Lankau pasaulį

Daugelis susidūrę su tarpininkų svetainėmis, kurios aviabilietus pardavinėja pigiau, nei pačios avialinijos! Kaip tos svetainės veikia? Ar tai nėra apgavystė? Po teisybei, nuo jų kartais galima nukentėti – bet galima ir išlošti, jei žinai ką darai!

Šimtus kartų pirkęs aviabilietus tiek iš tarpininkų, tiek iš avialinijų, rašau, kaip „nepasimauti“, ir atsakau, kodėl tie tarpininkai pardavinėja bilietus pigiau (bei ką tai reiškia pirkėjui).

Kur rasti tuos pigius bilietų tarpininkus?

Bilietų perpardavinėtus daugelis randa pirkdami per Skyscanner sistemą. Ši sistema lygina įvairių bilietų kainas, o pasirinkus konkretų bilietą lygina, kiek tą patį bilietą kainuotų nusipirkti iš aviakompanijos ir kiek iš įvairių tarpininkų.

Šiaip ši sistema labai gera net jei iš tarpininkų ir nepirktumėte, kadangi lygina įvairių aviakompanijų įvairius skrydžius.

Kodėl tarpininkai pardavinėja bilietus pigiau net už avialinijas (ir ar taip pirkti pavojinga)?

Kaip tarpininkai sugeba parduoti bilietus pigiau?

Galbūt nustebsite, bet atsakymas neretai visai netikėtas. Jie kartais iš tikrųjų pardavinėja bilietus „į nuostolį“! T.y. jeigu jūs nusipirksite bilietą iš tarpininko už 200 EUR, kai aviakompanija už tą patį ima 220 EUR, labai gali būti, kad tarpininkas už jus sumokės aviakompanijai 20 EUR!

Aišku, taip yra ne visada, ir priežasčių yra ir daugiau – pvz. kai kurios avialinijos tarpininkams bilietus parduoda pigiau, nei per savo tinklapį klientams, ir taip tarpininkai gali dar uždirbti net ir parduodami pigiau.

Bet kodėl apskritai tarpininkai pardavinėja bilietus ir „į minusą“? Todėl, kad statistiškai pasiskaičiavę, kad dauguma keleivių vis tiek sumokės tarpininkui daugiau, nei tarpininkas patirs nuostolio iš taupyti sugebėjusių klientų. Kaip ir kodėl sumokės? Yra keli būdai:

1.Kai kurie tarpininkai apskritai yra apgaulingi. Jie, tarkim, iš pradžių rašo, kad bilietas – 200 EUR, bet kai suvedi visą informaciją (keleivių duomenis ir t.t.) jie staiga parodo didesnę kainą (tarkim, 230 EUR) – prideda dar kokį „administravimo mokestį“. Na o su tuo mokesčiu gali būti net brangiau, nei pirkti iš avialinijų! Bet tarpininkas tikisi, kad klientas, jau suvedęs visus duomenis, sugaišęs tiek laiko, vis tiek pirks per jį, ypač, jei kaina tokia pat, kaip avialinijų. Jei ieškote bilietų per Skyscanner sistemą, tokius apgaulingus tarpininkus lengva identifikuoti, nes jie įvertinti mažiau žvaigždučių. Su tokiais išvis neverta prasidėti ir susidaryti jų „juodąjį sąrašą“, kad negaištum laiko. Tiesa, „juodų apgavysčių“, kai parašo vieną kainą, o nuo kortelės nurašo kitą, neteko sutikti. Pačiam gale (prieš vedant kortelės duomenis) visada parašo tą kainą, kurią nurašinės – tik reikia nepamiršti jos pažiūrėti! Ir nereikia nusivilti visais tarpininkais, papuolus ant vieno tokio – ne visi jie tokie.

2.Geresnis variantas – „administravimo mokesčio“ galima išvengti, bet tik su konkrečia kortele, kurią parodo tik pačioje visų duomenų suvedimo pabaigoje. Pvz. tik „Visa Debit“ ar tik „MasterCard Credit“. Tai nėra apgaulė 100%, nes iš pradžių parašytą kainą tikrai įmanoma gauti – bet ne visiems, nes ne visi tą kortelę turi. Na o daugelis tų, kas neturi, vis tiek perka ir už brangiau – juk tiek laiko jau sugaišo duomenims vesti!

3.Be „administravimo mokesčio“ tarpininkai bando paimti dar visokiausių mokesčių – bruka kelionės draudimą, „informavimą apie registraciją SMS žinute“, narystę jų “lojalių klientų klube”, žada „įregistruoti į lėktuvą už jus ir sėdėsite šalia“ ar „skrydžio keitimą be mokesčio“. Tai praktiškai niekada neapsimoka! Visų pirma, tarpininkas nėra aviakompanija ir nieko už ją žadėti negali. Tas „skrydžio keitimas be mokesčio“ – tai tik be papildomo mokesčio tarpininkui – aviakompanijai vis tiek reiks mokėti (o jei bilietas nekeičiamas, tai jo pakeisti išvis neįmanoma). Visokie „sėdėsite šalia“ irgi netiesa – tarpininkas to negali garantuoti, jis bandys tai padaryti kaip ir darytumėte jūs pats registruodamasis – ir dažniausiai pavyksta, bet jei šalia vietų nebus, nieko nepadarys. Už visokias “narystes” 95%+ atvejų ilgainiui sumokėsite daugiau, nei gausite naudos, o dar gali būti sunku atšaukti. Draudimas gali šiaip ar taip jums negalioti ar nelabai nuo ko saugoti (negi skaitysite taisykles?), be to, tikriausiai panašų turėsite ir šiaip su kredito kortele. Ir t.t. Visgi, dalis žmonių „pažymi“ kokią vieną-kitą varnelę ir štai tarpininkas iš nuostolio už bilietą jau turi pelną. Tačiau 100% galima ir reikia jokios varnelių nežymėti – ir tų mokesčių išvengsite.

4.Tarpininkai renka pinigus už aptarnavimą paskui. Pvz. jei jūsų bilietas keičiamas (tarkim, verslo klasės) ir jei neprimokėjote tarpininkui papildomai už teisę keisti, tai, nors avialinijos ir pakeistų bilietą nemokamai, turėsite mokėti tarpininkui. Panašiai jei prireiks kitos pagalbos – pvz. jei aviakompanija atšauks skrydį ir grąžins pinigus, tai grąžins ne jums, o tarpininkui – o tarpininkas, kaip rodo mano patirtis, gali grąžinti juos klientui kad ir po metų ir daug piktų laiškų. Čia yra toks dalykas: dalis (ne visos) avialinijos, jeigu bilietas pirktas per tarpininką, atsisako bendrauti su klientais tiesiogiai. Sako „bendraukite su savo agentūra“. Na o tokie „pigūs tarpininkai“ sunkiai pasiekiami ir pas juos pagalba lėta ar mokama.

Tiesa, jeigu jau ateinate į oro uostą ir sužinote, kad skrydį atidėjo, atšaukė ar pan. – tai visos aviakompanijos bendraus su jumis tiesiogiai. Taip kad bijoti, kad pvz. atidės skrydį likus 3 val. iki jo ir neturėsite kur kreiptis, nereikia. Problema tik jei atšaukimas ar kitoks keitimas įvyko daug laiko iki skrydžio.

Taip pat tarpininko paslaugų nereiks jei norėsite nusipirkti papildomų dalykų, tokių kaip lagaminas ar maistas lėktuve – tai parduos aviakompanija tiesiogiai, bijoti ir pirkti iš anksto iš tarpininko nebūtina. Galima perkant bilietą žymėti varnelę, kad “bagažo nereikia”, o vėliau įsigyti iš avialinijų. Neretai tarpininkai bagažą ir panašias paslaugas pardavinėja brangiau, nei avialinijos (užsideda savo antkainį) – tai dar vienas būdas gauti pelną net priviliojus klientą žemesne bilieto kaina.

Ar verta pirkti bilietus iš tarpininkų?

Taigi, žinant kaip tarpininkai uždirba pinigus, atsakau į esminį klausimą. Aš perku bilietus iš tarpininkų jei yra bu šie dalykai:

1.Tie patys bilietai iš tarpininko pigesni nei iš aviakompanijos *jau įskaičiavus visus privalomus tarpininko mokesčius* ir tas skirtumas nėra visai simbolinis (pvz. ne 30 eurocentų).

2.Bilietas šiaip ar taip nekeičiamas / neatšaukiamas (ar neketinu to daryti) ir nėra neįprastai didelės tikimybės, kad skrydį atšauks aviakompanija (pvz. 2020-2021 m. bilietų iš tarpininkų nepirkdavau, nes dėl kintančių COVID pandemijos ribojimų atšaukimo tikimybė būdavo gerokai didesnė, nei paprastai).

Aišku, niekuomet nežymiu jokių varnelių „papildomoms tarpininkų paslaugoms“ – jei žymėtumėte bet kurią, tai geriau pirkti tiesiai iš aviakompanijos, nes geriau nieko negausite.

Tarpininkų koziriai ir minusai

Yra kelios situacijos, kai arba praktiškai privaloma pirkti bilietą iš tarpininko, arba itin nerekomenduotina. Tai priklauso nuo avialinijų:

1.Kai kurios aviakompanijos tarpininkų labai nemėgsta ir klientams, pirkusiems bilietus per tarpininkus, sukelia papildomų kliūčių (suvesti papildomus duomenis ar pan.). Kliūtis galima įveikti, bet, kartą su tuo susidūrus, verta įsidėmėti bilietų į tos aviakompanijos skrydžius per tarpininkus nepirkti, jeigu gaila laiko ar kainos skirtumas nedidelis. Tokių aviakompanijų nedaug; tai dažniausiai yra aviakompanijos, kurios pačios per savo tinklapį mėgina „įgrūsti“ visokių papildomų paslaugų, o, jei perki iš tarpininko, tai nematai jų pačių tinklapio, taigi, aviakompanijoms nuostolinga.

2.Kai kurios aviakompanijos (dažnai egzotiškų šalių) nesugeba parduoti bilietų tiesiogiai. Pvz. nepriima užsieninių kortelių arba „nulūžta“ jų tinklapis. Jei taip atsitinka, tai tarpininkai – vienintelė logiška išeitis.

3.Per tarpininkus kartais galima įsigyti jungiamųjų skrydžių variantų, kurių nesiūlo pačios aviakompanijos – dažniausiai tai jungiamieji skrydžiai iš skirtingų avialinijų. Tačiau atsargiai! Kai kuriais atvejais tarpininkai tiesiog vienu metu parduoda du atskirus bilietus – jei turėsite du bilietus, nebūsite apsaugotas nuo jungties praradimo jei pirmasis skrydis vėluos. Tačiau tokiu atveju tarpininkai ar Skyscanner paprastai iš karto rašo, kad tai yra “du atskiri bilietai”, “nejungiamasis skrydis”, “persėdimas jūsų atsakomybėje” ar pan. Reikia perskaityti sąlygas.

Komentarai

Kvebekas žemėlapiuose – tik viena Kanados provincijų… Bet nukeliavęs ten kas kartą pasijaučiu it pervažiavęs į kitą žemyną.

Nes Kvebekas – tarsi Prancūzija, perkelta iš ankštos Europos į begalinius Šiaurės Amerikos kalvotus miškus. Kur upės platesnės, ežerų daugiau nei bet kur mūsų žemyne, o atstumai skaičiuojami tūkstančiais kilometrų.

Bet ne, ką čia. Kvebekas dar prancūziškesnis už Prancūziją! „Švaresnė“ prancūzų kalba. Milžiniškos katedros. Viduramžių pilis menantys viešbučiai, muziejai, daugiabučiai. Ir Kvebeko plotas – sulig trim Prancūzijom!

Pirma pažintis su Kvebeku arba kultūrinis šokas Otavoje

Į Kvebeką pirmą kartą patekau Otavoje, Kanados sostinėje. XIX a. ji pastatyta „nuo nulio“ todėl, kad prancūziškasis Kvebekas ir likusioje Kanadoje lyderiaujanti Ontarijo provincija nesutarė, kur gi turėtų būti Kanados politinė širdis. Taigi, Otava iškilo ant abiejų provincijų sienos. Didingi valdžios rūmai stūkso Ontarijo pusėje, bet gražiausi vaizdai į juos atsiveria iš Gatino (Gatineau) priemiesčio anapus Otavos upės Kvebeke.

Perėjus tiltą į viešbutį Gatino ištiko lengvas kultūrinis šokas. Rodos ta pati šalis, net tas pats miestas, o viskas – kitaip. Iškabos vien prancūziškos. Visi kalba prancūziškai ir dalis nė nemoka angliškai. Net imigrantai kitokie: prancūzakalbiai iš buvusių Prancūzijos valdų Karibuose ar Afrikoje.

O svarbiausia – net tai, kas pačioje Prancūzijoje – angliška, Kvebeke – prancūziška! Štai vietoje kelio ženklų „Stop“ prancūziškojoje Kanadoje yra „Arret“, o greito maisto restoranai „KFC“ (Kentucky Fried Chicken) čia yra PFK (Poulet Frit Kentucky). Tarsi kokioj alternatyvioj istorijoj, kur anglų kalba taip niekada ir neperėmė iš prancūzų kalbos pasaulio lyderės statuso!

Monrealis – amerikietiškas Paryžius

Bet tikroji „prancūziškos Kanados didybė“ laukia Monrealyje. Šis 5 mln. žmonių glaudžiantis metropolis – antras pagal dydį prancūzakalbis miestas pasaulyje po Paryžiaus. Tikras Amerikos Paryžius!

Paryžietiškai bohemiško naktinio gyvenimo kupinas senamiestis su didinga Dievo Motinos (Notre Dame) katedra…. Bet „amerikietiškas“ dangoraižių rajonas šalimais.

Prie „Karališkojo kalno“ iškilęs Šv. Juozapo oratorijos bažnyčios kupolas tarsi Paryžiaus Monmartro bažnyčios – tik gerokai didesnis…. Bet miestą išvagoję amerikietiški greitkeliai, vedantys į prekybos centrus ir motelius.

>Žano Drapo [Jean Drapeau] parkas kur vyko EXPO paroda: paryžiečiai per panašią pasistatė Eifelio bokštą, o monrealiečiai – Biosferos kupolą, nemenkesnį miesto simbolį… Bet Cote St. Luc / Hampstead žydų rajonas, kuriame nevyko holokaustas, tad žydų ten daugiau, nei bet kuriame žemyninės Europos mieste, o istorinių beigelinių skanėstai laikomi Monrealio kulinarijos šedevrais.

Visgi, daug ką Monrealyje sunku sudėti į lentynėles. Monrealio „daugiaaukščiai-pilys“ šitokie skirtingi ir nuo to, kas stovi Toronte, ir nuo Paryžiaus. „Cirque du Soleil“ namai: krantinės grand chapiteau iki šiol demonstruojami naujausi spektakliai, dar neišvykę į gastroles po pasaulį. Požeminis miestas – ištisa koridorių po visu Monrealio centru sistema, kuria šaltomis žiemomis monrealiečiai vaikšto neiškišdami nosies laukan.

Amerikos žemyno miestais dažnai tenka nusivilti – bet Monrealis kaskart maloniai nustebina!

Kvebeko miestas – gražiausias Kanadoje?

Kvebeko provincijos sostinė nėra Monrealis. Tai Vilniaus dydžio Kvebeko miestas, ne veltui pavadinamas „gražiausiu Kanados miestu“. Jis – ir vienas seniausių. Dviejose terasose – ant kalno ir pakalnėje – išsidėsčiusiame žaviame senamiestyje – ir seniausias Šiaurės Amerikos prekybinis rajonas, ir seniausia moterų mokykla, ir vienintelės miesto sienos į šiaurę nuo Meksikos.

Taip pat – nuostabūs vaizdai į Šv. Lauryno upę, kuri tokia gili ir plati, kad į Kvebeką atplaukia didieji vandenynų laivai iš Atlanto. Aišku, tik ne sausį-kovą – tuo metu viską sukausto ledai… Net galingas Montmorency krioklys Kvebeko miesto prieigose kartais užšąla…

Tačiau tikrai Kvebeko simbolis – Château Frontenac viešbutis – palyginus su jį supančiu senamiesčiu gerokai naujesnis. Statytas 1893 m., jis yra tikra viršūnė tos pilių-dangoraižių architektūros mados. Viešbutį pastatė Kanados geležinkeliai. Tam, kad turtingi kanadiečiai pirktų traukinių bilietus ir keliautų, Kvebeke galėdami patogiai nakvoti puošnioje didybėje. Mokių svečių viešbutis laukia ir šiandien – bet Kvebekas vilioja nebe vien turtuolius…

Kvebeko miestas – ir ta vieta, kur Prancūziškoji Kanada apskritai gimė! Miestą įkūrė prancūzai 1608 m. Iš čia jie užėmė didžiąją dalį Kanados, vadino Naująja Prancūzija siuntė savo coureurs des bois kailinių žvėrelių pirklius gilyn į Kanados taigas.

Bet tada atėjo 1756 m., Septynerių metų karas su Anglija. Abraomo lygumų mūšis prie Kvebeko, kurį laimėjo Anglija. Greitai ji perėmė visą Naująją Prancūziją.

Su didžiąja dalimi Kanados jiems buvo paprasta: tai buvo beveik negyvenamos žemės, pakako nusiųsti anglakalbius kolonistus ir iš prancūziškos istorijos ten beliko kai kurių miestų pavadinimai.

Tačiau Kvebekas ar Monrealis jau buvo pilni prancūzų kolonistų kurie atsisakyti savo kultūros nė neketino. Prieš anglų ekonominį ir politinį dominavimą kvebekiečiai statė savo tvirtą katalikišką tikėjimą. Juk čia niekad neatėjo didžioji Prancūzijos revoliucija (1789-1799 m.) ir sekuliarizmas.

Tačiau šiandien tai galėjau suprasti nebent iš didelių iš milžiniškų kaimų bažnyčių, tokių kaip Beaupre Šv. Onos 40 km nuo Kvebeko miesto, arba iš daugiau šventųjų vardais pavadintų miestų, kaimų, vandens telkinių ir kalnų, nei regėjau bet kur kitur pasaulyje.

Kvebeko vienuolynai šiandien tušti, kai kurios bažnyčios – apleistos, o didelė it visas miestelis kunigų seminarija padalinta muziejams ir universitetams.

Ir čia kalta „Tylioji revoliucija“…

Tylioji revoliucija: nuo religingumo iki nacionalizmo per 10 metų

Gerus 300 metų Didžiosios Britanijos, paskui – nepriklausomos Kanados sudėtyje Kvebekas tarsi gyveno įstrigęs laike. Dar kokiais 1960 m. iki 3% provincijos mergaičių stodavo į vienuolynus, o kunigų raginamos šeimos turėdavo ir po 10 ar 14 vaikų. Kvebeko premjeras Duplesis tai vadino „revanšu per lopšius“: kad ir kiek visokių anglikonų beprivažiuotų į likusią Kanadą, Kvebeko katalikai prigimdys dar daugiau vaikų… Švietimas, ligoninės buvo pavaldžios bažnyčiai. Ano meto padėtį gražiai iliustruoja skulptūros “du snobai” Monrealio centrinėje aikštėje: prancūzė su prancūzišku pudeliu rankose paniekinamai žiūri į banką, o anglas, nešinas anglišku mopsu – į Dievo Motinos katedrą. Nes ekonomika buvo anglų palikuonių bastionas, o religija – prancūzų…

Visa tai baigėsi taip staigiai ir keistai, kad dažnas vyresnis kvebekietis savo pasakojimą apie provinciją pradeda nuo to. Tai – Tylioji revoliucija, kurios metu Kvebekas per kokį dešimtmetį „nusikratė“ religingumo taip, kad iš religingiausios Kanados provincijos tapo mažiausiai religinga, didžiausias gimstamumas pavirto į mažiausią, o religiniai terminai kaip „Tabernakulis“ („Tabarnak“) Kvebeko prancūzų tarmėje tapo keiksmažodžiais. Viskas per 1960-1970 m. dešimtmetį!

Kodėl? Gal įtaką padarė ir kinas, televizija? „Užkonservuotus“ XVIII a. „teisingo prancūzo“ idealus (kaimas+šeima+bažnyčia) staiga pakeitė nauji, atėję per žydruosius ekranus iš XX a. Paryžiaus: laisvė, aistra, įvairovė, mokslas…

Kvebeko „esmių esme“ vietoj katalikybės tapo prancūzų kalba. Jei kam nepatinka kalbininkų „diktatas“ Lietuvoje, Kvebekas atrodytų lyg pragaras. Čia ne tik nustatyta, kad iškabos privalo būti prancūziškos, ne tik kuriami naujadarai pavadinti net tiems dalykams, kurie pačioje Prancūzijoje vadinami tarptautiniais žodžiais. „Prancūzų kalbos įstatymą“ jauti kiekvieną akimirką. Štai įkrovęs muziejaus anglišką puslapį privalėjau uždėti varnelę, kad „Esu vienas žmonių, turinčių teisę skaityti valdišką tinklapį neprancūziškai“: tarp tokių yra „Imigrantai pirmus 6 mėnesius po imigracijos“, „Žmonės, kurie turėjo teisę Kvebeke lankyti angliškas mokyklas“ (t.y. anglakalbės giminės, gyvenančios provincijoje dar nuo laikų prieš Tyliąją revoliuciją) ir pan. Net kai pasakai „Hello“, pardavėjai sveikinasi „Bonjour“ (ir tik paskui turi teisę kalbėti angliškai), „kalbos policija“ gali tikrinti net įmonių darbuotojų el. laiškus (ar nėra angliško žargono). Net Monrealio metro stotelės pranešinėjamos vien prancūziškai – kai kokiam Paryžiuje, Tokijuje, Šanchajuje sako ir angliškai.

Bet privalau pripažinti: rezultatai yra, prancūzų kalba Kvebeke išliko. O juk galėjo būti kaip Luizianoje: ji irgi buvo Naujosios Prancūzijos dalis, kurią užėmė anglakalbiai, dar 1960 m. ten 30% procentų žmonių kalbėjo prancūziškai, o dabar tik 3%, nes „Kam mokytis prancūziškai, kai visi, su kuriais gali susikalbėti prancūziškai, moka ir angliškai“. Arba kaip Airijoje, kur beveik niekas nebekalba airiškai…

Gal yra ko iš Kvebeko pasimokyti ir lietuviams: dėl imigracijos, Europos Sąjungos, globalizacijos anglų kalbos įtaka auga ir pas mus.

Išliko Kvebeke ir sava kultūra, virtuvė: „nacionalinį patiekalą“ Poutine (bulves su mėsos sultim [gravy] ir įvairiais garnyrais) pardavinėja ne tik vietos virtuvės restoranai, bet net „McDonald‘s“ tipo tinklai.

Monrealyje ir kalnuose šalia – ir lietuviški ežerai bei pastatai

Neįtikėtina, bet žaliuose Laurentijos kalnuose palei Monrealį yra ir lietuviškų vietovardžių bei paminklų! Tyvuliuoja Dainavos ežeras, o dar daugiau lietuvių žemes susipirko aplink Sylvere ežerą: viršum jo dar 1970 m. pastatytas Gedimino stulpų paminklas (iki jo ~1 val. žygis).

Visa tai sukūrė „senieji“ lietuviai imigrantai, ypač atvykusieji po Antrojo pasaulinio karo, į Kanadą pabėgę nuo sovietinio genocido. Jie išsikovojo ir Lietuvos gatvę [Rue Lithuania] Monrealyje, pastatė įspūdingą Aušros Vartų Marijos bažnyčią, kurioje meldžiamasi žiūrint į Vilniaus Trijų kryžių paminklo kopiją anapus altoriaus. Labai simboliška! Kartu prisimenamas ir Dievas, ir palikta Tėvynė. Beje, kai 1953-1955 m. statė tą bažnyčią, tikrąjį Trijų kryžių paminklą sovietai buvo nugriovę: lietuviai pabėgėliai Kanadoje susikūrė sau ne šiaip gabalėlį Lietuvos, o gabalėlį Lietuvos, kurios jau nebuvo. Monrealyje stovi ir kita – Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia. Tą parapiją įkūrė dar 1907 m. į Monrealį imigravę lietuviai, nors pastatas statytas vėliau. Plačiau apie Monrealio lietuviškas vietas, kurias tyrinėjau “Gabalėlių Lietuvos” enciklopedijai, rašau čia.

Bet šiaip Monrealio lietuvius „prašienavo“ Tylioji revoliucija. Kai jie imigravo „revoliucijos“ išvakarėse, jie buvo tarsi „savi“: juk katalikai! Netrukus staiga tapo „svetimais“, nes nekalbėjo prancūziškai. Daugelis jų (ar jų vaikų) tada išvyko į Kanados vakarus. O šiaip net prancūziškai mokantys imigrantai iš buvusių kolonijų man pasakojo, kad Kvebeke svetimšaliai jaučiasi mažiausiai laukiami, nors imigrantų ten ir daug.

Tiesa, didžiausias neprancūzakalbių kvebekiečių nuogąstavimas – kad Kvebekas skelbs nepriklausomybę nuo Kanados – neišsipildė. Referendumuose 1980 m. ir 1995 m. „už“ balsavo 40,4% ir 49,5% procentų žmonių. Nors kanadiečiai man pasakojo, kad esą į Kvebeką žmones specialiai gabeno iš kitų provincijų, kad balsuotų „prieš“…

Banginių pilna upė ir tolimoji Kvebeko šiaurė

Kaip ir kiekviena „save gerbianti“ Kanados provincija, be tankiai gyvenamų miestų pietuose, Kvebekas valdo ir begalines šaltos laukinės gamtos platybes toli į šiaurę.

Ten visa ko masteliai kiti! Miškai dydžio sulig Europos valstybėmis arba René-Levasseur sala – antra pagal dydį ežero sala visame pasaulyje (pirmoji – irgi Kanadoje).

Pradėjau tą justi greitai anapus Kvebeko miesto, važiuodamas šiauriniu Šv. Lauryno upės krantu. Upė netruko išplatėti taip, kad kito kranto nebesimatė. O vis retėjantys miesteliai, tokie kaip Tadusakas ten – banginių stebėjimo kurortai! Taip, Šv. Lauryno upės estuarijoje gyvena banginiai. 10 jų rūšių, kartais net nuo kranto galima išvysti!

~400 šiaurinio kelio kranto kilometre – posūkis į šiaurę, į 389-ąjį Kvebeko kelią, „per niekur ir į niekur“. Iš pradžių gamta dar eksploatuojama: iš šiaurės miškų grįžta sklidinai užkrauti miškovežiai, iš geležies kasyklų – kilometriniai krovininiai traukiniai, o aukšti tarsi bokštai aukštos įtampos elektros laidų stulpai atgal į Kvebeką ir Monrealį siunčia energiją iš penkių hidroelektrinių. Bepigu čia jas statyti – juk užliejamos tik „niekam nereikalingos“ žemės.

Paskui visa tai pamažu nyko, anapus galingos Manic 5 užtvankos nebeliko elektros laidų, automobilių retėjo, asfaltuotą kelią vietomis keitė žvyrkelis. Kaimai ten stūkso kas kelis šimtus kilometrų, daugelis jų priklauso kompanijoms, kurios apgyvendina savų kasyklų darbininkus. Kasykla užsidaro – kaimas „nurenkamas“, kaip Gangnonas, iš kurio bažnyčių, mokyklų, rotušės, 4000 gyventojų glaudusių namų, beliko į 389 kelią įjungtas centrinės gatvės grindinys ir kelios atminimo lentos: iš pradžių net pravažiavome nepastebėję, reikėjo apsisukti!

Gal toks likimas ištiks net ir 2200 gyventojų turintį Fermontą, retus (tarp šachtininkų pikapų) pravažiuojančius turistus su motociklais ar kemperiais traukiantį savo „pastatu-siena“: visas svarbiausias miesto įstaigas glaudžiančiu daugiaaukščiu, kurio egzistavimo prasmė – uždengti vėją likusiam miesteliui… Po šimtų kilometrų važiavimo per vienodus spygliuočių miškus ir tai žavi, ir net kasyklos savaip mielos!

Paskui, dar toliau į šiaurę, nebelieka jokių kelių – tegalima nuplaukti ar atskristi. Ten tebegyvena pirmieji Kanados gyventojai – indėnai, eskimai (inuitai), tarsi visų anglų-prancūzų konfliktų nė nebūtų buvę. Bet nukeliauti ten – sudėtingas ir brangus reikalas.

Aš savo kelionę per Kvebeko šiaurę užbaigiau kartu su 389 keliu. Anapus Fermonto jis pereina į Niufaundlendą ir Labradorą. Tai – visiškai kitokia Kanados provincija, bet ne mažiau laukinė ir nemažiau užsispyrusi. Kvebekas, koks išskirtinis bebūtų, niekad nebuvo nepriklausoma valstybe. O Niufaundlendas buvo!

O šiaip esu buvęs visose 10 Kanados provincijų – ir apie kiekvieną šiame tinklapyje yra ar bus po straipsnį…

P.S. Į Kvebeką tąsyk dar grįžau. Kirtęs virš 1000 km Labradoru, kelias sugrįžo į Kvebeką – Blanc Sablon miesteliuką. Šį miestelį ir įmanoma pasiekti tik tuo vienu vieninteliu keliu per Labradorą, o atstumas nuo Monrealio iki jo – didesnis, nei nuo Vilniaus iki Paryžiaus! Štai toks tas Kvebekas…

Komentuoti

Jei keliauti į kokią šalį smagu ir įdomu, tai keliauti ten per vietinę šventę ar festivalį – keturgubai smagiau ir įdomiau! Laukia unikalios vietinės patirtys, tradicijos, kurias gali patirti tik kartą į metus. Aplankyti pasaulinę superšventę – tai tarsi aplankyti papildomą šalį!

Esu keliavęs į daugybę žymiausių pasaulio švenčių. Į šį straipsnį sudėjau viską, ką svarbiausia žinoti apie keliones švenčių metu: kaip rasti įdomiausias šventes, kaip jose patirti viską, kaip išvengti keliavimo per šventes minusų (minios, kainos) ir t.t.

Kaip atrasti į kokias šventes verta keliauti?

Šventė šventei nelygu. Tiesą pasakius, dauguma pasaulio švenčių yra „tik ant popieriaus“: kokių nors ypatingų jų šventimo tradicijų nėra ar apsiribojama oficialiais renginiais. Į tokias šventes neverta važiuoti. Na, juk ir Lietuvoje taip: tik per nedidelę dalį švenčių ar atmintinų dienų būtų ką pamatyti turistui.

Tad užuot žiūrėjus „Kokios šventės bus kelionė metu?“, verta jau kelionės datą priderinti prie įdomiausių švenčių. Savajame kelionių idėjų sąraše rašausi ne tik kokias šalis noriu aplankyti, bet ir kokiu metu: jeigu vis tiek važiuosi į tą šalį, kodėl ne tada, kai vyks įspūdinga šventė (pvz. į Braziliją – per Rio de Žaneiro karnavalą, į pietų Ispaniją – per Velykų savaitę)? Norėdami aplankyti tas „super vau“ šventes, tokį sąrašą galite susidaryti ir jūs, o tuomet jau sekti galimybes: kurį mėnesį beišpultų atostogos, kur nors pasaulyje bus įspūdinga šventė.

Čia yra mano įspūdingiausių švenčių sąrašas su nuotraukomis – idėjų galite pasisemti ir jūs.

Visgi, jeigu jūsų kelionė neišpultų per vieną tų didžiųjų pasaulio švenčių, paieškokite internete informacijos, kokios šventės šalyje, kur keliaujate, bus kelionės metu – skyrę kokį vakarą tai šventei, kelionę paversite dar įdomesne.

Kai kurios šventės, kurios įdomiai švenčiamos daug kur – bet ne visur:

1.Karnavalas katalikiškame pasaulyje (Užgavėnių metu, bet dažniausiai – artimiausią savaitgalį Užgavėnėms). Persirengėliai, siautulys, muzika ir priimtina tai, kas kitu metu visai netinkama – aišku, visur švenčiama savaip. Garsiausi karnavalai: Rio de Žaneiro ir Salvadoro (Brazilija), Naujojo Orleano (JAV), Kadiso (Ispanija), Venecijos (Italija).

2.Naujieji metai (gruodžio 31 – sausio 1 d.). Ypač švenčiami Rytų Europoje ir kai kuriuose konkrečiose tuo garsėjančiose vietose (pvz. Sidnėjuje).

3.Kitoniški naujieji metai (įvairios datos) – kai kurios kultūros naujuosius metus švenčia kitu metu, pvz. kinai sausį-vasarį, Šri Lanka balandžio 13/14, Balis kovą, Tailandas balandžio 13-15. Kiekvienos kultūros Nauji metai paprastai – viena įspūdingiausių metų švenčių. Daug kitoniškų naujųjų metų datų nustatoma pagal kitokius kalendorius – taigi, pagal mūsiškį kasmet išpuola vis kita data, dažniausiai sutampa tik (maždaug) mėnuo. Todėl reikia pasitikrinti, kada bus būtent tais metais.

4.Velykų savaitė katalikiškose šalyse (data kasmet kinta, būna kovą ar balandį). Ne visose šalyse pagrindinė šventė per Velykas – kai kur, pavyzdžiui, per Didįjį penktadienį. Unikaliausios Velykų tradicijos: Ispanijoje (ypač Sevilijoje), Filipinuose (ypač Ancheleso mieste).

5.Kalėdos ir Kalėdinis laikotarpis (Kalėdos – gruodžio 25 d., o Kalėdinis laikotarpis “stipriausias” nuo gruodžio vidurio iki sausio 6 d.). Skirtingose šalyse skirtingos kalėdinio laikotarpio dienos pagrindinės: pvz. lietuviams svarbios Kūčios, o ispanams svarbūs trys karaliai, būtent tada vaikams duodamos dovanos, vyksta paradai. “Stipriausios” Kalėdos – su krikščionybės istorija susijusiose vietose, kaip Romoje (Vatikane), Betliejuje. Vokietija garsėja kalėdiniais turgumis.

6.Eid Al Fitr (Ramadano pabaiga) musulmoniškose šalyse (kasmet kita data pagal musulmonišką kalendorių).

7.Budos gimtadienis budistinėse šalyse (balandį-gegužį – bet konkreti data priklauso nuo šalies). Kiekviena šalis jį švenčia savaip, unikaliai – gražios Pietų Korėjos (žibintų), Šri Lankos šventės.

8.Mirusiųjų diena (spalio 31-lapkričio 2 d.) kai kuriose krikščioniškose šalyse. Tradicijos irgi skiriasi – Helovynas (“gąsdinimo ir siaubo šventė”) turbūt stipriausias JAV; kitokia – kiek “gilesnė” – Meksikos Dia de Los Muertos. Dar kitur, kaip Lietuvoje, tai susikaupimo, mirusiųjų pagerbimo diena – gražu pamatyti kapines, pilnas žvakių.

Taip pat kai kurios šalys, kai kurie miestai įspūdingai švenčia ir šias šventes – bet tikrai ne visi ir ne visur:

1.Festivaliai tradicinei vietos kultūrai pagerbti (įvairios datos, ne visos šalys tokius turi). Pavyzdžiui: Vudu šventė Benine, Ad Dafros dykumų festivalis JAE.

2.Nepriklausomybės dienos. Data – kiekvienoje šalyje vis kita; kai kurios šalys turi kelias nacionalines šventes, bet švenčiama labiausiai gali būti kuri viena. Tiesa, savo nacionalinę šventę “masiškai” švęsti apskritai įprasta ne visur, daug kur tai tiesiog “politinių kalbų šventė”. Tikriausiai labiausiai pašėlusi ir visuotinė – JAV liepos 4 d.

3.Miesto šventės. Kai kurios jų – tiesiog turgūs ir keli koncertai vietiniams, bet pačios svarbiausios pasaulyje pritraukia milijonus turistų (pvz. “Calgary Stampede”).

Kaip keliauti per šventes?

Būna ir taip: du žmonės keliauja į tą pačią šventę ir vienam tai būna kone „gyvenimo kelionė“, o kitas išvis lieka nesupratęs, kad, pasirodo, vyko šventė…

Dar kiti šventę tik prakeikia, nes per ją sunkiau rasti viešbutį, atsiduria kamščiuose.

Kad neliktumėte prie antrųjų ir trečiųjų, reikia pasiruošti:

1.Sužinokite, kurioje šalies vietoje ta šventė švenčiama labiausiai. Paprastai net jeigu šventė yra visos šalies, ji vis tiek vienur švenčiama labiau, kitur mažiau. Tarkime, Lietuvoje per Užgavėnes įspūdingiausia būti Rumšiškėse, per Jonines – Kernavėje. Brazilijoje kone visur vyksta karnavalas, bet įspūdingiausi – Rio de Žaneire, Salvadore ir dar keliuose miestuose. Savo ruožtu, gali būti ir tokių vietų, kurios šventės metu itin „užsigrūda“, o jums nepatinka minios. Surinkę šią informaciją, pasirinkite, kur konkrečiai šventės metu būsite jūs.

2.Kuo anksčiau rezervuokitės nakvynės vietas ir transportą. Net jei kitu metu po tą šalį gali laisvai keliauti be rezervacijų, šventės metu tai padaryti verta, antraip galite likti nieko nepešę (pvz. be nakvynės vietos arba be autobuso bilieto į tą vietą) arba smarkiai permokėję (už paskutinį likusį „prezidentinį numerį“ arba už važiavimą taksi į kitą miestą). Kaip taisyklė, švenčių metu itin praverčia autonuoma: esi daug laisvesnis, gali nakvoti ir 50 km nuo šventės vietos ar net 100 km, kur nakvynės vietų bus daugiau ir jos bus gerokai pigesnės; nebekelia problemų ir transporto trūkumas.

3.Pasirinkite kaip lankysite šventę: savarankiškai ar su gidu. Abu būdai turi pliusų ir minusų. Geras gidas parodys šventę išsamiau nei pats ją pamatytumėte, žinos kur ir kada būti, bet jei gidas prastas, prastai mokės kalbą, mažai ką papasakos. O gido kainos šventės metu gali būti dar didesnės nei įprastai. Jeigu lankysitės su gidu, jo irgi pradėkite ieškoti iš anksto internetu.

4.Jeigu keliausite į šventę nepriklausomai, paieškokite internete tikslios šventės programos. Juk šventė bus ne visą dieną – bus kažkokie renginiai, kurie bus įdomiausi. Pasidomėkite (paieškokite internete), kokie tai renginiai ir momentai, o programoje pažiūrėkite, kada tie momentai bus, pagal tai susidėliokite savo dienos grafiką, kur kada būti. Turėkite omenyje, kad programos į internetą gali būti įdedamos ir gana vėlai (pvz. savaitė iki šventės), taip pat jos dažnai būna tik vietine kalba (padės ir autovertimo programos), o kartais programos gali būti neįdėtos išvis.

5.Jeigu šventėje yra renginių, į kuriuos reikia pirkti bilietus, tuos bilietus įsigykite kaip galima anksčiau. Paprastai turtingose, “pirmojo pasaulio” ir/ar Vakarų šalyse bilietus lengva įsigyti internetu, kitur reikia pirkti vietoje (gali tekti net prašyti vietinių pagalbos), o didesniuose “užkampiuose” iš anksto bilietais neprekiaujama išvis, ten gali tekti ateiti kuo anksčiau. Svarbiausia iš anksto įsigyti bilietus ten, kur ribotas vietų skaičius.

6.Jei iš anksto nerasite nei gido, nei programos, o bilietų šventėje nebūna, tikėtina, kad tą galėsite padaryti šventės vietoje (gerai tam atvykti išvakarėse). Taip pat kai kurios šventės neturi internetinių ar spausdintų programų (tai būdinga „trečiajam pasauliui“). Tokiose vietos belieka klausinėti vietinių žmonių – viešbutyje, kitų šventės dalyvių. Kaip taisyklė, kad ką nors suprastumėte, reikia klausinėti daug žmonių: dalis nežinos, dalis nesuprasite ką sako, dalis sakys kažkokius spėjimus, kurie, pasirodys, nebuvo teisingi (tiesiog sakys, kaip šventė vyko pernai).

7.Įsigilinkite į šventės prasmę – daug geriau įsijausite ir suprasite vietinius. Na, jei atvykote į Budos gimtadienį – pasidomėkite apie Budą; jei į Tailando naujus metus – kaip Tailande gimė būtent tokios tradicijos; jei į kažkokios šalies nepriklausomybės dieną – nuo ko ta nepriklausomybė, kokia istorija. Tai aktualu tada, jei keliaujate be gido.

8.Sužinokite, kaip elgtis per šventę. Vienoks kasdienis elgesys gali būti šventės metu draudžiamas (pvz. draudžiama rengtis atvirai, draudžiama garsiai kalbėti, draudžiama fotografuoti, draudžiama kur nors eiti ar pan.), o kitoks paprastai draudžiamas elgesys per tą šventę leidžiamas (pvz. laistyti praeivius vandeniu ar šaudyti fejerverkus). Išsiaiškinti, kas galima, o kas ne, ypač svarbu religinėse šventėse, kur nesunku ką nors pažeisti, įžeisti vietinius, pasielgti šventvagiškai. “Elkis taip, kaip kiti” ten ne visada tinka, nes, galbūt, kaip nors elgtis turės teisę tik tikintieji ar tik kokios šventei svarbios organizacijos nariai. O “Kaip rengtis” svarbu ir smagioms šventėms, tokioms, kaip karnavalas – juk jei visi kaip nors persirengia, smagiau ir pačiam tame sudalyvauti, o ne likti tik “fotografuojančiu prašalaičiu”.

Tačiau bet kuriuo metu turėkite omeny, kad planus galite ir keisti. Pvz. pasirinkote švęsti vietoje X, tačiau susidūrėte su bėdomis: gal ten nėra nakvynių, trūksta bilietų, nerandate informacijos. O kitame šalies mieste yra nakvynių ir yra informacija. Tada galite pakeisti planus ir švęsti šventę kitame mieste.

Kelionių į šventes minusai

Kelionės švenčių metu turi ir tam tikrų minusų:

1.Didesnės kainos – ypač viešbučių, aviabilietų, bet taip pat ir autonuomoje, kitų turistinių paslaugų. Viešojo transporto, restoranų, parduotuvių kainos paprastai nepakyla ar pakyla mažiau (bet žr. “Viskas išpirkta”).

2.“Viskas išpirkta” – gali nebūti viešbučių, viešojo transporto bilietų ir kito. Ypač gali pritrūkti to, kas per šventę nepabrangsta. Taip pat viešbučių itin pritrūksta mažesniuose miesteliuose, kur vyksta didelės šventės – vienintelis šansas gali būti apsistoti kad ir už 100 km bei važiuoti nuomotu automobiliu.

3.Didelės minios – sunku praeiti, tai ilgiau užtrunka, automobilių kamščiai, trūksta parkingo, užimti staliukai restoranuose.

4.Daug kas uždaryta. “Tradicinės” lankytinos vietos (muziejai, pilys ir pan.) per šventę gali nedirbti. Tai aktualu tik šventėms, kurios yra ir nedarbo dienos.

5.Su pačia švente susijusios bėdos. Daug švenčių turi ne tik teigiamas, bet ir neigiamas puses. Kokios jos, priklauso nuo šventės. Na, “pramoginė” šventė pritrauks lėbautojų, gali būti kažkiek nesaugu, šiukšlina. Jei šaudomi fejerverkai – nebus tylu. Per Balio naujus metus jums bus draudžiama eiti iš viešbučio į lauką, o per Tailando naujus metus išėjęs gatvę galite būti neplanuotai aptaškytas…

Visa tai sudėjus, šventės metu apsimoka keliauti tik jei įdomi pati šventė. O kitiems, kurie ten “papultų netyčia” geriau išvis tos šventės vengti. Kita vertus, net jei jūs iki šiol neatradote kelionių per šventes smagumo ir atrodo “o kam?”, kviečiu tai pamėginti keliauti taip, kaip čia patariu – įsigilinus, pasiruošus – ir tikiu, kad patirtis bus žavi!

Komentarai

Didžiausi pasaulio potvyniai ir atoslūgiai! Upėmis besiritantys kasdieniniai „cunamiai“! Vieni geriausių gyvųjų muziejų, kokius tik kur gyvenime lankiau! Visa tai – Kanados Atlanto vandenyno pakrantėje.

Nepaisant to, šios trys mažytės Kanados provincijos – Naujoji Škotija, Naujasis Brunsvikas ir Princo Edvardo Sala – žinomos mažai, užgožtos savo didesnių ir garsesnių sesių.

Prie Niagaros krioklių jau važiuoji žinodamas, kad laukia pasaulio stebuklas, o štai Rytų Kanados stebuklai smarkiai pranoko lūkesčius!

Fandžio įlanka – gamtos stebuklas

Myliu pakrantes. Uolos, bangos, smėlėti paplūdimiai, žydra jūra… Nuostabūs vaizdai, bet kartu ir savaip panašūs. „AŽ kelionių“ straipsniuose tenka kartotis: „labai platus smėlėtas paplūdimys“, „bangos įspūdingai tykšta į stačias uolas“…

O štai į Fandžio įlanką rytų Kanadoje nieko nė iš tolo panašaus gyvenime matęs nemačiau!

Vieną kartą jos pamatyti ir neužtenka, nes kiekvieną parą ji neatpažįstamai pasikeičia… keturis kartus. Mat čia – didžiausias pasaulyje skirtumas tarp potvynio ir atoslūgio lygio. Per pilnatį vanduo pakyla ir nuslūgsta net 12-16 metrų, bet ir per jaunatį lygių šiai vietai nėra!

Štai Houpvelo uolos (Hopewell Rocks) potvynio metu skalaujamos vandenyno bangelių, o atoslūgius jų papėdėje – „purvo dykuma“, turistai, užuot plaukioję kajakais, klampoja… Potvynis pakyla ir atsileidžia dusyk per dieną.

Tačiau dar unikalesnis gamtos stebuklas – upių bangos. Staigiai patvinęs Fandžio įlankos vanduo ima veržtis į upes… Eidamas palei Petikodiako upę Monktono miestelyje potvynio pradžios metu sunkiai galėjau patikėti: atrodo, dalis upės vandens teka „kaip pridera“ į jūrą, o dalis – jau atgal, tarsi kita srovė, tarsi dvi priešpriešiais tekančios upės vienoje…

Dar po kelių minučių atėjo „kritinis momentas“, kurio minios žmonių laukia paupio parkuose, specialiuose amfiteatruose, brangiuose viešbučių numeriuose su langais į upę… Iš Fandžio įlankos upe atgal ritosi nesustabdoma banga! Panašiausia į cunamį, ką kada nors mačiau gyvai!

Banga iki metro aukščio, dundanti bėgiko greičiu, ją seka kitos bangos. Visai tai jėgai pralėkus, Fandžio įlankos vanduo staigiai užplūdo upę, ji pasileido tekėti atgal taip greitai, kaip sraunus kalnų upelis. Antis, žąsis nešė atgal. O kartais, sako, kai kurie drąsuoliai bando ten paplaukioti banglentėmis…

Išvydus tą gamtos šou buvo keista, kaip šis reginys taip mažai žinomas svetur. Bet galybės kanadiečių atvažiavo jo pasižiūrėti, miesto viešbučiuose tablo minučių tikslumu skelbė, kada risis kita banga. Gamtos cirkas, priešingai nei žmonių, niekados nevėluoja.

Gyvieji muziejai – Rytų Kanados pažiba: nuo kaimo iki forto

Kas mano, kad muziejuje – nuobodu, niekados nekeliavo po Rytų Kanadą! Daugybė muziejų čia – „gyvi“. Juose „gyvena“ į konkrečius atitinkamo laikmečio asmenis įsijautę aktoriai. Ir ne, tai tikrai ne tas pats, kas kokios Rumšiškės, kur tiesiog yra vienas-kitas darbuotojas, pasakojantis apie senovės amatus…

Naujojo Brunsviko King‘s Landing mane, turbūt, išvis „sugadino“: sunku bus kokiam kitam pasaulio gyvajam muziejui labiau panėšėti į kelionę laiku! ~1850 m. lojalistų (britų, pabėgusių iš nepriklausomybę iškovojusių JAV į kolonija pasilikusią Kanadą) kaimas čia tikroviškas iki menkiausių detalių. Apaugę vieškeliai, tikri mediniai namai su vien to laikotarpio baldais ir rakandais…

Ir, aišku, su anuomečiais žmonėm. Jie ne šiaip vilki to meto rūbais, jie tarsi gyvena savo gyvenimus it kokiame visą dieną trunkančiame spektaklyje! Štai dar stovėdamas už durų girdžiu, kaip XIX a. vyras ir žmona kalbasi to meto temomis – iki užėjau ir pakvietė pasisvečiuoti jų namuose, bėdavojosi apie gyvenimą jau man.

Štai kalbuosi su kažkokiu „pas tėvus grįžusiu gyventi, nes jo verslas žlugo“ kaimo bernu, kai jį „pakirkinti“ pribėga kažkokia moteriškė. Aktoriai vaikšto vieni pas kitus namo, gano gyvulius, važinėja arklio traukiamais vežimais, užsiiminėja amatais. Jų gaminiai pardavinėjami parduotuvėje, kurioje tikrai nebuvo „Coca Cola“ ar šiuolaikinių prekės ženklų.

Į klausimus apie gyvenimą aktoriai dažniausiai reaguodavo taip, kaip reaguotų to meto žmogus. Štai vieno namo virtuvėje paklausiau ten sėdinčių moterų „Ar jūs čia tarnaitės?“, tai „įsižeidė“. Viena sakė kitai: „Ar girdėjai, klausia ar aš tarnaitė? Cha cha… Tarnaitės mes… Šeimininkė aš čia! Niekas šitam kaime nėra toks turtingas, kad turėtų tarnų – na nebent ūkiai turi bernus, kurie dirba laukuose“.

Svarbiausia, kad aktorių buvo net daugiau, nei lankytojų, šie visiškai „paskendo“ kaime, nors jau buvo liepos pradžia, tarsi ir turizmo sezonas… Galėjau su visais „gyventojais“ tiesiog ateiti pakalbėti vienas su vienu. Niekur nesijaučiau it patekęs į kokią paskaitą ar performansą su aktoriais centre ir žiūrovais visur aplinkui, kaip dažnai būna gyvuosiuose muziejuose; jaučiausi kaip kaimo svečias. Bažnyčios, mokyklos, lentpjūvė, malūnas – viskas atkelta iš gretimų marių dugno. Štai spaustuvininkas pakvietė padirbėti ir mane prie senovinės mašinos.

Mano žmonai vienu metu net kiek nejauku pasidarė – pasijuto kaip kokiame siaubo filme, kur visur aplink – seniai mirusių žmonių vaiduokliai. Taip tikroviškai jie vaidino!

Rytų Kanada pamilusi tokius gyvuosius muziejus. Tokiu paverstas net Luisburgas, prancūzų fortas Naujojoje Škotijoje, ar, tiksliau, ištisas įtvirtintas miestas. Kai Anglija užkariavo šias žemes iš Prancūzijos 1710 m., naująja Rytų Kanados širdimi tapo (ir iki šiol yra) Halifakso miestas su savo fortu, Luisburgas apleistas, nešiotas po plytą. Iki 1961 m. nutarta jį atstatyti lygiai tokį, koks buvo 1740 m., „apgyvendinti“ to meto žmonėmis.

Priešingai King‘s Landing, Luisburgas įspūdingas ir savaime – jo gynybinės sienos, jo Karaliaus bastionas, jo senamiesčio namai. Čia jau aktoriai mažiau bendrauja tarpusavy, o labiau laukia lankytojų, kol šie ateis į jų erdves pakalbėti, ko nors paklaus. Ir jei privačiame King’s Landing aktorių lytis, amžius, rasė, autentiška “aniems laikams”, tai valstybiniame Luisburge kanadietiškos politkorekcijos sumetimais apšvietos eros prancūzų karius vaidina ir moterys, miestelėnus – ir indai. Bet vis tiek šitaip skiriasi nuo kokio standartinio „suremontuoto XVIII a. forto“ kur Europoje!

Kaip skelbia „King‘s Landing“ atkūrusių entuziastų šūkis: „Papasakok jiems – ir jie pamirš. Parodyk jiems – ir jie prisimins. Įtrauk juos – ir jie supras“.

Tų gyvųjų muziejų yra ir daugiau – pvz. mums pasakojo apie Princo Edvardo Saloje pagal „Anės iš Žaliųjų mansardų“ knygą įkurtą muziejų, kur ir pati Anė gyvena… Na bet tokiose vietose geriau jau ilgiau pabūti viename, nei apibėgti kelis. Atrodo, daug lankytojų į „King‘s Landing“ grįžta periodiškai „pakeliauti laiku“ – ir aktoriai kartais nustebdavo išgirdę, kad šitas prašalaitis (aš) į kaimą užsuko pirmąsyk.

Šalti ir didingi imigrantų krantai

Dėl šaltosios Labradoro srovės Rytų Kanada kiek vėsesnė nei tikėtumeis. Ir drėgnesnė. Priešingai JAV Rytų pakrantei, čia nėra milžiniškų miestų: didžiausias Halifaksas – ~450 000 gyv.

Tačiau jis žymus savo senais pastatais ir Imigracijos muziejumi Pier 21: būtent per šią prieplauką atvyko dauguma imigrantų į Kanadą 1921-1971 m., tarp jų – ir Kanados lietuviai, kurių daug tūkstančių Kanada priėmė kaip pabėgėlius (dipukus) po Sovietų okupacijos.

Muziejuje – daug pasakojimų apie imigrantus ir pačių imigrantų pasakojimų, o jie čia labai svarbūs, nes Kanada užsimojusi imigrantų prisikviesti tiek, kad iki šimtmečio pabaigos gyventojų skaičius pakiltų nuo 38 mln. iki 100 mln.

Viename tų įrašytų pasakojimų imigrantė iš Pietų Afrikos sako nustebusi, kad Toronto oro uoste ją pasitiko ne tik baltaodžiai muitininkai ir pasieniečiai, o ir indai, juodaodžiai, bei kiti. Žmonių vaizduotėje Kanada vis dar yra baltaodžių anglosaksų ir prancūzų šalis, kokia ji buvo šimtmečius – bet pasikeitė be galo sparčiai ir net mažesniuose šiandienos Kanados miestuose, tokiuose kaip Halifaksas, nė negali pasakyti koks gi tas „stereotipinis kanadietis“. Juodaodžiai iš Karibų salų ir sikhai su tiurbanais, baltaodės senutės ir kinai vaikai – vaikštinėja visi ir visi – ne turistai, dauguma – Kanados piliečiai.

Keip Bretonas – gražiausi Rytų Kanados krantai

Gražiausia Naujosios Škotijos vieta paprastai laikomas Cape Breton – pagal pavadinimą iškyšulys, o realybėje sala, pasiekiama tiltu. Nuostabūs vaizdai atsiveria nuo 300 km Cabot Trail kelio jo pakrantėmis. Būtent Cape Breton, kur prancūzų valdžia išsilaikė ilgiausiai (iki 1745 m.), stūkso ir Lujisburgo „gyvasis fortas“.

Cape Breton kadaise garsėjo anglies kasyklomis Sydney Mines miestelyje ir aplink. Prieš daugiau nei šimtą metų jos buvo pritraukusios ir daug lietuvių. Iš jų beliko lietuviškos pavardės ant antkapių vietos kapinėse (tokių nemažai): plieno fabrikas užsidarė dar 1919 m., daugelis kasyklų – greitai po to, lietuviai išsivažinėjo, likę nutautėjo.

Dabar Sydney Mines apylinkės atrodė liūdnai – kaip pasakojo vietos muziejaus darbuotojas, tai bene skurdžiausias miestelis Naujojoje Škotijoje, kuri, savo ruožtu – viena skurdžiausių Kanados provincijų. Aišku, tas skurdas labai reliatyvus – „skurdžiausia Kanadoje“ reiškia panašiai turtinga, kaip kokia Ispanija… Na bet atvykęs iš kitų Kanados vietų jaučiau, kad ten žmonės taip nesišvaisto pinigais, viskas truputį paprasčiau…

Iš North Sydney miestelio keltai (7 ar 16 val.) kelia į dar atokesnę ir atkampesnę rytų Kanadą – Niufaundlendo salą. Ji gyvenama be galo retai, atstumai ten skaičiuojami ir tūkstančiais kilometrų, o ledinis vėjas košė ir vasarą. Užtat ten – daugiau banginių, nei kada kur dar mačiau ir aisbergai (vienas kurių paskandino „Titaniką“). Tai – dar „radikalesnė“ rytų Kanados patirtis, todėl apie Niufaundlendą parašiau atskirą straipsnį.

Daugelis ten tikriausiai nevažiuos, o Rytų Kanadą pasieks automobiliu per Monrealį (1250 km) ar Torontą (1930 km), arba skrydžiu į Halifaksą. Jei norima tiesiog pamatyti Fandžio įlanką, įspūdingiausius gyvuosius muziejus, toks kelias – pats tas!

Komentuoti

Keliavau traukiniais po pačias įvairiausias šalis – nuo Europos iki Indijos, nuo Kenijos iki Japonijos, nuo Kazachijos iki Aliaskos.

Sudėjau į vieną straipsnį visą informaciją apie tai, kaip keliauti traukiniais, kuo jie skiriasi tarpusavy, kaip rasti maršrutus ir bilietus, kur tai daryti verta, o kur – geriau neprasidėti.

Pasaulio traukinių tipai (kodėl traukinys traukiniui nelygu)

Turbūt joks keliavimo būdas nėra toks įvairus, kaip traukiniai. Skirtingose pasaulio šalyse traukiniai atrodo visiškai skirtingai – vienur tai brangiausias ir patogiausias būdas keliauti, kitur – tai labiau gražių vaizdų kupina patirtis, nei transportas, o dar kitur jie lėti, bet be galo pigūs…

Prieš sprendžiant, ar kelionė traukiniu – jums – reikia sužinoti, kokie gi toje šalyje ir jums reikiamoje linijoje traukiniai. O traukiniai būna kelių tipų:

1.Greitieji traukiniai. Jie lekia 250 km/h, net 350 km/h greičiais. Šalyse, kur yra greitieji traukiniai (tokių šalių – mažuma), jie paprastai – patogiausias ir greičiausias būdas keliauti. Net su nuvažiavimais iki stoties išeina gerokai greičiau, nei automobiliu, o atstumuose iki kokių 600 km – ir greičiau, nei lėktuvu, nes juk į oro uostą reikia atvykti iš anksto, jis toliau centro, nei stotis. Tačiau sutaupyti nesitikėk: greitieji traukiniai paprastai ir brangesni už viską: autobusus, automobilius, net lėktuvus. Mat paleisti greituosius traukinius be galo brangu: jiems reikia statyti visiškai naujas, tiesesnes ir lygesnes, geležinkelio linijas. Todėl kai kuriose šalyse (ne visur) yra ir kitas minusas: greitųjų traukinių stotys yra toliau nuo centro, nes jos pastatytos naujai (taigi, į jas tenka važiuoti iš miesto tarsi į kokį oro uostą, taip prarandant dalį sutaupyto laiko). Jei svarstote keliauti greituoju traukiniu, verta paieškoti ir vidinių skrydžių: jie dažnai pigesni. Patirtis lėktuve ir greitajame traukinyje labai panaši: panašios sėdynės su atlenkiamais staliukais, galimybės krautis telefoną, neretai – kelios sėdynių klasės. Tačiau kelionės greitaisiais traukiniais jausmas – su niekuo nesulyginamas; jais per vieną dieną gali normaliai apkeliauti šimtus kilometrų nutolusius miestus. Pavyzydys iš mano kelionės po Japoniją: išvažiavome iš Tokijo 7 val. ryto ir dar neatėjus 10 val. jau buvome Kijote (už 514 km), ten praleidome visą pilną dieną ir vakarą, o nakvojome dar už 131 km Himedžyje, kad iš pat ryto galėtume eiti į Himedžio pilį.

2.Standartiniai keleiviniai traukiniai. Geriausiu atveju važiuoja kokiais 100 km/h, bet dažnai ir tik 50 km/h ar lėčiau (štai Indijoje bet kuris traukinys, važiuojantis greičiau 55 km/h, vadinamas „supergreitu ekspresu“). Keliauti jais paprastai trunka gerokai ilgiau, nei automobiliu (bent jau priskaičiavus kelionės į stotį laiką), o jei šalyje yra magistralės – ir ilgiau nei autobusu. Tačiau tokie traukiniai dažnai būna pats pigiausias būdas keliauti po šalį, ypač skurdesnėse šalyse. Taip pat jie visi išvyksta iš stočių miestų centruose. Tiesa, jų grafikai dažnai retesni, nei autobusų, bet aiškesni: juk žinai, kad traukinys važiuos tik bėgiais, daug sunkiau „įlipti ne į tą“, maršrutų mažiau. Vagonų erdvė standartiniuose traukiniuose nėra tokia „aukso vertės“ kaip greituosiuose traukiniuose, tad čia gali būti ir atskiri vagonai restoranai, yra kur „pramankštinti kojas“. Važiuojant standartiniu keleiviniu traukiniu, svarbu, kiek ir kur jis stos pakeliui: jei stoviniuos daug stočių, tą patį atstumą nuvažiuoti gali užtrukti net dvigubai ilgiau ir gali apsimokėti palaukti vėlesnio rečiau stojančio traukinio užuot skubėjus lipti į ankstesnį lėtesnį. Retai stojantys traukiniai vadinami „Ekspresais“ (Express) o dažnai stojantys – „Vietiniais“ (Local).

3.Miegamieji traukiniai. Tai gali būti ir atskiri traukiniai, ir tiesiog atskiri vagonai standartiniuose keleiviniuose traukiniuose. Esmė: vietoje sėdynės gauni lovą, kurioje gali miegoti. Iš tikrųjų dažnai turi ir tą, ir tą: „dieninės“ sėdynės nakčiai transformuojamos į lovas. Kaina priklauso ir nuo to, kaip smarkiai sugrūstos lovos (vienu aukštu, dviem, trim?), taip pat ar turėsi atskirą kambarėlį (vadinamą kupė), ar visas vagonas bus tarsi vienas didelis lovų pilnas „hostelis“ (tai vadinama plackartu), o jei turėsi atskirą kupė – tai su kiek žmonių ją dalinsies (vienvietė, dvivietė, keturvietė…), ar turėsi kupė viduje kriauklę, dušą, tualetą (patys prabangiausi variantai!). Miegamieji traukiniai paprastai važinėja ilgais atstumais. Kadaise jie buvo įprasti visur, bet dabar juos daug kur išstūmė greitieji traukiniai („kam važiuoti visą naktį, kai gali nulėkti per 3 val.?“). Tačiau miegamasis traukinys prieš greitąjį turi ir privalumų: romantika ir kaina. Miegamieji traukiniai nebūtinai pigesni už greituosius (ypač jei renkiesi komfortabilesnes kupė) – tačiau net jei ir nesutaupysi tiesiogiai, sutaupysi netiesiogiai: juk praleisdamas naktį miegamajame traukinyje neturėsi mokėti už viešbutį (o jei imsi atskirą kupė, poilsio kokybė nebus prastesnė). Kas be ko, miegamaisiais traukiniais labiausiai apsimoka važiuoti naktį ilgesnius atstumus (mėgstu, kad bent 8 val.). Čia ilgesnis, lėtesnis važiavimas gali būti tik privalumas: juk niekas nenori atvykti į tikslą, tarkime, 4 val. ryto. Todėl greitieji traukiniai beveik niekada nebūna miegamieji, nakčiai jie stabdomi.

4.Miesto ir priemiestiniai traukiniai. Jie panašūs į metro – tik dažniausiai didžiąją kelio dalį važiuoja ant žemės ir rieda kiek ilgesnius atstumus (iki kokių 100 km). Jie gana lėti, nes daug kur stoja, bet privalumas – važiuoja dažnai, kaip metro, tad nereikia iš anksto tikrintis grafikų, pirkti bilietų, nes po kokių 10 ar bent 25 minučių visad atvažiuos traukinys (bent jau ne naktį). Taip pat jų linijos, kaip metro – fiksuotos ir aiškios, pažymėtos numeriais ar raidėmis, o ne dažnai negirdėtais stočių pakeliui pavadinimais. Tokiais patogu keliauti po miestą ir jo apylinkes. Tokio tipo traukiniai kiekvienoj šaly turi savo pavadinimą, kurį verta įsiminti: pvz. Vokietijoje tai S-Bahn, Paryžiuje – RER ir pan.

5.Turistiniai traukiniai. Jais važiuodami daugelis moka ne už nusigavimą iš taško A į tašką B, bet už patirtį. Tokie traukiniai paprastai važinėja gražiausiomis linijomis (už lango – kalnai, ežerai, jūra…), jungiančiomis turistinius miestus ar lankytinas vietas. Patirtį dar „pagražina“ dideli langai, maitinimas, kartais net – gido pasakojimas. Neretai tokiais maršrutais važiuoja kokie nors senoviniai traukiniai, pvz. traukiami garvežių: taip dar pritraukia geležinkelių fanų. Tokios kelionės kainuoja daug – nepaisant to, kad nėra labai greitos ar patogios. Tačiau traukinys čia – patirties dalis, tai labiau ekskursija, nei važiavimas. Neretai netgi pardavinėjami bilietai „tą pačią dieną į abi puses“, kaip į ekskursiją.

Traukinių bilietai ir kaip sužinoti, kur važiuoja traukiniai

Vienas kelionių traukiniu privalumas – paprastai lengva išsiaiškinti grafikus ar nusipirkti bilietus. Nes daugelyje šalių visi geležinkeliai priklauso vienai įmonei, kitose – vos kelioms įmonėms. Taigi, nuėjęs į atitinkamą interneto puslapį, greit sužinosi, kur ir kada visoje šalyje važiuoja traukiniai, lengva susiplanuoti visą kelionę. Ir, net jei nepirktum bilietų internetu, nuėjęs į kasą bet kurioje stotyje galėsi susipirkti bilietus visai kelionei – net iš kitų miestų.

Tai – visai kas kita nei autobusai, daug kurių privatūs. Dažnai nėra jokios vienos ar net kelių vietų, kur rastum informaciją apie visus autobusus, ir jau tikrai negalėsi Delio stotyje nusipirkti bilieto į autobusą Bombėjus-Goa, kuriuo važiuosi po savaitės (o į traukinį gali).

Be to, dar prieš apskritai imant domėtis traukinių bilietais, akimirksniu patikrinu, kur apskritai realu toje šalyje keliauti traukiniais. Tam padeda puslapis Open Railway Map – ten sužymėti visi pasaulio geležinkeliai; greitieji ir eiliniai geležinkeliai pažymėti skirtingomis spalvomis.

Taigi, jei jums reikalingos vietos yra prie „egzistuojančio geležinkelio“, verta ieškoti jo grafikų ir kainų. Kaip matyti, daugybėje pasaulio šalių geležinkelių nėra išvis, arba jie jungia tik kai kuriuos miestus – aišku, kad neverta ieškoti traukinio bilieto tarp miestų, kurių nejungia geležinkelis.

Tiesa, kai kuriose šalyse pardavinėjami „traukinių bilietai su persėdimais“. Panašiai kaip ir persėdimo iš lėktuvo į lėktuvą atveju, tokiais atvejais, pavėlavus pirmam traukiniui, gausi naują bilietą. Jei perki du atskirus bilietus, reikia pasilikti laiko persėdimui: kai kurios didžiųjų miestų stotys labai didelės, o jei ten būsite pirmą kartą, dar užtruks laikos susigaudyti, į kurį peroną eiti.

Beje, reikia atkreipti dėmesį, kad geležinkeliai pasaulyje nėra vienodi – skiriasi jų vėžės (atstumas tarp bėgių). Pvz. Lietuvoje vyrauja rusiškoji vėžė (1,520 m), o Vakarų Europoje – tarptautinė (1,435 m). Teoriškai įmanoma traukiniui pervažiuoti iš vienos vėžės į kitą: tam arba naudojami specialūs traukiniai, arba per kelias valandas laukiant pasienio stotyje „perkalami ratai“. Bet realybėje tai atsieina pinigų/laiko, tad jeigu susiduria skirtingos vėžės, traukinių maršrutų, jungiančių abi puses, bus mažai ir gali būti patogiau keliauti kitais būdais. Dėl šios priežasties, tarkime, mažai yra traukinių iš Lietuvos į Lenkiją ar toliau.

Taip pat reikia žinoti, kad kai kuriose šalyse traukinių bilietų kainodara yra kaip ir lėktuvų – į tą patį traukinį perkant bilietą smarkiai anksčiau (ar jei traukinys nepilnas) mokėsi mažiau. Ten labai apsimoka pirkti iš anksto, o ne stotyje. Taip pat yra šalių, kur traukinių per mažai ir iš anksto nenusipirkęs bilieto negausi. Bet yra šalių, kur kainos nesikeičia kada bepirksi, ir bilietų beveik visada yra – tokiose neapsimoka pirkti iš anksto, geriau pasilikti galimybę pakeisti planus.

Traukinių abonementai – Eurail, JR Pass ir kt.

Vienas unikalių kelionės traukiniais žavesių – traukinių abonementai (pasai), kuriuos įsigijęs gali tom dienom neribotai važinėti traukiniais. Kadangi vienos šalies keleiviniai traukiniai (ar dauguma jų) priklauso vienai kompanijai, tai tos kompanijos (ar kelių kompanijų aljanso) išleisti abonementai paprastai leidžia pasiekti daugelį šalies miestų.

Variantai būna keli:
1.Abonementas galioja fiksuotą laiko tarpą, pvz. 1 savaitę ar 2 savaites. Tokie apsimoka labai intensyvioms kelionėms, kai kasdien kur nors važiuosi traukiniais. Pvz. taip apkeliavau Japoniją su „JR Pass“ abonementu, per savaitę aplankydamas keliolika miestų: greitaisiais traukiniais pervažiuodavau ir 300-700 km per dieną.

2.Abonementas galioja nustatytą dienų skaičių – tačiau tos dienos gali būti ne iš eilės. Tokie apsimoka keliaujant mažiau intensyviai. Abonemento dienas panaudoji, kai važinėji dideliais atstumais, o tarp jų gali būti ir vienoje vietoje ar aplink, keliauti kitais būdais (arba pigiais, trumpų nuotolių traukiniais – neapsimoka dėl tokių sunaudoti abonemento dienos!). Tiesa, dažnai vis tiek būna maksimalus laiko tarpas, per kurį privalai išnaudoti visas dienas. Šitaip, pavyzdžiui, keliavome po Pietų Korėją – bazuodamiesi Seule, su abonementu kas antrą ar kas trečią dieną suvažinėdavome greitaisiais traukiniais pirmyn-atgal į kokį miestą ir grįždavome (išvažiuodavome anksčiausiu rytiniu traukiniu, grįždavom paskutiniu vakariniu).

Taip pat pasitaiko „nuolaidos abonementų“: juos pirkdamas nekeliausi nemokamai, bet gausi nuolaidą kiekvieno bilieto kainai (pvz. 50%). Dažniausiai tokius naudoja gyventojai, o ne turistai.

Europoje garsiausias traukinių abonementas – Eurail, nes jis įgalina keliones traukiniais po daugelį Europos šalių. Tiesa, būtina viską pasverti. Skirtingose šalyse to paties Eurail sąlygos skirtingos: kai kuriose net ir turėdamas abonementą privalai dar rezervuoti kiekvieną bilietą ir susimokėti „rezervacijos mokestį“, kuris savaime sąlyginai nemažas (turint omeny, kiek jau sumokėjai už Eurail). Dar kitose šalyse nors Eurail sąlygos geros, vietiniai bilietai irgi labai pigūs, todėl Eurail neapsimoka. Be to, svarstant, ar apsimoka Eurail, verta lyginti kainas ir galimybės ne tik su traukinio bilietais „perkant po vieną“, bet ir su autobusais, lėktuvais ar kitais kelionės būdais. Viską susumavus, Eurail apsimoka pirkti, jei tom dienom keliausi didelius atstumus traukiniais šalyse, kur šiaip bilietai brangūs, o su Eurail priemokos už kiekvieną bilietą nėra ar ji maža.

Dalis abonementų praktiškai niekada neapsimoka – pvz. niekaip nemačiau naudos iš Indijos abonemento, tad jo ir nepirkau. Kiek skaičiavau – jis man būtų apsimokėjęs, nebent jei didžiąją kelionės laiko dalį praleistum traukiniuose, važiuotum 12 val. kasdien ir pan. Tiesa, kainos keičiasi, pasiūlymai skiriasi: todėl reikia nesivadovauti kokio keliautojo 3 ar 5 metų senumo patirtimi ir pačiam patikrinti reikiamos šalies abonementą prieš kelionę. Kartais abonementai brangsta greičiau už bilietus – ir kas apsimokėjo, nebeapsimoka. O kartais atvirkščiai.

Bet šiaip abonementai apsimoka tik intensyviausioms kelionėms – kita vertus, turėdamas abonementą gali pasvarstyti kelionę “paintensyvinti”, keliauti taip, kaip antraip nekeliautum, nors gal tai ir savaip patogiau, pavyzdžiui:
*Kaip mes Pietų Korėjoj suvažinėdami per dieną pirmyn-atgal į tą pačia nakvynės vietą Seule, užuot tampęsi su kuprinėm (būdavo ir 600 km atstumas per dieną iš viso).
*Kaip mes Japonijoj naudojomės greitaisiais traukiniais tarsi metro, be jokio ėjimo į kasą tiesiog lipdami į tą, kuris greičiausiai atvažiuoja ir važiuoja kur reikia (ten su abonementu nereikia rezervacijos).

Jei apsispręsite pirkti abonementą, žiūrėkite ir įsigijimo sąlygas. Kai kuriuos abonementus, tarkime, galima nusipirkti tik už šalies ribų (t.y. prieš kelionę), kitus gali ir internetu.

Traukinių pliusai ir minusai

Koks bebūtų traukinys ir kur, jie turi kai kuriuos bendrus pliusus, lyginant su autobusais:

1.Važiuoja tolygiau, nei autobusas, nestoviniuoja sankryžose ir pan. – todėl patogiau jame skaityti, dirbti, miegoti (ypač tiems, ką gali supykinti).

2.Lengviau suprasti maršrutus – traukinys važiuos tik ten, kur yra bėgiai, tad belieka sužinoti, ar stos atitinkamoj stotelėj.

3.Lengviau rasti bilietus ir grafikus, nes geležinkelių kompanijų mažiau, nei autobusų (žr. aukščiau).

4.Įprasta, kad traukinyje yra tualetas (autobuse dažnai nebūna ar neveikia).

5.Daugiau vietos ir erdvės – dėl to ir dėl tolygaus važiavimo paprasta pasivaikščioti. Kai kuriuose traukiniuose ir yra kur nueiti (vagonai restoranai, pardavimo automatai, „balkonai“ ir pan.).

6.Alternatyvūs vaizdai pro langą – jei kažkuriuo maršrutu jau važiavote autobusu ar automobiliu, tai kas palei kelius matėte, o geležinkelis bus nauja patirtis (tad gali būti verta į vieną pusę keliauti automobiliu, į kitą – traukiniu). Kai kurios geležinkelio linijos garsėja kaip itin gražios.

Tačiau traukiniai turi ir minusų:

1.Geležinkeliai yra ne visur. Taigi, traukiniais galėsi nuvažiuoti mažiau kur, o net jeigu abiejuose miestuose ir yra traukinių stotys, nebūtinai bus tiesus geležinkelis tarp jų. Be to, dažnu geležinkeliu nevažinėja keleiviniai traukiniai arba važinėja tik itin retai.

2.Kelionės autobusu visur pasaulyje daugmaž panašios tarpusavyje – kaip ir kelionės automobiliu ar kelionės lėktuvu, taigi, pasirinkęs tokį kelionės būdą, žinai ko tikėtis. Tuo tarpu traukiniai gali važiuoti ir 30 km/h, ir 300 km/h vidutiniu greičiu, turėti kėdes arba lovas (miegamųjų autobusų irgi būna, bet retai), bendrą erdvę ar atskirą kupė, turėti vagoną-restoraną arba ne, kai kuriose šalyse traukiniai tragiškai vėluoja valandų valandas ar net paras (kas autobusams ar lėktuvams pasitaiko daug rečiau). Visa tai būtina išsiaiškinti prieš renkantis toje šalyje keliauti traukiniu, nes yra vietų, kur kelionės traukiniais turi gerokai daugiau papildomų minusų (arba daugiau pliusų).

Traukinių kultūra

Traukiniai labiau nei daugelis transporto rūšių kiekvienoje šalyje turi savo kultūrą. Nes traukiniai atsirado dar XIX a., tai buvo pirmasis masinis žemės transportas pasaulyje – ir kelionių geležinkeliais tradicijos skirtingose šalyse nuėjo skirtingais keliais. Skiriasi, ko žmonės tikisi iš traukinio, kaip traukiniuose elgiasi. Labai įdomu tą kultūrą patirti – visada keliaudamas traukiniais ja pasidomiu ir stengiuosi įsijausti.

Pavyzdžiui, Japonijoje traukinys – „ramybės oazė“, ten nemandagu garsiau kalbėti ar kalbėti telefonu – nes kaip niekur daug keleivių net priemiestiniuose traukiniuose miega prieš ar po ilgų darbo valandų. Užtat įprasta traukiniuose valgyti (kas daug kur pasauly uždrausta), o ekiben vadinamas „traukinių stočių maistas“ yra taip numylėtas, kad dėl geriausių „ekiben“ jų fanai netgi trumpam išlipa stotyse, kuriose šiaip jiems išlipti nereikėtų. „Išlipti trumpam“ paprasta, nes Japonijoje pagrindinėse linijose traukiniai važinėja kas 10 ar 15 min. tarsi metro. Ir tie traukiniai punktualiausi pasaulyje: japonai net įpratę planuotis persėdimą iš traukinio į traukinį per kokias 30 sekundžių, nes „abudu tie traukiniai juk vienu metu stabtels priešingose to paties perono pusėse“!

Indijos perkrauti traukiniai – pagrindinė priemonė, sujungianti šalį. Kad ir lėti, nepatogūs, neretai vėluojantys valandų valandas, pergrūsti taip, kad bilietus kartais tenka pirkti ir prieš mėnesį-kitą, jie daugelyje maršrutų visgi – geriausia kelionės alternatyva. Be to, kiekvienas Indijos traukinys – tai socialinė piramidė. Važiavimo klasių juose būna penkios ir keliaudamas kiekvienoje sutikdavau visai kitokius žmones – nuo besistumdančių beraščių vargšų žemiausiose iki angliškai puikiai kalbančių inžinierių aukščiausioje. Indijos geležinkeliuose normalūs daug dalykų, už kuriuos kitur gal net būtum suimtas: jų laukiama miegant ant žemės stotyse tarp žiurkių ir karvių, normalu lipti į važiuojančius traukinius pro langą ar bent taip įgrūsti lagaminus, kad užimtum vietą (ir konduktorius nustebo kai atsisakėm iššokti iš važiuojančio traukinio po to, kai jis pavėlavo atidaryti stotyje duris). Elgetos, pro langą maistą stumdantys prekijai ir vagono viduj ką sau iš to valgio mėginančios nugriebti pelės. Ko tik nemačiau apvažiuodamas Indiją geležinkeliais!

JAV ir Kanadoje traukinys (išskyrus kelis priemiestinius) – tai tokia „XIX a. aristokratiškos kelionės patirtis“. Prabanga, nuostabūs vaizdai, atskiros vietos valgymui, kai kur net balkonai apsidairymui. Tačiau traukiniai lėti, nuolat vėluoja, stoja praleisti kitus traukinius. Per vieną kelionę Aliaskoje netgi du priešpriešiais atvažiavę traukiniai sustojo vidury niekur, kad mašinistai perliptų iš vieno į kitą! Kaip ir XIX a., niekas nesitiki greičio ir punktualumo, tarsi tai būtų turistinis traukinys, nors toks nėra.

Kinijos geležinkeliai – tokie „autoritariniai“. Bilietą perki tik su pasu, į peroną apsauga praleidžia tik kai jau ten atvažiuoja traukinys (visa minia pajuda vienu metu), visokios saugumo patikros, daug kur – didžiulės eilės ir grūstys… Iš pažiūros Kinijos greitieji traukiniai labai panašūs į japoniškus, bet atmosfera keliaujant visiškai kitokia, o apie „japonišką“ atėjimą į stotį ir neplanuotą įlipimą į pravažiuojantį traukinį dažniausiai gali tik pasvajoti! Užtat stotys – naujesnės ir didesnės nei bet kur kitur pasaulyje, tarsi tarptautiniai oro uostai.

Kenijoje senoji britiška geležinkelių sistema po nepriklausomybės dėl nepriežiūros beveik visai sunyko, bet kinai pastatė naują, nors ir mažesnę. Pastaroji primena ‘eilinius’ Europos traukinius, bet ten, palyginus su itin prastais keliais, tai – bene patogiausias būdas keliauti. Tačiau traukiniai važiuoja retai, stotys toli nuo miestų – taigi, kelionė traukiniu “atima” žymią dalį dienos, tad kelionė traukiniu – “visos dienos įvykis”. Panaši situacija būdinga ir daugiau Afrikos šalių.

Aišku, savą traukinių kultūrą turėjo ir Sovietų Sąjunga, ją dar prisimena vyresni lietuviai: su miegamaisiais traukiniais, visur važinėjančiais Maskvos laiku, plackartais, vagonais restoranais ir daugiadienėmis kelionėmis – traukinyje „gyvenama“ ilgiau laiko, nei bet kur kitur pasaulyje, jis kai kuriems tampa it laikinais namais. Ta kultūra liko Rusijoje, pats patyriau ją Kazachijoje – o Lietuvoje ir kitose mažesnėse šalyse pranyko, nes tiesiog neturime tam tinkamų ilgų maršrutų; traukinius nukonkuravo autobusai.

Komentarai

Maldyvai. Jei kur yra rojus žemėje, tai čia! Plačiausi negyvenamų salų paplūdimiai, žydresnis nei svajonėse vanduo ir vilos ant vandens, kurių kopėtėlėmis iš privataus baseino leidiesi tiesiai tarp vandenyno žuvų… Kainos – didžiulės, bet lengvai suprantu, kodėl tiek daug poilsiautojų šitiek moka!

Bet tos „koralinio rojaus“ privačios salos – tik vienas Maldyvų veidų.

Apkeliavęs dešimt Maldyvų salų supratau, kad tai – viena savičiausių pasaulio šalių. Nesvarbu, ar keliausi į privačias atostogų salas, ar į atokius „vietinių“ atolus, ar į „koralų Manheteną“ – sostinę Malę, ar į naujai statomus „pigius“ Maldyvų kurortus – kelionė bus unikali, o šiame straipsnyje rasite visą informaciją apie Maldyvus.

Maldyvų rojus: privačios negyvenamos salos-kurortai

Išgirdus žodį Maldyvai, daugeliui prieš akis stoja privačios jų salos-kurortai. Apklausose “Kur praleistumėte svajonių medaus mėnesį?” Maldyvai kurortai visada laimi be konkurencijos.

Nes Maldyvuose įprasta atostogauti visai kitaip, nei kitur pasaulyje: privačiose negyvenamose salose, kiekvienoje kurių pastatyta tik po vieną vienintelį viešbutį, tiksliau – žaviausių nuomojamų vilų kompleksą.

Kiekviena privati sala patyrusių architektų komandos paversta tikru atostogų rojumi – švari, jauki. Ir labai mažytė. Kitur pasauly geriausios atostogų vilos – tos, kur stovi paplūdimyje („beach villa“). O Dhigufaru privačioje saloje, kurioje gyvenome, tokios kaip tik buvo pačios pigiausios. Geresnės vilos – su privačiais paplūdimiais („semi-water villa“), bet tikra Maldyvų klasika – vilos ant polių virš vandens („water villa“), gi pačios geriausios ant tų polių dar turi ir baseinus („water villa with pool“)… Aišku, privačioje saloje yra ir spa, barai, restoranai, na ir iš visų pusių – platūs paplūdimiai, o aplink juos – nuostabios lagūnos, koraliniai rifai. Kas plaukia nardyti prie „savo rifo“ (house reef), kas išplukdomi prie garsesnių rifų toliau, o kas prie kokio specialiai tam nuskandinto laivo.

Ne, čia nėra tik vienas kurortas toks, jie visi labai panašūs. Maldyvai seniai nebėra tik šalis. Maldyvai – prekės ženklas. Kurioje privačioje saloje (angl. Maldivian Resort) beatostogautum, visa tai gausi. Na, tiesa, prabangai lubų beveik nėra: vila ant vandens brangesniuose kurortuose gali būti ir kelių šimtų kvadratinių metrų ploto, su keliais baseinais, su „drambliuku“ į vandenyną vietoje kopėtėlių, o būna net vilų su “povandeniniu rūsiu”, kur pro langus matai žuvis…

Kainoms irgi stogo nėra. Kurortas, kur nakvynė kainuoja 1000 eurų – gana pigus. „Rimtesniuose“ diena atsieina ir 5000 eurų. Sutiktas maldyvietis, ilgus metus dirbęs privačioje saloje, pasakojo, kad jo kurorte brangiausia vila kainavo 65000 dolerių nakčiai, jis pats matė ten apsistojant Madoną, Rovaną Atkinsoną, Formulės 1 lenktynininkus ir, aišku, visą eilę privačiais lėktuvais atskridusių rusų oligarchų…

Kita vertus, ir vienoje pigiausių Maldyvų privačių salų jautėmės it atostogų rojuje: vandenynas arčiau nei kada turėjome, paplūdimiuose nesunku rasti vietų be kitų žmonių, visiems užtenka gultų, baro staliukų su nuostabiausiais saulėlydžių vaizdais… Tie saulėlydžiai taip numylėti, kad daugybėje Maldyvų privačių salų tokia pati vila su langais į vakarus („Sunset villa“) brangesnė, nei su langais į rytus („Sunrise villa“)! Viskas subtiliai priderinta prie turistų: daug privačių salų net įvedusios savo atskirą laiko juostą, kad tas saulėlydis ateitų valanda vėliau…

Transportas, maitinimas, sezonas: kaip pasirinkti atostogas privačiose salose?

Visgi yra kas Maldyvų privačias salas skiria vieną nuo kito ir tai svarbu suprasti.

1.Kaip patenkama į salą. Praktiškai visi Maldyvų privačių salų mylėtojai niekur kitur Maldyvuose nė nestato kojos: vos atskridusius į Malės oro uostą, juos pasitinka privačių salų atstovai ir gabenasi pas save, o parvežami turistai tik prieš skrydį atgal. Tačiau būdai patekti į privačias salas yra trys: salos arčiau Malės svečius parsiplukdo privačiais greitaisiais laivais (“speedboat transfer”), o plytinčios nuo sostinės šimtų kilometrų atstumu – skraidinasi hidroplanais (“seaplane transfer”) arba visų pirma viešu vietiniu reisu į artimiausią oro uostą, o tada privačiu laivu (“domestic flight transfer”). Kai kurie kurortai siūlo kelis variantus, gal už skirtingą kainą. Specialiai rinkausi kurortą, į kurį keliaujama hidroplanu: man tai buvo vienos įspūdingiausių kelionės akimirkų: pakilimas nuo vandens, nuostabiausi koralų ir rifų vaizdai, kurių nematęs netikėtum, kad tokie egzistuoja… Skristi vietiniu skrydžiu irgi buvo nuostabu, bet ne tas pats: “įprastas” lėktuvas skrido 5 km aukštyje, o hidroplanas – 2 km, tad visi salų kaimai „vidury niekur“, lagūnos, vandens vilomis aplipę kurortai matėsi iš daug arčiau. Tiesa, kiti turistai hidroplanais skundžiasi: štai vienos vokietės sakė „prisibijančios mažų lėktuvėlių“, be to, hidroplanai kyla tik iki saulėlydžio, todėl jei tavo tarptautinis lėktuvas į Malę atskris vakare, o į kurortą bus galima skristi tik hidroplanu, privalėsi naktį praleisti Malėje. Itin nesinorėtų pavėlavus skrydžiui šitaip prarasti ištisos dienos kurorte…

2.Kas įeina į kainą. Tinkamą variantą („tik pusryčiai“, „dalinis maitinimas“, „all inclusive“ ir pan.) čia išsirinkti daug svarbiau nei kur kitur pasaulyje. Juk nors ir pasirinksi „be maitinimo“, vis tiek privalėsi valgyti savo privačioje saloje. Ir salų šeimininkai tuo naudojasi: kainos (net kokios „Coca Cola“ skardinės ar riešutų pakelio) buvo kone didžiausios, kokias apskritai kada nors regėjau kur pasaulyje. Todėl net jei už „all inclusive“ priemoka atrodo milžiniška, paskaičiavęs supratau, kad ji apsimoka. Kita vertus, Maldyvų „all inclusive“ gali būti kiek apgaulingas: pvz. mūsiškiame į kainą įėjo tik kai kurie gėrimai (kone „atsitiktine tvarka“), valgis tik viename restorane. O štai ant mūsų vilos stalo gulėjo keturi vandens buteliai ir paslaugus patarnautojas mums parodė: „Štai šie įeina į kainą, o šie Bonaqua – mokami [ir labai brangūs]“. Svarbu išsiaiškinti už ką moki!

Privačios salos „pigiausios vilos kainos ir kokybė“ nebūtinai koreliuoja su bendru lygiu. Jeigu, kaip mes, norėtumėte išbandyti „vandens vilą“ (kas gali būti Maldyvatostogiškiau?), tai verta tikrinti daug salų, nes kur pigiausios ir geriausios paplūdimio vilos, nebūtinai tokios bus ir vandens vilos. Priemokos už maitinimą irgi labai skiriasi.

Na ir dar yra visa gausybė „specializuotų privačių salų“. Štai trumpam buvau nusileidęs Ifuru saloje – ten stūkso pirmasis Maldyvuose kurortas parašiutininkams (jie gali kristi stebėdami salas). Yra privačių salų su golfo aikštynais, su povandeniniais restoranais, netoli serfingui tinkamų paplūdimių ir t.t.

Taip pat svarbu turizmo sezonai, kurie Maldyvuose kaip niekur susipynę. Maldyvuose temperatūra beveik nesikeičia: oras kiaurus metus apie +30 dieną ir +26 naktį, o šalčiausia naktis visoje Maldyvų istorijoje buvo +19 laipsnių… Sezonus kažkiek lemia lietingumas – bet vieninteliai sausesni mėnesiai – vasaris ir kovas (gąsdintis nereikia: liūtys Maldyvuose „stiprios, bet trumpos“). Kur kas labiau turizmo švytuoklę įsiūbuoja oras ir šventės šalyse, iš kurių keliaujama į Maldyvus. Taigi, brangiausia Maldyvuose – apie naujus metus, svarbus sezonas sausis-kovas (kai europiečiai bėga nuo žiemos), taip pat – liepa-rugpjūtis (indai ar arabai bėga nuo savo vasaros karščių). Rugsėjis, kai keliavome mes – vienas mažiausiai populiarių, o jei būtume apsistoję vos viena diena vėliau (spalį), už tą pačią vilą būtų tekę mokėti brangiau: čia ir 10% pabrangimas juk reiškia šimtus eurų…

Negi tikrieji Maldyvai – uždaryti turistams?

Maldyvų privačios salos tapusios šitokiu šalies turistiniu veidu, kad daugelis žmonių nė nežino, kad po Maldyvus galima keliauti ir kitur, ir kitaip! Net nepriklausomiems keliautojams skirtos „Lonely Planet“ knygos apie Maldyvus didžiausią dalį sudaro skyrius „Kaip pasirinkti privačią salą?“…

Iš tiesų, ilgą laiką po Maldyvus kitaip keliauti ir nebuvo įmanoma! „Atvirukinius atostogų Maldyvus“, galima sakyti, „iš nieko“ sukūrė vienas vienintelis žmogus: diktatorius Maumūnas Abdul Gajūmas. 1972 m. jo valia pirmoji negyvenama sala paversta koraliniu rojumi Europos turistams (ta privati sala – Kurumba prie pat Malės oro uosto – veikia iki šiol). Šį „modelį“ Maumūnas kartojo ir kartojo, ir šiandien jau ~150 iš ~1000 Maldyvų negyvenamų salų tapo privačiomis – palyginimui, gyvenamų salų Maldyvuose ~200!

Maumūnas „eksportavo“ saulę ir koralų grožį, praturtindamas šalį pasakiškais pinigais – bet tuo pačiu turistų jis bijojo. Taip bijojo, kad draudė jiems patekti į gyvenamas Maldyvų salas (išskyrus Malę, prie kurios – oro uostas). Gal todėl, kad maldyviečiai – konservatyvūs musulmonai ir turistų bikiniai ar alkoholis galėjo kaip reikiant juos supykdyti. O gal tiesiog diktatūrai nesinorėjo kontakto tarp savo valdinių ir „laisvaminčių“ turistų. Gerai pamenu straipsnį, iš kurio dar vaikystėje pirmąkart sužinojau apie Maldyvus: „Tai šalis, kurią kasmet aplanko šimtai tūkstančių turistų, bet iš tikrųjų keliauti po ją negali nė vienas“.

Viskas pasikeitė 2008-2009 m., kai į Maldyvus atėjo demokratija. Draudimų neliko, o salelių gyventojai „griebė jautį už ragų“ viešbutėliais ir restoranėliais kviesdami turistus į savuosius „tikruosius Maldyvus“. Ir visgi iki pat šiol turistų ten tiek mažai, kad nesijaučiau kaip turistinėje šalyje: kartais būdavome vieninteliai nevietiniai ištisose salose! O juk ten irgi yra daug kas iš to, kas Maldyvuose nuostabiausia, ir dar daugiau – ir už vienos dienos kainą kai kuriose Maldyvų privačiose salose „vietinių salose“ gali praleisti ir visą mėnesį!

Sostinė Malė – ankštas koralų Manhetenas

Vienintelė vieta anapus žydrai-žalių kurortinių lagūnų grandinių, kurią dar pamato daugelis turistų – Malė. Tiesa, pamato paprastai tik pro iliuminatorių – pradžioje besileidžiančio Velanos oro uoste lėktuvo, paskui hidroplano į kurortą… Nebent jų lėktuvas iš Europos atvyksta vakarop ir tenka pasilikti Malėje nakčiai. Tada dar mato ir iš oro uosto viešbučio balkono.

Malė kyla iš žydro vandenyno it miražas. Mažytė – kaip visos Maldyvuose – sala, pilna aukštų 10-25 aukštų pastatų. Net nuplaukus 25 km į šalį jų viršūnės dar matėsi ties horizontu tarsi toks „liliputinis Niujorkas“. Gyventojų Malėje – kaip Šiauliuose (~110 000), bet jie visi išsitenka ne ką didesnėje teritorijoje už Vilniaus Vingio parką (190 ha). Ir čia jau po visų salos „išplėtimų“ į jūrą.

Iš visų pasaulio vietų, kuriose buvau, Malė neabejotinai – pati ankščiausia! Daugelyje gatvelių čia net nėra vietos šaligatviams: žmonės, motoroleriai, mažos mašinėlės grūdasi ta pačia vienintele juosta. Išeinant iš savo laiptinės duris reikėdavo apsidairyti: juk iš karto galėjo „nukirsti“ motoroleris. O mano žmona nusidegino koją į išmetamąjį vamzdį – nes kitaip prasigrūsti tarp priparkuotų motorolerių buvo neįmanoma. Ankšta visur, visur: krantinė tokia siaura, kad prireikus grūstis pro į eilinį maršrutinį laivą lipančius žmones būdavo baisoka neįvirsti į vandenį, prasilenkti sunku net prekybos centruose, kur atstumai tarp lentynų bent perpus mažesni, nei Lietuvoje…

Iš pradžių jaučiausi kiek nejaukiai – bet įdomiai. Bet netrukus supratau ir gerąsias to ankštumo puses! Malės saloje absoliučiai visur galėjau nueiti pėsčiom per 10-15 min.: iki krantinių ir paplūdimių į visas keturias pasaulio puses (gražiausi – rytuose), iki seniausios Maldyvuose Penktadienio mečetės (1658 m.), iki kinų pastatyto Nacionalinio muziejaus su eksponatais nuo „altoriaus“ islamą į Maldyvus atnešusiam Abu al-Barakatui al-Barbariui iki pirmojo Maldyvuose kompiuterio. Ar iki Sultono parko (Rasrani Bagyča), kur į kiemo dydžio plotą sugrūsta viskas nuo žuvelių tvenkinių iki lajų tako: kadaise ten būta sultono rūmų, bet Malėje tiesiog nėra vietos „saugoti paveldą“ – kiekvienas kvadratinis metras turi tarnauti žmonėms.

Lengva nueiti iki bet kurios miesto parduotuvės ar restorano, daug kurių dirba 24 val. per parą (apsimoka kai šalia gyvena tiek žmonių). 24 val. per parą važinėja ir miesto autobusai, plaukia keltai į gretimas salas.

Nuo salos-aerouosto iki salos-sąvartyno: „koralinė Venecija“ aplink Malę

Nors dauguma žmonių tebegyvena Malės saloje, Malės miestą sudaro ištisa salų grandinė. Hulhulė – tai oro uosto sala, Vilingilis – „kaimiška sala“ atsipalaiduoti nuo Malės chaoso, o Hulhumalė – vietos politikų išsvajota „naujoji Malė“, 2 metrus dirbtinai pakelta virš vandenyno, kad “nepaskęstų klimato kaitoje”. Nepabuvęs Malėje nė nebūčiau supratęs, kas ten tokio nuostabaus: ~2010 m. statyta „Hulhumalės 1 fazė“ priminė eilinį kokios Pietryčių Azijos miestą, o naujesnė „Hulhumalės 2 fazė“ – Vilniaus miegamąjį rajoną. Na bet ten juk yra šaligatviai, Centrinis parkas, vaikų žaidimų aikštelės, laisvos vietos automobiliams, plačios krantinės laivams vakaruose ir dar platesnis kilometrinis paplūdimys rytuose. Galbūt praleidus gyvenimą Malėje tai atrodo nemažesnis rojus, nei turistams Maldyvų privačios salos…

Yra dar visa aibė kitų salų su konkrečia paskirtim: štai Funadū [Funadhoo] yra degalų cisternų sala (parinkta taip, kad sprogimo atveju nenuniokotų pastatų), Thilafušyje į lagūną pilamos šiukšlės taps pagrindu pramoniniams pastatams, tuo tarpu Gulhi Falu – tarptautinis uostas. Tradiciškai tarp Malės salų gali keliauti maršrutiniais laivais, bet vis daugiau jų sujungia tiltai ir dviaukščiai autobusai (tikrai verta sėdėti antro aukšto priekyje!). Vieną didžiųjų tiltų statė Kinija, kitą Indija: iš „šaltojo karo“ tarp šių dviejų Azijos supervalstybių Maldyvai gerokai pelnosi, „labiau draugaudami“ tai su vienais, tai su kitais (priklausomai nuo to, kuri partija tąkart laimėjo dainingus ir spalvingus Maldyvų rinkimus).

Ką man primena Malė? Iš pradžių kažkuo priminė ankštąsias Maroko medinas, tik anos statytos Viduramžiais, o Malėje beveik visi pastatai – šiuolaikiniai. Priminė ir Veneciją: zuja policijos laivai, laivai-greitosios. Bet paskui radau vis daugiau sąsajų su… Niujorku. Tik sumažintu tarsi koks 1:5 mastelio maketas: vietoje 50 aukštų dangoraižių – 10 aukštų, vietoje aveniu – skersgatviai. Bet, kaip ir Niujorkas, Malė nemiega, Malėje visi gerai moka angliškai, Malės stogai pilni vakarietiškų kavinių (tiesa, be alkoholio), o iš Malės oro uosto lėktuvai kyla be paliovos. Ne tik „įprastiniai“: Malėje yra didžiausias pasaulio hidroplanų uostas. Regėjau, kaip jame vienu metu pakilimo į privačias salas laukė net 6 hidroplanai… Žavu buvo nuo Hulhumalės paplūdimio stebėti besileidžiančias jų virtines.

Įdomu, ką jaučia eiliniai maldyviečiai, kas kelias minutes matydami juos pro savo ankštokų butų langus ir žinodami, kad daugelis tų turistų už atostogas susimoka vidutinę metinę Maldyvų algą? Bet priešingai Niujorkui ar Vakarų Europai, Maldyvuose nesigirdi skundų, kad turistai „užima butus“ ar „sukelia kainas“. Nes per kelių mėnesių „pamainas“ privačiose salose maldyviečiai uždirba daugiau, nei jų žvejai tėvai ar seneliai išvis galėjo svajoti, o Malė iš sunkiai pasiekiamo užkampių miestelio virto tikru mikrometropoliu. Tokiu „koralų Dubajumi“, tik pinigus jam sunešė ne požemių nafta, o (po)vandeninės grožybės. Beje, dirbtinės salos Malės plotą išplėtė gerokai daugiau kartų, nei Dubajaus plotą jo garsiosios „palmės“! Na, Malė primena daug ką – ir kartu neturi analogų išvis! O gretimą Indiją ekonominėse lenktynėse ji paliko toli už nugaros. Galimą turizmo žalą riboja ir įstatymai: privačios salos neturi teisės “imti” elektros ar geriamo vandens iš gyvenamų, turi gamintis pačios dyzeliniais generatoriais ar desalinizacija.

Bet, kaip ir privačios salos, Malė – tik vienas Maldyvų veidų. Maldyvų šaknų leidausi ieškoti giliau, į atokias salas….

Kelionė į Maldyvų širdį – atokiausias salas (Hanimadū)

Maldyvų archipelagas Indijos vandenyne driekiasi 800 kilometrų, bet gamtiškai ir kultūriškai jis labai vienodas. Visur – žydros lagūnos ir mažytės koralinės salos (aukščiausias visos šalies „kalnas“ – 2,4 metro!). Kone 100% piliečių yra musulmonai, kalba maldyviečių kalba (dhivehi) ir rašo unikaliu maldyviečių raštu, kuriame balsės rašomos virš priebalsių arba po jais, tad viena eilutė teksto atrodo tarsi trys…

Tačiau Maldyvai – be galo įvairi šalis, tik čia skiriasi ne regionai, o salų tipai: yra privačios atostogų salos, yra Malės metropolio salos, ir yra virš 100 atokių gyvenamų salų, kokiose gyvena du trečdaliai maldyviečių: ir kol nematei ir vienos tokios, nematei visų Maldyvų.

Keliauti tarp Maldyvų salynų nepriklausomai galima dvejopai. Galima patogiai, bet brangiai: net į atokias kelių tūkstančių gyventojų salas lėktuvai iš Malės skrenda kelis kartus į dieną, užtat kainuoti toks skrydis gali kaip Vilnius-Tenerifė ar Vilnius-Dubajus. Arba galima keliauti pigiai, bet be galo lėtai: valstybiniai keltai kai kuriais maršrutais plaukia tik kartą per savaitę, o iš Malės į tolimesnes salas plaukimas jais gali užtrukti ir visą parą.

Visa tai sudėjus supratau, kad geriausia bus aplankyti vieną atokesnį atolą. Pasirinkau Hanimadū [Hanimaadhoo] salą, nes šalia jos yra Utimu [Utheemu], Maldyvų kultūrinė širdis, kur gimė nacionalinis didvyris Mahometas Tukurufanu, dar 1573 m. išvijęs iš Maldyvų portugalų kolonistus ir taip užtikrinęs, kad Maldyvai niekada nebūtų pilnai kolonizuoti ar okupuoti jokios Europos imperijos (1887-1965 m. jie buvo tapę tik Britų protektoratu, tačiau vidinę tvarką visada nustatė vietiniai sultonai).

Lėktuvo bilietą pirkau per viešbutį, kuriame ketinau apsistoti: taip išėjo pigiau, nei oficialiai iš avialinijų. O pinigus prieš skrydį išsikeičiau ne keitykloje, bet Malės AirBnB: Maldyvuose skyrėsi „oficialus“ ir „neoficialus“ kursai ir išsikeitus „neoficialiu“ man viskas kainavo 10% pigiau.

Hanimadū tėra 286 km nuo Malės, bet atrodė, kad išlipau kitoje pasaulio pusėje. Gatvėse dažniausiai nematydavau nė vieno kito praeivio. Tušti platūs paplūdimiai. Užeinant į parduotuvėles privaloma nusiauti – ir pravertė tikrinti produktų galiojimo laikus. Viešbučiai keli maži ir jie priklauso vietiniams. Pastatų sienas dabina visokie raginimai gyventi dorai musulmoniškai: “Gimdos ryšys yra tikėjimo dalis”, “Neprasivardžiuokite: kaip blogai yra būti pavadintam blogu, kai esi tikintis”. Daugelis moterų užsidengusios veidus nikabais, o kavinėse sėdi vieni vyrai: žmona specialiai šiai kelionei įsigijo suknelę, dengiančią kelius ir pečius, bet nuvykusi į atokias Maldyvų salas suprato, kad ir tokia traukia žvilgsnius!

Bet labiausiai Hanimadū pribloškė tempo skirtumas: kavinėse maisto tekdavo laukti kone valandą, registracija į viešbutį truko gal pusvalandį… Malėje žmonės skuba, pluša it pasauliniame didmiestyje, o atokiose salose viskas lėčiau kartais…

Iš pradžių atrodė nepatogu, bet netrukus „įsigyvenome“ ir į šį tempą: štai atrodo nieko nenuveikėme, o, pasirodo, vaikščiojome keturias valandas… Na, paragavome maldyvietiškų patiekalų skambant šauksmui į maldą, aplankėme salos kapinaites, stebėjome grįžtančius žvejų laivus nuo molo, paplūdimio smėlyje skaičiavome šimtus visokiausių dydžių ir spalvų krabelių, o užvertę akis į dangų laukėme didžiausių pasaulio šikšnosparnių. Jų, vadinamų skraidančiomis lapėmis, per kelionę į Maldyvus mačiau daugiau nei anksčiau gyvenime. Kitur turi laukti išskrendančių šikšnosparnių kur specialiai prie olos, o Maldyvuose jie skrajoja visur, net dienomis, net Malėje – žiūrėk koks pasikabina ant medžio, paskui vėl pakyla.

Ir, aišku, kaip vietiniai, „pailsėjome“ tradicinėse džoli ir undholi tinklinėse kėdėse. Džoli stovi ant žemės eilėmis po kelias, undholi kabo ant medžio it hamakas (sūpuodamasis gauni ir dozę vėjelio, padedančio Maldyvų karštyje). Tų kėdžių daug ir viešų – jos pakeičia suolelius. Dar vienas Maldyvų ypatumas!

Kas patiko mažiau: susidūrėme ir su „vedžiojimu už nosies“, būdingu Egiptui ar Indijai, bet beveik „išgyvendintu“ iš Malės ar privačių salų. Štai nuo pat pradžių el. paštu su Hanimadū viešbučiu derinau, kaip plauksiu į Utimu salą ir jų rūmus – vien tam, kad jau atvykus viešbučio savininkas man pasakytų, kad „Deja dabar šventė ir rūmai nedirba“! O juk nesunkiai galėjau į Hanimadū vykti kitom dienom… Be to, šeimininkas davė suprasti, kad pavežimas į oro uostą – nemokamas, bet paskui teko susimokėti (o juk galėjome nueiti ir pėsti…).

Į Utimu salą vis tiek nuplaukėme – Utheemu Ganduvaru rūmus (žodis tinkamas tik mažoje Maldyvų saloje!) buvo įdomu pamatyti ir iš išorės, bet dar įdomiau buvo tiesiog atsidurti vos 300 žmonių saloje, kur nėra jokio oro uosto ir beveik nėra reisinių laivų. Ten nėra nė vienos asfaltuotos gatvės; salos skersmuo vos 500 metrų, taigi, mašinų nereikia, nebent kelių triračių sunkvežimukų nuvežti prekėms iš uosto į parduotuvėles…

Tokios buvo visos atokios Maldyvų salos. Toks buvo ir Hanimadū, bet jis sparčiai keičiasi: oro uostas plečiamas ir viešbučio šeimininkas vylėsi, kad čia skraidys daugybė tiesioginių reisų iš Europos ar bent Dubajaus, Hanimadū virs „šiaurės Male“. Išties, daug gatvių jau išgrįsta… O laukinėje salos šiaurėje pastatytas „tarptautinis“ viešbutis, gyvenantis „Maldyvų kurortų laiku“: ten turistų jau daugiau.

Bet gyvenamų salų Maldyvuose daugybė ir net jei kelias jų „praris“ civilizacija ir turizmas, visada rasi dar atokesnių.

Beje, jeigu nori pamatyti „daugiau Maldyvų“ sąlyginai pigiai ir patogiai, yra būdas – tiesa, ne nepriklausomai. Maldyvuose „išbujojo“ vadinami safarių laivai (safari boat): tokie tarsi kruizai, bet dydžiu labiau kaip jachtos (gali būti mažos kajutės, bendri tualetai). Akcentas, be salų lankymo – nardymas. Maldyvų turizmas nuolat plečiasi į naujus vandenis!

Mafušis: kiek “pigūs“ masiniai Maldyvų kurortai?

Kai Maldyvai pagaliau leido turistams laisvai keliauti į gyvenimas salas, tai smarkiai pasijuto tik dviejuose atoluose aplinkui Malę: Pietiniame Malės atole ir Šiauriniame Malės atole. Nes keliauti toliau turistams liko brangu arba nepatogu: o į šiuodu salynus tuoj pat iš Malės ėmė gabenti maršrutiniai greitaeigiai laivai (62 km/h). Pusvalandis plaukimo tokiu – ir štai mes jau lipame Mafušyje [Maafushi] 26 km nuo Malės, didžiausiame „pigiame“ Maldyvų kurorte!

Tas pigumas, aišku, sąlyginis: sakyčiau, vis tiek gerokai brangiau, nei kokiame Tailande ar Balyje, ypač viešbučiai – na bet panašiai, kaip Lietuvoje. O už dviejų naktų kainą Dhigufaru privačioje saloje savo „eiliniame vietinių viešbutyje Maafušyje“ būtume galėję gyventi… 40 dienų! Aišku, kartais pigesnės ir visokios ekskursijos laivu, vandens pramogos. Gi prekės ženklas „atostogos Maldyvuose“ – tas pats!

Aišku, po teisybei, gauni visai ką kitą. Mafušio paplūdimiuose rasi šiukšlių ar užuosi jų dūmus, paplavos pilamos į vandenyną, gatvės negrįstos ir palijus jas greitai perkirto nedžiūvančios balos. Turizmas čia „masinis“: kol kas toli gražu ne toks masinis, kaip Balyje ar Pukete, bet vis kyla nauji daugiaaukščiai viešbučiai, o šalimais jau supilta ir nauja sala.

Kita vertus, vietos dvasios Mafušyje daug daugiau, nei privačiose salose. Restoranai čia tiekia netikėtai įdomią Maldyvų virtuvę. Nesu žuvies mėgėjas, bet maldyviečių „tuno paruošimo išmislai“ tikrai sužavėjo: nuo „tipinių pusryčių“ mas huni tuno gabaliukų iki rihaakuru aštraus padažo iš tuno nuoviro. Be to, eilinis Maldyvų restoranas vienu metu tiekia kokių 6 virtuvių patiekalus, ir jie tikrai skanūs. Kone kiekviename meniu – indonezietiškas nasi goreng, šri lankietiški kotu roši, itališki makaronai ir picos, amerikietiški burgeriai, indiški kariai… Ir dar užsieniniai patiekalai su maldyvietišku skoniu: „valhomas picos“, „valhomas spagečiai“, „valhomas kotu roši“ ir t.t. – viskas su Maldyvuose numylėtu valhomas rūkytu tunu. Tikrai viskam tinka!

Tiesa, kai kurie turistai skundžiasi, kad „vietos dvasia“ riboja. Nors „menkai apsirengusių turisčių“ Mafušyje jau gausu, su glaudėmis ar maudymosi kostiumėliais ir čia galima maudytis vos viename salos paplūdimyje (bikini beach). Kitur į jūrą gali lįsti tik pilnai apsirengęs, tad maudosi tik vietiniai. Be to, kaip ir visose gyvenamose salose, Mafušyje draudžiamas alkoholis. Bet kaip ir kitose turistinėse salose maldyviečiai rado „išminitngą sprendimą“: lagūnoje netoli Mafušio prišvartuotas brangus laivas-baras, kuriame „sausas įstatymas“ negalioja. Link jo zuja motoriniai laiveliai.

Mafušyje išbandėme ir dar vieną „Maldyvų klasiką“ – Robinzono Kruzo patirtį – laivelis mus nuplukdė į „negyvenamą salą“ ir ten paliko porai valandų. Tiesa, tas vidury vandenyno iškilęs smėlio kauburėlis išvis neatrodė kaip sala: didesnės bangos jį persirisdavo, taigi, vienam maudantis, kitam reikėjo laikyti visus drabužius rankose, antraip būtų nuplovę! O bangos dar ir ištisą rają „užnešė“! Savaip įdomu, savaip nejauku pasijusti stichijos įkaitu. Ypač kai paskui šniojo galinga audra ir kruša, o vienintelis, kas žinojo, kur mus nuplukdė, buvo to laivelio kapitonas… Laimė, jis grįžo, viskas baigėsi gerai! Ta salelė vadinasi Furafathi, bet Mafušio turistinių bukletų kūrėjai, abejodami, ar užsieniečiai ištars, ją perkrikštijo „Sexy Beach“… Bet analogiškomis salelėmis „išdabintos“ visos Maldyvų lagūnos.

Tie, kas atostogauja tik Mafušyje, myli dar vieną pramogą: dienos išplaukimą į vieną gretimų privačių salų. Susimoka kokį 100-200 eurų ir gauni tos išsvajotos Maldyvų patirties: pietų bufetą, kokteilius ir, aišku, stebuklingus fonus instagraminėms nuotraukoms… Tiek žmonių į Maldyvus skrenda visų pirma dėl nuotraukų ir vežasi visokiausią techniką, kad daugelis kurortų net uždraudė dronus, antraip nuolat zvimbtų ištisi jų spiečiai…

Išskyrus tokias ekskursijas, atskirtis tarp „eilinių turistų“ ir „privačių salų svečių“ Maldyvuose – totalinė. Net iš oro uosto ta pačia kryptimi jie privalomai plaukia skirtingais laivais (privačių salų svečiai už tą patį susimoka 10 kartų brangiau). Esu įpratęs pasauly matyti socialinę atskirtį tarp vietinių žmonių, bet niekur kitur nemačiau šitaip „pagal kišenę“ dar oro uoste išskirstomų turistų!

Mes labiau norėjome iš Mafušio aplankyti kitas gretimas „pigias“ salas, kaip Gulhi – bet, nors jos greta, laivai plaukė pernelyg retai. Beveik visas patogus susisiekimas Maldyvuose – tik per Malę.

Maldyvai – viena savičiausių šalių

Maldyvai mane maloniai nustebino daugeliu prasmių!

Nors nemėgstu kelionėse leisti ilgų dienų prie baseino ar jūros, iš privačios Maldyvų salos ir man nesinorėjo išskristi – ir galiu suprasti tuos poilsiautojus, kurie visus metus dirba, kad įpirktų atostogas Maldyvuose. Jeigu kam pagrindinis kelionių tikslas – kurortinis poilsis, tai Maldyvų privačios salos – kozirinis tūzas!

Bet Maldyvus į savą savičiausių pasaulio šalių sąrašą įtraukiu tikrai ne vien dėl kurortų… Analogų neturi ir Malė, tas ankštas bet žavus metropolis ant mažos salos. Atokios nuostabios koralinės salos. Hidroplanų gausa. Islamas, koralai, aukščiausio lygio turizmas – viskas čia persipynę kaip niekur…

Tiesa, Maldyvai nėra vienintelis pasaulyje koralinis salynas. Esu lankęs daugiau tokių: pavyzdžiui, Maršalo salas. Gamta ten irgi nuostabi, bet dvasia visai kitokia: ore tvyranti baimė, kad salos paskęs, nesistengiant kaip nors “apgauti likimą”; vos keli tūkstančiai turistų per metus ir jokios infrastruktūros; skrydžiai net ne kiekvieną dieną. Turistinį rojų Maršalo salose sukurti būtų gal net lengviau, nei Maldyvuose (nėra ribojimų aprangai, alkoholiui), bet niekas neapsiėmė, niekas nesugebėjo! O Maldyvai padarė, rodos, neįmanoma: atokias saleles be jokių resursų pavertė tokiu prekės ženklu, kad net pasaulio žymiausi ir turtingiausi svajoja, kaip ten atveš milijonus, užuot gabenę juos į visokias Prancūzijas, Italijas ar Majamius. Aišku būta ir kontroversijų, korupcijos, bet dabar Maldyvai – turtingiausia Pietų Azijos šalis – ir be galo įdomu buvo savo akim išvysti tokią sėkmės istoriją, kryptingo darbo vaisius.

Tiesa, reikia pasakyti, kad ir pigiausioje privačioje saloje nakvynė buvo bent tris kartus brangesnė, nei esu kada gyvenime mokėjęs kur nors kitur!

Komentarai