Lankau pasaulį

Vis nuskamba žinios, kad viena ar kita šalis ar miestas nori „stabdyti ar riboti turizmą“, prieš turistus vyksta protestai…

Šiaip jau turizmas yra naudingas šalims į kurias žmonės keliauja: ten palieka savo pinigus, domisi tomis šalimis. Nemėgstami ne visi turistai, o labai konkretus turistų elgesys: deja, kai taip besielgiančių turistų daug, kai kurie vietiniai nusistato prieš visus keliautojus ar užsieniečius…

Daug kalbėjau šia tema su žmonėm iš įvairių šalių, taip pat gilinausi į istorijas apie „protestus prieš turistus“ ir kodėl jie vyksta, taip pat, kaip dėl to įvairių šalių valdžios apriboja turizmą. Į šį straipsnį sudėjau, kodėl kai kur turistai darosi nemėgiami ir kaip pačiam elgtis taip, kad vietiniams būtų gera, o ne pikta, kad keliauji į jų šalį – o taip pat kaip “neatsimušti” į įvairius turizmo ribojimus.

---

“Be saiko baliavoja ir paskui bjauriai elgiasi“

---

Kur tai didžiausia problema? Didmiesčiuose ir kurortuose, į kuriuos madinga keliauti pramogauti, siausti, pigaus alkoholio.

---

Tai tikriausiai viena aiškiausių priežasčių nemėgti turistų. Na, kam patiktų, kai turistai šlaistosi apsvaigę, šūkauja, šiukšlina, viešai vemia ir šlapinasi, gal net kelia muštynes ar vartoja narkotikus?

Tokių skandalų turėjome net ir Lietuvoje, kur šiaip jau turistų nedaug ir juos mylime. Turistai šlapinosi ant Vilniaus prezidentūros, sukėlė muštynes ir pan. Bet vietose, kurias labiausiai pamėgę turistai-pramogautojai (muzikos festivaliams, sporto varžyboms, o ypač bernvakariams) tokiais turistais kyla jau masinis nepasitenkinimas.

Tokiose vietose, kaip alkoturistų pamilta Praha, pramoginiai Ispanijos kurortai, ar iš dalies net mūsiškė Palanga, kyla siūlymų visaip apriboti „pramoginį turizmą“, drausti garsią muziką vakarais, riboti alkoholio pardavimus ir pan. Nes juk vietos gyventojams ten reikia gyventi, ir tikrai nepatinka užmigti trukdanti muzika ar prišlapintos tarpuvartės.

Nieko nesakau, keliauti ir pramogauti tikrai galima! Bet pasistenkite švęsti ir „baliavoti“ tam skirtose zonose: pačiuose muzikos festivaliuose, baruose, sporto arenose ir „neišsinešti“ tos „laisvės nuotaikos“ už renginio zonos į ten kur gyvena ir dirba vietiniai eiliniai žmonės. Net jeigu jums atrodo „Kas čia tokio, jei aš vienas taip padarysiu“ – pagalvokite, o kas jei taip darys daugelis, nes kur yra masinis pramoginis turizmas ir alkoholis, vieni žmonės seka kitų pavyzdžiu („Jei kitas taip daro, reiškia, galima“).

Taip pat, kai kurios vietos yra tolerantiškesnės tokiam turizmui: dažniausiai tai kurortai, kurie iš to gyvena, o istorinių vietinių gyventojų turi mažai. Taip pat būna švenčių, kuriose ir vietiniai elgiasi laisviau ir kas kitu metu draudžiama yra normalu (pvz. Brazilijos karnavalai). Jei jau taip „nutrūkti nuo grandinės“ būtina, rinkitės tokius laikus ir vietas.

---

“Viską perka tik iš kitų užsieniečių, nieko nepalieka mums“

---

Kur tai didžiausia problema? Skurdžiose turistinėse šalyse.

---

Tokius skundus dažniausiai girdžiu skurdžiausiose šalyse, ypač Afrikoje. Įprasta, kad turistai į tas šalis keliauja pirkdami kelialapius iš užsienio agentūrų, apsistoja užsienio korporacijoms priklausančiose, užsieniečių valdomuose viešbučiuose, iš ten perka ir ekskursijas, neretai ten ir valgo…

Vietiniams šis tas, aišku, lieka – na, juk jie dirba tuose viešbučiuose, gauna algas – bet lieka tik trupiniai.

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad kažkiek tuos turistus galima suprasti. Labai dažnai tokiose šalyse „vietinių“ paslaugų lygis būna gerokai žemesnis: trūksta higienos, tvarkos, punktualumo, pažadų laikymosi ar pan. Kita vertus, taip būna ne visada, tai irgi stereotipas! Be to, niekas nesako, kad būtina „viską pirkti vien iš vietinių“. O pirkti iš vietinių daugiau – tikrai paprasta: net jei gyvenate dideliame „tarptautiniame“ viešbutyje, galite daugiau eiti į vietinius restoranus, užsisakyti ekskursiją ne iš viešbučio ir t.t.

Taip ir pažinsite vietos kultūrą, ir greičiausiai sutaupysite, ir paremsite vietinius – tuos, kurie stengiasi ir dirba. Padėsite jiems džiaugtis turistais, o ne liūdėti stebint, kokius didelius pinigus turistai palieka užsieninėms korporacijoms.

Gyventojų skundai „Viską perka tik iš užsieniečių“ kartais priverčia valdžią drausti ar riboti užsieniečių verslą šalyje, bet tai paprastai naudos neatneša, nes vietiniai visgi negali pasiūlyti atitinkamos kokybės – taigi, „išvijus“ užsienio viešbučius, aviakompanijas ar dar ką, tiesiog smarkiai sumažėja turizmas. Bet „šviesa tunelio gale“ yra: tose vietose, kur turizmas klesti seniai (pvz. Balyje) ir vietiniai jau tiekia turistams iš Vakarų patinkančias prekes ir paslaugas. Kultūros ir poreikiai skiriasi ir, niekada anksčiau nesusidūrę su vakariečiais, vietiniai ne iš karto prisitaiko, bet pirkdamas iš jų paslaugas padedi jiems mokytis uždirbti iš Vakarų rinkos.

---

“Negerbia mūsų kultūros, etiketo ir įstatymų“

---

Kur tai didžiausia problema? Nevakarietiškose tradicinėse šalyse, kur daug turistų iš Vakarų. Daugiausiai tai – religingos Afrikos ir Azijos šalys, ypač musulmoniškos, bet nebūtinai.

---

Pasaulyje kultūra ir etiketas labai skiriasi: kas vienur norma, kitur – draustina. Deja, labai dažnai turistai nenori ir nemėgina prisiderinti: kiekvienoje šalyje elgiasi taip, kaip elgtųsi savojoje.

Bet pagalvokite, kas būtų, jei Lietuvoje visi elgtųsi taip, kaip įpratę savo šalyse? Indai gatvėje mėtytų šiukšles ir spjaudytų, himbės iš Namibijos Vilniuje vaikščiotų nuogom krūtinėm, egiptiečiai važinėtų nesilaikydami kelių eismo taisyklių, vokiečiai samdytų prostitutes, kanadiečiai lauke vartotų narkotikus, o kinai viešai baustų vaikus fizinėm bausmėm ar leistų jiems tuštintis ant šaligatvio per kelnėse prakirptą skylę? Akivaizdu, kad jei šitokių turistų būtų daug, ir Lietuvoje atsirastų jiems neapykanta! Už daugelį tokių poelgių net grėstų susidūrimas su Lietuvos teisėsauga – nors savo šalyse jie tai gali daryti „be rizikos“, ten tai legalu ir/arba kultūriškai priimtina (ir pats ten keliaudamas mačiau daugybę taip besielgiančių žmonių).

Lygai taip ir turistams iš Lietuvos ar Europos verta gerbti vietinius papročius šalyse, į kurias keliauja: ypač Azijoje ir Afrikoje, kur papročiai skiriasi labiau. Šalyse, kur įprasta rengtis uždariau (pvz. arabų kraštuose), verta prie to prisiderinti, kur draudžiamas alkoholis – jo negerti, kur neįprasta vaikščioti viešai apsikabinus – to nedaryti, religingose budistinėse šalyse nenaudoti Budos papuošimui ir t.t.

Taip jau susiklostė, kad Vakarų (ir lietuvių) papročiai pasaulyje toleruojami labiau, nei kokių arabų ar afrikiečių. Bet taip yra tik todėl, kad Vakarai turtingi ir turizmas iš ten labai pelningas. Visgi, kai kurios šalys, kaip Iranas ar Mauritanija, griežtai draudžia „kas nepriimtina“ net ir rizikuodamos dėl to netekti turistų. Bet daug nevakarų šalių leidžia turistams elgtis taip, kaip vietiniams „negalima“ (Turkija, JAE ar pan.). Tačiau tai nereiškia, kad vietiniams tai patinka, o „tylus pyktis“ kartais prasiveržia net teroro aktais, kaip 2015 m. Tunise, kai alkoholio ir bikinių pilnuose pajūrio viešbučiuose iššaudytos dešimtys turistų. Be to, plinta visokiausi stereotipai, kad „europietės – laisvo elgesio“ (nes vietinėje kultūroje tik laisvo elgesio vietinės taip rengtųsi) ir pan.

Sakote, prisilaikydami vietos papročių jausitės „labai nelaisvai“, kelionė bus nemaloni? Bet lazda turi du galus. Yra dalykų, kurie pas mus „normalūs“, o kitur – uždrausti; bet yra ir atvirkščiai – kas pas mus netoleruojama, o kitur – „normalu“. Na, tarkime, Irane reikia rengtis uždariau ir negerti alkoholio – užtat ten daug laisviau vairuojama, nepaisoma „mūsiškų“ kelių eismo taisyklių: galite tai pabandyti ir jūs! Brazilijoje reikia būti atsargesniam dėl banditų, nepatartina rengtis brangiais rūbais ir rodyti techniką – bet užtat ten įprasta daug atviriau rengtis ar „viešai demonstruoti meilę“. Pabandykite, ko nedrįstumėt Lietuvoj ir ką daro vietiniai! Ir taip daug geriau pažinsite tas šalis!

Na ir, aišku, pasaulyje gausu šalių, kur papročiai bus jums priimtini: jei kas visai nepriimtina, rinkitės jas.

---

“Verčia mūsų šalį ‚Disneilendu‘“

---

Kur tai didžiausia problema? Turistų pamėgtose vietose, kur vietinės tradicijos, menas, architektūra labai spalvingos, gražios, fotogeniškos.

---

Kai kuriose labiausiai numylėtose pasaulio vietose turistų tiek daug, kad jie užgožia vietinius, jų kultūrą. Kraštutinis pavyzdys visuomet – Venecija: gyventojų ten sumažėjo daugiau nei keturis kartus, butai virto viešbučiais ir restoranais.

Tikrą kultūrą ir vietos dvasią pradeda keisti dirbtinė, sukurta tik turistams, jų minios nuolat užplūdusios gatves, vietiniai ima jaustis it gyventų kokiame muziejuje. Tiesiog kai mieste nuolat turistų yra kelis kartus daugiau, nei vietinių žmonių, sunkiai gali būti kitaip.

Laimė, šitaip numylėtų miestų pasaulyje labai mažai, bet „disneilendėjimo“ pradžia pastebima ir kituose „instagraminiuose gražiuose miesteliuose“, kur turistai nuolat užgrūdę tas pačias erdves, darosi tas pačias nuotraukas, iš arti fotografuoja vietos žmones, tarsi jie būtų eksponatai, dėl geresnio kadro kišasi į religines ceremonijas ar tradicines šventes (kaip niekada nesielgtų pas save) ir pan.

Norėdami nedidinti šio stereotipo, pasistenkite atrasti kuo daugiau vietinės kultūros ir dvasios, gyventi pas vietinius, rasti kitas, mažiau nuvalkiotas vietas. Ir pačiam bus smagiau, nei turėti lygiai tą pačią nuotrauką, kaip visi turistai… Tiesa, lietuviams gal net nereikia to patarti: tas „tokių, kaip kiti pasidarė, nuotraukų“ medžiojimas labiau būdingas azijiečiams. O jei dalyvausite vietos šventėse ar ceremonijose, išsiaiškinkite jų tvarką ir kas ten galima prieš jų pradžią.

---

“Atima iš mūsų namus ir sukelia kainas“

---

Kur tai didžiausia problema? Vakarų didmiesčiuose, kur biurokratija itin riboja statybas ir nuomą – ypač tuose, kuriuos pamėgo dirbantys nuotoliu ir ilgalaikiai keliautojai.

---

Šis skundas itin suvešėjo pastaruoju metu – ypač išplitus AirBnB ir darbui nuotoliu. Tokie turistai atvyksta į kokį miestą ilgesniam laikui, jie apsistoja ne viešbučiuose, o butuose. Taigi, vietiniai skundžiasi – esą jei ne tokie turistai, tai jiems būtų daugiau galimybių išsinuomoti būtą,

Viena vertus, kažkiek tiesos tame yra, bet, kita vertus, išskyrus kraštutinius atvejus, kaip Venecija, kuri jau ir turistams per maža, ką jau kalbėti apie gyventojus – problema visai kitur. Štai kokiuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose per 10 metų nuo 2003 m. iki 2013 m. vien gyventojų išaugo nuo 3 mln. iki 9 mln., sparčiai augo ir paskui, o turizmas taip pat augo kartais, turistų skaičiais Dubajus net aplenkė Niujorką, nors yra gerokai mažesnis… Bet visiems vietos Dubajuje užtenka – pastatoma kiek reikia naujų namų: pilna butų ir gyventojams, ir AirBnB pasirinkimas didžiulis.

Bėda ta, kad tose šalyse, kuriose gajausi tokie gyventojų skundai, itin griežti statybų ribojimai. Dėl įvairių priežasčių statyti naujus namus brangu, ribojami aukščiai ir plotai, o sutvarkyti biurokratinius reikalavimus (visokie ten poveikio aplinkai vertinimai) užtrunka metų metus. To rezultatas: pastatoma labai, labai per mažai naujų gyvenamųjų namų. Antras dalykas: kovodami su „per didelėm nuomos kainom“ miestai dažnai imasi socialistinių priemonių joms „apriboti“ (pvz. uždraudžia kelti nuomininkui kainas ar iškeldinti nuomininką net jei jis nemoka už nuomą) – o tai tik dar labiau skatina butų šeimininkus nuomoti „trumpalaikiams turistams“, nes trumpalaikei nuomai šitokių ribojimų paprastai nebūna. Ir vietoje Dubajaus tuoj turime kokią Lisaboną, kur gyventojų skaičius nelabai auga, turistų dėl darbo nuotoliu mados išaugo tik kažkiek – tačiau butų jau „trūksta“, vietiniai jau skundžiasi, ir miesto politikai jau griebiasi AirBnB ribojimų (tai dažniausiai būna pirmas taikinys).

Nors turistai nėra kalti dėl šių bėdų, tikrai galima vengti tokių miestų, kur šitos bėdos „labiausiai akcentuotos“ ir stereotipai apie „butus vagiančius turistus“ gajausi. Tokių miestų – labai nedaug, nors jų pavadinimai žymūs. Kaip skaitmeninis klajoklis, dirbantis nuotoliu, pats galiu pasakyti: dirbti nuotoliu galima iš daug kur, o visokie „darbui nuotoliu superpopuliarūs miestai“ tokiais tampa tik dėl mados: koks vienas influenceris taip dirba, pasidalina internete kaip tai „faina“, kiti seka jo pėdom, o paskui tuos kitus – ir jų draugai ir sekėjai… Bet nėra jokios logikos važiuoti „ten kur visi“. Kaip tik priešingai: jei kainos vietiniams sukilusios taip, kad jie skundžiasi, bus neproporcingai brangu ir turistui. O greitas internetas, darbo stalai yra daug kur.

---

“Nieko čia neišleidžia ar net atneša mums nuostolį“

---

Kur tai didžiausia problema? Brangiose šalyse.

---

Yra išplitusi tokia mada – „Keliauju nemokamai“. Arba labai labai pigiai. Tą nebūtinai daro skurdūs ar negalintys uždirbti žmonės – kai kuriems tai tarsi sportinis interesas.

Yra keli taupymo lygiai.

1 lygis. Pirkti lėktuvo bilietus tik pagavus superakciją, važinėti viešuoju transportu (paprastai subsidijuojamu valstybės), nakvoti hosteliuose, valgyti iš parduotuvių, rinktis tik nemokamas ar pigias lankytinas vietas. Šitas taupymo būdas paprastai nesukelia jokių kontroversijų – tokias keliones riboja nebent kai kurios į prabangų turizmą orientuotos šalys (pvz. oro uosto ar vizų mokesčiais atima galimybę pigiems skrydžiams, riboja hostelius, turistams nustato didesnes kai kurio transporto ar lankytinų vietų kainas).

2 lygis. Nakvoti kemperyje, automobilyje ar palapinėje (pastatytuose nemokamai ne kempinge) ar CouchSurfing, galbūt nakvoti traukinių stotyse ir oro uostuose, važinėti autostopu, valgyti iš namų atsivežtą maistą. „Kovojant“ su tokiu turizmu, tokie kelionės būdai ribojami daugiau kur, nors irgi tik mažumoje vietų: pvz. draudžiamas autostopas, draudžiama nakvoti automobilyje ar kemperyje ne kempinge, draudžiama gamtoje statyti palapines, draudžiama nakvoti oro uoste, draudžiama į tam tikras teritorijas neštis savo maistą ir pan. Prieš sprendžiant taip keliauti, verta patikrinti situaciją šalyje, į kurią keliausite, ar ten tai nėra draudžiama.

3 lygis. Prašinėti pinigų, nakvynės ir transporto iš vietinių apsimetant elgeta, grojant gatvėse ir pan. – tai vadinama „begpacking“ ir yra vienas nemėgstamiausių dalykų, ypač kai tai daro iš turtingų vakarų šalių atvykę turistai kokioje skurdžioje Pietryčių Azijoje. Šis reiškinys retas, bet tokie “begpackeriai” patenka net į laikraščius.

Iš tikrųjų, ir pats stengiuosi keliauti pigiai (nors ir ne nemokamai) ir jokiais būdais nesakau to nedaryti. Viskas normalu, jeigu prieš rytinį skrydį pernakvosite oro uoste ar, prireikus daug vairuoti, nusnūsite automobilyje pakelės aikštelėje. Svarbu, kad bendrai kelionėje paliktumėte kažką ir vietos žmonėms – kitąsyk apsistosite viešbutyje, nuomositės automobilį ar pan.

Nes jei turistas visai beveik nieko neišleidžia, tai reiškia, kad už jį sumoka tų šalių gyventojai, dėl jo jie patiria kažkokių nepatogumų – ir nieko negauna mainais. Na, juk kiekvienas papildomas žmogus užima dalį infrastruktūros (keliai, miesto autobusai, pakelės aikštelės, vandens sunaudojimas), daro poveikį ekologijai (elektra, kuras, išgeriamas vanduo) – o kas jei tokių “papildomų žmonių” šimtai ar tūkstančiai? O dar ir ne visi yra visai supratingi, kai kurie sukelia problemų ir kitais būdais (pvz. palieka šiukšlių ten, kur statė palapinę).

Daugiausia tokių problemų ir kontroversijų kyla brangiausiose šalyse – nes ten daug kas norėtų taupyti, kainos atrodo plėšikiškos – tad jos įsiveda ribojimus. Kas be ko, ir man pikta, kad, pvz. kokia Islandija neleidžia nakvoti automobiliuose – na, ten juk šitaip brangu, juk ir taip keliaudamas ten palikčiau krūvą (Lietuvos mastais) pinigų (kad ir už maistą iš parduotuvių ar, galų gale, to paties automobilio nuomą), o kempingai ten kainuoja kaip kitur geri viešbučiai… Na bet islandai, pripratę daug uždirbti, į viską žiūri per savo prizmę: jiems tai nedideli pinigai ir jiems turistų, kurie perka tik maistą ir autonuomą, nereikia… Nesiimsiu jų nei teisti, nei teisinti.

Jei tai svarbu ir nesinori keliauti ten, kur esi nelaukiamas, visada galima keliauti kitur, o keliones į tokias brangias ir taupančių turistų netoleruojančias šalis apriboti iki minimumo (t.y. keliauti trumpai ir intensyviai). Pigiose šalyse (o didžiuma pasaulio pigesnė už Lietuvą) paprastai tai išvis nėra problema: tiesiog kai pamatai, kokios ten kainos, net nesinori „taupyti ekstremaliai“. Na negi miegosi oro uoste, kai viešbutis greta kainuoja 10 eurų nakčiai? O vietiniams tai pakankamai dideli pinigai, jie džiaugiasi, kad turistai tiek moka. Taigi, gera išeitis, norint keliauti pigiai – keliauti į pigias šalis, kur tavimi džiaugsis ir neši ekonominę naudą net jei ir neišleisi tūkstančių eurų, o ir pačiam bus paprasčiau kai nereiks ilgai ieškoti „kur pavalgyti už priimtiną kainą“, nes kiekviename restorane kaina bus priimtina.

Tiesa, “išleisti pinigų” nereiškia “dalinti labdarą” – tokią “labdarą” dažniausiai susirenka, jos prašo apgavikai ir vietiniai man ne kartą yra skundęsi, kad “turistai taip lengvai dalina pinigus apgavikams, paskui vaikai prisižiūri, patys ima kaulyti pinigų, užuot mokęsi”. Tiesiog pirkite paslaugas iš tų, iš ko pirktumėte ir savo šalyje – tų, kas jas teikia geriausiai, kokybiškiausiai, pas ką kainos ir kokybės santykis normalus – to pakaks.

---

“Nesidomi mūsų šalimi“

---

Kur tai didžiausia problema? Šalyse, į kurias daugelis turistų keliauja tik dėl saulės, šilumos ar tam tikrų pramogų (slidinėjimo, kaitavimo ir pan.).

---

Kiekvienam patinka, kai turistai domisi jų šalimi, kultūra, istorija. Ir dažnas įsižeidžia, kai supranta, kad turistai tame visai nesigaudo, o dar „suvemia“ ką nors, kas ne tik klaidinga, bet ir skamba niekinančiai.

Na, ir Lietuvoje su tuo susiduriame. Ko tik negirdėjau iš turistų: „Lietuviai buvo rusai“, „Lietuvių kalba – slaviška“, „Lietuva įstojo į TSRS“, „Lietuva kovojo nacių pusėje“ ar, geriausiai, sėdėdamas Palangoje, išgirdau kaip turistas greta telefonu namiškiams pasakoja dabar esantis „viename Latvijos kurorte“ – įvažiavo į Lietuvą ir net nesuprato…

Natūraliai, kai tokių turistų labai daug, tarp vietinių kyla stereotipai, esą turistai kvaili, jiems jų šalis neįdomi.

Tai – viena „menkiausių“ priežasčių nemėgti turistų; tai savaime paprastai nesukelia siekių riboti turizmą, nes tie „nesigaudantys turistai“, kad ir neišvykdami iš kurortų, vis tiek neša pajamas ir tiesiogiai niekaip netrukdo.

Visgi, būtų gerai bent truputį pasidomėti šalimi, į kurią keliaujate: vietinius tai labai žavi, o ir pats iš kelionės išsivešite daugiau.

---

Svarbiausia: turistų nemėgsta tik ten, kur jų daug

---

Visi aukščiau įvardyti stereotipai gajūs tik ten, kur atitinkamų turistų ir problemų labai daug. Gal ta vieta, kaip Praha, numylėta lėbautojų ir bernvakarius švenčiančiųjų, o gal, kaip kai kurie kurortai, tų, kurie atvyksta tik saulės, o vietinė kultūra jiems tik trukdo.

Tačiau tokios “turizmo paskandintos vietos” – tik maža dalis pasaulio! Deja, kadangi žmonės linkę keliauti ten, kur keliauja daugelis, į jas patenka pernalyg dažnai…

Bent 95% pasaulio turistai mylimi ir gerbiami, jų ten yra „per mažai“, o ne „per daug“, kad keltų kokias problemas.

---

Kas jei elgsitės taip, kaip vietiniai nemėgsta?

---

Jeigu šalyje, kur keliaujate, turistai mėgiami, tai iš tikrųjų greičiausiai nieko *būtent jums* nebus, nebent elgsitės labai netinkamai arba kaip uždrausta. Tačiau jeigu turistai šalyje (dar) mėgiami, tai dažnai net ir pasielgus kaip uždrausta policija turistų nelinkusi bausti.

Tiesiog kiekvienas nederamas turisto elgesys kaip “lašas po lašo” keičia šalies nuomonę į turistus apskritai. Kai ta nuomonė pasidaro neigiama, tai galima laukti kelių dalykų:
1.Nemandagaus vietinių elgesio, nemalonesnio aptarnavimo – tą neretai jaučiu, pavyzdžiui, Ispanijos turistinėse zonose.
2.Mažesnės tolerancijos turistų “netinkamam elgesiui” (jei pamatys jus ką darant netinkamai – greit iškvies policiją ar pan.).
3.Valdžios ribojimų, apmokestinimų turizmui.

Tokiu atveju, kai nuomonė apie turistus jau yra neigiama, jei pats elgsies tinkamai, su tavimi gal ir elgsis geriau – bet kai kurie vietiniai tiesiog žiūrės į tave “pagal stereotipą”, juk ne su visais ir pabendrausi. Be to, valdžios ribojimai galios ir tau. Na, jei kažkada daug pramogautojų girti nederamai elgėsi ir dėl to buvo apribota alkoholio prekyba ar gyva muzika – tai paveiks ir tave, net jei tu nieko blogo nebūtum daręs.

Bet, kaip jau rašiau – tokių vietų, kur turistai nemėgiami, mažai, deja, būtent į tas vietas ir keliauja didelė dalis turistų, kurdami “užburtą ratą”!

Komentuoti

Kelionių klaidos gali kaip reikiant sugadinti kelionę – paversti ją brangia, neįdomia, nepatogia… Laimė, daugelis keliautojų klysta panašiai – ir žinant „tipines klaidas“ lengva jų nepadaryti.

Čia – visos tipinės kelionių klaidos. Nė viena jų nėra išgalvota: pažįstu ne po vieną žmogų, kurie taip nukentėjo, o kai kurias esu padaręs ir pats, ypač pirmosiose kelionėse.

Mokykitės iš svetimų klaidų užuot anksčiau ar vėliau taip suklydę patys!

 

---

“Žioplos” klaidos, galinčios sugriauti visą kelionę

Šios klaidos gali atrodyti „žioplos“ – bet nesakyk, „man taip nebus“, nes visada būna pirmas kartas. Daugelis, ką žinau padariusius tokias klaidas, tikrai nėra kelionių „pradinukai“: kaip tik priešingai, dažnai taip suklysta tie keliautojai, kuriems kelionės jau beveik kasdienybė ir todėl jie nustoja skirti dėmesį visko „sutikrinimui“. Vienintelis būdas tikrai išvengti tokių klaidų – nuolat turėti jas mintyje.

Štai kaip žmonės susigadina visą kelionę “žioplom” klaidom:

1.Laiku nepatikrina informacijos apie vizas ar kitus patekimo ribojimus
„Ai, susitvarkysiu viską likus savaitei iki kelionės, juk visada sutvarkau“ tikrai ne visur tinka. Būna šalių, kur pasą dėl vizos reikia siųsti į ambasadą kitoje šalyje. Bet net kai vizos išduodamos elektroniniu būdu, kartais jų svarstymas užtrunka savaites (net jei draugui patvirtino iškart, tau nebūtinai taip bus: tarkim, Australija vieniems tvirtina iš karto, kitiems gali užtrukti ir mėnesį). Kitos panašios klaidos: neišsiaiškina skiepų reikalavimų; mėgina važiuoti su ID kortele kur reikia paso (ar išvis neturi paso). Tokių klaidų per dieną-dvi neištaisysi – taigi, kelionė žlunga. Žr. straipsnius Vizos lietuviams – kas ir kaip ir Skiepai kelionėse – viskas, ką reikia žinoti.

2.Rezervuojasi bilietus ar nakvynes klaidingai datai
Ko tik negirdėjau: nusipirko lėktuvo bilietus tai dienai, bet kitą mėnesį; rezervavo viešbutį tą dieną, bet kitais metais. Dar dažniau tiesiog susimaišoma būsimos kelionės eigoje: kada ketini būti būtent tam mieste. Deja, daugybė tokių rezervacijų neatšaukiamos ar atšaukiamos sudėtingai / brangiai… Tiesiog būtina kas kartą rezervuojantis tikrinti ir pertikrinti datas. Sulyginti su kelionės planu, jau turimom kitom rezervacijom. Taip pat paskutinį kartą patikrinti datas prieš duodant kredito kortelės duomenis: kartais būna, kad data „nušoka“ jau rezervacijos metu, ypač jei dėl kompiuterio ar tinklapio strigimo tenka ką nors daryti iš naujo.

3.Nepasidomi kas toje šalyje draudžiama
Kai kurios taisyklės dalija pasaulį tarsi į dvi dalis. Pvz. yra šalys, kur legalus alkoholis, ir yra kur nelegalus. Tas pats pasakytina apie kazino, dronus, fizines bausmes vaikams… O tarkime lengvieji narkotikai ar homoseksualūs lytiniai santykiai išvis – vienur legalūs, o kitur už tai baudžiama mirties bausme! Jei kuris nors iš „kontroversiškų“ dalykų svarbus – verta išsiaiškinti, kokia politika jūsų pasirinktoje šalyje (ir jei be to neapsieisite, gal geriau keisti kelionės kryptį, o ne rizikuoti pažeidinėti įstatymus). Įstatymai dar ne viskas – svarbu ir požiūris (kai kur įstatymai tik ant popieriaus, o kitur į juos žiūrima labai rimtai). Deja, ne vienas turistas atsidūrė kalėjime ar dar blogiau vien todėl, kad nesidomėjo įstatymais (filmavo dronais kur negalima, vežėsi „žolę“ kur uždrausta, nedeklaravo vežamos didelės pinigų sumos ir pan.). Kad „tavo“ šalyje tai galima ar į tai žiūrima pro pirštus, visiškai, visiškai nieko nereiškia. Net jei ir nesėsi į kalėjimą, gali patirti didelių nuostolių: pvz. konfiskuos nedeklaruotus pinigus (kur privaloma deklaracija) ar atims brangų draudžiamą įvežti daiktą.

 

---

Klaidos, dėl kurių kelionė pabrangsta ir suprastėja

Štai kokiomis klaidomis keliautojai iššvaisto pinigus nieko naudingo už tai negaudami (dažnai kelionė tik suprastėja):

1.Ieško lėktuvo bilietų konkrečios aviakompanijos svetainėje
Kiekvienos aviakompanijos svetainėje (Ryanair, Wizzair it t.t.) bus tik jos vienos skrydžiai – taigi, pamatysi tik mažą dalį galimybių, laikų, kainų ir greičiausiai nepamatysi geriausio. Geriau ieškoti paieškos sistemose, kaip Skyscanner, Google Flights ar Azair, nelygu ko reikia – ten lyginamos visos aviakompanijos.

2.Rinkdamasis lėktuvo bilietą neatsižvelgia į tai, kas įeina į kainą
Vienas lėktuvo bilietas kainuoja 100 eurų kitas – 120. Pirksi už 100? Bet labai gali būti, kad ten neįeis bagažas, o į brangesnį – įeis. O primokėjus už bagažą kaip tik pirmasis bilietas pasidarys brangesnis (pvz. 100+50=150)… Jei vis tiek ketini skristi su bagažu, tai turi iš karto išsiaiškinti ir kokios bagažo kainos. Tas pats galioja maistui lėktuve ir kt. Lygink kainas, kokios jos bus *tau*, su visom priemokom, kurias vis tiek mokėsi.

3.Neišsiaiškina galutinės kainos (privalomų mokesčių) ar į tai nekreipia dėmesio
Įvairios bilietų, nakvynių pardavimo vietos ir platformos elgiasi skirtingai: vienos išsyk nurodo galutinę kainą, kitos paskui prideda simbolinių mokesčių, o trečios dar prideda tiek, kad kaina kone padvigubėja (pvz. kai kurių JAV viešbučių „resort fees“, privalomi mokesčiai už aptarnavimą, mokesčiai už kambario valymą kai apsistoji tik vienai nakčiai ir t.t.). Būtina papildomus mokesčius išsiaiškini iš anksto. Ir jei pamatai, kad vienur prideda „mokesčius“, o kitur neprideda – tai reikia rinktis lyginant galutines kainas, o ne kainas „be mokesčių“.

4.Perka skrydžio bilietus nepamąstę *kur tiksliai* atskrenda lėktuvas
Tokie turistai tiesiog nusiperka bilietą „į šalį“ ir galvoja, kad „kur reikia jau vietoje nuvažiuos“, Bet kai kurios šalys didžiulės arba susisiekimas prastas (pvz. skirtingos salos, itin prasti kalnų keliai). Gali ir prarasti daug laiko, ir pinigų. Net kai oro uostas vadinamas miesto vardu dar nereiškia, kad iš jo į tą miestą nuvažiuoti paprasta ar pigu. *Dar prieš perkant bilietą* būtina išsiaiškinti, kokiu būdu žadi nuvykti nuo oro uosto iki reikiamų vietų – nakvynės, lankytinų vietų.

5.Perka suvenyrus kelionės pradžioje
To labai norisi, nes kelionės pradžioje viskas taip nauja, įdomu. Bet kelionės pradžioje nežinai vietos kainų, nežinai prekių pasiūlos. Taigi, kaip taisyklė, nusipirkęs ką pradžioj kelionės, ilgainiui supranti, kad kitur pigiau ir geriau. Be to, daugelyje pasaulio šalių, kur įprasta derėtis, pamatęs, kad nesigaudai kainose ir pasiūloje, pardavėjas dar pakels kainą. Verčiau pirmom dienom klausinėti kainų, žiūrėti kas siūloma, ir tik pabaigoje apsispręsti. Žr. straipsnį “Suvenyrai – ką parsivežti iš kelionių?“.

6.Svarstydami, ar apsimoka keliauti automobiliu, neįskaičiuoja benzino, parkingo, kelių mokesčių
Šitų dalykų kainos pasaulyje varijuoja kaip niekas kitas. Benzino kainas galima palyginti čia. Keliai vienur nemokami, kitur – mokami ir brangūs (reikia ieškoti informacijos apie konkrečią šalį) – ir šitų mokamų kelių arba galima išvengti (jų nedaug), arba beveik neįmanoma. Parkingas irgi: pvz. Brazilijoj net prie prekybos centrų mokamas ir brangus, o yra šalių, kur mokamo parkingo išvis nėra. Taigi, autonuomos kaina dar tikrai ne viskas – jei kyla klausimas nuomotis automobilį ar keliauti kitaip, privalai įvertinti viską.

7.Perka papildomą draudimą autonuomoje
Tai niekada neapsimoka dėl daugelio priežasčių:
1.Kaina didžiulė palyginus su įvykio tikimybe. Toks draudimas yra būdas autonuomos kompanijai užsidirbti iš patiklių klientų, kurie jau įsipareigoję ten nuomotis.
2.Net ir be papildomo draudimo dažniausiai draudimas galioja – tik kad yra frančizė.
3.Yra puikių alternatyvų internete kur moki mažiau, o gauni tą patį – tai tikrai veikia, pats išbandžiau.
Žr. straipsnį “Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti“.

8.Perka autonuomoje kitas įkyriai brukamas paslaugas
Ko tik nesugalvoja autonuomos darbuotojai. Nuo kokio “mokesčio už kelius plafono”, kuriuo pasinaudojimas “kainuos tiek, kiek mokesčiai už kelius + 10 eurų už dieną” iki nuomojamų GPS aparatų, tarkim, už 40 EUR per dieną… Bet juk tinkamai pasiruošus visko galima išvengti (pvz. instaliuoti GPS žemėlapius į savo telefoną, mokėti už kelius grynais ar, jei neįmanoma, pigiau įsigyti savo plafoną). O jei kažkokia autonuoma kaip brangią papildomą paslaugą siūlys tai, kas tau būtina (tarkim, antras vairuotojas) – gal verta paieškoti autonuomos, kur tai nemokama ar pigiau. Žr. straipsnį “Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti“.

9.Nebando gauti kompensacijos skrydžiui vėlavus
Pagal Europos Sąjungos teisę jei skrydis vėluos 3 val. ir ilgiau lauks iki 600 EUR kompensacija – labai dažnai ji yra net didesnė, nei skrydžio bilieto kaina, tad būsi skridęs nemokamai ar dar tau bus primokėta už tai, kad skridai! Kompensacijas aviakompanijos dažniausiai tikrai išmoka, pats esu gavęs ne kartą. Tačiau tam reikia jų prašyti: jei neprašai, nemoka, ir taip neužpildžius paraiškų, „lygioj vietoj“, tarkim, keturių asmenų šeima gali prarasti ir virš 2000 EUR sumą.

10.Naudojasi savo mobiliu internetu užsienyje (anapus ES)
Anapus ES lietuviškų mobiliojo ryšio tinklų interneto kainos neretai tiesiog nesuvokiamai kosminės – kiekvienas MB, būna, kainuoja ir po 3 ar 7 eurus, o, tarkime, vienos eilinės nuotraukos dydis kokie 5 MB… Gautas el. laiškas gali atsieiti keliolika eurų, trumpas panaršymas internete – šimtus eurų. Žinau, kas palikę įjungtą “lietuvišką” internetą kelionėje prarado tūkstančius eurų, o mano žmonai netyčia nuspaudus interneto įjungimą Kenijoje staiga “išgaravo” keliasdešimt eurų, kai tiesiog atėjo el. laiškai. Išvykstant mobilųjį internetą būtina išjungti, geriausia du kartus (internetą apskritai ir dar atskirai roaming), kad netyčia neįsijungtų. Jei reikia, kiekvienoje šalyje vietoje galima nusipirkti SIM kortelę už kelis ar daugiausiai keliasdešimt eurų ir naršyti beveik neribotai (daugybę gigabaitų). Jei tiek interneto nereikia, alternatyva – Wifi. Žr. straipsnį “Internetas ir ryšys kelionėse “už centus”. Kaip?“.

11.Naudojasi brangiais bankomatais ir kortelėmis
Daugelyje šalių yra ir mokamų bankomatų, ir nemokamų. Jei nusiimsi pinigus iš mokamų, ypač nedideles sumas, susimokėsi didžiulius procentus. Be to, kortelė kortelei nelygi – vienos kortelės leidžia nusiimti pinigų kita valiuta nemokamai (pvz. „Revolut“), kitos ne. Viską sudėjus, kai nusiimi kokius 10 ar 20 eurų nieko nežiūrėdamas ir negalvodamas nuo „bet kurios kortelės“, „bet kuriam bankomate“, laisvai gali už paslaugą susimokėti ir dvigubai tiek pinigų, kiek išsiėmei… Beveik visuomet bankomatai prieš nusiimant pinigus parašo, ar taikys mokestį ir kokį. Jei taikys – gali žiūrėti kitą bankomatą, jų gali būti šalia, dažnai šalia stovi mokamas ir nemokamas. Tuos bankus, kurie netaiko mokesčio, reikia įsidėmėti. Žr. straipsnį “Pinigai kelionėse – keitimas, bankomatai, kortelės“.

12.Keičia valiutą neatsižvelgdami į kursą ir komisinius (arba moka savo valiuta)
Kai kuriose šalyse kursas skirtingose keityklose smarkiai skiriasi. O dar yra komisiniai, kurių kartais reikia pasiklausti: suma, kurią paims už keitimą, itin “skausminga” jei keiti mažai pinigų, nes fiksuota. Paprastai neapsimoka keisti pinigų oro uostuose, viešbučiuose ar pan. Taip pat neapsimoka mokėti savo valiuta nei jeigu ir galima, nes ją ima prastu kursu. Žr. straipsnį “Pinigai kelionėse – keitimas, bankomatai, kortelės“.

13.Neišmoksta skaičiuoti kainų vietos valiuta
Kelionės pradžioje tai sunku, ypač jei valiuta tokia, kad viskas kainuoja „milijonais“… Bet skaičiuoti būtina, antraip ir įsigysite nepagrįstai brangių dalykų, ir galite būti apgautas (pvz. valiutos keityklose ar duodant grąžą), ir darysite „kvailų klaidų“, kaip, tarkime, paliksite arbatpinigių 10 kartų daugiau, nei manėte paliekantis. Beje, svarbu ne tiesiog „pasiversti“ vietos valiutą į eurus, bet lyginti su vietos kainom, pvz. „Šitas kainuoja tiek, kiek kolos buteliukas“ ar pan. Jei šalyje viskas pigiau, nėra tikslo mokėti kaip Lietuvoje.

14.Neskaito kas įeina į kainą
Kaina dar ne viskas – svarbu, ką už ją gauni. Jei į kainą neįeina kas nors, kas jums būtina, tai galiausiai galite susimokėti gerokai daugiau. Pavyzdžiui, jei į autonuomos kainą neįeina neriboti kilometrai, o jūs nuvažiuosite daugiau, nei kokie 150 ar 200 leidžiamų kilometrų per dieną, greičiausiai galiausiai susimokėsite gerokai brangiau, nei jei būtumėte ėmę brangesnę nuomą su neribotais kilometrais. Prieš pasirinkdami gerai įsiskaitykite, į kuriuos kelionių pasiūlymus (ne)įeina maitinimas, transportas, gido paslaugos, bagažo vežimas ir t.t. – ir ar to jums reikia.

15.Nesusigrąžina PVM kai daug perka
Apsipirkdamas už ES ribų daugelyje šalių išvykdamas iš šalies dažnai gali susigrąžinti PVM už visus pirkinius išvykimo oro uoste – jeigu perki nemažai (pvz. drabužius, elektroniką ir pan.), tai gali būti didelė suma, penktadalis vertės. Jei ketini apsipirkti užsienyje, pasidomėkite šiom galimybėm iš karto, nes gali būti, kad jau perkant parduotuvėje tas prekes reikės rinkti tam tikrus dokumentus, įgalinančius susigrąžinti PVM. Tiesa, jei perkate nedaug, galbūt laikas vertingesnis, nei PVM grąžinimas, ir prasidėti neverta.

16.Nesidera, kur tai įprasta
Šalyse / vietose, kur įprasta derėtis, iš pradžių tau gali sakyti net dvigubą ar trigubą kainą – nes pardavėjas tikėsis, kad vis tiek derėsies… Bet atvykus į tokią šalį iš Lietuvos dažnam vis tiek “sunku persilaužti”: kai kurie vis tiek beveik nesidera, kiti derasi, bet mažiau, nei ten įprasta (pvz. siūlo 10% žemesnę kainą kur reiktų 50% žemesnės – arba nepavykus per kelias sekundes susiderėti, traukiasi piniginę ir moka kiek paprašyti). Nesiderėti skatina ir visokie mitai: “Gal pardavėjas įsižeis”, “Jei jau pradėjau derėtis, net jei ir nepavyks nusiderėti, privalau pirkti”, “Gal pagalvos, kad neturiu pinigų” ir pan. Bet iš tikro būna ir priešingai: kai kuriose vietose į nesiderantį pirkėją žiūrima keistai… Svarbu prieš kelionę išsiaiškinti, kur toje šalyje deramasi, greitai sužinoti realias kainas ir derėtis taip, kaip vietiniai. Žr. straipsnį “Kaip derėtis kelionėse?“.

 

---

Klaidos, padarančios turistą apgavikų ar banditų taikiniu

Štai kaip turistai savo pačių klaidomis tampa apgavikų ar net banditų aukomis:

1.Perka prekes ir (ypač) paslaugas neišsiaiškinę kainos
Daugybėje šalių kaina nėra nustatyta ir jei kas perka kainos nepaklausęs tai jam „po visko“ pasako kelis kartus didesnę kainą nei būtų mokėjęs šiaip, nes „Vis tiek jau nusipirko“. Ypač kai atsisakyti pirkti jis jau nebegalės, nes prekė bus sunaudota (pvz. maistas restorane suvalgytas). Todėl visuomet kainų reikia klausti, paprašyti parodyti meniu ir t.t. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

2.Priima „dovaną iš nepažįstamojo“ – ir paskui už ją susimoka
„Nemokama“ ekskursija po Maroko mediną ar tuktuku po Bankoką, „Nemokama“ apyrankė nuo jo senelio Gambijoje, „Nemokama“ žvakė paleisti Gangu Varanasyje, „Nemokama“ fotosesija – ko tik tokie apgavikai neprisigalvoja. O paskui prašo pinigų – ypač kai dovana jau „suvartota“. Neprivalote mokėti ir niekada nemokėkite – taip tik skatinate apgavystes. Bet jei nenorite papulti į tokią nemalonią situaciją, kai nuo jūsų ilgą laiką neatstos ir kažkuo kaltins įkyrus apgavikas, tiesiog supraskite – dovanų iš nepažįstamų gatvėje daugelyje šalių nebūna, ypač daugelyje turistinių šalių. Tai ne dovanos, o apgavystės, verta jų atsisakyti. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

3.Patiki melu apie „privalomus mokesčius“, „per mažus arbatpinigius“ ir pan.
Jei iš jūsų reikalauja ką nors mokėti, tai darykite tik įsitikinę, kad taip reikia. Nes dažnai apgavikai pasako visokius išgalvotus mokesčius ar nurodo „įprastas aukas“, o daug lengvatikių turistų tuo ir patiki. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

4.Patiki graudžiomis istorijomis
Jei kas nors itin patraukliai pasakoja kokią graudžią istoriją apie tragišką skurdą – ypač kai dar moka tai papasakoti įvairiom kalbom – tai beveik garantuotai apgavystė. Jei įtikina jus – įtikina ir daugybę kitų turistų. Kas moka taip prieiti prie turistų ir geba įtikinti juos aukoti, tikrai negyvena neturtingai, skurdžiose šalyse surenka ir didesnę už vidutinę „algą“. Tikrasis skurdas – toliau nuo ten, kur pasiekia turistai, ir tikri vargšai nemokės sklandžiai ir įtikinamai angliškai papasakoti, kas „sugadino jiems gyvenimą“. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

5.Tiki žmonėmis, kurie suinteresuoti, kad tiesos turistas nesužinotų (ar net tų žmonių klausinėja)
Yra „sąžiningų šalių“, kur tokių apgavysčių beveik nebūna. Bet daugybėje šalių tikrai negalima klausti taksisto, „Kada ir kur stoja autobusas?“ (geriausiu atveju meluos, kad nežino, blogesniu – meluos, kad autobusai nevažiuoja ir būtina važiuoti jo taksi). Negalima klausti viešbutyje, kur konkurentų viešbutis. Visko reikia klausti „neutralių žmonių“, pvz. apie autobusą klausk praeivio ar gretimos parduotuvės pardavėjo. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

6.Nekovoja už savo teises susidūrę su apgavystėmis.
Jus šmeižia, kad ką nors sugadinote, ir reikalauja „padengti žalą“? Neduoda grąžos? Reikalauja mokėti daugiau, nei sutarėte? Nepasiduokite! Apgavikai nėra plėšikai ar žudikai. Jei kovosite už savo teises, kviesite policiją, praktiškai visi apgavikai atstos (man nėra buvę kitaip: pakakdavo vien imti skambinti policijai, kad apgavikai atstotų, policijos atvažiavimo niekada nereikėjo). Nes puikiai supranta, kad jei į jų vietą dažnai važiuos pareigūnai, ims kažką įtarti. Nereikia bijoti, kad „policija bus vietinių pusėje“, „apgavikai supyks ir primuš“. Kam apgavikams papildomos bėdos – paliks jus ramybėj ir apgaus kitą auką, juk pilna žmonių, kurie už save nekovos taip kaip jūs. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

7.Nenusifotografuoja ir nenufilmuoja nuomojamo automobilio jo perėmimo momentu
Kol to nedarydavau, karts nuo karto grąžinant autonuomos vis mėgindavo apgauti, kad neva automobilis apgadintas, nors tie apgadinimai jau būdavo atsiėmimo metu. Taip kartais daro net jei pirkai jų pačių draudimą (sako, kad nedraudiminis įvykis)… Todėl būtina automobilį ne šiaip apfilmuoti, bet ir tai daryti demonstratyviai: kad darbuotojai matytų, kad nufilmavai ir nėra reikalo kabinėtis. Žr. straipsnį Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti

8.Lipa į atsitiktinį taksi ir moka, kiek paprašo
Yra pasaulyje išimčių, bet, deja, taksistai daugybėje vietų nuo turistų lupa „devynis prakaitus“: girdėjau ir apie permokėjimus dešimtkart. „Uber“ ir analogų laikais turistams paprasčiau gauti vietinę kainą naudojantis jais – ar bent jau prieš stabdant taksi pažiūrėti, kiek kainuotų „Uber“ ar atitikmenimis. Taip pat, kur jis yra, būtina prašyti jungti taksometrą, o kur yra fiksuota važiavimo taksi mieste kaina – ją sužinoti iš neutralių šaltinių. Jei koks vienas taksistas atsisako tokia vežti – ieškoti kito, o ne galvoti, kad “vis tiek nepavyks”.

9.Neskaičiuoja grąžos.
Deja, daug šalių paplitusi apgavystė duoti jos per mažai.

10.Nesaugesnėse šalyse saugosi tik tiek, kiek tėvynėje.
Savo elgesį reikia priderinti prie kelionės šalies ir vietos. Yra vietų, kur Lietuvoje įprastas elgesys kaip “Išsitraukti telefoną gatvėje neapsidarius”, “Palikti nevertingus daiktus (pvz. kokį drabužį) automobilyje ant sėdynės”, “Laikyti kuprinę restorane greta savo kojų” ir pan. sukels rimtą riziką nukentėti nuo banditų. Aišku, būna ir atvirkščiai: yra šalių, kur gali palikti rankinuką ir po pusvalandžio jį rasi kur palikęs arba gali nerakinti automobilio ar viešbučio kambario. Bet dažniausiai vis tiek turistai nedrįsta elgtis taip, kaip nesielgtų savo mažiau saugioje tėvynėje – gal ir gerai, nes, būdamas tik turistas, greitai iki galo neperprasi, kas rizikinga, o kas ne. Užtat daug turistų ir nesaugiose šalyse elgiasi taip “neatsargiai”, kaip saugesnėje tėvynėje. Mano paties patirtis su banditais užsienyje ir konkrečias klaidas, kurias dariau, žr. šiame straipsnyje: “Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis“, o taip pat žr. “Kelionių saugumas – ko verta saugotis, o kas nepavojinga“.

 

---

Klaidos, dėl kurių sugaištama daug laiko

Štai klaidos, kurias darydami keliautojai praranda, “sudegina” ištisas kelionės (ar pasiruošimo kelionei) valandas ar net dienas, nespėja padaryti ko įdomaus, o niekas nuo to nebūna geriau:

1.Ketindami keliauti viešuoju transportu, nepatikrina iš anksto maršrutų ir apytikslių grafikų
Tai kad „yra tam pačiam mieste“ nereiškia, kad greit nuvažiuosi viešuoju transportu (ar išvis nuvažiuosi). Reikia pažiūrėti maršrutus, grafikus, planuoti savo kelią pagal juos – grafikus žiūrėti tam laikui, tai savaitės dienai, kai ten būsi (kai kuris viešasis transportas nevažinėja savaitgaliais ar greitai nustoja važinėti vakare). Paprasčiau su metro: jis važiuoja dažnai, bet vis tiek, reikia pažiūrėti, ar prie viešbučio bus metro stotelė. Kai keliauji viešuoju transportu, visą kelionės grafiką, nakvynės vietas reikia derinti prie transporto galimybių – o ne išsirinkti vietas vien pagal kainas ir tada tikėtis „kaip nors nuvažiuoti“. Plačiau žr. “Kelionės viešuoju transportu – viskas, ką reikia žinoti“.

2.Keliaudami automobiliu, nepatikrina iš anksto važiavimo trukmių
Negalima užmetus akį į žemėlapį „iš akies“ spręsti, kiek laiko užtruks kur važiuoti. Kur magistralė, vidutinis greitis gali būti ir 140 km/h, o daugybėje kalnuotų šalių ar šalių su prastais keliais ar užsikimšusiais keliais ir 30 km/h vidutinis greitis jau yra gerai: 4 valandas važiuoji tą atstumą, kur kitur įveiktum per valandą! Ką jau kalbėti, kad jei kelias yra raitytas kalnų serpantinais, tai ir pats atstumas bus didesnis, nei atrodo žemėlapyje. Būsimą maršrutą verta įvesti į Google Maps ir pažiūrėti prognozę, kiek užtruks važiuoti. Antraip teks vairuoti ilgai, laiko kelionės malonumams liks mažiau. Galbūt tokiu atveju reiktų koreguoti kelionės planą atsisakant kai kurių mažiau svarbių nutolusių vietų ir pan. O jei kur tikrai nors skubi (pvz. į oro uostą ar renginį), būtina dar kartą patikrinti kelionės dieną (gali būti kamštis, juos Google Maps rodo – tada būtų galimybė išvykti anksčiau). Plačiau žr. “Kelionės automobiliu – viskas, ką reikia žinoti“.

3.Keliaudami automobiliu, nepatikrina ar tam automobiliui tinkami keliai
Kuo „reiklesnis“ automobilis, tuo tai aktualiau. Kemperiu nepravažiuosi visur kur gali lengvuoju. Lengvuoju nepravažiuosi kur gali visureigiu. Deja, anapus Europos ribų ne kartą „Google Maps“ mane kreipė tik visureigiais pravažiuojamais keliais – teko grįžti prarantant daug laiko (pvz. taip atsitiko Gvatemaloje). Kai važiuoji prastais keliais garsėjančiose šalyse, geriau priartinti kelią Google Maps palydovo nuotraukose bei, jeigu yra – Google Street View nuotraukose (įskaitant įkeltas žmonių), pažiūrėti, ar kelias grįstas, kokia jo kokybė, ar ten važiuoja ne visureigiai.

4.Klausinėja kitų žmonių klausimų, atsakymus į kuriuos paprasčiau rasti „Google“
Didelė dalis klausimų „Facebook“ grupėse kelionių tematika yra tokie, kuriems ten išvis ne vieta. Neverta klausinėti „Koks dabar ten oras?“ – tai lengvai ir daug greičiau surasi pats. Neverta klausinėti „Ką pamatyti?“ ir pan. Tai asmeniška. Niekas vis tiek neparašys visko ir kiekvienas rašys atsakymą pagal save – kam patinka gamta, kam miestai, kam aktyvios pramogos, kas keliavo vasarą, kas žiemą… Įdomiausių vietų sąrašus nesunkiai rasite internete – kad ir augustinas.net kelionių vadovuose. Tada jau nuspręskit pats, ką lankyti pagal tai, kas įdomu būtent jums.

5.Ieško „Google“ klausimų, į kuriuos reikia ieškoti atsakymų vietoje
Atvirkščia bėda: jeigu atsakymą žino kas nors, kas kelionėje yra šalia, verta jo ir klausti, o ne ieškoti „Google“. Neverta „Google“ ieškoti „Kada atidarys šį kelią?“, „Kada pagaliau prasidės vėluojantis koncertas?“ ir pan. – tai yra „vietiniai“ dalykai, kuriuos, jei kas nors žino, tai geriausiai žino žmonės vietoje. Nesidrovėkite ir klauskite, net ir kelių žmonių, jei pirmasis nežinos ar abejos!

6.Neparsisiunčia žemėlapių į telefoną iš anksto
Internetas ne visur taip paplitęs ir toks greitas, kaip Lietuvoje – net kokiose JAV daugybėje vietų pakeliui nebus mobilaus interneto signalo. Be to, jis gali būti ir brangesnis. Tad norint naudotis GPS, turi parsisiųsti žemėlapius: yra programėlių, leidžiančių parsisiųsti Open Street Map žemėlapius, yra galimybė parsisiųsti ir „Google Maps“ žemėlapį ir tą reik padaryti prieš kelionę. Antraip gali būti, kad liksi be žemėlapių, gaiši laiką klaidžiodamas ar gaudydamas interneto signalą.

7.Neinformuoja banko apie kelionę, kai tai būtina
Kai kurie bankai neleidžia atsiskaityti kortele kai kuriose šalyse ir tai tikrai ne vien trečiojo pasaulio šalys. Kad panaikintų šį apribojimą, privalai informuoti banką – antraip susidursi su netikėtom problemom, kai tavo mokėjimo kortelė niekur neveiks ir gaiši kelionės laiką problemos sprendimui.

8.Nepakrauna ir neparuošia technikos kelionei
Svarbu, kad telefonai, fotoaparatai būtų pakrauti, kad būtų pakankamai atminties nuotraukoms ir pan. – antraip gaišis kelionės laikas ieškant, kur pasikrauti.

 

---

Klaidos, dėl kurių kelionė tampa mažiau maloni

Štai kokias klaidas patarę turistai vėliau skundžiasi kelione – kad pavargo, kažko trūko, buvo parastas viešbutis, paslaugos, blogas kelionės mikroklimatas su bendrakeleiviais ir t.t. Kartais dėl to net kaltina šalį ar ima galvoti, kad tokios kelionės apskritai ne jiems – bet kelionė būtų buvusi daug malonesnė, jei būtų nedariusi tų klaidų.

1.Nepatikrina buto / kambario / numerio svarbių savybių
Viena dažniausių priežasčių skųstis kelione – „prastas viešbutis“. Bent jau tiems, kas keliauja poilsiniais tikslais ir viešbuty praleidžia daug laiko. Kai kurie padaro klaidą neįsigilindami į viešbučio situaciją (atstumą iki paplūdimio ar centro, kambario dydį ir pan.), ar naiviai manydami, kad be kažkokių įprastų patogumų apsieis. Kiti aklai patiki reklamomis, pačių viešbučių parašytais aprašais. Tačiau juk internetas pilnas svečių komentarų – būtina skaityti ir juos. Tiesa, kiekvienam žmogui reikia skirtingų dalykų, tad negalima aklai vadovautis įvertinimo balais: reikia perskaityti ir pačius komentarus, dėl ko viešbutis vertinamas gerai ar blogai ir galvoti, ar tai aktualu jums. Vieniems reikia erdvesnio kambario (pvz. keliaujant su vaikais), virtuvės, patogaus susisiekimo, netriukšmingos gatvės ar wifi – o kitiems tai nebūtina. Žr. straipsnį “Nakvynė užsienyje – kaip, kada ir kur apsistoti”

2.Netinkamai pasirenka bendrakeleivius
Paprastai būna taip: keliauti kartu tiesiog kviečia draugus, nes „su jais šiaip smagu“. Arba išvis ieško bendrakeleivių internete nes „keliese smagiau“. Bet žmonės mėgsta labai skirtingas keliones ir kas vienam norma, kitam – absoliuti nesąmonė (daugiadienis žygis gamtoj? Vaikščiojimas po miestą iki nakties? Gulėjimas prie baseino All Inclusive tris dienas iš eilės? Kaitavimas, slidinėjimas? Nakvynė prabangiam viešbuty ar pigiam hostely?). Svarbiau ne „koks žmogus tau draugas“ ar „kad jis irgi mėgsta keliauti, tai viskas bus gerai“, svarbu, kad sutaptų kelionių poreikiai ir pomėgiai. Žr. straipsnį “Kaip kelionėje nesusipykti (ir kaip pasirinkti su kuo keliauti)?“.

3.Neaptaria su bendrakeleiviais kelionės planų, biudžetų iš anksto
To nepadarius, kelionės laikas bus gaištamas diskusijoms, o ginčai gali kaip reikiant sugadinti mikroklimatą ar net draugystę. Beje, gali būti, kad aptarinėdami planus suprasite, kad keliauti jums apskritai nepakeliui, kelionę įsivaizduojate visai skirtingai – jei taip, džiugu, kad tai suvoksite dar prieš kelionę. Žr. straipsnį “Kaip kelionėje nesusipykti (ir kaip pasirinkti su kuo keliauti)?“.

4.Nepatikrina klimato kelionės metu, kai tai svarbu
„Nusipirkau bilietus balandį į Turkiją, bet susimąsčiau ar nebus per šalta?“ – tokių klausimų pilnos Facebook grupės. Bus ar nebus priklauso nuo žmogaus. Bet koks kada kur vidutiniškai būna oras, kada sausas ir drėgnas sezonai, kada jūra šilta ir t.t. – tos informacijos gali rasti internete (kad ir kiekviename angliškos Wikipedia straipsnyje yra skyrelis „Climate“). Ir nors metais, kai keliausi, gali būti kiek kitaip, smarkiai nuo vidurkio nesiskirs. Išsiaiškink tai prieš pirkdamas bilietą! Ir, jei tau klimatas labai svarbu, o blogas oras sugadina kelionę, negalvok “Ai, gal nieko, gal visgi bus šilčiau nei vidurkis”.

5.Pasiima drabužius pagal vieną šalies regioną, kai keliaus po daugiau
Tai, kad pajūryje šilta, nereiškia, kad šalyje nebus kalnų, kuriuose vėsiau. Lietuvoje temperatūra smarkiai nevarijuoja – bet daugybės šalių skirtingose vietose gali skirtis ir keliolika laipsnių, ir dešimtimis. Pvz. kiekvienas papildomas aukščio kilometras “atšaldo” temperatūrą ~7 laipsniais, ypač naktimis. Tad jei būsite ne viename mieste ar kurorte, patikrinkite klimatą daugiau vietų pakeliui.

6.Prisikrauna per daug daiktų
Pradedantiesiems keliautojams dažnai atrodo, “o kas jei to prireiks”, jie prisikrauna daug lagaminų, už juos permoka, nuolat tąsosi, o tikrovėje daug ko neprireikia. Kur kas geriau pasiimti šiek tiek per mažai – tikrai išsiteksite, bus patogiau, na o jei vieno kokio papildomo daikto prireiks, bus paprasta įsigyti vietoje (pigesnėse šalyse tai netgi apsimokės, daiktas kartu bus ir suvenyras). Žr. straipsnį “Ką imti į kelionę? Daiktų sąrašas ir patarimai“.

7.Tinkamai nepasirūpina savo namais prieš kelionę
…ir kelionės metu nervinasi, kad neužsuko vandens (gal užpils kaimynus), darbe neperdavė darbų kolegai ir pan. Kad kelionėje būtumėt ramus ir galėtumėt džiaugtis labai svarbu viską padaryti prieš išvykstant. Plačiau skaitykite čia: Kaip paruošti namus prieš kelionę?.

8.Pasiima į kelionę neišmėgintus daiktus, drabužius
Į žygį verta eiti su jau pravaikščiotais batais, naują palapinę pirmą kartą pamėginti pasistatyti dar savo šalyje, geriau neimti į kelionę namie neišmėginto telefono kroviklio ir t.t. Nes visko būna – neišmėginti daiktai dažnai pasirodo ne tokie patogūs, neveikia, kaip tikėjaisi, reiks gaišti laiką ieškant instrukcijų (pvz. ten, kur nėra interneto) ir t.t.

9.Nesistengia gyventi pagal naują laiko juostą
Aklimatizacija (prisitaikymas prie naujos laiko juostos) gali būti labai paprasta jeigu tai darai protingai ir planingai, bet jei visai nesistengi tai pusę kelionės jausies pavargęs, daugybę naudingų valandų pramiegosi, o naktį būsi atsibudęs ir neturėsi ką veikti ir t.t. Kaip aklimatizuotis rašau šiame straipsnyje: “Kaip įveikti aklimatizacijos sunkumus“.

10.Nepasiima reikalingų vaistų.
Kalbu ne apie vaistus kurių tikrai nuolat reikia lėtinėms ligoms gydyti (tokius daugelis prisimena), bet tokių vaistų, kurių tam žmogui “kartais prireikia” – gal nuo viduriavimo, nuskausminamųjų, antibiotikų, “jūros ligos” ir pan. Nes tikrai ne kiekvienoje šalyje gali paprastai jų įsigyti – kam pas mus nereikia recepto kitur gali reikėti; skirsis pavadinimai, veikliosios medžiagos, susigaudyti bus sunku.

11.Perdėtai bijo dalykų, kurių tikimybė be galo maža
Daugelis didžiausių kelionių baimių absoliučiai nepagrįstos – aviakatastrofų, terorizmo ir t.t. Dėl jų keliautojai tik gadinasi nervais kelionę, kai rizikos nėra praktiškai jokios. Užtat apie realius pavojus dažnai nesusimąsto – jie mažesni ir jų galima išvengti, bet neišvengus gali kaip reikiant sugadinti kelionę. Žr. straipsnį “Kelionių saugumas – ko verta saugotis, o kas nepavojinga“.

 

---

Klaidos, dėl kurių kelionė tampa mažiau įdomi

Štai kaip klysdami turistai “apsigadina” kelionę prarasdami tas patirtis, kurios galėjo būti “kelionės arkliukas”:

1.Laiku nepasižiūri ar į populiariausias vietas nereikia bilietų pirkti iš anksto
Tai būdinga populiariausioms turistinėms šalims. Pvz. Ispanijoje į kokią Alhambrą kartais reikia pirkti bilietą prieš 3 savaites – antraip negausi, ir tokių vietų yra daugiau. Ir, nors skaičiumi jų nėra daug, tai pačios populiariausios / įspūdingiausios vietos, be kurių kelionė atrodys nepilna. Jei sugalvosi „eisiu rytoj“ – nepateksi – turi aiškintis sąlygas dar prieš kelionę.

2.Bijo kalbinti vietinius ir kitus keliautojus
Apie šalį iš vietinių gali sužinoti itin daug; didelė dalis jų noriai bendrauja (jei moka bendrą kalbą). Todėl situacijose, kai yra galimybė ir mažai ką veikti (pvz. važiuojant viešuoju transportu) verta pabendrauti su vietiniais. O dar svarbiau paklausti, kai kažko nežinai ir vietiniai žino, užuot „blaškiusis“ ir gaišus laiką. Žr. “Kaip užmegzti pažintis kelionėse?“.

 

---

“Kontroversiškos” klaidos (ar tai klaidos?)

Pabaigai sudėjau „kontroversiškas klaidas“ – nors gerai pusei keliautojų tai klaidos, paliekančios kartėlį, yra ir daug keliautojų kurie taip pasielgę nesijaučia nė kiek klydę. Štai kaip jie elgiasi:

1.Nepasidaro nuotraukų svarbiais momentais
Grįžus iš kelionės kartais keliautojai supranta, kad nėra užfiksuotos pačios įdomiausios akimirkos. Tai nebūtinai būna „standartinės“ akimirkos, pvz. prie pagrindinių lankytinų vietų – tokias, jei jiems to reikia, nufotografuoja. Bet tai gali būti, tarkime, kokie unikalūs momentai, su kitais keliautojais patirti nuotykiai. Norėdami gauti idėjų, ką verta fotografuoti, prieš kelionę paskaitykite straipsnį “Kaip kelionėje nusifotografuoti save” ar taip pat “Kaip filmuoti keliones? Patarimai nuo A iki Z“.

2.Nesusimąstydami naudojasi kelionių organizatorių paslaugomis egzotinėse šalyse
Keliauti su kelionių organizatoriumi bet kur toliau „standartinių“ poilsinių krypčių paprastai kainuoja bent 2-3 ir daugiau kartų(!), nei organizuotis identišką kelionę pačiam. Vieniems žmonėms to tikrai reikia. Bet daugybė žmonių su kelionių organizatoriais keliauja dėl nepagrįstų baimių: kad planavimas antraip užtruks labai ilgai, kad jie nemoka kalbų ir t.t. Iš tikro jei daugelis būtų pabandę keliauti nepriklausomai, kažin ar mokėtų 300% už kelionės planavimą… Čia kalbu tik apie egzotines keliones, o ne apie „standartines poilsines keliones“ kaip Turkija ar Egiptas – ten kartais su kelionių organizatoriais būna net pigiau.

3.Visur rengiasi ir elgiasi taip, kaip įpratę
Kaip „normalu“ rengtis pasaulyje skiriasi kardinaliai. Vienur daug konservatyviau (įvairiose musulmonų šalyse), kitur daug atviriau, dar kitur suvokimas, kas padoru, skiriasi (pvz. rytų Azijoje mažiau padoru bent kiek didesnė iškirptė, bet padoriau supertrumpas sijonas). Tas pats pasakytina apie daugelį visokių elgesio priemonių, gestų. Visada stengiuosi prisiderinti prie vietos normų (ypač ten, kur turistų mažai) – tai ne tik kelia vietinių požiūrį į tave ir turistus, bet ir leidžia įsijausti į vietos kultūrą.

4.Nesidomi kelionės vieta ir nieko apie ją neskaito
Kai kuriems patinka tokios “spontaniškos kelionės”, kai “tave veda aplinkybės”. Bet kiti paskui gailisi, kai, po kokio pusmečio sužino, kad, pasirodo, kelionės vietoje buvo dar viena labai įdomi vieta, kurią būtų labai norėję aplankyti ir to nepadarė, nes apie ją nežinojo. Jeigu jūs iš tokių – pasidomėkite kelionės vieta iš anksto, žinant kaip, tai paprasta. Žr. straipsnį “Kaip susiplanuoti nepriklausomą kelionę?“.

Komentarai

Išsiruošę į kelionę nuolat nerimaujate, ar viską padarėte namie, ar nieko neatsitiks?

Nesijaudinti padės šis sąrašas: tiesiog prieš kiekvieną kelionę jį peržvelkite ir paeiliui padarykite, kas jame surašyta.

Tikimybė, kad kas nors nutiks namie jūsų kelionės metu, labai maža. Kita vertus, ji didesnė, nei tikimybė, kad kas nors nutiks, kai esate namie, todėl paruošti namus savo išvykimui reikia.

Ką namie išjungti ir užsukti?

Svarbu namie išjungti kiek įmanoma daugiau dalykų – tai padės ir sutaupyti, ir išvengti rizikų.

1.Užsukite vandenį. Nes atsuktas vanduo kelia nedidelę riziką, kad bus užpilti namai. Jei tai butas, o kelionė ilga, gali būti, kad užpils ir kaimynus.
2.Išjunkite elektrą. Nes tuščiuose namuose elektros nereikia, o kokie nors palikti įjungti prietaisai vis tiek ją eikvos, be to, yra, kad ir mažytė, gaisro rizika. Jei norite palikti pavienius prietaisus (pvz. IP kameras ar šaldytuvą), tai išjunkite visus saugiklius, išskyrus tuos, į kurias rozetes įjungti prietaisai, kuriuos norite palikti. Jei nėra galimybės išjungti tik dalį saugiklių, tai išjunkite visus nereikalingus prietaisus iš rozetės (išjungti tik “iš mygtuko” daug prietaisų veikia budėjimo režimu, pilnai neišsijungia).
3.Išjunkite dujas, jei yra.
4.Išjunkite šildymą ir/ar kondicionavimą (jei tik šildymas reguliuojamas). Tai – patys brangiausi dalykai ir jų palikimas tuščiuose namuose labai daug kainuos. Tiesa, kai kas nenori visiškai išjungti šildymo ir kondicionavimo nes mano, kad tai kenkia daiktams ar sienoms. Iš tikro, tai priklauso nuo daiktų ir medžiagų. Bet, jei ir nenorite išjungti – primažinkite iki minimumo, daiktams nereikia tiek komforto, kiek žmonėms.

Kaip apsaugoti namus?

1.Užrakinkite namus. Jei namai turi daugiau durų, patikrinkite, ar visos užrakintos. Jei yra daugiau spynų, verta užrakinti visas, net jei paprastai rakinate tik vieną jų (ilgiau užtruktų atrakinti).
2.Patikrinkite, ar uždaryti visi langai. Uždarykite ir pilnai užsukite langų rankenas, kad paprastai neatsidarytų iš išorės.
3.Įjunkite signalizaciją, jei turite.
4.Įjunkite IP kameras, jei turite (šiais laikais jų yra daug ir pigių IP kamerų, kurių vaizdą galite stebėti iš bet kur, ir tikrai verta bent vieną tokią namie pastatyti: jei kelionės metu pasidarys neramu, galėsite žvilgtelti, ką rodo namų kamera – tai matysite savo telefono ekrane, suprasite, kad viskas namie gerai). Kad IP kameros veiktų, reikia, kad joms ir modemui / maršrutizatoriui nebūtų išjungtas elektros tiekimas.

Kaip išsaugoti duomenis?

Šiais laikais ne mažiau už fizinius daiktus svarbi informacija, failai, reikalingi darbui, visos gyvenimo nuotraukos ir t.t. Daiktus galima pakeisti (pvz. vagystės, gaisro, užpylimo atveju), o nenukopijuoti duomenys, nuotraukos, dokumentai, bus prarasti. Todėl išvykdami:

1.Pasidarykite visas kompiuterio duomenų kopijas, idealiu atveju, kad jos būtų pasiekiamos iš kelionės (pvz. jei prireiktų kokios draudimo poliso kopijos), bet gerai ir bent jau jei failai laikomi ne vien namų kompiuteryje.
2.Analogiškai nusifotografuokite / nuskanuokite ir svarbius popierinius dokumentus bei jų nuotraukas laikykite ne tik namų kompiuteryje.

Kodėl verta turėti patikimą žmogų?

Idealu, jei galite surasti patikimą žmogų (draugą, kaimyną, giminaitį), kuriam galėtumėte palikti vienus iš raktų, kad jis galėtų ateiti į jūsų namus, jei kas atsitiktų (pvz. būtų užlieti kaimynai, ar jums staiga prireiktų kokiame nors namie gulinčiame dokumente parašytos informacijos. Šio žmogaus galite prašyti ir:
1.Ištuštinti pašto dėžutę (kad nesimatytų, kad pilna, o jei kas bus svarbaus – praneštų).
2.Karts nuo karto patikrinti, ar viskas namie gerai (nors šiais laikais tą puikiai daro IP kameros).
3.Karts nuo karto užvesti automobilį jei išvyksti ilgam ir jis gali žiemą neužsivesti.

Itin svarbu tokį žmogų turėti turintiems augalų (kad juos palaistytų) ar juoba gyvūnų (kad prižiūrėtų).

Galite kai kuriuos jums svarbiausius daiktus palikti pas tą patikimą žmogų, o ne tuščiuose namuose.

Patikimam žmogui verta pasakyti, kur tiksliai vyksti, kada grįši, kada kur būsi.

Kažko sąraše trūksta?

Rašykite į komentarus ir papildysiu. O jei turite individualių poreikių – susidarykite savo sąrašą ir prieš kiekvieną kelionę paruoškite namus pagal jį.

Komentarai

Į šituos straipsnius sudėjau visą patirtį, kurią sukaupiau per keliones į 120+ šalių. Tikiu, kad rasite visus atsakymus, kurie padės puikiai susiplanuoti kelionę ir smagiai keliauti. O jei ko trūks – rašykite į komentarus, papildysiu.

 

---

Kaip pasirinkti kur keliauti?

Apie tai, kaip kelionių kryptis renkasi “naujokai” ir “patyrę keliautojai” – šis straipsnis:
Kaip pasirinkti kur keliauti?

O įkvėpimo ir idėjų kelionėms tikrai suteiks šie įspūdingiausių pasaulio vietų sąrašai, į kuriuos po kiekvienos savo kelionės įtraukiu tai, kas unikaliausia – ten jau yra kone 1000 “pasaulio stebuklų”, suskirstytų į kategorijas.

Čia visi įspūdingiausių pasaulio vietų sąrašai su aprašymais ir nuotraukomis:

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

O “savą” kelionę padės pasirinkti ir susivokimas savyje: koks tu esi keliautojas, ko tau iš kelionių reikia? Savotiškas testas – straipsnis apie 12 keliautojų tipų.

 

---

Kaip susiplanuoti kelionę?

Viskas apie nepriklausomos kelionės planavimą yra šiame straipsnyje:
Kaip susiplanuoti nepriklausomą kelionę?

O apie kiekvieną konkrečią šalį esu parašęs kelionių vadovą šiame tinklapyje (iš viso apie 100 šalių). Reikiamą kelionių vadovą geriausia rasti dviem būdais:

1.Pasinaudojant šiuo kelionių vadovų žemėlapiu, kur pakanka pasirinkti reikiamą vietą ir skaityti
2.Pasinaudojant visų “AŽ kelionės” kelionių vadovų sąrašu.

Ko tikėtis šalyje, į kurią keliausite, padės atrasti ir šie žemėlapiai.

O jei norėsite įsigyti kelionių knygą – šis straipsnis padės pasirinkti tinkamą.

 

---

Kaip gauti vizą ir patekti į šalį?

Taip pat svarbu, kad žinotumėte visus niuansus dėl patekimo į šalį:
1.Vizos lietuviams – kas ir kaip
2.Skiepai kelionėse – viskas, ką reikia žinoti

 

---

Kaip susidėti daiktus ir nieko nepamiršti?

1.Ką imti į kelionę? Daiktų sąrašas ir patarimai
2.Bagažas lėktuve – dydžiai, ribojimai, kainos
3.Ką padaryti namie prieš kelionę?

 

---

Kokiu būdu keliauti?

Nežinote, koks kelionių būdas tinkamiausias, ar norite išbandyti ką naujo? Visų kelionių būdų pliusai ir minusai šiame straipsnyje:
Kelionių būdai – kurį rinktis?

O jei jau pasirinkote kelionės būdą – sužinokite viską, ką reikia, kad kelionė juo praeitų be nesklandumų:

1.Kelionės automobiliu – viskas, ką reikia žinoti
1.1.Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti
1.2.Mokami keliai ir vinjetės užsienyje
1.3.Kaip važiuoti per valstybių sieną (muitinę)
1.4.Tarptautinis vairuotojo pažymėjimas – kas ir kaip
1.5.Kaip (ne)mokėti už automobilio statymą užsienyje?

2.Kelionės lėktuvu
2.1.Kaip ir kur pirkti lėktuvo bilietus?
2.2.Kaip skristi lėktuvu ir ką daryti oro uoste
2.3.Prieš kiek laiko atvykti į oro uostą?
2.4.Laukimas oro uoste gali būti smagus!
2.5.Bagažas lėktuve – dydžiai, ribojimai, kainos
2.6.Laukimas oro uoste gali būti smagus!
2.7.Pigiais skrydžiais į egzotiškus kraštus? Įmanoma!
2.8.Kaip įveikti aklimatizacijos sunkumus (laiko juostų keitimasis ir kt.)
2.9.Kaip skristi su persėdimu? Viskas apie jungiamuosius skrydžius
2.10.Ar verta pirkti lėktuvo bilietus iš tarpininkų svetainių?

3.Kelionė kemperiu – viskas, ką reikia žinoti

4.Kelionės viešuoju transportu – viskas, ką reikia žinoti
4.1.Kelionės traukiniais – viskas, ką reikia žinoti

5.Kelionės laivais – viskas, ką reikia žinoti
5.1.Kruizai – viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant
5.2.Baltijos jūros “kruiziniai keltai” – ką reikia žinoti keliaujant
5.3.Jūros liga (jūrligė) – viskas, ką reikia žinoti

6.Kelionės jojant – viskas, ką reikia žinoti

7.Taksi ir pavėžėjai kelionėse: ką reikia žinoti

 

---

Kada ir kiek keliauti?

Kelionės “dvasia”, stilius, patirtis labai priklauso nuo trukmės ir laiko, kurį keliauji.

Visų pirma, kelionės trukmė:
1.Kaip pasirinkti kelionės trukmę?
1.1.Savaitgalio kelionės – viskas, ką reikia žinoti
1.2.Atostogų kelionės
1.3.Ilgalaikės kelionės – kur? Kaip? Iš ko?

Keliaujant ilgą laiką, bus aktualu ir šitai:
Kaip dirbti per atstumą iš užsienio?

Antra, “kada keliauti”. Tai – labai asmeniška. Viską sudėlioti į savo vietas padės šie straipsniai:
1.Kada keliauti?

Kai kuriais laikais kelionės ypatingos – sužinokite čia, kas aktualu:
1.Kelionės per naujuosius metus – ką žinoti?
2.Kelionės per šventes

 

---

Kaip rinktis viešbučius, ekskursijas ir kita?

Šitie straipsniai padės ir sutaupyti, ir gauti kuo geresnės kokybės prekes ir paslaugas kelionėse:

1.Nakvynė užsienyje – kaip, kada ir kur apsistoti
2.Gidai ir ekskursijos kelionėse – viskas, ką žinoti
3.Suvenyrai – ką parsivežti iš kelionių?
4.Internetas ir ryšys kelionėse “už centus”. Kaip?

Na o jei prisieitų kada nakvoti “nestandartinėmis aplinkybėmis” (oro uoste, stotyje ar pan.), padės šis straipsnis:
Kaip užmigti ir pailsėti BET KUR? Lėktuve, automobilyje, stotyje ir t.t.

 

---

Kaip elgtis su pinigais? (keitimas, derybos)

Du “kertiniai” straipsniai, kurie padės neprarasti daug pinigų kelionėse lygioj vietoj:
1.Pinigai kelionėse – keitimas, bankomatai, kortelės
2.Kaip derėtis kelionėse?
3.Kaip keliauti po brangias šalis pigiai?

 

---

Kaip kelionėje išlikti saugiam?

Kelionės kai kam kelia baimę, nerimą – “o kas jeigu”. Tačiau daug nuogąstavimų perdėti (nors kai kuriems kitiems pavojams skiriamas nepakankamas dėmesys). Visų pirma, šis straipsnis padės susiorientuoti, kas ir kaip:
Kelionių saugumas – ko verta saugotis, o kas nepavojinga

Na o toliau – asmenine patirtimi pagrįsti straipsniai apie susidūrimus su konkrečiais kelionių pavojais. Kad nereiktų mokytis iš savų klaidų, mokykitės iš svetimų 🙂 (aprašau ir kaip nukentėjau, ir kaip nukentėjimo pavyko išvengti, tikrų pavyzdžių – šimtai):

1.Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti

2.Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis

3.Kaip gydytis kelionėje? Vaistai, ligoninės, draudimas…

3.1.Skiepai kelionėse – viskas, ką reikia žinoti

 

---

Kaip bendrauti kelionėje? (su bendrakeleiviais ir su vietiniais)

Kelionę gali ir labai praturtinti, ir sugadinti kiti žmonės, todėl jei ruošiatės keliauti kompanijoje, labai verta susipažinti su šiuo straipsniu:
Kaip kelionėje nesusipykti (ir kaip pasirinkti su kuo keliauti)?

Taip pat nesvarbu, ar keliaujate su kažkuo, ar vienas, labai patariu kelionėje bendrauti su vietiniais bei su kitais keliautojais. Čia rašau kaip užkalbinti, palaikyti įdomų pokalbį, rasti bendrų veiklų:
Kaip užmegzti pažintis kelionėse?

Nemokėdami kalbos gilių pažinčių gal neužmegsite, bet įdomiai ir kokybiškai keliauti tikrai galima. Štai kaip:
Kaip keliauti nemokant kalbos

 

---

Kelionių nuotraukos, suvenyrai, prisiminimai…

Iš kelionių daugeliui norisi kažkokio prisiminimo: nuotraukų, vaizdo įrašų, suvenyrų… Deja, dažnai kelionės metu to norisi, fotografuoji, filmuoji, perki, bet vėliau iš to mažai naudos, to nežiūri, nesinaudoji: nes nekokybiška, nes svarbiausių akimirkų neužfiksavai ir t.t. Šie straipsniai padės naudingai užfiksuoti keliones:

1.Kaip fotografuoti kelionėse?
1.1.Kaip kelionėje nusifotografuoti save?

2.Kaip filmuoti keliones? Patarimai nuo A iki Z

3.Dronas kelionėse – viskas, ką reikia žinoti

4.Kaip rūšiuoti (ir greitai rasti) kelionių nuotraukas

5.Suvenyrai – ką parsivežti iš kelionių?

6.Kaip pažymėti savo keliones? Tokius žemėlapius turėtų turėti kiekvienas keliautojas!

 

---

Kaip keliauti etiškai?

Vis daugiau keliautojų nori ne tik keliauti, bet ir kad jų kelionė padėtų (ar bent nepakenktų) vietos žmonėms. Deja, kartais jų gerais norais pasinaudoja tie, kas neturi gerų ketinimų… Todėl jei norite kur savanoriauti, padėti vietiniams, labai rekomenduoju pirma perskaityti šį straipsnį:

1.Etiškos kelionės: kaip keliauti, kad padėtumėte

2.Turizmo ribojimai arba kokių turistų nemėgsta vietiniai? (7 priežastys)

 

---

Kelionės į ypatingas šalis (šaltis, karštis, skurdas, brangumas…)

Kai kurios šalys ekstremalesnės už kitas: ypatingai karštos, ypatingai šaltos, ypatingai skurdžios, ypatingai brangios… Čia – patarimai kaip elgtis ten.

Kaip prisitaikyti prie karšto ar šalto klimato:
1.Kaip keliauti žiemą ar kur labai šalta?
2.Kaip keliauti kur karšta? (apranga, ką pasiimti, pavojai ir kt.)

Kaip keliauti po itin skurdžias ar itin brangias šalis:
1.Kaip keliauti po skurdžias šalis? (patogiai, saugiai, etiškai)
2.Kaip keliauti po brangias šalis pigiai?

Kaip prisitaikyti šalyse, kur daug biurokratinių ribojimų (pvz. diktatūros):
Kelionių biurokratija: kaip tvarkytis

 

---

Kelionių patarimų video laidos (kelionių programėlės)

Kai kuriuos dalykus sunku aprašyti – reikia parodyti. Pavyzdžiui, kaip naudotis įvairiom “išmaniom” programėlėm ieškant geriausių pasiūlymų viešbučiams, skrydžiams ir t.t. Taigi, aš tai ir rodau – video cikle “AŽ kelionių patarimai” išnarstau visas tokias “išmanias” kelionių organizavimo galimybes ir ne tik (spauskite ant įrašų ir žiūrėkite):

 

---

Pabaigai…

Čia į vieną straipsnį sudėjau visas kelionių klaidas, kurias dažniausiai daro keliautojai:
Didžiausios kelionių klaidos ir kaip jų išvengti?

Komentuoti

Keliaujant automobiliu viena pagrindinių problemų gali būti parkavimas. Yra šalių, kur viskas paprasta, bet yra tokių, kur tai – labai brangu ir dar sudėtinga rasti.

Čia pasidalinsiu patarimais, kaip neturėti problemų su parkavimu užsienyje.

Kiek kainuoja automobilio stovėjimas (ir kaip sutaupyti)?

Automobilio stovėjimo kainos pasaulyje be galo varijuoja. Net tos pačios šalies skirtinguose miestuose gali skirtis kartais, kaip ir apmokestinimo tvarkos… Aišku, yra bendros pasaulinės tendencijos, kur didesnė tikimybė, kad parkavimas bus brangus ir/arba jo truks:

1.Kuo didesnis miestas, tuo sunkiau su parkavimu.

2.Kuo arčiau centro, tuo sunkiau su parkavimu.

3.Kuo turtingesnė šalis, tuo sunkiau su parkavimu (nes viskas kainuoja brangiau, daugiau žmonių turi automobilius, netaupo ir net trumpus atstumus jais važinėja).

4.Kuo prastesnis viešasis transportas, tuo sunkiau su parkavimu (nes nėra alternatyvų). “Geras viešasis transportas” paprastai yra tik metro – nes tai vienintelis viešasis transportas, kuriuo nuvažiuoti gali būti išties greičiau, nei savo automobiliu.

5.Kuo senesni rajonai, tuo sunkiau su parkavimu (siauros, automobiliams nepritaikytos gatvės ir pan.)

Sunkiausia, kai visi keturi dalykai sutampa: pvz. JAV didmiesčių centruose. Gi neturtingesnėse šalyse net ir didmiesčiuose dažnai galima rasti kur pastatyti automobilį gana patogiai ir pigiai (ar nemokamai).

Kaip sutaupyti laiko ir pinigų parkuojantis

Daugeliu atvejų yra galimybė sutaupyti pinigų ir laiko šiais būdais:

1.Paliekant automobilį kiek toliau miesto centro ir nueinant pėsčiomis (ypač logiška, jei eini į centrą visai dienai). Kartais nė nereikia toli eiti: turtingesnėse šalyse (pvz. JAV) žmonės taip nepratę palikti automobilio bent kiek toliau nuo vietos, kur jiems reikia, kad gali būti taip, kad vienoje gatvėje parkavimas – mokamas ir nepigus, o gretimoje gatvėje – nemokamas ir vis tiek daugelis statys mokamoje gatvėje, o nemokamoje bus vietų…

2.Didmiesčiuose iškeičiant automobilį į viešąjį transportą. Pvz. net jei šiaip keliaujate nuomotu automobiliu, kelionės pradžios ar pabaigos dienoms, kai būsite didmiestyje, galite jo nesinuomoti, ar galite jį palikti visai dienai anapus centro. Nes parkingas gali atsieiti brangiau nei metro bilietėliai. Kartais net „Uber“ nuvažiuoti pirmyn-atgal gali išeiti pigiau, nei parkingas didmiesčio centre (ypač jei jo reikėtų daugeliui valandų). Pvz. taip darėme Prahoje ar Bostone.

3.Paliekant automobilį ilgam laikui vienoje aikštelėje užuot važiavus per kelias (ypač kai tarp jų nedidelis atstumas). „Verslinėse“ aikštelėse tam būna rimtų nuolaidų (žr. žemiau). Pvz. taip kelioms dienoms automobilį palikome Atėnuose.

4.Paliekant automobilį nemokamose „klientų“ vietose, kai esi klientas – pvz. viešbučio ar prekybos centro – ir einant pasivaikščioti nuo ten. Dažnai nemokamas laikas tokiuose parkinguose bus ribotas, bet jo tikrai pakaks daugiau, nei vien apsipirkti.

5.Gilinantis į apmokėjimo sąlygas: net gretimose vietose jos gali smarkiai skirtis. Tai matosi iš ženklų taip pat – įvairių to miesto interneto svetainių, kur nurodomos kainos įvairiose zonose. Tiesa, kartais būna taip, kad, nors kainos geros, vietos ten rasti beveik be šansų.

Parkavimo tipai

Visos pasaulio parkavimo vietos priklauso vienai ar kelioms šių rūšių:

1.Gatvės parkavimas. Jis gali būti nemokamas arba mokamas. Taip pat kai kuriose šalyse įprasta, kad gatvės parkavimo trukmė yra ribota (pvz. iki 2 val.): tokiu būdu skatinama, kad šios patogiausios parkavimo vietos liktų tiems, kas į rajoną atvažiuoja trumpam, o tie, kas, tarkime, ten dirba ar gyvena, tų vietų neužimtų ir statytų parkavimo aikštelėse. Jei pamatysite tokį ženklą, turite nurodyti už stiklo, kada pastatėte automobilį. Kokios egatvėse parkavimas mokamas ir kiek kainuoja dažnai galima rasti informaciją internete, bet kadangi kiekviename mieste jos reikia ieškoti atskirai, labai gaištasi laikas ir kažin, ar patartina tuo užsiimti. Kartais laikas nebūna ribojamas, bet apmokestinimas „progresinis“: r.t. pirma valanda kainuoja mažiau, nei antra, o ši – nei trečia.

2.“Verslinės“ parkavimo aikštelės. Jų verslas: už pinigus leidžia statyti automobilį. Dažnai jose paprasčiau rasti vietą, nei gatvėje, tačiau nuo jų iki tikslo reiks toliau eiti, nes jų mažiau. Dar vienas aikštelių pliusas: daugelis jų taiko nuolaidas už parkavimą ilgesnį laiką, taigi, jei norite palikti automobilį visai dienai, išeis geriau, nei „mokamoje“ gatvėje. Įsigilinkite į kainodarą: dažnas variantas, pvz., kad mokama už valandą iki kokios 4 valandos, o 5 valandos jau kainuoja tiek pat, kiek 24 valandos (ar pan.): jei bus taip, gali vertėti pastatyti ilgiau. Nors dažnai įsivaizduojame, kad šios aikštelės saugomos, dažniausiai ten gal net nesuagiau, nei gatvėje, nes mažai praeivių: pvz. mums Vokietijoje tokioje yra išdaužę langą. Taip pat „verslinės“ aikštelės vakarais neretai užsidaro: išsiaiškinkite tai, kad nebūtų taip, kad reikia automobilio, o jis užrakintas. Šiais laikais kai kurias „verslines“ aikštekles galima rezervuoti per įvairias programėles, ten galima palyginti ir jų kainas.

3.Prekybos centrų, restoranų ir kitų verslų aikštelės. Didelė tikimybė, kad jos bus nemokamos net ir arčiau didmeisičų centrų nors bus parašyta „tik klientams“, klientu tapti paprasta nusipirkus kokį gėrimą, o ir nelabai kas į tai žiūrės. Tad dažnai galima palikti šiose aikštelėse ir taip sutaupyti. Tiesa, vietose, kur su automobilių stovėjimu striuka, ir šios aikštelės gali būti mokamos ar jų gali trūkti. Dar gali būti, kad norėdamas nemokėti už aikštelę turi atnešti čekį – nepamirškite jo paimti.

4.Viešbučių aikštelės. Jos gali būti papildomai mokamos arba nemokamos (išsiaiškinkite), bet ten gausite teisę laikyti automobilį tol, kol būsite apsistojęs: taigi, galėsite palikę automobilį prie viešbučio eiti pasivaikščioti, jei viešbutis centre ar arti. Jei viešbučio aikštelė mokama dažnai labiau apsimokės automobilį palikti greta, ypač jei atvažiuojate tik nakčiai (nes viešbučiai dažnai vis tiek ima mokestį už parą).

5.Parkavimo valetai. Lietuvoje tokių nėra, bet kai kuriose šalyse labai populiarūs: tai vyrukai (retai merginos…) kuriems atiduodi automobilio raktus ir jie jį „kažkur pastato“ (gal užstato kitus jiems patikėtus automobilius), o kai grįžti ir paprašai grąžinti tai atiduoda. Iš praždių tokiais naudotis būdavo labai nejauku, ypač nesaugiose Lotynų Amerikos šalyse: bet ten tai įprasta ir nieko neatsitiko. Visgi, valetai turi minusų: sunku gauti aitomobilį greitai, nesi garantuotas, kada, po to, kai paprašysi, tau jį atveš. Dažnoje šalyje greta oficialios parkingo kainos, įprasta valetams duoti arbatpinigių.

6.Parkingai su privežimu (shuttle). Tai tam tikra „versinių“ parkingų rūšis: jie skirti aptarnauti kokiai populiariai vietai (dažnai oro uostui), bet yra toliau nuo jos (gali būti net kokie 5 km), kur žemė pigesnė. Taigi, ir pakringai pigesni, tačiau eiti pėsčiomis ar važiuoti viešuoju transportu nuo jų neteks, mat į parkingo kainą įeina (ar už nedidelę priemoką siūlomi) specialūs autobusai į „tikslinę“ vietą. Jei parkuojate prie oro uostų, dažniausiai apsimoka statyti tokiuose parkinguose. Juos turi susirasti iš anksto internete (dažnai gali ir užsakyti internete) – nes vietoje tiesiog važiuodamas link oro uosto nebūtinai juos pamatysi.

Mokėjimo už parkavimą būdai

Išsiaiškinkite, kaip už parkavimą mokėti. Tipiniai būdai:

1.Parkavimo automatas prie kiekvienos parkavimo vietos. Į jį meti centus ir jis ekrane rodo laiką: iki to laiko gali laikyti automobilį.

2.Bendras parkavimo automatas gatvės zonai ar parkavimo aikštelei. Susimoki pastatęs automobilį ir arba įvedi automobilio numerį, arba atsispausdini čekį ir padedi už automobilio stiklo.
3.Pinigų surinkėjas. Būdinga neturtingoms šalims: žmogus renka pinigus už parkingą ar tą gatvės zoną. Didesnėse „verslinėse“ aikštelėse jie būna ir turtingose šalyse. Tiesa, atsargiai: dalis tokių žmonių yra apgavikai, jie renka pinigus už nemokamus parkingus. Kai kas vis tiek susimoka, nes bijo, kad apibraižys automobilį – geriausia statyti atokiau tokių žmonių, kad atvažiavimo metu jie nespėtų nieko paprašyti.

4.Parkingo talonai. Vienas sudėtingiausių būdų turistui: vietiniai žino, kuriose parduotuvėse ar kioskuose pardavinėjami parkingo talonai. Privalai nusipirkti tokį ir pažymėti ant jo tam tikru būdu, kada pradėjai ten stovėti. Bėda, kad jei mieste esi trumpai, išsiaiškinimas, kur pirkti talonus, nuėjimas į tą parduotuvę sugaiš itin daug laiko – vietiniai, tuo tarpu, gali nusipirkti talonų ateičiai tarsi autobuso bilietėlių.
5.Mokėjimas SMS ir pan. Reikia kažkur skambinti ar siųsti SMS. Čia irgi gali būti bėda turistams, nes dažnai tokios sistemos yra nepanaudojamos turintiems užsieninius numerius. Ne kartą tokiu atveju tiesiog teko nemokėti už parkingą – niekaip nepavyko.

Jei už parkingą gatvėse mokama 4 ar 5 būdais ir jums jie neprieinami, gal galite rasti kokią stovėjimo aikštelę

Bausmės už neteisėtą parkavimą

Bausmes už parkavimą galima gauti dėl įvairių priežasičų, bet pagrindinės:
1.Parkavimas draudžiamas išvis arba tuo metu (žr. ženklus, kai kurie užsienyje gali būti įmantrūs, pvz. draudžiama parkuoti tik tam tikrom dienom).
2.Parkavimas rezervuotas tik kažkam, bet ne jums (dažniausiai „tik gyventojams“) – tokiose vietose lengva paparkuoti per klaidą, nes, atrodo, kad „va, kiek automobilių pastatyta, reiškia, galima“.

3.Parkavote netinkamai (kai kuriuose šalyse itin rimtai į tai žiūri: net ir nedidelis išlindimas už juostų baudžiamas).
4.Nesusimokėjote kur ir kaip reikia.
5.Baigėsi susimokėjimo laikas. Kai kuriose šalyse baudėjų daug ir yra nubaudę net per kelias minutes…

Skirtingose šalyse baudžiama skirtingai, bet trys pagrindiniai metodai:

1.Bauda. Ją gali reikti sumokėti kokioj įstaigoj ar internetu. Jei atvažiuojate savo automobiliu į kokią tolimą šalį, greičiausiai nieko nebus ir nesusimokėjus, bet visko būna.
2.Surakintas ratas. Reiks skambinti, kad atrakintų ir susimokėti baudą atrakintojams.
3.Automobilio nutempimas. Yra šalių, kur tai daroma labai plačiai, nuolat važinėja nutempėjai. Šitokia bausmė kainuoja ne tik pinigų, bet ir nemažai laiko atsiimti automobilį. Be to, dažnai nutempimas sukelia ir nervų, nes suabejoji: o gal automobilį pavogė. Tad tokiose šalyse reikia parkuoti itin atsargiai.

„Lygioje vietoje“ prarasti pinigų galite ir tiesiog per klaidą įvažiavę į „verslinį“ parkingą, kurio jums nereikia. Kartais tokie parkingai iškart apmokestina už valandą ar net parą ir neišleidžia neapmokėjus. Dėl to reikia važiuoti tik į tokius parkingus, kurių sąlygos jums tinka.

Parkavimo saugumas

Kur bebūtumėte, nepalikite nieko vertingo automobilio viduje. Turėkite omeny, kad kas „vertinga“ yra relaityvu: Vakarų Europoje gal dauš langą tik dėl kuprinės ar telefono, bet yra šalių, kur gali daužti ir dėl numesto drabužio ar apmokėjimui už kelius pasiliktų monetų. Na o yra tokių saugių šalių, kur išvis apie langų daužimus niekas negalvoja, bet geriau jau būti pernelyg atsargiems ir vis tiek saugotis, nes tokių vietų mažai.

Komentuoti

Portugalija… Tai milžiniškos bangos laukiniuose paplūdimiuose. Tai kalnuoti miestai, kurių viršūnėse – galingos pilys. Tai didžiuliai seni balti vienuolynai centrinėse aikštėse ir dar puošnesnės bažnyčios. Tai azuležo plytelėmis puošti namai, nostalgiška fado muzika ir senovinių tramvajų linijos.

Portugalija – tai didžiausi planetos užkariautojai ir atradėjai. Milžiniška senovinė imperija, staiga virtusi trūnijančiu Europos užkampiu. O dabar vėl atrasta turistų, atgimusi naujai ir moderniai.

Portugalijoje buvau daug kartų ir čia pasakosiu apie ją visą: nuo sostinės Lisabonos iki salų grandinių toli vandenyne.

Portugalijos miestai ir puošnioji Lisabona

Portugalijos miestai turi savyje kažką, kas juos skiria nuo likusios Europos. Pradėsiu pasakojimą nuo Lisabonos – bet viską, ką čia rašau apie Lisaboną, matai visur Portugalijoje.

1. Įspūdingas reljefas. Lisabona, kaip ir daugelis Portugalijos miestų, stovi ant daugybės kalvų – ir nuo jų atsiveria nuostabūs vaizdai į apatinius miesto rajonus, į vandenyną, į kitas kalvas.

2. Unikali praeities didybė. Iš Lisabonos valdyta milžiniška Portugalijos Imperija: nuo Rio de Žaneiro Amerikoje iki Makao Kinijoje, nuo Angolos Afrikoje iki Goa Indijoje. Iš visur suplaukė begaliniai turtai, prekybos pelnai, o ir idėjos. Lisabonoje tai virto pastatų ansambliais Dievo ir karaliaus šlovei. Jeronimo vienuolynas, Beleno bokštas. Daug kas pastatyta unikaliu karaliaus Manuelio stiliumi: europietiška gotika čia susiliejo su Azijos, Amerikos menais. Daug detalių įkvėpta jūrų tyrinėjimų: akmeniniai laivai, astroliabijos.

3. Įdomus tradicinis transportas. Senoviniai tramvajai, funikulieriai, įspūdingas Santa Justa viešasis liftas – daug kas pastatyta tam, kad būtų patogiau užsikelti į kalvų viršūnių rajonus. Lipti siauručiais laiptais kartą-kitą įdomu, bet kas, jei taip reiktų daryti kasdien, nešti pirkinius?

4. Senamiesčio rajonai su aukštais, penkiaaukščias ar šešiaaukščiais, namais ir siauromis gatvelėmis tarp jų, kurių niekad neapšviečia saulė: švelniai primena arabų miestus (nieko keisto: Portugaliją ~500 metų valdė arabai).

5. Azuležo – tapytos plytelės, vienas Portugalijos simbolių. Kiekviena plytelė čia – meno kūrinys, o daug tokių plytelių kaip mozaika sudėlioja vieną didesnį paveikslą. Daugelyje šalių plytelės – tai įtik patogus paviršius vonioms ar virtuvėms išklijuoti. O Portugalijoje azuležo dekoruotos ir bažnyčių navos, ir svarbiausių pastatų fasadai, ir Lisabonos metro stotys. Lisabonoje yra ir Azuležo muziejus, kur regėjau visą šio meno įvairovę: nuo pradžių, kaip jis išsivystė iš arabiškų mozaikų, iki aukso amžiaus su mėlynais barokiniais „paveikslais“ ant plytelių, iki įvairaus šiuolaikinio meno: azuležo nemirė ir nemiršta.

6. Fado – tradicinė Lisabonos muzika, tokia kupina liūdnai didingo „saudade“. Šis žodis, pasak portugalų, neturi vertimo į jokias kitas kalbas – iš esmės tai yra nostalgija, bet nebūtinai praeičiai, o ir tam, ko niekada nematei ar nebuvo. Lisabonoje gausu fado vakarų turistams, jie paplito ir po kitus turistinius Portugalijos miestus.

Lisabona – dieviškai didinga, bet, sako, kadaise buvo dar didingesnė… Deja, ji patyrė vieną didžiausių visų laikų Europos tragedijų. 1755 m. žemės drebėjimą, kurį sekė miesto gaisras ir cunamis, atsiritęs didžiąja Težo upe. Sakoma, kad žuvo apie pusė lisaboniečių – ~100000 – sugriautas visas miesto centras. Jis atstaytas kitaip: su tiesiomis gatvėmis, vienodais namais, didele stačiakampe centrine aikšte (Komercijos aikštė). Šitaip Lisabona tapo pirmu pasaulyje tokiu „moderniu miestu“: visi Amerikos didmiesčiai paskui statyti tokiais kvadratiniais kvartalais, taip statytas net ir Kauno centras, Klaipėdos senamiestis.

Tačiau paskui Lisabonos – ir Portugalijos – aukso amžius baigėsi. Imperija byrėjo, 1822 n. portugalai neteko Brazilijos, 1961 m. kolonijų Indijoje. Iš paskutiniųjų bandė laikytis įsikibę į kolonijas Afrikoje net tada, kai likusios Europos šalys savąsias paleido, bet nepriklauosmybės aktyvistai praliejo tiek portugalų karių kraujo, kad Portugalijos armija 1975 m. nuvertė savo šalies valdžią ir kolonijų staigiai atsisakė. Buvusios kolonijos staiga paskendo pilietinių karų, komunizmo, okupacijų liūne ir apie milijonas ten gyvenusių baltaodžių kaip pabėgėliai spėriai suplūdo į Portugaliją ir Lisaboną. Iš paskos sekė ir visi kiti: brazilai, angoliečiai, mozambikiečiai. O Portugaliją tuo metu ir šiaip kamavo krizė, ji buvo viena skurdžiausių Europos šalių – patys portugalai tik ir griebdavo visas progas pabėgti…

Portugalija tapo tokiu „pereinamu kiemu“. Portugalai masiškai emigravo į turtingesnes ES šalis, kur jiems buvo „atviros durys“. Tuo tarpu į jų vietą kėlėsi imigrantai iš Brazilijos ar Afrikos: Portugalija vis tiek buvo turtingesnė ir saugesnė už jų tėvynes. O “durys tolyn į turtingesnę Europą” jiems buvo privertos tiek oficialiai, tiek neoficialiai (tiesiog, mokėdamas vien portugališkai – kaip kad moka daugelis brazilų ar angoliečių – niekur kitur Europoje darbo negausi).

Ir 1964 m., ir 2022 m. Portugalijoje gyveno panašiai žmonių – apie 9-10 mln. Bet sudėtis pasikeitė iš esmės. Tada čia gyveno beveik vien portugalai. O dabar Portugalija – tarsi visa buvusi Portugalijos Imperija, sutalpinta į vieną mažą Europos valstybę. Pamenu, kartą po Portugaliją keliavau po to, kai praleidau keturis mėnesius Brazilijoje. Ir negalėjau nenustebti, kokia pilna Portugalija Brazilijos: brazilai gatvės muzikantai groja brazilišką muziką, brazilų restoranai ir rodizio, braziliškos prekės parduotuvėse… Angoloje, Mozambike nebuvau buvęs, bet angoliečių ir mozambikiečių Portugalijoje pilna, tad tikiu, kad tas šalis irgi nesunkiai atrasi Lisabonoje ir kituose Portugalijos miestuose.
Portugalija iki šiol – viena skurdesnių ES šalių (net Lietuva ją aplenkė), bet ji vėl visiškai pasikeitė. Dabar ji pilna žmonių iš visos Europos. Pigūs „Ryanair“ skrydžiai leido turistams atrasti nuostabius jos miestus, ypač jaunimui. Daug kas čia atvyksta ilgam ar „su visam“: dirba iš Porugalijos per atstumą. Lisabonoje gausu darbui pritaikytų kavinių, o atsidarius „Meetup“ programėlę rasi pilna susitikimų anglų kalba tokiomis temomis kaip „Kas atsitiks su mūsų bitkoinais kai mes mirsime?“.

Dar mačiau daug „Meetup‘ų“, skirtų kartu vartoti narkotikus, ypač haliucinogenus. Portugalija viena pirmųjų pasaulyje dekriminalizavo narkotikų vartojimą. Niekur kitur pasaulyje man taip įkyriai tiek daug kartų tiesiog gatvėje nekišo narkotikų, kaip Portugalijoje. „Nori žolės? O gal kokaino?“ – įkyrus prekijas nesibodėjo įkalbinėti tuo metu, kai aš filmavau, pagrindinėje Lisabonos Liberdade gatvėje! Vidutiniškai, turbūt, kasdien narkotikų pasiūlydavo bent po kartą, dažnai tiesiog vidury dienos: tikriausiai daug turistų į Portugaliją važiuoja specialiai narkotikų ir todėl prekijai galvoja, kad, jei turistas, tai pirks. Tiesa, kalbama, kad daugelis gatvėse „stumdomų“ narkotikų – netikri. Kai Portugalija dar 2000 m. dekriminalizavo narkotikus, džiaugtasi, kad projektas pasisekė: narkotikų vartojimas iškart neišaugo. Deja, tai buvo laikina: užaugus kartai, kuriai nuo mažens narkotikai nebėra nusikaltimas, pradėjus plūsti “saugaus nuo policijos vartojimo” ieškantiems turistams, kvaišalų bėda Portugalijoje tapo matoma kaip niekada.

Kartu su turizmu Portugalijoje gimė ir įdomesnių tradicijų. Portugališki sardinių konservai iš pigaus maisto čia paversti prabangiais suvenyrais: ištisi parduotuvių tinklai, tokie kaip „Fantastiškasis Portugalijos konservų pasaulis“, paravinėja vien tik įvairiausias meniškas konservų dėžutes, kurių prabangiausios kainuoja ir dešimtis ar šimtus eurų. Sardinės labai įvairios, įvairiuose marinatuose, bet kainą lemia ne tai: visa “vertė” dėžutėje, idėjoje („Gal jums konservų su komiksu ant viršelio? Gal aukso luito formos? O gal norite konservų su jūsų gimimo data ir tų metų įvykiais? Galėsite atsidaryt iš apačios, kad nepažeistumėte viršaus“).

Dar viena nauja tradicija – tuktukai, tokie triračiai automobiliukai, kurie šiaip jau asocijuojasi su Azija. Lisabonoje ir Portugalijos miestuose tūkstančiai jų virto taksi, ekskursiniais automobiliais – turistams patinka. Ir, nors visa tai – visiškai nauja (pirmi tuktukai įvežti apie ~2013 m.) – suvenyrų parduotuvėse greta istorinių tramvajų ar funikulierių modeliukų jau pardavinėjami ir tuktukai.

Geriausia vieta pamatyti tą modernų Portugalijos veidą – Lisabonos Tautų parko rajonas, kur 1998 m. vyko pasaulinė EXPO paroda. Paviljonai dabar paversti gražiais restoranais palei tarsi ežeras plačią Težo upę. Tada ten pastatytas ir 12 km ilgio Vasko Da Gamos tiltas, burę primenantis bokštas, lynų keltuvas. Toks Portugalijos atgimimo simbolis.

Tiesa, kai gyventojų skaičius neauga, kiekvienas naujas pastatas dažnai reiškia, kad kažkur kitur senas pastatas apleidžiamas. Apleistų namų daug net Lisabonos senamiestyje…

Portugalijos kurortai ir Algarvė

Daugelis keliautojų į Portugaliją į Lisaboną nė neužsuka. Jų tikslas – kurortai. Kai kurie skrenda į salas, ypač Madeirą, o tų, kurie keliauja į žemyną, tikslas dažniausiai – Algarvė, patys Portugalijos pietūs.

Viską lemia klimatas. Didžioji dalis Portugalijos – lietinga, vėjuota (pvz. Porte lyja dvigubai daugiau, nei Vilniuje). O Algarvė – sausai karšta, ypač vasaromis.

Tačiau šitas receptas – karštas oras, sausumas ir pan. – priviliojo labai masinius turistus, daugybei kurių tik to oro ir reikia, o kitkas gerai “kaip visur”.

Algarvės kurortus sunkiai atskirsi nuo Viduržemio jūros kurortų Ispanijoje, net Turkijoje: milžiniški „all inclusive“ viešbučių kompleksai, kelionių organizatorių lėktuvai ir autobusai… Todėl man Algarvė paliko gal mažiausią įspūdį Portugalijoje: neapleido jausmas, kad visa tai jau kažkur mačiau.

Daug įdomesni pasirodė šiauresni Portugalijos kurortai. Ypač Nazarė, su plačiu smėlėtu paplūdimiu, nuolat plakamu milžiniškų bangų. Mat vandenyne šalimais – net XXX km gylio kanjonas ir bangos šiauriniame Nazarės paplūdimyje įrašytos į Gineso rekordų knygą. Tai – bangletininkų Meka, ir geriausiems bangletinininkams čia pavyko „pažaboti“ net 23 m aukščio bangas… O kur dar nuostabūs vaizdai į tas pakrantes iš Nazarės senamiesčio. Aišku, šis stovi ant aukšto kalno, prie švyturio.

Visa vakarinė Portugalijos pakrantė panaši: netgi Lisabonos ar Porto miesto pajūrio rajonai tokie „laukiniai“ ir vėjuoti. Štai Kaskaišas prie Lisabonos turi ir plačias kopas, ir uolas, į kurias tykšta galingos bangos.

Na, aišku, yra grožybių ir Algarvėje, kaip Faro miesto senamiestis.

Nuostabieji Portugalijos miesteliai primena pasakas

Portugalijoje iš miesto dydžio sunkiai nuspėsi jo didybę. Kai kurie, rodos, nedideli miesteliai Portugalijos žalių kalvų apsuptyje slepia tokias didžiules grožybes, kurios kitur stovėtų nebent kokio didmiesčio senamiestyje.

Ypač daug žavių miestelių aplinkui Lisaboną – galima suvažinėti pirmyn-atgal per dieną, aplankyti kelis jų, pasinerti į tokią turtingos senovės dvasią.

Bene garsiausia ir artimiausia – Sintra (33 km nuo Lisabonos), tikras pasakiškiausių pilių miestas. Čia jos stypso pačios įvairiausios, iš įvairiausių amžių, bet viena už kitą didingesnės. Nacionaliniai rūmai, kur gyvendavo Portugalijos karaliai. Romantiški Penos rūmai-pilis, pastatyta 1852-1854 m.

Patys įdomiausi Sintroje man buvo Quinta de Regaleira rūmai, kuriuos pastatė brazilų verslininkas Karvalju Monteiru – susidomjęs mistika, todėl ten pilna keisčiausių elementų: simboliai iš alchemijos, masonų, tamplierių, rozenkroicerių, yra netgi “Inciacijos šuliniai”, kur sukdamasis ratu lipi gylyn, tai pat tuneliai.

Alkobasa (120 km) ir Batalja (139 km) nustebino milžiniškais Viduramžių vienuolynais.

Obidosas (85 km) visas aptvertas galinga Viduramžių siena, jame – ir pilis, paversta viešbučiu (Portugalijoje daugybėje istorinių paminklų valstybė įrengė viešbučius, vadinamus „Pousada“). Naktį šis miestas-pilis spindi iš tolo.

Koimbroje (204 km) įsikūręs vienas seniausių Europos universitetų. Didžiuliai jo pasatai stūkso kalno viršūnėje, ypač didinga senoji biblioteka. Tokios „Hario Poterio“ dvasios prideda ir studentai, vilkintys Portugalijos universitetų juodomis uniformomis.

Fatima (128 km) – švenčiausia Portugalijos vieta. Čia, sakoma, XXXX m. apsireiškė Mergelė Marija (XXX). Dabar piligrimams ten įrengta milžiniška aikštė – ir nors šiuolaikiniai piligrimai nebemato dangumi judančios saulės, ką matydavo ten atėję jų pirmtakai XXXX m., o bažnyčia tikrai nėra įspūdingiausia Portugalijoje – čia stebina tikėjimo gyvybė, juk Fatimoje viskas nauja, šiuolaikiška, ją kuria šiuolaikiniai žmonės, stato vis naujus ir naujus viešbučius piligrimams, kurie čia eina miniomis. Šiaip ar taip Portugalija – viena katalikiškiausių Europos šalių, religingumu nusileidžianti gal tik Lenkijai.

Leirija (145 km) garsėja savo pilimi, o ypač smagus pilies balkonas, kur sėdėdamas vienas prieš kitą akmeniniuose suoluose gali stebėti visą miestą tarsi iš dangaus.

Porto tiltų grožis ir šiaurės Portugalija

Kokia pribloškiama bebūtų Lisabona, Portas – antrasis pagal dydį Portugalijos miestas – man pasirodė net įdomesnis. Todėl, kad unikalesnis. Jo žvaigždės – tiltai per Duro upę. Kas kokias dešimt minučių vis naujas turistinis laivas išplaukia į „šešių tiltų kruizą“…

Didžiausia primadona – Luišo Pirmojo tiltas [Ponte de Dom Luis I]. Jis statytas dar 1881 m., bet pasaulyje iki šiol neturi analogų. Nes jis – tarsi du atskiri tiltai vienas virš kito. Apatinis sujungia žemutinius Porto rajonus (Duro upės slėnyje). O viršutinis – aukščio sulig 20 aukštų namu – sujungia viršutines kalnuoto Porto dalis.

Ten, viršuje – Serra Do Pilar vienuolynas, Porto katedra ir Paryžių kiek menantis XIX a. miesto centras. Ne vienas pastatas ten tuo pačiu ir azuležo plytelių „galerija“: štai Capela das Almas koplyčios visas fasadas išklijuotas azuležo, o Sao Bento traukinių stotyje iš azuležo plytelių suformuoti Portugalijos istoriją atskleidžiantys paveikslai.

Nepakartojamas jausmas eiti Proto tilto vėjuotu viršumi iš kur Cais da Ribeira pakrantės rajonas atrodo tarsi žaislinis. O paskui nusileisti laiptais (ar funikulieriumi, ar lynų keltuvu) žemyn ir leisti laiką paupio baruose ar balkonuose, stebint metalinio tilto industrinę didybę…

Bet netikėčiausias atradimas šiaurės Portugalijoje buvo trečiasis pagal dydį miestas Braga, tiksliau Bom Jesus du Monte šventovė šalimais. Tuo metu jau buvau regėjęs tiek įspūdingų manueliškų, gotikinių, barokinių Portugalijos šedevrų, kad, atrodė, niekas nebenustebins. Bet kaipgi liksi nepriblokštas tos šventovės ant kalno, o ypač laiptų į ją? Aštuoni fontanai laiptuose simbolizuoja penkis „žemiškus“ pojūčius, aukštesni – tris „dangiškas“ dorybes. Visur svarbus vanduo: jis teka statuloms iš akių (rega), nosies (uoslė), ausų (klausa), kryžiaus šakų (Tikėjimas), o lietaus vanduo nuteka žemyn nuo stulpų gyvatėmis. Viršuje, už bažnyčios altoriaus – ištisas Kristaus nukryžiavimo scenos maketas (jokioje bažnyčioje panašaus nemačiau). Esame pratę, kad šitaip eksperimentuoja šiuolaikiniai architektai – bet čia juk XVIII a. kūrinys su visu barokiniu puošnumu…

Kuo šiauriau Portugalijoje, tuo dažniau matydavau ženklus su geltona jūros kriaukle. Šv. Jokūbo kelias, Camino Santiago – šimtus kilometrų besidriekiantys pėsčiųjų keliai, kurias piligrimai, žygeiviai ar nuotykių ieškotojai eina į vieną ir tą patį tikslą – šventąjį Kompostelos Santiago miestą Ispanijoje (Galisijoje). Populiariausias Camino Santiago maršrutas driekiasi per Ispaniją, bet jis taip išpopuliarėjo, kad vasaromis darosi sunku gauti vietas nakvynės namuose – ir vis daugiau keliautojų ėmė rinktis alternatyvų kelią per Portugaliją, jis irgi puikiai sužymėtas bei yra antras pagal populiarumą. Minimalus atstumas, kurį privaloma nueiti Camino, kad tave pripažintų jį įveikusiu – 100 km, o tai reiškia žygio pradžią Valensos miestelyje ant Portugalijos-Ispanijos sienos. Bet daug kas pradeda eiti iš toliau – Porto ar net Lisabonos. Apie Camino Santiago esu parašęs atskirą straipsnį.

Portugalijos salose žmogų užgožia gamta

Portugalijai priklauso du nutolę salynai Atlanto vandenyne – Madeira ir Azorai.

Jei Portugalijos žemyne gražiausia yra tai, ką sukūrė žmogus, tai salose visus mažus miestus ir miestelius užgožia didinga gamta. Madeiroje – galingos uolos vandenyno krantuose, vulkaniniuose Azoruose – dar ir ugnikalnių dūmai.

Madeira, kaip gretimi Ispanijos Kanarai, garsėja ir kiaurus metus šiltu klimatu. Rugpjūčio dienomis ten vidutiniškai būna +26, o sausio dienomis – +20 (naktim atitinkamai +20 ir +14). Todėl į Madeirą skrenda ištisi poilsiautojų pilni reisai iš visos Europos, ypač žiemomis – ją atradę ir lietuviai. Apie Madeirą ir jos gamtą esu parašęs atskirą straipsnį, nes daugelis keliaujančių į Madeirą likusios Portugalijos nė nelanko (tiesiai iš Europos į Madeirą tada skidau ir aš).

Azorų žiemos jau vėsenės ir daug šlapesnės (sausį vidutiniškai +17 dienom, +12 naktim): ten keliaujama ne tiek maudytis vandenyne, kiek pasigrožėti gamtos stebuklais, ir tų keliautojų gerokai mažiau. Aš Azorus aplankiau kartu su žemynine Portugalija, skrydžių tarp Lisabonos ir Azorų daug.

Madeira ir Azorai buvo pirmieji Portugalijos (ir visos Europos) žingsniai į kitų žemynų atradimą ir užkariavimą. Madeirą portugalai atrado/prisijungė 1419 m., Azorus 1427 m., ir jei ne šios salos (bei Ispanijos Kanarai), galimybė ten pasipildyti maisto atsargas, nebūtų ir visų garsiųjų europiečių atradimų Amerikoje bei Afrikoje (ten pakeliui stojo ir Kolumbas).

Plaukdami pro Madeirą ir Azorus, portugalai buvo užkariavę daugybę kitų salų ir kolonijų. Tačiau anose valdose portugalai nesudarė gyventojų daugumos, todėl jos siekė ir iškovojo nepriklausomybę. Tuo tarpu Madeirą ir Azorus portugalai apgyvendino „nuo nulio“, nes tai buvo negyvenamos salos. Todėl jos iki šiol priklauso Portugalijai, nors atstumas iki jų didžiulis (nuo Lisabonos iki Floreso salos Azoruose ~1900 km, toliau, nei nuo Vilniaus iki Romos). Tačiau ten tvyro visai kitokia – nutolusių salų, kiek sustingusių laike ir gamtoje – dvasia.

Ar po Portugaliją keliauti patogu?

Portugalija yra tolimiausia Europos valstybė nuo Lietuvos (atstumas virš 3000 km) – todėl nuskristi ten nėra taip paprasta ir pigu, kaip į daugelį kitų, bet įmanoma „susidurstyti“ jungiamuosius skrydžius kokiu “Ryanair”.

Pačioje Portugalioje patogiausia keliauti pasirodė automobiliu – per dieną lengvai pamatydavome po kelis nuostabius miestelius. Bet tai kainuoja. Magistralės Portugalijoje geros, ten daugelis laksto 150-160 km/h ir pan. greičiais (oficialiai galima iki 120 km/h, bet jei taip važiuoji, daugelis prašoka kaip pro stovintį). Tačiau magistralės mokamos ir brangios (moki už kiekvieną pravažiavimą, kilometrą). Tuo tarpu nemokamuose keliuose vidutinis greitis buvo apie 40-50 km/h, jie nuolat kerta miestelius ir kaimus. Be to, daug teko sumokėti ir už parkingą: jo miestuose labai trūksta, daugelis viešbučių jo irgi nemokamai nesiūlo, tekdavo statyti į brangias daugiaaukštes stovėjimo aikšteles. O dar buvo, kad net kur parkingas nemokamas, “duoklą” už jį bandė susirinkti apgavikai…

Alternatyva – viešasis transportas. Traukinių, autobusų, miestų tramvajų tinklas gerai išvystytas, bet irgi brangokas. Tačiau jei skrendi tik į vieną ar kelis miestus (pvz. Portą ir Lisaboną) – viešasis transportas yra geriausias pasirinkimas.

Žaviausios nakvynės Portugalijoje man buvo senamiesčių butuose: unikaliau, o ir ne brangiau, nei viešbučiuose. Tiesa, ne visi vietiniai mėgsta tokį turizmą – skundžiasi, kad AirBnB iš senamiesčių išstumia vietos gyventojus.

Nors portugalai vidutiniškai gyvena kiek skurdžiau už lietuvius, atlyginimai Portugalijoje netgi didesni nei Lietuvoje. Tačiau didesnės ir kainos. Labiausiai tai pasijaučia mokant už transportą (kelius, parkingą), kiek mažiau – atsiskaitant lankytinose vietose ir restoranuose, dar mažiau – perkant nakvynę. Kai kurie dalykai Portugalijoje net pigesni, nei Lietuvoje (kava kavinėse, alkoholis ir pan.).

Įvažiavus į Portugaliją iš Ispanijos, pasijautė, kad kai kurie „patogumo dalykai“ pasidarė retesni. Portugalijoje mažiau greito maisto restoranų tinklų, prekybos centrų, važiuodamas magistrale neturi tiek galimybių nusukti į daugybę spindinčių poilsio aikštelių su degalinėmis ir ne tik. Nemaloniai nustebino ir komunistinių simbolių gausa: kūjai ir pjautuvai „puikuojasi“ ne tik grafičiuose, bet ir oficialiose politinėse agitacijose, ant sienų rašinėjami komunistiniai šūkiai. Kita vertus, lai tas dažnai linksniuojamas epitetas „viena skurdžiausių ES šalių“ neišgąsdina: visa Europos Sąjunga yra turtinga ir Portugalija pasauliniais mastais taip pat labai turtinga.

O svarbiausia Portugalija ypatinga – kas tikrai svarbu šiais laikais, kai didelė dalis Europos supanašėjusi. Pamatęs Portugalijos miesto nuotrauką, nesunkiai atpažinsi šalį – jei tik į kadrą paklius nors viena azuležo plytelė, koks baltas vienuolyno fasadas ar senovinis tramvajus.

Ir todėl ne tik gretimų šalių gyventojai, bet ir lietuviai atradę Portugaliją.

Komentarai