Prieš kelionę ieškodamas internete informacijos apie Makedoniją neišvengiamai atradau vaizdus, kaip dešimtys tūkstančių makedonų 2011 m. šventė krepšinio pergales Lietuvoje.

Makedonams kiekvienas toks triumfas svarbesnis, nei daugeliui. Save suvokti kaip atskirą tautą jie ėmė vos prieš 50-70 metų (vėliausiai Europoje), nepriklausomais pirmąkart tapo prieš 24. Rasti garbingą vietą jau išsidalintame pasaulyje – labai sunku. Albanai reikalauja žemių, graikai – pavadinimo, serbai – bažnyčios, o bulgarai – istorijos.

Bet makedonai dėl to Tėvynę puoselėja tik aistringiau. Sostinė Skopjė perstatoma semiantis įkvėpimo iš senųjų architektūros meistrų: niekur kitur Europoje nemačiau, kad nauji kvartalai taip žavėtų turistus. Įprasminamas ir senųjų civilizacijų paveldas, laukinė gamta.

Kalnai, ežerai ir senos mažos cerkvės - Makedonijos pasididžiavimas. Visa tai apjungia Šv. Jono Kaneo vienuolynas Ohride, tapęs vienu šalies simbolių.

Tačiau kol kas Makedonija dar likusi didžiųjų Europos turizmo kelių nuošalyje ir kainos čia – vienos žemiausių visame žemyne.

Ohridas – Makedonijos turizmo perlas

Makedonija neturi jūros kranto, bet į jos kurortus vasaromis kartais jau leidžiasi Vakarų kelionių agentūrų lėktuvai. Atvilioja Ohrido ežero paplūdimiai. 358 km2 ploto jis – aštuonis kartus didesnis už didžiausią Lietuvos ežerą Drūkšius. Aukšti aplinkiniai kalnai net giedrą dieną aname krante vos matėsi. Ohride vanduo nepertraukiamai tyvuliuoja 5 milijonus metų (tai – labai reta), todėl čia daug žuvų rūšių, kurios negyvena niekur kitur.

Paežerės kurortų daug, bet nė vienas neprilygsta pačiam Ohrido miestui (42 000 gyv.). Tai – viena seniausių Europos gyvenviečių. Senamiesčio širdyje – antikinis romėnų ar net graikų teatras (restauruotame jame vyksta vasaros festivaliai) ir ne ką jaunesnės mozaikos.

Atstatyta bronzos amžiaus gyvenvietė į pietus nuo Ohrido miesto. Tuomet gyventa ant polių virš paties ežero.

Ohridas vadinamas “Europos Jeuzale”, mat čia esą stovėjo 365 bažnyčios (po vieną kiekvienai metų dienai). Skaičius perdėtas, tačiau vaikštinėdamas siauromis senamiesčio gatvelėmis, šen bei ten “pralendančiomis” pro bromas, išties regėdavau cerkvę po cerkvės. Dauguma užrakintos, bet kelios – atviros ir itin garsios. Kaip Dievo Motinos, pilna autentiškų XIII a. bizantinių freskų, it Viduramžių komiksai perpasakojančių Bibliją. Prižiūrėtoja dirbanti religijotyrininkė papasakojo, kad tai – vieni pirmųjų Europos tapybos darbų, kuriuose atkurta veidų mimika: į Vakarus šios idėjos atėjo tik kartu su Renesansu. Šv. Jono Kaneo cerkvė stulbina savo vieta ežero pusiasalyje ant uolos – jos atvaizdas puošia dažną Makedonijos atviruką. Išoriškai gražūs Šv. Sofijos soboras, Šv. Pantaleimono cerkvė (šalia kurios atstatomas Viduramžių universitetas).

Šv. Sofijos cerkvė Ohride statyta IX amžiuje

Makedonija tapo nepriklausoma nuo Jugoslavijos 1991 m., bet jos tikinčiųjų serbai iki šiol nenori paleisti. Todėl Makedonijos stačiatikių bažnyčios joks užsienio patriarchas nepripažįsta. Tai jos nesusilpnina: miesteliuose ir šalikelėse auga naujos cerkvės, Ohrido centre prie gatvės altoriaus skambant giesmėms praeiviai žegnojasi.

Bulgarai išvis nesutinka, kad makedonai yra atskira tauta. “Pripažįstame valstybės nepriklausomybę, bet ne tautos” – sakė politikas Valkanovas – “jie yra bulgarai”. Bulgarų pasakojimai, kad makedonų kalba beveik identiška standartinei bulgarų kalbai, kad iki 1945 m. Makedoniją užėmė Jugoslavija makedonai laikė save bulgarais – teisingi. Tačiau realybė ir tai, kad šiandien makedonai save suvokia kaip atskirą tautą. Toks tautinis atgimimas, koks Lietuvoje įvyko prieš 80-150 metų, Makedonijoje finišuoja tik dabar.

Siauros Ohrido gatvelės lenda po tradiciniais juodai/baltais namais.

Labiausiai kaimynai ant makedonų pyksta dėl istorinių asmenybių “savinimosi”. Štai ir Caras Samoilas, prieš tūkstantmetį pastatęs didelę Ohrido aukštutinę pilį, makedonams – makedonas, bulgarams – bulgaras. Kažkuo primena lietuvių-lenkų ginčus.

Šalia Ohrido senamiesčio – naujesnis pėsčiųjų pasažas. Toliau – didieji viešbučiai ir nauji daugiabučiai, irgi glaudžiantys turistus. Pakrantėje mus pasigavęs vyras butą nakčiai įsiūlė už 20 eurų, o paplukdymas ežeru atsiėjo 10 eurų (dviems). Galima ir dar pigiau – Ohrido kainos nesikandžioja. Ištroškusiems įspūdingų vaizdų verta pakilti į Galičicos nacionalinį parką nuo kurio kalnų serpantinų Ohrido ir gretimo Prespos ežero panoramos man pasirodė nuostabiausios.

Ohrido senamiestis nuo ežeru plaukiančio laivelio. Plukdė buvęs universiteto dėstytojas: iš turistų Makedonijoje galima uždirbti daugiau nei iš mokslo. Džiaugėsi, kad jo sūnus įsitvirtinęs Kanadoje.

Skopjė 2014: naujai statomas senamiestis

Ne visi Ohrido turistai pasiekia sostinę Skopję – o be reikalo. Taip, dar prieš kelis metus tai buvo turbūt pati negražiausia Europos sostinė. Chaotiškai išdėstytų vienodų socialistinių daugiaaukščių kvartalai – it vienas begalinis miegamasis rajonas. Viskas pastatyta po 1963 m., kai Skopję sugriovė tragiškas žemės drebėjimas ir Jugoslavijos valdžia ją atkūrė kuo pigiau ir paprasčiau. Apgriautoje traukinių stotyje, kurios laikrodis sustojo tragedijos akimirką (05:17), įsikūręs Skopjės muziejus pilnas griuvėsių nuotraukų, žinių laidų apie katastrofą, aukų (~1000) sąrašų.

Anas nuobodus miestas pradėtas laidoti 2010 m., kai įvaizdžiu susirūpinusi valdžia pradėjo visame pasaulyje analogų neturintį projektą “Skopjė 2014“. Palei Vardaro upę miesto centre kyla… naujas senamiestis. Nebandoma atkurti tiksliai to, kas 1963 m. virto dulkėmis, tačiau įkvėpimo ieškoma praeityje: žymiausių makedonų skulptūros, kolonados, puošnūs fontanai, gipso lipdiniais išgražinti fasadai. Tas pats barokas ar klasicizmas, kaip žymiausiuose pasaulio pastatuose. Tačiau modernios technologijos įgalino tai, apie ką praeities architektai nė nesvajojo: didesnius mastelius, greitesnes ir paprastesnes statybas, įdomesnes medžiagas.

Naujoji Vardaro krantinė, kurią pradeda Skopjės archeologijos muziejus. Jis subtiliai papildo Antikinio orderio kolonas stikliniu fasadu, o frontono lipdinys simbolistinis: figūros iškyla iš nieko, kaip būna jas atradus archeologams.

Skopjės širdis – Makedonijos aikštė su nauja 24 m aukščio Aleksandro Makedoniečio skulptūra, nuo kurios pjedestalo ir trykšta, ir pilasi muzikiniai fontanai. Oficialiai tai – “Karys ant žirgo”, kad nepykdyti graikų. Konfliktas su graikais – pats skaudžiausias Makedonijai. “Senovės Makedonija buvo graikiška” – sako jie – “o šiandieniniai makedonai tėra jos vardą pagrobę slavai imigrantai”. Ir keršija politiškai: Graikija vetavo Makedonijos narystę NATO, kurį laiką net mėgino užsmaugti savo šiaurinę kaimynę embargu ir privertė ją pasikeisti vėliavą. Dėl graikų įtakos dauguma Vakarų Europos šalių vadina Makedoniją “FYROM” (angliškų žodžių “Buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija” trumpinys), Makedonijos krepšinio komanda pastarajame čempionate oficialiai vadinta “MKD rinktine”.

Gražiausia “Skopjės 2014” pastatų eilė man buvo šiaurinis Vardaro krantas. Ten iškilo muziejai ir visuomeniniai pastatai. Greta senojo XV a. osmanų “Akmeninio tilto” – keli nauji: Menų tiltas puoštas žymiausių šalies menininkų statulų eilėmis, Akies tiltas su fontanu centre. Upėje – barokiniai laivai-restoranai.

Paveikslas naujajame Skopjės nepriklausomybės kovų ir komunizmo aukų muziejuje, kur tautos gimimą iliustruoja specialiai sukurtas menas. Kai (post)modernizmas yra tapęs norma, nauji tautinio romantizmo stiliaus darbai - įdomus iššūkis

Skulptūrų Skopjėje pristatyta tiek, kad kažin, ar jų tankumas nevertas Gineso rekordo. Kai kurios jų pabrėžia vietos dvasią: prie teatro – muzikantė ir aktoriai, centrinėje gatvėje – batų valytojas ir benamis. Įdomu ir netikėta matyti klasicistine estetika skulptūrose išreikštas šiuolaikines scenas. Daug kur pakabintos Skopjėje gimusios Motinos Teresės citatos. Jai – ir memorialinis muziejus su koplyčia.

O senieji socialistiniai daugiaaukščiai masiškai renovuojami. Informaciniai statybų stendai vaizduojantys, kad po renovacijos koks trupantis daugiabutis atrodys lyg senovinis šedevras – tarsi iš pasakų srities. Bet daugybė pastatų išties jau pasikeitė neatpažįstamai.

Prabangus Skopjės Pelisterio viešbutis kaip jis atrodo šiandien ir koks jis buvo iki renovacijos (planšetės ekrane).

Skopjė ieško savo veido

Sutiktas skopjietis ironiškai minėjo, kad Skopjė “kolekcionuoja” idėjas iš viso pasaulio: naujieji parlamento kupolai esą kaip nuo Reichstago, Porta Macedonia – it Paryžiaus Triumfo arka. Man pačiam labiausiai į akis krito raudoni dviaukščiai maršrutiniai autobusai – du šimtus jų Skopjė užsakė pagaminti pagal Londono pavyzdį.

Bet daug kas turi gilesnę prasmę. Iki pragaištingojo žemės drebėjimo Skopjėje kursuodavo būtent Londone nurašyti autobusai. Taigi, naujieji “raudoni dviaukščiai” nėra aklas kopijavimas, o dar vienas mėginimas atrasti miesto tapatybę. Tai puikiai sekasi. Gal atskiros Skopjės detalės ir įkvėptos užsienio (ką šiais laikais besukursi visiškai naujo?), tačiau jų dermė – visiškai unikali.

Aišku, nuveikti dar liko daug – Skopjės centras tebėra statybų aikštelė, o turizmo informacijos žemėlapyje geras trečdalis objektų sužymėti kaip “dar statomi”. Opozicijos abejonės investicijų nauda gali reikšti greitesnę “Skopjė 2014” projekto pabaigą. Tiesa, ne viskas finansuojama iš biudžeto: stato ir verslininkai, mainais už pastatų grožį pigiau gavę žemės.

Makedonijos aikštė. Pirmasis Balkanuose Marriott viešbutis per vidurį dar nebaigtas - tai privatus statinys, bet irgi istoristinio stiliaus. Tuščia aikštelė dešiniau dar bus užstatyta

“Skopjė 2014” puikiai įvertino turistai. Priblokšti jie spragsi fotoaparatais taip, tarsi tai būtų tikras senamiestis. Nepaisant to internetiniai architektūros forumai tapo mūšio lauku tarp naująjį centrą liaupsinančių makedonų ir dažniausiai jį pliekiančių užsienio architektų. Pastariesiems (jie, aišku, niekada negyveno slegiančiai pilkame socialistiniame mieste) yra kone šventvagiška, kad Skopjė perstatoma nesekant dabar Vakaruose madingais stiliais.

Tokio “argumento iš mados” nesuprantu. Suprojektuoti kokybišką barokinį ar klasicistinį fasadą prie šiuolaikinių technologijų tik paprasčiau. Ne kartą istorijoje menininkai ieškojo įkvėpimo praeityje: Renesanso, istorizmo epochose (štai Vilniaus arkikatedra pastatyta pagal graikų-romėnų šventyklos modelį), ir tą “išradingą praeities kopijavimą” šiandien gerbiame kaip architektūros šedevrus. Skirtumas tik tas, kad tada buvo madinga “ieškoti įkvėpimo istorijoje”, o dabar tam reikia drąsos. Bet pastatai vis tiek stovės daug ilgiau, nei pučia mados vėjai. Be to, praeiviams visiškai nerūpi, kada kas pastatyta. Gerėdamiesi Trakų pilimi juk nemąstome, kad didžioji jos dalis sumūryta sovietmečiu.

Skulptūros prie atstatyto Skopjės teatro: arfininkė, kurios instrumento stygos virsta paukščiais giesmininkais, ir šokantys kaukėti teatralai.

Čaršija – rytietiškas Skopjės rajonas

Socialistinės architektūros Skopjėje liko daug – iš pagrindų keičiamas tik centras. Išskyrus kelis pastatus, kuriems architektai buvo skyrę daugiau dėmesio (brutalistinį centrinį paštą, stačiatikių katedrą – vieną didelį kupolą), jos žiūrėti neverta, nes beveik tą patį galite pamatyti bet kuriame Lietuvos sovietiniame mikrorajone. Beje, vienas “Skopje 2014” projekto tikslų: bent jau vaikštinėjantiems Vardaro krantinėmis tuos socialistinius monstrus uždengti.

Žavesnis man pasirodė senasis musulmonų rajonas, vadinamas čaršija – jis 1963 m. žemės drebėjimą atlaikė geriau. Ten – mečetės, galerijomis virtusios turškiškos pirtys, o ant kalno – Kalė tvirtovė. Žavu ir tiesiog panirti į siauras gatveles, it rytietiškas turgus pilnas parduotuvėlių ir restoranėlių. Tiesa, kaip ir visoje Makedonijoje, prekyba baigiasi gana anksti. O patekimui į kai kurias lankytinas vietas reikia ir sėkmės: vienur darbo metu darbuotojas būdavo kažkur išėjęs, kitur – pernelyg užsiėmęs moksleivių ekskursijomis, kad priimtų lankytojus “iš šalies”.

Vaizdas nuo Kalė tvirtovės į socialistinius Skopjės rajonus (į dešinę nuo bolšto - centrinis paštas). Iš apačios it konkuruodami pakaitomis skambėjo tai cerkvių varpai, tai muedzinų balsai iš minaretų. Skopjėje ir visoje Makedonijoje - ~70% stačiatikių ir ~30% musulmonų

Šūtka – Pasaulio čigonų sostinė

Makedonija maža šalis (2 mln. gyventojų), Skopjė – Vilniaus dydžio. Bet nukeliavęs kelis ar keliasdešimt kilometrų į šalį dažnai atsiduri it kitame pasaulyje. Mat skirtinguose rajonuose ir miestuose vyrauja skirtingos tautybės ir religijos (ir mažumų asimiliuoti nesistengiama).

Vienas keisčiausių Makedonijos pasaulių – Šuto Orizaris, liaudiškai Šūtka, – didžiausias planetoje čigonų taboras. Oficialiai ten 20 000 žmonių, neoficialiai – 50 000 (mat bėgdami nuo karų suplūdo aplinkinių šalių čigonai).

