Milanas – stiliaus ir pigių skrydžių sostinė

Milanas. Mados sostinė. Italijos ekonominė širdis.

Ir dar Europos pigių skrydžių centras. Kai tik ieškau kur žemiausių kainų iš Lietuvos, dažniausiai geriausi pasiūlymai būna per Milaną, ypač su viena-kita nakvyne tenai…

Nors Milaną sunkiau pamilti iš pirmo žvilgsnio, nei Romą, kiekvieną kartą čia stabtelėjęs čia randu ką pamatyti.

Didingas ir turtingas Milano centras

Kai prisimenu Milaną, pirmas vaizdas prieš akis – jo 579 metus statyta katedra, nuo skulptūrų sprogte sprogstantis jos fasadas. Ir Viktoro Emanuelio II galerijos šalia – lyg prekybos centras, bet puošnus kaip rūmai – ir kupinas brangiausių ir madingiausių prekės ženklų, kuriuos pirktų turtingosios Italijos šeimos, jei gyventų šiais laikais.

Kaip Sforcos, valdę Renesanso laikais, kai Milano apylinkės buvo atskira hercogystė. Bona Sforca iš legendų apie Žygimantą Augustą ir Barbora Radvilaitę irgi gimė čia – Italijos didikų turtai, reputacija, polėkis raizgė visą Europą. Bet kokį ten žiupsnelį Italijos į Europos užkampius nusiveždavo ten nutekėjusios hercogaitės – ar pastatydavo nusisamdę italų architektai – toks menkniekis, palyginus su tuo, ką sukūrė tų šeimų galvos savojoje tėvynėje.

Belieka pažvelgti į Sforcų pilį Milano centre – ir neliks abejonių. Mūrai, bokštai, kiemai, muziejai, parkas aplink… Ar nueiti pažiūrėti Leonardo Da Vinčio Paskutinės vakarienės, kurią 1495-1498 m. užsakė Liudvikas Sforca… Tiesa, tai man pavyko tik iš kelinto karto Milane: bilietai išgraibstomi mėnesiams į priekį vos atidarius prekybą. Liūdna remti perpardavinėtojus (kurie ir iššluoja oficialius bilietus), bet dažnai vienintelė galimybė – tų perpardavinėtojų agentūrų ekskursijos už kelis kartus brangiau. Grupės į vienuolyną eina konvejeriu – nes kažkas nepakartojamo gyvai išvysti freską, matytą šitiekoje reprodukcijų, atvirukų, memų, parodijų… To Santa Maria delle Grazie vienuolyno bažnyčioje susiduria gotika ir renesansas – stilius, po pasaulį plitęs iš Sforcų Milano.

Milane žavi didybė, modernumas ir mados

Ir visgi Milanas ne toks, kaip daugelis nuostabiųjų senųjų Italijos miestelių. Čia nėra romėnų obeliskų, koliziejų, šventyklų – ar Viduramžių grožių. Milano veidas – iš naujesnių laikų: platūs bulvarai, dideli parkai, taisyklingų formų kvartalai.

„Triumfo arka“ irgi to veido dalis. Tiksliau, Taikos arka. Ir pastatė ją ne romėnai, o Napoleonas. 1796 m. užkariavęs Milaną, Prancūzijos valdovas pavertė jį Italijos sostine. Įsteigęs Brera pinakoteką, suvežė ten meno šedevrus (vienas gerųjų Italijos meno muziejų), o prieš įėjimą pastatė skulptūrą sau pačiam kaip romėnų dievui Marsui – ji ten stovi iki šiol.

Nors XIX a. suvienijus Italiją Milanas tapo tik vienu jos miestų, ekonomine svarba Roma jo taip ir neaplenkė. Milane iki šiol Italijos akcijų birža, iš Milano trijų oro uostų daugiau skrydžių, Milane – aukščiausi Italijos dangoraižiai (Allianz bokštas, UniCredit bokštas) ir bene moderniausias šiuolaikinis rajonas (Porta Nuova) su augalais apaugintais Bosco verticale daugiabučiais. Kai sėdėjau to rajono apvalioje Gae Aulenti aikštėje, supamas švytinčių biurų visuose dangoraižiuose, likau apžavėtas modernybės, o ne senovės: toks retas jausmas Italijoje!

Italija pasidalinusi į dvi dalis. Jos šiaurė – turtingesnė, darbštesnė. Šiaurės Italijos centre Milane tad, viena vertus, jaučiuosi panašiai kaip Vokietijos ar Šveicarijos miestuose, su pramone, įmonių štabuose plušančiais ofisų darbuotojais ir daug mažiau Dolce far niente („Saldaus nieko neveikimo“).

Kita vertus, tas Milano mados ir stiliaus pojūtis išvis neturi analogų! Čia nekalbu apie prabangias parduotuves Auksiniame mados keturkampyje (Quadrilatero d‘Oro) ir jų dabitas pardavėjus… Kalbu apie eilinius milaniečius: nuo jaunuolių iki senelių, vyrus ir moteris. Nesu mados mėgėjas, bet žavu sėdint kur Milano gatvėje ar palei kone venecijietiškus Naviglio kanalus stebėti šitaip žaviai apsirengusius miestelėnus: suderintos spalvos, stiliai, net kokia senelių pora štai, atrodo, it nuo podiumo nužengusi – ne dėl prekių ženklų, o dėl bendro vaizdo.

Imigrantų rajonuose – liūdnesnis Milanas

Ne, tikrai ne visi Milane stileivos – gal tik mažuma – bet ją nuolat matai! Sakyti „visi milaniečiai“ iš viso sunku, nes turtingasis Milanas – ir imigrantų miestas. Iš 1,4 milijono jo žmonių tik trys ketvirčiai – italai. Atvykėliai iš rytų Europos (~3%), Afrikos (~5%), Azijos (~9%), Lotynų Amerikos (~3%) gyvena kitaip ir kitur. Akis atvėrė pagyvenimas pietiniame Gratosoglio rajone, kurio sovietinius mikrorajonus primenantys daugiabučiai pokariu statyti į Milaną plūdusiems skurdiems pietų italams – bet galiausiai atiteko imigrantams iš Afrikos ir Azijos.

„Nepsistokite ir neikite niekur piečiau Naviglio kanalų“ – skaičiau įspėjimus internete (Gratosoglio – gerokai piečiau). Bet vyko olimpiada, pigių būstų pasiūla mažesnė, o dar buvau vienas… Kai registravausi viešbutyje, kartu atėjusi turistė skundėsi ką tik buvusi apiplėšta (atėmė kuprinę) – registratūros darbuotojas tik pasijuokė „Milanas – labai nesaugus miestas!“. Panašias reakcijas buvau matęs tik Brazilijoje. Viešbučio komentaruose buvo pilna pranešimų tokių kaip „60 metrų nuo viešbučio įėjimo mane apiplėšė su peiliu“ ar „Prie viešbučio išdaužė mūsų mašinos langą, sargas viską matė ir nieko nedarė, policija sakė kad į tokius iškvietimus net nevažiuoja“.

Darėsi nelabai jauku – ypač kai į oro uostą iš ten turėjau išvykti tramvajumi 5:40 ryte, paskui persėsti į metro, tada į traukinį. Bet netrukus supratau, kad… manęs ten bijo labiau, nei aš bijau! Vienas stilingas milanietis, kažin kodėl atsikliuvęs Gratosoglio vakare, baimingai dairėsi per petį galvodamas, kad jį seku, ėjo sparčiau (o man tiesiog reikėjo eiti ta pačia kryptim). Kai įžengiau naktį į tramvajaus stotelę, ten laukęs vyras pasitraukė tolyn – geriau stovėjo lietuje, nei šalia manęs. Matyt aš, apsirengęs „bet kaip“, milaniečių akyse pats buvau vienu tų „pavojingų svetimųjų“. Juk daugelis turtingų turistų čia irgi stilingi, prabangių apsipirkimų atvilioti – ar bent jau Didžiojo Meno, Didžiosios Operos legendiniame La Scala teatre…

Milanas ir Bergamas – Italijos ir pasaulio vartai

Bet kiekvienam turistui, siekiančiam Milano meno ar mados, šiandien yra keli, kuriems Milanas – vartai.

Vieniems Milanas – vartai į šiaurės Italiją. Ne kartą pro Milaną ir aš tyrinėjau šį regioną, kupiną nuostabių ežerų, apsuptų žaviais miesteliais ir rūmais: Komo ežeras, Madžiorės ežeras: išsinuomoji automobilį Milano oro uoste ir leidiesi į kelią. Gali važiuoti ir tolyn, pro garsius senus Italijos miestus, kaip Veroną ar Boloniją, užsukti į Crespi d‘Adda seną pramoninį miestą.

Bet vis daugiau kam Milanas – vartai į kažkur kitur, durstantis „Ryanair“ jungimus į atokesnius Europos kraštus (Vilnius-Milanas, Milanas-XXX). Tarkime, skristi į Graikiją man buvo pigiausia per Milaną. Bet net į kitus žemynus skristi dažnai pigiausia visų pirma nukeliavus į Milaną: tarkime, kai skridau į Kolumbiją pigiausias variantas buvo su nakvyne Milane.

Daug tokių „pigių skrydžių medžiotojų“ stengiasi išskristi iš Milano kuo greičiau – bet, jei persėdimo laikas trumpas, rizikuoja. Kiti nakvoja oro uostuose – esu ir aš nakvojęs Bergamo oro uoste ant grindų, kur naktį kartu leido benamiai. Bet tikrai verta stabtelti ir Milane. Arba net Bergame, kuriame veikia vienas trijų didžiųjų Milano oro uostų. Nesuskaičiuosiu, kiek kartų skaičiau atsiliepimus „Neverta važiuoti į Milaną, nes Bergamas dar gražesnis“, „Bergamas nustebino labiau nei Milanas!“. Tiesa, kad Bergamas su savo siena apjuostu senamiesčiu ant kalno – tiesiog kitoks, be to, jis nė iš tolo nėra tiek garsus, kiek Milanas: tad žmones, kurie ten atvyksta „užmušti kelias valandas tarp skrydžių, nes Bergamas arčiau oro uosto ir nėra laiko važiuoti į Milaną“, netikėtai pribloškia.

Aišku, savaip gaila, kad Europos pigių skrydžių centras yra Milanas, ne Roma. Aišku, Romoje ką veikti atrasčiau daugiau – o Milane per kelis stabtelėjimus jau tai, ką labiausiai norėjau pamatyti – pamatyta. Bet žiūriu į Milaną ne tik kaip į miestą, o kaip į galimybę ir vėl, po pertraukos, paragauti išsiilgtos Italijos kultūros.

Kad ir pavalgyti skanios tikros neapolietiškos picos – taip, geriau būtų Neapolyje, bet Neapolis, palyginus su Milanu, skrydžių pasaulio užkampis, ten neatsidursi netyčia… O į ekonominę širdį Milaną juk suplaukė visa Italija – ir visos Italijos kultūra.