Lankau pasaulį

Didžiausi pasaulio potvyniai ir atoslūgiai! Upėmis besiritantys kasdieniniai „cunamiai“! Vieni geriausių gyvųjų muziejų, kokius tik kur gyvenime lankiau! Visa tai – Kanados Atlanto vandenyno pakrantėje.

Nepaisant to, šios trys mažytės Kanados provincijos – Naujoji Škotija, Naujasis Brunsvikas ir Princo Edvardo Sala – žinomos mažai, užgožtos savo didesnių ir garsesnių sesių.

Prie Niagaros krioklių jau važiuoji žinodamas, kad laukia pasaulio stebuklas, o štai Rytų Kanados stebuklai smarkiai pranoko lūkesčius!

Fandžio įlanka – gamtos stebuklas

Myliu pakrantes. Uolos, bangos, smėlėti paplūdimiai, žydra jūra… Nuostabūs vaizdai, bet kartu ir savaip panašūs. „AŽ kelionių“ straipsniuose tenka kartotis: „labai platus smėlėtas paplūdimys“, „bangos įspūdingai tykšta į stačias uolas“…

O štai į Fandžio įlanką rytų Kanadoje nieko nė iš tolo panašaus gyvenime matęs nemačiau!

Vieną kartą jos pamatyti ir neužtenka, nes kiekvieną parą ji neatpažįstamai pasikeičia… keturis kartus. Mat čia – didžiausias pasaulyje skirtumas tarp potvynio ir atoslūgio lygio. Per pilnatį vanduo pakyla ir nuslūgsta net 12-16 metrų, bet ir per jaunatį lygių šiai vietai nėra!

Štai Houpvelo uolos (Hopewell Rocks) potvynio metu skalaujamos vandenyno bangelių, o atoslūgius jų papėdėje – „purvo dykuma“, turistai, užuot plaukioję kajakais, klampoja… Potvynis pakyla ir atsileidžia dusyk per dieną.

Tačiau dar unikalesnis gamtos stebuklas – upių bangos. Staigiai patvinęs Fandžio įlankos vanduo ima veržtis į upes… Eidamas palei Petikodiako upę Monktono miestelyje potvynio pradžios metu sunkiai galėjau patikėti: atrodo, dalis upės vandens teka „kaip pridera“ į jūrą, o dalis – jau atgal, tarsi kita srovė, tarsi dvi priešpriešiais tekančios upės vienoje…

Dar po kelių minučių atėjo „kritinis momentas“, kurio minios žmonių laukia paupio parkuose, specialiuose amfiteatruose, brangiuose viešbučių numeriuose su langais į upę… Iš Fandžio įlankos upe atgal ritosi nesustabdoma banga! Panašiausia į cunamį, ką kada nors mačiau gyvai!

Banga iki metro aukščio, dundanti bėgiko greičiu, ją seka kitos bangos. Visai tai jėgai pralėkus, Fandžio įlankos vanduo staigiai užplūdo upę, ji pasileido tekėti atgal taip greitai, kaip sraunus kalnų upelis. Antis, žąsis nešė atgal. O kartais, sako, kai kurie drąsuoliai bando ten paplaukioti banglentėmis…

Išvydus tą gamtos šou buvo keista, kaip šis reginys taip mažai žinomas svetur. Bet galybės kanadiečių atvažiavo jo pasižiūrėti, miesto viešbučiuose tablo minučių tikslumu skelbė, kada risis kita banga. Gamtos cirkas, priešingai nei žmonių, niekados nevėluoja.

Gyvieji muziejai – Rytų Kanados pažiba: nuo kaimo iki forto

Kas mano, kad muziejuje – nuobodu, niekados nekeliavo po Rytų Kanadą! Daugybė muziejų čia – „gyvi“. Juose „gyvena“ į konkrečius atitinkamo laikmečio asmenis įsijautę aktoriai. Ir ne, tai tikrai ne tas pats, kas kokios Rumšiškės, kur tiesiog yra vienas-kitas darbuotojas, pasakojantis apie senovės amatus…

Naujojo Brunsviko King‘s Landing mane, turbūt, išvis „sugadino“: sunku bus kokiam kitam pasaulio gyvajam muziejui labiau panėšėti į kelionę laiku! ~1850 m. lojalistų (britų, pabėgusių iš nepriklausomybę iškovojusių JAV į kolonija pasilikusią Kanadą) kaimas čia tikroviškas iki menkiausių detalių. Apaugę vieškeliai, tikri mediniai namai su vien to laikotarpio baldais ir rakandais…

Ir, aišku, su anuomečiais žmonėm. Jie ne šiaip vilki to meto rūbais, jie tarsi gyvena savo gyvenimus it kokiame visą dieną trunkančiame spektaklyje! Štai dar stovėdamas už durų girdžiu, kaip XIX a. vyras ir žmona kalbasi to meto temomis – iki užėjau ir pakvietė pasisvečiuoti jų namuose, bėdavojosi apie gyvenimą jau man.

Štai kalbuosi su kažkokiu „pas tėvus grįžusiu gyventi, nes jo verslas žlugo“ kaimo bernu, kai jį „pakirkinti“ pribėga kažkokia moteriškė. Aktoriai vaikšto vieni pas kitus namo, gano gyvulius, važinėja arklio traukiamais vežimais, užsiiminėja amatais. Jų gaminiai pardavinėjami parduotuvėje, kurioje tikrai nebuvo „Coca Cola“ ar šiuolaikinių prekės ženklų.

Į klausimus apie gyvenimą aktoriai dažniausiai reaguodavo taip, kaip reaguotų to meto žmogus. Štai vieno namo virtuvėje paklausiau ten sėdinčių moterų „Ar jūs čia tarnaitės?“, tai „įsižeidė“. Viena sakė kitai: „Ar girdėjai, klausia ar aš tarnaitė? Cha cha… Tarnaitės mes… Šeimininkė aš čia! Niekas šitam kaime nėra toks turtingas, kad turėtų tarnų – na nebent ūkiai turi bernus, kurie dirba laukuose“.

Svarbiausia, kad aktorių buvo net daugiau, nei lankytojų, šie visiškai „paskendo“ kaime, nors jau buvo liepos pradžia, tarsi ir turizmo sezonas… Galėjau su visais „gyventojais“ tiesiog ateiti pakalbėti vienas su vienu. Niekur nesijaučiau it patekęs į kokią paskaitą ar performansą su aktoriais centre ir žiūrovais visur aplinkui, kaip dažnai būna gyvuosiuose muziejuose; jaučiausi kaip kaimo svečias. Bažnyčios, mokyklos, lentpjūvė, malūnas – viskas atkelta iš gretimų marių dugno. Štai spaustuvininkas pakvietė padirbėti ir mane prie senovinės mašinos.

Mano žmonai vienu metu net kiek nejauku pasidarė – pasijuto kaip kokiame siaubo filme, kur visur aplink – seniai mirusių žmonių vaiduokliai. Taip tikroviškai jie vaidino!

Rytų Kanada pamilusi tokius gyvuosius muziejus. Tokiu paverstas net Luisburgas, prancūzų fortas Naujojoje Škotijoje, ar, tiksliau, ištisas įtvirtintas miestas. Kai Anglija užkariavo šias žemes iš Prancūzijos 1710 m., naująja Rytų Kanados širdimi tapo (ir iki šiol yra) Halifakso miestas su savo fortu, Luisburgas apleistas, nešiotas po plytą. Iki 1961 m. nutarta jį atstatyti lygiai tokį, koks buvo 1740 m., „apgyvendinti“ to meto žmonėmis.

Priešingai King‘s Landing, Luisburgas įspūdingas ir savaime – jo gynybinės sienos, jo Karaliaus bastionas, jo senamiesčio namai. Čia jau aktoriai mažiau bendrauja tarpusavy, o labiau laukia lankytojų, kol šie ateis į jų erdves pakalbėti, ko nors paklaus. Ir jei privačiame King’s Landing aktorių lytis, amžius, rasė, autentiška “aniems laikams”, tai valstybiniame Luisburge kanadietiškos politkorekcijos sumetimais apšvietos eros prancūzų karius vaidina ir moterys, miestelėnus – ir indai. Bet vis tiek šitaip skiriasi nuo kokio standartinio „suremontuoto XVIII a. forto“ kur Europoje!

Kaip skelbia „King‘s Landing“ atkūrusių entuziastų šūkis: „Papasakok jiems – ir jie pamirš. Parodyk jiems – ir jie prisimins. Įtrauk juos – ir jie supras“.

Tų gyvųjų muziejų yra ir daugiau – pvz. mums pasakojo apie Princo Edvardo Saloje pagal „Anės iš Žaliųjų mansardų“ knygą įkurtą muziejų, kur ir pati Anė gyvena… Na bet tokiose vietose geriau jau ilgiau pabūti viename, nei apibėgti kelis. Atrodo, daug lankytojų į „King‘s Landing“ grįžta periodiškai „pakeliauti laiku“ – ir aktoriai kartais nustebdavo išgirdę, kad šitas prašalaitis (aš) į kaimą užsuko pirmąsyk.

Šalti ir didingi imigrantų krantai

Dėl šaltosios Labradoro srovės Rytų Kanada kiek vėsesnė nei tikėtumeis. Ir drėgnesnė. Priešingai JAV Rytų pakrantei, čia nėra milžiniškų miestų: didžiausias Halifaksas – ~450 000 gyv.

Tačiau jis žymus savo senais pastatais ir Imigracijos muziejumi Pier 21: būtent per šią prieplauką atvyko dauguma imigrantų į Kanadą 1921-1971 m., tarp jų – ir Kanados lietuviai, kurių daug tūkstančių Kanada priėmė kaip pabėgėlius (dipukus) po Sovietų okupacijos.

Muziejuje – daug pasakojimų apie imigrantus ir pačių imigrantų pasakojimų, o jie čia labai svarbūs, nes Kanada užsimojusi imigrantų prisikviesti tiek, kad iki šimtmečio pabaigos gyventojų skaičius pakiltų nuo 38 mln. iki 100 mln.

Viename tų įrašytų pasakojimų imigrantė iš Pietų Afrikos sako nustebusi, kad Toronto oro uoste ją pasitiko ne tik baltaodžiai muitininkai ir pasieniečiai, o ir indai, juodaodžiai, bei kiti. Žmonių vaizduotėje Kanada vis dar yra baltaodžių anglosaksų ir prancūzų šalis, kokia ji buvo šimtmečius – bet pasikeitė be galo sparčiai ir net mažesniuose šiandienos Kanados miestuose, tokiuose kaip Halifaksas, nė negali pasakyti koks gi tas „stereotipinis kanadietis“. Juodaodžiai iš Karibų salų ir sikhai su tiurbanais, baltaodės senutės ir kinai vaikai – vaikštinėja visi ir visi – ne turistai, dauguma – Kanados piliečiai.

Keip Bretonas – gražiausi Rytų Kanados krantai

Gražiausia Naujosios Škotijos vieta paprastai laikomas Cape Breton – pagal pavadinimą iškyšulys, o realybėje sala, pasiekiama tiltu. Nuostabūs vaizdai atsiveria nuo 300 km Cabot Trail kelio jo pakrantėmis. Būtent Cape Breton, kur prancūzų valdžia išsilaikė ilgiausiai (iki 1745 m.), stūkso ir Lujisburgo „gyvasis fortas“.

Cape Breton kadaise garsėjo anglies kasyklomis Sydney Mines miestelyje ir aplink. Prieš daugiau nei šimtą metų jos buvo pritraukusios ir daug lietuvių. Iš jų beliko lietuviškos pavardės ant antkapių vietos kapinėse (tokių nemažai): plieno fabrikas užsidarė dar 1919 m., daugelis kasyklų – greitai po to, lietuviai išsivažinėjo, likę nutautėjo.

Dabar Sydney Mines apylinkės atrodė liūdnai – kaip pasakojo vietos muziejaus darbuotojas, tai bene skurdžiausias miestelis Naujojoje Škotijoje, kuri, savo ruožtu – viena skurdžiausių Kanados provincijų. Aišku, tas skurdas labai reliatyvus – „skurdžiausia Kanadoje“ reiškia panašiai turtinga, kaip kokia Ispanija… Na bet atvykęs iš kitų Kanados vietų jaučiau, kad ten žmonės taip nesišvaisto pinigais, viskas truputį paprasčiau…

Iš North Sydney miestelio keltai (7 ar 16 val.) kelia į dar atokesnę ir atkampesnę rytų Kanadą – Niufaundlendo salą. Ji gyvenama be galo retai, atstumai ten skaičiuojami ir tūkstančiais kilometrų, o ledinis vėjas košė ir vasarą. Užtat ten – daugiau banginių, nei kada kur dar mačiau ir aisbergai (vienas kurių paskandino „Titaniką“). Tai – dar „radikalesnė“ rytų Kanados patirtis, todėl apie Niufaundlendą parašiau atskirą straipsnį.

Daugelis ten tikriausiai nevažiuos, o Rytų Kanadą pasieks automobiliu per Monrealį (1250 km) ar Torontą (1930 km), arba skrydžiu į Halifaksą. Jei norima tiesiog pamatyti Fandžio įlanką, įspūdingiausius gyvuosius muziejus, toks kelias – pats tas!

Komentuoti

Keliavau traukiniais po pačias įvairiausias šalis – nuo Europos iki Indijos, nuo Kenijos iki Japonijos, nuo Kazachijos iki Aliaskos.

Sudėjau į vieną straipsnį visą informaciją apie tai, kaip keliauti traukiniais, kuo jie skiriasi tarpusavy, kaip rasti maršrutus ir bilietus, kur tai daryti verta, o kur – geriau neprasidėti.

Pasaulio traukinių tipai (kodėl traukinys traukiniui nelygu)

Turbūt joks keliavimo būdas nėra toks įvairus, kaip traukiniai. Skirtingose pasaulio šalyse traukiniai atrodo visiškai skirtingai – vienur tai brangiausias ir patogiausias būdas keliauti, kitur – tai labiau gražių vaizdų kupina patirtis, nei transportas, o dar kitur jie lėti, bet be galo pigūs…

Prieš sprendžiant, ar kelionė traukiniu – jums – reikia sužinoti, kokie gi toje šalyje ir jums reikiamoje linijoje traukiniai. O traukiniai būna kelių tipų:

1.Greitieji traukiniai. Jie lekia 250 km/h, net 350 km/h greičiais. Šalyse, kur yra greitieji traukiniai (tokių šalių – mažuma), jie paprastai – patogiausias ir greičiausias būdas keliauti. Net su nuvažiavimais iki stoties išeina gerokai greičiau, nei automobiliu, o atstumuose iki kokių 600 km – ir greičiau, nei lėktuvu, nes juk į oro uostą reikia atvykti iš anksto, jis toliau centro, nei stotis. Tačiau sutaupyti nesitikėk: greitieji traukiniai paprastai ir brangesni už viską: autobusus, automobilius, net lėktuvus. Mat paleisti greituosius traukinius be galo brangu: jiems reikia statyti visiškai naujas, tiesesnes ir lygesnes, geležinkelio linijas. Todėl kai kuriose šalyse (ne visur) yra ir kitas minusas: greitųjų traukinių stotys yra toliau nuo centro, nes jos pastatytos naujai (taigi, į jas tenka važiuoti iš miesto tarsi į kokį oro uostą, taip prarandant dalį sutaupyto laiko). Jei svarstote keliauti greituoju traukiniu, verta paieškoti ir vidinių skrydžių: jie dažnai pigesni. Patirtis lėktuve ir greitajame traukinyje labai panaši: panašios sėdynės su atlenkiamais staliukais, galimybės krautis telefoną, neretai – kelios sėdynių klasės. Tačiau kelionės greitaisiais traukiniais jausmas – su niekuo nesulyginamas; jais per vieną dieną gali normaliai apkeliauti šimtus kilometrų nutolusius miestus. Pavyzydys iš mano kelionės po Japoniją: išvažiavome iš Tokijo 7 val. ryto ir dar neatėjus 10 val. jau buvome Kijote (už 514 km), ten praleidome visą pilną dieną ir vakarą, o nakvojome dar už 131 km Himedžyje, kad iš pat ryto galėtume eiti į Himedžio pilį.

2.Standartiniai keleiviniai traukiniai. Geriausiu atveju važiuoja kokiais 100 km/h, bet dažnai ir tik 50 km/h ar lėčiau (štai Indijoje bet kuris traukinys, važiuojantis greičiau 55 km/h, vadinamas „supergreitu ekspresu“). Keliauti jais paprastai trunka gerokai ilgiau, nei automobiliu (bent jau priskaičiavus kelionės į stotį laiką), o jei šalyje yra magistralės – ir ilgiau nei autobusu. Tačiau tokie traukiniai dažnai būna pats pigiausias būdas keliauti po šalį, ypač skurdesnėse šalyse. Taip pat jie visi išvyksta iš stočių miestų centruose. Tiesa, jų grafikai dažnai retesni, nei autobusų, bet aiškesni: juk žinai, kad traukinys važiuos tik bėgiais, daug sunkiau „įlipti ne į tą“, maršrutų mažiau. Vagonų erdvė standartiniuose traukiniuose nėra tokia „aukso vertės“ kaip greituosiuose traukiniuose, tad čia gali būti ir atskiri vagonai restoranai, yra kur „pramankštinti kojas“. Važiuojant standartiniu keleiviniu traukiniu, svarbu, kiek ir kur jis stos pakeliui: jei stoviniuos daug stočių, tą patį atstumą nuvažiuoti gali užtrukti net dvigubai ilgiau ir gali apsimokėti palaukti vėlesnio rečiau stojančio traukinio užuot skubėjus lipti į ankstesnį lėtesnį. Retai stojantys traukiniai vadinami „Ekspresais“ (Express) o dažnai stojantys – „Vietiniais“ (Local).

3.Miegamieji traukiniai. Tai gali būti ir atskiri traukiniai, ir tiesiog atskiri vagonai standartiniuose keleiviniuose traukiniuose. Esmė: vietoje sėdynės gauni lovą, kurioje gali miegoti. Iš tikrųjų dažnai turi ir tą, ir tą: „dieninės“ sėdynės nakčiai transformuojamos į lovas. Kaina priklauso ir nuo to, kaip smarkiai sugrūstos lovos (vienu aukštu, dviem, trim?), taip pat ar turėsi atskirą kambarėlį (vadinamą kupė), ar visas vagonas bus tarsi vienas didelis lovų pilnas „hostelis“ (tai vadinama plackartu), o jei turėsi atskirą kupė – tai su kiek žmonių ją dalinsies (vienvietė, dvivietė, keturvietė…), ar turėsi kupė viduje kriauklę, dušą, tualetą (patys prabangiausi variantai!). Miegamieji traukiniai paprastai važinėja ilgais atstumais. Kadaise jie buvo įprasti visur, bet dabar juos daug kur išstūmė greitieji traukiniai („kam važiuoti visą naktį, kai gali nulėkti per 3 val.?“). Tačiau miegamasis traukinys prieš greitąjį turi ir privalumų: romantika ir kaina. Miegamieji traukiniai nebūtinai pigesni už greituosius (ypač jei renkiesi komfortabilesnes kupė) – tačiau net jei ir nesutaupysi tiesiogiai, sutaupysi netiesiogiai: juk praleisdamas naktį miegamajame traukinyje neturėsi mokėti už viešbutį (o jei imsi atskirą kupė, poilsio kokybė nebus prastesnė). Kas be ko, miegamaisiais traukiniais labiausiai apsimoka važiuoti naktį ilgesnius atstumus (mėgstu, kad bent 8 val.). Čia ilgesnis, lėtesnis važiavimas gali būti tik privalumas: juk niekas nenori atvykti į tikslą, tarkime, 4 val. ryto. Todėl greitieji traukiniai beveik niekada nebūna miegamieji, nakčiai jie stabdomi.

4.Miesto ir priemiestiniai traukiniai. Jie panašūs į metro – tik dažniausiai didžiąją kelio dalį važiuoja ant žemės ir rieda kiek ilgesnius atstumus (iki kokių 100 km). Jie gana lėti, nes daug kur stoja, bet privalumas – važiuoja dažnai, kaip metro, tad nereikia iš anksto tikrintis grafikų, pirkti bilietų, nes po kokių 10 ar bent 25 minučių visad atvažiuos traukinys (bent jau ne naktį). Taip pat jų linijos, kaip metro – fiksuotos ir aiškios, pažymėtos numeriais ar raidėmis, o ne dažnai negirdėtais stočių pakeliui pavadinimais. Tokiais patogu keliauti po miestą ir jo apylinkes. Tokio tipo traukiniai kiekvienoj šaly turi savo pavadinimą, kurį verta įsiminti: pvz. Vokietijoje tai S-Bahn, Paryžiuje – RER ir pan.

5.Turistiniai traukiniai. Jais važiuodami daugelis moka ne už nusigavimą iš taško A į tašką B, bet už patirtį. Tokie traukiniai paprastai važinėja gražiausiomis linijomis (už lango – kalnai, ežerai, jūra…), jungiančiomis turistinius miestus ar lankytinas vietas. Patirtį dar „pagražina“ dideli langai, maitinimas, kartais net – gido pasakojimas. Neretai tokiais maršrutais važiuoja kokie nors senoviniai traukiniai, pvz. traukiami garvežių: taip dar pritraukia geležinkelių fanų. Tokios kelionės kainuoja daug – nepaisant to, kad nėra labai greitos ar patogios. Tačiau traukinys čia – patirties dalis, tai labiau ekskursija, nei važiavimas. Neretai netgi pardavinėjami bilietai „tą pačią dieną į abi puses“, kaip į ekskursiją.

Traukinių bilietai ir kaip sužinoti, kur važiuoja traukiniai

Vienas kelionių traukiniu privalumas – paprastai lengva išsiaiškinti grafikus ar nusipirkti bilietus. Nes daugelyje šalių visi geležinkeliai priklauso vienai įmonei, kitose – vos kelioms įmonėms. Taigi, nuėjęs į atitinkamą interneto puslapį, greit sužinosi, kur ir kada visoje šalyje važiuoja traukiniai, lengva susiplanuoti visą kelionę. Ir, net jei nepirktum bilietų internetu, nuėjęs į kasą bet kurioje stotyje galėsi susipirkti bilietus visai kelionei – net iš kitų miestų.

Tai – visai kas kita nei autobusai, daug kurių privatūs. Dažnai nėra jokios vienos ar net kelių vietų, kur rastum informaciją apie visus autobusus, ir jau tikrai negalėsi Delio stotyje nusipirkti bilieto į autobusą Bombėjus-Goa, kuriuo važiuosi po savaitės (o į traukinį gali).

Be to, dar prieš apskritai imant domėtis traukinių bilietais, akimirksniu patikrinu, kur apskritai realu toje šalyje keliauti traukiniais. Tam padeda puslapis Open Railway Map – ten sužymėti visi pasaulio geležinkeliai; greitieji ir eiliniai geležinkeliai pažymėti skirtingomis spalvomis.

Taigi, jei jums reikalingos vietos yra prie „egzistuojančio geležinkelio“, verta ieškoti jo grafikų ir kainų. Kaip matyti, daugybėje pasaulio šalių geležinkelių nėra išvis, arba jie jungia tik kai kuriuos miestus – aišku, kad neverta ieškoti traukinio bilieto tarp miestų, kurių nejungia geležinkelis.

Tiesa, kai kuriose šalyse pardavinėjami „traukinių bilietai su persėdimais“. Panašiai kaip ir persėdimo iš lėktuvo į lėktuvą atveju, tokiais atvejais, pavėlavus pirmam traukiniui, gausi naują bilietą. Jei perki du atskirus bilietus, reikia pasilikti laiko persėdimui: kai kurios didžiųjų miestų stotys labai didelės, o jei ten būsite pirmą kartą, dar užtruks laikos susigaudyti, į kurį peroną eiti.

Beje, reikia atkreipti dėmesį, kad geležinkeliai pasaulyje nėra vienodi – skiriasi jų vėžės (atstumas tarp bėgių). Pvz. Lietuvoje vyrauja rusiškoji vėžė (1,520 m), o Vakarų Europoje – tarptautinė (1,435 m). Teoriškai įmanoma traukiniui pervažiuoti iš vienos vėžės į kitą: tam arba naudojami specialūs traukiniai, arba per kelias valandas laukiant pasienio stotyje „perkalami ratai“. Bet realybėje tai atsieina pinigų/laiko, tad jeigu susiduria skirtingos vėžės, traukinių maršrutų, jungiančių abi puses, bus mažai ir gali būti patogiau keliauti kitais būdais. Dėl šios priežasties, tarkime, mažai yra traukinių iš Lietuvos į Lenkiją ar toliau.

Taip pat reikia žinoti, kad kai kuriose šalyse traukinių bilietų kainodara yra kaip ir lėktuvų – į tą patį traukinį perkant bilietą smarkiai anksčiau (ar jei traukinys nepilnas) mokėsi mažiau. Ten labai apsimoka pirkti iš anksto, o ne stotyje. Taip pat yra šalių, kur traukinių per mažai ir iš anksto nenusipirkęs bilieto negausi. Bet yra šalių, kur kainos nesikeičia kada bepirksi, ir bilietų beveik visada yra – tokiose neapsimoka pirkti iš anksto, geriau pasilikti galimybę pakeisti planus.

Traukinių abonementai – Eurail, JR Pass ir kt.

Vienas unikalių kelionės traukiniais žavesių – traukinių abonementai (pasai), kuriuos įsigijęs gali tom dienom neribotai važinėti traukiniais. Kadangi vienos šalies keleiviniai traukiniai (ar dauguma jų) priklauso vienai kompanijai, tai tos kompanijos (ar kelių kompanijų aljanso) išleisti abonementai paprastai leidžia pasiekti daugelį šalies miestų.

Variantai būna keli:
1.Abonementas galioja fiksuotą laiko tarpą, pvz. 1 savaitę ar 2 savaites. Tokie apsimoka labai intensyvioms kelionėms, kai kasdien kur nors važiuosi traukiniais. Pvz. taip apkeliavau Japoniją su „JR Pass“ abonementu, per savaitę aplankydamas keliolika miestų: greitaisiais traukiniais pervažiuodavau ir 300-700 km per dieną.

2.Abonementas galioja nustatytą dienų skaičių – tačiau tos dienos gali būti ne iš eilės. Tokie apsimoka keliaujant mažiau intensyviai. Abonemento dienas panaudoji, kai važinėji dideliais atstumais, o tarp jų gali būti ir vienoje vietoje ar aplink, keliauti kitais būdais (arba pigiais, trumpų nuotolių traukiniais – neapsimoka dėl tokių sunaudoti abonemento dienos!). Tiesa, dažnai vis tiek būna maksimalus laiko tarpas, per kurį privalai išnaudoti visas dienas. Šitaip, pavyzdžiui, keliavome po Pietų Korėją – bazuodamiesi Seule, su abonementu kas antrą ar kas trečią dieną suvažinėdavome greitaisiais traukiniais pirmyn-atgal į kokį miestą ir grįždavome (išvažiuodavome anksčiausiu rytiniu traukiniu, grįždavom paskutiniu vakariniu).

Taip pat pasitaiko „nuolaidos abonementų“: juos pirkdamas nekeliausi nemokamai, bet gausi nuolaidą kiekvieno bilieto kainai (pvz. 50%). Dažniausiai tokius naudoja gyventojai, o ne turistai.

Europoje garsiausias traukinių abonementas – Eurail, nes jis įgalina keliones traukiniais po daugelį Europos šalių. Tiesa, būtina viską pasverti. Skirtingose šalyse to paties Eurail sąlygos skirtingos: kai kuriose net ir turėdamas abonementą privalai dar rezervuoti kiekvieną bilietą ir susimokėti „rezervacijos mokestį“, kuris savaime sąlyginai nemažas (turint omeny, kiek jau sumokėjai už Eurail). Dar kitose šalyse nors Eurail sąlygos geros, vietiniai bilietai irgi labai pigūs, todėl Eurail neapsimoka. Be to, svarstant, ar apsimoka Eurail, verta lyginti kainas ir galimybės ne tik su traukinio bilietais „perkant po vieną“, bet ir su autobusais, lėktuvais ar kitais kelionės būdais. Viską susumavus, Eurail apsimoka pirkti, jei tom dienom keliausi didelius atstumus traukiniais šalyse, kur šiaip bilietai brangūs, o su Eurail priemokos už kiekvieną bilietą nėra ar ji maža.

Dalis abonementų praktiškai niekada neapsimoka – pvz. niekaip nemačiau naudos iš Indijos abonemento, tad jo ir nepirkau. Kiek skaičiavau – jis man būtų apsimokėjęs, nebent jei didžiąją kelionės laiko dalį praleistum traukiniuose, važiuotum 12 val. kasdien ir pan. Tiesa, kainos keičiasi, pasiūlymai skiriasi: todėl reikia nesivadovauti kokio keliautojo 3 ar 5 metų senumo patirtimi ir pačiam patikrinti reikiamos šalies abonementą prieš kelionę. Kartais abonementai brangsta greičiau už bilietus – ir kas apsimokėjo, nebeapsimoka. O kartais atvirkščiai.

Bet šiaip abonementai apsimoka tik intensyviausioms kelionėms – kita vertus, turėdamas abonementą gali pasvarstyti kelionę “paintensyvinti”, keliauti taip, kaip antraip nekeliautum, nors gal tai ir savaip patogiau, pavyzdžiui:
*Kaip mes Pietų Korėjoj suvažinėdami per dieną pirmyn-atgal į tą pačia nakvynės vietą Seule, užuot tampęsi su kuprinėm (būdavo ir 600 km atstumas per dieną iš viso).
*Kaip mes Japonijoj naudojomės greitaisiais traukiniais tarsi metro, be jokio ėjimo į kasą tiesiog lipdami į tą, kuris greičiausiai atvažiuoja ir važiuoja kur reikia (ten su abonementu nereikia rezervacijos).

Jei apsispręsite pirkti abonementą, žiūrėkite ir įsigijimo sąlygas. Kai kuriuos abonementus, tarkime, galima nusipirkti tik už šalies ribų (t.y. prieš kelionę), kitus gali ir internetu.

Traukinių pliusai ir minusai

Koks bebūtų traukinys ir kur, jie turi kai kuriuos bendrus pliusus, lyginant su autobusais:

1.Važiuoja tolygiau, nei autobusas, nestoviniuoja sankryžose ir pan. – todėl patogiau jame skaityti, dirbti, miegoti (ypač tiems, ką gali supykinti).

2.Lengviau suprasti maršrutus – traukinys važiuos tik ten, kur yra bėgiai, tad belieka sužinoti, ar stos atitinkamoj stotelėj.

3.Lengviau rasti bilietus ir grafikus, nes geležinkelių kompanijų mažiau, nei autobusų (žr. aukščiau).

4.Įprasta, kad traukinyje yra tualetas (autobuse dažnai nebūna ar neveikia).

5.Daugiau vietos ir erdvės – dėl to ir dėl tolygaus važiavimo paprasta pasivaikščioti. Kai kuriuose traukiniuose ir yra kur nueiti (vagonai restoranai, pardavimo automatai, „balkonai“ ir pan.).

6.Alternatyvūs vaizdai pro langą – jei kažkuriuo maršrutu jau važiavote autobusu ar automobiliu, tai kas palei kelius matėte, o geležinkelis bus nauja patirtis (tad gali būti verta į vieną pusę keliauti automobiliu, į kitą – traukiniu). Kai kurios geležinkelio linijos garsėja kaip itin gražios.

Tačiau traukiniai turi ir minusų:

1.Geležinkeliai yra ne visur. Taigi, traukiniais galėsi nuvažiuoti mažiau kur, o net jeigu abiejuose miestuose ir yra traukinių stotys, nebūtinai bus tiesus geležinkelis tarp jų. Be to, dažnu geležinkeliu nevažinėja keleiviniai traukiniai arba važinėja tik itin retai.

2.Kelionės autobusu visur pasaulyje daugmaž panašios tarpusavyje – kaip ir kelionės automobiliu ar kelionės lėktuvu, taigi, pasirinkęs tokį kelionės būdą, žinai ko tikėtis. Tuo tarpu traukiniai gali važiuoti ir 30 km/h, ir 300 km/h vidutiniu greičiu, turėti kėdes arba lovas (miegamųjų autobusų irgi būna, bet retai), bendrą erdvę ar atskirą kupė, turėti vagoną-restoraną arba ne, kai kuriose šalyse traukiniai tragiškai vėluoja valandų valandas ar net paras (kas autobusams ar lėktuvams pasitaiko daug rečiau). Visa tai būtina išsiaiškinti prieš renkantis toje šalyje keliauti traukiniu, nes yra vietų, kur kelionės traukiniais turi gerokai daugiau papildomų minusų (arba daugiau pliusų).

Traukinių kultūra

Traukiniai labiau nei daugelis transporto rūšių kiekvienoje šalyje turi savo kultūrą. Nes traukiniai atsirado dar XIX a., tai buvo pirmasis masinis žemės transportas pasaulyje – ir kelionių geležinkeliais tradicijos skirtingose šalyse nuėjo skirtingais keliais. Skiriasi, ko žmonės tikisi iš traukinio, kaip traukiniuose elgiasi. Labai įdomu tą kultūrą patirti – visada keliaudamas traukiniais ja pasidomiu ir stengiuosi įsijausti.

Pavyzdžiui, Japonijoje traukinys – „ramybės oazė“, ten nemandagu garsiau kalbėti ar kalbėti telefonu – nes kaip niekur daug keleivių net priemiestiniuose traukiniuose miega prieš ar po ilgų darbo valandų. Užtat įprasta traukiniuose valgyti (kas daug kur pasauly uždrausta), o ekiben vadinamas „traukinių stočių maistas“ yra taip numylėtas, kad dėl geriausių „ekiben“ jų fanai netgi trumpam išlipa stotyse, kuriose šiaip jiems išlipti nereikėtų. „Išlipti trumpam“ paprasta, nes Japonijoje pagrindinėse linijose traukiniai važinėja kas 10 ar 15 min. tarsi metro. Ir tie traukiniai punktualiausi pasaulyje: japonai net įpratę planuotis persėdimą iš traukinio į traukinį per kokias 30 sekundžių, nes „abudu tie traukiniai juk vienu metu stabtels priešingose to paties perono pusėse“!

Indijos perkrauti traukiniai – pagrindinė priemonė, sujungianti šalį. Kad ir lėti, nepatogūs, neretai vėluojantys valandų valandas, pergrūsti taip, kad bilietus kartais tenka pirkti ir prieš mėnesį-kitą, jie daugelyje maršrutų visgi – geriausia kelionės alternatyva. Be to, kiekvienas Indijos traukinys – tai socialinė piramidė. Važiavimo klasių juose būna penkios ir keliaudamas kiekvienoje sutikdavau visai kitokius žmones – nuo besistumdančių beraščių vargšų žemiausiose iki angliškai puikiai kalbančių inžinierių aukščiausioje. Indijos geležinkeliuose normalūs daug dalykų, už kuriuos kitur gal net būtum suimtas: jų laukiama miegant ant žemės stotyse tarp žiurkių ir karvių, normalu lipti į važiuojančius traukinius pro langą ar bent taip įgrūsti lagaminus, kad užimtum vietą (ir konduktorius nustebo kai atsisakėm iššokti iš važiuojančio traukinio po to, kai jis pavėlavo atidaryti stotyje duris). Elgetos, pro langą maistą stumdantys prekijai ir vagono viduj ką sau iš to valgio mėginančios nugriebti pelės. Ko tik nemačiau apvažiuodamas Indiją geležinkeliais!

JAV ir Kanadoje traukinys (išskyrus kelis priemiestinius) – tai tokia „XIX a. aristokratiškos kelionės patirtis“. Prabanga, nuostabūs vaizdai, atskiros vietos valgymui, kai kur net balkonai apsidairymui. Tačiau traukiniai lėti, nuolat vėluoja, stoja praleisti kitus traukinius. Per vieną kelionę Aliaskoje netgi du priešpriešiais atvažiavę traukiniai sustojo vidury niekur, kad mašinistai perliptų iš vieno į kitą! Kaip ir XIX a., niekas nesitiki greičio ir punktualumo, tarsi tai būtų turistinis traukinys, nors toks nėra.

Kinijos geležinkeliai – tokie „autoritariniai“. Bilietą perki tik su pasu, į peroną apsauga praleidžia tik kai jau ten atvažiuoja traukinys (visa minia pajuda vienu metu), visokios saugumo patikros, daug kur – didžiulės eilės ir grūstys… Iš pažiūros Kinijos greitieji traukiniai labai panašūs į japoniškus, bet atmosfera keliaujant visiškai kitokia, o apie „japonišką“ atėjimą į stotį ir neplanuotą įlipimą į pravažiuojantį traukinį dažniausiai gali tik pasvajoti! Užtat stotys – naujesnės ir didesnės nei bet kur kitur pasaulyje, tarsi tarptautiniai oro uostai.

Kenijoje senoji britiška geležinkelių sistema po nepriklausomybės dėl nepriežiūros beveik visai sunyko, bet kinai pastatė naują, nors ir mažesnę. Pastaroji primena ‘eilinius’ Europos traukinius, bet ten, palyginus su itin prastais keliais, tai – bene patogiausias būdas keliauti. Tačiau traukiniai važiuoja retai, stotys toli nuo miestų – taigi, kelionė traukiniu “atima” žymią dalį dienos, tad kelionė traukiniu – “visos dienos įvykis”. Panaši situacija būdinga ir daugiau Afrikos šalių.

Aišku, savą traukinių kultūrą turėjo ir Sovietų Sąjunga, ją dar prisimena vyresni lietuviai: su miegamaisiais traukiniais, visur važinėjančiais Maskvos laiku, plackartais, vagonais restoranais ir daugiadienėmis kelionėmis – traukinyje „gyvenama“ ilgiau laiko, nei bet kur kitur pasaulyje, jis kai kuriems tampa it laikinais namais. Ta kultūra liko Rusijoje, pats patyriau ją Kazachijoje – o Lietuvoje ir kitose mažesnėse šalyse pranyko, nes tiesiog neturime tam tinkamų ilgų maršrutų; traukinius nukonkuravo autobusai.

Komentarai

Maldyvai. Jei kur yra rojus žemėje, tai čia! Plačiausi negyvenamų salų paplūdimiai, žydresnis nei svajonėse vanduo ir vilos ant vandens, kurių kopėtėlėmis iš privataus baseino leidiesi tiesiai tarp vandenyno žuvų… Kainos – didžiulės, bet lengvai suprantu, kodėl tiek daug poilsiautojų šitiek moka!

Bet tos „koralinio rojaus“ privačios salos – tik vienas Maldyvų veidų.

Apkeliavęs dešimt Maldyvų salų supratau, kad tai – viena savičiausių pasaulio šalių. Nesvarbu, ar keliausi į privačias atostogų salas, ar į atokius „vietinių“ atolus, ar į „koralų Manheteną“ – sostinę Malę, ar į naujai statomus „pigius“ Maldyvų kurortus – kelionė bus unikali, o šiame straipsnyje rasite visą informaciją apie Maldyvus.

Maldyvų rojus: privačios negyvenamos salos-kurortai

Išgirdus žodį Maldyvai, daugeliui prieš akis stoja privačios jų salos-kurortai. Apklausose “Kur praleistumėte svajonių medaus mėnesį?” Maldyvai kurortai visada laimi be konkurencijos.

Nes Maldyvuose įprasta atostogauti visai kitaip, nei kitur pasaulyje: privačiose negyvenamose salose, kiekvienoje kurių pastatyta tik po vieną vienintelį viešbutį, tiksliau – žaviausių nuomojamų vilų kompleksą.

Kiekviena privati sala patyrusių architektų komandos paversta tikru atostogų rojumi – švari, jauki. Ir labai mažytė. Kitur pasauly geriausios atostogų vilos – tos, kur stovi paplūdimyje („beach villa“). O Dhigufaru privačioje saloje, kurioje gyvenome, tokios kaip tik buvo pačios pigiausios. Geresnės vilos – su privačiais paplūdimiais („semi-water villa“), bet tikra Maldyvų klasika – vilos ant polių virš vandens („water villa“), gi pačios geriausios ant tų polių dar turi ir baseinus („water villa with pool“)… Aišku, privačioje saloje yra ir spa, barai, restoranai, na ir iš visų pusių – platūs paplūdimiai, o aplink juos – nuostabios lagūnos, koraliniai rifai. Kas plaukia nardyti prie „savo rifo“ (house reef), kas išplukdomi prie garsesnių rifų toliau, o kas prie kokio specialiai tam nuskandinto laivo.

Ne, čia nėra tik vienas kurortas toks, jie visi labai panašūs. Maldyvai seniai nebėra tik šalis. Maldyvai – prekės ženklas. Kurioje privačioje saloje (angl. Maldivian Resort) beatostogautum, visa tai gausi. Na, tiesa, prabangai lubų beveik nėra: vila ant vandens brangesniuose kurortuose gali būti ir kelių šimtų kvadratinių metrų ploto, su keliais baseinais, su „drambliuku“ į vandenyną vietoje kopėtėlių, o būna net vilų su “povandeniniu rūsiu”, kur pro langus matai žuvis…

Kainoms irgi stogo nėra. Kurortas, kur nakvynė kainuoja 1000 eurų – gana pigus. „Rimtesniuose“ diena atsieina ir 5000 eurų. Sutiktas maldyvietis, ilgus metus dirbęs privačioje saloje, pasakojo, kad jo kurorte brangiausia vila kainavo 65000 dolerių nakčiai, jis pats matė ten apsistojant Madoną, Rovaną Atkinsoną, Formulės 1 lenktynininkus ir, aišku, visą eilę privačiais lėktuvais atskridusių rusų oligarchų…

Kita vertus, ir vienoje pigiausių Maldyvų privačių salų jautėmės it atostogų rojuje: vandenynas arčiau nei kada turėjome, paplūdimiuose nesunku rasti vietų be kitų žmonių, visiems užtenka gultų, baro staliukų su nuostabiausiais saulėlydžių vaizdais… Tie saulėlydžiai taip numylėti, kad daugybėje Maldyvų privačių salų tokia pati vila su langais į vakarus („Sunset villa“) brangesnė, nei su langais į rytus („Sunrise villa“)! Viskas subtiliai priderinta prie turistų: daug privačių salų net įvedusios savo atskirą laiko juostą, kad tas saulėlydis ateitų valanda vėliau…

Transportas, maitinimas, sezonas: kaip pasirinkti atostogas privačiose salose?

Visgi yra kas Maldyvų privačias salas skiria vieną nuo kito ir tai svarbu suprasti.

1.Kaip patenkama į salą. Praktiškai visi Maldyvų privačių salų mylėtojai niekur kitur Maldyvuose nė nestato kojos: vos atskridusius į Malės oro uostą, juos pasitinka privačių salų atstovai ir gabenasi pas save, o parvežami turistai tik prieš skrydį atgal. Tačiau būdai patekti į privačias salas yra trys: salos arčiau Malės svečius parsiplukdo privačiais greitaisiais laivais (“speedboat transfer”), o plytinčios nuo sostinės šimtų kilometrų atstumu – skraidinasi hidroplanais (“seaplane transfer”) arba visų pirma viešu vietiniu reisu į artimiausią oro uostą, o tada privačiu laivu (“domestic flight transfer”). Kai kurie kurortai siūlo kelis variantus, gal už skirtingą kainą. Specialiai rinkausi kurortą, į kurį keliaujama hidroplanu: man tai buvo vienos įspūdingiausių kelionės akimirkų: pakilimas nuo vandens, nuostabiausi koralų ir rifų vaizdai, kurių nematęs netikėtum, kad tokie egzistuoja… Skristi vietiniu skrydžiu irgi buvo nuostabu, bet ne tas pats: “įprastas” lėktuvas skrido 5 km aukštyje, o hidroplanas – 2 km, tad visi salų kaimai „vidury niekur“, lagūnos, vandens vilomis aplipę kurortai matėsi iš daug arčiau. Tiesa, kiti turistai hidroplanais skundžiasi: štai vienos vokietės sakė „prisibijančios mažų lėktuvėlių“, be to, hidroplanai kyla tik iki saulėlydžio, todėl jei tavo tarptautinis lėktuvas į Malę atskris vakare, o į kurortą bus galima skristi tik hidroplanu, privalėsi naktį praleisti Malėje. Itin nesinorėtų pavėlavus skrydžiui šitaip prarasti ištisos dienos kurorte…

2.Kas įeina į kainą. Tinkamą variantą („tik pusryčiai“, „dalinis maitinimas“, „all inclusive“ ir pan.) čia išsirinkti daug svarbiau nei kur kitur pasaulyje. Juk nors ir pasirinksi „be maitinimo“, vis tiek privalėsi valgyti savo privačioje saloje. Ir salų šeimininkai tuo naudojasi: kainos (net kokios „Coca Cola“ skardinės ar riešutų pakelio) buvo kone didžiausios, kokias apskritai kada nors regėjau kur pasaulyje. Todėl net jei už „all inclusive“ priemoka atrodo milžiniška, paskaičiavęs supratau, kad ji apsimoka. Kita vertus, Maldyvų „all inclusive“ gali būti kiek apgaulingas: pvz. mūsiškiame į kainą įėjo tik kai kurie gėrimai (kone „atsitiktine tvarka“), valgis tik viename restorane. O štai ant mūsų vilos stalo gulėjo keturi vandens buteliai ir paslaugus patarnautojas mums parodė: „Štai šie įeina į kainą, o šie Bonaqua – mokami [ir labai brangūs]“. Svarbu išsiaiškinti už ką moki!

Privačios salos „pigiausios vilos kainos ir kokybė“ nebūtinai koreliuoja su bendru lygiu. Jeigu, kaip mes, norėtumėte išbandyti „vandens vilą“ (kas gali būti Maldyvatostogiškiau?), tai verta tikrinti daug salų, nes kur pigiausios ir geriausios paplūdimio vilos, nebūtinai tokios bus ir vandens vilos. Priemokos už maitinimą irgi labai skiriasi.

Na ir dar yra visa gausybė „specializuotų privačių salų“. Štai trumpam buvau nusileidęs Ifuru saloje – ten stūkso pirmasis Maldyvuose kurortas parašiutininkams (jie gali kristi stebėdami salas). Yra privačių salų su golfo aikštynais, su povandeniniais restoranais, netoli serfingui tinkamų paplūdimių ir t.t.

Taip pat svarbu turizmo sezonai, kurie Maldyvuose kaip niekur susipynę. Maldyvuose temperatūra beveik nesikeičia: oras kiaurus metus apie +30 dieną ir +26 naktį, o šalčiausia naktis visoje Maldyvų istorijoje buvo +19 laipsnių… Sezonus kažkiek lemia lietingumas – bet vieninteliai sausesni mėnesiai – vasaris ir kovas (gąsdintis nereikia: liūtys Maldyvuose „stiprios, bet trumpos“). Kur kas labiau turizmo švytuoklę įsiūbuoja oras ir šventės šalyse, iš kurių keliaujama į Maldyvus. Taigi, brangiausia Maldyvuose – apie naujus metus, svarbus sezonas sausis-kovas (kai europiečiai bėga nuo žiemos), taip pat – liepa-rugpjūtis (indai ar arabai bėga nuo savo vasaros karščių). Rugsėjis, kai keliavome mes – vienas mažiausiai populiarių, o jei būtume apsistoję vos viena diena vėliau (spalį), už tą pačią vilą būtų tekę mokėti brangiau: čia ir 10% pabrangimas juk reiškia šimtus eurų…

Negi tikrieji Maldyvai – uždaryti turistams?

Maldyvų privačios salos tapusios šitokiu šalies turistiniu veidu, kad daugelis žmonių nė nežino, kad po Maldyvus galima keliauti ir kitur, ir kitaip! Net nepriklausomiems keliautojams skirtos „Lonely Planet“ knygos apie Maldyvus didžiausią dalį sudaro skyrius „Kaip pasirinkti privačią salą?“…

Iš tiesų, ilgą laiką po Maldyvus kitaip keliauti ir nebuvo įmanoma! „Atvirukinius atostogų Maldyvus“, galima sakyti, „iš nieko“ sukūrė vienas vienintelis žmogus: diktatorius Maumūnas Abdul Gajūmas. 1972 m. jo valia pirmoji negyvenama sala paversta koraliniu rojumi Europos turistams (ta privati sala – Kurumba prie pat Malės oro uosto – veikia iki šiol). Šį „modelį“ Maumūnas kartojo ir kartojo, ir šiandien jau ~150 iš ~1000 Maldyvų negyvenamų salų tapo privačiomis – palyginimui, gyvenamų salų Maldyvuose ~200!

Maumūnas „eksportavo“ saulę ir koralų grožį, praturtindamas šalį pasakiškais pinigais – bet tuo pačiu turistų jis bijojo. Taip bijojo, kad draudė jiems patekti į gyvenamas Maldyvų salas (išskyrus Malę, prie kurios – oro uostas). Gal todėl, kad maldyviečiai – konservatyvūs musulmonai ir turistų bikiniai ar alkoholis galėjo kaip reikiant juos supykdyti. O gal tiesiog diktatūrai nesinorėjo kontakto tarp savo valdinių ir „laisvaminčių“ turistų. Gerai pamenu straipsnį, iš kurio dar vaikystėje pirmąkart sužinojau apie Maldyvus: „Tai šalis, kurią kasmet aplanko šimtai tūkstančių turistų, bet iš tikrųjų keliauti po ją negali nė vienas“.

Viskas pasikeitė 2008-2009 m., kai į Maldyvus atėjo demokratija. Draudimų neliko, o salelių gyventojai „griebė jautį už ragų“ viešbutėliais ir restoranėliais kviesdami turistus į savuosius „tikruosius Maldyvus“. Ir visgi iki pat šiol turistų ten tiek mažai, kad nesijaučiau kaip turistinėje šalyje: kartais būdavome vieninteliai nevietiniai ištisose salose! O juk ten irgi yra daug kas iš to, kas Maldyvuose nuostabiausia, ir dar daugiau – ir už vienos dienos kainą kai kuriose Maldyvų privačiose salose „vietinių salose“ gali praleisti ir visą mėnesį!

Sostinė Malė – ankštas koralų Manhetenas

Vienintelė vieta anapus žydrai-žalių kurortinių lagūnų grandinių, kurią dar pamato daugelis turistų – Malė. Tiesa, pamato paprastai tik pro iliuminatorių – pradžioje besileidžiančio Velanos oro uoste lėktuvo, paskui hidroplano į kurortą… Nebent jų lėktuvas iš Europos atvyksta vakarop ir tenka pasilikti Malėje nakčiai. Tada dar mato ir iš oro uosto viešbučio balkono.

Malė kyla iš žydro vandenyno it miražas. Mažytė – kaip visos Maldyvuose – sala, pilna aukštų 10-25 aukštų pastatų. Net nuplaukus 25 km į šalį jų viršūnės dar matėsi ties horizontu tarsi toks „liliputinis Niujorkas“. Gyventojų Malėje – kaip Šiauliuose (~110 000), bet jie visi išsitenka ne ką didesnėje teritorijoje už Vilniaus Vingio parką (190 ha). Ir čia jau po visų salos „išplėtimų“ į jūrą.

Iš visų pasaulio vietų, kuriose buvau, Malė neabejotinai – pati ankščiausia! Daugelyje gatvelių čia net nėra vietos šaligatviams: žmonės, motoroleriai, mažos mašinėlės grūdasi ta pačia vienintele juosta. Išeinant iš savo laiptinės duris reikėdavo apsidairyti: juk iš karto galėjo „nukirsti“ motoroleris. O mano žmona nusidegino koją į išmetamąjį vamzdį – nes kitaip prasigrūsti tarp priparkuotų motorolerių buvo neįmanoma. Ankšta visur, visur: krantinė tokia siaura, kad prireikus grūstis pro į eilinį maršrutinį laivą lipančius žmones būdavo baisoka neįvirsti į vandenį, prasilenkti sunku net prekybos centruose, kur atstumai tarp lentynų bent perpus mažesni, nei Lietuvoje…

Iš pradžių jaučiausi kiek nejaukiai – bet įdomiai. Bet netrukus supratau ir gerąsias to ankštumo puses! Malės saloje absoliučiai visur galėjau nueiti pėsčiom per 10-15 min.: iki krantinių ir paplūdimių į visas keturias pasaulio puses (gražiausi – rytuose), iki seniausios Maldyvuose Penktadienio mečetės (1658 m.), iki kinų pastatyto Nacionalinio muziejaus su eksponatais nuo „altoriaus“ islamą į Maldyvus atnešusiam Abu al-Barakatui al-Barbariui iki pirmojo Maldyvuose kompiuterio. Ar iki Sultono parko (Rasrani Bagyča), kur į kiemo dydžio plotą sugrūsta viskas nuo žuvelių tvenkinių iki lajų tako: kadaise ten būta sultono rūmų, bet Malėje tiesiog nėra vietos „saugoti paveldą“ – kiekvienas kvadratinis metras turi tarnauti žmonėms.

Lengva nueiti iki bet kurios miesto parduotuvės ar restorano, daug kurių dirba 24 val. per parą (apsimoka kai šalia gyvena tiek žmonių). 24 val. per parą važinėja ir miesto autobusai, plaukia keltai į gretimas salas.

Nuo salos-aerouosto iki salos-sąvartyno: „koralinė Venecija“ aplink Malę

Nors dauguma žmonių tebegyvena Malės saloje, Malės miestą sudaro ištisa salų grandinė. Hulhulė – tai oro uosto sala, Vilingilis – „kaimiška sala“ atsipalaiduoti nuo Malės chaoso, o Hulhumalė – vietos politikų išsvajota „naujoji Malė“, 2 metrus dirbtinai pakelta virš vandenyno, kad “nepaskęstų klimato kaitoje”. Nepabuvęs Malėje nė nebūčiau supratęs, kas ten tokio nuostabaus: ~2010 m. statyta „Hulhumalės 1 fazė“ priminė eilinį kokios Pietryčių Azijos miestą, o naujesnė „Hulhumalės 2 fazė“ – Vilniaus miegamąjį rajoną. Na bet ten juk yra šaligatviai, Centrinis parkas, vaikų žaidimų aikštelės, laisvos vietos automobiliams, plačios krantinės laivams vakaruose ir dar platesnis kilometrinis paplūdimys rytuose. Galbūt praleidus gyvenimą Malėje tai atrodo nemažesnis rojus, nei turistams Maldyvų privačios salos…

Yra dar visa aibė kitų salų su konkrečia paskirtim: štai Funadū [Funadhoo] yra degalų cisternų sala (parinkta taip, kad sprogimo atveju nenuniokotų pastatų), Thilafušyje į lagūną pilamos šiukšlės taps pagrindu pramoniniams pastatams, tuo tarpu Gulhi Falu – tarptautinis uostas. Tradiciškai tarp Malės salų gali keliauti maršrutiniais laivais, bet vis daugiau jų sujungia tiltai ir dviaukščiai autobusai (tikrai verta sėdėti antro aukšto priekyje!). Vieną didžiųjų tiltų statė Kinija, kitą Indija: iš „šaltojo karo“ tarp šių dviejų Azijos supervalstybių Maldyvai gerokai pelnosi, „labiau draugaudami“ tai su vienais, tai su kitais (priklausomai nuo to, kuri partija tąkart laimėjo dainingus ir spalvingus Maldyvų rinkimus).

Ką man primena Malė? Iš pradžių kažkuo priminė ankštąsias Maroko medinas, tik anos statytos Viduramžiais, o Malėje beveik visi pastatai – šiuolaikiniai. Priminė ir Veneciją: zuja policijos laivai, laivai-greitosios. Bet paskui radau vis daugiau sąsajų su… Niujorku. Tik sumažintu tarsi koks 1:5 mastelio maketas: vietoje 50 aukštų dangoraižių – 10 aukštų, vietoje aveniu – skersgatviai. Bet, kaip ir Niujorkas, Malė nemiega, Malėje visi gerai moka angliškai, Malės stogai pilni vakarietiškų kavinių (tiesa, be alkoholio), o iš Malės oro uosto lėktuvai kyla be paliovos. Ne tik „įprastiniai“: Malėje yra didžiausias pasaulio hidroplanų uostas. Regėjau, kaip jame vienu metu pakilimo į privačias salas laukė net 6 hidroplanai… Žavu buvo nuo Hulhumalės paplūdimio stebėti besileidžiančias jų virtines.

Įdomu, ką jaučia eiliniai maldyviečiai, kas kelias minutes matydami juos pro savo ankštokų butų langus ir žinodami, kad daugelis tų turistų už atostogas susimoka vidutinę metinę Maldyvų algą? Bet priešingai Niujorkui ar Vakarų Europai, Maldyvuose nesigirdi skundų, kad turistai „užima butus“ ar „sukelia kainas“. Nes per kelių mėnesių „pamainas“ privačiose salose maldyviečiai uždirba daugiau, nei jų žvejai tėvai ar seneliai išvis galėjo svajoti, o Malė iš sunkiai pasiekiamo užkampių miestelio virto tikru mikrometropoliu. Tokiu „koralų Dubajumi“, tik pinigus jam sunešė ne požemių nafta, o (po)vandeninės grožybės. Beje, dirbtinės salos Malės plotą išplėtė gerokai daugiau kartų, nei Dubajaus plotą jo garsiosios „palmės“! Na, Malė primena daug ką – ir kartu neturi analogų išvis! O gretimą Indiją ekonominėse lenktynėse ji paliko toli už nugaros. Galimą turizmo žalą riboja ir įstatymai: privačios salos neturi teisės “imti” elektros ar geriamo vandens iš gyvenamų, turi gamintis pačios dyzeliniais generatoriais ar desalinizacija.

Bet, kaip ir privačios salos, Malė – tik vienas Maldyvų veidų. Maldyvų šaknų leidausi ieškoti giliau, į atokias salas….

Kelionė į Maldyvų širdį – atokiausias salas (Hanimadū)

Maldyvų archipelagas Indijos vandenyne driekiasi 800 kilometrų, bet gamtiškai ir kultūriškai jis labai vienodas. Visur – žydros lagūnos ir mažytės koralinės salos (aukščiausias visos šalies „kalnas“ – 2,4 metro!). Kone 100% piliečių yra musulmonai, kalba maldyviečių kalba (dhivehi) ir rašo unikaliu maldyviečių raštu, kuriame balsės rašomos virš priebalsių arba po jais, tad viena eilutė teksto atrodo tarsi trys…

Tačiau Maldyvai – be galo įvairi šalis, tik čia skiriasi ne regionai, o salų tipai: yra privačios atostogų salos, yra Malės metropolio salos, ir yra virš 100 atokių gyvenamų salų, kokiose gyvena du trečdaliai maldyviečių: ir kol nematei ir vienos tokios, nematei visų Maldyvų.

Keliauti tarp Maldyvų salynų nepriklausomai galima dvejopai. Galima patogiai, bet brangiai: net į atokias kelių tūkstančių gyventojų salas lėktuvai iš Malės skrenda kelis kartus į dieną, užtat kainuoti toks skrydis gali kaip Vilnius-Tenerifė ar Vilnius-Dubajus. Arba galima keliauti pigiai, bet be galo lėtai: valstybiniai keltai kai kuriais maršrutais plaukia tik kartą per savaitę, o iš Malės į tolimesnes salas plaukimas jais gali užtrukti ir visą parą.

Visa tai sudėjus supratau, kad geriausia bus aplankyti vieną atokesnį atolą. Pasirinkau Hanimadū [Hanimaadhoo] salą, nes šalia jos yra Utimu [Utheemu], Maldyvų kultūrinė širdis, kur gimė nacionalinis didvyris Mahometas Tukurufanu, dar 1573 m. išvijęs iš Maldyvų portugalų kolonistus ir taip užtikrinęs, kad Maldyvai niekada nebūtų pilnai kolonizuoti ar okupuoti jokios Europos imperijos (1887-1965 m. jie buvo tapę tik Britų protektoratu, tačiau vidinę tvarką visada nustatė vietiniai sultonai).

Lėktuvo bilietą pirkau per viešbutį, kuriame ketinau apsistoti: taip išėjo pigiau, nei oficialiai iš avialinijų. O pinigus prieš skrydį išsikeičiau ne keitykloje, bet Malės AirBnB: Maldyvuose skyrėsi „oficialus“ ir „neoficialus“ kursai ir išsikeitus „neoficialiu“ man viskas kainavo 10% pigiau.

Hanimadū tėra 286 km nuo Malės, bet atrodė, kad išlipau kitoje pasaulio pusėje. Gatvėse dažniausiai nematydavau nė vieno kito praeivio. Tušti platūs paplūdimiai. Užeinant į parduotuvėles privaloma nusiauti – ir pravertė tikrinti produktų galiojimo laikus. Viešbučiai keli maži ir jie priklauso vietiniams. Pastatų sienas dabina visokie raginimai gyventi dorai musulmoniškai: “Gimdos ryšys yra tikėjimo dalis”, “Neprasivardžiuokite: kaip blogai yra būti pavadintam blogu, kai esi tikintis”. Daugelis moterų užsidengusios veidus nikabais, o kavinėse sėdi vieni vyrai: žmona specialiai šiai kelionei įsigijo suknelę, dengiančią kelius ir pečius, bet nuvykusi į atokias Maldyvų salas suprato, kad ir tokia traukia žvilgsnius!

Bet labiausiai Hanimadū pribloškė tempo skirtumas: kavinėse maisto tekdavo laukti kone valandą, registracija į viešbutį truko gal pusvalandį… Malėje žmonės skuba, pluša it pasauliniame didmiestyje, o atokiose salose viskas lėčiau kartais…

Iš pradžių atrodė nepatogu, bet netrukus „įsigyvenome“ ir į šį tempą: štai atrodo nieko nenuveikėme, o, pasirodo, vaikščiojome keturias valandas… Na, paragavome maldyvietiškų patiekalų skambant šauksmui į maldą, aplankėme salos kapinaites, stebėjome grįžtančius žvejų laivus nuo molo, paplūdimio smėlyje skaičiavome šimtus visokiausių dydžių ir spalvų krabelių, o užvertę akis į dangų laukėme didžiausių pasaulio šikšnosparnių. Jų, vadinamų skraidančiomis lapėmis, per kelionę į Maldyvus mačiau daugiau nei anksčiau gyvenime. Kitur turi laukti išskrendančių šikšnosparnių kur specialiai prie olos, o Maldyvuose jie skrajoja visur, net dienomis, net Malėje – žiūrėk koks pasikabina ant medžio, paskui vėl pakyla.

Ir, aišku, kaip vietiniai, „pailsėjome“ tradicinėse džoli ir undholi tinklinėse kėdėse. Džoli stovi ant žemės eilėmis po kelias, undholi kabo ant medžio it hamakas (sūpuodamasis gauni ir dozę vėjelio, padedančio Maldyvų karštyje). Tų kėdžių daug ir viešų – jos pakeičia suolelius. Dar vienas Maldyvų ypatumas!

Kas patiko mažiau: susidūrėme ir su „vedžiojimu už nosies“, būdingu Egiptui ar Indijai, bet beveik „išgyvendintu“ iš Malės ar privačių salų. Štai nuo pat pradžių el. paštu su Hanimadū viešbučiu derinau, kaip plauksiu į Utimu salą ir jų rūmus – vien tam, kad jau atvykus viešbučio savininkas man pasakytų, kad „Deja dabar šventė ir rūmai nedirba“! O juk nesunkiai galėjau į Hanimadū vykti kitom dienom… Be to, šeimininkas davė suprasti, kad pavežimas į oro uostą – nemokamas, bet paskui teko susimokėti (o juk galėjome nueiti ir pėsti…).

Į Utimu salą vis tiek nuplaukėme – Utheemu Ganduvaru rūmus (žodis tinkamas tik mažoje Maldyvų saloje!) buvo įdomu pamatyti ir iš išorės, bet dar įdomiau buvo tiesiog atsidurti vos 300 žmonių saloje, kur nėra jokio oro uosto ir beveik nėra reisinių laivų. Ten nėra nė vienos asfaltuotos gatvės; salos skersmuo vos 500 metrų, taigi, mašinų nereikia, nebent kelių triračių sunkvežimukų nuvežti prekėms iš uosto į parduotuvėles…

Tokios buvo visos atokios Maldyvų salos. Toks buvo ir Hanimadū, bet jis sparčiai keičiasi: oro uostas plečiamas ir viešbučio šeimininkas vylėsi, kad čia skraidys daugybė tiesioginių reisų iš Europos ar bent Dubajaus, Hanimadū virs „šiaurės Male“. Išties, daug gatvių jau išgrįsta… O laukinėje salos šiaurėje pastatytas „tarptautinis“ viešbutis, gyvenantis „Maldyvų kurortų laiku“: ten turistų jau daugiau.

Bet gyvenamų salų Maldyvuose daugybė ir net jei kelias jų „praris“ civilizacija ir turizmas, visada rasi dar atokesnių.

Beje, jeigu nori pamatyti „daugiau Maldyvų“ sąlyginai pigiai ir patogiai, yra būdas – tiesa, ne nepriklausomai. Maldyvuose „išbujojo“ vadinami safarių laivai (safari boat): tokie tarsi kruizai, bet dydžiu labiau kaip jachtos (gali būti mažos kajutės, bendri tualetai). Akcentas, be salų lankymo – nardymas. Maldyvų turizmas nuolat plečiasi į naujus vandenis!

Mafušis: kiek “pigūs“ masiniai Maldyvų kurortai?

Kai Maldyvai pagaliau leido turistams laisvai keliauti į gyvenimas salas, tai smarkiai pasijuto tik dviejuose atoluose aplinkui Malę: Pietiniame Malės atole ir Šiauriniame Malės atole. Nes keliauti toliau turistams liko brangu arba nepatogu: o į šiuodu salynus tuoj pat iš Malės ėmė gabenti maršrutiniai greitaeigiai laivai (62 km/h). Pusvalandis plaukimo tokiu – ir štai mes jau lipame Mafušyje [Maafushi] 26 km nuo Malės, didžiausiame „pigiame“ Maldyvų kurorte!

Tas pigumas, aišku, sąlyginis: sakyčiau, vis tiek gerokai brangiau, nei kokiame Tailande ar Balyje, ypač viešbučiai – na bet panašiai, kaip Lietuvoje. O už dviejų naktų kainą Dhigufaru privačioje saloje savo „eiliniame vietinių viešbutyje Maafušyje“ būtume galėję gyventi… 40 dienų! Aišku, kartais pigesnės ir visokios ekskursijos laivu, vandens pramogos. Gi prekės ženklas „atostogos Maldyvuose“ – tas pats!

Aišku, po teisybei, gauni visai ką kitą. Mafušio paplūdimiuose rasi šiukšlių ar užuosi jų dūmus, paplavos pilamos į vandenyną, gatvės negrįstos ir palijus jas greitai perkirto nedžiūvančios balos. Turizmas čia „masinis“: kol kas toli gražu ne toks masinis, kaip Balyje ar Pukete, bet vis kyla nauji daugiaaukščiai viešbučiai, o šalimais jau supilta ir nauja sala.

Kita vertus, vietos dvasios Mafušyje daug daugiau, nei privačiose salose. Restoranai čia tiekia netikėtai įdomią Maldyvų virtuvę. Nesu žuvies mėgėjas, bet maldyviečių „tuno paruošimo išmislai“ tikrai sužavėjo: nuo „tipinių pusryčių“ mas huni tuno gabaliukų iki rihaakuru aštraus padažo iš tuno nuoviro. Be to, eilinis Maldyvų restoranas vienu metu tiekia kokių 6 virtuvių patiekalus, ir jie tikrai skanūs. Kone kiekviename meniu – indonezietiškas nasi goreng, šri lankietiški kotu roši, itališki makaronai ir picos, amerikietiški burgeriai, indiški kariai… Ir dar užsieniniai patiekalai su maldyvietišku skoniu: „valhomas picos“, „valhomas spagečiai“, „valhomas kotu roši“ ir t.t. – viskas su Maldyvuose numylėtu valhomas rūkytu tunu. Tikrai viskam tinka!

Tiesa, kai kurie turistai skundžiasi, kad „vietos dvasia“ riboja. Nors „menkai apsirengusių turisčių“ Mafušyje jau gausu, su glaudėmis ar maudymosi kostiumėliais ir čia galima maudytis vos viename salos paplūdimyje (bikini beach). Kitur į jūrą gali lįsti tik pilnai apsirengęs, tad maudosi tik vietiniai. Be to, kaip ir visose gyvenamose salose, Mafušyje draudžiamas alkoholis. Bet kaip ir kitose turistinėse salose maldyviečiai rado „išminitngą sprendimą“: lagūnoje netoli Mafušio prišvartuotas brangus laivas-baras, kuriame „sausas įstatymas“ negalioja. Link jo zuja motoriniai laiveliai.

Mafušyje išbandėme ir dar vieną „Maldyvų klasiką“ – Robinzono Kruzo patirtį – laivelis mus nuplukdė į „negyvenamą salą“ ir ten paliko porai valandų. Tiesa, tas vidury vandenyno iškilęs smėlio kauburėlis išvis neatrodė kaip sala: didesnės bangos jį persirisdavo, taigi, vienam maudantis, kitam reikėjo laikyti visus drabužius rankose, antraip būtų nuplovę! O bangos dar ir ištisą rają „užnešė“! Savaip įdomu, savaip nejauku pasijusti stichijos įkaitu. Ypač kai paskui šniojo galinga audra ir kruša, o vienintelis, kas žinojo, kur mus nuplukdė, buvo to laivelio kapitonas… Laimė, jis grįžo, viskas baigėsi gerai! Ta salelė vadinasi Furafathi, bet Mafušio turistinių bukletų kūrėjai, abejodami, ar užsieniečiai ištars, ją perkrikštijo „Sexy Beach“… Bet analogiškomis salelėmis „išdabintos“ visos Maldyvų lagūnos.

Tie, kas atostogauja tik Mafušyje, myli dar vieną pramogą: dienos išplaukimą į vieną gretimų privačių salų. Susimoka kokį 100-200 eurų ir gauni tos išsvajotos Maldyvų patirties: pietų bufetą, kokteilius ir, aišku, stebuklingus fonus instagraminėms nuotraukoms… Tiek žmonių į Maldyvus skrenda visų pirma dėl nuotraukų ir vežasi visokiausią techniką, kad daugelis kurortų net uždraudė dronus, antraip nuolat zvimbtų ištisi jų spiečiai…

Išskyrus tokias ekskursijas, atskirtis tarp „eilinių turistų“ ir „privačių salų svečių“ Maldyvuose – totalinė. Net iš oro uosto ta pačia kryptimi jie privalomai plaukia skirtingais laivais (privačių salų svečiai už tą patį susimoka 10 kartų brangiau). Esu įpratęs pasauly matyti socialinę atskirtį tarp vietinių žmonių, bet niekur kitur nemačiau šitaip „pagal kišenę“ dar oro uoste išskirstomų turistų!

Mes labiau norėjome iš Mafušio aplankyti kitas gretimas „pigias“ salas, kaip Gulhi – bet, nors jos greta, laivai plaukė pernelyg retai. Beveik visas patogus susisiekimas Maldyvuose – tik per Malę.

Maldyvai – viena savičiausių šalių

Maldyvai mane maloniai nustebino daugeliu prasmių!

Nors nemėgstu kelionėse leisti ilgų dienų prie baseino ar jūros, iš privačios Maldyvų salos ir man nesinorėjo išskristi – ir galiu suprasti tuos poilsiautojus, kurie visus metus dirba, kad įpirktų atostogas Maldyvuose. Jeigu kam pagrindinis kelionių tikslas – kurortinis poilsis, tai Maldyvų privačios salos – kozirinis tūzas!

Bet Maldyvus į savą savičiausių pasaulio šalių sąrašą įtraukiu tikrai ne vien dėl kurortų… Analogų neturi ir Malė, tas ankštas bet žavus metropolis ant mažos salos. Atokios nuostabios koralinės salos. Hidroplanų gausa. Islamas, koralai, aukščiausio lygio turizmas – viskas čia persipynę kaip niekur…

Tiesa, Maldyvai nėra vienintelis pasaulyje koralinis salynas. Esu lankęs daugiau tokių: pavyzdžiui, Maršalo salas. Gamta ten irgi nuostabi, bet dvasia visai kitokia: ore tvyranti baimė, kad salos paskęs, nesistengiant kaip nors “apgauti likimą”; vos keli tūkstančiai turistų per metus ir jokios infrastruktūros; skrydžiai net ne kiekvieną dieną. Turistinį rojų Maršalo salose sukurti būtų gal net lengviau, nei Maldyvuose (nėra ribojimų aprangai, alkoholiui), bet niekas neapsiėmė, niekas nesugebėjo! O Maldyvai padarė, rodos, neįmanoma: atokias saleles be jokių resursų pavertė tokiu prekės ženklu, kad net pasaulio žymiausi ir turtingiausi svajoja, kaip ten atveš milijonus, užuot gabenę juos į visokias Prancūzijas, Italijas ar Majamius. Aišku būta ir kontroversijų, korupcijos, bet dabar Maldyvai – turtingiausia Pietų Azijos šalis – ir be galo įdomu buvo savo akim išvysti tokią sėkmės istoriją, kryptingo darbo vaisius.

Tiesa, reikia pasakyti, kad ir pigiausioje privačioje saloje nakvynė buvo bent tris kartus brangesnė, nei esu kada gyvenime mokėjęs kur nors kitur!

Komentarai

Vis nuskamba žinios, kad viena ar kita šalis ar miestas nori „stabdyti ar riboti turizmą“, prieš turistus vyksta protestai…

Šiaip jau turizmas yra naudingas šalims į kurias žmonės keliauja: ten palieka savo pinigus, domisi tomis šalimis. Nemėgstami ne visi turistai, o labai konkretus turistų elgesys: deja, kai taip besielgiančių turistų daug, kai kurie vietiniai nusistato prieš visus keliautojus ar užsieniečius…

Daug kalbėjau šia tema su žmonėm iš įvairių šalių, taip pat gilinausi į istorijas apie „protestus prieš turistus“ ir kodėl jie vyksta, taip pat, kaip dėl to įvairių šalių valdžios apriboja turizmą. Į šį straipsnį sudėjau, kodėl kai kur turistai darosi nemėgiami ir kaip pačiam elgtis taip, kad vietiniams būtų gera, o ne pikta, kad keliauji į jų šalį – o taip pat kaip “neatsimušti” į įvairius turizmo ribojimus.

---

“Be saiko baliavoja ir paskui bjauriai elgiasi“

---

Kur tai didžiausia problema? Didmiesčiuose ir kurortuose, į kuriuos madinga keliauti pramogauti, siausti, pigaus alkoholio.

---

Tai tikriausiai viena aiškiausių priežasčių nemėgti turistų. Na, kam patiktų, kai turistai šlaistosi apsvaigę, šūkauja, šiukšlina, viešai vemia ir šlapinasi, gal net kelia muštynes ar vartoja narkotikus?

Tokių skandalų turėjome net ir Lietuvoje, kur šiaip jau turistų nedaug ir juos mylime. Turistai šlapinosi ant Vilniaus prezidentūros, sukėlė muštynes ir pan. Bet vietose, kurias labiausiai pamėgę turistai-pramogautojai (muzikos festivaliams, sporto varžyboms, o ypač bernvakariams) tokiais turistais kyla jau masinis nepasitenkinimas.

Tokiose vietose, kaip alkoturistų pamilta Praha, pramoginiai Ispanijos kurortai, ar iš dalies net mūsiškė Palanga, kyla siūlymų visaip apriboti „pramoginį turizmą“, drausti garsią muziką vakarais, riboti alkoholio pardavimus ir pan. Nes juk vietos gyventojams ten reikia gyventi, ir tikrai nepatinka užmigti trukdanti muzika ar prišlapintos tarpuvartės.

Nieko nesakau, keliauti ir pramogauti tikrai galima! Bet pasistenkite švęsti ir „baliavoti“ tam skirtose zonose: pačiuose muzikos festivaliuose, baruose, sporto arenose ir „neišsinešti“ tos „laisvės nuotaikos“ už renginio zonos į ten kur gyvena ir dirba vietiniai eiliniai žmonės. Net jeigu jums atrodo „Kas čia tokio, jei aš vienas taip padarysiu“ – pagalvokite, o kas jei taip darys daugelis, nes kur yra masinis pramoginis turizmas ir alkoholis, vieni žmonės seka kitų pavyzdžiu („Jei kitas taip daro, reiškia, galima“).

Taip pat, kai kurios vietos yra tolerantiškesnės tokiam turizmui: dažniausiai tai kurortai, kurie iš to gyvena, o istorinių vietinių gyventojų turi mažai. Taip pat būna švenčių, kuriose ir vietiniai elgiasi laisviau ir kas kitu metu draudžiama yra normalu (pvz. Brazilijos karnavalai). Jei jau taip „nutrūkti nuo grandinės“ būtina, rinkitės tokius laikus ir vietas.

---

“Viską perka tik iš kitų užsieniečių, nieko nepalieka mums“

---

Kur tai didžiausia problema? Skurdžiose turistinėse šalyse.

---

Tokius skundus dažniausiai girdžiu skurdžiausiose šalyse, ypač Afrikoje. Įprasta, kad turistai į tas šalis keliauja pirkdami kelialapius iš užsienio agentūrų, apsistoja užsienio korporacijoms priklausančiose, užsieniečių valdomuose viešbučiuose, iš ten perka ir ekskursijas, neretai ten ir valgo…

Vietiniams šis tas, aišku, lieka – na, juk jie dirba tuose viešbučiuose, gauna algas – bet lieka tik trupiniai.

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad kažkiek tuos turistus galima suprasti. Labai dažnai tokiose šalyse „vietinių“ paslaugų lygis būna gerokai žemesnis: trūksta higienos, tvarkos, punktualumo, pažadų laikymosi ar pan. Kita vertus, taip būna ne visada, tai irgi stereotipas! Be to, niekas nesako, kad būtina „viską pirkti vien iš vietinių“. O pirkti iš vietinių daugiau – tikrai paprasta: net jei gyvenate dideliame „tarptautiniame“ viešbutyje, galite daugiau eiti į vietinius restoranus, užsisakyti ekskursiją ne iš viešbučio ir t.t.

Taip ir pažinsite vietos kultūrą, ir greičiausiai sutaupysite, ir paremsite vietinius – tuos, kurie stengiasi ir dirba. Padėsite jiems džiaugtis turistais, o ne liūdėti stebint, kokius didelius pinigus turistai palieka užsieninėms korporacijoms.

Gyventojų skundai „Viską perka tik iš užsieniečių“ kartais priverčia valdžią drausti ar riboti užsieniečių verslą šalyje, bet tai paprastai naudos neatneša, nes vietiniai visgi negali pasiūlyti atitinkamos kokybės – taigi, „išvijus“ užsienio viešbučius, aviakompanijas ar dar ką, tiesiog smarkiai sumažėja turizmas. Bet „šviesa tunelio gale“ yra: tose vietose, kur turizmas klesti seniai (pvz. Balyje) ir vietiniai jau tiekia turistams iš Vakarų patinkančias prekes ir paslaugas. Kultūros ir poreikiai skiriasi ir, niekada anksčiau nesusidūrę su vakariečiais, vietiniai ne iš karto prisitaiko, bet pirkdamas iš jų paslaugas padedi jiems mokytis uždirbti iš Vakarų rinkos.

---

“Negerbia mūsų kultūros, etiketo ir įstatymų“

---

Kur tai didžiausia problema? Nevakarietiškose tradicinėse šalyse, kur daug turistų iš Vakarų. Daugiausiai tai – religingos Afrikos ir Azijos šalys, ypač musulmoniškos, bet nebūtinai.

---

Pasaulyje kultūra ir etiketas labai skiriasi: kas vienur norma, kitur – draustina. Deja, labai dažnai turistai nenori ir nemėgina prisiderinti: kiekvienoje šalyje elgiasi taip, kaip elgtųsi savojoje.

Bet pagalvokite, kas būtų, jei Lietuvoje visi elgtųsi taip, kaip įpratę savo šalyse? Indai gatvėje mėtytų šiukšles ir spjaudytų, himbės iš Namibijos Vilniuje vaikščiotų nuogom krūtinėm, egiptiečiai važinėtų nesilaikydami kelių eismo taisyklių, vokiečiai samdytų prostitutes, kanadiečiai lauke vartotų narkotikus, o kinai viešai baustų vaikus fizinėm bausmėm ar leistų jiems tuštintis ant šaligatvio per kelnėse prakirptą skylę? Akivaizdu, kad jei šitokių turistų būtų daug, ir Lietuvoje atsirastų jiems neapykanta! Už daugelį tokių poelgių net grėstų susidūrimas su Lietuvos teisėsauga – nors savo šalyse jie tai gali daryti „be rizikos“, ten tai legalu ir/arba kultūriškai priimtina (ir pats ten keliaudamas mačiau daugybę taip besielgiančių žmonių).

Lygai taip ir turistams iš Lietuvos ar Europos verta gerbti vietinius papročius šalyse, į kurias keliauja: ypač Azijoje ir Afrikoje, kur papročiai skiriasi labiau. Šalyse, kur įprasta rengtis uždariau (pvz. arabų kraštuose), verta prie to prisiderinti, kur draudžiamas alkoholis – jo negerti, kur neįprasta vaikščioti viešai apsikabinus – to nedaryti, religingose budistinėse šalyse nenaudoti Budos papuošimui ir t.t.

Taip jau susiklostė, kad Vakarų (ir lietuvių) papročiai pasaulyje toleruojami labiau, nei kokių arabų ar afrikiečių. Bet taip yra tik todėl, kad Vakarai turtingi ir turizmas iš ten labai pelningas. Visgi, kai kurios šalys, kaip Iranas ar Mauritanija, griežtai draudžia „kas nepriimtina“ net ir rizikuodamos dėl to netekti turistų. Bet daug nevakarų šalių leidžia turistams elgtis taip, kaip vietiniams „negalima“ (Turkija, JAE ar pan.). Tačiau tai nereiškia, kad vietiniams tai patinka, o „tylus pyktis“ kartais prasiveržia net teroro aktais, kaip 2015 m. Tunise, kai alkoholio ir bikinių pilnuose pajūrio viešbučiuose iššaudytos dešimtys turistų. Be to, plinta visokiausi stereotipai, kad „europietės – laisvo elgesio“ (nes vietinėje kultūroje tik laisvo elgesio vietinės taip rengtųsi) ir pan.

Sakote, prisilaikydami vietos papročių jausitės „labai nelaisvai“, kelionė bus nemaloni? Bet lazda turi du galus. Yra dalykų, kurie pas mus „normalūs“, o kitur – uždrausti; bet yra ir atvirkščiai – kas pas mus netoleruojama, o kitur – „normalu“. Na, tarkime, Irane reikia rengtis uždariau ir negerti alkoholio – užtat ten daug laisviau vairuojama, nepaisoma „mūsiškų“ kelių eismo taisyklių: galite tai pabandyti ir jūs! Brazilijoje reikia būti atsargesniam dėl banditų, nepatartina rengtis brangiais rūbais ir rodyti techniką – bet užtat ten įprasta daug atviriau rengtis ar „viešai demonstruoti meilę“. Pabandykite, ko nedrįstumėt Lietuvoj ir ką daro vietiniai! Ir taip daug geriau pažinsite tas šalis!

Na ir, aišku, pasaulyje gausu šalių, kur papročiai bus jums priimtini: jei kas visai nepriimtina, rinkitės jas.

---

“Verčia mūsų šalį ‚Disneilendu‘“

---

Kur tai didžiausia problema? Turistų pamėgtose vietose, kur vietinės tradicijos, menas, architektūra labai spalvingos, gražios, fotogeniškos.

---

Kai kuriose labiausiai numylėtose pasaulio vietose turistų tiek daug, kad jie užgožia vietinius, jų kultūrą. Kraštutinis pavyzdys visuomet – Venecija: gyventojų ten sumažėjo daugiau nei keturis kartus, butai virto viešbučiais ir restoranais.

Tikrą kultūrą ir vietos dvasią pradeda keisti dirbtinė, sukurta tik turistams, jų minios nuolat užplūdusios gatves, vietiniai ima jaustis it gyventų kokiame muziejuje. Tiesiog kai mieste nuolat turistų yra kelis kartus daugiau, nei vietinių žmonių, sunkiai gali būti kitaip.

Laimė, šitaip numylėtų miestų pasaulyje labai mažai, bet „disneilendėjimo“ pradžia pastebima ir kituose „instagraminiuose gražiuose miesteliuose“, kur turistai nuolat užgrūdę tas pačias erdves, darosi tas pačias nuotraukas, iš arti fotografuoja vietos žmones, tarsi jie būtų eksponatai, dėl geresnio kadro kišasi į religines ceremonijas ar tradicines šventes (kaip niekada nesielgtų pas save) ir pan.

Norėdami nedidinti šio stereotipo, pasistenkite atrasti kuo daugiau vietinės kultūros ir dvasios, gyventi pas vietinius, rasti kitas, mažiau nuvalkiotas vietas. Ir pačiam bus smagiau, nei turėti lygiai tą pačią nuotrauką, kaip visi turistai… Tiesa, lietuviams gal net nereikia to patarti: tas „tokių, kaip kiti pasidarė, nuotraukų“ medžiojimas labiau būdingas azijiečiams. O jei dalyvausite vietos šventėse ar ceremonijose, išsiaiškinkite jų tvarką ir kas ten galima prieš jų pradžią.

---

“Atima iš mūsų namus ir sukelia kainas“

---

Kur tai didžiausia problema? Vakarų didmiesčiuose, kur biurokratija itin riboja statybas ir nuomą – ypač tuose, kuriuos pamėgo dirbantys nuotoliu ir ilgalaikiai keliautojai.

---

Šis skundas itin suvešėjo pastaruoju metu – ypač išplitus AirBnB ir darbui nuotoliu. Tokie turistai atvyksta į kokį miestą ilgesniam laikui, jie apsistoja ne viešbučiuose, o butuose. Taigi, vietiniai skundžiasi – esą jei ne tokie turistai, tai jiems būtų daugiau galimybių išsinuomoti būtą,

Viena vertus, kažkiek tiesos tame yra, bet, kita vertus, išskyrus kraštutinius atvejus, kaip Venecija, kuri jau ir turistams per maža, ką jau kalbėti apie gyventojus – problema visai kitur. Štai kokiuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose per 10 metų nuo 2003 m. iki 2013 m. vien gyventojų išaugo nuo 3 mln. iki 9 mln., sparčiai augo ir paskui, o turizmas taip pat augo kartais, turistų skaičiais Dubajus net aplenkė Niujorką, nors yra gerokai mažesnis… Bet visiems vietos Dubajuje užtenka – pastatoma kiek reikia naujų namų: pilna butų ir gyventojams, ir AirBnB pasirinkimas didžiulis.

Bėda ta, kad tose šalyse, kuriose gajausi tokie gyventojų skundai, itin griežti statybų ribojimai. Dėl įvairių priežasčių statyti naujus namus brangu, ribojami aukščiai ir plotai, o sutvarkyti biurokratinius reikalavimus (visokie ten poveikio aplinkai vertinimai) užtrunka metų metus. To rezultatas: pastatoma labai, labai per mažai naujų gyvenamųjų namų. Antras dalykas: kovodami su „per didelėm nuomos kainom“ miestai dažnai imasi socialistinių priemonių joms „apriboti“ (pvz. uždraudžia kelti nuomininkui kainas ar iškeldinti nuomininką net jei jis nemoka už nuomą) – o tai tik dar labiau skatina butų šeimininkus nuomoti „trumpalaikiams turistams“, nes trumpalaikei nuomai šitokių ribojimų paprastai nebūna. Ir vietoje Dubajaus tuoj turime kokią Lisaboną, kur gyventojų skaičius nelabai auga, turistų dėl darbo nuotoliu mados išaugo tik kažkiek – tačiau butų jau „trūksta“, vietiniai jau skundžiasi, ir miesto politikai jau griebiasi AirBnB ribojimų (tai dažniausiai būna pirmas taikinys).

Nors turistai nėra kalti dėl šių bėdų, tikrai galima vengti tokių miestų, kur šitos bėdos „labiausiai akcentuotos“ ir stereotipai apie „butus vagiančius turistus“ gajausi. Tokių miestų – labai nedaug, nors jų pavadinimai žymūs. Kaip skaitmeninis klajoklis, dirbantis nuotoliu, pats galiu pasakyti: dirbti nuotoliu galima iš daug kur, o visokie „darbui nuotoliu superpopuliarūs miestai“ tokiais tampa tik dėl mados: koks vienas influenceris taip dirba, pasidalina internete kaip tai „faina“, kiti seka jo pėdom, o paskui tuos kitus – ir jų draugai ir sekėjai… Bet nėra jokios logikos važiuoti „ten kur visi“. Kaip tik priešingai: jei kainos vietiniams sukilusios taip, kad jie skundžiasi, bus neproporcingai brangu ir turistui. O greitas internetas, darbo stalai yra daug kur.

---

“Nieko čia neišleidžia ar net atneša mums nuostolį“

---

Kur tai didžiausia problema? Brangiose šalyse.

---

Yra išplitusi tokia mada – „Keliauju nemokamai“. Arba labai labai pigiai. Tą nebūtinai daro skurdūs ar negalintys uždirbti žmonės – kai kuriems tai tarsi sportinis interesas.

Yra keli taupymo lygiai.

1 lygis. Pirkti lėktuvo bilietus tik pagavus superakciją, važinėti viešuoju transportu (paprastai subsidijuojamu valstybės), nakvoti hosteliuose, valgyti iš parduotuvių, rinktis tik nemokamas ar pigias lankytinas vietas. Šitas taupymo būdas paprastai nesukelia jokių kontroversijų – tokias keliones riboja nebent kai kurios į prabangų turizmą orientuotos šalys (pvz. oro uosto ar vizų mokesčiais atima galimybę pigiems skrydžiams, riboja hostelius, turistams nustato didesnes kai kurio transporto ar lankytinų vietų kainas).

2 lygis. Nakvoti kemperyje, automobilyje ar palapinėje (pastatytuose nemokamai ne kempinge) ar CouchSurfing, galbūt nakvoti traukinių stotyse ir oro uostuose, važinėti autostopu, valgyti iš namų atsivežtą maistą. „Kovojant“ su tokiu turizmu, tokie kelionės būdai ribojami daugiau kur, nors irgi tik mažumoje vietų: pvz. draudžiamas autostopas, draudžiama nakvoti automobilyje ar kemperyje ne kempinge, draudžiama gamtoje statyti palapines, draudžiama nakvoti oro uoste, draudžiama į tam tikras teritorijas neštis savo maistą ir pan. Prieš sprendžiant taip keliauti, verta patikrinti situaciją šalyje, į kurią keliausite, ar ten tai nėra draudžiama.

3 lygis. Prašinėti pinigų, nakvynės ir transporto iš vietinių apsimetant elgeta, grojant gatvėse ir pan. – tai vadinama „begpacking“ ir yra vienas nemėgstamiausių dalykų, ypač kai tai daro iš turtingų vakarų šalių atvykę turistai kokioje skurdžioje Pietryčių Azijoje. Šis reiškinys retas, bet tokie “begpackeriai” patenka net į laikraščius.

Iš tikrųjų, ir pats stengiuosi keliauti pigiai (nors ir ne nemokamai) ir jokiais būdais nesakau to nedaryti. Viskas normalu, jeigu prieš rytinį skrydį pernakvosite oro uoste ar, prireikus daug vairuoti, nusnūsite automobilyje pakelės aikštelėje. Svarbu, kad bendrai kelionėje paliktumėte kažką ir vietos žmonėms – kitąsyk apsistosite viešbutyje, nuomositės automobilį ar pan.

Nes jei turistas visai beveik nieko neišleidžia, tai reiškia, kad už jį sumoka tų šalių gyventojai, dėl jo jie patiria kažkokių nepatogumų – ir nieko negauna mainais. Na, juk kiekvienas papildomas žmogus užima dalį infrastruktūros (keliai, miesto autobusai, pakelės aikštelės, vandens sunaudojimas), daro poveikį ekologijai (elektra, kuras, išgeriamas vanduo) – o kas jei tokių “papildomų žmonių” šimtai ar tūkstančiai? O dar ir ne visi yra visai supratingi, kai kurie sukelia problemų ir kitais būdais (pvz. palieka šiukšlių ten, kur statė palapinę).

Daugiausia tokių problemų ir kontroversijų kyla brangiausiose šalyse – nes ten daug kas norėtų taupyti, kainos atrodo plėšikiškos – tad jos įsiveda ribojimus. Kas be ko, ir man pikta, kad, pvz. kokia Islandija neleidžia nakvoti automobiliuose – na, ten juk šitaip brangu, juk ir taip keliaudamas ten palikčiau krūvą (Lietuvos mastais) pinigų (kad ir už maistą iš parduotuvių ar, galų gale, to paties automobilio nuomą), o kempingai ten kainuoja kaip kitur geri viešbučiai… Na bet islandai, pripratę daug uždirbti, į viską žiūri per savo prizmę: jiems tai nedideli pinigai ir jiems turistų, kurie perka tik maistą ir autonuomą, nereikia… Nesiimsiu jų nei teisti, nei teisinti.

Jei tai svarbu ir nesinori keliauti ten, kur esi nelaukiamas, visada galima keliauti kitur, o keliones į tokias brangias ir taupančių turistų netoleruojančias šalis apriboti iki minimumo (t.y. keliauti trumpai ir intensyviai). Pigiose šalyse (o didžiuma pasaulio pigesnė už Lietuvą) paprastai tai išvis nėra problema: tiesiog kai pamatai, kokios ten kainos, net nesinori „taupyti ekstremaliai“. Na negi miegosi oro uoste, kai viešbutis greta kainuoja 10 eurų nakčiai? O vietiniams tai pakankamai dideli pinigai, jie džiaugiasi, kad turistai tiek moka. Taigi, gera išeitis, norint keliauti pigiai – keliauti į pigias šalis, kur tavimi džiaugsis ir neši ekonominę naudą net jei ir neišleisi tūkstančių eurų, o ir pačiam bus paprasčiau kai nereiks ilgai ieškoti „kur pavalgyti už priimtiną kainą“, nes kiekviename restorane kaina bus priimtina.

Tiesa, “išleisti pinigų” nereiškia “dalinti labdarą” – tokią “labdarą” dažniausiai susirenka, jos prašo apgavikai ir vietiniai man ne kartą yra skundęsi, kad “turistai taip lengvai dalina pinigus apgavikams, paskui vaikai prisižiūri, patys ima kaulyti pinigų, užuot mokęsi”. Tiesiog pirkite paslaugas iš tų, iš ko pirktumėte ir savo šalyje – tų, kas jas teikia geriausiai, kokybiškiausiai, pas ką kainos ir kokybės santykis normalus – to pakaks.

---

“Nesidomi mūsų šalimi“

---

Kur tai didžiausia problema? Šalyse, į kurias daugelis turistų keliauja tik dėl saulės, šilumos ar tam tikrų pramogų (slidinėjimo, kaitavimo ir pan.).

---

Kiekvienam patinka, kai turistai domisi jų šalimi, kultūra, istorija. Ir dažnas įsižeidžia, kai supranta, kad turistai tame visai nesigaudo, o dar „suvemia“ ką nors, kas ne tik klaidinga, bet ir skamba niekinančiai.

Na, ir Lietuvoje su tuo susiduriame. Ko tik negirdėjau iš turistų: „Lietuviai buvo rusai“, „Lietuvių kalba – slaviška“, „Lietuva įstojo į TSRS“, „Lietuva kovojo nacių pusėje“ ar, geriausiai, sėdėdamas Palangoje, išgirdau kaip turistas greta telefonu namiškiams pasakoja dabar esantis „viename Latvijos kurorte“ – įvažiavo į Lietuvą ir net nesuprato…

Natūraliai, kai tokių turistų labai daug, tarp vietinių kyla stereotipai, esą turistai kvaili, jiems jų šalis neįdomi.

Tai – viena „menkiausių“ priežasčių nemėgti turistų; tai savaime paprastai nesukelia siekių riboti turizmą, nes tie „nesigaudantys turistai“, kad ir neišvykdami iš kurortų, vis tiek neša pajamas ir tiesiogiai niekaip netrukdo.

Visgi, būtų gerai bent truputį pasidomėti šalimi, į kurią keliaujate: vietinius tai labai žavi, o ir pats iš kelionės išsivešite daugiau.

---

Svarbiausia: turistų nemėgsta tik ten, kur jų daug

---

Visi aukščiau įvardyti stereotipai gajūs tik ten, kur atitinkamų turistų ir problemų labai daug. Gal ta vieta, kaip Praha, numylėta lėbautojų ir bernvakarius švenčiančiųjų, o gal, kaip kai kurie kurortai, tų, kurie atvyksta tik saulės, o vietinė kultūra jiems tik trukdo.

Tačiau tokios “turizmo paskandintos vietos” – tik maža dalis pasaulio! Deja, kadangi žmonės linkę keliauti ten, kur keliauja daugelis, į jas patenka pernalyg dažnai…

Bent 95% pasaulio turistai mylimi ir gerbiami, jų ten yra „per mažai“, o ne „per daug“, kad keltų kokias problemas.

---

Kas jei elgsitės taip, kaip vietiniai nemėgsta?

---

Jeigu šalyje, kur keliaujate, turistai mėgiami, tai iš tikrųjų greičiausiai nieko *būtent jums* nebus, nebent elgsitės labai netinkamai arba kaip uždrausta. Tačiau jeigu turistai šalyje (dar) mėgiami, tai dažnai net ir pasielgus kaip uždrausta policija turistų nelinkusi bausti.

Tiesiog kiekvienas nederamas turisto elgesys kaip “lašas po lašo” keičia šalies nuomonę į turistus apskritai. Kai ta nuomonė pasidaro neigiama, tai galima laukti kelių dalykų:
1.Nemandagaus vietinių elgesio, nemalonesnio aptarnavimo – tą neretai jaučiu, pavyzdžiui, Ispanijos turistinėse zonose.
2.Mažesnės tolerancijos turistų “netinkamam elgesiui” (jei pamatys jus ką darant netinkamai – greit iškvies policiją ar pan.).
3.Valdžios ribojimų, apmokestinimų turizmui.

Tokiu atveju, kai nuomonė apie turistus jau yra neigiama, jei pats elgsies tinkamai, su tavimi gal ir elgsis geriau – bet kai kurie vietiniai tiesiog žiūrės į tave “pagal stereotipą”, juk ne su visais ir pabendrausi. Be to, valdžios ribojimai galios ir tau. Na, jei kažkada daug pramogautojų girti nederamai elgėsi ir dėl to buvo apribota alkoholio prekyba ar gyva muzika – tai paveiks ir tave, net jei tu nieko blogo nebūtum daręs.

Bet, kaip jau rašiau – tokių vietų, kur turistai nemėgiami, mažai, deja, būtent į tas vietas ir keliauja didelė dalis turistų, kurdami “užburtą ratą”!

Komentuoti

Kelionių klaidos gali kaip reikiant sugadinti kelionę – paversti ją brangia, neįdomia, nepatogia… Laimė, daugelis keliautojų klysta panašiai – ir žinant „tipines klaidas“ lengva jų nepadaryti.

Čia – visos tipinės kelionių klaidos. Nė viena jų nėra išgalvota: pažįstu ne po vieną žmogų, kurie taip nukentėjo, o kai kurias esu padaręs ir pats, ypač pirmosiose kelionėse.

Mokykitės iš svetimų klaidų užuot anksčiau ar vėliau taip suklydę patys!

 

---

“Žioplos” klaidos, galinčios sugriauti visą kelionę

Šios klaidos gali atrodyti „žioplos“ – bet nesakyk, „man taip nebus“, nes visada būna pirmas kartas. Daugelis, ką žinau padariusius tokias klaidas, tikrai nėra kelionių „pradinukai“: kaip tik priešingai, dažnai taip suklysta tie keliautojai, kuriems kelionės jau beveik kasdienybė ir todėl jie nustoja skirti dėmesį visko „sutikrinimui“. Vienintelis būdas tikrai išvengti tokių klaidų – nuolat turėti jas mintyje.

Štai kaip žmonės susigadina visą kelionę “žioplom” klaidom:

1.Laiku nepatikrina informacijos apie vizas ar kitus patekimo ribojimus
„Ai, susitvarkysiu viską likus savaitei iki kelionės, juk visada sutvarkau“ tikrai ne visur tinka. Būna šalių, kur pasą dėl vizos reikia siųsti į ambasadą kitoje šalyje. Bet net kai vizos išduodamos elektroniniu būdu, kartais jų svarstymas užtrunka savaites (net jei draugui patvirtino iškart, tau nebūtinai taip bus: tarkim, Australija vieniems tvirtina iš karto, kitiems gali užtrukti ir mėnesį). Kitos panašios klaidos: neišsiaiškina skiepų reikalavimų; mėgina važiuoti su ID kortele kur reikia paso (ar išvis neturi paso). Tokių klaidų per dieną-dvi neištaisysi – taigi, kelionė žlunga. Žr. straipsnius Vizos lietuviams – kas ir kaip ir Skiepai kelionėse – viskas, ką reikia žinoti.

2.Rezervuojasi bilietus ar nakvynes klaidingai datai
Ko tik negirdėjau: nusipirko lėktuvo bilietus tai dienai, bet kitą mėnesį; rezervavo viešbutį tą dieną, bet kitais metais. Dar dažniau tiesiog susimaišoma būsimos kelionės eigoje: kada ketini būti būtent tam mieste. Deja, daugybė tokių rezervacijų neatšaukiamos ar atšaukiamos sudėtingai / brangiai… Tiesiog būtina kas kartą rezervuojantis tikrinti ir pertikrinti datas. Sulyginti su kelionės planu, jau turimom kitom rezervacijom. Taip pat paskutinį kartą patikrinti datas prieš duodant kredito kortelės duomenis: kartais būna, kad data „nušoka“ jau rezervacijos metu, ypač jei dėl kompiuterio ar tinklapio strigimo tenka ką nors daryti iš naujo.

3.Nepasidomi kas toje šalyje draudžiama
Kai kurios taisyklės dalija pasaulį tarsi į dvi dalis. Pvz. yra šalys, kur legalus alkoholis, ir yra kur nelegalus. Tas pats pasakytina apie kazino, dronus, fizines bausmes vaikams… O tarkime lengvieji narkotikai ar homoseksualūs lytiniai santykiai išvis – vienur legalūs, o kitur už tai baudžiama mirties bausme! Jei kuris nors iš „kontroversiškų“ dalykų svarbus – verta išsiaiškinti, kokia politika jūsų pasirinktoje šalyje (ir jei be to neapsieisite, gal geriau keisti kelionės kryptį, o ne rizikuoti pažeidinėti įstatymus). Įstatymai dar ne viskas – svarbu ir požiūris (kai kur įstatymai tik ant popieriaus, o kitur į juos žiūrima labai rimtai). Deja, ne vienas turistas atsidūrė kalėjime ar dar blogiau vien todėl, kad nesidomėjo įstatymais (filmavo dronais kur negalima, vežėsi „žolę“ kur uždrausta, nedeklaravo vežamos didelės pinigų sumos ir pan.). Kad „tavo“ šalyje tai galima ar į tai žiūrima pro pirštus, visiškai, visiškai nieko nereiškia. Net jei ir nesėsi į kalėjimą, gali patirti didelių nuostolių: pvz. konfiskuos nedeklaruotus pinigus (kur privaloma deklaracija) ar atims brangų draudžiamą įvežti daiktą.

 

---

Klaidos, dėl kurių kelionė pabrangsta ir suprastėja

Štai kokiomis klaidomis keliautojai iššvaisto pinigus nieko naudingo už tai negaudami (dažnai kelionė tik suprastėja):

1.Ieško lėktuvo bilietų konkrečios aviakompanijos svetainėje
Kiekvienos aviakompanijos svetainėje (Ryanair, Wizzair it t.t.) bus tik jos vienos skrydžiai – taigi, pamatysi tik mažą dalį galimybių, laikų, kainų ir greičiausiai nepamatysi geriausio. Geriau ieškoti paieškos sistemose, kaip Skyscanner, Google Flights ar Azair, nelygu ko reikia – ten lyginamos visos aviakompanijos.

2.Rinkdamasis lėktuvo bilietą neatsižvelgia į tai, kas įeina į kainą
Vienas lėktuvo bilietas kainuoja 100 eurų kitas – 120. Pirksi už 100? Bet labai gali būti, kad ten neįeis bagažas, o į brangesnį – įeis. O primokėjus už bagažą kaip tik pirmasis bilietas pasidarys brangesnis (pvz. 100+50=150)… Jei vis tiek ketini skristi su bagažu, tai turi iš karto išsiaiškinti ir kokios bagažo kainos. Tas pats galioja maistui lėktuve ir kt. Lygink kainas, kokios jos bus *tau*, su visom priemokom, kurias vis tiek mokėsi.

3.Neišsiaiškina galutinės kainos (privalomų mokesčių) ar į tai nekreipia dėmesio
Įvairios bilietų, nakvynių pardavimo vietos ir platformos elgiasi skirtingai: vienos išsyk nurodo galutinę kainą, kitos paskui prideda simbolinių mokesčių, o trečios dar prideda tiek, kad kaina kone padvigubėja (pvz. kai kurių JAV viešbučių „resort fees“, privalomi mokesčiai už aptarnavimą, mokesčiai už kambario valymą kai apsistoji tik vienai nakčiai ir t.t.). Būtina papildomus mokesčius išsiaiškini iš anksto. Ir jei pamatai, kad vienur prideda „mokesčius“, o kitur neprideda – tai reikia rinktis lyginant galutines kainas, o ne kainas „be mokesčių“.

4.Perka skrydžio bilietus nepamąstę *kur tiksliai* atskrenda lėktuvas
Tokie turistai tiesiog nusiperka bilietą „į šalį“ ir galvoja, kad „kur reikia jau vietoje nuvažiuos“, Bet kai kurios šalys didžiulės arba susisiekimas prastas (pvz. skirtingos salos, itin prasti kalnų keliai). Gali ir prarasti daug laiko, ir pinigų. Net kai oro uostas vadinamas miesto vardu dar nereiškia, kad iš jo į tą miestą nuvažiuoti paprasta ar pigu. *Dar prieš perkant bilietą* būtina išsiaiškinti, kokiu būdu žadi nuvykti nuo oro uosto iki reikiamų vietų – nakvynės, lankytinų vietų.

5.Perka suvenyrus kelionės pradžioje
To labai norisi, nes kelionės pradžioje viskas taip nauja, įdomu. Bet kelionės pradžioje nežinai vietos kainų, nežinai prekių pasiūlos. Taigi, kaip taisyklė, nusipirkęs ką pradžioj kelionės, ilgainiui supranti, kad kitur pigiau ir geriau. Be to, daugelyje pasaulio šalių, kur įprasta derėtis, pamatęs, kad nesigaudai kainose ir pasiūloje, pardavėjas dar pakels kainą. Verčiau pirmom dienom klausinėti kainų, žiūrėti kas siūloma, ir tik pabaigoje apsispręsti. Žr. straipsnį “Suvenyrai – ką parsivežti iš kelionių?“.

6.Svarstydami, ar apsimoka keliauti automobiliu, neįskaičiuoja benzino, parkingo, kelių mokesčių
Šitų dalykų kainos pasaulyje varijuoja kaip niekas kitas. Benzino kainas galima palyginti čia. Keliai vienur nemokami, kitur – mokami ir brangūs (reikia ieškoti informacijos apie konkrečią šalį) – ir šitų mokamų kelių arba galima išvengti (jų nedaug), arba beveik neįmanoma. Parkingas irgi: pvz. Brazilijoj net prie prekybos centrų mokamas ir brangus, o yra šalių, kur mokamo parkingo išvis nėra. Taigi, autonuomos kaina dar tikrai ne viskas – jei kyla klausimas nuomotis automobilį ar keliauti kitaip, privalai įvertinti viską.

7.Perka papildomą draudimą autonuomoje
Tai niekada neapsimoka dėl daugelio priežasčių:
1.Kaina didžiulė palyginus su įvykio tikimybe. Toks draudimas yra būdas autonuomos kompanijai užsidirbti iš patiklių klientų, kurie jau įsipareigoję ten nuomotis.
2.Net ir be papildomo draudimo dažniausiai draudimas galioja – tik kad yra frančizė.
3.Yra puikių alternatyvų internete kur moki mažiau, o gauni tą patį – tai tikrai veikia, pats išbandžiau.
Žr. straipsnį “Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti“.

8.Perka autonuomoje kitas įkyriai brukamas paslaugas
Ko tik nesugalvoja autonuomos darbuotojai. Nuo kokio “mokesčio už kelius plafono”, kuriuo pasinaudojimas “kainuos tiek, kiek mokesčiai už kelius + 10 eurų už dieną” iki nuomojamų GPS aparatų, tarkim, už 40 EUR per dieną… Bet juk tinkamai pasiruošus visko galima išvengti (pvz. instaliuoti GPS žemėlapius į savo telefoną, mokėti už kelius grynais ar, jei neįmanoma, pigiau įsigyti savo plafoną). O jei kažkokia autonuoma kaip brangią papildomą paslaugą siūlys tai, kas tau būtina (tarkim, antras vairuotojas) – gal verta paieškoti autonuomos, kur tai nemokama ar pigiau. Žr. straipsnį “Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti“.

9.Nebando gauti kompensacijos skrydžiui vėlavus
Pagal Europos Sąjungos teisę jei skrydis vėluos 3 val. ir ilgiau lauks iki 600 EUR kompensacija – labai dažnai ji yra net didesnė, nei skrydžio bilieto kaina, tad būsi skridęs nemokamai ar dar tau bus primokėta už tai, kad skridai! Kompensacijas aviakompanijos dažniausiai tikrai išmoka, pats esu gavęs ne kartą. Tačiau tam reikia jų prašyti: jei neprašai, nemoka, ir taip neužpildžius paraiškų, „lygioj vietoj“, tarkim, keturių asmenų šeima gali prarasti ir virš 2000 EUR sumą.

10.Naudojasi savo mobiliu internetu užsienyje (anapus ES)
Anapus ES lietuviškų mobiliojo ryšio tinklų interneto kainos neretai tiesiog nesuvokiamai kosminės – kiekvienas MB, būna, kainuoja ir po 3 ar 7 eurus, o, tarkime, vienos eilinės nuotraukos dydis kokie 5 MB… Gautas el. laiškas gali atsieiti keliolika eurų, trumpas panaršymas internete – šimtus eurų. Žinau, kas palikę įjungtą “lietuvišką” internetą kelionėje prarado tūkstančius eurų, o mano žmonai netyčia nuspaudus interneto įjungimą Kenijoje staiga “išgaravo” keliasdešimt eurų, kai tiesiog atėjo el. laiškai. Išvykstant mobilųjį internetą būtina išjungti, geriausia du kartus (internetą apskritai ir dar atskirai roaming), kad netyčia neįsijungtų. Jei reikia, kiekvienoje šalyje vietoje galima nusipirkti SIM kortelę už kelis ar daugiausiai keliasdešimt eurų ir naršyti beveik neribotai (daugybę gigabaitų). Jei tiek interneto nereikia, alternatyva – Wifi. Žr. straipsnį “Internetas ir ryšys kelionėse “už centus”. Kaip?“.

11.Naudojasi brangiais bankomatais ir kortelėmis
Daugelyje šalių yra ir mokamų bankomatų, ir nemokamų. Jei nusiimsi pinigus iš mokamų, ypač nedideles sumas, susimokėsi didžiulius procentus. Be to, kortelė kortelei nelygi – vienos kortelės leidžia nusiimti pinigų kita valiuta nemokamai (pvz. „Revolut“), kitos ne. Viską sudėjus, kai nusiimi kokius 10 ar 20 eurų nieko nežiūrėdamas ir negalvodamas nuo „bet kurios kortelės“, „bet kuriam bankomate“, laisvai gali už paslaugą susimokėti ir dvigubai tiek pinigų, kiek išsiėmei… Beveik visuomet bankomatai prieš nusiimant pinigus parašo, ar taikys mokestį ir kokį. Jei taikys – gali žiūrėti kitą bankomatą, jų gali būti šalia, dažnai šalia stovi mokamas ir nemokamas. Tuos bankus, kurie netaiko mokesčio, reikia įsidėmėti. Žr. straipsnį “Pinigai kelionėse – keitimas, bankomatai, kortelės“.

12.Keičia valiutą neatsižvelgdami į kursą ir komisinius (arba moka savo valiuta)
Kai kuriose šalyse kursas skirtingose keityklose smarkiai skiriasi. O dar yra komisiniai, kurių kartais reikia pasiklausti: suma, kurią paims už keitimą, itin “skausminga” jei keiti mažai pinigų, nes fiksuota. Paprastai neapsimoka keisti pinigų oro uostuose, viešbučiuose ar pan. Taip pat neapsimoka mokėti savo valiuta nei jeigu ir galima, nes ją ima prastu kursu. Žr. straipsnį “Pinigai kelionėse – keitimas, bankomatai, kortelės“.

13.Neišmoksta skaičiuoti kainų vietos valiuta
Kelionės pradžioje tai sunku, ypač jei valiuta tokia, kad viskas kainuoja „milijonais“… Bet skaičiuoti būtina, antraip ir įsigysite nepagrįstai brangių dalykų, ir galite būti apgautas (pvz. valiutos keityklose ar duodant grąžą), ir darysite „kvailų klaidų“, kaip, tarkime, paliksite arbatpinigių 10 kartų daugiau, nei manėte paliekantis. Beje, svarbu ne tiesiog „pasiversti“ vietos valiutą į eurus, bet lyginti su vietos kainom, pvz. „Šitas kainuoja tiek, kiek kolos buteliukas“ ar pan. Jei šalyje viskas pigiau, nėra tikslo mokėti kaip Lietuvoje.

14.Neskaito kas įeina į kainą
Kaina dar ne viskas – svarbu, ką už ją gauni. Jei į kainą neįeina kas nors, kas jums būtina, tai galiausiai galite susimokėti gerokai daugiau. Pavyzdžiui, jei į autonuomos kainą neįeina neriboti kilometrai, o jūs nuvažiuosite daugiau, nei kokie 150 ar 200 leidžiamų kilometrų per dieną, greičiausiai galiausiai susimokėsite gerokai brangiau, nei jei būtumėte ėmę brangesnę nuomą su neribotais kilometrais. Prieš pasirinkdami gerai įsiskaitykite, į kuriuos kelionių pasiūlymus (ne)įeina maitinimas, transportas, gido paslaugos, bagažo vežimas ir t.t. – ir ar to jums reikia.

15.Nesusigrąžina PVM kai daug perka
Apsipirkdamas už ES ribų daugelyje šalių išvykdamas iš šalies dažnai gali susigrąžinti PVM už visus pirkinius išvykimo oro uoste – jeigu perki nemažai (pvz. drabužius, elektroniką ir pan.), tai gali būti didelė suma, penktadalis vertės. Jei ketini apsipirkti užsienyje, pasidomėkite šiom galimybėm iš karto, nes gali būti, kad jau perkant parduotuvėje tas prekes reikės rinkti tam tikrus dokumentus, įgalinančius susigrąžinti PVM. Tiesa, jei perkate nedaug, galbūt laikas vertingesnis, nei PVM grąžinimas, ir prasidėti neverta.

16.Nesidera, kur tai įprasta
Šalyse / vietose, kur įprasta derėtis, iš pradžių tau gali sakyti net dvigubą ar trigubą kainą – nes pardavėjas tikėsis, kad vis tiek derėsies… Bet atvykus į tokią šalį iš Lietuvos dažnam vis tiek “sunku persilaužti”: kai kurie vis tiek beveik nesidera, kiti derasi, bet mažiau, nei ten įprasta (pvz. siūlo 10% žemesnę kainą kur reiktų 50% žemesnės – arba nepavykus per kelias sekundes susiderėti, traukiasi piniginę ir moka kiek paprašyti). Nesiderėti skatina ir visokie mitai: “Gal pardavėjas įsižeis”, “Jei jau pradėjau derėtis, net jei ir nepavyks nusiderėti, privalau pirkti”, “Gal pagalvos, kad neturiu pinigų” ir pan. Bet iš tikro būna ir priešingai: kai kuriose vietose į nesiderantį pirkėją žiūrima keistai… Svarbu prieš kelionę išsiaiškinti, kur toje šalyje deramasi, greitai sužinoti realias kainas ir derėtis taip, kaip vietiniai. Žr. straipsnį “Kaip derėtis kelionėse?“.

 

---

Klaidos, padarančios turistą apgavikų ar banditų taikiniu

Štai kaip turistai savo pačių klaidomis tampa apgavikų ar net banditų aukomis:

1.Perka prekes ir (ypač) paslaugas neišsiaiškinę kainos
Daugybėje šalių kaina nėra nustatyta ir jei kas perka kainos nepaklausęs tai jam „po visko“ pasako kelis kartus didesnę kainą nei būtų mokėjęs šiaip, nes „Vis tiek jau nusipirko“. Ypač kai atsisakyti pirkti jis jau nebegalės, nes prekė bus sunaudota (pvz. maistas restorane suvalgytas). Todėl visuomet kainų reikia klausti, paprašyti parodyti meniu ir t.t. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

2.Priima „dovaną iš nepažįstamojo“ – ir paskui už ją susimoka
„Nemokama“ ekskursija po Maroko mediną ar tuktuku po Bankoką, „Nemokama“ apyrankė nuo jo senelio Gambijoje, „Nemokama“ žvakė paleisti Gangu Varanasyje, „Nemokama“ fotosesija – ko tik tokie apgavikai neprisigalvoja. O paskui prašo pinigų – ypač kai dovana jau „suvartota“. Neprivalote mokėti ir niekada nemokėkite – taip tik skatinate apgavystes. Bet jei nenorite papulti į tokią nemalonią situaciją, kai nuo jūsų ilgą laiką neatstos ir kažkuo kaltins įkyrus apgavikas, tiesiog supraskite – dovanų iš nepažįstamų gatvėje daugelyje šalių nebūna, ypač daugelyje turistinių šalių. Tai ne dovanos, o apgavystės, verta jų atsisakyti. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

3.Patiki melu apie „privalomus mokesčius“, „per mažus arbatpinigius“ ir pan.
Jei iš jūsų reikalauja ką nors mokėti, tai darykite tik įsitikinę, kad taip reikia. Nes dažnai apgavikai pasako visokius išgalvotus mokesčius ar nurodo „įprastas aukas“, o daug lengvatikių turistų tuo ir patiki. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

4.Patiki graudžiomis istorijomis
Jei kas nors itin patraukliai pasakoja kokią graudžią istoriją apie tragišką skurdą – ypač kai dar moka tai papasakoti įvairiom kalbom – tai beveik garantuotai apgavystė. Jei įtikina jus – įtikina ir daugybę kitų turistų. Kas moka taip prieiti prie turistų ir geba įtikinti juos aukoti, tikrai negyvena neturtingai, skurdžiose šalyse surenka ir didesnę už vidutinę „algą“. Tikrasis skurdas – toliau nuo ten, kur pasiekia turistai, ir tikri vargšai nemokės sklandžiai ir įtikinamai angliškai papasakoti, kas „sugadino jiems gyvenimą“. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

5.Tiki žmonėmis, kurie suinteresuoti, kad tiesos turistas nesužinotų (ar net tų žmonių klausinėja)
Yra „sąžiningų šalių“, kur tokių apgavysčių beveik nebūna. Bet daugybėje šalių tikrai negalima klausti taksisto, „Kada ir kur stoja autobusas?“ (geriausiu atveju meluos, kad nežino, blogesniu – meluos, kad autobusai nevažiuoja ir būtina važiuoti jo taksi). Negalima klausti viešbutyje, kur konkurentų viešbutis. Visko reikia klausti „neutralių žmonių“, pvz. apie autobusą klausk praeivio ar gretimos parduotuvės pardavėjo. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

6.Nekovoja už savo teises susidūrę su apgavystėmis.
Jus šmeižia, kad ką nors sugadinote, ir reikalauja „padengti žalą“? Neduoda grąžos? Reikalauja mokėti daugiau, nei sutarėte? Nepasiduokite! Apgavikai nėra plėšikai ar žudikai. Jei kovosite už savo teises, kviesite policiją, praktiškai visi apgavikai atstos (man nėra buvę kitaip: pakakdavo vien imti skambinti policijai, kad apgavikai atstotų, policijos atvažiavimo niekada nereikėjo). Nes puikiai supranta, kad jei į jų vietą dažnai važiuos pareigūnai, ims kažką įtarti. Nereikia bijoti, kad „policija bus vietinių pusėje“, „apgavikai supyks ir primuš“. Kam apgavikams papildomos bėdos – paliks jus ramybėj ir apgaus kitą auką, juk pilna žmonių, kurie už save nekovos taip kaip jūs. Žr. straipsnį “Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti“.

7.Nenusifotografuoja ir nenufilmuoja nuomojamo automobilio jo perėmimo momentu
Kol to nedarydavau, karts nuo karto grąžinant autonuomos vis mėgindavo apgauti, kad neva automobilis apgadintas, nors tie apgadinimai jau būdavo atsiėmimo metu. Taip kartais daro net jei pirkai jų pačių draudimą (sako, kad nedraudiminis įvykis)… Todėl būtina automobilį ne šiaip apfilmuoti, bet ir tai daryti demonstratyviai: kad darbuotojai matytų, kad nufilmavai ir nėra reikalo kabinėtis. Žr. straipsnį Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti

8.Lipa į atsitiktinį taksi ir moka, kiek paprašo
Yra pasaulyje išimčių, bet, deja, taksistai daugybėje vietų nuo turistų lupa „devynis prakaitus“: girdėjau ir apie permokėjimus dešimtkart. „Uber“ ir analogų laikais turistams paprasčiau gauti vietinę kainą naudojantis jais – ar bent jau prieš stabdant taksi pažiūrėti, kiek kainuotų „Uber“ ar atitikmenimis. Taip pat, kur jis yra, būtina prašyti jungti taksometrą, o kur yra fiksuota važiavimo taksi mieste kaina – ją sužinoti iš neutralių šaltinių. Jei koks vienas taksistas atsisako tokia vežti – ieškoti kito, o ne galvoti, kad “vis tiek nepavyks”.

9.Neskaičiuoja grąžos.
Deja, daug šalių paplitusi apgavystė duoti jos per mažai.

10.Nesaugesnėse šalyse saugosi tik tiek, kiek tėvynėje.
Savo elgesį reikia priderinti prie kelionės šalies ir vietos. Yra vietų, kur Lietuvoje įprastas elgesys kaip “Išsitraukti telefoną gatvėje neapsidarius”, “Palikti nevertingus daiktus (pvz. kokį drabužį) automobilyje ant sėdynės”, “Laikyti kuprinę restorane greta savo kojų” ir pan. sukels rimtą riziką nukentėti nuo banditų. Aišku, būna ir atvirkščiai: yra šalių, kur gali palikti rankinuką ir po pusvalandžio jį rasi kur palikęs arba gali nerakinti automobilio ar viešbučio kambario. Bet dažniausiai vis tiek turistai nedrįsta elgtis taip, kaip nesielgtų savo mažiau saugioje tėvynėje – gal ir gerai, nes, būdamas tik turistas, greitai iki galo neperprasi, kas rizikinga, o kas ne. Užtat daug turistų ir nesaugiose šalyse elgiasi taip “neatsargiai”, kaip saugesnėje tėvynėje. Mano paties patirtis su banditais užsienyje ir konkrečias klaidas, kurias dariau, žr. šiame straipsnyje: “Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis“, o taip pat žr. “Kelionių saugumas – ko verta saugotis, o kas nepavojinga“.

 

---

Klaidos, dėl kurių sugaištama daug laiko

Štai klaidos, kurias darydami keliautojai praranda, “sudegina” ištisas kelionės (ar pasiruošimo kelionei) valandas ar net dienas, nespėja padaryti ko įdomaus, o niekas nuo to nebūna geriau:

1.Ketindami keliauti viešuoju transportu, nepatikrina iš anksto maršrutų ir apytikslių grafikų
Tai kad „yra tam pačiam mieste“ nereiškia, kad greit nuvažiuosi viešuoju transportu (ar išvis nuvažiuosi). Reikia pažiūrėti maršrutus, grafikus, planuoti savo kelią pagal juos – grafikus žiūrėti tam laikui, tai savaitės dienai, kai ten būsi (kai kuris viešasis transportas nevažinėja savaitgaliais ar greitai nustoja važinėti vakare). Paprasčiau su metro: jis važiuoja dažnai, bet vis tiek, reikia pažiūrėti, ar prie viešbučio bus metro stotelė. Kai keliauji viešuoju transportu, visą kelionės grafiką, nakvynės vietas reikia derinti prie transporto galimybių – o ne išsirinkti vietas vien pagal kainas ir tada tikėtis „kaip nors nuvažiuoti“. Plačiau žr. “Kelionės viešuoju transportu – viskas, ką reikia žinoti“.

2.Keliaudami automobiliu, nepatikrina iš anksto važiavimo trukmių
Negalima užmetus akį į žemėlapį „iš akies“ spręsti, kiek laiko užtruks kur važiuoti. Kur magistralė, vidutinis greitis gali būti ir 140 km/h, o daugybėje kalnuotų šalių ar šalių su prastais keliais ar užsikimšusiais keliais ir 30 km/h vidutinis greitis jau yra gerai: 4 valandas važiuoji tą atstumą, kur kitur įveiktum per valandą! Ką jau kalbėti, kad jei kelias yra raitytas kalnų serpantinais, tai ir pats atstumas bus didesnis, nei atrodo žemėlapyje. Būsimą maršrutą verta įvesti į Google Maps ir pažiūrėti prognozę, kiek užtruks važiuoti. Antraip teks vairuoti ilgai, laiko kelionės malonumams liks mažiau. Galbūt tokiu atveju reiktų koreguoti kelionės planą atsisakant kai kurių mažiau svarbių nutolusių vietų ir pan. O jei kur tikrai nors skubi (pvz. į oro uostą ar renginį), būtina dar kartą patikrinti kelionės dieną (gali būti kamštis, juos Google Maps rodo – tada būtų galimybė išvykti anksčiau). Plačiau žr. “Kelionės automobiliu – viskas, ką reikia žinoti“.

3.Keliaudami automobiliu, nepatikrina ar tam automobiliui tinkami keliai
Kuo „reiklesnis“ automobilis, tuo tai aktualiau. Kemperiu nepravažiuosi visur kur gali lengvuoju. Lengvuoju nepravažiuosi kur gali visureigiu. Deja, anapus Europos ribų ne kartą „Google Maps“ mane kreipė tik visureigiais pravažiuojamais keliais – teko grįžti prarantant daug laiko (pvz. taip atsitiko Gvatemaloje). Kai važiuoji prastais keliais garsėjančiose šalyse, geriau priartinti kelią Google Maps palydovo nuotraukose bei, jeigu yra – Google Street View nuotraukose (įskaitant įkeltas žmonių), pažiūrėti, ar kelias grįstas, kokia jo kokybė, ar ten važiuoja ne visureigiai.

4.Klausinėja kitų žmonių klausimų, atsakymus į kuriuos paprasčiau rasti „Google“
Didelė dalis klausimų „Facebook“ grupėse kelionių tematika yra tokie, kuriems ten išvis ne vieta. Neverta klausinėti „Koks dabar ten oras?“ – tai lengvai ir daug greičiau surasi pats. Neverta klausinėti „Ką pamatyti?“ ir pan. Tai asmeniška. Niekas vis tiek neparašys visko ir kiekvienas rašys atsakymą pagal save – kam patinka gamta, kam miestai, kam aktyvios pramogos, kas keliavo vasarą, kas žiemą… Įdomiausių vietų sąrašus nesunkiai rasite internete – kad ir augustinas.net kelionių vadovuose. Tada jau nuspręskit pats, ką lankyti pagal tai, kas įdomu būtent jums.

5.Ieško „Google“ klausimų, į kuriuos reikia ieškoti atsakymų vietoje
Atvirkščia bėda: jeigu atsakymą žino kas nors, kas kelionėje yra šalia, verta jo ir klausti, o ne ieškoti „Google“. Neverta „Google“ ieškoti „Kada atidarys šį kelią?“, „Kada pagaliau prasidės vėluojantis koncertas?“ ir pan. – tai yra „vietiniai“ dalykai, kuriuos, jei kas nors žino, tai geriausiai žino žmonės vietoje. Nesidrovėkite ir klauskite, net ir kelių žmonių, jei pirmasis nežinos ar abejos!

6.Neparsisiunčia žemėlapių į telefoną iš anksto
Internetas ne visur taip paplitęs ir toks greitas, kaip Lietuvoje – net kokiose JAV daugybėje vietų pakeliui nebus mobilaus interneto signalo. Be to, jis gali būti ir brangesnis. Tad norint naudotis GPS, turi parsisiųsti žemėlapius: yra programėlių, leidžiančių parsisiųsti Open Street Map žemėlapius, yra galimybė parsisiųsti ir „Google Maps“ žemėlapį ir tą reik padaryti prieš kelionę. Antraip gali būti, kad liksi be žemėlapių, gaiši laiką klaidžiodamas ar gaudydamas interneto signalą.

7.Neinformuoja banko apie kelionę, kai tai būtina
Kai kurie bankai neleidžia atsiskaityti kortele kai kuriose šalyse ir tai tikrai ne vien trečiojo pasaulio šalys. Kad panaikintų šį apribojimą, privalai informuoti banką – antraip susidursi su netikėtom problemom, kai tavo mokėjimo kortelė niekur neveiks ir gaiši kelionės laiką problemos sprendimui.

8.Nepakrauna ir neparuošia technikos kelionei
Svarbu, kad telefonai, fotoaparatai būtų pakrauti, kad būtų pakankamai atminties nuotraukoms ir pan. – antraip gaišis kelionės laikas ieškant, kur pasikrauti.

 

---

Klaidos, dėl kurių kelionė tampa mažiau maloni

Štai kokias klaidas patarę turistai vėliau skundžiasi kelione – kad pavargo, kažko trūko, buvo parastas viešbutis, paslaugos, blogas kelionės mikroklimatas su bendrakeleiviais ir t.t. Kartais dėl to net kaltina šalį ar ima galvoti, kad tokios kelionės apskritai ne jiems – bet kelionė būtų buvusi daug malonesnė, jei būtų nedariusi tų klaidų.

1.Nepatikrina buto / kambario / numerio svarbių savybių
Viena dažniausių priežasčių skųstis kelione – „prastas viešbutis“. Bent jau tiems, kas keliauja poilsiniais tikslais ir viešbuty praleidžia daug laiko. Kai kurie padaro klaidą neįsigilindami į viešbučio situaciją (atstumą iki paplūdimio ar centro, kambario dydį ir pan.), ar naiviai manydami, kad be kažkokių įprastų patogumų apsieis. Kiti aklai patiki reklamomis, pačių viešbučių parašytais aprašais. Tačiau juk internetas pilnas svečių komentarų – būtina skaityti ir juos. Tiesa, kiekvienam žmogui reikia skirtingų dalykų, tad negalima aklai vadovautis įvertinimo balais: reikia perskaityti ir pačius komentarus, dėl ko viešbutis vertinamas gerai ar blogai ir galvoti, ar tai aktualu jums. Vieniems reikia erdvesnio kambario (pvz. keliaujant su vaikais), virtuvės, patogaus susisiekimo, netriukšmingos gatvės ar wifi – o kitiems tai nebūtina. Žr. straipsnį “Nakvynė užsienyje – kaip, kada ir kur apsistoti”

2.Netinkamai pasirenka bendrakeleivius
Paprastai būna taip: keliauti kartu tiesiog kviečia draugus, nes „su jais šiaip smagu“. Arba išvis ieško bendrakeleivių internete nes „keliese smagiau“. Bet žmonės mėgsta labai skirtingas keliones ir kas vienam norma, kitam – absoliuti nesąmonė (daugiadienis žygis gamtoj? Vaikščiojimas po miestą iki nakties? Gulėjimas prie baseino All Inclusive tris dienas iš eilės? Kaitavimas, slidinėjimas? Nakvynė prabangiam viešbuty ar pigiam hostely?). Svarbiau ne „koks žmogus tau draugas“ ar „kad jis irgi mėgsta keliauti, tai viskas bus gerai“, svarbu, kad sutaptų kelionių poreikiai ir pomėgiai. Žr. straipsnį “Kaip kelionėje nesusipykti (ir kaip pasirinkti su kuo keliauti)?“.

3.Neaptaria su bendrakeleiviais kelionės planų, biudžetų iš anksto
To nepadarius, kelionės laikas bus gaištamas diskusijoms, o ginčai gali kaip reikiant sugadinti mikroklimatą ar net draugystę. Beje, gali būti, kad aptarinėdami planus suprasite, kad keliauti jums apskritai nepakeliui, kelionę įsivaizduojate visai skirtingai – jei taip, džiugu, kad tai suvoksite dar prieš kelionę. Žr. straipsnį “Kaip kelionėje nesusipykti (ir kaip pasirinkti su kuo keliauti)?“.

4.Nepatikrina klimato kelionės metu, kai tai svarbu
„Nusipirkau bilietus balandį į Turkiją, bet susimąsčiau ar nebus per šalta?“ – tokių klausimų pilnos Facebook grupės. Bus ar nebus priklauso nuo žmogaus. Bet koks kada kur vidutiniškai būna oras, kada sausas ir drėgnas sezonai, kada jūra šilta ir t.t. – tos informacijos gali rasti internete (kad ir kiekviename angliškos Wikipedia straipsnyje yra skyrelis „Climate“). Ir nors metais, kai keliausi, gali būti kiek kitaip, smarkiai nuo vidurkio nesiskirs. Išsiaiškink tai prieš pirkdamas bilietą! Ir, jei tau klimatas labai svarbu, o blogas oras sugadina kelionę, negalvok “Ai, gal nieko, gal visgi bus šilčiau nei vidurkis”.

5.Pasiima drabužius pagal vieną šalies regioną, kai keliaus po daugiau
Tai, kad pajūryje šilta, nereiškia, kad šalyje nebus kalnų, kuriuose vėsiau. Lietuvoje temperatūra smarkiai nevarijuoja – bet daugybės šalių skirtingose vietose gali skirtis ir keliolika laipsnių, ir dešimtimis. Pvz. kiekvienas papildomas aukščio kilometras “atšaldo” temperatūrą ~7 laipsniais, ypač naktimis. Tad jei būsite ne viename mieste ar kurorte, patikrinkite klimatą daugiau vietų pakeliui.

6.Prisikrauna per daug daiktų
Pradedantiesiems keliautojams dažnai atrodo, “o kas jei to prireiks”, jie prisikrauna daug lagaminų, už juos permoka, nuolat tąsosi, o tikrovėje daug ko neprireikia. Kur kas geriau pasiimti šiek tiek per mažai – tikrai išsiteksite, bus patogiau, na o jei vieno kokio papildomo daikto prireiks, bus paprasta įsigyti vietoje (pigesnėse šalyse tai netgi apsimokės, daiktas kartu bus ir suvenyras). Žr. straipsnį “Ką imti į kelionę? Daiktų sąrašas ir patarimai“.

7.Tinkamai nepasirūpina savo namais prieš kelionę
…ir kelionės metu nervinasi, kad neužsuko vandens (gal užpils kaimynus), darbe neperdavė darbų kolegai ir pan. Kad kelionėje būtumėt ramus ir galėtumėt džiaugtis labai svarbu viską padaryti prieš išvykstant. Plačiau skaitykite čia: Kaip paruošti namus prieš kelionę?.

8.Pasiima į kelionę neišmėgintus daiktus, drabužius
Į žygį verta eiti su jau pravaikščiotais batais, naują palapinę pirmą kartą pamėginti pasistatyti dar savo šalyje, geriau neimti į kelionę namie neišmėginto telefono kroviklio ir t.t. Nes visko būna – neišmėginti daiktai dažnai pasirodo ne tokie patogūs, neveikia, kaip tikėjaisi, reiks gaišti laiką ieškant instrukcijų (pvz. ten, kur nėra interneto) ir t.t.

9.Nesistengia gyventi pagal naują laiko juostą
Aklimatizacija (prisitaikymas prie naujos laiko juostos) gali būti labai paprasta jeigu tai darai protingai ir planingai, bet jei visai nesistengi tai pusę kelionės jausies pavargęs, daugybę naudingų valandų pramiegosi, o naktį būsi atsibudęs ir neturėsi ką veikti ir t.t. Kaip aklimatizuotis rašau šiame straipsnyje: “Kaip įveikti aklimatizacijos sunkumus“.

10.Nepasiima reikalingų vaistų.
Kalbu ne apie vaistus kurių tikrai nuolat reikia lėtinėms ligoms gydyti (tokius daugelis prisimena), bet tokių vaistų, kurių tam žmogui “kartais prireikia” – gal nuo viduriavimo, nuskausminamųjų, antibiotikų, “jūros ligos” ir pan. Nes tikrai ne kiekvienoje šalyje gali paprastai jų įsigyti – kam pas mus nereikia recepto kitur gali reikėti; skirsis pavadinimai, veikliosios medžiagos, susigaudyti bus sunku.

11.Perdėtai bijo dalykų, kurių tikimybė be galo maža
Daugelis didžiausių kelionių baimių absoliučiai nepagrįstos – aviakatastrofų, terorizmo ir t.t. Dėl jų keliautojai tik gadinasi nervais kelionę, kai rizikos nėra praktiškai jokios. Užtat apie realius pavojus dažnai nesusimąsto – jie mažesni ir jų galima išvengti, bet neišvengus gali kaip reikiant sugadinti kelionę. Žr. straipsnį “Kelionių saugumas – ko verta saugotis, o kas nepavojinga“.

 

---

Klaidos, dėl kurių kelionė tampa mažiau įdomi

Štai kaip klysdami turistai “apsigadina” kelionę prarasdami tas patirtis, kurios galėjo būti “kelionės arkliukas”:

1.Laiku nepasižiūri ar į populiariausias vietas nereikia bilietų pirkti iš anksto
Tai būdinga populiariausioms turistinėms šalims. Pvz. Ispanijoje į kokią Alhambrą kartais reikia pirkti bilietą prieš 3 savaites – antraip negausi, ir tokių vietų yra daugiau. Ir, nors skaičiumi jų nėra daug, tai pačios populiariausios / įspūdingiausios vietos, be kurių kelionė atrodys nepilna. Jei sugalvosi „eisiu rytoj“ – nepateksi – turi aiškintis sąlygas dar prieš kelionę.

2.Bijo kalbinti vietinius ir kitus keliautojus
Apie šalį iš vietinių gali sužinoti itin daug; didelė dalis jų noriai bendrauja (jei moka bendrą kalbą). Todėl situacijose, kai yra galimybė ir mažai ką veikti (pvz. važiuojant viešuoju transportu) verta pabendrauti su vietiniais. O dar svarbiau paklausti, kai kažko nežinai ir vietiniai žino, užuot „blaškiusis“ ir gaišus laiką. Žr. “Kaip užmegzti pažintis kelionėse?“.

 

---

“Kontroversiškos” klaidos (ar tai klaidos?)

Pabaigai sudėjau „kontroversiškas klaidas“ – nors gerai pusei keliautojų tai klaidos, paliekančios kartėlį, yra ir daug keliautojų kurie taip pasielgę nesijaučia nė kiek klydę. Štai kaip jie elgiasi:

1.Nepasidaro nuotraukų svarbiais momentais
Grįžus iš kelionės kartais keliautojai supranta, kad nėra užfiksuotos pačios įdomiausios akimirkos. Tai nebūtinai būna „standartinės“ akimirkos, pvz. prie pagrindinių lankytinų vietų – tokias, jei jiems to reikia, nufotografuoja. Bet tai gali būti, tarkime, kokie unikalūs momentai, su kitais keliautojais patirti nuotykiai. Norėdami gauti idėjų, ką verta fotografuoti, prieš kelionę paskaitykite straipsnį “Kaip kelionėje nusifotografuoti save” ar taip pat “Kaip filmuoti keliones? Patarimai nuo A iki Z“.

2.Nesusimąstydami naudojasi kelionių organizatorių paslaugomis egzotinėse šalyse
Keliauti su kelionių organizatoriumi bet kur toliau „standartinių“ poilsinių krypčių paprastai kainuoja bent 2-3 ir daugiau kartų(!), nei organizuotis identišką kelionę pačiam. Vieniems žmonėms to tikrai reikia. Bet daugybė žmonių su kelionių organizatoriais keliauja dėl nepagrįstų baimių: kad planavimas antraip užtruks labai ilgai, kad jie nemoka kalbų ir t.t. Iš tikro jei daugelis būtų pabandę keliauti nepriklausomai, kažin ar mokėtų 300% už kelionės planavimą… Čia kalbu tik apie egzotines keliones, o ne apie „standartines poilsines keliones“ kaip Turkija ar Egiptas – ten kartais su kelionių organizatoriais būna net pigiau.

3.Visur rengiasi ir elgiasi taip, kaip įpratę
Kaip „normalu“ rengtis pasaulyje skiriasi kardinaliai. Vienur daug konservatyviau (įvairiose musulmonų šalyse), kitur daug atviriau, dar kitur suvokimas, kas padoru, skiriasi (pvz. rytų Azijoje mažiau padoru bent kiek didesnė iškirptė, bet padoriau supertrumpas sijonas). Tas pats pasakytina apie daugelį visokių elgesio priemonių, gestų. Visada stengiuosi prisiderinti prie vietos normų (ypač ten, kur turistų mažai) – tai ne tik kelia vietinių požiūrį į tave ir turistus, bet ir leidžia įsijausti į vietos kultūrą.

4.Nesidomi kelionės vieta ir nieko apie ją neskaito
Kai kuriems patinka tokios “spontaniškos kelionės”, kai “tave veda aplinkybės”. Bet kiti paskui gailisi, kai, po kokio pusmečio sužino, kad, pasirodo, kelionės vietoje buvo dar viena labai įdomi vieta, kurią būtų labai norėję aplankyti ir to nepadarė, nes apie ją nežinojo. Jeigu jūs iš tokių – pasidomėkite kelionės vieta iš anksto, žinant kaip, tai paprasta. Žr. straipsnį “Kaip susiplanuoti nepriklausomą kelionę?“.

Komentarai

Išsiruošę į kelionę nuolat nerimaujate, ar viską padarėte namie, ar nieko neatsitiks?

Nesijaudinti padės šis sąrašas: tiesiog prieš kiekvieną kelionę jį peržvelkite ir paeiliui padarykite, kas jame surašyta.

Tikimybė, kad kas nors nutiks namie jūsų kelionės metu, labai maža. Kita vertus, ji didesnė, nei tikimybė, kad kas nors nutiks, kai esate namie, todėl paruošti namus savo išvykimui reikia.

Ką namie išjungti ir užsukti?

Svarbu namie išjungti kiek įmanoma daugiau dalykų – tai padės ir sutaupyti, ir išvengti rizikų.

1.Užsukite vandenį. Nes atsuktas vanduo kelia nedidelę riziką, kad bus užpilti namai. Jei tai butas, o kelionė ilga, gali būti, kad užpils ir kaimynus.
2.Išjunkite elektrą. Nes tuščiuose namuose elektros nereikia, o kokie nors palikti įjungti prietaisai vis tiek ją eikvos, be to, yra, kad ir mažytė, gaisro rizika. Jei norite palikti pavienius prietaisus (pvz. IP kameras ar šaldytuvą), tai išjunkite visus saugiklius, išskyrus tuos, į kurias rozetes įjungti prietaisai, kuriuos norite palikti. Jei nėra galimybės išjungti tik dalį saugiklių, tai išjunkite visus nereikalingus prietaisus iš rozetės (išjungti tik “iš mygtuko” daug prietaisų veikia budėjimo režimu, pilnai neišsijungia).
3.Išjunkite dujas, jei yra.
4.Išjunkite šildymą ir/ar kondicionavimą (jei tik šildymas reguliuojamas). Tai – patys brangiausi dalykai ir jų palikimas tuščiuose namuose labai daug kainuos. Tiesa, kai kas nenori visiškai išjungti šildymo ir kondicionavimo nes mano, kad tai kenkia daiktams ar sienoms. Iš tikro, tai priklauso nuo daiktų ir medžiagų. Bet, jei ir nenorite išjungti – primažinkite iki minimumo, daiktams nereikia tiek komforto, kiek žmonėms.

Kaip apsaugoti namus?

1.Užrakinkite namus. Jei namai turi daugiau durų, patikrinkite, ar visos užrakintos. Jei yra daugiau spynų, verta užrakinti visas, net jei paprastai rakinate tik vieną jų (ilgiau užtruktų atrakinti).
2.Patikrinkite, ar uždaryti visi langai. Uždarykite ir pilnai užsukite langų rankenas, kad paprastai neatsidarytų iš išorės.
3.Įjunkite signalizaciją, jei turite.
4.Įjunkite IP kameras, jei turite (šiais laikais jų yra daug ir pigių IP kamerų, kurių vaizdą galite stebėti iš bet kur, ir tikrai verta bent vieną tokią namie pastatyti: jei kelionės metu pasidarys neramu, galėsite žvilgtelti, ką rodo namų kamera – tai matysite savo telefono ekrane, suprasite, kad viskas namie gerai). Kad IP kameros veiktų, reikia, kad joms ir modemui / maršrutizatoriui nebūtų išjungtas elektros tiekimas.

Kaip išsaugoti duomenis?

Šiais laikais ne mažiau už fizinius daiktus svarbi informacija, failai, reikalingi darbui, visos gyvenimo nuotraukos ir t.t. Daiktus galima pakeisti (pvz. vagystės, gaisro, užpylimo atveju), o nenukopijuoti duomenys, nuotraukos, dokumentai, bus prarasti. Todėl išvykdami:

1.Pasidarykite visas kompiuterio duomenų kopijas, idealiu atveju, kad jos būtų pasiekiamos iš kelionės (pvz. jei prireiktų kokios draudimo poliso kopijos), bet gerai ir bent jau jei failai laikomi ne vien namų kompiuteryje.
2.Analogiškai nusifotografuokite / nuskanuokite ir svarbius popierinius dokumentus bei jų nuotraukas laikykite ne tik namų kompiuteryje.

Kodėl verta turėti patikimą žmogų?

Idealu, jei galite surasti patikimą žmogų (draugą, kaimyną, giminaitį), kuriam galėtumėte palikti vienus iš raktų, kad jis galėtų ateiti į jūsų namus, jei kas atsitiktų (pvz. būtų užlieti kaimynai, ar jums staiga prireiktų kokiame nors namie gulinčiame dokumente parašytos informacijos. Šio žmogaus galite prašyti ir:
1.Ištuštinti pašto dėžutę (kad nesimatytų, kad pilna, o jei kas bus svarbaus – praneštų).
2.Karts nuo karto patikrinti, ar viskas namie gerai (nors šiais laikais tą puikiai daro IP kameros).
3.Karts nuo karto užvesti automobilį jei išvyksti ilgam ir jis gali žiemą neužsivesti.

Itin svarbu tokį žmogų turėti turintiems augalų (kad juos palaistytų) ar juoba gyvūnų (kad prižiūrėtų).

Galite kai kuriuos jums svarbiausius daiktus palikti pas tą patikimą žmogų, o ne tuščiuose namuose.

Patikimam žmogui verta pasakyti, kur tiksliai vyksti, kada grįši, kada kur būsi.

Kažko sąraše trūksta?

Rašykite į komentarus ir papildysiu. O jei turite individualių poreikių – susidarykite savo sąrašą ir prieš kiekvieną kelionę paruoškite namus pagal jį.

Komentarai