Ten oficiali čigonų kalba, politiniai plakatai siūlo perrinkti į parlamentą Amdį Bajramą (tik pradinę mokyklą baigusį, bet gamyklą privatizavusį čigoną milijonierių). Gatvės išdabintos čigonų čakromis (pasaulinis čigonų simbolis, panašus į jų klajokliškų vežimų ratą), o šalia purvino skurdo – didžiuliai spalvingi namai su kolonomis ar liūtų statulomis.

Čigonų gatvės turgus Šuto Orizaryje. Dešinėje virš vartelių - čigonų čakros.

Šūtka – ne nusikaltėlių priebėga ar lūšnynas, o tiesiog tautinės mažumos rajonas. Vietiniai dirba – restoranėliuose parduoda burekus (Balkanų bandelės su sūriu), o į čigonų gatvės turgų apsipirkti suvažiuoja žmonės iš visos Skopjės. Pirkome ir mes – labai pigu (pvz. kava – 14 eurocentų). Nemažai pardavėjų moka vokiškai – uždarbiaudavo Vakaruose. Grįžo į Šūtką, nes čia labiausiai pasaulyje gali jaustis lyg tėvynėje.

Šūtkoje nėra muziejų ar šou su bilietais – tradicijos gyvuoja neformaliai ir vienadienis turistas tepamatys mažą dalį. Todėl prieš lankantis rekomenduoju pažiūrėti dokumentinį filmą “Shutka Book of Records”, parodantį vietos tikėjimus, gatvės vestuves, muzikantų ir muzikos įrašų savininkų lenktyniavimą, žąsų kovas ir kita.

Per valandą Šūtkoje tik vienas vaikas paprašė išmaldos. Miestų centruose kūdikiais nešinų elgetaujančių čigonių daugiau. Čigonai sudaro 2,7% Makedonijos žmonių, Skopjėje – beveik 5%, ir jie visada šalia. Kelionės metu prisižiūrėjau daug ko: štai čigonas su anūku sostinės centre į arkliu kinkytą vėžimą iš konteinerių krauna gėrybes “pridavimui”, štai kiti savadarbiais automobiliais-pjūklais pjausto medžius.

Čigonas automobiliu-pjūklu veža medžio gabalą. Tokių automobilių Makedonijos gatvėse matydavome kasdien, jų šeimininkai samdomi malkų pripjovimui.

Jų vertybės kitos – garbę teikia turtas, siekiama greitos naudos. Todėl, užuot siuntę vaikus “laiko švaistyti” į mokyklas, savo patirtį perdavę tėvai ragina atžalas kuo greičiau uždarbiauti (inteligentiškas Skopjės muziejininkas pasakojo, kad tiems čigoniukams, kurie mokyklas visgi lanko, neduodama namo parsinešti knygų, nes tėvai jas sukūrena šildymui). Tačiau Šūtkoje pirmąkart pajutau, kad tai visgi yra kultūra, kuri savaip žavi.

Bitola – antrasis Makedonijos miestas

Įsivaizduoti, kaip atrodė Skopjė iki 1963 m. žemės drebėjimo, lengviausiai galėjau antrajame pagal dydį mieste Bitoloje (90 000 gyv.). Jis turi ne tik kiek apmirusią čaršiją, bet ir gyvą XIX a. centrinę gatvę.

Bitolos čaršija. Taip vadinami seni rajonai, pastatyti kai regioną valdė musulmonai Osmanai, yra daugumoje Balkanų didmiesčių

Tais laikais Bitola buvo Osmanų imperijos provincijos sostinė ir dviaukščiuose puošniuose namuose veikė keliolika užsienio konsulatų. Bitola vadinta “konsulų miestu”, jai pašlovinti sukurta 600 dainų.

Bitolos pietuose – Heraclea Lyncestis antikiniai griuvėsiai. Miestas įkurtas Aleksandro Makedoniečio tėvo Pilypo II, bet labiau išlikę vėlesni romėnų statiniai. Yra teatras, mozaikų – tačiau iki pat XXI a. Makedonijos kalnai buvo savotiškas užkampis, o istorinės Makedonijos sostinė stūksojo dabartinėje Graikijoje. Todėl Antikos paveldas nėra stiprioji šalies pusė.

Heraclea Lyncestis griuvėsiai prie Bitolos - didžiausias Makedonijos Antikos paveldas. Tačiau visa, kas ten yra, daugmaž telpa šioje nuotraukoje

Tetovas ir Makedonijos Albanija

26% Makedonijos gyventojų yra musulmonai albanai, sudarantys daugumą šalies vakaruose. Makedonija išvengė Balkanus siaubusių didžiųjų etninių karų, bet dažnam albanui atrodo, kad Vakarų Makedonija yra Jugoslavų iš Albanijos pavogtos žemės – ir abi didžiosios šalies bendruomenės konkuruoja aršiai.

Nuo komunizmo ir religinių kovų nukentėjęs dervišų vienuolynas Tetove, padabintas Albanijos ir Turkijos vėliavomis. Vakarinėje Makedonijoje Makedonijos vėliavų nemačiau

Makedonai virš miestų kabina didžiules Makedonijos vėliavas, o albanai – Albanijos. Dažną priemiesčio kalną papuošė naktimis šviečiantys kryžiai (66 metrų virš Skopjės iškilęs Tūkstantmečio kryžius vienas didžiausių pasaulyje) – albanai atsako aukštais minaretais. Albaniškoje zonoje kažin kokie vandalai uždažė maždaug pusę visų makedoniškų pakelės nuorodų, o makedoniškoje kartais taip nukenčia albaniški užrašai.

“Albaniškosios Makedonijos” sostinė yra Tetovas [Tetovo] (50 000 gyv.). Chaotiškas ir nuolat perstatomas, plečiamas (albanų šeimos didesnės nei makedonų) jis slepia keletą būtovės stebuklų. Panašios į Tapytąją mečetę nesu matęs niekur: visos jos sienos (ir vidinės, ir išorinės) bei lubos it didžiulis paveikslas. Arabati Babos dervišų vienuolynas – ramybės erdvė tarp miesto triukšmo.

Tetovo tapytoji mečetė - keistas praeities reliktas tarp labai šiuolaikinio aplinkinio miesto. Vietiniai albanai, meldęsi ant kilimų lauke, maloniai pakvietė užeiti į vidų.

Nuo Skopjės iki Tetovo vos 40 km, bet atmosfera skiriasi kardinaliai. Sunku žodžiais pasakyti kuo – tikrai ne vien didesniu skaičiumi minaretų, skaruotų moterų ar parduotuve “Hijab fashion”.

Pakeliui iš Tetovo į Skopję – Matkos kanjonas. Užtvenkto upelio užlietame slėnyje šventovės – jau stačiatikiškos. Cerkvės, vienuolynai su freskomis. Rodyklių į tokius pilna kiekvienoje Makedonijos šalikelėje: net keista, iš kur visiems užtekdavo vienuolių.

Matkos kanjonas pakeliui iš Tetovo į Skopję - populiari vieta vaikščioti šlaito taku ar plaukioti

Kruševo didvyriai: idealistai sukilėliai ir Eurovizijos dainininkas

Aukščiausią Makedonijos kalnų miestelį Kruševą (5000 gyv.) išgarsino Kruševo Respublika. Apie ją giedama Makedonijos himne, jos vadovų garbei skirtos statulos ir gatvės – nė neatspėtum, kad Kruševo Respublika gyvavo vos… 10 dienų (1903 m.). Tačiau makedonams tai – “pirmasis sėkmingesnis bandymas išsivaduoti nuo Osmanų Imperijos”. Jo 71 metinėms pastatytas Makedoniumas, kuris atrodo it ant Kruševo nusileidęs ateivių laivas.

Betoninės 'patrankos' su didvyrių vardais pakeliui į Makedoniumą. Viskas paskendę debesyse taip, kad, atrodė, žingsniavome į niekur, ir iš pilko tankaus rūko, it siaubo filmuose, 'išnerdavo' keisti betoniniai pastatai

Ten, kur prasideda betono blokais puoštas takas į Makedoniumą, iškilo naujas memorialas “Balkanų Elviui Presliui” Tošei Proeskiui, 2007 m. žuvusiam autoavarijoje (tądien paskelbtas nacionalinis gedulas). Didžiuliame moderniame pastate – dvi vaškinės figūros, nuolat skambantys įrašai, asmeniniai daiktai (net motociklas), nuotraukos per tris aukštus, šimtu kalbų (ir lietuviškai) užrašytas sakinys, kurį 2004 m. savo šalį Eurovizijoje atstovavęs dievukas ištardavo kiekviename koncerte.

Tošės liaupsinimas priminė asmenybės kultą ar net religinį šlovinimą. “Jis buvo ne tik geriausias dainininkas, bet ir geriausias sportininkas” – jausmingai pasakojo muziejininkė, komentuodama vaizdo įrašą, kuriame Tošė, dar vaikas, treniruojasi. Kitame stende – šalimais sudėtos Tošės ir Motinos Teresės nuotraukos (“Jiedu – didžiausi istorijoje Makedonijos humanistai”), toliau – medyje išraižytas Tošės dainos tekstas, lyg ikona padabintas kryžiumi.

Kruševas gražiausias iš toli, nuo supančių kalnų. Šioje nuotraukoje jis ryte iš viešbučio balkono - tuoj tuoj miestelį uždengs debesis. Kai taip atsitikdavo, tegalėdavau matyti keliasdešimt metrų į priekį

Jokia pasaulio popžvaigždė nesusilaukė šitokio muziejaus šitaip greitai po mirties. Negi Tošės gerbėjai ištikimesni nei “The Beatles” ar Elvio Preslio? Manau čia reikia prisiminti tą nesiliaujančią makedonų kovą už teisę būti atskira tauta. Tošė – ne Makedonijos Povilaitis ar Kernagis, Tošė – tai Makedonijos Darius ar Girėnas. Tapęs garsiausiu Balkanų dainininku jis leido makedonams, dar ką tik buvusiems skurdžiausiu Jugoslavijos užkampiu, didžiuotis savimi. Kaip ir Lietuvą kadaise suvienijo transatlantinių lakūnų žygdarbis (ir ankstyva žūtis).

Šiandieninė Makedonija – kūrybos žemė

Aplinkinių valstybių spaudimas tik privertė Makedoniją tvirčiau įsiręžti. Ji nekeičia pavadinimo, ji pati sprendžia, kas gražu, užuot sekusi užsienio madomis. Visiškai nesvarbu, ar Makedonija atgimsta, ar gimsta. Smagiausia, kad kūryba joje smarkiai nustelbia griuvimą, ir viskas dar sparčiai kyla aukštyn.

Stačiatikiškas Viduramžių freskas paliko praėjusios Makedonijos gyventojų kartos, bet dabartinė karta irgi daug paliks ateinančioms.

Ateityje Makedonijos tautinis (at)gimimas galbūt kiek aprims – jei tik kaimynai pagaliau susitaikys, kad makedonai nuo žemėlapio niekur nebeišnyks. Toliau augs Makedonijos ekonomika: iš paskutinės septintosios vietos buvusioje Jugoslavijoje ji jau pakilo į ketvirtąją. Kils ir kainos.

Dabar unikalus metas pažinti šią šalį, drąsią ir tikrai nepriklausomą, besidžiaugiančią tuo, kad yra savimi, tačiau kartu leidžiančią mažumoms džiaugtis tuo pačiu. Juoba, laikai, kai į Skopję skrydžiai būdavo reti ir brangūs, baigėsi: daug reisų atidarė “Wizzair”, ir iš Vilniaus mums buvo paprasta susikurti “dirbtinį jungimą” bei nukeliati prailgintam savaitgaliui.

Senas automobilis Ohride. Kol kas Makedonijoje dar gali pamatyti nemažai tokių senienų, kokie Lietuvoje telikę retromobilių kolekcijose. Augant algoms ir tai paskeis.

Makedonijos lankytinų vietų žemėlapis ir mano nuomonė, kurias vietas iš minimų straipsnyje labiausiai verta lankyti, kurią susidariau savo kelionės metu.


Visi straipsniai iš kelionių po buvusią Jugoslaviją

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas