Lankau pasaulį

Andai – aukščiausi pasaulio kalnai anapus Azijos… Ir niekur kitur jie nėra tokie įvairūs, kaip Argentinoje!

Vienu garsiausių pasaulio kelių – 5000+ km ilgio Argentinos 40-uoju – čia važiavome ir jūros lygyje, ir 5 km aukštyje. Asfaltu ir vos pravažiuojamu žvyru. Pro indėnų kaimus ir pro vynuogių plantacijas. Pro laukinius gvanakus ir naminių karvių rančas. Per drėgnas „beveik džiungles“, per išdžiūvusius druskos ežerus ir sausas vėjuotas dykumas…

Akonkagvos kalnas – Andų širdis

Kai kurie keliautojai Argentinos Andus pravažiuoja išsyk, nuo šiaurės iki pietų. Bet aš pasirinkau „skelti“ į dvi keliones: vieną kartą į pietus, o kitą kartą į šiaurę nuo pačios aukščiausios Andų viršūnės – Akonkagvos kalno.

6961 m aukščio Akonkagva aukštesnė už viską šioje žemėje, išskyrus Himalajų ir aplinkines viršukalnes! Pradedantys alpinistai džiaugiasi, kad į šitokį aukštį gali įkopti per „eilinį žygį“, įsigiję pigų leidimą. Akonkagva – ne Everestas – specialių priemonių, šerpų, dešimttūkstantinių sumų nereikia! Bet vargas tiems, kas ją nuvertina: sėkmingai įkopia tik trečdalis, pradėjusių žygį, o kai kurie ir padeda galvas… Netoli Akonkagvos papėdės plyti ištisos Andinistų kapinės. Iš pradžių palei tą simbolinį kalnelį alpinistai laidoti „iš reikalo“ – šitaip sunku ir brangu buvo „išsiųsti lavonus namo“. O dabar jau dažno kalnų mylėtojo paskutinė valia atgulti ten, tarp likimo brolių, po antkapiu, kur vietoj gėlių kažkas paliks kalnų batus ar kirtiklius…

Dar iki alpinistų tose kapinaitėse laidoti geležinkelio statybininkai, kurių „gyvenimo darbas“ Transandinis geležinkelis 1910 m. prakirto Andus, pirmąsyk sujungdamas Argentiną su Čile. Bet geležinkelis žuvo kaip ir šimtai ar tūkstančiai jo kūrėjų: tik aplūžę bėgiai boluoja palei Andus kertantį -ąjį kelią, joks traukinys ten nuo pat 1977 m. nevažiavo… Nes tada Argentina ir Čilė susipyko. Ir Andų Kristaus statulos, 1904 m. pastatytos 3832 m aukštyje kad simbolizuotų taiką tarp abiejų šalių, neišvydome: kelia, atrodo, buvo nuplautas.

Daug ko Argentinoje nebėra. Kadaise ši šalis buvo tarp pasaulio turtingiausių, o paskui grimzdo vis giliau ir giliau į skurdo liūną. Paandės apmirusiuose „kurortuose“ kaip Barealis sunkoka buvo rasti ir nakvynę, ir kur pavalgyti: dirba viskas trumpai, informacija internete smarkiai pasenusi, šeimininkai-verslininkai „žongliruoja“ keliais darbais, verslais. Kai pašaukia vienas jų – kitas „užrakinamas“.

Šiaip ne taip Barealyje radome restoraną-piceriją, be ženklų, išdaužytais langais, bet veikiantį, užkrimtome sūriu turtingos argentinietiškos picos. Radome ir namelį apsistoti – aplaupytais čiužiniais, pripustytą smėlio. Be namelių, ten populiarūs kupolai – bet tokie nepermatomi, tarsi „glampingo“ parodija… Ir visada turi būti pasiruošęs argentinietiškai biurokratijai: štai į taką prie Akokagvos bilietų nepardavė, liepė užsakyti internetu (nors toje vietoje nėra mobilaus ryšio), o apmokėti vėliau mieste kasoje grynais, ir čia tik vienas pavyzdėlis…

Kas ten tikrai amžina, neprilygstama, nenugalima – tai Andų vaizdai! Jie čia prieš akis visada – kaip ir ryškios žvaigždės naktimis. Nes giedra ten nuolatos: vėjas pučia iš Vakarų ir debesys „stringa“ Čilėje, užsikabinę už Andų. Tad Akonkagvą – priešingai daugeliui legendinių pasaulio kalnų – gali pamatyti kada be atkeliautum! Belieka pasirinkti tinkamą paros metą: link Akonkagvos važiavome ryte, kai saulė šviečia tiesiai į ją ir jos mažesnius „brolius milžinus“. Pakeliui pažiūrėjome natūralų Inkų tiltą, sraunias raftingo upes…

Kelias gražus, tvarkingas, lygus, bet pavojų pamiršti neleidžia geltonos žvaigždės: Argentinoje po vieną tokią išbraižoma kiekvienai kelių aukai. Netoli užsukimo prie tako į gražiausią Akonkagvos vaizdą – 19 žvaigždžių. Autobuso katastrofa…

Mendosa – vynuogynų turtai ir mistinių dykumų skurdas

Akonkagva tokia didžiulė, kad matosi ne tik nuo prie Andų besiglaudžiančio 40 kelio, bet ir iš Mendosos ketvirtojo pagal dydį Argentinos milijoninio miesto, ir jį supančių vynuogynų, vyno ragavimo „punktų“, kuriuos turistai metodiškai lanko dviračiais ir net specialiais autobusais. Mendosa (o tiksliau jos priemiestis Maipu) – neabejotina Argentinos vyno sostinė!

Mendosos pėsčiųjų gatvėse ir didingose universalinėse parduotuvėse sunkiai tikisi, kas laukia greitai išvažiavus iš miesto. Tušti keliai, greitai virstantys žvyrkeliais. Dykumos. Lūšnynus primenantys iš molio drėbti kaimai – tai skurdžiausi Argentinos regionai. Visur šmėruoja pakelės „altoriai“ Argentinos „liaudies šventiesiems“. Daugumos jų centre – kūdikį žindančio moters lavono statulėlė. O aplink – plastikiniai vandens buteliai. Pilni. Nes tai ne šiukšlės, o aukos Negyvėlei Korėjai (Difunta Correa).

Mat Negyvėlė Korėja, pasak labiausiai paplitusio legendos varianto, išėjo su kūdikiu į paandės dykumas ieškoti savo į Argentinos pilietinį karą ~1840 m. paimto vyro. Pasiklydo, mirė iš troškulio. Bet – stebuklas! – pienas jos krūtinėje neišdžiūvo ir kūdikis išgyveno čiulpdamas lavono krūtį. Milijonai argentiniečių tuo tiki, sunkvežimių vairuotojai stoja melstis prie altorėlių, bet net mane nustebino ką radau Valjesito kaime, kur esą rastas Negyvėlės Korėjos lavonas. Ištisas kalnas ten nusėtas namų maketais, automobilių numeriais, vaikų nuotraukomis – viskuo, ko meldė argentiniečiai, ir Korėja išpildė. Aišku, ir nuotraukos su Argentinos pergale 2022 m. Pasaulio futbolo čempionate pakabintos!

Įsijautus į tų vietų atokumą, bergždumą, supančios gamtos dydį ir žmogaus menkumą, ir amžinai žemyn riedančią ekonomiką, nesunku suprasti, kodėl tokių „liaudies šventųjų“ ten gausu. Stebuklas kartais atrodo labiau tikėtinas, nei kad kas nors pasikeistų be jo!

Indėniški ir drėgni Argentinos Šiaurės Vakarai

Tolyn į šiaurę nuo Akonkagvos viskas keičiasi – aišku, iš lėto, nes atstumai čia skaičiuojami kelionės dienomis. Dykumose sukasi „smėlio viesulai“, paskui 40-ą kelią ima supti didžiuliai kaktusai – cardones – šitaip gąsdindavę ispanų kolonistus – paskui didelės druskos lygumos kaip Salinas Grandes.

Asfaltą be jokių perspėjimų pakeičia žvyras, jo kokybė gali kristi netikėtai. „Paskambinkite policijai ir paklauskite, ar 40-o kelio atkarpos, kuriomis norite važiuoti, pravažiuojamos“ – rašo kelionių vadovų knygose. Skambinti neteko, nes prie aukščiausio Argentinos miestelio San Antonio de Los Kobreso (3775 m) mus sustabdę pareigūnai patys įspėjo – prie aukščiausio 40-o kelio taško Abra del Acay (4972 m aukštyje) galime privažiuoti, bet toliau riedėti šiukštu nebandykime. Ne vienam „overlanderiui“ ten teko suktis, važiuoti per aplinkui. Ir eina kalbos, kad ta atkarpa buvo uždaryta jau kelis metus…

Argentinos Šiaurės Vakaruose visi keliai – laikini! Mat vėjai ten pučia nebe iš Vakarų, o iš Rytų, ir debesys „stringa“ Argentinos pusėje, Junguose vadinamuose drėgnuose kalnuose. Važiuojant jais link Saltos miesto laukė tirštesnis rūkas, nei kada gyvenime regėjau, laukė tiesiog per kelią tekantys upeliai su kriokliais. O štai kai grįžinėjome nuo spalvomis garsėjančio Serranias de Hornocal spalvoto kraštovaizdžio, smogė tokia liūtis ir kruša, kad vienintelį kelią atgal tiesiog… išplovė. Kai apėjau pėsčiom nejudantį automobilių kamštį išvydau vaizdą, po kurio sau pasakiau – „visą naktį čia nepravažiuosime“. Atrodė, tarsi milžiniška upė per kelią pasileido, tarsi reiktų tilto, o jo nėra. Priėjus pernelyg arti, vietiniai liepė trauktis – ta upė nuolat plovė vis naujus ir naujus krantus.

Bet išvažiavome gal po valandos. Radosi kas ėmėsi kastuvų, sukasė naują kelią „iki kitos liūties“, o ir lietus baigėsi, stebėtinai greitai išdžiovindamas kebradą. Andų upės galingos ir tūžmingos, bet trumpalaikės!

Bet Jungose lyja keliskart daugiau nei Lietuvoje (ypač vasarą) ir žmogus – tik gamtos žaislas. Ir dažnai dėsnis toks: žingsnis pirmyn, du atgal… Kadaise Argentinos Šiaurės Vakarai garsėjo „Padebesų traukiniu“ (Tren a las Nubes), veždavusiu iš Saltos ir San Antoniją ar net į Čilę per Polvarilos viaduką 4200 m aukštyje… Iš viso maršruto beliko keliasdešimt kilometrų ruožas San Antonio de Los Kobres-Polvarila. Pasiliko ir Pačamamai – Žemei motinai – besimeldžiantys „iš maršruto ištrintų“ teritorijų žmonės, kad traukinys ir turistų pinigai grįžtų į jų kaimus.

Balti veidai Argentinos Šiaurės Vakaruose pamažu išnyksta, juos pakeičia indėnai. Priešingai likusiai Argentinai, čia valdė Inkų imperija, po savęs paliko Tilkaros tvirtovę, kelių tinklą, ir gausybę palikuonių. Ilgus metus niekinti, Argentinos indėnai atgimsta: plazda indėnų vėliavos, jų kultūrą atspindi freskos ant jaukių kavinių, barų ir hostelių tokiuose miesteliuose kaip Tilkara ar Purmamarka ar Kačis. Meniu argentinietišką jautieną nustelbia lamiena.

Praeities, aišku, neištrinsi: štai Tilkaros tvirtovė atstatyta negrabiai, visai nesuprantant indėnų kultūrų, paminklas archeologams ten – meksikietiškos piramidės formos… Ir skurdo daug: anapus „turistinių kelių“ miesteliai gerokai liūdnesni (kaip Humahuaka). Bet kažkaip Argentinos Šiaurės Vakaruose jaučiausi geriau, gyviau nei Akonkagvos prieigose.

Argentinos Šiaurės Vakarai panašesni į ispaniškai-indėniškąją Boliviją, nei likusią Argentiną. Regiono širdis – kepinantis ir drėgnas Saltos miestas – garsėja Aukštumų archeologijos muziejuje demonstruojamomis inkų mumijomis: aukščiausių Andų kalnų viršūnėse paaukotais vaikais. Garsėja jis ir penjos muzika, tokiu argentinietišku kantri, kurio norėdami paklausyti garsioje Casona del Molino vietoje laukėme virš valandos eilėje: kaip tango Buenos Airėse, taip penja Saltoje, Buenos Airių jaunimėlis lekia jos klausyti… Garsėja Salta ir ispanų kolonijine architektūra – kitur Argentinoje to labai mažai, nes likusią Argentiną statė ne tiek ispanai ir indėnai, kiek vėlesni imigrantai iš Europos.

Bet Bolivijoje viskas dar ekstremaliau. Indėnų kultūra išlikusi gyvesnė. Kalnai dar aukštesni. Kai kelionės po Argentiną pabaigoje aplankėme San Antonijo de Los Kobresą, atrodė – koks nesveikai aukštas miestas, miegoti buvo sunkiau trūkstant deguonies (mano išmanusis laikrodis rodė naktį deguonį kraujyje kritus žemiau 80%), galvą skaudėjo, einant ar juoba lipant aukštyn trūko oro: kalnų ligos lengva forma… Ekstremalūs ir oro viražai: naktį buvo +8, tą pačią dieną +22, ir tik pabandyk pamiršti pasitepti kremu nuo saulės.

O štai Bolivijoje laukė nakvynės ir 4350 m aukščiuose, o tie San Antonijo 3775 m buvo visiška norma, net žemuma! Argentina turi aukščiausią Andų viršūnę, bet Bolivijoje milijonai gyvena tokiuose aukščiuose, kur Argentinoje stūkso nebent vos privažiuojami kaimai.

40 keliu iki pietinio pasaulio galo

Į priešingą pusę – pietus – nuo Akonkagvos – laukė visiškai kita „istorija“. Klimatas pamažu šalo, šalo – kremą nuo saulės teko keisti striukėmis.

Sausos atokios žemės ten leido išlikti dinozaurų fosilijoms, suakmenėjusių medžių miškams ir tūkstančių metų senumo uolų tapybai.

Paskui atvykome į žalią Bariločės kurortą, kurį supa vieni gražiausių pasaulio ežerų. Ten tokia butaforinė Europa: Šveicarijos kalnų architektūra, šokoladai, niufaundlendai ir… matrioškos suvenyrų parduotuvėse. Argentiniečiai save vadina „Pietų Amerikos europiečiais“ ir jiems tokia aplinka – prabangi svajonė.

Anapus Bariločės, kiekvienas kitas miestelis atrodė vis menkesnis, vis mažiau civilizacijos paveiktas, vis galingesnio šalto vėjo gairinamas. Galiausiai ir keliasdešimties žmonių kaimas jau būdavo didžiausias „miestas“ šimtų kilometrų atstumu, aplinkui ganėsi didžiulės gvanakų kaimenės, o danguje spindėjo daugiau žvaigždžių nei kada įsivaizduotum jei buvai tik Europoje. Degalų pylimąsi, nakvynes čia reikėjo kruopščiai planuoti: net kito automobilio galėjai nesusitikti ir valandą-kitą.

Dažną tų miestelių kūrė imigrantai iš Europos, kuriems Argentina XIX a. dovanojo „niekieno žemių“ Patagonijos vėjuose. Tarp tokių buvo ir lietuviai, kūrę Sarmiento miestą, o Eskelio mieste stūkso lietuviškas kaimas-muziejus. Vėliau į Patagoniją traukėsi ir hipiai (Bolsonas), nes argi rasi tam liūdnai romantiškesnę vieną? O šiandien ją numylėję žygeiviai, pavyzdžiui, Anduose ties Čaltenu.

Galutinis kelionės 40 keliu į pietus tikslas daugeliui – nebe kalnai, o ledynai tarp jų. Ypač Perito Moreno, vienas garsiausių pasaulyje, kurį nuo pasivaikščiojimo tako galėjom beveik ranka pasiekti, stebėdami lėtą jo tirpimą. El Kalafatės mieste prie jo turistų jau tikra gausybė – tik daugelis atskrenda lėktuvu iš Buenos Airių. Ir tie, kurie visą 40 kelią pervažiavo automobiliais, kemperiais, motociklais klijuodami pakeliui ekspedicijų lipdukus gali pasijusti tikri didvyriai.

Anapus El Kalafatės, kur 40-as kelias pasuka link Atlanto vandenyno, jie vėl lieka vieni. Kelio pabaiga – netoli Rio Galjegoso miesto, garsėjančio vienais didžiausių pasaulyje potvyinių ir atoslūgių: kur naktį mačiau esant akmenuotą lygumą, grįžęs dieną radau tekant upę. Jei tokia vieta būtų netoli kokio didmiesčio, daug kas važiuotų pažiūrėti, bet su Patagonijos masteliais tik atkakaliausi ratuoti keliautojai ją pasiekia.

Kaip ten bebūtų Argentinos Patagonija – jau visai kitokia žemė ir Andų kalnai ten – tik fonas atšiauriai didybei. Yra ir kitų kelių, kitų maršrutų. Todėl apie Patagoniją parašiau atskirą straipsnį, kuriame ir daugiau informacijos apie Patagonijos Andus.

Andų pietinė pabaiga – ne pabaiga?!

Andai Argentinoje nesibaigia Patagonija. Jų galas, sakoma, Ugnies Žemės saloje. Toje pačioje, kurioje piečiausias pasaulio kelias, geležinkelis, miestas, prekybos centras ir dar galai žino kas.

Bet kiti sako, kad Andai nepasibaigia nė ten, kad panyra į vandenyną ties Dreiko sąsiauriu ir vėl iškyla jau Antarktidos pusiasalyje. Ten jokiu keliu nebenuvažiuosi – ten plaukėme laivu. Ten – lyg kita planeta: be valstybių, be uostų, be žmonių – tik ledkalniai, pingvinai, ruoniai, banginiai. Argentina laiko, kad ta Antarktidos dalis priklauso jai, žymi ją savo žemėlapiuose, bet niekas to nepripažįsta… Bet tai jau irgi kita istorija.

Kur benubrėžtum jų pabaigą, Andai – ilgiausia tokia kalnų grandinė ir vienintelė, palei (per) kurią keliaudamas automobiliu gali pasiekti šitokius aukščius ir „pervažiuoti“ kone visą pasaulio geografiją, geologiją, visą Amerikos kultūrinę įvairovę… Vien Argentinoje jau kiek pamatai, o Andų šalių Pietų Amerikoje – bent septynios.

---

Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai

1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Ugnies Žemė – pietinis pasaulio galas!
7. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos
Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje

---

Kelionių vadovai po Argentiną žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentuoti

Naujoji Anglija. Šitos mažytės JAV valstijos aplink Niujorką alsuoja kitokia dvasia nei likusi Amerika!

Čia – ir geriausi pasaulio universitetai, ir liūdni žlugusios pramonės „getai“. Ir senutis Bostonas, kur prasidėjo kova už JAV laisvę, ir turtingiausi Amerikos muziejai, kuriems praeities milijardieriai dovanojo savo meno kolekcijas. Čia – ir 100+ metų skaičiuojantys lietuvių rajonai, ir „gražiausi pasaulio rudenys“ Atlanto vandenyno pakrantės kurortuose ir miškuose.

Esu keliavęs po visas šešias Naujosios Anglijos valstijas ir ne po kartą, kiekvienoje turiu daug pažįstamų ir dalinuosi, kas ten įdomiausia – bet pradedu nuo Bostono, kuriame daugelio kelionė Naujojoje Anglijoje prasideda ir baigiasi…

Bostonas – raudonų plytų JAV laisvės miestas

Bostono raudonų plytų senamiestis slepia šitiek istorijų ir legendų!.. JAV patriotai čia didžiuojasi savo šalies drąsa stoti į kovą dėl laisvės prieš Britaniją. Klegančių mokyklinukų tuntai tiesiog džiaugiasi atostogomis. O svetimšaliai turistai fotografuojasi prie senų daugiabučių ir bažnyčių, valgo jaukiuose brangiuose restoranuose, prieš tai dar daugiau susimokėję už parkingą. Ir viskas vyksta aplink Laisvės kelią (Freedom Trail), 4 km maršrutą su istorijas aprašančiom lentom.

Kam tikros Bostono istorijos „per sunkios“, gauna dozę išgalvotų legendų kasvalandiniuose „vaiduoklių turuose“ (kur jas pasakoja kraupiai persirengę gidai) ar bent jau miesto dangoraižių panoramų iš autobuso-amfibijos.

Bostonas – didžiausias Naujosios Anglijos miestas, ir čia galima paragauti visko, ką Naujoji Anglija turi įdomiausio! Štai išvažiavau iš jo centro į vakarus – ir pasitiko Harvardo universiteto mūrai. Jis – seniausias iš „Ivy League“ prestižiškiausių JAV aukštųjų mokyklų. Bet visa Ivy League – šiaurės rytų JAV ir visos vienas už kitą gražesnės, puošnesnės, tarsi kokios proto šventovės. Kartą ten įstoję iki gyvenimo galo tą prisimena: net pensininkai vilki marškinėlius ir puošia automobilius lipdukais su savo „alma mater“ logotipais. Nepamiršta kur studijavę ir testamentuose: ištisi universitetų meno muziejai gimė iš kolekcininkų alumnų palikimų, “Harvard Art Museums” – vieni turtingiausių ir geriausių.

Pasukau iš Bostono centro į pietus – ir laukė šimtametis Lietuvių rajonas: mažai lietuvių ten begyvena šiandien, bet sekmadieniais tebesirenka į Šv. Petro lietuvių bažnyčią su lietuviškais vitražais, trispalve: virš 100 metų čia ne tik lietuviškai meldžiasi, bet ir didžiulėje rūsio salėje užsiima tautinėmis veiklomis. Lietuviškų kryžių siena bažnyčios priekyje atsirado ne šiaip sau: juos 2004 m. sunešė lietuviai protestuodami prieš amerikiečių ketinimus bažnyčią uždaryti. Bažnyčia išgelbėta, bet kiek dar vietų teliko vyresnių lietuvių atsiminimuose! Lietuvių tautininkų namai ir pastatai, kuriuose pokariu lietuviai inteligentai išleido pirmąją pasaulyje lietuvišką enciklopediją („Bostono enciklopedija“). Bet dar galėjau aplankyti keturių aukštų Lietuvių klubą, Stepono Dariaus garbei pavadintą sankryžą…

Pasukau iš Bostono centro į vakarus – ir pasiekiau dar vieną didingą aikštę, Christian Science Plaza, kurią įkūrė tokia XIX a. religinė „sekta“, teigianti, kad geriausiai pagydo ne medicina, o malda… Vienas iš daugelio „marginalių“ religinių judėjimų, „sudygusių“ Naujojoje Anglijoje, kur niekados nebuvo oficialios religijos. Bet kartu labai unikalus: ko vertas vien Maparium gaublys, į kurio vidų gali užeiti stebėdamas šalių sienas tokias, kokios buvo 1935 m.

Bostonas, priešingai daugeliui Naujosios Anglijos miestų – tebėra turtingas, vedantis į priekį pasaulio mediciną, farmacijos pramonę. Bet pakako nusukti „truputį į šoną“ turistų, verslininkų ir studentų kelių, ir kartkartėm išvysdavau kitą Naujosios Anglijos veidą: benamių kolonijos patiltėse ir parkuose, gatvėse narkotikus besileidžiantys „zombiai“, prie jau perdozavusių (ar nuo dozės „išprotėjusių“) skubančios greitosios pagalbos, policijos mašinos… Na ir aišku visos vaivorykštinės vėliavos su papildomomis spalvomis translyčiams bei dvidvasiams (twin-spirited), reveransai visoms kitoms „titulinėms mažumoms“. Iš visų JAV būtent Naujojoje Anglijoje ši JAV Demokratų partijos palaikoma ideologija stipriausia, o religija (ir Respublikonų partija) – silpniausia.

Žodžiu, Bostonas – tokia Naujosios Anglijos miniatiūra, bet Naujojoj Anglijoj yra daug daugiau!

Šlovingieji universitetiniai miestai

Naujosios Anglijos miestus likimas nuvedė dviem keliais.

Keletas jų, ypač universitetiniai miestai – pilni jaunystės, gyvybės, švarūs. Man labiausiai patinka Niu Heivenas Konektikute, iki kurio Jeilio universiteto „Amerikos Versalio“ didybės net ir bostoniškiam Harvardui toli. Tuose šlovingomis citatomis išdabintuose mūruose ir iščiustytuose parkuose akies krašteliu galėjau išvysti tą gyvenimą, apie kurį svajoja kiekvienas Amerikos paauglys. Hipsteriniai barai, „žolės“ kvapas, uliavojančios „slaptos“ brolijos ir seserijos su nuosavais bendrabučiais-rūmais. Ir tikrasis visų studentų, dėstytojų ir šiaip miestelėnų pasididžiavimas: universiteto sporto komandos. Su didesniais stadionais ir arenomis nei kada nors svajosime apskritai turėti Lietuvoje, su tiek šauksmingų reklamų, kad net Kauno „Žalgiriui“ iki to toli…

Kelių prabangaus studentavimo metų kainos – sunkiai suvokiamos: šimtai tūkstančių dolerių už metus ne riba. Už vienus sumoka turtingi ar „visą gyvenimą tam taupę“ tėveliai; kiti gauna nemokamą ar pigesnę vietą vien už tai, kad priklauso tam tikroms „kadaise diskriminuotoms“ visuomenės grupėms (pvz. juodaodžiai); o treti paskui visą gyvenimą neišsimoka kreditų.

O patys garsiausi, geidžiamiausi studentai – tie, kurie „pagal žinias ir sugebėjimus“ neįstotų net į prasčiausius koledžus… Tai – universitetų sportininkai, visada studijuojantys nemokamai ir priimami „be eilės“. Ir geriausiai apmokamas kiekvieno universiteto darbuotojas niekada nebūna rektorius, dekanas ar profesorius: mokslo darbuotojai iš tolo nemato tų milijonų, kurie mokami universiteto Amerikietiško futbolo ar NCAA krepšinio komandos treneriams. Kodėl? Nes moksleiviai kur studijuoti renkasi ne pagal ateities perspektyvas, o pagal universiteto „brendo“ garsumą. Ir futbolo komanda čia ne mažiau svarbi, nei fakultetų rūmų didybė ar reitingų pozicijos žurnaluose (kuriuose, šiaip ar taip, reitingų dedamosios iš karto parinktos tokios, kad garsiausi „brendai“ visada laimėtų: nes „ką žmonės pagalvos apie mūsų reitingus, jeigu jų viršūnėje nebus Jeilio ir Harvardo“…).

Vaikštinėjant po tuos universiteto miestelius mane visada apninka dvejopas jausmas. Viena vertus, tikra architektūrinė atgaiva akims po visos tos „vienodų pastatų ir frančizių“ Amerikos. Antra vertus, sielon nuolat smelkiasi kažkokie tolimi šaltos distopinės realybės aidai, sunkiau apčiuopiami ir sutalpinami į sakinius nei Orvelo „Didysis brolis“ ar Hakslio socialinė hierarchija… JAV universitetai tarsi koks laimės žiburys traukia milijonų svajones, bet iš ko gi iš tikro susideda jo akinami spinduliai?..

Naujosios Anglijos getai ir žlugusi pramonė

Tačiau kad daugelio kitų Naujosios Anglijos miestų „laimės žiburys“ seniai sugriuvęs. Fabrikai, XIX a. pritraukę ten milijonus „Amerikietiškos svajonės“ ištroškusių europiečių, stūkso apleisti, kol koks gaisras jų nesupleškina iki pamatų. Mėgstu pasivaikščioti pro tuos raudonų plytų mūrus, didesnius, nei bet kokios Europos gamyklos, pro rotušes su Europos katedroms prilygstančiais bokštais, įsivaizduoti prabėgusius laikus… Nors amerikiečiai visad pataria nekišti nosies į tokius miestus: juose tik skurdas, narkotikai, banditai.

O kadaise kiekvienas tų miestų plakė kokios vienos konkrečios pramonės ritmu. Štai Merimako slėnio upė itin tiko tekstilės pramonei. Lorensas [Lawrence], Lovelas [Lowell], Našuja [Nashua], Mančesteris gimė ir gyvavo iš tekstilės ir vardan tekstilės.

Kiek istorijų ten slypi! Tokia štai pramonė davė pradžią visai JAV galybei. Bet gyvenimas ten buvo be galo sunkus: darbininkų anūkai ar proanūkiai pasakojo apie susižeidusius ir „išmestus kaip nereikalingus“ senelius, apie vienos dienos atostogas gimdymui, apie atleidimą už atėjimą į darbą bent minutę po nuskambėjusio pamainos pradžios varpo… Bet vis tiek prie fabrikų rytais driekdavosi bedarbių minios: Naujoje Anglijoje buvo daug geriau, nei to meto Europoje, algos didesnės, Amerika tapo viso pasaulio svajonių šalim.

Bet laikai keitėsi, rajonas nukonkuravo ankstesnius audinius, o profsąjungų sunkiai išsikovotos geresnės darbo sąlygos pasirodė buvusios Pyro pergale: išbrangus darbo jėgai gamyklos bankrutavo, gamyba išsikėlė Azijon. Perspektyvesnis jaunimas iš tų miestų išsivažinėjo, o liko tie, kam darbo ir nereikia, nes gyvena iš pašalpų, nusikaltimų… Prasidėjus tokiam procesui, jį sustabdyti sunku: išaugus nusikalstamumui, vandalizmui, vietos mokyklose likus tik asocialių tėvų vaikams, išsikelia ir labiausiai užsispyrę „savo miestų patriotai“, ypač bijantieji dėl savo vaikų. Taip nelieka mokesčių mokėtojų – ir savivaldybė nebeturi pinigų gatvių tvarkymui, trūksta net policijai, gaisrinei. Ir tada išsikrausto (beveik) paskutiniai „normalūs žmonės“. Miestas tampa „getu“. Pastatai iš laikų, kai net gamyklas statydavo gražesnes, nei šiandien bibliotekas ar rotušes, nyksta iš lėto… Kol eilinis gaisras staiga nepadeda taško paversdamas pelenais. Arba „miesto piktžaizdes“ užsimojusi pravalyti savivaldybė tiesiog nenugriauna. Vietoje ištisų senų rajonų tokius miestus išvagoja greitkeliai, o centre didingus pastatus keičia parkavimo aikštelės: kad tie, kas „pasikeitusio miesto“ nekenčia, galėtų patogiai iš savo priemiesčių atvykti dirbti į ilgiausiai neišsikraustančias valdiškas institucijas.

Net praėjusių dešimtmečių turistų numylėtos pramogos, kaip Voterberio Holy Land pramogų parkas Biblijos tematika, dūla vandalų nusiaubtos, iš „Lonely Planet“ persikėlusios į „Atlas Obscura“…

Aišku, kai Naujoje Anglijoje būta šitiek įžymybių, išradimų, viskas tiesiog negalėjo sunykti! Štai Springfilde, Masačusetso mieste, kuriame išrastas krepšinis, tebeklesti Naismito krepšinio šlovės galerija, žymiausias pasaulio krepšinio muziejus, į kurio garbingus sąrašus įtraukti ir Sabonis su Marčiulioniu. Niuportas turi panašią Teniso šlovės galeriją: būtent ten į Ameriką atėjo tenisas.

Kai kurie Naujosios Anglijos miestai galbūt atgims: naujosios kartos vėl mato žavesį senoj architektūroj, o banditus keičia pigaus būsto ieškantys dori imigrantai – dabar jau iš Lotynų Amerikos. Ar istorijos ratas apsisuks – žiūrėsim.

Naktį iš tolių į bet kurį motelį vis ataidi traukinio signalas. Per surūdijusį masyvų santvarinį tiltą džeržgia senas lokomotyvas. Štai labiausiai man atminty įstrigę to deindustrializuoto regiono „tipiniai“ vaizdai ir garsai!

Naujosios Anglijos tautos ir lietuvių rajonai

JAV pramonė kilo ir gyvavo ant imigrantų iš Europos: kiekviena tauta turėjo savo klubus ir didingas bažnyčias, daug kurių šiandien – mišriose šeimose nutautėjus ir į turtingesnius didmiesčius išsilaksčius jų anūkams ir proanūkiams – stovi apleistos. Viena svarbiausių tautų, kūrusių Naujosios Anglijos pramonę – lietuviai. Įdomu atrasti to meto Ameriką per lietuviškas vietas. Pavyzdžiui Voterberio lietuvių rajoną Konektikute, jo Vyčiu ir lietuviškais šūkiais puoštą didžiulę mokyklą bei lietuvių bažnyčią.

Ar Lorenso lietuvių kapines Merimako slėnyje, kurias įkūrė lietuviai katalikai, atsiskyrę nuo Vatikano. Beje, Lorensas, tada dar gausių vietos lietuvių dėka, buvo pirmasis JAV miestas, pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę – tai padarė dar 1990 m. balandį, ir įspūdingu bokštu puoštos „aukso amžiaus“ jo savivaldybės viduje iki šiol kabo šį unikalų faktą menanti atminimo lenta. O priešais savivaldybę – paminklas JAV darbo teisęs istoriją pakeitusiam “Duonos ir rožių streikui” – ant jo puikuojasi ir lietuviška Smolsko pavardė (darbininko, kurį mirtinai sumušė, nes nešiojo profsąjungos ženklelį).

Tai, ką susikūrė lietuviai, kituose rajonuose ~1850-1930 m. sau statė ir airiai, italai, vokiečiai, prancūzai, lenkai… Naujosios Anglijos miestai buvo it suvežti gabalais iš visos Europos. Miestelėnai kalbėjo skirtingom kalbom, gėrė „savuose“ salūnuose, bet plušo tuose pačiuose fabrikuose, nešdami turtus „tikrų amerikiečių“ verslo elitui…

Viename tokių pramoninių Naujosios Anglijos miestų – Niu Britene – gimė ir „miško brolių“ vadas Adolfas Ramanauskas Vanagas, kurį, Lietuvai 1918 m. tapus laisva, tėvai parvežė į tėvynę (taip tada grįžo gal trečdalis Amerikos lietuvių!). Bet jo krikšto bažnyčią 2021 m. be ceremonijų amerikiečiai uždarė, Lietuvos lėšomis ten pakabintą atminimo lentą išėmė, lietuvišką paminklą su trispalve nugriovė. O naujo paminklo Vanagui Lietuvai statyti neleido – nes vietiniai politikai patikėjo rusų propaganda, kad Vanagas buvo nacių kolaborantas… Iš Lietuvos rimtos reakcijos nebuvo… Ech, tiek daug lietuvių istorijos Naujojoje Anglijoje buvo, kiek pastangų ištisos kartos įdėjo saugoti tą atmintį, remti Lietuvą – ir kaip staiga buvo visa tai pamiršta, pasiduota!

Juk Naujoji Anglija tapo ir namais daugeliui dipukų, pabėgėlių nuo Sovietų okupacijos: jie čia pastatė Putnamo vienuolyną ir ALKA muziejų su garsiausiais Amerikos lietuvių meno darbais. Daugiau apie lietuvišką Naująją Angliją skaitykite Gabaleliailietuvos.lt.

Naujosios Anglijos gamta ir kurortai

Jei pietinė Naujoji Anglija – it nesibaigiantis didmiestis: čia klestintis, čia žlugęs, o pačiuose pietuose jau praktiškai Niujorko priemiestis – tai regiono šiaurė (Vermontas, Meinas, Naujasis Hempšyras) – šimtus kilometrų besidriekiantys miškai, kalvos, ežerai… Turistai čia užplūsta rudenį pažiūrėti visame pasaulyje išgarsinto „Naujosios Anglijos rudens“. Pats esu jį matęs dukart. Iš vienos pusės norisi sakyti – „Kad ir Lietuvoj turim geltonus lapus, keturis metų laikus“, iš kitos – Naujosios Anglijos rudenys kažką palietė mano sieloje, atrodė net spalvingesni, nei kada mačiau Europoje (gal kad daugiau raudonuojančių klevų?).

Naujosios Anglijos gamta lietuviškai nuosaiki – ir tik nedaug šiltesnė. Tad nacionalinis parkas čia tėra tik vienas, ir tikrai ne to kalibro kaip JAV vakaruose: Akadijos nacionalinis parkas, labiausiai garsėjantis nuostabiais vaizdais į pakrantės salas. Jie man priminė kokią Indoneziją. Tačiau buvo vėsu, nuolat lijo net liepą, o vandens temperatūra paplūdimyje ~+13…

Visgi Naujosios Anglijos pakrantė pilna žavių (tik ne pagal klimatą brangių) kurortų kurių, kaip ir mūsiškės Palangos, jūros tiltai, smėlėti paplūdimiai ar pajūrio lentų takučiai (boardwalk) atgyja tik vasaromis. Ten – ir vaivorykštinės vėliavos, ir pavienės respublikoniškos parduotuvės: „ginklai, vestuvinės suknelės, šaltas alus“. Kaip Meino Old Orchard Beach ar Kenebunkportas, kur gyveno ir buvęs JAV prezidentas Bušas. Jame – įspūdingas lietuvių pranciškonų vienuolynas su paminklu žuvusiems už Lietuvos laisvę ir lietuvišku viešbučiu, sutraukiančiu ir Amerikos lietuvius, ir „Work and Travel“ studentus iš Lietuvos (viskas įkurta dar ~1950 m. nuo sovietų okupacijos pabėgusių lietuvių ir iki šiol kasmet traukia lietuvių renginius).

Kuo arčiau Niujorko, tuo kurortai prabangesni ir didingesni: medinius namus keičia didingi XIX a. „Paauksuotojo amžiaus“ (gilded age) turtingiausių Amerikos verslininkų dvarai. Vien Niuporte Rod Ailande tokių dešimtys, į daugybę galima užeiti, HBO ten suka istorines „muilo operas“. Garsiausiuose – Vanderbiltų dinastijos „The Breakers“ – išvydau, kaip atkakliai tie praturtėję fabrikų ir geležinkelių šeimininkai siekė imituoti Europos aristokratijos gyvenimą: ir išdabino neobarokinių menių lubas (išgalvotu) giminės herbu, ir „kilnių“ kasdienybės ritualų prisilaikė, ir dukrą už kažkokio vengrų dvariškio išleido… Tada JAV dar buvo tik sparčiai turtėjanti pasaulio provincija. Bet netrukus Naujosios Anglijos turtai viską pakeitė: dar keliasdešimt metų ir jau Europa ėmė sekti Amerika…

Bet daugiausiai nūdienos elito tikriausiai „nusėdo“ Keip Kodo [Cape Cod] pusiasalyje ir gretimose salose: kai kurie poilsiauja, kiti važinėja iš ten į darbą Bostone. Nakvynės kainos – tas Naujosios Anglijos miestų saugumo ir prabangumo „lakmuso popierėlis“ – ten kelis kartus didesnės, pigiausi moteliai vasarą brangesni už 5* viešbučius kitur. Kopos tikrai gražios, senamiesčiai iščiustyti, istorija gili (būtent ten 1620 m. išsilaipino Mayflower kolonistai “piligrimai”). Bet viskas tankiai užstatyta, išvagota keliais: brangi žemė tuščia nestovi. Pusiasalio gale – Provinstaunas, LGBT-iškiausias kurortas, kurio naktinėse istorinėse gatvėse jau mes, heteroseksuali pora, pasijutome itin reta „seksualine mažuma“: aplink vien gėjų ir lesbiečių poros bei trijulės, translyčiai žmonės ir „dragų klubai“.

Naujosios Anglijos pabaiga: Naujasis Džersis, Delaveras, Filadelfija?

Tradiciškai laikoma, kad Naujoji Anglija pasibaigia ties Niujorku – tačiau jos atmosfera dar tęsiasi tolyn ir tolyn į pietus: Naująjį Džersį, Delaverą, Merilandą, rytų Pensilvaniją. Naujojo Džersio kurortai ar Delavero Rehobotas irgi vilioja pajūrio takais ir „senovinėmis“ šeimų pramogomis, o ne amžiais karštu vandenynu. Naujojo Džersio Niuarkas – dar baisesnis „žlugęs getas“ už visokius pamirštus Konektikuto pramonės mietus, o vos valanda kelio piečiau stovintis Prinstonas – aristokratiškiausiai atrodantis JAV universiteto miestelis, po kokį tik esu vaikščiojęs. Merilando sostinė Anapolis – vienas geriausiai išlikusių senųjų JAV miestų, o Pensilvanijos Filadelfija savo svarba JAV laisvei ir raudonų plytų senamiesčiu nenusileidžia Bostonui: būtent Filadelfijoje 1776 m. nepriklausomybė ir paskelbta.

Sunku pasakyti, kur tiksliai baigiasi ta „Naujoji Anglijos dvasia“. Galbūt ties Vašingtonu, JAV sostine, kuri 1790-1800 m. pastatyta nuo nulio tarsi kokia „Amerikos Roma“. Ties pietine Virdžinija tos atmosferos nelieka išvis. Ten – kitokia Amerika, JAV pietūs. Ten – religingi respublikonai patriotai. Ten kurortai, kuriuose niekada nesninga. Vietoje „lyčių laisvių“ pietiečiams šventa teisė nešiotis ginklą, vietoje vaivorykščių plazda Amerikos Valstijų Konfederacijos vėliavos. Policija ten tebėra gerbiama ir prie praeivių besikabinėjančius narkomanus bemat sulaikytų (tad jų ten ir nėra), o į Naujosios Anglijos „didžiausius siaubus“: klimato kaitą, visokius (…)izmus, sveiką gyvenseną ten žiūrima su ironiška šypsena pro milžiniškų pikapų langus.

Ir kai XIX a. Naujojoje Anglijoje jau klestėjo verslo magnatai, kai didžiausias pasauly gamyklas jau jungė tankiausi pasaulyje geležinkeliai, Jav pietų ekonomikoje tebedominavo vergų pilnos cukranendrių ir medvilnės plantacijos.

Tiesą pasakius, tie JAV Pietūs (pietryčiai) ne tik kad nebėra Naujoji Anglija – tai yra didžiausia Naujosios Anglijos priešingybė, kokia tik gali būti ir, aišku, apie juos parašiau visai kitą straipsnį.

Naujoji Anglija – esminis JAV veidas

Naujoji Anglija – vienas svarbiausių JAV veidų. Gal ne toks garsus ir pribloškiantis kaip Niujorkas ar Las Vegasas, kaip Didysis kanjonas ar Disnėjaus pasaulis – bet itin svarbus.

Iš Naujosios Anglijos po pasaulį plinta naujos mintys, keičiančios pasaulio kultūrą. Čionykščiai universitetai perkeičia mokslą. O Naujosios Anglijos miestuose atsispindi JAV istorijos, rasių kovų, pramonės žlugimo paliktos žaizdos. Ir visa tai supa miela, jauki gamta, senų medinukų pilni kaimai ir miesteliai.

Nepažinęs JAV pramoninio regiono, pilnai nepažinai Amerikos. O viena geriausių vietų jai pažinti – Naujoji Anglija.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Kalifornija – kalnai, dykumos, paplūdimiai ir didmiesčiai
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Šiaurės Marianai – kur griuvėsiai kalba garsiau nei paminklai
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

Montana – viena gražiausių JAV valstijų!

Ji stebina ir nuostabia gamta, kalnais, ežerais su daugiau didžiųjų žvėrių nei galėjau tikėtis. Ir senoviniais Laukinių vakarų vaizdais, kaubojų ir indėnų „vaiduoklių“ miesteliais iš vesternų filmų.

Pervažiavau skersai visą Montaną ir dalinuosi tuo, kas ten gražiausia ir įdomiausia.

JAV prerijos susiremia su kalnais

Montanoje susiremia du „klasikiniai“ laukinių vakarų peizažai. Rytuose – bekraštės prerijos kuriose – neapleido tas jausmas – tuojau išvysiu jojantį kaubojų. O vakaruose – aštrūs Uolėtieji kalnai. Vandenynas nuo Montanos toli, tad žiemos čia ypatingai atšiaurios, o ir vasarinė kaitra trumpa. Didžioji Montanos gamtos pažiba – Ledyno [Glacier] nacionalinis parkas – visus savo vartus automobiliams atveria tik… birželio mėnesį. Nes tik tada nuostabusis “Važiavimo į saulę kelias” (Going-to-the-sun road), Amerikos gamtos mylėtojų vadinamas vienu gražiausių Amerikos kelių, pagaliau pilnai nutirpsta.

Tiesa, net kai važiavome juo liepą, išlipę pakelės aikštelėse vietomis dar galėjome ranka prisiliesti prie sniegų. Įvažiavus per vakarinį įvažiavimą, parkas savo grožybes parodė pamažu. Kokią valandą net maniau, kad Going-to-the-sun kelias – pervertintas. Na, Makdonaldo ežeras, kriokleliai… Ar dėl to verta „gaudyti“ specialius leidimus, kurie dėl didelio norinčiųjų važiuoti sezono metu kiekio dienomis – privalomi? Bet paskui kelias pakilo aukštyn ir vaizdai aplink darėsi kvapą gniaužiantys. Išvydome ir lokių, briedžių, apie smulkius gyvūnus nė nekalbu – tik prie stambesniųjų susidaro automobilių kamščiai…

O kitas kelias link Many Glacier gal net gražesnis. O gal tiesiog mažiau tikėjomės, nes reklamos jam mažiau… Savo pabaigoje jis atsiremia į kalnus ir “Many Glacier” viešbutį, vieną tų senųjų istorinių „ložių“, į JAV nacionalinius parkus viliojusių tarpukario elitą.

Ledyno parkas – amerikietiškai „pravažiuojamas“, didžiausios grožybės tau čia – iškart anapus automobilio lango. Kai kurie amerikiečiai sustoję apžvalgos aikštelėse nė nelipdavo laukan – prasiveria stiklą, padaro nuotraukų, važiuoja toliau… Dažnam amerikiečiui šitokia „drive through gamta“ yra pliusas, nors žygeiviui tikriausiai košmaras. Aišku, žygio takų yra ir Ledynų NP, kita vertus, kur kas įvairesnis tam Jeloustouno nacionalinis parkas su savo geizeriais, kanjonu, karštosiom versmėm ir ne mažiau žvėrių. Jis nėra Montanoje, bet šalia: pasiekiamas ir iš Vest Jeloustouno [West Yellowstone] gamtos kurorto Montanoje. Ten jau iš automobilio tiesiog privalėsi išlipti! O grožybių tiek daug, kad apie jį parašiau atskirą straipsnį.

Kaubojai susirėmė su indėnais

Laukinių Vakarų Aukso amžius buvo kokiais 1862 m. Aukso amžius ir perkeltine prasme, ir labai tiesiogine: tūkstančiai turtų ieškotojų iš visos Amerikos plūdo į Montaną vedini svajonės išsikasti savuosius aukso grynuolius.

Kone „per naktį“ laukiniuose toliuose išdygo palaikių medinių salūnų ir lūšnų miesteliai. Jei lobių po jais žemė nepašykštėdavo, per kelis dešimtmečius ten išdygdavo turtuolių rūmai, prabangūs viešbučiai, visokių slaptųjų organizacijų štabai (masonai, Pitijos riteriai ir dar galai žino kas).

Kaip Bjutas [Butte]. Aišku, laikais ir šiam nuostabiam miesteliui buvo negailestingas: daug gražiųjų jo senammiesčio pastatų apleisti, užkaltais langais, gal dar daugiau nugriauta, o didysis 11 aukštų Finlen viešbutis toks leisgyvis, pusiau išdalintas butais. Bet bent jau jis veikia – priešingai nei dauguma. Bent jau turistai atrandą Bjutą, viliojami didžiulės „dirbtinės duobės“, išprievartavusios žemę – Berklio kasyklos šalimais. Ir nekukliai pavadintu Pasauliniu kasybos muziejumi, kur kruopščiai atkurtas Montanos „Aukso amžiaus“ miesteliukas: suvežtos XIX a. lūšnos, kasimo technika, yra net galimybė nusileisti traukinuku žemyn į tikrą kasyklą, nors sezono metu visos ekskursijos buvo išpirktos dienai į priekį…

Visa šita kaubojų, užkariautojų, nuotykių ieškotojų dvasia – tik viena Montanos istorijos pusė. Tuo metu, kai šitie kolonistai plėšydamiesi veržėsi kankinančiose pavojingose kelionėse per bekraštes prerijas vedini savo auksinės svajonės, tos prerijos ir tie kalnai jau buvo gyvenami daugybės indėnų tautų.

Tie indėnai gyveno visai kitaip: jie neturėjo nuosavos žemės, laukų, miestų, kaimų. Jie klajojo Amerikos vakarais paskui bizonų kaimenes. Iš pradžių gal net atrodė, kad vietos užteks visiems: amerikiečiai sau pasiėmė dalį plotų, o likusius pažadėjo palikti indėnams. Bėda, kad netrukus auksas atrastas ir pastaruosiuose… Ir visi turtų ištroškusieji nepaisydami nė JAV įstatymų ir buvusių susitarimų ėmė plūsti į indėnams paliktus Juoduosius kalnus.

Indėnai – lakotos ir čejenai – sukilo paskutinį kartą. Montanoje Litlbighorno mūšyje iškovojo paskutinę istorijoje pergalę – sutriuškino JAV Džordžą Kasterį [George Custer]. Toje vietoje įkurtas nacionalinis parkas iš pradžių šlovino Kasterio „auką“, o dabar jau ir indėnų didvyrišką pasipriešinimą. Pergalės būta laikinos: indėnai vėliau sutriuškinti pasidavė. Montanoje jie dabar mažuma, nors ir didesnė nei daugelyje JAV valstijų – 9%. Iš vigvamų ar tipių jie persikėlė į liūdnus pakelės namus ir miestelius. Viename tokių – Hardine – arčiausiai prie Litlbighorno mūšio vietos – nakvojome indėnų laikomame motelyje. Ten nėra amerikietiškos tvarkos, daug kas aplaužyta: bet džiugu, kad indėnai laikosi, nes kitur JAV situacija dažnai dar liūdnesnė, ištisos indėnų tautos paskendusios alkoholio ir narkotikų liūne…

O štai istorijos liūne pamažu skęsta ir indėnai, ir kaubojai. Vietoje jų pamažu kyla naujoji Montana, su greitkeliais, greito maisto restoranais, prekių ženklais ir išsvajotu Montanos universitetu Mizuloje. Bet anų laikų dvasios čia daugiau nei daugelyje kitų JAV valstijų.

Žmogus susiremia su gamta

„JAV rytuose daugelį miškų gaisrų sukelia žmogus, o Montanoje – žaibas“ – skelbia užrašas unikaliame Smokejumpers muziejuje-bazėje prie Mizulos miesto. Žodis „Smokejumper“ neturi lietuviško vertimo – nes jis apskritai aktualus tik tokiose vietose, kaip Montana, kur žmonija dar pilnai nepavergė gamtos, kur ištisų kvadratinių mylių nepasieksi nė prasčiausiais keliais…

Smokejumper pažodžiui reiškia „Šokantis į dūmus“. Tai – gaisrininkai kurie, vos pasirodžius kur miško gilumoje dūmams, siunčiami ten desantiniais lėktuvais. Pasiruošę išgyventi bent kelias dienas „vidury niekur“ jie šoka ten su parašiutais, pjauna mišką aplink gaisravietę, kad ugnis neplistų. „Jei dirbame gerai, apie mūsų darbą niekas nesužino, nes gaisrai užgęsta dar prieš sudomindami žiniasklaidą“ – mums pasakojo vienoje tų unikalių Smokejumpers bazių. Tiesa, kai kuriuos gaisrus specialiai palieka degti: nes jie taip toli žmonių, kad niekam nekelia pavojaus, o gerai, kad sudega visokie pažemės krūmokšniai – jei paliktum juos vešėti, kai kada nors gaisras vis tiek kiltų, jis būtų daug žiauresnis…

Montana – didesnė už Italiją ar Lenkiją, o gyventojų ten – tik virš milijono. Tad žmonės čia vis dar gyvena visom prasmėm gamtos apsupty – ne tik nacionaliniuose parkuose.

Ištisi atokūs miesteliai nelikus ten aukso buvo apleisti – nes per toli nuo visko. Tokie vadinami „vaiduoklių miestais“ (ghost town): ir perkeltine prasme, ir tiesiogine, nes amerikiečiai tiesiog pamišę dėl vaiduoklių istorijų ir net inteligentiškiausieji dažnai tiki, kad senuose pastatuose būtinai siaučia kokių prisikentėjusių jų gyventojų šmėklos…

Garsiausias vaiduoklių miestas – Garnė [Garnet] – tikrai turi savyje kažką tokio, kad pasilikti nakčiai apleistuose jo kadaise prabangaus viešbučio ar apgriuvusių aukso ieškotojų trobelių kambariuose nelabai norėtųsi, užtat nuvažiuoti ten dešimtis kilometrų negrįstais miško keliukais dienos metu buvo tikrai žavu.

Tokiose vietose tiesiog apsupa Montanos dvasia. Miestelis, kur kadaise įsitvirtino kolonistai, išsiuntę indėnus šalin, o dabar vėl įsitvirtino miškas, žmonija atsitraukė. Auksinė istorija, žalia gamta, tuščia ir kartu pilna.

Montana, JAV vakarai!

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Kalifornija – kalnai, dykumos, paplūdimiai ir didmiesčiai
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Šiaurės Marianai – kur griuvėsiai kalba garsiau nei paminklai
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Andalūzija – pietų Ispanija – turi viską!

Andalūzijoje – ir saulėčiausi Ispanijos paplūdimiai bei populiariausi kurortai (Costa del Sol aplink Malagą), ir aukščiausi kalnai.

Andalūzijoje – ir vieni nuostabiausių Europos senamiesčių, pilni bažnyčių ir rūmų (Granada, Kordoba, Sevilija…), ir žavūs balti kalnų miesteliai ir kaimai.

Andalūzijoje praleidau daug mėnesių ir visa tai aplankiau pats. Nebuvo lengva, bet pasistengiau „sutalpinti“ visą Andalūziją į vieną kelionių vadovą.

Seni arabiški Andalūzijos didmiesčiai (Sevilija, Kordoba, Granada)

Prieš 1000 metų Andalūzijos miestai buvo patys didžiausi ir turtingiausi visoje Europoje, gal net pasaulyje. Paryžiuje ir Londone gyveno po 20 000 žmonių, o Kordoboje – trečdalis milijono! Ir Andalūzijoje tokios svarbos miestai yra dar du: Sevilija, Granada.

Tiesa, visus šiuos miestus pastatė ne ispanai, o… arabai „maurai“. Viduramžiais Andalūzija buvo tokia pat islamiško pasaulio dalis, kaip ir Marokas ar Tunisas. Tačiau 1236-1492 m. ispanai vieną po kito užėmė didinguosius Andalūzijos didmiesčius (Rekonkista). Ne šiaip okupavo: per kelis dešimtmečius išvijo ar priverstinai apkrikštijo visus musulmonus ir žydus, o 1609 m. ištrėmė net ir arabus katalikus.

Taip gimė unikali Andalūzija. Baltose siaurutėlėse „arabiškose“ senamiesčių gatvėse – ispaniška tvarka, čurų kavinės, vyninės ir flamenko teatrai. Minaretai, virtę bažnyčių varpinėmis ir mečetės, virtusios barokinėmis katedromis. Piliakalnių viršūnėse – ir arabiški, ir ispaniški mūrai.

Kiekvienas iš „Didžiojo trejeto“ Andalūzijos didmiesčių turi savą „kozirį“:

Kordobos koziris – „Mečetė-katedra“. Rodos, nesibaigiančios salės, skliautai, arkos, kolonų eilės: vien iš romėniškų pastatų „surinktų“ kolonų daugiau, nei bet kuriame išlikusiame romėnų pastate… Nes Kordoba ~1000 m. po Kr. buvo didžiausias pasaulio miestas! Taigi, tam, kad kartu melstis tilptų visi jos musulmonai, reikėjo mečetės, dydžiu nusileidusios tik Mekai. Kordobą užkariavę ispanai mečetę pavertė katedra – bet, kai Kordoboje net šiandien žmonių mažiau nei anais laikais, tai ta katedra užima tik patį mečetės vidurį, aplinkui barokinius jo grožius – tuščios salės, kurių grindyse sulaidoti ispanų didikai… Kitos Kordobos vietos: dar romėnų pradėtas statyti tiltas, maža sena sinagoga.

Granados koziris – Alhambra – „miestas mieste“, kurios puošnieji Nasiridų rūmai ir Generalifės sodai – pati populiariausia visos Ispanijos lankytina vieta apskritai! Čia pamatai, kokioj rytietiškoj prabangoj gyveno arabiški Andalūzijos valdovai: ir tai nepaisant to, kad viskas statyta marų civilizacijos žlugimo metu, kai Granada buvo likęs paskutinis neprarastas arabų didmiestis Europoje. Ir Alhambra Granadoje – ne viskas. Anapus tarpeklio – žavus Granados senamiestis Albayzin pilnas arabų didikų rūmų carmen. Kaip dera musulmonams, iš gatvės tematai plyną sieną, o visa prabanga – vidaus soduose. Granados pietuose – Sakromontės rajonas, kur gyvenama olose. Seniau taip gyveno čigonai, dabar – hipiai. Izabelė ir Ferdinandas – ispanų monarchai, nukariavę Andalūziją – irgi palaidoti Granadoje.

Sevilijos koziris – Sevilijos katedra. Iš „mečetės laikų“ čia liko tik „varpinė“ – tūkstančio metų senumo 105 m aukščio minaretas Giralda, „karūnuotas“ barokiniu špiliu. Viską kitą ispanai perstatė „nuo nulio“ ir auksine didybe mažai Europos katedrų galėtų jai prilygti! Nes Sevilija buvo pagrindinis visos Ispanijos uostas būtent tada, kai ispanų konkistadorai užkariavo Ameriką. Ech, kiek daug prisiplėšto inkų ar actekų aukso nusėdo Sevilijos bažnyčiose, rūmuose… Sevilija ir šiandien – didžiausias Andalūzijos miestas (1,3 mln. gyv.), tad statybos čia niekad nenutrūko: 1928 m. buvusių Ispanijos kolonijų Amerikoje parodai pastatytas Plaza de Espana ir Plaza de America kompleksas iš visos eilės rūmų ir parkų didybe beveik „nukerta“ net Sevilijos senamiestį.

Kiekviename iš arabiškai-ispaniškų Andalūzijos didmiesčių gali praleisti visą dieną ir daugiau! Ir iki kiekvieno – 1,5-2,5 valandų kelio nuo pagrindinių Costa del Sol kurortų.

Costa del Sol – Andalūzijos pakrantė ir kurortai

Visi didingiausi Andalūzijos didmiesčiai – toliau nuo Viduržemio jūros. Bet 95% tų, kurie keliauja į Andalūziją ar Pietų Ispaniją, didžiąją atostogų dalį praleidžia pajūryje. Nesibaigiančioje kurortų grandinėje, ištįsusioje 150 km į rytus ir vakarus nuo Malagos miesto. Ji vadinama Costa del Sol – Saulėtoji pakrantė.

Ten – karščiausia Ispanijos saulė, giedriausios dienos. Liepą vidutinė dienos temperatūra +31, sausį – +17, balandį – +21, spalį – +24. Beveik jokio lietaus, jokių debesų. Tik 42 dienos per metus, kai bent kažkiek lyja – o per visą vasarą tokių tik 2, per visą pavasarį – 13, per visą rudenį – 12! Kai gyvenau prie Malagos, išvažiuodavau pakeliauti po Ispaniją – kituose miestuose, būdavo, pasitikdavo liūtys, žieminė vėsa, bet, kai sugrįžusio į Costa del Sol manęs visada laukdavo ryški saulė ir žydri dangūs…

Bet patys Andalūzijos kurortai – tai labiau tokios „poilsio mašinos“. Viskas veikia, viskas kaip iš vadovėlio „ko reikia masiniam turistui-poilsiautojui“ – bet ne daugiau. Palei jūrą – paplūdimys su barais. Už jo – automobilių gatvė privažiavimui. Kitapus gatvės – vienaukštės beveidės parduotuvės ir restoranai ir daugiaaukščiai viešbučiai vienodais balkonais, į kuriuos nuolat zuja mėlyni TUI autobusai, pilni turistų iš „šaltosios Europos“. Tolesniuose kvartaluose – pigesni viešbučiai, daugiabučiai, vienas-kitas svingerių klubas. Už jų – magistralė, o anapus jos – aukštyn į kalną lipančios vilos, kurias gali pasiekti tik automobiliu. Vienos nuomojamos, kitas nusipirkę kokie vokiečiai ar švedai praleidžia ten ištisas žiemas (paplūdimys jiems jau pabodęs, pakanka privataus baseino).

Čia aprašiau seniausią kurortą Toremolinosą, bet iš esmės visa Costa del Sol tokia, kurortų dvasia skiriasi tik tam tikrais niuansais (tarkime, Marbelja laikoma prabangesne, ten daugiau rusų). Visur daug kas pastatyta labai seniai, mat Costa del Sol ne šiaip „dar vienas Europos kurortas“ – tai bene pirmoji pasaulyje „tarptautinė“ kurortų zona! Ji gimė dar ~1959 m., Ispanijos diktatoriui Fransiskui Frankui nusprendus „uždirbti iš saulės ir jūros“.

Tai buvo tikra pasaulinė turizmo revoliucija! Iki tol daugelis europiečių išgalėdavo keliauti nebent į savo tėvynės pajūrį (tikėdamiesi, kad bent tą vasaros savaitę lis mažiau). O Costa del Sol tapo pirmąja pasauly vieta, kur ir „eiliniai Vakarų Europos darbininkai“ galėjo įpirkti karštas giedras atostogas. Apie kurortų grožį jie nė nesvajojo – atostogos prie Viduržemio jūros jiems savaime prilygo stebuklui – tad viskas statyta kuo paprasčiau, pigiau, masiškiau. Costa del Sol tada traukė ne vien turistus – nuo teismų ten slapstėsi naciai, Toremolinose gyvenimą baigė ir bene garsiausias Amerikos lietuvių mafijozas Alvinas Karpis.

Laikai keitėsi. Ispanija pabrango, o jos išrastą „šiltų atostogų pramonės“ modelį nukopijavo dar pigesni Turkijos ir Egipto kurortai. Bet Costa del Sol trauka neblėsta: prie vokiečių, britų, skandinavų, olandų griuvus geležinei uždangai prisijungė lenkai, rusai, čekai – o ir lietuviai.

Gulėjimo kurorte ar aukštais Andalūzijos standartais gana vidutiniško Malagos senamiesčio daugeliui nebepakanka – ypač kai grįžta metai iš metų. Bazuodamiesi viename kurortų, jie apkeliauja visas Andalūzijos grožybes. Juk viskas pasiekiama per dienos išvyką: ryte išvažiuoji, vakare grįžti, 1-2 val. kelio į vieną pusę. Vieni „tradiciškai“ važiuoja kelionių organizatorių autobusais, kiti – nuomojasi automobiliukus, kad ir kiek prisibijodami raitytų kalnų kelių ir ankštų gatvelių (bet pagrindinius miestus dabar jungia magistralės ir visada galima automobilį palikus parkinge apvaikščioti pėsčiam).

Andalūzijos kalnai, uolos ir baltieji kalnų miesteliai

Andalūzijoje gražių vietų šitiek, kad net kasdien kur nors važiuodamas, per eilines atostogas visko neaplankysi…

Ne mažiau už didmiesčius ir kurortus numylėti Andalūzijos Sierra Nevada kalnai, jų aštrios uolos ir žavūs balti miesteliai.

Caminito del Rey uolų šlaituose pakabintas takas. 1905 m. jis pastatytas užtvankų darbininkams, vėliau griuvo, trupėjo, tapo „pavojingiausiu Europos žygių taku“, kuriuo dėl nuostabių vaizdų, nepaisydami dažnų žūčių, vis tiek eidavo nuotykių ieškotojai. O galiausiai, 2015 m., kaip viskas Andalūzijoje, pritaikytas masiniam turizmui: „dėl vaizdo“ išdalinami šalmai, bet takas klotas lygiom lentutėm, einama grupėmis paskui gidą, iš anksto nusipirkus bilietus. Bet gilusis tarpeklis, upė jo gilumoj nuo to nepasidarė negražesnė!

Rondos „baltasis miestelis“, garsėjantis savo 98 metrų aukščio 1793 m. tiltu per Gvadalevino upės tarpeklį, statytu 34 metus: įspūdinga, kaip tais laikais, be jokios technikos, išmūrijo šitokį tiltą! Kone kiekviena „gražiausia Rondos vieta“ su juo susijusi: vaizdas nuo tilto, vaizdas į tiltą iš šono, vaizdas į tiltą iš apačios… Bet sužavėjo ir viena seniausių Ispanijoje koridos arenų.

Gibraltaras, kuris, Andalūzijos žmonių pykčiui, iki pat šiol yra Britanijos kolonija. Tai – tikras britiškas miestelis palei į Viduržemio jūrą išsišovusią uolą. Su urvais, nuostabiais vaizdais, fish and chips, svarais sterlingų ir net vienintelėm Europos beždžionėm. Gibraltaras toks mažas, kad oro uosto pakilimo takas kerta pagrindinį kelią ir, kai leidžiasi lėktuvai, tas kelias uždaromas.

Aišku, gražių kalnų miestelių yra daug daugiau – visų nesuskaičiuosi. Andalūzijoje nevyko pasauliniai karai, todėl čia niekas nesugriauta, o „gražiai išlikęs senamiestis“ – ne išimtis, bet taisyklė. Tarp įdomiausių – Setenil de las Bodegas, kur baltieji namai stovi it „prispausti“ uolų, Baeza šlaito viršūnėje.

Turistų minios – daug pliusų, bet dar daugiau minusų

Malagos oro uostas yra ketvirtas pagal keleivių skaičių Ispanijoje – po Madrido, Barselonos ir Maljorkos – nors pati Malaga yra tik šeštasis šalies miestas. Lėktuvai iš čia skrenda į 120+ Europos miestų, vien Costa del Sol įsimylėjusioje Didžiojoje Britanijoje yra reisai į 20 skirtingų oro uostų!

Viena vertus, atskristi labai paprasta – ir su kelionių organizatoriais, ir su aibe pigių skrydžių bendrovių reisų.

Kita vertus – nors paprastai nesiskundžiu turistų miniom, bet Andalūzijoje jų jau tiek, kad net trukdo keliauti laisvai… Daugybė eilių net nepagrindinėse vietose – pvz. prie Pikaso muziejaus Malagoje. O į garsiausias lankytinas vietas gali patekti tik pirkdamas bilietą iš anksto, ypač sezono metu (t.y. nežiemą). Į Alhambrą balandį teko pirkti bilietą prieš tris savaites – ankstesniam laikui tiesiog nebuvo. Ir net su tais išankstiniais bilietais prie Nasiridų rūmų stojomės į ilgą eilę! Iš anksto teko pirkti bilietus ir į Caminito del Rey, Sevilijos Alkazarą ir daug kitų vietų.

Tie turistai, kurie, kaip normalu 99% pasaulio vietų, atskrenda į Malagą ir tik tada ima galvoti ką čia aplankius, lieka „it musę kandę“, nepamatę didžiausių Andalūzijos grožybių.

Net kelionė automobiliu Andalūzijoje nė iš tolo nėra tokia patogi kaip daugelyje pasaulio vietų. Didmiesčių gatvėse laisvų vietų pastatyti automobilį nebūna beveik niekada, nuolat matau su įjungtais avariniais „antroje juostoje“ beviltiškai lūkuriuojančius vairuotojus. Net į prekybos centrą Malagoje, būdavo, sezono metu negalėjau patekti, nes parkingas pilnas, norintieji apsipirkti po jį suko ratus… Išeitis miestų centruose – brangūs daugiaaukščiai parkingai. Atvažiuoji į tokį, palieki automobilį visai dienai ir visur kitur vaikštai. Nes jei mėginsi pavažiuoti kokius du kilometrus Granadoje „iš vieno rajono į kitą“, parkingo paieškos ir ėjimas nuo naujo parkingo iki vietos dažniausiai užtruks ilgiau, nei tiesiog tuos du kilometrus suvaikščioti pėsčiom.

Ir viešbučių, restoranų kainos Andalūzijoje nemažos, bent jau gražiausiuose senamiesčiuose ir populiariausiuose kurortuose: juk vis tiek visi pirks. Džiaugiasi tik vyno mėgėjai, nes dėl mažesnių mokesčių jis Ispanijoje pigesnis.

Na ir dar vietinių požiūris į turistus… Andalūzija iš jų gyvena, gyveno, gyvens. Tik vyriausi senoliai dar prisimena laikus, kai masinio turizmo nebuvo. Andalūziečiams turistai taip pat „savaime suprantama“, kaip saulė ir jūra. Stengtis dėl jų nereikia… Tad Andalūzijoje nerasi Azijai būdingos „pagarbos svečiui“. Pirmenybė čia – visada vietiniams. Daugely pasaulio turistinių vietų gyvenimas plaka turistų ritmu – Indonezijoje, Turkijoje, Egipte gausu „pasaulinių“ restoranų, parduotuvių, su pasauliniais darbo laikais, maistu, higiena, užsienio kalbom ir kt., ko turistams bereiktų – vietiniai pasiūlys. Bet ne Andalūzijoje. Pavyzdžiui, dauguma restoranų čia dirba ispaniškai trumpai, atsidaro vėlai, dar dirba su ilga pietų pertrauka (siesta) – ryte rasti kur pavalgyti tikrai sudėtinga, ypač jei nori gauti ne paprastą sumuštinį su dešra ant batono (už normalaus patiekalo kainą), pavakarę – ne ką lengviau. Mažoka ir užsienio virtuvių, tinklų. Tiesa, kurortuose kiek paprasčiau – bet vis tiek ne tas pats, kas daugelyje „masinių kurortų“ svetur.

Na, masinis turizmas (ir jo pinigai) – tai kaip karšta +37 saulė. Tie, kas to neturi, svajoja apie tai ir labai stengiasi, kad tai gautų, o gavę – džiūgauja. Bet tie, kas taip užaugo ir taip kasdien gyvena, neretai tai keikia ir tikrai jau nejaučia už tai jokio dėkingumo…

Andalūzijos kultūros grožybės ir spalvingiausios šventės

Kai Ispanijoje baigėsi diktatūra (~1975 m.), demokratinė valdžia suteikė autonomijas „Ispanijos tautoms“ – katalonams, baskams, galisams… Andalūzai tuoj pat pasipiktino: „Kodėl ne mums, mes juk irgi buvom atskira šalis, turim savo kultūrą?“. Valdžia atlyžo, andalūzus irgi pripažino atskira tauta.

Tauta jie ar ne tauta, pasakyti sunku. Jie kalba ispaniškai – nors ir turi savo tarmę. Istoriškai ten gyveno arabai musulmonai – jie neabejotinai buvo atskira tauta – bet gi jie ištremti. DNR tyrimai rodo, kad andalūzai neturi daugiau arabiško kraujo nei kiti ispanai – jie kilę iš kolonistų, atsiųstų iš likusios Ispanijos. Jeigu šiandien sutinki Andalūzijoje gyvenantį musulmoną – tai imigrantas ar imigrantų vaikas, bet net ir jų Andalūzijoje mažiau nei turtingesnėje šiaurės Ispanijoje.

Tačiau Andalūzija visgi turi savą dvasią – ne tik dėl oro ar ankštų baltų senamiesčių. Arabiškos kilmės pavadinimai – alcazar vadinamos tvirtovės (nuo arab. al kasr – pilis) ar upėvardžiai, prasidedantys gvadal(…), kaip Gvadalkivyras (nuo arab. wadi – upė). Ugningas flamenko šokis su trypimais ir kastanječių plakimu – čia, tarp Andalūzijos čigonų, jis gimė, Andalūzijos miestuose daugiausiai Ispanijoje flamenko vakarų, flamenko šokėjai atvežami net į didžiuosius Costa del Sol viešbučius.

Įdomiausia kelionę į Andalūziją suderinti su garsiausiomis jos šventėmis.

Viena jų – Velykų savaitė (Semana Santa), čia švenčiama su nuostabiausiomis brolijų procesijomis, miestų gatvėmis vingiuojančiomis kilometrus: dešimčių kostalerų įraudusiais kaklais komandos neša ir tonos svorio šimtametes religinių skulptūrų kompozicijas paso, juos lydi šimtai keistais rūbais vilkinčių nazarėnų, orkestrai „palaiko“ profesionalia muzika, o kostiumuoti aplinkiniai žegnojasi, mėgina paliesti statulas… Garsiausia Semana Santa – Sevilijoje. Ten ne tik nuomojamos kėdės – tarsi tribūnos – viskam stebėti, bet „strateginėse vietose“ gyvenantys vietiniai nuomoja vietas savo balkonuose. Pabandėme, tikrai verta!

Kita Andalūzijos šventė – Karnavalas (sutampa su Užgavėnėmis), kai daugelyje miestų vyksta įspūdingi paradai. O turistų dar nelabai atrastas Kadiso miesto karnavalas – vienas spalvingiausių visoje Europoje. Paradas ten irgi yra, bet esmė ne jis. Esmė: šventė gatvėse kurios, ypač pagrindinį šeštadienį, virsta tarsi kokia filmavimo aikštele, nes persirengia kone visi ir dažniausiai – šeimos ir draugų kompanijos vienodai. Štai Adamsų šeimynėlė, štai karių būrys, štai viduramžių lankininkai, štai visi „Sucide Squad“ herojai… Kitas akcentas – gatvės muzikos konkursas. Visą miestą užplūsta muzikos grupės ir visų jų nariai irgi vilki pagal vieną stilių. Tiesa, tai ir vienas labiausiai „pašėlusių“ Ispanijos renginių, kai žmonės „nutrūksta nuo grandinės“: tiek šiukšlių, viešai besišlapinančių, girtų ar apkvaišusių žmonių vienoje vietoje kitur Europoje nemačiau.

Ar verta keliauti į Andalūziją?

Andalūzija buvo viena tų pasaulio civilizacijos viršūnių, kaip Britanija, Italija ar Konstantinopolis – tik kitu laiku ir trumpiau. Pamatyti tuos Kordobos Kalifato, Granados emyrų pastatytus grožius verta kiekvienam, kurį tik žavi senieji miestai ir miesteliai, istorija. Ypač tiems, kam dėl kokių nors priežasčių leistis “gilyn į arabų kraštus”, Maroką, Tunisą, mažiau jauku (pavyzdžiui, nepatinka tenykštė “nešvara”).

Andalūzijos kalnų miesteliai, kalnų vaizdai irgi gali apžavėti, o giedri dangūs, karšta saulė ir paplūdimiai žada vieną geriausių Europoje klimatų pajūrio atostogoms.

Kita vertus, jei esi žmogus, kuriam masinis turizmas kelia stiprią atstūmimo reakciją – tai, turbūt, Andalūzija nebe tau. Turistų minios sekančios gidus su vėliavėlėmis, sausakimšos automobilių ir autobusų aikštelės, eilės prie lankytinų vietų ir būtinybė pirkti bilietus prieš kelias dienas ar savaites – viso to Andalūzijoje be galo daug, ypač ilgojo sezono metu. Juk Ispanija – antra populiariausia turistų tarpe šalis, o Andalūzija – vienas populiariausių jos regionų…

Kainos ir kokybės santykį irgi gali rasti daug geresnį – anapus Europos atostogauti ir pigiau, ir viskas neretai naujau, labiau pritaikyta šiuolaikinėms atostogautojų užgaidoms. Lengviau rasti, pavyzdžiui, viešbutį ant jūros kranto kuris nebūtų anapus kelio nuo paplūdimio, kaip įprasta Costa del Sol.

Taigi, ar Andalūzija ir Costa del Sol tau – turi atsakyti pats, nes tai priklauso nuo to, kas svarbu tau. Kokia jūsų nuomonė apie Andalūziją ir patirtis tenai? Rašykite į komentarus.

---

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

---

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa
6. Baskija – seniausia Europos tauta
7. Korida Ispanijoje – viskas, ką reikia žinoti

---

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

---

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

Esu skridęs su persėdimais šimtus kartų – įpratus, tai labai paprasta.

Bet tiems, kas su persėdimais skrenda retai, kyla daug klausimų – nuo elementarių “kaip persėsti” ar “kiek laiko reikia persėdimui” iki visokių “o kas jeigu pirmas skrydis vėluos?”.

Todėl parašiau šį straipsnį, kur stengiuosi į visus atsakyti (jei kils daugiau – rašykit į komentarus).

Kaip persėdama iš lėktuvo į lėktuvą?

Pradėsiu nuo to, kaip apskritai atrodo persėdimas tarpiniame oro uoste – jei tai puikiai žinote, praleiskite šį skyrelį.

Taigi, paprasčiausias persėdimas atrodo taip:

1.Išlipi iš pirmojo skrydžio ir per “rankovę” ar autobusu patenki į oro uosto pastatą.

2.Vos užėjęs į vidų ekranuose pasižiūri, iš kelintų vartų (angl. “Gate”) laipinamas tavo kitas skrydis, ir eini prie tų vartų bei, atėjus laipinimo laikui, lipi į tą skrydį.

Viskas – nieko daugiau daryti nereikia!

Tačiau gali būti papildomų niuansų, priklausomai nuo oro uosto ir avialinijų:

1.Kai kuriuose oro uostuose atvykę keleiviai išleidžiami ne į tą pačią zoną, iš kur laipinami išvykstantys skrydžiai. Tokiu atveju reikės sekti rodyklėmis “transfer” arba “connections” (angliškai “persėdimas”) ir jos nuves į išvykimo zoną. Tam, kad į tą zoną patektum, kartais dar reikės pereiti papildomą saugumo kontrolę (peršvietinės daiktus) – bet “transfer” rodyklės nuves kur reikia. Kartais bus dviejų tipų “transfer” rodyklės – “international transfer” / “international connections” (į tarptautinius skrydžius) ir “domestic transfer” / “domestic connections” (į vidinius tos šalies skrydžius) – sekite tinkamą pagal jūsų kitą skrydį.

2.Kai kuriuose oro uostuose vartai, kur bus laipinamas lėktuvas, užrašomi tik likus labai mažai laiko iki skrydžio. Tokiu atveju atskridę, tarkim, prieš 3 val., kito skrydžio vartų nesužinosite. Likite oro uosto pastate, pažiūrėkite, prieš kiek laiko skelbiami vartai ir sekite ekraną, kol jame atsiras jūsų vartai, tada eikite prie jų.

3.Labai retais atvejais tarpiniame oro uoste privalėsite atsiimti ir vėl atiduoti bagažą. Dar įlipdamas į pirmąjį skrydį (atiduodamas bagažą prie registracijos langelio) klauskite, ar bagažas keliaus iki galutinio taško, ar jį reiks atsiimti ir vėl priduoti persėdimo oro uoste.

4.Įprastu atveju jau lipdami į pirmąjį skrydį turėsite abiejų skrydžių įlaipinimo talonus (juos būsite atsispausdinę iš interneto, parsisiuntę į mobilųjį telefoną ar jums bus davę pirmame oro uoste registracijos metu). Tačiau kartais antrojo skrydžio įlaipinimo talono iš anksto negausite. Tokiu atveju persėdimo oro uoste jį reikės atsiimti prie “persėdimų stalo” (transfer desk) – atvykus reikės eiti, kur ir šiaip eitumėte, iki pamatysite tokį stalą (“kioską”). Jei tokių stalų keli – eikite prie to stalo, prie kurio yra jūsų aviakompanijos ženklas.

5.Kai kurie dideli oro uostai turi po kelis pastatus – terminalus. Kartais skrydžiai gali būti iš skirtingų terminalų (pvz. Atskrisite į A terminalą, išskrisite iš B). Tokiu atveju reiks sekti rodykles į terminalą, iš kurio skrisite. Kartais gali tekti pervažiuoti traukinuku ar autobusu – tai praktiškai vienintelis atvejis, kada persėdant reikės išeiti iš oro uosto pastato.

Svarbu, jei nori iš karto persėsti, nepradėti sekti rodyklėmis “Išėjimas” (angl. “Exit”), “Bagažo atsiėmimas” (angl. “Baggage claim”), “Atvykimas” (angl. “Arrival”) – nebent jos sutaptų su persėdimo rodyklėmis ar rodyklėmis į jūsų vartus. Nes jei “be reikalo” išeisi į miestą, teks iš naujo eiti per saugumo ir pasų kontrolę net jei ir šiaip nereiktų, susigaiš laiko (savo kelionių pradžioje esu kartą padaręs šitą klaidą).

Kas bus, jei lėktuvas vėluos? Jungiamieji skrydžiai ir atskiri bilietai

Jungiamasis skrydis (angl. connecting flight) oficialiai yra tik tada, kai parduotas vienas bilietas. T.y. iš karto nusiperkate bilietą pvz. Vilnius-Paryžius-Niujorkas, yra vienas rezervacijos kodas iš šešių simbolių (XHK8KL ar pan.). Tokiu atveju turėsite visas čia aprašytas teises ir galimybes. Bet kokio keitimo atveju, aviakompanija privalės jus nuskraidinti į galutinį tašką, galbūt mokėti kompensacijas, garantuoti, kad spėsite persėsti ir pan. T.y. jei bilietas Vilnius-Paryžius-Niujorkas, jus vis tiek privalės nuskraidinti iki Niujorko (beveik) kas be atsitiktų.

Neretai žmonės daro kitaip – tiesiog nusiperka du atskirus bilietus vieną po kito, pvz. Vilnius-Paryžius ir Paryžius-Niujorkas. Tokiu atveju už viską jie atsako patys. Tarkim, jeigu skrydis Vilnius-Paryžius bus atidėtas ir jie nespės į skrydį Paryžius-Niujorkas, turės savo lėšom pirkti naują skrydį. Tai vadinama “netikru jungimu” (angl. fake connection, self-transfer) ir su tuo geriausia prasidėti tik labiau patyrusiems keliautojams, kurie žino, ką daro, nes, nors iš pažiūros atrodys pigu, galiausiai gali patirti daug nuostolių. Nes jeigu pirmas skrydis vėluos, nespėsi į antrą ir teks pirkti bilietą į skrydį tą pačią dieną ar “rytoj”, tai kainos gali būti milžiniškos.

Atsargos priemonės jei visgi pirksite netikrą jungimą:
1.Pirkti kuo vėliau. Jei perki prieš 6 mėnesius, labai didelė tikimybė, kad bent vienas skrydis bus pakeistas ir jungimas “grius”, o jei perki prieš savaitę – tikimybė jau labai maža. Aišku, lazda turi du galus – kuo vėliau perki, tuo sunkiau gauti gerą kainą.
2.Pasilikti didelį tarpą tarp skrydžių – kad spėtum persėsti ir pirmą skrydį atidėjus. Skrisdamas “netikrais jungimais” stengiuosi pasilikti ir dieną-dvi tarp skrydžių, apžiūrėdamas miestą pakeliui. Rizika, kad pirmąjį skrydį atidės visai parai, maža, o rizika, kad atidės porai valandų – didelė.
3.Įsigyti netikro jungimo draudimą – tokius, tarkim, siūlo Kiwi sistema. Tokiu atveju vėlavus pirmam skrydžiui naują “nupirks” draudimo kompanija, bet reikia atidžiai skaityti draudimo sąlygas. Be to, draudimas kainuoja, pridėjus tą sumą gali suprasti, kad “netikras jungimas” neapsimoka išvis.

Kaip rasti netikrus jungimus? Tam padeda kai kurios skrydžių paieškos sistemos, ypač Azair. Daugelis tarpininkų ir agentūrų netikrų jungimų nepardavinėja.

Kodėl kas nors apskritai perka “netikrus jungimus”? Todėl, kad daug pigių aviakompanijų “oficialių jungimų” nesiūlo išvis. Taip pat “oficialus jungimas” gali būti neįmanomas ar labai brangus, kai pirmas ir antras skrydis – skirtingiems aljansams priklausančių avialinijų. Tokiais atvejais panašaus “oficialaus jungimo” ar “tiesioginio skrydžio” gali nebūti išvis ar jis būti trigubai-penkiagubai brangesnis.

Mano asmeninės situacijos:
1.Lietuva-Malaga bilietai buvo brangūs, tai per Azair įsigijau pigesnius per Turiną – Vilnius-Turinas-Malaga. Kad neprarasčiau bilieto, Turine pasilikau dvi dienas ir apžiūrėjau miestą, kuriame nebuvau buvęs.
2.Skrydžiai į Gran Kanariją buvo brangūs, taigi, pažiūrėjęs “Azair”, skridau ten per Milaną ir Fuerteventūrą. Milane turėjau visą dieną (“laiko rezervą”), per kurią nuvažiavau į centrą, o Fuerteventūroje – pora dienų, tokiu būdu apžiūrėjau dar papildomą Kanarų salą, o bilietai pigesni nei skrendant tiesiai į Gran Kanariją.
3.Skrydžiai iš Malagos į Tunisą buvo nepigūs, tad su netikrais “EasyJet” jungimais į priekį skridau sustodamas porai dienų Ženevoje, apžiūrėdamas miestą, kuriame iki tol nebuvau (ten apsistoti nebuvo pigu, bet atrodė geriau išleisti tuos pinigus papildomai vietai aplankyti, o ne skrydžio bilietams), o grįžau per Londono Getviką – ir užuot brangiai važiavęs į Londoną, keliavau nakvoti į prie Getviko esantį Braitono kurortą, kur buvo nesezonas ir dar nebuvau buvęs.

Kiek laiko pakanka persėdimui?

Tai priklauso nuo oro uosto ir nuo situacijos. Vieni oro uostai milžiniški, kiti maži. Vienuose persėsdamas privalai pereiti saugumo kontrolę, kituose neprivalai. Esu persėdęs ir per 2 minutes, bet tam reikėjo ir sėkmės (pirmo skrydžio išlaipinimas ir antro įlaipinimas buvo šalia), o gali ir 40 min. nepakakti.

Laimė, kad, jei jungimas oficialus, “ar pakaks laiko” už tave mąsto aviakompanijos. Jos žino oro uostų tvarką, dydžius. Jeigu persėsti, tikėtina, nespėtumėte, tokio bilieto jums net neparduos. Jei persėdimas mažam oro uoste, gali pardavinėti bilietus su 25 min. tarpu tarp skrydžių, persėdant didesniame oro uoste su 49 min. ir pan.

Visgi, jeigu esate nepatyręs keliautojas (pvz. pirmą kartą skrendate su persėdimu), galite dėl visa ko nepirkti bilietų kai persėdimui mažiau nei 1 val. 30 min. ar pan.

Vienintelis atvejis, kada galite ne dėl savo kaltės nespėti persėsti nusipirkę oficialų jungiamąjį skrydį – kai pirmasis skrydis vėluoja ar atšaukiamas. Bet už tai atsako aviakompanija, ne jūs. Žr. žemiau ką daryti tokiu atveju.

Ką daryti, jei nespėjote persėsti?

Jeigu jungimas oficialus, o pirmasis skrydis vėluoja, tai už viską atsako aviakompanija. Ji privalo jus perkelti į kitą skrydį, kuris skrenda į tą patį galutinį tašką. Europos Sąjungoje, jei į galutinį tašką nuvyksite vėliau, dar ir dažniausiai privalo sumokėti kompensaciją, maitinti ir pan. Kitose šalyse reikalavimai gali būti mažesni, bet principas, kad aviakompanija privalo nuskraidinti ten, kur pirkot bilietą, yra visur.

Įprastai būna taip:

Jeigu pirmas skrydis vėluoja nedaug ir tiesiog lieka mažai laiko persėsti (pvz. 20 minučių vietoje valandos) – aviakompanija darys viską, kad spėtumėte. Pavyzdžiui, jus, vos atskridusį, pasitiks aviakompanijos atstovas ir rodys kur eiti, kad negaištumėte laiko paieškoms. Aišku, stengtis turite ir jūs pats – pvz. jei kur bus eilė, turite teisę prašytis būti praleidžiamas be eilės. Kartais būna, kad aviakompanija net nurodo antram skrydžiui jūsų palaukti, bet taip būna ne visada (priklauso nuo to, kiek žmonių vėluoja persėsti į tą skrydį).

Jeigu skrydis vėluoja tiek, kad spėti į kitą skrydį nebeįmanoma (pvz. kai nusileidžia pirmas skrydis, antras skrydis jau būna išskridęs) – tai atskridus į tarpinį oro uostą reikia eiti pas aviakompanijos atstovus ar “persėdimų stalą” (transfer desk). Tokie būna vos atskridus, dažniausiai tam nereikia pereiti pasų kontrolės. Visgi, net jei atrodo beviltiška, vos atskridę, dar žvilgtelkite į oro uosto informacinį ekraną – gali būti, kad ir antras skrydis bus atidėtas, ir jūs spėsite.

Kartais būna ir taip, kad pirmas skrydis smarkiai atidedamas iš anksto ir jau prieš į jį įlipdamas supranti, kad persėsti tikrai nespėsi. Tokiais atvejais patikrinkite el. paštą – gali būti, kad aviakompanija atsiuntė jums naujus bilietus ir gali būti, kad skirsis ne tik antras skrydis, bet ir pirmas (pvz. vietoj skrydžio per Amsterdamą bus skrydis per Paryžių). Jei neatsiuntė, galite kreiptis į aviakompanijos atstovus (registracijos stalelį) dar pirmam oro uoste, klausdamas, ką daryti, ir sekite nurodymais.

Jeigu esate “atidavęs” registruojamą bagažą, tai bagažą aviakompanijos nukreips kur reikia savaime be jūsų papildomo aiškinimosi.

Dar kartą primenu – jei jungimas netikras – du atskiri bilietai (žr. skyrelį aukščiau) – tai jokia tokia aviakompanijos pagalba nepriklauso; viskas jūsų rizika, naują bilietą turite pirkti pats!

Mano asmeninės situacijos:

1.Turėjau skristi Vilnius-Helsinkis-Delis. Skrydį Vilnius-Helsinkis atidėjo taip, kad tapo aišku, kad į Helsinkis-Delis nespėsiu. Pasiteiravau Vilniaus oro uoste, ką daryti – liepė vis tiek skristi į Helsinkį, teirautis ten. Helsinkyje davė du pasirinkimus: arba nakvynė oro linijų sąskaita Helsinkyje ir skrydis Helsinkis-Delis rytoj, arba skrydis su dar vienu persėdimu Helsinkis-Honkongas-Delis tą patį vakarą. Pasirinkau šį variantą, kad liktų daugiau laiko Indijoje. Davė pavalgyti (oro linijų sąskaita kuponą) ir nuskridau sėkmingai. Kadangi į Indiją atskridau gerokai vėliau, paprašiau kompensacijos – gavau 600 EUR kompensaciją, kas išėjo net daugiau, nei mokėjau už bilietą!

2.Turėjau skristi Longjerbjenas-Oslas-Ryga. Skrydį Longjerbjenas-Oslas atidėjo taip, kad tapo aišku, kad Osle liks 15 min persėsti. Longjerbjene siūlė iš karto išduoti įlaipinimo taloną vėlesniam skrydžiui Oslas-Ryga, bet nusprendžiau pasistengti suspėti persėsti. Osle teko greitai eiti – bet spėjau. Į lėktuvą Oslas-Ryga įlipau paskutinis iš keleivių, gal manęs dar šiek tiek palaukė papildomai, nes žinojo, kad atskrisiu, o jei būčiau nespėjęs, aviakompanijai būtų nuostolių.

3.Turėjau skristi Vilnius-Amsterdamas-Niujorkas-Puerto Rikas. Tačiau dar likus keliems mėnesiams iki skrydžio Vilnius-Amsterdamas laiką pakeitė taip, kad į Amsterdamas-Niujorkas būčiau nespėjęs. Aviakompanija iš karto atsiuntė ir naują bilietą – pakeitė mano maršrutą į Vilnius-Amsterdamas-Panama-Puerto Rikas. Šį maršrutą ir nuskridau.

Ar persėdimui reikia vizos?

Net jeigu į šalį, kurioje persėdi, reikia vizos ar kitokio dokumento, dažniausiai būna, kad jei vien tik persėdi ir neišeini iš oro uosto pastato, vizos tau nereikia.

Tačiau gali būti, kad persėsti neišėjus iš oro uosto nepavyks (pavyzdžiui, skrydžiai bus iš skirtingų terminalų). Taigi, prieš perkant bilietus persėdimui šalyje, į kurią reikia vizų arba kitokių leidimų, reikia išsiaiškinti galimybes.

Dažniausiai persėdimai be vizos įmanomi tik turint oficialų jungiamąjį skrydį. Su “netikrais jungimais” gali kilti visokių problemų (pvz. neįleis jau į pirmą skrydį, nes neturite vizos, o oficialiai skrendate į tą šalį) – todėl netikrų jungimų per šalis, į kurias reikia vizos, neturint tos vizos, nerekomenduoju.

Taip pat yra ir tokių šalių, kur bet kokiam persėdimui privaloma turėti vizą.

Jei vizos reikės, o jūs neturėsite – tai bus jūsų kaltė, avialinijos už tai neatsakys net jei skrydis jungiamasis oficialiai ir neprivalės kompensuoti.

O kas jei skrydis su keliais persėdimais?

Oficialūs jungiamieji skrydžiai gali būti ir su dviem persėdimais. Visa tvarka ta pati – tiesiog persėsti reiks du kartus. Avialinijos vis tiek pilnai atsako už nuskraidinimą “iki galo”, pvz. jei skrydis Vilnius-Varšuva-Niujorkas-Los Andželas – tai iki Los Andželo.

Pavyzdžiai skrydžių, kuriuos skridau su dviem persėdimais:
1.Vilnius-Amsterdamas-Panama-Puerto Rikas.
2.Oklendas-Singapūras-Amsterdamas-Vilnius.

Kalbant apie “netikrus jungimus”, su dviem persėdimais jie dar rizikingesni nei bet kada – nes bet kurio vieno skrydžio pakeitimas gali “viską sugriauti”. Taip skrendu nebent su kelių dienų tarpu tarp skrydžių, pvz. kaip aprašau šiame straipsnyje: “Pigiais skrydžiais į egzotiškus kraštus? Įmanoma!“. Taip galima sutaupyti, tačiau tai kainuoja laiko.

Neretai būna taip, kad vienas persėdimas – oficialus (jungiamasis skrydis), o kitas – ne. Tokiu būdų daug lietuvių nuskrenda kokiu “Ryanair” ar “Wizzair” iki Europos oro uosto, iš kurio pradeda ilgą kelionę į kitą žemyną. Pvz. esu taip skridęs į Kolumbiją: atskiri bilietai Vilnius-Milanas ir Milanas-Madridas-Bogota. Šiuo atveju labai svarbu pasilikti rimtą tarpą (naktį ir pan.) prieš “ilgąjį skrydį”, nes to skrydžio netekti dėl pirmojo vėlavimo būtų labai didelis nuostolis.

Ar galima išeiti į miestą ir ką veikti laukiant jungimo?

Čia aprašiau, ką minimaliai reikia padaryti, kad persėstum. Tačiau galite padaryti ir daugiau – galite išeiti į miestą ir paskui sugrįžti (tiesa, tam reiks iš naujo pereiti visas kontroles). Pavyzdžiui, jei persėdimas dieną – galite važiuoti pabūti į miesto centrą, o jei naktį – į viešbutį.

Išimtis – jeigu į šalį, kurioje persėdi, reikia vizų (ar yra kitų patekimo reikalavimų), o tu to neturi. Tiesa, kai kuriose šalyse yra išimtis ir, jei toje šalyje persėdinėji, ribotą laiką galima išeiti iš oro uosto be vizos.

Važiuojant į miestą svarbu tinkamai paskaičiuoti laiką. Iš kai kurių oro uostų ir į juos nusigauti ilgai užtrunka. Paprastai į centrą važiuoju tik jei yra 5+ valandų persėdimui. Žr. straipsnį “Kaip nuvažiuoti iš oro uosto į miestą (ir atgal)“.

Apie tai, ką galima nuveikti persėdimų metu, esu parašęs atskirą straipsnį – “Laukimas oro uoste gali būti smagus!“. Ten sužinosite, kaip oro uoste laukiant persėdimo patogiai išsimiegoti, kokios parduotuvės, restoranai, laukimo salonai ir kt. būna oro uoste.

Ar galima skristi tik dalį jungiamojo skrydžio?

Pavyzdžiui, pirkote bilietą Vilnius-Varšuva-Berlynas, ar galite skristi tik Vilnius-Varšuva?

Avialinijos tai daryti paprastai draudžia. Taip yra todėl, kad jos taiko skirtingas kainas skirtingiems jungiamiesiems skrydžiams. Kartais gali būti taip, kad, tarkime, Vilnius-Varšuva-Berlynas bus akcija, ir tas skrydis kainuos net pigiau, nei tiesiog Vilnius-Varšuva! Aišku, avialinijos nenori, kad “gudručiai”, kuriems reikia tik Vilnius-Varšuva, pirktų akcinį Vilnius-Varšuva-Berlynas ir skristų tik iki Varšuvos…

Iš oro uosto jus visada išleis. Bet avialinijos gali jus “nubausti” tokiais būdais:
1.Atšaukti visus likusius bilietus, kuriuos pirkote tuo pat metu. Pvz. jei pirkote Vilnius-Varšuva-Berlynas-Varšuva-Vilnius, tai, neskrisdamas Varšuva-Berlynas, prarasite ir Berlynas-Varšuva-Vilnius.
2.Neįleisti į lėktuvą, jei bandote įlipti tarpiniame oro uoste (pvz. jei pirkote Berlynas-Varšuva-Vilnius, o bandote įlipti Varšuvoje).
3.Sudaryti problemas atsiimti registruotą bagažą, jei atidavėte registruotą bagažą.

Kartais gali būti, kad, pavyzdžiui, bagažo neturite, jokių kitų bilietų nepirkote – tada avialinijos neturės kaip jūsų nubausti ir galėsite “išlipti su visam pakeliui” (tačiau “įlipti pakeliui” nepavyks niekada, jei jungimas oficialus).

“Netikri jungimai” yra du atskiri bilietai – ten galite daryti ką nori, bet tai neapsimoka, nes bilietų kainos atskiros ir akcijų čia nebus.

Komentarai

Kelionė į Kanadą gali būti labai įvairi! Kanada – tai ir spalvingiausi kalnai, ir prerijos, ir didieji žvėrys, ir Niagaros kriokliai, ir begaliniai Šiaurės toliai.

Esu aplankęs visas 10 Kanados provincijų ir daugelį svarbiausių šalies vietų – ir į šį kelionių vadovą surinkau informaciją, kaip geriausia keliauti po Kanadą, kuo ji unikali ir ką ten labiausiai verta pamatyti.

Kanados regionai ir gamta

Kanados dydį sunku suvokti! Jos plotas – kaip visos Europos, o nuo rytinio Kanados pakraščio yra arčiau Lietuva, nei vakarinis Kanados pakraštys!

Taigi nėra jokios „tipinės Kanados gamtos“, bet yra keli milžiniški regionai su sava dvasia ir gamtovaizdžiais bei atmosfera.

Iš vakarų į rytus:

1.Uolėtieji kalnai ir Ramiojo vandenyno pakrantė. Šita Kanados gamta neabejotinai dramatiškiausia, spalvingiausia: žydri (it dažų pripilti) ežerai, pilki ledynai ir ledyninės upės, aštrūs kalnynai… O viso to viršūnė – du garsiausi Kanados nacionaliniai parkai – Banfas ir Džasperis – gal net pranokstantys savo „konkurentus“ JAV.

2.Kanados prerijos. Tai – 1000-1500 km pločio lygumos, fermos ir rančos… Tai tik skamba nuobodžiai! Tiesiog magiška atsidurti žemėse, kur viskas atrodo kokius 10 kartų didžiau, nei Europoje: ūkiai didesni, tiesūs keliai ilgesni, saulėlydžiai spalvingesni, o žvaigždynai ryškesni: nes retų kaimelių šviesos neužgožia dangaus. O kur dar visi dinozaurų skeletai: Kanados prerijos yra viena „dinozauringiausių“ vietų žemėje.

3.Kanados „gyvenama širdis“. Daugiau nei pusė visų Kanados žmonių gyvena vos 2% šalies teritorijos: pietiniame Ontarijuje ir Kvebeke (aplink Toronto, Otavos ir Monrealio miestus, palei Didžiuosius ežerus). Kai esi ten, niekaip nejauti, kad Kanada – šitaip retai gyvenama šalis. Ten – milijoniniai didmiesčiai, daugelio juostų automagistralės, dangoraižiai, automobilių kamščiai. Bet gamta Kanadoje šalia visur: normalu, kad net didžiausių metropolių parkuose ar kapinėse „ganosi“ kiškiai, voverės, švilpikai, net elniai ar briedžiai. Ir būtent toje „Gyvenamoje Kanados širdyje“ stūkso vienas didžiausių pasaulio gamtos stebuklų: Niagaros kriokliai, vienų džiaugsmui, o kitų liūdesiui riaumojantys faktiškai vidury miesto.

4.Rytų Kanada (Atlanto vandenyno pakrantė). Kai kur “prasišauna” didingos uolos, bet šiaip gamta čia tokia net lietuviška – kalvos, miškai. Bet gerokai šaltesnė, atšiauresnė: šaltoji Labradoro srovė atvėsina krantus, atneša ledkalnius, kuriais, būna, net baltieji lokiai atplaukia. Dėl to gyventojų – mažiau, o gamtos – daugiau. Ypač Niufaundlendo saloje, kur tiesiog nuo kranto mačiau daugiau banginių ir ledkalnių nei kur kitur gyvenime. O piečiau plytinčioje Fandžio įlankoje Naujajame Bransvike – didžiausi pasaulyje kasdieniai potvyniai ir atoslūgiai bei cunamius primenančios bangos, „apsukančios“ upių tėkmę.

Be šių keturių regionų, Kanada turi penktąjį – didžiausią ir ikoniškiausią, bet menkiausiai lankomą. Kanados Šiaurę. Didžioji Kanados dalis yra Šiaurė: tokia beveik negyvenama gamtos karalija, kur temperatūra žiemomis krenta ir žemiau -50, viskas užsnigta, ištisi kaimai lieka neprivažiuojami. Ten labai brangu, ten mažai kas užklysta, ten mažai ir konkrečių „gamtos stebuklų“, daugybei gyvūnų ir augalų irgi per šalta; ten žaviausia „pasaulio galo“ atmosfera. Vos kelios vietos garsesnės kaip Čerčilis, kur turistų masės spalį-lapkritį atvažiuoja traukiniu ar atskrenda lėktuvu (nes kelių ten nėra) stebėti miestelį užplūstančių baltųjų lokių. Šiauriausiame Kanados trečdalyje net nėra provincijų: žmonių ten tiek mažai, kad ji valdoma iš centro kaip teritorijos.

Kanados miestai

Kanada negarsėja miestų grožiu. Jos miestai labai jauni, pastatyti europiečių kolonistų, kurie didžiąją dalį Kanados įsisavino tik XIX-XX a. Daugelis Kanados miestų tad – vienas kitą keičiantys vienaukščiai namai, amerikinių prekių ženklų restoranai, prekybos parkai, taisyklingos tiesios gatvės…

Bet yra išimčių (ne eilės tvarka):

1.Torontas. Didžiausias Kanados miestas (5,5 mln. gyv.) su gražia ežero pakrante ir CN bokštu, vienu metu buvusiu aukščiausiu pasaulyje. Visgi nežinau, ar apskritai siūlyčiau keliauti į Torontą – bet pasirinkimo turbūt ir neturėsite, nes tikriausiai į jį atskrisite arba iš jo išskrisite – tad dienai stabtelti tikrai verta.

2.Monrealis. Mažesnis už Torontą (3,5 mln. gyv.) bet gerokai įspūdingesnis: su pilis primenančiais senamiesčio ir centro pastatais, didingomis bažnyčiomis, vaizdais nuo kalnų, vietą, kur vyko EXPO paroda, žyminčiu įspūdingu kupolu.

3.Vankuveris (2,5 mln.). Nepaisant dažnų pagyrų jo saikingai moderniai architektūrai, Vankuverio, kaip miesto, grožį man buvo sunkoka įžvelgti: nauji aukšti daugiabučiai ir tiek. Tačiau kas Vankuveryje tikrai neprilygstama – tai jį supanti gamta. Visose panoramose – kalnai, dangoraižių papėdėse – Ramiojo vandenyno įlankos, iš kurių nuolat kyla hidroplanai ir į Aliaskos kruizus leidžiasi kruiziniai laivai.

4.Kvebekas (700 000 gyv.). Neabejotinai gražiausias Kanados senamiestis – nes tai seniausias Kanados miestas, prancūzų įkurtas dar 1608 m. Čia gausu senų pastatų, bažnyčių, tvirtovių. Be to, miestas išsidėstęs dviejose terasose, o nuo viršutinės atsiveria puikūs vaizdai.

5.Otava (1 mln. gyv.). Kanados sostinė, pastatyta „nuo nulio“ XIX a., labiausiai žavi didingais valdžios pastatų rūmais. Nežinia, ar dėl to būtų verta specialiai ten skristi – bet kai ji specialiai pastatyta tarp Toronto ir Kvebeko, tyrinėdami tą regioną vis tiek pravažiuosite.

6.Kalgaris (1,4 mln. gyv.). Didžiausias Kanados prerijų miestas šiaip jau nykokai naujas, bet kardinaliai pasikeičia dviems liepos savaitėms per „Calgary Stampede“ – tikriausiai didžiausią pasaulyje miesto šventę. Ten – ne tik kasdieniai superkoncertai, fejerverkai ar mugės, bet ir geriausia vieta prašalaičiui patirti „prerijų kultūrą“: geriausi pasaulio rodeo, karietų lenktynės, „estafetės“ peršokant nuo žirgo ant žirgo, indėnų šokiai bei dainos ir t.t.

Kanados muziejai, nacionaliniai parkai ir pramogos

Svarbiausios Kanados gamtos grožybės priklauso nacionaliniams parkams, o svarbiausios istorinės vietos (visokie fortai ir pan.) – nacionalinėms istorinėms vietoms. Kartu jos sudaro Kanados parkų sistemą: į kiekvieną šių vietų gali nusipirkti ir vienkartinį vienos dienos bilietą, bet gali nusipirkti ir metinį abonementą į visas tokias vietas iš karto. Tai neretai apsimoka net jeigu keliauji tik dviems-trims savaitėms, ypač jei keliauja šeima (nes yra pigesni keturių žmonių bilietai). Pasiskaičiuokite pagal savo kelionės planą.

Nacionaliniai parkai ir nacionalinės istorinės vietos turi labai kokybiškus lankytojų centrus, kuriuose – daug informacijos, į kainą įeinančios ekskursijos bei orientaciniai filmai.

Ne visos lankytinos vietos priklauso šiai sistemai – yra ir provincijų parkai bei vietos (su atskirais provincijų lygio abonementais) ir privačios vietos, bet daugelis muziejų – kokybiški.

Kanada stipriausia pasaulyje savo gyvaisiais muziejais: tai tokie muziejai, kuriuose ne tik pastatytas ištisas tam tikro Kanados laikotarpio miestelis (pvz. XVIII a. prancūzų fortas ar į Ameriką atplaukusių vikingų gyvenvietė), bet tame miestelyje „gyvena“ ano laikotarpio rūbais apsirengę aktoriai, vadinami interpretatoriais. Jie įsijautę į savo vaidmenį iki smulkmenų: žino ir patys daro tai, ką darytų jų „herojus“ (koks nors ten prancūzų karys ar indėnas pirklys). Geriausiuose gyvuosiuose muziejuose pasijunti it patekęs į visą dieną trunkantį spektaklį ir nepralenkiamas čia King‘s Landing muziejus Kanados rytuose (XIX a. iš JAV į Kanadą pabėgusių britų lojalistų kaimas), bet puikūs ir Luisburgo (Louisburg Kanados rytuose – XVIII a. prancūzų fortas) bei Viljamo forto muziejai (Fort William Ontarijuje – atkuria XIX a. europiečių-indėnų prekybos kailiais punktą).

Keliaujant po Kanadą verta išmėginti ir „kanadietiškiausias pramogas“. Pavyzdžiui, apsilankyti kanadietiško sporto varžybose. Nacionalinis sportas Kanadoje – ledo ritulys, o Kanados NHL – galingiausia pasauly jo lyga. Dar du sportai išrasti ir praktikuojami beveik vien Kanadoje, bet čia turi būrius sekėjų ir pritraukia pilnus stadionus: indėnų įkvėptas lakrosas ir į amerikietiškąjį panašus kanadietiškas futbolas. Nors rodeo gal labiau asocijuojasi su JAV, garsiausia pasaulyje rodeo šventė vyksta Kanados prerijose (Calgary Stampede).

Taip pat Kanadoje gimė ir garsiausias pasaulyje cirkas Cirque du Soleil – naujus jo pasirodymus dažniausiai galima išvysti Monrealyje stovinčioje milžiniškoje palapinėje (grand chapiteau).

Kanados klimatas

Rašydamas tokius kelionių vadovus po kitas šalis paprastai turiu atskirą skyrių „Klimatas ir kurortai“. Su Kanados klimatu apie kurortus nė neverta rašyti: vandenyno temperatūra vasarą ~15 laipsnių pačiose šilčiausiose vietose… Aišku, paplūdimių yra tiek prie vandenynų, tiek prie Didžiųjų ežerų (jie kiek šiltesni), bet turbūt niekas poilsiauti į Kanadą specialiai nevažiuoja, o patys kanadiečiai vos gavę progą mauna pasikaitinti į Floridą ar Karibus.

Kanadoje žiemos šaltos. Labai šaltos. Rytinėje Kanadoje net teritorijose, kurios yra piečiau Lietuvos, gerokai šalčiau dėl šaltųjų vandenyno srovių. O šalčiausios žiemos toliau nuo vandenynų, kur klimatas žemyninis, ypač kalnuose. Išimtys – kiek šiltesnis Vankuveris ir į Lietuvą panašus Torontas. Sausio mėnesį vidutinės temperatūros tokios:

Vankuveris: dieną +7, naktį +2
Banfas: dieną -4, naktį -14
Kalgaris: dieną -1, naktį -13
Edmontonas: dieną -6, naktį -15
Torontas: dieną 0, naktį -7
Monrealis: dieną -5, naktį -12
Otava: dieną -6, naktį -14
Jelounaifas (Kanados šiaurė): dieną -22, naktį -30

Palyginimui, Vilniuje vidurkiai – dieną -2, naktį -7.

Tiesa pietinėje Kanados dalyje vasaros nors trumpos, bet šiltos, tokios kaip Lietuvoj ar karštesnės. Būtent todėl 90% visų Kanados žmonių gyvena pačiuose šalies pietuose. Daugybė lankytinų vietų Kanadoje veikia tik vasaromis, bet tom vasarom kanadiečiai džiaugias kaip reikiant: Kanadoje stebėtinai populiarūs kabrioletai. Liepos mėn. temperatūros tokios:

Vankuveris: dieną +22, naktį +14
Banfas: dieną +23, naktį +15
Kalgaris: dieną +23, naktį +10
Edmontonas: dieną +23, naktį +12
Torontas: dieną +27, naktį +18
Monrealis: dieną +27, naktį +18
Otava: dieną +27, naktį +15
Jelounaifas (Kanados šiaurė): dieną +21, naktį +12.

Palyginimui, Vilniuje vidurkiai – dieną +23, naktį +13.

Tuo tarpu arčiau vandenynų vasaros vėsesnės – Niufaundlende net ir vasarą mūsų laukė stingdantis vėjas, rūkas, lietūs: šaltoji Labradoro srovė daro savo.

Na o visa Kanados šiaurė išvis niekada normaliai neatšyla – nebent kokiam mėnesiui. O pavasarį, rudenį ir žiemą kai kurie keliai užsningami taip, kad juos tenka atkasti ekskavatoriais (pamenu, vaikystėje neįtikėtinai atrodė tos nuotraukos). Užtat galima važiuoti per užšalusius ežerus – tai taip saugu, kad kiekvieną žiemą per kai kuriuos nutiesiami oficialūs keliai: kai 4-6 mėnesius temperatūra nepakyla aukščiau nulio, aišku, kad neįlūši. Tiesa, leistis į kelią žiemą griežtai patariama kelių automobilių vilkstine – nes jei sugesi, nebeveiks šildymas, tikėtina mirsi nuo šalčio. Sunkvežimių vairuotojai irgi ten, šiaurėje, žiemom važinėja po kelis…

Kanados kultūros

Kanada turi dvi oficialias kalbas: anglų ir prancūzų. Ir ji tarsi susideda iš dviejų skirtingų šalių: anglakalbės ir prancūzakalbės.

Angliškoji Kanada dominuoja: iš dešimties Kanados provincijų aštuonios yra anglakalbės ir tik vienintelis Kvebekas prancūzakalbis, o Naujasis Brunsvikas – dvikalbis.

Tačiau prancūziškasis Kvebekas – didžiausia plotu Kanados provincija, ten gyvena beveik ketvirtis kanadiečių. Vos kirtęs nematomą Kvebeko sieną kas kartą jaučiuosi patekęs tarsi į visai kitą valstybę: užrašai vien tik prancūziški, visi kalba prancūziškai (net imigrantai), o kaimuose ir miesteliuose nė nemoka (ar iš principo nekalba) angliškai. Kvebekas supranta, kad, jei „paleisi vadžias“, prancūzų kalba ir kultūra pamažu bus įveikta pasaulyje dominuojančios anglų kalbos. Taigi, griebiasi kontroversiškų „kovos už kalbą“ metodų, pagal kuriuos Lietuvos kalbininkai atrodo labai švelnūs. Kvebeke faktiškai veikia „kalbos policija“, net tai, kas visame pasaulyje yra angliška, ten privalo būti prancūziška: štai KFC tinklas vadinasi PFK, vietoje kelio ženklo “Stop” – ženklas “Arret”, Monrealio metro nėra angliškų pranešimų ir t.t. Kvebekas neabejotinai išsaugojęs savo kultūrą: labiau europietišką, rafinuotą. Anksčiau radikaliai katalikišką, bet dabar, kaip ir Prancūzijoje, dažniausiai kairuoliškai nereligingą.

Anglakalbių kanadiečių kultūra, tuo tarpu, panašesnė į amerikiečių. Kaip ir amerikiečiai, jie skilę į dvi politines stovyklas. „Radikalūs liberalai“ – su prie mokyklų plazdančiomis LGBT vaivorykštėmis, klimato kaitos baimėmis, imigrantų kvietimu ir narkotikų legalizacijos idėjomis – dominuoja Toronto ir Vankuverio apylinkėse. „Konservatoriai“ – su pikapais, tradicine krikščioniška mintimi, žodžio ir verslo laisvės idėjomis, „vesterniška“ kaubojų kultūra – nepralenkiami Kanados prerijose. Tiesa, priešingai nei Amerikoje, kur „konservatyvūs respublikonai“ su „liberaliais demokratais“ rinkimuose kaunasi kaip lygūs su lygiais, Kanada yra viena „liberaliausių“ pasaulio šalių: prerijose gyventojų tiesiog daug mažiau nei didmiesčiuose. O dar ir visas prancūziškasis Kvebekas – „liberalų“ pusėje. Tad Kanados konservatoriai visuomet jaučiasi „užguita mažuma“, o savo pyktį reiškia atsišaukimais prieš Otavos valdžią („Mažiau Otavos, daugiau Albertos“, „Fuck [ministras pirmininkas]“) ar visokiais „Laisvės konvojais“.

Stereotipiškai pagal senus filmus, knygas daugelis užsieniečių Kanadą dar įsivaizduoja kaip baltaodžių (anglų, prancūzų kilmės) šalį, bet tai ~30 metų pasenusios žinios. Kanados miestuose jau kuris laikas jie tapę mažuma. Kanados valdžia trokšte trokšta naujų imigrantų – tikisi Kanados gyventojų skaičių net padvigubinti, patrigubinti. Daugelis „naujųjų kanadiečių“, politorektiškai vadinamų „regimosiomis mažumomis“ (angl. visible minorities) yra iš Azijos: 7% Kanados žmonių – indai (vien sikhai – 1,5%), 5% – kinai, 3% – filipiniečiai ir t.t. Bet vis daugėja ir afrikiečių (4%), arabų (2%), lotynų amerikiečių (2%). Šiandieninėje Kanadoje net daugiau „diversity“ nei JAV, visokiausių tautybių restoranų ir parduotuvių. Ir kai skaitysite šį straipsnį įvardyti procentai jau tikriausiai bus gerokai pasenę, per maži.

Kanadoje masinė imigracija – nieko naujo, tik seniau ji buvo kitokia ir kitur. Dar XIX a. Kanada savo prerijas apgyvendino imigrantais iš Europos: leido jiems kurti tautinius kaimus, dalino nemokamai žemes. Iki šiol ten pilna vokiečių, suomių, prancūzų, skandinavų kaimų, o daugiausiai cerkvių kupolais paženklintų ukrainietiškų. Ukrainiečiams Kanada yra tai, kas lietuviams – Čikaga. Net 13% Saskačevano žmonių – ukrainiečiai, Albertoje – 8%. Tiesa, bėgant metams, vis daugiau tautinių kaimų žmonių išvyko į miestus, sudarė mišrias šeimas, nutautėjo. Lietuviai savo kaimų Kanadoje neįkūrė, bet kokie 20000 jų atvyko kaip pabėgėliai nuo sovietų okupacijos (dipukai), jie Kanados didmiesčiuose susikūrė sau įspūdingus „gabalėlius Lietuvos“: patriotinio meno pilnas lietuvių bažnyčias, lietuvių klubus, prie Toronto net lietuvių kapines pilnas tautinių paminklų, o užmiestyje – lietuvių stovyklas ir vasarvietes, kad ir vaikai išlaikytų kalbą ir kultūrą.

Iki Kanadą užplūdo visi kolonistai ir imigrantai, čia vyravo indėnai, politkorektiškai vadinami „pirmosiomis tautomis“ (First Nations) ir – šiaurėje – eskimai (politkorektiškai – inuitai). Bet šiandien visos tos ~50 tautų kartu tesudaro 5% Kanados žmonių (įskaičiuojant maišytus). Didmiesčiuose indėnus išvis matai tik muziejų aprašuose ar mandagiose padėkose prasidedant įvairiems renginiams („Prisiminkime, kad mes esame tradicinėse Kwakwa̱ka̱ʼwakw tautos žemėse“). Tačiau Kanados Šiaurėje tebėra kaimų ir miestų, kur indėnai sudaro gyventojų daugumą, be to, yra rezervatai. Deja, po ilgų persekiojimo šimtmečių, indėnų kultūrą atgaivinti sunku: dauguma nė savo kalbų nebemoka, tarp indėnų itin paplitęs alkoholizmas, nusikalstamumas. Kanadiečiai to gėdijasi ir kuria vis naujas ir naujas pagalbos indėnams programas – nuo autonomijų iki teisės be eilės stoti į universitetus, nuo tradicinės banginių medžioklės mokymų nusikalsti linkusiam jaunimui iki demonstratyvių atgailavimų už indėnų kultūros niekinimo šimtmečius net per eilines ekskursijas į gamtą – bet sugrąžinti „kas buvo“ tiesiog nebeįmanoma. Juoba, kad visi imigrantų milijonai tik dar labiau „skandina“ indėnus užmarštyje: šiandien Toronte ar Monrealyje išvydus indėną pirmoji mintis dažnam turistui jau būna, kad tai tikriausiai imigrantas iš Pietryčių Azijos ar Lotynų Amerikos, nes pastarųjų tiesiog daug daugiau…

Bet tie, kas siekia, rasti indėnų kultūrą tikrai gali: vasaromis po visą Kanadą gausu indėnų švenčių, vadinamų pow-wow, kur suvažiuoja įvairios indėnų tautos, įžengusios su „grand entry“ ir vilkėdamos tautiniais drabužiais kartu dainuoja savo dainas, šoka šokius. Vakarų Kanadoje daug kur išvysi totemus – milžiniškus medinius tradicinius tenykščių indėnų paminklinius stulpus, kurių drožiniai pasakoja jų tautų mitus.

Kaip atvykti į Kanadą?

Pagrindiniai Kanados vartai – Toronto oro uostas, į kurį skrydžių daugiausia ir jei dažniausiai pigiausi. Kartais galima rasti gerų pasiūlymų ir į Monrealį bei Vankuverį.

Tačiau neretai jeigu reikia į kokį kitą Kanados miestą nei Torontas vis tiek labiausiai apsimoka pirkti bilietus Vilnius-Torontas ir paskui atskirai Torontas-miestas X (patikrinkite visus variantus).

Taip pat ne kartą į Kanadą esu patekęs per JAV: skirdęs į Niujorką ir atvažiavęs iš ten, vieną kartą – autobusu, kitus – nuomotu automobiliu. Kadangi skrydžiai į Niujorką iš Europos dažniausiai pigesni nei į bet kurį Kanados miestą, taip gali išeiti net pigiau. Be to, dalis žmonių derina kelionę į Kanadą su kelione į gretimus JAV regionus (pvz. rytų JAV ir rytų Kanadą arba vakarų JAV ir vakarų Kanadą). Jeigu JAV lankyti visai neplanuoji ir laiko trūksta labiau nei pinigų, skristi į Niujorką ir važiuoti iš ten greičiausiai neapsimokės.

Dar vienas būdas atvykti į Kanados vakarus ar išvykti iš jų – kruizinis laivas. Vankuveryje prasideda ar baigiasi beveik visi kruizai po Aliaską (jie plaukia į vieną pusę). Taip esame kartą išvykę iš Kanados.

Nors į Kanadą vizos nereikia, daugeliui reikia specialaus internetu gaunamo mokamo leidimo (ETA).

Kaip keliauti po Kanadą (automobiliu, lėktuvu)

Pasikartosiu: Kanada ne šiaip didelė, ji didesnė už mažiausius žemynus. Kaip rodo Google Maps, nuvažiuoti iš Vankuverio Kanados vakaruose iki Sent Džono rytuose užtruktų 78 valandas, tai – 7450 kilometrų. Tas pats, kaip nuo Vilniaus nuvažiuoti iki Senegalo arba iki Kinijos! O štai išvažiavęs iš Kanados sostinės Otavos į vakarus po 21 valandos ir 2000 nuvažiuotų kilometrų… vis dar būsi toje pat Ontarijo provincijoje.

Bet didžioji dalis Kanados tuščia ir vienoda. 1000, 2000 km tiesiog tęsiasi panašios prerijos ar panašūs miškai. Esam važiavę automobiliu per Kanadą daug tūkstančių kilometrų: nuobodoka, nes net gamtovaizdžiai keičiasi taip iš lėto… Tiesa autokelionių (ar dažniau motokelionių ar kelionių kemperiais) gurmanams tokios „ekspedicijos“ savaime – Patirtis iš didžiosios P. Vienas ilgas nesibaigiantis kelias be jokių posūkių per negyvenamas žemes – kur kitur tokių rasi tiek daug?.. Pavyzdžiui, Translabradoro keliu nuvažiavom ~2000 km, o didžiausia gyvenvietė pakeliui buvo 9000 gyv., iš viso palei kelią tegyvena keliasdešimt tūkstančių žmonių, jokių ilgesnių posūkių į šalis: tai vienintelis kelias plotuose sulig keliomis Vokietijomis. Tas kelias – dviejų juostų, o vietomis išvis – asfaltas užleidžia vietą žvyrui (kokybiškam). Tokių 2000 km ir pan. ilgio vienišų kelių Kanadoje – daug, važiuoti ten reikia mokėti: neužmigti prie vairo, turėti maisto ir gėrimų “rezervą” (parduotuvės – retos), “strategiškai” pilti degalus (tolimose degalinėse brangūs, bet kitur gali ir nedirbti).

Užtat „pagrindinė Kanados gatvė“, jungianti didžiausius miestus, Ramųjį Vandenyną su Atlanto Vandenynu – Transkanados magistralė (Trans-Canada Highway) – yra kur kas geresnė.

Bet jeigu nesate vienas „road trip“ gerbėjų ar neturite laiko, geriausia ilgus atstumus per Kanadą įveikti lėktuvu. Skrydžiai šiek tiek brangesni nei Europoje, o ypač brangūs skrydžiai į atokius Kanados užkampius. Bet alternatyvų praktiškai nėra: Kanada neturi greitųjų traukinių, o kelionė traukiniu per Kanadą yra labiau patirtis už kurią (gražius vaizdus ir kt.) dar primokama papildomai – o ne tiesiog būdas nuvykti iš taško A į tašką B.

Geriausi kelionių maršrutai Kanadoje

Yra ir gerų žinių: tai kad Kanados įdomiausios vietos „koncentruotos“ vos keliuose regionuose, reiškia, kad netgi įmanoma per dviejų-trijų savaičių kelionę pamatyti viską, kas Kanadoje įdomiausia. Geriausias (ar net vienintelis) būdas tam – kelionė su keliais perskridimais lėktuvu kiekviename mieste, kuriame nusileidi, išsinuomojant automobilį (su autonuoma Kanadoje tikrai paprasta). Nes be automobilio po Kanadą keliauti sudėtinga, viešasis transportas čia tikrai silpnas (išskyrus didžiausių miestų viduje), į kai kurias svarbias turistines vietas nėra jokio viešojo transporto išvis.

Logiškiausios vietos nusileidimams dviejų-trijų savaičių kelionėje:
1.Torontas, iš kurio aplankomi ir Niagaros kriokliai (128 km į vieną pusę).
2.Monrealis, iš kurio aplankomas ir Kvebeko miestas (255 km) bei galbūt Otava (200 km).

3.Kalgaris, iš kurio automobiliu aplankomi ir Banfo bei Džasperio nacionaliniai parkai (Kalgaris-Banfas – 130 km).
4.Vankuveris, iš kurio aplankoma Vankuverio sala ir aplinkiniai kalnai.
5.Galbūt kuris nors miestas šiaurėje: „baltųjų lokių sostinė“ Čerčilis ar Doson Sitis [Dawson City], kur vyko garsioji Klondaiko aukso karštinė. Bet susitaikykite, kad kelionės kaina tada išaugs ženkliai.

Jei norėtumėte ne tik skristi, bet ir kažkurį didesnį atstumą pervažiuoti, logiškiausi variantai:
1.Torontas-Monrealis pro Otavą – ~650 km.
2.Kalgaris-Vankuveris pro Banfo nacionalinį parką – ~1000 km (be išsukimų).

Pamačius atstumus gali norėtis automobilį nuomotis viename mieste ir grąžinti kitame – deja, dažniausiai perkant tokią paslaugą autonuomos kaina išauga labai smarkiai. Geriau visuomet susidarau “maršrutą ratu”: jei nepavyksta vien per Kanadą, į vieną pusę važiuoju per JAV.

Kur apsistoti ir pavalgyti Kanadoje (ir kiek tai kainuos)?

Viešbučių ir restoranų situacija Kanadoje labai primena JAV.

Daugelis viešbučių – arba motelių tipo, kur yra tiesioginiai įėjimai iš lauko į kiekvieną kambarį (kiemo ar lauko laiptinės), arba pagal kartotinius projektus pastatytos „dėžutės“. Numeriai – labai standartiniai: kaina priklauso nuo lovų kiekio (viena ar dvi) ir pločio (double, queen ar king), o kitais atžvilgiais skirtingose Kanados pusėse bus vienoda patirtis. Dažnai tokius viešbučius laiko imigrantai (indai, kinai) – nes tai yra būdas jiems greitai gauti leidimą gyventi Kanadoje (pakanka įdėti pinigus, o verslo idėją ima standartinę). Bendrai paėmus, kainos – tikrai nemažos; o ypač aukštos trumpo vasaros sezono metu prie pagrindinių turistinių vietų, kaip Banfo ar Džasperio parkai.

Istoriniai viešbučiai Kanadoje daug kur uždaryti, nugriauti. Išimtis – vadinamieji geležinkelių viešbučiai, tapę tikru Kanados simboliu. Juos XIX-XX a. sandūroje statė Kanados geležinkelių kompanijos „nuo nulio kurdamos“ turizmo tradiciją: kad brangius traukinių bilietus nusipirkę Kanados turtuoliai turėtų kur apsistoti. Dabar tie viešbučiai – ištisų miestų ar nacionalinių parkų simboliai, nors kainos ten gali siekti ir tūkstančius eurų už naktį.

Viena Kanados viešbučių keistenybė – Kanadoje nelabai paplitęs Booking.com ir kitos internetinės rezervacijos sistemos. Daugybės viešbučių nėra jokioje sistemoje: reikia užsakinėti atvykus ar telefonu. Geriausias būdas pažiūrėti kur kokie viešbučiai – Google Maps (čia rodau, kaip tą daryti). Esu buvęs ištisuose Kanados miestuose kur, tarkime, veikia 5 ar 7 viešbučiai ir nė vienas nėra internetinėse sistemose… Jei norisi sistemų, reikia „bazuotis“ didesniuose miestuose. Kartais dar gelbsti ir AirBnB.

Kaip ir JAV, didelė dalis Kanados restoranų priklauso įvairiems greito maisto tinklams – mėsainių, sumuštinių, picų ir kt. Daug tinklų – tokie patys kaip Amerikoje (nuo McDonald‘s ir Subway iki Quiznos ir DQ), tačiau yra ir keli grynai kanadietiški. Tinklas Tim Hortons yra tapęs savotišku Kanados simboliu ir anekdotų apie Kanadą dalimi. Kavos kokybė ten gal ir kelia abejonių, bet pigu ir – svarbiausia – jis yra kiekviename miestelyje.

Taip pat gausu „etninių restoranų“, kur tiek savininkai, tiek padavėjai, tiek ir daugelis klientų būna kokios nors imigrantų į Kanadą tautos.

Brangūs „fine dining“ restoranai būdingi didžiausių miestų centrams – Toronto, Monrealio, Vankuverio.

Nacionaliniu Kanados patiekalu vadinamas poutine, ypač būdingas Kvebeko provincijai, kur daug specialių poutine restoranų ir net kokiame „McDonald‘s“ galima gauti daug rūšių poutine. Tai – fri bulvytės su visokiais papildomais priedais užpiltos gravy padažu.

Šiaip Kanados virtuvė yra persipynusi su Amerikos, Britanijos, Prancūzijos virtuvėmis, ribas nubrėžti sunku, bet yra įvairios nekanadietiškų patiekalų versijos, būdingos Kanadai, pvz. „Works“ pica, kuri tiekiama dažnoje Kanados picerijoje bet mažai žinoma kitur.

Kanados saugumas ir narkotikai

Paprastai skyrių apie saugumą įdedu tik kelionių vadovuose po skurdžias pavojingas šalis – deja, Kanada irgi jo nusipelno…

Šiaip Kanada saugi šalis, bet turi vieną didžiulę problemą: narkomaniją. Dalis narkotikų čia legalizuota: pvz. „žolė“ kurią net reklamuoti galima. Tabako ar alkoholio reklamos uždraustos, o žaismingos marihuanos reklamos dabina ištisus miestus. Žolė žole – bet kad ir „sunkiuosius narkotikus“ Kanadoje žiūrima pro pirštus, valdžia net kuria zonas, kur galima juos daugmaž laisvai vartoti, viską tokiems narkomanams duoda nemokamai: tarsi gyventi apkvaitus būtų kokia neatimama žmogaus teisė.

To rezultatas – apdujusių „zombių“ minios, užėmusios ištisus miestų rajonus aplink tas „laisvų narkotikų zonas“. Jie ne šiaip sau gyvena ir vartoja gatvėse, miega ant suolelių ar šaligatvių „ištisom kolonijom“, aplink kurias – pridergta, prisisiota ir privemta. Daugybė jų agresyvūs, piktai rėkia ant visų praeivių iš eilės – „fuck you“, „you bitch“, „you asshole“ – ir jokia policija nieko nedaro. Vankuveryje vidury dienos vienas narkomanas mane užpuolė – rėkdamas pribėgo ir trenkė iš nugaros į galvą. Gal bandė atimti mobilųjį telefoną, kuriuo prieš tai fotografavau, bet spėjau patraukti – smūgis buvo nerangus. Ir kalbinti kanadiečiai paprastai guodžiasi bent tuo, kad narkotikų paveiktų žmonių judesiai esą nekoordinuoti, tad „nuo jų lengva pabėgti“. O Kalgaryje mūsų AirBnB buvo pakankamai arti narkomanų prieglaudos, kad po balkonu dažnai vaikščiotų tokie stūgaujantys apdujėliai, balkone tvyrotų žolės kvapas, o daugelis spynelių, iš vienos kurių reikėjo atsiimti AirBnB buto raktą, būtų sulaužytos.

JAV irgi yra pavojingų zonų, bet JAV jos paprastai tokiuose rajonuose, kur turistui nėra ko kišti nosies: jokių lankytinų vietų, viešbučių. O Kanadoje „narkomanų prieglaudos“ ir jas supančios narkomanų kolonijos – miestų centruose. Kai mane užpuolė Vankuveryje tiesiog ėjau nuo miesto simboliu esančio „garinio laikrodžio“ iki žymaus kinų rajono… Tiesa, toliau nuo tų “laisvų narkotikų zonų” tokių žmonių mažiau, todėl dažnai turistai grįžę iš to paties miesto „atsiveža“ labai skirtingus įspūdžius priklausomai nuo to, kaip toli nuo narkomanų prieglaudos stovėjo jų viešbutis ar AirBnB.

Kanados istorija labai trumpai

Kad gerai suprastum šalį, į kurią keliauji, verta žinoti žiupsnelį jos istorijos – čia pasistengiau visą Kanados istoriją sutraukti į vieną pastraipą:

Ilgus amžius Kanadoje vyravo senieji jos gyventojai indėnai ir inuitai. Daugelis neturėjo nei miestų, nei kaimų: klajojo po prerijas su „nešiojamomis“ tipių stovyklomis paskui buivolų kaimenes, medžiodavo jas nuviliodami nuo žemyn į mirtį nuo aukštų uolų. Kitos tautos (gentys) medžiodavo ruonius ar banginius, žvejodavo. Jokie indėnai neišrado rašto, rato, nepastatė didingų pastatų. Tad Ameriką atradusių ispanų Kanada nedomino: jie verčiau užgrobinėjo turtingas indėnų civilizacijas toliau į pietus (majus, actekus, inkus).

Tačiau XVI a. Pietų ir Centrinė Amerikos jau buvo išsidalintos. Tuo metu iškilusioms dviems naujoms galingoms imperijoms – Anglijai ir Prancūzijai – teko ieškotis kolonijų kitur ir jų akys krypo į Kanadą. Priešingai Meksikai, aukso čia nebuvo: bet žvėrelių kailius ar banginių taukus juk irgi galėjai brangiai parduoti Europoje. Gimė ištisa prekybos sistema, kur baltaodžiai ar metisai pirkliai voyageurs vandenynu, Didžiaisiais ežerais ir paskui upėmis vis mažesnėmis kanojomis priplaukdavo giliausių Kanados kampelių indėnus, supirkdavo kailius, veždavo per savo fortus į Europą.

Iš pradžių geriau sekėsi prancūzams, o anglams liko tik prasčiausi Kanados pakraščiai. Bet 1710-1763 m. per seriją karų pamažu Anglija atkariavo visą Kanadą. Dalį prancūzų išvijo, bet Kvebeke gyvenusiems leido pasilikti.

Tiesa, išskyrus rytų Kanadą, tiek prancūzų, tiek anglų valdžia dar buvo tik teorinė: realybėje ten gyveno vien indėnai. XIX a. tai pamažu keitėsi: 1886 m. pastačius geležinkelį skersai Kanados tapo paprasta kolonizuoti vakarus. Kanados valdžia ten kvietė imigrantų mases iš Europos dalindama jiems nemokamas žemes. Taip pat kai JAV iškovojo nepriklausomybę nuo Britanijos, į Kanadą pasitraukė Britanijos lojalistai iš JAV. Iš pradžių JAV dar mėgino atkariauti („išvaduoti“) ir Kanadą, bet 1812 m. karą pralošė ir nusistovėjo galutinė nepriklausomų JAV ir britų valdomos Kanados siena. Visgi anglai pamažu suprato, kad kolonializmo saulė suka vakarop, po truputį 1867-1931 m. Kanadai suteikė vis daugiau nepriklausomybės – šiandien iš britų valdžios beliko tas faktas, kad Britanijos karalius oficialiai ir Kanados karalius (bet abiejose šalyse neturi jokios realios galios).

Senieji gyventojai indėnai vis labiau stumti į Kanados paraštes. Jų žemės išdalintos baltaodžiams ūkininkams, jų buivolus baltaodžiai aristokratai šaudė ir „dėl smagumo“ tiesiog pro traukinių langus, begalinės jų kaimenės išnyko… Vienu metu iš indėnų neva „necivilizuotų šeimų“ net masiškai atiminėti vaikai, kad būtų auginami „civilizuotai“ (t.y. angliškai ar prancūziškai) mokyklose-internatuose. Tai dabar – vienas kontroversiškiausių Kanados istorijos epizodų.

XIX-XX a. sandūroje didžiausias Kanados skaudulys buvo konfliktas tarp ekonomikoje ir politikoje dominuojančios anglakalbių protestantų daugumos ir katalikų prancūzų mažumos. Konflikto kulminacija buvo vos sėkme nesibaigę referendumai dėl Kvebeko nepriklausomybės (1995 m. už nepriklausomybę balsavo 49% kvebekiečių ir tai „tiek mažai“ tik centrinei valdžiai suvežus aktyvistus balsuoti prieš). Praradę viltį turėti savo valstybę kvebekiečiai bent jau maksimaliai įtvirtino prancūzų kultūrą savo žemėse – kiek tik leidžia Kanados konstitucija.

Tačiau XX a. antroje pusėje Kanada iš „dvikultūrės“ šalies sparčiai transformavosi į „daugiakultūrę“. Nuo 1967 m. pagal „taškų sistemą“ ėmė vilioti gabius imigrantus – daugiausia tokių buvo Azijoje (Pietų Korėjoje ir Japonijoje, paskui Kinijoje, Indijoje). Paskui atlaisvino ir tą taškų sistemą, kviečia visus: užplūdo arabai, afrikiečiai. Kartu Kanada visose srityse persisėmė vadinamuoju leftizmu. Vaivorykščių net per Kanados nacionalinę dieną mačiau plazdant daugiau, nei Kanados vėliavų (“vaivorykštė – kaip antra Kanados vėliava” – pasakojo kanadiečiai). Masiškai legalizuoti ar dekriminalizuoti narkotikai. Politkorekcija, cancel culture, ekologija – sudaryk pasaulio šalių sąrašą pagal bet kokį woke terminą ir garantuotai Kanada pateks į pirmąjį dešimtuką.

Ar verta keliauti į Kanadą?

Kiek verta keliauti į Kanadą, priklauso nuo to, koks tu keliautojas.

Gamtos mylėtojai Kanada negalės atsidžiaugti. Banfo nacionalinis parkas, Niagaros kriokliai, kiti pasaulio gamtos stebuklai, laukiniai žvėrys… Kanada patiks ir ilgų kelionių keliais, menkai apgyvendintų žemių mylėtojams.

Tačiau kitoms “keliautojų kategorijoms” Kanadoje greičiausiai kažko truks. Poilsiautojai čia neras kurortų; miestų ir senamiesčių mylėtojai šį bei tą ras (Monrealį, Kvebeką) – bet tikrai ne tiek, kiek tikėtumeis iš tokio dydžio šalies. Mėgstantys keliauti taupiai susidurs su didelėmis kainomis, keliaujantieji viešuoju transportu neturės tam daug galimybių.

O pagrindinis “reikalas”, kad beveik viskas, kas yra Kanadoje, yra ir JAV – Uolėtieji kalnai, Niagaros kriokliai (na, juos verta pažiūrėti iš abiejų pusių), prerijos, o ir laukinė šiaurė (JAV tai – Aliaska). Bet to, JAV yra ir daug to, ko Kanadoje nėra (karšti pietūs, kurortai, Didysis Kanjonas, Holivudas…). Ir dar nuskristi į JAV pigiau. Taigi, daugeliui keliautojų Kanada būna “antra ar trečia stotelė” Šiaurės Amerikoje, jie ten nuvyksta tik jau gerai ištyrinėję JAV nacionalinius parkus.

Tačiau kai į Kanadą galiausiai nuvažiuoja, jei pasirenka tinkamas vietas – jos pribloškia!

Komentuoti