Lankau pasaulį

Portugalija… Tai milžiniškos bangos laukiniuose paplūdimiuose. Tai kalnuoti miestai, kurių viršūnėse – galingos pilys. Tai didžiuliai seni balti vienuolynai centrinėse aikštėse ir dar puošnesnės bažnyčios. Tai azuležo plytelėmis puošti namai, nostalgiška fado muzika ir senovinių tramvajų linijos.

Portugalija – tai didžiausi planetos užkariautojai ir atradėjai. Milžiniška senovinė imperija, staiga virtusi trūnijančiu Europos užkampiu. O dabar vėl atrasta turistų, atgimusi naujai ir moderniai.

Portugalijoje buvau daug kartų ir čia pasakosiu apie ją visą: nuo sostinės Lisabonos iki salų grandinių toli vandenyne.

Nazarė kurorto panorama

Portugalijos miestai ir puošnioji Lisabona

Portugalijos miestai turi savyje kažką, kas juos skiria nuo likusios Europos. Pradėsiu pasakojimą nuo Lisabonos – bet viską, ką čia rašau apie Lisaboną, matai visur Portugalijoje.

1. Įspūdingas reljefas. Lisabona, kaip ir daugelis Portugalijos miestų, stovi ant daugybės kalvų – ir nuo jų atsiveria nuostabūs vaizdai į apatinius miesto rajonus, į vandenyną, į kitas kalvas.

Lisabonos funikulierius

2. Unikali praeities didybė. Iš Lisabonos valdyta milžiniška Portugalijos Imperija: nuo Rio de Žaneiro Amerikoje iki Makao Kinijoje, nuo Angolos Afrikoje iki Goa Indijoje. Iš visur suplaukė begaliniai turtai, prekybos pelnai, o ir idėjos. Lisabonoje tai virto pastatų ansambliais Dievo ir karaliaus šlovei. Jeronimo vienuolynas, Beleno bokštas. Daug kas pastatyta unikaliu karaliaus Manuelio stiliumi: europietiška gotika čia susiliejo su Azijos, Amerikos menais. Daug detalių įkvėpta jūrų tyrinėjimų: akmeniniai laivai, astroliabijos.

Beleno bokštas palei Težo upę – ne tik Lisabonos, bet ir visų europiečių geografinių atradimų simbolis

3. Įdomus tradicinis transportas. Senoviniai tramvajai, funikulieriai, įspūdingas Santa Justa viešasis liftas – daug kas pastatyta tam, kad būtų patogiau užsikelti į kalvų viršūnių rajonus. Lipti siauručiais laiptais kartą-kitą įdomu, bet kas, jei taip reiktų daryti kasdien, nešti pirkinius?

Tradicinis tramvajus Lisabonoje. Čia jie nėra tik ‘džiaugsmas turistams kur centre’ , jų yra daug linijų

4. Senamiesčio rajonai su aukštais, penkiaaukščias ar šešiaaukščiais, namais ir siauromis gatvelėmis tarp jų, kurių niekad neapšviečia saulė: švelniai primena arabų miestus (nieko keisto: Portugaliją ~500 metų valdė arabai).

Vienoje siaurų Portugalijos senamiesčių gatvelių (važiuoti leidžiama tik gyventojams)

5. Azuležo – tapytos plytelės, vienas Portugalijos simbolių. Kiekviena plytelė čia – meno kūrinys, o daug tokių plytelių kaip mozaika sudėlioja vieną didesnį paveikslą. Daugelyje šalių plytelės – tai įtik patogus paviršius vonioms ar virtuvėms išklijuoti. O Portugalijoje azuležo dekoruotos ir bažnyčių navos, ir svarbiausių pastatų fasadai, ir Lisabonos metro stotys. Lisabonoje yra ir Azuležo muziejus, kur regėjau visą šio meno įvairovę: nuo pradžių, kaip jis išsivystė iš arabiškų mozaikų, iki aukso amžiaus su mėlynais barokiniais „paveikslais“ ant plytelių, iki įvairaus šiuolaikinio meno: azuležo nemirė ir nemiršta.

Klasikinis baroko laikotarpio dvispalvis mėlynai-baltas azuležo

6. Fado – tradicinė Lisabonos muzika, tokia kupina liūdnai didingo „saudade“. Šis žodis, pasak portugalų, neturi vertimo į jokias kitas kalbas – iš esmės tai yra nostalgija, bet nebūtinai praeičiai, o ir tam, ko niekada nematei ar nebuvo. Lisabonoje gausu fado vakarų turistams, jie paplito ir po kitus turistinius Portugalijos miestus.

Fado atlikėjai Koimbroje (ten fado versija kiek kita, bet irgi grojama ir su portugališka gitara)

Lisabona – dieviškai didinga, bet, sako, kadaise buvo dar didingesnė… Deja, ji patyrė vieną didžiausių visų laikų Europos tragedijų. 1755 m. žemės drebėjimą, kurį sekė miesto gaisras ir cunamis, atsiritęs didžiąja Težo upe. Sakoma, kad žuvo apie pusė lisaboniečių – ~100000 – sugriautas visas miesto centras. Jis atstaytas kitaip: su tiesiomis gatvėmis, vienodais namais, didele stačiakampe centrine aikšte (Komercijos aikštė). Šitaip Lisabona tapo pirmu pasaulyje tokiu „moderniu miestu“: visi Amerikos didmiesčiai paskui statyti tokiais kvadratiniais kvartalais, taip statytas net ir Kauno centras, Klaipėdos senamiestis.

Lisabonos Komercijos aikštėje

Tačiau paskui Lisabonos – ir Portugalijos – aukso amžius baigėsi. Imperija byrėjo, 1822 n. portugalai neteko Brazilijos, 1961 m. kolonijų Indijoje. Iš paskutiniųjų bandė laikytis įsikibę į kolonijas Afrikoje net tada, kai likusios Europos šalys savąsias paleido, bet nepriklauosmybės aktyvistai praliejo tiek portugalų karių kraujo, kad Portugalijos armija 1975 m. nuvertė savo šalies valdžią ir kolonijų staigiai atsisakė. Buvusios kolonijos staiga paskendo pilietinių karų, komunizmo, okupacijų liūne ir apie milijonas ten gyvenusių baltaodžių kaip pabėgėliai spėriai suplūdo į Portugaliją ir Lisaboną. Iš paskos sekė ir visi kiti: brazilai, angoliečiai, mozambikiečiai. O Portugaliją tuo metu ir šiaip kamavo krizė, ji buvo viena skurdžiausių Europos šalių – patys portugalai tik ir griebdavo visas progas pabėgti…

Portugalijos Imperijos saulėlydžio laikais 1958 m.pastatytas paminklas Portugalijos atradėjams Težo upės pakrantėje bei tiltas per Težą

Portugalija tapo tokiu „pereinamu kiemu“. Portugalai masiškai emigravo į turtingesnes ES šalis, kur jiems buvo „atviros durys“. Tuo tarpu į jų vietą kėlėsi imigrantai iš Brazilijos ar Afrikos: Portugalija vis tiek buvo turtingesnė ir saugesnė už jų tėvynes. O “durys tolyn į turtingesnę Europą” jiems buvo privertos tiek oficialiai, tiek neoficialiai (tiesiog, mokėdamas vien portugališkai – kaip kad moka daugelis brazilų ar angoliečių – niekur kitur Europoje darbo negausi).

Traukinių stotis Lisabonoje

Ir 1964 m., ir 2022 m. Portugalijoje gyveno panašiai žmonių – apie 9-10 mln. Bet sudėtis pasikeitė iš esmės. Tada čia gyveno beveik vien portugalai. O dabar Portugalija – tarsi visa buvusi Portugalijos Imperija, sutalpinta į vieną mažą Europos valstybę. Pamenu, kartą po Portugaliją keliavau po to, kai praleidau keturis mėnesius Brazilijoje. Ir negalėjau nenustebti, kokia pilna Portugalija Brazilijos: brazilai gatvės muzikantai groja brazilišką muziką, brazilų restoranai ir rodizio, braziliškos prekės parduotuvėse… Angoloje, Mozambike nebuvau buvęs, bet angoliečių ir mozambikiečių Portugalijoje pilna, tad tikiu, kad tas šalis irgi nesunkiai atrasi Lisabonoje ir kituose Portugalijos miestuose.
Portugalija iki šiol – viena skurdesnių ES šalių (net Lietuva ją aplenkė), bet ji vėl visiškai pasikeitė. Dabar ji pilna žmonių iš visos Europos. Pigūs „Ryanair“ skrydžiai leido turistams atrasti nuostabius jos miestus, ypač jaunimui. Daug kas čia atvyksta ilgam ar „su visam“: dirba iš Porugalijos per atstumą. Lisabonoje gausu darbui pritaikytų kavinių, o atsidarius „Meetup“ programėlę rasi pilna susitikimų anglų kalba tokiomis temomis kaip „Kas atsitiks su mūsų bitkoinais kai mes mirsime?“.

Viena daugybės Lisabonos kavinių, kur jaunimas renkasi dirbti internetu

Dar mačiau daug „Meetup‘ų“, skirtų kartu vartoti narkotikus, ypač haliucinogenus. Portugalija viena pirmųjų pasaulyje dekriminalizavo narkotikų vartojimą. Niekur kitur pasaulyje man taip įkyriai tiek daug kartų tiesiog gatvėje nekišo narkotikų, kaip Portugalijoje. „Nori žolės? O gal kokaino?“ – įkyrus prekijas nesibodėjo įkalbinėti tuo metu, kai aš filmavau, pagrindinėje Lisabonos Liberdade gatvėje! Vidutiniškai, turbūt, kasdien narkotikų pasiūlydavo bent po kartą, dažnai tiesiog vidury dienos: tikriausiai daug turistų į Portugaliją važiuoja specialiai narkotikų ir todėl prekijai galvoja, kad, jei turistas, tai pirks. Tiesa, kalbama, kad daugelis gatvėse „stumdomų“ narkotikų – netikri. Kai Portugalija dar 2000 m. dekriminalizavo narkotikus, džiaugtasi, kad projektas pasisekė: narkotikų vartojimas iškart neišaugo. Deja, tai buvo laikina: užaugus kartai, kuriai nuo mažens narkotikai nebėra nusikaltimas, pradėjus plūsti “saugaus nuo policijos vartojimo” ieškantiems turistams, kvaišalų bėda Portugalijoje tapo matoma kaip niekada.

Kartu su turizmu Portugalijoje gimė ir įdomesnių tradicijų. Portugališki sardinių konservai iš pigaus maisto čia paversti prabangiais suvenyrais: ištisi parduotuvių tinklai, tokie kaip „Fantastiškasis Portugalijos konservų pasaulis“, paravinėja vien tik įvairiausias meniškas konservų dėžutes, kurių prabangiausios kainuoja ir dešimtis ar šimtus eurų. Sardinės labai įvairios, įvairiuose marinatuose, bet kainą lemia ne tai: visa “vertė” dėžutėje, idėjoje („Gal jums konservų su komiksu ant viršelio? Gal aukso luito formos? O gal norite konservų su jūsų gimimo data ir tų metų įvykiais? Galėsite atsidaryt iš apačios, kad nepažeistumėte viršaus“).

Portugališki konservai

Dar viena nauja tradicija – tuktukai, tokie triračiai automobiliukai, kurie šiaip jau asocijuojasi su Azija. Lisabonoje ir Portugalijos miestuose tūkstančiai jų virto taksi, ekskursiniais automobiliais – turistams patinka. Ir, nors visa tai – visiškai nauja (pirmi tuktukai įvežti apie ~2013 m.) – suvenyrų parduotuvėse greta istorinių tramvajų ar funikulierių modeliukų jau pardavinėjami ir tuktukai.

Tuktukai Lisabonoje

Geriausia vieta pamatyti tą modernų Portugalijos veidą – Lisabonos Tautų parko rajonas, kur 1998 m. vyko pasaulinė EXPO paroda. Paviljonai dabar paversti gražiais restoranais palei tarsi ežeras plačią Težo upę. Tada ten pastatytas ir 12 km ilgio Vasko Da Gamos tiltas, burę primenantis bokštas, lynų keltuvas. Toks Portugalijos atgimimo simbolis.

Lisabonos Tautų parko rajone

Tiesa, kai gyventojų skaičius neauga, kiekvienas naujas pastatas dažnai reiškia, kad kažkur kitur senas pastatas apleidžiamas. Apleistų namų daug net Lisabonos senamiestyje…

Apleistas namas anapus mūsų AirBnB langų

Portugalijos kurortai ir Algarvė

Daugelis keliautojų į Portugaliją į Lisaboną nė neužsuka. Jų tikslas – kurortai. Kai kurie skrenda į salas, ypač Madeirą, o tų, kurie keliauja į žemyną, tikslas dažniausiai – Algarvė, patys Portugalijos pietūs.

Viską lemia klimatas. Didžioji dalis Portugalijos – lietinga, vėjuota (pvz. Porte lyja dvigubai daugiau, nei Vilniuje). O Algarvė – sausai karšta, ypač vasaromis.

Tačiau šitas receptas – karštas oras, sausumas ir pan. – priviliojo labai masinius turistus, daugybei kurių tik to oro ir reikia, o kitkas gerai “kaip visur”.

Algarvės kurortus sunkiai atskirsi nuo Viduržemio jūros kurortų Ispanijoje, net Turkijoje: milžiniški „all inclusive“ viešbučių kompleksai, kelionių organizatorių lėktuvai ir autobusai… Todėl man Algarvė paliko gal mažiausią įspūdį Portugalijoje: neapleido jausmas, kad visa tai jau kažkur mačiau.

Daug įdomesni pasirodė šiauresni Portugalijos kurortai. Ypač Nazarė, su plačiu smėlėtu paplūdimiu, nuolat plakamu milžiniškų bangų. Mat vandenyne šalimais – net XXX km gylio kanjonas ir bangos šiauriniame Nazarės paplūdimyje įrašytos į Gineso rekordų knygą. Tai – bangletininkų Meka, ir geriausiems bangletinininkams čia pavyko „pažaboti“ net 23 m aukščio bangas… O kur dar nuostabūs vaizdai į tas pakrantes iš Nazarės senamiesčio. Aišku, šis stovi ant aukšto kalno, prie švyturio.

Nazarė bangos

Visa vakarinė Portugalijos pakrantė panaši: netgi Lisabonos ar Porto miesto pajūrio rajonai tokie „laukiniai“ ir vėjuoti. Štai Kaskaišas prie Lisabonos turi ir plačias kopas, ir uolas, į kurias tykšta galingos bangos.

Na, aišku, yra grožybių ir Algarvėje, kaip Faro miesto senamiestis.

Kaskaišo kopos prie Lisabonos

Nuostabieji Portugalijos miesteliai primena pasakas

Portugalijoje iš miesto dydžio sunkiai nuspėsi jo didybę. Kai kurie, rodos, nedideli miesteliai Portugalijos žalių kalvų apsuptyje slepia tokias didžiules grožybes, kurios kitur stovėtų nebent kokio didmiesčio senamiestyje.

Ypač daug žavių miestelių aplinkui Lisaboną – galima suvažinėti pirmyn-atgal per dieną, aplankyti kelis jų, pasinerti į tokią turtingos senovės dvasią.

Bene garsiausia ir artimiausia – Sintra (33 km nuo Lisabonos), tikras pasakiškiausių pilių miestas. Čia jos stypso pačios įvairiausios, iš įvairiausių amžių, bet viena už kitą didingesnės. Nacionaliniai rūmai, kur gyvendavo Portugalijos karaliai. Romantiški Penos rūmai-pilis, pastatyta 1852-1854 m.

Sintros Nacionaliniai rūmai

Patys įdomiausi Sintroje man buvo Quinta de Regaleira rūmai, kuriuos pastatė brazilų verslininkas Karvalju Monteiru – susidomjęs mistika, todėl ten pilna keisčiausių elementų: simboliai iš alchemijos, masonų, tamplierių, rozenkroicerių, yra netgi “Inciacijos šuliniai”, kur sukdamasis ratu lipi gylyn, tai pat tuneliai.

Žvelgiant iš inciacijos šulinio dugno

Alkobasa (120 km) ir Batalja (139 km) nustebino milžiniškais Viduramžių vienuolynais.

Alkobasos vienuoilyno bažnyčia. Tai – tik centrinė milžiniško vienuolyno dalis.

Obidosas (85 km) visas aptvertas galinga Viduramžių siena, jame – ir pilis, paversta viešbučiu (Portugalijoje daugybėje istorinių paminklų valstybė įrengė viešbučius, vadinamus „Pousada“). Naktį šis miestas-pilis spindi iš tolo.

Obidoso vaizdas

Koimbroje (204 km) įsikūręs vienas seniausių Europos universitetų. Didžiuliai jo pasatai stūkso kalno viršūnėje, ypač didinga senoji biblioteka. Tokios „Hario Poterio“ dvasios prideda ir studentai, vilkintys Portugalijos universitetų juodomis uniformomis.

Koimbros universiteto biblioteka

Fatima (128 km) – švenčiausia Portugalijos vieta. Čia, sakoma, XXXX m. apsireiškė Mergelė Marija (XXX). Dabar piligrimams ten įrengta milžiniška aikštė – ir nors šiuolaikiniai piligrimai nebemato dangumi judančios saulės, ką matydavo ten atėję jų pirmtakai XXXX m., o bažnyčia tikrai nėra įspūdingiausia Portugalijoje – čia stebina tikėjimo gyvybė, juk Fatimoje viskas nauja, šiuolaikiška, ją kuria šiuolaikiniai žmonės, stato vis naujus ir naujus viešbučius piligrimams, kurie čia eina miniomis. Šiaip ar taip Portugalija – viena katalikiškiausių Europos šalių, religingumu nusileidžianti gal tik Lenkijai.

Fatimos bažnyčia ir milžiniška aikštė piligrimams

Leirija (145 km) garsėja savo pilimi, o ypač smagus pilies balkonas, kur sėdėdamas vienas prieš kitą akmeniniuose suoluose gali stebėti visą miestą tarsi iš dangaus.

Leirijos pilies galerijoje

Porto tiltų grožis ir šiaurės Portugalija

Kokia pribloškiama bebūtų Lisabona, Portas – antrasis pagal dydį Portugalijos miestas – man pasirodė net įdomesnis. Todėl, kad unikalesnis. Jo žvaigždės – tiltai per Duro upę. Kas kokias dešimt minučių vis naujas turistinis laivas išplaukia į „šešių tiltų kruizą“…

Šie laivai porte tradiciškai gabendavo Porto vyną – portveiną

Didžiausia primadona – Luišo Pirmojo tiltas [Ponte de Dom Luis I]. Jis statytas dar 1881 m., bet pasaulyje iki šiol neturi analogų. Nes jis – tarsi du atskiri tiltai vienas virš kito. Apatinis sujungia žemutinius Porto rajonus (Duro upės slėnyje). O viršutinis – aukščio sulig 20 aukštų namu – sujungia viršutines kalnuoto Porto dalis.

Luišo I tiltas žvelgiant iš viršaus

Ten, viršuje – Serra Do Pilar vienuolynas, Porto katedra ir Paryžių kiek menantis XIX a. miesto centras. Ne vienas pastatas ten tuo pačiu ir azuležo plytelių „galerija“: štai Capela das Almas koplyčios visas fasadas išklijuotas azuležo, o Sao Bento traukinių stotyje iš azuležo plytelių suformuoti Portugalijos istoriją atskleidžiantys paveikslai.

Capela das Almas koplyčios visas fasadas išklijuotas azuležo plytelėmis-paveikslais

Nepakartojamas jausmas eiti Proto tilto vėjuotu viršumi iš kur Cais da Ribeira pakrantės rajonas atrodo tarsi žaislinis. O paskui nusileisti laiptais (ar funikulieriumi, ar lynų keltuvu) žemyn ir leisti laiką paupio baruose ar balkonuose, stebint metalinio tilto industrinę didybę…

Bet netikėčiausias atradimas šiaurės Portugalijoje buvo trečiasis pagal dydį miestas Braga, tiksliau Bom Jesus du Monte šventovė šalimais. Tuo metu jau buvau regėjęs tiek įspūdingų manueliškų, gotikinių, barokinių Portugalijos šedevrų, kad, atrodė, niekas nebenustebins. Bet kaipgi liksi nepriblokštas tos šventovės ant kalno, o ypač laiptų į ją? Aštuoni fontanai laiptuose simbolizuoja penkis „žemiškus“ pojūčius, aukštesni – tris „dangiškas“ dorybes. Visur svarbus vanduo: jis teka statuloms iš akių (rega), nosies (uoslė), ausų (klausa), kryžiaus šakų (Tikėjimas), o lietaus vanduo nuteka žemyn nuo stulpų gyvatėmis. Viršuje, už bažnyčios altoriaus – ištisas Kristaus nukryžiavimo scenos maketas (jokioje bažnyčioje panašaus nemačiau). Esame pratę, kad šitaip eksperimentuoja šiuolaikiniai architektai – bet čia juk XVIII a. kūrinys su visu barokiniu puošnumu…

Prie Bragos šventovės

Kuo šiauriau Portugalijoje, tuo dažniau matydavau ženklus su geltona jūros kriaukle. Šv. Jokūbo kelias, Camino Santiago – šimtus kilometrų besidriekiantys pėsčiųjų keliai, kurias piligrimai, žygeiviai ar nuotykių ieškotojai eina į vieną ir tą patį tikslą – šventąjį Kompostelos Santiago miestą Ispanijoje (Galisijoje). Populiariausias Camino Santiago maršrutas driekiasi per Ispaniją, bet jis taip išpopuliarėjo, kad vasaromis darosi sunku gauti vietas nakvynės namuose – ir vis daugiau keliautojų ėmė rinktis alternatyvų kelią per Portugaliją, jis irgi puikiai sužymėtas bei yra antras pagal populiarumą. Minimalus atstumas, kurį privaloma nueiti Camino, kad tave pripažintų jį įveikusiu – 100 km, o tai reiškia žygio pradžią Valensos miestelyje ant Portugalijos-Ispanijos sienos. Bet daug kas pradeda eiti iš toliau – Porto ar net Lisabonos. Apie Camino Santiago esu parašęs atskirą straipsnį.

Jokūbo kelio nuorodos Portugalijoje

Portugalijos salose žmogų užgožia gamta

Portugalijai priklauso du nutolę salynai Atlanto vandenyne – Madeira ir Azorai.

Jei Portugalijos žemyne gražiausia yra tai, ką sukūrė žmogus, tai salose visus mažus miestus ir miestelius užgožia didinga gamta. Madeiroje – galingos uolos vandenyno krantuose, vulkaniniuose Azoruose – dar ir ugnikalnių dūmai.

Madeiros pakrantė

Madeira, kaip gretimi Ispanijos Kanarai, garsėja ir kiaurus metus šiltu klimatu. Rugpjūčio dienomis ten vidutiniškai būna +26, o sausio dienomis – +20 (naktim atitinkamai +20 ir +14). Todėl į Madeirą skrenda ištisi poilsiautojų pilni reisai iš visos Europos, ypač žiemomis – ją atradę ir lietuviai. Apie Madeirą ir jos gamtą esu parašęs atskirą straipsnį, nes daugelis keliaujančių į Madeirą likusios Portugalijos nė nelanko (tiesiai iš Europos į Madeirą tada skidau ir aš).

Azorų žiemos jau vėsenės ir daug šlapesnės (sausį vidutiniškai +17 dienom, +12 naktim): ten keliaujama ne tiek maudytis vandenyne, kiek pasigrožėti gamtos stebuklais, ir tų keliautojų gerokai mažiau. Aš Azorus aplankiau kartu su žemynine Portugalija, skrydžių tarp Lisabonos ir Azorų daug.

Vulkaniniai reiškiniai Azoruose

Madeira ir Azorai buvo pirmieji Portugalijos (ir visos Europos) žingsniai į kitų žemynų atradimą ir užkariavimą. Madeirą portugalai atrado/prisijungė 1419 m., Azorus 1427 m., ir jei ne šios salos (bei Ispanijos Kanarai), galimybė ten pasipildyti maisto atsargas, nebūtų ir visų garsiųjų europiečių atradimų Amerikoje bei Afrikoje (ten pakeliui stojo ir Kolumbas).

Uolėtas Madeiros krantas

Plaukdami pro Madeirą ir Azorus, portugalai buvo užkariavę daugybę kitų salų ir kolonijų. Tačiau anose valdose portugalai nesudarė gyventojų daugumos, todėl jos siekė ir iškovojo nepriklausomybę. Tuo tarpu Madeirą ir Azorus portugalai apgyvendino „nuo nulio“, nes tai buvo negyvenamos salos. Todėl jos iki šiol priklauso Portugalijai, nors atstumas iki jų didžiulis (nuo Lisabonos iki Floreso salos Azoruose ~1900 km, toliau, nei nuo Vilniaus iki Romos). Tačiau ten tvyro visai kitokia – nutolusių salų, kiek sustingusių laike ir gamtoje – dvasia.

Funšalio, Madeiros sostinės, panorama iš lynų keltuvo

Ar po Portugaliją keliauti patogu?

Portugalija yra tolimiausia Europos valstybė nuo Lietuvos (atstumas virš 3000 km) – todėl nuskristi ten nėra taip paprasta ir pigu, kaip į daugelį kitų, bet įmanoma „susidurstyti“ jungiamuosius skrydžius kokiu “Ryanair”.

Pačioje Portugalioje patogiausia keliauti pasirodė automobiliu – per dieną lengvai pamatydavome po kelis nuostabius miestelius. Bet tai kainuoja. Magistralės Portugalijoje geros, ten daugelis laksto 150-160 km/h ir pan. greičiais (oficialiai galima iki 120 km/h, bet jei taip važiuoji, daugelis prašoka kaip pro stovintį). Tačiau magistralės mokamos ir brangios (moki už kiekvieną pravažiavimą, kilometrą). Tuo tarpu nemokamuose keliuose vidutinis greitis buvo apie 40-50 km/h, jie nuolat kerta miestelius ir kaimus. Be to, daug teko sumokėti ir už parkingą: jo miestuose labai trūksta, daugelis viešbučių jo irgi nemokamai nesiūlo, tekdavo statyti į brangias daugiaaukštes stovėjimo aikšteles. O dar buvo, kad net kur parkingas nemokamas, “duoklą” už jį bandė susirinkti apgavikai…

Ant kalno – Koimbros senamiestis

Alternatyva – viešasis transportas. Traukinių, autobusų, miestų tramvajų tinklas gerai išvystytas, bet irgi brangokas. Tačiau jei skrendi tik į vieną ar kelis miestus (pvz. Portą ir Lisaboną) – viešasis transportas yra geriausias pasirinkimas.

Žaviausios nakvynės Portugalijoje man buvo senamiesčių butuose: unikaliau, o ir ne brangiau, nei viešbučiuose. Tiesa, ne visi vietiniai mėgsta tokį turizmą – skundžiasi, kad AirBnB iš senamiesčių išstumia vietos gyventojus.

Bute Porte, iš kurio balkono matėsi Porto tiltas

Nors portugalai vidutiniškai gyvena kiek skurdžiau už lietuvius, atlyginimai Portugalijoje netgi didesni nei Lietuvoje. Tačiau didesnės ir kainos. Labiausiai tai pasijaučia mokant už transportą (kelius, parkingą), kiek mažiau – atsiskaitant lankytinose vietose ir restoranuose, dar mažiau – perkant nakvynę. Kai kurie dalykai Portugalijoje net pigesni, nei Lietuvoje (kava kavinėse, alkoholis ir pan.).

Portugalijos restoranuose dažnai atneša visokiausių neužsakytų patiekalų. Reikia jų nevalgyti – tada neapmokestins ir išneš juos kitiems, paragavus teks už kiekvieną susimokėti..

Įvažiavus į Portugaliją iš Ispanijos, pasijautė, kad kai kurie „patogumo dalykai“ pasidarė retesni. Portugalijoje mažiau greito maisto restoranų tinklų, prekybos centrų, važiuodamas magistrale neturi tiek galimybių nusukti į daugybę spindinčių poilsio aikštelių su degalinėmis ir ne tik. Nemaloniai nustebino ir komunistinių simbolių gausa: kūjai ir pjautuvai „puikuojasi“ ne tik grafičiuose, bet ir oficialiose politinėse agitacijose, ant sienų rašinėjami komunistiniai šūkiai. Kita vertus, lai tas dažnai linksniuojamas epitetas „viena skurdžiausių ES šalių“ neišgąsdina: visa Europos Sąjunga yra turtinga ir Portugalija pasauliniais mastais taip pat labai turtinga.

O svarbiausia Portugalija ypatinga – kas tikrai svarbu šiais laikais, kai didelė dalis Europos supanašėjusi. Pamatęs Portugalijos miesto nuotrauką, nesunkiai atpažinsi šalį – jei tik į kadrą paklius nors viena azuležo plytelė, koks baltas vienuolyno fasadas ar senovinis tramvajus.

Bragos šventovės fontano fragmentas

Ir todėl ne tik gretimų šalių gyventojai, bet ir lietuviai atradę Portugaliją.

Graikija turi tiek nuostabių salų, kad Graikijos žemyninę dalį dažnas keliautojas iš viso aplenkia.

O be reikalo – nes būtent Graikijos žemyne yra didžiausi šios šalies stebuklai!

Atėnai ir kiti senovės miestai, vienuolynai Meteoros uolų viršūnėse, vienas giliausių pasaulyje Vikoso tarpeklis, Chalkidikės kurortai ir šventasis Atono kalnas.

Per kelias keliones apvažiavęs visą Graikijos žemyną automobiliu, grožybes ir informaciją sudėjau į šį vieną straipsnį.

Prie lobyno Delfuose

Tai – straipsnis apie žemyninę Graikiją. Straipsnis apie visą Graikiją, jos kultūrą ir istoriją yra čia

Atėnai ir senovės graikų poliai aplinkui

Atėnų Akropolis. Ar begali turėti Graikija geresnį simbolį? Įspūdinga uola, karūnuota prieš 2500 metų statytomis šventyklomis deivei Atėnei ir Poseidonui. O papėdėje – teatrai garsiausių Antikos dramaturgų pjesėms, olimpiadai beveik prilygusių Atėnų žaidynių stadionas, senųjų Atėnų agora, filosofijos mokyklos, kuriose dėstė Platonas ar Aristotelis… Tiesa, iš daug ko belikę tik pavienės kolonos, iš kitko – tik grindys ir sienų apačios, o įspūdingiausi šedevrai – Akropolio ir Archeologijos muziejuose.

Turistai prie Partenono

Kartu Atėnai – ir labai gyvas miestas su trim pusėm, kurias visas patyriau. Poetiškoji – tai it iš gausybės rago miesto svečią apsupantys išradingi barai, restoranai ir privatūs muziejai, antikiniai paminklai ir kalvos su nuostabiais vaizdais. Proziškoji – senų rajonų vietoje pastatyti nuobodūs daugiabučiai. Ir tragiškoji – komunistai, anarchistai, reguliarios riaušės ir streikai: patyriau savo kailiu. Na, visam Graikijos žemyne to yra, bet Atėnų Sintagmos aikštė – to širdis. „Kas yra kas“ Atėnuose, aprašiau atskirame straipsnyje, nes įdomybių ten per daug, kad tilptų čia.

Atėnų kontrastas: Akropolis (dešinėje) ir perstatytas miestas (apačioje)

Atėnų istorija tokia žymi, kad daug kas klaidingai mano, jog jie visuomet buvo šalies sostinė. Tai – netiesa! Senovės Graikija sostinės neturėjo išvis, ji susidėjo iš atskirų miestų-valstybių (polių). Atėnai buvo garsiausi, Akropolio statybos laikais (~447-432 pr. Kr.) išgyveno aukso amžių, vedė į priekį pasaulio filosofiją ir meną – bet šiaip jie buvo tik vienas miestas iš daugelio, ir vos keli dešimtmečiai po didžiausios Akropolio švetyklos Partenono atidarymo pralaimėjo karą diktatoriškai sukarintai Spartai.

Naktinis Atėnų gyvenimas

Iki daugelio kitų svarbiausių polių nuo Atėnų galėjome nuvažiuoti automobiliu vos per valandą-kitą. Dauguma jų – Peloponeso pusiasalyje. Visi jie buvo savaip panašūs: na, gal teatrai skirtingo dydžio, gal pagrindinės šventyklos dedikuotos kitiems dievams. Tačiau didžiausias skirtumas šiandien – kas ir kiek iš senosios didybės pasiekė mūsų dienas.

Pavyzdžiui, Epidauras garsėja teatru, tačiau sveikatos dievo Asklepijaus garbinimo miestas aplink sunykęs. Belieka skaityti istorijas ant informacinių lentų. Pasirodo, tas pastatas, iš kurio belikusios kelios kolonos, veikė tarsi ligoninė, bet gydoma buvo taip: po ritualo atsiguli ten, užmiegi ir tikiesi susapnuoti Asklepijų, kuris tave sapne ir pagydys… Mėgstame idealizuoti senovės Graikiją kaip mokslo ar filosofijos tėvynę, bet kasdienė eilinių graikų gyvenimo pasaulėžiūra panėšėdavo labiau į kokių šiandienos Afrikos genčių tikėjimus, nei aristoteliškas Tiesos paieškas…

Epidauro Senovės graikų teatre

Sunijaus pusiasalyje išlikę daugiau didelių šventyklos kolonų. Olimpijoje – senųjų olimpiadų stadionas. Visgi, jei nesi archeologijos ir Senovės Graikijos fanatas, tikriausiai tau užteks pamatyti keletą tų griuvėsių laukų, negaišti laiko visų pravažiavimui.

Ir turi susitaikyti su tuo, kad kai kuriose iš vietų, apie kurias mokeisi dar vaikystėje iš istorijos vadovėlių nėra nieko. Termopilų perėja, kur „300 spartiečių“ sustabdė persų armiją, kad pagrindinės graikų pajėgos galėtų atsitraukti, išvis neegzistuoja! Krantas pasislinko, erdvė tarp kalnų ir jūros išsiplėtė. Dabar ten – didelis laukas, sunku net įsivaizduoti, kaip tokį galima būtų „užblokuoti“. Ir net vieta, kur stovi paminklas mūšiui, Antikos laikais skendėjo Ėgėjo jūroje… Nuvilti gali ir Maratono laukas, iš kurio 490 m. pr. Kr. Filipidas bėgo į Atėnus 42 km 195 m pranešti apie pergalę Maratono mūšyje ir taip davė pradžią maratono distancijai. Sąsiauris tarp Peloponeso ir Salamino salos, kur graikų laivynas 480 m. pr. Kr. sutriuškino persus, šitaip panaikindamas jų grėsmę ir pradėdamas Atėnų aukso amžių – paprastas sąsiauris ir tiek.

Senųjų olimpinių žaidynių stadionas Olimpijoje – ar tai, kas iš jo liko

Kaip yra „Jeruzalės sindromas“ ar „Stendalio sindromas“, nenustebčiau, jei yra ir koks „Graikijos sindromas“ pavadinti nusivylimui, kai kokioje nuo vaikystės išsvajotoje, pasaulio istoriją ir kultūrą lėmusioje vietoje beveik *nieko* nerandi. Na, kai kurie amerikiečiai, kurie itin mėgsta keliauti po Antikinę Graikiją, tikrai turėtų tą pajusti…

Bet visa žemyninė Graikija jokiais būdais nėra toks nuovylio laukas! Tiesiog „garsiausia / svarbiausia“ ir „įdomiausia / geriausiai išlikę“ Graikijoje, kaip niekur kitur, nėra tas pats.

Auksinė kaukė iš MIkėnų

Kodėl Mikėnai ir Delfai – svarbiausi senoviniai miestai be Atėnų?

Du labiausiai „kitokie“ senoviniai Graikijos žemyno miestai – Mikėnai ir Delfai.

Mikėnai todėl, kad jie kone 1000 metų senesni už likusią Senovės Graikiją. Kai klestėjo Atėnai ir kiti graikų poliai, tai Mikėnai jau buvo žila senovė, apie juos sklandė tik pasakos ir legendos. Odisėjoje ir Iliadoje Troją puolė būtent Mikėnai; Odisėjas, valdovas Agamemnonas buvo mikėniečiai!

Dėl senumo Mikėnų mūrai kitokie (be jokio skiedinio vienas ant kito sudėti galingi akmenys, tradiciškai priskiriami mitiniams ciklopams). Ir Mikėnų kapai kitokie (milžiniškos kūginės salės požemiuose, kuriuose suplojus ranka aidas nenutyla ištisas sekundes).

Mikėnų kapo viduje. Nors tam nėra pagrindo, jis vadinamas Agamemnono kapu – nes XIX a. senovės Graikiją tyrinėję archeologai itin ieškojo sąsajų su graikų mitais ir epais

O Delfai ypatingi, nes ten gyveno garsiosios pranašės, Pitijos šventikės. Visa Senovės Graikija tikėjo, kad jos tiksliai pranašauja ateitį, kad jų lūpomis kalba patsai dievas Apolonas. Tad Delfuose atsakymų ieškojo ir įsimylėjusios poros, ir visų didžiųjų polių pasiuntiniai („Kada pradėti karą?“). Poliai Delfuose pastatė savo lobynus, kuriuose kaupė dovanas Delfams, taip pat fundavo milžiniškas skulptūras. Tai kartu buvo ir dovanos Apolonui, ir tiesiog propaganda: juk į Delfus eidavo visi, ar berasi geresnę vietą pademonstruoti savo galią ir turtus?.. Daugybė tų „aukų“ šiandien laikomos Delfų muziejuje, kuris vienas turtingiausių Graikijoje. Deja, iš pačių senovės Delfų neliko daug – tik stadionas neblogai pakėlė tūkstantmečių naštą. Bet, kaip daug kur Graikijoje, gausiems turistams pastatytos informacinės lentelės vaizdžiai parodo, kaip viskas atrodė senovėje, įsivaizduoti pasidaro lengviau. Ritualas atrodė taip: apsiprausę piligrimai eidavo prie Delfų Apolono šventyklos, ant kurios laiptų dujų pauosčiusios Pitijos šventikės kažką išlemendavo nežinoma kalba, o „vertėjai“ tai išversdavo į graikiškas pranašystes. Jos visuomet būdavo neaiškios, dviprasmiškos – gal tai padėjo Delfams išlaikyti „neklystamumo“ aurą. Juk visada „po visko“ galėdavai sau pasakyti, kad pranašystė visgi išsipildė – tik buvai ją ne taip suinterpretavęs… Beje, senovės graikai tikėjo, kad Delfai – pasaulio centras, tą žymėjo „Pasaulio bambos“ skulptūra. Dar vienas eilinis posakis, kilęs iš Senovės Graikijos!

Klasikinė Delfų panorama

Graikijos pilys ir kovų liekanos

Antikinė Graikija tai žibėjo, kad jai skirtos pamokos viso pasaulio mokyklose, ištisi kursai universitetuose, o štai vėlesnius Graikijos istorijos tūkstantmečius išmano nebent patys graikai… Bet ir iš tų laikų liko daug gražaus.

146 m. pr. Kr. Graikiją užkariavo Roma. Viduramžiams Graikija perėjo Bizantijai, pastačiusiai nuostabius stačiatikių vienuolynus.

Vėliau Graikija tapo tikru Osmanų ir Venecijos nesantaikos obuoliu, svarbiausi graikų uostamiesčiai ėjo iš rankų į rankas. Viršum jų pastatytos galingos pilys-citadelės: ypač Korinte, Nafplijuje. Bet žemyno gilumoj Osmanai laikėsi tvirtai.

Nafplijus su pilimi viršūnėje

1821 m. graikai sukilo dėl nepriklausomybės nuo Osmanų. Tai buvo pirmasis sėkmingas nepriklausomybės nuo didžiųjų imperijų karas XIX a. Pirmoji Graikijos sostinė ir buvo Nafplio – ten ir vienas žaviausių senamiesčių, ir tik 1834 m. perkelta į Atėnus. Deja, daug tokių senamiesčių Graikijos žemyne neišliko: vertindami tik antikinę istoriją, graikai galbūt kaip jokia kita Europos tauta nesaugojo to, kas pastatyta Viduramžiais ar vėliau, griovė, perstatinėjo aukštesnėmis „dėžutėmis“. Atėnuose ar Salonikuose kartais jautiesi, tarsi visų amžių nuo ~200 m. iki ~1950 m. beveik nė nebuvo, tiek mažai tada pastatytų pastatų pasiekė mūsų dienas (tik cerkvės daug kur paliktos); laimė, mažesniuose miesteliuose, ypač kalnų, išlikę daugiau grožybių – pvz. Arachova prie Delfų. Ten žavūs ir vaizdai žemyn.

Arachovos miestelis prie Delfų

Visgi „Į Europos tautų eilę“ stojusi Graikija sugebėjo įgyvendinti vieną senovės graikų svajonę: 1893 m. sujungė Ėgėjo ir Jonijos jūras Korinto kanalu. Vaizdas nuo tilto į jo gylį tarp uolų tebepribloškia, nors nūdienos laivams kanalas ir gerokai per siauras.

Korinto kanalas žvelgiant nuo tilto

Šiaurės Graikija – kalnų ir vienuolynų dermė

Važiuodami automobiliu į Šiaurės Graikiją patekome tarsi į kitą šalį. Antikos grožybės čia praretėja, užleidžia vietą didingiausiai Graikijos gamtai.

Pačioje lankytinų vietų Olimpo viršūnėje – Meteora. Tarsi kiaurai iš žemės gelmių „išdygęs“ stačių uolų miškas, puošiantis gal net daugiau albumų ir kalendorių nei Atėnų Akropolis.

Stebiu Meteoros peizažą

Kiekvienas Meteoros vaizdas primena kokį fantastišką dailininko išgalvotą peizažą. Ir vaizdai iš apačios, Kalabakos miestelio, kurio daugybė viešbučių – uolų papėdėse. Ir vaizdai „kopiant“ automobiliu į plynaukštę viršuje. O labiausiai vaizdai iš ten, viršaus, nuo gausybės apžvalgos aikštelių.

Meteora būtų supergraži, jei uolomis viskas ir pasibaigtų… Bet uolų viršūnes papuošę vienuolynai daro ją nepakartojama. Stačiatikių vienuoliai ten kūrėsi Viduramžiais, kad juos būtų sunkiau pasiekti musulmonams. Į uolas tebuvo galima patekti tik specialiomis virvėmis. Ir šiandien regėjome, kaip statybines medžiagas kėlė specialiais virviniais keltuvais, bet Graikijai 1913 m. perėmus šiaurės Graikiją uolose iškalti laiptai. Slėptis nebebuvo ko.

Meteoros vienuolynas su keltuvu į jį

Šiandien veikia šeši vienuolynai. Kiekvieną dieną dalis vienuolynų uždaryta, bet tai nelabai svarbu, nes patekęs į bet kuriuos du gali pajusti Meteoros vienuolynų gyvenimą: centrinį kiemą, cerkvę jo viduje. Mes buvome Varlamo (373 m aukščio uolos viršūnėje) ir Šv. Stepono vienuolynuose (510 m). Viskas kruopščiai suremontuota, kone išlaižyta: Graikijoje religija labai gyva, aukų ir pastangų jai niekados netrūksta.

Meteora iš apačios

Didingos Gamtos ir Tikėjimo „santuoka“ Šiaurės Graikijoje atsikartoja dar ne vienoje vietoje.

Vikoso tarpeklyje vyrauja Gamta: giliausias pasaulyje tokio siaurumo tarpeklis (giliausioje vietoje šlaitai siekia iki 1350 m aukštį; kanjono plotis yra iki 2500 m). Aišku, ji dar žavesnė, kai paskatinta Tikėjimu: tarkime, žvelgti į tarpeklį iš pusiau apleisto Šv. Paraskevės vienuolyno tarpeklio šlaituose ties Monodendrio kaimu. Bet nuostabių vaizdų regėjom ir daugiau: Vikoso kaime ar prie Papingo, kur tarpeklio šlaitai ir krenta žemyn, ir kyla į viršų. Tas regionas vadinamas Zagorohoria ir garsėja ne tik tarpekliu, bet ir senais akmeniniais kaimais.

Vikoso tarpeklis žvelgiant iš Vikoso kaimo

Šiaurės Graikijoje stūkso ir Atonas. Nors tai – 2033 m aukščio kalnas, ilgu pusiasaliu išsišovęs į Ėgėjo jūrą, ten Gamtą neabejotinai nustelbia Tikėjimas. Mat Atonas – pasaulyje lygių neturinti vienuolių respublika, „stačiatikių Vatikanas“. Teoriškai jis priklauso Graikijai, bet autonomiją turi tokią, kad praktiškai ten išvis jautiesi išvykęs iš Europos. Mat į Atoną neįleidžiamos jokios moterys, ten nevalgoma mėsa, galima atvykti tik laivu, o „šalį“ kartu valdo dvidešimt vienuolynų. Per dieną gali patekti tik labai nedaug nestačiatikių ir vienu leidimą gavusių piligrimų buvau aš. Tai viena tų patirčių, kurių nėra su kuo sulyginti: nakvoti miestų dydžio Viduramžių vienuolynuose, kurie nakčiai rakinami, tylomis iš jų balkonų stebėti kalnus ir jūrą… Apie Atoną parašiau atskirą straipsnį.

Simono Petro vienuolynas, vienas garsiausių Atone

Atonas – tik vienas trijų Chalkidikės pusiasalių-pirštų. Kiti du – pagrindinės Graikijos žemyno kurortų zonos. Kurortų Graikijos žemyne nemažai, bet daugelis jų tarnauja patiems graikams, o Chalkidikė traukia turistus ir iš Lietuvos.

Kurortas Chalkidikėje

Nors į Šiaurės Graikiją važiavome iš Atėnų, šis regionas turi ir savo vartus – Salonikus. Tai tokie „miniatėnai“, tik dar problematiškesni: ten nėra metro, o su parkingu centre taip striuka, kad automobilį YMCA parkinge teko statyti į specialų robotinį liftą, kuris jį nugabeno į „lentyną“ požemyje. Tokius dalykus iki tol buvau matęs tik Azijoje… Tačiau Salonikai ir kiek pigensi, o pramogų ir valgių aplinkui jų ilgą pakrantę – gausu. Iš senamiesčio belikę pavieniai objektai, kaip Baltasis bokštas ar Šv. Sofijos katedra, esą pastatytas pagal garsųjį Stambulo soborą (panašu tik iš vidaus).

Salonikų centro krantinė. Kadaise čia būta žavaus senamiesčio.

Prie imperatoriaus Galerijaus Salonikai ~300 m. trumpai tarnavo kaip viena keturių Romos Imperijos sostinių, tad jame yra Galerijaus mauzoliejus bei Galerijaus arka, pilna jo pergales prieš persus vaizduojančių bareljefų. Bet šiaip nors Šiaurės Graikija buvo Aleksandro Makedoniečio Makedonijos, užkariavusios iki pat Indijos širdis (graikai pyksta, kai Makedonija vadinama slaviška Šiaurės Makedonija), senovinių dalykų ten mažokai likę. Vienas įdomiausių gal – atkasti Makedonijos valdovų kapai prie Verginos.

Prie Galerijaus mauzoliejaus Salonikuose

Kaip keliauti po žemyninę Graikiją?

Visus kartus po žemyninę Graikiją keliavome automobiliu. Autonuoma ten pigi – tuo tarpu tarpmiestinis viešasis transportas nėra toks pigus. Tiesa, didmiesčiuose yra didžiulės problemos su automobilio parkavimu: jei praleidi kelias dienas Atėnuose ir Salonikuose, gali būti verta tuo metu automobilio neturėti. Taip pat nepigios (tačiau kokybiškos) Graikijos magistralės: turint laiko, galima važiuoti nemokamais keliais.

Žemyninę Graikiją galima aplankyti arba per vieną kartą, arba padalinti į keletą kelionių: vieną kelionę skirti Atėnams (savaitgalis mieste), kitą pietų Graikijai ir jos Antikos grožybėms (automobiliu), trečią – šiaurės Graikijai (automobiliu, jei aktualu, su poilsiu Chalkidikėje).

Katinas ir Meteoros vienuolynas. Katinų Graikijoje gausu visur

Kultūrinėms kelionėms geriausias laikas – žiema. Nes Graikijos lankytinos vietos sezono metu sprogsta nuo turistų, be to, jos tada ir kainuoja brangiau. Poilsinėms kelionėms, aišku, pakankamai šilta tik vasaromis ir aplink jas.

Galima mėginti jungti žemyninę Graikiją į vieną kelionę su bent keliomis Graikijos salomis, bet tai retai kada patogu: skrydžiai ar keltai iš Graikijos žemyno į salas kartais atsieina daugiau nei skrydžiai iš toliau Europoje į Graikiją ar tas salas, o ir laiko gaištasi ne ką mažiau.

Zagorohorios regiono kaimas

Kaip ten bebūtų, nors Graikija nedidelė (vos dvigubai didesnė už Lietuvą), tas faktas, kad ji šitokia geografiškai padalinta, lemia, kad labai mažai žmonių yra matę ją visą. Dažnai nuskrenda į vieną vietą, į kitą, ir tarsi Graikija jau ir matyta, tarsi jau laikas kitoms šalims… Bet Graikija – be galo įvairi. Atėnai, Meteora, Atonas, Peloponeso poliai, o galbūt ir Vikoso tarpeklis bei Delfai, visa tai yra esminiai Graikijos veidai, kurių bent vieno nematęs sunkiai gali pasakyti apkeliavęs Graikiją…

Ir čia išvardijau vien tik vietas Graikijos žemyne, salose grožybių dar daugiau, bet jos tokios įvairios, kad į vieną straipsnį jungti nė nebandyčiau…

Graikijos lankytinų vietų zonų žemyne ir įdomiausių salų žemėlapis

Visi mano kelionių vadovai po Graikiją

1. Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai
3. Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa

Kiek laiko turėtų trukti kelionė?

Esu išbandęs visų trukmių keliones ir čia rašysiu jų pliusus ir minusus.

Kam tokiems, kada ir kur verta keliauti savaitgaliui, savaitei, o gal dar ilgiau?

Savaitgalio kelionės (2-4 d.)

Skaityti plačiau: Savaitgalio kelionės – viskas, ką reikia žinoti

Keliaujama savaitgaliui arba „ilgajam savaitgaliui“, gal prisidūrus vieną ar dvi dienas atostogų.

Kur, kam ir kada taip keliauti:

Savaitgaliui keliauti verta ten, kur skrydžiai pigūs ir patogūs (arba, jei važiuojate automobiliu – ten, kur nuvažiuoti netruks ilgai).

Kai kelionė tokia trumpa, bet koks persėdimas oro uoste ar ilgas važiavimas „suvalgo“ daug kelionės laiko.

O jei skrydis daug kainuoja, tai, padalinus tą kainą vienai kelionės valandai, išeis labai daug. Na, jei skrendate dviems dienoms už 300 eurų, tai kelionės diena jums kainuos 150 eurų asmeniui vien už skrydį. Kas kita, jei skrendate už 30 eurų.

Išeina, kad savaitgalio kelionės iš Lietuvos lėktuvu paprastai būna po Europą (nes anapus Europos pigių ir patogių skrydžių mažai), o automobiliu – į kaimynines šalis (Latviją, Lenkiją, ilgajam savaitgaliui gal dar Estiją).

Tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus (jie nuolat kinta, o ir ne visais galima nuskristi savaitgaliui)

Idealus „grafikas“ savaitgalio kelionei, aišku, kai lėktuvas išskrenda penktadienio vakarą ar šeštadienio rytą, o grįžta sekmadienio vakarą. Bet tokių idealių grafikų bus mažai, ypač iš Lietuvos. Tad verta taip griežtai prie savaitgalio nesirišti ir, tarkime, keliauti ketvirtadieniui-sekmadieniui. Net ir paėmus vieną ar dvi laisvas dienas, savaitgalio kelionė vis tiek jų daug „nesudegins“, o įdomiai praleisto laiko bus kiek daugiau ir, svarbiausia, daugiau galimybių rinktis kryptį, nei mėginant skristi penktadieniui-sekmadieniui.

Kone kiekviena vieta Europoje turi ką pasiūlyti 2 dienoms, taigi, savaitgalio keliones gali planuoti žiūrėdamas skrydžių akcijas: jei kur nors bus pigus ar patogus skrydis, gali skristi, ką veikti įdomiai tikriausiai tikrai rasi.

Geriausios savaitgalio kelionės vieno šių tipų:

1.Savaitgalis didmiestyje. Per jį aplankai svarbiausias miesto vietas, pastatus, muziejus, važinėji po miestą viešuoju transportu, nes jis didmiesčiuose patogus, greitas, važinėja nuolat, ar Uber. Tokių mano savaitgalio kelionių pavyzdžiai: Londonas, Paryžius, Viena, Stokholmas, Berlynas, Roma ir kt. Beje, tikslus laikas, kokio reiks vien svarbiausioms miesto vietoms aplankyti, priklausys nuo miesto: pvz. Stokholmui užteko ir 2 d., o Romoje ir po 4 d. atrodė, kad norėtųsi likti dar.

Stokholmas – viena vietų, kur keliavau savaitgaliui

2.Savaitgalis su nuomotu automobiliu užmiestyje. Skrendi į kokio miesto oro uostą, bet į tą miestą net nevažiuoji: oro uoste išsinuomoji automobilį ir lankai gražius miestelius ar gamtos vietas. Teoriškai galima būtų ir viešuoju transportu, bet vietų, kur viešasis transportas pakankamai dažnas ir patogus tam, nėra daug: kai turi tik savaitgalį, nori aplankyti daug vietų ir negaišti laiko „kol atvažiuos autobusas“, nesitaikyti prie grafikų. Tokių mano kelionių pavyzdžiai: Londono apylinkės (Oksfordas, Kembridžas, Vindsoras, kurortai), Hamburgo apylinkės, Bristolio apylinkės (su Stounhendžu, Velsu ir kt.), Škotija, Airija iš Dublino ir kt.

Mūsų savaitgalio kelionės automobiliu po Londono priemesičus maršrutas (Oksfordas, Kembridžas, Doverio uolos ir kt.)

3.Savaitgalis „su tikslu“. Skrendi į miestą, kuriame jau buvai, bet dabar turi konkretų tikslą grįžti. Gal koks renginys, emigrantų draugų lankymas, dar nepatirtos vietos, grįžimas į numylėtą vietą. Tai nebus „visų svarbiausių vietų lankymas“, nes jos jau matytos, o pažvelgimas į tą miestą naujai.

Savaitgalio kelionių pliusai:

1.Kelionė atrodo ilgesnė, nei iš tikro. Nes kiekvienoje kelionėje įspūdingiausios būna pirmos dienos, kai viskas nauja, o savaitgalio kelionėje ir yra tik tos dienos.
2.Mažai išleidi pinigų nakvynėms.
3.Nereikia imti laisvų dienų darbe (ar beveik nereikia).

Savaitgalio kelionių minusai:

1.Mažai variantų kur skristi (tik kai kurie Europos miestai).
2.Didelę kelionės kainos dalį sudaro skrydžio bilietai – verta tik jeigu jie pigūs.
3.Ženklią kelionės laiko dalį sudaro pats keliavimas (skrydis, važiavimas) – verta tik jeigu jis trumpas ir patogus.
4.Didelis kelionės tempas, daug „buities reikalų“ (į oro uostą ir iš oro uosto, tik atsikraustai ir jau reikia išsikraustyti, tik susidedi daiktus ir jau reikia išsikrauti), fiziškai turbūt pavargsi (nors psichologiškai pailsėsi).
5.Nespėji gerai įsigilinti į viską. Bus dalykų, kurių aplankyti negalėsi, nes, pavyzdžiui, kaip tik tom dienom neveikia.
6.Savaitgaliui norite keliauti ne tik jūs, tad skrydžiai bus kiek brangesni, ypač ilgiesiems savaitgaliams.

Atostogų kelionės (7-21 d.)

Keliaujama per atostogas, neretai 7 dienoms, 10 dienų ar 14 dienų. Paprastai – pasiėmus savaitę atostogų, dvi savaites atostogų.

Kur, kam ir kada taip keliauti:
Kadangi atostogas turėti įprasta, jas numato ir darbo teisė, daugelis bent kartą į metus turi ilgesnes atostogas – tai per atostogas išvykti į užsienį verta bet kam, kam bent kiek įdomios kelionės.

Atsotogų kelionių metu gali aplankyti praktiškai bet kurį pasaulio kraštą, tačiau rekomenduojama kelionės trukmė priklauso nuo to, kur skrisite.

Savaitei rekomenduočiau skristi į artimesnius Europai kraštus, kur skrydžiai pigesni, patogesni (Artimieji Rytai, Šiaurės Afrika, gal JAV ir kt.). Nes jei, tarkime, skristumėte ten, kur vien nuskridimas su kelionėmis iš oro uosto “suvalgys” daug laiko, mažesnis procentas atostogų tektų maloniajai kelionės daliai.

Tuo tarpu dviems savaitėms ar juoba trims savaitėms jau gali skristi bet kur, nes net ir 24 val. skrydis (su persėdimams sugaištu laiku) visai pakenčiamas dalykas, kai skrendi 20 dienų. Dviems-trims savaitėms galima važiuoti ir automobiliu ar kemperiu iš Lietuvos – net jei važiavimui susigaiš daug laiko, daug laiko ir liks. Aišku, atostogų kelionės automobiliu vis tiek apsiriboja Europa arba Europos pašonėje esančiomis žemėmis (šiaurės Afrika, vakarų Azija).

Mano dviejų savaičių atostogų kelionės po Malaiziją ir Brunėjų žemėlapis (mėlynai – nuomotais automobiliais nuvažiuoti maršrutai, o tarp jų buvo perskridimai)

Taip pat aktualu kelionės trukmę parinkti tokią, kad spėtumėte aplankyti atitinkamą šalį (vienoms šalims reikia daugiau laiko, kitoms – mažiau). Jei skrendate į didelę šalį, o laiko nedaug, verta pasirinkti tyrinėti kokį nors vieną jos regioną (nėra tikslo skristi savaitei ar dviems tikintis pamatyti „visas JAV“, bet realu skristi savaitei, tarkime, į kelis JAV vakarų nacionalinius parkus arba į JAV rytų didmiesčius). Savo ruožtu, jei skrendate į mažas šalis, gali būti verta apjungti kelias šalis į vieną kelionę (pvz. taip per dvi savaites apkeliavau Omaną, JAE ir Kuveitą). Svarbu, kad į vieną kelionę apjungiamos vietos būtų gana arti viena kitos, arba sujungtos patogiais skrydžiais, kad mažiau laiko „susidegintų“ judėjimui nuo vietos prie vietos. Nelogiška, tarkim, į vieną dviejų savaičių kelionę į JAV jungti Niujorką, Havajus ir Aliaską, nes atstumai bus milžiniški, vidiniams skrydžiams sugaištas laikas didelis.

Renkantis atostogų kelionės laiką, gerai, kai prie atostogų pavyksta prijungti ir savaitgalius, ypač ilguosius – tokiu atveju užsienyje praleisdamas 9 ar 10 dienų atostogadienių “sudegini” tik 5, o užsienyje praleisdamas 16-17 dienų – 10 laisvadienių. Dar metų pradžioje verta apmąstyti galimybes “išplėsti” atostogas prijungiant laisvadienius.

Automobiliu su stogo palapine per Namibiją? Į atostogas gali tilpti viskas, įmanoma realizuoti daugelį kelionių fantazijų – bet ne visas ar daugelį per vienas atostogas, tam trūktų laiko.

Atostogų kelionių pliusai:
1.Laiko pakanka visoms pagrindinėms lankytinoms vietoms.
2.Galima skristi į bet kurią pasaulio vietą.
3.Tempas gali būti lėtesnis, nei savaitgalio kelionėse, ir vis tiek daug pamatysi, patirsi. Ypač aktualu keliaujant su vaikais, vyresniems žmonėms.
4.Geriau „atsipalaiduoji nuo visko“, nei savaitgalį, ypač jei atostogos 2 savaičių.
5.Atostogas gali pasiimti kada nori, nestandartiniu metu, kai ne sezonas, pigu.

Atostogų kelionių minusai:
1.Vis tiek pritruks laiko pažinti šalies kultūrą, leistis į ilgus žygius, patirti retesnes šventes ir t.t.
2.Tokios kelionės degina laisvadienius, kurių kiekis ribotas.
3.Palyginus su savaitgalio kelionėmis, daugiau atsieis išlaidos vietoje, ypač kai keliauji į brangias šalis.
4.Jei atostogos „standartiniu metu“ (pvz. kai vaikų atostogos, aplink Kalėdas ir Naujus metus) – tai kainos bus didelės, nes tada skristi nori visi.

Per 9 d. atostogas Indijoje galėjome ir pamatyti šias dienos palydas Varanasyje, ir dukart išplaukti Gangu, pamatyti gausybę šventyklų… Kita vertus, nuolat kirbėjo jausmas, kad milijardinei Indijai su unikalia sena jos kultūra savaitės, dviejų ar net trijų – smarkiai per mažai.

Atostogų kelionių formatai:

1.Poilsinė kelionė „kur šilta“. Tokias pardavinėja kelionių organizatoriai – Egiptas, Turkija, Tunisas ir kt. Standartiniai formatai: 7 d., 10 d., 14 d. Gyvenama tame pat viešbutyje, neretai su maitinimu. Kai kas tame viešbutyje praleidžia visas atostogas, atsipalaiduoja – bet dažnai dienai ar kitai pasiima ekskursijas ar nuomotu automobiliu aplanko kai kurias apylinkes. Galima poilsinę kelionę susiorganizuoti ir pačiam perkant skrydžius ir viešbutį vietoje. Tokiu būdu paprasčiau, tarkime, pagyventi keliuose miestuose, ar dalį laiko poilsiauti, dalį skirti krašto pažinimui.

Viešbučio pakrantė Hurghadoje

2.Nepriklausoma pažintinė kelionė. Aktyviai keliaujama po šalį nuomotu automobiliu arba viešuoju transportu, kad būtų pamatytos visos svarbiausios lankytinos vietos.

3.Organizuota pažintinė kelionė. Lėktuvu+autobusu ar tik autobusu nuvežama į kelionės šalį, o ten visuomet lydi ir apie ją pasakoja gidai. Stengiamasi apvežti kuo daugiau įdomių vietų.

Lenkų pažintinės egzotinės grupė Benine

3.Aktyvi kelionė. Keliaujama užsiimti tam tikru hobiu – pvz. slidinėti, kaituoti ar kopti į kalną. Laikas leidžiamas vietose, kur tokioms aktyvioms pramogoms galimybės geriausios. Dažnai 7-10 d.

Slidininkai Šimbulako slidinėjimo kurorte Kazachijoje

Ilgalaikės kelionės (mėnuo ir ilgiau)

Skaityti plačiau: Ilgalaikės kelionės – kur? Kaip? Iš ko?

Kur, kam ir kada taip keliauti:

Prie tokių kelionių jau reikia „priderinti gyvenimą“: jei dirbi eilinį darbą, galimybių nebus, arba turėsi kaupti atostogas daug metų atsisakinėdamas atostogų kelionių.

Tačiau variantų kaip keliauti ilgą laiką – daug, juos aprašau kitame straipsnyje. Žmonės tai daro tarp darbų (išėjus iš vieno, prieš ieškant kito), studentai per vasaros atostogas, kiti (ir aš) keliaudami dirba nuotoliu (bet tam turi būti atitinkamas darbas).

Studentai per vasaros atostogas ar ‘gap year’ su milžiniškom kuprinėm išsiruošiantys po Aziją – viena ilgalaikių keliautojų rūšių, bet tikrai ne vienintelė

Ilgalaikėse kelionėse trukmė beveik neberiboja: gali keliauti kur nori, kokiais nori tempais, prisiderinti prie bet kokių skrydžių akcijų, švenčių. Gali įsigilinti į šalį, leistis į ilgalaikes patirtis (savanorystė, kalbų mokymasis, kelių savaičių žygiai ir t.t.).

Ilgalaikės kelionės gali būti iš esmės bet kur pasaulyje, nors labiausiai verta keliauti taip ten, kur nėra brangu ir kur nebus galimybių nukeliauti trumpam laikui iš namų (ypač jeigu ilgalaikė kelionė – laikinas dalykas, o po jos ketinate grįžti).

Mano pusandtro mėnesio kelionės po Tailandą maršrutas

Dažnas variantas, kad ilgalaikė kelionė yra žiemą ir keliaujama ten, kur šilčiau.

Ilgalaikių kelionių pliusai:
1.Laiko užtenka viskam, net ilgalaikėms patirtims.
2.Daugiausiai galimybių pasinaudoti įvairiom akcijom, nes ar skristi dviem dienom anksčiau, ar vėliau dažnai visai nesvarbu.
3.Lėtesnis tempas, dėl ko viena diena kainuos mažiau (mažiau judėjimo, nakvoti ten pat savaitę gali būti pigiau nei dieną ir t.t.)
4.Lėtesnis tempas, dėl ko taip nepavargsti fiziškai.

Phi Ta Kon šventėje toli Tailando šiaurėje – jeigu būčiau turėjęs mažiau laiko, nebūčiau galėjęs sudalyvauti

Ilgalaikių kelionių minusai:
1.Nesuderinama su „standartiniu darbu“, reikia priderinti ir veiklas, ir gyvenimo būdą.
2.Jei perki bilietą į vieną pusę dažnai išeina brangiau, nei į abi puses.
3.Brangu jeigu šalis brangi.
4.Galite pasiilgti namų, tam tikrų daiktų kurių negali turėti su savimi, draugų ir t.t. (priklauso nuo žmogaus).
5.Gali padėti trukdyti maksimalaus buvimo laiko šalyje ribos (galima spręsti „visa run“ ir kitais būdais).
6.Gali būti sunku grįžti (ypač jei neturi darbo, namų).

Ilgalaikių kelionių formatai:

1.Žiemojimas svetur. Tikslas – praleisti žiemą šiltame klimate, neretai apsistojant kokiame kurorte.

2.Nesibaigiančios “darbostogos”. Dirbama per atstumą, kelionė susilieja su gyvenimu.

3.Kuprinėjimas (backpacking). Ieškoma nuotykių, pažinčių, keliaujama be didelio plano, naudojamasi iškilusiomis progomis.

4.Tikslinės kelionės. Pavyzdžiui, mokytis kalbos ir pasinerti į numylėtą kultūrą arba leistis į didžiulę ekspediciją.

Darbas per atstumą nuo Maroko riado stogo

Kitokios kelionės

*Vienadienės išvykos automobiliu arba – retais atvejais tai įmanoma – lėktuvu, nuskrendant ryte ir grįžtant vakare. Čia nereikia nei atostogų, nei mokėti už nakvynę, bet galimybių tokioms iš Lietuvos mažai. Tačiau jei gyvenate netoli judraus oro uosto, pvz. Londone, galimybių gali būti daug. Taip pat vienadienėms išvykoms daug galimybių jei neseniai kažkur emigravote ar laikinai gyvenate ir dar nesate aplankę visko aplinkui.

Ar žinote, kad Ispanija iki šiol valdo du miestus Afrikoje?

Tai – Seuta ir Melilja. Unikalios vietos, kur susiduria du žemynai. Europos tvarka ir architektūros didybė – bet labiau Afrikos kainos. Puošnios senos bažnyčios ir mečetės šalimais. Tačiau beveik jokių turistų!

Lankėme tiek Seutą, tiek Melilją, ir manome, kad laiko klausimas, kol jos bus atrastos!

Meliljos architektūra

Melilja – Barselona be turistų?

Melilja pavadinama „Antrąja Barselona“. Ne be reikalo: Meliljos centrą kūrė garsiojo Barselonos architekto Gaudžio mokinys Enrikė Nieto, taigi čia pilna nuostabių XX a. pradžios pastatų. Centrinė Ispanijos aikštė, nuo jos it vėduoklės sparnai atsišakojančios tiesios puošnios gatvės su didingais teatrais, kazino, valdžios rūmais… Dar oro uoste gavome nemokamą bukletą su visais garsiausiais modernistiniais pastatais, kad galėtume jų ieškoti.

Meliljos savivaldybės rūmai Ispanijos aikštėje

Tik jeigu šmirinėdamas Barselonos centre vietom teko kone stumdytis su kitais turistais, o į svarbiausias lankytinas vietas bilietus turi pirkti prieš daug dienų – tai Meliljoje per dieną jokių užsieniečių nesutikome, gatvės tuščios, automobilių mažai, retose lauko kavinėse sėdi tik su vietiniais. Sunku patikėti, kad čia dar ta pati Ispanija, kurią kasmet aplanko kone 100 milijonų keliautojų! Ispanijos žemyne ar Kanaruose ne kartą patyriau, kad turistai ispanams jau pabodę. O Meliljoje laukė tik svetingumas, būdingas turistų nemačiusioms šalims. Ilgi klausinėjimai iš kur atvykome („Lietuvos? Taip toli!“), palydėjimai ir patarimai, ką lankyti toliau. Maža to, net visi Meliljos muziejai ir lankytinos vietos – nemokami!

Meliljos senamiestyje

O tų vietų – gausu. Galingais mūrais įtvirtintas Meliljos senamiestis pradėtas statyti dar ~1497 a. Tada, kai krikščionys ispanai atkariavo Ispanijos pusiasalį nuo musulmonų. Žadėjo nesustoti, persikėlė į Afriką – Melilja ir Seuta turėjo būti tik Afrikos užkariavimo pradžia. Bet Kolumbas kaip tik panašiu metu atrado Ameriką ir Ispanija verčiau nutarė steigti kolonijas ten. Šitaip Melilja ir Seuta iki pat šių dienų liko vienišomis Ispanijos tvirtovėmis anapus Viduržemio jūros…

Meliljos senamiesčio mūrai

Tarp įdomiausių vietų Meliljos senamiestyje – Cuevas del Conventico požemiai, kur miesto gyventojai slėpdavosi karų metu, taip pat sienų viršūnės, nuo kurių atsiveria Viduržemio jūros vaizdai (karo muziejaus bastionas, švyturys).

Meliljos krantai su švyturiu viršuje ir Cuevas del Conventico dešinėje

Afrika ir Europa viename mieste?

Vaikščiodamas po Melilją sunkiai galėjau justi, kad esu Afrikoje. Europietiška architektūra, švarūs ir tvarkingi parkai (Parque Hernandez)… Tačiau „egzotikos prieskonis“ nuolat justi. Nors Meliljoje, kaip ir Seutoje, dauguma žmonių – ispanai, musulmonai čia sudaro beveik pusę gyventojų. Greta ispanų kalbos nuolat girdisi Afrikos kalbos: Meliljoje – berberų, Seutoje – arabų. Grafičiai rašomi ir arabų raštu, daug moterų su skarelėmis,.

Iščiustytoje Meliljoje – ir tokie suoleliai

Tie žmonės – tai tikrai nebūtinai imigrantai. Daugelio jų protėviai atvyko dar XIX a. ar XX a. pradžioje, kai Seuta ir Melilja sparčiai plėtėsi. Atvyko ne tik musulmonai, bet ir Afrikos žydai, tad Meliljoje – nuostabi sena Centrinė Meliljos mečetė, Or Zaruah sinagoga. Visi jie įsiliejo į vietos gyvenimą. Dar kiti marokiečiai gyvena Maroke, bet kasdien važinėja dirbti į Ispanijos miestus.

Meliljos centrinė mečetė (dešinėje)

Kur kas didesnis skaudulys – naujieji nelegalūs migrantai. Tiesa, jiems Seuta ir Melilja – tik stotelės pakeliui. Atkeliauja jie kur nors iš Afrikos tolių į Maroką vien tam, kad pamėgintų laimę „perlipti tvorą į Ispaniją“, o tada jau tolyn į ES. Juk Maroko-Ispanijos sienos Seutoje ir Meliljoje yra vienintelės apskritai sienos tarp Afrikos šalių ir Europos Sąjungos – visur kitur Afriką nuo ES skiria jūra ar vandenynas, plaukti rizikinga.

Todėl tvora – galinga. Kai Seuta ir Melilja tokie maži miestai, kad viską nesunkiai apėjau pėsčiomis – tas tvoras ir Maroko kalnus anapus mačiau ne kartą. Į Melilją galėjau atvykti neparodęs jokio paso – užtat prieš lipant į lėktuvą atgal į Malagą jau laukė pasų kontrolė. Tikrino, ar nesu vienas tų perlipusių sieną nelegalų – jei būčiau, bent jau gilyn į Ispaniją, turbūt, būtų nepraleidę, sulaikę…

Marokas anapus sienos (siena – apačioje)

Iki pat šiol Seutoje ir Meliljoje budi ir daugybė Ispanijos karių, legionierių. Mat Marokas laiko, kad šie miestai – tai paskutinės negrąžintos Ispanų kolonijos ir Ispanija turėtų jas atiduoti Marokui. Beje, nors Ispanija yra NATO narė, NATO sutartis Seutai ir Meliljai negalioja: jei Marokas pultų tik šiuos miestus, NATO neprivalėtų ginti…

Meliljos žemėlapis Meliljos istorijos muziejuje

Seuta – miestas-tvirtovė

Seuta pasirodė dar labiau įtvirtinta, nei Melilja. Dar gausiau senų mūrinių sienų, fortų, o ir visas miesto reljefas – pusiasalis su vieninteliu įėjimu per siaurą sąsmauką, perkastą kanalu.

Ta sąsmauka dalina miestą į dvi dalis – labiau ispanišką senamiestį rytuose ir labiau musulmoniškus naujus rajonus vakaruose, anapus kurių – žalios erdvės ir įtvirtinta siena su Maroku.

Gražios XX a. pradžios architektūros Seutoje gerokai mažiau, nei Meliljoje, bet kažkiek yra – pavyzdžiui, 19005 m. Drakonų namas.

Seutos pusiasalis.

Kaip atvykti į Seutą ir Melilją (ir kodėl mažai kas keliauja)?

Nors abu Ispanijos miestai Afrikoje panašaus dydžio (~85 000 gyv.), jų pasiekiamumas smarkiai skiriasi.

Seuta yra anapus siauro Gibraltaro sąsiaurio – tad persikelti ten keltu iš Andalūzijos užtrunka 1 valandą, keltų daug. Seutą aplankėme, kai keliavome į Maroką – persikėlėme iš europinės Ispanijos į Seutą ir tada važiavome per sieną. Tiesa, persikelti į Seutą buvo brangiau, nei būtų buvę keltis tiesiai į Maroką – taigi, už šią papildomą vietą teko primokėti. Seutoje nėra oro uosto – galima nebent skristi reisiniu sraigtasparniu, bet tai brangu ir, kai yra keltas, nelabai logiška.

Melilja, tuo tarpu, gerokai atokiau: plaukti iš Europos ten truktų 4-7 val. į vieną pusę, kainos irgi atitinkamos. Todėl skridome lėktuvu – iš Malagos reisų itin daug, galėjome nuskristi į Melilją anksti ryte, o grįžti vakare. Tiek Seutai, tiek Meliljai apžiūrėti, keliautojui pakanka dienos, o miestai tokie maži, kad lengva apeiti pėsčiomis (net nuo Meliljos oro uosto iki centro ir atgal nukulniavome).

Musulmonės eina pro paminklą Ispanijos didvyriams, statytą diktatoriaus Franko laikais (Frankas Ispaniją užkariavo būtent iš Afrikos)

Didžiausias barjeras, kuris trukdo šiuos miestus atrasti turistams – atvykimo kainos. Į Melilją neskraido jokios pigių skrydžių bendrovės – o skrendant su „Iberia“ Malaga-Melilja-Malaga „suskraidymas“ neretai gali atsieiti panašiai, kaip Lietuva-Ispanija-Lietuva (pigiau pirkti iš anksto). O dar plius laiko gaišimas: atvykę į Ispaniją turistai verčiau jau pravažiuoja daugiau gražių miestelių ir kaimų Europoje, todėl jie ir perpildyti keliautojų, o Melilja, nepaisant dalinamų turizmo skatinimo bukletų – tuščia. Na, juk ir aš pats Seutą ir Melilją aplankiau tik per savo n-tąsias keliones į Ispaniją…

Skrydžiai iš Meliljos – tik į europinę Ispaniją

Bet galbūt tai tik laiko klausimas. Gal tik laiko klausimas, kada į Melilją atidarys reisus koks „Ryanair“ iš Europos didmiesčių. Ir pirmųjų pigių bilietų prisipirkę pirmieji keliautojai-atradėjai papasakos apie unikalius „Ispanijos miestus Afrikoje“ draugams ir Facebook sekėjams.

Juk Meliljoje yra ir karštis, ir paplūdimiai, ir lankytinų vietų, ir dar kainos mažesnės – kodėl daliai poilsiautojų neskristi ten vietoje Malagos?

Prie paplūdimio Meliljoje

Be to, Melilja yra Afrika. Tai gali imponuoti tiems, kas nori pagaliau aplankyti tą žemyną – tačiau „pirmam kartui“ prisibijo nepriklausomų Afrikos šalių dėl skurdo, nešvaros ar nesaugumo.

Bet kol kas nukeliavęs į Melilją dar galėjau jaustis savotišku atradėju – viena paskutinių Ispanijos vietų, kur dar tvyro ta atokumo dvasia.

Kada geriausia kur keliauti? Ar tas mėnuo tinkamas kelionei? Koks ten oras? Tai vieni dažniausių klausimų planuojantis kelionę…

Šiame straipsnyje sudėjau į vieną vietą visus niuansus, kurie turėtų lemti kelionės datą. Paskaitę suprasite, kas ir kaip, ir galėsite geriau pasirinkti, į kokias vietas kada keliauti.

Kur keliauti sezono metu, kur – ne sezono metu?

Kone visur pasaulyje yra “turizmo sezonas” ir “nesezonas“.

Sezonas tada, kai į tą vietą keliauja daugiausiai turistų.

“Sezonas” keliautojui reiškia du didelius minusus ir vieną pliusą:
– Didesnės kainos (ypač viešbučių, autonuomos, lėktuvų bilietų).
– Daugiau turistų (sunkiau gauti norimą viešbutį, vietą restorane ar prie baseino, kai kurios lankytinos vietos išparduodamos į priekį ir t.t.)
+ Daugiau kelionių galimybių (nesezono metu kai kurie restoranai ar viešbučiai gali būti uždaryti, pramogų nebūti, darbo laikai trumpesni ir t.t.)

Sezono metu minios turistų spiečiasi prie garsiojo Astronominio laikrodžio Prahoje: šiame mieste vasarą minios tikrai trukdė

Ar verta keliauti sezono metu, priklauso ir nuo to, kiek jums trukdo tie minusai. Bet nereikia suprasti, kad “Jei man netrukdo minios ir galiu sau leisti mokėti daugiau, geriau keliauti sezono metu”. Nes priežasčių, kodėl tam tikras laikas yra sezonas, yra daug – ir nebūtinai tos priežastys aktualios jums. Tipinės priežastys:
1.Geresnis oras (mažiau lietaus; šilta, bet ne per karšta).
2.Tinkamiausios sąlygos ten populiariai turistinei veiklai (pvz. slidinėjimui, kaitavimui, žygiams, nardymui, gyvūnų stebėjimui ar pan.).
3.Nacionalinės šventės ar svarbūs renginiai (sporto varžybos ir pan.) – garsiausios šventės paprastai sukelia pačius didžiausius sezono pikus, kai net viešbučių gali trūkti.
4.Moksleivių ar studentų atostogos toje šalyje arba gretimose šalyse.

Po Tunisą keliavome nesezonu ir net daugelyje turistinių vietų buvome vieni, tačiau buvo vėsoka. Kita vertus, keliaujant po lankytinas vietas, o ne maudantis jūroje, tai nebuvo minusas.

Kaip matote, jei “geresnis oras” dar aktualus daug kam, tai “tinkamos sąlygos kokiai nors veiklai” aktualios, tik jei ketinate užsiimti būtent ta veikla. Šventės ir renginiai yra pliusas dar mažiau kam: tik jeigu norite patys ten dalyvauti ar žiūrėti. Na o iš to, kad kelionės šalyje moksleivių atostogos, jums išvis jokios naudos nebus.

Tokiais momentais, kai turistų srautus išaugina jums neaktualios aplinkybės, geriausia nekeliauti: bus minios, bus aukštos kainos, o pliusais nepasidžiaugsite, nes jie nebus jums svarbūs.

Kada kurioje vietoje sezonas ir nesezonas lengva rasti informaciją internete, ją rašau ir savo kelionių vadovuose. Be sezono ir nesezono dar išskiriamas “priesezonis” (angl. shoulder season) – tai yra laikas, kai turistų skaičiai vidutiniški (vidutiniška ir visa kita: pvz. oras kiek prastesnis, nei sezono metu, bet geresnis, nei nesezono). Daug turistų kelionėms stengiasi rinktis būtent “priesezonį”.

“Priesezoniu” (lapkričio pradžioje) Maljorkoje: jau tuščia, bet dar šilta, nors ir nekaršta. Tiesa, “priesezoniu” tai ir sėkmės reikalas: vienais metais oras ‘subjūra’ greičiau, nei kitais

Beje – “Sezonas” ir “Nesezonas” skirtingose pasaulio vietose reiškia ne tą patį. Svarbus sezoniškumas. Yra vietų, kur jis didžiulis: t.y. nesezono metu keliauja labai mažai kas, palyginus su sezonu. O kitur skirtumai maži. Ten, kur sezoniškumas didelis, nesezonu ir sezonu patenki tarsi į kitą šalį, nesezono metu net svarbios lankytinos vietos gali neveikti.

Didžiausias sezoniškumas yra ten kur:
1.Keliaujama daugiausiai dėl vieno dalyko, o tas dalykas įmanomas tik tam tikru metų laiku ar prie tam tikro oro (pvz. slidinėjimo kurortai, pajūrio kurortai).
2.Yra metų laikų, kai oro sąlygos itin ekstremalios (pvz. labai šalta, labai labai karšta, nuolat lyja).
3.Vietos gyventojų mažai, o turistų sezono metu labai daug, dėl ko daug parduotuvių, restoranų dirba egzistuoja tik dėl turistų (pvz. nedideli kurortai, nacionalinių parkų gyvenvietės).
4.Dauguma turistų atvyksta su organizuotom grupėm, o jos vežamos ne visus metus (pvz. kruizinių laivų uostamiesčiai Karibuose ar “viskas įskaičiuota” tipo kurortai palei Viduržemį).

Tamsus poilsinis viešbutis Hamamete, Tunise – nesezono metu didžioji dalis jų uždaroma, nes nevežamos organizuotos grupės, kadangi maudytis daugeliui būtų per šalta.

Temperatūra kai rugsėjo mėnesį lankėmės Asuane, Egipte. Pavėsyje. Aišku, tai nesezonas.

O mažas sezoniškumas ten, kur oras ir aplinkybės kinta mažai ir/arba kur yra daug vietos gyventojų ir turizmo reikšmė ekonomikai mažesnė (didmiesčiai). Ten nuvykęs “nesezonu” rasi, kad viskas veikia kaip ir “sezonu”, tik gal turistų kiek mažiau.

Kai ruošiesi keliauti į labai sezoniškas vietas nesezono metu, dar prieš įsigydamas bilietus turi pažiūrėti, ar tai, dėl ko ten keliauji, iš viso tuo metu bus įmanoma: labai gali būti, kad išsvajotos lankytinos vietos bus uždarytos, pramogos nepasiekiamos, arba, tarkime, prieinamos tik savaitgaliais, o savaitgalį būti neplanuotumėte… Ne vienos geros ir pigios kelionės idėjos nesezono metu teko atsisakyti kai supratau, kad, tiesiog, keliaudamas nesezonu liksiu nepatyręs pusės to, kas šalyje svarbu.

Ekskursijos laivu aplink Atono pusiasalį Graikijoje vyksta tik sezono metu – nuo vėlyvo pavasario iki rudens. Kadangi išlipti Atone galima tik vyrams, tai kitu metų laiku moterys jo negali net pamatyti, nebent nuomotųsi visą laivą

Dar viena svarbi aplinkybė – šalies turistiškumas. Jei vieta pritraukia labai daug turistų (pvz. kokia Venecija), tai sezono metu ten gali būti “tragedija”: minių minios, ekskursija po ekskursijos, be galo išpūstos kainos. Tačiau mažiau turistinėse šalyse ir sezono metu prieš turistus dominuos vietiniai, o ar turistų dvigubai mažiau, ar dvigubai daugiau, net sunkiai pastebėsite.

Taigi, keliaujant į pačias populiariausias vietas gali būti tikrai verta keliauti nesezonu netgi tuo atveju, jei šiaip jau jums būtų maloniau sezonu. Nes labai gali būti, kad vėsesnis oras nebus jums tiek nemalonus, kiek būtų nemalonios turistų minios ir išpūstos kainos. Kita vertus, keliaujant į mažiau turistines šalis, turistų minių išvis niekada nebus, tad šitas argumentas už kelionę nesezono metu atkrenta.

Turizmo žemėlapis. Kuo žalesnė šalis, tuo mažiau turistų (palyginus su gyventojų skaičiumi). Kuo raudonesnė – tuo daugiau.

Kaip iš anksto išsiaiškinti, koks bus oras?

Vienas dažniausių veiksnių renkantis kelionės laiką – oras. Pirkdamas kelionės bilietus iš anksto nežinosite, koks *tiksliai* bus oras būtent jūsų kelionės metu – bet ir ne tiek svarbu laipsnis-kitas šen ar ten, svarbu, koks klimatas apskritai tuo laiku. O tą informaciją lengva rasti internete: nuo Vikipedijos straipsnių apie kiekvieną miestą iki specializuotų svetainių.

Svarbiausia išsiaiškinti, kokie kelionės mėnesį yra šitie skaičiai (ir kokius klausimus tai padeda atsakyti):
*Vidutinė dienos temperatūra (angl. Average high) – “Kiek tikėtina bus laipsnių šilčiausiu dienos metu?”.
*Vidutinė nakties temperatūra (angl. Average low) – “Kiek tikėtina bus laipsnių šalčiausiu nakties metu?”.
*Kritulių kiekis per mėnesį milimetrais (angl. Average precipitation) – “Kiek, tikėtina, lis ar snigs?”.
*Saulėtų valandų kiekis (angl. Mean monthly sunshine hours) – “Kokia tikimybė, kad švies saulė?”.
*Vandens temperatūra vandenyne / jūroje (angl. Average sea temperature) – “Ar bus šilta maudytis?”.

Neverta kreipti dėmesio į visokiausius “šalčio rekordus” ar “karščio rekordus” – tokie gali būti tik kartą į šimtą metų.

Jums tie skaičiai nieko nesako? Atsidarykite tokią pačią informaciją apie savo miestą (pvz. Vilnių, Palangą). Matysite, kokį mėnesį kokie skaičiai “pas jus” ir galėsite palyginti, kada kelionės vietoje šilčiau, kada šalčiau, kada kritulių mažiau, kada daugiau, nei esate įpratę. Tai pasakys jums daug daugiau nei “nuogi skaičiai”. Dažnai pamatai pvz. “Toje vietoje temperatūra balandį – kaip rugpjūtį Palangoje” ar pan. ir iškart viskas aišku. Arba – “Ten tuo metu lyja dvigubai daugiau, nei Lietuvoje”.

Angliškoje Vikipedijoje tokios klimato lentelės yra apie visus miestus. Čia – Klaipėdos lentelė. Ją galite lyginti su vietomis, kur keliausite (didesnės kokybės lentelė – atsidarius Vikipediją).

Tiesa, kartais klimatą sunku palyginti su lietuvišku. Pavyzdžiui, kuo toliau nuo vandenyno kranto ir kuo aukščiau į kalnus, tuo labiau skiriasi dienos ir nakties temperatūros. Taigi, gali būti taip, kad, pavyzdžiui, kokiame kalnų regione vidutinė dienos temperatūra bus kaip Lietuvoje liepą, o nakties – kaip Lietuvoje balandį…

Be to, nors Lietuvoje, kur šalis nedidelė ir nėra kalnų, visur klimatas panašus, kitose šalyse nebūtinai taip: taigi, nepakanka pažiūrėti klimato viename mieste, jei važiuosi per daug šalies vietų, per kalnus ir per žemumas, reikia žiūrėti klimatą skirtingose vietose pakeliui. Bendra taisyklė – kiekvieni papildomi 1000 m aukščio temperatūrą “numuša” ~7 laipsniais, bet naktimis labiau nei dienomis.

Peru, kur yra šie Maču Pikču inkų miesto griuvėsiai kalnuose, klimatas aukščiausiuose miestuose ir žemiausiuose gali skirtis ir 30 laipsnių… Naktimis Peru istorinėje sostinėje Kuske maždaug 15-20 laipsnių šalčiau, nei šiuolaikinėje sostinėje Limoje

Kada šventės ir ar verta keliauti jų metu?

Kada šalyje šventės, nedarbo dienos internete pamatyti labai lengva. Bet šventė šventei nelygu – svarbu suprasti ir jų reikšmę. Vienos bus tik nedarbo dienos, o kitos suteiks įdomių galimybių sudalyvauti ar pamatyti, kaip švenčia vietiniai.

Šventės, kurių metu reiktų vengti ten keliauti:
1.Šventės, kurios yra tik nedarbo dienos, ypač, kai sudaro ilgąjį savaitgalį. Gavę laisvadienius “pajudės” daug vietinių, užims viešbučius. Jei jau keliausite tokiu metu, pasistenkite būti ten, kur vietiniai mažiau linkę leisti šventes (pvz. jei šilta, tikėtina, vietiniai per ilgąjį savaitgalį užplūs pajūrio kurortus – tad geriau jums tuo metu keliauti po miestus).
2.Šventės, kuriose vis tiek nežadate niekaip dalyvauti ar jų stebėti.

Majamyje netyčia atsidūrėme per SuperBowl (NFL finalą) – kadangi ten nėjome, naudos nebuvo, bet nakvynės kainos pakilo ir mums

Tačiau net jeigu pirma reakcija išgirdus “vietinė šventė” – “aišku, nedalyvausiu, ką aš ten veiksiu”, pagalvokite darsyk. Vienos įspūdingiausių patirčių kelionėse man buvo būtent šventėse: pamatai šalį, kultūrą savaip, taip, kaip mažai kas pamato. Jeigu šventė atrodo įdomi ir joje dalyvausite – tai, net jei už viešbutį susimokėsite daugiau, tai bus pliusas, unikali patirtis.

Svarbu kaip ta šventė švenčiama ten, o ne pas jus. Dažna pradedančių keliautojų klaida – norėdami pamatyti “vietines šventes” jie vyksta tuo metu, kai švenčiama Lietuvoje (ypač per Naujus metus). Bet ne visur tos pačios šventės švenčiamos, o net jei ir švenčiamos – nebūtinai jų svarba vienoda (pvz. Nauji metai Lietuvoje, galima sakyti, svarbiausia metų šventė, o kitur gali būti eilinė šventė: kainos bus išaugusios, nes daug kas keliauja tuo metu, o kažko labai įdomaus nepamatysite).

Bet kuriuo atveju, keliaudamas per pagrindines šventes automatiškai keliauji net ne tiesiog “sezono metu”, bet per patį “sezono piką”, tad viešbučius, skrydžius reikia rezervuoti anksčiau.

Rio de Žaneiro karnavale – vienoje nuostabiausių regėtų švenčių gyvenime (bet nakvynė tuo metu kainavo brangiau, nei šiaip

Kada verta “iškeliauti” iš namų?

Iki šiol rašiau kada verta keliauti tik iš tos pusės, kada tam tikroje šalyje yra “gerai” ir kada “blogai” turistui.

Bet dažnam kelionės laiką labiau nulemia asmeninės gyvenimo, darbo aplinkybės, kaip atostogos darbe (jei galima paimti ne bet kuriuo metu) ar jo vaikų atostogos mokykloje, medaus mėnuo ar dar kas. Aišku, net ir tokiom aplinkybėm, kai negali rinktis kelionės datos, visada gali pasirinkti tokią kryptį, į kurią būtent tuo metu keliauti gera.

Kartais kelionių laiką žmonės renkasi “iš inercijos”: pvz. visada atostogauja vasarą, nors tai ne(be)privaloma ir tam nėra logikos, arba visada atostogauja tuo pat metų laiku.

Jei taip darote ir jūs – pergalvokite, ar tai logiška. Labiausiai verta planuotis keliones tokiais momentais:

1.Kai yra ilgasis savaitgalis šalyje, kur gyvenate ir, jei reikia, prie ilgojo savaitgalio galite prijungti daugiau dienų, taupydami atostogas.
2.Kai jūsų šalyje yra jums labiausiai nepatinkantis klimatas ar kitos aplinkybės (pvz. jei nepatinka šaltis, logiškiau atostogauti kur šilčiau tada, kai namie – šalčiausia).

Daugeliui kur kas labiau norisi trumpam palikti tokią Lietuvą… Bet vis tiek net ir kai kurie, kurie galėtų atostogauti žiemą, ‘iš inercijos’ atostogas ima vasarą

Reikia suprasti, kad kaip jums bus aplinkybių, skatinančių “iškeliauti”, taip bus ir kitiems, ir jos nebūtinai sutaps. Laiku, kai “iškeliauti nori daugelis” (pvz. per moksleivių atostogas, naujus metus, savaitgalius – ypač ilguosius), išbrangs lėktuvų bilietai, tad, jei jums tai nėra aktualu (pvz. neturite vaikų ar dirbate “slenkančiu grafiku”), tokių laikų atostogoms venkite.

Kai kurių vietų turistinį sezoną labiausiai lemia ne situacija tose pačiose šalyse, bet “stumiantis faktorius” šalyse iš kur ten atvyksta turistai. Na, kokiuose Kanaruose visad šilta – bet europiečiai užplūsta žiemą, nes vengia šaltų žiemų Europoje. O Meksikos kurortai itin “apgulami” per JAV moksleivių atostogas. Jei jums tai neaktualu, tokių momentų venkite.

Atėnai – vienas garsiausių pasaulio miestų, pakeitęs viso pasaulio istoriją!

Ar jis tikrai vertas šios etiketės? Kas ten yra dar be senovės stebuklų ir Akropolio?

Ir kaip atrodo „juodoji Atėnų pusė“?

Mano žvilgsnis į Atėnus, kur keliavau daug kartų.

Centrinė Atėnų Sintagmos aikštė ir parlamentas eilinio kairiųjų protesto metu

Tai – straipsnis apie Atėnus. Straipsnis apie visą Graikiją, jos kultūrą ir istoriją yra čia

Atėnai – didingas demokratijos ir filosofijos lopšys

Atėnų Akropolis – jo vaizdą atpažįsta net tie, kurie ten niekada nebuvo ir nekeliaus. Virš Atėnų iškilusi didžiulė uola, o tos uolos viršūnėje – šventyklos graikų dievams, statytos dar prieš ~2500 metų! Didysis Partenonas nekaltajai Atėnei. Mažesnis, bet svarbesnis Erechtejonas, puošta moterų statulomis kariatidėmis. Viskas pastatyta Atėnų aukso amžiuje ~500 m. pr. Kr., kai graikai buvo ką tik sutriuškinę persus, ir Atėnų valdovas Periklis, pasinaudodamas taika ir turtais, perstatė nuniokotus Atėnus į tikrą graikiško pasaulio sostinę.

Erechtejonas su kariatidėmis Akropolio viršūnėje

Į Akropolį nepaliaudamos lipa minios ir minios ir minios turistų – istorijos piligrimų. Gėrisi vaizdais žemyn, mėgindami pajusti prabėgusius tūkstantmečius. Ne ką mažiau nuostabūs vaizdai atsiveria į Akropolį. Nuo gretimo Filopappou kalno, iš 3 km ilgio pėsčiųjų alėjos Akropolio papėdėje restoranų ir iš daugybės Atėnų centro daugiabučių bei viešbučių viršutinių aukštų. Rasti butą ar kambarį su balkonu į Akropolį – juokų darbas! Ir net nebūtinai labai brangu.

Akropolis žvelgiant nuo Filopappou kalno

Bet tikroji Atėnų magija – ne pastatuose, o mintyse, kurios iš šio tada nedidelio miesto išplito po visą visą pasaulį. Atėnuose atsirado demokratija – tokia Demokratija, kad senovės atėniečiams, tikriausiai, jokia šiandienos šalis neatrodytų demokratiška…

Senovės Atėnuose demokratija buvo tiesioginė: sprendimus priimdavo visi atėniečiai, susirinkę drauge. O pareigūnai vietoje rinkimų būdavo skiriami burtų keliu (nes, senovės atėniečių požiūriu “rinkimai reiškia nelygybę: jie naudingi oligarchams, kadangi tik jie turi pinigų ir laiko rinkimų kampanijoms”). Valdininko dalią išmėgindavo daugelis: pavyzdžiui, faktinio Atėnų “mero” kadencija buvo 24 val., ir per gyvenimą juo galėdavai dirbti tik kartą: taigi, apie pusę visų piliečių vyrų sulaukdavo savosios “valdžios dienos”.

Prisiekusiųjų išrinkimo loterijos “automatas” Graikų Agoros muziejuje Atėnuose

Senovės Atėnuose klestėjo ir filosofai – Sokratas, Platonas, Aristotelis. Be jų raštų iki šiol neapsieina joks universitetinis filosofijos kursas.

Deja, anų didžiaminčių dvasios geriau ir ieškoti jų knygose, o ne Atėnuose. Atėnuose iš Aristotelio filosofijos licėjaus beliko, na, kažkokios gal grindys, pamatų liekanos. Akmenys pasirodė mažiau tvarūs nei išmintingi žodžiai!

Atėnai pasaulio kultūrą gal nulėmė ne ką mažiau, nei Roma, bet Roma klestėjo ~500 metų vėliau ir buvo daug didesnė. Kai pirmąkart keliavau į Atėnus, tikėjausi „antros Romos“, todėl pradžioje Atėnais gal net šiek tiek nusivyliau. Štai iš didžiausios Dzeuso šventyklos belikusios vos kelios kolonos, šen ar ten dar stypso koks senas paminklas, nors ir tie dažnai romėnų statyti. Tik Hefaisto šventykla beveik sveika – tačiau tik todėl, kad ji ištisus amžius naudota kaip cerkvė. Tad nebuvo apleista ir „tąsoma po akmenį“ naujiems namams statyti.

Štai kas liko iš didžiausios Atėnuose Dzeuso šventyklos

Graikams jų antikinė istorija – ne šiaip pasididžiavimas, tai – jų tautos esmių esmė. Tad, nuo pat tada, kai Graikija iškovojo nepriklausomybę nuo Osmanų Imperijos ir 1834 m. Atėnai tapo jos sostine, archeologai nenuilstamai atkasinėja senųjų Atėnų didybę. Ištisus senamiesčio Plakos rajonus graikai išgriovė, kad atidengtų Graikiškąją Agorą, prieš 2300+ metų tarnavusią kaip miesto centras. Bet, jeigu ne puikios paaiškinamosios lentos, iš tų pavienių vėl pakeltų kolonų, nebūdamas archeologas, mažai ką tesuprastum…

Grafičiais apipaišytas metro Atėnuose važiuoja pro Hefaisto šventyklą – vienintelis gerai išsilaikęs pastatas graikų Agoroje

Paprasčiau senųjų Atėnų didybę buvo pajusti muziejuose. Akropolio muziejuje, kur suvilkti visi Akropolyje iškasti šedevrai, nuo vazų iki didžiulių skulptūrų iki Partenono frizų bareljefų. Ir Archeologijos muziejuje, kur supervertybės vežamos jau iš visos Graikijos. Daugelyje šalių „Archeologijos muziejus“ asocijuojasi su visokiom surūdijusiom sagom, kurios žavi tik tuo, kad yra labai senos. O Atėnų muziejų skulptūros, net jei būtų nulietos šiandien, žavėtų meno gurmanus! Tiesą pasakius, žiūrint kai kuriuos laiko nepaveiktus šedevrus, kartais net sunku patikėti, kad tai sukurta 500 m. pr. Kr., o ne, tarkime, kokiais 1800 m. po Kr. Nes ir dar “visai neseniai” visa Europa kūrė panašiai, sekdama senovės graikų menininkų pėdomis.

Statulos Atėnų archeologijos muziejuje

O šiaip – kokioje gausybėje gyvenimo sričių iki šiol nejučia sekame anų laikų Atėnais! Pavyzdžiui, teatras. Kurti spektaklius pagal atėniečio Sofoklio pjeses iki šiol – režisierių garbės reikalas. Tikriausiai buvo statomos jo pjesės ir 161 m. po Kr. romėniškame Herodo Atiko teatre Akropolio pašonėje. Jis iš dalies atstatytas, pritaikytas nūdienos teatrų festivaliams. Gerėdamasis Atėnų panoramomis viršum jo akmeninių kėdžių, iš kurių tomis pat Sofoklio dramomis džiaugėsi mano pro(x74)senelių kartos atstovai, kaip niekur pajutau kokie tie Senovės Atėnai vis dėlto mums artimi…

Herodo Atiko teatras ant Akropolio šlaito

Kita vieta pajusti prabėgusių amžių trumpumą – Panatėnų stadionas, kur vykdavo Panatėnų žaidynės, panašios į olimpines (be atletų varžybų, buvo ir religinė šventė bei meno renginiai). Tiesa, stadionas atstatytas iš naujo, naudotas XIX a. atgaivintoms olimpinėms žaidynėms (dar viena erdvė, kur šių dienų pasaulis imituoja senovės Graikiją). Tik 2004 m. Atėnų olimpiadoje jame tegalėjo vykti šaudymo iš lanko rungtis, mat visoms kitoms šiuolaikinio sporto šakoms stadionas per siauras. Dar vienas skirtumas: sportininkai šiais laikais nebe nuogi. Kas praeina, kas pasilieka, kas vėl sugrįžta…

Atėnų istorija nesibaigė ir miestą užėmus romėnams (86 m. pr. Kr.) – romėnai pastatė Romėnų agorą, o Hadriano arka simboliškai skiria „graikiškuosius“ Atėnus nuo „romėniškų“. Vienoje jos pusėje iškalta “Čia yra Atėnai, senasis Tesėjo miestas”, kitoje – “Čia yra Hadriano miestas – o ne Tesėjo”. Minotaurą nukovęs Tesėjas ir kiti graikų didvyriai romėnams imponavo ne mažiau, nei patiems Atėnų graikams…

Hadriano Arka. Pro arką tolumoje matosi Akropolis

Kodėl Atėnai neturi senamiesčio, arba „kinų sienos su terasų piramidėm“

Šitokiame sename mieste tikėtumeis stebuklų iš visų visų prabėgusių amžių: ir Viduramžių, ir Naujųjų laikų. Bet vėlgi – Atėnai ne Roma. Ir ne Stambulas. Būtent Stambulas – tada Konstantinopolis – 476 m. po Kr. tapo naująja graikiškos civilizacijos sostine. Ta „Naujoji Graikija“ – Bizantijos Imperija – jau buvo krikščioniška. O aršokiems to meto krikščionims neįtiko ne tik graikų dievų šventyklos ar statulos, bet ir klasikiniai spektakliai, ir Atėnų „karūnos deimantas“ – filosofijos mokyklos.

Viskas pamažu uždaryta – Atėnų „širdys“ išplėštos. Miestas nyko, nyko iki tokio beveik kaimo. Galiausiai, 1458 m., jį užvaldė musulmonai Osmanai, laisvos graikų šalies pasaulyje nebeliko išvis. 1833 m. Atėnuose tegyveno vos 4000 žmonių: iš esmės testovėjo vien dabartinis Plakos rajonas.

Kavinės Plakos rajone

Tik 1822 m., kai Graikija vėl iškovojo nepriklausomybę, Atėnų šlovė, it bumerangas, ėmė grįžti. Stambulas pasiliko anapus Graikijos sienų, ir laisvoje Graikijoje nebuvo miestų, garsesnių už Atėnus. „Miestelis palei Akropolį“ skubiai paverstas sostine: nutiesti platūs bulvarai, pastatyti didingi Nacionalinio universiteto, Atėnų akademijos, parlamento, prezidentūros rūmai.

XIX a. Atėnų didingi pastatai. Priekyje rūksta dūmai – anarchistai padegė šiukšliadėžes protesto metu, ugniagesiai gesina

Ir daugybė nuostabių puošnių vilų, kurių… seniai neliko. Dažnai jusdavau, kad Atėnuose vertinama tik ta istorija, kuriai 2000 metų ir daugiau. 100, 200 metų senumo namai trūnija, griūva ir griaunami, išskyrus cerkves.

Likusi maža cerkvytė iš laikų, kai Atėnai buvo miestelis

Bet labiausiai Atėnus kitu miestu pavertė pokariu išsikerojusi antiparochi programa: visiems Atėnų namų šeimininkams leista atiduoti savo namus nugriovimui ir perstatymui į daugiabučius polykatoikijas, mainais tuose daugiabučiuose gaunant po keletą butų.

Keli dešimtmečiai – ir visi Atėnų rajonai virto tokiom masyvaus betono jūrom. Vienas prie kito prilipdytos 6-9 aukštų polykatoikijos be jokių pretenzijų į architektūrą sudaro tokias „kinų sienas“ su balkonais. Siaurų gatvių nepasiekia jokie saulės spinduliai, automobiliai vietomis vos prasigrūda, ir tikras Heraklio žygdarbis rasti parkingą… Laimė, metro pastatytas.

Ankšta Atėnų gatvė

Atėnai gimė iš naujo be jokių ten miestų architektų, jokių zonavimų, jokių sklypų užstatymo tankio limitų, jokių statybų kokybės kontrolių… Grūdi kuo daugiau butų, kad kuo daugiau parduotum, ir koks skirtumas ar liks normalus šaligatvis ar dviračių takas! Jei kas skundžiasi „chaotiška“ kokio Vilniaus ar Kauno plėtra, senamiesčių „stiklainiais“, gal pasijus lengviau (ar kaip tik išsigąs?) pamatę, kas liko iš Atėnų…

Ir visgi tie „chaoso Atėnai“ savaip sužavėjo! Dvasios jiems suteikė vienas vienintelis statybų reikalavimas, kuris visgi buvo įrašytas į įstatymų knygas: „Jeigu pastatas aukštesnis nei šeši aukštai, kiekvienas kitas aukštas turi būti vis labiau atitrauktas nuo gatvės“. Rezultatas: polykatoikijų viršūnės – tarsi piramidės. „Piramidžių“ atsitraukimai dovanojo viršutinių aukštų butams terasas: kai kurios jų dabar tarnauja kaip šeimininkų sodeliai, kitos – vietos ramiam vakaro pasibuvimui gėrintis ryškiai apšviesto Akropolio vaizdais.

Piramidinės Atėnų polykatoikijų viršūnės

Kaip sakoma, drugelio sparno plazdėjimas vienoje pasaulio pusėje gali lemti tornadą kitoje… Taip ir ta trumputė įstatymo eilutė perkeitė visą Atėnų dvasią. Privalomos terasos reiškė, kad kiekvienoje polykatoikijoje bus ir brangesnių, geresnių butų – taigi, viršutiniuose aukštuose „nusėdo“ turtingieji, o dabar jie traukia ir AirBnB ieškančius turistus. Viduriniuose aukštuose kūrėsi „eiliniai graikai“, na o apačioje, prie purvinų, siaurų, nūnai benamių nugultų šaligatvių – iš pradžių apsigyveno studentai iš kaimų, vėliau savo smulkmenų parduotuvėles atvėrė Atėnus užplūdę imigrantai iš Bangladešo, Indijos, Afrikos.

Buto antrame nuo viršaus polykatoikijos aukšte terasoje

Taigi, kiekvienas Atėnų pastatas – it socialinė piramidė! Skaičiau ir kritikos tokiai „socialinei atskirčiai aukštais“. Bet kiti kaip tik teigia, kad Atėnai beveik „miestas be atskirties“: juk skirtingų socialinių grupių žmonės gyvena tuose pat pastatuose, dalinasi problemomis, laiptinėmis, senais liftais, nustojančiais veikti kai kas nors bet kuriame aukšte pamiršta uždaryti duris. Kaip ten bebūtų, Atėnai tikrai smarkiai skiriasi nuo Vakarų Europos didmiesčių, kur “elitas” ir “vargšai” labiau pasiskirstę rajonais!

Parduotuvės polykatoikijų apačioje

Atėnų rajonai ir jų skirtingi naktiniai veidai

Itin tankus gyvenimas Atėnų centre turi ir kitą „šalutinį poveikį“. Visur daugybė žmonių. Tragedija, kai turi važiuoti automobiliu, nardyti tarp pėsčiųjų ir nelegaliai pastatytų motociklų. Tačiau tikra komedija, kai esi pėsčias ir ieškai kur apsipirkti ar pavalgyti.

Rinka didžiulė, pasiūla didžiulė! Ir tavasis Deus Ex Machina nebrangaus graikiško (ir ne tik) maisto pavidalu – visada už kampo.

Spalvingi Psyri rajono restoranai

Turistai per amžius keliaudavo į Atėnus pasigrožėti jų senoviniais stebuklais. Paskui sėsdavo į autobusus ir vykdavo toliau – į Delfus, Mikėnus, Epidaurą… Pirmosiose savo kelionėsė į Graikiją taip dariau ir aš – bet kuo toliau, tuo labiau Atėnuose norisi pasilikti ilgiau.

Didžiulė konkurencija gimdo vis didesnę įvairovę: restoranai, barai, privatūs muziejai, suvenyrų prekijai ir menininkai vienas kitam per galvą lipa mėgindami pasiūlyti ką įdomesnio, spalvingesnio. Norisi trumpam prisėsti, pasinerti į vietos dvasią. Pagaliau kiekvienas iš polykaoikijų rajonų turi kažką savito: romantikai aplūžęs grafičiais ištepliotas Psyri ir žavi Monastirakio aikštė, imigrantų iš Pietų Azijos turgumi virtęs Metaksougerijas. Ir net senovės Graikiją turistams sumanūs verslininkai atskleidžia įvairiai: štai vieni įkūrė Herakleidono muziejų, kur pristatomi senovės graikų išradimai, kiti siūlo sudalyvauti spektaklyje-detektyve apie nužudymą senovės Atėnuose. Atėnų tradicija – vasaros kino teatrai po atviru dangumi; anapus ekrano iš daugybės jų matosi Akropolis.

Monastirakio aikštė su Akropoliu fone

Kitame atėnietiško gyvenimo būdo gale – Omonijos aikštės šiaurinės prieigos su narkomanais gatvėse. Ir Eksarchija. Kraštutinių kairiųjų rajonas, supantis Atėnų politechnikumą. Ir centrinė Sintagmos aikštė priešais parlamentą. Gerais laikais ten vyksta garbės sargybos keitimosi spektakliai. O blogais – bet tikrai neretais – ten atsiveria tokia Pandoros skrynia, kad baisėdamosis viską tuoj rodo viso pasaulio žinių laidos.

Na, o aš ir tai pamačiau gyvai…

Grafitis Psyri rajone protestų tema

Žiaurieji Atėnai: radikalų riaušės ir nebaudžiami žudymai

Pastarąjį kartą Atėnuose praleidau iš viso keturias dienas. Nusileidus oro uoste, skambėjo pranešimai „Dėl priemiestinių geležinkelių streiko traukiniai į miestą nevažiuos“. Laimė, nuomojomės automobilį, išvažiavome… Vėliau sulaukiau giminių žinučių – „Ar viskas gerai, Atėnuose šaudo?“. Tąsyk vaikščiojome po Olimpinį rajoną, toli nuo Sintagmos aikštės. 2004 m. Olimpiada, tasai Atėnų Ikaro skrydis „ne pagal kišenę“, praskolinęs Graikiją… Šiandien olimpinis rajonas atrodo toks pusiau apleistas.

Antrąją dieną taip ir nepamatėme garbės sargybos pasikeitimo Sintagmos aikštėje – trukdė netoliese šūkavusios ir atsišaukimus mėčiusios anarchistų ir komunistų grupės.

Olimpiniame Atėnų kaimelyje

Kai į Atėnus vėl grįžome apkeliavę visą Graikiją, darėsi dar „gražiau“. Paskelbtas visuotinis streikas: metro vežė žmones tik į Sintagmos aikštę, kad šie galėtų protestuoti. Visi skrydžiai atšaukti.

Į Sintagmos aikštę nuėjau jau „po visko“. Tarsi koks konfeti išberti komunistų ir anarchistų atsišaukimai. Prabangaus viešbučio darbuotojai trumpam pakėlė galingas metalines žaliuzes, kad įleistų svečius vidun – ir čia pat vėl užsibarikadavo. Protestuotojai jau buvo išsiskirstę, bet eiliniai žmonės dengėsi veidus. Tuoj supratau kodėl: visur tvyrojo ašarinių dujų tvaikas, ėmė perštėti gerklę… Ką tik vyko riaušės.

Truputį pakėlus langines svečiai išleidžiami iš viešbučio. Čia nebe COVID laikai – visi dengiasi veidus nuo ašarinių dujų

Toliau ėjau centrine Stadiou gatve. Vaizdai siaubingi: visos be išimties šiukšliadėžės padegtos, atvira liepsna skubiai gesinama ugniagesių. Štai išdaužyta marmurinė siena, lauko kavinės tvorelių stiklas, apverstas viešasis tualetas, iš išverstų šiukšlių konteinerių pastatytos barikados. Nuostoliai būtų daug didesni, jei visi į Sintagmos aikštę vedančių gatvių verslai ir pastatai neturėtų pirmuosiuose aukštuose galingų it sienos metalinių langinių. Jos uždengia visą fasadą it skydas – belieka nebent išpaišyti komunistiniais šūkiais.

Už Aistės nugaros – praeiviai gesina padegtų šiukšlių barikadą. Visi verslai uždarę sunkias metalines langines, skirtas gynybai nuo langų daužymo ar Molotovo kokteilių

Visur pilna skydais ir bananais ginkluotos policijos. Žurnalistai nešini ne tik kameromis, o ir dujokaukėmis: jau ruošdamiesi tokiam reportažui žino, kas laukia. Kur pareigūnai nežiūri, laksto paauglių gaujos, Medūzos žvilgsniais dairosi ką čia dar sudaužius. Katės ir pelės. Šen bei ten praeina vorelė plakatais nešinų demonstrantų, šūkauja skanduotes, ir tuoj prie jų prisijungia simpatizuojantys praeiviai.

Ir tokie dalykai Atėnuose vyksta na, daug kartų į metus. Rimtesniais atvejais yra buvę ir kelis mėnesius be perstojo kasdienės riaušės. Koks Sizifo darbas remontuoti tuos šviesoforus palei Sintagmos aikštę, kuriuos vis viena per kitą streiką išdaužys!

Žurnalistai, nešini dujokaukėmis

Dar gražiau paskaičius žinių portalą vakare: „Niekam nepareikšti kaltinimai“. Lietuvoje metų metus prisimename, kaip kažkas daužė Seimo langus, už kur kas menkesnius dalykus pradedamos bylos – o čia pusę Atėnų centro vidurį dienos viešai išdaužė ir nieko. Tai kaip galima būtų tikėtis, kad tai nesikartos?

Apie tokias „smulkmenas“, kaip sienų teplionės, raginančios paleisti kokius JAV įkalintus kraštutinius kairiuosius, arba skelbiama „Turistai – lauk! Pabėgėliai laukiami!“ jau net nekalbu.

Grafičiai Eksarchijoje

„Darbo žmonėm“ save vadinantys raudonieji komunistai ir „dykaduoniais“ jų pravardžiuojami juodieji anarchistai sutarimą randa tik kai reikia rėkauti prieš valdžią Sintagmos aikštėje. Be jų seniau Atėnuose dar taip marširuodavo ir fašistinė „Auksinė aušra“. Tiesa, 2020 m. ji uždrausta, jos lyderiai patupdyti į kalėjimus. Negi valdžia ėmėsi kirsti visą tą „politinių vandalų“ Gordijaus mazgą? Nė velnio, viską daužyti Atėnuose leidžiama, bet tik jeigu esi kairysis. Tada net ir už nužudymus liksi nebaudžiamas. Štai 2013 m. kraštutiniai kairieji tiesiog Atėnų gatvėje sušaudė du „Auksinės aušros“ narius – niekas tos bylos neištyrė. Užtat kai „Auksinės aušros“ šalininkas mirtinai subadė komunistuojantį reperį, visą organizaciją uždraudė, o lyderius – net (eks)parlamentarus – nuteisė nepriklausomai nuo to, ar jie turėjo ką bendro su nužudymu. Charibdė mirė, tegyvuoja Scilė!

Šis atsišaukimas suderina antiturkiškas nuotaikas su komunizmu – čia remiami prieš Turkijos valdžią kovojantys kurdų maoistai

Na bet labiausiai Atėnų „raudonai juodas puvėsis“ išgąsdino, kai sekiau 2010 m. Marfin banko tragedijos istoriją. Protestuodami prieš valdžios taupymą anarchistai sviedė Molotovo kokteilius į atsitiktinį banką. Kilo didžiulis gaisras, bet gaisrinė negalėjo privažiuoti: anarchistai blokavo kelius. Gelbėtis mėginusiems banko darbuotojams minia skandavo „Dekit! Dekit!“. Rezultatas: trys banko darbuotojai žuvo, 21 sužeistas. Už šį nusikaltimą 5-10 m. kalėjimo bausmėmis nuteisti… banko vadovai! Už tai, kad neišleido darbuotojų anksčiau laiko namo, nors gi „turėjo suprasti, kad bus riaušės“. O štai įtariamieji padegimu anarchistai visi išteisinti!

Viena protestuotojų grupių eina gatve, kurioje buvo ir sudegintas bankas

Nelikus ideologinių priešų fašistų, Eksarchijos grafičiuose kairieji radikalai ginčijasi vieni su kitais. Štai vienas grafitistas savo „gatvės mene“ AirBnB simbolį prilygino makščiai, AirBnB butus – „skylėms“, o butų nuomos verslą – prostitucijai. O kažkas po apačia parašė: „Galėtum protestuoti prieš AirBnB ir nebūdamas seksistas!“. Net nusišypsojau!

Bet nemaloniausia turbūt suvokti, kad čia nėra kažkokie pavieniai marginalai – panašių pažiūrų partijos rinkimuose iškovoja milžiniškas frakcijas. Fašistai, kol gyvavo, rinkdavo beveik 10%, o visokio plauko marksistai gauna ir ~40%. „Spjovimas į tvarką“ Atėnuose prasismelkia į aukščiausius valdžios kabinetus. Štai 2011 m. Graikija nusprendė tiesiog negrąžinti 100 milijardų dolerių paskolų, o iš Europos Sąjungos reikalavo dar ne tiek paramos. Gynėsi, kad Graikijai sunku gyventi. Bet kad jie gyveno turtingiau už kone 85% pasaulio, tuo metu ir už Lietuvą. O daug neturtingesnės šalys savo skolas mokėjo, paramos tiek negavo…

Anarchistai išterliojo turistinių autobusų reklamas savo simboliais

Laimė, atėjus laikui skristi namo, jokio streiko nebuvo. Kitas streikas nusimatė po trijų dienų. Streikuoti suplanavo archeologai – tai atsakas į tai, kad vieną archeologą Atėnų gatvėje sumušė. Atėnuose streikams priežasčių toli ieškoti nereikia. Jais ne tik darbuotojai kovoja dėl teisių – jais ir pagerbia žuvusiuosius ar sužeistuosius, jais daro politinį spaudimą, o jei streikuoja viena darbuotojų grupė, kita, nors ir neturinti savo reikalavimų, gali prie jų prisidėti surengdama „solidarumo streiką“…

Grąžinus automobilį, autonuomos darbuotojas tarstelėjo: “Turime nuostabią praeitį, bet jokios ateities”.

Psyri rajonas vakare

Pabaigai: ar Atėnai tikrai pasikeitė?

Kai regėdavau tuos „pilietinius Atėnų gatvių karus“ ir degančius automobilius Lietuvos žinių ekranuose, visada kirbėdavo klausimas. „Kaip gi šitoks miestas, kurio žmonės kadais parodė visam pasauliui civilizacijos ir mokslo kelią, galėjo šitaip žemai pulti? Argi tie patys graikai, nugalėję persus, pabalnoję Pegasus ir draugavę su mūzom, čia dabar gyvena į skolą, gaudo kiekvieną pretekstą vengti darbo ir, geriausiu atveju, tesiekia Herostrato šlovės?“.

Kai pabuvau Atėnuose ilgiau atrodo, kad atsakymai du.

Kikladų civilizacijos skulptūros, įkvėpusios Pikasą, Atėnų archeologijos muziejuje

Pirmas atsakymas – Atėnai turi du veidus ir antrasis veidas visai kitoks. Kad netoli namų vyksta riaušės galėjau nujausti, kai išėjęs į terasą girdėjau kažkokius šauksmus. Bet nusileidęs žemyn į savo gatvę iš pradžių nė nesupratau, kad Graikiją apėmęs visuotinis streikas: gera pusė parduotuvių, restoranų veikė, žmonės sau gėrė kavutę kavinėse… Tik jau priėjęs Sintagmos aikštę ir tas pagrindines gatves, kuriom lėkę įtūžę komunistai ir anarchistai būtų daužę „streiklaužių langus“, kiekvieną langą ar vitriną radau uždarytą sunkiomis metalinėmis langinėmis – tarsi vartais… Bet net Atėnų archeologijos muziejus streiko metu dirbo, tik į dalį salių neįleido. „Priklauso nuo konkrečių darbuotojų“ – mums paaiškino. O gatvėmis – be jaunų vandalų Medūzos žvilgsniais – vaikščiojo ir stačiatikių vienuoliai su olimpine ramybe veiduose: jų religinguose Atėnuose visad daug…

Atėnų katedra

Antrasis atsakymas turbūt, kad ir tie senieji Atėnai, kaip įsivaizduojame juos mes, priklauso labiau Platono idėjų pasauliui, nei kada nors buvusiai realybei. Taip, trečdalis Atėnų vydomosios valdžios valdininkų budėdavo Agoroj kiaurą naktį, „valdžia nemiegodavo“ – bet ar tikrai nebūdavo konfliktų, ar atsitiktinai išrinkti veikėjai tryško kompetencija? Ar lototronus primenančiais aparatais paskirti prisiekusieji visada spręsdavo teisingai? Bet dar iškalbingesni man visi graikų mitai. Jei apie svarbiausią dievą Dzeusą pasakojama, kaip jis išžagino visą eilę deivių, tai argi galima būtų manyti, kad eiliniai Dzeusu tikėję ir mitus apie jį kūrę graikai taip nesielgdavo? Tikriausiai jei galėčiau grįžti laiku į senovės Atėnų gatves jas regėčiau labiau kaip Augėjo arklides, o ne kaip Parnasą ar Eliziejaus laukus…

Romėniškoji Atėnų agora

Daug ko, aišku, nebesužinosi. Daug kas išnyko. Net iš kokio Aristotelio raštų vos 20% pasiekė mūsų dienas; vos septynios iš daugiau nei šimto Sofoklio pjesių. Senovės Atėnai mums pažįstami geriau, nei bet koks kitas tokio laikotarpio miestas, bet kartu jie ir mįslių laukas, kurių niekada neįminsime.

Ir todėl taip žavu pamatyti Atėnus. Išlikusios istorijos tau parodys kažkokią kryptį tarsi Ariadnės siūlas – bet vaizduotei vietos visada irgi liks daug.

Visi mano kelionių vadovai po Graikiją

1. Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai
3. Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus