Lankau pasaulį

Ar žinojote, kad Europoje yra respublika, kurioje niekas nevalgo mėsos ir į kurią neįleidžiamos moterys? Tai – šventasis Atono kalnas. Stačiatikių Vatikanas. Paskutinė Europos vieta, “įstrigusi” Viduramžiuose, kur gamta, ramybė ir tikėjimas vis dar triumfuoja prieš visokeriopą progresą.

Į Atoną galima patekti tik su specialiu leidimu, kurių išduodama labai mažai: įleidžiami vos 10 nestačiatikių per dieną. Vienu jų tapau ir aš.

Kelionė į Atoną tikrai nėra “eilinis turizmas”. Atone teko ir keltis 1:50 ryto suskambus vienuolyno gongams, ir žygiuoti tarp vienuolynų kalvų šlaitais, ir padėti su virtuvės darbais. Ir tuo pačiu pasinerti į save ir į Viską.

Kas yra Atonas? Ar tai atskira šalis?

Atonas formaliai priklauso Graikijai, bet daugeliu atžvilgiu tai lyg atskira šalis, vadinama Šventuoju Kalnu (Άγιο Όρος). Ji turi savo vizas (diamonitirion leidimus), įstatymus (kurie mažai keitėsi nuo Viduramžių) ir per 2000 piliečių, davusių įžadus viename Atono vienuolynų.

O tie vienuolynai – stačiai įspūdingi! Kai kurie jų senesni nei 1000 metų. Didingi senoviniai daugiaaukščiai rūmai, stūksantys aukštai ant pakrantės uolų tarsi galingiausios pasakų pilys. Kelių dienų, kurias piligrimui leidžiama būti Atone, niekaip nebūtų užtekę aplankyti visiems ar net daugeliui vienuolynų, bet ir žvelgiant pro langus iš maršrutinio laivo (pagrindinis transportas Atone) jie tiesiog užgniauždavo kvapą.

Kiekvienas Atono vienuolynas – tai lyg ištisas miestas. Kiekvienas turi atskirą tvarką; jie net kalba skirtingom kalbom (graikų, rusų, serbų, bulgarų, rumunų). Bet savo “laike įstrigusią” vienuolių šalį jie apie 1000 metų valdo visi bendrai ir taikiai per savo atstovus Šventojo Kalno sostinėje Karijese.

Kuo išskirtinis Atonas?

Kuo išskirtinis Atonas?

Visų pirma, į Atoną neįleidžiamos jokios moterys ir net, sakoma, kai kurių gyvūnų patelės! Moterims belieka minikruizai “aplink Atoną”, kurių metu, nepriplukdomos arčiau 500 m nuo kranto, jos gali akies krašteliu išvysti Atono vienuolynų didybę. Taigi, ir man žmoną teko kelioms dienoms palikti krante…

Patekti į “zoną be moterų” buvo be galo keista. “Jaučiuosi, tarsi į armiją būtume pašaukti” – bendrakeleivis pasidalino mintimis kai sėdėjome “vyriškame” laive iš “tikrosios Graikijos” į Atoną. O aš iki pat savo viešnagės Atone pabaigos, eidamas į tualetus, pasąmoningai dairydavausi ženklų, kad tikrai einu į vyrų tualetą. Aišku, jų nebuvo; ne tik vienuolynuose, o ir Karijese ar pagrindiniame Atono uoste Dafnėje. Moterų nėra nei tarp vienuolių, nei tarp piligrimų-keliautojų, nei tarp kokių valytojų, pardavėjų ar laivų kapitonų – Atonas yra vienos lyties šalis.

Tiesa, jei, tai išgirdę, jau įsivaizduojate konfliktus ir testosterono audras, turėsiu nuvilti: Atone radau tik draugiškumą, mandagumą. O geriausias tos religingo švelnumo atmosferos įrodymas man – visi valkataujantys Atono katinai: nė vienas jų nesišalina žmonių! Nes vienuoliai juos glosto, maitina, myli…

Ir išvis – jokia pasaulio šalis pagarba gyvūnams neprilygsta Atonui. Nes Atone uždrausta medžioklė ir nevalgoma mėsa (tik, kartais, žuvis)!

Šiandien tai gal net atrodys “modernu”, bet tokia tvarka Atone yra nuo kadų kadais. Taigi Atonas, galima sakyti, yra seniausias pasaulyje gamtos rezervatas! Tuo žaviau buvo leistis į žygius nuo vienuolyno prie vienuolyno siaurais akmenuotais vienuolių keliukais, įspraustais tarp 2000 m aukščio Atono viršukalnės, Ėgėjo jūros, supamais žalių augalų, upelių, krioklių…

Beje – Atono vienuoliai labai sveiki: kaip parodė 1994-2007 m. tyrimas, čia mažai susirgimų prostatos, plaučių ir žarnyno vėžiais, širdies ligomis, Alzhaimerio liga. Ar taip yra dėl mitybos? Ramybės? Susilaikymo ir šeimos neturėjimo? Gamtos artumo? Kol kas neišsiaiškinta, tad galite spėlioti pagal savo pažiūras.

Kaip gyvenama Atone? Dienos pasveikinimai 2 val. ryto ir vienas valgis per dieną

Keliaudamas Atone privalėjau nakvoti kaip atonietis – vienuolynuose. Tad jų gyvenimo būdą ne šiaip pamačiau – jį pajaučiau, supratau ir išgyvenau.

Vienuolynuose tvarka įvairuoja, bet ir savaip panaši. Nakčiai visų vienuolynų vartai uždaromi – tarsi Viduramžių miestu. Kai kurie užsiveria „kartu su saulėlydžiu“, kai kurie – ir 4 val. vakaro. Visi – įskaitant ten nakvojančius piligrimus – privalo ateiti į vienuolyną iki tol. Dar kokia valanda ir suskamba varpas: nuo tada draudžiama išeiti net į vienuolyno kiemą…

Atonas nakčiai apmiršta taip, kaip jokia pasaulio šalis, gamta lieka visai be žmonių. Dėl beveik aklinos tamsos Šventajame Kalne regėjau daugiau žvaigždžių ir žvaigždynų, nei bet kur kitur Europoje. Tą magišką nakties dangų (ir dar daug ką) stebėdavau iš balkonų, kurie man buvo vienas nuostabiausių dalykų Atone. Kiekvienas vienuolynas turi gausybę tokių terasų – ir visos jos įrengtos taip, kad gražiausiai matytųsi kalnai ir jūra. Kad vienuoliai galėtų medituoti stebėdami gamtą.

Rytas. Pažadina trankūs garsai iš vienuolyno kiemo: mediniai „gongai“ semantronai, varpai. Vienuose vienuolynuose tai prasideda 4 val. nakties. Kituose laikrodis dar nė 2 val. nakties nebūna išmušęs.

Šiaip ne taip įveikę miego gniaužtus, vienuoliai juodais abitais ir piligrimai klibinkščiuoja į pagrindines vienuolynų cerkves, blausiai apšviestas plevenančia ritualinių žvakių šviesa (jokios elektros). Sėdasi į auštus medinius krėslus palei sienas. Laukia orthros – tris valandas trunkantis “dienos pasveikinimas”. Ritualinės vyriškų chorų giesmės mainosi su monotoniškais graikiškais Biblijos tekstais. Pagal atėjūnui nežinomą tvarką vienuoliai stojasi iš suolų, vaikšto po cerkvę, bučiuoja ikonas, uždega ir gesina žvakes, perkelia jas iš vietos į vietą, mojuoja žarijomis besisvaidančiais smilkytuvais. Kur besėdėdavau, matydavau tik visa ko fragmentus, nes vienuolynų cerkvių architektai statydami savuosius šedevrus nesistengė, kad viskas kuo puikiausiai matytųsi (juk net ir eilinėse cerkvėse dalis apeigų vyksta už uždaro ikonostaso, tikintiesiems nematant). Vienuoliai ir taip viską žino, jie taip pasitinka kiekvieną aušrą. Mėnėsis po mėnesio, dešimtmetis po dešimtmečio…

Vakarais, aplink saulėlydį – panaši padėka Dievui už dieną maldos už saugią naktį: apodeipnonas (~1,5 val. trukmės). Kaip pasakojo stačiatikiai piligrimai, orthros ir apodeipnon – tai ritualai, bet ne mišios. Piligrimų mišiose Vatopedyje dalyvavome atskirai.

Dienos metu vienuoliai juodais abitais kimba ir į labai žemiškus darbus. Augina daržoves ir gamina maistą, stovi už prekystalių parduotuvėse ir vairuoja pikapus neasfaltuotais Atono keliais. Į pašlaičių vienuolynus stačiais laiptais ir kalnų takais iš prieplaukų gena nešulinių mulų voreles. Kaip ir prieš 100 ar 500 metų, tik taip į tuos vienuolynus užgabenamas maistas ir kitos būtinybės.

Kiekviename vienuolyne anksčiau ar vėliau padirbėti pakvietė ir mus, piligrimus. Ruošėme rytdienos vakarienei daržoves, šalinome lupynas, atskyrinėjome stiebus nuo lapų. Kiek daug maisto vienuolynui reikia! Darbas neprailgo, nes dirbome kartu su vienuoliais, savanoriais, darbuotojais, kitais piligrimais – proga pakalbėti. Štai tie kipriečiai jau daug metų kasmet atostogas leidžia Atone; štai tas ukrainietis IT specialistas atvyko dirbti į vienuolyną, nes ketino tapti vienuoliu, bet dabar turi “internetinį romaną” su mergina ir ruošėsi išvykti; štai tie trys broliai Australijos graikai kadaise užsuko į vienuolyną kaip piligrimai-keliautojai – ir taip susižavėjo, kad vienas po kito tapo vienuoliais… Tokie “vyriški pokalbiai” – Atono patirties dalis.

Atono vienuolynai ir panašūs, ir skirtingi. Štai kiprietiškas Vatopedis garsėja svetingumu, ten radau dešimtis piligrimų ir ~120 įvairiataučių vienuolių, ten keliamasi ir vartai užsidaro vėliau, maitinama tris kartus per dieną.

O graikiškame Šv. Povilo vienuolyne [Αγίου Παύλου] vienintelis dienos valgis laukė ~13:30 ir vienuoliams porąsyk neįtiko, kaip laikau kojas refektorijuje (valgomajame) ir koplyčioje: ar per daug ištiesęs, ar per daug sukryžiavęs. Gal ir dėl to ten buvome vieninteliai nakvojantys piligrimai. Ir vienuolių gerokai mažiau – 36 vyrai tiesiog paskendo milžiniškame pastate, prieš eilę amžių statytame bent keliems šimtams. Visą rytą koridoriuose nesutikome nė vieno vienuolio. Mums dar davė šiek tiek vaisių, duonos ir alyvuogių – kad numalšintume alkį vakare ir ryte, bet patys vienuoliai didžiąją metų dalį valgo tik kartą į dieną.

Yra ir dar griežtesnių regulų: Simono Petro vienuolyne, kiti piligrimai pasakojo, reikia pavalgyti per 10 minučių ir refektorijuje draudžiama kalbėti, svečių priimama nedaug, tad tvarką prižiūrėti paprasta… Skiriasi ne tik tvarkos, bet ir ko tikimasi iš piligrimų. Štai Vatopedžio vienuolyne piligrimai valgė tuo pat metu kaip vienuoliai, skambant šventiems tekstams ir su bendra malda, o informacinė lenta kambaryje skelbė, kad “Visi piligrimai privalo dalyvauti visose religinėse apeigose”. Tačiau šiaip Vatopedyje piligrimai jautėsi laisviau: net ir trumpom rankovėm vienas vaikščiojo, nors ir negalima. Tuo tarpu Šv. Povilo vienuolyne prie įėjimo į cerkvę kabėjo užrašas: “Nestačiatikiai būti cerkvėje gali tik ne apeigų metu”; tiesa, vienuolis svečių vadovas leido eiti į orthros ir apodeipnon, bet liepė ten sėdėti prie durų. Žodžiu, Vatopedyje jautiesi labiau kaip tokiame “stačiatikybės muziejuje”: daug pamatai, sužinai, bet šiaip, būdamas tik svečias, gali gyventi kaip įpratęs (aišku, proto ribose). Šv. Povilo vienuolyne visad suvoki esąs ypatingoje Dievo garbinimo vietoje – ir visa tavo elgsena turi įsiderinti į tą šlovinimo ritmą.

Visų venuolynų tvarkų neišvardysiu, visos tos informacijos ir internete nėra. Juk vienuolynų 20, jie dar turi savo nutolusius padalinius – sketes, kalbama, kad kai kurie Atono vienuoliai išvis vos ne olose gyvena kaip atsiskyrėliai…

Kaip atvykti ir keliauti po Atoną?

Kelionę į Atoną reikia planuoti iš anksto. Visų pirma, privalai gauti leidimą-vizą, vadinamą diamonitirion. Kadangi piligrimų skaičius smarkiai ribotas (ne daugiau 10 nestačiatikių ir 100 stačiatikių per dieną), tai leidimo reikia prašyti labai iš anksto. Ypač per stačiatikių šventes bei sezono metu – vasarą, kai, sako, ir kelių mėnesių gali neužtekti. Aš keliavau ankstyvą pavasarį, diamonitirion paprašiau prieš tris mėnesius.

Antras žingsnis: susitarti su vienuolynais dėl nakvynių. Atone gali praleisti iki trijų naktų (bet yra būdų jau būnant vietoje viešnagę prasitęsti dar bent dviems naktims). Vieni visą tą laiką praleidžia vieno vienuolyno ramybėje (ar net grįžta ten metai iš metų). Kiti, kaip aš, kiekvieną naktį nakvoja vis kitur, pažindami visokiausius Atono veidus.

Nustebino, kaip Atone viskas tvarkinga, net iščiustyta. Tikėjausi nakvynės kokioje šaltoje 50 metų neremontuotoje salėje su daugybe lovų – na, bent jau kaip Šv. Jokūbo kelio valstybiniuose alberguose. “Dėl visa ko” ir tualetinio popieriaus pasiėmiau, svarsčiau ir apie striukę užsiklojimui…

Bet kiekviename vienuolyne gaudavome po atskirą kambarį mums dviems su bendrakeleiviu be pašalinių piligrimų, su rozetėmis, patalyne. Tualetas ir dušai laukė bendri – bet švarūs, su šiltu vandeniu, muilu. Nors šiaip Graikijos stačiatikių vienuolynuose vyrauja “tupimi” tualetai, piligrimams įrengti ir sėdimi.

Nepasakytum, kad pastatai šitokie seni: visuose vienuolynuose, kur buvau, vyko remontai, niekas “neužleidžiama”. Viskas taip pasakiškai išlaižyta, kad kartais net atrodydavo, tarsi tai būtų koks disneilendiškas gyvasis muziejus… Sunku pasakyti, kada statytas vienuolynas, nes jie it statomi be galo. Tai žaviai matosi pažvelgus į kranus, kuriuose kiekvienas prašalaitis gali nemokamai įsipilti geriamo vandens: ant vienų rasdavau parašytą įrengimo datą “2000”, ant kitų “1870” ir ankstesnes.

Į Atoną atvykstama tik maršrutiniu laivu iš “tikrosios Graikijos” pasienio miestelių – Jeriso [Ierissos] arba Ouranopolio. Jie – netoli Chalkidikės kurortų. Plaukiau iš Ouranopolio. Į laivą įleido tik parodžius diamonitirion, kurį, internete iš anksto sutvarkęs formalumus, atsiėmiau Ouranopolyje.

Į šiaurinius Atono vienuolynus galima nuplaukti tiesiai daugeliu laivų, bet toliau į pietus plaukia tik kai kurie. Kiti laivai kelionę baigia Dafnėje, pagrindiniame Atono uoste – ten reikia persėsti. O jeigu tavo vienuolynas pusiasalio gilumoje ar kitame krante, teks keliauti autobusais. Dafnė-Karijas yra nuolatinis maršrutas, o iš Karijo po vienuolynus po vidurdienio išvežioja autobusai-taksi. Jie turi grafiką (kartą per dieną), bet už juos moki lyg už taksi: yra tik viso važiavimo kaina, ji išdalinama visiems keleiviams. Pasiseka jei tądien ta kryptim važiuoja beveik pilnas autobusas! Į mūsiškį atėjo 7 žmonės iš 10, neblogai. Laivų gi aiškios kainos, bet neaiškus grafikas: rytuose jis priklauso ir nuo banguotumo, o vakaruose buvo, kad laivas stabtelėjo prieplaukoje ir 15 minučių anksčiau grafiko. Be to, laivai prieplaukose stoja tik tada, kai kas nors paprašo: jei nori įlipti pakeliui, turi užsakyti sustojimą telefonu. Šiaip telefonu, artėjant laikui, verta perklausti daugelio dalykų – ar niekas nepasikeitė.

Romantiškiausias būdas keliauti tarp vienuolynų – pėsčiomis. Pėsčiom gali eiti ir automobilių vieškeliais, ir senaisiais vienuolių takeliais. Dideli aukščių keitimaisi (juk pats Atono kalnas – 2033 m aukščio). Bet sudėtingo alpinizmo nėra. Ne visi takeliai gerai sužymėti (praverčia GPS). Startuoti gali tik atsidarius vienuolyno vartams, o finišuoti – prieš jiems užsiveriant.

Atėjęs į nakvynės vienuolyną prisistatai svečių vadovui, jis nuveda į kambarius piligrimų aukšte, duoda raktus, paaiškina vienuolyno programą. Pasako, kada orthros, mišios, apodeipnon, valgis, gal – kokia ekskursija po vienuolyną ar kiekvieno vienuolyno pasididžiavimo – jo relikvijų – garbinimas (Kristaus kryžiaus dalis, Marijos diržas, Jono Krikštytojo ranka ir pan.). Jei kas neaišku, reikia klausti – internete bent angliškai rasi tikrai mažai ką, nors jis Atone daug kur ir veikia.

Atone privalai mokėti tik už du dalykus: leidimą-vizą (diamonitirion) ir transportą (tiesa, nors tais laivais ar autobusais nukeliauji tik po kokius 10-20 km, moki tarsi vyktum gerus 50-100 km). Patiems vienuolynams mokėti nieko nereikia: jie didžiuojasi svetingumu, piligrimus apnakvindina, maitina už dyką. Galima nebent palikti auką ar padėti vienuolynui darbu. Dar gali išleisti pinigų suvenyrų parduotuvėlėse kai kuriuose vienuolynuose ar sostinėje Karijese. Karijese yra ir restoranėlių – bet valgyti juose nėra prasmės, juk viską gausi vienuolyne. Net jei esi įpratęs valgyti daugiau ar nesveikiau, gražu ir prasminga pamėginti pramisti saikingai vienuoliškai.

Beje, į vienuoliškus valgius įeina net… alkoholis. Iki 40-45% tradicinis gėrimas tsipouro, kurį prieš 600 metų ir išrado Atono vienuoliai. Dienomis, kai galima žuvis, laukė įvairios jūros gėrybės – kalmarai. Šiaip nemėgstu jų, bet paruošti buvo gerai.

Atono istorija: kaip Europoje išliko vienuolių respublika?

Atono kalnas Šventuoju tapo pamažu, dar prieš daugiau nei 1000 metų. Vis daugiau ir daugiau vienuolių čia rasdavo ramybę, grožį, įsikurdavo suvisam. XI a. jau stovėjo 46 vienuolynai, jie apjungė žemes ir jėgas į savotišką naują šalį.

Jokios istorijos audros jų nenuplovė į Viduržemio jūros vandenis. Ir 1204-1254 m. teritoriją užkariavę katalikai-kryžininkai, ir 1423-1913 m. valdžiusi Osmanų Imperija, ir net 1941-1944 m. okupavusi nacistinė Vokietija nekišo nagų prie Atono stačiatikių vienuolių. Sako, Hitleris asmeniškai garantavo jų laisvę. Gal todėl, kad jie, susirūpinę tik atsiskyrėlišku Dievo garbinimu, niekad nesikišo į jokią politiką… Šitaip Atonas išliko.

Kai Atoną perėmė nepriklausoma Graikija (1913 m.), ji irgi garantavo jo autonomiją. Ir net stodama į Europos Sąjungą išsiderėjo Atonui išimtį – na, juk ES lyčių lygybės teisė ir laisvas asmenų judėjimas tikrai neleistų egzistuoti “zonai be moterų”…

Ne, Atono istorija nestovėjo vietoje. Daug kas keitėsi. Pavyzdžiui, šiuo metu daugelis vienuolynų yra graikiški, tik vienas – rusiškas (Šv. Pantaleimono), vienas – bulgariškas (Zografo), vienas – serbiškas (Hilandaro), o viena sketė – rumuniška (Prodromos). Bet, tarkime, XV amžiuje daugumoje vienuolynų dominavo kitataučiai: penki vienuolynai buvo serbiški, du bulgariški, du albaniški, po vieną rusišką ir kartvelišką ir tik keturi grynai graikiški. Tai pasikeitė natūraliai keičiantis vienuolių kartoms.

Atono aukso amžiuje XIX a. gale Atone gyveno 5000 rusų vienuolių ir tik 4000 graikų. Todėl 1913 m. Rusija net mėgino sakyti, kad iš Osmanų atkariautas Atonas turėtų priklausyti ne Graikijai, o Rusijai! Net karo laivus buvo atsiuntusi, suėmė ~1000 carui neįtikusių vienuolių onomatodoksų ir išplukdė Odeson ekskomunikuoti. Na, jei rusams tada būtų pavykę užimti Šventąjį Kalną, tikriausiai šiandien Atonas tarnautų tik kaip kokia nors uždara Rusijos laivyno bazė. Nes jau po kelerių metų Rusijoje įsigalėjo komunistai, persekiojo religiją, vienuolynus uždarė, cerkves griovė – tai ir Atone akmens ant akmens jie būtų nepalikę…

Bet vienu metu net atrodė, kad Atonas išnyks ir laisvojoje Graikijoje. Kokiais 1950-1960 m. naujokų noviciatuose beveik nebebuvo, o senieji vienuoliai seno ir mirė. Bet XX a. antroje pusėje prasidėjo atgimimas: gyvenimas Atone tarp senų mūrų, kalnų, jūros ir rankraščių bibliotekų vėl vilioja vis daugiau vyrų. Novicijai kitokie, nei anksčiau: daugybė jų moka angliškai, daugybė atvyksta iš tolimų, gal net ne stačiatikiškų šalių (pvz. JAV), dalis užaugo nereligingose šeimose. “Tipinis vienuolis”, kokius sutikdavau Atone, kokių 30-50 metų amžiaus, tikrai ne 70-90 m., kaip daugybėje Vakarų vienuolynų. Atono atgimimui pagelbėjo ir komunizmo griūtis: vienuolių iš buvusio “Rytų bloko” dabar tiek daug, kad daug užrašų Atone parašyti ir rusiškai, rumuniškai, kai kurie – net kartveliškai.

Tiesa, tie ~2000 šiandienių Atono vienuolių, net ir kartu su visais pagalbininkais ir piligrimais, paskęsta didžiųjų vienuolynų viduramžiškuose mūruose, statytuose gal dešimčiai kartų daugiau žmonių. Būdavo po kai kuriuos vienuolynus vaikštau valandą-kitą – ir susitinku kokius pora žmonių, it vaiduoklių mieste… Yra Atone ir apleistų pastatų, kaip Atono akademija, XVIII-XIX a. išmokslinusi žymią dalį Graikijos elito: po jos griuvėsius vaikščiojome vienut vienutėliai. Bet daugelyje vietų tiesiog atmosfera pasikeitė: vietoje gyvenimo „susispaudus“ – milžiniškos erdvės kiekvienam vienuoliui ir svečiui. Tarsi patalpos bendros, bet, bent nesezonu, beveik turėdavome ištisą aukštą sau.

Keliaudamas po Atoną, nejučia mintyse lyginau piligrimystę ten su Šv. Jokūbo keliu. Gal todėl, kad buvau šiuo ką tik praėjęs. Bet panašumų tikrai daug. Ir ten, ir čia tu visiems esi Piligrimas – nesvarbu kokiais tikslais atvykai, kokio tikėjimo esi. Ir ten, ir čia gali vaikščioti nuostabiausiais peizažais tarp nakvynių su kitais piligrimais. Tiek ten, tiek čia daug vietos mąstymui, kelionei į save. Ir Atonas, ir Jokūbo kelias sparčiai nyko – bet pastaruoju metu it Lozoriai prisikėlė iš mirusiųjų, sužavėjo jaunąsias kartas.

Tik Jokūbo kelias – katalikiškas, o Atonas – stačiatikiškas (bet ir ten, ir ten, laukiami visų tikėjimų piligrimai). Tik Jokūbo keliu eini viena kryptimi, o Atone maršrutus pasirenki pats.

Tik jei Jokūbo kelyje nakvoji daugiausiai kukliuose šiuolaikiniuose alberguose ar pensionuose, tai Atone – vien romantiškai didinguose senoviniuose Viduramžių vienuolynuose su pasakiškų vaizdų balkonais.

Ir, svarbiausia, Jokūbo kelias sezono metu vietomis plyšta nuo žygeivių – šen bei ten, deja, dvasingumas jau skęsta materializme. O Atonas dar ne toks populiarus ir, jei patekimas į jį liks ribojamas, svečiai ten niekada neužgoš vienuolių. Tačiau tikriausiai verta paskubėti: nes net jei Atonas netaps masiniu reiškiniu, kai piligrimystės Atone idėją pasigaus masės, eilės prie diamonitirion leidimų gali nusidriekti ir keleriems metams į priekį…

Komentarai

Daugelis keliautojų renkasi kelionių kryptis vienu iš šešių būdų.

Jei keliauti dar tik pradedate, savąjį metodą iš šitų šešių galite pasirinkti ir jūs: kiekvienu šių būdų galima smagiai keliauti ne vienerius metus.

Tiesa, kiekvienas metodas turi ir nemažai trūkumų, ir galiausiai daugelis keliautojų pradeda jausti, kad jiems „kažko trūksta“. Vieniems taip atsitinka po 3 metų, kitiems po 10 metų.

Jei taip jau atsitiko jums, straipsnio pabaigoje rašau, kaip kelionių kryptis renkuosi aš pats ir daugelis patyrusių keliautojų – jie derina visus šiuos būdus.

Kaip daugelis žmonių nusprendžia, kur keliauti?

Šeši populiariausi keliautojų tipai pagal tai, kaip jie nusprendžia, kur keliauti:

1.Akcijų medžiotojas. Jie seka vieną dalyką: skrydžių kainas. Užtat kaip seka! Atranda visokiausias programėles, metodus, šaltinius vadinamosioms „error fare“ (avialinijų bilietų sistemų klaidoms). Kai tik pamato kokią „stebuklingą kainą“ – tuojau pat perka bilietą ir tik tada žiūri, ką gi ten veiks. Akcijų medžiotojai visada turi visą eilę neįtikėtinų pasakojimų apie „didžiausius gyvenimo laimikius“, kaip Europoje skrido už kokį eurą, o į tolimus žemynus – už šimtą-kitą eurų ir, atrodo, rungtyniauja vienas su kitu „Kas pigiau?“. Tiesa, savo socialinėje žiniasklaidoje rašo ne viską. Kai išsikalba, kartais išgirsti ir „nuostolingesnių“ patirčių. Bilieto kainos juk ne viskas: jei pigus skrydis bus į labai brangią šalį, iš/į tolimo oro uosto, be bagažo (kurį tu imsi), galutinė kelionės kaina nebūtinai bus tokia maža. Be to, pirkdamas bilietus prieš daug mėnesių, ne vienas „akcijų medžiotojas“ dalį jų yra praradęs, kai dėl darbų ar gyvenimo aplinkybių skristi nebegalėjo. Kaip ten bebūtų, daugelis Akcijų medžiotojų iš tiesų keliauja daug pigiau už visus likusius keliautojus. Tačiau juk ir pinigai – dar ne viskas. Jeigu kažkiek primokėjęs gali aplankyti įdomesnę vietą, gal verta?

2.Sofos svajotojas. Idėjų kelionėms jie prisigaudo atsitiktinai: iš spaudos, televizijos, kino, knygų. Vieni nori pamatyti vietas, aprašytas numylėtame romane („Nekaltybės muziejus“ Stambule?), kiti – vietas, kur filmuoti nuostabiausi filmai („Sostų karų“ Dubrovnikas? „Žiedų valdovo“ Naujoji Zelandija?). Treti kokia nors šalimi susidomi kai jos grožybės šmėžuoja ekranuose dėl kokio renginio (Olimpiada?) arba ten lankantis kokiai žvaigždutei. Yra ir tokių, kurie trokšta savo akimis pamatyti žiniose matytus „karštuosius taškus“ (Ukraina? Irakas?). Pačių kelionių metu tokiems keliautojams labai rūpi pamatyti kiekvieną „kur nors girdėtą“ vietą – net jei šaltinis neturi nieko bendro su vietos grožybėmis (pvz. Jamaikoje – Montego Bėjų, nes Kernagis dainavo, nors pats ten nė nebuvo). Kadangi kasmet „labai užkabina“ tik nedaug „netyčia nugirstų“ vietų, o anksčiau girdėtos vietos „prisimiršta“ ir taip nebeaitrina vaizduotės, tai kiekvienu metu Sofos svajotojai turi gana nedaug vietų, kurias trokšta pamatyti. Užtat yra pasiryžę paaukoti daug laiko ir pinigų, kad nuvyktų būtent ten, alternatyvų neieško ir nesvarsto. Dažnai galiausiai gailisi: „Ech, taip noriu į šalį X, bet tokie brangūs bilietai, ir kaip kiti sugeba keliauti pigiai?“ arba „Ech, apie tokią nuostabią vietą vakar perskaičiau, ir ji buvo visai šalia ten, kur keliavau užpernai – kaip galia, kad tada nieko apie tai tada nežinojau…“.

3.Ištikimas bendrakeleivis. Jis keliauja visada su tomis pat draugų kompanijomis ir/arba su tais pačiais kelionių organizatoriais (gidais). Kelionių krypčių jis beveik nesirenka išvis. Tiesiog žiūri, kur jo atostogų metu veža jų numylėtas kelionių organizatorius. Arba keliauja ten, kur nusprendė jo draugų kompanija – o toje kompanijoje keliones planuoja ir kryptis parenka kas nors kitas. Jei jau kažkada pradėjo taip „sekti kitais“, tikriausiai, „biolaukai sutampa“, kartu smagu. Bet kiek bepakalbu su žmonėmis, jau daug metų keliaujančiais šitaip, išgirstu ir tam tikrą nusivylimą: „Ech, gaila, kad mūsų gidas neveža į Kolumbiją, labai norėčiau“, „Ech, gaila, kad mano draugai nemėgsta keliauti aktyviai“ ir t.t. Tiesa, išdrįsti „keliauti savaip“ dažnam Ištikimam bendrakeleiviui vis tiek sunku. Nes barjerų daug: ne tik reikia išmokti pačiam rasti, kur ir kaip keliauti, bet ir keliauti be įprastų bendrakeleivių ar gido, jau tapusių „kelionių sinonimu“. O dar ta mintis „Ką bendrakeleiviai pagalvos, jei atostogausiu be jų?“. „Ai, gal vėliau“ – dažnas atideda pokyčius vėl. Iki tol, kol nebegalės atidėti…

4.Rekomendacijų vergas. Jei kokios nors vietos nėra aplankę ir išgyrę bent keli draugai ar sekami „kelionių influenceriai“ – keliauti į tokią vietą jis nė nesvarsto. „Ten niekas nevažiuoja, matyt neįdomu, tikriausiai nesaugu“ ir pan. Dažniausiai Rekomendacijų vergai keliauja į vietas, kurios „dabar ant bangos“ – tarp visų lietuvių arba bent jo kolektyve. Tačiau pasaulis didelis ir tik mažytėje, miniatiūrinėje dalelėje įdomių vietų bus neseniai lankęsis kas iš pažįstamų… Be to, pati „turistų banga“ savaime sunaikina daugelį vietos privalumų, dėl kurių pirmieji keliautojai-influenceriai ja taip džiaugdavosi: pakyla kainos, atsiranda eilės, turistų minios ir t.t. „Rekomendacijų vergų“ be galo daug, tai rodo net aviakompanijų elgesys: kai atidaro naują reisą, aviakompanijos bilietus parduoda pigiai, bet vis tiek skraido mažai kas (pvz. „Akcijų medžiotojai“). Tuomet pirmieji keliautojai pradeda pasakoti ten buvę – ir jais seka draugai, Facebook sekėjai. Aviakompanijos kainas pakelia, taigi, „Rekomendacijų vergai“ už lygiai tą patį susimoka daugiau. O juk vieta per tą laiką nepasidaro gražesnė! Dažniausi skundai, kuriuos girdžių iš rekomendacijų vergų – „Kiek visur pasaulyje pilna turistų“, „Kaip viskas kelionėse brangu“ ir pan. Taip ir norisi pasakyti, „O tai kodėl tu apskritai keliavai TEN??? Kodėl nekeliavai į vietą X, vietą Y ar bent jau vietą Z, kur ir pigiau, ir geriau?“. Atsakymai laukia patys išradingiausi – „Baik tu, ten turbūt nesaugu“, „Ar ten išvis yra normalių viešbučių?“, „Ten man būtų per sunku keliauti“ ir pan. Aišku, visi tie teiginiai neturi nieko bendro su realybe, o vienintelė tikra priežastis, dėl kurios ir išsigalvojamos visos tos abejonės, lieka nepasakyta: „Tai kad ten niekas iš mano pažįstamų (be tavęs) nėra buvęs!!!“.

5.Sąrašo braukytojas. Aplankyti visas Europos sostines? Septynis naujuosius pasaulio stebuklus? Visus Turkijos kurortus, kur veža „Novaturas“? Sąrašų braukytojai turi tokius ir panašius sąrašus (angl. „bucket list“) ir stengiasi, kad kiekviena kelionė išbrauktų bent vieną ar kelis objektus. Šiaip turėti sąrašus yra gerai – jei susidarai juos pats, pagal save. Sąrašo braukytojai kelionėmis neretai nusivilia todėl, kad savo sąrašų jie nesusidaro: tiesiog paima kokius nors sąrašus, kuriuos sudarė kiti. Kai kurie tų sąrašų neturi nieko bendro su vietų įdomumu kelionėms: pvz. daug Europos sostinių grožiu nusileidžia daugybei nesostinių, tad pasišovęs trūks plyš aplankyti visas sostines praleisi daug įdomaus ir būsi priverstas lankyti neįdomius miestus. Net ir tie sąrašai, kurie sukurti keliautojams, nebūtinai padeda, nes žmonėms rūpi skirtingi dalykai: tai, kad kažkokiam internetiniame balsavime žmonės kažkokį sąrašą patvirtino septyniais naujaisiais pasaulio stebuklais nereiškia, kad tai – pačios įdomiausios pasaulio vietos būtent Tau. Nes argi, pavyzdžiui, kiekviena daina, kuri laimi Eurovizijoj, tau atrodo pati geriausia? Negi norėtum klausyti vien dainų, kurios kada nors laimėjo Euroviziją? Arba žiūrėti vien filmus, kurie laimėjo bent vieną Oskarą?

6.Keliaujantis vienodai. Kai paprašai papasakoti, kada ir kodėl čia nukeliavo pirmą kartą, dažnas jų ilgai suka galvą. Nes tai buvo seniai ir nesvarbu. Svarbu, kad į tą pačią vietą jis grįžta metai iš metų, per kiekvienas atostogas: tą pačią šalį, dažnai – tą patį miestą ar kurortą, kartais net tą patį viešbutį. Jis nebesirenka kur keliauti, jis jau žino. Kai kuriuos Keliaujančius vienodai mintis tai pakeisti gąsdina – juk čia jau viskas įprasta, žinoma… Kiti tiesiog seniai nebemąsto, kad galėtų keliauti ir kitur. Tačiau, kai pasakoju Keliaujantiems vienodai apie savo lankytas vietas dažnai jaučiu šiokį tokį pavydą. Juk joks vienas miestas, kurortas ar šalis nėra tobula, visada bus daugybė gražių dalykų, kurių ten nėra, bet gali patirti kitur. Kur nors visuomet bus geresnis oras, skanesnė virtuvė, žemesnės kainos, gražesnė gamta ir t.t. Be to, ilgai ko nors neturėdamas, ypač pasiilgsti, o tai, ką turi, pamažu pabosta. Tačiau Keliaujantiems vienodai potencialius atradimus nusveria potencialūs praradimai: „O kas, jei ten bus blogiau, nei čia?“. Tačiau tinkamai renkantis kelionių kryptį „nesėkmės“ tikimybę galima sumažinti iki minimumo…

Beje, bent žiupsnelį Keliaujančio vienodai savyje turi dauguma keliautojų! Nė nesusimąstydami, savo keliones jie įspraudžia į rėmus ir, net jei keliauja po skirtingas šalis, daug ką kaskart daro vienodai. Vieni sako: „Keliauju tik po Europą, kiti žemynai ne man“. Kiti keliauja visada tik automobiliu arba visada tik dviračiu arba visada tik kruizais… Gerai, jei žmogus daug ką išbandė ir pasirinko tai, kas jam tinka labiausiai. Bet daugelis nė nebando kitaip, arba pabando kokį vieną variantą – ir jei tas nepasiseka, tai nebebando nieko (pvz. po vienos nesėkmingos kelionės į Egiptą „nurašo“ visas musulmonų šalis ar net visas nevakarietiškas šalis). Galiausiai, beje, kai kurie Keliaujantys vienodai netyčia atranda tai, ko nesitikėjo išbandysią (gal tai bus kelionės kemperiu, gal kelionės po Pietų Ameriką ar koks nardymas). Labai tuo džiaugiasi – bet kartu gailisi, kad neišmėgino to seniau. Kiti taip ir lieka neatradę to, kas gal taptų jų didžiausiu gyvenimo hobiu – nes nė karto neleidžia sau pamėginti keliauti kitaip nei visada!..

Kaip kelionių kryptis renkasi patyrę keliautojai?

Taigi, kaip geriausia rinktis kelionių kryptis? Galima visus aukščiau aprašytus metodus sujungti į vieną! Jau daug metų taip darau pats ir aplankau visas man įdomias vietas už tai nepermokėdamas.

Susidarykite savo asmeninį įdomių pasaulio vietų, trokštamų kelionių patirčių sąrašą. Ne, jo nereikia surašyti dabar pat – jį pildykite nuolat.

Kokia nors kelionės kryptis, idėja labai sudomina? Užsirašyk į savo asmeninį sąrašą. Nesvarbu kodėl sudomina – ar todėl, kad rekomendavo draugai, ar kad rodė per žinias, ar žiūrėjote apie ją įdomų filmą ar kokio influencerio pasakojimą.

Į savo asmeninį sąrašą galite įtraukti ir vietas iš kitų sąrašų (visokių ten „100 pasaulio stebuklų“ ir pan.) – bet neperrašinėkite ištisų sąrašų, pagalvokite, kurios iš tų vietų ir patirčių įdomios būtent jums.

Taip pat savąjį sąrašą pildykite ir kelionių metu: kai sužinosite apie įdomias galimybes, kurioms toje kelionėje neliks laiko, arba kai kokia nors patirtis taip patiks, kad norėsite po kelerių metų ją vėl pakartoti.

O geriausia, jei idėjas į sąrašą trauksite net ne pagal vieną šaltinį, bet pagal kelis. Pvz. kokią nors vietą ir rekomendavo draugai, ir apie ją įdomiai skaitėte knygoje, ir dar ji dažnai būna visokiose “100 gražiausių” knygose. Nes jei šaltinis tik vienas – galima ir suklysti. Bet jei tą kryptį nurodo keli geri šaltiniai – klaidos tikimybė daug mažesnė.

Jei skaitote šį straipsnį, tikėtina, esate keliavę jau ne vienerius metus, ir jau jaučiate, kas jums patinka, o kas ne. Keliautojus skirstau į keliolika tipų – kiekvienam jų reikia skirtingų patirčių. Vieniems reikia žygių gamtoje, kitiems – poilsio, tretiems – nuotykių su kitais keliautojais ir t.t. Pažiūrėkite, koks jūs keliautojas, ir sąrašą sudarinėkite pagal tai. Jei, pavyzdžiui, jums rūpi tik gamta – nėra tikslo į savo sąrašą traukti daug miestų, kad ir koks draugas labai rekomenduotų. Savo ruožtu, ilgainiui pajusite, kurie informacijos šaltiniai *jums* tinka: pavyzdžiui, vieni draugai keliauja panašiai kaip jūs, kas jiems patinka paprastai patinka ir jums, tai jų rekomendacijas galbūt norėsite greičiau įrašyti į savąjį sąrašą – o kiti gali keliauti visai kitaip, nei jūs.

Svarbu viską tikrai nuoširdžiai užsirašyti į sąrašą, negalvoti „Ai, šitą ir taip prisiminsiu“, „Šitą žurnalą turėsiu su savimi“. Nes sąrašas nėra tik „šiems metams“, kai kurias tų idėjų gal įgyvendinsite po 5 metų, 10 metų ar 15 metų, nes tada atsiras galimybė (laiko, pinigų, geri bilietai ir kt.). Taigi, į sąrašą rašykite ne tik tai, kam „Dabar turiu pinigų“ ar „Užtektų atostogų dabartiniame darbe“ – rašykite visas svajones, nes bent dalis jų kada nors tikrai priartės prie realybės!

Va turint tokį sąrašą jau galima užsiimti akcijų medžiojimu – ar bent bilietų paieška. Galite skristi kur pigu – bet tik jei ta vieta jums pakankamai įdomi, o ne šiaip bet kur. Tačiau pigių skrydžių į įdomias vietas tikrai bus daug – nes jūsų asmeninis įdomių kelionių/patirčių sąrašas jau bus labai ilgas, ypač kai jį būsite pildę keletą metų. Bent į vieną tų vietų bus gerų pasiūlymų visada!

Užuot savaitė iš savaitės tikrinę, tarkime, kokius skrydžio bilietus į Kanarus, nes dabar „pasirinkote Kanarus“ (dėl draugų, influencerių ar dar ko), ir kaskart nusivylę (nes maža tikimybė, kad pasitaikytų akcijų būtent jūsų pasirinkta viena kryptimi, jūsų pasirinktom datom), galite vieną kartą prisėsti ir paeiliui patikrinti galimybes į įvairias vietas iš jūsų ilgo sąrašo, iki prieisite tinkamą pasiūlymą.

Ir tai bus pasiūlymas į nuostabią kelionę, kurią kažkada patys įtraukėte į savo sąrašą – o ne šiaip į kokią nors atsitiktinę vietą, kur skristumėte tik dėl to, kad pigu, kaip daro „Akcijų medžiotojai“. Aišku, vertindami kainą, įvertinkite visą kainą – ne tik skrydžio, bet ir nusigavimo iš oro uosto, bagažo ir t.t.

Lygiai taip galite skristi ir kur pasiūlo draugai – tačiau irgi tik jei ta kelionė būtų įdomi ir šiaip. Aišku, kai sąrašas bus ilgas beveik visuomet kurie nors draugai norės keliauti bent į vieną tų vietų, kur ir jūs. Arba savo jau apgalvotą pasiūlymą pateiksite jūs – ir jie sutiks. Kartais tai nebus “nuolatiniai bendrakeleiviai”, bet pakeliauti su “naujais žmonėmis”, kurie iš tos kelionės norės to paties, kaip ir jūs, gali būti tik įdomiau.

Komentarai

Baltijos jūroje reklamuojami “Minikruizai”, “Kruiziniai keltai” – kas tai ir kada verta taip keliauti?

Internete gausu ir besidžiaugiančių tokiom kelionėm, ir labai jomis nusivylusių.

Kaip ir visur, svarbiausia žinoti, ko tikėtis. Plaukęs daug Baltijos jūros keltų, čia pamėginsiu viską paaiškinti, ką daryti, kad kelionė keltu per Baltijos jūrą nenuviltų.

Kruizinis keltas – kas tai?

“Kruiziniais keltais” vadinami didžiausi ir įdomiausi Baltijos jūrą kertantys keltai. Baltijos jūros dydis toks, kad daugelis maršrutų skersai ją užtrunka kokį pusdienį ar dieną. Taigi, kruiziniai keltai paprastai būna naktiniai: išplaukia dieną ar vakare ir atplaukia kitą rytą ar dieną. Svarbiausia: jie tokie dideli, kad dažname jų yra pakankamai pramogų, poilsio vietų, kad ten praleistas laikas būtų smagus ir įdomus (ar bent taip sako jų reklamos).

Aišku, kaip ir kiekvienas keltas, kruiziniai keltai gabena automobilius ir sunkvežimius. Aplinkui Baltijos jūrą važiuoti be galo toli. Taigi, automobilių ir sunkvežimių vairuotojams kruiziniai keltai padeda sutaupyti daug laiko ir pinigų. Tarkime, Klaipėda-Karlshamnas nuplaukti užtrunka 12 val., o važiuoti per Daniją reikėtų 21 val.; benzinas kainuotų brangiau, nei keltas.

Tiesa, kai kurie Baltijos keltai plaukia palei krantus ir jais plaukti gali užtrukti net ilgiau, nei vairuoti: pvz. Klaipėda-Kylis plaukia 19 val., o nuvažiuoti be sustojimų būtų 16 val. 30 min. (jei važiuoji iš Vilniaus, kelionė keltu atitinkamai 24 val. “su viskuo” ir tik 15 val. 30 min. vairuojant). Bet juk plaukdamas keltu gali ilsėtis, o ne vairuoti!

Priešingai nei mažieji keltai, tokie, kaip plaukioja iš Klaipėdos į Smiltynę, kruiziniai keltai – tai ne tik denis mašinoms sustatyti ir salonas su kėdėmis. Ten yra ir kajutės nakvynei, bent vienas restoranas – o didesniuose rasi ir daug restoranų, kazino, barus su gyva muzika ir t.t. Būtent iš čia ir yra žodis „kruizinis“: tokiame kelte gali pasijusti tarsi kaip kruiziniame laive, bent jau vieną naktį. Na, jei plauksi pirmyn-atgal – dvi naktis.

Įmanoma po Baltijos jūrą susidurstyti ir ilgesnius “kruizus” skirtingais keltais: Talinas-Stokholmas-Marienhamnas-Helsinkis-Talinas ir pan. Todėl daug keleivių kruiziniais keltais plaukia be automobilio. Dalis plaukia dėl pramogų kelte ir krante mažai ką daro (ypač jei kelte dėl mažesnių mokesčių pigus alkoholis…).

Tačiau ne kiekvienas Baltijos keltas vertas to kruizinio kelto vardo…

Kruizinis keltas keltui nelygu

Perskaitęs internete „Kaip patiko plaukti Baltijos keltu!“ ar „Tie Baltijos kruizai – tikra apgavystė, fūristų laivas ir tiek“ iš karto galiu nuspėti, kokiu keltu kas plaukė.

„Tikrieji kruiziniai keltai“ – dideli, talpina ~2000-3500 keleivių, o dėl tiek jau būna ir pramogų bei kito, dalis keleivių jais plaukia specialiai dėl patirties. Tuo tarpu Baltijos jūroje gausu ir mažesnių naktinių keltų, kuriuose, be techninių patalpų ir automobilių denio, rasi tik kajutes ir kokį vieną restoraną, jais plaukia ~300 keleivių. Tokiais paprastai plaukiama tik „iš reikalo“, dažniausiai taip gabenami sunkvežimiai, ir pavieniai turistai, ten atsidūrę, gali pasijusti kiek ne savo vietoje ar bent jau neturintys ką veikti. Ypač jei jie patys dar plaukia be automobilio (taigi, jiems kaip ir nebūtina plaukti, skristi būtų greičiau/patogiau).

Koks laukia keltas galima sužinoti internete – paieškokite jo pavadinimo ir pamatysite, koks jo dydis. Deja, iš Lietuvos „didžiųjų keltų“ plaukia mažai. Nes Klaipėda nėra superdidmiestis, o didžiausi keltai jungia didžiausius Baltijos jūros pakrantės miestus: ypač Stokholmą, Helsinkį, Taliną, bet kažkiek ir Rygą, Turku ir kt. Nemažai Suomijos-Švedijos ar Estijos-Švedijos keltų pakeliui stoja Alandų salose – tai dėl mokestinių priežasčių (kadangi Alandų salos yra ne Europos Sąjungoje, tai, jei keltas ten stoja, reikia mažiau mokėti mokesčių). Didžiausi iš Lietuvos plaukiantys keltai šiuo metu (2023 m.) – Klaipėda-Karlshamnas, ir tai jie talpina tik ~600 keleivių. Visi kiti keltai iš Klaipėdos tikrai nėra tikra kruizinių keltų patiritis.

Įprasta, kad tam tikra linija plaukioja tik vienas keltas, arba du vienodi tos pačios kompanijos keltai. Taigi, nėra taip, kad galėtum, tarkime, pasirinkti, kur keliausi, o tada jau rinktis geresnį keltą. Realiai reiktų daryti atvirkščiai: rinktis, kur keliausi, tik iš tų maršrutų, kuriais plaukioja jus tenkinantys laivai. Būtent laivas svarbiausia, o ne laivų kompanija: ta pati kompanija neretai turi labai skirtingų laivų su labai skirtingu kokybės standartu. Tik pačiuose populiariausiuose maršrutuose (kaip Helsinkis-Stokholmas) plaukioja kelių skirtinų kompanijų keltai.

Įvairios ir kruizinių keltų kainos. Jos nepriklauso nuo kelto kokybės. Kaip tik priešingai – pigiausiai keliavau pačiais geriausiais keltais (Turku-Marienhamnas). Girdėjau, taip yra todėl, kad geriausi keltai didelę dalį pajamų gauna iš pramogų (kazino, alkoholio pardavimų), ir todėl gali sau leisti pardavinėti bilietus labai pigiai. Bendrai paėmus, yra ir tokių keltų maršrutų, kur pamačius kainą pirma mintis „geras, kaip pigu!“, ir kur pirma mintis „apiplėšimas vidury baltos dienos – kas čia gali plaukti?“ (na, plaukia sunkvežimiai, prekes gabena – tai verslas, pigiau, nei apvažiuoti).

Be laivų ir kainų, skiriasi ir grafikai. Populiariausiomis linijomis keltai plaukia kasdien, bet kitomis – keliskart per savaitę, tad ten kelionę suplanuoti sunkiau.

Bendrai visi šie dalykai susiję. Poopuliariausiose keltų linijose dažniausiai (a)Plaukioja didžiausi laivai (b)Geriausios kainos ir (c)Geriausi grafikai (daugiausiai išplaukimų).

Kruizinio kelto patirtis, kajutės

Plaukimas Baltijos jūros keltu atrodo taip:
1. Registracija baigiasi apie 1 val. – 1:30 min. iki išplaukimo: taigi, reikia atvažiuoti iš anksto ir stoti į eilę, panašiai kaip oro uoste.
2. Automobiliai ir sunkvežimiai įvažiuoja į vidų, dengtą denį. Tame denyje būti laivui plaukiant negalima – privalai išlipti į bendras laivo erdves.

3. Bendros laivo erdvės susidaro iš atvirų denių, barų, restoranų, kazino, parduotuvių ir kt. Laivuose, plaukiančiuose iš Suomijos, dar yra ir saunos ir pan.
4. Tavo nakvynės vieta priklauso nuo bilieto. Galimos vietos nakvynei:
a) Sėdimasis salonas – nakvoji kėdėje, nors realybėje tokį variantą pasirinkę keleiviai neretai tiesiog leidžia naktį laivo baruose, atviruose deniuose ar dar kur (miegoti priskirtoje vietoje – nebūtina). Tai – pigiausias bilietas.
b) Kajutės. Jos būna keturvietės ir dvivietės. Taip pat – su langu arba be. Tiesa, palyginus su daug kruizinių laivų, kajutės mažokos, langas paprastai – nedidelis iliuminatorius, o ne koks kruiziniams laivams būdingas balkonas. Kajutės su langu brangesnės nei be lango. Priešingai kruiziniams laivams, keltuose galima pirkti ne tik visą kajutę, bet ir vietą kajutėje – vieną lovą. Tokiu atveju kajute teks dalintis su nepažįstamaisiais.
Plaukdamas kruiziniu keltu, atskirai moki už automobilį bei už jo keleivius.
5. Prieš laivui atvykstant, bus pranešta, kad vairuotojams ir automobilių keleiviams jau reikia grįžti į automobilius, kad, vos atsidarys kelto vartai, galėtų paeiliui išvažiuoti. Keleiviai be automobilių išlips atskirai.

Vienas žaviausių dalykų kruiziniuose keltuose – vaizdai iš jo denių. Baltijos jūros pakrantės labai gražios: daugybė Švedijos ar Suomijos salų ir salelių, paplūdimiai, kopos, maži nameliai. Maršrute Helsinkis-Marienhamnas-Stokholmas beveik visada plauksi tarp salų, o ne atviroje jūroje, galėsi gėrėtis vaizdais.

Kruizinio kelto alternatyvos: plaukti, skristi ar važiuoti?

Ar apsimoka keliauti kruiziniu keltu? Tai priklauso ir nuo žmogaus. Alternatyvos tokios:

1.Srydis lėktuvu. Lėktuvu ne tik gerokai greičiau – šiais laikais tai neretai ir pigiau, nei keltu, ypač jei imtum kajutę. Bet nebūtinai. Reikia lyginti kainas komnkrečiame maršrute. Bet, net jeigu konkrečiu maršrutu ir yra pigiausia bei patogiausia nukeliauti keltu (pvz. Klaipėda-Karlshamnas), klausimas, ar tokiu maršrutu iš tikro geriausia keliauti? Gal jums iš tikro būtų aktualiau / įdomiau Vilnius-Stokholmas. Tiesa, lėktuvu nenusigabensi automobilio – jei nori „anoje pusėje“ pakeliauti automobiliu, teks jį nuomotis. Be to, kadangi keltai plaukia naktį, tai, priklausomai nuo to, kada būtų skrydis, sutaupote vieną nakvynę viešbutyje. Taip pat plaukiant keltu yra neribotas ar mažai ribotas bagažas.

2.Vairavimas visą kelią. Tai logiška altenatyva keltams ten, kur keltų maršrutas driekiasi palei krantą, pvz. Lietuva-Vokietija, bet mažai logiška ten, kur keltas kerta Baltijos jūrą, pvz. Latvija-Švedija. Palyginus su keltu, vairuodamas tikriausiai labiau pavargsi – o kaip bus pigiau, priklauso nuo maršruto bei to, kiek žmonių važiuoja (nes vairuojant išlaidos nuo keleivių skaičiaus nepriklauso, tuo tarpu keliantis keltu už kiekvieną keleivį tenka primokėti papildomai). Esu išbandęs ir tokį variantą: į vieną pusę plaukti su automobiliu keltu, o į kitą – parvairuoti (Klaipėda-Kylis). Tokiu būdu nereikia dukart važiuoti panašiu keliu.

3.Autobusas. Įmanoma ne visur, nebūtinai pigiau nei keltas. Nenusigabensite automobilio, bagažas labiau ribotas, miegoti ne taip patogu, nėra pramogų. Sunku sugalvoti autobuso privalumų prieš keltą, bet paprastai jie tarpusavy ir nekonkuruoja: daugeliu maršrutų, kur kelia kruiziniai keltai, nėra autobusų, ir atvirkščiai.

4.Tikras kruizinis laivas. Po Baltijos jūrą plaukioja ir tikri kruiziniai laivai. Ten perki visos savaitės kelionę su sustojimais įvairuose Baltijos jūros uostuose. Įeina pilnas maitinimas, pramogų – daugiau nei kruiziniame kelte, visi turi kajutes ir, kartą į kajutę susinešęs daiktus, gali juos laikyti visą kruizą (nereikia išlipti su visais daiktais kas rytą). Kainos priklasuo nuo to, su kokiu keltu lyginsi. Minusai – pirkdamas „pilną kruizą“ negali rinktis uostų (sunku rasti kruizą, kur būtų sustojimai tik ten, kur pats nori), negali gabentis automobilio, neretai turi pradėti ir baigti kelionę tam pačiam uoste (ir tai niekada nebūna Klaipėda). Bendrai paėmus, jei ryšitės keliauti kruizu, siūlyčiau geriau pagalvoti plaukti ne Baltijos jūra, kur, tikriausiai, ne vieną miestą (Rygą, Taliną, Gdanską ar pan.) jau būsite matę. Vieni geriausių ir populiariausių kruizų, o ir vieni pigiausių – Karibuose.

Turtinga Baltijos kruizinių keltų istorija: jie turi savo kultūrą

Keliaudamas bet kokiu būdu, mėgstu pasidomėti tokių kelionių istorija. O kruizinių keltų istorija ir reikšmė Baltijos jūros regiono kultūrai didžiulė! Tiesa, Lietuva prie šito reikalo prisijungė per vėlai, tad kruiziniai keltai labiausiai prie širdies suomiams ir švedams.

Mat ~1970-1980 m., kai didžioji dalis Baltijos krantų dar buvo valdomi komunistų (ir Lietuva), pirmosios populiarios kruizinių keltų linijos pasaulyje sujungė būtent Suomiją ir Švediją (Turku-Stokholmas, Helsinkis-Stokholmas ir pan.). Pasaulis – o ypač Suomija – tada dar nebuvo toks turtingas, lėktuvų bilietai – brangūs, ir tokie keltai dažnam suomiui buvo pirmoji kelionė į užsienį.

Maža to, “naktis kelte” tapo “audringos nakties” sinonimu. Kadangi keltai plaukė tarp šalių, alkoholis ten pardavinėtas be muitų, pigiau, tad ten rengta daugybė vakarėlių. Keltai švedams ir suomiams ėmė asocijuotis net su vienos nakties nuotykiais: plauki keltu ir ieškai sau laikino vyro ar moters, juk žinai, kad visi, kas plaukia kartu, irgi naktį leis kelte. O dar daug kas bus be kajučių, miegos kur denyje apgirtę…

Su anų laikų kruiziniais keltais Suomija-Švedija susiję daug mistinių istroijų – juose vyko neištirtos žmogžudystės, dingo be žinios keliasdešimt žmonių (iškrito ar išmesti per bortą?) ir t.t. O kur dar 1994 m. kelto “Estonia” tragedija su visom sąmokslo teorijom (dauguma žuvusių ten irgi buvo švedai, plaukę pigiai pasiausti neseniai išsivadavusioje nuo Sovietų Estijoje).

Ir nors šiandien pasaulis visai kitoks, švedai ir suomiai pinigų nestokoja ir gali sau leisti žiemas ir kur Tailande, keltas dažnam jų vis dar asocijuojasi su tokia linksma, pašėlusia naktimi, linksmu savaitgaliu, ir dažname Baltijos kruiziniame kelte dar gali pamatyti siaučiančių suomių ar švedų kompanijas.\

Bet kas tik nevyksta šiuolaikiniuose kruiziniuose keltuose – įprasta, kad diesnieji, pavyzdžiui, turi konferencijų sales, ir ten kompanijos organizuoja kokius seminarus savo darbuotojams: kelionė ir darbas kartu.

Keltas – ne kiekvienam, bet išbandyti verta

Bendrai paėmus, kelionę Baltijos jūra kruiziniu keltu (tikru), rekomenduočiau išmėginti kiekvienam. Gal susidurstyti kokį „netikrą kruizą“ su keliais sustojimais, o gal į vieną pusę persikelti su automobiliu, o atgal parvairuoti.

Bet tokiai kelionei reikia pasiruošti. Kainos čia varijuoja smarkiai, o keltas nelygu keltui. Ne viskas, kas garsiai reklamuojama, verta dėmesio. Pirma verta susirasti norimą keltą ir bilietus į jį ir tik tada apsispręsti taip keliauti – o ne pirma nuspręsti iš kur į kur keliauti ir tada jau žūtbūt “veržtis” į vienintelį keltą, kuris plaukia panašiu maršrutu.

Komentarai

Vaikystėje sunkiai galėdavau užmigti ne lovoje, ne tyliai ir ne tamsoje.

Bet šiandien moku užmigti praktiškai bet kur ir visur puikiai pailsiu. Čia nėra kažkoks “įgimtas sugebėjimas”: to galima išmokti ir čia rašau kaip. Metodų daug – reikia išsirinkti tinkamus sau.

Gebėjimas miegoti bet kur kelionėse labai svarbus. Puikiai pailsiu skrydžiuose ar transporte ir kitą dieną esu pilnas jėgų. Pailsiu kiekviename viešbutyje: kad ir prie judrios magistralės ar naktinio klubo iš kurio plyšauja muzika. Be to, nė nereikia “būtinai ieškoti viešbučio”, kai tai nelogiška (pvz. kai turi iš viso 8 val. tarp skrydžių, ar kai keliauji automobiliu ir viešbučiai toli iš kelio): galiu nusnūsti bet kur ir sutaupyti laiko.

Išmokti miegoti bet kur gali beveik kiekvienas. Kitose kultūrose tai įprasta, čia tik europiečiai/vakariečiai nuo vaikystės migdomi patogiai ir todėl to neišmoksta. Bet niekada nevėlu pradėti. Būtinai perskaitykite straipsnį iki galo – ne viskas tinka visiems žmonėms.

Kas labiausiai trukdo miegoti (ir kaip sumažinti nepatogumą)?

Pirmiausiai verta suprasti, kas tau iš tikrųjų trukdo miegoti. Lengva tiesiog numoti ranka “Aš negaliu užmigti ne viešbutyje”, bet iš tikro yra konkretūs dalykai, kurie trukdo labiausiai. Pasimėginkite. Kai kuriuos iš labiausiai trukdančių dalykų galima panaikinti ar apriboti.

Tipiniai žmonių miegui trukdantys dalykai (ir būdai tuos trukdžius “nuimti”):
Šviesa. Padeda akių raištis.
Garsas. Dažnai rekomenduojami ausų kamštukai, bet jie garsą uždengia ribotai. Kur kas geriau – geros garsą neutralizuojančios ausinės (arba ausinės ir kamštukai). Ausinėse galima paleisti ir raminančią muziką, jei padeda.
Nepatogi poza. Neretai net ir blogomis sąlygomis galima rasti šiek tiek geresnę pozą, patogesnę vietą (kaip tą padaryti rašysiu žemiau). Yra specialiai tam sukurtų daiktų (pvz. pripučiamos pagalvėlės), bet patogumą galima pasididinti ir panaudojus eilinius daiktus: pvz. pakišus po galva sulankstytą minkštą rūbą ar pan. Kai kurios nepatogios pozos diskomfortą sukelia ne iš karto, bet po truputį (pvz. nutirpsta koja ar įskausta nugara). Tokiose pozose gali užmigti – tikėtina, po valandos-kitos nubusi, ir tada galėsi pozą pakeisti (bet žr. žemiau skyrelį “Kaip vėl užmigti netyčia nubudus?”). Nuskaudusi vieta atsigaus, o jei per tą laiką nuskaus kita vieta – bus galima grįžti į pirminę pozą. Gali būti, kad bus pozų, miegant kuriose kas nors įskaus ilgam – įsidėmėkite jas ir jų venkite, bet tų, kur nuskausta trumpam, vengti nereikia.
Baimė, ypač būti apvogtam. Tai sprendžiama pasirinkus saugesnę vietą bei susidėjus daiktus taip, kad jų būtų neįmanoma paimti nepažadinus (apsivyti kuprinės petnešas aplink koją ar ranką, piniginę ir telefoną persidėti į vidinių rūbų kišenes (ant kurių dar aprengtas kitas rūbas) ir pan.). Jei keliauji keliese, galima miegoti “pamainomis”.
Šalta, karšta. Pasirinkti tinkamą aprangą. Miegui reikia šiltesnės aprangos, nei, tarkime, vaikščiojimui prie tokios pat temperatūros.

Aišku, visus trukdžius galima susimažinti pasirinkus tinkamą vietą. Pvz. jei miegate viešbutyje – kambarį su langais į kiemą (dėl garso) ar su kondicionieriumi (dėl karščio).

Man asmeniškai, tiesa, jokių čia specialių priemonių nebereikia. Lazda turi du galus: jei nuolat naudosi akių raištį, tai niekada neišmoksi miegoti prie šviesos. Aišku, jeigu visada ir galėsi vežiotis tą akių raištį – gal mokytis nė nereikia… Bet aš nenoriu apsikrauti papildomais daiktais, todėl išmokau bet kur miegoti ir be jų.

Kaip užmigti sudėtingom sąlygom? Ir kaip to išmokti?

Ar bus lengva užmigti labiausiai priklauso nuo nuovargio. Net ir lovoje juk užmigti vidury dienos gali būti sunku. Tačiau jei esate labai pavargęs, ilgai nemiegojęs, tai galite imti “knapsėti” net tokiom sąlygom, kai nė už ką to nenorėtumėte (giminių susitikime, teatre, už vairo ar pan.). Na o nemiegojus labai liga jau *neužmigti* pasidaro sunku, nesvarbu kur.

Nuovargio limitai kiekvienam žmogui skirtingi. Bet principas tas pats: kuo labiau esi nuvargęs, tuo nepatogesnėm sąlygom gali užmigti.

Taigi, jei numatai, kad tą naktį reikės miegoti tau nepatogiai, pasistenk susiorganizuoti dieną taip, kad būtum tuo metu kuo labiau pavargęs.

Nuovargis priklauso nuo trijų dalykų: laiko, kurį esi nemiegojęs; kiek miegojai naktį prieš tai; bei ką veikei dieną (rimtai sportavai? Tiesiog žiūrėjai televizorių?). Tu kontroliuoji visus šiuos dalykus – t.y. nuovargį gali bet kada pasididinti.

Tarkim, tau sunku miegoti lėktuve, o nusimato naktinis skrydis. Tai pasistenk skrydžio dieną atsikelti kuo anksčiau – gal 3 nakties, net jei tai būtų savaitgalis. Kai į lėktuvą įlipsi nemiegojęs beveik 24 val., bus tikrai paprasčiau užmigti, nei jei būtum atsikėlęs normaliu metu.

Tikslaus recepto, “Kiek nuvargti?”, nėra, kaip ir “Kas ta nepatogi nakvynė?”. Jūs save žinote geriausiai ir, kelis kartus pabandę, gerai pajusite savo organizmą.

Dabar linksmiausias dalykas! Kiekvieną kartą miegoti tomis pat sąlygomis bus vis paprasčiau! Tarkim, dar visai neseniai nemokėjau užmigti ant važiuojančio automobilio priekinės sėdynės, buvo praktiškai neįmanoma, bet kokie posūkiai ar stabdymai trukdydavo. Miegoti eidavau ant galinės sėdynės, kur jau buvau išmokęs išsimiegoti – bet ji juk ne visada laisva.

Pirmus kartus ant priekinės sėdynės pavyko užmigti ir išsimiegoti tik kai buvau labai labai pavargęs. Bet su kiekvienu kitu kartu to nuovargio tam reikėjo vis mažiau. Nes organizmas priprato, kad tokia padėtis miegui tinkama, “saugi”. Analogiškai su miegu lėktuve, su šviesa, su garsais ir t.t. – tik prie šito prisipratinau daug seniau.

Dar yra dalykų, prie kurių nepripratau. Pavyzdžiui knarkimas. Kodėl nepripratau? Nes nesitreniravau. Tiesiog aplinkoj nėra knarkiančių žmonių, o tuos kartus, kai teko tarp jų miegoti, nebuvau pakankamai pavargęs. Tuo tarpu ten, kur dažnai tekdavo užmigti labai pavargus – prie lėktuvų garso, traukinių garso, automobilių garso, muzikos garsų iš gretimo naktinio klubo, šokių – dabar miegu puikiai ir kai esu mažai pavargęs.

Kaip vėl užmigti netyčia nubudus?

Įprastas atvejis, kad nepatogiai miegodamas nubusi – gal koja bus nuskaudus, nes prispausta, o gal lėktuve ims garsiai kalbėti per garsiakalbį ir pan.

Tokiu atveju reikia *iš karto* vėl stengtis užmigti (pvz. pakeitus poziciją, jei buvo nepatogu), net neatsimerkti. Kol dar esi “įsimiegojęs”, vėl užmigti bus daug paprasčiau. Tačiau jeigu bent kiek “išsibudinsi” (pvz. nutarsi pasitikrinti Facebook ar ko užkąsti ar net tiesiog ką nors pasakyti bendrakeleiviui), tai tomis pačiomis sąlygomis vėl užmigti gali ir nebepavykti, kadangi jau būsi šiek tiek pasnaudęs, reiškia, šiek tiek mažiau pavargęs, “nebepakankamai pavargęs” tokiam nepatogiam miegui. Aišku tas “nepakankamai pavargęs” yra apgaulingas jausmas: gerai išsiilsėjęs tikrai nesijausi bei kitą dieną jausi nuovargį, bus sunku atlaikyti neužmigus (nes pvz. dar būsi miegojęs tik 2 val.).

Gera treniruotė išmokti “vėl užmigti” – tiesiog eilinę naktį nustatykite žadintuvą, kad skambėtų dviem valandom per anksti. Kai suskambės – atidėkite pusvalandžiui ir iškart užmiginėkite vėl. Vėl suskambės – dar pusvalandžiui. Iš pradžių gali būti sunku vėl užmigti, galiausiai po tokių treniruočių imsite po kiekvieno suskambėjimo užmiginėti iš karto.

Kaip miegoti lėktuve?

1.Pasirinkite reikiamas lėktuvo vietas. Kai kuriose avialinijose tai mokama, kitose oficialiai pasirinkimo nėra išvis, bet paprašęs registracijos stalelio darbuotojo net ir ten dažnai gali gauti tam tikras vietas. Miegui gali padėti šie variantai:
-Vieta prie avarinio išėjimo – daugiau vietos kojoms, kas aktualu, jei jums jos nuskausta / nutirpsta.
-Vieta prie lango – atsiranda papildoma galimybė dėti galvą ant lango.
-Vieta kartu su artimaisiais – galite dėti galvą vienas ant kito.
-Aukštesnė klasė – ten sėdynės didesnės, o geriausiose klasėse/avialinijose atsilenkia horizontaliai tarsi lovos. Bet tai kainuoja labai brangiai, tokiose vietose skridęs nesu ir viskas, ką čia rašau, galioja ekonominei klasei. Kadangi ekonominėje klasėje miegu puikiai, tai mokėti brangiau ir nėra reikalo.

2.Galimos miego pozos lėktuve:
-Atlenkti sėdynę iki galo atgal ir atsilošti. Tiesa, ekonominėje klasėje labai smarkiai ji neatsilenks. Kartais galvos atlošas išsilanksto taip, kad galėtum padėti galvą šonu. Kitu atveju tam galima panaudoti pripučiamą pagalvėlę, jei turite.
-Galvą (kaktą) atremti į priekinę sėdynę, gal pasidėjus paminkštinimui striukę ar kokį rūbą.
-Galvą atremti šonu į langą, gal pasidėjus paminkštinimui kokį rūbą (įmanoma tik sėdint prie lango).
-Atlenkti staliuką ir galvą padėti ant staliuko (tinka tik ten, kur daug vietos kojoms arba žemesnio ūgio žmonėms).
-Galvą padėti ant bendrakeleivio, kuris sėdi šalia (aišku tik jei bendrakeleivis – tavo draugas ar artimasis ???? )
-Jeigu pasiseka ir sėdynės greta jūsų laisvos – galite išsitiesti per kelias sėdynes tarsi lovoje (paprastai tam reikia trijų sėdynių, taigi, tai reta).

Įsidėmėkite, kurios pozos jums patogiausios. Dažniausiai per skrydį pakeičiu kelias iš šių pozų: būna, kad kas nors nuskausta ar nutirpsta, atsibudęs pereinu į kitą. Pripratus tokie atsibudimai visiškai netrukdo – iš karto užmiegu vėl ir pailsiu. Šiaip ar taip net ir lovoje miegodami daug kas bent kelis kartus per naktį atsibunda (nebūtinai tai ryte prisimena). Tik svarbu iš karto vėl užmigti! (žr. aukščiau “Kaip vėl užmigti netyčia nubudus?”)

Kaip miegoti autobuse?

Miegas autobuse panašus į miegą lėktuve (perskaitykite skyrių “Kaip miegoti lėktuve”), tik čia atsiranda papildomas trukdis – autobusas nėra stabilus. Jis stabdo, sukinėjasi, o prastame kelyje dar ir dreba.

Dėl to, tarkime, atsirėmus į langą autobuse miegoti ne visada išeina – kartais krato per smarkiai, langas virpa. Dar jis šaltas, drėgnas (nors tai sprendžiama pasidėjus ką nors tarp galvos ir lango, pvz. drabužį).

Bendrai paėmus, miegui autobuse dažniausiai reikia būti labiau pavargusiam, nei miegui lėktuve.

Vienas geras dalykas: jeigu autobuse, ypač kalnų keliuose, jus pykina, tai tikrai nereiškia, kad negalėsite autobuse miegoti. Neretai žmonių, kuriuos pykina, miegant nepykina: svarbu tik užmigti laiku (pvz. prieš prasidedant kalnų keliui). O trumpam nubudus dar svarbiau nei kam kitam vėl greitai užmigti.

Atkreipkite dėmesį, kad autobusas autobusui nelygui ir kartais tuo pat maršrutu gali važiuoti patogesni autobusai su patogesnėm, didesnėm vietom. Tiesa, tikrai miegamieji autobusai yra reti, ir dažniausiai vis tiek tose vietose nėra taip patogu miegoti, kaip lovoje.

Taip pat, ypač jei turite išlipti nepaskutinėje stotelėje – nepamirškite nusistatyti žadintuvą net jei galvojate, kad “tikrai nubusite”.

Kaip miegoti traukinyje?

Miegas traukinyje panašus į miegą lėktuve (žr. skyrių “Kaip miegoti lėktuve”). Tik traukinyje daugiau vietos, nei lėktuve, ir gali būti daugiau galimybių patogesnėms sėdynėms – išanalizuokite jas. Pavyzdžiui gali būti:
-Vietos su didesniu stalu, ant kurio gali padėti galvą.
-Miegamosios vietos, miegamieji vagonai (ten jau miegi tarsi lovoje). Tokias paprastai reikia užsisakyti už priemoką, bet priemoka dažniausiai mažesnė, nei už verslo klasę lėktuve.

Priešingai nei autobusas, traukinys važiuoja gana stabiliai – taigi, jei yra galimybė rinktis, ar naktinis autobusas, ar naktinis traukinys, paprastai visada verta rinktis traukinį, net jei miegotumėte kėdėje.

Kaip ir autobuse, ypač jei turite išlipti nepaskutinėje stotelėje – nepamirškite nusistatyti žadintuvą net jei galvojate, kad “tikrai nubusite”.

Kaip miegoti automobilyje?

Miegoti stovinčiame automobilyje – panašu, kaip lėktuve ar traukinyje (žr. skyrelius aukščiau), o važiuojančiame automobilyje – kaip autobuse (žr. “Kaip miegoti autobuse?”). Tik atsiranda papildomos galimybės:
-Miegoti smarkiai atsilenkus priekinę sėdynę: automobilio sėdynės atsilenkia labiau nei ekonominės klasės bet kokiam lėktuve ar autobuse.
-Miegoti ant šono ant galinės sėdynės. Ten gali normaliai atsigulti tarsi trumpoje lovoje. Man miegoti ant galinės sėdynės – patogiau, nei priekinės, bet kiek patogu labai priklauso nuo automobilio dydžio. Didesni yra ir platesni, o maži – siauri, tad ant galinės sėdynės mažai išsitiesi. Aišku, galimybė išsitiesti priklauso ir nuo ūgio: žemiems žmonėms paprasčiau.
-Miegoti nulenkus galines sėdynės (galioja universalams, visureigiams) ir galbūt ten pasidėjus čiužinį. Išeina toks “minikemperis”, miegas primena lovą – kaip tai atrodo, rodome šiame Youtube video.

Jei miegosite stovinčiame automobilyje, svarbu tinkamai pasirinkti sustojimo vietą. Kokia geriausia vieta – asmeniška. Aš mėgstu rinktis vietas, kur šviesu, prie judresnių gatvių (bet ne barų) – nes taip saugiau, visą naktį daug kas aplinkui vaikščios, važinės. Tačiau kam trukdo šviesa, garsas, gali rinktis kitokias vietas. Plačiau apie vietos nakvynei pasirinkimą rašau straipsnyje apie kemperius – miegant automobilyje galioja tie patys principai.

Jei miegosite sustoję, nueikite prieš tai į tualetą ar pastatykite netoli viešo tualeto ir/arba pasistenkite daug prieš miegą negerti. Priešingai nei stoty ar lėktuve, automobilyje tualeto neturėsi. Moterims mėnesinių metu reikia atitinkamai laiku pasirūpinti tinkamomis priemonėmis.

Jei miegosite važiuojančiame automobilyje, verta pagalvoti ir apie saugumą avarijos atveju. Ant galinės sėdynės pavojingiau (negalėsite prisisegti; be to, pagalvokite apie smūgį iš to šono, kur bus jūsų galva). Miegant ant priekinės saugiau neatsilenkti pernelyg smarkiai, kad tinkamai veiktų saugos diržas, oro pagalvė. Aišku, viskas yra kompromisai: labai gali būti, kad “itin saugioje padėtyje” užmigti nepavyks, ką gi, būna, miegu ir ne taip saugiai (ypač seniau, kai nemokėjau, tarkime, miegoti ant priekinės sėdynės).

Kaip miegoti oro uoste ar stotyje?

1.Skirkite laiko kuo patogesnės miego vietos suradimui. Vertindamas patogumą atsižvelkite į tai, kas labiausiai trukdo užmigti. Jei garsas – kur mažiau garso; jei šviesa – mažiau šviesos ir pan. Variantų bus daug, nes stočių ir oro uostų dideli. Dažna klaida: žmonės gulasi miegoti pirmoje pasitaikiusioje vietoje (pvz. pasidairę tik minutę-kitą) arba ten, kur jiems reikės būti ryte (pvz. prie vartų, kur laipins į jų lėktuvą). Verčiau prieš miegą apvaikščiokite visa pastatą, pažiūrėkite kas ir kaip, ir rasite, kur mažiau žmonių, daugiau vietos, patogesni miegojimo variantai. O jau ryte galėsite eiti, kur reikia.

2.Variantai miegui nuo patogiausių man iki mažiausiai patogių:
-Specialiai miegui skirtos kėdės, beveik lovos (būna tik kai kuriuose oro uostuose).
-Kelios kėdės viena šalia kitos be ranktūrių tarpe – miegoti išsitiesus.
-Dvi kėdės viena priešais kitą – miegoti pasidėjus kojas ant kėdės priešais.
-Ant grindų palei sieną.
-Vienoje kėdėje.

3.Pasiruoškite vietą – jei reikia, pasidėkite po šonais kokią striukę, kad būtų minkščiau, po galva kitų rūbų ar pan. Daugelis nakvynės vietų oro uoste labai kietos (metalinės kėdės, apie miegojimą ant žemės nė nekalbu) ir tai anksčiau man būdavo problema – bet pripratau ir prie to.

4.Į oro uostų bendrąją zoną ir ypač stotis gali užeiti visokio plauko žmonės, tad svarbu saugumas, ypač mažiau saugiose šalyse. Miegokite taip, kad daiktų nebūtų galima pavogti jūsų nepažadinus (kuprinės petnešos apsivijusios apie kojas, brangūs daiktai vidinėse kišenėse ir pan.).

5.Nusistatykite žadintuvą net jei galvojate, kad “tikrai nubusite”.

Atkreiptinas dėmesys, kad kai kuriose pasaulio vietose stotyse miegoti gali būti draudžiama, bet tai reta.

Beje, oro uostuose ir kai kuriose stotyse dažnai būna patalpos, vadinamos “lounge”, kur miegoti patogiau. Tiesa, jos neretai mokamos. Bet galbūt jums įeina į kainą, jei skrendate ar važiuojate aukštesnėmis klasėmis.

Oro uostuose ir stotyse taip pat paprasčiau ir su tualetu, prausimusi.

Kaip miegoti lauke?

Laukas (“ant suoliuko mieste”, “ant smėlio paplūdimyje” ir pan.) – viena sudėtingiausių vietų miegoti, nes čia susdeda daug galimų problemų: šaltis, nusikaltimai, draudimai, uodai, valkataujantys gyvūnai… Todėl, jei įmanoma, dažniausiai geriau užeiti, tarkime, į traukinių stotį ir apsimesti, kad lauki kažkokio traukinio. Taip pat nakvynių lauke verta vengti nesaugiose šalyse, ypač jei esi vienas. Jei visgi miegosite lauke:

1.Pasirinkite tinkamą pagal temperatūrą aprangą, kad nebūtų šalta, jei yra galimybė – miegmaišį, ką pasitiesti ir pan.

2.Pasidomėkite įstatymais – ar tai ten nedraudžiama (jei draudžiama ir vis tiek nuspręsite miegoti, reikia vengti lengvai matomų vietų).

3.Pasirinkite vietą. Geriausia vieta labai priklauso nuo situacijos ir dažnai “lazda turi du galus”. Pvz. atokesnė vieta reikš, kad jūsų daug kas nepastebės, gal nebus ir šviesos, garso. Kita vertus, jei kas nors visgi “prisikabins” – gali nebūti galimybių rasti pagalbos. Nebloga vieta gali būti tokia, kurios šiaip jau nesimato, bet “vos už kampo” kokia judresnė gatvė ar šiaip žmonių srautas (aišku, naktį jis vis tiek išseks).

4.Itin svarbu saugumas. Miegokite taip, kad daiktų nebūtų galima pavogti jūsų nepažadinus (kuprinės petenšos apsivijusios apie kojas, brangūs daiktai vidinėse kišenėse ir pan.). Verta turėti priemonių gintis (nebūtinai nuo žmonių – gal ir šunų; tikimybė, kad puls vabzdžiai, lauke irgi didesnė).

Komentarai

Tunisas! Tai geltoni Sacharos dykumų toliai ir išdžiūvę druskos ežerai. Tai žydri arabų senamiesčiai, skęstantys turgaus šurmuly ir maldose. Tai požeminiai berberų daugiabučiai ir klajoklių tvirtovės kalnų viršūnėse iš Holivudo filmų. Tai vieni turtingiausių romėnų miestų, Romos Koliziejui prilygstantis Džemo amfiteatras.

Ir viskas pasiekiama trumpu skrydžiu iš Europos!

Šis kelionių vadovas po Tunisą gimė kai per kelias savaites nepriklausomai apvažiavome visą šalį automobiliu ir vietiniu transportu. Tačiau Tunisas nedidelis – ir daugelį jo grožybių gali išvysti net ir per dienos išvykas iš karštų Viduržemio jūros kurortų.

Sacharos dykuma – Tuniso siela

Labiausiai Tunise mane pribloškė dykumos, legendinė Sachara šalies pietuose. Tunisui priklauso tik maža Sacharos dalis – bet ji čia visada šalia, visada artima.

Pavažiuoji kelias valandas į pietus nuo bet kurio pajūrio miesto ar kurorto – ir pasitinka beribiai smėlynai, aukštos kopos, rusvi toliai abipus vienišų kelių…

O paskui laukia didieji Tuniso Sacharos perlai ametistai:

1.Čot El Džerid [Chott el Djerid] druskos ežeras, dydžio sulig ištisa Lietuvos apskritim. Didžiąją dalį metų jis visiškai išdžiūvęs, toks baltos druskos laukas. Ištisus 50 km važiavome keliu, supiltu tiesiog „ežero“ dugne, regėdami magiškus miražus!

2.Trijų oazių Alžyro pasienyje – Sabikos, Tamakzos ir Midės grožį atvykus iš drėgnos Lietuvos ne taip iš karto supranti – tik įsijautęs į Sacharos dydį ir bergždumą ir pajusi, koks stebuklas, kad giliai dykumoje auga ištisos palmių giraitės, kriokleliais trykšta tūstančius metų taip branginamo vandens šaltiniai… Man ten labiausiai atmintin įsirėžė apleisti, trupantys miesteliai, ypač Mides, iškilęs kyšuly į kanjoną. Sachara ten pamažu užleidžia vietą Atlaso kalnams….

Palei kiekvieną pietų Tuniso miestą – visa eilė dykumų pramogų. Žygiai kupranugarių karavanais – kelių valandų, kelių dienų… Arkliai, keturračiai motociklai. Suvenyrai – dykumų rožės, pusbrangiai akmenys. Stipriausia Sacharos dozė laukė aplink Dūzą [Douz], kur Džebilo nacionalinio parko ergas (ergais vadinami tie patys nuostabiausi dykumų smėlynai).

Daugybė keliautojų ten pajunta pašaukimą į dykumų dvasią pasinerti ilgiau, dienos neužtenka. Tiems, kas nori likti „prie komforto“ – visa eilė didžiulių viešbučių, baseinais ir „all inclusive“ maistais niekuo nenusileidžiančių Tuniso kurortams. Kas trokšta labiau grįžti laiku, nakvoja dykumų stovyklų palapinėse, į kurias tegali nuvažiuoti (ar nujoti) kopų viršūnių „vieškeliais“.

Berberų požeminiai daugiabučiai, kalnų tvirtovės, ir „Žvaigždžių karų“ planetos

Kam kelionė į Tunisą – viena pirmųjų kelionių į dykumas, lieka apkerėti tų pustomų smėlynų ir tų laisvės horizontų. Aš dykumas jau buvau patyręs keliolikoje kitų šalių – ir vis tiek Tunisas rado kaip paliesti mano sielą. Tiksliau – Tuniso žmonės, berberai, suaugę su dykuma kaip niekur kitur. Jie gyvena, pastatus stato kitaip – bent kelias dienas irgi gyvenome, kaip jie, tai prieinama kiekvienam.

Vienur, kaip aplink Matmatos miestą, tradiciškai gyvenama požeminiuose daugiabučiuose. Iškasamas toks kiemas-šulinys, iš jo į uolos šonus iškalami kambariai-olos. Kiaurus metus juose temperatūra nekyla virš +20, kai lauke vasaros dienomis būna ir arti +50!

Kitur, aplink Medeniną ir Tatuiną, Tuniso dykumos peizažus puošia ksarai. Daug šimtmečių juos statydavo kaip sandėlius-tvirtoves: klajoklių berberų šeimos, mėnesiams išgindavusios savo bandas link žydrai gelsvų dykumos horizontų, palikdavo ksaruose maistą, daiktus. Vėliau tose belangėse ghorfose ėmė ir nakvoti, o šiandien ne viename ksare – puikūs viešbučiai su nuostabiais vaizdais. Nakvynė Ksar Žuama [Jouamma]. Kiti romantiškai griūva, pagal paskirtį juos naudoja mažai kas, tik vaikai laipioja trupančiais laiptais.

Išvydus tokius ksarus kaip didysis Ksar Ouled Soltane ar Ksar Hadada, Matmatos požeminius daugiabučius, nieko keisto, kad Džordžas Lukasas Tunisą pasirinko filmuoti kitoms planetoms legendiniuose „Žvaigždžių karuose“. Kur kitur rasi taip „nežemiškai“ gyvenančius žmones taip arti Europos?

Priešingai daugeliui Holivudo „filmuotojų“, Lukasui Tunisas nebuvo tik drobė jo idėjoms. Net planetą, kurią „vaidino“ Tuniso dykumos, filme jis pavadino Tatuinu (pagal dykumų miestą), jos palydovą Šanini (pagal nuostabų berberų kaimą kalno viršūnėje), jos žvėris – džerbomis (pagal Tuniso salą). Kai kas sako, kad net ir džedajų religiją įkvėpė Tuniso sufijų mistikai.

Tuniso turizmo pramonei „Žvaigždžių karų“ herojai – tarsi dar kokia viena vietinė tauta! Pilna atminimo lentų kur kas filmuota, muziejėlių, mačiau Jodos formos kaliausių ir ištisų filmavimo aikštelių, tokių kaip Mos Espa, pirmajame „Žvaigždžių karų“ epizode vaidinusia Tatuino miestelį…

O Matmatoje nakvojome Sidi Driss viešbutyje, įrengtame tame pačiame požeminime berberų daugiabutyje, kuris „Žvaigždžių karų“ autoriams tarnavo kaip Skaivokerių namai. Vakare pažiūrėjome filmą – tikrai verta, tai irgi vietos dvasios dalis!

Tuniso pajūrio kurortai ir klastingas klimatas

Daugelis turistų Tunise ištisas atostogas praleidžia viename iš milžiniškų viešbučių pakrantės kurortuose, su savo spa, animatoriais ir – dažniausiai – pilnu ar „half board“ maitinimu. Kurortai reklamuojami kaip Hamametas, Susas [Sousse], Monastyras ar Džerba, bet iš tikro daugelis viešbučių stovi Zona Turistique vadinamuose pajūrio ruožuose 10-30 kilometrų nuo tikrųjų istorinių miestų (pėsčias nenueisi – bet yra išimčių, ypač Suse).

Zona Turistique autentikos mažai (jei autentika nevadinsi kokių pseudoarabiškų kuorų šešiaaukščio turistinio komplekso viršūnėje). O didžioji dalis turistinio gyvenimo apskritai vyksta viešbučių teritorijose (kam eiti į vietinį restoraną, jei visas maitinimas įeina…).

Tuniso kurortai vilioja kainomis ir klimatu. Puikias kainas gali rasti tiek atvykęs su kelionių organizatoriumi, tiek ir pats „susidurstęs“ kelionę per visokias „Easyjet“ ir „Booking.com“, kur irgi pilna „all inclusive“ siūlymų. „Turistiniai kurortų viešbučiai“ neretai net pigesni, nors tikrai neblogesni, nei kokie eiliniai viešbutėliai atokesniuose Tuniso miestuose.

Aišku, yra savų minusų. Prie Turkijos kurortų pripratę lietuviai Tuniso viešbučiuose dažnai skundžiasi nešvara ir netvarka. Taip jau yra: Tunisas europiečio akiai – šiukšlina šalis, dykumos palei didesnius miestus paverstos šiukšlių laukais, o pakelės krūmai „išpuošti“ vairuotojų atsviestais plastikiniais maišeliais ir buteliais tarsi kalėdinės eglutės žaisliukais… Ir nors megaviešbučių tarnautojai kaip įmanydami stengiasi „elgtis kitaip nei pas save“, jie tiesiog nepastebi eilinės atsiklijavusios plytelės, metus nevalyto lango į jūrą, cigaretėmis pradegintos kėdės ar purvinos rozetės…

Turistai iš Europos vis tiek važiuos į tuos kurortus milijonais, nes ten – karšta jūra, platūs smėlėti paplūdimiai. Tiesa, malonus oras Tunise garantuotas tik jei tinkamai pasirenki kelionės laiką. „Pajūrio sezonas“ – birželis-rugsėjis, kai dienomis temperatūra 27-32 laipsnio, o naktimis 22-26.

Bet dykumų turizmas vasarą kaip tik net oficialiai „uždaromas“ – mat temperatūros ten tragiškai pavojingai pakyla: Tozeure liepos dienomis +40, naktimis +33. Ten geriausia keliauti pavasarį ir rudenį (pvz. balandį +27 dienomis, +21 naktimis). „Auksinis Tuniso sezonas“, kai ir dykumoje, ir kurortuose oras malonus, gali būti, tarkime, spalis (dykumoje +29 ir +24, Suse +26 ir +21).

Na o kai keliavome po Tunisą žiemą išvis jautėmės tarsi kažkokioje turistų neatrastoje šalyje: daugybėje viešbučių gyvenome visai ar beveik vieni! Temperatūros tada vėsios, nors ir nešaltos (Suse vasarį +16 dieną, +12 naktį; Tozeure atitinkamai +19 ir +14). Kaip sakė vietiniai, jei masinių turistų minios kelia siaubą ir nori patirti Tuniso gamtą ir kultūrą, tai pats metas tam – žiema!

Tuniso miestai – arabiškos Afrikos esmė

Tunisas buvo viena pirmųjų Afrikos vietų, kur įsitvirtino musulmonai. Kairuanas vadinamas pirmuoju islamo miestu Afrikoje, Kairuano didžioji mečetė (670 m. po Kr.) – seniausia Afrikos mečete. Ir dar ketvirtąja švenčiausiąja islamo vieta po Mekos, Medinos ir Jeruzalės, tiesa, tų „ketvirtųjų švenčiausių vietų“ gausu tarsi „aštuntųjų pasaulio stebuklų“…

Tuniso arabų senamiesčiuose – medinose – nėra konkrečių „pamatyk ir jau gali mirti“ tipo vietų, bet ten užburia visuma.

Siauros gatvelės, kuriose iš priešpriešių atvažiavus dviems automobiliams eismas stringa ilgam. Kai kurias gatves ilgam “užkerta”… sugriuvę aplinkiniai namai.

Baltai-žydri namų fasadai ir puošnios metalu kaustytos jų durys. Didžiausi grožiai anapus tų durų, juos gali pamatyti tik užėjęs į kokios šimtus metų skaičiuojančios arabų rezidencijos vidų. Paprasčiausia patekti ten, kur sename name įrengtas muziejus, ar viešbutis. Arba kilimų parduotuvė, bet tada pardavėjas nepaliks ramybei, girdydamas saldžia arbata suoks apie „investicijas į kilimus“, o žadėti gražūs vaizdai gali pasirodyti buvusios apgaulingos vilionės užeiti…

Medinų žavesys – ir turgūs-tuneliai, suskirstyti į rajonus pagal prekes. Ir mediną juosiančios sienos ir „musulmonų pasaulį“ nuo krikščionių kadais saugodavusios tvirtovės – ribatai. Smulkūs verslai ir versliukai. Katinai, kuriuos visi myli ir šeria. Senoliai, rodos, amžinai stebintys gatves ir aikštes nuo lauko kavinių kėdžių, žaidžiantys nardais, geriantys apelsinų sultys ar rūkantys kaljaną. Viešieji hamamai (pirtys), kur rajonas renkasi pabendrauti ir – žiemomis – kartu pasišildyti. Kačiukai, kuriuos Tunise myli ir šeria (visos kavinės – kačių kavinės). Didžiuliai paukštelių narvai.

Dar kitą medinos gyvenimą pamatai užlipęs ant stogų: juose, it kiemuose, moterys džiausto rūbus, pažvelgęs tolyn regi minaretų mišką. Kai kurie keturkampiai afrikietiški, kiti aštuonkampiai turkiški: Tunise susidūrė abidvi islamo architektūros. Penkis kartus per dieną visa medina paskęsta muedzinų šauksmuose į maldą… „Alachas didis“ skamba iš mečečių, iš zavijų, kuriose palaidoti musulmonų išminčiai. Deja, į daugelį nemusulmonai neįleidžiami.

Daug kas, kaip aš, į Tunisą atvyksta jau pabuvoję Maroke, irgi garsėjančiame medinomis. Tačiau Tuniso medinos kiek kitokios: gatvelės čia platesnės, namų langai didesni. Tokia sandūra tarp Europos ir Afrikos.

Anapus centrų Tuniso miestų žavesys užleidžia vietą chaosui: be tvarkos amžinai statomiems pastatams, kelių eismo taisykles seniai pamiršusiems vairuotojams, futbolo ultrų ir Palestinos palaikymo grafičiams. Ten verta važiuoti tik ko prireikus: banko, parduotuvės, kavinės, viešbučio (jei nerandi geresnėje vietoje). Laimė, visų paslaugų Tuniso miestuose daug, viskas dirba ilgai, keliauti ten patogiau nei siestų ištingintoje pietų Europoje.

Šeši gražiausi Tuniso miestai – kiekvienas vis kitoks

Senų miestų Tunise per daug, kad išvardinčiau visus, bet šie pasirodė išskirtiniai:

1.Tunisas, šalies sostinė. Ji pati didžiausia ir viena iš klaidžiausių, tačiau jos vingiuojančiuose turguose ir gatvėse-tuneliuose plevena ir modernumo dvasia: gatvės kavinėse kaljanus rūko ir moterų kompanijos. Paryžiaus mados ir islamiški rūbai čia visada greta, bet Paryžius sostinėje dominuoja.

2.Kairuanas. Tradiciškiausia ir religingiausia didelė medina, pilna svarbių mečečių ir zavijų, tautinių rūbų ir kilimų prekijų. Kairuanas vadinamas Tuniso kilimų sostine – deja tai (ir nedidelis atstumas nuo Tuniso kurortų) lemia prekijų įkyrumą.

3.Sidi Bu Saidas. Tai – toks Tuniso Užupis, nuostabiai gražus kaimas prie šalies sostinės, kurį sutvarkė prancūzų dailininkas Rodolfas Darlanžė [Rodolphe d‘Erlanger], tarpukariu taip pamilęs Tunisą, kad pasistatė čia sau rūmus. Iki pat šiol Sidi Bu Saidas – menininkų Meka, o taip pat keliautojų, pasivaikščiojimus toje tvarkos oazėje įsimylėjusio Tuniso jaunimo. Miestelis stūkso ant kalno, tad nereikia būti tapytoju, kad gebėtum džiaugtis nuostabiais peizažais. Galėjome jais gerėtis nuo „savo stogo“: penkias dienas gyvenome tradiciniame medinos name.

4.Mahdija irgi labai gražioje vietoje – iškyšulyje į jūrą, bet viskas ten autentiškiau, aptrupėję (kam bus pliusas, kam minusas).

5.Suse labiausiai patiko ribatas, į kurio minaretą gali užlipti – ir medinos stogais pasigerėti – kiekvienas norintis. Į panašų ribatą lipome ir gretimam Monastyre.

6.Bizerta ir jos mažytė medina-tvirtovė. Visas senamiestis ten tarsi stačiakampė pilis su vieninteliais vartais. Turistai čia retai beužsuka.

Tunise – turtingiausių romėnų pastatai

Šiandien Tunisas – gana skurdi šalis, bet prieš 2000 metų tai buvo viena turtingiausių Romos Imperijos žemių, svarbesnė už kokią ten Ispaniją, Britaniją ar Vokietiją!

Todėl Tunise – vieni įspūdingiausių romėnų miestų. Laikas juos griovė, iš jų akmenų arabai statė tvirtoves ar medinos, tad nėra vietos, kur pamatytum viską-viską, bet apvažiavęs visus jau gerai įsivaizduosi, kaip prieš ~2000 metų atrodė kiekvienas Tuniso miestas.

Džeme [Djem] išlikusi viena didžiausių visame pasaulyje gladiatorių kovų arenų. Duga (Dougga) žavi šventyklomis ir mauzoliejumi. Sbitloje (Sbeitla) geriausiai išlikęs kapitolijus – centrinė miesto aikštė.

O Bula Regijoje [Boula Reggia] pagaliau pamatėme, kaip romėnai gyveno. Mat, įkvėpti berberų, jie ten savo namuose įsirengdavo požeminius aukštus „kad vasarą miegoti ir valgyti būtų vėsu“. Tad nors vilos, pastatytos ant žemės, visur sugriuvo, po žeme gerai išliko kolonos, lubos, mozaikos ir kita prabanga.

Visose istorinėse Tuniso lankytinose vietose tvarka panaši: tas pats bilietas galioja į visus griuvėsius ir muziejų. Paprasčiausios mozaikos ir statulos paliktos griuvėsiuose, geresnės perkeltos į vietinį muziejų, o pačios geriausios išvežtos į sostinę Tunisą, Bardo muziejų. „Geriausios“ ne tik Tunise – vienos tobuliausių visame pasaulyje, nes būtent Tunise prieš ~2000 metų gyveno geriausi romėnų mozaikadirbiai.

Garsiausias antikinis Tuniso miestas – Kartagina, kaip lygi su lygia kariavusi su Roma trijuose Pūnų karuose. Deja, 146 m. pr. Kr. romėnai Kartaginą ne tik užkariavo, bet ir išžudė jos žmones (pirmasis istorinis genocidas?), o visus pastatus sudegino. Paskui dar šiuolaikinio Tuniso elitas ant Kartaginos griuvėsių rezidencijas pasistatė… Taigi, Kartaginos likučiai kiek nuvylė: gal tik cisternas po gyvenamasias “Hanibalo rajono” namais ant Byrsos kalno buvo įdomu išvysti. Kartaginiečiai džiaugėsi vandentiekiu, daugiabučiais dar prieš Kristų.

Romėnai sunaikino ir Kartaginos raštiją, tad belieka tik spėlioti, ar Tofete kartaginiečiai tikrai masiškai aukodavo vaikus dievui Balui Hamonui, ar tai tik romėnų propaganda (gidai ir mokslininkai spėlioja skirtingai)… Gerai, kad prieš keliaudamas pažiūrėjau filmą apie Kartaginą: stovėdamas Kartaginos uoste, kur bazuodavosi 200 karo ir tiek pat civilinių laivų, nieko nepaskaitęs, neturėdamas gido būčiau matęs tik eilinę įlanką…

Tuniso kultūra: susiduria Afrika, Europa ir Azija

Tunisas – arabų musulmonų šalis. Bet jei dabar prieš akis iškilo kokie nors stereotipai, daug jų grius. Alkoholis čia lengvai prieinamas, net tunisietiškas vynas yra. Vyrai Tunise gali turėti tik vieną žmoną ir skundžiasi, kad apskritai yra diskriminuojami (jie dirba sunkesnius darbus, pagal įstatymus privalo pilnai išlaikyti žmonas, o žmonos dabar irgi dirba, bet savo pinigais dalintis neturi ir t.t.).

Islamo tradicijas Tunise rovė ne tik prancūzai, šalį valdę 1881-1956 m. Jų pėdomis ėjo ir nereligingi du pirmieji laisvo Tuniso diktatoriai: Habibas Burgiba, kurio garbei iki šiol pavadinta daugelis centrinių gatvių (valdė 1957-1987 m.) ir Zinas Ben Ali (valdė 1987-2011 m.).

2011 m. Tunise įvyko vienintelė sėkminga „arabų pavasario“ revoliucija, sužydėjo demokratija, ribojimai religijai sušvelnėjo: moterys vėl visur gali dėvėti skareles (tai buvo ribojama). Deja, po COVID pandemijos karantinų sukeltos ekonominės krizės, atrodo, vėl sugrįžo diktatūra, nors ir švelnesnė.

Nors tie, kas dar prisimena gyvenimą prancūzų valdžioje, jau pamažu miršta nuo senatvės, Prancūzijos įtaka Tunise iki šiol milžiniška. Oficiali kalba – arabų, bet visur viskas rašoma ir prancūziškai. „Elito vietose“ – tik prancūziškai (pvz. brangių restoranų meniu). Universitetuose net dėstytojai su studentais kalba prancūziškai! Būdavo netgi taip: žmogus mums garsiai kritikuoja Prancūzijos imperializmą ar prancūzų kalbos dominavimą Tunise, o tuoj pat pasibaigus pokalbiui ima elgtis it prancūzas, įterpinėti prancūziškas frazes… Tunise prancūziška=kultūringa.

Buvo net absurdiškų situacijų: ne kartą uždaviau klausimą tunisiečiui arabiškai, o man atsakė prancūziškai! Arabiškai būčiau supratęs, o prancūziškai nesuprantu… Tokie pašnekovai, atrodo, tebemano, kad visų pasaulio šviesiaodžių kalba – prancūzų, ir kalbėdami su manimi prancūziškai jie esą prisitaiko prie manęs, svečio… Supratę, kad prancūziškai nemokame, tunisiečiai nustebdavo, retsykiais pajusdavome net švelnią panieką. „Kokie neišsilavinę, kaip čia taip“.

Yra norinčių nukreipti Tunisą kitu keliu, bet kol kas tautiniai rūbai, tradicijos, arabų kalba, religingumas – vis dar labiau kaimų, prastuomenės bei namų buities reikalas. Visam tam ne vieta politikoje, stambiame versle, aukštojoje kultūroje ar moksle…

Tiesa, pačių prancūzų Tunise neliko, o gyveno daug. 1956 m. kokie 5% Tuniso žmonių buvo prancūzai. Būta ir nemažai italų, žydų, bet po nepriklausomybės visi jie greitai išsilakstė į „senąsias tėvynes“. Daugelis bažnyčių dabar apleistos, net didžioji prancūzų karaliaus Liudviko garbei pavadinta Kartaginos katedra paversta koncertų sale: tiesiog neliko krikščionių… Žydų bendruomenė begyvuoja tik Džerbos saloje (veikia Gribos sinagoga).

Tunisas per amžius buvo toks „Europos prieangis“, kur nuo Romos laikų buvo pilna europiečių. Dabar pamažu virsta „Afrikos prieangiu“, nes gausėja juodaodžių imigrantų iš šalių anapus Sacharos. Daugybei jų Tunisas – tramplinas į Europą (būtent iš Tuniso yra mažiausias atstumas nelegaliam plaukimui į Italiją). Dalis čia sustoja ilgiau, dalis pasilieka su visam, plauna indus kokiame kurorto viešbutyje. Daugelis šių migrantų yra iš kitų buvusių Prancūzijos kolonijų, ypač Dramblio Kaulo Kranto. Prancūzų Afrikoje seniai nebėra, bet prancūzų kalba ir kultūra iki šiol vienija pusę žemyno…

Labiausiai Tuniso įvairovė ir savitumas atsispindi jo patiekaluose, Tuniso virtuvėje! Dalis pavadinimų – europietiški. Pica, spagečiai. Bet gauni kažką visai vietinio: picos su šavarma, spagečiai su harisa. Harisa – aštrus tunisietiškas padažas – dedamas apskritai kone visur, todėl tai viena aštriausių virtuvių regione. Harisos pilni ir visokie tunisietiški sumuštiniai (maklub, malfuf) bei dešimtys kuskuso variantų. Patiko ir avienos ar ožienos dešrelės merguez – nors iš apibūdinimo ir nesitikėtum to. Dar visokie saldumynai ir pigios šviežios skanios vaisių sultys. Tuniso virtuvė – viena mano mėgstamiausių Šiaurės Afrikoje, tikrai lenkia gerokai garsesnę marokietišką.

Viena geriausių vietų pažinti Tuniso istoriją laukė Dar Šerait muziejus Tozeure, kur kiekviena salė įrengta pagal kitą Tuniso istorijos periodą, apie kurį ten skamba pasakojimai, jo muzika. Įdomūs dalykai dėjosi čia, kur susiduria trys žemynai. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad krikščionims Viduramžiais atkariavus Ispaniją, Tunisą užplūdo musulmonai pabėgėliai iš Andalūzijos, o Tuniso piratai keršydami grobė krikščionis į vergovę?

Kaip keliauti po Tunisą? Nepriklausomai, su ekskursijom?

Kelionių į Tunisą būdai yra du ir pasirinkęs vieną ar kitą pamatysi tarsi dvi skirtingas šalis.

Pirmasis kelionės į Tunisą būdas – su kelionių organizatoriais, kurie parduoda kelionės paketą. Savaitę ar dvi praleisite viename kurortų, dideliame viešbutyje. Priklausomai nuo to, kurioje kurortų zonoje, priklausys galimybės vienadienėms ekskursijoms. Jei šiaurinėje zonoje (skrydis į Enfidos/Hamameto arba Monastyro/Suso oro uostus), tai šalia bus sostinė Tunisas, kai kurie romėnų miestai, Kairuanas. Jei pietinėje zonoje (skrydis į Džerbos oro uostą) tai netoli bus Tuniso dykumos, berberų namai.

Ekskursijas galima pirkti ir iš Europos kelionių organizatorių (brangiau), ir vietoje, ir tiesiog važiuoti išsinuomavus automobilį. Eismas Tunise sudėtingesnis, nei Lietuvoje, paprastesnis, nei Egipte, išskyrus nebent sostinę ir kelis didmiesčius. Na, tunisiečiai į eismo taisyklės žiūri liberaliai (pvz. gali pavažiuoti prieš eismą, jei taip arčiau), bet, tiesiog, anapus didmiesčių mašinų gana mažai, o ir didmiesčių centruose bei prie kiekvieno viešbučio nesunku rasti vietą automobilių statymui.

Antrasis kelionės į Tunisą būdas – nepriklausomai, kaip keliavome mes. Irgi skrendama į tuos pačius oro uostus (jų Tunise labai gausu) arba į Tuniso sostinės oro uostą. Geriausia skristi nusipirkus atskirus bilietus per kokį Londoną ar dar kur.

Nepriklausomai keliaujant irgi galima nuomotis automobilį, taip nuvažiavome didžiąją dalį savo maršruto. Jei nereikia kasnakt grįžt į tą patį viešbutį ir laikas nespaudžia, yra ir galimybė keliauti viešuoju transportu, kuris be galo pigus, bet sudėtingas. Išskyrus geležinkelius (jų gana daug, bet traukiniai retoki), internete informacijos mažai. Net jei rasdavau grafikus, būdavo neaišku, iš kokios stoties važiuoja autobusas (kiekviena autobusų kompanija turi savo), ar bilietus reikia pirkti iš anksto (vienur tik iš vairuotojo, kitur atėję į kasą prieš valandą bilietų jau negavome). Be autobusų dar yra tarpmiestiniai maršrutiniai mikroautobusai (louage), pažymėti raudonomis linijomis, bei vietiniai maršrutiniai mikroautobusai; maršrutai dažniausiai nurodomi tik arabiškai. Tuniso sostinėje kursuoja tramvajai – bet retai, taigi, perpildyti. Kai kuriuose miestuose veikia „Bolt“ – alternatyva.

Nepriklausoma kelionė suteikia galimybę pamatyti daugiau šalies, nakvoti požeminiuose viešbučiuose ar dykumų stovyklose, bet ji nereiškia, kad negali visos ar dalies kelionės apsistoti tuose pat turistiniuose viešbučiuose, kaip kokio „Novaturo“ klientai (juos gali užsakyti ir internetu). Jei rasi gerą skrydžio bilietą, savaitė nepriklausomai išeis net pigiau, nors ir nelabai žymiai.

Tuniso pavojai: apgavystės, biurokratija ir sudaužytos širdys

Deja, Tunisas Vakaruose turi ne kokią reputaciją dėl islamistų terorizmo. Viską sugadino vos trys išpuoliai: 2002 m. Džerbos sinagogoje (žuvo 20, dauguma vokiečiai), 2015 m. Bardo muziejuje (žuvo 22, dauguma vakarų europiečiai iš kruizinio laivo) ir Suso Riu viešbutyje (žuvo 38, dauguma britai). Islamistai turistinius viešbučius vadina „viešnamiais“, baisisi turistų „nepadoriu“ elgesiu, drabužiais – bet islamistų Tunise labai mažai. Tiesą pasakius, per tą patį laikotarpį pačioje Vakarų Europoje buvo daug mirtinesnių islamistų atakų… Bet Afrika kai kuriems vakariečiams jau savaime kelia baimę, taigi, daug jų kelius į Tuniso kurortus pamiršo, juos gultuose ir baseinuose pakeitė ne tokie bailūs, bet ir mažiau išlaidūs rytų europiečiai (lenkai, čekai, bet ypač rusai – kurortuose daug rusiškų užrašų). Todėl pajamos iš turizmo Tunise seniai neauga, Tuniso turizmo aukso amžius – tolima praeitis, vis matydavom apleistų viešbučių.

Iš tikrųjų Tunisas saugi šalis, išskyrus kišenvagystes. Nuo kišenvagių Tunise nukentėjau ir aš (tramvajuje ištraukė piniginę) ir daug vietinių pasakojo, kad viešajame transporte, medinose ir kitur tai – problema, reikia nelaikyti daiktų lengvai pasiekiamose kišenėse.

Tunisiečiai – draugiški ir paslaugūs, bet turistinėse zonose problema apgavystės. Nuo per didelių kainų iki neduotos grąžos už maistą (sakė „pridėjau papildomo sūrio į maklubą“ ir tas sūris kainavo daugiau, nei visas papildomas maklubas). Privalai skaičiuoti, visur derėtis – taip daro ir vietiniai.

Taip pat, moterys turistės yra nuolatiniame Bezness vyrukų taikinyje. Šie jaunuoliai „kabina“ vyresnes europietes, o iš tokių santykių tikisi dovanų, išlaikymo, kartais ES pilietybės. Tai – labai masinis reiškinys, ir mano žmona ne kartą susidūrė. Kai kurie „atstodavo“ pamatę mane, o kai kurie toliau siūlydavo keistis „Instagramais“, „Facebook‘ais“, žėrė komplimentus, tarsi manęs nebūtų. Nemaža dalis tokių išvis atrodė kaip nepilnamečiai. Kai kurios moterys leidžiasi į tokį „atostoginį romaną“ suprasdamos, kam „pasirašo“ (t.y. samdo prostitutą) ar net keliauja į Tunisą specialiai ieškotis gražuoliuko, bet internetas pilnas ir liūdnų istorijų apie sudaužytas širdis („jį labai mylėjau, todėl matydama, kaip skurdžiai jis gyvena, jam viską pirkdavau; galvojau, ir jis mane myli, nes aš gi taip jaunai atrodau, o, pasirodo, jam iš manęs ir reikėjo tik tų dovanų“). Apie bezness sukurti filmai, nukentėjusių nuo bezness svetainės. Kaip ten bebūtų, ~20 m. tunisiečio ir ~40-50 m. apkūnios europietės poras Tunise matydavom dažnai.

Tunisas – demokratiškesnis už didžiąją dalį Afrikos. Todėl čia mažiau biurokratijos. Yra policijos postų – bet mus sustabdė tik kartą (priešingai Egiptui, kur stabdo visur visus ir kartą net privalomą policijos palydą skyrė). Yra lankytinos vietose metalo detektorių – bet keliavome prabėgus daug laiko po paskutinio išpuolio ir jie buvo išjungti. „Facebook“ ar „Youtube“ nebedraudžiami, kaip būdavo ankstesnės diktatūros laikais. Tiesa, internetas nėra „savaime suprantamas“: net geruose viešbučiuose dažnai nebūna WiFi ar jis – be galo lėtas, ką jau kalbėti apie kavines. Taigi, Tunise nusipirkome vietinę SIM kortelę: tai pigu ir kokybiška.

Vienas dar likusių ribojimų Tunise – pinigų kontrolė; į Tunisą negali vežtis didelių pinigų sumų, išvažiuojant muitininkai liepė rodyti visus pinigus, perskaičiavo. Formaliai iš Tuniso neturi teisės išvežti vietinių Tuniso dinarų – bet nors kelis dinarus pasilikome atsiminimui, nekonfiskavo. O grynų pinigų Tunise reikia: mokėjimo korteles mažai kur ima ir, net kur priima, kartais žiūri į jas it į stebuklą (štai vienas kasininkas mūsų kortelę į aparatą kišo… kita puse). Laimė, išsikeisti pinigus paprasta, yra ir bankomatų, neimančių papildomo mokesčio (bet ne visi!).

Ar verta keliauti į Tunisą?

Viską susumavus, Tunisas atrodo puikus langas į Šiaurės Afriką: daug kurortų, romėnų palikimo, tradicinių senamiesčių, dykumų pramogų. Kita vertus, į Maroką ir Egiptą nukeliauti yra daugiau galimybių, todėl daugelis, kaip ir aš, visų pirma keliauja ten. Bet net jei Maroke ir Egipte jau buvote, Tunisas vis tiek labai vertas dėmesio: tik Tunise stūkso dykumų ksarai, gali nakvoti požeminiame daugiabutyje ar vaikščioti ten, kur „Žvaigždžių karų“ herojai. Be to, po Tunisą keliauti nepriklausomai paprasčiau, nei po Egiptą. Be to, Tunise paprasčiau nei Maroke ir Egipte derinti poilsį su pažinimu (Egipto ir Maroko kurortai toli nuo pagrindinių lankytinų vietų, o Tunise arti).

Komentarai

Ženeva – vienas svarbiausių pasaulio miestų, nors jis net nėra Šveicarijos sostinė!

Nes „neutraliojoje“ Ženevoje – daugelio iš svarbiausių pasaulio tarptautinių organizacijų „širdys“. Nuo Raudonojo kryžiaus iki CERN dalelių greitintuvo, nuo Reformatų bažnyčios iki Jungtinių Tautų.

Keliautojus Ženeva žavi ir savo ežeru, fontanu, miestą supančiais kalnais, pilis primenančiais didingais pastatais.

Be to, Ženeva – ir vienas brangiausių, prabangiausių pasaulio miestų, kuriame dėl turtingų užsieniečių dėmesio varžosi šveicariški bankai ir šveicariški laikrodžiai.

Čia – mano žvilgsnis į Ženevą iš visų trijų pusių.

Ženeva – tarptautinė sostinė

Šveicarija šimtus metų yra neutrali šalis, didžiųjų supervalstybių konkurencijoje – tokia „niekieno žemė“. Todėl prisėjus kuriant kokią pasaulinę ar europinę organizaciją ir sprendžiant, kur turėtų būti jos štabas, Ženeva – vienas logiškiausių kompromisų.

Kažin kiek iš dešimčių tūkstančių tų organizacijų tarnautojų gebėtų išvardyti jas visas… Bent 42 tarptautinės organizacijos turi štabus Ženevoje!

Daugelis jų įsikūrusios „tarptautiniame rajone“ aplink Tautų Sąjungos rūmus. Pačios Tautų Sąjungos seniai nebėra: ją įkūrė 1919 m., po Pirmojo pasaulinio karo, ji turėjo „užbaigti visus karus“, bet netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ir Tautų Sąjunga tyliai „mirė“, o vietoje jos nugalėtojai įsteigė Jungtines Tautas.

Jungtinėms Tautoms atiteko ir Tautų Sąjungos rūmai. Nors pačių Jungtinių Tautų štabas Niujorke, daugelio JT organizacijų – Ženevoje.

Iš pirmo žvilgsnio Ženevos „Tarptautinis rajonas“ gali pasirodyti kaip eilinis Europos didmiesčio verslo kvartalas: stikliniai biurų daugiaaukščiai, plačios gatvės… Bet paskui atkreipi dėmesį į detales. Paminklai visokioms kituose pasaulio kampuose vykusioms tragedijoms (kėdė nulūžusia koja minų aukoms, akmuo Srebrenicos genocido Bosnijoje aukoms, paminklas Ruandos genocidui…). Prie daugybės pastatų – valstybių vėliavos (reiškia tame pastate – tų valstybių atstovybės prie visų Ženevos tarptautinių organizacijų, tokių atstovybių 182). Net mažyčių parduotuvių lentynose suguldytos viso pasaulio „etninės“ prekės (nuo halal iki kimči).

Yra ir viena kita galimybė turistams užeiti į tų štabų vidų, sužinoti daugiau: ekskursijos, muziejėliai. Vienas geriausių „organizaicinių muziejų“ – Raudonojo kryžiaus, kur eksponatų nėra labai daug, bet jie „striprūs“, parodo visas Raudonojo kryžiaus misijas nuo žmogaus teisių apsaugos iki pagalbos šeimoms rasti savo gyvus ar mirusius giminaičius po karų ar katastrofų. Tačiau didelė dalis tų organizacijų darbo vyksta tyliai, nematomai – bet rezultatus jaučiame kasdien: ISO standartai, PINO patentų ir prekių ženklų nuostatai, Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos…

Dar galvojau parašyti, kad Ženevos tarptautiniame rajone pilna visokiausių rasių, tikėjimų žmonių. Bet kad ir visoje Ženevoje du trečdaliai žmonių – imigrantai ar kiti užsieniečiai. Ir tarptautinės organizacijos – tik vienas iš magnetų jiems…

CERN ir reformacija: kaip Ženeva pakeitė ir mokslą, ir religiją

Net jei visa „tarptautinė politika“ jums atrodo tarsi suaugusių žmonių žaidimai, o tokių organizacijų, kaip “Tarptautinė kampanija už branduolinių ginklų panaikinimą”, vien pavadinimai skatina šyptelti, Ženevoje rasite ir tarptautinę organizaciją, kuriančią mokslą, įkurtą tam, kad „Europa vėl moksle pasivytų Ameriką“. Tai – CERN su didžiausiais pasaulyje dalelių greitintuvais ir vienais geriausių visos Europos mokslininkų. Ten buvo atrastas Higso bozonas. Jei ne CERN‘e 1989 m. sukurtas WWW – ir šio tinklapio nebūtų. Juk WWW – viso dabartinio interneto pagrindas!.. Būna ekskursijų, yra ir muziejus.

Ženeva dar 1536 m. pakeitė ir Europos kultūrą, mat čia veikė Žanas Kalvinas, vienas protestantizmo lyderių. Pagrindinė Ženevos Šv. Pjero katedra stokoja visokių auksinių papuošimų, stebuklingų paveikslų ir šventųjų skulptūrų, nes tokia ir yra reformacijos esmė: Žanas Kalvinas visa tai laikė stabmeldyste, tad kai reformatai perėmė vietinę katedrą, tuoj pat viską nuplėšė. Taigi, gražiausias toje bažnyčioje šiandien – vaizdas į Ženevą ir jos ežerą iš bokštų

Reformatai iš Ženevos paplito ir daug kitų šalių – Škotijoje, Olandijoje, turime jų ir Lietuvoje. Ženeva didžiuojasi savo reformatoriška istorija, turi didžiulį Reformacijos muziejų, o Bastionų parką su paminklais ir bareljefais visiems svarbiausiems reformatoriams.

Likimo ironija, kad reformatų bažnyčiai Ženevoje sekasi sunkiai. Jų šiandien čia gerokai mažiau ir negu katalikų, ir negu netikinčių. Na, bet tokia Šveicarija: šimtmečius čia susiduria skirtingos religijos, skirtingos kalbos ir tautos (vien oficialių kabų – keturios), ir, nepaisant to, nuo pat 1847 m. klesti taika, o visi svarbiausi sprendimai priimami demokratiniais referendumais. Gal ir dėl to Ženeva pasirinkta tarptautinių organizacijų štabams – deja, pasaulis kaip netapo „taikia ir neutralia“ Šveicarija, taip ir netapo…

Ženeva – tarp ežero ir kalnų

Pašalinus visas tarptautines organizacijas, Ženeva būtų gražus jaukus miestas palei didelį ežerą. Aukšti, pilaites primenantys senamiesčio pastatai. Žavūs ežero krantai, prie kurių prišvartuoti seni garlaiviai. Fone, jei tik debesys aukščiau pakyla – snieguoti kalnai. Tiesa, visos viršūnės – jau Prancūzijoje. Ji supte supa Ženevą ir daugelis Ženevos gyventojų kalba prancūziškai.

Ežere ir didysis Ženevos simbolis – Ženevos fontanas (Jet d’Eau). 140 m aukščio čiurkšlė, tokia aukšta, kad net iš tolimesnių miesto rajonų gali ją matyti, tarsi kylančią virš keturaukščių ar penkiaauščių pastatų stogų. „Čiurkšlė“ gimė netyčia – 1886 m. kaip hidroelektrinės dalis. Bet 1891 m. jau buvo toks miesto simbolis, kad, gimnastikos festivalio proga, ją perkėlė į dabartinę vietą ir paaukštino iki 90 m, 1951 m. – paaukštino iki 140 m, nuo 2003 m. jis veikia nuolat (kai nėra didelio vėjo).

Ech, kiek miestų pasaulyje paskui paleido iš savo vandens telkinių panašias čiurkšles (net ir mūsų Druskininkai). Džida Saudo Arabijoje Ženevą „apšovė“ ir dydžiu. Ir vis tiek jokia čiurkšlė nepranoksta Ženevos fontano įspūdžiu: juk svarbu ne pati srovė, o ir visa aplinka, kalnai, ežeras, garlaiviai, senamiestis….

Ženeva – vienas brangiausių ir prabangiausių pasaulio miestų

Ženeva – brangus miestas. Be galo brangus. Daugybė dalykų čia brangesni nei Lietuvoje net ne procentais, o kartai. Už kokį šveicarišką fondiu palikome tiek, už kiek paprastai Lietuvos restoranuose pavalgau penkis-šešis kartus, o jauki, bet eilinė, Ženevos picerija atsiėjo kokius 3-4 kartus brangiau nei Lietuvoje. Daug brangesnės ir pramogos, lankytinos vietos. Kiek mažesnis kainų skirtumas tarp prekių parduotuvėse, bet vis tiek.

Tačiau daugybei keliautojų Ženevoje kainos ne minusas, tai – pliusas! Visokius „naujuosius rusus“ ir kitų pasaulio kraštų turtinguosius jau oro uoste pasitinka maždaug tokių reklamų serija: brangūs šveicariški laikrodžiai, Šveicarijos bankai, advokatų paslaugos Šveicarijoje, Švaicarijos „family office“ (turtingų žmonių turto valdymo paslauga) ir t.t.

Ženevos centre mačiau net į lauką ištįsusią eilę prie „Rolex“ laikrodžių parduotuvės! Prabangūs prekės ženklai Ženevoje – norma. Bet ten nerasi iššaukiančio puikavimosi turtais, kaip kokiame Dubajuje ar Majamyje: Šveicarija tuos turtus turi seniai, prie jų pripratusi, tame nuosaikiame ežerų ir kalnų fone ir apsipirkti atvykę „pasaulio užkampių turtuoliai“ kažkaip neišsišoka.

Aišku, daug ir kitokių imigrantų – juk aukštos Šveicariškos kainos reiškia ir vienas didžiausių pasaulyje algų net už nekvalifikuotus darbus. Didžiausia „juodadarbių“ mažuma Ženevoje net ne afrikiečiai ar rytų europiečiai, o portugalai. Pagal Ženevą ir Portugalija – labai skurdi šalis. Apsistojome Ženevoje studijoje, kurią išsinuomavome iš imigranto iš Kongo Demokratinės Respublikos. Šveicaras turbūt taip padieniui savo buto nenuomotų – tos pajamos neatrodytų jam didelės, bet Afrikoje tai galėtų būti ir mėnesio alga… Pasirodė, kad daug imigrantų, laikinų gyventojų ir turistų Ženevoje sunku prisitaikyti prie to kainų lygio, norisi taupyti ar „griebti“, rodos, už smulkmenas mokamas dideles pinigų sumas. Nes vis tiek visada galvoji, „o kiek už tai galėčiau nusipirkti savo šalyje!“.

Ženevos paežerėse susitinka besivaikantys tarptautinių karjerų, turistai gamtos mylėtojai ir prabangos ieškotojai, atvykę apsirūpinti „Rolex‘ais“.

Kažkaip jie čia dera tarpusavy ir visi kartu sudaro šio tarptautinio, prabangaus, bet visfi istorinio ir jaukaus miesto veidą.

Komentuoti