Lankau pasaulį

Kada geriausia kur keliauti? Ar tas mėnuo tinkamas kelionei? Koks ten oras? Tai vieni dažniausių klausimų planuojantis kelionę…

Šiame straipsnyje sudėjau į vieną vietą visus niuansus, kurie turėtų lemti kelionės datą. Paskaitę suprasite, kas ir kaip, ir galėsite geriau pasirinkti, į kokias vietas kada keliauti.

Kur keliauti sezono metu, kur – ne sezono metu?

Kone visur pasaulyje yra “turizmo sezonas” ir “nesezonas“.

Sezonas tada, kai į tą vietą keliauja daugiausiai turistų.

“Sezonas” keliautojui reiškia du didelius minusus ir vieną pliusą:
– Didesnės kainos (ypač viešbučių, autonuomos, lėktuvų bilietų).
– Daugiau turistų (sunkiau gauti norimą viešbutį, vietą restorane ar prie baseino, kai kurios lankytinos vietos išparduodamos į priekį ir t.t.)
+ Daugiau kelionių galimybių (nesezono metu kai kurie restoranai ar viešbučiai gali būti uždaryti, pramogų nebūti, darbo laikai trumpesni ir t.t.)

Sezono metu minios turistų spiečiasi prie garsiojo Astronominio laikrodžio Prahoje: šiame mieste vasarą minios tikrai trukdė

Ar verta keliauti sezono metu, priklauso ir nuo to, kiek jums trukdo tie minusai. Bet nereikia suprasti, kad “Jei man netrukdo minios ir galiu sau leisti mokėti daugiau, geriau keliauti sezono metu”. Nes priežasčių, kodėl tam tikras laikas yra sezonas, yra daug – ir nebūtinai tos priežastys aktualios jums. Tipinės priežastys:
1.Geresnis oras (mažiau lietaus; šilta, bet ne per karšta).
2.Tinkamiausios sąlygos ten populiariai turistinei veiklai (pvz. slidinėjimui, kaitavimui, žygiams, nardymui, gyvūnų stebėjimui ar pan.).
3.Nacionalinės šventės ar svarbūs renginiai (sporto varžybos ir pan.) – garsiausios šventės paprastai sukelia pačius didžiausius sezono pikus, kai net viešbučių gali trūkti.
4.Moksleivių ar studentų atostogos toje šalyje arba gretimose šalyse.

Po Tunisą keliavome nesezonu ir net daugelyje turistinių vietų buvome vieni, tačiau buvo vėsoka. Kita vertus, keliaujant po lankytinas vietas, o ne maudantis jūroje, tai nebuvo minusas.

Kaip matote, jei “geresnis oras” dar aktualus daug kam, tai “tinkamos sąlygos kokiai nors veiklai” aktualios, tik jei ketinate užsiimti būtent ta veikla. Šventės ir renginiai yra pliusas dar mažiau kam: tik jeigu norite patys ten dalyvauti ar žiūrėti. Na o iš to, kad kelionės šalyje moksleivių atostogos, jums išvis jokios naudos nebus.

Tokiais momentais, kai turistų srautus išaugina jums neaktualios aplinkybės, geriausia nekeliauti: bus minios, bus aukštos kainos, o pliusais nepasidžiaugsite, nes jie nebus jums svarbūs.

Kada kurioje vietoje sezonas ir nesezonas lengva rasti informaciją internete, ją rašau ir savo kelionių vadovuose. Be sezono ir nesezono dar išskiriamas “priesezonis” (angl. shoulder season) – tai yra laikas, kai turistų skaičiai vidutiniški (vidutiniška ir visa kita: pvz. oras kiek prastesnis, nei sezono metu, bet geresnis, nei nesezono). Daug turistų kelionėms stengiasi rinktis būtent “priesezonį”.

“Priesezoniu” (lapkričio pradžioje) Maljorkoje: jau tuščia, bet dar šilta, nors ir nekaršta. Tiesa, “priesezoniu” tai ir sėkmės reikalas: vienais metais oras ‘subjūra’ greičiau, nei kitais

Beje – “Sezonas” ir “Nesezonas” skirtingose pasaulio vietose reiškia ne tą patį. Svarbus sezoniškumas. Yra vietų, kur jis didžiulis: t.y. nesezono metu keliauja labai mažai kas, palyginus su sezonu. O kitur skirtumai maži. Ten, kur sezoniškumas didelis, nesezonu ir sezonu patenki tarsi į kitą šalį, nesezono metu net svarbios lankytinos vietos gali neveikti.

Didžiausias sezoniškumas yra ten kur:
1.Keliaujama daugiausiai dėl vieno dalyko, o tas dalykas įmanomas tik tam tikru metų laiku ar prie tam tikro oro (pvz. slidinėjimo kurortai, pajūrio kurortai).
2.Yra metų laikų, kai oro sąlygos itin ekstremalios (pvz. labai šalta, labai labai karšta, nuolat lyja).
3.Vietos gyventojų mažai, o turistų sezono metu labai daug, dėl ko daug parduotuvių, restoranų dirba egzistuoja tik dėl turistų (pvz. nedideli kurortai, nacionalinių parkų gyvenvietės).
4.Dauguma turistų atvyksta su organizuotom grupėm, o jos vežamos ne visus metus (pvz. kruizinių laivų uostamiesčiai Karibuose ar “viskas įskaičiuota” tipo kurortai palei Viduržemį).

Tamsus poilsinis viešbutis Hamamete, Tunise – nesezono metu didžioji dalis jų uždaroma, nes nevežamos organizuotos grupės, kadangi maudytis daugeliui būtų per šalta.

Temperatūra kai rugsėjo mėnesį lankėmės Asuane, Egipte. Pavėsyje. Aišku, tai nesezonas.

O mažas sezoniškumas ten, kur oras ir aplinkybės kinta mažai ir/arba kur yra daug vietos gyventojų ir turizmo reikšmė ekonomikai mažesnė (didmiesčiai). Ten nuvykęs “nesezonu” rasi, kad viskas veikia kaip ir “sezonu”, tik gal turistų kiek mažiau.

Kai ruošiesi keliauti į labai sezoniškas vietas nesezono metu, dar prieš įsigydamas bilietus turi pažiūrėti, ar tai, dėl ko ten keliauji, iš viso tuo metu bus įmanoma: labai gali būti, kad išsvajotos lankytinos vietos bus uždarytos, pramogos nepasiekiamos, arba, tarkime, prieinamos tik savaitgaliais, o savaitgalį būti neplanuotumėte… Ne vienos geros ir pigios kelionės idėjos nesezono metu teko atsisakyti kai supratau, kad, tiesiog, keliaudamas nesezonu liksiu nepatyręs pusės to, kas šalyje svarbu.

Ekskursijos laivu aplink Atono pusiasalį Graikijoje vyksta tik sezono metu – nuo vėlyvo pavasario iki rudens. Kadangi išlipti Atone galima tik vyrams, tai kitu metų laiku moterys jo negali net pamatyti, nebent nuomotųsi visą laivą

Dar viena svarbi aplinkybė – šalies turistiškumas. Jei vieta pritraukia labai daug turistų (pvz. kokia Venecija), tai sezono metu ten gali būti “tragedija”: minių minios, ekskursija po ekskursijos, be galo išpūstos kainos. Tačiau mažiau turistinėse šalyse ir sezono metu prieš turistus dominuos vietiniai, o ar turistų dvigubai mažiau, ar dvigubai daugiau, net sunkiai pastebėsite.

Taigi, keliaujant į pačias populiariausias vietas gali būti tikrai verta keliauti nesezonu netgi tuo atveju, jei šiaip jau jums būtų maloniau sezonu. Nes labai gali būti, kad vėsesnis oras nebus jums tiek nemalonus, kiek būtų nemalonios turistų minios ir išpūstos kainos. Kita vertus, keliaujant į mažiau turistines šalis, turistų minių išvis niekada nebus, tad šitas argumentas už kelionę nesezono metu atkrenta.

Turizmo žemėlapis. Kuo žalesnė šalis, tuo mažiau turistų (palyginus su gyventojų skaičiumi). Kuo raudonesnė – tuo daugiau.

Kaip iš anksto išsiaiškinti, koks bus oras?

Vienas dažniausių veiksnių renkantis kelionės laiką – oras. Pirkdamas kelionės bilietus iš anksto nežinosite, koks *tiksliai* bus oras būtent jūsų kelionės metu – bet ir ne tiek svarbu laipsnis-kitas šen ar ten, svarbu, koks klimatas apskritai tuo laiku. O tą informaciją lengva rasti internete: nuo Vikipedijos straipsnių apie kiekvieną miestą iki specializuotų svetainių.

Svarbiausia išsiaiškinti, kokie kelionės mėnesį yra šitie skaičiai (ir kokius klausimus tai padeda atsakyti):
*Vidutinė dienos temperatūra (angl. Average high) – “Kiek tikėtina bus laipsnių šilčiausiu dienos metu?”.
*Vidutinė nakties temperatūra (angl. Average low) – “Kiek tikėtina bus laipsnių šalčiausiu nakties metu?”.
*Kritulių kiekis per mėnesį milimetrais (angl. Average precipitation) – “Kiek, tikėtina, lis ar snigs?”.
*Saulėtų valandų kiekis (angl. Mean monthly sunshine hours) – “Kokia tikimybė, kad švies saulė?”.
*Vandens temperatūra vandenyne / jūroje (angl. Average sea temperature) – “Ar bus šilta maudytis?”.

Neverta kreipti dėmesio į visokiausius “šalčio rekordus” ar “karščio rekordus” – tokie gali būti tik kartą į šimtą metų.

Jums tie skaičiai nieko nesako? Atsidarykite tokią pačią informaciją apie savo miestą (pvz. Vilnių, Palangą). Matysite, kokį mėnesį kokie skaičiai “pas jus” ir galėsite palyginti, kada kelionės vietoje šilčiau, kada šalčiau, kada kritulių mažiau, kada daugiau, nei esate įpratę. Tai pasakys jums daug daugiau nei “nuogi skaičiai”. Dažnai pamatai pvz. “Toje vietoje temperatūra balandį – kaip rugpjūtį Palangoje” ar pan. ir iškart viskas aišku. Arba – “Ten tuo metu lyja dvigubai daugiau, nei Lietuvoje”.

Angliškoje Vikipedijoje tokios klimato lentelės yra apie visus miestus. Čia – Klaipėdos lentelė. Ją galite lyginti su vietomis, kur keliausite (didesnės kokybės lentelė – atsidarius Vikipediją).

Tiesa, kartais klimatą sunku palyginti su lietuvišku. Pavyzdžiui, kuo toliau nuo vandenyno kranto ir kuo aukščiau į kalnus, tuo labiau skiriasi dienos ir nakties temperatūros. Taigi, gali būti taip, kad, pavyzdžiui, kokiame kalnų regione vidutinė dienos temperatūra bus kaip Lietuvoje liepą, o nakties – kaip Lietuvoje balandį…

Be to, nors Lietuvoje, kur šalis nedidelė ir nėra kalnų, visur klimatas panašus, kitose šalyse nebūtinai taip: taigi, nepakanka pažiūrėti klimato viename mieste, jei važiuosi per daug šalies vietų, per kalnus ir per žemumas, reikia žiūrėti klimatą skirtingose vietose pakeliui. Bendra taisyklė – kiekvieni papildomi 1000 m aukščio temperatūrą “numuša” ~7 laipsniais, bet naktimis labiau nei dienomis.

Peru, kur yra šie Maču Pikču inkų miesto griuvėsiai kalnuose, klimatas aukščiausiuose miestuose ir žemiausiuose gali skirtis ir 30 laipsnių… Naktimis Peru istorinėje sostinėje Kuske maždaug 15-20 laipsnių šalčiau, nei šiuolaikinėje sostinėje Limoje

Kada šventės ir ar verta keliauti jų metu?

Kada šalyje šventės, nedarbo dienos internete pamatyti labai lengva. Bet šventė šventei nelygu – svarbu suprasti ir jų reikšmę. Vienos bus tik nedarbo dienos, o kitos suteiks įdomių galimybių sudalyvauti ar pamatyti, kaip švenčia vietiniai.

Šventės, kurių metu reiktų vengti ten keliauti:
1.Šventės, kurios yra tik nedarbo dienos, ypač, kai sudaro ilgąjį savaitgalį. Gavę laisvadienius “pajudės” daug vietinių, užims viešbučius. Jei jau keliausite tokiu metu, pasistenkite būti ten, kur vietiniai mažiau linkę leisti šventes (pvz. jei šilta, tikėtina, vietiniai per ilgąjį savaitgalį užplūs pajūrio kurortus – tad geriau jums tuo metu keliauti po miestus).
2.Šventės, kuriose vis tiek nežadate niekaip dalyvauti ar jų stebėti.

Majamyje netyčia atsidūrėme per SuperBowl (NFL finalą) – kadangi ten nėjome, naudos nebuvo, bet nakvynės kainos pakilo ir mums

Tačiau net jeigu pirma reakcija išgirdus “vietinė šventė” – “aišku, nedalyvausiu, ką aš ten veiksiu”, pagalvokite darsyk. Vienos įspūdingiausių patirčių kelionėse man buvo būtent šventėse: pamatai šalį, kultūrą savaip, taip, kaip mažai kas pamato. Jeigu šventė atrodo įdomi ir joje dalyvausite – tai, net jei už viešbutį susimokėsite daugiau, tai bus pliusas, unikali patirtis.

Svarbu kaip ta šventė švenčiama ten, o ne pas jus. Dažna pradedančių keliautojų klaida – norėdami pamatyti “vietines šventes” jie vyksta tuo metu, kai švenčiama Lietuvoje (ypač per Naujus metus). Bet ne visur tos pačios šventės švenčiamos, o net jei ir švenčiamos – nebūtinai jų svarba vienoda (pvz. Nauji metai Lietuvoje, galima sakyti, svarbiausia metų šventė, o kitur gali būti eilinė šventė: kainos bus išaugusios, nes daug kas keliauja tuo metu, o kažko labai įdomaus nepamatysite).

Bet kuriuo atveju, keliaudamas per pagrindines šventes automatiškai keliauji net ne tiesiog “sezono metu”, bet per patį “sezono piką”, tad viešbučius, skrydžius reikia rezervuoti anksčiau.

Rio de Žaneiro karnavale – vienoje nuostabiausių regėtų švenčių gyvenime (bet nakvynė tuo metu kainavo brangiau, nei šiaip

Kada verta “iškeliauti” iš namų?

Iki šiol rašiau kada verta keliauti tik iš tos pusės, kada tam tikroje šalyje yra “gerai” ir kada “blogai” turistui.

Bet dažnam kelionės laiką labiau nulemia asmeninės gyvenimo, darbo aplinkybės, kaip atostogos darbe (jei galima paimti ne bet kuriuo metu) ar jo vaikų atostogos mokykloje, medaus mėnuo ar dar kas. Aišku, net ir tokiom aplinkybėm, kai negali rinktis kelionės datos, visada gali pasirinkti tokią kryptį, į kurią būtent tuo metu keliauti gera.

Kartais kelionių laiką žmonės renkasi “iš inercijos”: pvz. visada atostogauja vasarą, nors tai ne(be)privaloma ir tam nėra logikos, arba visada atostogauja tuo pat metų laiku.

Jei taip darote ir jūs – pergalvokite, ar tai logiška. Labiausiai verta planuotis keliones tokiais momentais:

1.Kai yra ilgasis savaitgalis šalyje, kur gyvenate ir, jei reikia, prie ilgojo savaitgalio galite prijungti daugiau dienų, taupydami atostogas.
2.Kai jūsų šalyje yra jums labiausiai nepatinkantis klimatas ar kitos aplinkybės (pvz. jei nepatinka šaltis, logiškiau atostogauti kur šilčiau tada, kai namie – šalčiausia).

Daugeliui kur kas labiau norisi trumpam palikti tokią Lietuvą… Bet vis tiek net ir kai kurie, kurie galėtų atostogauti žiemą, ‘iš inercijos’ atostogas ima vasarą

Reikia suprasti, kad kaip jums bus aplinkybių, skatinančių “iškeliauti”, taip bus ir kitiems, ir jos nebūtinai sutaps. Laiku, kai “iškeliauti nori daugelis” (pvz. per moksleivių atostogas, naujus metus, savaitgalius – ypač ilguosius), išbrangs lėktuvų bilietai, tad, jei jums tai nėra aktualu (pvz. neturite vaikų ar dirbate “slenkančiu grafiku”), tokių laikų atostogoms venkite.

Kai kurių vietų turistinį sezoną labiausiai lemia ne situacija tose pačiose šalyse, bet “stumiantis faktorius” šalyse iš kur ten atvyksta turistai. Na, kokiuose Kanaruose visad šilta – bet europiečiai užplūsta žiemą, nes vengia šaltų žiemų Europoje. O Meksikos kurortai itin “apgulami” per JAV moksleivių atostogas. Jei jums tai neaktualu, tokių momentų venkite.

Atėnai – vienas garsiausių pasaulio miestų, pakeitęs viso pasaulio istoriją!

Ar jis tikrai vertas šios etiketės? Kas ten yra dar be senovės stebuklų ir Akropolio?

Ir kaip atrodo „juodoji Atėnų pusė“?

Mano žvilgsnis į Atėnus, kur keliavau daug kartų.

Centrinė Atėnų Sintagmos aikštė ir parlamentas eilinio kairiųjų protesto metu

Tai – straipsnis apie Atėnus. Straipsnis apie visą Graikiją, jos kultūrą ir istoriją yra čia

Atėnai – didingas demokratijos ir filosofijos lopšys

Atėnų Akropolis – jo vaizdą atpažįsta net tie, kurie ten niekada nebuvo ir nekeliaus. Virš Atėnų iškilusi didžiulė uola, o tos uolos viršūnėje – šventyklos graikų dievams, statytos dar prieš ~2500 metų! Didysis Partenonas nekaltajai Atėnei. Mažesnis, bet svarbesnis Erechtejonas, puošta moterų statulomis kariatidėmis. Viskas pastatyta Atėnų aukso amžiuje ~500 m. pr. Kr., kai graikai buvo ką tik sutriuškinę persus, ir Atėnų valdovas Periklis, pasinaudodamas taika ir turtais, perstatė nuniokotus Atėnus į tikrą graikiško pasaulio sostinę.

Erechtejonas su kariatidėmis Akropolio viršūnėje

Į Akropolį nepaliaudamos lipa minios ir minios ir minios turistų – istorijos piligrimų. Gėrisi vaizdais žemyn, mėgindami pajusti prabėgusius tūkstantmečius. Ne ką mažiau nuostabūs vaizdai atsiveria į Akropolį. Nuo gretimo Filopappou kalno, iš 3 km ilgio pėsčiųjų alėjos Akropolio papėdėje restoranų ir iš daugybės Atėnų centro daugiabučių bei viešbučių viršutinių aukštų. Rasti butą ar kambarį su balkonu į Akropolį – juokų darbas! Ir net nebūtinai labai brangu.

Akropolis žvelgiant nuo Filopappou kalno

Bet tikroji Atėnų magija – ne pastatuose, o mintyse, kurios iš šio tada nedidelio miesto išplito po visą visą pasaulį. Atėnuose atsirado demokratija – tokia Demokratija, kad senovės atėniečiams, tikriausiai, jokia šiandienos šalis neatrodytų demokratiška…

Senovės Atėnuose demokratija buvo tiesioginė: sprendimus priimdavo visi atėniečiai, susirinkę drauge. O pareigūnai vietoje rinkimų būdavo skiriami burtų keliu (nes, senovės atėniečių požiūriu “rinkimai reiškia nelygybę: jie naudingi oligarchams, kadangi tik jie turi pinigų ir laiko rinkimų kampanijoms”). Valdininko dalią išmėgindavo daugelis: pavyzdžiui, faktinio Atėnų “mero” kadencija buvo 24 val., ir per gyvenimą juo galėdavai dirbti tik kartą: taigi, apie pusę visų piliečių vyrų sulaukdavo savosios “valdžios dienos”.

Prisiekusiųjų išrinkimo loterijos “automatas” Graikų Agoros muziejuje Atėnuose

Senovės Atėnuose klestėjo ir filosofai – Sokratas, Platonas, Aristotelis. Be jų raštų iki šiol neapsieina joks universitetinis filosofijos kursas.

Deja, anų didžiaminčių dvasios geriau ir ieškoti jų knygose, o ne Atėnuose. Atėnuose iš Aristotelio filosofijos licėjaus beliko, na, kažkokios gal grindys, pamatų liekanos. Akmenys pasirodė mažiau tvarūs nei išmintingi žodžiai!

Atėnai pasaulio kultūrą gal nulėmė ne ką mažiau, nei Roma, bet Roma klestėjo ~500 metų vėliau ir buvo daug didesnė. Kai pirmąkart keliavau į Atėnus, tikėjausi „antros Romos“, todėl pradžioje Atėnais gal net šiek tiek nusivyliau. Štai iš didžiausios Dzeuso šventyklos belikusios vos kelios kolonos, šen ar ten dar stypso koks senas paminklas, nors ir tie dažnai romėnų statyti. Tik Hefaisto šventykla beveik sveika – tačiau tik todėl, kad ji ištisus amžius naudota kaip cerkvė. Tad nebuvo apleista ir „tąsoma po akmenį“ naujiems namams statyti.

Štai kas liko iš didžiausios Atėnuose Dzeuso šventyklos

Graikams jų antikinė istorija – ne šiaip pasididžiavimas, tai – jų tautos esmių esmė. Tad, nuo pat tada, kai Graikija iškovojo nepriklausomybę nuo Osmanų Imperijos ir 1834 m. Atėnai tapo jos sostine, archeologai nenuilstamai atkasinėja senųjų Atėnų didybę. Ištisus senamiesčio Plakos rajonus graikai išgriovė, kad atidengtų Graikiškąją Agorą, prieš 2300+ metų tarnavusią kaip miesto centras. Bet, jeigu ne puikios paaiškinamosios lentos, iš tų pavienių vėl pakeltų kolonų, nebūdamas archeologas, mažai ką tesuprastum…

Grafičiais apipaišytas metro Atėnuose važiuoja pro Hefaisto šventyklą – vienintelis gerai išsilaikęs pastatas graikų Agoroje

Paprasčiau senųjų Atėnų didybę buvo pajusti muziejuose. Akropolio muziejuje, kur suvilkti visi Akropolyje iškasti šedevrai, nuo vazų iki didžiulių skulptūrų iki Partenono frizų bareljefų. Ir Archeologijos muziejuje, kur supervertybės vežamos jau iš visos Graikijos. Daugelyje šalių „Archeologijos muziejus“ asocijuojasi su visokiom surūdijusiom sagom, kurios žavi tik tuo, kad yra labai senos. O Atėnų muziejų skulptūros, net jei būtų nulietos šiandien, žavėtų meno gurmanus! Tiesą pasakius, žiūrint kai kuriuos laiko nepaveiktus šedevrus, kartais net sunku patikėti, kad tai sukurta 500 m. pr. Kr., o ne, tarkime, kokiais 1800 m. po Kr. Nes ir dar “visai neseniai” visa Europa kūrė panašiai, sekdama senovės graikų menininkų pėdomis.

Statulos Atėnų archeologijos muziejuje

O šiaip – kokioje gausybėje gyvenimo sričių iki šiol nejučia sekame anų laikų Atėnais! Pavyzdžiui, teatras. Kurti spektaklius pagal atėniečio Sofoklio pjeses iki šiol – režisierių garbės reikalas. Tikriausiai buvo statomos jo pjesės ir 161 m. po Kr. romėniškame Herodo Atiko teatre Akropolio pašonėje. Jis iš dalies atstatytas, pritaikytas nūdienos teatrų festivaliams. Gerėdamasis Atėnų panoramomis viršum jo akmeninių kėdžių, iš kurių tomis pat Sofoklio dramomis džiaugėsi mano pro(x74)senelių kartos atstovai, kaip niekur pajutau kokie tie Senovės Atėnai vis dėlto mums artimi…

Herodo Atiko teatras ant Akropolio šlaito

Kita vieta pajusti prabėgusių amžių trumpumą – Panatėnų stadionas, kur vykdavo Panatėnų žaidynės, panašios į olimpines (be atletų varžybų, buvo ir religinė šventė bei meno renginiai). Tiesa, stadionas atstatytas iš naujo, naudotas XIX a. atgaivintoms olimpinėms žaidynėms (dar viena erdvė, kur šių dienų pasaulis imituoja senovės Graikiją). Tik 2004 m. Atėnų olimpiadoje jame tegalėjo vykti šaudymo iš lanko rungtis, mat visoms kitoms šiuolaikinio sporto šakoms stadionas per siauras. Dar vienas skirtumas: sportininkai šiais laikais nebe nuogi. Kas praeina, kas pasilieka, kas vėl sugrįžta…

Atėnų istorija nesibaigė ir miestą užėmus romėnams (86 m. pr. Kr.) – romėnai pastatė Romėnų agorą, o Hadriano arka simboliškai skiria „graikiškuosius“ Atėnus nuo „romėniškų“. Vienoje jos pusėje iškalta “Čia yra Atėnai, senasis Tesėjo miestas”, kitoje – “Čia yra Hadriano miestas – o ne Tesėjo”. Minotaurą nukovęs Tesėjas ir kiti graikų didvyriai romėnams imponavo ne mažiau, nei patiems Atėnų graikams…

Hadriano Arka. Pro arką tolumoje matosi Akropolis

Kodėl Atėnai neturi senamiesčio, arba „kinų sienos su terasų piramidėm“

Šitokiame sename mieste tikėtumeis stebuklų iš visų visų prabėgusių amžių: ir Viduramžių, ir Naujųjų laikų. Bet vėlgi – Atėnai ne Roma. Ir ne Stambulas. Būtent Stambulas – tada Konstantinopolis – 476 m. po Kr. tapo naująja graikiškos civilizacijos sostine. Ta „Naujoji Graikija“ – Bizantijos Imperija – jau buvo krikščioniška. O aršokiems to meto krikščionims neįtiko ne tik graikų dievų šventyklos ar statulos, bet ir klasikiniai spektakliai, ir Atėnų „karūnos deimantas“ – filosofijos mokyklos.

Viskas pamažu uždaryta – Atėnų „širdys“ išplėštos. Miestas nyko, nyko iki tokio beveik kaimo. Galiausiai, 1458 m., jį užvaldė musulmonai Osmanai, laisvos graikų šalies pasaulyje nebeliko išvis. 1833 m. Atėnuose tegyveno vos 4000 žmonių: iš esmės testovėjo vien dabartinis Plakos rajonas.

Kavinės Plakos rajone

Tik 1822 m., kai Graikija vėl iškovojo nepriklausomybę, Atėnų šlovė, it bumerangas, ėmė grįžti. Stambulas pasiliko anapus Graikijos sienų, ir laisvoje Graikijoje nebuvo miestų, garsesnių už Atėnus. „Miestelis palei Akropolį“ skubiai paverstas sostine: nutiesti platūs bulvarai, pastatyti didingi Nacionalinio universiteto, Atėnų akademijos, parlamento, prezidentūros rūmai.

XIX a. Atėnų didingi pastatai. Priekyje rūksta dūmai – anarchistai padegė šiukšliadėžes protesto metu, ugniagesiai gesina

Ir daugybė nuostabių puošnių vilų, kurių… seniai neliko. Dažnai jusdavau, kad Atėnuose vertinama tik ta istorija, kuriai 2000 metų ir daugiau. 100, 200 metų senumo namai trūnija, griūva ir griaunami, išskyrus cerkves.

Likusi maža cerkvytė iš laikų, kai Atėnai buvo miestelis

Bet labiausiai Atėnus kitu miestu pavertė pokariu išsikerojusi antiparochi programa: visiems Atėnų namų šeimininkams leista atiduoti savo namus nugriovimui ir perstatymui į daugiabučius polykatoikijas, mainais tuose daugiabučiuose gaunant po keletą butų.

Keli dešimtmečiai – ir visi Atėnų rajonai virto tokiom masyvaus betono jūrom. Vienas prie kito prilipdytos 6-9 aukštų polykatoikijos be jokių pretenzijų į architektūrą sudaro tokias „kinų sienas“ su balkonais. Siaurų gatvių nepasiekia jokie saulės spinduliai, automobiliai vietomis vos prasigrūda, ir tikras Heraklio žygdarbis rasti parkingą… Laimė, metro pastatytas.

Ankšta Atėnų gatvė

Atėnai gimė iš naujo be jokių ten miestų architektų, jokių zonavimų, jokių sklypų užstatymo tankio limitų, jokių statybų kokybės kontrolių… Grūdi kuo daugiau butų, kad kuo daugiau parduotum, ir koks skirtumas ar liks normalus šaligatvis ar dviračių takas! Jei kas skundžiasi „chaotiška“ kokio Vilniaus ar Kauno plėtra, senamiesčių „stiklainiais“, gal pasijus lengviau (ar kaip tik išsigąs?) pamatę, kas liko iš Atėnų…

Ir visgi tie „chaoso Atėnai“ savaip sužavėjo! Dvasios jiems suteikė vienas vienintelis statybų reikalavimas, kuris visgi buvo įrašytas į įstatymų knygas: „Jeigu pastatas aukštesnis nei šeši aukštai, kiekvienas kitas aukštas turi būti vis labiau atitrauktas nuo gatvės“. Rezultatas: polykatoikijų viršūnės – tarsi piramidės. „Piramidžių“ atsitraukimai dovanojo viršutinių aukštų butams terasas: kai kurios jų dabar tarnauja kaip šeimininkų sodeliai, kitos – vietos ramiam vakaro pasibuvimui gėrintis ryškiai apšviesto Akropolio vaizdais.

Piramidinės Atėnų polykatoikijų viršūnės

Kaip sakoma, drugelio sparno plazdėjimas vienoje pasaulio pusėje gali lemti tornadą kitoje… Taip ir ta trumputė įstatymo eilutė perkeitė visą Atėnų dvasią. Privalomos terasos reiškė, kad kiekvienoje polykatoikijoje bus ir brangesnių, geresnių butų – taigi, viršutiniuose aukštuose „nusėdo“ turtingieji, o dabar jie traukia ir AirBnB ieškančius turistus. Viduriniuose aukštuose kūrėsi „eiliniai graikai“, na o apačioje, prie purvinų, siaurų, nūnai benamių nugultų šaligatvių – iš pradžių apsigyveno studentai iš kaimų, vėliau savo smulkmenų parduotuvėles atvėrė Atėnus užplūdę imigrantai iš Bangladešo, Indijos, Afrikos.

Buto antrame nuo viršaus polykatoikijos aukšte terasoje

Taigi, kiekvienas Atėnų pastatas – it socialinė piramidė! Skaičiau ir kritikos tokiai „socialinei atskirčiai aukštais“. Bet kiti kaip tik teigia, kad Atėnai beveik „miestas be atskirties“: juk skirtingų socialinių grupių žmonės gyvena tuose pat pastatuose, dalinasi problemomis, laiptinėmis, senais liftais, nustojančiais veikti kai kas nors bet kuriame aukšte pamiršta uždaryti duris. Kaip ten bebūtų, Atėnai tikrai smarkiai skiriasi nuo Vakarų Europos didmiesčių, kur “elitas” ir “vargšai” labiau pasiskirstę rajonais!

Parduotuvės polykatoikijų apačioje

Atėnų rajonai ir jų skirtingi naktiniai veidai

Itin tankus gyvenimas Atėnų centre turi ir kitą „šalutinį poveikį“. Visur daugybė žmonių. Tragedija, kai turi važiuoti automobiliu, nardyti tarp pėsčiųjų ir nelegaliai pastatytų motociklų. Tačiau tikra komedija, kai esi pėsčias ir ieškai kur apsipirkti ar pavalgyti.

Rinka didžiulė, pasiūla didžiulė! Ir tavasis Deus Ex Machina nebrangaus graikiško (ir ne tik) maisto pavidalu – visada už kampo.

Spalvingi Psyri rajono restoranai

Turistai per amžius keliaudavo į Atėnus pasigrožėti jų senoviniais stebuklais. Paskui sėsdavo į autobusus ir vykdavo toliau – į Delfus, Mikėnus, Epidaurą… Pirmosiose savo kelionėsė į Graikiją taip dariau ir aš – bet kuo toliau, tuo labiau Atėnuose norisi pasilikti ilgiau.

Didžiulė konkurencija gimdo vis didesnę įvairovę: restoranai, barai, privatūs muziejai, suvenyrų prekijai ir menininkai vienas kitam per galvą lipa mėgindami pasiūlyti ką įdomesnio, spalvingesnio. Norisi trumpam prisėsti, pasinerti į vietos dvasią. Pagaliau kiekvienas iš polykaoikijų rajonų turi kažką savito: romantikai aplūžęs grafičiais ištepliotas Psyri ir žavi Monastirakio aikštė, imigrantų iš Pietų Azijos turgumi virtęs Metaksougerijas. Ir net senovės Graikiją turistams sumanūs verslininkai atskleidžia įvairiai: štai vieni įkūrė Herakleidono muziejų, kur pristatomi senovės graikų išradimai, kiti siūlo sudalyvauti spektaklyje-detektyve apie nužudymą senovės Atėnuose. Atėnų tradicija – vasaros kino teatrai po atviru dangumi; anapus ekrano iš daugybės jų matosi Akropolis.

Monastirakio aikštė su Akropoliu fone

Kitame atėnietiško gyvenimo būdo gale – Omonijos aikštės šiaurinės prieigos su narkomanais gatvėse. Ir Eksarchija. Kraštutinių kairiųjų rajonas, supantis Atėnų politechnikumą. Ir centrinė Sintagmos aikštė priešais parlamentą. Gerais laikais ten vyksta garbės sargybos keitimosi spektakliai. O blogais – bet tikrai neretais – ten atsiveria tokia Pandoros skrynia, kad baisėdamosis viską tuoj rodo viso pasaulio žinių laidos.

Na, o aš ir tai pamačiau gyvai…

Grafitis Psyri rajone protestų tema

Žiaurieji Atėnai: radikalų riaušės ir nebaudžiami žudymai

Pastarąjį kartą Atėnuose praleidau iš viso keturias dienas. Nusileidus oro uoste, skambėjo pranešimai „Dėl priemiestinių geležinkelių streiko traukiniai į miestą nevažiuos“. Laimė, nuomojomės automobilį, išvažiavome… Vėliau sulaukiau giminių žinučių – „Ar viskas gerai, Atėnuose šaudo?“. Tąsyk vaikščiojome po Olimpinį rajoną, toli nuo Sintagmos aikštės. 2004 m. Olimpiada, tasai Atėnų Ikaro skrydis „ne pagal kišenę“, praskolinęs Graikiją… Šiandien olimpinis rajonas atrodo toks pusiau apleistas.

Antrąją dieną taip ir nepamatėme garbės sargybos pasikeitimo Sintagmos aikštėje – trukdė netoliese šūkavusios ir atsišaukimus mėčiusios anarchistų ir komunistų grupės.

Olimpiniame Atėnų kaimelyje

Kai į Atėnus vėl grįžome apkeliavę visą Graikiją, darėsi dar „gražiau“. Paskelbtas visuotinis streikas: metro vežė žmones tik į Sintagmos aikštę, kad šie galėtų protestuoti. Visi skrydžiai atšaukti.

Į Sintagmos aikštę nuėjau jau „po visko“. Tarsi koks konfeti išberti komunistų ir anarchistų atsišaukimai. Prabangaus viešbučio darbuotojai trumpam pakėlė galingas metalines žaliuzes, kad įleistų svečius vidun – ir čia pat vėl užsibarikadavo. Protestuotojai jau buvo išsiskirstę, bet eiliniai žmonės dengėsi veidus. Tuoj supratau kodėl: visur tvyrojo ašarinių dujų tvaikas, ėmė perštėti gerklę… Ką tik vyko riaušės.

Truputį pakėlus langines svečiai išleidžiami iš viešbučio. Čia nebe COVID laikai – visi dengiasi veidus nuo ašarinių dujų

Toliau ėjau centrine Stadiou gatve. Vaizdai siaubingi: visos be išimties šiukšliadėžės padegtos, atvira liepsna skubiai gesinama ugniagesių. Štai išdaužyta marmurinė siena, lauko kavinės tvorelių stiklas, apverstas viešasis tualetas, iš išverstų šiukšlių konteinerių pastatytos barikados. Nuostoliai būtų daug didesni, jei visi į Sintagmos aikštę vedančių gatvių verslai ir pastatai neturėtų pirmuosiuose aukštuose galingų it sienos metalinių langinių. Jos uždengia visą fasadą it skydas – belieka nebent išpaišyti komunistiniais šūkiais.

Už Aistės nugaros – praeiviai gesina padegtų šiukšlių barikadą. Visi verslai uždarę sunkias metalines langines, skirtas gynybai nuo langų daužymo ar Molotovo kokteilių

Visur pilna skydais ir bananais ginkluotos policijos. Žurnalistai nešini ne tik kameromis, o ir dujokaukėmis: jau ruošdamiesi tokiam reportažui žino, kas laukia. Kur pareigūnai nežiūri, laksto paauglių gaujos, Medūzos žvilgsniais dairosi ką čia dar sudaužius. Katės ir pelės. Šen bei ten praeina vorelė plakatais nešinų demonstrantų, šūkauja skanduotes, ir tuoj prie jų prisijungia simpatizuojantys praeiviai.

Ir tokie dalykai Atėnuose vyksta na, daug kartų į metus. Rimtesniais atvejais yra buvę ir kelis mėnesius be perstojo kasdienės riaušės. Koks Sizifo darbas remontuoti tuos šviesoforus palei Sintagmos aikštę, kuriuos vis viena per kitą streiką išdaužys!

Žurnalistai, nešini dujokaukėmis

Dar gražiau paskaičius žinių portalą vakare: „Niekam nepareikšti kaltinimai“. Lietuvoje metų metus prisimename, kaip kažkas daužė Seimo langus, už kur kas menkesnius dalykus pradedamos bylos – o čia pusę Atėnų centro vidurį dienos viešai išdaužė ir nieko. Tai kaip galima būtų tikėtis, kad tai nesikartos?

Apie tokias „smulkmenas“, kaip sienų teplionės, raginančios paleisti kokius JAV įkalintus kraštutinius kairiuosius, arba skelbiama „Turistai – lauk! Pabėgėliai laukiami!“ jau net nekalbu.

Grafičiai Eksarchijoje

„Darbo žmonėm“ save vadinantys raudonieji komunistai ir „dykaduoniais“ jų pravardžiuojami juodieji anarchistai sutarimą randa tik kai reikia rėkauti prieš valdžią Sintagmos aikštėje. Be jų seniau Atėnuose dar taip marširuodavo ir fašistinė „Auksinė aušra“. Tiesa, 2020 m. ji uždrausta, jos lyderiai patupdyti į kalėjimus. Negi valdžia ėmėsi kirsti visą tą „politinių vandalų“ Gordijaus mazgą? Nė velnio, viską daužyti Atėnuose leidžiama, bet tik jeigu esi kairysis. Tada net ir už nužudymus liksi nebaudžiamas. Štai 2013 m. kraštutiniai kairieji tiesiog Atėnų gatvėje sušaudė du „Auksinės aušros“ narius – niekas tos bylos neištyrė. Užtat kai „Auksinės aušros“ šalininkas mirtinai subadė komunistuojantį reperį, visą organizaciją uždraudė, o lyderius – net (eks)parlamentarus – nuteisė nepriklausomai nuo to, ar jie turėjo ką bendro su nužudymu. Charibdė mirė, tegyvuoja Scilė!

Šis atsišaukimas suderina antiturkiškas nuotaikas su komunizmu – čia remiami prieš Turkijos valdžią kovojantys kurdų maoistai

Na bet labiausiai Atėnų „raudonai juodas puvėsis“ išgąsdino, kai sekiau 2010 m. Marfin banko tragedijos istoriją. Protestuodami prieš valdžios taupymą anarchistai sviedė Molotovo kokteilius į atsitiktinį banką. Kilo didžiulis gaisras, bet gaisrinė negalėjo privažiuoti: anarchistai blokavo kelius. Gelbėtis mėginusiems banko darbuotojams minia skandavo „Dekit! Dekit!“. Rezultatas: trys banko darbuotojai žuvo, 21 sužeistas. Už šį nusikaltimą 5-10 m. kalėjimo bausmėmis nuteisti… banko vadovai! Už tai, kad neišleido darbuotojų anksčiau laiko namo, nors gi „turėjo suprasti, kad bus riaušės“. O štai įtariamieji padegimu anarchistai visi išteisinti!

Viena protestuotojų grupių eina gatve, kurioje buvo ir sudegintas bankas

Nelikus ideologinių priešų fašistų, Eksarchijos grafičiuose kairieji radikalai ginčijasi vieni su kitais. Štai vienas grafitistas savo „gatvės mene“ AirBnB simbolį prilygino makščiai, AirBnB butus – „skylėms“, o butų nuomos verslą – prostitucijai. O kažkas po apačia parašė: „Galėtum protestuoti prieš AirBnB ir nebūdamas seksistas!“. Net nusišypsojau!

Bet nemaloniausia turbūt suvokti, kad čia nėra kažkokie pavieniai marginalai – panašių pažiūrų partijos rinkimuose iškovoja milžiniškas frakcijas. Fašistai, kol gyvavo, rinkdavo beveik 10%, o visokio plauko marksistai gauna ir ~40%. „Spjovimas į tvarką“ Atėnuose prasismelkia į aukščiausius valdžios kabinetus. Štai 2011 m. Graikija nusprendė tiesiog negrąžinti 100 milijardų dolerių paskolų, o iš Europos Sąjungos reikalavo dar ne tiek paramos. Gynėsi, kad Graikijai sunku gyventi. Bet kad jie gyveno turtingiau už kone 85% pasaulio, tuo metu ir už Lietuvą. O daug neturtingesnės šalys savo skolas mokėjo, paramos tiek negavo…

Anarchistai išterliojo turistinių autobusų reklamas savo simboliais

Laimė, atėjus laikui skristi namo, jokio streiko nebuvo. Kitas streikas nusimatė po trijų dienų. Streikuoti suplanavo archeologai – tai atsakas į tai, kad vieną archeologą Atėnų gatvėje sumušė. Atėnuose streikams priežasčių toli ieškoti nereikia. Jais ne tik darbuotojai kovoja dėl teisių – jais ir pagerbia žuvusiuosius ar sužeistuosius, jais daro politinį spaudimą, o jei streikuoja viena darbuotojų grupė, kita, nors ir neturinti savo reikalavimų, gali prie jų prisidėti surengdama „solidarumo streiką“…

Grąžinus automobilį, autonuomos darbuotojas tarstelėjo: “Turime nuostabią praeitį, bet jokios ateities”.

Psyri rajonas vakare

Pabaigai: ar Atėnai tikrai pasikeitė?

Kai regėdavau tuos „pilietinius Atėnų gatvių karus“ ir degančius automobilius Lietuvos žinių ekranuose, visada kirbėdavo klausimas. „Kaip gi šitoks miestas, kurio žmonės kadais parodė visam pasauliui civilizacijos ir mokslo kelią, galėjo šitaip žemai pulti? Argi tie patys graikai, nugalėję persus, pabalnoję Pegasus ir draugavę su mūzom, čia dabar gyvena į skolą, gaudo kiekvieną pretekstą vengti darbo ir, geriausiu atveju, tesiekia Herostrato šlovės?“.

Kai pabuvau Atėnuose ilgiau atrodo, kad atsakymai du.

Kikladų civilizacijos skulptūros, įkvėpusios Pikasą, Atėnų archeologijos muziejuje

Pirmas atsakymas – Atėnai turi du veidus ir antrasis veidas visai kitoks. Kad netoli namų vyksta riaušės galėjau nujausti, kai išėjęs į terasą girdėjau kažkokius šauksmus. Bet nusileidęs žemyn į savo gatvę iš pradžių nė nesupratau, kad Graikiją apėmęs visuotinis streikas: gera pusė parduotuvių, restoranų veikė, žmonės sau gėrė kavutę kavinėse… Tik jau priėjęs Sintagmos aikštę ir tas pagrindines gatves, kuriom lėkę įtūžę komunistai ir anarchistai būtų daužę „streiklaužių langus“, kiekvieną langą ar vitriną radau uždarytą sunkiomis metalinėmis langinėmis – tarsi vartais… Bet net Atėnų archeologijos muziejus streiko metu dirbo, tik į dalį salių neįleido. „Priklauso nuo konkrečių darbuotojų“ – mums paaiškino. O gatvėmis – be jaunų vandalų Medūzos žvilgsniais – vaikščiojo ir stačiatikių vienuoliai su olimpine ramybe veiduose: jų religinguose Atėnuose visad daug…

Atėnų katedra

Antrasis atsakymas turbūt, kad ir tie senieji Atėnai, kaip įsivaizduojame juos mes, priklauso labiau Platono idėjų pasauliui, nei kada nors buvusiai realybei. Taip, trečdalis Atėnų vydomosios valdžios valdininkų budėdavo Agoroj kiaurą naktį, „valdžia nemiegodavo“ – bet ar tikrai nebūdavo konfliktų, ar atsitiktinai išrinkti veikėjai tryško kompetencija? Ar lototronus primenančiais aparatais paskirti prisiekusieji visada spręsdavo teisingai? Bet dar iškalbingesni man visi graikų mitai. Jei apie svarbiausią dievą Dzeusą pasakojama, kaip jis išžagino visą eilę deivių, tai argi galima būtų manyti, kad eiliniai Dzeusu tikėję ir mitus apie jį kūrę graikai taip nesielgdavo? Tikriausiai jei galėčiau grįžti laiku į senovės Atėnų gatves jas regėčiau labiau kaip Augėjo arklides, o ne kaip Parnasą ar Eliziejaus laukus…

Romėniškoji Atėnų agora

Daug ko, aišku, nebesužinosi. Daug kas išnyko. Net iš kokio Aristotelio raštų vos 20% pasiekė mūsų dienas; vos septynios iš daugiau nei šimto Sofoklio pjesių. Senovės Atėnai mums pažįstami geriau, nei bet koks kitas tokio laikotarpio miestas, bet kartu jie ir mįslių laukas, kurių niekada neįminsime.

Ir todėl taip žavu pamatyti Atėnus. Išlikusios istorijos tau parodys kažkokią kryptį tarsi Ariadnės siūlas – bet vaizduotei vietos visada irgi liks daug.

Visi mano kelionių vadovai po Graikiją

1. Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai
3. Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Kelionė su draugais ar pažįstamais gali būti labai smagi, o gali tapti košmaru – kelionė, ypač ilgesnė, kaip niekas išbando santykius ir net geriausius draugus. Tarp „geriausios gyvenimo kelionės“ ir „tos, kurios nesinori prisiminti“ kartais – tik vienas žingsnis.

Keliavęs kartu su labai įvairiais žmonėmis rašau, kaip tinkamai pasirinkti kelionės partnerius, suderinti kelionę ir kartu keliauti taip, kad visiems būtų įdomu ir smagu, o konfliktai nekiltų.

Kaip pasirinkti kelionės draugus?

Svarbiausia yra tinkamai pasirinkti kelionės partnerius. Žmonės skirtingi ir su kai kuriais tiesiog nepavyks smagiai keliauti kartu. Na, visada galima „tolerantiškai prisitaikyti“, bet juk iš kelionės tikiesi ne nuolatinių ginčų ir nusileidinėjimų…

Neverta rinktis kelionės partnerių pagal tai, koks tai jums artimas žmogus. Rinkdamasis vien pagal tai gali būti, kad baigsi kelionę susipykęs su geru draugu ar artimuoju… Nes tai, kad jums įdomu pabendrauti ar smagu, tarkime, nueiti kartu į kiną, nereiškia, kad bus smagu ir kartu keliauti savaitę ar dvi.

Kur kas svarbiau yra tai, koks tas žmogus keliautojas. Keliautojus skirstau į 12 tipų ir jeigu jūsų su bendrakeleiviais tipai nesutampa, kartu keliauti bus labai sunku. Kokia bus kelionė į Austriją jei, tarkime, jūs norėsite lankyti istorines vietas, muziejus, miestus, o jūsų draugas – slidinėti ir apsipirkinėti (arba atvirkščiai)? Taip, galite pusę laiko daryti tą, pusę – aną, ar net ilgam atsiskirti vienas nuo kito, bet ar ne geriau tada susirasti kelionės partnerį, kuris yra to paties tipo keliautojas, kaip jūs?

Tai – Jungtiniai Arabų Emyratai…

…Tai irgi Emyratai

Ne kartą esu labai smagiai kartu keliavęs su žmonėmis, su kuriais iki tol apskritai buvau praleidęs mažai laiko kartu – jei tik mūsų kelionių poreikiai sutapdavo. Ir, savo ruožtu, kelionės su kur kas artimesniais žmonėmis gali virsti konfliktų serija, jeigu tie poreikiai išsiskiria.

Vien tai, kad kas nors *labai nori* su tavimi keliauti, nereiškia, kad kelionė bus smagi. Deja, dalis *labai norinčių* žmonių nemąsto, ar keliauti kartu bus gera – pvz. tiesiog jus gerbia kaip draugą ar patyrusį keliautoją. Kita dalis tikisi, kad kelionė bus tokia, kaip nori jie patys (“nes kodėl gi kas nors norėtų keliauti kitaip?”) ir jums turint kitokių poreikių pyks ar galvos, kad esate keistas. Iš tikrųjų mano kelionėse su kitais daugiausiai “trinčių” ir būdavo kaip tik su žmonėmis, kurie labiausiai norėjo keliauti kartu.

Į ilgesnes (savaitės ar kelių) keliones verta kviesti tik tuos, kuriuos jau išbandei trumpesniuose (bet ne vieno vakaro) pabuvimuose kartu (vienos dienos, savaitgalio kelionėse, kad ir po Lietuvą, į Latviją, ar savaitgalyje kokiame mieste). Tada paprastai pasimato, kiek suderinami esame. Per dieną, savaitgalį išties galima prisitaikyti ir daug neprarasi net jei poreikiai nesutaps – užtat to pakaks priimti sprendimui nekeliauti kartu ilgiau.

Na ir, savo ruožtu, keliauti kartu, tarkime, kelis mėnesius, galėčiau pasirįžti tik išmėginęs su žmogumi 1-2 savaičių kelionę. Bet šiaip leistis su kuo nors į labai ilgas keliones nerekomenduoju išvis, nebent to reikalauja kelionės pobūdis (pvz. ekspedicija). Dažniausiai nėra tikslo siūlyti kam nors pvz. “kartu praleisti žiemą Kanaruose ar Tailande išsinuomavus bendrą namą”. Jeigu atsiras trintys, niekam nebus smagu, o kuo daugiau laiko kartu, tuo didesnė jų tikimybė (nes daug paprasčiau rasti bendros veiklos ar prisitaikyti dienai nei savaitei, o savaitei – nei mėnesiui). Geriau net jei ir praleistumėte kažkur visą žiemą, kitus pakviesti prisijungti kažkuriai kelionės daliai.

Prieš sutardami keliauti aptarkite, kur ir ko keliaujate

Dar prieš sutardami keliauti pakalbėkite kaip ta kelionė atrodytų.

Pagrindinius objektus ir veiklas, ką darysite, kokiu būdu keliausite (pvz. ar nuomositės automobilį). Pasimatys, ar tai smagu visiems, be to, bus mažiau ginčų ir neaiškumų kelionės metu („Galvojau, kainuos pigiau…“, „Labiausiai norėjau pamatyti šitą, o mes ten net neužsukome…“ ir pan.)

Aišku, neįmanoma visko suplanuoti iš anksto. Daug galimybių atrasite tik pačios kelionės metu, keisis kainos ir pasiūlymai, tad nėra tikslo leistis į konkretybes – pvz. geriau sutarti, kad „Apsistotume viešbučiuose maždaug po 30-50 eurų“ nei „Apsistotume štai šiuose viešbučiuose“.

Pasikartosiu, labai svarbu, kad kelionės aptarimas vyktų dar prieš galutinai nutarus kartu keliauti. Labai gali būti, kad kai kuriems kelionės partneriams viską konkretizavus kelionė ims nebepatikti – gal taps per brangi, gal ne jo stiliaus ir pan. Bet jeigu jau bus sutarta keliauti kartu, toks žmogus gali nenorėti pasakyti „ai, aš gal nekeliausiu“, ypač jei jis bus draugas ir nenorės gadintis santykių. Ką jau kalbėti, jei bus nusipirkti bilietai… Bet keliauti kartu su juo bus sunku, ypač po kelių dienų ar savaitės.

Todėl mano kelionių (dar tik potencialių) aptarimai vyksta maždaug taip:

„Gal būtų įdomu kartu keliauti į Keniją? Pusę laiko praleistume gyvūnų parkuose su organizuotu safariu, pusę – tyrinėdami Kenijos kultūrą“.

„Gal ir įdomu. O kiek kainuotų? Taip pat, jei važiuotume į Keniją, dar norėčiau aplankyti Kenijos kurortus, pakeliauti tradiciniais mikroautobusais matatu – draugai pasakojo, kad įdomu“

„Ok, galime važiuoti matatu, o tą savaitę, skirtą pažinti Kenijos kultūrai, praleisti būtent Kenijos pakrantėje, užsukti ir į kurortus. Kainas pažiūrėsiu ir atsiųsiu“

Tik po tokių ir panašių pokalbių, susirašinėjimų (kurie gali trukti ir savaitę ar pora) nutariame keliauti kartu – o tada jau ir būna aišku, kad kelionė abiems priimtina. Bet jei kažkuriuo pokalbių metu kažkuris žmogus suprastų, kad kelionė jam ne visai tinka (pvz. kainos pasirodo per didelės), galėtų mandagiai pasitraukti, nes dar nieko nebūtų prižadėjęs.

Niekada nesutarsiu keliauti taip (nebent jau labai gerai žinočiau, kad žmogaus kelionių pomėgiai labai panašūs į mano, tai būtų ne pirma ir ne trečia kelionė kartu):

„Keliaujam kartu į Keniją dviem savaitėms! Gera bilietų akcija!“
„Keliaujam!“
(Nusiperkam bilietus)
„Ok, tai ką mes toj Kenijoj veiksim?“

Dar prieš nutariant keliauti, reikia pažiūrėti ir aptarti:
a)Ką maždaug lankysite? (svarbiausias vietas, patirtis)
b)Kiek apytiksliai kainuos? (nakvynė, transportas, bilietai)
c)Koks intensyvumas? (kiek laiko per dieną ilsėsitės ar būsite „be planų“; kiek eisite pėsčiomis; kiek reikės nuvairuoti)
d)Ar reikia papildomų sugebėjimų? (fizinio pasirengimo, pvz. lipant į kalnus, mokėjimo nardyti ir pan.)
e)Kas organizuos kelionę (pvz. užsakys bilietus ir t.t.)? (žr. žemiau skyrelį „Aiškiai pasiskirstykite pareigomis“)
f)Praktiniai gyvenimo aspektai (valgis restoranuose? Gyvenimas viename numeryje ar keliuose?)

Kelionės – neįsivaizduojamai platus hobis ir skirtingų žmonių keliavimo būdai skiriasi kardinaliai – ties kiekvienu iš šių punktų. Nesusidūręs su kitaip keliaujančiais dažnas keliautojas net neįsivaizduoja, kad galima keliauti ir taip. Todėl būtina aptarti konkrečiai, o ne abstrakčiai.

Įsivaizduokite, tarkime, į Aziją kartu keliauja kuprinėtojas ir prabangos ieškotojas. Kuprinėtojas paprastai nakvoja palapinėse ar pigiausiuose hosteliuose ir galvoja „na, gerai, šį kartą prisitaikysiu, nakvosiu viešbučiuose, bus kokie maks. 40 eurų nakčiai, brangiau juk nebus, juk brangesniuose viskas taip pat, kaip pigesniuose, tik brangiau, tai ten apsistoja nebent kokie kvaili naujieji rusai“. Gi prabangos ieškotojas paprastai nakvoja 5* „botikiniuose“ viešbučiuose po 400 eurų ir galvoja – „Na, šįkart prisitaikysiu, nakvosiu 4* viešbučiuose tik po 150 eurų, prastesniuose juk neteks, juk joks europietis prastesniuose neapsistotų, ten gyvena tik vietiniai“.

Tokiems žmonėms tikriausiai kartu keliauti ne pakeliui, net jeigu jie ir būtų kokie artimi giminės. Ir net jei galiausiai prieis kompromiso, po kelionės liks kartėlis: gyvenęs viešbučiuose po 70-100 eurų, vienas galvos „Nesąmonė, šitiek pinigų ištaškiau vien dėl bendrakeleivių kvailo prabangos vaikymosi!“, o kitas „Nesąmonė, tokiuose prastuose viešbučiuose gyvenime negyvenau, ir viskas per tą skupų bendrakeleivį!“.

Pietryčių Azija nr. 1. Iki keliolikos eurų kainuojantis Sapės svečių namų kambarys Indonezijoje

Pietryčių Azija nr. 2. Vaizdas į Marina Bay Sands viešbutį Singapūre, kurio kainos prasideda nuo ~400-700 eurų už naktį

Aiškiai pasiskirstykite pareigomis

Kelionę turi kažkas planuoti. Jei keliaujate su ekskursija, problemų nėra – kelionę planuoja už jus ir visi klauso gido.

Bet jei organizuojatės kelionę patys, vis viena reikalingas “lyderis”-organizatorius (lyderiai-organizatoriai), priimantis galutinius sprendimus. Lyderis gali būti visą kelionę tas pats, o gali būti skirtingi lyderiai skirtingiems dalykams (pvz. vienas užsako viešbučius, kitas planuoja maršrutą; arba vienas planuoja pirmą savaitę, kitas – antrą savaitę). Bet svarbu, kad visi kelionės draugai suprastų, kas yra tie lyderiai-organizatoriai, ir tai pripažintų.

Visą šitą irgi reikia aptarti dar prieš apsisprendžiant kartu keliauti.

Nesant lyderio/planuotojo, bus atviras kelias į papildomus konfliktus dėl to, kam ką daryti ar ko nedaryti. Pvz. „Kodėl tu užsakei viešbutį, o ne aš?“, „Kodėl čia važiuojam? Kodėl tu parenki maršrutą, o ne aš?“. „Kodėl niekas neužsakė ekskursijos? Galvojau tu užsakysi…“ ir pan.

Svarbu – “Lyderis” nereiškia “vadas”, kuris viską “nuspręs pats”. Lyderis turi įsiklausyti į visų nuomones ir priimti galutinį sprendimą savo srityje.

Atsakomybės sritys, kurių kiekvienoje gali būti po atskirą lyderį, arba vienas bendras:
1.Kelionės planavimas. Pasiskaitymas, ką lankyti, papasakojimas to bendrakeleiviams, maršruto parinkimas.
2.Viešbučių, autonuomų, lėktuvo bilietų, traukinio bilietų, ekskursijų ir kt. užsakymas (čia jei norima važiuoti, nakvoti kartu).
3.Daiktų krovimas (jei yra bendrų daiktų, lagaminų).
4.Vairavimas (autonuomos atveju).

Planuoju tolimesnes dienas Egipte iš Gizos.

Logiška, kad lyderis yra žmogus, patyręs toje srityje – pvz. maršrutą planuoja daugiausiai keliavęs, arba mokantis vietos kalbą ir pan. Lyderio pareigos negali būti „primestos paskutinę minutę“ – maždaug „ai, tu planuok viską“ – antraip bus nekokia kelionė ir konfliktų. Jau nuo pat pradžių, prieš nusprendžiant keliauti, turi būti aišku, kad yra žmogus, norintis tuo užsiimti.

Pats dažnai esu tas kelionės lyderis, nes dažnai esu labiausiai patyręs iš bendrakeleivių grupės. Tačiau esu ir atidavęs lyderio vaidmenį kitam – pvz. kai su draugu kinu keliavau po Kiniją, buvo logiška, kad viską sprendė jis. Ir net jeigu kažkas buvo kitaip, nei būčiau daręs pats, tai irgi buvo įdomu (pamačiau, kaip mąsto ir tvarkosi vietiniai).

Visgi reikia suprasti, kad kelionės lyderis – ne samdomas gidas. Jis neprivalo visiems bendrakeleiviams tarnauti ar visko išmanyti “kaip profesionalas”. Jam tai irgi kelionė, o ne darbas. Todėl nereikia ant jo pykti už vieną ar kitą nesklandumą ar klaidą: pvz. jei pasirodys, kad muziejus, į kurį atvykote, pirmadieniais nedirba, ir pan. Geriau padėkite užbėgti klaidoms už akių: žvilgtelkite į maršrutą, darbo laiką ir pats, jei tik galite, prisidėkite prie kelionės kūrimo.

Nebijokite (ar ir planuokite) trumpam išsiskirti

Kad ir keliaujate kartu, nesate vienas prie kito prisirišę. Dažnai niekas geriau neišsprendžia atsiradusių problemų ar trinčių, kaip ilgesnis ar trumpesnis išsiskyrimas. Toks išsiskyrimas yra ir labai logiškas, jeigu skirtingi žmonės nori iš kelionės šiek tiek skirtingų patirčių.

Išsiskirti paprasčiausia tada, kai kartu esate viename mieste – dieną galite lankyti skirtingas vietas, o vakare vėl susitikti. Arba atvirkščiai: dieną būti kartu, o nakvoti skirtinguose gretimuose viešbučiuose (pvz. vieni pigesniame, kiti – brangesniame).

Vėl susitinkame su bendrakeleiviu Brazilijos favelos hostelyje. Bendrakeleivis norėjo praleisi naktį faveloje, tuo tarpu męs, su daugiau daiktų, kompiuteriais, tąsyk pasirinkome nakvoti kitur, pasaugojome bendrakeleivio daiktus ir vėl susitikome ryte

Tačiau įmanoma net ir planuoti kelionę taip, kad, išsiskirtumėte kelioms dienoms – vieni bendrakeleiviai važiuotų vienur, kiti – kitur.

Ilgesnius išsiskyrimus reikia aptarti ir suplanuoti dar aptariant kelionę namuose: tai puikiausias sprendimas tiems atvejams, kai bendrakeleivių kelionių poreikiai didžiąja dalimi sutampa, bet kažkur smarkiau išsiskiria. Pavyzdžiui, vienas bendrakeleivis nori pailsėti tris dienas kurorte, o kiti nenori. Tai dar nereiškia, kad jums nepakeliui ir negalite kartu keliauti – tiesiog, galite kelioms dienoms išsiskirti (t.y. kol vienas ilsėsis kurorte, kiti apvažiuos papildomas lankytinas vietas nuomotu automobiliu ar leisis į žygį).

Trumpesnius išsiskyrimus galima pasiūlyti ir jau vietoje, jeigu, tarkime, mieste vieni nori lankyti vienas lankytinas vietas, kiti – kitas. Arba vieni nori apsipirkinėti, o kiti – pailsėti. Arba nacionaliniame parke vieni nori leistis į vieną žygį, kiti – į kitą. Arba vienas nori supietauti kokių nors “vietinės virtuvės valgomųjų žiurkių”, o kitas tokiai egzotikai nepasiruošęs. Iškilus bet kokiam tokiam „minikonfliktui“ visada trumpas išsiskyrimas yra paprasčiausias ir logiškiausias pasiūlymas – sutaupysite laiko, nervų ir bus visiems smagiau. Atostogos juk yra kiekvienam ir kiekvienam jo laikas brangiausias – tad te jį leidžia, kaip nori. O susitikti, pakalbėti laiko dar bus.

Kad kiti nesijaustų įpareigoti būti kartu, kai jaučiu, kad kitiems nebūtinai su manimi pakeliui, esu įpratęs sakyti ne, pavyzdžiui, „Einam rytoj visi į meno muziejų!“, o labiau „Aš planuoju eiti į meno muziejų“, papasakoju kas ten bus – žiūriu, kam iš kitų tai įdomu, kas (ar ir visi) prisijungs.

Indonezija nr. 1. Žygio į Idženo mėlynųjų liepsnų pilną kraterį metu, Žygis prasidėjo 00:00, dėl dujų reikėjo eiti su dujokaukėmis, o čia ~5-6 val. ryto pasitinku saulėtekį, jau išlipęs atgal iš kraterio

Indonezija nr. 2. Prie baseino ant viešbučio stogo Balyje

Indonezija nr. 3. Toradžų laidotuvės tradiciniame kaime. Kairėje – šokis, dešinėje – turistai stebi ką tik paaukotą buivolą

Kai kurie žmonės neatsakingai linkę vėluoti, todėl išsiskyrimo atveju visada numatau ir tai: mažai kas sukelia didesnį „tylų pyktį“, kaip kai vieni bendrakeleiviai, užuot leidę smagiai laiką, priversti pusvalandį ar valandą laukti vėluojančių savo draugų (ypač kai tai būna ne po kartą ir vis su tais pačiais kelionės draugais).

Todėl iš karto pasirūpinu, kad, jei kas vėluos, niekam nereikėtų laukti. Užuot sakęs pvz. „Susitinkame 2 val. centrinėje aikštėje“ (be jokių komentarų, kas gi bus, jei kas nors neateis), galiu sakyti „Susitinkame 2 val. centrinėje aikštėje, bet jei kas nenorės tada ateiti, tai mes po ten vaikščiosime po senamiestį ir 5 val. eisime į koncertą filharmonijoje, o paskui pavakarieniausime ir į viešbutį“. T.y. duodama suprasti, kad niekas pusvalandį ar valandą centrinėje aikštėje nelauks vėluojančiųjų – kita vertus, vėluojantiesiems tai ne tragedija, nes jie žinos, kur galės prisijungti vėliau (5 val.), jei norės, arba, jei taip norės, visą dieną leis atskirai.

Išsiskiriant visada kiekvienas turi turėti savo svarbiausius daiktus (pasus, bilietus, telefonus ir t.t.).

Aišku, išsiskyrimas ne visada įmanomas sprendimas. Jei keliaujate bendrai išnuomotu automobiliu ir kitokio transporto toje vietoje nėra tai gali būti neįmanoma. Bet dažnai tai įmanoma, ypač suplanavus iš anksto. Be to, jaučiant, kad gali tekti skirtis, verta atitinkamai rinktis ir viešbučius, transportą (nelogiška apsistoti viešbutyje “toli nuo visko” jeigu žinai, kad tu kitą rytą norėsi ilsėtis ar dirbti, tačiau bendrakeleivis norės vykti prie lankytinų vietų, o turite tik vieną automobilį nuvažiavimui į centrą).

Keturi elgesio būdai išsiskyrus poreikiams: du geri, vienas abejotinas ir vienas bjaurus

Taigi, kelionėje paaiškėja, kad jūs norite daryti vieną dalyką, o kas nors kitas – kitą dalyką. Kaip elgtis?

Geri keliai:

(1)”Darysiu, kaip nuspręs lyderis”. Tai logiška, jei norite būti su lyderiu (pvz. jis yra vietinis ir daug papasakos) ir/arba interesų išsiskyrimas nedidelis (pvz. tą, ką siūlo lyderis, jūs irgi norėtumėte patirti, tik mažiau).
(2)”Laikinai išsiskirkime – aš darysiu tą, jūs tą” (jei tai įmanoma). Tokiu būdu visi iš kelionės gaus daugiausia.

Blogas, destruktyvus, kelias:
(3)”Darykime *visi* ką siūlau aš!”. Toks siūlymas, ypač jei kartą jau buvo bent vieno bendrakeleivio atmestas, veda į konfliktus – kodėl kiti turėtų daryti tai, ką norite jūs, o ne kas įdomu jiems? Net jeigu jūs esate lyderis – neturėtumėte nurodinėti ar primygtinai siūlyti kitiems būtinai būti su jumis. Jei tik situacija tai leidžia, žmonės turi turėti teisę bent jau laikinai atsiskirti: tai padės konfliktui užgesti dar neįsižiebus, nes verčiamas daryti ko nenori žmogus nebus laimingas.

Su žmonėmis, kurie linkę nuolat stengtis “priversti” visus daryti tą patį, ką ir jie (tiek tiesiogiai to reikalauti, tiek paskui “prikišinėti” kad darei ne taip), stengiuosi nekeliauti išvis. Deja, kartais sunkiau, nei atrodo: iš pradžių žmogus gali pritarti kelionės planui, o paskui kelionės eigoje pradėti “spausti” daryti ką nors kitą.

Abejotinas kelias:
(4)”Pakalbėkime ir susitarkime”. Šitas kelias *kartais* suveikia: jei interesų skirtumai nedideli, arba galima rasti būdą patenkinti visų poreikius (pvz. vietoje kurorto gamtoje ar kurorto-didmiesčio rinktis vidutinio dydžio kurortą). Bet kartais jis priveda prie ilgų diskusijų-ginčų, kurios tik degina brangų kelionės laiką ir nėra niekuo geriau už (3). Jei tokios diskusijos kyla, verta pereiti prie (1) ar (2) elgesio variantų. Be to, kas iš to, jei gamtos mylėtojas ir muziejų mylėtojas sutartų “šiandien einame į gamtą, rytoj – į muziejų”? Viena diena atrodytų iššvaistyta vienam, kita – kitam. Gal geriau tą pačią dieną muziejų mylėtojui eiti į muziejų, gamtos mylėtojui – į gamtą, o “sutaupytąją” antrąją dieną rasti kažką, kas patinka abiems ir tai nuveikti kartu?

Kaip kelionės lyderis gali švelninti trintis

Idealiu atveju aukščiau surašytų patarimų turėtų pakakti, bet kartais situacija pasidaro keblesnė. Taip gali būti, pavyzdžiui, kai keliaujama su vaikais ar paaugliais. O gal tiesiog išvažiavote į kelionę su žmonėmis, su kuriais, kaip supratote, nereikėjo važiuoti (bent jau į tokią kelionę).

Kai esu „kelionės lyderis“ ir planavimo našta gula ant mano pečių, tai suteikia ir galimybių suvaldyti kai kuriuos potencialius konfliktus.

Kai kurie žmonės turi problemų dėl perdėtos baimės, patiklumo. Tai dažnai būna kelionių „pradinukai“, bet nebūtinai. Dėl tokių dalykų jie gali prisidaryti bėdų sau (pvz. pasimauti ant apgavikų) ar sukelti konfliktus su bendrakeleiviais (pvz. garsiai reikšdami perdėtas baimes, gąsdindami kitus, skatindami dėl tų baimių atsisakyti planų). Aišku, visų pirma stengiuosi tokiems žmonėms gražiai viską paaiškinti – dažnai pakanka vien to, kad aš, patyręs keliautojas, sakau „nieko baisaus“, „tuo žmogum nepasitikėk, čia standartinė apgavystė“ ar pan. Bet kartais prisieina tokius žmonės nuo kai kurios informacijos „dengti“. Pavyzdžiui jei eilinis apgavikas kokioje Indijoje puola aiškinti „Nevažiuokite į tą viešbutį, jis labai nesaugus! Geriau apsistokite pas mane!“ tai gal geriau to „bailiems“ bendrakeleiviams neišversti / neperduoti, kalbėti ne prie jų ir pan.: antraip gali kilti bereikalingas konfliktas: „O gal tikrai ten nesaugu? Gal nevažiuojam? Jis gi vietinis, jis gi žino!“.

Jei yra patologiškų „pramiegotojų“, sakau, kad būtina išvažiuoti anksčiau, nei iš tikrųjų esu suplanavęs – pramiegos, tai vis tiek išvažiuosime suplanuotu laiku.

Jeigu yra žmonių, nuolat pervertinančių savo galimybes (pvz. “užsigriebiančių” padaryti per dieną per daug, bet paskui dėl nuovargio ar kitų priežasčių siūlančių “mažinti” planus), stengiuosi per pirmąsias kelionės dienas pats įvertinti tų bendrakeleivių tempus/galimybes, ir nuo tada jau siūlyti tik “mažesnių apsukų” dienos planus, kuriuos ir jie gali spėti įgyvendinti. Tokiu būdu nelieka bendrakeleivių “tylaus nepasitenkinimo” – “Ir vėl tie pavargo, ir vėl nespėsim ką aptarėm”.

Kitais atvejais tiesiog išsiskiria žmonių poreikiai – nė vienas poreikis nėra klaidingas, bet jie – kitokie. Jei matau, kad žmonių pozicijos kažkuriais klausimais smarkiai išsiskiria ir rasti kompromisų nebepavyksta arba tai kainuoja daug laiko ir nervų, stengiuosi panaikinti situacijas, kur dėl to galėtų kilti konfliktai. Pavyzdžiui, jei kažkas iš keliautojų linkęs „užstrigti“ apsipirkime, o kitiems tai laiko švaistymas, „pakoreguosiu“ maršrutą taip, kad nuo autobuso stotelės iki lankytinos vietos eitume ne pro ten, kur daug parduotuvių. Jei matau, kad yra nesutarimų dėl viešbučių kainos, „nekelsiu į diskusiją“ pačių brangiausių ar pigiausių variantų, kad už jų „neužsikabintų“ tie žmonės, kuriems tai svarbu, ir nesueitų į konfliktą su priešingai nusistačiusiais žmonėmis. Galbūt pats pasiūlysiu vidutinišką viešbutį, kuris dar turėtų „iš bėdos tikti visiems“.

Tačiau tai jau yra „švelnios apgavystės“ ir savotiškas gaisro gesinimas. Geriausia yra pasistengti, kad to gaisro nebūtų – pasirenkant tinkamus bendrakeleivius, tinkamai aptariant kelionę dar prieš pasišvenčiant kartu keliauti, sutariant kur ir kada reikia išsiskirti ir pan.

Po kelionės aptarkite, kas buvo ne taip

Po kelionių su kitais žmonėmis verta parašyti kiekvienam jų el. laišką, kuriame atvirai klausti tokių dalykų:
a)Kas labiausiai patiko, kas labiausiai nepatiko?
b)Ką kitą kartą darytum kitaip?
c)Gal liko kokių klausimų, kodėl aš dariau kažką taip, o ne kitaip?
Ir pan.

Klausti reikia po kelionės, kai viskas pasibaigė, mintys susigulėjo, be to, žmonės gali nebijoti sakyti tiesos nenorėdami pakenkti kokiam mikroklimatui.

Labai svarbu klausti ne tik teigiamų dalykų, bet ir neigiamų, sudaryti įspūdį, kad norite išklausyti, o ne susipykti ar tik susilaukti pagyrų/padėkų. Aišku, turite pasiruošti, kad sulauksite ne vien teigiamų komentarų – bet juk tai normalu, visi žmonės skirtingi. Jei atsakymas bus „Oi, viskas labai patiko!!!“, tai tikriausiai žmogus tiesiog jums neatsivėrė. Už jūsų akių, su savo draugais, jis kalbės kitaip…

Paprastai iš nuoširdžių atsakymų į tokius laiškus sužinau daug dalykų, kurių net nebūčiau tikėjęsis. Kartais būna, pavyzdžiui, matai, kad kitam gal kažkas nelabai patinka, gal jis nesijaučia gerai – tada pradedi spėlioti, kodėl taip galėtų būti, ir dažniausiai neatspėji, nors galvoji, kad atspėji. Manydamas, kad atspėjai, kažkaip reaguoji (pvz. siūlai mažiau vaikščioti galvodamas, kad žmonės pavargo), kai problema buvo visiškai kita. Tokia, kuri išvis gal neįsivaizdavai, kad kam nors galėtų būti problema.

Po kelionės paprastai gali sužinoti tikrąsias priežastis, o tai padeda planuojant kitas keliones su tais ar kitais žmonėmis.

Bet svarbiausia, tai „užgesina“ konfliktus su tais žmonėmis ateityje. Nes tai, apie ką nekalbi, niekur nedingsta. Tokiais atvejais, kai tiesiai nepaklausi, kas buvo ne taip, galiausiai gali išgirsti apkalbas iš trečiųjų asmenų – kažkokiais kelionės aspektais bendrakeleiviai kažkam skundėsi, taip ir liko jiems kažkas nesuprasta, keista, kvaila. Kai negauna paaiškinimo, kodėl viskas taip buvo, tai prisigalvoja savų. Kas buvo nesusipratimas tada gali būti suvedama į kito asmens tariamą piktavališkumą, kvailumą, nemokšiškumą, keistumą ar pan.

Man taip nebuvo, bet girdėjau istorijų, kad kelionė net išskyrė draugus – nes kiekvienas pamato negeriausias kito puses ir nesistengia suprasti, o tiesiog puola smerkti.

Visai kitaip, kai tiesiai pašneki, išsiaiškini, parodai, kad nori suprasti vienas kitą.

Graikija maža, bet siūlo šitiek daug! Svarbiausia pasaulio istorija, nuostabios salos, vienuolynai uolų viršūnėse…

Pasirinkti kaip ir kur keliauti į Graikiją gali būti sunku. Tad po daugybės savo kelionių sudėjau patirtį į šį kelionių vadovą.

Kur, kaip ir kada keliauti, kas įdomiausia, ar bus brangu? Kuo unikali Graikijos kultūra, kokios kainos, pliusai, minusai? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – žemiau.

Epidauro didžiausiame Senovės graikų teatre, talpinusiame ~13000 žiūrovų

Graikijos žemynas ir salos

Graikija susideda iš dviejų labai skirtingų dalių: Graikijos žemyno ir salų grandinių. Į jas daugelis keliauja atskirai.

Graikijos žemynas garsėja vienais didžiausių senovės pasaulio stebuklų: Atėnų Akropoliu, senovės graikų miestais ir šventovėmis. Taip pat – 1000 metų senumo Viduramžių vienuolynais (Atonas, Meteora) ir vienas įspūdingiausių Europoje gamtinių peizažų (Meteoros uolos, Vikoso tarpeklis). Žemyne – ir visi didžiausi Graikijos miestai.

Meteoros panorama

O Graikijos salos žavi linksma kurortine atmosfera, jaukiais kaimais, amžinu jūros artumu. Salų Graikijoje ~6000 ir pagal jų skaičių Graikija patenka į pasaulinį penkioliktuką, nusileidžia tik gerokai didesnėms šalims! Jos čia sudaro kelis ištisus salynus, plyti iš įvairių Graikijos pusių, tad net ir „apkeliauti pagrindines salas“ vienos kelionės metu dažnai misija-neįmanoma, bet keletą gretimų galima. Populiariausios kelionei Graikijos salos: didžiausia ir svarbiausia Kreta, žavių miestukų ir saulėlydžių Santorinis, kryžininkų-riterių Rodas, pramoginis Mikonas, Hidra be automobilių, Kerkyra (angl. Corfu), Kosas, Zakintas.

Aišku, iš tikrųjų visur yra visko: ir Graikijos žemynas turi kurortų, ir Graikijos salos istorinių vietų ar didingos gamtos. Bet, visgi, norintiems kurortų ir žavaus poilsio labiau rekomenduočiau Graikijos salas, o siekiantiems kvapą gniaužiančių istorinių ir gamtinių pasaulio stebuklų – Graikijos žemyną.

Graikijos lankytinų vietų zonų žemyne ir įdomiausių salų žemėlapis

Senovės Graikijos stebuklai ir miestai

Didžiausias Graikijos koziris – jos istorija. Sena, sena istorija, laikai prieš ~2500 metų, kai Graikija davė pradžią demokratijai, filosofijai, teatrui ir dar daugybei smulkmenų, apie kurių kilmę nė nebesusimąstome. Nuo mūsų prekybos centrų pavadinimų („Akropolis“) iki maratono distancijos (nes būtent 42,195 km skyrė Maratono mūšio lauką nuo Atėnų, ir šį atstumą turėjo bėgti karys Filipidas, kad praneštų apie graikų pergalę prieš persus). Nuo žodžių mono/stereo garso sistemose (graikiškai mono – „vien tik“) iki bažnytinės eucharistijos (graikiškai evcharistou – „ačiū“). Nuo visos eilės posakių („Achilo kulnas“, „Prokrusto lova“…) iki seniausių išlikusių pjesių, kurios iki šiol statomos ir Lietuvos teatruose (Aischilas, Sofoklis, Euripidas…). Ir net Vilniaus arkikatedros architektūros stilius „nukopijuotas“ nuo senovės graikų šventyklų. Aleksandras Makedonietis ir Dzeusas, Heraklis ir Odisėja – ech, kiek daug šitos mažytės Graikijos istorijų ir legendų ir po 2500 metų žinomos viso pasaulio išsilavinusiems žmonėms!

415 m. pr. Kr. statyta Hefaisto šventykla Atėnuose – tipinio senovės graikų stiliaus, kuris po daugiau nei 2000 metų įkvėpė klasicizmą

Bet turistams Graikijos istorija – tai, visų pirma, antikinių miestų griuvėsiai. Tiesa, Graikija civilizacijos viršūnę pasiekė kokiais 500 metų ankčiau, nei Romos Imperija, kuri paskui, 146 m. pr. Kr., Graikiją ir nukariavo. Taigi, išliko mažiau kas, nei kokioje Italijoje: iš daugelio įspūdingiausių šventyklų vos po keletą kolonų ir t.t.

Tačiau pasivažinėjęs po svarbiausius Senovės Graikijos miestus vis dar gali po kruopelytę surinkti vaizdą, kaip kadaise atrodė kiekvienas jų. Štai Epidaure (Rytų Peloponesas) supermilžiniškas IV a. pr. Kr. teatras išliko taip gerai, kad iki šiol ten vyksta spektakliai. Atėnuose, aišku, laukia Akropolis, aukštutinis miestas su didžiulėmis šventyklomis.

Atėnų Akropolis

Instinktas sakytų Antikos sporto dvasios ieškoti Olimpijoje, kur vykdavo pirmosios Olimpiados. Deja, Graikijoje taip dažnai būna: garsiausi pavadinimai nereiškia, kad šiandien ten yra daugiausiai ką pamatyti. Iš Olimpijos olimpiadų stadiono belikusi tokia žolėm apaugusi dauba… O geriausiai išlikęs stadionas – Delfuose, kur irgi kas 4 metus vykdavo svarbios Pitijos žaidynės. Tiesiog, jos neatkurtos mūsų laikais, todėl mažiau garsios…

Prie Delfų stadiono

Tiesa, ir kas atrodo išlikę, nebūtinai tikra. Daug statulų, frizų, bareljefų ir kito Graikijoje išgabenta į muziejus. Į graikiškus (pvz. Akropolio ar archeologijos muziejai Atėnuose) arba, neblėstančiam graikų pykčiui, į visokių tuometinių Europos imperijų sostinių (pvz. Britų muziejų). „Tikrosiose“ vietose išgabentosios vertybės geriausiu atveju pakeistos kopijomis.

Taigi, Graikijoje tiesiog būtina užsukti į archeologijos muziejus – net jei šiaip jų nemėgstate. Nes jų virtinose rasite ne kokius ten surūdijusius kardus ar papuošalus – bet ir už žmogų gerokai didesnes skulptūras, kurios paskui įkvėpė ištisų tūkstantmečių skulptorius. Stipriausi, mano nuomone, Graikijos muziejai:
*Atėnų archeologijos muziejus, kur suvežti visos Graikijos didžiausieji šedevrai.
*Atėnų Akropolio muziejus, kur laikomi garsiausio Graikijos Akropolio meniniai šedevrai.
*Delfų muziejus, nes pas Delfų orakules visos Senovės Graikijos elitas veždavo dovanų didžiausius turtus, mat jie tikėjo, kad šių šventikių lūpomis kalba – ir ateitį pasako – pats dievas Apolonas.

Sfinksas Delfų muziejuje, kadaise stovėjęs ant aukštos kolonos ir pasitikdavęs Delfų orakulių svečius

Graikų „Ausko amžius“ neatsirado lygioje vietoje. Iki jo Graikijos pusiasalyje klestėjo Mikėnų civilizacija (1750-1050 m. pr. Kr.), apdainuota Homero „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“, o Kretoje – Minoanų (2000-1100 m. pr. Kr.). Galingi pilki „ciklopiniai“ Mikėnų mūrai, apvalus požeminis valdovų(?) kapas (viskas – rytų Peloponese), ir iš dalies atstatyti Kretos Knoso rūmai po kuriais, pasak legendos, gyveno Minotauras, irgi – vienos įdomiausių Graikijos vietų. Iš trečiosios, Kikladų civilizacijos, 3200-1010 m. pr. Kr. metais dominavusios Ėgėjo Jūros salose, išliko įspūdingos skulptūros, primenančios modernų meną: tiesą pasakius, jos net įkvėpė Pablo Pikaso.

Pusiau atstatyti Knoso rūmai Kretoje. Iš tikrųjų visi graikų pastatai būdavo spalvingi, tik spalvos nunyko

Graikijos pilys ir amžina kova dėl Graikijos

Graikijos istorija, aišku ir nesibaigė tada, kai Senovės Graikiją nukariavo Roma. Paskui buvo nuostabias cerkves palikusi graikiškos Bizantijos era (IV a. – Xi a. po Kr.), vėliau – musulmonų Osmanų valdžia (1422 m. – XIX a.), kuri dėl Graikijos nuolat kariavo su katalikais kryžininkais ir paskui venecijiečiais. Ir tie, ir anie, statė galingas pilis-tvirtoves, tokias, kaip Akrokorintas, Nafplijo pilys ar kryžinininkų centras Rodo saloje.

Akrokorinto citadelė su nuostabiais vaizdais. Rytų Peloponesas.

Galiausiai 1821 m. startavo Graikijos sukilimas už nepriklausomybę. Pirmasis toks Europoje: galima sakyti, lietuviai, lenkai ir visi kiti, paskui siekę laisvės nuo didžiųjų Europos imperijų, tiesiog ėjo graikų pramintais takais…

Apžavėti Antikos, padėti kariauti graikams už laisvę važiavo helenofilai iš visos Europos, kaip anglų poetas lordas Baironas. 1928 m. pagaliau nuo Osmanų išvaduota pietinė Graikija. Užtruko dar virš 100 metų, kol pavyko įgyvendinti „Megale Idea“ – suvienyti visas graikų žemes (Kreta ir Šiaurės Graikija prijungtos 1913-1919 m., Rodas ir aplinkinės salos – tik 1947 m.). Graikų nuomone, Megale Idea taip ir liko tik svajonė: nes 1922 m. bandymas užkariauti graikiškas Turkijos žemes baigėsi visišku fiasko (1,5 mln. graikų iš ten išvaryti į Graikiją, o 500 000 turkų mainais ištremti iš Graikijos į Turkiją). 1950 m. nepavyko ir Enosis (susijungimas) su graikų gyvenamu Kipru: ši sala 1974 m. padalinta perpus, šiaurę užvaldė Kipro turkai.

Dėl šių priežasčių turkai graikams iki šiol – priešai. Gatvėse gausu atsišaukimų prieš Turkiją, o turkiška kava Graikijoje po Kipro karo oficialiai pervadinta „graikiška kava“. Ir turkiška istorija nevertinama: daug mečečių, Osmanų eros namų tiesiog nugriauti. O kadangi Osmanų Imperija valdė Graikiją nuo pat Viduramžių, daugybėje miestų turkai sudarė daugumą gyventojų, išeina, kad žymi dalis išlikusios neantikinės senovės paversta dulkėmis…

Kaip ten bebūtų, turkai 1922 m. išvaryti, žydus išžudė naciai 1941-1944 m., ir amžina „kultūrų kryžkelė“ Graikija staiga tapo vienataute šalimi. Aišku, iki ~2000 m., kai Graikiją užplūdo imigrantai iš Afrikos ir Azijos, per ją norėdami imigruoti į Europą, bei juodadarbiai iš Albanijos ir Sakartvelo. Bet, išskyrus Atėnus ar Salonikus, tautinės įvairovės Graikijoje justi mažiau, nei Vakarų Europoje, dominuoja graikiška virtuvė, kalba ir kita.

Pavienis likęs senas namas Salonikuose tarp šiuolaikinių daugiabučių

Graikijos tikėjimas ir nuostabieji Viduramžių vienuolynai

Graikija – stačiatikių šalis, ir čia nėra “tik istorija”. Graikai – viena pačių religingiausių Europos tautų. Miestuose tave supa cerkvės, užmiestyje – vienuolynai. O šalikeles dabina tokios tarsi žaislinės cerkvytės ant kotų. Graikai jas stato ne tik žuvusiems keliuose – bet ir tiems, kurių gyvybes Dievas išgelbėjo, ir tiesiog norėdami pranešti vairuotojams, jog už posūkio laukia ir didelė cerkvė…

Du iš didžiausių Graikijos stebuklų – irgi religinės prigimties. Jei esi tipiškesnis keliautojas, labiausiai priblokš Meteora. Į tą ikoninį Graikijos vaizdą – tą stebuklingą uolų mišką – nieko panašaus pasaulyje nerasi! Man, daug mačiusiam, jis įsirėžė giliai atmintin… Šeši galingi vienuolynai stovi aukštų uolų viršūnėse. Kadaise juos galėdvai pasiekti tik virvėmis. Nurimus konfliktams su musulmonais, uolose iškalti ir laiptai – bet kroviniai iki šiol gabenami lynų keltuvais…

Vienas Meteoros vienuolynų su lynų keltuvu

Tačiau pasaulį išragavusius keliautojus, siekiančius ko nors visai kitokio, neatrasto, netikėto, gal net labiau nei Meteora sužavės Atonas, oficialiai – Šventasis Kalnas. Tai – atskira vienuolių respublika, ploto beveik sulig Vilniaus miestu. Tai – stačiatikių Vatikanas, kur nevalgoma mėsa, draudžiama filmuoti ir maudytis jūroje, kur visi turistai (tikintys ar ne) vadinami piligrimais, nakvoja dvidešimtyje 1000 metų senumo vienuolynų ir gyvena pagal jų regulas. Nakčiai galingi vienuolynų vartai užsiveria, o dieną galima vaikščioti gražiais takais. Bet visa tai prieinama tik vyrams – moterys ir net gyvūnų patelės Šventąjį Kalną gali stebėti nebent iš laivų, kurie nepriplaukia arčiau nei puskilometris nuo stačių Atono krantų. O ir vyrų Atonas įsileidžia labai ribotą kiekį: leidimo reikia prašyti iš anksto, bet tikrai verta. Praleidęs Atone dvi neeilines dienas, parašiau atskirą straipsnį.

Simono Petro vienuolynas Atone

Graikijos gamta ir kurortai

Daugelį keliautojų iš Lietuvos Graikijos gamta vilioja visų pirma krantais. O kaipgi! Lietuva turi vos 90 km kranto 3 milijonams žmonių (3 cm žmogui), o Graikija – 15000 km krantų 9 milijonams žmonių (1600 cm žmogui)! „Kaltos“ ne tik salos-salelės, o ir visos raitytos Graikijos žemyno įlankos. Viešbutis ant jūros kranto su vaizdu į nuostabius saulėtekius ar saulėlydžius, restorano staliukai tiesiog paplūdimyje Graikijoje yra visiška norma, ir niekas negalėtų išvardyti visų Graikijos kurortų.

Tiesa, užsieniečiai koncentruojasi mažesnėje jų dalyje: Chalkidikės pusiasauliuose prie Salonikų ir keliose iš tūkstančių salų: Kretoje, Rode, Santorinyje, Kose, Korfu.

Kurortas Chalkidikėje

Likusi begalybė Graikijos kurortų daugiausiai tarnauja kokių atėniečių savaitgalių pramogoms. Ten viskas paprasčiau, pigiau, graikiškiau ir ne taip masiška. Išdidink „Google Maps“ kone bet kurį Graikijos kranto fragmentą – visur rasi pajūrio viešbučių, restoranų ir galėsi pralesti kelias gražias dienas ir vakarus.

Nors Dievas apdovanojo graikiją Viduržemio jūros krantais, gerų paplūdimių pagailėjo. Dauguma jų siauri, akmenuoti, išlepintam gelsvo smėliuko bristi į jūrą nelabai traukia.

Paplūdimys eiliniame Graikijos kurorte (dešinėje – akmenukų ruožas, čia – kavinės staliukai)

Užtat nepagailėjo stačių kalnų! Vikoso tarpeklis net pavadinamas giliausiu pasaulyje – bent jau tarp tokio pločio tarpeklių (gylis iki 1350 m, plotis iki 2500 m)! Keista, kad jis mažokai žinomas – nes stovėti viename tų akmeninių Zagorohorios regiono kaimų ar vienuolynų, žiūrėti į prarają žemyn ir tuo pačiu aukštus kalnus į viršų, stebuklingas jausmas. Kaip daug kur Graikijoje, gamta „tuokiasi“ su istorija, nes regiono kaimai – vieni jaukiausių Graikijos žemyne.

Vikoso tarpeklio fragmentas

Šiuolaikiniai Graikijos miestai

Jau svajojate kaip šmirinėsite po nuostabius Graikijos didmiesčių senamiesčius? Teks labai nusivilti. Nei 3 mln. Gyventojų sostinėje Atėnuose, nei 1 mln. gyventojų Salonikuose, senamiesčių praktiškai nėra! Antikinius griuvėsius it kokios kinų sienos supa nykių betoninių daugiabučių eilės.

Viena priežastis – nuo Antikos laikų Graikijos miestai buvo gerokai apnykę (pvz. Atėnuose 1832 m. tegyveno 5000 žmonių). Bet dar didesnė – antikinės senovės išlepintiems graikams atrodo, kad jei pastatui nėra 2000 metų, tai nėra čia ko jo saugoti. Tik senosios cerkvės paliktos pamaldžioje ramybėje: Atėnuose yra net tokia, virš kurios pastatytas daugiaaukštis, bet ji liko nepaliesta…

Salonikų centro krantinė. Kadaise čia būta žavaus senamiesčio.

O pavienės kokių 100-200 metų amžiaus vilos dažnai stypso apleistos, mačiau jas griūvant. O dauguma jų seniai virto dulkėmis: pagal valdžios programą, įgalinusią tokių namų savininkus atiduoti juos nugriovimui mainais į kelis butus daugiabutyje, kuris stovės tame pat sklype…

Graikijos didmiesčių centrai tad užstatyti taip tankiai, kad net normaliems daugiaaukščiams parkingams Salonikuose vietos mažai: mašinos keliamos liftais. Bet dėl tos žmonių jūros miestai labai gyvi, visad šalia bus parduotuvė, graikiškas gyros ar suvlaki, naktinis gyvenimas…

Naktinis gyvenimas Atėnų Psyri rajone

Kitas naujos architektūros pliusas: balkonai, terasos. Graikams jie būtinybė ir net iš daugybės pigiausių viešbučių atsiveria pribloškiami vaizdai į jūrą, kalnus, miestų panoramas. Užsakinėjant viešbutį kartais rašoma ne „Yra balkonas“, bet „Nėra balkono“ jei, dėl kažkokių priežasčių, tavo numeris „išskirtinis“. Tarsi „Nėra tualeto“…

Graikijos miestai nykūs, užtat kaimų ir miestelių Graikijoje išliko stačiau nuostabių ir įvairių. Vikoso tarpeklio regione (Zagorohoria) jie pilki akmeniniai, Santorinyje – baltai-melsvi. Gražus Nafplijo miestelis su pilimi viršūnėje – jis buvo pirmąja atkurtosios Graikijos sostine (1823-1834 m.).

Nafplijaus centras

Graikijos kultūra: kiek teisingi stereotipai apie graikus?

Graikai turi nekokią tinginių reputaciją. Ilgą laiką visa šalis gyveno „į skolą“ ir nesiteikė tų skolų grąžinti. Ginčijosi: „ir taip Graikija gyvena skurdžiai, nebeturi kur spaustis diržus“, kai iš tikro tuo metu graikai gyveno turtingiau, nei skolas ir palūkanas pareigingai mokėjusi Lietuva… O kur dar visi Graikijos komunistai, anarchistrai, jų riaušės, karts nuo karto parodomos viso pasaulio žinių laidose. „Ar jums viskas gerai, Atėnuose šiandien šaudė protestuotojai“ – tokias žinutes iš artimųjų gavom vienos kelionių metu.

Ir tame yra tiesos. Pastarąjį kartą keliaudamas Graikijoje per 10 dienų patyriau du streikus (viešojo transporto ir visuotinis, kai užsidaro kas tik nori), taip pat ir riaušes, teko pauostyti jau besisklaidančių ašarinių dujų, regėti padegtas šiukšliadežės, išvartytus tualetus, išdaužytus langus, radikaliausius grafičius, plakatus su kūjais ir pjautuvais. Čia dar nieko, nes per tokius protestus kartais būna ir žuvusiųjų ir sužeistųjų ir daugelis tų nusikaltimų vykdytojų lieka nenubausti. Graikų gausūs anarchistai, komunistai, fašistai (pastarųjų „Auksinė aušra“, tiesa, uždrausta) tarpusavy sutaria ne ką geriau, nei su nekenčiama valdžia, į kurią jie irgi neretai išrenkami.

Eilinis komunistų ir anarchistų protestas prie paralamento

Bet, toks jausmas, kiekvienam kokiam „tinginiui smurtaujančiam radikalui biurokratui“, kuris tik ir siekia preteksto skelbti streiką ar eiti siaubti gatvių, tenka bent keli labai darbštūs graikai, besišypsantys, maloniai aptarnaujantys. Graikijoje net mažiau nei kokioje Ispanijoje visokių siestų, darbo laikai ilgesni, žmonės turistams malonesni. Ir angliškai mokosi, geri kalba.

Graikija – kontrastų šalis. Na kaip gi – viena religingiausių Europoje ir kartu viena komunistiškiausių? Tai skirtingi žmonės, bet visų jų Graikijoje yra daug. Net toje pat darbovietėje: štai visuotinio streiko metu dalis Atėnų Archeologijos muziejaus salių dirbo, dalis ne: „Priklauso nuo salės darbuotojo požiūrio į streiką“.

Visgi, viską sudėjus Graikijoje tikrai jaučiausi daug, daug maloniau, nei galima būtų tikėtis pasižiūrėjus graikų radikalų atsišaukimų. Graikija labiausiai iš visų Europos šalių man primena Lotynų Ameriką: ten irgi didžiuliai kontrastai, radikalai ir darbštieji, turtuoliai ir elgetos, nykūs miestai ir puošnios bažnyčios.

Riaušininkų ką tik išdaužytas šviesoforas

Graikijos kainos, maistas, nakvynės

Graikija – viena pigiausių šalių tarp tų, kurių nevaldė komunistai ir patogi keliauti.

Restoranai Graikijoje gerokai pigesni nei Lietuvoje – bent jau vietinio maisto, tarp kurio dominuoja gyros ir souvlaki: lėkštėje ar pitoje pateikiama mėsa su daržovėmis ir bulvytėmis fri (norisi lyginti su turkiškais dioner kebabais, bet geriau nereikia). Pigus ir vynas, alkoholis. Dirba jie ilgai, visokių „virtuvė jau užsidarė“ negirdėjau.

Tipinis graikų maistas – tokie įvynioti gyros ar suvlaki “sumuštiniai”

Viešbučių kainos kiek didesnės, bet kokybė gera: daug variantų su nuostabiais vaizdais, balkonais. Daugelis viešbučių gana nedideli, labiau kaip šeimos verslas. Įdomu apsistoti ir AirBnB, pajusti, kaip gyvena patys graikai. Viešbučių kainos priklauso nuo sezono ir itin išbrangsta vasarą, ypač „vasarinėse“ vietose (Santorinis ir pan.).

Beje, Graikijoje rūkoma daugiau kur, nei esame įpratę. Kai keliavau į Graikiją pirmą kartą, būdavo rūkoma net „McDonald‘s“ (niekur kitur pasaulyje to nemačiau)…

Savo buto Atėnuose terasoje – kaip ir iš daugybės, matosi Akropolis

Lankytinų vietų kainos priklauso nuo sezono. Jei nėra tikslo gulėti prie jūros, verta atvykti žiemą (iki kovo): tada ne tik daug vietų perpus pigesnės, bet būna net ir „nemokamų dienų“ (pvz. keliaudami kovo mėnesį tokias „pagavome“ net dvi). Be to, ir turistų tada mažiau, nors kokį Atėnų Akropolį, aišku, vis tiek „užkemša“. Bet štai prie Delfų pėsčiųjų take net juostos išbraižytos, kad minios nesusidūrusios prasilenktų – tai kas būna vasaros savaitgaliais?

Verta atkreipti kelionę po Graikiją planuoti ir pagal lankytinų vietų darbo laiką, antraip gali tekti „pabučiuoti duris“. Nors viskas dirba nuo ankstyvo ryto (dažnai 8 val.), daug vietų užsidaro jau 14:30 ar 15:30, ypač nesezono metu.

Jei mokate angliškai, Graikijoje bus lengva: kalbą moka neįtikėtinai daug graikų. Nespėliosiu, kur kiaušinis, kur višta, bet Graikijoje daugiau nei kitur pietų Europoje sutikau ir anglakalbių turistų (iš JAV, Didžiosios Britanijos).

Pardavėjas Atėnuose

Kaip keliauti po Graikiją

Jei keliauji į žemyninę Graikiją, pagrindiniai šalies vartai – Atėnų oro uostas, į kur skrenda daug aviakompanijų. Antras variantas – Salonikai. Kai kas atvažiuoja ir automobiliu, bet atstumas iš Lietuvos ~2500 km. Kažin ar verta, nes autonuma pačioje Graikijoje gali būti pigi, ypač nesezonu.

Na o kaip keliauti po Graikijos salas atsakymų tiek, kiek Graikijoje salų… Daug salų turi savo oro uostus, į kurias yra tiesioginiai reisai iš kitur Europoje. Tarp salų kelia ir keltai. Į daugelį salų yra keltai iš Pirėjo uosto prie Atėnų. Iš Atėnų siūlomi ir vidiniai skrydžiai.

Stačiatikiškos freskos, graikų menas

Graikijos žemyninę dalį išvagojusios puikios automagistralės, yra ir autobusų ir traukinių tinklai. Tiesa, viešojo transporto darbuotojai Graikijoje gana dažnai streikuoja, o jei kelionė suplanuota padieniui, ir dienos streikas gali sugriauti visus planus…

Kitas niuansas: priešingai maistui, transportas Graikijoje nėra pigus. Dėl nemažų viešojo transporto (autobusų, traukinių) kainų pasirinkau keliauti nuomotu automobiliu, išėjo pigiau. Bet be benzino išlaidų dar laukė ir mokamos nepigios automagistralės. O vidinis skrydis iš Atėnų į netolimą salą nesunkiai gali atsieiti brangiau, nei skrydis iš kokio Londono į Atėnus…

Ankšta Atėnų gatvė

Taip pat didmiesčiuose – problemos su parkavimu, jis brangus. Taigi, nors Graikijos užmiestį geriausiai patirti automobiliu, po Atėnus verta keliauti kokybišku metro.

Brangiausias, bet visgi labai populiarus kelionės po Graikiją būdas – jachtos. Na, kur kitur turtingoje ir saugioje Europoje rasi tokią tam palankią geografiją: nedidelis paplaukimas ir jau kita sala, kiti vaizdai, kitos istorijos, bet visur yra kokybiška infrastruktūra.

Visi mano kelionių vadovai po Graikiją

1. Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai
3. Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa

Gibraltaras toks mažas, kad visą gali apeiti pėsčiomis – o kiek ten visko telpa!

Gibraltare – ir didžiulis status kalnas, pilnas urvų, senų tvirtovių, neprilygstamų vaizdų į du žemynus ir… vienintelių Europoje beždžionių.

Gibraltare – ir labai angliškas miestelis palei Uolos šlaitus – su mūrine siena, senamiesčio gatvelėmis, britiškomis smuklėmis, bet karštu Viduržemio jūros klimatu.

Net oro uostas Gibraltare telpa – tik, taupant vietą, kai neskrenda lėktuvai, pakilimo taku galima net pasivaikščioti!

Svarbiausia, Gibraltaras – atskira šalis, bet ne valstybė. Jis – viena paskutinių tokių kolonijų pasaulyje. Ir jis – šalia pat Malagos, tad ten nesunkiai gali nukeliauti dienai iš Ispanijos pietų. Bet kartą nukeliavus gali norėtis sugrįžti!

Uolos viršūnė

Gibraltaro Uola – galinga Gamtos tvirtovė

Uola yra Gibraltaro širdis ir esmė. Masyvus 426 m aukščio aštrus kalnas ima matytis dar už daugybės dešimčių kilometrų, kai leki Ispanijos pajūrio greitkeliais. Ir tik jau priartėjęs visai artyn pradedi suprasti, kad prie Uolos apačioje dar prigludęs ir toks britiškas miestelis.

Uola turi viską. Vienus nuostabiausių vaizdų į Viduržemio jūrą apskritai – ten matai Gibraltaro sąsiaurį, į Ispaniją ir Maroką. Stalagtitų ir stalagmitų pilnus urvus, kaip Šv. Mykolo ola. Keliolika kilometrų kokybiškų žygių takų ir laiptų.

Kavinėje ant Uolos

Uoloje – ir istorija. Antrojo pasaulinio karo tuneliai ir gausybė apleistų bunkerių, įtvirtinimų, artilerijos baterijų, gynusių Gibraltarą tada, kai visi, kas netingi, gviešėsi jį atimti iš britų ar sugriauti: ir ispanai, ir naciai, ir net argentiniečiai (Folklandų salų karo metu). Yra ir arabų tvirtovė iš dar senesnių laikų, Uolą žinojo – ir Heraklio stulpu vadino – net senovės graikai. Laimei, dabar Vakarų Europa gerokai taikesnė, britams pakanka laikyti kelis mažus karo laivus, kurie nuo Uolos irgi tarsi ant „delno“.

Senas pabūklas ant Uolos

Uola nestovi vietoje: Gibraltaras savo pasididžiavimą dabina vis naujom ir naujom modernybėm, nuo kurių gamtos grožis atsiveria naujai: Skywalk galėjome pavaikščioti stiklinėmis grindimis, pereiti Windsor kabančiu tiltu, o Šv. Mykolo urvo grožybes „atgaivino“ šviesų šou.

Šviesų šou Šv. Mykolo urve

Bet turistų fotoaparatus užvis labiausiai traukia Uolos gyventojos: vienintelės Europoje beždžionės (neskaičiuojant zoologijos sodų). Jų gyvūniškai-žmogiškas gyvenimas, jų draugystės, kovos, meilė, akrobatika karstantis rudomis uolomis… Tik fotografuoti reikia atsargiai: matėme, kaip vieno turisto neatsargiai padėką kuprinę bandė nutįsti, laimė, buvo per sunki Perspėjimai saugotis „beždžionių vagilių“ skambėjo dar lynų keltuve į Uolą… Jos išdaigininkės tarsi vaikai: gali ir ant pečių užšokti, ir pablusinėti…

Beždžionė šalia pasivaikščiojimo tako ant Gibraltaro Uolos

Daugybei turistų Uola – ir vienintelis dalykas Gibraltare, kurį jie ten pamato. Užsikėlę lynų keltuvu, to aštraus kalno aukštumose nesunkiai praleidome pusdienį, o galima ir visą dieną.

Yra net toks bilietas, į kurį įeina pavėžėjimas autobusu nuo Gibraltaro sienos iki lynų keltuvo, pasikėlimas lynų keltuvu į Uolą ir visos lankytinos vietos Uolos viršuje. O paskui – nusileidimas žemyn ir parvežimas iki sienos.

Tą bilietą pirkome, bet atgal iki sienos nevažiavome. Nes Gibraltaras nėra tik Uola ir tikrai verta ten stabtelti ilgiau.

Lynų keltuvo vidurinė stotis, tiesiog kabanti ore

Gibralatras – Britanija, Ispanija ar kita šalis?

Gibraltaro mieste Uolos papėdėje kartais turi įsignybti, kad patikrintum, ar nesapnuoji. Skamba švari britiška šneka, važinėja dviaukščiai raudoni londonietiški autobusai, Gibraltaro senamiesčio Main Street ar Kazematų aikštės jaukių angliškų namelių pirmuose aukštuose siūlomas „geriausias fish and chips“, o jaunuoliai garsiai serga už Britanijos lygos komandas.

Gibraltaro centrinė gatvė (Main Street)

Bet juk aplink – Afrikos pašonės karštis, butus nuo saulės kaitros saugo masyvios langinės, o žydra Viduržemio jūra visada yra už nepilno kilometro! Na ir dar beždžionės…

Gibraltaras didžiuojasi būdamas Britanijos dalimi taip smarkiai, kad kartais ten jaučiausi it papuolęs į kažkokį Britanijos tematikos gyvąjį muziejų. Na, pačioje Britanijoje suvenyrų parduotuvėse nerasi tiek suvenyrų su britų karališkąja šeima, kiek Gibraltare, nepamatysi tiek daug „Į šitą pačią panoramą 1954 m. žiūrėjo karalienė“ tipo atminimo lentų…

Suvenyrai ant Uolos

Turbūt todėl, kad Gibraltarui visada yra grėsmė „mamos Britanijos“ netekti. Ispanija reikalauja Gibraltarą atiduoti jai. 1969-1982 m. Ispanija netgi buvo Gibraltarui paskelbusi blokadą, uždarė sieną: vienintelis būdas patekti į Gibraltarą tada buvo arba lėktuvu iš Britanijos, arba laivu iš Maroko. Norėdamas nuvykti į Gibraltarą iš Ispanijos turėdavai plaukti į Maroką, o iš ten atgal! „Pagalius į ratus“ ispanai Gibraltarui kaišioja ir toliau: Gibraltaro kova už teisę turėti savo oficialią futbolo rinktinę ispanų „dėka“ truko ~17 metų (1999-2016 m.).

Geriausi Fish and Chips…

Britanija seniai nebėra ta žemes grobianti imperija ir ji sutiktų atiduoti Gibraltarą ispanams – juoba, tas Gibraltaras toks menkas (~30 000 žmonių teritorijoje, nedaug didesnėje už Vilniaus senamiestį). Bet Britanija – demokratija, ji neatiduos jokių savo piliečių prieš jų valią. O gibraltariečiai perdavimo nenori nieku gyvu: per du referendumus už pasilikimą Britanijoje balsavo sunkiai suvokiami 99,6% ir 98,9% gibraltariečių. Ispanų Gibraltare mažai: kai 1713 m. Uola po Ispanijos įpėdinystės karo atiteko britams, čia pasiliko vos ~70 ankstesnių gyventojų. Gibraltarą tada apgyvendino žmonės iš Britanijos, kitų jos kolonijų Europoje (Maltos, Menorkos), Italijos, Portugalijos; Gibraltaras tapo saugiu prieglobsčiu kitur persekiotiems žydams, atvyko ir marokiečių.

Ant senosios arabų tvirtovės – Gibraltaro vėliava

Nė nesuseksi, kas kokio kraujo turi, bet kai ką išduoda Gibraltaro pavardės: tik 27% gibraltariečių turi britiškas pavardes, 24% – ispaniškas, 19% – itališkas, 11% – portugališkas, 8% – maltietiškas, 3% – žydiškas, 2% – menorkietiškas. Vos 5% žmonių – anglikonai, stovi graži mečetė, sinagogos, įvairiausios bažnyčios.

Europa Point Gibraltaro pietuose su pagrindine šalies mečete

Bet beveik visi gibraltariečiai kaip vienas kumštis – už Britaniją. Reta pavyzdinė šalis tiems, kas palaiko imigraciją ir tiki, kad per kelias kartas imigrantai gali masiškai tapti ištikimiausiais iš piliečių…

Gibraltariečiai

Gibraltaras – unikali kelionė į keistą praeitį

Ir visgi Gibraltaras nėra kažkokia Britanijos atplaiša palei Viduržemio jūrą. Ne vienas čia atvažiuoja tik „užsidėti varnelę“ – na, bus dar viena aplankyta šalis, „Bet juk ir Ispaniją, ir Britaniją jau mačiau, tai kas čia bus naujo?“ – galvoja.

Kiti išvis atvyksta tik apsipirkti: dėl gerų mokesčių, pirkdamas Gibraltare brangią elektroniką ar drabužius gali sutaupyti, tad vitrinos spindėte spindi nuo prabangių prekių.

|Viena prabangių parduotuvių Main Street

Bet daugelis Gibraltare randa daugiau. Po pirmo apsilankymo, į Gibraltarą sugrįžau ir antrąsyk.

Unikali ne tik Gibraltaro Uola. Gibraltaras – tai ir garsusis Gibraltaro sąsiauris šalimais. Kas dešimtas pasaulio laivybos maršrutas praplaukia Gibraltaro sąsiaurį. Pro jį gabenamos prekės ne tik į Viduržemio jūrą, bet net ir iš Azijos į Ameriką (per Sueco kanalą ir tada Gibraltaro sąsiaurį). Nuo pietinio Gibraltaro galo, Europa Point, buvo gražu stebėti tą laivybos magistralę, kur laivai niekada nesibaigę, jų nuolat regi daugybę.

Laivai Gibraltaro sąsiauryje. Kitame krante – Afrikoje – Ispanijos miestas Seuta, kurios istorija panaši, kaip Gibraltaro. Keista: žiūri iš Pirėnų pusiasalio į Afriką ir matai ten Ispaniją, o pats stovi ne Ispanijoje

Ragavusius visko ir trokštančius to, „ko niekur kitur nėra“, sužavi Gibraltaro oro uostas. Pakilimo takui nebuvo vietos – tad jis tiesiog kerta vienintelę gatvę į Ispaniją! Ta gatve per pakilimo taką galima važiuoti automobiliu, dviračiu, net eiti pėsčiam, košiant skersiniams vėjams ir stebint pareigūnams.

Aš su žmona ant Gibraltaro pakilimo tako

„Kas bus kai atskris lėktuvas?“ – galvoju. Laukiu, žiūriu. Tada prasideda unikali procedūra. Visų pirma suskamba aliarmas ir pareigūnai nustoja leisti taku eiti žmonėms – nes jie lėčiausi. Už kelių minučių nusileidžia šlagbaumai it geležinkelio pervažoje, užsidega raudonos šviesos – jau stabdomi ir automobiliai. Specialus automobilis nuo kilimo tako valo žmonių gal primėtytas šiukšles, o pareigūnai kelią pertiesia padangas naikinančiais dygliais. Kai „ant kortos“ – lėktuvas ir juo skrendantys žmonės, negali rizikuoti, kad koks kvailys sugalvos apvažiuoti užtvarą, arba koks praeivis buvo numetęs šiukšlę, kurią įsiurbs variklis… Viskas taip stoja kokioms 15 minučių – nes gatvė uždaryta dar tada, kai nė lėktuvo švieselės dangaus tolumoje nesimatė, nes atidaryta tik po to, kai lėktuvas ne tik nusileido, bet ir nuvažiavo prie terminalo. Mat riedėdamas link terminalo irgi turi kirsti tą pačią gatvę… Susidarė didelė automobilių, dviračių, pėsčiųjų eilė.

Eilė prie šlagbaumo, uždarius gatvę, nes kyla lėktuvas

Apvažiuoti, apeiti pakilimo tako neįmanoma, tad net Gibraltaro autobusų grafikai „su žvaigždute“: „gali keistis, jei kelią pastos lėktuvas“. Aišku, vieninteliai skrydžiai iš Gibraltaro – į Britanijos miestus; į Londoną – kelis kartus per dieną… Tiesa, kai stebėjau, nusileido privatus lėktuvas. Ar gibraltariečiai kaip reikiant keikia tokius turtinguosius, kai dėl vieno ar kelių žmonių stoja „pusė miesto“?.. O gal oro uostas jiems toks įprastas, kad apie jį nė nemąsto?

Pakeliui į Gibraltarą laukė ir kadaise labai įprasta, bet Vakarų Europoje beveik pamiršta. Tikra valstybių siena! Tokia, kur rodai pasą pirma ispanams, paskui – gibraltariečiams, eini per muitinės „žalią koridorių“, o grįždamas vėl taip pat. Tokia, prie kurios nusidriekė kilometrinė automobilių eilė. Todėl, kaip daugelis trumpalaikių turistų, pasirinkome palikti automobilį aikštelėje Ispanijos La Linea mieste iš karto anapus sienos, o į Gibraltarą eiti pėsčiomis. Na, ir pinigas Gibraltare kitas (svaras sterlingų), nors mokėjimo kortelių eroje tai ne tiek svarbu. Tiesa, Gibraltare vairuojama dešine puse (ne kaip Britanijoje), bet tie, kurie ką tik atskrido iš Londono, ties perėjomis įspėjami: „Look left“ („Žiūrėk į kairę“).

Ženklas ‘Šiuo vaizdu gerėjus karalienė’

Kelionė į Gibraltarą daugeliu atžvilgiu – kelionė į praeitį. Į laikus, kai Europoje gyveno beždžionės (prieš 110 000 metų). Į laikus, kai palei viso pasaulio krantus klestėjo šitokie Europos imperijų prekybiniai miestai-kolonijos (kokius 1914 m.). Į laikus, kai į skrydžius ir jų saugumą buvo žiūrima paprasčiau ir oro uostai nebuvo aptverti neperlipamomis ir videokamerų stebimomis sienomis (na, gal į ~1960 m.).

Ir ta keista praeitis yra vos 1-2 val. kelio nuo didžiųjų pietų Ispanijos Costa del Sol kurortų.

Beždžionės blusinėjasi, o tolumoje laivas, praplaukęs ar plaukisantis pro Gibraltaro sąsiaurį

Kelionės jums asocijuojasi su nepatogumais? Gal nekeliaujate ar atidedate keliones, nes manote, kad pavargsite, daug kas bus nemalonu, nepatogu?

Čia rasite daugybę patarimų, kaip išvengti nepatogumų! Paspaudę ant nuorodų galėsite sužinoti daugiau, kaip įveikti būtent tą kelionės sunkumą.

1.Sunku pasirinkti kur keliauti?. Idėjų rasite čia.

2.Kelionės planavimas. Užtrunka labai ilgai? Sunku susiplanuoti gerą kelionę? Niekas kelionių planavime nėra privaloma: galite skirti tam laiko tiek, kiek patys norite, ir turėti gerą kelionę! Jei norite susiplanuoti keliones efektyviau, vadovaukitės šiais patarimais – galima susiplanuoti kelionę net ir jau skrendant lėktuvu. Tačiau galbūt ir to atrodo per daug, per sudėtinga? Tuomet galite samdyti gidą / ekskursiją, o kaip tai padaryti pigiai ir efektyviai, pasakoju čia.

3.Vizos, skiepai ir kt.. Galvojate, kad su kelione susiję daug varginančios biurokratijos? Į daugumą šalių keliauti paprasta, kitur visos problemos nesunkiai sutvarkomos (žr. Straipsnius apie vizas, skiepus), o jei vis tiek nenorite tvarkyti pats – pilna agentūrų, kurios tą padarys už jus.

4.Daiktų krovimasis. Daiktus susikrauti užtrunka be galo ilgai? Neįsideda kažko, ko prireikia? Prisikraunate ko nereikia ir tenka tąsytis su savimi? Daiktų per daug, kad priimtų avialinijos? Viskas išsprendžiama vieną kartą susidaryti kelionėse reikalingų daiktų sąrašą ir į kiekvieną kelionę krautis daiktus pagal jį: kaip tą padaryti (ir kokius daiktus į tą sąrašą įrašyti) siūlau čia.

5.Skrydžiai. Ilgi skrydžiai lėktuvu, laukimai ir persėdimai oro uoste labai vargina ar net gąsdina (“Ar spėsiu į lėktuvą?”, “Ar suprasiu ką daryti oro uoste?”)? Viskas apeinama! Paskaitykite, prieš kiek laiko atvykti į oro uostą, taip pat, ką veikti oro uoste, kad nenusibostų, o jei lėktuvu apskritai esate skridęs mažai, kaip skristi lėktuvu.

6.Aklimatizacija. Nusigavęs į tolimą šalį jaučiatės pavargęs, nes pasikeitė laiko juosta? Kaip įveikti aklimatizacijos sunkumus, rašau čia.

7.Transportas kelionės vietoje. Pavargstate važiuodami automobiliu, autobusu, vaikščiodami gamtoje ar kt.? Tiesiog reikia pasirinkti jums tinkamą kelionės būdą, o taip pat tinkamą kelionės tempą: čia nėra teisingo varianto, svarbu, kas tinka ir patogu jums, o ne kaip keliauja jūsų draugai ar kokie influenceriai.

8.Nakvynės vietos. Esate pavargęs nuo mažų ir nepatogių viešbučių kambarių, toli nuo centro esančių viešbučių, purvinų viešbučių, viešbučių be parkingo, kai keliaujate su automobiliu ir t.t.? Visur yra visokių nakvynės vietų, netgi nebūtina apskritai rinktis viešbutį (yra AirBnB butai ir t.t.). Kaip tinkamai pasirinkti nakvynės vietą, rašau čia. Tai tikrai nebūtina, bet jei nuspręstumėte nakvoti oro uoste, automobilyje ar kitur – net ir taip galima patogiau išsimiegoti, jei žinai kaip.

9.Saugumas. Kelionės metu jaučiatės neramus, galvojate, kad nesaugu – bijote katastrofos, nusikaltėlių, apgavikų, ligų? Visų pirma, tai yra labai reta (didesnė rizika yra pvz. Žūti autoavarijoje pakeliui į darbą Lietuvoje nei patekti į kokį teroro aktą). Be to, galima išvengti tinkamai pasirenkant šalį ir tinkamai elgiantis: paskaitykite straipsnius kaip keliauti saugiai: kaip vengti nusikaltėlių, apgavikų, kaip elgtis susirgus, kada reikia ir nereikia skiepytis – ir jauskitės ramiau.

10.Kaina. Kelionėje nesijaučiate gerai, nes nuolat jaudinatės, kiek išleidžiate pinigų, dažnai išleidžiate daugiau, nei tikėjotės? Čia rašau, kaip keliauti pigiau – ir vis tiek patogiai.

11.Ilgalaikės kelionės, darbas iš kelionės. Gal pačios kelionės nekelia baimės, bet dar nedrįstate dirbti per atstumą iš užsienio, keliauti ilgiau nei savaitę-kitą, nes „Nežinia, ar bus internetas“, „Nežinia, ar be manęs išgyvens bendradarbiai, manęs staiga neprireiks“ ir t.t.? Kaip keliauti ilgą laiką ir dirbti iš užsienio, pasakoju čia.