingos, bet filmą beveik identišku scenarijumi galėtų sukurti ir lietuviai apie Lietuvą). Indijoje filmas sukėlė net savotišką jaunimo madą sakyti “ne” korupcijai. Stilius – kaip įprasta Bolivudui, su dainų intarpais, bet meilė čia nėra vienintelis leitmotyvas.

Kiti geri Indijos filmai:
*”Masan”, apie indę šventajame Varanasio mieste, kuri – netekėjusi – permiega su vyru. Porelę užtinka policija ir tai konservatyvioje visuomenėje visiškai sugadina merginos ir jos šeimos reputaciją. Tai – kitoks Indijos filmas (ne standartinio Bolivudo), be šokių ir dainų, bet giliai atskleidžiantis konservatyvią Indijos kultūrą.

Geriausias Indonezijos filmas – “Išsigelbėjimas iš reido” (Serbuan maut, 2011 m.). Kovinis veiksmo filmas, tik įprastesnį kun fu čia keičia indonezietiški kovos menai. Policija šturmuoja nusikaltėlių buveinę. Šturmo metu paaiškėja, kad atskiri policininkai ir nusikaltėliai turi savų interesų. Bet galiausiai viskas yra tik fonas gražioms kovoms. Jei sugebate nekelti klausimo, kodėl nusikaltėlis, užuot tiesiog nušovęs policininką, staiga numeta ginklą ir ima su juo muštis – tuomet šis filmas patiks.

Geriausias Tailando filmas – “Blykstė” (Shutter, 2004 m.). Kaip įprasta Azijos siaubo filmams, šis yra originalaus siužeto su netikėtais vingiais. Porelė važiuoja automobiliu. Staiga po ratais šoka mergina. Avarija. Vaikinas savo draugei pasiūlo bėgti iš įvykio vietos – jie taip ir padaro. Tuomet aplinkui ima dėtis keisti dalykai. Pasirodo, nutrenktoji pranyko tarsi skradžiai žemę (jos lavono niekas nerado ir tik įlenkimai ant automobilio tebeliudija buvus autoįvykį). Išsiaiškinti apie auką gali būti vienintelis būdas suprasti, kas vyksta – o vietų, kai pasakai “šito nesitikėjau” ir daug kas apsiverčia auštyn kojomis – ne viena.

Geriausias Honkongo filmas – “Pragariški reikalai” (Mou gaan dou, 2002 m.). Trileris apie du “dvigubus agentus” priešingose barikadų pusėse. Policininką, infiltruotą į mafiją (triadus), ir mafijozą, infiltruotą į policiją. Abu jie gauna užduotis išaiškinti vienas kitą.

Neustinkate su IMDB vertinimu? Pasiūlykite jūsų nuomone geresnius šių šalių filmus, su malonumu pažiūrėsiu.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Film Numud – dokumentiniai filmai apie užsienio šalis

Film Numud – dokumentiniai filmai apie užsienio šalis

| 0 komentarų

Prieš keliaujant į užsienį mėgstu pasižiūrėti dokumentinių filmų apie šalis, kurias lankysiu. Lyginant su knygomis, privalumų – daug:

1.Filmai ne tik pasakoja, bet ir parodo. Ypač vertingi filmuoti archyviniai kadrai, autentiški tradicijų vaizdai, kompiuterine grafika atkurta senovė. Perskaityti, tarkime, diktatoriaus kalbos ištraukas ne tas pats, kas pamatyti jos įrašą (su intonacijomis, vaizdu ir t.t.); perskaityti apie religines apeigas ne tas pats, kas pamatyti jų vaizdą.

2.Filmai leidžia pamatyti tai, ko būdamas kelionėje nepamatysi: praeities įvykių, taip pat to, kas neskirta turistams ar vyksta kitu metu. Tačiau to pažiūrėjimas leidžia geriau suvokti tai, ką matysi kelionėje. Pvz. prieš lankantis Berlyne verta pažiūrėti filmus su autentiškais kadrais apie Berlyno padalijimą, sieną, mėginančius per ją pabėgti ir jos griūtį.

3.Filmus galima žiūrėti kartu su žmonėmis, su kuriais keliausi. Kartu aptarti, kelionės metu prisiminti ir lyginti su matomais vaizdais.

Tiesa, dokumentinis filmas nelygus dokumentiniam filmui. Gal išgirdęs šį žodžių junginį kai kas net nusišypsos, nes šiandien “dokumentika” pavadinami ir daugybė propagandinių, politizuotų ar abejotinas sąmokslo teorijas populiarinančių kūrinių. Nors pastarieji dažnai sulaukia didžiausio dėmesio (nes jų rėmėjai labiausiai užsiangažavę), greta jų yra tūkstančiai informatyvių, “tikrų” dokumentinių filmų.

Geras šaltinis dokumentiniams filmams apie įvairias valstybes yra Film Numud (anglų k.). Čia jie išrūšiuoti pagal šalis, tad paprasta pasirinkti jus dominančią. Visur pateikiamos nuorodos į nemokamas filmų peržiūras Youtube ar panašiose svetainėse.

Tam net nebūtina ruoštis kelionei: gal norite kitaip pažvelgti į šalį, kurią jau lankėte, kurioje gyvena jūsų ar tiesiog domina kurio nors pasaulio krašto kultūra, istorija ar dabartis.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , ,