Europa – kelionių vadovai

Rumunija lyg pasaka – laukiniai kalnai ir didingos pilys, žavūs miesteliai su įtvirtintomis bažnyčiomis, niūrios istorijos apie žiaurius valdovus ir tokie keisti-puošnūs rūmai, kad, rodos, jie perkelti tiesiai iš kokios “Hario Poterio” knygos.

Rumunija patenka į daugiausiai gyventojų turinčių Europos šalių dešimtuką – bet ilgą laiką ji buvo skurdi ir liko dėmesio nuošalyje. Dabar Rumunija kyla, tvarkosi, blizginasi ir keliautojai vėl atranda jos grožybes.

Rumunijoje keliavau ir dabar, ir prieš porą dešimtmečių: štai kuo ypatinga Rumunija, kokios jos lankytinos vietos ir kokį kelią nuėjo ši šalis.

Transilvanija – Rumunijos širdis

Rumunijos įvaizdis didžiojoje pasaulio dalyje prasideda nuo Vlado Drakulos, legendinio vampyro. „Tikrasis Drakula“ – XV a. Transilvanijos kunigaikštis Vladas Smeigikas – su literatūriniu herojumi turėjo tik tiek bendro, kad priešus žudė žiauriai.

Tačiau apsilankęs Transilvanijoje nejučia pajunti, kad vampyrai galėtų ten gyventi. Tokia savotiškai mistiška ta žemė, kitokia ne tik nuo kitų šalių, bet ir nuo likusios Rumunijos. Štai kas daro Transilvaniją ypatinga:

1.Kalnai – nors Transilvanija toli pietuose nuo Lietuvos, žiemos ten būna net šaltesnės, viskas ilgam pasidengia storu sniego sluoksniu.

2.Įtvirtintos Transilvanijos mūrinės bažnyčios: nežinodamas pasakytum, kad tai – pilys – nes statytos taip, kad tiktų gintis nuo musulmonų turkų, kurių valstybės sienos plytėjo greta. Neretas kaimas tokias turi.

3.Transilvanijos pilys ir rūmai: nuo puikiai išlikusių ar suremontuotų, kaip Brano pilis, iki sugriuvusių kalnų viršūnėse, kaip Kurtėjos de Agreš pilis. Beje, abi pastarosios priskiriamos Drakulai: pirmojoje jis galbūt lankėsi, bet ji tokia fotogeniška, kad būtent ją Rumunijos turizmo bukletai reklamuoja kaip „Drakulos pilį“. Antrojoje Vladas Smeigikas-Drakula tikrai gyveno – bet ji tokia sugriuvusi ir taip aukštai, kad ją atranda tik keliaujantieji savarankiškai ir besidomintys plačiau. Lipome ten žiemą: bilietų pardavėjo būdelė buvo tuščia, nesutikome nė vieno kito turisto, o norint užlipti nepaslydus teko nuolat batais daužyti ledą.

4.Maramurešo medinės bažnyčios neįtikėtinai aukštais bokštais. Ten, pačioje Transilvanijos (ir Rumunijos) šiaurėje, patys tradiciškiausi rumunų kaimai ir dažnas jų turi tokias viena į kitą panašias, bet daugelį kitų medinių bažnyčių smarkiai pranokstančias šventoves.

Romantiški Transilvanijos vokiškai-vengriški miestai

Ne mažiau už gamtą ir kaimus žavi romantiški Transilvanijos miestai, pilni viduramžiškų sienų, gynybinių bokštų, vartų, bei gerokai vėlesnių tautinio romantizmo stiliaus pastatų. Septyni garsiausi vadinti „Zybenbiurgenu“, o juose gyveno vokiečiai-saksai, čia pakviesti XII a. Vengrijos karaliaus idant gintų žemes nuo turkų. Po Antrojo pasaulinio karo juos persekiojo, vaikė, bet kažkiek jų dar liko, ir net miestų pavadinimai iki šiol teberašomi ir vokiškai. Gražiausi senieji Transilvanijos miestai – Sigišoara, Brašovas, Sibiu.

Transilvaniją nuo likusios Rumunijos atskyrė istorija. Kol likusi Rumunija priklausė Osmanų Imperijai (su kuria sėkmingai ir ne visai kovėsi Vladas Smeigikas-Drakula), Transilvaniją valdė Austrija-Vengrija. Iki pat šiol šiame regione gyvena 1,5 milijono vengrų. Jie, kartais pavadinami didžiausia ES šalies tautine mažuma, iki šiol – Rumunijos-Vengrijos santykių žaizda. Rumunams vengrai atrodo buvę kolonistai, vengrams priešingai – senieji žemės gyventojai, kuriuos neva diskriminuoja Transilvaniją per Pirmąjį pasaulinį karą užkariavusi Rumunija. Situacija kažkuo primena lietuvių-lenkų santykius Vilniaus krašte.

Kaip ten bebūtų, keliautojas viso to nepamatys: nėra kovų ar terorizmo, yra tik politiniai ginčai. Užtat keliautojui lengva žavėtis prieškarinės Vengrijos architektūra. Ypač Timišoaros trimis centrinėmis aikštėmis ir Oradėjos aikšte.

Puikiai išlikę ne tik fasadai, bet ir interjerai – pavyzdžiui, Tirgu Murešo Kultūros namų, kurių visos menės persmelktos vengrų tautos dvasia: ko verti vien vitražai, vaizduojantys žymius vengrų baletus ar mitologines istorijas. Lankydamas Kultūros namus it muziejų priblokštas nejučia pagalvojau, kad galbūt tas laikotarpis buvo aukščiausias architektūros ir meno istorijoje taškas: kai, užuot kopijavę konkrečius praeities stilius, menininkai įkvėpimo ieškojo visoje tos vietos istorijoje, statė kažką prasmingo – bet vis dar didingo. Paskui viskas paprastėjo, paprastėjo, pastatai virto „dėžutėmis“ ar „stiklainiais“, viso pasaulio avangardistai ėmė kuri gana panašų meną.

XIX a. interjerų Transilvanijoje išlikę tiek, kad toli gražu ne visi tapę muziejais: užeini štai Oradėjos mieste į eilinę piceriją Butoiul de Aur, ir pasitinka 1892 m. kolonos, skliautai, vitražinis kupolas: restoranas niekad nebuvo uždarytas, rekonstruotas; laikai keitėsi, maistas keitėsi, ir štai dabar ten, kur įsivaizduotum pianinu grojant Ferencą Listą, gali sėdėti tu.

Rumunijos čigonai ir kičas

Akivaizdžiausia Transilvanijos ir visos Rumunijos mažuma šiandien – čigonai. Jų Rumunijoje daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje: bent 600 000 ir sparčiai daugėja, nes jų šeimose – gausybė vaikų. Dar 1948 m. Rumunijoje tegyveno 50 000 čigonų…

Čigonų Rumunijoje tiek, kad jie čia nėra tiesiog „visuomenės užribio“ žmonės: yra ir daug turtingų čigonų, jie turi savo unikalią „aukštąją kultūrą“. Labiausiai pribloškia Čigonų rūmai: kokiame kaime ar miestelyje iškilę milžiniški pastatai, dekoruoti pseudoantikinėmis kolonomis, fontanais, liūtų skulptūromis ir dar bala žino kuo. Nemačiau nė vienerių užbaigtų rūmų: turbūt verčiau šeimininkas pristato papildomą aukštą, nei užbaigia esamą, juk svarbiau dydis, fasadas, o ne vidus, kurio aplinkiniai nemato…

Populiarus (nors kai kurių miestų viešose erdvėse net uždraustas) šiuolaikinis čigonų popsas manele, kur tradicinės melodijos sumišusios su naivokais materialistiniais tekstais: „Mes, mafijozai, visi atostogaujam Sent Tropeze“, „Mes visi skambinam tik iPhone ir Samsung S – tik paskambinsiu ir man atveš sunkvežimį iPhone“ ir panašiais.

Paklausyti manelės su angliškais subtitrais, pažiūrėti turtingų čigonų dvarų ir ne mažiau įspūdingų kapų nuotraukų ir net filmą apie juos galėjau Bukarešto kičo muziejuje. Nes atskiro Čigonų muziejaus nėra ir, matyt, nebus – patys čigonai nepsasistatys, nes kitataučių dėmesio jiems nesinori, o rumunai nepastatys, nes čigonai jiems neįdomūs ar net baisūs.

Unikaliajame Kičo muziejuje čigonai sudarė svarbią dalį, bet toli gražu ne visą ekspoziciją. Nes kičas Rumunijoje kone tapęs tautinės tapatybės dalimi: visokių nederančių pseudomeniškų detalių daug rasi viešbučiuose, restoranuose. Deja, muziejus dabar jau uždarytas…

O tikrų tikriausia Kičo karalystė – buvusio Rumunijos komunistinio diktatoriaus Čeušesku rūmai Bukarešte, kurių kambariuose susipina viskas nuo žuvų atvaizdų iki prancūziško baroko imitacijų iki auksinių kranų. Kaip nustebo rumunai, šturmavę per šimtą tų rūmų kambarių 1989 m., kai komunistiniam režimui Rumunijoje išaušo paskutinioji… Aš dažnai būnu kičui atlaidus ir net čigonų rūmai man žavūs, bet Čeušesku rūmuose perdėtas beprasmis puošnumas tiesiog slėgte užslėgė.

Riba tarp kičo ir puikaus skonio – menkutė ir subjektyvi. Kaip vertinti antkapį girtuokliui, ant kurio nupieštas girtuoklis? Arba antkapį su užrašu maždaug „čia ilsisi uošvienė, lai ji neprisikelia, nes tada man lėks galva“? Kai tokių antkapių – šimtai ir tokiose linksmosiose kapinėse, įkvėpti vietos drožėjo Stano Patrašo, laidojasi visas Sapancos kaimas Maramureše – tai jau nebe kičas, o tikras nematerialus paveldas ir turistinė lankytina vieta… Ir vis tiek neaišku kaip vertinti to paties drožėjo antkapio stiliumi išdrožtus „privalomus“ Rumunijos komunistų veidus, dar tebekabančius jo memorialiniame name-muziejuje šalia kapinių.

Bukareštas – primirštas, bet netikėtai didingas

Rumunija – viena nedaugelio šalių, kurių sostinė nėra viena svarbiausių lankytinų vietų. Pirmą kartą keliaudamas po Rumuniją Bukareštą (2 mln. gyv.) irgi beveik praleidau: į oro uostą ir atgal. Kai lankiausi antrą kartą, skyriau miestui pusantros dienos – ir išsyk pasigailėjau, kad šitiek mažai.

Dar gerokai iki aplankydamas Bukereštą prisiklausiau siaubingų istorijų apie šį miestą. Pasakojimų, kaip megalomanijos kamuojamas diktatorius Čeušesku griaute griovė Bukarešto senamiestį, jo vietoje statydamas komunistinius architektūrinius monstrus.

Tai perskaitęs įsivaizdavau, kad Bukareštas – tai vienas didžiulis miegamasis rajonas. Bet nieko panašaus: net tie „Čeušesku monstrai“ savaip įspūdingi. Didžiausias pasaulio parlamentas, apie kurį vaikščiodami valandą taip ir neradome įėjimo, Paryžiaus Eliziejaus laukus turėjęs priminti Vienybės bulvaras. Taip, jis – iš didžiulių socialistinių daugiabučių, bet tie daugiabučiai puošti, tikrai ne tokie nuobodūs, kaip Lietuvoje, netgi didingi.

O svarbiausia – Bukarešte Senamiesčio likę dar labai daug. Tikrai ne vien keletas Čeušesku kažkaip pamirštų nugriauti cerkvių, kurių kupolai styro tarp Vienybės bulvaro daugiaaukščių, traukdami kontrastus pamilusių kelionių fotografų objektyvus. Anapus upės yra tikras didžiulis senamiestis, su itin gyvu ir spalvingu naktiniu gyvenimu, barais, su Karalių rūmais (tiesa, kuklokais), naudotais iki 1948 m. galutinio komunistų įsigalėjimo. Su gausybe art nouveau stiliaus pastatų ir tikru perlu – Caru Cu Bere restoranu, įrengtu dar 1899 m. ir išsaugojusiu interjerą per visą amžių. Ne be reikalo Bukareštą anuomet vadino Rytų Paryžiumi! Vakarais ten groja gyva muzika, o meniu – visa Rumunijos virtuvė. Kainos – kaip vidutiniškame Lietuvos restorane; tikrame Paryžiuje tokiame istoriniame interjere už tiek nė kavos puodelio neišgertum.

Apskritai rumunų virtuvė man buvo nuostabus atradimas: žinoma už Rumunijos ribų nebent tarp rumunų emigrantų, tačiau įdomi: skanios rūgščios sriubos ciorba, keliasluoksnė mamaliga.

Rumunijoje jautiesi tarsi gerokai didesnėje šalyje

Kai po Rumuniją keliavau po 20 metų, jos miestai ir miesteliai atrodė ne mažiau žavūs – bet aplūžę. Dabar nieko panašaus: Bukarešto centre nepasakysi, kad esi Rytų, o ne Vakarų Europoje. Provincijos miestuose (kurie visi maždaug Klaipėdos-Kauno dydžio) tai dar gali išduoti visokios smulkaus verslo parduotuvėlės (tiesa, vis labiau supamos prekybos cenrtų ir modernesnių restoranų), bet apleisti namai vienas po kito remontuojami – ekonomika labai išaugo.

Laikai, kai Rumuniją valdė diktatorius Čeušesku – prosovietinis, bet kartu prigalvojęs visokių papildomų keistenybių, kaip, pavyzdžiui, kontracepcijos draudimas tam, kad Rumunijos gyventojų skaičius augtų – negrįžtama praeitis. Čeušesku valdžios laikėsi įsikibęs itin tvirtai, 1989 m. kilus nepasitenkinimo juo bangai jis įsakė Bukarešto gatvėse iššaudyti šimtus žmonių (Rumunijoje žuvo virš 1000) – bet vis tiek buvo nuverstas, ir iš komunistinių Rytų Europos va(l)dovų jam vieninteliam įvykdyta mirties bausmė (transliuota per televiziją: toks nekenčiamas jis buvo), o buvusiuose režimo kalėjimuose dabar – komunistinių nusikaltimų muziejai.

Visgi, tarp Europos Sąjungos, kuriai priklauso nuo 2007 m., šalių narių, Rumunija – viena skurdžiausių. Iš ko tą dar suprasi – infrastruktūra. Šalyje mažai magistralių (tik kelios aplink Bukareštą ir iš Bukarešto į Vengriją), o 400 km nuvažiuoti čia gali užtrukti ir 8 valandas. Kai važiavau iš Lietuvos į Turkiją iš pradžių nustebau, kad GPS siūlo Rumuniją aplenkti per Serbiją – bet pamatęs jos kelius – supratau kodėl. Tiesa, keliai neduobėti, bet daugelis jų veda kalnų serpantinais, ir koks lėtas „nepatraukiantis“ sunkvežimis bemat stabdo eismą. Be to, miestai stokoja aplinkkelių: tenka grūstis per centrus kartu su visais, strigti (net ne per piko valandas) kamščiuose. O itin garsiame pakelės vaizdų grožiu Transfagarašo kelyje, viename Čeušesku projektų, išvis teko apsisukti – buvo užsnigtas. Laimė, pagrindiniai keliai valomi puikiai.

Šalia daugybės kelių vingiuoja, tarsi su automobiliais lenktyniauja traukiniai. Rumunijos geležinkeliai – vieni plačiausiai išvystytų Rytų Europoje ir beveik į kiekvieną miestą gali nuvykti traukiniu. Tiesa, irgi nebus greitai. Kai įvertini laikus, reikalingus nukakti iš taško A į tašką B, Rumunija staiga ima atrodyti tris-keturis kartus didesnė šalis, nei pavaizduota žemėlapyje…

Bet ir tai gal – Rumunijos žavesys. Šiandienėje Europoje pernelyg daug šalių, kurias gali pervažiuoti per kelias valandas – nė nepastebėjęs, nes pasienio kontrolės nebėra. Todėl visad smagu atrasti šalis, kurių „visų gražiausių vietų“ niekaip neapžiūrėsi per savaitgalį ar net gal savaitę. Kelionė po kurias dar yra tikra kelionė, kai nubudęs viename mieste per dieną nuvažiuoji, tarkime, penkių valandų kelią, tada prabundi kitame mieste ir kitą dieną – dar penkių valandų kelias. Ir net norėdamas negalėtum suvažinėti pirmyn-atgal per dieną – kaip Lietuvoje net iš Vilniaus į Klaipėdą teoriškai gali.

Be to, Rumunija lankytinų vietų irgi turi tarsi gerokai didesnė šalis: gražių miestų ir miestelių, kalnų, pasakiškų senovinių interjerų.

---

Visi kelionių vadovai po Vidurio Europą (Lietuvos apylinkes)

• Bulgarija – grožybės niūrioje šalyje
• Čekija – tai ne vien Praha! ir Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Estija – laukinė gamta ir modernūs miestai
• Latvija – 10 skirtumų nuo Lietuvos ir Ryga – Pabaltijo didmiestis
• Lenkija - Varšuva – atstatytas mūsų karalių miestas ir Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Rumunija – pasakiškiausia Europos šalis
• Vakarų Ukraina – lietuviškos pilys, ukrainietiška viltis

Komentarai

Amsterdamas turi prieštaringą reputaciją.

Viena vertus, tai – „Šiaurės Venecija“, kanalų ir laivų pilna vienos turtingiausių imperijų – Olandijos Imperijos – sostinė su jaukiais senais nameliais ir didingais garsiausių menininkų muziejais.

Kita vertus – „dviračių sostinė“, kur driekiasi dviračių gatvės ir „magistralės“, daugiaaukščiai jų parkingai, o dviratininkų beveik tiek, kiek pėsčiųjų.

Ir trečia – nepadorumų miestas, kurio vitrinose staiposi pusnuogės prostitutės, o narkotikai legaliai pardavinėjami prestižinėse parduotuvėse.

Visos šios Amsterdamo pusės – tikros ir gyvos. Dėl visų jų kartu šis miestas Europoje neturi analogų. Ir kiekvieną vasarą, kiekvieną savaitgalį, jo centrą užgula minios turistų.

Nepadorusis Amsterdamas ir Raudonųjų žibintų kvartalas

Pirmąsyk Amsterdame lankiausi dar būdamas keturiolikos, ir tada man labiausiai įstrigo būtent ta „nepadorioji“ miesto pusė. Pirmą kartą mačiau viešai besisiūlančias prostitutes, transvestitą, užuodžiau žolės kvapą, stebėjausi sargių automatais kiekviename tualete. Pirmą kartą man tiesiog gatvėje pasiūlė narkotikų – ir iš karto kokaino.

Tiesa, kokainas Olandijoje niekad nebuvo legalus. Užtat „žolė“, visokiausi grybukai – ne tik teisėti, tačiau ir tapę tikru miesto simboliu. Be tikrų narkotikų parduotuvių (vadinamų “coffee shop” ar “smartshop”), klesti visokiausi „narkotiniai suvenyrai“: kanapių skonio ledai ar saldainiai, paženklinti „legalu išvežti iš Olandijos“. Kaipgi neparveši iš Amsterdamo ko nors tokio?

Tokių vietų yra visame Amsterdame. Tačiau daugelyje rajonų jos – tam tikra niša: tikrai ne kiekvienas amsterdamietis yra narkomanas ar naudojasi prostitučių paslaugomis. Užtat viename Amsterdamo rajone tai, už ką kitur Europoje sodinama į kalėjimą, ne tik nėra tabu, bet ir yra vieša norma.

Tas rajonas vadinamas De Wallen, tačiau vertimuose į anglų kalbą jis įvardijamas taip, kaip jį jau gal virš šimto metų jį vadina užsieniečiai: „Raudonųjų žibintų kvartalas“. Jis yra pačiame miesto centre, greta centrinės Dam aikštės ir Karalių rūmų ir jo gatvės gali atrodyti tokios pat jaukios, kaip ir bet kurios kitos Amsterdamo senamiestyje, kol neįsižiūri geriau.

Iškabos ten skelbia: „Purvini peniai“, „Surišimas, paskui seksas“, „Porno teatras“, „Video kabinos“ ir pan. Veikia daugybė „Marihuanos muziejų“ (parduotuvių). O vitrinose, kaip prekės šypsodamosis staiposi gyvos moterys.

Jos – smulkios verslininkės: nuomojasi langus iš savininkų, moka mokesčius. Palyginus su daugeliu Europos raudonųjų žibintų kvartalų, Amsterdamo kvartale beveik viskas – net stebėtinai švaru ir balta. Amsterdamas savo reputacija didžiuojasi: stovi paminklas prostitutei, gal vienintelis pasaulyje, veikia prostitucijos muziejus, populiarios ekskursijos ta tema.

Šiaip ar taip, Amsterdamas (ir Olandija) pats pasirinko būti tokiu. Sakote, jis perdėm liberalus, „sugadintas“ šių laikų? Paradoksas, bet yra priešingai. Viduramžiais, kai pastatyti didingieji Amsterdamo pastatai, prostitucija buvo legali kone visoje Europoje, netgi… Popiežiaus valdose Romoje. Žmonės žiūrėjo į ją taip, kaip šiais laikais į neištikimybę: laikė nuodėme, niekino prostitutes ir jų klientus – tačiau nė į galvą niekam neatėjo už tai bausti. Ir panašūs dalykai į tuos, kurie vyksta Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartale, visiškai teisėtai vykdavo ir Lietuvoje.

Draudimai atėjo tik naujaisiais laikais, kai religingieji krikščionys perkėlė savo moralines nuostatas ir į įstatymus. Olandija iš pradžių tam pakluso, bet XIX a. persigalvojo. Priešingai, nei reikalavo religija, ji rašė įstatymus ir vėliau: pavyzdžiui, pirmoji pasaulyje įteisino gėjų santuokas. Nieko keisto: religija apskritai Olandijoje neįtakinga. Daugybė bažnyčių – netgi pačių įspūdingiausių, kaip Naujoji bažnyčia greta karalių rūmų – virtusios muziejais ar dar kuo. Kai kurios nugriautos. Pasak apklausų, vos 9% olandų tebetiki į tradicinį protestantų tikėjimą ir, tiesą pasakius, netgi šeštadalis kunigų prisipažįsta esantys ateistai!

Dar vienas paradoksas(?) – šiandien tam olandiškam liberalizmui kelia grėsmę nebe religija, tačiau ateistai. Tiksliau – Europoje išpopuliarėjęs kultūrinis marksizmas su savomis moralinėmis vertybėmis, kuriam prostitucija – moterų išnaudojimas, prostitutės – aukos, klientai – nusikaltėliai. Panašių pažiūrų žmonės greta paminklo prostitutei vis atneša kitą – surištą moters kūną, kuris kažkur paskui vis dingsta. Kol kas Amsterdamas atsilaiko prieš šūkius drausti prostituciją ar naudojimąsi ja ir, kas be ko, pagrindinės tokių draudimų priešininkės – pačios prostitutės, čia turinčios net profsąjungą.

Amsterdamo centre – kanalų labirintas

Amsterdamas nėra toks didelis miestas, kaip daugelis panašios svarbiausių Europos sostinių. Jame gyvena tik 1 mln. žmonių, tačiau kone visos lankytinos vietos išsidėsčiusios kanalų išvagotame centre.

Amsterdamas lyginamas su Venecija, turi net daugiau už ją tiltų. Visgi, tai nėra Venecija: kiekvieną Amsterdamo namą galima pasiekti ir automobiliu, autobusu, tramvajumi. Kanalai nenaudojami transportui. Kai kuriems amsterdamiečiams jie – gyvenamoji vieta (prišvartuoti „gyvenamieji laivai“), o daugeliui turistų – hobis. Plaukiojančių laivų ir laivelių kiekiu Venecijai vasaromis jie nelabai nusileidžia, ir visa tai – ekskursijos, be kurių joks savaitgalis ar savaitė Amsterdame keliautojams neįsivaizduojami. Nuo didelio laivo atviru deniu iki vandens dviračio – ekskursijos galimos bet kokia priemone.

Nuo kanalų itin įspūdingai atsiveria senųjų Amsterdamo namų fasadai. Siaurų ir aukštų – kiekvienas priklausydavo vienai turtingai pirklio šeimai. Skirtinguose aukštuose gyveno šeimininkai, tarnai, veikė sandėliai. Svarbi puošmena – stogas: seniausieji stogai – trikampiai, vėlesni – laiptuoti, varpo formos. Stogų priekyje – kabliai: tik prie jų pririštomis virvėmis galima į pastatus pro langus įkelti didelius daiktus, tarkime, baldus (juk laiptinės siauros).

Nemažesniu architektūros (inžinerijos) stebuklu yra ir patys kanalai, puslankiu supantys miesto centrą, susikertantys sankryžomis. Tokiais kanalais išvagota visa Olandija (pakanka žvilgtelti pro lėktuvo iliuminatorių kai leidiesi Amsterdamo oro uoste). Ten, kur yra šios žemės (ir Amsterdamas), anksčiau tyvuliavo jūra. Ji buvo nusausinta, o vandens perteklius nukreiptas į šiuos kanalus ir išpumpuojamas. Šitaip nuo 1300 m. Olandija savo plotą pasididino 20,5%, arba šeštadalio Lietuvos dydžio teritorija. Ir nors šiandien tokia inžinerija gal nublanksta prieš visokius arabų šeichų išmislus ir dirbtines salas, įsivaizduokite, kad visa tai vyko prieš 500 metų.

Be dviračio Amsterdame – kaip be kojų

Viena olandė, kurią pažinojau paauglystėje, sunkiai suprato du dalykus: kaip aš nemoku plaukti ir kaip aš nemoku važiuoti dviračiu. Plaukti olandai mokomi dar pradinėse mokyklose: kai šitiek jų žemių – žemiau jūros lygio, pralaužus dambas yra įvykę baisių potvynių, ir mokėjimas plaukti gali būti gyvybės ar mirties klausimas (1952 m. potvynyje žuvo 2500 žmonių).

Na o dviratis ten, ypač Amsterdame – pagrindinė transporto priemonė. Automobiliai, pėstieji, dviratininkai – visų jų, iš pažiūros, Amsterdame yra maždaug vienodas skaičius. Ir visi turi savo kelius: egzistuoja dviračių gatvės, net „magistralės“ (su skiriamąja juosta), o didieji prospektai turi kone vienodos svarbos automobilių, dviračių ir pėsčiųjų juostas. Yra atskiros dviračių perėjos (kur žalia dega taip trumpai, kad pėstysis spėtų nebent bėgte), o miesto centre švartuojasi dviračių parkingo laivai – amsterdamiečiai ten gali palikti savo transporto priemones ir toliau eiti pėsti. Nereikia ieškoti vietos prie tiltų turėklų, kurie visi ištisai apraišioti dviračiais.

Dviračių entuziastams Amsterdamas – tikras rojus, tačiau pėsčiajam dėl to tik daugiau kliūčių. Eidamas per platesnę gatvę turi praleisti dviračius, automobilius, vėl dviračius – ir nė vienas srautų nenustygsta. Ir dviratininkai dar „nuožmesni“, nei automobilininkai: piktai skambins, tačiau nestabtels.

Naujasis Amsterdamas – architektūrinė katastrofa

Dviračiais galima nesunkiai važinėti ne tik po Amsterdamo centrą, tačiau ir nuvykti į jo priemiesčius. Tiems nykiems priemiesčiams turistai turėtų būti dėkingi, net jei į juos važiuoti ir neketina. Mat XX a. viduryje Olandijos architektų tarpe populiarios buvo panašios mintys, kaip Sovietų Sąjungoje: neva reikia statyti naujus rajonus iš didelių vienodų daugiabučių, palikti tarp tų pastatų atvirus kiemus „poilsiui“, atskirti automobilių ir pėsčiųjų srautus.

Taip gimė Bijlmermeris, tikriausiai pats akiplėšiškiausias tokio modernizmo pavyzdys pasaulyje. Kai ~1969 m. pastatytas, jis iš paukščio skrydžio atrodė kaip vienodų šešiakampių kiemų korys. Tačiau olandai, priešingai nei Sovietų okupuoti lietuviai, turėjo pasirinkimą, kur gyventi. Ir jie „balsavo kojomis“: nepirko Bijlmermeryje butų. Daugiabučiai stovėjo apytuščiai. Kaip tik tuo metu į Amsterdamą prasidėjo masinė imigracija iš kolonijų, kurių Olandija neteko (1975 m. suteikė nepriklausomybę Surinamui). Taigi, Bijlmermerį apgyvendino imigrantai – jiems pinigų nepakako, kad būtų išrankūs būstui. Rajonas pasidarė nesaugus ir visi jo pliusai, kuriuos įsivaizdavo architektai, bet taip niekada ir nesuprato eiliniai žmonės, pasirodė besą minusai: kai automobilių vairuotojai ir pėstieji nemato vieni kitų, pėsčiųjų zonos pasidaro dar atokesnės ir nesaugesnės ir t.t.

Galiausiai turtingoji Olandija priėmė kitą radikalų sprendimą, kuris neprieinamas mažiau turtingoms šalims, tokioms, kaip Lietuva. Bijlmermerį ne renovuoti, o tiesiog… nugriauti ir pastatyti iš naujo, suplanuotą kitaip! Tik keletas senųjų „korių“ palikti kaip pavyzdžiai, kitko – jau nebėra. Tačiau ir perstatytuose pastatuose vyrauja imigrantai, kurie sudaro jau 53% Amsterdamo žmonių.

Imigrantai ir turistai gelbsti Amsterdamo tradicijas?

Daugelis Europos miestų, kuriuose imigrantai sudaro šitiek daug žmonių, o dargi šurmuliuoja turistų minios, supanašėja tarpusavyje. Visuose juose – tos pačios kultūros (tarkime, arabų ar afrikiečių imigrantų ir britų ar rusų turistų), kurios nusveria vienintelę ten autentišką ir tikrą – vietinę kultūrą bei jos tradicijas.

Tačiau Amsterdamui tas kol kas negresia: unikalios jo pusės egzistuoja toliau. Ant dviračių čia džiugiai sėda ir turistai, ir imigrantai. Raudonųjų žibintų kvartale vos 5% prostitučių gimusios Olandijoje, o tarp klientų irgi vyrauja namie nieko panašaus negalintys legaliai patirti britai ar prancūzai. Turistai noriai ragauja ir narkotikų. Kartais net atrodo, kad kai kurios Amsterdamo tradicijos jau merdėtų, jei ne atvykėliai: kiek kartų sumažėtų klientų, jei juodaodes, azijietes ar rytų europietes Raudonųjų žibintų kvartalo languose pakeistų olandės (imančios olandišką valandinį atlygį), jei nebeatvyktų klientai iš užsienio.

Na o Amsterdamo kanalų, įdomios architektūros jokie atvykėliai net norėdami nepakeis.

Aišku, masinis turizmas turi ir minusų, kurių didžiausias – būtent visos tos minios. Kai kurios populiariausios Amsterdamo lankytinos vietos netgi atsisakė bilietų kasų: joms pakanka klientų, kurie nusiperka bilietus internetu iš anksto.

Bet net ir tai nėra paprasta. Man taip ir nepavyko patekti į Anos Frank namą, kuriame olandų šeima nuo holokausto slėpė garsųjį dienoraštį parašiusią žydę paauglę: bilietai internete prekyboje pasirodo ne vienu metu, bet nė karto nepavyko nueiti į svetainę tada, kai jų buvo pasiūloje reikiamai dienai. Jei norite būti užtikrintas, bent jau vasarą turite pirkti prieš mėnesį, bet tada daug kas dar nežino tikslių kelionės planų…

Tiesa, „gyvai“ išvydęs „Anos Frank namą“ pernelyg nesigailėjau nepatekęs: dabar tai naujai pastatytas šiuolaikinis daugiaaukštis, o senasis namas tesudaro dalį muziejaus. Maža to, negalėjau išmesti iš galvos, kad iš liūdnos Anos Frank istorijos daromas savotiškas verslas: priešingai daugeliui genocido atminimo vietų, šis – mokamas ir gana brangus, siūlomos ir visokios papildomos prekės (turi net internetinę parduotuvę webshopannefrank, kur Anos Frank pašto ženklai ir pan.). Galų gale, ir pati Ana Frank – tik viena daugelio holokausto aukų. Įdomu, kiek tokių mergaičių ir berniukų irgi rašė dienoraščius, tik jų niekas neišspausdino ar juos sunaikino?

Tačiau Amsterdame lankytinų vietų – labai daug. Jei pavėluosite internetu nusipirkti bilietus į Van Gogo muziejų, rasite ir gerokai daugiau įspūdingų meno muziejų. Juk Amsteramas – olandų kultūros širdis, o olandų kultūra pagimdė daugybę pasaulinės reikšmės dailininkų.

Svarbu nesivadovauti reklamomis, o pasiaiškinti pačiam. Vietos, kurios garsiausiai reklamuojasi, dažnai ir investuoja daugiau į reklamą, nei kokybę, gyvendamos iš tų milijonų turistų, kurie atskrenda į Amsterdamą nesusiplanavę, ką veikti, ir bemat įpuola į kokius “spąstus turistams”. Amsterdamas sklidinas visokiausių “muziejų”, kurie iš tikro tėra parduotuvės, o taip pat skambiai pavadintų brangių pramoginių muziejų (Tiuso vaškinių figūrų, Riplio “įvairenybių”, Kankinimų, Sekso) – iš kurių klientai, remiantis internetiniais įvertinimais, neretai išeina nusivylę kainos ir kokybės santykiu ir, be to, nieko naujo nesužinoję nei apie Amsterdamą, nei apie Olandiją.

Jei turite Amsterdame daug laiko arba ten gyvenate – be abejo, galite aplankyti ir tokias vietas, tačiau jei keliaujate tik savaitgaliui – geriau jį paskirti autentiškoms vietinėms vietoms ir patirtims. Ir tokių patirčių Amsterdame daugiau, nei daugelyje Europos sostinių.

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentarai

Madridas nebuvo viena tų Europos sostinių, į kurią žūtbūt plūsdavo turistai. Kelionė į Ispaniją daugeliui – visų pirma pakrantės, paplūdimiai, salos, gal dar Barselona…

Tačiau pastaraisiais metais, pigių skrydžių bendrovėms atidarius daug reisų, Madridą turistai tiesiog užplūdo. Per pastarąjį savo pusidenį Madrido lankytinose vietose vien lietuvių keliautojų sutikau keturis.

Iš viso Madride buvau tris kartus ir dalinuosi mintimis, ką pamatyti ir nuveikti šiame mieste per savaitgalį ar kelias dienas ir kuo Madridas visgi ypatingas.

Įspūdingiausios Madrido vietos – aplink vieną gatvę

Daugelis lankytinų vietų Madride yra netoli pagrindinės miesto ašies – Calle Mayor gatvės, vėliau pereinančios į Calle de Alcala.

Ašies vakariniame gale – Karalių rūmai (XVIII a.) ir Madrido katedra. Karalių rūmuose karalius nebegyvena, tad, neskaitant oficialių priėmimų, jie atiduoti turistams. Bilietai brangūs, tad užeiti verta tik arba jei nesate buvę jokiuose Vakarų Europos valdovų rūmuose, arba jums tokie rūmai labai patinka (šiaip visi rūmai su prabangiais baldais ir koridoriais, amfiladomis ganėtinai panašūs vieni į kitus).

Eidamas į Calle Mayor rytus, praeini romantišką Plaza de la Villa aikštę gali užsukti į Plaza Mayor – senąją centrinę Madrido aikštę. Visa ji – neįtikėtinai simetriška, nes nuo pat XVI a. iš visų pusių supa beveik vienodi pastatai. Tai buvo širdis Ispanijos, kuri dar valdė didžiąją dalį Amerikos. Būtent tos Ispanijos karaliai ir sumanė 1561 m. sostinę perkelti į Madridą, tada 30 tūkst. gyv. turėjusį miestelį, ir paversti jį didmiesčiu.

Dar toliau – Puerta del Sol puslankis. Ten XIX a. ir XX a. pradžios Madridas. Mano nuomone, pats įspūdingiausias Madridas: pastatai statyti puošnūs kaip senovėje, tačiau aukšti lyg šiais laikais. Su skulptūromis ant kupolų, su veidais ant kolonų, kiekvienas – tarsi atskiras meno kūrinys. Ko verti vien Cibelės rūmai pačioje pagrindinės Madrido lankytinų vietų ašies pabaigoje, statyti tiesiog kaip pašto administracinis pastatas. Užkilę į jų bokštelį ir apsidairę, matysite daug tokių „aukštuolių“: bankų, telekomo rūmų, jūrų muziejaus ir t.t. Daug jų yra aplink Gran Via gatvę, vieną įspūdingiausių Madride, atsišakojančią nuo pagrindinės turistinės ašies.

Matosi nuo Cibelės rūmų bokšto ir didelis Bueno Retiro miesto parkas, kuriame nuo įkūrimo 1680 m. iki pat XIX a. galėjo vaikštinėti tik monarchai ir kiti svarbūs asmenys, simboliniai Puerto de Alcala miesto vartai (1778 m.).

Ir, anapus jų, daug paprastesni XX a. vidurio pastatai. Statyti jau po Ispaniją nusiaubusio pilietinio karo (1936-1939 m.), valdant diktatoriui Fransiskui Frankui. Apie jokį grožį ten jau ir kalbėti negalima – kaip ir daugelio pokario Europos daugiaaukščių atveju.

Tiesa, tie pastatai toli nuo centro. Centras – visas puošnus, senovinis, be jokių modernių betoninių monstrų. Ir už tai irgi turėtume dėkoti Frankui. Nes būtent jo jo dėka Madridas (ir Ispanija) išvengė dviejų didžiausių XX a. Europos miestų siaubų, nuo kurių nukentėjo daugelis senamiesčių: Antrojo pasaulinio karo ir komunizmo. Generalisimas Frankas pilietiniame kare pats nuvertė komunistus (viena nedaugelio karinių antikomunistinių pergalių pasaulio istorijoje!) ir, nors jį rėmęs Hitleris tikėjosi, kad Frankas stos į fašistų pusę Antrajame pasauliniame kare, Frankas padėti Hitleriui atsisakė ir pasiliko neutralus (vos penkios nenykštukinės Europos valstybės šitaip išvengė karo!).

Generolo Franko – ir daugelio pilietinio karo aukų – kapai yra Kritusiųjų slėnyje už Madrido, kuriame – ir aukščiausias pasaulyje kryžius. Mat generolo Franko režimas buvo paskutinė Europos religinė valdžia: krikščionybė ten buvo itin svarbi, valstybinė religija. Kaip ir per šimtmečius iki tol (išskyrus 1931-1939 m. kraštutinių kairiųjų valdymo laikotarpį).

Madride – ir Ispanijos Imperijos liekanos

Frankas padėjo pagrindus šiandieninei Ispanijai: “užkūrė” masinį turizmą, sugrąžino valdžion karalių. Tačiau jam buvo nelengva: kitos Europos šalys į vieną paskutinių Vakarų Europos diktatūrų žiūrėjo kreivai, be to, Frankas jau valdė tik „kamieną“ tos didžiosios Ispanijos Imperijos, kuriai kadaise priklausė 9,2 proc. viso pasaulio žemių.

Anos, didžiosios, Ispanijos Imperijos atgarsiai – Amerikos muziejuje, kuriame iš visų Amerikos civilizacijų (inkų, majų, actekų) susivežti meno kūriniai. Itin rekomenduotina ten užsukti, jei per Madridą keliaujate į Pietų Ameriką ir norite trumpo supažindinimo su indėnų kultūromis ir ispanų užkariavimu.

Na o tai, ką Ispanijos karaliai pirko už prisiplėštą indėnų auksą – Prado muziejuje. Viena geriausių meno kūrinių kolekcijų visame pasaulyje. Jau Europos menas: El Greko, Diureris, Bošas, Rafelis, Ticianas, Velaskesas… Į indėnų ir kitų „kolonizuotų kultūrų“ kūrybą tada žiūrėta nebent kaip į egzotiką, tinkamą kunstkameroms, o tikru, kolekcijų vertu menu laikyti tik Europos dalininkų ir skulptorių darbai. Priešingai nei Paryžiaus Luvras, Sankt Peterburgo Ermitažas ir kiti panašūs muziejai, Prado nesiekia pristatyti pasaulio ar Europos meno istorijos, o labiau atspindi Ispanijos karalių meninį skonį.

Gyvas Madridas

Madridas Ispanijos sostine išliko iki šiol. Ir nors šiandien Ispanija nebevaldo jokių užjūrių valdų (išskyrus, nebent, Kanarų salas), ji pati yra turtingesnė, nei kada anksčiau. Tad iš visos Ispanijos žmonės važiuoja į Madridą. Be to, Ispanijos ekonomika stovi ant turizmo kolonos, ir į jos sostinę plūsta ir užsieniečių minios.

Tad Madride paprasta „nusipirkti“ ispanų kultūros pavyzdžius iš visos Ispanijos. Nuo galybės flamenko pasirodymų iki tradicinio „kumpio muziejų“ (te pavadinimas Museo del Jamon neapgauna – tai yra paprasčiausios parduotuvės).

Net ir be viso to, Madridas labai gyvas: sutemus gatvės tiesiog plyšta nuo naktiniu gyvenimu pasidžiaugti išėjusių žmonių minių. Juos apsipnta visokiausi mimai, aukso prekeiviai. Žibančios reklamos traukia į barus.

Šiandieninis, praturtėjęs Madridas – ir labai įvairiatautis miestas, kur ~15% žmonių – imigrantai. Tačiau daugelis tų imigrantų – iš ispanakalbių buvusių Ispanijos kolonijų Lotynų Amerikoje. Be to, masinė imigracija į Ispaniją prasidėjo vėliau, nei į Prancūziją, Olandiją ar Angliją. Todėl papročių prasme Madridas nėra toks sutartptautėjęs, kaip kai kurie kiti Vakarų Europos didmiesčiai ir jame vyrauja ispanų kalba bei ispanakalbė kultūra. Neispaniškai susikalbėti gali būti sunku, o kai kurie Madride įprasti poelgiai turistui gali pasirodyti mažų mažiausiai nemandagūs (štai kartą restorane mus yra atsisakė aptarnauti, nes užsisakėme per mažai patiekalų).

Kaip nuvykti į Madridą?

Į Madridą iš Lietuvos geriausia keliauti pigių skrydžių bendrovių reisais. Kitas variantas (brangesnis) – su persėdimu.

Madridas – ir gera tarpinė stotelė skrendant kur nors toliau arba pradedant kelionę po Ispaniją. Nes Madridas yra pačiame Ispanijos centre (sostinė tokioje simbolinėje vietoje pastatyta specialiai), o iš jo oro uosto daugybė sąlyginai nebrangių skrydžių į esamas ir buvusias Ispanijos valdas (Kanarų salas, Lotynų Ameriką).

Du iš kartų, kuriuos lankiausi Madride, tai buvo kelionės į tokius tolimesnius kraštus pradžia ar pabaiga. Kartą – pakeliui į Peru, kartą – pakeliui į Gran Kanariją. Tiesiog, skristi į Madridą ir tada iš ten į galutinį kelionės tašką apsimokėjo labiau, nei kaip nors kitaip, o dar ir Madride galima buvo praleisti dieną ar kelias.

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa
6. Baskija – seniausia Europos tauta
7. Korida Ispanijoje – viskas, ką reikia žinoti

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentarai

Lanzarotė – unikaliausia iš didžiųjų Kanarų salų.

Labiausiai ji garsėja savo vulkanais, juodais sukietėjusios lavos peizažais.
Bet labiausiai išskirtiniai Lanzarotėje – pastatai, sukurti Cezario Manrikės, žymiausio salos žmogaus. Ne šiaip sau pastatai, o neįtikėtinas gamtos ir meno junginys.

Ir kaimai, iki šiol neužgožti plėtros.

Apkeliavau ir daugumą tų pastatų, ir gamtinių lankytinų vietų ir rašau, ką Lanzarotėje aplankyti svarbiausia.

Lanzarotės ugnikalniai

Lanzarotės peizažai vis keičiasi. Kai kurie jos ugnikalnių vos prieš tris šimtmečius tiesiog išdygo iš žemės. Jie staigiai lava užpylė ištisus kvadratinius kilometrus derlingiausios žemės. Sukietėjo, pajuodavo ir niekas ten nebeauga iki šiol, 1730 m. tai atrodė it prakeiksmas, it Dievo rūstybė – Lanzarotės žemdirbiai neteko pragyvenimo šaltinio.

Užtat šiuolaikiniams lanzarotiečiams ta lava uždirba dar ne tiek. Šimtai tūkstančių turistų kasmet važiuoja ja pasigėrėti į Timanfajos nacionalinį parką, kur vyko tie paskutiniai išsiveržimai. Žemė po juo tebeverda. Geizerių nėra, bet parko darbuotojai turistams kas 10-15 minučių „paleidžia“ dirbtinį: įpila į duobę vandens, ir jis momentaliai nuo karščio iššauna. Iš kitos duobės vis išlenda liepsnų liežuviai, virš trečios – kepamos bulvės. 13 m gylyje temperatūra ten – nuo 100 iki 600 laipsnių, tad tiesiog pakanka iškasti duobę ir karštis kils aukštyn – jokių viryklių nereikia.

Jau už Timanfajos nacionalinio parko ribų (nereikia bilieto) yra Los Hervideros, kur gali stebėti, kaip į uolas tykšta milžiniškos bangos. Tą matyti iš visų pusių – netgi iš viršaus, mat bangos įlekia į olą, o olos „lubose“ yra skylė, pro kurią žvalgosi turistai.

Bet populiariausia Timanfajos pramoga – žiedinis kelias. Metai iš metų, diena iš dienos kas kokias 15 minučių į jį išvažiuoja specialūs autobusai turistams, kuriuose garso įrašas pasakoja tą pačią istoriją. Kaip išsiveržė vulkanai, kaip visa tai matė vienuoliai… Savo automobiliu važiuoti neleidžiama, nes kelias greitai užsikištų. O ir autobusų nepakanka, laukti tenka ilgai. Džiaugiuosi, kad paklausėme patarimo į Timanfają atvažiuoti kai ji atidaroma (9 val.) ir iš karto nesidairant bėgti prie autobuso. Nes kai mus grąžino iš trumpos ekskursijos, prie autobusų jau rikiavosi eilės turistų – neįlips nei į sekantį, nei į dar kitą…

Lanzarotės vulkaninis menas

Timanfajos žiedinis siauras autobusų kelias – ne šiaip sau kelias. Jis – savotiškas meno kūrinys, sukurtas menininko taip, kad kuo labiau atskleistų Timanfajos įspūdingus vaizdus: kraterius, olas, visokias lavos formuotes, augalais apaugusias „salas“ (kažkaip išvengusias lavos išsiveržimo metu).

Kitas meno kūrinys – Timanfajos restoranas; tas, brangusis, kuriam bulves kepa vulkaniniame karštyje. Jis įsiliejęs į kalną, ant kurio stovi. Jo autorius – Cezaris (Sesaras) Manrikė, garsiausias salos menininkas.

Iš penkių didžiausią įspūdį man palikusių Lanzarotės vietų Cezaris Manrikė prikišo nagus prie visų, o dvi sukūrė nuo nulio.

Viena svarbiausių Lanzarotės lankytinų vietų yra netgi Cezario Manrikės namas. Ne, tai tikrai nėra kažkoks „memorialinis butas“ su architekto daiktais: savo namą jis susiprojektavo visiškai unikalų. Trys jo kambariai – po žeme, natūraliuose sukietėjusios lavos „burbuluose“. Dar vieno burbulo stogas įgriuvo – ten Manrikė pasidarė baseiną, fontaną. Manrikė mylėjo gamtą ir norėjo, kad jo kūryba jos neužgožtų, į ją įsilietų. Net savo svetainę pasidarė taip, kad, atrodo, į ją pro langą liejasi lava, o visi vaizdai – į sukietėjusios lavos laukus.
Cezaris Manrikė neabejotinai vienas didžiausių Ispanijos menininkų, savo stiliaus unikalumu prilygstantis Antonijui Gaudžiui ar Pablui Pikasui. Tik žinomas gerokai mažiau – nes kūrė beveik vien Kanaruose, o ypač gimtojoje Lanzarotėje, kurią mylėjo.

Palyginus su daugeliu savo amžininkų Ispanijos menininkų, Manrikės likimas visiškai kitoks. Pablo Pikaso buvo komunistas ir nekentė Ispanijos regento generolo Fransisko Franko – po to, kai šis nuvertė Ispanijos komunistus, Pikaso išvyko iš šalies. Tuo tarpu Manrikė per pilietinį karą užsirašė savanoriu būtent Franko pusėje. Ir todėl kai Frankas pagaliau įtvirtino valdžią, jis Manrikei – vienam nedaugelio ištikimų menininkų – leido kurti monumentalius valstybinius kūrinius, turėjusius paversti Kanarus (taigi, ir Ispaniją) nauja Europos turizmo Meka.

Didžiausias Cezario Manrikės šedevras Chameo del Agua. Dar iki įsikišant architektui tai buvo unikali vieta: sukietėjusios lavos „tunelis“ kuriame tyvuliuojančiame tvenkinėlyje gyvena unikalūs ryškiai balti miniatiūriniai omarai (iš tolo atrodo it akmenėlių gausybė, kol nepažiūri iš arčiau, nepamatai kojyčių ir kokio vieno judančio), tam tikru dienos metu per skylę apšviečiami saulės. O Manrikė šalimais tose pusiau atvirose olose įrengė „įdomiausią pasaulyje naktinį klubą“, baseiną, koncertų salę…

Manrikė visą gyvenimą kritikavo didžiuosius vienodus viešbučius ir jo įtakos dėka Lanzarotėje tepastatytas vienas daugiaaukštis pastatas. Chameos del Agua jis parodė, kaip turėtų atrodyti turistinė vieta: pritaikyta šiandienos poreikiams, bet kartu natūrali, įsiliejusi į gamtą taip, kad iš išorės jos beveik nesimato.
Manrikė smarkiai aplenkė laiką. Jis kalbėjo apie gamtosaugą dar ~1960 m., kai niekas apie tai nemąstė. Tiesa, paradoksas: šiandieniniai gamtosaugininkai nė už ką neleistų statyti to, ką statė Manrikė. Paversti unikalią olą naktiniu klubu? Bet realybėje viskas daug gražiau, nei skamba, gamtos ir kūrybos dermė tiesiog nuostabi. Net eidamas į tualetą matai dar vieną gražiai apšviestą gilų tunelį. Olų pasaulyje daug, bet tokia ola – tikrai vienintelė.

Antras garsiausias Manrikės kūrinys – Mirador del Rio, į kalno viršūnę įaugęs restoranas su nuostabiausiu Lanzarotės vaizdu į tris kitas mažytes salas. Didžiausia jų, tiesiai po kojomis – Graciosa, į kurią iš Lanzarotės zuja laivai. Ne keltai – automobilių toje 600 gyv. salelėje nėra išvis ir didesnis kaimas tik vienas.

Dar Manrikė turistams sukūrė Kaktusų parką – tiksliau, unikalų vulkaninį amfiteatrą nuo kurio kiekvienos vietos gali stebėti vis kitokį įvairiausių kaktusų “miškelį”.

O šiaip tai Manrikės “potėpiai” matomi visur Lanzarotėje. Daugelio salos transporto žiedų centruose (o tų žiedų Lanzarotėje itin daug) Manrikė pastatė statulas, iš kurių garsiausios vadinamos vėjo žaislais (juguetes de viento), mat jos įvairiausiai juda Kanarų vėjyje. Dar vienas Manrikės žaidimas su gamta. Jis viską iki galo stengėsi daryti unikaliai: net tualetų ženklai “vyras” ir “moteris” Manrikės statiniuose ne eiliniai, o meniški.

Manrikės įtaka matoma netgi ten, kur jis nieko naujo nepastatė – kiekviename salos kaime ir miestelyje. Jo dėka tie kaimai atrodo panašiai, kaip iki turizmo aušros: balti paprasti vienaukščiai nameliai, ryškiai dažytos langinės. Manrikės idėja: šiaip – rudai, jei į vandenyno pusę – mėlynai, jei į kalnų – žaliai. Viename tokių spartietiškų namelių apsistojome per AirBnB. Šeimininkas buvo nevietinis – atsikėlė į Lanzarotę dėl tenykščių bangų jo mylimam serfingui. Prieš 20-30 metų būtum sunkiai įsivaizdavęs, kad toks būtų pirkęs ką nors kita, nei namą ant vandenyno kranto. Bet dabar kiti laikai ir autentiškumas, prarastas kitose Kanarų salose, vis labiau vertinamas – net jei tai reiškia, kad su banglente iki vandenyno tenka važiuoti automobiliu keliolika kilometrų.

Nuo minių Lanzarotės kurortuose nepasislėpsite

Aišku, jeigu jau sukėliau jums mintį, kad Lanzarotė – koks tai senovės, laukinės gamtos ir meno inkliuzas tarptautiniuose ir turistų nugulėtuose Kanaruose – atsiprašau, nes taip nėra. Per metus Lanzarotę aplanko virš 2 mln. keliautojų, arba 20 vienam gyventojui. Į tą patį Chameos del Aguas laiptais teko lipti labai lėtai, mat ir iš priekio, ir iš galo plūdo turistų iš autobusų minios – ir visi stoviniavo, fotografavo. Jokioje Lanzarotės lankytinoje vietoje nebuvo taip, kad nestovėtų dar bent 10 turistų išsinuomotų automobilių.

Turėjau 7 metų senumo knygą apie Lanzarotę. Tai, kas ten aprašyta kaip nemokama, dabar jau mokama. Kas buvo mokama – pabrangę, o paslauga suprastėjusi (anksčiau Mirador del Rio, Kaktusų parke į (mažesnę) bilieto kainą įeidavo ir gėrimas – dabar jį nebent gali nusipirkti daug sumokėjęs papildomai). Lanzarotė irgi Kanarai, ir iš to užsidirba.

Tiesiog, jei jau pasirinkote keliauti į Kanarų salas, kelionė į Lanzarotę bus kitokia, nei kelionė į Gran Kanariją, Tenerifę ar Fuerteventurą. Bent jau kai išvyksite už savo kurorto ar gana proziškos sostinės Arecifės ribų į išsaugotus kaimus, gamtą, ir į visą tai įsiliejantį šiuolaikinį meną.

---

Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentarai

Daugelyje Kanarų salų vyrauja trys spalvos: juoda lava, žydra jūra, žalia augmenija. Tačiau Fuerteventura – visa geltona. Kalnai čia žemi, augalų beveik nėra, kaimų mažai. Užtat smėlio kopos dydžio sulig daugiaaukščiais namais, paplūdimiai – geltono smėliuko. Tarsi Fuerteventura būtų ne Kanarų dalis, o Sacharos dykumos tęsinys.

Iš keturių didžiausių Kanarų salų, Fuerteventura pritraukia mažiausiai turistų (~1,7 mln. per metus), tačiau joje irgi yra ir didžiuliai kurortai, ir milžiniškas oro uostas, į kurį iš Europos skrenda pilni lėktuvai.

Dalinuosi savo kelionės į Fuerteventurą metu surinkta patirtimi apie šią salą.

Fuerteventuros kurortai ir pajūrio kopos

Didžioji dalis turistų Fuerteventuroje apsigyvena dviejuose didžiausiose kurortuose: More Chablo [Morre Jablo] pietuose ir Castillo Caleta de Fuste (dar vadinamas El Castillo) netoli oro uosto.

Šitie kurortai – tokie, kokių galėtumėte tikėtis bet kur Kanaruose ar apskritai pietuose. Centre – „prekybos centras-turgus“ su gausybe parduotuvėlių ir visokių virtuvių restoranėlių, kelis kilometrus į abi puses – didžiuliai viešbučiai, vilų kompleksai. Kad būtų gražiau, valdžia pristačiusi visokių statulėlių, be to, kiekviename Fuerteventuros kurorte – po banginio griaučius ant pjedestalo.

Fuerteventura – dykuma, tad paplūdimiai ten – gražaus smėliuko, lyg Palangoje.

Kurortų centruose, tiesa, jie nedideli. Didesni aplinkui, bet vėjai ir bangos ten irgi didžiuliai. Todėl Fuerteventurą pamėgę banglentininkai (serfingas) ir jėgos aitvarų mylėtojai.

Įspūdingiausi paplūdimiai – ar, tiksliau, ištisas kopų laukas – salos šiaurėje prie Koralecho [Corralejo] kurorto. Pastarasis yra mažesnis, jame nėra daugiaaukščių viešbučių, tačiau ieškantiems autentikos vis tiek patiks nebent žvejų kaimelio laikus menantis jo centras aplink uostą, nes kitkas – nauji pastatai.

Užtat trokštantiems vienatvės gamtoje pakaks išeiti į didžiąsias kopas, kurios driekiasi 8 km ir yra 2 km pločio. Kai važiavau keliu per jas, tūžmingas vėjas nuolat ant kelio pūtė smėlį. Jeigu ne specialūs smėlio valytuvai (tarsi Lietuvoje sniego žiemomis) tas kelias greitai pats atsidurtų po kopomis…

Vos pravėrus automobilio lango stiklą vidun plūstelėjo skausmingas smėlio gūsis, vos patraukiau fotoaparatą. Jei eisite pasivaikščioti, pasirūpinkite akiniais, kurie nepraleistų smilčių pro šoną – kitaip jos nuolat pateks į akis.

Fuerteventuroje siūloma ir kitokių pramogų: važiuoti per kopas bagiu ar joti kupranugariu. Tiesa, jei įsivaizduojate, kad josite sau romantiškai vienas per smėlynus, greičiausiai klystate: mačiau, kaip pramogos organizatoriai šalikele vedė tankiai susiglaudusių kupranugarių, nešinų turistais, vilkstinę.

Fuerteventuros didinga nykuma

Tačiau už kurortinių zonų ribų aplinka kur kas tuštesnė ir dykesnė. Juk gyventojų Fuertreventuroje – panašiai, kaip vienuose Šiauliuose, nors sala tikrai nemaža (nuo Koralecho šiaurėje iki More Chablo pietuose – 122 km). Tiesa, tai reiškia, kad turistai vietinius visiškai užgožia. Išskyrus nebent nedidelę ir nykoką salos sostinę Puerto del Rosario, kitur kokie 80% ar 90% žmonių, kuriuos sutiksite, bus kiti turistai, kurių automobiliukų spiečiai suguža į kiekvieną populiaresnę lankytiną vietą. Tiesa, jei kitose didžiosiose Kanarų salose žymiausiose vietose gali spraustis ir šimtai turistų, tai Fuerteventuroje dažniau – kokie keliolika, erdvės pakanka visiems. Turistinių autobusų mačiau tik keletą į dieną.

Tik tiek, kad tos įdomiausios Fuerteventuros vietos – gana nykokos. Štai aplankiau žymiausius muziejus. Pulkininkų namas, iš kurio XVIII-XIX a. faktiškai salą valdydavo ispanų karininkai, šiaip toks žavus nutolęs Ispanų imperijos postas – bet jo vidus beveik tuščias: eksponuojamos kažkokios nuotraukos, perfotografuoti pulkininkų paveikslai (nei vieno tikro), daug salių išvis tuščios. El Kortilo gynybinis bokštas, statytas ispanų gintis nuo anglų piratų “lenktynių dėl kolonijų” laikais, iš išorės atrodo įdomiai, bet viduje ten išvis keli eksponatai. Machorero sūrio muziejus gal geresnis – bet to sūrio ragauti neduoda ir net parduotuvė buvo laikinai uždaryta…

Šiaip Machorero [Majorero] sūris, daromas iš ožkų pieno (kartais su avių pieno priemaišomis) – populiariausias salos suvenyras ir jis tikrai skanus bei ne itin išbrangintas. Jo paragavau Betankurijoje – viename seniausių salos kaimų, įkurtame dar 1404 m. Tai buvo viena pirmųjų europiečių kolonijų – tačiau, kaip ir kitose Fuerteventuros gyvenvietėse, jos seni nameliai ir bažnytėlė nebent kiek romantiški, bet neįspūdingi.

Į dar vieną lankytiną vietą, kurią buvau suplanavęs – Druskos muziejų – net ir nėjau. Šiaip ar taip, pažiūrėti didžiulių jūros bangų užpilamus „baseinus“, iš kurių paskui, išgarinus vandenį, būdavo imama druska (kaip kitaip ją gautum tokioje saloje?), galima ir visai nemokamai.

Būtent vaizdus Fuerteventuroje ir verta pamatyti labiausiai. Ar nuo Mirador Morro kalno ir prie dviejų gvančų (iki ispanų užkariavimo Kanaruose gyvenusios tautos) vadų statulų. Ar į dūžtančias bangas nuo El Kotilo [Cotillo] miestelio. Ar tokį laukinį peizažą pačiuose salos pietuose, kur asfaltuotą kelią pakeičia visai negrįstas ir duobėtas į Kofetės kaimą.

Aišku, „laukinį“ tik sąlyginai. Net ir tuose serpantinuose bus, kad apsidairę bent tolumoje nematytumėte nė vieno dėl atsargumo vos pasivelkančio automobiliuko. Tačiau ten vienintelį kartą Kanaruose sustojome apžvalgos aikštelėje, kurioje nieko be mūsų daugiau nebuvo. Gal ir dėl milžiniško vėjo kuris ten, aukštai, kur iš abiejų pusių plytėjo atvira jūra, buvo šitoks stiprus, kad gūsiai mane net blokšdavo atgal, o automobilį drebino taip, kad mano žmona net nenorėjo iš jo lipti.

O kitų žmonių artumas turi ir pliusų: mačiau, kaip vienai turistų šeimai tame kelyje nuleido padangą, ir po kokio pusvalandžio atsirado pagalba.

Kelionė į Fuerteventurą – ar verta?

Viską sudėjus į visumą, jeigu kelionės jums visų pirma – lankytinos vietos ir įdomybės, istorija, kultūra – Fuerteventura tikrai ne jums.

Tačiau jeigu labiausiai jus vilioja gamta – Fuerteventuroje rasite kur paganyti akis (kopos, bangos), nors, greičiausiai šalia jūsų visuomet bus ir kažkiek kitų turistų.

O jeigu norite tiesiog šilumos su smėlėtais paplūdimiais (kurie pietų Europos šalyse nėra jau tokie dažni), o gal dar mėgstate ir bangas bei susijusias su jomis pramogas – drąsiai keliaukite į Fuerteventurą.

---

Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentarai

Gran Kanarija – viena labiausiai Europos turistų numylėtų vietų. Ypač žiemomis, kai kitur Europoje šalta ar bent vėsu, o ten maždaug +20.

Ko tikėtis Gran Kanarijos kurortuose? Ką ten pamatyti be vandenyno ir paplūdimių?
a
Apvažiavau Gran Kanariją nuomotu automobiliu – tiek kalnus ir žavius jų miestelius, tiek pakrantes ir sostinę Las Palmasą. Dalinuosi patirtimi.

Gran Kanarijos kurortai prie didžiųjų kopų

Daugelis į Gran Kanariją atvykusių turistų apsistoja salos pietuose, aplink Maspalomas kopas. Šios geltono smėliuko kopos – tarsi žiupsnelis dykumos, „atpūstas“ į Kanarų salas. Pakilęs didesnis vėjas jas tiesiog akyse vėl pusto ir perpusto, keisdamas peizažą. Vėjuotą dieną laipiodamas kopomis gavau tokį smilčių dušą, kad net akis pramerkti sunkiai galėjau. Užtat kai vėjas nurimsta kopos panėšėja į milžinišką (2,5 km ilgio, 1 km pločio) paplūdimį, kuriame – tai Gran Kanrijoje reta – gali rasti ir visai asmenišką vietelę, be minių kitų turistų iš visų pusių.

Tačiau tai, kas aplinkui kopas – gerokai įprasčiau. Kopų vakaruose, Meloneras kurorte – didžiuliai viešbučių kompleksai, kuriuos galėtum atrasti bet kur pietų Europoje, pilni senyvų britų ir vokiečių turistų. Net kelionių organizatorių ir viešbučių tinklų prekės ženklai tie patys (Riu, Tui, Raddisson ir kt.). Kiekvienas rimtesnis pasaulio kelionių verslas uždėjęs savo ranką Gran Kanarijoje… Promenada palei vandenyną ir Maspalomas švyturį iš visų jų veda į kopas, bet kavinių joje mažai, nes turistai viską gauna savo viešbučiuose.

Kiek kitoks Plaja de Ingles kurortas į rytus nuo didžiųjų kopų. Ten mažiau „viskas įskaičiuota“ viešbučių, tad žmonės daugiau laiko leidžia viešosiose erdvėse, yra daugiau restoranų (ir vietinių, ir tinklams priklausančių, ir įvairių užsienio virtuvių), pajūrio promenadoje – restoranų, gyvos muzikos. Tačiau daugelis gyvenamųjų vietų ten – net apgaulingai toli nuo vandenyno. Pvz. nuo „Sanom Beach Resort“ iki tikro “beach” (angl. “paplūdimys”) reikia eiti nei daug, nei mažai: 1,5 kilometro nuobodžiomis raitytomis Plaja de Ingles gatvėmis.

Kas nemaloniai nustebino – daug „besikabinėjančių“ prekijų. Nuo Afrikos iki Gran Kanarijos vos 200 km; ten nuolat plaukia nelegalūs imigrantai ir, atrodo, žymi jų dalis „nusėda“ Plaja de Ingles pajūrio promenadoje, „stumdydami“ turistams visokius niekučius (tikriausiai nebūdavo momento, kada apsidairęs nematyčiau tokio pardavėjo). Ne ką mažiau įkyrūs pasirodė ir į savo restoranus kviečiantys kinai ar patys ispanai. Aišku, Gran Kanarija – ne arabų žemė, į skverną niekas nesikabinės, bet jei esate įpratę atostogauti kaip Palangoje, kur pardavėjai su tavimi kalba tik jei pats prie jų prieini, tai gali nepatikti. Specialūs ženklai perspėja ir apie blogesnius dalykus: „Saugokitės kišenvagių“, „Saugokitės apgavikų su trijų kortų apgavyste“. Kabo net labiausiai siaučiančių vagių nuotraukos.

Vidutinio dydžio Gran Kanarijos kurortai

Į rytus nuo Plaja de Ingles – mažesnių kurortų ruožas (San Augustinas, Bahia Feliz ir kt.). Tokių centruose – „komercinis centras“ su keletu parduotuvių ir restoranų, aplinkui – viešbučiai ir vilos. Į pastarąsias kelionių agentūros paprastai neveža, bet nuskridus „savarankiškai“ su Ryanair ar Wizzair galite išsinuomoti.

Į vakarus nuo Meloneras, už visų milžiniškų viešbučių eilių prasideda kalnai ir tenykščiai kurortai „lipa“ į juos. Poilsiniai nameliai statomi kalnų šlaituose. Nuo jų iki vandenyno – gana toli, bet vaizdai – nuostabūs. Tiesa, laukinės gamtos mylėtojai anais kurortais labai skundžiasi, esą „progresas visiškai sužalojo pakrantės kalnus“. Pagrindinis iš tokių kurortų tame ruože – Puerto Rikas.

Paskutinysis toje eilėje – Puerto de Mogan kurortas. Anksčiau – žvejų kaimas, bet dabar prieplaukoje – beveik vien jachtos, o namai atiduoti kavinėms ir viešbutukams. Visur pilna gėlių. Pastatai tik atrodo seni: iš tikro viskas pastatyta specialiai turistams. Gausu vandens pramogų.

Tiesa, visuose tokiuose Gran Kanarijos kurortuose (išskyrus tuos prie Maspalomas kopų) su paplūdimiais striuka. Daugybė jų akmenuoti, labai siauri, „įsprausti“ aukštų uolų. Jei norite rasti „turistų truputėlį mažiau atrastą pajūrio miestelį“ – toliau nuo pagrindinio pietinio kurortų ruožo ar nuo sostinės Las Palmaso galite tai padaryti. Tačiau toks miestelis tikrai neturės bent kiek geresnio paplūdimio. Apie visus bent kiek geresnius jau seniai išdygę milžiniški kurortai, o mažesni kurortai netgi patys stokoja normalesnių paplūdimių. Ir, aišku, “turistų mažiau atrastas” Gran Kanarijoje gali tiesiog reikšti, kad turistų ne dešimtys tūkstančių.

Turistams – papildomi mokesčiai ir negaliojančios nuolaidos

Gran Kanarijos kurortuose atostogauti brangu ir kainos visur aukštos (išskyrus, nebent, greito maisto tinklus, pvz. „McDonald‘s“ ar „Subway“, kurie yra tik didžiuosiuose kurortuose ir miestuose). Ir jei kažkokios kainos atrodo „visai neblogos“, greičiausiai jūsų dar lauks siurprizai: turistai „melžiami“ ne vien oficialiai. Štai susigundę „bufetu“ („valgyk kiek nori“) kinų restorane San Augustino miestelyje gavome nustebti: visų pirma, dieną bufeto nebuvo, tad už tą pačią kainą padavėjas pasiūlė vieną patiekalą su ryžiais. Užsisakę sužinojome, kad dar „privaloma užsisakyti bent vieną gėrimą“, o jų kainos įspūdingos: maža „Coca Cola“ – 3,10 euro… Galiausiai gavę sąskaitą išvydome, kad priskaičiavo kažkokių papildomų mokesčių, kurie niekur neminimi.

Kitą kartą susigundėme nuolaida. „Trečiadieniais vakarienės su šou kaina – 22,5 euro žmogui, jei perka du žmonės“. Vis tiek brangu, bet vieną kartą galima nueiti. Jau bepirkdamas pamačiau įrašą mažomis raidelėmis „Turistams nuolaida negalioja, tikrinami pasai“. Turistams to paties dalyko kaina – 58 eurai žmogui. Aišku, nėjome.

Kokybės Gran Kanarijoje irgi trūksta: turizmo pramonė čia jau klesti 40-50 metų, taigi, kai kurie prekybos centrai, viešbučiai, restoranai Maspalomase ir aplink – gerokai aplūžę, neremontuoti, prišnerkšti, su senomis plastmasinėmis kėdėmis ir pan. Lietuvoje panašių jau nelabai rasi, ką bekalbėti apie kokį Dubajų, kur viskas nauja…

Maisto, prekių kokybe irgi rūpinasi toli gražu ne visi: o kam, jei šitie turistai, palikę kažkiek pinigų, išskris ir greitai negrįš, nuolatiniais klientais netaps. Tačiau Gran Kanarijoje yra ir daugybė (per 100 000) „amžinų turistų“: daugiausiai pensininkų, kurie arba su visam persikėlė ten gyventi, arba bent jau kasmet ten atskrenda „žiemoti“. Taigi, yra ir į juos besiorientuojančių, kokybiškesnių restoranų, tačiau reikia rasti.

Nešvankusis pietinės Gran Kanarijos veidas

Pietiniuose Gran Kanarijos kurortuose sutiksi kelių tipų poilsiautojus. Dauguma – maždaug nuo 60 iki 90 metų, kai kurie net su vaikštynėmis. Vakarų Europoje įprasta, kad ir senukai poilsiauja, džiaugiasi gyvenimu.

Dar kažkiek – vidutinio amžiaus šeimos su vaikais.

Todėl gal nustebsite sužinoję, kad pietiniai Gran Kanarijos kurortai (ypač Plaja de Ingles) – dar ir netradicinio seksualumo asmenų rojus.

Ir šitą pastebėsite vos išėję pasivaikščioti. Visur pilna „ekskliuzyvinių gėjų viešbučių“ ir iš jų išeinančių vyrų porelių, vaivorykštinių vėliavų. Prekybos centruose, be restoranų ir parduotuvių – galybė visokių netradicinio seksualumo klubų. „Cita“ prekybos centre visas rūsys tam paskirtas: gėjų klubai, svingerių klubai (kur senyvi vokiečiai keičiasi žmonomis), SM (sadomazochistų) klubai. Juodaodės prostitutės ant laiptų. Jei norėtumėte prieš ten eidami „pasipuošti“ – antrame aukšte yra BDSM rūbų. Kitame, „Yumbo“ prekybos centre visa tai – net ne atskiruose aukštuose, o bendroje zonoje. Lauke nuo prekystalio pardavinėjami fetišistiniai rūbai gėjams, šalimais įsikūrusi „Dragstore“ (parduotuvė transvestitams) ir t.t.

Niekur gyvenime nemačiau ir tiek daug reklamų, susijusių su netradicinių seksualumu. „Transvestitų šou“, „Gėjų klubas Romeo ir Džulijus“, „Pimpalų ringas“, „Karštas skandalas – heteroseksualų, biseksualų ir gėjų sekso kinas, tinka ir svingeriams“. Kai kur nurodytas aprangos kodas: „fetišistinis gėjiškas“, „vien tik baltos kelnaitės“, „kelnaitės su atviru užpakaliu“, „tik nuogiems“. Grįžęs vėlai vakare išvydau, kad „Yumbo“ tarsi virto dideliu gėjų klubu: transvestitų dainos, nuogi padavėjai aptarnauja net lauke, besibučiuojantys vyrai ant laiptų. Įdomiai atrodo viso to veiksmo centre „Burger King“ ir labai eiliniai jo klientai bei viena-kita senyva vokiečių prašalaičių vyro ir moters pora. Bet ten visi įpratę. Net, rodos, eilinėse parduotuvėse ar restoranuose laukia „siurprizai“: nuo prijuostės su prikabintu „peniu“ iki gėrimo kinų restorane, kur savo stiklinės dugne pamačiau besimasturbuojančio vyro nuotrauką.

Beje, ir nuostabiosios Maspalomas kopos naudojamos toli gražu ne vien pasivaikščiojimui: gėjų porelės ten masiškai traukia pasimylėti.

Tiesa, mylisi ir vyro-moters poros. Maspalomas kopose yra neoficialios zonos, kur mylisi „gėjai nuo 25 iki 50 metų“, „gėjai nuo 50 iki 70 metų“, „heteroseksualai svingeriai“, „biseksualai“. Dienomis ir naktimis zonos skirtingos. Jei sudomino – štai „nešvankus“ Maspalomas kopų žemėlapis. Jei neturite poros, galite susirasti „vienam kartui“ prie Plaja de Ingles Riu viešbučio, kur – pagrindinis įėjimas į kopas. Tripadvisor lūžta nuo tokių komentarų kaip „Venkite gėjų zonų! Pamatėme kaip gėjai užsiiminėja seksu – mano vyras buvo traumuotas“.

Nerašau, ko nepamatau savo akimis. Taigi, nuėjome su žmona per patį vidurdienį valandai į kopas. Pirmas vaizdas: ant kalno masturbuojasi ekshibicionistas. Kitas tą patį daro po krūmu, stebėdamas praeivius. Keli pradėjo mus sekti, trindami glaudes. Štai vienas pasipuošęs lytinį organą raiščiu. Atokiau sustojęs besimasturbuojančių vyrų ratas – atrodo, apsupę kažkokią besimylinčią porelę. Dar vienas nuo kopos dairosi su žiūronais.

Žmona nusprendė kopose atokiau nuo visų „herojų“ pasideginti (už visų neoficialių zonų ribų), o aš – lipti ant kopos, pasigerėti jūros ir kalnų vaizdais. Juokais pasakėme: „jei kas bus, šaukime vienas kitą“ – bet negalvojom, kad prireiks. Na, juk esam tolerantiški, jie gal netradicinio seksualumo žmonės, bet juk nieko per prievartą nedarys… Bet tepraėjo 10 minučių, kai išgirdau žmonos „Augustinai!“. Galvojau, gal kas užkalbino, išgąsdino. Buvo blogiau: vienas veikėjas, ėjęs pro šalį, sustojo prie mano žmonos puolė masturbuotis, į piktus žvilgsnius nereagavo ir tik jai mane pašaukus nėrė šalin. To jau buvo gana – išėjome arčiau jūros.

Nėra taip, kad visos Maspalomas kopos būtų tokios: prie pat jūros to paprastai nepamatysi (tiesa, yra du nudistų paplūdimiai: gėjų ir heteroseksualų).

Siurrealistiška, kad per tas pačias kopas nieko nežinodamos eina ir eilinės poros, šeimos. Mačiau, viena močiutė su anūke tik šypsosi į ūsą – galiu įsivaizduoti, ką jos ką tik matė. Bet pats siurrealistiškiausias vaizdas užlipus ant kopų prie jūros: į vieną pusę jūra, šeimos, jėgos aitvarai.

Gran Kanarijos pramogos šeimoms

Iš Gran Kanarijos pietų aplink salos rytus ir šiaurę driekiasi magistralė. Nors Gran Kanarijoje tik 800 tūkstančių gyventojų, o magistralė šešių juostų – ji užsikemša.

Nuo magistralės – nusukimai į miestus, kurortus, prekybos centrus, oro uostą, pramogų parkus, zoosodus ir pan. Ko tik neįsteigta, kad užimti turistus apsiniaukusiomis dienomis!

Yra Gran Kanarijoje ir labiau nišinių, mažiau išreklamuotų pramogų, kur kainos kiek mažesnės. Tokių pramogų, kurios kitur būtų visai neįmanomos, nes, tiesiog, truktų lankytojų. Pavyzdžiui, Gran Kanarija puiki vieta išbandyti airsoftą (mūšius oriniais šautuvais). Tenykštis Hangar 37 parkas skelbiasi geriausiu Europos airsofto parku, o įvairūs mūšiai vyksta nuolat: gali ateiti vienas, dviese, ir tuoj pat prijungs prie vienos komandų.

Gran Kanarijoje yra ir Sioux City, laukinių vakarų gyvasis muziejus, kur, atvykęs ryte, tarsi dalyvausi ilgame visos dienos spektaklyje su kaubojais, indėnais, arklių užkalbėtojais, banko apiplėšimu, galvijais ir pan. Visas laukinių vakarų miestelis atkurtas.

Šeimas žavi ir Holiday World atrakcionų parkas Maspalomas: jis, aišku ne Disneilendas, bet kai neribotai gali eiti į visus atrakcionus visą dieną susimokėjęs tiek, kiek restorane kainuoja vieni pietūs – atrodo puikus pasiūlymas.

Gran Kanarijoje yra ir viena pigesnių galimybių pasaulyje pasinerti turistiniu povandeniniu laivu – tiesa, povandeninė fauna čia ne tokia įspūdinga, kaip Havajuose, kur irgi juo nėriau.

Ramesnioji vakarinė Gran Kanarijos pakrantė

Vienintelė ramesnė Gran Kanarijos pakrantė yra vakarinė. Ten nenutiesta magistralė, ten driekiasi gražus Anden verde kelias su vaizdais į milžiniškas jūron krentančias uolas, į toli apačioje ūžiančias bangas. Tiesa, pati beprotiškiausia kelio dalis irgi pakeista magistrale, uždaryta: bet dar galima privažiuoti prie Anden Verde balkono, paskui – pėsčiam pasivaikščioti asfaltu, pro kurį jau prasikalė augalai.

Tiesa, ir vakariniuose Gran Kanarijos pajūrio miesteliuose – Algae, Agaetėje, Puerto de los Nieves – sunkiai radome kur pastatyti automobilį, o laisvų vietų lauko kavinėse irgi nelabai buvo.

Atokumas Gran Kanarijoje visada sąlyginis. Jau ir šiaip ši sala tankiausiai gyvenama Kanaruose – 543 žmonės į 1 kv. m, arba 10 kartų tankiau, nei Lietuva. O kur dar visi turistai!

Salos centras – kalnai, debesys ir balti kaimai

Tačiau Gran Kanarija yra vulkaninė sala. Jos centras, kur kadaise veržėsi ugnikalniai, iškilęs beveik 2 kilometrus virš jūros lygio ir, nepaisant mažų atstumų, nuo vandenyno iki ten gali tekti važiuoti ir valandą – keliai vingiuoti, siauri. Iš priekio atvažiavus autobusui tekdavo išvis sustoti – kitaip sunkiai prasilenksi.

Štai ten, salos centre, turistų kiek mažiau. Dauguma Gran Kanarijos mylėtojų myli šią salą dėl jūros ir šilumos – o kalnuose nėra nei to, nei ano (žiemos naktimis, būna, net pasninga, o mums keliaujant sausį temperatūra dieną laikėsi apie +10).

Vingiuotų keliukų pakelės aikštelėse dažniau sutikdavau kitokius keliautojus: pavyzdžiui, slovakų porą, į Gran Kanariją atvažiavusią nuosavu automobiliu (nuvažiavo iki Ispanijos pabaigos, Huelvos uosto, ir persikėlė keltu iš žemyno, ~32 val. plaukimo).

Ten, kalnuose, ilgi pasivaikščiojimo takai. Garsiausi – nebūtinai įdomiausi. Štai už salos simboliu tapusią Roque Nublo uolą pasirodė įspūdingesnė netolima Roque Bentayga uola. Iš pradžių net galvojau, kad ji ir yra ta tikroji Roque Nublo… O įspūdingiausias vaizdas į jas abi – nuo toliau, palypėjus aukštyn nuo Cruz de Tejeda.

Į Roque Bentayga puikus vaizdas atsiveria ir iš Techedos (Tejeda) miestelio senamiesčio. Gražių miestelių kalnuose ir daugiau – pavyzdžiui, Teroras (Teror). Tačiau retame kuriame jų yra lankytinų vietų, kurias būtina pamatyti: smagiausia ten tiesiog pasivaikščioti.

Beje, Roque Nublo ispaniškai reiškia „debesų uola“ ir, kaip ir visi Gran Kanarijos kalnai bei kalnų kaimai, ji tai paskęsta debesyse, tai vėl išnyra. Kelionei į Gran Kanarijos kalnus rinkitės pačią giedriausią įmanomą dieną – kitaip galite mažai ką pamatyti. Pirmą kartą, rodos, išvažiavome ten šviečiant saulei, dalis apžvalgos aikštelių vis viena skendėjo debesyse, ir iš aukščiausio Gran Kanarijos taško – Pico de los Nieves (į jį praktiškai galima užvažiuoti automobiliu) pažvelgus į vakarus matėsi ne Tenerifės sala ir Teidės viršukalnės sniegai (kaip turėtų), o tik debesų grandinė.

Gal net labiau nei aukštikalnės mane nustebino Gran Kanarijos tarpekliai. Juk sala nedidelė, joje nebėra normalių upių (visas vanduo nukreiptas į čiaupus)… Tačiau, kol dar tekėjo, upės išgraužė pribloškiamai gilius kanjonus.

Metai iš metų kartojasi tas pats: aukštai aukštai prisninga, tas sniegas tirpsta, tirpsmo (nežiemą – lietaus) vanduo teka nuo kalnų į vandenyną. Vulkaninės uolienos, kuriomis dengta Gran Kanarijos žemė – minkštos, ir tekėdamas vanduo metai iš metų įsigraužia vis giliau, suformuodamas tarpeklius (barranco), kurių žymiausias – Gajadekės tarpeklis.

Gran Kanarijos olose – išnykusios tautos kaimai

Gran Kanarijos šlaituose daugybė olų. Tai buvo tuneliai, kuriais tekėjo lava. Juos perkirto vandens išgraužti tarpekliai.

Iki Ispanija 1483 m. užkariavo Gran Kanariją, tuose olų labirintuose gyvavo ištisi kaimai. Gvančų – senųjų Kanarų salų gyventojų – gyvenvietės. Pietinėje kanjono pusėje jie įsirengdavo gyvenamuosius kambarius, jų grindyse išgremždavo sandėliukus. O šiaurinėje kanjono pusėje olose gvančai laidodavo savo mumijas. Mumifikuodavo kūnus tuo pat metodu, kaip senovės egiptiečiai, ir dar XX a. tyrinėtojai rasdavo daug tų suvyniotų negyvėlių. Deja, daug jų buvo sutrinta į vaistus (anksčiau žmonės tikėjo, kad tokie „mumijų milteliai“ gydo visas ligas), kitas apgraužė žiurkės. Bet Gajadekės slėnio muziejuje dar galite vieną mumiją pamatyti savo akimis.

O štai gyvo gvančo nesutiksite nė vieno. Gvančų kultūra tapo pirmąja europiečių kolonializmo auka – tik paskui panašus likimas ištiko indėnų, aborigenų, Sibiro tautų kultūras.

Užkariavę Gran Kanariją, iš 20 tūkstančių salos gvančų ispanai paliko gyvus ir neišvežtus į vergovę tik 3000. Ir tų vardus pakeitė į krikščioniškus, juos prievarta atkėlė iš olų į miestus (kuriuose tuoj jau gyveno daugiau ispanų, nei gvančų). Gvančų kalba, kultūra greitai pasidavė. Kadangi jie buvo baltaodžiai, išvaizda neką tesiskyrę nuo ispanų, šiandien nebepasakysi, kurie salos gyventojai turi gvančiško kraujo.

Tad nors gvančai gyveno ne prieš 6000, o prieš 600 metų, šiandien tegalima tyrinėti jų kultūros liekanas – tarsi kokį Stounhendžą ar Egipto piramides. Tokias kaip Cueva Pintada Galdaro mieste, kur atkastas vienas svarbiausių gvančų kaimų ir išlikusi olų tapyba. 3D vaizdo įrašai ten pristato prarastą gvančų kultūrą, tačiau daug kas tėra spėjimai: „Ištapytosios figūros pernelyg taisyklingos, kad būtų šiaip piešinėliai – gal tai raštas, o gal kalendorius“ – sakoma viename tų filmukų. Bet niekas nežino. Ispanų kolonistams nerūpėjo užrašyti tų žinių, o ir gvančų kultūroje viską žinojo tik aukščiausi luomai.

Gvančai gyveno visame Kanarų salyne, bet Gran Kanarijoje jų kultūros liekanų – daugiausiai. Jei muziejai su uždengtais nuo aplinkos, elektra apšviestais senovės reliktais jums ne prie širdies, aplankykite Fortaleza de Ansite „kalną“. Tai buvo vienintelė vieta Gran Kanarijoje, kur pasivaikščiojome taip ir nesutikę nė vieno kito turisto. Labai keista, nes ir viena įspūdingiausių vietų: ne šiaip kalnas, o kalnas-tvirtovė, kurio olose gyveno ir dirbo šimtai gvančų, o šiandien galima pasivaikščioti tais natūraliais balkonais ir koridoriais. Spėjama, kad būtent tenai įvyko paskutinis mūšis dėl Gran Kanarijos salos: metaliniais kalavijais ir šarvais ginkluoti ispanai nesunkiai užėmė „kalną-tvirtovę“, kurią gvančai gynė mediniais basliais.

Tokios technologiškai atsilikusios tautelės, kaip gvančai, nemokėję net apdirbti metalo, neturėjo jokių šansų prieš didžiąsias Europos imperijas…

Bet šiandien jų mistiškas paveldas dalį turistų domina ne mažiau, nei ispanų miesteliai. Nes gvančiškose lankytinose vietose subtiliai dera pasivaikščiojimas gamtoje su kultūra. Maipe kapinėse (prie Agaetės) gali vaikštinėti tarp tikrų uolų ir akmenų kauburėlių – gvančų kapų stebėdamas Teidės kalną Tenerifėje tolumoje. O Cenobio de Valeron (prie Galdaro) gali lipti į kalną, kurį gvančų javų saugyklos pavertė į tokį keistą korį. Ir net Mundo Aborigen, oficialiai gvančų muziejus-kaima, žavi ne savo apibyrėjusiom gvančų statulom, o kaip jaukus pasivaikščiojimas gamtoje: nuo vienos atkurtos gvančų gūžtos iki kitos, stebint Maspalomas kopas kažkur toli apačioje.

Beje, galiausiai vieną dalyką Kanarų salų ispanai ilgainiui pradėjo daryti taip pat, kaip gvančai. Gyventi olose. Tiesiog, kai tų olų Gran Kanarijoje šitiek, tai patogiau ir pigiau, nei statyti namą nuo nulio. Tik ispanai ne šiaip sau pasikloja oloje žvėrių kailius, kaip darydavo gvančai – olas jie perstato į namus, restoranus, koplyčias, pasistato fasadą su langais ir durimis, net palydovines „lėkštes“ išsikelia. Tokių „olų kaimų“ Gajadekės slėnyje – irgi ne vienas. Palyginus su gvančų kaimais, į kuriuos tekdavo kopti, ispaniškieji gerokai žemiau. Prieš 100 metų ir jie dar buvo atokūs, bet nutiesus tarpekliais kelius turistai skaičiumi ten aplenkė vietinius.

Las Palmasas – gyvas ispaniškas miestas Kanaruose

Gran Kanarija ne šiaip sau vienas didelis kurortas ar nacionalinis parkas. Tai – ir labai normali Ispanijos dalis, kur gyvena ~600 tūkst. Ispanų, turinčių savo gyvenimus ir darbus. Ir Gran Kanarijos sostinė Las Palmas – labai tikras Ispanijos miestas. Su gražia sena katedra ir centrine aikšte. Su „vietinių“ pramogomis, kurias išbandėme ir mes: nuėjome į Las Palmaso futbolo klubo varžybas. Jis žaidžia Ispanijos aukščiausioje lygoje (La Liga) ir net į eilines varžybas, nepaisant brangių bilietų, susirinko 20 000 žmonių (33 000 vietų stadione).

Kainos Las Palmase nemažos, bet visiems vienodos. Čia daug greito maisto restoranų tinklų (įskaitant ispaniškąjį „Telepizza“), prekybos centrų, kuriuose apsipirkinėja patys Kanarų salų gyventojai. Kiekvieną sekmadienį 11:30 (patikrinkite, ar laikas nepasikeitė) parke prie Pueblo Canario galite išvis nemokamai pasižiūrėti tradicinius Kanarų tautinius šokius: pasirodymas truko apie valandą, grojo 14 muzikantų ir šoko 12 šokėjų. Įdomu, graži muzika, o pasigerėti tuo susirinko beveik vien vietiniai: daugeliui turistų, tikriausiai, Las Palmasas atrodo pernelyg eilinis miestas, kad ten užsuktų. O gal be reikalo.

Yra Las Palmase ir lankytinų vietų keliautojams, tokių kaip Kolumbo namas (tiksliau, gubernatoriaus rezidencija, kurioje „visai logiška tikėti, kad pakeliui į Ameriką nakvojo Kolumbas“), tačiau tai nėra kažkokios pasaulinės ar bent Ispanijos reikšmės įdomybės. Gran Kanarijoje gamta ir saulė visgi nusveria kultūrą, bet „kultūriniai intarpai“ Las Palmase gali būti smagūs.

O ir paplūdimys Las Palmase geresnis, nei daugelyje Gran Kanarijos kurortų (Playa de las Canteras, ~2 km ilgio, smėlėtas).

Gyviausia Kanarų sala?

Apskritai, Gran Kanarija konkuruoja su žymesne Tenerife dėl “gyviausios” kanarų salos statuso: kur daugiausiai kultūrinių ar vandens pramogų, šurmulio. Tiesa, naktinio gyvenimo, garsios muzikos už Maspalomaso ribų Gran Kanarijoje netgi stebėtinai mažai. Bet turistų minių, automobilių eilių pilna beveik visur.

Jei tai jums neigiamas dalykas – tikriausiai norėsite atostogauti kitose salose ir kurortuose. Tačiau tai turi savų pliusų: daugybė restoranų, parduotuvių, kitų paslaugų beveik visur – šalia. O artimiausias prekybos didcentris – vos už keliolikos minučių važiavimo automobiliu.

Ir visos lankytinos vietos – irgi netoli.

Be to, jei Gran Kanarijoje pabos, iš ten nesunkiai galėsite aplankyti kitas didžiąsias Kanarų salas: į jas – Tenerifę, Lanzarotę ir Fuerteventurą – nesunkiai galėsite anksti ryte nuskristi, o vėlai vakare grįžti (nereikės užsisakyti tenai viešbučio). Mat Gran Kanarijos oro uostas vienas didžiausių Kanaruose ir iš ten į šias salas – ir po 10 reisų kasdien.

Fuerteventuroje galėsite išvysti tuštesnes dykumas, Lanzarotėje – vulkaninius peizažus ir įspūdingą šiuolaikinę architektūrą, Tenerifėje – aukščiausius kalnus, o Gran Kanarijoje toliau atostogauti.

---

Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentuoti