Lankau pasaulį

Į šituos straipsnius sudėjau visą patirtį, kurią sukaupiau per keliones į 120+ šalių. Tikiu, kad rasite visus atsakymus, kurie padės puikiai susiplanuoti kelionę ir smagiai keliauti. O jei ko trūks – rašykite į komentarus, papildysiu.

 

---

Kaip pasirinkti kur keliauti?

Apie tai, kaip kelionių kryptis renkasi “naujokai” ir “patyrę keliautojai” – šis straipsnis:
Kaip pasirinkti kur keliauti?

O įkvėpimo ir idėjų kelionėms tikrai suteiks šie įspūdingiausių pasaulio vietų sąrašai, į kuriuos po kiekvienos savo kelionės įtraukiu tai, kas unikaliausia – ten jau yra kone 1000 “pasaulio stebuklų”, suskirstytų į kategorijas.

Čia visi įspūdingiausių pasaulio vietų sąrašai su aprašymais ir nuotraukomis:

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

O “savą” kelionę padės pasirinkti ir susivokimas savyje: koks tu esi keliautojas, ko tau iš kelionių reikia? Savotiškas testas – straipsnis apie 12 keliautojų tipų.

 

---

Kaip susiplanuoti kelionę?

Viskas apie nepriklausomos kelionės planavimą yra šiame straipsnyje:
Kaip susiplanuoti nepriklausomą kelionę?

O apie kiekvieną konkrečią šalį esu parašęs kelionių vadovą šiame tinklapyje (iš viso apie 100 šalių). Reikiamą kelionių vadovą geriausia rasti dviem būdais:

1.Pasinaudojant šiuo kelionių vadovų žemėlapiu, kur pakanka pasirinkti reikiamą vietą ir skaityti
2.Pasinaudojant visų “AŽ kelionės” kelionių vadovų sąrašu.

Ko tikėtis šalyje, į kurią keliausite, padės atrasti ir šie žemėlapiai.

O jei norėsite įsigyti kelionių knygą – šis straipsnis padės pasirinkti tinkamą.

 

---

Kaip gauti vizą ir patekti į šalį?

Taip pat svarbu, kad žinotumėte visus niuansus dėl patekimo į šalį:
1.Vizos lietuviams – kas ir kaip
2.Skiepai kelionėse – viskas, ką reikia žinoti

 

---

Kaip susidėti daiktus ir nieko nepamiršti?

1.Ką imti į kelionę? Daiktų sąrašas ir patarimai
2.Bagažas lėktuve – dydžiai, ribojimai, kainos
3.Ką padaryti namie prieš kelionę?

 

---

Kokiu būdu keliauti?

Nežinote, koks kelionių būdas tinkamiausias, ar norite išbandyti ką naujo? Visų kelionių būdų pliusai ir minusai šiame straipsnyje:
Kelionių būdai – kurį rinktis?

O jei jau pasirinkote kelionės būdą – sužinokite viską, ką reikia, kad kelionė juo praeitų be nesklandumų:

1.Kelionės automobiliu – viskas, ką reikia žinoti
1.1.Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti
1.2.Mokami keliai ir vinjetės užsienyje
1.3.Kaip važiuoti per valstybių sieną (muitinę)
1.4.Tarptautinis vairuotojo pažymėjimas – kas ir kaip
1.5.Kaip (ne)mokėti už automobilio statymą užsienyje?

2.Kelionės lėktuvu
2.1.Kaip ir kur pirkti lėktuvo bilietus?
2.2.Kaip skristi lėktuvu ir ką daryti oro uoste
2.3.Prieš kiek laiko atvykti į oro uostą?
2.4.Laukimas oro uoste gali būti smagus!
2.5.Bagažas lėktuve – dydžiai, ribojimai, kainos
2.6.Laukimas oro uoste gali būti smagus!
2.7.Pigiais skrydžiais į egzotiškus kraštus? Įmanoma!
2.8.Kaip įveikti aklimatizacijos sunkumus (laiko juostų keitimasis ir kt.)
2.9.Kaip skristi su persėdimu? Viskas apie jungiamuosius skrydžius
2.10.Ar verta pirkti lėktuvo bilietus iš tarpininkų svetainių?

3.Kelionė kemperiu – viskas, ką reikia žinoti

4.Kelionės viešuoju transportu – viskas, ką reikia žinoti
4.1.Kelionės traukiniais – viskas, ką reikia žinoti

5.Kelionės laivais – viskas, ką reikia žinoti
5.1.Kruizai – viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant
5.2.Baltijos jūros “kruiziniai keltai” – ką reikia žinoti keliaujant
5.3.Jūros liga (jūrligė) – viskas, ką reikia žinoti

6.Kelionės jojant – viskas, ką reikia žinoti

7.Taksi ir pavėžėjai kelionėse: ką reikia žinoti

 

---

Kada ir kiek keliauti?

Kelionės “dvasia”, stilius, patirtis labai priklauso nuo trukmės ir laiko, kurį keliauji.

Visų pirma, kelionės trukmė:
1.Kaip pasirinkti kelionės trukmę?
1.1.Savaitgalio kelionės – viskas, ką reikia žinoti
1.2.Atostogų kelionės
1.3.Ilgalaikės kelionės – kur? Kaip? Iš ko?

Keliaujant ilgą laiką, bus aktualu ir šitai:
Kaip dirbti per atstumą iš užsienio?

Antra, “kada keliauti”. Tai – labai asmeniška. Viską sudėlioti į savo vietas padės šie straipsniai:
1.Kada keliauti?

Kai kuriais laikais kelionės ypatingos – sužinokite čia, kas aktualu:
1.Kelionės per naujuosius metus – ką žinoti?
2.Kelionės per šventes

 

---

Kaip rinktis viešbučius, ekskursijas ir kita?

Šitie straipsniai padės ir sutaupyti, ir gauti kuo geresnės kokybės prekes ir paslaugas kelionėse:

1.Nakvynė užsienyje – kaip, kada ir kur apsistoti
2.Gidai ir ekskursijos kelionėse – viskas, ką žinoti
3.Suvenyrai – ką parsivežti iš kelionių?
4.Internetas ir ryšys kelionėse “už centus”. Kaip?

Na o jei prisieitų kada nakvoti “nestandartinėmis aplinkybėmis” (oro uoste, stotyje ar pan.), padės šis straipsnis:
Kaip užmigti ir pailsėti BET KUR? Lėktuve, automobilyje, stotyje ir t.t.

 

---

Kaip elgtis su pinigais? (keitimas, derybos)

Du “kertiniai” straipsniai, kurie padės neprarasti daug pinigų kelionėse lygioj vietoj:
1.Pinigai kelionėse – keitimas, bankomatai, kortelės
2.Kaip derėtis kelionėse?
3.Kaip keliauti po brangias šalis pigiai?

 

---

Kaip kelionėje išlikti saugiam?

Kelionės kai kam kelia baimę, nerimą – “o kas jeigu”. Tačiau daug nuogąstavimų perdėti (nors kai kuriems kitiems pavojams skiriamas nepakankamas dėmesys). Visų pirma, šis straipsnis padės susiorientuoti, kas ir kaip:
Kelionių saugumas – ko verta saugotis, o kas nepavojinga

Na o toliau – asmenine patirtimi pagrįsti straipsniai apie susidūrimus su konkrečiais kelionių pavojais. Kad nereiktų mokytis iš savų klaidų, mokykitės iš svetimų 🙂 (aprašau ir kaip nukentėjau, ir kaip nukentėjimo pavyko išvengti, tikrų pavyzdžių – šimtai):

1.Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti

2.Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis

3.Kaip gydytis kelionėje? Vaistai, ligoninės, draudimas…

3.1.Skiepai kelionėse – viskas, ką reikia žinoti

 

---

Kaip bendrauti kelionėje? (su bendrakeleiviais ir su vietiniais)

Kelionę gali ir labai praturtinti, ir sugadinti kiti žmonės, todėl jei ruošiatės keliauti kompanijoje, labai verta susipažinti su šiuo straipsniu:
Kaip kelionėje nesusipykti (ir kaip pasirinkti su kuo keliauti)?

Taip pat nesvarbu, ar keliaujate su kažkuo, ar vienas, labai patariu kelionėje bendrauti su vietiniais bei su kitais keliautojais. Čia rašau kaip užkalbinti, palaikyti įdomų pokalbį, rasti bendrų veiklų:
Kaip užmegzti pažintis kelionėse?

Nemokėdami kalbos gilių pažinčių gal neužmegsite, bet įdomiai ir kokybiškai keliauti tikrai galima. Štai kaip:
Kaip keliauti nemokant kalbos

 

---

Kelionių nuotraukos, suvenyrai, prisiminimai…

Iš kelionių daugeliui norisi kažkokio prisiminimo: nuotraukų, vaizdo įrašų, suvenyrų… Deja, dažnai kelionės metu to norisi, fotografuoji, filmuoji, perki, bet vėliau iš to mažai naudos, to nežiūri, nesinaudoji: nes nekokybiška, nes svarbiausių akimirkų neužfiksavai ir t.t. Šie straipsniai padės naudingai užfiksuoti keliones:

1.Kaip fotografuoti kelionėse?
1.1.Kaip kelionėje nusifotografuoti save?

2.Kaip filmuoti keliones? Patarimai nuo A iki Z

3.Dronas kelionėse – viskas, ką reikia žinoti

4.Kaip rūšiuoti (ir greitai rasti) kelionių nuotraukas

5.Suvenyrai – ką parsivežti iš kelionių?

6.Kaip pažymėti savo keliones? Tokius žemėlapius turėtų turėti kiekvienas keliautojas!

 

---

Kaip keliauti etiškai?

Vis daugiau keliautojų nori ne tik keliauti, bet ir kad jų kelionė padėtų (ar bent nepakenktų) vietos žmonėms. Deja, kartais jų gerais norais pasinaudoja tie, kas neturi gerų ketinimų… Todėl jei norite kur savanoriauti, padėti vietiniams, labai rekomenduoju pirma perskaityti šį straipsnį:

1.Etiškos kelionės: kaip keliauti, kad padėtumėte

2.Turizmo ribojimai arba kokių turistų nemėgsta vietiniai? (7 priežastys)

 

---

Kelionės į ypatingas šalis (šaltis, karštis, skurdas, brangumas…)

Kai kurios šalys ekstremalesnės už kitas: ypatingai karštos, ypatingai šaltos, ypatingai skurdžios, ypatingai brangios… Čia – patarimai kaip elgtis ten.

Kaip prisitaikyti prie karšto ar šalto klimato:
1.Kaip keliauti žiemą ar kur labai šalta?
2.Kaip keliauti kur karšta? (apranga, ką pasiimti, pavojai ir kt.)

Kaip keliauti po itin skurdžias ar itin brangias šalis:
1.Kaip keliauti po skurdžias šalis? (patogiai, saugiai, etiškai)
2.Kaip keliauti po brangias šalis pigiai?

Kaip prisitaikyti šalyse, kur daug biurokratinių ribojimų (pvz. diktatūros):
Kelionių biurokratija: kaip tvarkytis

 

---

Kelionių patarimų video laidos (kelionių programėlės)

Kai kuriuos dalykus sunku aprašyti – reikia parodyti. Pavyzdžiui, kaip naudotis įvairiom “išmaniom” programėlėm ieškant geriausių pasiūlymų viešbučiams, skrydžiams ir t.t. Taigi, aš tai ir rodau – video cikle “AŽ kelionių patarimai” išnarstau visas tokias “išmanias” kelionių organizavimo galimybes ir ne tik (spauskite ant įrašų ir žiūrėkite):

 

---

Pabaigai…

Čia į vieną straipsnį sudėjau visas kelionių klaidas, kurias dažniausiai daro keliautojai:
Didžiausios kelionių klaidos ir kaip jų išvengti?

Komentuoti

Keliaujant automobiliu viena pagrindinių problemų gali būti parkavimas. Yra šalių, kur viskas paprasta, bet yra tokių, kur tai – labai brangu ir dar sudėtinga rasti.

Čia pasidalinsiu patarimais, kaip neturėti problemų su parkavimu užsienyje.

Kiek kainuoja automobilio stovėjimas (ir kaip sutaupyti)?

Automobilio stovėjimo kainos pasaulyje be galo varijuoja. Net tos pačios šalies skirtinguose miestuose gali skirtis kartais, kaip ir apmokestinimo tvarkos… Aišku, yra bendros pasaulinės tendencijos, kur didesnė tikimybė, kad parkavimas bus brangus ir/arba jo truks:

1.Kuo didesnis miestas, tuo sunkiau su parkavimu.

2.Kuo arčiau centro, tuo sunkiau su parkavimu.

3.Kuo turtingesnė šalis, tuo sunkiau su parkavimu (nes viskas kainuoja brangiau, daugiau žmonių turi automobilius, netaupo ir net trumpus atstumus jais važinėja).

4.Kuo prastesnis viešasis transportas, tuo sunkiau su parkavimu (nes nėra alternatyvų). “Geras viešasis transportas” paprastai yra tik metro – nes tai vienintelis viešasis transportas, kuriuo nuvažiuoti gali būti išties greičiau, nei savo automobiliu.

5.Kuo senesni rajonai, tuo sunkiau su parkavimu (siauros, automobiliams nepritaikytos gatvės ir pan.)

Sunkiausia, kai visi keturi dalykai sutampa: pvz. JAV didmiesčių centruose. Gi neturtingesnėse šalyse net ir didmiesčiuose dažnai galima rasti kur pastatyti automobilį gana patogiai ir pigiai (ar nemokamai).

Kaip sutaupyti laiko ir pinigų parkuojantis

Daugeliu atvejų yra galimybė sutaupyti pinigų ir laiko šiais būdais:

1.Paliekant automobilį kiek toliau miesto centro ir nueinant pėsčiomis (ypač logiška, jei eini į centrą visai dienai). Kartais nė nereikia toli eiti: turtingesnėse šalyse (pvz. JAV) žmonės taip nepratę palikti automobilio bent kiek toliau nuo vietos, kur jiems reikia, kad gali būti taip, kad vienoje gatvėje parkavimas – mokamas ir nepigus, o gretimoje gatvėje – nemokamas ir vis tiek daugelis statys mokamoje gatvėje, o nemokamoje bus vietų…

2.Didmiesčiuose iškeičiant automobilį į viešąjį transportą. Pvz. net jei šiaip keliaujate nuomotu automobiliu, kelionės pradžios ar pabaigos dienoms, kai būsite didmiestyje, galite jo nesinuomoti, ar galite jį palikti visai dienai anapus centro. Nes parkingas gali atsieiti brangiau nei metro bilietėliai. Kartais net „Uber“ nuvažiuoti pirmyn-atgal gali išeiti pigiau, nei parkingas didmiesčio centre (ypač jei jo reikėtų daugeliui valandų). Pvz. taip darėme Prahoje ar Bostone.

3.Paliekant automobilį ilgam laikui vienoje aikštelėje užuot važiavus per kelias (ypač kai tarp jų nedidelis atstumas). „Verslinėse“ aikštelėse tam būna rimtų nuolaidų (žr. žemiau). Pvz. taip kelioms dienoms automobilį palikome Atėnuose.

4.Paliekant automobilį nemokamose „klientų“ vietose, kai esi klientas – pvz. viešbučio ar prekybos centro – ir einant pasivaikščioti nuo ten. Dažnai nemokamas laikas tokiuose parkinguose bus ribotas, bet jo tikrai pakaks daugiau, nei vien apsipirkti.

5.Gilinantis į apmokėjimo sąlygas: net gretimose vietose jos gali smarkiai skirtis. Tai matosi iš ženklų taip pat – įvairių to miesto interneto svetainių, kur nurodomos kainos įvairiose zonose. Tiesa, kartais būna taip, kad, nors kainos geros, vietos ten rasti beveik be šansų.

Parkavimo tipai

Visos pasaulio parkavimo vietos priklauso vienai ar kelioms šių rūšių:

1.Gatvės parkavimas. Jis gali būti nemokamas arba mokamas. Taip pat kai kuriose šalyse įprasta, kad gatvės parkavimo trukmė yra ribota (pvz. iki 2 val.): tokiu būdu skatinama, kad šios patogiausios parkavimo vietos liktų tiems, kas į rajoną atvažiuoja trumpam, o tie, kas, tarkime, ten dirba ar gyvena, tų vietų neužimtų ir statytų parkavimo aikštelėse. Jei pamatysite tokį ženklą, turite nurodyti už stiklo, kada pastatėte automobilį. Kokios egatvėse parkavimas mokamas ir kiek kainuoja dažnai galima rasti informaciją internete, bet kadangi kiekviename mieste jos reikia ieškoti atskirai, labai gaištasi laikas ir kažin, ar patartina tuo užsiimti. Kartais laikas nebūna ribojamas, bet apmokestinimas „progresinis“: r.t. pirma valanda kainuoja mažiau, nei antra, o ši – nei trečia.

2.“Verslinės“ parkavimo aikštelės. Jų verslas: už pinigus leidžia statyti automobilį. Dažnai jose paprasčiau rasti vietą, nei gatvėje, tačiau nuo jų iki tikslo reiks toliau eiti, nes jų mažiau. Dar vienas aikštelių pliusas: daugelis jų taiko nuolaidas už parkavimą ilgesnį laiką, taigi, jei norite palikti automobilį visai dienai, išeis geriau, nei „mokamoje“ gatvėje. Įsigilinkite į kainodarą: dažnas variantas, pvz., kad mokama už valandą iki kokios 4 valandos, o 5 valandos jau kainuoja tiek pat, kiek 24 valandos (ar pan.): jei bus taip, gali vertėti pastatyti ilgiau. Nors dažnai įsivaizduojame, kad šios aikštelės saugomos, dažniausiai ten gal net nesuagiau, nei gatvėje, nes mažai praeivių: pvz. mums Vokietijoje tokioje yra išdaužę langą. Taip pat „verslinės“ aikštelės vakarais neretai užsidaro: išsiaiškinkite tai, kad nebūtų taip, kad reikia automobilio, o jis užrakintas. Šiais laikais kai kurias „verslines“ aikštekles galima rezervuoti per įvairias programėles, ten galima palyginti ir jų kainas.

3.Prekybos centrų, restoranų ir kitų verslų aikštelės. Didelė tikimybė, kad jos bus nemokamos net ir arčiau didmeisičų centrų nors bus parašyta „tik klientams“, klientu tapti paprasta nusipirkus kokį gėrimą, o ir nelabai kas į tai žiūrės. Tad dažnai galima palikti šiose aikštelėse ir taip sutaupyti. Tiesa, vietose, kur su automobilių stovėjimu striuka, ir šios aikštelės gali būti mokamos ar jų gali trūkti. Dar gali būti, kad norėdamas nemokėti už aikštelę turi atnešti čekį – nepamirškite jo paimti.

4.Viešbučių aikštelės. Jos gali būti papildomai mokamos arba nemokamos (išsiaiškinkite), bet ten gausite teisę laikyti automobilį tol, kol būsite apsistojęs: taigi, galėsite palikę automobilį prie viešbučio eiti pasivaikščioti, jei viešbutis centre ar arti. Jei viešbučio aikštelė mokama dažnai labiau apsimokės automobilį palikti greta, ypač jei atvažiuojate tik nakčiai (nes viešbučiai dažnai vis tiek ima mokestį už parą).

5.Parkavimo valetai. Lietuvoje tokių nėra, bet kai kuriose šalyse labai populiarūs: tai vyrukai (retai merginos…) kuriems atiduodi automobilio raktus ir jie jį „kažkur pastato“ (gal užstato kitus jiems patikėtus automobilius), o kai grįžti ir paprašai grąžinti tai atiduoda. Iš praždių tokiais naudotis būdavo labai nejauku, ypač nesaugiose Lotynų Amerikos šalyse: bet ten tai įprasta ir nieko neatsitiko. Visgi, valetai turi minusų: sunku gauti aitomobilį greitai, nesi garantuotas, kada, po to, kai paprašysi, tau jį atveš. Dažnoje šalyje greta oficialios parkingo kainos, įprasta valetams duoti arbatpinigių.

6.Parkingai su privežimu (shuttle). Tai tam tikra „versinių“ parkingų rūšis: jie skirti aptarnauti kokiai populiariai vietai (dažnai oro uostui), bet yra toliau nuo jos (gali būti net kokie 5 km), kur žemė pigesnė. Taigi, ir pakringai pigesni, tačiau eiti pėsčiomis ar važiuoti viešuoju transportu nuo jų neteks, mat į parkingo kainą įeina (ar už nedidelę priemoką siūlomi) specialūs autobusai į „tikslinę“ vietą. Jei parkuojate prie oro uostų, dažniausiai apsimoka statyti tokiuose parkinguose. Juos turi susirasti iš anksto internete (dažnai gali ir užsakyti internete) – nes vietoje tiesiog važiuodamas link oro uosto nebūtinai juos pamatysi.

Mokėjimo už parkavimą būdai

Išsiaiškinkite, kaip už parkavimą mokėti. Tipiniai būdai:

1.Parkavimo automatas prie kiekvienos parkavimo vietos. Į jį meti centus ir jis ekrane rodo laiką: iki to laiko gali laikyti automobilį.

2.Bendras parkavimo automatas gatvės zonai ar parkavimo aikštelei. Susimoki pastatęs automobilį ir arba įvedi automobilio numerį, arba atsispausdini čekį ir padedi už automobilio stiklo.
3.Pinigų surinkėjas. Būdinga neturtingoms šalims: žmogus renka pinigus už parkingą ar tą gatvės zoną. Didesnėse „verslinėse“ aikštelėse jie būna ir turtingose šalyse. Tiesa, atsargiai: dalis tokių žmonių yra apgavikai, jie renka pinigus už nemokamus parkingus. Kai kas vis tiek susimoka, nes bijo, kad apibraižys automobilį – geriausia statyti atokiau tokių žmonių, kad atvažiavimo metu jie nespėtų nieko paprašyti.

4.Parkingo talonai. Vienas sudėtingiausių būdų turistui: vietiniai žino, kuriose parduotuvėse ar kioskuose pardavinėjami parkingo talonai. Privalai nusipirkti tokį ir pažymėti ant jo tam tikru būdu, kada pradėjai ten stovėti. Bėda, kad jei mieste esi trumpai, išsiaiškinimas, kur pirkti talonus, nuėjimas į tą parduotuvę sugaiš itin daug laiko – vietiniai, tuo tarpu, gali nusipirkti talonų ateičiai tarsi autobuso bilietėlių.
5.Mokėjimas SMS ir pan. Reikia kažkur skambinti ar siųsti SMS. Čia irgi gali būti bėda turistams, nes dažnai tokios sistemos yra nepanaudojamos turintiems užsieninius numerius. Ne kartą tokiu atveju tiesiog teko nemokėti už parkingą – niekaip nepavyko.

Jei už parkingą gatvėse mokama 4 ar 5 būdais ir jums jie neprieinami, gal galite rasti kokią stovėjimo aikštelę

Bausmės už neteisėtą parkavimą

Bausmes už parkavimą galima gauti dėl įvairių priežasičų, bet pagrindinės:
1.Parkavimas draudžiamas išvis arba tuo metu (žr. ženklus, kai kurie užsienyje gali būti įmantrūs, pvz. draudžiama parkuoti tik tam tikrom dienom).
2.Parkavimas rezervuotas tik kažkam, bet ne jums (dažniausiai „tik gyventojams“) – tokiose vietose lengva paparkuoti per klaidą, nes, atrodo, kad „va, kiek automobilių pastatyta, reiškia, galima“.

3.Parkavote netinkamai (kai kuriuose šalyse itin rimtai į tai žiūri: net ir nedidelis išlindimas už juostų baudžiamas).
4.Nesusimokėjote kur ir kaip reikia.
5.Baigėsi susimokėjimo laikas. Kai kuriose šalyse baudėjų daug ir yra nubaudę net per kelias minutes…

Skirtingose šalyse baudžiama skirtingai, bet trys pagrindiniai metodai:

1.Bauda. Ją gali reikti sumokėti kokioj įstaigoj ar internetu. Jei atvažiuojate savo automobiliu į kokią tolimą šalį, greičiausiai nieko nebus ir nesusimokėjus, bet visko būna.
2.Surakintas ratas. Reiks skambinti, kad atrakintų ir susimokėti baudą atrakintojams.
3.Automobilio nutempimas. Yra šalių, kur tai daroma labai plačiai, nuolat važinėja nutempėjai. Šitokia bausmė kainuoja ne tik pinigų, bet ir nemažai laiko atsiimti automobilį. Be to, dažnai nutempimas sukelia ir nervų, nes suabejoji: o gal automobilį pavogė. Tad tokiose šalyse reikia parkuoti itin atsargiai.

„Lygioje vietoje“ prarasti pinigų galite ir tiesiog per klaidą įvažiavę į „verslinį“ parkingą, kurio jums nereikia. Kartais tokie parkingai iškart apmokestina už valandą ar net parą ir neišleidžia neapmokėjus. Dėl to reikia važiuoti tik į tokius parkingus, kurių sąlygos jums tinka.

Parkavimo saugumas

Kur bebūtumėte, nepalikite nieko vertingo automobilio viduje. Turėkite omeny, kad kas „vertinga“ yra relaityvu: Vakarų Europoje gal dauš langą tik dėl kuprinės ar telefono, bet yra šalių, kur gali daužti ir dėl numesto drabužio ar apmokėjimui už kelius pasiliktų monetų. Na o yra tokių saugių šalių, kur išvis apie langų daužimus niekas negalvoja, bet geriau jau būti pernelyg atsargiems ir vis tiek saugotis, nes tokių vietų mažai.

Komentuoti

Portugalija… Tai milžiniškos bangos laukiniuose paplūdimiuose. Tai kalnuoti miestai, kurių viršūnėse – galingos pilys. Tai didžiuliai seni balti vienuolynai centrinėse aikštėse ir dar puošnesnės bažnyčios. Tai azuležo plytelėmis puošti namai, nostalgiška fado muzika ir senovinių tramvajų linijos.

Portugalija – tai didžiausi planetos užkariautojai ir atradėjai. Milžiniška senovinė imperija, staiga virtusi trūnijančiu Europos užkampiu. O dabar vėl atrasta turistų, atgimusi naujai ir moderniai.

Portugalijoje buvau daug kartų ir čia pasakosiu apie ją visą: nuo sostinės Lisabonos iki salų grandinių toli vandenyne.

Portugalijos miestai ir puošnioji Lisabona

Portugalijos miestai turi savyje kažką, kas juos skiria nuo likusios Europos. Pradėsiu pasakojimą nuo Lisabonos – bet viską, ką čia rašau apie Lisaboną, matai visur Portugalijoje.

1. Įspūdingas reljefas. Lisabona, kaip ir daugelis Portugalijos miestų, stovi ant daugybės kalvų – ir nuo jų atsiveria nuostabūs vaizdai į apatinius miesto rajonus, į vandenyną, į kitas kalvas.

2. Unikali praeities didybė. Iš Lisabonos valdyta milžiniška Portugalijos Imperija: nuo Rio de Žaneiro Amerikoje iki Makao Kinijoje, nuo Angolos Afrikoje iki Goa Indijoje. Iš visur suplaukė begaliniai turtai, prekybos pelnai, o ir idėjos. Lisabonoje tai virto pastatų ansambliais Dievo ir karaliaus šlovei. Jeronimo vienuolynas, Beleno bokštas. Daug kas pastatyta unikaliu karaliaus Manuelio stiliumi: europietiška gotika čia susiliejo su Azijos, Amerikos menais. Daug detalių įkvėpta jūrų tyrinėjimų: akmeniniai laivai, astroliabijos.

3. Įdomus tradicinis transportas. Senoviniai tramvajai, funikulieriai, įspūdingas Santa Justa viešasis liftas – daug kas pastatyta tam, kad būtų patogiau užsikelti į kalvų viršūnių rajonus. Lipti siauručiais laiptais kartą-kitą įdomu, bet kas, jei taip reiktų daryti kasdien, nešti pirkinius?

4. Senamiesčio rajonai su aukštais, penkiaaukščias ar šešiaaukščiais, namais ir siauromis gatvelėmis tarp jų, kurių niekad neapšviečia saulė: švelniai primena arabų miestus (nieko keisto: Portugaliją ~500 metų valdė arabai).

5. Azuležo – tapytos plytelės, vienas Portugalijos simbolių. Kiekviena plytelė čia – meno kūrinys, o daug tokių plytelių kaip mozaika sudėlioja vieną didesnį paveikslą. Daugelyje šalių plytelės – tai įtik patogus paviršius vonioms ar virtuvėms išklijuoti. O Portugalijoje azuležo dekoruotos ir bažnyčių navos, ir svarbiausių pastatų fasadai, ir Lisabonos metro stotys. Lisabonoje yra ir Azuležo muziejus, kur regėjau visą šio meno įvairovę: nuo pradžių, kaip jis išsivystė iš arabiškų mozaikų, iki aukso amžiaus su mėlynais barokiniais „paveikslais“ ant plytelių, iki įvairaus šiuolaikinio meno: azuležo nemirė ir nemiršta.

6. Fado – tradicinė Lisabonos muzika, tokia kupina liūdnai didingo „saudade“. Šis žodis, pasak portugalų, neturi vertimo į jokias kitas kalbas – iš esmės tai yra nostalgija, bet nebūtinai praeičiai, o ir tam, ko niekada nematei ar nebuvo. Lisabonoje gausu fado vakarų turistams, jie paplito ir po kitus turistinius Portugalijos miestus.

Lisabona – dieviškai didinga, bet, sako, kadaise buvo dar didingesnė… Deja, ji patyrė vieną didžiausių visų laikų Europos tragedijų. 1755 m. žemės drebėjimą, kurį sekė miesto gaisras ir cunamis, atsiritęs didžiąja Težo upe. Sakoma, kad žuvo apie pusė lisaboniečių – ~100000 – sugriautas visas miesto centras. Jis atstaytas kitaip: su tiesiomis gatvėmis, vienodais namais, didele stačiakampe centrine aikšte (Komercijos aikštė). Šitaip Lisabona tapo pirmu pasaulyje tokiu „moderniu miestu“: visi Amerikos didmiesčiai paskui statyti tokiais kvadratiniais kvartalais, taip statytas net ir Kauno centras, Klaipėdos senamiestis.

Tačiau paskui Lisabonos – ir Portugalijos – aukso amžius baigėsi. Imperija byrėjo, 1822 n. portugalai neteko Brazilijos, 1961 m. kolonijų Indijoje. Iš paskutiniųjų bandė laikytis įsikibę į kolonijas Afrikoje net tada, kai likusios Europos šalys savąsias paleido, bet nepriklauosmybės aktyvistai praliejo tiek portugalų karių kraujo, kad Portugalijos armija 1975 m. nuvertė savo šalies valdžią ir kolonijų staigiai atsisakė. Buvusios kolonijos staiga paskendo pilietinių karų, komunizmo, okupacijų liūne ir apie milijonas ten gyvenusių baltaodžių kaip pabėgėliai spėriai suplūdo į Portugaliją ir Lisaboną. Iš paskos sekė ir visi kiti: brazilai, angoliečiai, mozambikiečiai. O Portugaliją tuo metu ir šiaip kamavo krizė, ji buvo viena skurdžiausių Europos šalių – patys portugalai tik ir griebdavo visas progas pabėgti…

Portugalija tapo tokiu „pereinamu kiemu“. Portugalai masiškai emigravo į turtingesnes ES šalis, kur jiems buvo „atviros durys“. Tuo tarpu į jų vietą kėlėsi imigrantai iš Brazilijos ar Afrikos: Portugalija vis tiek buvo turtingesnė ir saugesnė už jų tėvynes. O “durys tolyn į turtingesnę Europą” jiems buvo privertos tiek oficialiai, tiek neoficialiai (tiesiog, mokėdamas vien portugališkai – kaip kad moka daugelis brazilų ar angoliečių – niekur kitur Europoje darbo negausi).

Ir 1964 m., ir 2022 m. Portugalijoje gyveno panašiai žmonių – apie 9-10 mln. Bet sudėtis pasikeitė iš esmės. Tada čia gyveno beveik vien portugalai. O dabar Portugalija – tarsi visa buvusi Portugalijos Imperija, sutalpinta į vieną mažą Europos valstybę. Pamenu, kartą po Portugaliją keliavau po to, kai praleidau keturis mėnesius Brazilijoje. Ir negalėjau nenustebti, kokia pilna Portugalija Brazilijos: brazilai gatvės muzikantai groja brazilišką muziką, brazilų restoranai ir rodizio, braziliškos prekės parduotuvėse… Angoloje, Mozambike nebuvau buvęs, bet angoliečių ir mozambikiečių Portugalijoje pilna, tad tikiu, kad tas šalis irgi nesunkiai atrasi Lisabonoje ir kituose Portugalijos miestuose.
Portugalija iki šiol – viena skurdesnių ES šalių (net Lietuva ją aplenkė), bet ji vėl visiškai pasikeitė. Dabar ji pilna žmonių iš visos Europos. Pigūs „Ryanair“ skrydžiai leido turistams atrasti nuostabius jos miestus, ypač jaunimui. Daug kas čia atvyksta ilgam ar „su visam“: dirba iš Porugalijos per atstumą. Lisabonoje gausu darbui pritaikytų kavinių, o atsidarius „Meetup“ programėlę rasi pilna susitikimų anglų kalba tokiomis temomis kaip „Kas atsitiks su mūsų bitkoinais kai mes mirsime?“.

Dar mačiau daug „Meetup‘ų“, skirtų kartu vartoti narkotikus, ypač haliucinogenus. Portugalija viena pirmųjų pasaulyje dekriminalizavo narkotikų vartojimą. Niekur kitur pasaulyje man taip įkyriai tiek daug kartų tiesiog gatvėje nekišo narkotikų, kaip Portugalijoje. „Nori žolės? O gal kokaino?“ – įkyrus prekijas nesibodėjo įkalbinėti tuo metu, kai aš filmavau, pagrindinėje Lisabonos Liberdade gatvėje! Vidutiniškai, turbūt, kasdien narkotikų pasiūlydavo bent po kartą, dažnai tiesiog vidury dienos: tikriausiai daug turistų į Portugaliją važiuoja specialiai narkotikų ir todėl prekijai galvoja, kad, jei turistas, tai pirks. Tiesa, kalbama, kad daugelis gatvėse „stumdomų“ narkotikų – netikri. Kai Portugalija dar 2000 m. dekriminalizavo narkotikus, džiaugtasi, kad projektas pasisekė: narkotikų vartojimas iškart neišaugo. Deja, tai buvo laikina: užaugus kartai, kuriai nuo mažens narkotikai nebėra nusikaltimas, pradėjus plūsti “saugaus nuo policijos vartojimo” ieškantiems turistams, kvaišalų bėda Portugalijoje tapo matoma kaip niekada.

Kartu su turizmu Portugalijoje gimė ir įdomesnių tradicijų. Portugališki sardinių konservai iš pigaus maisto čia paversti prabangiais suvenyrais: ištisi parduotuvių tinklai, tokie kaip „Fantastiškasis Portugalijos konservų pasaulis“, paravinėja vien tik įvairiausias meniškas konservų dėžutes, kurių prabangiausios kainuoja ir dešimtis ar šimtus eurų. Sardinės labai įvairios, įvairiuose marinatuose, bet kainą lemia ne tai: visa “vertė” dėžutėje, idėjoje („Gal jums konservų su komiksu ant viršelio? Gal aukso luito formos? O gal norite konservų su jūsų gimimo data ir tų metų įvykiais? Galėsite atsidaryt iš apačios, kad nepažeistumėte viršaus“).

Dar viena nauja tradicija – tuktukai, tokie triračiai automobiliukai, kurie šiaip jau asocijuojasi su Azija. Lisabonoje ir Portugalijos miestuose tūkstančiai jų virto taksi, ekskursiniais automobiliais – turistams patinka. Ir, nors visa tai – visiškai nauja (pirmi tuktukai įvežti apie ~2013 m.) – suvenyrų parduotuvėse greta istorinių tramvajų ar funikulierių modeliukų jau pardavinėjami ir tuktukai.

Geriausia vieta pamatyti tą modernų Portugalijos veidą – Lisabonos Tautų parko rajonas, kur 1998 m. vyko pasaulinė EXPO paroda. Paviljonai dabar paversti gražiais restoranais palei tarsi ežeras plačią Težo upę. Tada ten pastatytas ir 12 km ilgio Vasko Da Gamos tiltas, burę primenantis bokštas, lynų keltuvas. Toks Portugalijos atgimimo simbolis.

Tiesa, kai gyventojų skaičius neauga, kiekvienas naujas pastatas dažnai reiškia, kad kažkur kitur senas pastatas apleidžiamas. Apleistų namų daug net Lisabonos senamiestyje…

Portugalijos kurortai ir Algarvė

Daugelis keliautojų į Portugaliją į Lisaboną nė neužsuka. Jų tikslas – kurortai. Kai kurie skrenda į salas, ypač Madeirą, o tų, kurie keliauja į žemyną, tikslas dažniausiai – Algarvė, patys Portugalijos pietūs.

Viską lemia klimatas. Didžioji dalis Portugalijos – lietinga, vėjuota (pvz. Porte lyja dvigubai daugiau, nei Vilniuje). O Algarvė – sausai karšta, ypač vasaromis.

Tačiau šitas receptas – karštas oras, sausumas ir pan. – priviliojo labai masinius turistus, daugybei kurių tik to oro ir reikia, o kitkas gerai “kaip visur”.

Algarvės kurortus sunkiai atskirsi nuo Viduržemio jūros kurortų Ispanijoje, net Turkijoje: milžiniški „all inclusive“ viešbučių kompleksai, kelionių organizatorių lėktuvai ir autobusai… Todėl man Algarvė paliko gal mažiausią įspūdį Portugalijoje: neapleido jausmas, kad visa tai jau kažkur mačiau.

Daug įdomesni pasirodė šiauresni Portugalijos kurortai. Ypač Nazarė, su plačiu smėlėtu paplūdimiu, nuolat plakamu milžiniškų bangų. Mat vandenyne šalimais – net XXX km gylio kanjonas ir bangos šiauriniame Nazarės paplūdimyje įrašytos į Gineso rekordų knygą. Tai – bangletininkų Meka, ir geriausiems bangletinininkams čia pavyko „pažaboti“ net 23 m aukščio bangas… O kur dar nuostabūs vaizdai į tas pakrantes iš Nazarės senamiesčio. Aišku, šis stovi ant aukšto kalno, prie švyturio.

Visa vakarinė Portugalijos pakrantė panaši: netgi Lisabonos ar Porto miesto pajūrio rajonai tokie „laukiniai“ ir vėjuoti. Štai Kaskaišas prie Lisabonos turi ir plačias kopas, ir uolas, į kurias tykšta galingos bangos.

Na, aišku, yra grožybių ir Algarvėje, kaip Faro miesto senamiestis.

Nuostabieji Portugalijos miesteliai primena pasakas

Portugalijoje iš miesto dydžio sunkiai nuspėsi jo didybę. Kai kurie, rodos, nedideli miesteliai Portugalijos žalių kalvų apsuptyje slepia tokias didžiules grožybes, kurios kitur stovėtų nebent kokio didmiesčio senamiestyje.

Ypač daug žavių miestelių aplinkui Lisaboną – galima suvažinėti pirmyn-atgal per dieną, aplankyti kelis jų, pasinerti į tokią turtingos senovės dvasią.

Bene garsiausia ir artimiausia – Sintra (33 km nuo Lisabonos), tikras pasakiškiausių pilių miestas. Čia jos stypso pačios įvairiausios, iš įvairiausių amžių, bet viena už kitą didingesnės. Nacionaliniai rūmai, kur gyvendavo Portugalijos karaliai. Romantiški Penos rūmai-pilis, pastatyta 1852-1854 m.

Patys įdomiausi Sintroje man buvo Quinta de Regaleira rūmai, kuriuos pastatė brazilų verslininkas Karvalju Monteiru – susidomjęs mistika, todėl ten pilna keisčiausių elementų: simboliai iš alchemijos, masonų, tamplierių, rozenkroicerių, yra netgi “Inciacijos šuliniai”, kur sukdamasis ratu lipi gylyn, tai pat tuneliai.

Alkobasa (120 km) ir Batalja (139 km) nustebino milžiniškais Viduramžių vienuolynais.

Obidosas (85 km) visas aptvertas galinga Viduramžių siena, jame – ir pilis, paversta viešbučiu (Portugalijoje daugybėje istorinių paminklų valstybė įrengė viešbučius, vadinamus „Pousada“). Naktį šis miestas-pilis spindi iš tolo.

Koimbroje (204 km) įsikūręs vienas seniausių Europos universitetų. Didžiuliai jo pasatai stūkso kalno viršūnėje, ypač didinga senoji biblioteka. Tokios „Hario Poterio“ dvasios prideda ir studentai, vilkintys Portugalijos universitetų juodomis uniformomis.

Fatima (128 km) – švenčiausia Portugalijos vieta. Čia, sakoma, XXXX m. apsireiškė Mergelė Marija (XXX). Dabar piligrimams ten įrengta milžiniška aikštė – ir nors šiuolaikiniai piligrimai nebemato dangumi judančios saulės, ką matydavo ten atėję jų pirmtakai XXXX m., o bažnyčia tikrai nėra įspūdingiausia Portugalijoje – čia stebina tikėjimo gyvybė, juk Fatimoje viskas nauja, šiuolaikiška, ją kuria šiuolaikiniai žmonės, stato vis naujus ir naujus viešbučius piligrimams, kurie čia eina miniomis. Šiaip ar taip Portugalija – viena katalikiškiausių Europos šalių, religingumu nusileidžianti gal tik Lenkijai.

Leirija (145 km) garsėja savo pilimi, o ypač smagus pilies balkonas, kur sėdėdamas vienas prieš kitą akmeniniuose suoluose gali stebėti visą miestą tarsi iš dangaus.

Porto tiltų grožis ir šiaurės Portugalija

Kokia pribloškiama bebūtų Lisabona, Portas – antrasis pagal dydį Portugalijos miestas – man pasirodė net įdomesnis. Todėl, kad unikalesnis. Jo žvaigždės – tiltai per Duro upę. Kas kokias dešimt minučių vis naujas turistinis laivas išplaukia į „šešių tiltų kruizą“…

Didžiausia primadona – Luišo Pirmojo tiltas [Ponte de Dom Luis I]. Jis statytas dar 1881 m., bet pasaulyje iki šiol neturi analogų. Nes jis – tarsi du atskiri tiltai vienas virš kito. Apatinis sujungia žemutinius Porto rajonus (Duro upės slėnyje). O viršutinis – aukščio sulig 20 aukštų namu – sujungia viršutines kalnuoto Porto dalis.

Ten, viršuje – Serra Do Pilar vienuolynas, Porto katedra ir Paryžių kiek menantis XIX a. miesto centras. Ne vienas pastatas ten tuo pačiu ir azuležo plytelių „galerija“: štai Capela das Almas koplyčios visas fasadas išklijuotas azuležo, o Sao Bento traukinių stotyje iš azuležo plytelių suformuoti Portugalijos istoriją atskleidžiantys paveikslai.

Nepakartojamas jausmas eiti Proto tilto vėjuotu viršumi iš kur Cais da Ribeira pakrantės rajonas atrodo tarsi žaislinis. O paskui nusileisti laiptais (ar funikulieriumi, ar lynų keltuvu) žemyn ir leisti laiką paupio baruose ar balkonuose, stebint metalinio tilto industrinę didybę…

Bet netikėčiausias atradimas šiaurės Portugalijoje buvo trečiasis pagal dydį miestas Braga, tiksliau Bom Jesus du Monte šventovė šalimais. Tuo metu jau buvau regėjęs tiek įspūdingų manueliškų, gotikinių, barokinių Portugalijos šedevrų, kad, atrodė, niekas nebenustebins. Bet kaipgi liksi nepriblokštas tos šventovės ant kalno, o ypač laiptų į ją? Aštuoni fontanai laiptuose simbolizuoja penkis „žemiškus“ pojūčius, aukštesni – tris „dangiškas“ dorybes. Visur svarbus vanduo: jis teka statuloms iš akių (rega), nosies (uoslė), ausų (klausa), kryžiaus šakų (Tikėjimas), o lietaus vanduo nuteka žemyn nuo stulpų gyvatėmis. Viršuje, už bažnyčios altoriaus – ištisas Kristaus nukryžiavimo scenos maketas (jokioje bažnyčioje panašaus nemačiau). Esame pratę, kad šitaip eksperimentuoja šiuolaikiniai architektai – bet čia juk XVIII a. kūrinys su visu barokiniu puošnumu…

Kuo šiauriau Portugalijoje, tuo dažniau matydavau ženklus su geltona jūros kriaukle. Šv. Jokūbo kelias, Camino Santiago – šimtus kilometrų besidriekiantys pėsčiųjų keliai, kurias piligrimai, žygeiviai ar nuotykių ieškotojai eina į vieną ir tą patį tikslą – šventąjį Kompostelos Santiago miestą Ispanijoje (Galisijoje). Populiariausias Camino Santiago maršrutas driekiasi per Ispaniją, bet jis taip išpopuliarėjo, kad vasaromis darosi sunku gauti vietas nakvynės namuose – ir vis daugiau keliautojų ėmė rinktis alternatyvų kelią per Portugaliją, jis irgi puikiai sužymėtas bei yra antras pagal populiarumą. Minimalus atstumas, kurį privaloma nueiti Camino, kad tave pripažintų jį įveikusiu – 100 km, o tai reiškia žygio pradžią Valensos miestelyje ant Portugalijos-Ispanijos sienos. Bet daug kas pradeda eiti iš toliau – Porto ar net Lisabonos. Apie Camino Santiago esu parašęs atskirą straipsnį.

Portugalijos salose žmogų užgožia gamta

Portugalijai priklauso du nutolę salynai Atlanto vandenyne – Madeira ir Azorai.

Jei Portugalijos žemyne gražiausia yra tai, ką sukūrė žmogus, tai salose visus mažus miestus ir miestelius užgožia didinga gamta. Madeiroje – galingos uolos vandenyno krantuose, vulkaniniuose Azoruose – dar ir ugnikalnių dūmai.

Madeira, kaip gretimi Ispanijos Kanarai, garsėja ir kiaurus metus šiltu klimatu. Rugpjūčio dienomis ten vidutiniškai būna +26, o sausio dienomis – +20 (naktim atitinkamai +20 ir +14). Todėl į Madeirą skrenda ištisi poilsiautojų pilni reisai iš visos Europos, ypač žiemomis – ją atradę ir lietuviai. Apie Madeirą ir jos gamtą esu parašęs atskirą straipsnį, nes daugelis keliaujančių į Madeirą likusios Portugalijos nė nelanko (tiesiai iš Europos į Madeirą tada skidau ir aš).

Azorų žiemos jau vėsenės ir daug šlapesnės (sausį vidutiniškai +17 dienom, +12 naktim): ten keliaujama ne tiek maudytis vandenyne, kiek pasigrožėti gamtos stebuklais, ir tų keliautojų gerokai mažiau. Aš Azorus aplankiau kartu su žemynine Portugalija, skrydžių tarp Lisabonos ir Azorų daug.

Madeira ir Azorai buvo pirmieji Portugalijos (ir visos Europos) žingsniai į kitų žemynų atradimą ir užkariavimą. Madeirą portugalai atrado/prisijungė 1419 m., Azorus 1427 m., ir jei ne šios salos (bei Ispanijos Kanarai), galimybė ten pasipildyti maisto atsargas, nebūtų ir visų garsiųjų europiečių atradimų Amerikoje bei Afrikoje (ten pakeliui stojo ir Kolumbas).

Plaukdami pro Madeirą ir Azorus, portugalai buvo užkariavę daugybę kitų salų ir kolonijų. Tačiau anose valdose portugalai nesudarė gyventojų daugumos, todėl jos siekė ir iškovojo nepriklausomybę. Tuo tarpu Madeirą ir Azorus portugalai apgyvendino „nuo nulio“, nes tai buvo negyvenamos salos. Todėl jos iki šiol priklauso Portugalijai, nors atstumas iki jų didžiulis (nuo Lisabonos iki Floreso salos Azoruose ~1900 km, toliau, nei nuo Vilniaus iki Romos). Tačiau ten tvyro visai kitokia – nutolusių salų, kiek sustingusių laike ir gamtoje – dvasia.

Ar po Portugaliją keliauti patogu?

Portugalija yra tolimiausia Europos valstybė nuo Lietuvos (atstumas virš 3000 km) – todėl nuskristi ten nėra taip paprasta ir pigu, kaip į daugelį kitų, bet įmanoma „susidurstyti“ jungiamuosius skrydžius kokiu “Ryanair”.

Pačioje Portugalioje patogiausia keliauti pasirodė automobiliu – per dieną lengvai pamatydavome po kelis nuostabius miestelius. Bet tai kainuoja. Magistralės Portugalijoje geros, ten daugelis laksto 150-160 km/h ir pan. greičiais (oficialiai galima iki 120 km/h, bet jei taip važiuoji, daugelis prašoka kaip pro stovintį). Tačiau magistralės mokamos ir brangios (moki už kiekvieną pravažiavimą, kilometrą). Tuo tarpu nemokamuose keliuose vidutinis greitis buvo apie 40-50 km/h, jie nuolat kerta miestelius ir kaimus. Be to, daug teko sumokėti ir už parkingą: jo miestuose labai trūksta, daugelis viešbučių jo irgi nemokamai nesiūlo, tekdavo statyti į brangias daugiaaukštes stovėjimo aikšteles. O dar buvo, kad net kur parkingas nemokamas, “duoklą” už jį bandė susirinkti apgavikai…

Alternatyva – viešasis transportas. Traukinių, autobusų, miestų tramvajų tinklas gerai išvystytas, bet irgi brangokas. Tačiau jei skrendi tik į vieną ar kelis miestus (pvz. Portą ir Lisaboną) – viešasis transportas yra geriausias pasirinkimas.

Žaviausios nakvynės Portugalijoje man buvo senamiesčių butuose: unikaliau, o ir ne brangiau, nei viešbučiuose. Tiesa, ne visi vietiniai mėgsta tokį turizmą – skundžiasi, kad AirBnB iš senamiesčių išstumia vietos gyventojus.

Nors portugalai vidutiniškai gyvena kiek skurdžiau už lietuvius, atlyginimai Portugalijoje netgi didesni nei Lietuvoje. Tačiau didesnės ir kainos. Labiausiai tai pasijaučia mokant už transportą (kelius, parkingą), kiek mažiau – atsiskaitant lankytinose vietose ir restoranuose, dar mažiau – perkant nakvynę. Kai kurie dalykai Portugalijoje net pigesni, nei Lietuvoje (kava kavinėse, alkoholis ir pan.).

Įvažiavus į Portugaliją iš Ispanijos, pasijautė, kad kai kurie „patogumo dalykai“ pasidarė retesni. Portugalijoje mažiau greito maisto restoranų tinklų, prekybos centrų, važiuodamas magistrale neturi tiek galimybių nusukti į daugybę spindinčių poilsio aikštelių su degalinėmis ir ne tik. Nemaloniai nustebino ir komunistinių simbolių gausa: kūjai ir pjautuvai „puikuojasi“ ne tik grafičiuose, bet ir oficialiose politinėse agitacijose, ant sienų rašinėjami komunistiniai šūkiai. Kita vertus, lai tas dažnai linksniuojamas epitetas „viena skurdžiausių ES šalių“ neišgąsdina: visa Europos Sąjunga yra turtinga ir Portugalija pasauliniais mastais taip pat labai turtinga.

O svarbiausia Portugalija ypatinga – kas tikrai svarbu šiais laikais, kai didelė dalis Europos supanašėjusi. Pamatęs Portugalijos miesto nuotrauką, nesunkiai atpažinsi šalį – jei tik į kadrą paklius nors viena azuležo plytelė, koks baltas vienuolyno fasadas ar senovinis tramvajus.

Ir todėl ne tik gretimų šalių gyventojai, bet ir lietuviai atradę Portugaliją.

Komentarai

Graikija turi tiek nuostabių salų, kad Graikijos žemyninę dalį dažnas keliautojas iš viso aplenkia.

O be reikalo – nes būtent Graikijos žemyne yra didžiausi šios šalies stebuklai!

Atėnai ir kiti senovės miestai, vienuolynai Meteoros uolų viršūnėse, vienas giliausių pasaulyje Vikoso tarpeklis, Chalkidikės kurortai ir šventasis Atono kalnas.

Per kelias keliones apvažiavęs visą Graikijos žemyną automobiliu, grožybes ir informaciją sudėjau į šį vieną straipsnį.

Tai – straipsnis apie žemyninę Graikiją. Straipsnis apie visą Graikiją, jos kultūrą ir istoriją yra čia

Atėnai ir senovės graikų poliai aplinkui

Atėnų Akropolis. Ar begali turėti Graikija geresnį simbolį? Įspūdinga uola, karūnuota prieš 2500 metų statytomis šventyklomis deivei Atėnei ir Poseidonui. O papėdėje – teatrai garsiausių Antikos dramaturgų pjesėms, olimpiadai beveik prilygusių Atėnų žaidynių stadionas, senųjų Atėnų agora, filosofijos mokyklos, kuriose dėstė Platonas ar Aristotelis… Tiesa, iš daug ko belikę tik pavienės kolonos, iš kitko – tik grindys ir sienų apačios, o įspūdingiausi šedevrai – Akropolio ir Archeologijos muziejuose.

Kartu Atėnai – ir labai gyvas miestas su trim pusėm, kurias visas patyriau. Poetiškoji – tai it iš gausybės rago miesto svečią apsupantys išradingi barai, restoranai ir privatūs muziejai, antikiniai paminklai ir kalvos su nuostabiais vaizdais. Proziškoji – senų rajonų vietoje pastatyti nuobodūs daugiabučiai. Ir tragiškoji – komunistai, anarchistai, reguliarios riaušės ir streikai: patyriau savo kailiu. Na, visam Graikijos žemyne to yra, bet Atėnų Sintagmos aikštė – to širdis. „Kas yra kas“ Atėnuose, aprašiau atskirame straipsnyje, nes įdomybių ten per daug, kad tilptų čia.

Atėnų istorija tokia žymi, kad daug kas klaidingai mano, jog jie visuomet buvo šalies sostinė. Tai – netiesa! Senovės Graikija sostinės neturėjo išvis, ji susidėjo iš atskirų miestų-valstybių (polių). Atėnai buvo garsiausi, Akropolio statybos laikais (~447-432 pr. Kr.) išgyveno aukso amžių, vedė į priekį pasaulio filosofiją ir meną – bet šiaip jie buvo tik vienas miestas iš daugelio, ir vos keli dešimtmečiai po didžiausios Akropolio švetyklos Partenono atidarymo pralaimėjo karą diktatoriškai sukarintai Spartai.

Iki daugelio kitų svarbiausių polių nuo Atėnų galėjome nuvažiuoti automobiliu vos per valandą-kitą. Dauguma jų – Peloponeso pusiasalyje. Visi jie buvo savaip panašūs: na, gal teatrai skirtingo dydžio, gal pagrindinės šventyklos dedikuotos kitiems dievams. Tačiau didžiausias skirtumas šiandien – kas ir kiek iš senosios didybės pasiekė mūsų dienas.

Pavyzdžiui, Epidauras garsėja teatru, tačiau sveikatos dievo Asklepijaus garbinimo miestas aplink sunykęs. Belieka skaityti istorijas ant informacinių lentų. Pasirodo, tas pastatas, iš kurio belikusios kelios kolonos, veikė tarsi ligoninė, bet gydoma buvo taip: po ritualo atsiguli ten, užmiegi ir tikiesi susapnuoti Asklepijų, kuris tave sapne ir pagydys… Mėgstame idealizuoti senovės Graikiją kaip mokslo ar filosofijos tėvynę, bet kasdienė eilinių graikų gyvenimo pasaulėžiūra panėšėdavo labiau į kokių šiandienos Afrikos genčių tikėjimus, nei aristoteliškas Tiesos paieškas…

Sunijaus pusiasalyje išlikę daugiau didelių šventyklos kolonų. Olimpijoje – senųjų olimpiadų stadionas. Visgi, jei nesi archeologijos ir Senovės Graikijos fanatas, tikriausiai tau užteks pamatyti keletą tų griuvėsių laukų, negaišti laiko visų pravažiavimui.

Ir turi susitaikyti su tuo, kad kai kuriose iš vietų, apie kurias mokeisi dar vaikystėje iš istorijos vadovėlių nėra nieko. Termopilų perėja, kur „300 spartiečių“ sustabdė persų armiją, kad pagrindinės graikų pajėgos galėtų atsitraukti, išvis neegzistuoja! Krantas pasislinko, erdvė tarp kalnų ir jūros išsiplėtė. Dabar ten – didelis laukas, sunku net įsivaizduoti, kaip tokį galima būtų „užblokuoti“. Ir net vieta, kur stovi paminklas mūšiui, Antikos laikais skendėjo Ėgėjo jūroje… Nuvilti gali ir Maratono laukas, iš kurio 490 m. pr. Kr. Filipidas bėgo į Atėnus 42 km 195 m pranešti apie pergalę Maratono mūšyje ir taip davė pradžią maratono distancijai. Sąsiauris tarp Peloponeso ir Salamino salos, kur graikų laivynas 480 m. pr. Kr. sutriuškino persus, šitaip panaikindamas jų grėsmę ir pradėdamas Atėnų aukso amžių – paprastas sąsiauris ir tiek.

Kaip yra „Jeruzalės sindromas“ ar „Stendalio sindromas“, nenustebčiau, jei yra ir koks „Graikijos sindromas“ pavadinti nusivylimui, kai kokioje nuo vaikystės išsvajotoje, pasaulio istoriją ir kultūrą lėmusioje vietoje beveik *nieko* nerandi. Na, kai kurie amerikiečiai, kurie itin mėgsta keliauti po Antikinę Graikiją, tikrai turėtų tą pajusti…

Bet visa žemyninė Graikija jokiais būdais nėra toks nuovylio laukas! Tiesiog „garsiausia / svarbiausia“ ir „įdomiausia / geriausiai išlikę“ Graikijoje, kaip niekur kitur, nėra tas pats.

Kodėl Mikėnai ir Delfai – svarbiausi senoviniai miestai be Atėnų?

Du labiausiai „kitokie“ senoviniai Graikijos žemyno miestai – Mikėnai ir Delfai.

Mikėnai todėl, kad jie kone 1000 metų senesni už likusią Senovės Graikiją. Kai klestėjo Atėnai ir kiti graikų poliai, tai Mikėnai jau buvo žila senovė, apie juos sklandė tik pasakos ir legendos. Odisėjoje ir Iliadoje Troją puolė būtent Mikėnai; Odisėjas, valdovas Agamemnonas buvo mikėniečiai!

Dėl senumo Mikėnų mūrai kitokie (be jokio skiedinio vienas ant kito sudėti galingi akmenys, tradiciškai priskiriami mitiniams ciklopams). Ir Mikėnų kapai kitokie (milžiniškos kūginės salės požemiuose, kuriuose suplojus ranka aidas nenutyla ištisas sekundes).

O Delfai ypatingi, nes ten gyveno garsiosios pranašės, Pitijos šventikės. Visa Senovės Graikija tikėjo, kad jos tiksliai pranašauja ateitį, kad jų lūpomis kalba patsai dievas Apolonas. Tad Delfuose atsakymų ieškojo ir įsimylėjusios poros, ir visų didžiųjų polių pasiuntiniai („Kada pradėti karą?“). Poliai Delfuose pastatė savo lobynus, kuriuose kaupė dovanas Delfams, taip pat fundavo milžiniškas skulptūras. Tai kartu buvo ir dovanos Apolonui, ir tiesiog propaganda: juk į Delfus eidavo visi, ar berasi geresnę vietą pademonstruoti savo galią ir turtus?.. Daugybė tų „aukų“ šiandien laikomos Delfų muziejuje, kuris vienas turtingiausių Graikijoje. Deja, iš pačių senovės Delfų neliko daug – tik stadionas neblogai pakėlė tūkstantmečių naštą. Bet, kaip daug kur Graikijoje, gausiems turistams pastatytos informacinės lentelės vaizdžiai parodo, kaip viskas atrodė senovėje, įsivaizduoti pasidaro lengviau. Ritualas atrodė taip: apsiprausę piligrimai eidavo prie Delfų Apolono šventyklos, ant kurios laiptų dujų pauosčiusios Pitijos šventikės kažką išlemendavo nežinoma kalba, o „vertėjai“ tai išversdavo į graikiškas pranašystes. Jos visuomet būdavo neaiškios, dviprasmiškos – gal tai padėjo Delfams išlaikyti „neklystamumo“ aurą. Juk visada „po visko“ galėdavai sau pasakyti, kad pranašystė visgi išsipildė – tik buvai ją ne taip suinterpretavęs… Beje, senovės graikai tikėjo, kad Delfai – pasaulio centras, tą žymėjo „Pasaulio bambos“ skulptūra. Dar vienas eilinis posakis, kilęs iš Senovės Graikijos!

Graikijos pilys ir kovų liekanos

Antikinė Graikija tai žibėjo, kad jai skirtos pamokos viso pasaulio mokyklose, ištisi kursai universitetuose, o štai vėlesnius Graikijos istorijos tūkstantmečius išmano nebent patys graikai… Bet ir iš tų laikų liko daug gražaus.

146 m. pr. Kr. Graikiją užkariavo Roma. Viduramžiams Graikija perėjo Bizantijai, pastačiusiai nuostabius stačiatikių vienuolynus.

Vėliau Graikija tapo tikru Osmanų ir Venecijos nesantaikos obuoliu, svarbiausi graikų uostamiesčiai ėjo iš rankų į rankas. Viršum jų pastatytos galingos pilys-citadelės: ypač Korinte, Nafplijuje. Bet žemyno gilumoj Osmanai laikėsi tvirtai.

1821 m. graikai sukilo dėl nepriklausomybės nuo Osmanų. Tai buvo pirmasis sėkmingas nepriklausomybės nuo didžiųjų imperijų karas XIX a. Pirmoji Graikijos sostinė ir buvo Nafplio – ten ir vienas žaviausių senamiesčių, ir tik 1834 m. perkelta į Atėnus. Deja, daug tokių senamiesčių Graikijos žemyne neišliko: vertindami tik antikinę istoriją, graikai galbūt kaip jokia kita Europos tauta nesaugojo to, kas pastatyta Viduramžiais ar vėliau, griovė, perstatinėjo aukštesnėmis „dėžutėmis“. Atėnuose ar Salonikuose kartais jautiesi, tarsi visų amžių nuo ~200 m. iki ~1950 m. beveik nė nebuvo, tiek mažai tada pastatytų pastatų pasiekė mūsų dienas (tik cerkvės daug kur paliktos); laimė, mažesniuose miesteliuose, ypač kalnų, išlikę daugiau grožybių – pvz. Arachova prie Delfų. Ten žavūs ir vaizdai žemyn.

Visgi „Į Europos tautų eilę“ stojusi Graikija sugebėjo įgyvendinti vieną senovės graikų svajonę: 1893 m. sujungė Ėgėjo ir Jonijos jūras Korinto kanalu. Vaizdas nuo tilto į jo gylį tarp uolų tebepribloškia, nors nūdienos laivams kanalas ir gerokai per siauras.

Šiaurės Graikija – kalnų ir vienuolynų dermė

Važiuodami automobiliu į Šiaurės Graikiją patekome tarsi į kitą šalį. Antikos grožybės čia praretėja, užleidžia vietą didingiausiai Graikijos gamtai.

Pačioje lankytinų vietų Olimpo viršūnėje – Meteora. Tarsi kiaurai iš žemės gelmių „išdygęs“ stačių uolų miškas, puošiantis gal net daugiau albumų ir kalendorių nei Atėnų Akropolis.

Kiekvienas Meteoros vaizdas primena kokį fantastišką dailininko išgalvotą peizažą. Ir vaizdai iš apačios, Kalabakos miestelio, kurio daugybė viešbučių – uolų papėdėse. Ir vaizdai „kopiant“ automobiliu į plynaukštę viršuje. O labiausiai vaizdai iš ten, viršaus, nuo gausybės apžvalgos aikštelių.

Meteora būtų supergraži, jei uolomis viskas ir pasibaigtų… Bet uolų viršūnes papuošę vienuolynai daro ją nepakartojama. Stačiatikių vienuoliai ten kūrėsi Viduramžiais, kad juos būtų sunkiau pasiekti musulmonams. Į uolas tebuvo galima patekti tik specialiomis virvėmis. Ir šiandien regėjome, kaip statybines medžiagas kėlė specialiais virviniais keltuvais, bet Graikijai 1913 m. perėmus šiaurės Graikiją uolose iškalti laiptai. Slėptis nebebuvo ko.

Šiandien veikia šeši vienuolynai. Kiekvieną dieną dalis vienuolynų uždaryta, bet tai nelabai svarbu, nes patekęs į bet kuriuos du gali pajusti Meteoros vienuolynų gyvenimą: centrinį kiemą, cerkvę jo viduje. Mes buvome Varlamo (373 m aukščio uolos viršūnėje) ir Šv. Stepono vienuolynuose (510 m). Viskas kruopščiai suremontuota, kone išlaižyta: Graikijoje religija labai gyva, aukų ir pastangų jai niekados netrūksta.

Didingos Gamtos ir Tikėjimo „santuoka“ Šiaurės Graikijoje atsikartoja dar ne vienoje vietoje.

Vikoso tarpeklyje vyrauja Gamta: giliausias pasaulyje tokio siaurumo tarpeklis (giliausioje vietoje šlaitai siekia iki 1350 m aukštį; kanjono plotis yra iki 2500 m). Aišku, ji dar žavesnė, kai paskatinta Tikėjimu: tarkime, žvelgti į tarpeklį iš pusiau apleisto Šv. Paraskevės vienuolyno tarpeklio šlaituose ties Monodendrio kaimu. Bet nuostabių vaizdų regėjom ir daugiau: Vikoso kaime ar prie Papingo, kur tarpeklio šlaitai ir krenta žemyn, ir kyla į viršų. Tas regionas vadinamas Zagorohoria ir garsėja ne tik tarpekliu, bet ir senais akmeniniais kaimais.

Šiaurės Graikijoje stūkso ir Atonas. Nors tai – 2033 m aukščio kalnas, ilgu pusiasaliu išsišovęs į Ėgėjo jūrą, ten Gamtą neabejotinai nustelbia Tikėjimas. Mat Atonas – pasaulyje lygių neturinti vienuolių respublika, „stačiatikių Vatikanas“. Teoriškai jis priklauso Graikijai, bet autonomiją turi tokią, kad praktiškai ten išvis jautiesi išvykęs iš Europos. Mat į Atoną neįleidžiamos jokios moterys, ten nevalgoma mėsa, galima atvykti tik laivu, o „šalį“ kartu valdo dvidešimt vienuolynų. Per dieną gali patekti tik labai nedaug nestačiatikių ir vienu leidimą gavusių piligrimų buvau aš. Tai viena tų patirčių, kurių nėra su kuo sulyginti: nakvoti miestų dydžio Viduramžių vienuolynuose, kurie nakčiai rakinami, tylomis iš jų balkonų stebėti kalnus ir jūrą… Apie Atoną parašiau atskirą straipsnį.

Atonas – tik vienas trijų Chalkidikės pusiasalių-pirštų. Kiti du – pagrindinės Graikijos žemyno kurortų zonos. Kurortų Graikijos žemyne nemažai, bet daugelis jų tarnauja patiems graikams, o Chalkidikė traukia turistus ir iš Lietuvos.

Nors į Šiaurės Graikiją važiavome iš Atėnų, šis regionas turi ir savo vartus – Salonikus. Tai tokie „miniatėnai“, tik dar problematiškesni: ten nėra metro, o su parkingu centre taip striuka, kad automobilį YMCA parkinge teko statyti į specialų robotinį liftą, kuris jį nugabeno į „lentyną“ požemyje. Tokius dalykus iki tol buvau matęs tik Azijoje… Tačiau Salonikai ir kiek pigensi, o pramogų ir valgių aplinkui jų ilgą pakrantę – gausu. Iš senamiesčio belikę pavieniai objektai, kaip Baltasis bokštas ar Šv. Sofijos katedra, esą pastatytas pagal garsųjį Stambulo soborą (panašu tik iš vidaus).

Prie imperatoriaus Galerijaus Salonikai ~300 m. trumpai tarnavo kaip viena keturių Romos Imperijos sostinių, tad jame yra Galerijaus mauzoliejus bei Galerijaus arka, pilna jo pergales prieš persus vaizduojančių bareljefų. Bet šiaip nors Šiaurės Graikija buvo Aleksandro Makedoniečio Makedonijos, užkariavusios iki pat Indijos širdis (graikai pyksta, kai Makedonija vadinama slaviška Šiaurės Makedonija), senovinių dalykų ten mažokai likę. Vienas įdomiausių gal – atkasti Makedonijos valdovų kapai prie Verginos.

Kaip keliauti po žemyninę Graikiją?

Visus kartus po žemyninę Graikiją keliavome automobiliu. Autonuoma ten pigi – tuo tarpu tarpmiestinis viešasis transportas nėra toks pigus. Tiesa, didmiesčiuose yra didžiulės problemos su automobilio parkavimu: jei praleidi kelias dienas Atėnuose ir Salonikuose, gali būti verta tuo metu automobilio neturėti. Taip pat nepigios (tačiau kokybiškos) Graikijos magistralės: turint laiko, galima važiuoti nemokamais keliais.

Žemyninę Graikiją galima aplankyti arba per vieną kartą, arba padalinti į keletą kelionių: vieną kelionę skirti Atėnams (savaitgalis mieste), kitą pietų Graikijai ir jos Antikos grožybėms (automobiliu), trečią – šiaurės Graikijai (automobiliu, jei aktualu, su poilsiu Chalkidikėje).

Kultūrinėms kelionėms geriausias laikas – žiema. Nes Graikijos lankytinos vietos sezono metu sprogsta nuo turistų, be to, jos tada ir kainuoja brangiau. Poilsinėms kelionėms, aišku, pakankamai šilta tik vasaromis ir aplink jas.

Galima mėginti jungti žemyninę Graikiją į vieną kelionę su bent keliomis Graikijos salomis, bet tai retai kada patogu: skrydžiai ar keltai iš Graikijos žemyno į salas kartais atsieina daugiau nei skrydžiai iš toliau Europoje į Graikiją ar tas salas, o ir laiko gaištasi ne ką mažiau.

Kaip ten bebūtų, nors Graikija nedidelė (vos dvigubai didesnė už Lietuvą), tas faktas, kad ji šitokia geografiškai padalinta, lemia, kad labai mažai žmonių yra matę ją visą. Dažnai nuskrenda į vieną vietą, į kitą, ir tarsi Graikija jau ir matyta, tarsi jau laikas kitoms šalims… Bet Graikija – be galo įvairi. Atėnai, Meteora, Atonas, Peloponeso poliai, o galbūt ir Vikoso tarpeklis bei Delfai, visa tai yra esminiai Graikijos veidai, kurių bent vieno nematęs sunkiai gali pasakyti apkeliavęs Graikiją…

Ir čia išvardijau vien tik vietas Graikijos žemyne, salose grožybių dar daugiau, bet jos tokios įvairios, kad į vieną straipsnį jungti nė nebandyčiau…

---

Visi mano kelionių vadovai po Graikiją

1. Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai
3. Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa

Komentarai

Kiek laiko turėtų trukti kelionė?

Esu išbandęs visų trukmių keliones ir čia rašysiu jų pliusus ir minusus.

Kam tokiems, kada ir kur verta keliauti savaitgaliui, savaitei, o gal dar ilgiau?

 

---

Savaitgalio kelionės (2-4 d.)

Skaityti plačiau: Savaitgalio kelionės – viskas, ką reikia žinoti

Keliaujama savaitgaliui arba „ilgajam savaitgaliui“, gal prisidūrus vieną ar dvi dienas atostogų.

Kur, kam ir kada taip keliauti:

Savaitgaliui keliauti verta ten, kur skrydžiai pigūs ir patogūs (arba, jei važiuojate automobiliu – ten, kur nuvažiuoti netruks ilgai).

Kai kelionė tokia trumpa, bet koks persėdimas oro uoste ar ilgas važiavimas „suvalgo“ daug kelionės laiko.

O jei skrydis daug kainuoja, tai, padalinus tą kainą vienai kelionės valandai, išeis labai daug. Na, jei skrendate dviems dienoms už 300 eurų, tai kelionės diena jums kainuos 150 eurų asmeniui vien už skrydį. Kas kita, jei skrendate už 30 eurų.

Išeina, kad savaitgalio kelionės iš Lietuvos lėktuvu paprastai būna po Europą (nes anapus Europos pigių ir patogių skrydžių mažai), o automobiliu – į kaimynines šalis (Latviją, Lenkiją, ilgajam savaitgaliui gal dar Estiją).

Idealus „grafikas“ savaitgalio kelionei, aišku, kai lėktuvas išskrenda penktadienio vakarą ar šeštadienio rytą, o grįžta sekmadienio vakarą. Bet tokių idealių grafikų bus mažai, ypač iš Lietuvos. Tad verta taip griežtai prie savaitgalio nesirišti ir, tarkime, keliauti ketvirtadieniui-sekmadieniui. Net ir paėmus vieną ar dvi laisvas dienas, savaitgalio kelionė vis tiek jų daug „nesudegins“, o įdomiai praleisto laiko bus kiek daugiau ir, svarbiausia, daugiau galimybių rinktis kryptį, nei mėginant skristi penktadieniui-sekmadieniui.

Kone kiekviena vieta Europoje turi ką pasiūlyti 2 dienoms, taigi, savaitgalio keliones gali planuoti žiūrėdamas skrydžių akcijas: jei kur nors bus pigus ar patogus skrydis, gali skristi, ką veikti įdomiai tikriausiai tikrai rasi.

Geriausios savaitgalio kelionės vieno šių tipų:

1.Savaitgalis didmiestyje. Per jį aplankai svarbiausias miesto vietas, pastatus, muziejus, važinėji po miestą viešuoju transportu, nes jis didmiesčiuose patogus, greitas, važinėja nuolat, ar Uber. Tokių mano savaitgalio kelionių pavyzdžiai: Londonas, Paryžius, Viena, Stokholmas, Berlynas, Roma ir kt. Beje, tikslus laikas, kokio reiks vien svarbiausioms miesto vietoms aplankyti, priklausys nuo miesto: pvz. Stokholmui užteko ir 2 d., o Romoje ir po 4 d. atrodė, kad norėtųsi likti dar.

2.Savaitgalis su nuomotu automobiliu užmiestyje. Skrendi į kokio miesto oro uostą, bet į tą miestą net nevažiuoji: oro uoste išsinuomoji automobilį ir lankai gražius miestelius ar gamtos vietas. Teoriškai galima būtų ir viešuoju transportu, bet vietų, kur viešasis transportas pakankamai dažnas ir patogus tam, nėra daug: kai turi tik savaitgalį, nori aplankyti daug vietų ir negaišti laiko „kol atvažiuos autobusas“, nesitaikyti prie grafikų. Tokių mano kelionių pavyzdžiai: Londono apylinkės (Oksfordas, Kembridžas, Vindsoras, kurortai), Hamburgo apylinkės, Bristolio apylinkės (su Stounhendžu, Velsu ir kt.), Škotija, Airija iš Dublino ir kt.

3.Savaitgalis „su tikslu“. Skrendi į miestą, kuriame jau buvai, bet dabar turi konkretų tikslą grįžti. Gal koks renginys, emigrantų draugų lankymas, dar nepatirtos vietos, grįžimas į numylėtą vietą. Tai nebus „visų svarbiausių vietų lankymas“, nes jos jau matytos, o pažvelgimas į tą miestą naujai.

Savaitgalio kelionių pliusai:

1.Kelionė atrodo ilgesnė, nei iš tikro. Nes kiekvienoje kelionėje įspūdingiausios būna pirmos dienos, kai viskas nauja, o savaitgalio kelionėje ir yra tik tos dienos.
2.Mažai išleidi pinigų nakvynėms.
3.Nereikia imti laisvų dienų darbe (ar beveik nereikia).

Savaitgalio kelionių minusai:

1.Mažai variantų kur skristi (tik kai kurie Europos miestai).
2.Didelę kelionės kainos dalį sudaro skrydžio bilietai – verta tik jeigu jie pigūs.
3.Ženklią kelionės laiko dalį sudaro pats keliavimas (skrydis, važiavimas) – verta tik jeigu jis trumpas ir patogus.
4.Didelis kelionės tempas, daug „buities reikalų“ (į oro uostą ir iš oro uosto, tik atsikraustai ir jau reikia išsikraustyti, tik susidedi daiktus ir jau reikia išsikrauti), fiziškai turbūt pavargsi (nors psichologiškai pailsėsi).
5.Nespėji gerai įsigilinti į viską. Bus dalykų, kurių aplankyti negalėsi, nes, pavyzdžiui, kaip tik tom dienom neveikia.
6.Savaitgaliui norite keliauti ne tik jūs, tad skrydžiai bus kiek brangesni, ypač ilgiesiems savaitgaliams.

 

---

Atostogų kelionės (7-21 d.)

Keliaujama per atostogas, neretai 7 dienoms, 10 dienų ar 14 dienų. Paprastai – pasiėmus savaitę atostogų, dvi savaites atostogų.

Kur, kam ir kada taip keliauti:
Kadangi atostogas turėti įprasta, jas numato ir darbo teisė, daugelis bent kartą į metus turi ilgesnes atostogas – tai per atostogas išvykti į užsienį verta bet kam, kam bent kiek įdomios kelionės.

Atsotogų kelionių metu gali aplankyti praktiškai bet kurį pasaulio kraštą, tačiau rekomenduojama kelionės trukmė priklauso nuo to, kur skrisite.

Savaitei rekomenduočiau skristi į artimesnius Europai kraštus, kur skrydžiai pigesni, patogesni (Artimieji Rytai, Šiaurės Afrika, gal JAV ir kt.). Nes jei, tarkime, skristumėte ten, kur vien nuskridimas su kelionėmis iš oro uosto “suvalgys” daug laiko, mažesnis procentas atostogų tektų maloniajai kelionės daliai.

Tuo tarpu dviems savaitėms ar juoba trims savaitėms jau gali skristi bet kur, nes net ir 24 val. skrydis (su persėdimams sugaištu laiku) visai pakenčiamas dalykas, kai skrendi 20 dienų. Dviems-trims savaitėms galima važiuoti ir automobiliu ar kemperiu iš Lietuvos – net jei važiavimui susigaiš daug laiko, daug laiko ir liks. Aišku, atostogų kelionės automobiliu vis tiek apsiriboja Europa arba Europos pašonėje esančiomis žemėmis (šiaurės Afrika, vakarų Azija).

Taip pat aktualu kelionės trukmę parinkti tokią, kad spėtumėte aplankyti atitinkamą šalį (vienoms šalims reikia daugiau laiko, kitoms – mažiau). Jei skrendate į didelę šalį, o laiko nedaug, verta pasirinkti tyrinėti kokį nors vieną jos regioną (nėra tikslo skristi savaitei ar dviems tikintis pamatyti „visas JAV“, bet realu skristi savaitei, tarkime, į kelis JAV vakarų nacionalinius parkus arba į JAV rytų didmiesčius). Savo ruožtu, jei skrendate į mažas šalis, gali būti verta apjungti kelias šalis į vieną kelionę (pvz. taip per dvi savaites apkeliavau Omaną, JAE ir Kuveitą). Svarbu, kad į vieną kelionę apjungiamos vietos būtų gana arti viena kitos, arba sujungtos patogiais skrydžiais, kad mažiau laiko „susidegintų“ judėjimui nuo vietos prie vietos. Nelogiška, tarkim, į vieną dviejų savaičių kelionę į JAV jungti Niujorką, Havajus ir Aliaską, nes atstumai bus milžiniški, vidiniams skrydžiams sugaištas laikas didelis.

Renkantis atostogų kelionės laiką, gerai, kai prie atostogų pavyksta prijungti ir savaitgalius, ypač ilguosius – tokiu atveju užsienyje praleisdamas 9 ar 10 dienų atostogadienių “sudegini” tik 5, o užsienyje praleisdamas 16-17 dienų – 10 laisvadienių. Dar metų pradžioje verta apmąstyti galimybes “išplėsti” atostogas prijungiant laisvadienius.

Atostogų kelionių pliusai:
1.Laiko pakanka visoms pagrindinėms lankytinoms vietoms.
2.Galima skristi į bet kurią pasaulio vietą.
3.Tempas gali būti lėtesnis, nei savaitgalio kelionėse, ir vis tiek daug pamatysi, patirsi. Ypač aktualu keliaujant su vaikais, vyresniems žmonėms.
4.Geriau „atsipalaiduoji nuo visko“, nei savaitgalį, ypač jei atostogos 2 savaičių.
5.Atostogas gali pasiimti kada nori, nestandartiniu metu, kai ne sezonas, pigu.

Atostogų kelionių minusai:
1.Vis tiek pritruks laiko pažinti šalies kultūrą, leistis į ilgus žygius, patirti retesnes šventes ir t.t.
2.Tokios kelionės degina laisvadienius, kurių kiekis ribotas.
3.Palyginus su savaitgalio kelionėmis, daugiau atsieis išlaidos vietoje, ypač kai keliauji į brangias šalis.
4.Jei atostogos „standartiniu metu“ (pvz. kai vaikų atostogos, aplink Kalėdas ir Naujus metus) – tai kainos bus didelės, nes tada skristi nori visi.

Atostogų kelionių formatai:

1.Poilsinė kelionė „kur šilta“. Tokias pardavinėja kelionių organizatoriai – Egiptas, Turkija, Tunisas ir kt. Standartiniai formatai: 7 d., 10 d., 14 d. Gyvenama tame pat viešbutyje, neretai su maitinimu. Kai kas tame viešbutyje praleidžia visas atostogas, atsipalaiduoja – bet dažnai dienai ar kitai pasiima ekskursijas ar nuomotu automobiliu aplanko kai kurias apylinkes. Galima poilsinę kelionę susiorganizuoti ir pačiam perkant skrydžius ir viešbutį vietoje. Tokiu būdu paprasčiau, tarkime, pagyventi keliuose miestuose, ar dalį laiko poilsiauti, dalį skirti krašto pažinimui.

2.Nepriklausoma pažintinė kelionė. Aktyviai keliaujama po šalį nuomotu automobiliu arba viešuoju transportu, kad būtų pamatytos visos svarbiausios lankytinos vietos.

3.Organizuota pažintinė kelionė. Lėktuvu+autobusu ar tik autobusu nuvežama į kelionės šalį, o ten visuomet lydi ir apie ją pasakoja gidai. Stengiamasi apvežti kuo daugiau įdomių vietų.

3.Aktyvi kelionė. Keliaujama užsiimti tam tikru hobiu – pvz. slidinėti, kaituoti ar kopti į kalną. Laikas leidžiamas vietose, kur tokioms aktyvioms pramogoms galimybės geriausios. Dažnai 7-10 d.

 

---

Ilgalaikės kelionės (mėnuo ir ilgiau)

Skaityti plačiau: Ilgalaikės kelionės – kur? Kaip? Iš ko?

Kur, kam ir kada taip keliauti:

Prie tokių kelionių jau reikia „priderinti gyvenimą“: jei dirbi eilinį darbą, galimybių nebus, arba turėsi kaupti atostogas daug metų atsisakinėdamas atostogų kelionių.

Tačiau variantų kaip keliauti ilgą laiką – daug, juos aprašau kitame straipsnyje. Žmonės tai daro tarp darbų (išėjus iš vieno, prieš ieškant kito), studentai per vasaros atostogas, kiti (ir aš) keliaudami dirba nuotoliu (bet tam turi būti atitinkamas darbas).

Ilgalaikėse kelionėse trukmė beveik neberiboja: gali keliauti kur nori, kokiais nori tempais, prisiderinti prie bet kokių skrydžių akcijų, švenčių. Gali įsigilinti į šalį, leistis į ilgalaikes patirtis (savanorystė, kalbų mokymasis, kelių savaičių žygiai ir t.t.).

Ilgalaikės kelionės gali būti iš esmės bet kur pasaulyje, nors labiausiai verta keliauti taip ten, kur nėra brangu ir kur nebus galimybių nukeliauti trumpam laikui iš namų (ypač jeigu ilgalaikė kelionė – laikinas dalykas, o po jos ketinate grįžti).

Dažnas variantas, kad ilgalaikė kelionė yra žiemą ir keliaujama ten, kur šilčiau.

Ilgalaikių kelionių pliusai:
1.Laiko užtenka viskam, net ilgalaikėms patirtims.
2.Daugiausiai galimybių pasinaudoti įvairiom akcijom, nes ar skristi dviem dienom anksčiau, ar vėliau dažnai visai nesvarbu.
3.Lėtesnis tempas, dėl ko viena diena kainuos mažiau (mažiau judėjimo, nakvoti ten pat savaitę gali būti pigiau nei dieną ir t.t.)
4.Lėtesnis tempas, dėl ko taip nepavargsti fiziškai.

Ilgalaikių kelionių minusai:
1.Nesuderinama su „standartiniu darbu“, reikia priderinti ir veiklas, ir gyvenimo būdą.
2.Jei perki bilietą į vieną pusę dažnai išeina brangiau, nei į abi puses.
3.Brangu jeigu šalis brangi.
4.Galite pasiilgti namų, tam tikrų daiktų kurių negali turėti su savimi, draugų ir t.t. (priklauso nuo žmogaus).
5.Gali padėti trukdyti maksimalaus buvimo laiko šalyje ribos (galima spręsti „visa run“ ir kitais būdais).
6.Gali būti sunku grįžti (ypač jei neturi darbo, namų).

Ilgalaikių kelionių formatai:

1.Žiemojimas svetur. Tikslas – praleisti žiemą šiltame klimate, neretai apsistojant kokiame kurorte.

2.Nesibaigiančios “darbostogos”. Dirbama per atstumą, kelionė susilieja su gyvenimu.

3.Kuprinėjimas (backpacking). Ieškoma nuotykių, pažinčių, keliaujama be didelio plano, naudojamasi iškilusiomis progomis.

4.Tikslinės kelionės. Pavyzdžiui, mokytis kalbos ir pasinerti į numylėtą kultūrą arba leistis į didžiulę ekspediciją.

Kitokios kelionės

*Vienadienės išvykos automobiliu arba – retais atvejais tai įmanoma – lėktuvu, nuskrendant ryte ir grįžtant vakare. Čia nereikia nei atostogų, nei mokėti už nakvynę, bet galimybių tokioms iš Lietuvos mažai. Tačiau jei gyvenate netoli judraus oro uosto, pvz. Londone, galimybių gali būti daug. Taip pat vienadienėms išvykoms daug galimybių jei neseniai kažkur emigravote ar laikinai gyvenate ir dar nesate aplankę visko aplinkui.

Komentuoti

Ar žinote, kad Ispanija iki šiol valdo du miestus Afrikoje?

Tai – Seuta ir Melilja. Unikalios vietos, kur susiduria du žemynai. Europos tvarka ir architektūros didybė – bet labiau Afrikos kainos. Puošnios senos bažnyčios ir mečetės šalimais. Tačiau beveik jokių turistų!

Lankėme tiek Seutą, tiek Melilją, ir manome, kad laiko klausimas, kol jos bus atrastos!

Melilja – Barselona be turistų?

Melilja pavadinama „Antrąja Barselona“. Ne be reikalo: Meliljos centrą kūrė garsiojo Barselonos architekto Gaudžio mokinys Enrikė Nieto, taigi čia pilna nuostabių XX a. pradžios pastatų. Centrinė Ispanijos aikštė, nuo jos it vėduoklės sparnai atsišakojančios tiesios puošnios gatvės su didingais teatrais, kazino, valdžios rūmais… Dar oro uoste gavome nemokamą bukletą su visais garsiausiais modernistiniais pastatais, kad galėtume jų ieškoti.

Tik jeigu šmirinėdamas Barselonos centre vietom teko kone stumdytis su kitais turistais, o į svarbiausias lankytinas vietas bilietus turi pirkti prieš daug dienų – tai Meliljoje per dieną jokių užsieniečių nesutikome, gatvės tuščios, automobilių mažai, retose lauko kavinėse sėdi tik su vietiniais. Sunku patikėti, kad čia dar ta pati Ispanija, kurią kasmet aplanko kone 100 milijonų keliautojų! Ispanijos žemyne ar Kanaruose ne kartą patyriau, kad turistai ispanams jau pabodę. O Meliljoje laukė tik svetingumas, būdingas turistų nemačiusioms šalims. Ilgi klausinėjimai iš kur atvykome („Lietuvos? Taip toli!“), palydėjimai ir patarimai, ką lankyti toliau. Maža to, net visi Meliljos muziejai ir lankytinos vietos – nemokami!

O tų vietų – gausu. Galingais mūrais įtvirtintas Meliljos senamiestis pradėtas statyti dar ~1497 a. Tada, kai krikščionys ispanai atkariavo Ispanijos pusiasalį nuo musulmonų. Žadėjo nesustoti, persikėlė į Afriką – Melilja ir Seuta turėjo būti tik Afrikos užkariavimo pradžia. Bet Kolumbas kaip tik panašiu metu atrado Ameriką ir Ispanija verčiau nutarė steigti kolonijas ten. Šitaip Melilja ir Seuta iki pat šių dienų liko vienišomis Ispanijos tvirtovėmis anapus Viduržemio jūros…

Tarp įdomiausių vietų Meliljos senamiestyje – Cuevas del Conventico požemiai, kur miesto gyventojai slėpdavosi karų metu, taip pat sienų viršūnės, nuo kurių atsiveria Viduržemio jūros vaizdai (karo muziejaus bastionas, švyturys).

Afrika ir Europa viename mieste?

Vaikščiodamas po Melilją sunkiai galėjau justi, kad esu Afrikoje. Europietiška architektūra, švarūs ir tvarkingi parkai (Parque Hernandez)… Tačiau „egzotikos prieskonis“ nuolat justi. Nors Meliljoje, kaip ir Seutoje, dauguma žmonių – ispanai, musulmonai čia sudaro beveik pusę gyventojų. Greta ispanų kalbos nuolat girdisi Afrikos kalbos: Meliljoje – berberų, Seutoje – arabų. Grafičiai rašomi ir arabų raštu, daug moterų su skarelėmis,.

Tie žmonės – tai tikrai nebūtinai imigrantai. Daugelio jų protėviai atvyko dar XIX a. ar XX a. pradžioje, kai Seuta ir Melilja sparčiai plėtėsi. Atvyko ne tik musulmonai, bet ir Afrikos žydai, tad Meliljoje – nuostabi sena Centrinė Meliljos mečetė, Or Zaruah sinagoga. Visi jie įsiliejo į vietos gyvenimą. Dar kiti marokiečiai gyvena Maroke, bet kasdien važinėja dirbti į Ispanijos miestus.

Kur kas didesnis skaudulys – naujieji nelegalūs migrantai. Tiesa, jiems Seuta ir Melilja – tik stotelės pakeliui. Atkeliauja jie kur nors iš Afrikos tolių į Maroką vien tam, kad pamėgintų laimę „perlipti tvorą į Ispaniją“, o tada jau tolyn į ES. Juk Maroko-Ispanijos sienos Seutoje ir Meliljoje yra vienintelės apskritai sienos tarp Afrikos šalių ir Europos Sąjungos – visur kitur Afriką nuo ES skiria jūra ar vandenynas, plaukti rizikinga.

Todėl tvora – galinga. Kai Seuta ir Melilja tokie maži miestai, kad viską nesunkiai apėjau pėsčiomis – tas tvoras ir Maroko kalnus anapus mačiau ne kartą. Į Melilją galėjau atvykti neparodęs jokio paso – užtat prieš lipant į lėktuvą atgal į Malagą jau laukė pasų kontrolė. Tikrino, ar nesu vienas tų perlipusių sieną nelegalų – jei būčiau, bent jau gilyn į Ispaniją, turbūt, būtų nepraleidę, sulaikę…

Iki pat šiol Seutoje ir Meliljoje budi ir daugybė Ispanijos karių, legionierių. Mat Marokas laiko, kad šie miestai – tai paskutinės negrąžintos Ispanų kolonijos ir Ispanija turėtų jas atiduoti Marokui. Beje, nors Ispanija yra NATO narė, NATO sutartis Seutai ir Meliljai negalioja: jei Marokas pultų tik šiuos miestus, NATO neprivalėtų ginti…

Seuta – miestas-tvirtovė

Seuta pasirodė dar labiau įtvirtinta, nei Melilja. Dar gausiau senų mūrinių sienų, fortų, o ir visas miesto reljefas – pusiasalis su vieninteliu įėjimu per siaurą sąsmauką, perkastą kanalu.

Ta sąsmauka dalina miestą į dvi dalis – labiau ispanišką senamiestį rytuose ir labiau musulmoniškus naujus rajonus vakaruose, anapus kurių – žalios erdvės ir įtvirtinta siena su Maroku.

Gražios XX a. pradžios architektūros Seutoje gerokai mažiau, nei Meliljoje, bet kažkiek yra – pavyzdžiui, 19005 m. Drakonų namas.

Kaip atvykti į Seutą ir Melilją (ir kodėl mažai kas keliauja)?

Nors abu Ispanijos miestai Afrikoje panašaus dydžio (~85 000 gyv.), jų pasiekiamumas smarkiai skiriasi.

Seuta yra anapus siauro Gibraltaro sąsiaurio – tad persikelti ten keltu iš Andalūzijos užtrunka 1 valandą, keltų daug. Seutą aplankėme, kai keliavome į Maroką – persikėlėme iš europinės Ispanijos į Seutą ir tada važiavome per sieną. Tiesa, persikelti į Seutą buvo brangiau, nei būtų buvę keltis tiesiai į Maroką – taigi, už šią papildomą vietą teko primokėti. Seutoje nėra oro uosto – galima nebent skristi reisiniu sraigtasparniu, bet tai brangu ir, kai yra keltas, nelabai logiška.

Melilja, tuo tarpu, gerokai atokiau: plaukti iš Europos ten truktų 4-7 val. į vieną pusę, kainos irgi atitinkamos. Todėl skridome lėktuvu – iš Malagos reisų itin daug, galėjome nuskristi į Melilją anksti ryte, o grįžti vakare. Tiek Seutai, tiek Meliljai apžiūrėti, keliautojui pakanka dienos, o miestai tokie maži, kad lengva apeiti pėsčiomis (net nuo Meliljos oro uosto iki centro ir atgal nukulniavome).

Didžiausias barjeras, kuris trukdo šiuos miestus atrasti turistams – atvykimo kainos. Į Melilją neskraido jokios pigių skrydžių bendrovės – o skrendant su „Iberia“ Malaga-Melilja-Malaga „suskraidymas“ neretai gali atsieiti panašiai, kaip Lietuva-Ispanija-Lietuva (pigiau pirkti iš anksto). O dar plius laiko gaišimas: atvykę į Ispaniją turistai verčiau jau pravažiuoja daugiau gražių miestelių ir kaimų Europoje, todėl jie ir perpildyti keliautojų, o Melilja, nepaisant dalinamų turizmo skatinimo bukletų – tuščia. Na, juk ir aš pats Seutą ir Melilją aplankiau tik per savo n-tąsias keliones į Ispaniją…

Bet galbūt tai tik laiko klausimas. Gal tik laiko klausimas, kada į Melilją atidarys reisus koks „Ryanair“ iš Europos didmiesčių. Ir pirmųjų pigių bilietų prisipirkę pirmieji keliautojai-atradėjai papasakos apie unikalius „Ispanijos miestus Afrikoje“ draugams ir Facebook sekėjams.

Juk Meliljoje yra ir karštis, ir paplūdimiai, ir lankytinų vietų, ir dar kainos mažesnės – kodėl daliai poilsiautojų neskristi ten vietoje Malagos?

Be to, Melilja yra Afrika. Tai gali imponuoti tiems, kas nori pagaliau aplankyti tą žemyną – tačiau „pirmam kartui“ prisibijo nepriklausomų Afrikos šalių dėl skurdo, nešvaros ar nesaugumo.

Bet kol kas nukeliavęs į Melilją dar galėjau jaustis savotišku atradėju – viena paskutinių Ispanijos vietų, kur dar tvyro ta atokumo dvasia.

Komentuoti